Antanina GARMUTĖ IŠĖJO BROLIAI

Knyga nepretenduoja į gilią istorinę analizę, ji tėra kuklus bandymas atskleisti keletą skaudžios praeities puslapių, būdingų visai Lietuvai, pasakojančių apie autorės gimtąjį kraštą — nedidelį žemėlapio plotelį tarp Prienų— Šilavoto—Veiverių.

Iš šio krašto yra kilę nemažai kultūros ir mokslo veikėjų. Čia mūsų poeto, vadinamo Tautos sąžine — Justino Marcinkevičiaus lopšys, lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino, literatūros mokslininko — baltisto Jono Kazlausko gimtoji žemė. Ingavangyje pirmuosius žingsnius žengė poetas publicistas Jonas Mačys-Kėkštas. Čiudiškių kaimas davė Lietuvai įžymųjį keliautoją žurnalistą Matą Šalčių, kooperacijos pradininką profesorių Petrą Šalčių, rašytoją Vytautą Bubnį. Juodaraistyje gimė žinomas filosofas, profesorius Bronius Kuzmickas.

Veiverių mokytojų seminarijoje — dar caro laikais išgarsėjusiame lietuvių kultūros židinyje — lietuvybę skleidė dėstytojas Tomas Žilinskas, joje mokėsi Petras Arminas — Trupinėlis, Juozas Damijonaitis, Juozas Geniušas ir kiti nacionalinio judėjimo veikėjai. Čia skambėjo Skriaudžių kanklininko Prano Puskunigio kanklės, kurios jo pasekėjų rankose nenutyla iki šios dienos. Juodbūdyje gimė technikos mokslų daktaras, profesorius Ignas Skučas. Mauručių kaime pirmąkart suskambo galingas dainininko Antano Kučingio balsas, čia gimė ir generolas Kazys Skučas — Nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras, bolševikų nužudytas Maskvos kalėjime. Iš čia kilę ir daugiau žymių žmonių.

Knygos tikslas — parodyti, kokias asmenybes šis kraštas išugdė Lietuvos pasipriešinimo judėjimui. Gyvų liudininkų lūpomis pasakojama apie Laisvės kovotojus, jų siekimus, viltis ir likimus.

Pasipriešinimo kovoje nedalyvavau. Užaugau šioje terpėje. Teisę parašyti apie TAI suteikė ir įpareigojo pats gyvenimas: užkaltas gyvulinis vagonas ir po to aiškiai parodyta barikadų pusė.

Netolimoje ateityje šį skaudų mūsų tautos istorinį laikotarpį plačiai nušvies mokslinės studijos ir knygos, kurių niekada nebus perdaug.

Nuoširdžiai dėkoju gimtojo krašto žmonėms, visiems, kurie padėjo išleisti šią knygą.

Tauta eina į Atgimimą. Visi, kuo galime, prisidedame.

Grąžinu skolą gimtinei — LIETUVAI!

Autorė

Kitų metų vasarą, kai žuvo paskutinieji Juodaraisčio partizanai, vadas Staniškis — „Litas^“ sušaukė merginas: Antaniną Kurtinytę, Moniką Marčiulaitytę, Reginą Jančiauskaitę ir kitas. Pasitarimas vyko Prienų šile, prie Vartų kaimo. Vadas pasakė:

— Tauta kraujuoja, žūsta paskutiniai partizanai—jūsų broliai. Partizanų seserys,— užimkit brolių vietas!

Sustojusios po eglėmis, laiminamos kunigo, merginos kartojo Partizano priesaiką:

„Prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje, kad ištikimai ir sąžiningai vykdysiu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nario pareigas, kovosiu dėl Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės atstatymo, nesigailėdama nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, tiksliai vykdysiu Sąjūdžio įstatus, statutus ir savo viršininkų įsakymus, šventai laikysiu visas man patikėtas paslaptis, niekada su Lietuvos priešais nesutarsiu, jokių žinių jiems neteiksiu, ir visa, ką tik apie juos sužinosiu, tuoj savo viršininkams pranešiu, saugosiu šalies gerovę ir visur elgsiuosi, kaip doram, klusniam ir narsiam laisvės kovotojui elgtis pridera.

Gerai žinau, kad už sąmoningą uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą man gresia mirties bausmė.

Tepadeda man Viešpats Dievas mano darbuose Tėvynei Lietuvai!"

Partizaninė kova tilo. Vėlyvą 1952 metų rudenį, lapkričio septintosios pavakare partizanė „Liepa^“ pakliuvo į čekistų nagus. Niekur neišsisuksi: su svarbiais daiktiniais įrodymais. Nešė slaptų štabo dokumentų ir kitų dalykų. Ją perjuosė virvėm, atsivarė į Šilavotą. Tardė pats enkavedistų vadas Kolesovas,— vadino ją centrine bandite ir reikalavo išduoti štabo buveinę, mušė, spardė ir neapsakomai daužė.

— Tryško kraujas, krito dantys, trūko ausų būgneliai. Atsigaudavau ir vėl prarasdavau sąmonę. Vistiek galvojau pabėgt: užsimušt, nusižudyt. Nepavyko — labai saugojo. Buvau surišta trijose vietose: per kojas, per rankas ir per liemenį.

Iš Šilavoto partizanę nuvežė į Prienus. Tęsėsi tas pats kankinimų košmaras — kaitino geležim, išrengdavo nuogai, degino kūną. Mergina didvyriškai kentėjo už savo Tautą. Taip ir galvojo:

— Jie kankino ne mane — jie Lietuvą kankino!..

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais: