_files/I-Laisve-1956-9(46)-1.jpg)
Juozas Brazaitis: Rytai ir Vakarai mumyse ............... 1
Zigmas Brinkis: Svarstymai dėl sveikatos reikalų tvarkymo
(pradžia Nr. 8-45) .................................. 6
Antanas Kučas: Vilniaus seimas ............................ 14
Kazys Ambrozaitis: “Į Laisvę” pradeda rodytis iš pogrindžio 23
Kazys Brazauskas: Nuo pogrindžio iki Atlanto pylimo ....... 26
Vincas Jonikas: Tautinės vertybės ir jauni žmonės ......... 28
DARBAI IR IDĖJOS:
Anapus: Gedvilas perdavė Lietuvą Šumauskui;
Istorijos Tauragės maisto kombinate (L. Prapuolenis);
Pasauly: Kova dėl laisvės antrą pokario dešimtmetį praėjus (L. D.);
Europiečio atsisveikinimas su Europa (J. Eretas);
Kongresmanas Philip Philbin kalbėjo;
Tremtyje: Konsolidacijos reikalas sesijoje ir po sesijos (J. B.);
L. F. Bičiuliai pasisakė;
Lietuvių-Vokiečių Draugija slidžiame kelyje;
Gyvoji mintis: Pariotizmo pagrindai tremtyje;
Jaunimo akis užkliudė visuomeninį lauką;
Idėjos spaudoje;
Vardai įvykiuose;
Laiškai;
Atsiųsti leidiniai
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1956 9(46)
_files/I-Laisve-1956-9(46)-2.jpg)
NR. 9 (46) 1956 M. KOVAS
JUOZAS BRAZAITIS
RYTAI ir VAKARAI — tie žodžiai dabar kasdien kartojami kalbant apie šaltąjį karą. Bet šiandien jie suprantami nebe taip, kaip juos anksčiau buvo pristatę filosofai Solovjovas, Berdiajevas, Šalkauskis.
VAKAR
Tai buvo du pasauliai, vienas antram priešybės. Rytai reiškė pasyvumą, Vakarai aktyvumą. Rytai buvo statika, sustingimas, Vakarai — dinamika, veržlumas. Rytai — nusigręžimas į save, Vakarai — ekspansija į aplinką. Rytai — mistika, Vakarai — empyrizmas, patirtinis pasaulis. Rytai — jausmas, Vakarai — valia. Rytai — individualistinis chaosas, Vakarai — bendruomenė, drausminga organizacija. Rytai — dvasia, Vakarai — technika. Rytai — tyvuliuojąs krantuose ežeras, Vakarai — veržli srovė...
Rytų pasaulio dvasia geografine plotme reiškėsi Azijos tautose, rytiniuose slavuose, Vakarų pasaulio dvasios lopšys buvo Europoje romanų, germanų, anglosaksų tautos.
Laikotarpyje tarp dviejų pasaulinių karų pasikeitė tie du pasauliai. Lyg Rytų stovintis ežeras būtų pralaužęs savo krantus, ir jo vandenų masė tapusi srove, laužiančia, triuškinančia, skandinančia. O Vakarai paskutines savo dinamines jėgas pademonstravo nelaimingais totalistiniais sąjūdžiais ir suglebo, kaip tas Čiurlionio Žaltys, nepasiekęs karūnos.
Skaityti daugiau: Rytai ir Vakarai mumyse
ZIGMAS BRINKIS,
Madridas
III. ESMINĖ TENDENCIJA ŠIŲ DIENŲ MEDICINOJE
Tęsiame, kas buvo pradėta Nr. 8 . ..
Gyvenimo praktika parodė, kad tiek liberalistinės, tiek socialistinės sistemos absoliutus pritaikymas neduoda gerų rezultatų. Jis yra net iš esmės priešingas pačios medicinos dvasiai. Teisė į medicinos pagalbą yra neatskiriama nuo socialinio klausimo pozityvaus sprendimo visame gyvenime. Todėl medicinos pažangos rezultatai turi būti prieinami ne vien ribotam turtingųjų skaičiui, bet kiekvienam piliečiui. Visiškai socializuota medicina, tiesa, bando išspręsti medžiaginį šio klausimo aspektą, tačiau ji yra nepriimtina, kiek ji liečia ligonio-gydytojo santykius ir neribotą valstybės įsikišimą.
Valstybės atsakomybė už tvarką visose gyvenimo srityse reikalauja, kad besiverčią medicinos profesija asmenys būtų kompetentingi šiam darbui. Todėl medicinos studijos ir specialistų paruošimas visados turės būti valstybės tvarkomi ar bent kontroliuojami. Net ir tuose kraštuose, kur yra privatūs universitetai, jų mokslui ir egzaminų lygiui nustatyti valstybė turi statyti savo reikalavimus ir prižiūrėti jų vykdymą. Taip pat gydytojų atlyginimo klausimas negali būti paliktas jų vienų nuožiūrai.
Skaityti daugiau: SVARSTYMAI DĖL SVEIKATOS REIKALŲ TVARKYMO
ANTANAS KUČAS,
Scranton, Pa.
Suėjo penkiasdešimt metų, kai iš visos Lietuvos į Vilniaus miesto valdybos salę Lietuvos reikalų spręsti susirinko apie 2000 atstovų. Jie atsiliepė į dr. Jono Basanavičiaus vadovaujamo organizacinio komiteto atsišaukimą, paskelbtą vos trejetą savaičių prieš patį seimą (1905 lapkričio 11 d.). Tasai rekordiškas savo skaičiumi seimas laimėjo ir kitą rekordą — per dvi dienas sugebėjo suformuluoti lietuvių tautos politinius siekimus ir surasti jiems vykdyti praktinių priemonių.
Toks spontaniškas susibūrimas ir greitas apsisprendimas gali būti paaiškinamas dviem aplinkybėm: tuo, kad lietuvių valstybinio savarankumo idėja nebuvo lietuvių tautoje mirusi ir kad šiuo metu ją gaivino, kurstė naujausi politiniai įvykiai ją pavergusioje Rusijoje.
1. Valstybinio savarankumo idėja nebuvo mirusi
Kai skaitai senesniųjų veikėjų prisiminimus, kad tas ar anas iš jų pirmasis iškėlęs Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą, turi pastebėti, jog nepriklausomybės siekimas buvo daug senesnis. Mūsų protėviai neprarado nepriklausomybės idėjos tada, kai maskolių stipresnė galybė ją paskiausiai išplėšė (1795). Nepriklausomybės idėjos gyvumo nepaneigia ir tas faktas, kad dėl jos anksčiau buvo kovojusi ne liaudis, o bajorija. Jie norėjo atgauti nepriklausomybę, tiesa, tokia forma, kokia ją buvo praradę (lygiai kaip ir mūsų laikų ne vienas veikėjas įsivaizduoja atsikuriant nepriklausomą Lietuvą tokią, kokią jis paliko). Jie dėjosi su lenkais į bendrą kovą, aktyviai dalyvaudami 1831 ir 1863 sukilimuose. Abudu sukilimai turėjo atgarsio ir valstiečiuose, kurie tikėjosi socialinių permainų — palengvinti ar visai numesti rusų uždėtą baudžiavos jungą.
Nepriklausomybės praradimas ir siekimas ją atgauti lietuvių santykius su okupantais rusais pavertė, šių laikų žodžiu tariant, pasipriešinimu, rezistencija prieš visa, kas susiję su rusu.
Skaityti daugiau: VILNIAUS SEIMAS
I. DABARTINIS PADĖJIMAS RUSIJOJ IR LIETUVOJ
Pripažindami, jog dabartinė caro vyriausybė yra pikčiausiu mūsų priešu; jog dabar prieš tą vyriausybę pasikėlė visi rusų valstijos kraštai; jog geresnį gyvenimą galima įgyti tik laimėjus kovą su senąja tvarka, susirinkime dalyvavusieji lietuviai nutarė: šviestis, rištis ir stoti kovon drauge su sukilusia visų Rusijos tautų liaudimi.
II. LIETUVOS AUTONOMIJA
Kadangi Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti užganėdinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos (savivaldos) ir kadangi norima, idant ir kitos Lietuvoje begyvenančios tautos galėtų pilna laisve naudotis, lietuvių suvažiavimas nusprendė;
Reikalauti Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo. Toji autonomiškoji Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškos Lietuvos kaipo branduolio ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, . tautiškų arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai priklausyti prie jų panorės.
Skaityti daugiau: DIDŽIOJO VILNIAUS SEIMO NUTARIMAI
KAZYS AMBROZAITIS,
Cleveland, Ohio
Po 1942 metų Kalėdų dar išėjo paskutinis viešojo “Į Laisvę” laikraščio numeris. Redakcija buvo perspėta, tad parašė kuklų atsisveikinimo straipsnelį ir dėjo vedamojo vietoj. Cenzūra jo nepraleido. Cenzūra norėjo, kad “Į Laisvę” laikraštis, kuris priminė sukilimo dienas, nutiltų be garso ir kad daugelis prenumeratorių nepajustų, jog “Į Laisvę” vietoj gauna naują vokiečiam pataikaujantį laikraštį dienraštį “Ateitį”.
*
Apsisprendimas leisti “Į Laisvę” pogrindyje buvo greitas ir tvirtas. Didžiausias rūpestis buvo pats laikraščio spausdinimas. Visos spausdinimo mašinos buvo suregistruotos. Visi raidynai buvo gestapui pažįstami. Reikėjo surasti visiškai nežinomą raidyną, surasti spausdinimo vietą, surasti patikimų spausdinimo žmonių, sudaryti apsaugą.
SEN. WM. A. PURTELL, RESP. CONN.
1956 Vasario 16 proga:
Nors Lietuva yra dabar pavergta, bet žinome, kad jos žmonių dvasia nėra palaužta ir pabūgusi. Tai rodo tokie drąsūs veiksmai kaip tas žygis šešių vyrų, kurie ryžosi atnešti lietuvių tautos atsišaukimą popiežiui Pijui XII. Iš tų šešių pavojingoje kelionėje per rytų Prūsiją, Lenkiją, rytų Vokietiją keturi neteko gyvybių, bet du išliko gyvi ir įvykdė misiją.
Tuo metu Lietuvių Aktyvistų Fronto žmonės po išsklaidymo buvo vėl atgavę pulsą, ir jų žymi dalis persiorganizavo į Lietuvių Frontą. Jo buvo du pagrindiniai skyriai: politinis ir karinis. Abiejų skyrių žmonių buvo sukviesta į gerai žinomą Žaliakalnyje namą, tada vadinamą “Raudonojo ubago kolchozą”. Čia paprastai susirinkdavo studentai, baigusieji, ir tik retkarčiais kas nors iš profesorių... Šiuo kartu reikėjo tokiame susirinkime aptarti spausdinimo minėtas priemones. Laimei, mūsų draugas, M. pasisakė, kad jo brolis dirbęs spaustuvėje ir žinąs kažkokias užmirštas dėžes su smulkiomis raidėmis viename Kauno senamiesčio sandėlyje. Reikėjo jas iš ten gauti.
Skaityti daugiau: "Į LAISVĘ" PRADEDA RODYTIS IŠ POGRINDŽIO
KAZYS BRAZAUSKAS,
Brooklyn, N. Y.
Kai 1941 birželio 23 Kauno radijas paskelbė Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sudėtį, lietuvių tautai blykstelėjo viltis būti laisvai ir nepriklausomai. Ji pažadino entuziazmą ir pasiryžimą griebtis ginklo, vyti raudonąją armiją ir pagelbėti Laikinajai Vyriausybei atstatyti tvarką viduje, kad atėję vokiečiai rastų pagrindines įstaigas jau lietuvių tvarkomas.
Naujas okupantas nepagerbė lietuvių kraujo aukų. Kai Laikinoji Vyriausybė buvo priversta savo veikimą sustabdyti, lietuviams, išskyrus keletą lietuviškų avantiūristų, beliko vėl burtis pogrindyje ir tęsti rezistenciją prieš naują okupantą. Susikūrė rezistencinės organizacijos su savo laikraščių tinklu.
Vienoje iš tų organizacijų, Laisvės Kovotojuose, teko ir man aktyviai dalyvauti, organizuojant spaustuvę ir tvarkant tos organizacijos slapto laikraščio “Laisvės Kovotojo” leidimą.
Laikraštis buvo leidžiamas kartą per mėnesį 4 puslapių. Nors ir menka buvo pogrindžio laikraščio išorė, bet savo turiniu ir rezistencine dvasia daug prisidėjo prie bendro Lietuvos rezistencinio sąjūdžio pasisekimo. Kai vėliau buvau gestapo suimtas, per tardymus gestapo pareigūnai minėjo, jog laikraštis daug sutrukdęs okupacinių potvarkių vykdymą. Mažiausiai 60-70% tų visų potvarkių ir įsakymų jiems nepavykę įvykdyti. Suprantamas buvo gestapo noras organizaciją ir jos laikraštį likviduoti, o jos narius susemti.
Skaityti daugiau: NUO POGRINDŽIO IKI ATLANTO PYLIMO
VINCAS JONIKAS
Brooklynas, N. Y.
Dažnai tenka išgirsti mūsų jaunimą dejuojant, kad neturim savo tautinių vertybių, nes senoji karta, bepolemizuodama tarp savęs, nepateikia patrauklių lietuvybės pavyzdžių. Ar iš tikrųjų taip yra? Ar jaunimas, iš viso, turi teisę reikalauti iš savo tėvų bei senelių, kad jie atjaunėtų ir tęstų patarnavimą išlepusiems vaikams? Man rodosi, kad pats jaunimas, dar net nesulaukęs barzdų, paseno vien dėl savo kaltės, toli senatve pralenkdamas tuos, kuriems dabar prikaišioja. Jaunimas dabar bijo idealizmo ir aukos, — štai tikroji visos tragedijos šaknis!
Žvilgsnis į praeitį,jaunimo mestas, grąžintų jam būtinos aukos drąsą. Nežiūrint į senosios istorijos lakštus, Mindaugo-Vytauto gadynės heroizmą, užteks, jei jaunimas pamatys Mintaujos gimnazistus 1896 metais, drįstančius atsisakyti viešai rusiškos maldos ir su tuo protestu išeinančius prieš visą Rusijos imperiją. Tie lietuvių ūkininkų vaikai žinojo, kad už savo žygį bus išmesti iš gimnazijos, net areštuoti, kai kurie neteks savo tėvų globos ir atsidurs vieni su savo jėgomis prieš ateitį, spindinčią mokslo viltimis... Katras iš dabartinių studentų drįs prasižioti prieš lietuvių kalbos persekiojimą lietuviškos parapijos mokykloje, šiame laisves krašte, nors už tai jokios griežtos bausmės negresia?
Skaityti daugiau: TAUTINĖS VERTYBĖS ir JAUNI ŽMONĖS
Ar su pasikeitimu palengvės?
Tokia žmonių prigimtis, kad jie laukia tirono galo ir tiki, jog po jo gyvenimas turės palengvėti. Gedvilą Lietuvoje pakeitus Šumausku, kai kas iš lietuvių tremtyje viešai ėmė aiškinti, kad Šumauskas esąs didesnis patrijotas už Gedvilą ir kad jo atėjimas galįs reikšti titoizmą ateinant į Lietuvą. Toks aiškinimas yra panašios rūšies kaip Malenkovą pakeitus Bulganinu ir Chruščiovu — vieno iš lietuvių buvo viešai aiškinama, kad dabar gyvenimas pasikeisiąs į gerąją pusę. Norim, kad taip būtų, ir taip tikim. Objektyvaus betgi pagrindo turim maža manyti ir apie Šumauską, kad su jo atėjimu Lietuvos gyventojai pajustų palengvėjimo.
Šumauskas atsirado kaip vaisius vykdant tą pačią liniją, kurią sustiprino Chruščiovas ir kitose respublikose. Jose viršūnes keitė ne tam, kad palengvintų žmonių būvį, o kad sustiprintų partinę drausmę, kuri reikalinga gamybai pakelti. Drausmė ir gamyba turi duoti daugiau ūkinių gėrybių. O tos gėrybės vėlgi numatomos ne tiek vietos gyventojui, kiek ištekliams, kurie įgalintų vykdyti ūkinę ofenzyvą prieš Vakarus.
Skaityti daugiau: Gedvilas perdavė Lietuvą Šumauskui
Vienos ministerijos biurokratija įkinkyta darbo žmogui išnaudoti.
Mėsos ir pieno pramonės ministerija. Jos buveinė — Vilniuje Komunarų gatvėje. Ministeris Kairys, lietuvis, du pavaduotojai rusai ir du lietuviai. Ministeris gauna iš ministerijos 2000 rublių algos mėnesiui, antra tiek iš ministerių tarybos, pavaduotojai po 1500 iš ministerijos.
Šios ministerijos žinioje yra tokios įmonės: 1. gyvulių paruošų kontoros (zagotskotai), kurios yra didesniame rajone, o kituose rajonuose bent gyvulių supirkimo punktai, priskirti prie tos ar kitos kontoros; 2. visi mėsos kombinatai (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos, Tauragės) ; 3. pieno pramonės įmonės (pieninės), kurios yra kiekviename rajone; rajono pieninė turi po kelis pieno priėmimo punktus; 4. šaldytuvų trestas (tų šaldytuvų yra keletas); 5. materialinio technikinio aprūpinimo kontora.
Tai ministerijos rankose įmonės, kurios yra tarpininkai tarp "žaliavos” gamintojo kolchozo ir valstybinių įmonių, užsakančių iš tos “žaliavos” pagamintą maistą. Gyvulių kontoros (zagotskoto) uždavinys, sakysim, priimti iš kolchozų ir valstiečių prievolinius gyvulius, juos atšerti ir pakelti į geresnę rūšį ir tada perduoti mėsos kombinatui, kai tik pastarasis pareikalaus. Nuo 1953 zagotskotai pradėjo supirkinėti ir ne prievolinius gyvulius bei paukščius. Laisvo supirkimo kainos yra mokamos beveik tokios pat kaip rinkoje. Sakysim, už vidutinio stambumo ir vidutinio riebumo karvę sumoka apie 2000-2500 rublių.
Skaityti daugiau: Istorijos Tauragės maisto kombinate
1. LAISVŲ KRAŠTŲ VAIDMUO
Didžiosios Vakarų Europos valstybės, kaip Anglija, Prancūzija ar Italija, yra “realistės”. Skaitydamosios su realia padėtimi, jos nenori pyktis su didžiuoju Rytų kaimynu. Labiau vertindamos savo interesus, negu teisėtumo bei teisingumo principus, jos labai nedaug ką tegali padėti pavergtoms tautoms, o kartais net kenkia, tormozuodamos aktyvesnę Amerikos politiką. Reikšmingesnį galbūt vaidmenį suvaidins Vokietija. bet tai tik tolimesnėje ateityje. Dėl to suprantama, kad visų pavergtųjų akys šiandien nukreiptos ne į Europą, bet į galingiausią pasaulio šalį — Jungtines Amerikos Valstybes.
Principinis Amerikos nusistatymas pavergtų tautų atžvilgiu yra toms tautoms palankus ir labai naudingas.
Tačiau visi principiniai pareiškimai tuo tarpu tėra žodžiai, kurie jokio agresoriaus dar nėra įveikę. Agresorių galima įveikti tik veiksmais. Tad amerikiečių kalbos apie pavergtųjų išlaisvinimą, tenka įvairiai vertinti. Galima į jas žiūrėti kaip į propagandą tiek vidaus reikalui (ypač prieš rinkimus), tiek ir užsienio politikos reikalui. Bet tenka taip pat pripažinti, kad kai kurie amerikiečiai ir nuoširdžiai taip galvoja, kaip jie kalba. Turing galvoj šiuos pastaruosius, įdomu pasekti, kaipgi jie vaizduojasi pavergtųjų išlaisvinimą be karo arba, kaip dabar įprasta sakyti, taikiomis priemonėmis.
(a) Išlaisvinimo taikiomis priemonėmis programa.Tipingas tokio laisvinimo supratimo pavyzdys buvo Christian Science Monitor straipsnis (pernai rugsėjo 2), pavadintas: “Kaip atstumti Sovietus?” Straipsnio autorius klausia: “Kokiomis priemonėmis, kokios rūšies sankcijomis vakariečiai mano priversti Sovietus padaryti nuolaidas, apie kurias kalba prez. Eisenhoweris ir valstybės sekretorius Dulles: Vokietijos suvienijimą vakarų sąlygomis, satelitinių kraštų išlaisvinimą ir tarptautinio komunizmo sąmokslo panaikinimą?” Autorius atsako, kad ekonominės sankcijos, kaip prekybos ryšių nutraukimas ar blokada, pasirodė esą neveiksmingos. Kokios tada belieka kitos? Autorius jų nurodė tris: moralines sankcijas, pasaulio opiniją ir derybas.
Skaityti daugiau: Kova dėl laisvės antrą pokario dešimtmetį pradėjus
Nuo to laiko, nuo 1918, kai Oswald Spengleris paskelbė savo pranašavimą apie ateinantį "Vakarų žlugimą”, juodi varnai vis dažniau sukranksi viršum Europos. Kontinentas, kuris davė civilizaciją ir žmogaus laisvių šūkius, rodo vis daugiau žymių, kad jis savo amžių atgyveno. Kai šiandien Azijos ir Afrikos kontinentuose eilė tautų įsigijo nepriklausomybes, Europoje jas prarado 10 tautų su 100 milijonų žmonių. Daromos pastangos atlaikyti Europos garbės vėliavą ar bent gyvybę įvairių reformų siūlymais, labiausiai — jungtinės, federuotos Europos. Paskutiniu laiku iškilo apsčiai kritikos tai idėjai. Savo duoklę Europos likimo klausimui atiduoda ir prof. J. Eretas savo brošiūroje “Abschied von Europa”, išleistoje 1955 pabaigoje. Ji taikyta daugiausia šveicarams, bet jos mintys dėmesio vertos ir kitiems, kurie seka žmonijos globalinę raidą.
*
Kur ir kas yra Europa
Pirmiausia atsako autorius į tai neigiamu būdu — kas Europa nėra: o ji nėra aiškiai ribotas geografinis vienetas; niekad nebuvo nė politinė sąvoka, niekad nebuvo Europos sąjungos, neturėjo bendros valdžios, nebuvo europinės bendros teisės. Ir dėl to nėra “Europos istorijos”. Pasak Julien Benda, tebuvo tik europinės valstybės, kurios viską darė, kad sukliudytų “Europos tapimą”.
O betgi Europa yra — ji yra dvasinė, moralinė idėja, kuri formuoja istoriją. Europos idėjos šaknys nusileidžia į graikų romėnų ir krikščioniškąją kultūras. Graikai perdavėpagarbą asmeniui ir grožiui, kuris remiasi harmonija daiktuose ir veikime — kaip priešybė asmens pavergimui ir chaosui. Iš Romos paveldėtas valstybinio gyvenimo pagrindas — teisė kaip priešybė barbariškai savivalei; ji pažino ir įgalino anttautinį gyvenimą. Krikščionybė asmens vertę pakėlė nemirštamosios sielos idėja ir tarpusavio santykius pagrindė artimo meile — tai priešybė smurtui, kerštui, neapykantai. Krikščionybės taurumas drauge su graikų gražiu žmoniškumu ir romėnų teisės mintimi virto didžiausiu pylimu prieš žmogaus nuvertinimą ir jo dvasios paneigimą. Taigi Europa yra ten, kur išpažįstama krikščionybė ir humanizmas, asmeninės ir politinės laisvės.
Skaityti daugiau: Europiečio atsisveikinimas su Europa
Šių metų Vasario 16 proga ypatingai buvo gausios Kongreso narių kalbos. Jų surašyta “Congressional Record” daugiau kaip 70. Tai didelė moralinė parama lietuvių kovai dėl laisvės. Tegul ir sakoma, kad tikrąją politiką vykdo vyriausybė, o Kongreso nariai, ką darydami ar tardami, vis atsižiūri į busimuosius rinkimus. Tačau mes neabejojame, kad tos kalbos buvo nuoširdžios. Amerikos Kongresas yra veik vienintelė pasaulyje tribūna, iš kurios girdim pasisakymus už tiesą, teisę, laisvę, šios kalbos prisideda prie opinijos sudarymo. Tiesa, jų įtaką opinijai mažina šiuo kartu tas faktas, kad kalbos pasilieka “Congressional Record” ir neišeina plačiau į spaudą, nepasiekia visuomenės. Tačiau Kongreso narių gausus pasisakymas turi daryti įspūdį pačiai vyriausybei, o iuo labiau okupantui, kuris propagandos reikalui yra labai jautrus.
Šių metų pasisakymuose Kongrese sustiprėjo ypačiai viena gaida — buvo iškeltas lietuvių tautos pasipriešinimas okupantui, parodytas lietuvių atsparumas kovoje dėl laisvės amžių eigoje ir tebetrunkąs dabar. Kovojančioji Lietuva prašneko kongresmanų lūpomis stipriau nei ankstesnėse kalbose šalia kenčiančios, kankinamos Lietuvos.
Tai darės tuo metu, kada lietuviškos spaudos dalyje kaip tik randam priešingą tendenciją — nuvertinti lietuvių kovas, sumažinti pasipriešinimo reikšmę, pasipriešinimą vykdžiusius pristatyti kaip karjeristus, kovotojus dėl šiltų vietų, rodyti pačių kovų ir pasipriešinimo žalą... Ar ne ironija?
Skaityti daugiau: Kalbėjo konqresmanas Philip J. Philbin
Po dvylikos savo gyvavimo metų Viikas atsidūrė Amerikoje. New Yorko sesijoje lapkričio 24-7 jis pasirodė jau gerokai kitoks nei prieš dvylika metų Kaune. Iš 9 grupių — jo steigėjų, belikę tik keturios. Nebebuvo jau Nacionalistų Partijos, Lietuvių Fronto, Laisvės Kovotojų ir Tautininkų Sąjungos. O ir Darbo Federacijos dabartinis atstovavimas Vlike tevirto nuolatiniu priminimu Vlikui, kad jis prisidėjo prie teisės laužymo ir jame lig šiol bendrininkauja. Už tat Vlike yra jau trys naujos grupės, priimtos tremtyje — Ūkininkų Partija, Ūkininkų Sąjunga ir Mažlietuvių Rezistencinis Sąjūdis.
Nebetas ir Vliko charakteris. Kaune Viikas jautėsi, kad sustabdžius Laikinosios Vyriausybės veikimą, jis, Viikas, pogrindyje perėmė valstybinio suverenumo funkcijas vykdyti. Taip jis prisistatė pirmu savo žygiu ir tremtyje Eisenhowerio štabui 1945. Nuo tada daug tuo reikalu buvo kalbų. New Yorko sesijoje šis klausimas įsakmiai nesvarstytas. Tik netiesioginiu būdu Viikas nuo tos funkcijos nusiėmė, nutardamas, kad Vliko nariais gali būti ir ne Lietuvos piliečiai. Ne Lietuvos piliečiai gali kovoti už Lietuvą tiek pat; gali kalbėti tose valstybėse esančių lietuvių vardu, bet jau nebe Lietuvos valstybės vardu — taip kaip ir Altas.
*
Nepasikeitė Vlike tik vienybės, konsolidacijos aktualumas. Nuo pat savo pirmosios dekliaracijos 1944 vasario 16 Vlikas pasižadėjo jungti ir derinti jėgas laisvinimo žygiui. Nuo tada konsolidacijos klausimas visą laiką buvo aktualus, ir jam išeidavo Vlike ir už Vliko begalės energijos ir laiko. Jis iškilo ir New Yorko sesijoje. J. Kaminskas, kalbėdamas apie laisvinimo organizaciją, ragino atsisakyti nuo “Reutlingeno dvasios”, kuri nuodijusi sugyvenimą ir stabdžiusi darbą.
Skaityti daugiau: Konsolidacijos reikalas sesijoje ir po sesijos
St. Lozoraičio įsikišimu sukliudytos Vliko pastangos atnaujinti oficialų Lietuvos atstovavimą. V. Vokietijoje buvo pakreiptos šių kraštų santykiams plėsti visuomeninėje plotmėje, pritraukiant draugėn estus bei latvius. Tam reikalui buvo sumanytas toks organizacinis pastatas: a. Vokiečių-lietuvių draugija, b. Vokiečių-latvių draugija ir c. Vokiečių-estų draugija, kurias visas apjungtų bendra baltiečių-vokiečių draugija. Šios draugijos uždavinys: ugdyti ir plėsti tarpusavinius kultūrinius ryšius bei draugiškumą: supažindinti vokiečius su Baltijos tautų kultūra, praeitimi ir dabartimi. Tokiam bendradarbiavimui pritarė ir Baltijos tautoms draugingi vokiečių politiniai sluogsniai.
Tačiau kaikurie vokiečiai tuojau pareiškė savotiškų balsų, reikalaujančių atsižvelgti į kai kurias sąlygas, kurios vokiečiams atrodančios svarbios. Tuos balsus garsiai išreiškė “Memeler Dampf boot”: “Dem Wunsch einiger baltischen Herren enen Verein zu gruenden, kann ohne weiteres entsprochen werden, wenn dabei beruecksichtigt wird die, den Deutschen als wichtige erscheinende, Voraussetzungen mit einzuschlies-sen” (1954/16).
Skaityti daugiau: Vokiečių-Lietuvių draugija slidžiame kelyje
Lietuvių Fronto Bičiulių konferencija, įvykusi 1956. 1. 21-22. Waterburyje, priėmė šias rezoliucija:
1. LIETUVYBĖS REIKALU.
Konferencija sveikina JV Lietuvių Bendruomenės valdybos pastangas palaikyti ir ugdyti tautinę dvasią ir tautinės kultūros vertybes ir pažada visokeriopą LF bičiulių paramą bendruomenės organams;
a) sąmoninti mūsų išeiviją, kad ji, būdama lojali gyvenamajam kraštui, visur ir visada išliktų ištikima Lietuvai ir būtų šauklys jos nepaneigiamos teisės j laisvę ir nepriklausomybę;
b) veikti jaunimą, kad jis, pasisavindamas Amerikos laimėjimus, išlaikytų gimtąją kalbą, išsaugotų meilę Lietuvai bei tikėjimą jos ateitimi ir laikytų savo pareiga tęsti tautinės kultūros kūrybą;
c) organizuoti bendruomenės lėšų telkimą.
2. DĖL JAUNIMO RYŠIŲ SU REZISTENCIJA.
Konferencija su didžia meile ir pagarba minėdama visų rezistencijos kovotojų su Lietuvos pavergėjais sudėtas didvyriškas aukas, kviečia visą lietuvių tremties jaunimą išlaikyti savo dvasįą ir savo darbais rezistencijos karžygius gyvus, pasipriešinant visam tam, kas slopina jaunimo lietuvybę, didžios asmenybės dvasią ir tikėjimą laisva Lietuva.
Skaityti daugiau: L. F. BIČIULIAI PASISAKĖ
Tautos gyvenimas auga organiškai. Gali jį suvaržyti, lankstyti, bet sustabdyti vietoj neįmanoma, kol yra gyvų tautos žmonių. Vienos šakos krenta, kitos išauga, nors medis tas pats. Tremties gyvenime galioja tas pats dėsnis: šalia vyresnės kartos ateina jaunesnės kartos žmonės, ir tautinis gyvenimas tęsiamas.
Jaunimo, akademinės kartos akivaizdesnis reiškimasis davėsi ypačiai pastebimas naujųjų metų slenkstyje. Kas stebėjo jaunimo suvažiavimus, studijų dienas, kursus, negalės nepasidaryti išvados, kad į gyvenimą jaunoji karta jau ateina.
Ne vieta čia klausimui, kaip ji santykiuoja su vyresniąja karta, bet tenka pastebėti, kad jai netrūksta nei patriotizmo nei visuomeniškumo — tokio, kaip turėjo ana karta savo amžiuje ir savo sąlygose. Tik naujos dabartinio gyvenimo sąlygos įtaigoja dabartinį jaunimą prieiti prie tų pačių klausimų skirtingu pergyvenimu ir galvojimu. Jį sekti yra ne tik įdomu, bet ir nepaprastai svarbu, norint, kad vieni antrus suprastų ir dvi ar kelios kartos natūraliai organiškai įsilietų viena į kitą be tariamos “revoliucijos”.
Teko konkrečiai pasekti, kaip prie tautinio susipratimo ir patriotizmo prieina jaunimas, kuriam tėvynė tėra tolimoji ir mažai patirtoji praeitis ir kuriam gyvoji dabartis yra naujas kraštas, pririšąs prie savęs jaunimą labiau nei vyresniuosius. Pasekam tuo klausimu gabalais vieną iš tokiuose suvažiavimuose skaitytų pranešimų — Antano Sužiedėlio.
*
Išanalizavęs žmogų kaip būtybę, kurioje jungiasi proto, valios ir jausmo elementai, autorius kėlė klausimą, kuria iš tų galių tenka atremti šiandien tautinį susipratimą. Tarp daugelio tautinio susipratimo žymių (stoja žmogus į bendruomenę, aukoja Baliui, remia Vliką, domisi Lietuvos istorija, veda lietuvę ar teka už lietuvio, moko vaikus lietuviškai ir t.t.) esminį betgi tautinio susipratimo kriterijų randa šį:“ar esu nusistatęs grįžti laisvon Lietuvon ar ne? Ar aš jaučiu tėvynei dirbti pareigą — ar jaučiu pareigą tokią, jog veikiai padaryčiau auką, atsisakydamas nuo savo asmeniškų patogumų, jei tėvynė to pareikalautų...Jei taip, tai tada maža tereikia kalbėti apie Balfus ir bendruomenes — tai tėra laikinės priemonės tautiniam susipratimui išlaikyti, ir jų reikalas aiškus kiekvienam, kuris yra pasiryžęs padaryti tą asmeninę auką, kai tėvynė bus laisva. Bet tos priemonės ir veikimai neturi jokios prasmės, jei netikim laisvos Lietuvos ateitim. Už tat ir tautinį susipratimą matuoti tėra prasminga pagrindiniu kriterijum — kiek tvirtas mūsų nusistatymas įnešti savo dalį, gal didelės asmeninės aukos pareikalausiančią laisvos Lietuvos atkūriman?”
Skaityti daugiau: Tautinio susipratimo pagrindai tremtyje
Stebint idėjas ir darbus, dėmesio verti paskutinio meto jaunimo akademiniai suvažiavimai. Juose tinkamo atgarsio rado du klausimai: lietuviškų vertybių pažinimas ir visuomeninis veikimas.
Pažinti praeities vedamąsias linijas — teisinės, valstybinės, politinės, kultūrinės sąmonės brendimą ir tradicijas yra natūralus noras to, kuris yra apsisprendęs būti lietuvis, ne tik savo profesijos busimasis specialistas (o kitokių tarp mūsų akademikų dar negarsėja). Lietuviško pažinimo klausimais kalbėdavo ir ankstesni jaunimo suvažiavimai, stovyklos, kursai. Naujesnis yra tas susidomėjimas visuomeniniu veikimu, susilaukęs specialių pranešimų.
Galima skirti teorinį visuomeninio veikimo pasiruošimą nuo praktinio veikimo (nors pirmasis natūraliai veda į antrąjį). Kai kur klausimas buvo keliamas teorinėje plotmėje (Brooklyne K. Keblio pranešimas). Buvo svarstoma, kokis turi būti žmogus, kuris leidžiasi į visuomeninio veikimo vandenis. Visuomeninio veikimo apskritai, ne specialiai politinio. Ten pareikštos pažiūros į visuomeninio darbo žmogų buvo dėmesio vertos.
Skaityti daugiau: Visuomenes lauką užkliudė jaunimo akis
Kryžiaus karas dėl religinio meno parodos • Rezistencija literatūros lankuose • “Vilkimas iš marškinių” — naujasis politinės kovos metodas • Saugiausias metodas — tylėti • Partikuliarizmas — užkrečiamas dalykas • Potvynis dėl Vliko sugrįžo į vagas • Istorijos perdažymo naujas aktas • Sveikos diskusijos ir nesveikas chuliganizmas.
Šviesių spaudos sugestijų visuomeniniam gyvenimui per tris pirmuosius mėnesius nedaug teko pastebėti. Šviesiausios buvo tos, kurios kilo ryšium su bendruomenės organizuojamu kultūros kongresu, tos pačios bendruomenės suorganizuota religinio meno paroda, Kanados bendruomenės lietuvių diena, Kanados specialiomis mokytojų dienomis... Tai vis pozityvu. Bet ir į šį medų buvo įpiltas samtis deguto — organizuojant religinio meno parodą dailininkų tarpusavio polemika (Naujienose — A. Varnas — A. Valeška — V. K. Jonynas — A. Varnas), žadanti persikelti į garbės teismą.
Nesam teisėjai, kas teisus ir kas teistinas. Tačiau būtų buvęs sveikesnis atvirkščias procesas — ne išsivalkioti spaudoje ir paskui eiti į garbės teismą, o pirma nueiti į teismą ir po to paskelbti spaudoje teismo sprendimą... Ta polemika, atrodo, yra dailininkų antagonistinio perskilimo vaisius. Antagonizmas ima reikštis brutaliomis formomis kaip tyčia prieš parodas. Taip buvo Vokietijoje, rengiant lietuvių dailininkų parodą Freiburge, taip dabar Chicagoje. Freiburge buvo net anonimais intriguojamas muzėjaus direktorius, kad jis neduotų patalpų lietuvių parodai, rengiamai to paties A. Valeškos. Reikalas nuėjo iki vokiečių kriminalinės policijos, kuri išaiškino ir anonimo autorius. Dabar pasitenkinta sava spauda ir užkulisiniais ėjimais, reikalaujant nuimti parodos organizatorių ir pastatyti kitą, grasinant sabotažu ir tt.
Skaityti daugiau: Idėjos spaudoje
Kun. J. J. Valantiejus,Waterbury lietuvių klebonas, yra pirmasis iš “šimto šimtininkų”. Surasti “šimtą šimtininkų”, kurie sudarytų materialinę atramą L. F. Bičiulių veiklai — pirmasis tą idėją iškėlė dr. Vincas ŠmulkštysLF Bičulių konferencijoje Waterbury.
Akt. Henrikas Kačinskas (Brooklynas), J. Gelumbauskas, J. Brazauskas, Žemaitaitis, V. Skladaitis (Waterbury), solistė A. Gaigalaitė (Philadelphia), pian. A. Kepalaitė (Brooklyn), E. Marijošiūtė(Putnam), kun. K. Balčys (Amsterdam) dalyvavo programoje Laisvės Kovotojų pagerbimo, surengto LF Bičiulių konferencijos metu Waterbury sausio 3.
Arvydui BarzdukuiClevelande kovo 3 LFB tarybos suvažiavimo metu įteikta stipendija. Komisijos pareiškimu, norėta simboliškai pagerbti tuos studentus, kurie savo veikimu parodė, jog galima suderinti savyje rūpestingas studijas ir dalyvavimą visuomeniniame veikime. Stipendiją įteikė dr. A. Smilgair Ir. Lozaitytė, atstovai Chicagos bičiulių apygardos, kuri yra šią stipendiją suorganizavusi. Teresei Ivaškaltei (Putnam) buvo skirta panašiu sumetimu New Yorko sambūrio bičiulių stipendija.
Kun. dr. Juozas Prunskisskyrė premiją jaunimo literatūros konkursui. Jury komisijos pirmininkas kun. dr. A. Baltinis, sekretorius Agnė Jesaitytė. Izabelės Matusevičiūtės pastangomis Toronte Kultūros Fondas suorganizavo pinigų trims premijoms — jaunimo dramos veikalui, jaunimo trumpam pasakojimui ir vaikų veikaliukui. Dr. Jono Bajerčiaus, Chicagos bendruomenės apygardos pirmininko, energijai labiausiai priskiriamas religinio meno parodos suorganizavimo pasisekimas.
Skaityti daugiau: Vardai įvykiuose
Kai skaitytojai dėkoja, giria, bara, smerkia — vis tai naudinga redakcijai. Dar naudingiau, kai pastebi konkrečiai, kas gera ir kas taisytina. Šiuo tarpu susilaukėme ir šiokių ir tokių atsiliepimų.
. . . Nuoširdžiai dėkodamas už prisiųstus susipažinimui “Į Laisvę” numerius, šiuo kartu siunčiu 10 šilingų, nes noriu, kad jūsų puikus ir tvirto nugarkaulio žurnalas ir toliau. .. skelbtų atvirą tiesą.
S. P. Pusdešris, Australija
Robert Liepinš,Latvijos buvęs ministeris Kaune ir dabar Latvijos atstovas prie Vokietijos vyriausybės, rašo, kad Į Laisvę laikraštyje jam ypatingai buvo įdomus prof. Zenono Ivinskio straipsnis apie Laikinosios Vyriausybės veikimą 1941. Tokio visapusiško to meto sąlygų atvaizdavimo — rašo min. Liepinš — lig šiol nebuvau matęs.
*
. . . Mums patinka, kad pristatote naujus autorius trumpomis biografijomis . ..
J. Gimbutas,Boston, Mass.
*
Kol Lietuvių Frontas bus išstojęs iš ... Vliko,... tol jų rašytas žodis man nereikalingas . . .
J. Damijonaitis, Omaha, Neb.
Skaityti daugiau: LAIŠKAI
Literatūros Lankai, neperiodinis poezijos, prozos ir kritikos žodis. 1955 Nr. 6, leidžiamas Buenos Aires. Praleidžiant gausias svetimybes kreiptinas dėmesys į lietuvišką medžiagą: Antano Jasmanto — Patriotų sukilimas, arba poezijos kivirčas su tautybe, Juozo Girniaus — Dabarties beiliuzinė literatūra, Juliaus Kaupo — Meninės tikrovės ribos, Algirdo J. Greimaus — Jaunojo Kėkšto gyvenimas, Kazio Bradūno ir Eugenijaus Gruodžio eilėraščiai; recenzuojamos L. Andriekaus Plačios marios, P. Andriušio Tipelis, N. Mazalaitės Saulės takas ir Negestis, Alės Rūtos Trumpa diena, J. Kralikausko Urviniai žmonės, L. Žitkevičiaus Daiktai ir nuorūkos.
Casimiro Verax, Lituania y la URSS 1940-1955. Medellino Lietuvių Katalikų Komiteto išleista 1955, 64 pusl.
H. Sienkevičiaus, Kryžiuočiai, istorinis romanas, I tomas, vertė K. Jankūnas, išleido Karys New Yorke.
Skaityti daugiau: ATSIŲSTI LEIDINIAI
Į LAISVĘ RĖMĖJAMS NUOŠIRDŽIAI AČIŪ
Į LAISVĘ reikalams aukojo: kun. K. Balčys $46.00, J. Stepanas $11.00, V. Ramonas $10.00, kun. St. $10.00, E. Alkevičius $7.00, Ig. Kazlauskas $7.00, S. Rudys $7.00, K. Augustis $5.00, K. Čeginskas $5.00, dr. J. Grinius $5.00, K. ir E. Pakuliai $5.00, dr. V. Šaulys $5.00, J. Tininis $5.00, V. Rygertas $4.00, A. Krikščiūnaitė $3.00, kun. L. Lumas $3.00, V. Šimkus $3.00, kun. P. Celiešius $2.00, K. Gasparėnas $2.00, kun. J. Grigonis $2.00, V. Gudaitis $2.00, V. Ignaitis $2.00, kun. P. Jucevičius $2.00, K. Kazlauskas $2.00 V. Kulbokas $2.00, S. Laniauskas $2,00, A. Masaitis $2.00, E. Masionis $2.00, J. Urbonas $2.00, A. Valiuškis $2.00, J. Vitėnas $2.00, dr. P. Žemaitis $2.00, M. Sirutytė $1.00.
Mieliesiems Į LAISVĘ rėmėjams jos leidėjai nuoširdžiai dėkoja.
“Į LAISVĘ” ATSTOVYBĖS:
Australijoje: A. Grigaitis, 86 Gheringhap St., Goelong, Vic. N. Butkū-nas, 9 Cowper St., St. Hilda, Vic.
D. Britanijoje: V. Akelaitis, 41 Bloemfontein Ave., Shepherds / Bush, London W. 12.
Italijoje: Dr. Z. Ivinskis, via Brescia 16, Roma.
Skaityti daugiau: Paskutinis lapas
Fotografinė kopija 
BOX 
