Fransua Monakas. Kristus - ne mitas .............................491
Mečislovas Malinskis. Tiems, kurie laukia savo Viešpaties .......491
ASMENYBĖS UGDYMAS
[Alė Počiulpaltė]. Vaikas tarp mūsų ..................................494
K.[Felicija Kasputytė]. Žmoniškumo aspektai ..........................497
ŠVENTŲJŲ DVASIOS PASAULIS
Kūdikėlio Jėzaus Teresė .........................................500
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Saulius Giraitis[Alė Počiulpaitė], Prisimenant juodąją gadynę ........505
Diemedėlis[Angelina Mocevičiūtė]. Knygnešių Lietuva ............ 510
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
Vydūnas ........................................................ 510
O Dieve mano ................................................... 514
Sakalas[kun. Aleksandras Markaltis SJ]. Mano šventoji Tauta .... 514
MŪSŲ ŠVENTĖS
J. M-tis[Jonas Ambraziejus]. Švenčių esmė ir papročiai .............. 516
POEZIJOS HORIZONTAI
Bernardo Brazdžionio lyrika ......................................... 520
Dangaus paguoda ................................................ 522
Šiaurės pašvaistė .............................................. 522
Lietuvos Motina ................................................ 523
Ar tu su tais .................................................. 523
Lietuviškam žodžiui ............................................ 524
Vanduolė[Loreta Užemeckaitė]. Vaikystė ......................... 525
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTOS MOTERYS
Nobelio premija - Motinai Teresei ................................... 525
SPAUDOS APŽVALGA
Laukys[kun. Jonas Lauriūnas SJ]. Ateistinės propagandos vingiai ..... 527
Aušra Marija Jurašienė. Ar išsimiklinot būti prispausti? ............ 531
BAŽNYČIA LIETUVOJE IR PASAULYJE ..................................... 534
Garbė Dievui aukštybėse,
o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!
(Lk 2, 14)
Jūs priskiriate Kristų mitams. Bet argi tai mitas? Ar mitas gali prieštarauti, priešintis, priekaištauti, gintis, prisikelti, įsakyti ir kentėti?
Mitas?Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui - Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui - Abilenės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje (Lk 3,1-2).
Pasirodęs tiksliai apibrėžtu laikotarpiu, tas Žmogus nebepalieka pasaulio nė valandėlei, ir pasaulis negali elgtis su Juo kaip panorėjęs. <... > Nuo pat pradžios viskas pasakyta, viskas išreikšta Jo žodžiais, kuriuos Jis norėjo, kad pasaulis suprastų; viskas pasakyta tais darbais, kurie atskleidžia troškimą, kad pasaulis visada juos minėtų.
Skaityti daugiau: KRISTUS - NE MITAS
Mečislovas Malinskis
Adventas - tai laukimo metas. Nors žemę ir dangų dengia pilkuma, styro nuogos medžių šakos, drėgmė ir šaltis tokie skvarbūs, bet ir tame nykiame laikotarpyje krikščionis turi brangų lobį - šviesią viltį.
Yra įvairių laukimų... Bet vienas svarbiausių ir brangiausių - tai Dievo laukimas. Krikščionies gyvenimas yra paženklintas tuo laukimu. Nuolat mus turėtų jaudinti gyvenimo klausimai:
Ko laukiu?
Ką norėčiau pasiekti?
Ar suradau vertybę, kurios niekada neatsižadėčiau, dėl kurios būčiau pasirengęs viską atiduoti?
Į tuos klausimus galima atsakyti tik visu savo gyvenimu. Duodi žmonėms tai, kas pats esi. Niekada negalima pasislėpti už savo žodžių uždangos.
Pagal savo asmenybės matą auklėjame vaikus, bendradarbius, žmones, su kuriais susitinkame. Kaip tu auklėji savo šeimą ir savo draugą? Ar taip, kad jis būtų žmogus, gebantis aukotis ir dirbti?
Kokia gyvenimo filosofija slypi už tavo žodžių? Gal filosofija žmogaus, kuris stumia kitus iš savo kelio ir stengiasi visa laimėti sau? Kaip būtų puiku, jeigu tu skleistum gerumo filosofiją!
Blaškomės tarsi mašalai tamsoje, besiveržiantys prie žibintų, ir skaudžiai atsitrenkiame... O Kristus nuo kryžiaus liūdnu žvilgsniu žvelgia į nerimastingą žmogaus blaškymąsi.
Skaityti daugiau: TIEMS, KURIE LAUKIA SAVO VIEŠPATIES
ASMENYBĖS UGDYMAS
[Alė Počiulpaitė]
„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, - neįeis į ją". Ir jis laimino juos apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas (Mk 10, 14-16).
Vaikai - vienintelė privilegijuota klasė mūsų šalyje.Kristus iškelia vaiką iki dangaus, negana to, per vaiką kiekvienam rodo kelią į dangų.
Žemišką rojų siekia duoti savo vaikams ir Dievo nepripažįstanti valstybė, suvokdama, kad vaikai - jos žemės ateitis.
Tad kas gi yra vaikas šiandieniame moderniame pasaulyje, Įsivaizduojančiame, kad gyvena mokslo ir išminties klestėjimo erą? Atidžiai pažiūrėjus į šiuolaikinio žmogaus, šiuolaikinės šeimos santykį su vaiku, galima įsitikinti, kad mažiausiai išminties pasaulis rodo augindamas ir auklėdamas savo vaikus. Ypač mūsų dienomis vaikas nustojamas suvokti kaip būsimas suaugęs žmogus, būsima asmenybė, tarsi nežinant, kad jis užaugs ir nebebus gyvas žaislelis. Vaikas - žaislelis, vaikas - šeimos altorėlis, ant kurio deginamos materialinės gėrybės, principai ir atsakomybė už ateitį. Vienintelis, nes keliems „altorėliams“ nepakaktų nei moralinių, nei materialinių aukų. Sukoncentruodami visa į savo vaiką, žmonės atsiriboja nuo visko, kas neliečia trapios jų šeimos ramybės - nuo idealų, visuomeninių reikalų, gilesnių kultūrinių ir dvasinių interesų. Pakinta žmogiškųjų vertybių skalė, jos matu tampa vaiko užgaidos, nors tos užgaidos būtų ir nusikaltimas.
Skaityti daugiau: VAIKAS TARP MŪSŲ
K.[Felicija Kasputytė]
Nūdiena retai tepradžiugina žmoniškumo ir gerumo dovanomis. Dažniausiai mus stingdo susvetimėjimo šaltis, skandina egoizmo ir veidmainystės potvynis. Mūsų negandos ir skausmas daugiausia kyla todėl, kad tarpusavio santykiuose nėra nuoširdumo, pasitikėjimo ir meilės, kad vidinis nuotolis, tarsi neperžengiama praraja, skiria vienus nuo kitų.
Tuos nuotolius, skiriančius širdį nuo širdies, galima įveikti vien meile ir gerumu. Tai psichologinė ir pedagoginė tiesa, patvirtinta gyvenimo tikrovės. Todėl norėtųsi, kad humanistiniai jausmai bei žmoniškumas nuspalvintų mūsų kasdienybės turinį, įprasmintų visas pastangas ir darbus. Nūdienis gyvenimas griauna dvasios pasaulį. Išorinis triukšmas skverbiasi į širdies tylą. Tempas ir skuba tarsi vampyras graužia sielą. Malonumų ir pramogų ieškojimas suvaro žmones į pobūvius, pasilinksminimus, kitaip tariant, į būrius arba į minią. O minioje nerasi nei ramybės, nei susitelkimo, nei vidinės tylos: kur nėra vidinės tylos, ten nėra ir laimės. Kolektyvas taip pat yra vidinės tylos griovėjas.
Žmonės neras laimės kolektyve, kiekvienas paskiras žmogus pavirs menkyste, atbukėliu ir vidutinybe (Oldingtonas).
Ateikite į savo širdies tylą, - ragina Šileris. Toje širdies tyloje galima surasti didžiąją galią, kuri iškelia į pačią aukščiausią žmoniškumo viršūnę. Kai paskęstame širdies tyloje, tada nurimsta skausmas, pasitraukia liūdesys, atsipalaiduoja nuo įtampos jausmai. Tyla - transcendentinis pradas. Tik tyloje žmogus gali suprasti giliąją būties prasmę ir kilti žmoniškumo laiptais. Kas paskęsta tyloje ir susimąsto, tas darosi geresnis, nes susimąstymas žadina tuos jausmus bei emocijas, kurios išplaukia iš gėrio koncepcijos. Kai žmogus neberanda laiko tylai bei susimąstymui, tada jis praranda žmoniškumo lobius. Jis netenka dvasinio maisto ir nyksta moraline prasme, kitaip sakant, eina prie nužmogėjimo.
Skaityti daugiau: ŽMONIŠKUMO ASPEKTAI
ŠVENTŲJŲ DVASIOS PASAULIS
Bus daug nuo Viešpaties nutolusių vaikų
ir daugelis Betliejaus mažą Kūdikį užmirš,
daug netikės ir daug tikės, bijodami pasisakyttikiu,
ir, kaip uoloj pasėtas kviečio grūdas, jie suvys.
Ir tarė ji: Leisk, Viešpatie, aš siųsiu Rožių lietų,
kad atsigautų vargstanti žmogaus širdis,
kad ji, kuo amžiais netikėjo, įtikėtų,
kad atsivertų jai stebuklo paslaptis.
(B. Brazdžionis. Rožių lietaus Šventoji)
Myliu už tuos, kurie kovoja, - šie Šventosios žodžiai tarsi parodo visą jos gyvenimo, jos sielos istorijos esmę, kurią paprastai ir jautriai aprašė savo trumpo gyvenimo pabaigoje. Jos gyvenimas - tai gyvenimas iš meilės Dievui ir žmonėms. Ypač tiems, kurių pašaukimas - mylėti, kovoti ir kentėti. Atėjau čia išganyti savo sielos ir ypač melstis už kunigus, - taip ji nusakė savo stojimo į karmeličių vienuolyną tikslą. Tačiau Kūdikėlio Jėzaus Teresės misija platesnė: ji nutiesė kelią į Dievą šių dienų žmogui, kelią, kuris grįstas meile, ištikimybe savo pareigoms ir pasitikėjimu Dievu ir kurį ji vadino mažuoju dvasinės kūdikystės keleliu.
Teresė Marten (T. Martin) gimė 1873 m. sausio 2 d. Prancūzijoje, Alensono miestelyje, Liudviko Marteno ir Zelijos Geren (5. Guerin) šeimoje. Ji buvo jauniausia iš penkių seserų, kurių trys, kaip ir ji, tapo karmelitėmis (ketvirtoji, taip pat vienuolė, priklausė kitai vienuolijai).
Skaityti daugiau: KŪDIKĖLIO JĖZAUS TERESĖ
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Saulius Giraitis[Alė Počiulpaitė]
Ne taip skamba akmenėliai
Patkavom daužyti,
Kaip vaitoja mūsų broliai,
Šiaurėn nuvaryti.
Ne taip skamba platus plentas
Gniaužtas diližonais,
Kaip vaitoja mūsų žemė
Po svetimais ponais.
Ne taip puola drėgnas rūkas
Kaip dienelė švinta,
Kaip gausingai mūsų broliui
Ašarėlės krinta.
(A. Baranauskas. Kelionė Peterburkan)
Tauta, pavergusi kitą tautą, pirmiausia atima jos valstybinį savarankiškumą, suparalyžiuoja politinį gyvenimą, pajungia savo interesams ekonomiką. Bet tai išoriniai okupacijos bruožai - jie nereiškia nei tikro laimėjimo, nei pralaimėjimo. Paskui išorinę okupaciją visada eina pastangos pavergti tautos vidinį pasaulį. Jeigu tauta išorinės okupacijos sąlygomis pajėgia išlaikyti tikėjimą, savo tautinę mokyklą ir kalbą, ji nepražus.
Šiandien, prisimindami juodąją tautos gadynę - spaudos draudimo laikus (šiemet sukako 75-eri metai nuo jos atgavimo), ne tik SU skausmu, bet ir SU nuostaba bei pasididžiavimu žvelgiame į tą 40-ies metų laikotarpį, kuris galėjo galutinai surusinti Lietuvą, bet iš tikrųjų tapo tautinio atgimimo laikotarpiu.
Skaityti daugiau: PRISIMENANT JUODĄJĄ GADYNĘ
Diemedėlis [Angelina Mocevičiūtė]
Lietuva,
Knygnešių Lietuva,
Ko tu liūdi,
Rūpintojėliu parimusi,
Prie viešojo kelio
Ko liūdi?..
Štai tavo moterys,
Štai tavo motinos -
Girtos motinos
Ir meilė jų girta.
Ar neišduos ji
Vaiko ašarų?
Ar neužgesins šeimos židinio?
Ar nesutryps tautos
Ir savo ateities?
Ir kas jas išteisint galės
Prieš istoriją?
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
Oi Lietuva, kur tu, vargše, grimzti?
Kuomet išvysiu kylančią tave?
Kuomet prašvis vėl amžinoji saulė?
(Amžina ugnis)
Reta žmonijos - ne tik Lietuvos - kultūros istorijoje asmenybių, kurios šviestų tokiu nesudrumstu dvasingumu, sielos kilnumu, kaip Vydūnas. Vaižgantas rinko mūsų kaimo deimančiukus, įžvelgė juos vargų ir darbų išvargintame Lietuvos kaimo žmoguje, o Vydūnas nuo kūrinių herojų pasaulio nuvalė kasdienybės ir buities smulkmenas. Vydūno dramų herojus -tautos kryžkelių gyventojas, nešantis savyje visą tėvynės likimo tragizmą. Lietuva, amžiais kovojusi su vokiečiais, nepaliaujamai guli rašytojui ant širdies - tai ir tolimas pagonybės saulėlydis (Amžina ugnis), ir ne per daug nuo mūsų dienų nutolę Pirmojo pasaulinio karo įvykiai (Pasaulio gaisras), ir istorinis tautos likimas (Prabočių šešėliai).
Lietuvos karinės jėgos per silpnos kovoti su galingais kaimynais, tačiau moraline stiprybe ir ištverme ji nenugalima. Tėvynės stiprumą Vydūnas suvokia kaip tautinio ir žmogiškojo orumo išsaugojimą, tradicijų išlaikymą. O tai pirmiausia - dvasinio tyrumo išsaugojimas. Lietuvių tautos kova dėl savo valstybinės ir dvasinės nepriklausomybės negalėjo nebūti dramatiška, bet būdama dramatiška (net tragiška) ji nėra beviltiška; net skaudžiausio pralaimėjimo valandą dega vilties kibirkštėlė, nes dvasia nesunaikinama.
Skaityti daugiau: VYDŪNAS
* * *
Šiemet sukako 35 metai, kai vyskupas Vincentas Sladkevičius gavo kunigo šventimus.
Jo Ekscelencija gimė 1920 m. rugpjūčio 20 d. Žaslių parapijoje;
1944 m. kovo 25 d. Kaune įšventintas kunigu;
1957 m. per Kalėdas Birštone konsekruotas vyskupu.
Šio Jubiliejaus proga „Rūpintojėlio“ skaitytojai atsiuntė vysk. Vincentui Sladkevičiui dedikuotą eilėraštį.
O DIEVE MANO
Glaudžiuosi prie Tavęs, o Dieve mano,
Nesenkančios Gyvenimo Versmės.
Kai siaučia audros, kai ramu ir gera,
Ir kai ateina negandų grėsmė -
Glaudžiuosi prie Tavęs, o Dieve mano!
Suklupęs sulinkstu prie Tavo kojų -
Leisk padėkot gyvenimu visu.
Už siųstą tiesą kovoje prieš melą,
Kad būtų žemėje visur šviesu - - -
Suklupęs sulinkstu prie Tavo kojų.
Glaudžiuosi prie Tavęs, o Dieve mano,
Visos esybės ilgesiu šviesiu...
Einu dėkodamas už duotą kelią,
Jame ne vienas - su Tavim kartu -
Kaip gera prie Tavęs, o Dieve mano!
Sakalas[kun. Aleksandras Markaltis SJ]
Dar ten toli toli, svetimoje šaly, daug liūdnų garsų apie tautos nuodėmę, puolimą, stabmeldystę man širdį draskė, kad, prakeikę vaidilas ir tėvų kapus, gieda giesmę klaikią.
Svarstyklės suklastotos, kunigaikščiai kyšiais papirkti, našlės byla teisme neranda gynėjo, tautos duktė, sekdama paskui žaltvykslę, pasiklydo raistuose. Nebedaro teisybės kriviai ir krivaičiai, o neblaivių pokylių besaikėj prabangoj sutemo ir užšalo širdys tų, kurie turėjo kitus apšviesti ir sušildyt.
Tai kodėl gi nieks šventos Tautos nemato - naujo Izraelio, kur iš nuodėmės Egipto, iš nelaisvės namų per Dievo gailestingumo jūrą sausomis kojomis išėjusi, ilgus metus per dykumą ištikimai keliauja į Žadėtą amžiną Tėvynę, žemę, tekančią medumi ir pienu, maitinamą stebuklinga mana iš dangaus ir su džiaugsmu geria vandenį iš Atpirkėjo septynių šaltinių?
Tai ji mane kaip motina sutiko ir ištiesė rankas į grįžtantį sūnelį, amžinu kančios kraičiu nešiną Tobiją; ir aš mačiau jos veidą šviesų, tyrą, gintariniais perlais ašarų sagstytą, kai meldės ji šventovėse Tėvynės.
Skaityti daugiau: MANO ŠVENTOJI TAUTA
MŪSŲ ŠVENTĖS
J. M-tis [Jonas Ambraziejus]
Pas mus tebėra aktualus religinių švenčių (tiksliau - ne pačių švenčių, bet jų vertinimo) ir tradicijų klausimas. Vyksta kova dėl religinių švenčių ir tradicijų „nuosavybės teisių“. Tai pasakytina tiek apie didžiąsias šventes - Velykas, Kalėdas, Sekmines, tiek apie tradicijas, susijusias su religiniu kalendoriumi, - apie Vėlines, Užgavėnes, tiek apie žmogaus gyvenimo įvykius, lydimus religinių apeigų, - vestuves, krikštynas, laidotuves. Buvo laikas, kai visos šios šventės buvo atmetamos ištisai, su visa jų atributika. Dabar padėtis kitokia: nebesitikima religinių švenčių ir tradicijų išgyvendinti tiesioginiu puolimu, tad stengiamasi jas „apvalyti“ ir, suteikus naują, socialistinį turinį, panaudoti naujoje visuomenėje.
Šias pastangas mėginama pagrįsti teoriškai. Pasirodo daug įvairių darbų ir laikraščių straipsnių, nagrinėjančių Velykų, Kalėdų ir kt. kilmę, šventimo papročius ir siekiančių įrodyti, jog tai ne krikščioniškos šventės. Būdingas šia prasme Pranės Dundulienės straipsnis: „Lietuvos saulės sugrįžimo švenčių apeigos“, išspausdintas mokslo darbuose „Istorija. XI“. Autorės teigimu, jos darbe bandoma nušviesti trumpiausios dienos ir saulės sugrįžimo švenčių apeigas bei papročius, jų kilmę, reikšmę bei prasmę. Taip apibrėžusi savo darbo tikslą, ji kalba apie Adventą, Kūčias, Kalėdas, Naujuosius metus, Tris Karalius, t. y. šventes ir datas, kurios mūsų sąmonėje savaime asocijuojasi su krikščionybe. Štai čia ir prasideda neaiškumai.
Skaityti daugiau: ŠVENČIŲ ESMĖ IR PAPROČIAI
POEZIJOS HORIZONTAI
Dvasiniame chaose, kuris šiandien gaubia kultūrą, meną ir žmogų, ypatinga gaida skamba Bernardo Brazdžionio poezija. Šiandien, kai poezija vis labiau grimzta į intymias egocentrines sferas, racionalių formų ir sąskambių ekvilibristiką, paviršutinio originalumo ieškojimą, kai ji vis labiau tampa saviraiškos priemone, Brazdžionio eilės, kaip visada, kalba apie žmogų - žemės keleivį, gėrio ir blogio dramą jo sieloje. Poetas bene pirmasis lietuvių lyrikoje iškėlė žmogų iki kosminės didybės, suvokęs jį kaip nemirštamą žemės valdovą. Eilėraštis „Per pasaulį keliauja žmogus“ yra tarsi kertinis akmuo pažinti visai poeto kūrybai, jis skamba lyg himnas.
Brazdžionis žvelgia į žmogų istorijos perspektyvoje kaip į amžiną, nemirtingą būtybę:
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.
Šis posmas pasikartodamas akompanuoja visam pakiliam eilėraščio skambesiui, kuris pagrįstas praeinamumo ir amžinumo kontrastu:
Miršta tautos, vergai, viešpatijos,
imperatoriai miršta seni,
miršta žiedas balčiausios lelijos,
tik tu vienas per amžius eini.
Skaityti daugiau: BERNARDO BRAZDŽIONIO LYRIKA
Aš tikiu - dangaus paguoda
Raudančion žmogaus širdin ateis
Po šaltuoju gruodžio gruodu
Ir po vasaros vidurnakčio skliautais.
Aš tikiu ne kaukių baliaus diplomatų,
Ne valdovų šio pasaulio parašais -
Aš tikiu sunkiųjų metų
Dievo žodžiais - pranašais.
Aš tikiu - ne veltui vargo žemėj plūsta
Skausmas rykšte ugnine -
Aš tikiu dangaus galybių siųsta
Sielai kenčiančiai išganymo žinia.
Skaityti daugiau: DANGAUS PAGUODA
Lietuva - mano Šiaurės pašvaistė
Ir gėlė sidabrinių rytų,
Kas krauju tavo veidą nulaistė
Ir ko raudi prie kryžkelės tu?
Ak, raudočiau ir aš apkabinęs
Tavo kojas gimtoj pakelėj,
Kad iš tavo padangės lininės
Kristų džiaugsmo dienos spinduliai.
Skaityti daugiau: ŠIAURĖS PAŠVAISTĖ
Po baltu nuometu baltos lelijos veidas,
Praeis pavasaris, o veidas vis žydės,
Ir, kaip palaukėse aukštų pagojų aidas,
Liūliuos melodija jos mylinčios širdies.
Ji tėvą knygnešį, ji sūnų savanorį,
Ji savo sielvartą ilgai minės maldoj
Ir baudžiauninkės duoną sunkią, juodą, gorią
Regės iš rugio želmens kas ruduo.
Po baltu nuometu, ant vario vartų pasirėmus,
Tenai dukrelę ji lauku lydės,
Kaip margus stuomenis, išmargins plaukus šaltos žiemos,
Skaityti daugiau: LIETUVOS MOTINA
Ar tu verkei su tais, kur žemėj verkė
Ne duonos... - laisvės, saulės ir žiedų?..
Diena, kaip kūdikis, pailsus užsimerkė,
Ir liko šalta, juoda juoda ir gūdu.
Ar tu ėjai su tais, kur žemėj ėjo.
Kaip kryžių, naštą svetimųjų nešdami?..
Po kryžium puolė girios ir laukai žalieji,
Kad jus pagirdytų apyaušrio versmė...
Ar tu su tais, kur tėviškę išdavę,
Ir motiną, ir seseris išduos
Ir bėgs bailiam būry, kaip pasiklydę avys,
Be skausmo ašaros ir be gyvų akių veiduos?..
Skaityti daugiau: AR TU SU TAIS
O, mūs šventas lietuviškas žodi,
Ilgą naktį vergijoj kalėjęs,
Ne kaip vergas šiandien pasirodyk,
Bet kaip laisvas pavasario vėjas.
Be tavęs daugel kryžkeliuos krito,
Tau skambėt mūs padangę apgynę...
Nesulaukė jie tekančio ryto,
Bet sulauks Lietuva, jų tėvynė!
Jei tavęs nebekausto sugriuvę
Skaudūs pančiai ir grotos nutolę,
Šauk, vadink tu kiekvieną lietuvį,
Šauk kovon nemarion, ne prieš brolį, -
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKAM ŽODŽIUI
Vanduolė [Loreta Užemeckaitė]
Vaikystė - mėlynų upelių džiaugsmas,
suskambęs tūkstančiais garsų.
Kažkur be galo artimai
mus kviečia šauksmas
dar nepalikt vaikų vilčių ir pasakų šviesių,
dar sugrąžint žaislus į mažą menę,
ilgėtis vaikiškai tiesių minčių...
Ir sudūžta į pievą žaislai,
švelnios rankos lyg sapnas palieka.
Jau iš pasakų grįžta vaikai
ir senus mano daiktus paliečia.
Skaityti daugiau: VAIKYSTĖ
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTOS MOTERYS
Šių metų Nobelio premija už taikos stiprinimą tarp tautų paskirta Kalkutos Motinai Teresei. Šią kuklią ir tylią vienuolę gerbia visas pasaulis už jos gerumo bei gailestingumo darbus, už krikščioniškos meilės aktus. Viename savo interviu Motina Teresė yra pasakiusi:
Mes raidiškai priimame Kristaus žodžius, kurie skelbia, jog svarbiausioji žmogaus pareiga - tarnauti artimui ir visus savo darbus nuspalvinti artimo meilės šviesa. Apie Dievą kalbama darbais. Todėl mūsų seserys (šiuo metu jų yra apie 1800) stengiasi kalbėti apie Dievą gailestingumo ir meilės kalba. Visos mūsų dienos valandos yra skirtos vargstantiems, apleistiems, nelaimingiems. Meilė vargšams - tai mūsų įžadas, ir mes jį vykdome su visišku pasiaukojimu ir begaline meile. Mes norėtume būti gyvasis Dievo gailestingumo įrodymas. Norėtume, kad kenčiantieji mumyse pajustų dieviškąjį gerumą, atlaidumą, supratimą ir meilę. Norėtume, kad visas pasaulis matytų tą gerumą mūsų šypsenoje, mūsų žvilgsnyje, mūsų gestuose.
Skaityti daugiau: NOBELIO PREMIJA- MOTINAI TERESEI
SPAUDOS APŽVALGA
Laukys [kun. Jonas Lauriūnas SJ]
„Moksleivyje“ (1979. Nr. 7) išspausdintas L. Mykolaičio straipsnis „Vingiai kosmose“ yra tipiškas pavyzdys, kaip ateistai iškraipo istorinius faktus, sušaržuoja Bažnyčios dokumentus ir nutyli tuos nesenos ir senesnės praeities faktus, kurie nedaro garbės ateizmo apologetams. Kokius istorinius faktus iškraipė L. Mykolaitis? Jis teigia, kad Koperniko, Galilėjaus laikais Katalikų Bažnyčia buvusi visagalė ir todėl neieškojusi mokslo ir religijos giminystės.
Tais laikais, iškilus protestantizmui, Katalikų Bažnyčia jau nebebuvo vienintelė šeimininkė Europoje. Be to, jau nuo pirmųjų amžių Bažnyčia buvo mokslo ir kultūros skleidėja. Ateistų peikiami scholastikai daug dėmesio skyrė gamtos mokslo ir teologijos sintezei. O Koperniko, Galilėjaus laikais Bažnyčia, popiežiai ypač globojo mokslą, meną, kultūrą.
Galilėjaus istoriją L. Mykolaitis apibūdina pora sakinių: Galileo Galilėjus sukonstravo teleskopą ir pirmasis parodė žmonėms Mėnulio kraterius. Po to jis buvo inkvizicijos kalinamas kalejime, kol apako, neteko jėgų ir parpuolęs ant kelių viešai išsižadėjo Koperniko tiesos. Vadinasi, Galilėjus buvęs pasmerktas dėl Mėnulio kraterių atradimo... O iš tiesų jis buvo pasmerktas už tai, kad savaip aiškino kai kurias Šventojo Rašto vietas. Be to, tiek bylos metu, tiek po pasmerkimo Galilėjus nebuvo kalinamas, o tik laikomas namų arešte. J. Markso „Bažnyčios istorijos vadovėlyje“ (8, p. 656) skaitome:
Kai Galilėjus, 1632 m. išleisdamas dialogus apie pasaulio sistemą, sulaužė savo pažadą, jis vėl buvo pakviestas į Kongregaciją, bet su juo buvo elgiamasi labai mandagiai, proceso metu jis buvo tik namų arešte, o ne kalėjime. <.. > Kai buvo pasmerktas kalėti kaip „linkęs į ereziją", popiežius tuojau pat pakeitė kalėjimą namų areštu, kuris, deja, tęsėsi iki pat mirties. Jam buvo palikta laisvė susirašinėti su draugais ir tęsti mokslinius tyrimus, tik lankymasis pas jį buvo šiek tiek suvaržytas. Galilėjus, aklas, žilagalvis senelis, mirė 1642 m. savo dvare prie Florencijos, visiškai susitaikęs su Bažnyčia.
Skaityti daugiau: ATEISTINĖS PROPAGANDOS VINGIAI
Aušra Marija Jurašienė
„Rūpintojėlį“ pasiekė tokio pavadinimo JAV lietuvių spaudos publikacija. Tai keletas interviu su užsienio lietuvių menininkais bei meno žinovais. Čia aptariama dabartinių lietuvių menininkų (daugiausia dailininkų ir literatų) laisvės problema. Impulsą šiems interviu davė laikraštyje „The New York Times“ korespondento įspūdžiai iš 1977 m. susitikimo su lietuviais dailininkais ir „Lituanus" (1977. Nr. 4) pasirodęs R. Šilbajorio straipsnis. Šia tema kalba T Venclova, R. Viesulas, B. Vaškelis, A. M. Jurašienė, J. Jurašas, R Lapė, A. Landsbergis, V Vizgirda. Čia pateikiame A. M. Jurašienės straipsnį.
Šiandien daugeliui pripažintų dailininkų, poetų, rašytojų, kompozitorių užtenka tos kūrybinės laisvės, kurią jie turi. Tiek, kiek jie pasiekė jos sunkių vidinių apsiribojimų ir refleksų padedami. Išmokti tos aukštosios dvasinio prisitaikymo matematikos (kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika) nėra lengva. Ir ne kiekvienam duota. Bet, kartą jos išmokę, sutramdę savo laisvamaniškus polėkius ir donkichotiškus siekius, menininkai pasijunta savame ir saugiame vandenyje. Negana to - visiška laisvė išmuštų iš vėžių, išblokštų juos lyg į atvirą jūrą, atimtų tas ribas, kurios jiems padeda savotiškai orientuotis - rodo, kur veržtis, ko siekti. Galų gale -kuo prisidengti. Jei kūrybiškas žmogus visą gyvenimą bėga, sakytum, per kliūčių ruožą, noras peršokti kliūtį tampa kūrybiniu impulsu (kol pavargstama), o vidinė cenzūra, kai prie jos priprantama, pasidaro viena iš atrankos priemonių pačiame kūrybiniame procese. <...>
Skaityti daugiau: AR IŠSIMIKLINOT BŪTI PRISPAUSTI?
Žygis į Kryžių kalną. Eucharistijos bičiuliai švenčia savo dešimtmetį. Šių metų liepos 22 d. Meškuičiuose buvo surengtas žygis į Kryžių kalną, kur dalyvavo per 600 žmonių. Po Šv. Mišių Meškuičių bažnyčioje maldininkų minia patraukė į Kryžių kalną, esantį už 8 km nuo Meškuičių. Minios priešakyje su kryžiumi ant pečių basas ėjo kunigas Algimantas Mocius, už jo buvo nešamas koplytstulpis, kuriame įrašyta:
Garbė Eucharistiniam Jėzui, 1979 E. B. 10 m.
Ant kalno, kur ilsisi Lietuvos sukilėliai, savanoriai, partizanai, to kalno, kuris yra tapęs tarsi mūsų tautos kančių simboliu ir paminklu, tą dieną buvo pastatyta naujų kryžių.
Rastas Jono Krikštytojo kapas. Kaip pranešė Egipto laikraštis „Al Achram“, rastas karstas, kuriame yra Jono Krikštytojo palaikai. Karstas rastas Vadi Natroune (prie kelio Kairas-Aleksandrija) po bažnyčios mūru.
Pasak laikraščio pranešimo, Jono Krikštytojo palaikai V a. pabaigoje dėl persekiojimų Palestinos krikščionių buvę pargabenti į Aleksandriją. Valdant kalifui El Hakem Beamr Allah XI a. palaikai pervežti į Vadi Natrouno vienuolyną. Laikraštis „Al Achram“ išspausdino ir tos epochos rankraščio faksimilę, kur rašoma apie Jono Krikštytojo palaikų perkėlimą į Vadi Natrouną gruodžio 12 d. (tos srities vienuolyne iki šios dienos tebešvenčiama gruodžio 12-oji - Šventojo palaikų perkėlimo diena).
Skaityti daugiau: BAŽNYČIA LIETUVOJE IR PASAULYJE
