Į Laisvę 1977 69(106)

PDF Fotografinė kopija BOX

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1977 69(106)

VAKARŲ EUROPA IR KOMUNIZMAS

Nr. 69 (106) 1977 — BALANDIS

RIČARDAS BAČKIS

Kai mes išgirstame Sovietų Sąjungos komunistų partijos aukštų dignitorių pareiškimus apie komunizmo pažangą pasaulyje, mes dažnas esame linkę juos laikyti sovietinės propagandos išpūstais pasigyrimais ir nenorime pripažinti jiem didesnės reikšmės. Tik tais atvejais, kai kuriame nors krašte, kaip 1974 Portugalijoje, 1975 Angoloje, komunistai pagrobia krašto valdžią — mes bent kiek susirūpiname ir klausiame, kas bus toliau? Bet kai tik padėtis stabilizuojasi, mes linkę su ja susigyventi, kaip su nauja dviejų pasaulių — laisvojo ir komunistinio — pusiausvyra. Šioks susigyvenimas su komunizmo prasiveržimais ypatingai yra būdingas kai kuriom Europos tautom. Tam turbūt yra dvi palankios priežastys. Pirma, žmogus apskritai nelinkęs sau nepalankių sprendimų ar išvadų daryti tik pagal kitų patyrimus ir liudijimus. Jis reikalingas betarpiško pažinimo. Antra, pats komunizmas šiandien daug mažiau žmones baido ir atstumia, nekaip seniau. Jei Nixonas susitaikė su Brežnevu, jei Vatikanas derasi su Kremlium, jei V. Europa ir Šiaurės Amerika su Sovietų Sąjunga ir jos satelitais pasirašo bendras deklaracijas taikai ir žmogaus teisėm garantuoti, tai visa tai sako, kad komunizmo velnias negali būti toks baisus, kokį jį kad vaizduoja Solženicinas, Amalrikas, kiti rusai disidentai, ar sovietų pavergtų tautų egzilai. Tai Vakarų, pirmiausia vakarų Europos nuovargio ir suglebimo išvados ir išdavos. Gal būt kad visi mes esame pavargę. Kitaip kaipgi galima išaiškinti tą visuotinį pasyvumą komunistinės grėsmės akivaizdoje? Vis dėlto vakarų Europą mes suprantame. Mums betgi nesuprantama Amerika. Velionis John Foster Dulles tuoj po II-jo pasaulinio karo, 1945, yra pareiškęs:

— Per šešeris karo metus kariniai sumetimai buvo vis labiau nustūmę į šalį moralę ir principus. Dabar, karui pasibaigus, pasaulyje turi būti vėl restauruoti principai ir moralė. Jungtinės Valstybės šiuo atžvilgiu turi pasiimti vadovavimą. Mes, amerikiečiai, esame vienintelė didelė tauta, neišsekusi fiziškai, nei dvasiškai. Mums dera vadovauti atstatant principus, kurie būtų veikimo gairėmis. Jeigu mes to nepadarysime, pasaulis nebebus vertas, kad jame gyventume. Mes žinome, kad mūsų planeta pasidarys nebegyvenama, jei žmonija savo fizinių sugebėjimų nepajungs moralės įstatymams.

Skaityti daugiau: VAKARŲ EUROPA IR KOMUNIZMAS

EUROPOS LAISVĖ IR NATO

DONATAS SKUČAS*

Kas yra NATO? Tai Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (North Atlantic Treaty Organization — NATO). Komunistinio pasaulio pusėje NATO atitikmuo yra Varšuvos pakto organizacija (Warsaw Pact-WP). NATO istorijoje yra įsidėmėtinos kelios datos, būtent:

1. kad 1945 II-sis pasaulinis karas baigėsi Europos padalinimu į sovietų viešpataujamą Europą ir laisvąją;

2. kad 1949, kai Jungtinėm Valstybėm paaiškėjo Sovietų Sąjungos kėslai, laisvajai Europai gelbėti nuo sovietinės grėsmės susiorganizavo NATO;

3. kad 1962, kai Jungtinių Valstybių interesai rimtai susispyriavo su Sovietų Sąjungos kėslais Kuboje ir sovietai turėjo pasitraukti, to pasitraukimo toli einančios išvados praktiškai išryškėjo tik pastaraisiais metais sovietų laivyno pavidalu;

4. kad 1965 tuometinio Prancūzijos prezidento De Gaulle’io apsisprendimas atsakyti NATO prieglobstį Prancūzijoje sukrėtė NATO pamatus; ir

5. kad 1967 priimta NATO strategijos nauja versija kelia rimtas problemas.

* Šiame straipsnyje naudojami duomenys yra paimti iš viešųjų šaltinių, o reiškiamos mintys ir nuomonės priklauso tik pačiam autoriui ir neatstovauja nei JAV vyriausybės ar aviacijos nusistatymų. Aut.

Pirmas ir antras punktas platesnių komentarų nereikalingi. Dėl trečio punkto norėčiau štai ką konstatuoti. Jungtinėm Valstybėm 1962 susispyriavus su Sovietų Sąjunga dėl Kubos, Sovietai pamatė, kad jų galybė baigiasi su žemyno krantais, kad vandenynuose viešpatauja Jungtinės Valstybės. Kremlius suprato, kad, norėdamas tapti tikra pasauline galybe, turi pasidaryti ne tik sausumos, bet ir jūrų galybe. Ir po 1962 Sovietų Sąjunga tatai padarė. Ji puolėsi statydintis didžiulį laivyną. Rezultatai šiandien akivaizdūs. Šiandieną keturi penktadaliai sovietinio laivyno dar neturi nė 10 metų amžiaus, kai Jungtinių Valstybių keturi penktadaliai laivyno yra per 25 metų amžiaus. Ir skaičiais sovietinis laivynas lenkia Jungtinių Valstybių laivyną. Beje, sovietai statydinosi ne tik karo laivus, bet ir prekybos, kurie tačiau, esant reikalui, nebūtų sunkumo paversti karinio transporto laivais.

Skaityti daugiau: EUROPOS LAISVĖ IR NATO

SUSITIKIMAI SU PRANU PADALIU

REZISTENCIJOS ISTORIJAI

GARBINGĄ LIETUVĮ IR LAISVĖS KOVOTOJĄ PRISIMENANT

Stasys Žymantas

(Pradžia Nr. 68 (105)

Kaip dabar žinome, paskutiniai mūsų Londono pasiuntinybę pasiekę Valiukėno pranešimai lietė gen. Plechavičiaus vadovaujamos Vietinės Rinktinės likvidavimą ir Pirčiupio tragediją. Ministeris Bronius Balutis man vėliau pažymėjo, jog visi Valiukėno pranešimai buvo labai vertingi ir naudingi.

Studijavęs Kaune ir Ziuriche, veiklus neolituanas ir gabus žurnalistas, “Akademiko” redaktorius, okupacijai prasidėjus, Antanas Valiukėnas nuo pat 1940 birželio mėnesio įsijungė Berlyne j lietuvių tautinio pasipriešinimo organizacinį darbą ir, tapęs ministro Kazio Škirpos sekretorium, įgijo daug politinio patyrimo ir įtakos.

Nuotaikingas, bet visada sumanus ir išradingas, akcijos ir iniciatyvos žmogus, Valiukėnas turėjo gyvą, aštrų politinį protą ir logišką bei konkretų galvojimo būdą. Jis buvo apdovanotas gabia plunksna ir, reikalui esant, galėjo dirbti dieną ir naktį su dideliu užsidegimu ir ištverme, savo mintis greitai, įtikinančiai ir politiškai tikslingai išdėstydamas politinio memorandumo ar publicistinio pranešimo forma. Politiniame informaciniame darbe jis buvo nepakeičiamas. Sovietų pirmosios okupacijos, nacių ir antrosios sovietų okupacijos metu Valiukėnas pasireiškė kaip aktyvus, nusipelnęs jaunesnės lietuvių kartos Lietuvos laisvės kovotojas. Jo neįtraukimas Kaune į Vliko užsienio delegatūrą buvo didelis neapsižiūrėjimas ir jam asmeniškai neabejotinai skaudus. Buvo padaryta klaida, kurią sunku buvo atitaisyti.

Skaityti daugiau: SUSITIKIMAI SU PRANU PADALIU

DETROITO BIČIULIŲ VEIDAI

Viršuj: M. Petrulienė, dr. A. Damušis, A. Petrulis, dr. P. Žemaitis, A. Bražėnas, dr. B. Kvietys, dr. S. Pragulba, S. Smalinskas;
II eil. — V. Petrulis, J. Kurienė, S. Smalinskienė, G. Petrulienė;
III-čioj — dr. Č. Kuras, dr. V. Majauskas, D. Vėlavičienė, M. Milerienė, V. Majauskienė;
IV-toj — L. Žemaitienė, J. Urbonas, A. Vėlavičius.
Trūksta B. Balaišio, B. Bariso, V. Bariso, B. Čečkienės, P. Čečkaus, J. Damušienės. dr. B. Krakaičio, kun. V. Krikščiūnaviėiaus dr. V. Milerio, V. Milkausko.

Skaityti daugiau: DETROITO BIČIULIŲ VEIDAI

Kronikos penkmetis

TĖVYNĖJE

Prieš penkerius metus kovo 19 pasirodė “LKB Kronika”, šiuo metu Lietuvoje ir pasaulyje geriausiai pažįstamas lietuvių pogrindžio spaudos leidinys. Penkmetinės sukakties proga pateikiame čia kai kuriuos kronikos atgarsius užsienyje.

“Nuo 1972 ‘LKB Kronika’ mus tolydžio informuoja. Ji skelbia faktus. Nors pranešimai dažnai atrodo sausi, jie betgi tiesiog primena Kankinių aktus. Kaip Rusijoje, taip ir Baltijos kraštuose KGB atkakliai stengiasi suduoti mirtiną smūgį pogrindžio leidiniams. Jei betgi rusiškoji kronika yra praktiškai akonfesionali, tai lietuviškasis leidinys griežtai ribojasi pranešimais apie persekiojimus dėl religinių priežasčių”. Štai tokiais žodžiais apibūdina “LKB Kroniką” ką tik Vakarų Vokietijoje iš spaudos išėjusi prancūzo Andrė Martin ir vokiečio Peter Falke knyga “Christus stirbt in Litauen” (Kristus miršta Lietuvoje). Šioje turiningoje knygoje plačiai apžvelgiamos Lietuvos dabartinės sąlygos ir įvykiai, daugiausia pasiremiant minėtos kronikos medžiaga. Tai, gal būt, geriausiai pavaizduoja pačios kronikos vertę ir reikšmę šiandien.

Italų žurnalistas Pietre Monti, išleidęs pirmuosius dešimtį kronikos numerių atskira knyga itališkai, savo įvade tarp kitko pažymi: “LKB Kronika” nusipelno rūpestingo skaitymo ir apmąstymo ne tik kaip dokumentų rinkinys, kaip draudžiamoji neteisybių kronika, bet dar labiau kaip ištisas, su meile parašytas, mažos tautos istorijos skyrelis”.

Skaityti daugiau: Kronikos penkmetis

Duokime laisvę Simui Kudirkai

IŠEIVIJOJE

Ketverius metus visi ilgėjomės, liūdėjome savo nelaimingojo brolio. Mūsų šauksmai, demonstracijos, peticijos ir rezoliucijos paveikė Amerikos valdžios sąžinę. Ji pajuto padarytą klaidą, nusižengimą demokratiniam principam, kilniajam krikščioniškumui. Bet beveik ketvertų metų laiko reikėjo, kol ji išgirdo beldimą j sąžinės duris, kad ne tik apgailėtų, bet ir atpirktų klaidą.

Simo Kudirkos byloje išryškėjo trys centriniai ir lemiamieji asmenys: “Vigilant” pakraščių sargybos laivo kapitonas Ellis, išdavęs Simą sovietam sykiu su karinės hierarchijos paklydimais; broliškos tautos atstovas Robert Brieze, iškėlęs visą išdavimo skandalą viešumon ir amerikiečių spaudon; ir paties Kudirkos motina, kurios pilietybė nulėmė Simo kančių sutrumpinimą ir atidarė vartus į laisvę.

1944 nuo bolševikų į vakarus iš Lietuvos pasitraukė: per 500 inžinierių, 155 gydytojai, 27 veterinoriai, 64 dantistai, 119 agronomų, 169 universiteto dėstytojai, 28 miškininkai, 54 dailininkai, 26 muzikai, 38 aktoriai ir 62 rašytojai.

Bet nemažiau svarbus faktorius Simo Kudirkos išlaisvinimui yra Vaclovo Sevruko į pasaulį išneštoji iš sovietinio teismo žinia apie Simo kovingumą ir stojimą atviron kovon su nelygiu priešu Tėvynės išlaisvinimo fronte. Jo drąsus reikalavimas grąžinti Lietuvai nepriklausomybę apsupo Kudirką didvyrio aureole. Jis pasirodė aiškus kovotojas, drąsus partizanas ir kietas patriotas! Jo laikysenos teisme išnešimas į platųjį pasaulį suvaržė sovietinį režimą, ir bolševikai turėjo nusileisti amerikiečių reikalavimam grąžinti Simą ten, kur jis buvo iškėlęs koją ir kur jo motina laikoma teisėta piliete.

Skaityti daugiau: Duokime laisvę Simui Kudirkai

Vienos lietuvių katalikų parapijos raida

Nevarko, N.J. Šv. Trejybės lietuvių parapija 1976 rugsėjo mėn. atžymėjo savo 75 metų sukaktį. Ta proga sukaktuviniame leidiny tarp kitų duomenų randame ir parapijoje buvusių santuokų, krikštų, pirmos komunijos dalyvių ir laidotuvių metinius skaičius. Tai iškalbingi skaičiai. Atskirais penkmečiais per praėjusius 65 metus jie taip atrodo: 1910 buvo 76 santuokos ir 164 krikštai; 1915: 46 santuokos ir 157 krikštai; 1920: 18 santuokų ir 98 krikštai; 1925: 20 santuokų, 39 krikštai, 63 pirmos komunijos dalyviai, 23 laidotuvės; 1930: 16-11-25-25; 1935: 21-28-24-25; 1940: 21-26-11-15; 1945: 14-28-8-21; 1950: 12-39-6-23; 1955: 6-24-16-32; 1960: 12-8-7-29; 1965: 3-15-1-29; 1970: 1-3-4-32; 1975: 1 santuoka, 6 krikštai, nė vieno pirmos komunijos dalyvio, 13 laidotuvių. Beje, santuokos ir krikštai pokario metais dažniausiai mišrių šeimų. Nuo 1925 su mažais svyravimais santuokos, krikštai, pirmos komunijos dalyviai mažėja, laidotuvės gausėja. Panašus vaizdas turbūt ir kitose JAV lietuvių parapijose. Ogi lietuvių parapija yra lietuvybės pagrindinė atspara.

Lietuviai lenko tremtinio užrašuose

PASAULYJE

Londone veikianti Stepono Batoro Universiteto akademinė lenkų draugija savo leidinių Alma Mater Vilnensis serijoje (1973) išspausdino buvusio to universiteto profesoriaus Stanislovo Koscialkowskio (Stanisław Kościalkowski) sibirinės tremties užrašus pavadinimu Raptularz (238 p.). Užrašai apima laikotarpį nuo jo suėmimo Vilniuje 1941 birželio viduryje iki paleidimo iš Gario stovyklos Urale 1942 sausio mėn. Pirmojo mėnesio užrašai, kaip įžangoje pažymėta, stovykloje buvo sunaikinti; jie atkurti iš atminties. Dienoraštis iš naujo pradėtas 1941 liepos 8 ir užbaigtas 1942 sausio 16. Užrašai buvę aptvarkyti Kuibyševe (buv. Samaroje), kur Koscialkowskis buvo atgabentas iš Gario stovyklos. Netrukus jis išvyko į Iraną ir po karo apsigyveno Anglijoje; ten ir mirė 1960. Dienoraštis išspausdintas po jo mirties. Leidėjai pažymi, kad buvo taisoma ir trumpinama ir kad visus pakeitimus aprobavusi velionio žmona Eugenija.

St. Koscialkowskis Vilniaus universitete nuo 1921 metų dėstė didžiosios Lietuvos kunigaikštystės kultūros istorijos dalykus. Jis buvo vienas iš lenkų Mokslo Bičiulių Draugijos (Towarzystwo Przyjaciół Nauk w Wilnie) steigėjų (1907), il-ganietis jos pirmininkas ir tos draugijos bibliotekos ir muziejaus vedėjas, be to, buvo vienas iš istorijos žurnalo Ateneum Wileńskie redaktorių. Toji draugija prie Žaliojo tilto turėjo savo namus (nuo 1913), kuriuose dabar yra sovietinis istorijos revoliucijos muziejus. Tie namai su savo istoriniais bei etnografiniais rinkiniais ir knygomis, didžia dalimi lituanistika, surinkta Vilniaus krašte ir net Žemaitijoje, sovietam okupavus Lietuvą, buvo įjungti į Lituanistikos Institutą, atkeltą iš Kauno į Vilnių 1940 rudenį. Perėmimas buvo atliktas tiktai formaliai, nesudarius inventorinio sąrašo ir nieko nepakeitus — liko tie patys tarnautojai su tuo pačiu vedėju Koscialkowskiu ir ta pati jų vidaus tvarka. Galėjo visiškai savarankiškai tvarkytis. Vienintelis ryšys su Institutu buvo toks, kad buvo mokamas tarnautojam atlyginimas. Tokiu pačiu būdu su Institutu buvo surišti lietuvių, gudų, žydų, karaimų (Trakuose) ir kiti buvę nevaldiniai muziejai ir bibliotekos, kai sovietinė valdžia sulikvidavo jas išlaikiusias draugijas. Visas tas kompleksas kultūrinių mokslinių įstaigų su Lituanistikos Institutu buvo perimta Lietuvos Mokslų Akademijos, įsteigtos 1941 sausio mėn. Tuo būdu ir Koscialkowskis su savo tarnautojais, muziejiniais rinkiniais ir biblioteka pasidarė priklausomi nuo Akademijos vadovybės.

Skaityti daugiau: Lietuviai lenko tremtinio užrašuose

Amerikos valdinė informacija užsieniui

Nedaugelis Amerikos žmonių pažįsta savo krašto valdinę informaciją užsieniui, nes įstatymu yra uždrausta ją skleisti pačioje Amerikoje. Todėl užsieniui skirtų valdinės informacijos leidinių Amerikoje paprastai neįmanoma gauti. Žinoma, užsieniui skirtas valdines radijo programas anglų ir kitomis kalbomis galima ir Amerikoje girdėti.

Amerikos vyriausybė ir kongresas nelabai mėgsta valdinę informaciją. Todėl užtruko, kol Amerikos valdine informacija užsieniui buvo rimčiau susirūpinta. Prieš II-jį pasaulinį karą nuo 1934 Valstybės departamento rėmuose veikė valdinės informacijos tarnyba. Ji leido ‘radijo biuletenį’, perteikiamą užsieniui per radiją bei teletaipą.

II-jo pasaulinio karo metu Amerikos valdinė informacija užsieniui buvo sustiprinta. 1942 pradėjo veikti Amerikos Balso radijas. Tačiau po karo dalis informacijos įstaigų buvo panaikinta, kita dalis — perorganisuota. Tas perorganizavimas tęsėsi iki 1953. Tada visos valdinės informacijos programos užsieniui buvo sutelktos į vieną įstaigą — Jungtinių Valstybių Informacijos Agentūrą (United States Information Agency — USIA). Šioji agentūra ir dabar yra atsakinga už visą Amerikos valdinę informaciją užsieniui. Jos direktorių skiria Amerikos prezidentas su Amerikos senato pritarimu. Pernai USIA biudžetas siekė beveik 267 milijonus dolerių. USIA turėjo 8645 tarnautojus: 4149 amerikiečius ir 4496 neamerikiečius. 2774 amerikiečiai dirbo pačiame Washingtone, 322 kitose Amerikos vietose ir 1053 užsieniuose. USIA centre Washingtone filmų ir televizijos skyriuje dirbo 263 tarnautojai, spaudos ir leidinių skyriuje — 347.

Skaityti daugiau: Amerikos valdinė informacija užsieniui

Komunistai pasaulyje

“Yearbook on International Communist Affairs 1976” skelbia, kad 90 kraštų su 3,671,347,000 gyventojų komunistų apytikriai yra 60, 738,769. Jie 16-je kraštų yra pasigrobę valdžią, 45 kraštuose veikia legaliai ir 29 kraštuose — nelegaliai. Tarpusavio santykių atžvilgiu 49 kraštų komunistai rikiuojasi pagal Kremlių, 8 — pagal Kiniją, 19 kraštų yra suskilę, 9 kraštų laikosi nepriklausomos linijos ir 5 kraštų — neutralūs.

Atskiruose kraštuose komunistų padėtis taip atrodo: Airijoj* (3,066), — 300 leg. prorus.,

*Skliausteliuose skaičiai reiškia krašto gyventojų skaičių tūkstančiais.

Albanijoj (2,378) 100.000 su viršum, valdžioj, prokin., Alžyre (16,794) 400 leg. prorus., Argentinoj (25,030) 147,000 leg. prorus, Australijoj (13,574) 2300 leg. nepri., Austrijoj (7,600) 25,00 leg. suskilus, Bangladesh (73,746) 2500 neleg. prorus., Belgijoj (9,800) 10, 000 leg. suskilus, Bolivijoj (5,272) 450 neleg. skilus, Brazilijoj (107, 613) 7000 neleg. skilus,

Skaityti daugiau: Komunistai pasaulyje

Katro pirmenybė: grupinio ar bendrinio galvojimo?

GYVOJI MINTIS

Ne vienas suabejojęs klaus: ar iš tikrųjų realu kalbėti apie grupinį ir bendrinį galvojimą, kai kiekvienam, rodos, natūralu būtų tik žmogiškai galvoti? Bet jau senovės romėnai buvo pastebėję galvojimo įvairybę ir ją išreiškę net patarle: quot capita — tot sensus (kiek galvų, tiek nuomonių). Mums, lietuviams, ta patarlė ypatingai tinka. Mes, anot prof. K. Pakšto, esame kunigaikščių tauta. O kokis gi kunigaikštis be savo skirtingos nuomonės!

Demokratinė diferenciacija

Tiek demokratinėje valstybėje, tiek ir kiekvienoje demokratiškai besitvarkančioje visuomeninėje organizacijoje skirtingos nuomonės ir skirtingų nusistatymų grupuotės ar santalkos yra savaime aiškus ir neišvengiamas reiškinys. Jis visai natūralus yra ir Jungtinių Valstybių lietuvių visuomeniniame gyvenime. Tik totalizmas siekia visuomenės diferenciaciją sunaikinti ir nusistatymus suvienodinti pagal valdančios grupės nusistatymų šabloną. Pasirinkę savo organizacijoms demokratinę santvarką, tuo pačiu esame atmetę totalizmą. Ir mūsų klausimas, katro pirmenybė: grupinio ar bendrinio galvojimo? — nieko bendra su totalizmu neturi, o teliečia mūsų išeivijos Jungtinėse Valstybėse visuomeniniame gyvenime besireiškiančių demokratinių grupuočių laikyseną tarpusavio atžvilgiu.

Skaityti daugiau: Katro pirmenybė: grupinio ar bendrinio galvojimo?

IDĖJOS SPAUDOJE

Kaip pasielgtų Dovydaitis?

“Tėviškės Žiburių”redakcija Prano Dovydaičio knygos autoriui dr. Juozui Girniui be kitų pateikė ir šį klausimą:

— Krikščioniškosios orientacijos bloke išeivijoj atsirado nesutarimų, ypač politinėje srityje. Kaip spręstų šią problemą dovydaitiška galvosena, kurią gvildenate savo veikale?

Dr. Girnius tą klausimą taip paaiškina:

— Savo dėmesį pirmiausia skirdamas esminiams klausimams, Dovydaitis vargu ar būtų taip absoliutinęs politinį nesutarimą, kad būtų jo žalą lyginęs su bolševikine okupacija. Man rodos, jei Dovydaitis būtų čia, atsidūręs egzilin, jis paprašytas būtų rašęs ir į “Tėvynės Sargą” ir į “Į Laisvę”, bet pats būtų nuošaliai likęs nuo vienų ir nuo antrų. O kur būtų pastebėjęs vienokį ar kitokį nekrikščionišką elgesį, būtų nesivaržęs savo atvirą žodį pasakyti ir vieniems, ir antriems. Likdamas nuošaliai nuo politinės veiklos, pats būtų daugiau simpatizavęs tiems, kuriuose būtų radęs daugiau krikščioniško jautrumo ir socialinio pažangumo. Kaip žinoma, Lietuvoj Dovydaitis (nors pačiu sunkiausiu laiku, 1919 m. kovo mėnesį, ir buvo ministru pirmininku) nedalyvavo politiniame gyvenime, tad daugiau buvo susijęs ne su savosios kartos politikais, bet su jaunesniosios kartos kultūrininkais, su kuriais dirbo Krikščionių Darbininkų Sąjungoj. Būdamas čia jis būtų ne politiniais ‘skirtumais’ galvą kvaršinęs, o budėjęs, kad krikščioniškasis jaunimas nepamestų galvų dabarties sąmyšyje, bet bręstų Kristaus dvasia.

Skaityti daugiau: IDĖJOS SPAUDOJE

UŽGESĘ ŽIBURIAI

LEONARDAS DAMBRIŪNAS- DAMBRAUSKAS
1906.II.5 - 1976.XI.24

1976 lapkričio 24 Washingtone, D.C. mirė Leonardas Dambriūnas. Buvo gimęs 1906.II.5 Žižmių kaime, Pagirių valsčiuje. Kai praeitų metų gruodžio mėn Į Laisvę nr. 68/105 buvo spausdinamas su Leonardo Dambriūno straipsniu “Dabartinė Lietuvos būklė ir kelias į ateitį”, straipsnio autorius jau lapkričio 29 buvo palydėtas į amžinąjį poilsį. Tai be nebus jo paskutinis pasiskardenimas spaudoje. Velionis buvo uolus spaudos darbuotojas. Bendradarbiavo Acta Baltico Slavica, Aiduose, Akiračiuose, Ateityje, Drauge, Gimtojoj Kalboj (ją redagavo Lietuvoje ir išeivijoje), Į Laisvę, Lietuvoj, Lietuvos Mokykloj, Lingua Posnaniensis, Lituanus, Vytyje, Židinyje. Būdamas apsigimęs kalbininku, savo raštais patį didįjį indėlį mūsų tautai velionis atidavė, puoselėdamas lietuvių kalbą. Išleido Lietuvių kalbos gramatiką nelietuvių mokyklai, Lietuvių kalbos skaitymus nelietuvių mokyklai, Lietuvių kalbos sintaksę, Lietuvių kalbos veiksmažodižų aspektus, Lietuviškąjį auklėjimą šeimoje ir, drauge su A. Klimu ir W. R. Schmalstiegu Introduction to Modern Lithuanian, taip pat daug straipsnių kalbos klausimais skelbė periodikoje. Bet velionis nebuvo užsidaręs tik lietuvių kalbos dalykuose. Jam labai rūpėjo visi opieji savosios tautos ir išeivijos reikalai. Nuo savo įstojimo į Ramygalos progimnaziją 1920 velionis buvo ateitininkas.

Leonardas Dambriūnas (vidurinis tarp stovinčiųjų) LFB tarybos pasitarime 1958 balandžio 27 d. New Yorke.

Skaityti daugiau: UŽGESĘ ŽIBURIAI

VARDAI ĮVYKIUOSE

1976.XII.5 Chicagoj Jaunimo centre kun. A. Keziui, S J. besiruošiant šv. mišioms, įsibrovęs būrelis vyrų jį apsupo ir piktai reikalavo, kad jis, kaip Jaunimo centro direktorius, atsakytų Jaunimo centro salę parodyti filmam, kurie pagaminti okup. Lietuvoje, neatsižvelgiant į tai, koks tų filmų turinys. O kai vis dėlto gruodžio 12 filmai buvo rodomi, būrys lietuvių, talkinamų amerikiečių nacių, piketavo Jaunimo centrą. Buvo net paleista paskala, kad Jaunimo centre padėta bomba. Ir vis iš patriotizmo ir kovingumo prieš bolševizmą. Taikoma neva į Lietuvos okupantą, o tvojama Jaunimo centrui ir lietuviam jėzuitam. Taikoma neva į Brežnevą, o tvojama kun. Keziui, S.J. Labai jau gudri ta ranka, kuri sugeba lietuviško patriotizmo vardu pjudyti tarpusavy išeivijos lietuvius ir tarnauti velniui Dievo vardu.

Nuo 1977.1.1 Lietuvių jėzuitų vice-provincijos nauju provincijolu paskirtas kun. Leonas Zaremba, S.J. Jis gimęs Šeduvoje. Kunigu įšventintas 1948 Romoje. 1952 įstojo į Jėzaus Draugiją. Nuo 1974 buvo viceprovincijolu.

1976.XII.9 Floridoje gyvenanti Celina Mošinskienė – Petkevičiūtė sulaukė 100 metų amžiaus. Tai be nebus pirmoji dypukė, sukorusi viso šimtmečio distanciją ir nepraradusi žvalumo.

Skaityti daugiau: VARDAI ĮVYKIUOSE

LAIŠKAI

V. Kutkus ir frontininkai

Kutkaus straipsny “Bendruomenės problemos ir jų priežastys” (Į Laisvę 68 nr.) yra gerų minčių. Tik jo išvedžiojimai dėl frontininkų dominavimo yra dirbtiniai. Jis operuoja LB valdybos pirmininkais. Bet juos gi renka ne frontininkai, o bendruomenės taryba. Jei Kutkus norėjo pateikti tikrą vaizdą, kas bendruomenėje dominuoja, jis turėjo pateikti tarybos sudėtis. Bet to Kutkus nedaro, nes tai neparemtų jo išvados, kad frontininkai dominuoja. Koks gi frontininkų dominavimas, kai I taryboj iš 27 narių buvo 7 frontininkai, II — iš 20 buvo 5, IV iš 31 buvo 9, V iš 37 buvo 12, VII iš 42 buvo 13, dabartinėj (VIII) iš 60 yra 14. Tai kur čia frontininkų dominavimas?

R. Šomkaitė,
JAV LB tarybos narė

Vienybėje galybė

“Į Laisvę” skaitydamas, randu daug gražių minčių dėl mūsų tėvynės Lietuvos. Mes, kurie čionai atvykome prieš karą, nematėme, kokias kančias turėjo pergyventi mūsų broliai rusų ir vokiečių okupacijoje. Jūsų leidinys yra tuo atžvilgiu įdomus. Jis taip pat apsčiai atskleidžia ir buvusį nepriklausomoj Lietuvoj Ant. Smetonos vadizmą, prie kurio irgi demokratijos nebuvo. Iš praeities turėtume pasimokyti. Tik vienybėje galybė.

Linkiu Jūsų, Bičiuliai, žurnalui daug sėkmės.

Petras Čiabis
Buenos Aires, Argentina

1977.I.30

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Algirdas Kasulaitis: LITHUANIAN CHRISTIAN DEMOCRACY, 268 psp. Leono XIII fondo leidinys, 1976, Chicago, Ill. Kaina nepažymėta. Žinomas krikščionių demokratų veikėjas, buv. pirmininkas liet. krikščionis demokratus pristato angliškai kalbančiam pasauliui.

Pranas Naujokaitis: LIETUVIŲ LITERATŪROS ISTORIJA, IV-tas (paskutinis) tomas (1944-1975), 580 psp. JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos leidinys, 1976, Chicago, Ill., kaina $10 dol. Leidėjo žodžiais, “Veikalas skiriamas lietuviškoms išeivijos mokykloms, mokytojams, universitetų studentams, visam lietuviškajam jaunimui ir šviesuomenei“.

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA, III tomas, apimąs okupuotos Lietuvos pogrindžio leidinio Nr. 16-22. Išleido L. K. Religinės Šalpos rėmėjai., 6825 So. Talman, Chicago, Ill. 60629. Kaina minkštais viršeliais $4.00, kietais — $6.00. Šie religijos ir tikinčiųjų persekiojimo okupuotoje Lietuvoje dokumentai šaukte šaukiasi į kiekvieno padoraus žmogaus sąžinę pakelti balsą prieš sovietinio okupanto žiaurybes. L. K. Religinės šalpos rėmėjai, ypatingai nepailstančių pastangų kun. K. Kuzminskas, verti visokeriopos paramos. Jų rūpesčiu LKB Kronikos yra išverstos įvokiečių bei italų kalbas ir verčiamos įanglų bei ispanų kalbas. Tai labai reikšmingas įnašas ne tik okupuotos Lietuvos tikinčiųjų teisėm ginti, bet ir Lietuvos laisvei bei nepriklausomybei atstatyti.

Skaityti daugiau: ATSIŲSTA PAMINĖTI

Partizanai: istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti