Karys 1971m. 3-4

Mūsų istorijos lapai krauju rašyti. Amžinai sunki kova mūsų Tautos kelią lydėjo. Margio tragedija yra mums sunkus pasiaukojimo atvejąs, kuris amžiams yra mūsų karžygiams pavyzdys, kad geriau mirti, bet nevergauti. Sunkios aukos yra sudėtos už mūsų laisvę ir teises. Tai ilga grandinė karžygių, kurių vardais nusagstytas mūsų kelias. Jų auka yra laidas, kad jų ainiai laisvi būtų. . .

Dar prisimenam nesenai supiltus savanorių-kūrėjų kapus, kurių auka mums leido laisve pasidžiaugti, kol naujos audros užpūtė mūsų laimės ir laisvės žiburį. Sunkios okupacijos pareikalavo naujų sunkių aukų.

Sunku, be širdį draskančio skausmo, prisiminti gausius ir žiauriai išniekintus mūsų partizanų kapus. Tai vienas iš tragiškiausių ir kruviniausių mūsų istorijos puslapių. Tai ne senovės karžygių mitas, o dar gyvos mūsų brolių ir sesių tragiškas aukos kelias. Dešimtys tūkstančių žuvusių, žiauriai nukankintų naujųjų karžygių. Jų paliktas mums testamentas, jų išniekinti kapai ir jų karžygiška kova už laisvę, yra mums įsakymas. Jų vardai gyvi mūsų pavergtoj Tautoj.

Mes gyvenam vienu iš tragiškiausių mūsų istorijos amžių. Mūsų laisvė dar nei karto nebuvo pareikalavusi tiek aukų. Čia ne vienas kovoja ir žūsta. Čia kovoja visa Tauta. O kur ištremtųjų aukos ir kančios? Tai ištisas amžius, kai kryžiuojama Tauta šaukiasi sunkiausios aukos. Pavergėjas nesiskaito nei su priemonėmis, nei teise, nei žmoniškumu.

Tačiau, kenčianti Tauta yra dar gyva, nors okupanto padarytos žaizdos yra sunkios. Tautos gyvybingumo palaikymui visada yra reikalingas pasiaukojimas. Dar nenulenkė galvos pavergtas lietuvis. Dar negarbina okupanto peršamų naujų dievų. Laisvės troškimas dar gyvas, nors skaudžiausiomis bausmėmis slopinamas. Paskutiniai įvykiai tai rodo, kad ne vieni Bražinskai, Kudirka, Simokaičiai trokšta laisvės ir dėl jos savo gyvybe rizikuoja, jų yra ne vienas . . . Kuo didesnis smurtas, tuo aštresnė kova. Kovoje bailiai negimsta — o tik didvyriai. Išniekinti kapai, tautos šventovės, ujamas lietuvis — tai yra didžioji karžygių mokykla. Kai sava žemė kraujuoja ir skundžiasi, labai sunku išauklėti išdavikus. Mūsų pagrindinės teisės sutryptos, mūsų įsitikinimai išjuokiami, o brukama per prievartą kruvina nauja evangelija, tikiu, naujų “apaštalų” labai mažai teranda. Ant degančios savos gimtos pastogės retas gali liaupsinti okupantą.

KRITO ŠAKELĖS

ANDRIUS NORIMAS

Vos praaušus, pirmasis iš šieno pakėlė galvą vadas. Įsiklausė į viešpataujančią ramybę. Iš eilės apžvelgė įsirausiusius kvepiančiuose pievų gauruose savo palydovus. Čia pat, palenkusi galvą, lygiai alsavo mieganti Audrė. Gerbdami vadą, atokiau, prie kito šalinės skersinio, miegojo abu palydovai. Kazys, per miegą išmėtęs abi rankas į šalis, ir Vytas, su iš tolo baltuojančia aprišta ranka.

Pasilenkęs ties mylimosios veidu, su gailesčiu sušnabždėjo:

— Audrele, kelkis . . . Jau žygiuosime .. .

Moters blakstienos pakilo, atverdamos aiškų sielos veidrodį.

— Mmm ... Almi. . .

Almis neišlaikė, neužantspaudavęs sužadėtinės lūpų bučiniu.

Lyg pajutę besimylinčiųjų laimę, pabudo ir abu vyrukai. Vakar gautus ginklus jau buvo pasidalinę, tai šiandien jais apsikarstė. Už diržų, sujuostų virš apsiaustų ir sermėgų, kabojo kelios granatos, per pečius pakabinti nugaras spaudė automatai. Kišenėse pūpsojo pistoletai ir atsarginiai šoviniai. Perpetiniai diržai prilaikė ir duonmaišius. Jie taip pat pilni.

Neatsisveikino nei su Minkevičium, nei su likusia pas juos partizane Stefa, nenorėdami jų žadinti. Tyliai visi išslinko laukan. Ryto prieblandoje keturi šešėliai išsėlino į čia pat baltuojantį kamienais beržynėlį. Už jo jau tankesnis mišrus miškas.

Jie ir vėl dabar miško broliai, pilkieji Lietuvos laisvės gynėjai! Audrė su jais pirmą kartą, viena iš nedaugelio moterų partizanių.

— Kur dabar kryptis?

— Bandysime siekti Aukštadvarį.

Vienas paskui kitą vorele leidosi keturiese. Pirmasis ėjo Almis, paskui jį Audrė, o eiseną užbaigė Kazys ir Vytas. Kad balta tvarstomąja medžiaga aprištas kairysis riešas neišduotų, Vytas jį apvyniojo suplyšusiomis kojinėmis, Audrės numestomis dar šalinėje.

Nuo medžio ligi medžio, nuo krūmo ligi krūmo. Kupstai ir medžių šaknys jų kliuviniai, o sausos šakelės, tratėjusios po kojomis, žingsniuojant, — jų išdavikai. . . Nė vienas jų nežinojo šių apylinkių, todėl kiekvienas žingsnis vis artino juos prie nelaukiamų, nežinomų pavojų.

— Stok!...

Skaityti daugiau: KRITO ŠAKELĖS

NUOTAIKOS LIETUVOJE

K. U.

Galvodamas, kad ne kiekvienas turi galimybės kiek plačiau susirašinėti su savo giminėmis ar draugais Lietuvoje dėl įvairių priežasčių, manau, kad bus beveik kiekvienam įdomu sužinoti kai ką apie gyventojų nuotaikas, kaikuriais kasdieninio gyvenimo reikalais. Žemiau talpinu ištraukas iš atskirų laiškų, kurie buvo gauti paskutinių trejų metų bėgyje.

“Jus įtikinėja jūsų valdžia, monopolijos, įvairūs rašytojai, kad pas jus tai geriausia. Tų nuomonių yra įvairių įvairiausių. Gali ir Jūsų galvos susisukti. Šiuo atžvilgiu tikrai Jums prastai. Pas mus kur kas geriau. Ir valdžia, ir laikraščiai ir knygos visi vienodai kalba. Kai viršūnėje sėdintieji, arba kuris vyriausias pasako, kad tas ar kitas dalykas yra baltas — visi šaukia vienbalsiai “baltas”, kai pasako: juodas, visi šaukia “juodas”. Taigi, mums nereikia rinktis, nereikia galvoti. Tas jau palengvina žmogaus gyvenimą. Kaip buvo sunku mokyklose. Reikėjo visokių teorijų mokytis. Dabar jaunimui tikras rojus: viskas patiekiama jau prieš daug metų apgalvota, o viską kas ne taip — atmest. Todėl mūsų jaunoji karta yra vieninga. O ten, pas jus, universitetuose streikai, fabrikuose streikai, mokytojai ir paštininkai streikuoja. Mūsų žmonės tyliai dirba, jaunimas tyliai mokosi.

Lietuvos istorijos vadovėliuose buvo pridaryta klaidų, o dabar jas ištaisė. Dabar jau Lietuvos istorija mokoma sykiu su Rusijos istorija.

Miestuose pastatėme daug fabrikų. Jiems trūksta žmonių, todėl iš kitų respublikų atvažiavo kiek mums jų trūko. Lietuviai tegul žemę dirba, o kai pritruks galės eiti kitur žemę dirbti. Į fabrikus apie 90% žaliavų atveža iš kitų respublikų, o paskui iš mūsų respublikos gatavus gaminius veža atgal.

Skaityti daugiau: NUOTAIKOS LIETUVOJE

Civilizacija ir karo eiga

B. B.

Amerikiečių spaudoje, ginkluotos krašto jėgos vis dažniau virsta pagrindiniu diskusijų objektu. Be abejo, nuolatinių karų eigoje, tai suprantama, tačiau, šiuo metu, susidėjus tam tikrom aplinkybėm, organizuotai veikiant, yra sudaryta krašte nuotaika turinti tendencijų nukreipti valstybės politiką kraštui pragaištinga kryptimi.

Pirmoje eilėje, yra dedamos pastangos sugriauti Amerikos mitą, kuris buvo sukurtas viduje ir pasaulyje karinėmis ir ekonominėmis pastangomis Amerikos teigiamą vaidmenį pasaulio taikos ir gerbūvio išlaikyme stengiamasi paversti į imperialistinius siekius; krašto karinio pajėgumo supratimas yra verčiamas į militarizmo sąvoką. Karinių jėgų vadovavimas ir planavimas yra pavedamas civiliams asmenims, kurie karinių mokslų nei patyrimo neįgiję, kai šiais laikais technologija išsivysčiusi į tokį augštą laipsnį, ir karo vedimo būdai virto toki rafinuoti.

Ši idėja bandoma jungti (pateisinimui) su anais laikais, kai pagrindinės kariuomenės buvo laikomos mažos, atskirtos nuo civilių gyventojų, gi reikalui ištikus, karinius papildymus samdydavosi. Kai Ameriką skyrė platūs vandenynai ir dideli atstumai nuo likusio pasaulio, tuo pačiu ir nuo didesnių problemų, karo menas buvo laikomas labai paprastu: kaip ateis reikalas tada bus mobilizuojama kariuomenė, tada bus gaminami ir ginklai, toki, koki pasirodys reikalingi; taip juk daug ekonomiškiau, nes nereikia išleisti pinigų reikmenims, kurie nenaudojami taikos metu. Karo meno mokslas buvo laikomas antraeiliu visai nesudėtingu: puolimas frontu, sparninis apėjimas panaudojant raitelių junginius, gerai atrodanti uniforma, tiesios gretos paraduose, tai ir visas karo mokslas.

Ir taip, Amerikos visuomenės akyse, kai kraštas klestėjo ekonominiai, įsivėlimas į tarptautinius konfliktus krašto tiesioginiai nepalietė, karinis krašto pajėgumas virto sandėliniu objektu — kas nors, kur nors, reikia laikyti, kai bus reikalas, tada bus paimta, kad atliktų tam tikros rūšies darbą; praėjus reikalui vėl bus padėta į sandėlį iki sekančio karto. Ir taip amerikiečiai, laikui bėgant, pradėjo net tikėti, kad karai yra grynai militaristų ir ginklų gamintojų produktas. Ši nuomonė stiprėjo, ir kariuomenės populiarumas mažėjo, net kai buvo įsivelta į modernišką karą su rafinuotu — modemiškom priemonėm kariaujančiu priešu. Kilo riboti karai, kuriem statė uždavinius ir vadovavo civiliai; riboti karai, kurie yra paralelizmas tautų “išlaisvinimo” karams, inspiruojamiems ir vadovaujamiems Kremliaus. Riboti karai turi tiesioginį tikslą įvelti amerikiečius tiesioginiai į karą, alinti ekonominiai, sudaryti blogą nuomonę apie kariuomenę krašte, smukdyti krašto moralę, tačiau Kremliui tiesioginiai neįsiveliant į atvirą karą, kuris, šiuo metu, būtų jam mirtinai pragaištingas.

Skaityti daugiau: Civilizacija ir karo eiga

5 PĖSTININKŲ DLK KĘSTUČIO PULKO KOVOS TIES SEINAIS 1920 METAIS

KAZYS ŠKIRPA

Gen. štabo pulkininkas

VIETON ĮVADO

Likimas anuomet buvo užkrovęs plk. Konstantinui Žukui nelengvas Lietuvos Krašto Apsaugos ministerio pareigas. Tai buvo tokiu metu, kai tebevyko žūtbūtinis karas tarp mūsų kaimynų — Sovietų Rusijos ir Lenkijos.

Vos atsispyrusi prieš rusus, prie pat Varšuvos vartų, lenkų kariuomenė, Juozapo Pilsudskio vadovaujama, perėjo priešpuolin, persekiodama rusų raudonąją armiją, kuri traukėsi į augštutinio Nemuno liniją. Siekdami supti rusų dešinįjį sparną, kuris buvo atsirėmęs į Gardiną, ir ta pačia proga, užgrobti galimai didesnius Lietuvos teritorijos plotus, lenkai jau buvo įsiveržę į Augustavo, Suvalkų ir Seinų sritis, kur iš lietuvių pusės pradžioje tebuvo tik labai skystos sienos apsaugos užtvaros. Lenkų invazija į Suvalkiją vertė Lietuvos vyriausybę griebtis energingesnio pasipriešinimo priemonių, nes Pilsudskis su jokiais jos popieriniais protestais nesiskaitė.

Kaip kiekvienoje kitoje ginkluotoje kovoje, taip ir minėtame lietuvių pasipriešinime lenkiškiems užpuolikams Suvalkijoje, įvyko sėkmingų ir nesėkmingų kovos žygių. Pasisekimai fronte sukeldavo nuoširdaus džiaugsmo lietuvių visuomenėje, o nepasisekimai — nublokšdavo ją į nepasitenkinimus, bei iššaukdavo karo vadovybės pakaltinimų Steigiamajame Seime, kuris jau buvo 1920 metų pavasarį išrinktas ir posėdžiavo. Buvo natūralu ir suprantama, jog tautos rinkti Seimo atstovai negalėjo būti patenkinti, kad frontuose ne visados būdavo taip, kaip minėti tautos patikėtiniai troško matyti, pamiršdami, jog padėtis fronto kovos baruose parėjo ne nuo vienos kariaujančiųjų pusės, bet nuo abiejų.

Ypač daug diskusijų St. Seime buvo kilę dėl Seinų, kurie kelis kartus pereidinėjo iš rankų į rankas. Kai rugsėjo 9 d. lenkams buvo pavykę prasiveržti į tą lietuvybės centrą antrą kartą, Kr. Apsaugos ministeris plk. Žukas, kuris tada buvo ir Vyriausias Lietuvos kariuomenės vadas, pasijuto sunervintas jam Seime padarytų aštresnių priekaištų. Kad priekaištautojus apraminus, jis nutarė, kaip savo atsiminimų knygoje “Žvilgsnis į praeitį” sako, “paimti su savim kelis St.

Seimo narius ir pavažiuoti į frontą, pažiūrėti kas ten darosi”.

Skaityti daugiau: 5 PĖSTININKŲ DLK KĘSTUČIO PULKO KOVOS TIES SEINAIS 1920 METAIS

KARINĖ VEIKLA PABALTIJY IX AMŽIAUS PABAIGOJE

Z. RAULINAITIS

Be Rimberto (žiūr. Apuolės užpuolimas, 1970 m. KARYJE) yra ir kitų liudininkų nurodančių švedų varingų išvystytą nepaprastą veiklumą ir jų žygius Baltijos jūroje, dažnai nukreiptus į jos rytinius krantus. Žymią vietą tų liudininkų tarpe užima rusų kronikos. Nestoro kronikoje rašoma, kad 859 m. iš už jūrų atvykę varingai pareikalavo iš suomių ir slavų kilčių duoklės:

“6367 (859 m.) Užjūriniai varingai uždėjo duoklę čiudams, slavams (įsikūrusiems apie Il-menio ež., Z.R.), meriams, vesams ir krivičiams. Tačiau charazai (vėlesnieji Rytų Europos žydai, Z.R.) uždėjo duoklę polianams (gyv. apie Kievą, Z.R.), severėnams ir viatičiams ir ėmė po vieną baltos voverės kailiuką nuo kiekvieno židinio.”¹Taigi, prie Rimberto liudijimo tenka pridėti dar ir rusų metraščių žinias, kurios rodo, kad tuoj po 850 metų švedai labai stengėsi užkariauti Rytų Pabaltijo sritis, tarp jų Kuršą ir dabartinę Estiją.

Švedijoje, antroje IX amž. pusėje, būta dviejų karalių. Vienas valdė Birkoje, o kitas — Upsaloje. Karaliaujant Olafui Birkoje, Upsalą valdė Erikas Eimundsonas, kuris, pagal Heimskringlą, vykdęs karo žygius per Baltijos jūrą. Tą faktą patvirtino 1019 m. Upsalos seimo kalbėtojas, ūkininkas Thorgnyr Lagmanas, savo kalboje į karalių Olafą Skotkonungą (995-1022), prisimindamas senuosius laikus:

“Mano tėvukas Thorgnyr”, kalbėjo jis, “dar atsiminė Upsalos karalių Eriką Eimundo sūnų (mirusi 882 m.). Jis apie jį mielai pasakodavo, kad savo amžiaus geriausiuose metuose būdamas, jis kas vasarą susirinkdavęs karių būrį ir traukdavęs į įvairias šalis. Jis buvo užkariavęs Finlandiją ir Kareliją, Aisčius (Eystland) ir Kuršą (Curland) ir kitus tolimus kraštus Rytuose (Austrlond). Dar ir dabar ten yra matomi žemės įtvirtinimai ir kitoki didžiuliai pylimai jo statyti... Mes ūkininkai pageidaujame, kad tu, karaliau, padarytum taiką su Norvegų karalium Olafu Storuoju (vėlesniu šventuoju, Z.R.) ir jam per žmoną duotum savo dukterį Ingigerdą. Jei tu norėtum tas karalystes Rytuose (Austrvegi — žodis, kurį Heimskringlos vertėjas Monsen verčia Baltic, Z.R.), kurias tavo giminaičiai ir protėviai ten valdė, vėl atkariauti, tai mes noriai iki pat galo tau padėsime. Tačiau, jei tu nepadarysi to, ką mes tau čia pasiūlėme, tai suruošime prieš tave sukilimą, tave užmušime, nes nepakęsime daugiau jokios nesantaikos ir jokio neteisėtumo iš tavęs. . .”²

Skaityti daugiau: KARINĖ VEIKLA PABALTIJY IX AMŽIAUS PABAIGOJE

KARINIO TOPOGRAFO NUOTYKIAI

V. LAGENPUŠAS

I. PIRAMIDĖ

1931 m. liepos 15 dieną buvo išleista topografijos kursų laida. Šiuos kursus baigęs buvau tą pačią dieną perkeltas iš 4-to artilerijos pulko į topografijos skyrių prie Vyr. Štabo, kur 1 d. rugpjūčio ir pradėjau savo naują tarnybą. Teoretinių žinių buvo gauta žymiai daugiau, nei jų tiesioginiams darbams reikėjo. Užtat trūko praktiško patyrimo. Mano pirmas darbas buvo sudaryti Eigulių poligono 1:10.000 nuotrauką, kur aš ir gavau savo “krikštą”.

Visame poligono plote jau anksčiau buvo padaryta maža trianguliacija, kuri susidėjo iš apie 15 piramidžių. Jų geografines koordinates — ilgį, plotį ir augštį, aš gavau iš skyriaus, užnešiau į planšetę ir pradėjau darbą. Mano baras teužėmė tik pusę poligono, o antrą pusę turėjo kpt. Chamanskis.

Mūravos kaimas buvo mano bare, todėl aš palikau jį nutraukti rudenį o patį poligoną dabar, kai dar oras būna geras. Kaime buvo dvi piramidės, iš kurių išeinant, aš lengvai galėjau užbaigti darbą.

Skaityti daugiau: KARINIO TOPOGRAFO NUOTYKIAI

LIETUVOS DIDIEJI ETMONAI

ALGIRDAS BUDRECKIS

(Pradžia KARIO 1 nr.)

Praėjo šeši metai kol karalius paskyrė naują didįjį etmoną — Jonušą Kišką (1646-1653 m.). Kiška pradėjo karinę tarnybą, būdamas rotmistru. Jis samdydavo algininkų vėliavas ir jiems vadovaudavo. Jonušas Kiška buvo dalyvavęs Katkaus žygiuose. Jis pasižymėjo mūšiuose prie Daugavgrivos, Salaspilio ir 1611 m. prieš Maskvą. Nors ir etmonas jis buvo, tačiau, už skolos nesumokėjimą Steponui Pacui, 1650 m. jis buvo paskelbtas banita, t.y., be teisių. Visi urėdai jam buvo atimti. Tačiau, sekančiais metais DLK Jonas Kazimieras jam grąžino teises ir etmono buožę.

Kazokų etmonui Bagdonui Chmelnickiui sukilus ir susidėjus su Maskvos caru Aleksiejų (1653 m.), kilo didelis pavojus Žečpospolitai. Nors ir sergantis, etmonas Kiška dar atliko paskutinę savo paslaugą. 1653 m. rugsėjo 4 d. jis sušaukė Polocke nepaprastą seimelį, kur buvo skubiai aptariamos gynimosi priemonės prieš artėjančią Maskvos kariuomenę.

Prasidėjo pragaištingas karas su Maskva. 1654 m. viena caro kariuomenė skverbėsi Lietuvon, o kita su kazokais į Lenkiją. Buvo sunku gintis. Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė. Jos vadai — didysis etmonas Jonušas Radvilas ir lauko etmonas Gansiauskas — buvo priešai ir veikė atskirai, ne sutartinai. Rusai ėmė vieną miestą po kito. Smalensko tvirtovė išsilaikė 4 mėnesius. Kiti miestai — Polockas, Vitebskas, Mogilevas, Mozyrius — greit pasidavė. Karalius Jonas Kazimieras atvyko lietuviams į pagalbą. Jis šaukė Lietuvos bajoriją suvažiuoti į Gardiną, bet kai jos atvyko labai mažai, karalius grįžo Lenkijon, nusivylęs ir nieko nenuveikęs. Lietuva buvo palikta savo likimui.

Žiemos šalčiai buvo sulaikę rusų kariuomenę, bet 1655 m. vasarą ji vėl žygiavo į Lietuvos gilumą. Jonušas Radvilas su 5,000 kariuomenės paliko Vilnių ir pasitraukė į Kėdainius. Jis tik spėjo išsivežti iš Vilniaus iždą ir susprogdinti tiltą per Nerį. Rusai užėmė miestą be kovos ir 17 dienų siautė ugnimi ir kardu. Netrukus rusai užėmė Gardiną ir Kauną. Etmonas Radvilas stovėjo Kėdainiuose, Gansiauskas Žemaitijoje.

Naudodamiesi suirute, įsiveržė į Lietuvą ir švedai. Mat, naujasis Švedijos karalius Karolis X Gustavas paskelbė Lietuvai-Lenkijai karą ir tais pat 1655 metais viena švedų kariuomenė ėjo iš vakarų pusės ir užėmė Krokuvą ir Varšuvą, o kita dalis ėjo iš šiaurės į Lietuvą. Poznanės vaivada, kartu su vakarų Lenkijos ponais, be kovų pasidavė švedams ir pripažino Karolį Gustavą savo karaliumi.

Skaityti daugiau: LIETUVOS DIDIEJI ETMONAI

RUSŲ GINKLUOTA PERSVARA

B. B.

1970 m. lapkričio mėn. 10 d. amerikiečių jėgų Europoje vyriausias vadas gen. A. I. Goodpasteris, nagrinėdamas bendrą karinę situaciją pabrėžė, kad šiandieninės rusų karinės jėgos keleriopai viršija normalias krašto ginklavimo strategines jėgas moderniškais ginklais, priemonėmis, kovotojais ir jų parengimu. Tuo pačiu metu L. M. Rivers (resp.) senate pareiškė, kad rusai stato povandeninius laivus (Polaris tipo) Kubos uostuose, rusų bombonešiai tebenaudoja Kubos aerodromus savo bazėms ir kai galutinai ten įsitvirtins, vieną dieną, rusai paprašys amerikiečius išsikraustyti iš Viduržemio jūros.

1969 m. amerikiečiai išleido strateginiams ginklams $7.5 bil., tuo pačiu metu rusai — $13 bilionų. Amerikiečių pramonė koncentruota didesniuose miestuose, rusų išskirstyta krašto periferijoje. Rusai atominėm raketom pasiektų 50 didesnių amerikiečių miestų, sunaikintų 86 milijonus gyventojų ir 55% pramonės. Amerikiečiai galėtų pasiekti 50 rusų didesnių miestų, sunaikintų 48 milijonus gyventojų ir 40 % pramonės. Šie skaičiai rodo, kad būtų sunaikinta amerikiečių 42% gyventoji, o rusų — 20%.

1971 m. amerikiečiai sumažino karini biudžetą $10 bil. ir nenumatė jokio naujo ginklo krašto gynybai papildyti. “50 metų sekiau rusų politiką ir iki šiol neturiu duomenų, kas rodytų rusus sumažinus siekimą užvaldyti visą pasaulį. Aš būčiau nenustebintas, jei vieną dieną, tiesiogine linija iš Maskvos, mūsų prezidentas gautų sekančio turinio pranešimą: — kaip žinote, p. prezidente, link jūsų tarpkontinentinių raketų yra nukreiptos mūsų SS9. Jūsų gynybos sekretorius praneššė jums, kad pirmu smūgiu mes galim sunaikinti 95% jūsų tarpžemyninių raketų. Jūsų Polario ir Poseidono raketomis ginkluoti povandeniniai laivai sudaro mums rimtesnę kliūtį, tačiau kiekvieną tų laivų sekioja mūsų du povandeniniai laivai ir povandeniniai naikintojai, todėl, šiuo metu reikalaujame visus jūsų povandeninius laivus pasiųsti į Juodąją jūrą kur jie turės būti nuginkluoti. Mes siūlome nedaryti jokių klaidingų manevrų, kas verstų mus imtis drastiškų priemonių šį planą įvykdyti. — Būdami santykyje vienas prieš keturis mūsų nenaudai (tokioje padėtyje Kruščevas 1961 m. pakluso mūsų reikalavimų), turėtume nusilenkti rusų reikalavimams. Nereikia spėlioti, kaip reaguotų kitos valstybės, kurios šiuo metu yra draugiškuose santykiuose su amerikiečiais, ir kas atsitiktų su ten esančiomis įgulomis ir ekonominiais mainais. (L. M. Rivers)

Skaityti daugiau: RUSŲ GINKLUOTA PERSVARA

Tremties Trimitas

Redaguoja — š.P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wisc.

Nauja šaulių kuopa

Kliūtys nugalėtos ir Klevelande. Jau šauliai veikia lietuviškame gyvenime, kaip šaulių, taip ir jais nebuvusių tarpe, kurie pritaria šauliškajai idėjai. Mes kitų organizacijų veiklos nemažinsime, lietuviško darbo iš jų Klevelande neatimsime ir bedarbiais jų, toje srityje, nepadarysime. Lietuviško darbo yra perdaug ir nereikia bijotis, kad jo bus padarytas perteklius. Priešingai, dažnai lietuviško kultūrinio darbo padaroma per mažai, nes perdaug jėgų išeikvojame tarpusavio ginčams. Mes šauliai ateiname ne lietuviškos veiklos griauti, bet jos statyti ir jai talkinti. Ateiname ne lietuvius skaldyti, bet juos vienyti ir apjungti. Mūsų šaulių statutas sako: “šauliai jieško vienybės lietuvių tarpe”. Mes tuo keliu ir eisime.

Šiandieną Amerikoje pergyvename pavojingus laikus. Deginimas ir sprogdinimas valdiškų pastatų, universitetų, šaudymas nekaltų žmonių gatvėse, plėšimai ir kriminaliniai nusikaltimai kas metai didėja, o taip pat — chaosas ir moralinis supuvimas. Narkotikų vartojimas ir lyties populiarinimas, tai ne kas kitas, kaip pusiau viešos prostitucijos įvedimas. To rezultate venerinės ligos jau padidėjo 10% ir vis didėja. Nesimato stiprios valdžios rankos, kad užkirtus kelią toms negerovėms. Priešingai, pataikaujama, nes studentai viešai skatinami daryti riaušes ir toliau. Ohio valdžia paskelbė, kad panašių nušovimų kaip Kento universitete nebus, nes kariams išduodami popierinių kulkų užtaisai. Tai revoliucijos skatinimas, o ne griežtos priemonės su ja kovoti.

Gaila, kad jau ir pabėgėlių vaikų tarpe yra pasiduodančių šiam nusmūkiui!

Šiandien, kaikur spaudoje ir diskusijose lietuvių tarpe yra pasimetimo ir nusigręžimo nuo Lietuvos ir jos nepriklausomybės idėjos. Nukrypėliai ir pasidavę svetimųjų įtakai sako, kad Lietuvos nepriklausomybė yra tik sapnas ir mūsų Vytis yra tik paprastas arklys. Mūsų šaulių pirmasis uždavinys yra nepriklausomos Lietuvos atstatymas. Vytis yra mums brangus tautinis simbolis ir Lietuvos valstybės ženklas, puošiąs mūsų namus ir stiprinąs kovoje dėl lietuvybės išlaikymo.

Akivaizdoje šitos, lietuvybei pavojingos, padėties ir amerikoniško chaoso, kaip tik reikia lietuviškos patriotinės grupės kaip šauliai, kurie ne tik pasipriešins Lietuvos ir lietuvybės žeminimui ir niekinimui, bet Lietuvos laisvę ir lietuvybę iškels į pirminius, garbingus uždavinius. Mūsų šaulių rūpestis ir jėgos bus paaukotos lietuvybės išlaikymui ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymui, šauliškai šeimai rūpi, kad graži lietuvių kalba ne tik būtų gyva šeimoje, bet kad ji būtų perduota ateinančioms kartoms. Šauliai reiškia didžiausią pagarbą lietuvių kalbai, lietuviškiems papročiams ir tautiniams drabužiams.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Mielosios “Šaulė Tremtyje” skaitytojos,

Nuoširdžiai dėkoju sesėms, kurios bendradarbiauja šiame skyrelyje, bei siunčia patarimų. Tačiau jaučiu, kad skyrelis dar netoks, koks galėtų ar turėtų būti. Jis dar neatspindi visų kuopų moterų veiklos, dar nėra ideologinių straipsnių, kurie padėtų naujoms sesėms pažinti šaulių s-gos siekius bei uždavinius. Permaža bendradarbių. Dar kartą kreipiuosi į visas, kviečiu į talką. Prašau kuopų moterų sekcijas išsirinkti korespondentes, o šaules veteranes, šaulių ideologijoj dar nepriklausomoj Lietuvoj subrendusias, siųsti straipsnius, prisiminimus, nuotraukas. Juk ne veltui mūsų liaudis sako: “ kai du stos — visados daugiau padarys”. Maloniai prašau seses skaitytojas atsakyti į žemiau talpinamus klausimus ir prisiųsti redaktorei. Jūsų nuoširdūs atsakymai padės man geriau redaguoti skyrelį.

1. Ar prenumeruojies “Karį”?

2. Ar skaitai “Šaulė Tremtyje”?

3. Kas skyrely patinka, kas nepatinka ?

4. Kodėl nerašai į “Šaulė Tremtyje”?

5. Kaip padaryti skyrelį įdomesnį?

6. Ar sutinki įsijungti į skyrelio, bendradarbių eiles?

7. Ar gali rasti vieną naują “Kario” prenumeratorę ?

Darykime visa, kad skyrelis būtų tikrai įdomus, visas jėgas skirkime Nepriklausomai Lietuvai.

Kultūrinė Savaitė Dainavoje

š.m. birželio 13-20 d.d., gražiojoje Dainavoje įvyks antroji šaulių S-gos kultūrinė savaitė — stovykla.

Centro valdyba ruošiasi visu rimtumu, kad kultūrinė savaitė būtų įdomi ir turininga. S-gos parmininkas pasiūlė šaulėms moterims suruošti savo atskirą dieną.

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

LIETUVIAI KARIAI LAISVAJAME PASAULYJE

— Čikagoje miré vyr. ltn. Antanas Steikūnas, savanoris, buvęs Trakų apskr. virš., sulaukęs 77 m. Sausio mėn. 21 d., Pietų Vietname žuvo čikagiškis D. Levickas, vos 21 metų. Orland Parke, III., vasario 2 d. mirė sav.-kūrėjas Juozapas Liškūnas, sulaukęs 72 m. Philadelphijoje mirė kpt. Zigmas Knystautas, dirbęs Šančiuose auto batalione; Čikagoje netekome sav.-kūrėjo Viktoro Kilakausko, sausio 8 d. sulaukusio 72 m. Okupuotoje Lietuvoje, gruodžio mėn. 12 d. Rokiškyje, mirė mjr. Juozas Navickas, 15 metų išbuvęs Sibire. Aviacijos vyr. ltn. Simonas Mockūnas mirė Čikagoje vasario 23 d. Sausio 16 d. mirė Dariaus ir Girėno posto narys Mykolas Rudauskas, 78 m. amžiaus. Sausio 22 d., Port Credit, Ont., Kanadoje, mirė ltn. Jonas Žiukas iš Kupiškio, 62 m. amžiaus. Wilkes-Barre, sausio 23 d., auto nelaimėje, žuvo 24 metų Stasys Zakarauskas, buvęs Vietnamo kare ir apdovanotas keliais medaliais. Visiems artimiesiems “Karys” taria gilią užuojautą liūdesio valandose.

— Kostas Astrovas buvo nuvykęs iš P. Vietnamo į Japoniją atostogų. Jis kilęs iš Los Angeles, Cal.

— Kpt. Audris Endrijonas baigė 8 mėn. artilerijos kursą, priešlėktuvinės apsaugos mokykloje, Fort Bliss, Tex.

— Mjr. dr. Saulius Vaičaitis yra paskirtas į P. Korėją, kur dirba Seulo kariuomenės lig. vidaus ligų skyriuje. Jis yra kilęs iš Lawrence, Mass.

— Darius Karalis iš Hinsdale, Ill., buvo priimtas į laivyno akademiją Annapolyje; ten jis pasireiškia sporte, futbolo komandoje.

— Sgt. E. V. Jarašius iš Čikagos, atlieka tarnybos pareigas Japonijoj.

— JAV armijos pritaikomosios matematikos skyriaus vedėjas dr. Česlovas Masaitis, už balistikos mokslini darbą, gavo 1970 m. R. H. Kent premiją.

— Juozas V. Paulauskas iš Lowel, Mass., tarnavo laivyne ir studijavo jūrų teisę, kurią nesenai ir baigė.

Skaityti daugiau: LIETUVIAI KARIAI LAISVAJAME PASAULYJE

Kronika

žurnalistas Vladas Mingėla

VLADO MINGĖLOS

65 metų amžiaus ir 45 m. plunksnos darbo sukaktys

Nesenai suėjo 65 metai amžiaus ir 45 m. plunksnos darbo vienam žymesniųjų mūsų rašyto žodžio kultūrininkui, žurn. Vladui Mingėlai. Jis gimė 1905 m. spalio mėn. 19 d., Ukrainoje. Jaunas grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Kaune, kur tęsė nutrauktą mokslą. Apie 15 metų ištarnavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės Karo Technikos štabe bibliotekos vedėju, civilinio tarnautojo teisėmis. Tame gyvenimo laikotarpyje, nuolatos šviesdamasis ir plėsdamas kultūrinį akiratį savo paties vedamos bibliotekos knygomis, pilnai subrendo į pažangų ir produktyvų plunksnos darbuotoją.

Rašyti pradėjo jaunas. Pirmasis literatūrinės kūrybos darbas — apysaka “Medžio verksmas’’ pasirodė 1923 m., tuometiniame “Ryte“.

Jo gyvenimas, tačiau, nebuvo toks nuoseklus ir lengvas, kaip iš paviršiaus atrodo. 1924-25 metų laikotarpyje, kaip ir daugelis veržlios dvasios jaunuolių, jis išvyksta Prancūzijon laimės ieškoti. Tačiau, darbas Audunle-Tiche geležies rūdos kasyklose jaunam, lakios literatūrinės sielos Vladui yra persunkus. Tad užsienio “pyragais” pasimaitinęs ir nusivylęs, susitaupo kelionpinigius ir grįžta pasiilgton tėvynėn. Nors sunkiai gyvendamas ir mažai laisvo laiko turėdamas, iš Prancūzijos rašė vaizdžius reportažus į “Rytą” ir “Šiaulietį” apie ten patekusių tautiečių sunkų gyvenimą. 1927 m. “Karys”, per kelis numerius, spausdino jo “Mano atsiminimai iš kelionės Prancūzijon.” Nepriklausomoje Lietuvoje jo straipsnius galėdavai rasti “Mūsų žinyne”, “Karyje”, “Naujojoje Romuvoje”, “Skautų Aide”, “Trimite” ir kituose periodiniuose spaudos organuose, pasirašytus tikrąja pavarde, arba inicialais V.M., Vl.Mg., v.mg., arba V. Čia reikia pabrėžtinai iškelti, kad vien “Karyje” ir “Trimite” jis pastoviai bendradarbiavo virš 20 metų.

Skaityti daugiau: Kronika

Partizanai: istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

Karys 1971m. 3-4 Turinys, metrika

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ-VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

TURINYS

LIETUVOS KARIO MITAS DAR GYVAS