Robertas PATAMSIS – gydytojas-radiologas, kraštotyrininkas.
Robertas Patamsis, gydytojas, kraštotyrininkas
Gimė 1956.12.27d. Papartynės k., Anykščių raj. Tėvai: Kazimieras Patamsis (1923-2011m.) iš Skamarakų k. ir Veronika Simanonytė – Patamsienė (1925-2012m.) iš Mackeliškių k. Seserys: Aldona (g. 1950m.) ir Milda (g. 1955m.).
1972m. baigė Traupio aštuonmetę mokyklą ( Anykščių r.), o 1975m. – Raguvos vidurinę mokyklą ( Panevėžio r.). 1982m. baigė Kauno medicinos institutą, atliko internatūrą ir nuo 1983m. pagal paskyrimą dirbo Biržų RCL gyd.- radiologo ir gyd. – terapeuto pareigose. Nuo 1987m. dirbo Klaipėdos Žvejų ir jūrų transporto darbuotojų ligoninėje terapeutu, po to Žvejų II-oje poliklinikoje – cechiniu terapeutu.1989m. perėjo dirbti į ligoninės Laivyno skyrių laivo gydytoju. Iki 1994m. plaukiojo Lietuvos Jūrų laivininkystės tolimojo plaukiojimo laivais, aplankė 36 užsienio šalis, o pirmu reisu Šiaurės jūrų keliu apiplaukė aplink pasaulį. Nuo 1995m. dirba Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje Radiologijos skyriuje. Jo darbo sritis – kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso tomografijos diagnostika (neuroradiologija, krūtinės - pilvo – dubens organai, angiografija, muskuloskeletalinė sistema). 2001-2017m. antraeilėse pareigose toje pat srityje dirbo ir Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje.
Pirmą kartą Lietuvos medicininės diagnostikos istorijoje kompiuteriniu tomografu ištyrė delfinę Gilę (2005m.) Jo jūriniai prisiminimai „Penkeri metai jūroje”išleisti knygose: „Ko bangos nenuplovė”( 2012), „Reisai baltais chalatais”(2015m.), „Gyvenimą paskyrėme jūroje“(2018m.), „Sugrįžome audras nugalėję”(2021m.). 2015m. parašė ir išleido biografinę istorinę apybraižą „Paskutinis iš Žemaičių legiono štabo”. 2019m. parašė ir išleido monografiją „Lietuvių pasipriešinimas”. 2019m. parašė ir išleido brošiūrą „Partizaninių judėjimų klasifikacija”. 2021m. sudarė, parengė ir išleido partizaniškų eilėraščių rinkinį „Šv. Onos naktį...”Vedęs, žmona Onutė – odontologė. Turi du vaikus: duktė Vaiva - genetikė, mokslų daktarė, sūnus Daumantas - architektas.
R. Patamsis yra Lietuvos radiologų asociacijos (LRA) ir Europos radiologų draugijos draugijos ( ESR) narys.
Robertas Patamsis
Jotkonių kaimas yra visai netoli Šimonių girios, du kilometrai į rytus nuo Utenos-Kupiškio plento. Jis puslankiu apsuptas mišku, o rytuose ribojasi su Jaros upeliu. Jame yra senas, tačiau puikiausiai iki šių dienų išsilaikęs Pajarskų vienkiemis, suvaidinęs reikšmingą vaidmenį Algimanto apygardos partizaninio judėjimo istorijoje. Šiuo metu jame gyvena jauniausias iš vaikų – Vladas Pajarskas, prižiūrintis ne tik šią sodybą, bet ir išsaugojęs istorijai daug vertingų žinių apie joje gyvenusių savo šeimos narių veiklą ir jų indėlį į laisvės kovą.
Tėvas Steponas Pajarskas, g. 1896 m., karys-savanoris, Nepriklausomybės kovų dalyvis, buvo žemdirbys, ūkininkas – turėjo 25 ha žemės. Jis buvo gabus, protingas, patriotinių pažiūrų žmogus, sugebėjęs ir sėkmingai ūkininkauti, ir išmintingai „papolitikuoti”, ir išradingai „pašposyti”. Šeimoje augo penki vaikai: Albinas, Veronika,Vlada, Stasė ir Vladas. Vyriausias iš vaikų, Albinas (g. 1923 m.) 1943 m. baigė Rokiškio gimnaziją, o 1945 m. vasarą, nenorėdamas kolaboruoti su brutaliu sovietiniu okupaciniu režimu, iš pasyvios (slapstymosi) perėjo į aktyvią nelegalią padėtį – tapo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žalgirio būrio partizanu, slapyvardžiu Bebas. Nuo 1947 m. jis priklausė naujai sukurtos Algimanto apygardos Šarūno rinktinei, o 1948 m. kaip gabus, išsilavinęs (baigęs gimnaziją) ir turintis didelį partizaninės kovos patyrimą partizanas paskirtas apygardos štabo viršininku. Tėvas Steponas ir duktė Veronika irgi aktyviai įsijungė į partizaninę veiklą, tapdami ryšininkais, o jų sodyba – ryšių punktu. Tuo metu labai dažnai atsitikdavo, kad vienas ar keli šeimos nariai, kurių namuose būdavo ryšių punktas, norėdami prisidėti, kad žinios kuo greičiau pasiektų partizanus, laisva valia, geranoriškai irgi tapdavo ryšininkais. Taip įvyko ir šiuo atveju: ir tėvas Steponas, ir duktė Veronika dažnai gautą korespondenciją pristatydavo patys. Keliaudavo visaip – ir pėsčiomis, ir važiuoti dviračiais ar arkliniais vežimais.Tai įvyko savaime, be jokių svarstymų ar dvejonių – paprasčiausiai manė, kad kiekvienas doras žmogus privalo sunkiu Tėvynei metu vienytis, burtis, ateit kitam į pagalbą, padėt sunkią, mirtinai pavojingą kovos naštą nešantiems savo krašto žmonėms. Per jų sodyboje organizuotą ryšių punktą buvo palaikomi ryšiai tarp Aukštaitijoje veikusių besiribojančių Algimanto ir Vytauto apygardų Kunigaikščio Margio, Šarūno, Liūto rinktinių – atvykę ryšininkai ar partizanai palikdavo įvairią korespondenciją: laiškus, paketus, partizanų atsišaukimus, laikraščius. Juos laikinai paslėpdavo įrengtoje slėptuvėje, o vėliau perduodavo iš kitos rinktinės atvykusiems ryšininkams ar partizanams.
Skaityti daugiau: Ryšių punktas Jotkonių kaime. Algimanto apygardos tragedija
Robertas Patamsis
Be ryšių punktų būdavo ir konspiraciniai butai (nors partizanai tokio termino, atrodo, nevartodavo). Vienas iš tokių pavyzdžių – Jotkonių k. (Svėdasų vls.) ryšininko Stepono Pajarsko sodyba. Joje buvo ryšių punktas - net du Pajarskų šeimos nariai buvo ryšininkais, pas juos apsilankydavo ar net trumpai apsistodavo iš toli atvykę ryšininkai (pvz., Izabelė Vilimaitė-Stirna), tačiau namuose vykdavo ir slapti Algimanto apygardos bei Šarūno rinktinės štabų vadovybės pasėdžiai, pasitarimai, susitikimai su atvykusiais iš kitų apygardų atstovais, o tai rodo, kad tai buvo ir konspiracinis butas. Jame lankėsi tokie žymūs partizaninio judėjimo vadai, kaip Algimanto apygardos vadas A. Starkus-Montė, jo štabo viršininkas A. Pajarskas-Bebras, Šiaurės-Rytų (Karaliaus Mindaugo) srities vadas A. Slučka-Šarūnas, Vytauto apygardos vadas J.Kimštas-Žalgiris, įgaliotinis Šiaurės-Rytų Lietuvos sričiai H. Danilevičius-Vidmantas, Šarūno rinktinės vadas S. Gimbutis-Tarzanas, Vaižganto rinktinės vadas V.Čepukonis-Tigras ir daug kitų partizanų. Ši sodyba iki šiol išsaugojo savo autentiškumą, išlikę net tie patys krikštasuoliai ir stalas, už kurio sėdėdavo partizanų vadai (tie, kas domisi partizaninio karo istorija, turėtų ją būtinai aplankyti).
Skaityti daugiau: TRUMPAI APIE PARTIZANŲ KONSPIRACIJĄ (pabaiga)
Bunkerius partizanai dažnai įsirengdavo ir vienkiemių sodybose (po malkine, po šuns būda, klojime, tvarte, po aruodu, po krosnimi, po grindimis, šulinyje, kieme ant takelio ir kt.). Tai būdavo patogu tuo, kad lengviau išsispręsdavo maitinimosi problema, laiku pasiekdavo naujausios žinios apie padėtį apylinkėje, valsčiuje, išeinant į žygį šeimininkai pirma išžvalgydavo vietovę. Vasariniai bunkeriai dažnai būdavo įrengiami miškuose, nuošaliose, gyventojų nelankomose vietovėse, o žieminiai - neretai šalia miško keliuko, kad vaikštant neišsimintų takai. Juos visada kasdavo jau iš anksto susitarę su arti gyvenančiu patikimu ūkininku, kuris turėdavo prižiūrėti bunkerį ir būti jo globėju (jo pareigos būdavo maisto tiekimas, žinių apie padėtį apylinkėje, gręsiantį pavojų perdavimas). Dažnai, tačiau ne visada, bunkeriai turėdavo konspiracinį pavadinimą, dažniausiai neutralų, pvz., Kaunas, Tėviškė, Ramovė arba jį vadindavo būrio ar grupės vado slapyvardžiu, pvz.: Montės, Žaibo, Tigro, Ryto bunkeris. Partizanai, palikdami bunkerį, ypač jei išeidavo ilgesniam laikui, ant užmaskuota dangčio dažnai palikdavo slaptus ženklus – tik jiems žinoma forma išdėstytus sausus stagarėlius, šakeles ar pagaliukus, juos tarpusavyje sukryžiuodavo ar panašiai. Tai sugrįžus perspėdavo ar prie bunkerio nesilankė nekviesti svečiai – stribai ar rusų kareiviai, slapti šnipai. Partizanai aplinkui stengdavosi niekada nepalikti savo gyvenimo pėdsakų – popierių, šiukšlių, net savo išmatų – viską paslėpdavo, užkasdavo, užmaskuodavo. Niekada, kad neišmintų takelių, nevaikščiodavo tomis pačiomis vietomis, neišmindžiodavo žolės, nenulauždavo medžio šakelių.
Skaityti daugiau: TRUMPAI APIE PARTIZANŲ KONSPIRACIJĄ (tęsinys)
Strategija ( graik. Strategia) – vadovavimo menas, karvedžio menas. Plačiąja prasme strategija – tai bendra, ilgalaikė, organizacinė, įvertinanti visas galimybes, išteklius, pajėgumus ir sąlygas planingo veikimo sistema (planas), tarnaujanti į ateitį orientuotam pagrindiniam strateginiam tikslui pasiekti. Jos sudėtinės dalys – taktika. Tai strateginio plano įgyvendinimo smulkių, tarpinių veiksmų, vykstančių su mažais laimėjimais esamajame, tarpiniame laike, visuma. Pasirinkta strategija pasiekia savo tikslą tik sėkmingai spręsdama tarpinius taktinius uždavinius, t.y., taktika tėra strategijos įrankis, o iš mažų, teisingai suplanuotų ir sėkmingai iškovotų taktinių pergalių pasiekiama viena didelė pergalė, strateginis tikslas. Strateginiai tikslai yra tarpiniai (etapiniai) ir galutiniai.
Partizaninis karas, kaip daugialypis ir sudėtingas reiškinys, procesas, turi vieną būtiną elementą – ginkluotą kovą, o ji sudaryta iš karo strategijos ir jos sudėtinės dalies - taktikos. Taktika, kaip karo meno dalis, apsprendžia mažų kovinių grupių, padalinių, dalinių ir junginių kovinius veiksmus, paremtus karine teorija ir praktika. Ji išplaukia iš strateginio planavimo ir yra labai jautri ir priklausoma nuo materialinės bazės (karinio aprūpinimo). Karinė taktika – tai praktinės priemonės ir būdai, kariuomenės naudojami mūšyje siekiant pergalės. Žodis „taktika” kilęs iš graikų kalbos ir naudotas senovės graikų karo vado Ksenofonto kariuomenėje karinės rikiuotės principams apibūdinti. Iš to sektų, kad taktika - tai gerai apgalvota kovinė rikiuotė, jos judėjimas, šaudymas, teisingas esamos kovinės padėties įvertinimas siekiant nugalėti stipresnį priešą. Taktika apima kiekvieną karo vedimo metodą, bet visada jį sudaro šie pagrindiniai elementai.
Skaityti daugiau: Trumpai apie partizanų strategiją ir taktiką
Partizanų vadovybė, siekdama, kad partizaninio judėjimo konspiracija ir jos kovinis veiksmingumas būtų kuo aukštesni, o patirti nuostoliai - kuo mažesni, organizavo ir vykdė ne tik nuolatinę žvalgybą, bet ir kontržvalgybą (kovą su priešo žvalgyba). Tai padėdavo sužinoti priešo užmačias, planus, išaiškinti jų agentūrą (šnipus), atskleisti čekistų operatyvinės veiklos metodus bei priemones, o karinių - čekistinių operacijų metu leisdavo išvengti aukų. Jie visada siekė turėt patikimų žmonių, talkininkų, agentų (žvalgų) priešo okupacinėse represinėse struktūrose ( NKVD, NKGB, milicijoje) bei sovietiniame - partiniame administraciniame aparate, o visų pirma - tarp skrebų. Tokie žmonės valsčių miesteliuose būdavo jų „akys ir ausys”. Iš gyventojų partizanai gerai žinodavo, kuris stribas žmoniškesnis, sukalbamesnis, ne toks žiaurus ir ištroškęs kraujo kaip kiti, todėl per draugus ar gimines stengdavosi išsikviest jį į susitikimą ir užverbuot. Kartais ir patys pasiųsdavo savo žmogų, kad nesukeltų įtarimo, iš mažažemių, „biednesnių” ūkininkų tarpo, tarnauti į skrebus, kad jis tiektų žinias, praneštų apie pavojų, parūpintų šaudmenų. Tokia buvo partizaninio karo logika ir praktika, jo kasdienybė ir būtinybė. Apie vieną tokią verbavimo istoriją, sužinotą iš KGB archyvų, ir papasakosime.
1945m. pavasarį du Svėdasų mst. skrebai, Algirdas Matuliauskas ir Feliksas Bublys, abu jauni, šaukiamojo amžiaus vyrai, eidami gatve susitiko pažįstamą Simonavičienę iš Kušlių k. Ta ir sako: „Oi, nebūkit bailiai, meskit stribystę ir geriau eikit į mišką pas partizanus!” Ji pakvietė abu atvykti rytoj pas juos į balių, kuriame bus ir partizanai. Tačiau tąkart jie į balių nenuvyko.
1946m.gruodžio 26d. A. Matuliauskas „už sistemingą girtuokliavimą, drausmės pažeidimus, Svėdasų MVD viršininko nurodymų nevykdymą” iš skrebų buvo atleistas, tačiau ir paaukštintas - paskirtas Svėdasų apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininku, sovietiniu pareigūnu.
Skaityti daugiau: Skrebai – partizanų talkininkai
Robertas Patamsis
Konspiracija (lot. conspiratio – sutarimas, vieningumas, suokalbis) yra kiekvienos slaptos, uždaros politinės pogrindinės organizacijos pagrindas. Mūsų nagrinėjamu atveju – tai ypatingų atsargumo ir apsaugos priemonių bei metodų sistema, padedanti užtikrinti kuo didesnį partizanų (pogrindžio) organizacijų struktūrų, jos narių bei jų veiklos saugumą bei slaptumą. Konspiracijos pagrindai – tai specialios žinios, kurias reikia gerai išmanyti bei profesionaliai, išradingai, kūrybiškai pritaikyti. Jų laikymasis turi būti nuolatinis, principingas, be jokių nuolaidų ar emocijų, paremtas racionaliu įžvalgumu ir objektyvia, sistemine logine analize. Nors tai reikalauja nuolatinės įtampos, niekada neleidžia atsipalaiduoti, bet tik tokiu būdu galima tikėtis teigiamų rezultatų, siekiant padaryti slaptą veiklą nematoma – tokia, kad ji efektyviai veiktų, o vizualiai tarytum neegzistuotų. Galų gale, konspiracija - tai partizanų kovinės-operatyvinės veiklos pagrindinis principas, įstatymas ir priemonė, nes, priešingu atveju, dėl dekonspiracijos, jie žlugtų ir nepasiektų savo užsibrėžtų strateginių tikslų. Tad partizanų veikla pagal savo pobūdį iš esmės yra konspiracinė veikla, slepiama nuo objekto (priešo), kurį jie veikia: partizanų ginkluotosios pajėgos yra priešui nematoma kariuomenė, partizanai – „nematomo fronto” kariai, visada veikiantys slapta, pasinaudodami miško, augmenijos, reljefo priedanga ir nakties tamsa.
Narių atranka į tokias organizacijas vykdoma labai kruopščiai, apgalvotai ir atsakingai, tik surinkus visus duomenis apie tokio asmens (naujoko) praeitį, jo idėjines-moralines nuostatas, politines pažiūras, šeimą, gimines, draugų, pažįstamų ratą, charakterio savybes (turi būti nereiklus, nuovokus, drąsus, sąžiningas, sugebantis prisitaikyti, sugyventi ir dirbti vienoje komandoje, o labai didelė privilegija – jei ir turintis humoro jausmą), psichinę ir fizinę sveikatą, nes ateityje jo laukia didžiuliai sunkumai bei išbandymai – toli gražu ne kiekvienam lemta juos atlaikyti. Dažniausiai apie tokio asmens patikimumą garantuodavo jį jau anksčiau pažinoję partizanai, ryšininkai, rėmėjai, patikimi asmenys.
Skaityti daugiau: Trumpai apie partizanų konspiraciją
Įvadas
(Vienos sielos istorija)
Alekso Kadžionio gyvenimo istorija – tai tik viena iš II-ojo pasaulinio karo meto lietuvių, jaunų vyrų, pakliuvusių į karo sūkurius ir keliavusių pavojingais jo keliais beveik keturis metus, istorijų. Ji ir daug kuo panaši į kitas, ir daug kuo skiriasi.
Aleksas gimė 1915 m. Piktagalio k., Kavarsko valsčiuje, Alekso ir Petronėlės Kadžionių, vidutinių ūkininkų, turėjusių 8 ha žemės, šeimoje. Joje augo 8 vaikai, broliai ir seserys, tarp kurių ir jaunesnysis brolis Jonas, Lietuvos visuomenėje žinomas kaip įžymus partizanas J. Kadžionis-Bėda. Aleksas augo kaip ir kiti vaikai: dirbo ūkinius darbus, lankė mokyklą, sulaukęs kavalieriško amžiaus – ėjo į šokius, gegužines, lydėjo namo merginas. Buvo, kaip ir kiti broliai, panašus į motiną: aukštas, lieknas, šviesiaplaukis ir mėlynakis vaikinas, visada linksmas, guvus, išradingas, tačiau pasižymėjo ir viena išskirtine savybe – buvo jautrus, stengdavosi niekada žmogaus neužgaut. Pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Ukmergės I-ajame artilerijos pulke. Tarnybos metu šeimai užsakė žurnalo „Karys” prenumeratą, kuris ir broliams, ir seserims padėjo tvirtus meilės Tėvynei, patriotizmo pamatus. Po karinės tarnybos namo sugrįžo tik trumpam. Kadangi buvo labai imlus, viskuo domėdavosi, daug skaitydavo, tuojau susirado tarnybą Kauno sunkiųjų darbų kalėjime prižiūrėtoju ir išvyko gyventi į Kauną. 1940 m. vasarą Lietuvą okupavus rusams, jam buvo pasiūlyta pasilikti tarnyboje, tačiau iškelta viena būtina sąlyga – stoti į komunistų partiją. Tokiu pasiūlymu jis nesusigundė, nes buvo patriotiškų pažiūrų, o komunistinė ideologija jam buvo priešiška, neatitiko nei jo politinių, nei moralinių, nei tikėjimo vertybių. Jis grįžo į tėvų namus ir toliau dirbo ūkyje, stebėdamas ir piktindamasis, kaip rusai ir jų kolaborantai griauna, naikina valstybę, suiminėja, tremia geriausius jos žmones. 1941 m. birželio 22d. prasidėjus karui, kartu su broliu Karoliu stojo į bendraminčių organizuojamą Kavarsko sukilėlių būrį. Dar rusams nepasitraukus užėmė Kavarską, suėmė ir pasodino į daboklę aktyviausius kolaborantus: komunistus, sovietinius aktyvistus, valdžios pareigūnus, kurių didžiausią dalį sudarė vietiniai žydai. Per miestelį besiveržiant rusų kariuomenės mašinų kolonai, kareiviai atidengė į visas puses pragarišką ugnį, padegė daug medinių namų, o sukilėliai, paleidę areštantus, laikinai atsitraukė, išsiskirstė.
Skaityti daugiau: Alekso Kadžionio gyvenimo istorija
(knygos įvadas)
Šioje monografijoje nagrinėjamas dviejų diametraliai priešingų, iš principo antagonistinių politinių-visuomeninių reiškinių – pilietiškumo ir kolaboravimo, susidūrimas, nesutaikoma jų tarpusavio kova, konfliktas. Jis iš abiejų pusių visada būna nehumaniškas, žiaurus, naikinantis – nugalėjusioji pusė susidoroja su pralaimėjusia be jokio gailesčio. Nors šiame leidinyje tiriama ir nagrinėjama tik maža Lietuvos provincijos dalis – Anykščių valsčius, tačiau šiam konfliktui būdingi dėsningumai niekuo nesiskiria nuo tokių pat procesų, vykusių ir visoje Europoje II-ojo pasaulinio karo metu.
Priešišką, agresyvią, ekspansyvią užsienio politiką vykdanti valstybė visada turi ilgalaikius strateginius planus ir kolaboracinės sistemos pagrindus kitoje valstybėje pradeda kurti dar ikiokupacinio periodo metu, tam panaudodama ne tik politines, diplomatines, specialiųjų tarnybų priemones, bet ir šiam tikslui pasiekti būtinus materialinius bei finansinius išteklius. Šios sistemos pagrindą Lietuvoje 1920-40 m. sudarė pogrindinės LKP nariai bei kitos po įvairių partijų ar organizacijų priedanga veikusios politinės jėgos bei jų slapti rėmėjai. 1940 m. vasarą sovietų įvykdytą Lietuvos okupaciją lydėjo šių sovietinių kolaborantų triumfas – svetimą kariuomenę jie pasitiko džiūgaudami, su gėlėmis. Jie ir tapo okupantų pagrindiniu politiniu įrankiu, padedančiu sukurti ir įtvirtinti okupacinį režimą, sugriauti valstybę, o visuomenės pilietiškumas jiems buvo didžiausias priešas. Todėl su šių kolaborantų pagalba jau 1940 m. liepos mėnesį įvyko Lietuvai ištikimų, pilietiškų asmenų masiniai suėmimai, šie asmenys buvo šalinami iš visų valstybės administracinių postų. Tačiau pilietiškumas nepasidavė – perėjo į pogrindį, aktyviai tam priešinosi, organizavo, kaupė jėgas būsimam sukilimui ir valstybės atstatymui. Kolaborantai elgėsi priešingai – dėjo visas pastangas išaiškinti, suimti, sunaikinti pogrindžio narius, kas jiems iš dalies, pvz., Žemaitijoje, Vilniuje ir pavyko.
Prieš pat karą visą Lietuvos visuomenę sukrėtė baisus sovietinio okupacinio režimo nusikaltimas – masinis valstybei ištikimų, didžiausią autoritetą turinčių piliečių, jos politinio- kultūrinio-ekonominio elito, trėmimas į Sibirą, irgi įvykdytas su kolaborantų pagalba. Jau prasidėjus karui, sovietų okupantai, padedami jų vietinių talkininkų, spėjo įvykdyti dar daug žiaurių, sadistinių žudynių, kur jų taikinys vėl buvo pilietiškumas – okupaciniam režimui priešinęsi Lietuvos piliečiai, pogrindininkai (masinės žudynės Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje, Juodupėje ir kt.). Vykstant Birželio sukilimui, kolaborantų nusikaltimai tęsėsi toliau – dėl jų kaltės, pasikvietus NKVD kariuomenę ir jiems patiems aktyviai dalyvaujant, buvo nužudyta daug jaunų Lietuvos patriotų – sukilėlių ir jų rėmėjų. Sukilimui laimėjus, pilietiškumas paskelbė bekompromisinę kovą kolaboracionalizmui. Atkūrus lietuvišką valdžią, iš buvusių sukilėlių ir naujai priimtų savanorių buvo suformuotos sukarintos formuotės (Apsaugos būriai), kurių vadovybė iki vokiečių okupacinės karinės valdžios įsikišimo turėjo trumpą, kelias dienas trukusį savarankiškos veiklos etapą. Jo metu buvo suiminėjami, izoliuojami, tardomi, nustatant jų kaltės laipsnį, vien tik sovietinio okupacinio režimo kolaborantai, o aktyviausiems iš jų vadovybės sprendimu buvo įvykdyti mirties nuosprendžiai sušaudant. Šių nuteistųjų kontingentas buvo įvairiatautis (žydai, lietuviai, rusai), daugmaž atitinkantis kolaboravimo proporcijas.
Skaityti daugiau: Trumpai apie pilietiškumą ir kolaboravimą
Robertas Patamsis
(VII dalis, pabaiga)
Tardymo metu būdavo surašomi vadinamieji tardymo protokolai: įrašyta jo data, tardymo pradžios ir pabaigos laikas, tardytojo uždavinėjami klausimai ir suimtojo atsakymai. Juose niekada nebūdavo rašoma apie tardomojo kankinimus, mušimus, t.y. apie būdus, kuriais jie būdavo išgauti. Primos Bučytės – Petrylienės atsiminimais, Anykščių NKVD skyriuje tardymo protokolą perskaitydavo tardytojas ir liepdavo jo apačioje pasirašyti. Tačiau visada lape būdavo palikta tuščių vietų, kur po tardymo jis galėdavo įrašyti viską, ką panorėdavo. Būdavo ir taip, kad mušamas, leisgyvis žmogus pasirašydavo pakištą tuščią popieriaus lapą, o tardytojas protokolą surašydavo, kaip jam reikėdavo. Kartais imdavosi gudrybės – slapta sukeisdavo ir duodavo pasirašyti jau anksčiau surašytą protokolą-falsifikatą, neleisdami jo perskaityti. Pasirašyti nebūtus prisipažinimus ar melagingus liudijimus priversdavo ir prievarta – kankinimais, mušimu.
Tardytojai remdavosi ir liudytojų parodymais. Vieni liudydavo priversti, prigrasinti, kad už melavimą, nusikaltimo slėpimą bus baudžiami pagal RF BK 58 str. 12 punktą: „Nepranešimas valdžiai apie kontrrevoliucinius veiksmus”. Jei jie neliudydavo taip, „kaip reikia” – tardytojai jiems taikydavo moralinį terorą – gąsdinimus kalėjimu, grasinimus, galėdavo panaudoti ir fizines priemones – mušimą.
Skaityti daugiau: NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS VII dalis
Robertas Patamsis
(VI dalis, tęsinys)
Suimtasis prieš tardytoją privalėdavo stovėti sudėjęs rankas už nugaros. Dažnai suimtąjį tardydami pasodindavo ant taburetės kraštelio, ant pačios briaunos, kad ji įsispaustų į sėdmenis, o kojas liepdavo ištiesti į priekį. Taip sėdint, neleisdami net sujudėti, tardydavo visą naktį. Žmogui uodegikaulio sritis baisiai įskausdavo, aptirpdavo, iš skausmo suakmenėdavo, ryto jis laukdavo kaip išganymo. Kartais čekistai elgdavosi dar žiauriau – pasodindavo žmogų ant apverstos taburetės kojos. Žmogus sėdėdavo įsitempęs, drebantis, nuo įtampos visas šlapias, nes net menkiausias atsipalaidavimas grėsė, kad taburetės koja tiesiog suplėšys išangę ir sulis į tiesiąją žarną.
Kartais suimtajam tardymo metu liepdavo tupėti kampe – žmogui nutirpdavo, ištindavo, pasidarydavo bejausmės kojos, jis nebegalėdavo nei atsistoti, nei paeiti. Būdavo naudojami ir kiti būdai – stovėti nejudant „ramiai”nusigrežus į sieną, klūpoti kampe ant kelių ar stovėti iškėlus rankas. Nors kiek suimtajam sujudėjus, tuoj pasipildavo smūgiai. Kartais žmogus stovėdavo poza „ramiai” tik per tardymus, tačiau pastebėta, kad geresni rezultatai būdavo pasiekiami jam visą laiką stovint, neleidžiant prisiliesti prie sienos, tarp tardymų. Kartais suimtasis jau po paros stovėjimo būdavo moraliai palūžęs, bejėgis ir sukalbamas. Kiti išstovėdavo 4-5 paras, jiems neduodavo 3-4-5 paras gerti vandens. Tokios priemonės būdavo naudojamos ne tik stambiuose miestuose, bet ir valsčių NKVD poskyriuose pirminio tardymo metu – juk visi čekistai buvo atvykę iš Rusijos, baigę tas pačias NKVD mokyklas.
1950 m. vasarį Skauradų k., B.Keraičio sodyboje, žuvo partizanas A.Blauzdys- Konkurentas. Visa gausi šeima – tėvai, sūnus ir penkios dukterys, kai kurios dar moksleivės, nepilnametės, buvo atvežti į Raguvos NKVD skyrių tardymui. Visos dukterys buvo sustatytos į kambario kampus neleidžiant net prisiliesti prie sienos ir taip išstovėjo visą savaitę – miegojo stovėdamos, kojos ištino kaip kaladės.
Skaityti daugiau: NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS VI dalis
Robertas Patamsis
V dalis (tęsinys)
Dažnai būdavo naudojamas kankinimo būdas, kai gulinčiam ant grindų žmogui vienas čekistas atsisėsdavo ant galvos, kitas – ant kojų, o trečias be paliovos mušdavo rimbu ar gumine lazda. Kai mušantysis pavargdavo, jie pasikeisdavo vietomis ir viskas būdavo tęsiama toliau. Kartais žmogų mušdavo pririšę prie suolo.
Būdavo atvejų, kai suimtąjį paguldę aukštielninką, numovę kelnes ir laikydami prispaudę prie grindų praskėstas kojas, tardytojai karišku batu užmynę stipriai spausdavo traiškydami lytinius organus, sukeldami nepakeliamą skausmą iki sąmonės netekimo. Tokį tardymo metodą vyrams naudodavo žiaurumu pagarsėjusi Raguvos valsčiaus NKVD tardytoja Golubkova. Kartais išskėstas kojas, kad nereikėtų laikyti, pririšdavo prie stalo kojų.
Suimtajam praradus sąmonę, patikrinti, ar šis neapsimetinėja, nesimuliuoja, vienas iš čekistų, o kartais ir vertėjas, rūkstančiu papirosu degindavo krūtų spenelius – tikrindavo, ar žmogus tikrai praradęs sąmonę, ar tik apsimeta. Jautrių kūno vietų deginimas cigarete ar papirosu būdavo neretas NKVD kankinimo būdas.
Didelį skausmą sukeldavo į panages smeigiamos adatos ar vielos, kartais – įkaitintos. Tam panaudodavo ir vinis. Skaudėdavo ir spaudžiant pirštus tarp jų įkišus pieštukus. Tačiau ypač didžiulį, nepakeliamą skausmą sukeldavo į tarpdurį įkišti ir trenkiant ar spaudžiant durimis traiškomi pirštų kaulai. Kai žmogus prarasdavo sąmonę, kad atsigautų, ant jo užpildavo šalto vandens kibirą.
Kartais žmogų pakabindavo pririšę prie lubų už kojų žemyn galva ir mušdami, tyčiodamiesi taip išlaikydavo pusę ar net visą parą. Kartais, atvirkščiai, pakabindavo žmogų prie lubų su už nugaros surištomis rankomis, kas jau savaime sukeldavo didžiulį skausmą, ir kankindavo tiek, kiek leisdavo fantazija.
Skaityti daugiau: NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS
IV dalis (tęsinys)
Anykščių gimnazijos LLKS (Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio) pogrindinės organizacijos „Vienybė” narės Primos Bučytės-Petrylienės atsiminimais, 1950 m. vasario 16-ąjai ji kartu su kitais gimnazistais pasiuvo apie 200 medžiaginių tautinių trispalvių vėliavėlių ir šventinę naktį jomis papuošė J.Biliūno – pagrindinės miesto gatvės, medžius, išplatino atsišaukimus. Pačią didžiausią tautinę trispalvę iškėlė ant geležinkelio stoties pastato. P.Bučytė kartu su broliu Algimantu buvo suimti po dviejų dienų gimnazijos klasėje ir pateko į Anykščių NKVD tardymo rūsius. Ją tardė NKVD ltn. Kielinas, Lietuvos rusas. Jis atnešė į tardymo kabinetą lietuvišką trispalvę, kuri buvo iškabinta geležinkelio stotyje, ją su didžiausia neapykanta suplėšė į skutelius ir, sakydamas: „Va jūsų trispalvė! Jau niekada jinai neprisikels!” – numetė ją į kampą. Paskui griebė merginą už peties ir visa jėga stumtelėjo kampan, sakydamas: „Ir tu būsi taip suplėšyta gyvenimo, kaip ta trispalvė!” Tačiau, jo pykčiui, plona, gležna gimnazistė turėjo tiek dvasinių jėgų, kad pakėlė tuos vėliavos gabalėlius ir pabučiavo, širdyje prisiekusi būti jai ištikima. Tai sukėlė jam baisų įsiūtį. Jis ją išvadino pačiais biauriausiais rusiškais keiksmažodžiais ir, išsitraukęs pistoletą, pradėjo jo rankena daužyti jai į galvą. Tardymų metu jo mušimai būdavo tokie sadistiški, kad Primai buvo išmušti dantys, sulaužytas žandikaulis. Tardydavo tik naktimis, o dieną miegoti buvo uždrausta, kas labai fiziškai ir nerviškai išsekindavo. Maža, drėgna, apipelijusiom sienom kamera buvo pilna suimtų moterų, tarp gultų praeiti likdavo tik siauras tarpelis. Naktį, ieškodamos maisto, grindimis šmirinėdavo alkanos, įžūlios žiurkės. Vėliau Primą Bučytę tardė NKVD leitenentas Ščiukinas – jis buvo šiek tiek flegmatiškas, ne toks žiaurus, pas jį dar buvo galima įtarti esant nesunaikinto žmogiškumo likučių.
Skaityti daugiau: NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS
Robertas Patamsis
III dalis (tęsinys)
Dažniausiai mušdavo ne vienas, o pasikeisdami keli čekistai, nes greit pavargdavo. Neretai kankinimuose dalyvaudavo ir vertėjai – juk jie taip pat būdavo NKVD etatiniai darbuotojai, turėdavę įrodyti savo sąmoningumą ir ištikimybę ČK (didžiausią jų dalį sudarė lietuviai, taip pat vietiniai rusai-sentikiai, žydai). Pargriautą ant grindų žmogų spardydavo kojomis, daužydavo taburete, šokinėdavo ant krūtinės, sulaužydami krūtinkaulį, šonkaulius, kurių lūžgaliai pradurdavo plaučius, plyšdavo kepenys. Taip Vilniaus NKGB vidaus kalėjime jaun. ltn. Zavizilinas po „aktyvaus tardymo” nukankino Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadą, Lietuvos kariuomenės majorą Benediktą Kaletką.
Nuo kaustytų kariškų batų smūgių į juosmens sritį ir pilvą plyšdavo inkstai (žmogus, kentėdamas didžiulius skausmus, šlapindavosi krauju), kepenys, blužnis, dažnai dėl prasidėjusio vidinio kraujavimo tai baigdavosi ir tardomojo mirtimi. Mušamas ir visaip kankinamas jis prarasdavo sąmonę, būdavo visiškai leisgyvis, iš skausmo nebegalėdavo net pajudėti, jį, kaip pelų maišą, prižiūrėtojai atitempdavo ir įmesdavo į kamerą. Nuo daugybės sumušimų kūnas ir veidas baisiai ištindavo, o nuo didžiulių, susiliejančių poodinių mėlynių (kraujosrūvų) tapdavo rausvai melsvas, net pajuodavęs. Toks žmogus tapdavo nebeatpažįstamas ne tik artimiesiems, bet ir sau pačiam.
Skaityti daugiau: NKVD tardymai ir baudžiamosios bylos
Robertas Patamsis
(II dalis, tęsinys)
Baudžiamosios bylos mums yra svarbios tuo, kad dažnai jos būna vienintelis išlikęs istorinis šaltinis apie tą laikotarpį, įvykį, organizaciją ar žmogų, vienintelė informacinė medžiaga. Baudžiamoji byla – tai mūsų laikus pasiekęs NKVD-NKGB formalus juridinis rašytinis dokumentas, atitikęs visus to metu Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso ir Sovietų Sąjungos įstatymus. Jis sudarytas iš tardymo protokolų (po kuriais yra tardomojo parašas), kaltinimo, tardymo (tardytojo klausimai), liudytojų parodymų (atsakymai), tardomojo demaskavimo, jo kaltės įrodymo bei prisipažinimo, patvirtinto parašu. Po to seka teismas ir bausmė. Atrodytų, viskas paprasta ir aišku. Tačiau jose slypi iš tų laikų paslėpti, užprogramuoti pavojai – visada iškyla klausimas: kiek jomis galima pasitikėti, kokie pavojai tyko, kaip su jomis teisingai dirbti, kad nebūtų padaryta klaidų. Todėl būtina žinoti jų genezę, jų sudarymo metodiką, technologiją.
Bendra šioms byloms yra tai, kad jos visos parašytos naudojant brutalią tardymo metodiką: psichologinę prievartą, žiaurius kankinimus, šmeižtą, apgaulę, faktų falsifikaciją, bylų sufabrikavimą panaudojant melagingus liudijimus ar parodymus. Tie, kurie mano, kad atsivėrus archyvams sužinos objektyvią tiesą, labai klysta – juk juos rašė komunistine ideologija išauklėti, sovietiniam totalitariniam režimui ir NKVD-NKGB ištikimai tarnavę, tam specialiai atrinkti ir apmokyti žmonės – čekistai, kompartijos priešakinis kovinis būrys. Visi jie, su mažomis išimtimis, buvo moraliniai degeneratai ir iškrypėliai, cinikai, sadistai. Juk ir visos dirbtinai sukurtos bei visuomenei prievarta primestos ideologijos yra psichopatinės, nenatūralios, prieštaraujančios pačiai žmogaus prigimčiai. Galima sakyti, kad čekistai visada ir kovojo su tiesa, bausdami už ją kovojančius žmones. Tad ji bylose dažnai būna labai giliai paslėpta, o melas – paviršiuje, todėl bet koks tyrinėtojo paviršutiniškumas, tik mechaniškas, be jokios kritinės loginės analizės byloje minimų faktų surinkimas, tardymo metodikos neišmanymas – tai skaudžios klaidos. Tačiau suklysta ne tik jis, baisiausia, kad jis klaidina ir kitus žmones, visuomenę.
Skaityti daugiau: NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS
Robertas Patamsis
Lietuvių tauta, tarpukario laikotarpiu taikiai, dorai, kūrybingai dirbusi, tik pati, savo jėgomis, per trumpą laiką pasiekusi didžiulių ekonominių, švietimo, kultūrinių laimėjimų, katalikiškai išauklėta, iki tol ramiai gyvenusi, jau pirmosios ( 1940-1941 m.), o nuo 1944 m. – ir antrosios sovietinės okupacijos metu susidūrė su jos sąmonei, moralei, kultūrai visiškai svetima, sadistiškai iškrypėliška, atpalaiduota nuo bet kokių žmogiškos moralės principų Sovietų Rusijos represine jėga. Ji buvo sudaryta iš dviejų žinybų – NKVD ir NKGB , o 1944-1945 m. – ir su pagarsėjusia žiaurumu karine kontržvalgyba „Smerš”. Jose darbavosi didžiulį represinės, teroro, tardymo, žvalgybinės bei kontržvalgybinės veiklos patirtį turintys čekistai, praėję Rusijoje liūdnai išgarsėjusios ČK (Ypatingoji komisija) mokyklą. Po 1917 m. bolševikų įvykdyto Spalio perversmo vykusiame pilietiniame kare jie visas šitas priemones jau buvo išbandę ant savo piliečių galvų vykdydami masinį „raudonąjį terorą”, slopindami valstiečių sukilimus, nacionalinius judėjimus, fiziškai, kaip socialinę klasę, naikinę rusų visuomenės elitą. Jie sukūrė ir komunizmo statybai nemokamą kalinių darbo jėgą – milžinišką, šiaurės Europos užpoliarę ir visą Sibirą kaip voratinklis apraizgiusią Gulago konclagerių sistemą (juose kalėjo iki 20 mln. žmonių), kurią nuolat papildydavo vykdydami masinius suėmimus, valymus, trėmimus. 1932-1933 m. Ukrainoje, siekdami galutinai pakirsti ukrainiečių tautos pasipriešinimą, Stalino nurodymu jie suorganizavo garsųjį Holodomorą (marinimą badu), per kurį žuvo 7-10 mln. jos gyventojų. 1936-1939 m. Sovietų Sąjungos čekistai, kaip patyrę „nematomo karo” specialistai, kariniai patarėjai, dalyvavo Ispanijos pilietinimae kare – gen. Franko kariuomenės užnugaryje vykdė žvalgybą, diversijas, išpuolius. Stalino nurodymu 1937 m. NKVD pradėjo masinius sovietinio-partinio aparato ir kariuomenės vadovaujančios sudėties valymus: vyko masiniai suėmimai, žiaurūs tardymai. Vieni suimtieji buvo sušaudyti, kiti, kuriems labiau pasisekė, pateko į Sibiro lagerius. Kankinimai tardant VKP(b) CK vadovybės 1937 m. buvo oficialiai sankcionuoti ir rekomenduojami kaip vienas efektyviausių tardymo metodų.
Pagal 1922 m. pasirašytą slaptą Rapalo sutartį, o paskui jį pakeitusį Molotovo – Ribentropo paktą bei draugystės (t.y. partnerystės) sutartį Sovietų Sąjungos NKVD keitėsi savo patyrimu bendradarbiaudami su nacistinės Vokietijos slaptąja policija (Gestapu), šiems pradėjus kurti konclagerių sistemą – t.y. juos apmokydami. 1940 m. jie brutaliai, konvejeriniu būdu sušaudė į nelaisvę patekusius lenkų karininkus – Lenkijos visuomenės elitą, kas istorijoje vadinama Katynės žudynėmis. 1939 m. „išvaduojamojo žygio į Lenkiją” metu okupuotose ir prie Sovietų Sąjungos prijungtose Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos teritorijose jie atliko „valymus” nuo ,,priešiškų elementų” – vykdė suėmimus, trėmimus, mirties nuosprendžius, fiziškai naikino šių tautų nacionalinį elitą.
1941 m. kilus Vokietijos – Sovietų Rusijos karui, jie jau vykdė žiaurią, bekompromisinę kovą prieš savo buvusius bendražygius, kartu dalyvavusius okupuojant Lenkiją – vokiečių karinę žvalgybą (Abverą) bei valstybės slaptąją policiją (Gestapą).
Ši trumpa apžvalga rodo su kokia agresyvia, brutalia, nužmogėjusia, turinčią didžiulį revoliucijų, perversmų, karinių konfliktų, partizaninės bei kontrpartizaninės kovos, pogrindinio darbo bei karinį patyrimą, profesionaliai, be jokių moralinių skrupulų veikiančia represine-žvalgybine sistema susidūrė lietuvių tauta – paprasti, taikūs žmonės, Lietuvos kaimo artojai.
Skaityti daugiau: NKVD tardymai ir baudžiamosios bylos.
Robertas Patamsis
Ilgus dešimtmečius kalėdami Sibiro lageriuose, lietuvių partizanai labai gerai vienas kitą pažinojo, atskirdavo, kuriuo galima pasitikėti, kuriuo – ne, kam galima atskleist paslaptį, o kam – ne.
Aukštaitijos partizanas Jonas Kadžionis-Bėda ilgus metus kalėjo viename lageryje su Suvalkijos partizanu Povilu Pečiulaičiu-Lakštingala.Kadangi vienas kitu visiškai pasitikėjo, pasipasakodavo vienas kitam partizaniškų istorijų, nutikimų, paslapčių.
Ši istorija, papasakota P. Pečiulaičio, įvyko viename Suvalkijos kaime, tačiau kaimo pavadinimo ir kuriais metais tai įvyko, J. Kadžionis nebeatsimena – paprasčiausiai tuo metu į tai neatkreipė dėmesio, todėl iš atminties ir išsitrynė.
Partizanų būrys viename kaime užėjo pas ūkininką pernakvot, tačiau nusprendė pasilikt ir dienai – dienavot. Šeimą sudarė trys asmenys – tėvas , motina ir mokyklinio amžiaus berniukas. Vaikas ryte išėjo į mokyklą ir paėjęs keliu pamatė, kad apylinkėse pilna rusų kariuomenės, o sodybas apstoję krečia rusų kareiviai. Jis apsisuko ir grįžo pranešt. Partizanai šeimininkams ir sako: Pasikinkykit arklį ir važiuokit iš namų, o mes pasiliksim čia ir jei rusai ateis – ginsimės.Tėvas pasikinkė arklį, su vaiku susėdo į roges, o žmona nesėda ir gana – kategoriškai atsisako važiuot, jokie įkalbinėjimai nepadeda. Vyras su vaiku išvažiavo, o ji grįžo į trobą, pasiėmė maldaknygę, atsiklaupė and grindų ir meldžiasi. Netrukus pasirodė ir ėmė artėti prie sodybos rusų kareivių būrys. Partizanai jau buvo pristūmę prie langų stalus, pasistatę kulkosvaidžius ir pasiruošę gintis. Buvo sutarta, kad ženklas atidengti ugnį bus tada, kai tik pirmas rusų kareivis pravers kiemo vartelius.
Skaityti daugiau: ŠEŠTASIS POJŪTIS
Robertas Patamsis
Asociatyvi nuotrauka: lietuvių sodyba miškų apsuptyje
Prie pamiškėse esančių vienkiemių, kur įtardavo lankantis partizanus, rusų kareiviai su skrebais dažnai surengdavo pasalas. Taip dažnai būdavo ir miškų apsuptoje Papartynėje.
Buvo 1945 m. vėlyvas ruduo, naktimis jau būdavo stiprios šalnos, o gyvuliai buvo suvesti į tvartą. Tada jų šeima – mama Julė ir trys jos mažamečiai vaikai – Vytukas, Vida ir Danutė – jau buvo iš gretimai esančios Patamsių sodybos persikėlę laikinai gyventi į Levandavičių namus. Ankstų rytmetį mama išėjo liuobti gyvulius ir pravėrusi duris sustojo kaip įbesta – tvartas buvo pilnas rusų kareivių. Jiems vadovavęs NKVD karininkas griežtai, trumpai perspėjo - elgtis ramiai, grįžti atgal į trobą ir sėdėti, kol jie čia bus – niekur nevaikščioti ir nesidairyti. Eidama pamatė, kad pasaloje sugulę kareiviai išsidėstę apie visą jų vienkiemį.
Skaityti daugiau: Pasala prie sodybos (vaikiški prisiminimai)
Nuotraukoje: Jono Buračo (1898-1977) piešinys „Kryžius prie Anykščių–Kavarsko vieškelio“, 1922 VIII 26“, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.
Šaltinis: https://www.europeana.eu/en/item/2021802/LIMIS_50000018925887
Lietuvos nepriklausomybės metais absoliuti visuomenės dauguma išpažino Romos katalikų tikėjimą, visuotinai priėmė šio tikėjimo pagrindu per šimtmečius susiformavusią krikščioniškąją pasaulėžiūrą, jos dvasines-moralines vertybes, tradicijas. Kryžiais, smūtkeliais, koplytėlėmis – krikščionybės simboliais, buvo nusėta visa Lietuva: sodybos, pakelės, kryžkelės, kaimai. Tais laikais kiekvienas praeinantis ar pravažiuojantis keliu žmogus prieš juos nulenkdavo galvą, nusiimdavo kepurę, persižegnodavo. Krikščioniškosiomis vertybėmis ir tradicijomis buvo paremtas visas jų kasdienis gyvenimas, buitis, tarpusavio bendravimas, visas jų dvasinis-kultūrinis pasaulis. Tai buvo evoliucijos būdu per ilgus šimtmečius susiformavusi visuomenės gyvenimo sankloda, padėjusi jai atlaikyti ir revoliucijas, ir karus, ir ilgai trunkančias svetimųjų okupacijas, ideologine prasme visada išliekant savimi, neprarandant tapatumo.
Jau 1944-45 m., nuo pat antrosios sovietų okupacijos pradžios, visuomenėje prasidėjo masinis ir prievartinis naujosios – komunistinės, antikrikščioniškosios, ateistinės ideologijos brukimas. Bolševikai gerai suprato, kad norint tautą nugalėti, reikia kardinaliai, iš pagrindų pakeisti jos ideologiją ir primesti savąją. Tam buvo naudojamas platus įvairiausių priemonių ir metodų arsenalas, pradedant nuo pačių grubiausių, brutaliausių, prievartinių, iki rafinuotų, subtiliausių bei įtaigiausių propagandos bei psichologinio karo būdų. Atsirado ir naujosios ideologijos ženklai, simboliai – valsčiuose, apskričių miestuose plevėsuojančios raudonos vėliavos su žvaigžde, sukryžiuotais kūju ir pjautuvu, ant namų sienų iškabinti transparantai su politiniais šūkiais, rodančiais „ kelio į šviesų komunizmo rytojų” kryptis.
Skaityti daugiau: Krikščioniškosios pasaulėžiūros ženklai
Nuotraukoje: Kurklių miestelio buvusios vaistinės pastatas Ukmergės g. 6. Jame 1944-1953 m. veikė Kurklių valsčiaus stribų būstinė, rūsyje - laikinojo sulaikymo areštinė. R.Trimonienės nuotrauka, 2007 m. Šaltinis: http://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Pastatai/Anyksciai_pastatai.htm
Robertas Patamsis
Lietuvą okupavę sovietai, kas būdinga ir visiems okupantams, tarp vietinių gyventojų visų pirma ieškojo sau talkininkų, rėmėjų, šalininkų. Skirtingai nuo kitų, bolševikai jų ieškodavo tarp skurdžiausių, mažiausiai išsilavinusių, socialine prasme nepritapusių ir buvusia valdžia nepatenkintų žmonių – žemiausio visuomenės sluoksnio atstovų. Tai buvo nuskurdę, vargingai gyvenę bežemiai ar mažažemiai valstiečiai, samdiniai, darbininkai, smulkieji amatininkai, ,,zimagorai” (grioviakasiai) ir kt., komunistinių ideologų vadinti ,,progresyviąja visuomenės dalimi”. Siekdami patraukti juos į savo pusę, okupantai jiems davė viską, ko šiems ir trūko: valdžią, pareigas, pinigų. Tie iš jų, kurie išvis neturėdavo privatinės nuosavybės, būdavo ,,kotiruojami” ypač aukštai ir vadinti ,,kaimo proletarais” – turintys nors kiek prigimtinių gabumų, ištikimai, paklusniai tarnaudami okupaciniam režimui, galėdavo nuo žemiausio lygio ,,načalnikų” (kaimo sovietinio ir partinio aktyvo, apylinkių pirmininkų ) pakilti ir iki valsčiaus sovietinių pareigūnų lygio. Tačiau dažniausiai šis kontingentas pasirinkdavo patį paprasčiausią, primityviausią ir jiems priimtiniausią būdą – tapdavo okupacinio režimo samdomais ,,ginkluotais sargais”, kurie gyventojų buvo praminti skrebais. Tokiu būdu jie iškart gaudavo ,,moralinio revanšo” galimybę – dabar jie likusiai visuomenės daliai galėdavo įsakinėti, nurodinėti, juos tremti, suiminėti, tardyti, mušti, kankinti, t.y., tapdavo ,,viešpačiais”, ,,galiūnais”, ,,načalnikais” (viršininkais), galinčiais nuspręst jų likimą.Tai, aišku, labai maloniai veikė jų savimeilę. Nors ir būdavo mokama ,,skrebiška ”alga, tačiau jie nepraleisdavo ir kitų galimybių pasipelnyt: galėdavo apvogti, apiplėšti, atimti – niekas jų nedrausmino ir nekontroliavo, galima sakyt, net skatino. Tačiau istorijos kryžkelėje tarp pasirinkusių tokį kreivą, duobėtą gyvenimo kelią žmonių atsirasdavo ir dorų, teisingų, moraliai tvirtų asmenybių, bandžiusių ištaisyti savo padarytą klaidą, pakeisti pasirinktą kryptį. Apie vieną iš jų, Stasį Kiaušinį, tarnavusį Kurklių vls. skrebų būryje, ir parašyta ši istorija.
Skaityti daugiau: STASIO KIAUŠINIO ISTORIJA
Nuotraukoje: Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Iš Raguvos vls. Alūkėnų k. kilęs Jonas Bernatonis-Melagis buvo labai gyvo charakterio, visada geros nuotaikos, niekada nenusimenantis vaikinas, tikras „štukorius”. Nors buvo nedidukas, kresno ūgio, tamsiaplaukis, stambia nosimi, bet juokaudamas sakydavo: „ Ar aš negražus? Nesvarbu, kad nosis didelė, svarbiausia, kad vidury veido įstatyta”. Į partizanų gretas – A.Aliuko-Kuprio būrį, jis įstojo jau 1944m. rudenį, o dėl jo juokingų istorijų, pasakojimų, išdaigų buvo pramintas Melagiu.
1944m. liepą, likus savaitei iki Šv. Onos atlaidų, Rytų frontas atsirito ir į Raguvos valsčių – į vakarus pradundėjo, pražlegsėjo 2-oji gvardijos armija. Miestelyje, pritaikydami jį karo reikmėms, jie tuoj ėmė daryti tvarką – iš bažnyčiai priklausančio klebonijos pastato iškėlę kunigus įkūrė ten savo karo ligoninę. Joje nuo sužeidimų buvo gydomi eiliniai fronto kareiviai, dažniausiai pėstininkai, kurių nuostoliai mūšiuose būdavo patys didžiausi.
Nors Amerika pagal „lendlizą” Rusijai tiekdavo milžiniškus kiekius karo produkcijos, tame tarpe ir maistą, tačiau tarp kareivių pagarsėjusi „tušonka”(mėsos konservai) priekinėse fronto linijose kovojančių kareivių nepasiekdavo – juos išsidalindavo užnugaryje šiltai ir sočiai gyvenantys patys tiekėjai (intendantai), jų viršininkai, karinė vadovybė, štabai ir kitos užnugaryje veikiančios tarnybos. Paprastam rusų kareiviui, kuris galėdavo žūti bet kurią akimirką, jie laikė, kad tai yra ir nereikalinga – užteks jam ir kruopų. Rusų kareiviai visada būdavo alkani, bet tik karo veiksmams – Rytų frontui – persikėlus į Baltijos šalis, vogdami ir plėšikaudami jau galėjo sočiai prisivalgyti, o gyventojų bičių avilius skaitė tiesiog savo nuosavybe – užpildavo kibirą vandens ir plėšė niekieno neatsiklausdami.
Skaityti daugiau: Partizano Jono Bernatonio – Melagio nuotykiai
Robertas Patamsis
Nuotraukoje: Ukmergės valsčiaus stribai 1947 m. Pirmos eilės viduryje - Imbrazevičius, žuvęs 1948 m.
1945 m. pavasarį du Svėdasų mst. skrebai, Algirdas Matuliauskas ir Feliksas Bublys, abu jauni, šaukiamojo amžiaus vyrai, eidami gatve susitiko pažįstamą Simonavičienę iš Kušlių k. Ta ir sako: „Oi, nebūkit bailiai, meskit stribystę ir geriau eikit į mišką pas partizanus!” Ji pakvietė abu atvykti rytoj pas juos į balių, kuriame bus ir partizanai. Tačiau tąkart jie į balių nenuvyko.
1946 m.gruodžio 26 d. A. Matuliauskas „už sistemingą girtuokliavimą, drausmės pažeidimus, Svėdasų MVD viršininko nurodymų nevykdymą” iš skrebų buvo atleistas ir toliau dirbo Svėdasų apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininku – sovietiniu pareigūnu.
1947 m. gegužę, prieš pat Sekmines, pas jį į svečius užėjo senas draugas – ir toliau Svėdasų MVD skyriaus skrebų būryje tarnaujantis F. Bublys. Jis atsinešė partizanų parašytą laišką, kuriame abu buvo kviečiami su jais susitikt. Šįkart jie nustatytu laiku atėjo į sutartą vietą prie „majoko” (medinio trianguliacijos bokšto), stovėjusio netoli Sliepsiškio k. Į susitikimą atėjo trys partizanai, iš jų – du iš matymo pažįstami: vilkintis šaulio uniformą, su rusišku diskiniu automatu ant peties - Povilas Baronas - Briedis (Žalgirio būrio vadas), vokišku karabinu ginkluotas, irgi su šaulio uniforma Juozas Lapienis - Darius (Šarūno rinktinės vado adjutantas), o trečias – abiems skrebams nepažįstamas, jaunas, civiliai apsirengęs, rankoje laikantis vokišką karabiną partizanas, prisistatęs Romasiumi (Vincas Deksnys).
Pirmas, paduodamas ranką, pasisveikino būrio vadas P.Baronas – Briedis ir šypsodamasis tarė: „Na štai, susitiko „banditai”su skrebais ir draugiškai šnekučiuoja. Užsimezgė pokalbis. P.Baronas paklausė, ar jie sutinka būti jų ryšininkais. Abu sutiko. Tada pirmas ir svarbiausias jų uždavinys, kalbėjo vadas – kuo skubiau jiems pranešti, kur vyksta rusų kareiviai, mat skrebai yra rusų vedliai ir tai gerai žino. Antra, reikia gauti šovinių, ypač automatams. A. Matuliauskas su savimi jau buvo atsinešęs 80 naujų rusiško karabino šovinių ir juos atidavė, pažadėjęs gauti ir daugiau. P. Baronas – Briedis padėkojo ir išsiskiriant pasakė, kad ir sekantį kartą susitiks toje pačioje vietoje - prie ,,majoko”, o apie susitikimo laiką jiems bus pranešta.
Skaityti daugiau: Skrebai – partizanų pagalbininkai
Robertas Patamsis
Klaipėda, 2022.11.30.
Nuotraukoje: Justas Paleckis ir Vladimiras Dekanozovas SSSR Aukščiausios Tarybos posėdžių salėje, LYA nuotrauka, šaltinis: sud. V.Valiušaitis, Birželis kvietė į Kovą, 2 t, 168 psl.
Laikai keičiasi, o kiekvienam istoriniam reiškiniui apibūdinti reikalinga nauja ar, truputį pakeitus, pritaikoma sena terminologija. Kolaboravimo (bendradarbiavimo) tarp okupacinio režimo ir vietinių gyventojų terminas šiek tiek netikslus tuo atžvilgiu, kad tai yra nelygiaverčių pusių, užimančių visiškai skirtingą lygmenį okupacinio režimo sistemoje, tarpusavio santykiai. Iš tikrųjų tai yra šeimininko ir jo tarno santykiai, todėl, skaityčiau, labiau tiktų lietuviškas okupantų talkininkų pavadinimas, labiau atskleidžiantis jo esmę. Jis tiksliau atspindi kolaboracinės sistemos, atliekančios labai svarbų, bet vis tik parankinį, pagalbinį, be jokio savarankiškumo, vaidmenį okupantų sukurtoje okupacinėje sistemoje. Tačiau šis terminas (kolaboracionizmas), nors ir griozdiškas, vartojant nepatogus, ir toliau išlieka nepakeičiamas, nes yra visuotinai priimtas, įprastas, naudojamas kaip tarptautinis. Jis atsirado II-o Pasaulinio karo metais Prancūzijoje bei apibrėžė vietinių gyventojų bendradarbiavimą su vokiečių okupaciniu režimu. Šiuo atveju dar reiktų pridurti, kad tai buvo vieša kolaboravimo forma - atvirai, viešai su okupaciniu režimu bendradarbiaujantys kolaborantai. Tačiau kaip įvertinti, pvz., šiais laikais Lietuvoje su Rusijos režimu bendradarbiaujančius asmenis, mūsų šalies piliečius. Manyčiau, šį terminą reikėtų papildyti ir įvesti slapto kolaboravimo formą. Tai slapti kolaborantai, vykdantys antivalstybinę ardomąją veiklą svetimos valstybės labui – juk kolaboracinė sistema planingai pradedama kurti jau ikiokupaciniame etape, o įvykdžius okupaciją, ji tampa svarbiausia okupacinio režimo sudėtine dalimi, t.y., vyksta tik to paties proceso perėjimas į kitą kokybę (aišku, tai dar nereiškia, kad tie planai bus sėkmingai įgyvendinti).
Valstybė, vykdanti agresyvią, ekspansinę užsienio politiką, kurios strateginis tikslas yra svetimos kaimyninės šalies užkariavimas, prieš tai atlieka didžiulio masto paruošiamojo periodo dezinformacinį – ardomąjį darbą, tam naudodama įvairialypes informacinio - psichologinio karo technologijas, o kolaboracinės sistemos pagrindai pradedami kurti dar esant valstybės nepriklausomybei. Būsima valstybė - agresorė jos teritorijoje, pasinaudodama demokratinėje visuomenėje nuomonių, spaudos, įsitikinimų, tikėjimo laisvių teisėmis, pradeda vykdyti intensyvų informacinį karą. Šis paruošiamojo, tarpinio etapo metodas, sėkmingai vykdant galintis pasiekti savo tikslą – iš pradžių valstybės informacinę okupaciją, o vėliau, su mažiausiomis sąnaudomis, sunaikinus, paralyžiavus tautos, visuomenės valią priešintis, ginti savo laisvę, ją demoralizavus - ir teritorinę konvencinę okupaciją. Informaciniame kare panaudojami ir tos šalies piliečiai, slaptieji kolaborantai - papirkti politikai, žurnalistai, inteligentai, darbininkai, spausdinami propagandiniai leidiniai, vedamos įvairios radijo ir TV laidos, tačiau ypač plačiai tam naudojami interneto portalai. Šiuose procesuose dalyvauja ir tariamai už tautą bei demokratiją kovojančios įvairios pakraipos, iš užsienio finansuojamos, politinės ar visuomeninės organizacijos. Tuo pasiekiama, kad propagandinis melas dalies visuomenės būtų priimtas kaip tiesa, sukeliamos abejonės, bejėgiškumas, menkavertiškumo jausmas, paralyžiuojama valia kovoti, priešintis.
Priešiška valstybė visada pasinaudos kitos valstybės – būsimos agresijos aukos, teritorijoje gyvenančia savo tautine bendruomene, viešoje politinėje - informacinėje erdvėje visada vaidinančią skriaudžiamą, nekaltą auką. Tai yra būsimos Penktosios kolonos sudedamoji dalis.
Skaityti daugiau: Trumpai apie kolaboravimą
1945m. vasarą į nuošalų, iš trijų pusių mišku apsuptą Papartynės k.pasisvečiuoti pas gimines atvyko dvi nekviestos viešnios – pusseserė Vanda Kalčytė su drauge.Ji dirbo Panevėžio ligoninėje, berods, med. sesele ar sanitare, o dokumentus sakė abi palikusios Troškūnų milicijos skyriuje. Kadangi buvo pats grybavimo metas, jos sakė norinčios ,,pauogauti ir pagrybauti.” Kazys Patamsis iškart suprato kokie yra tikrieji šių ,,miesto panelių” kėslai. Jis bandė jas nuo tokių ketinimų atkalbėti ir rimtai įspėjo, kad ,,miškinių”žodiniais ir raštiniais perspėjimais uždrausta be tikslo ,,slankioti” po mišką, jau nekalbant apie svetimus, iš miesto atvykusius žmones.Pabrėžė, kad tai yra labai pavojinga ir gali joms liūdnai baigtis.Tačiau bet kokie įspėjimai šioms buvo nė motais ir, pasiėmusius iš vytelių pintus ,,kašikus”(krepšius), abi išėjo miškan.
Įtarimai apie jų blogus kėslus buvo visai ne be pagrindo. Mamos Julijonos brolis Matas Kalčys, Vandos tėvas, buvo užkietėjęs komunistas ir bedievis, tokiu tapęs Amerikoje, kur buvo išvažiavęs uždarbiauti kartu su svainiu (sesers vyru) Jonu Patamsiu. Patamsių ir Kalčių šeimos tarpusavyje gerai sugyveno, artimai bendraudavo, vykdavo vieni pas kitus į svečius.1941m., prasidėjus karui, M. Kalčys, kaip aktyvus sovietinių okupantų talkininkas, kartu su besitraukiančiais rusais pabėgo į Rusiją, o 1944m. vasarą, į Lietuvą vėl atsiritus Rytų frontui, sugrįžo atgal į Andrioniškį, į namus. Parvykęs jis iš karto ėmėsi lietuvių tautai priešiškos veiklos - pradėjo telkt vietinius okupantų rėmėjus, rūpinosi jų apginklavimu, tačiau išsigandęs partizanų perspėjimų ir grasinimų vėl buvo priverstas bėgti – šįkart išsikraustė gyventi į Anykščių miestelį, arčiau rusų kareivių įgulos ir skrebų.
Skaityti daugiau: Pavojingi svečiai
Robertas Patamsis
Sovietų represinės struktūros. Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodeksas įvedimas Lietuvoje. NKVD- NKGB tardymo metodika. Baudžiamosios bylos: jų sudarymo technologija bei istorinis patikimumas.
Lietuvių tauta, tarpukario laikotarpiu taikiai, dorai, kūrybingai dirbusi, tik pati, savo jėgomis, per trumpą laiką pasiekusi didžiulių ekonominių, švietimo, kultūrinių laimėjimų, katalikiškai išauklėta, iki tol ramiai gyvenusi, jau pirmosios ( 1940-41m.), o nuo 1944m. - ir antrosios sovietinės okupacijos metu susidūrė su jos sąmonei, moralei, kultūrai visiškai svetima, sadistiškai iškrypėliška, atpalaiduota nuo bet kokių žmogiškos moralės principų Sovietų Rusijos represine jėga. Ji buvo sudaryta iš dviejų žinybų - NKVD ir NKGB , o 1944-45m. - ir su pagarsėjusia žiaurumu karine kontržvalgyba „Smerš”. Jose darbavosi didžiulį represinės, teroro, tardymo, žvalgybinės bei kontržvalgybinės veiklos patirtį turintys čekistai, praėję Rusijoje liūdnai išgarsėjusios Čeka (Ypatingoji komisija) mokyklą. Po 1917m. bolševikų įvykdyto Spalio perversmo vykusiame Pilietiniame kare jie visas šitas priemones jau buvo išbandę ant savo piliečių galvų vykdydami masinį ,,raudonąjį terorą”, slopindami valstiečių sukilimus, nacionalinius judėjimus, fiziškai, kaip socialinę klasę, naikinę rusų visuomenės elitą. Jie sukūrė ir komunizmo statybai nemokamą kalinių darbo jėgą – milžinišką, šiaurės Europos užpoliarę ir visą Sibirą kaip voratinklis apraizgiusią Gulago konclagerių sistemą ( juose kalėjo iki 20 mln. žmonių), kurią pastoviai papildydavo vykdydami masinius suėmimus, valymus, trėmimus. 1932-33m. Ukrainoje, siekdami galutinai pakirsti ukrainiečių tautos pasipriešinimą, Stalino nurodymu jie suorganizavo garsųjį Holodomorą ( badmetį), per kurį žuvo 7-10 mln. jos gyventojų. 1936 - 39m. Sovietų Sąjungos čekistai, kaip patyrę ,,nematomo karo” specialistai, kariniai patarėjai, dalyvavo Ispanijos pilietinimae kare – gen.Franko kariuomenės užnugaryje vykdė žvalgybą, diversijas, išpuolius. Stalino nurodymu 1937m. NKVD pradėjo masinius sovietinio - partinio aparato ir kariuomenės vadovaujančio sąstato valymus: vyko masiniai suėmimai, žiaurūs tardymai.Vieni suimtieji buvo sušaudyti , kiti, kuriems labiau pasisekė, pateko į Sibiro lagerius. Kankinimai tardant VKP (b) CK vadovybės 1937m. buvo oficialiai sankcionuoti ir rekomenduojami kaip vienas efektyviausių tardymo metodų.
Skaityti daugiau: NKVD tardymai ir baudžiamosios bylos
