Įsteigtas Lietuvoje 1919 — Nepriklausomybės kovų — metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 9 (1356) LAPKRITIS –NOVEMBER 1959 
V. Augustinas — Vytauto Didžiojo karsto pagerbimas Vilniaus žygiui pasibaigus. (Kairėje 1 p. D.L.K. Gedimino p. vėliava, jos kairėjeItn. J. Skardis — dabartinis KARIO bendradarbis .... Viršelis
Nr. 10 (1357) GRUODIS –DECEMBER 1959
Šaltą Kalėdų rytą ties Įgulos bažnyčia Kaunas ... Viršelis
TURINYS
A. Dimas — Jiems pagarba ir dėkingumas *
J. Naugirda — Lietuvos kariuomenė žygiavo į Vilnių *
Deikis — Tauragė—Vilnius *
K. Ališauskas — Plk. K. Žuko “žvilgsnis į Praeitį” *
A. Žygimantas — Karališkojo žalvario amžius *
E. Čekienė — Dailininko Adomo Galdiko kūryba *
P. Dirkis — Mirusieji kariai *
E. Šulaitis — Kalėdos mūsų naujesnėje poezijoje *
A. Sodaitis — Gen. K. Skučas *
T. Daukantas — Moderniausioji karo forma *
S. Jakštas — Posmai apie gimtąją žemę *
J. Juodis — šv. Juozapo sapnas *
P. Dirkis — Pirmasis karininkas žuvęs už Lietuvos laisvę *
POVILAS DIRKIS SUKAKTUVININKAS
VIKTORAS PERMINAS
Tremties Trimitas
Lietuvos kariai laisvajame pasaulyje
Veteranų veikla
Šaulė Tremtyje *
Redaktorius Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas Stasys Butkus
Skaityti daugiau: Karys 1959 m. 11-12 Turinys, metrika
A. DIMAS
Lietuvių tauta su didele pagarba mini didžiuosius mūsų tautos žygius. Tai istorijos perspektyvoje ir šiandien pažvelkime į anuos laikus, kai prieš 41 metus rinkosi pirmieji Lietuvos vyrai į lietuviškus pulkus savo tėvynės ginti. Ir niekas negali ginčyti fakto, kad Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktas būtų likęs tik tuščias raštas be turinio, jei nebūtų susidariusi gyva jėga, kuri tame akte paskelbtą idėją būtų įkūnijusi. Žinome, kad mūsų inteligentijos vadai privedė tautą prie Nepriklausomybės akto paskelbimo, bet plačios masės — savanoriai stojo su ginklu rankoj tą nepriklausomybe ginti. Be savanorių branduolio nebūtų galėjusi susikurti ir Lietuvos Kariuomenė, o be kariuomenės valstybė būtų neišsilaikiusi ne tik dėl išorinių priešų puolimo, bet ir dėl viduje atsiradusių priešvalstybinių gaivalų veiklos.
Lietuvos kariuomenės savanorių branduolį daugiausia sudarė jaunimas. Jis, būdamas ištikimas savo tėvų kalbai, savo papročiams, buvo tautiniai ir realiai nusiteikęs, bet ir konservatyvus, neigiamai žiūrįs į jam svetimas, nors ir viliojančias naujenybes. Pakėlęs svetimųjų jungą, buvęs priverstas lieti kraują už svetimus tikslus, lietuvis suprato, kad be savo tėvynės žmogus — tuščias garsas ir kad žmogaus gyvenimas turi reikšmės tik valstybėje ir dėl valstybės. Lietuvis jaunuolis karštai mylėdamas savo gimtinę, nieko neragintas gaivališkai persiėmė tėvynės meile ir tautiniu išdidumu; tuo pakėlė bendrą tautinę nuotaiką krašte ir sukėlė tautinę jėgą kovai dėl tautos būvio.
Vilnius. Priekyje — Vilniaus Rinktinės, vėliau 1 pėst. div. štabo, būstinė
Skaityti daugiau: JIEMS PAGARBA IR DĖKINGUMAS
Prie Demarkacijos linijos skyrusios Vilniją nuo Lietuvos: barjero kairėje, bolševikų karininkai, atgabenę įsakymą praleisti Lietuvos kariuomenę, kalbasi su plk. K. Sprangausku
J. NAUGIRDA
Pamilome savo senąją sostinę Vilnių karščiau, negu kurios kitos tautos narys savo sostinę. Karščiau pamilome ne vien dėl gražios gamtos, gausių meno paminklų ir didingos praeities. Karščiau pamilome dėl to kad mūsų sostinė įvairiais amžių metais daugiau iškentėjo negu kitos. O ypač daugiausia kentėjo, kada atgijo Lietuvos Valstybė naujam gyvenimui. Valstybė atgijo, bet jos širdis — sostinė liko atplėšta nuo Lietuvos kūno ir klastingojo priešo pavergta.
Jau nuo 1918 metų prasidėjo lietuvių ir lenkų kovos dėl Vilniaus. Vilniuje organizavosi lietuvių, o taip pat ir lenkų kariniai daliniai.
Po kelerių metų okupacijos vokiečių kariuomenė iš Vilniaus traukėsi. Naktį į 1919 Naujus Metus vokiečiai savo karinę vėliavą nuleido iš Gedimino pilies bokšto. 1919 m. sausio 1 d. po pietų lietuviai kariai savanoriai Gedimino pilies bokšte iškėlė lietuviškąją trispalvę vėliavą — geltoną -žalią -raudoną. Tą dieną tų spalvų lietuviškoji vėliava pirmąsyk pasirodė. (Ji buvo priimta Lietuvos Tarybos dar prieš 1919 m.) Lenkai blogai pasijuto. Lietuviai jiems užbėgo už akių. Sausio 2d. tai man pareiškė užėję į Gedimino kalną pora lenkų legionierių.
Sausio 1d. apie 6 val. vakaro lenkų legionieriai užėmė Vilnių. Jų jėgos buvo didesnės, negu lietuvių. Užėmę miestą, lenkai nedrįso lietuvių pulti ir turėjo pakęsti lietuviškąją vėliavą Gedimino pilies bokšte. Mat, jau nebetoli buvo rusų raudonosios armijos daliniai, kurie grasė ir lietuviams ir lenkams. Tuo būdu nuo 1919 m. sausio ld. iki sausio 5d. vakaro Vilniuje buvo ir lietuvių ir lenkų kariniai daliniai, o sausio 5d. rusų raudonoji armija užėmė Vilnių.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENE ŽYGIAVO Į VILNIŲ
DEIKIS
Vilnius, Vilnius! 3-čiam dragūnų Geležinio Vilko pulke, Tauragės dvare, 1939 metų spalio mėn, pirmoje pusėje visų lūpose buvo Vilnius.
Pamanykit, Vilnius grįžto ten kur priklauso, prie Lietuvos kūno, nuo kurio buvo taip apgaulingai atplėštas. “Mes be Vilniaus nenurimsim” — išsipildo. Kiek džiaugsmo; žiūrėkit, ir dar gi be kraujo praliejimo.
Vos tik pora savaičių kai buvome grįžę iš žygio vykdyto irgi Vilniaus kryptimi, krentant Vilniaus pagrobėjui. Žygis iki Gaižūnų poligono buvo dalinės mobilizacijos rėmuose, karo tarp Vokietijos ir Lenkijos proga Reiškia arkliai ir vyrai žygiui įtraukti ir užtektinai pailsėję pradėti dar ilgesnį. Pulkas buvo papildytas lenkų internuotais arkliais. Atrodė tik žygiuok ir norėk, kuo greičiau pasiilgton sostinėn! Džiaugsmas ir garbė ją padėti priglausti ir saugoti.
1 p. D.L.K. Gedimino p. vėliava atnešama į Gedimino miestą
Skaityti daugiau: TAURAGĖ—VILNIUS
(PASTABOS IR NUOMONĖS)
K. Ališauskas
(Pabaiga)
Visų pirma, tenka pasakyti, kad jeigu lenkai būtų buvę taip lengvai mušami, mes juos būtume ne tik iš Vilniaus bet ir iš Gardino-Bolstogės išviję. Tačiau taip nebuvo. Lenkai kautynėse buvo kietas riešutas, iš visų trijų Lietuvos Nepriklausomybės priešų pats kiečiausias. Vadai sugebėdavo manevruoti ir jiems reikėdavo atsikirsti tik gerai apgalvotu manevru. Mūsų manevro esmę jie tuoj suvokdavo. Taip, kad vyko aršios varžybos. Panagrinėkime kaip ten buvo, pirma, kas liečia Širvintų kautynes, o paskiau kas liečia gen. Žukauską.
Plk. K. Žukas
Perskaičius, plk. K. Žuko aprašytas Širvintų kautynes ir pasižiūrėjus į žemėlapį kur yra Širvintos, Utena, Panevėžys ir Ukmergė, tuoj pamatai, kad taip nebuvo ir negalėjo būti. Antra, vyr. ltn. Balnas 7 pešt. pulko IlI-čio bat. vadas, nuolatos turėjo ryšį su savo pulko vavadu plk. ltn. Vl. Rėklaičiu (jau miręs), kuris savo ruožtu turėjo nuolatinį ryšį su I-mos divizijos vadu, visų kautynių metu lapkričio 16-21 d. Tad kuriems galams jam buvo reikalingi tie Utenos ir Panevėžio komendantai? Jie jam nebuvo reikalingi ir Jis pas juos nesikreipė. Trečia, vyr. ltn. Balnas tuo laiku su savo batalionu nuo pulko lenkų visai nebuvo atkirstas. Ketvirta, vyr. ltn. Balnas visuomet gerai orientuodavosi karinėse aplinkybėse. Penkta, lietuvių spaudoje apie Širvintų kautynes buvo daug rašoma, bet nieks nepaminėjo tokios versijos kaip kad parašyta pas plk. K. Žuką. Man teko kalbėtis su kpt. Balnu ir su jo bataliono kuopų vadais kar. Meteliu ir Baltrūnu apie šias kautynes, jie man rodė vietas kur ėjo, išsisklaidė, kovėsi ir tt., kaip jie ruošėsi šiam žygiui, iš kur išvyko, bet nei vienas neužsiminė apie Utenos, arba Panevėžio komendantus, ar nuo jų gautus įsakymus. Neminėjo-nes taip nebuvo. Kaip vyko Širvintų kautynės? Duosiu čia trumpą jų eigos aprašymą.
Skaityti daugiau: Plk. K. ŽUKO “ŽVILGSNIS Į PRAEITĮ”
A. ŽYGIMANTAS
Varpelinės keramikos žmonės, matyti, yra buvę geri lankininkai, ką rodo jų puikiai pagaminti strėlių antgaliai su liežuvėliais kotui įtverti ir barzdelėmis. Kitas svarbus jų ginklas — platus durklas, kurio kotas ir ašmenys pagaminti iš žalvario, kartais titnago, vieno gabalo. Jie vartojo riešo apsaugas, gamintas iš akmens ar rago, prie kurių pritaisyti dirželiai, kartais pritvirtinti auksinėmis vinelėmis. Įdomu yra, kad šiaurės - vakarų Europos didesnėje dalyje metalų pasirodymas sutampa su varpelinės keramikos žmonių atsiradimu (2000 pr. Kr.) greičiausiai atėjusių iš Ispanijos. Ten Iberų pusiasalyje, kasyklų srityje įtaigojamoje metalus naudojančių Viduržemio ir Artimųjų Rytų civilizacijų, išsivystė žalvario kalvių ir pirklių rasė. Keliaujančių pirklių ir šaltkalvių grupėmis jie nukeliaudavo didžiausius atstumus, kurdami prekybines stotis ir nuženklindami prekybos kelius.
Prekybininko verslas buvo pelningas, tačiau tais laikais ypatingai pavojingas: “Atvyko jis drąsus, kantrus ir neatgrasomas. Jo dešinė laikė nuogą kardą, kairė - skydą. Tik narsiausieji vyrai, drąsiausieji, geriausieji kovotojai tapdavo tais laikais pirkliais. Mainų prekyba dažnai vykdavo taip, kaip dar ir šiandieną vidurinėje Afrikoje tebevyksta ir kaip apie tai pasakos ir priešistoriniai mitai pasakoja. Pasienyje šalies svetimųjų gyventojų, kurių nebūdavo nei matyti nei girdėti, tačiau kurie keliaujantį pirklį tūkstančiu akių stebėdavo, jis sudėdavo savo prekes. Jos nepaliestos ten gulėdavo iki sekančio ryto. Greta jų, tačiau, vietiniai gyventojai būdavo jau sukrovę savus daiktus, siūlomus už svečias prekes. Jei pirkliui jų pakakdavo, jis susikraudavo juos visus į savo krūvio gyvulių balninius krepšius. Jei jų būdavo jam per maža, jis palikdavo juos gulėti taip kaip jie buvo sudėti. Gal vietiniai duos daugiau? Jei neduoda — jis pasiima savąsias ir iškeliauja toliau.”12
Skaityti daugiau: KARALIŠKOJO ŽALVARIO AMŽIUS
EMILIJA ČEKIENĖ
Šių laikų lietuvius dailininkus skiriame į modernius ir realistus. Kitaip sakant, į tuos, kurie nekeičia savo meninio įsitikinimo, kurie tvirtai laikosi savo meninio principo, manydami, jog vien tik lietuviški motyvai ir temos tėra svarbiausi lietuvybės ir lietuviško meno tremtyje išlaikymai. Pastariesiems dar galima būtų priskirti publicisto vardą, kurie daugiausia tarnauja lietuvybės išlaikymui rašiniais, o anie menininkai — meno paveikslais, kuriuos jie kuria pagal visuomenės norus. Atseit, gamintojas daro prekę pagal vartotojo pageidavimus ir nurodymus, nes kitaip ta prekė nerastų rinkos.
O vad. modernistai kuria vis j ieškodami ko nors naujo, neišsakyto ir mano bei stengiasi savo įnašą atiduoti į pasaulinį kultūros lobyną, ne vien lietuvišką, nes ir mūsų menas, nejieškodamas nežinomų meno platybių, nekildamas į augštumas, liks tik liaudies menu ir tik jai tarnaujančiu.
Kažin ar būtų prasminga mūsų menininkams, netekusiems savo tėvynės, apsiriboti vien griežtais nusistatymais bei patriotiškumo taisyklėmis. Greičiau tai būtų kūrybinis jų sustingimas, stovint vietoje tenkintis jau pasiektais laimėjimais nesiekiant, nejieškant vis naujų kūrybinių horizontų, reikštų, anot tos patarlės, kas stovi vietoje tas eina atgal.
Išeivijoje lietuvių dailininkų tarpe yra įvairių. Vieni laikosi grynai lietuviškų temų, kiti, bendrųjų, dar kiti, norėdami pastoviai materialiai aprūpinti šeimą, pasuko vien į prekybinę sritį, dar kiti savo gyvenimą pašventė tik grynam menui.
Prie paskutiniųjų priklauso ir dailininkas Adomas Galdikas, kurio kūryba vis veržiasi į tarptautinio meno augštumas. Dauguma jo kūrinių nepraranda lietuviškos dvasios, tačiau pasižymi didesne kūrybos laisve, pasitikėjimu ir meniniu patyrimu.
Skaityti daugiau: DAILININKO ADOMO GALDIKO KŪRYBA
Karas yra integrali žemės istorijos dalis. Šių laikų žmogui karas yra tapęs ne tik nesantaikos, staigių sprendimų, bet net ir galutinės pražūties lėmėju. Abiejų pasaulinių karų metu žuvo milijonai žmonių, daugelį išsklaidė po platųjį pasaulį nežinomam likimui. Jų tarpe nemažas skaičius ir mūsų tautos brolių padėjo savo gyvybes ar tai kovų laukuose ar tai, kur nors, išeivijoje. Šiame laikotarpyje įvairiuose kraštuose nemažas skaičius Lietuvos kariuomenės buvusiųjų karių išsiskyrė iš gyvųjų tarpo. Tačiau jų vardų iki šiol nebuvo matyti mūsų “Karyje”. Štai tų mirusiųjų eilė:
1) Bičkus Juozas, plk. ltn., mirė kankinio mirtimi Sibire 1945 m.
2) Bendorius Vytautas, plk., mirė Los Angeles 1959 m. balandžio 11 d.
3) Bėrentas Edvardas, mjr., mirė Vokietijoje 1958 m.
4) Birontas Adolfas, plk., mirė Clevelande 1958 m. birželio 8 d.
5) Byla Jurgis, plk., mirė kankinio mirtimi Sibire 1945 m.
6) Bučys Augustinas, sav.-kūr., mirė Argentinoje 1958 m. birželio 21 d.
7) Burokas Romas, plk. ltn., mirė Lietuvoje 1959 m.
8) Čigas Jurgis, mjr., mirė Chicagoje 1959 m. gegužės 16 d.
Skaityti daugiau: MŪSŲ MIRUSIEJI KARIAI
EDV. ŠULAITIS
Kalėdos—vienos iš gražiausiųjų metinių švenčių yra dažna tema mūsų rašytojų tarpe kurie gražiais ir prasmingais posmais išreiškė Kristaus gimimo šventės bruožus, jos nuotaikas ir mintis. Pažvelgę į musų poetų naujesnę kūrybą užtiksime daug tokių pavyzdžių, kuriuos visus išvardinti reikėtų nemaža vietos. Čia mes pažymėsime tik kai kuriuos autorius ir jų kūrinius, duodant vieną, kitą ištrauką, pasitenkinant tik tais poetais kurie mums buvo prieinami.
Vienas iš seniausiųjų mūsų kūrėjų — Mykolas Vaitkus savo eilėraščio pirmame posme taip rimuoja Kalėdines eilutes:.
Tylūs toliai aidą lieja:
“Bėkit, broliai į Betlėjų—
ten Augštybė prakartėlėj,
ten Šviesa nakties šešėlyj”.
Kazys Bradūnas “Piemenėlių Mišiose” kalba:
Sidabro paukščiai suplasnojo,
Sučiulbo aukso inkilai,
Ir mano bažnytėlės rojuj
Pragydo medžio angelai.
Įaugau sienon kaip sienojus.
Apvaizda žiūri akylai—
Medinės bažnytėlės rojuj
Su manim gieda angelai.
Kitame eilėraštyje —“Varpeliai” šis pats poetas posmuoja:
Baltieji eglynai palinksta
Ir klausosi džiaugsmo užgimstant—
Atbėga varpeliai, atbėga,
Per baltą, kalėdinį sniegą.
Skaityti daugiau: KALĖDOS MŪSŲ NAUJESNĖJE POEZIJOJE
ANTANAS SODAITIS
BIOGRAFINIAI BRUOŽAI
Brig. gen. Kazys Skučas, Lietuvos kariuomenės savanoris - kūrėjas, gimė 1894 m. kovo mėn. 13 d. Mauručių kaime, Marijampolės apskr. ūkininko šeimoje.
1911m. baigęs Veiverių Mokytojų seminariją mokytojavo Lietuvoje o 1914 m.. įstojo į Mokytojų Institutą Petrapilyje. 1915 m.. pašauktas į kariuomenę buvo išsiųstas į Karo Mokyklą Čugujeve (Rusijoje), kurią baigęs karininko laipsniu buvo paskirtas į 249 pėst. pulką ir išsiųstas i Rumunijos frontą. Ten jis išbuvo iki Rusijos revoliucijos.
1918 m.birželio mėn. pirmuoju ešalonu iš Voronežo su šeima pasiekė Vilnių. Persikėlęs į Daugus, Alytaus apskr., drauge su klebonu kun. V. Mironu, kun. Breiva, Jonu Lapėnų, Juozu Ališausku ir kt., organizavo lietuvišką miliciją. Tais pačiais metais buvo paskirtas Alytaus miesto komendantu.
1919 m.sausio 15 d. įstojo į Lietuvos kariuomenės I p. p. Vėliau baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursus ir Augštesniųjų Kariuomenės viršininkų kursus.
1919 m.. buvo paskirtas Marijampolės m.ir apskr. karo komendantu.
1921 m.gegužės 5 d. buvo laikinai paskirtas 10 p. p. vado padėjėju, o 1921m.rugsėjo mėn. 1 d. bataliono vadu.
1924 m.rugsėjo mėn. 12 d. paskirtas Generalinio Štabo Valdybos operacijų, skyriaus viršininku.
1925 m.lapkričio 1 d. paskirtas Vytauto Didžiojo Karininkų Kursų lektoriumi, o 1926m.rugsėjo 1 d. Kauno įgulos komendantu.
1928m.sausio 3 d. II-os pėst. Divizijos vadu ir Kauno įgulos viršininku. 1928m.lapkričio 23 d. pakeltas į pulkininko laipsnį.
Kazys Skučas nuo 1930m.kovo mėn. 9 d. iki 1934 m. balandžio 25 d. buvo Lietuvos Karininkų Ramovės Pirmininku; bendradarbiavo kariškoje spaudoje ir buvo pirmasis karininkų žurnalo “Kardas” redaktorius.
Skaityti daugiau: GEN. KAZYS SKUČAS NERYŽTINGOS VYRIAUSYBES AUKA
T. DAUKANTAS
Kas yra Revoliucija? Supratime “kas yra revoliucija’ ’pastebim labai didelį ir PAGRINDINĮ skirtumą vakariečių ir rytiečių pažiūrose. Vakariečiai, įpratę įžiūrėti revoliucijoje politinį valdžios pakeitimą, sakytum, PERVERSMĄ, neskiria, nerūšiuoja revoliucijos į jos visiškai įvairų susiskaidymą. Rytiečiai gi revoliuciją rūšiuoja.
Revoliucija— SMŪGIS. Tokia revoliucija yra staigi, stipriai smogianti, trumpalaikė, greit užgęstanti. Vienas valdovas nuverčiamas kito; viena politinė partija jėga prašalinama nuo valdymo ir jos vietoj stoja nugalėjusi; viena grupė užima kitos vietą. Tvarka mažai pasikeičia, šalies gyvenimas rutuliojasi toliau, su mažais pakeitimais, panašiai, kaip pirmiau. Įvedamos tik politinės reformos.
Revoliucija— VEIKIANTI kraštą Jėga. Pradėta, tęsiama, nesustoja, jėga reformuoja; keičia šalies socialinę tvarką. Nuolat veikianti jėga suteikia kūnui kintamą greitį, vis didėjantį su laiku. Vyksme pasireiškia GREITĖJIMAS. Greičiui didėjant, atsiranda savaime reakcija, atoveikis. Pastebime revoliucinės raidos “bangavimą”. Gyvenimas tampa “sinusoide”. Įtampa tai didėja, tai mažėja. Kas tokias revoliucijas yra išgyvenęs, patvirtins tą iš gyvenimo patyrimo.
Revoliucija— ENERGIJA. Revoliucija įgyja “gyvosios jėgos” (m.v.). Joje vyksta lėtas procesas, žmonių galvosenos naujom sąlygom prisitaikymas; vyksta greta ir gyvenimų formų gilesnis pakeitimas. Pakeitimai neina vienodu greičiu: tai didėja ir pasiekia maksimumą, tai mažėja ir atkrinta į minimumą.
Skaityti daugiau: MODERNIAUSIOJI KARO FORMA — REVOLIUCINIS KARAS
Stasys Jakštas
TĖVŲ NAMAI
Lygiavosi namai į kaimynų namus,
Galu į vieškelį platų, langais į pietus.
Stogas buvo krėstinių šiaudų
Ir apklotas aksomu žalių samanų.
Rytuose priebutis vedė į klėtį,
Vakaruose buvo sodas išeit pailsėt,
Šiaurėj tvartai seni ir kuproti,
Pietuos liepa namams nuo perkūno užstoti.
Už vieškelio— kluonas ir platūs daržai,
Už daržų surikiuoti stovėjo beržai:
Gal tik tam pasodinti jie buvo tenai,
Kad stovėtų kamaroj sidos kubilai.
Tai ne namas, tai buvo šventovė šeimos,
Kur kabėjo kryželis ir ženklas kančios,
Kur iš sienų žiūrėjo paveikslai šventų,
Apsauga ir viltis geru sodžiaus namų.
Žilo ten seneliai, kadaise jauni,
Pastatę šventovę vilties kupini,
Kad jųjų namuose kurs laimę vaikai—
Namų šeimininkai, vadai, kunigai.
Skaityti daugiau: POSMAI APIE GIMTĄJĄ ŽEMĘ
Dail. J. Juodis, šv. Juozapo sapnas
P. DIRKIS
Šiais metais vasario 13d. sukako 40 metų kai kovodamas su bolševikais, ant Alytaus tilto žuvo pirmasis atsikūrusios Lietuvos kariuomenės karininkas, 1 p. p. vadas Antanas Juozapavičius.
Antanas Juozapavičius gimė 1894 m. vasario 13d, jis buvo kilęs iš Švakštonių dv., Vaškų vlšč., Biržų apskr. Jo tėvai buvo nedidelio dvaro nuomininkai, vėliau gyvenę Rygoje.
1905 m. Antanas pradėjo mokytis Rygos Aleksandro gimnazijoje, kurioj ėjo nuolatinės kovos tarp mokinių ir gimnazijos vadovybės, kuri mokiniams draudė gimnazijos rajone vartoti gimtąją kalbą, bet kokius tautinius moksleivių susirinkimus, kitų tikybų mokinius vertė eiti į cerkvę.
Juozapavičius jau iš mažens buvo išauklėtas grynai lietuviškoje dvasioje ir todėl nuolat buvo įsivėlęs į ginčus su gimnazijos vadovybe. Už lietuvišką nusistatymą ir kaip aršus “revoliucionierius” jis buvo pašalintas iš 6 klasės. Tačiau jis nenusiminė, bet ryžtingai, kad ir vargingai, ėmėsi ruoštis vaistininko profesijai. Po keletos metų praktikos vietinėse vaistinėse, jis įstojo Dorpato (Estijoje) universitetan į farmacijos skyrių, kurį sėkmingai baigė provizoriaus laipsniu.
Tačiau tą įsigytą profesiją mažai jam teko naudoti, nes įsiliepsnojo Didysis Karas ir jis 1915 m. pradžioje stojo kariuomenėn ir buvo pasiųstas į Maskvos karo mokyklą. Ją baigęs tarnavo 57 rusų pulke. Pulko vadovybė pasiuntė jį į Gatčiną baigti kulkosvaidininkų mokyklą. Grįžęs į pulką prašėsi išleidžiamas į latvių tautines karines dalis, kurios tuo metu jau buvo organizuojamos.
Skaityti daugiau: PIRMASIS KARININKAS ŽUVĘS UŽ LIETUVOS LAISVĘ
Leonas Mockevičius
Povilui Dirkiui šiais metais sukanka 70 metų amžiaus ir 55 metai organizacinio, bei žurnalistinio darbo. Apie tokį retą jubiliatą negalima tylomis praeiti.
Povilas Dirkis yra gimęs 1889 m. gruodžio m. 21 d. Vilkapievių km Panevėžio apskr. ir valsč. Jo tėvai Izabelė Burbulytė ir Kazys Dirkiai buvo ūkininkai. Kūdikystės ir vaikystės dienas jis praleido tėvų gražioje ir žavingoje vietovėje prie pat Paliuniškio didžiosios girios ant Lėvens upės krantų. Lietuviškų poterių pramoko dar prie motinos ratelio, o lietuviško rašto bei druko, pas kaimo “daraktorių” Mikalojų iš “šaltinio”. Teko jam Lėvens pakrantėmis žąsis varinėti ir po Žaliosios raistus bandą ganyti.
Aštuonių metų Poviliuką tėvas nuvežė į Boguslaviškį, tuo laiku priklausant} Vilniaus rėdybai Gelvonių valsčiuje, kur klebonavo motinos brolis, didelis knygnešys ir lietuvis patrijotas — Povilas Burbulis. Jis ten gyveno, pradžios mokslą išėjo ir dėdei knygnešystės darbe, vienokiu ar kitokiu būdu, padėdavo: pernešant ar pervežant lietuviškas knygas kitiems knygnešiams ar platinant jas po apylinkes.
Povilas Dirkis pradinį mokslą įgijęs Boguslaviškyje slaptai laikomoje kunigo mokykloje, mokėsi Vilniaus ir Kauno gimnazijose, o augštąjį mokslą studijavo Kijevo ir Kauno universitetuose. Karinį — Tifliso (Kaukaze) karo mokykloje ir Augštuosiuose karininkų kursuose Kaune, policinį gi — Augštojoje Policijos Mokykloje Kaune.
Jis tarnavo Rusijos caro armijoje. Dalyvavo “šaksevonų” kare Persijoje ir I Pasauliniam kare, vakarų fronte. Buvo sužeistas ir paimtas į nelaisvę, kur išbuvo iki I Pasaulinio karo pabaigos Vengrijoje. Mūšiuose jam teko būti netik jaunesnių karininkų ekipose, bet ir joms vadovauti.
Skaityti daugiau: POVILAS DIRKIS SUKAKTUVININKAS
Jo 50 metų amžiaus sukakties proga
Gyvenimo ratas besisukdamas neišvengiamai palietė ir Viktorą Perminą. Viktoras įsijungė į pusamžių eiles.. Nelinksma sukaktis, ne žinai, kad, tur būt, kitos tokios sukakties jau neminėsi. Užtat šį darbštų sukaktuvininką negaliu praeiti tylomis. Jis darbuojasi lietuviškose organizacijose. Jis parašo spaudai — daugiausia “Kariui”. Jo rašinius tenka skaityti ir “Naujienose”. Ypačiai Viktoro širdžiai artimi mūsų tautos didvyriai — Darius ir Girėnas. Jis jų aukos niekad nepamiršta ir pamiršusiems stengiasi visur, kur tik gali, ją priminti. Jis Dariaus ir Girėno klubo Detroite vienas steigėjų, pirmasis pirmininkas ir nuolatinis valdybos narys. Jis taip pat veiklus Karių s-goje “Ramovė”, Detroito lietuvių radijo klube, Balte ir kitur. Jis nemėgsta reklamos. Kuklus ir nereikalaujantis; dažnai savo nuopelnus priskiriąs kitiems. “Tegu jiems būna daugiau garbės” taria. Jis netik veiklus lietuvis, bet ir uolus kultūrininkas. O spaudą jis myli taip, kaip tik tikrai šviesus lietuvis mylėti tegali. Laisvalaikį paskirsto straipsnių ar eilėraščių kūrybai, bet randa laiko dar ir savo bičiuliams bei draugams. Jis mėgsta būti savųjų žmonių tarpe, užtat lietuviai mėgsta Viktorą Perminą. Jis visur savas, laukiamas ir mielas.
Skaityti daugiau: VIKTORAS PERMINAS
Redaguoja V. A. Mantautas, 38 Sawtell Ave., Brockton 39, Mass.
LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGA IR VILNIAUS KRAŠTAS
SOFIJA MANTAUTIENĖ-PŪTVYTĖ
Karių kautynės, partizanų ir šaulių kovos, politinė veikla, pavergtųjų vilniečių priešinimasis okupantams ir jų kančios, laisvosios Lietuvos žmonių pastangos, raudona gija eina per trumpą nepriklausomo gyvenimo laiko tarpą. Klaipėdos krašto atgavimas sustiprina tautos pasitikėjimą savo jėgomis, bet Vilniaus netekimo žaizda dar labiaus degina... Tauta budi ir ruošiasi kovai dėl Vilniaus.
Šaulių S-ga čia turėjo pirmaujančias pozicijas. Daug dirbta, daug padaryta ir nemaža aukų padėta. Dirbta tyliai, nesireklamuojant, atpildo nejieškant. Gal dėlto didelė šaulių veikimo dalis visuomenei iki šiolei liko nežinoma. O kas nusakys jaunąjai kartai anų laikų sąlygas ir nuotaikas, kuriose buvo veikiama?
Perbėgu mintimis pirmųjų Sąjungos centro veikėjų veidus ir neberandu jų gyvųjų tarpe. Su savim jie nusinešė ir tai, ką žinojo... Vartau Šaulių S-gos Istorijos puslapius, kurią dar laisvoje Lietuvoje išleido pati Sąjunga, pasiremdama išlikusiais dokumentais. Čia daug gražios medžiagos iš LŠS darbų dėl Vilniaus ir jų kovų Vilniaus baruose. Matau Perlojaus būrį, kovose su lenkais net 10 gyvybių paaukojusį, bet lenkams niekuomet nenusilenkusį. Štai Šiaudinio ryžtingi vyrai. Čia šauliai saugo tiltus ir brastas, kartais atlaiko ištisus fronto barus, kariuomenei tiekia žinias, veikia lenkų užnugaryje. Matau ne tik vyrų, bet ir moterų veidus, tylius, atkaklius, pasiryžusius. Tiek mūsų visuomenei nežinomos medžiagos!... Bet visdėlto ir šioje knygoje nerandu pilno Šaulių S-gos veikimo vaizdo.
O Šaulių S-gos veikimas nebuvo epizodinis. Jos steigėjai turėjo aiškų veikimo planą ne tik dabarčiai, bet ir tolimai ateičiai, kurs skyrėsi į dvi dali: 1) kariškas piliečių paruošimas gintis, kurio gali prireikti kiekvienu momentu ir 2) tautos atsparumo ugdymas, kurs garantuotų tautai saugumą ir plėtotę ilgiems laikams.
Šiomis dviem kryptimi Šaulių S-ga ir veikė. Anų laikų veikėjai puikiai suprato partizaninio veikimo reikšmę ir dėlto jį išplėtė okupuotose srityse. Vilniaus krašte veikė 4 partizanų grupės (rinktinės), o Klaipėdos krašte penktoji. Jų štabai buvo įkurdinti šioje pasienio pusėje. Tai anais laikais turėjo būti išlaikyta griežtoje paslaptyje. Kilus karui su lenkais priešas būtų puolamas iš užnugaryje. Tais pat sumetimais buvo palaikomi glaudūs santykiai su ukrainiečiais (prie Sąjungos turėta net jų specialus atstovas su gudais. Buvo užmegzti draugiški santykiai su suomių ir latvių šauliais. Kad šis planas buvo geras, parodė Klaipėdos sukilimas. Slaptieji Klaipėdos šauliai ne tik palaikė krašto nuotaiką ir paruošė sukilimui dirvą, bet davė sukilimo organizatorių, kovotojų ir vadų.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
EMILĖ PASALANTĖ
KALĖDOS SU BYRANČIOMIS ŽVAIGŽDĖMIS IR SNAIGĖM
Pro karpytas ir augštai, lyg angelų sparnai, ištiestas palmių šakas, pamačiau pirmąją Kalėdų žvaigždelę. Žiūrėjau į ją ir galvojau — ji vienodai šypsosi visam pasauliui: tokią ją matys šią naktį Lietuvos žmonės, tokia pat meili ji patekės ir Sibiro taigose... Tik žemės rutulio paviršius įvairus ir ne vienodos nuotaikos vyrauja jos klajoklio žmogaus širdyje.
Lyg linksmosios pamergės greitai viena po kitos pasirodė ir daugiau žvaigždžių, bematant akys pastebėjo ir visą jų sietyną, kuriame nelabai poetiškai aukštielninkas drypsojo mėnulis. Ne, niekados jo tokio nemačiau tėvynėje... Tačiau ir viskas čia kitaip, tartum, atvirkščiai. Ir šią pirmąją tropikų šaly Kalėdų naktį grįžtu namo žaliu sodo takeliu, praskleisdama sau kelią pro žieduotų krūmų šakas, o palangės šviesoje skaisčiai raudonuoja ‘Sombrilla Ja-ponesa” (japonų Lietsargis) — Kalėdų pasididžiavimas. O kas yra girdėjęs gražesnį orkestrą, kaip tropiško vakaro gamtos muzika? Ji ryški ir iškalbinga, kurią kartą išgirdęs niekados neužmirši.
Staiga — šūvis, vienas po kito prikalė vietoje. Nespėjus atsipeikėti ėmė kristi padange šimtai žvaigždučių, pabirdamos žalių kalnų viršūnėmis. Ir taip iš visų pusių, nušviečiant padangę it žaibų debesys krito, lyg degdami švytravo aplinkui kalnai. “Colvora, polvora” — girdėjosi linksmi vaikų balsai, jie visus metus rinko centus šiam momentui, kad galėtų apsirūpinti parado deglais “polvoromis” vadinamais. Be jų čia Kalėdos nebūtų Kalėdos. Gali neturėti ko geriau pavalgyti, bet be “polvorų” Kalėdos neįmanomos. Kaip gi ryškiau pareikši savo kalėdinį džiaugsmą? Ir Kalėdų maldos be to triukšmo Dievulis gali neišgirsti... Jas degė tėvų tėvai ir niekas negalėtų išdrįsti juos panaikinti.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
