Iš II pasaulinio karo dienoraščio
P. Bs.
NUOTYKIS SUOMIJOJE . ..
Šiaurės Suomijos tundrą gaubė poliarinė naktis. Kartas nuo karto iškildavo rakietos, nušviesdamos sniegu apdengtas platybes. Poškėjo paskiri šūviai, tolumoje griaudė artilerija. Jau dvi geros valandas, kaip mes klampojome per sniegą, sušalę ir pavargę. Mano draugas Vytas niurzgė:
— Biesas tave neša taip greitai. Aš nespėju eiti.
— Tu žinai, kad delsti nėra ko,— atrėžiau. — Jeigu nori, kad ruselis tave pamautų ant durtuvo, tai atsisėsk ir lauk.
Delsti tikrai nebuvo ko. Po paskutinio mūšio rusų tankai visą laiką ūpo ant kulnų. Priekyje kelią laikė užkirtęs nedidelis rusų dalinys. Vokiečiai ruošėsi prasilaužti. Mūsų dalinys išsiskirstė mažesnėmis grupėmis ir mėgino apeiti kelią užkirtusius rusus iš sparnų.
— Einam aplinkui, — gundė mane Vytas. — Kol jie pravalys kelią, mes jau būsime toli priekyje.
Planas atrodė paprastas. Padarysime dideli lanką ir vėl atsidursime ant kelio, toliau nuo užkirstos vietos. Sutikau su jo pasiūlymu. Tamsoje niekas nepastebėjo mūsų dingimo. Bet juo toliau ėjome, tuo sunkiau buvo orientuotis. Nebegirdėjome šūvių ir nebematėme rakietų.
— Aš jau nebegaliu pavilkti tos lazdos. — Vytas nusiėmė nuo pečių karabiną. Apsuko jį apie galvą ir nubloškė toli į sniegą. Paskui nutrenkė šalmą ir dujokaukę.
— Dabar bus lengviau eiti, — raminosi Vytas.
Po poros minučių ir aš padariau tą pati. Pagaliau ir diržai su šovinynais nulėkė į sniegą. Nešėmės tik duonmaišius su maistu.
— Prakeikta tundra, — plūdosi Vytas. — Nei galo, nei krašto. O tamsu, nors akin durk.
Kiek patylėjęs tęsė:
— Žinai, bėkime į Švedija. Ten bent ramiai pagyventume. Nusibodo man tas karas. Norėčiau bent kartą išsimiegoti švariojo lovoje.
— Užčiaupk burną ir žiūrėk, kur eini, — nebeiškenčiau. Į Švediją visuomet suspėsi, o dabar dairykis akis ištempęs: turime būtinai surasti kelią. Sušalsime kaip šunes tame sniege.
Iš tikrųjų, vėjas darėsi kaskart stipresnis. Pradėjo snigti. Buvo nebeįmanoma eiti prieš vėją. Leidomės pavėjui, nebežiūrėdami krypties. Nežinau kiek laiko taip vilkomės. Svarbu buvo judėti, nes poilsis reiškė tikrą mirtį. Klampojome toliau, vos pavilkdami kojas.
Staiga Vytas sustojo.
— Tu žiūrėk ten priekyje... Gerai įsižiūrėk, ar nieko nematai?
Įtempiau akis ir, tikrai, pro sniegą pamačiau kažką juoduojant. Tai galėjo būti namas, tvartas, o gal tik akmenų krūva. Galėjo ir visai nieko nebūti. Gal tik taip mums akyse pasirodė.
— Eikim greičiau, tikriausiai atrasim kokią užuovėją, — paraginau Vytą, pats paspartindamas žingsnius.
Dar pora minučių, ir mes stovėjome prie žemos trobelės, rąstų sienomis ir mažais langais. Apėjome aplink ir atradome duris. Rankomis nukasėm sniegą. Stipriai patraukiau medinę skląstį. Durys girgždėdamos atsidarė. Įžengėm vidun. Sugrubusiomis rankomis iškrapščiau žiebtuvėlį ir uždegiau. Stovėjome siaurame prieangyje. Prieky baltavo aukštas slenkstis ir nedidelės medinės durelės. Atsargiai įžengėm pro jas, ir į veidą padvelkė maloni drėgna šilima.
— Žiūrėk, kur mes esame! — šūktelėjo Vytas.
į Užteko tik mesti žvilgsnį ir buvo aišku, kad užklydome į suomišką pirtį.
— Po šimtsperkūnėlių, kaip čia jauku, — džiaugėsi Vytas. Jis pradarė pečiaus dureles, kyštelėjo vidun ranką.
— Akmenys dar šilti. Išsimiegosime geriau, kaip pas mamą. — Vytas skubiai vilkosi drabužius ir klojosi ant suolo. Nusimečiau vatinį apdarą ir batų nenusiavęs atsiguliau šalia jo. Kietas suolas šiltoj suomiškoj pirty atrodė, lyg minkščiausias patalas mano išvargusiems kaulams. Veidas ir ausys degė, gyslomis sruveno maloni šilima. Kam priklauso ši pirtis? Kurioje pusėje mes dabar esame? Kas atsitiks, jeigu mes pakliūsime rusams? šie klausimai nedavė man ramybės. Lauke tebešėlo audra. Viduje buvo jauku ir šilta. Pagaliau nuovargis nugalėjo. Prisiglaudžiau prie Vyto ir užmigau.
Mane pabudino staigus smūgis į pečius. Skubiai atsisėdau. Į akis plieskė stipri šviesa. Negalėjau suprasti, kas dedasi. Jaučiau kaip Vytas skubiai ritosi iš savo guolio. Akys raibuliavo nuo smarkios šviesos, turėjau nenorom užsimerkti. Kai atsimerkiau — prieš save pamačiau blizgantį automato vamzdį. Mieguistumas bematant išgaravo.
— Iš kur jūs? — paklausė vokiškai kietąs vyriškas balsas.
— Mes prie N. kryžkelės pasimetėm nuo dalinio. Pakeliui užklupo audra ir pasiklydome.
— Kokio dalinio? — klausė toliau balsas.
Skubiai sumurmėjau dalinio numerį. šviesa ir automato vamzdis vis dar buvo atsuktas i mus.
Negalėjau matyti, kas klausinėja, bet galvojau, kad vokiečių žandaras. Žinojau, kad dezertyrus sušaudo vietoje ir nuo tos minties man linko kojos.
— Atsistokite, — paliepė balsas.
Atsistojau ir išsitempiau. Jaučiau, kaip stiprios rankos slankioja mano šonais ir krūtine.
— Ginklų neturite?
— Ne, pakeliui pamėtėme.
Išgirdau aiškiai tariamus komandos
žodžius. Kažkur girdėta, bet nesuprantama kalba. Tik ne vokiečių ir ne rusų.
— Suomiai! — išgirdau Vyto balsą. Mes pakliuvome pas suomius.
Sumirgėjo žvakių šviesa. Suomis užgesino kišeninę lemputę ir nuleido automatą. Akys pradėjo apsiprasti prie žvakių šviesos. Pirtelėje stovėjo penki vyrai, nuo galvos ligi kojų baltai apsirengę. Ant Krūtinių turėjo pasikabinę automatus. Prieš mus stovėjo stambus karys. Iš jo kalbos sprendžiau, kad vyresnysis, gal būt, leitenantas.
— Kokios jūs tautybės? — pirštu parodė į lietuvišką trispalvę, prisiūta prie uniformos švarkelio rankovės.
— Mes lietuviai, — trumpai atsakiau.
— Kokiu būdu atsidūrėte pas vokiečius?
— Pagavo gatvėje, įkišo į uniformą ir išvežė į frontą. Paskui dalinys važiavo į Suomija ir mus drauge atsivežė.
Suomis tylėjo. Pagaliau įsidrąsinęs paklausiau:
— Ką jūs manote daryti su mumis?
Suomis pažiūrėjo į mus, nusišypsojo?
— Jūs ne vokiečiai, todėl neturiu jokio noro tampytis su jumis. Nemanau, kad jūs norėtumėte eiti pas rusus, bet...
— Mes norėtume bėgti į Švediją,— įsikišo visą laiką tylėjęs Vytas.
— Į Švediją jums pertoli. Be to — perdaug pavojų pakeliui. Geriausia jūs grįžkite ir susiraskite savo dalinį. Kiek žinau, jie dabar traukiasi į Norvegiją. Iš, ten jūs turėsite daugiau progų pasprukti į Švedija.
Suomis pažiūrėjo į laikrodėlį.
— Mes jau turime traukti toliau. O jūs ilgai negaiškite, nes pakliūsite rusams. Renkitės, mes palauksime jūsų lauke.
Suomiai vienas po kito išėjo iš pirtelės. Mes skubiai apsivilkome ir užputę žvakes išslinkom iš paskos.
Lauke audra buvo nurimusi, dangus nusiblaivęs. Vienoje pusėje akiratis žėravo raudona šviesa. Suomiai stovėjo pasiruošę ant savo pašliūžų. Vyresnysis parodė į pašvaistės pusę:
— Tai vokiečiai traukdamies degina savo sandelius. Mes tik prieš valandą tenai buvome. Apačioj slėnyje rasite kelią. Visą laiką jo ir laikykitės. Jei eisite laukais, galite nugrimsti sniege ir sušalti. Linkiu jums pasisekimo.
Suomis mostelėjo ranka, ir visa grupė be garso išnyko tamsoje. Dar šūktelėjau kelis padėkos žodžius, bet jie manęs jau nebegirdėjo.
Klampojome per sniegą tylėdami. Po gero pusvalandžio pasiekėme kelią. Kažkoks pionierių dalinys pasiėmė mus su savimi. Vytas susirangė sunkvežimio kampe ir snaudė padėjęs galvą ant kelių. Žiūrėjau į didžiulę gaisro pašvaistę. Aplinkui driekėsi berybė sniegu apklota tundra. Keista, galvojau, tik neseniai ištrukome nuo baisios mirties sniege, išvengėme suomiškų automatų. Dabar gi vėl važiuojame į ugnį. Pagaliau, kai būsi negyvas, bus visiškai vistiek kur ir kokią mirtimi mirei. Geriausia visai apie tai negalvoti. įtraukiau galvą i apykaklę ir jutau, kaip maloni šilima ir snaudulys apima mane. Taip, dabar negalovti, visai nieko negalvoti....
