Partizanai: Istorija ir dabartis

Karys 5 1955 m. Turinys, metrika

Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais

Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Nr. 5 (1310) GEGUŽIS—MAY 1955

  T U R I N Y S

A. Rėklaitis — Motina 129

A. Rėklaitis — Vakarų Europos Gynyba  131

Dr. V. Sruogienė — D. L. Kunigaikštystės ir Maskvos pasuntinybės 16 ir 17 amż.   134

A. Jonikas — Vienas tarp tūkstančio lenkų  139

J. Skaržinskas — Bertrand Russell pažiūros į karų priežastis    141

H. Sienkievičius — Kryžiuočiai  143

J. Vėgelis — Kriviečių kryžkelės 148

Kariai ir Jaunimas  151

Karinės žinios  153

Karinė spauda  154

Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje  157

Kuprinės pabiros 159

Viršelyje:  BOTANIKOS SODAS KAUNE

V. Augustino nuotr.

Žurnalo fotografinė kopija PDF 

Skaityti daugiau: Karys 5 1955 m. Turinys, metrika

MOTINA

MOTINOS DIENOS PROGA

(A. RĖKLAITIS)

Motina buvo, yra ir bus begalinės motiniškos meilės, pasiaukojimo ir kančių pavyzdžiu. Ypač savo vaikų atžvilgiu, motinos meilė pastebima kiekviename gyvenimo žingsnyje. Darniam šeimos židiniui sukurti motina iš visų šeimos narių daugiausia rūpinasi ir pasiaukoja. Motina dažnai nedamiega, nedavalgo ar nuo ko kitko atsisako dėl to, kad jos vaikams—šeimos džiaugsmui, nieko netrūktų. Motina rūpinasi, kad jos vaikai, kiek sąlygos leidžia, būtų išmokslinti, išauklėti, kad jiems ateitis būtų lengvesnė, šviesesnė. Motina yra laiminga ir jaučia didelį džiaugsmą savo širdyje, kai mato, jog jos vaikai ją myli, ją varguose užjaučia bei paguodžia. Kiek skausmo motina savo širdyje patiria, kiek kančių iškenčia, kai jos vaikai ją. užgauna. O, kokia motina laiminga, kai jos šeimoje tokių blogų vaikų nepasitaiko! Motinos meilė savo vaikų atžvilgiu yra tyra, nuoširdi ir amžina. Taip jau sutvarkyta pasaulio Sutvėrėjo. Kaip gražu ir džiugu, kada vaikai tiek maži, tiek paaugę ar suaugę savo motiną myli ir gerbia. Tokie motinų vaikai: poetai, rašytojai, dailininkai, muzikai, mokslininkai motinos garbei, jos motiniškai meilei, pasiaukojimui ir kančioms atvaizduoti parašė gražiausias eiles, įdomiausius veikalus, nupiešė puikiausius paveikslus, sukūrė skambiausias operas ir dainas, surašė storiausias mokslines knygas.

Tautų mitologija ir istorija pateikia daug ryškių pavyzdžių apie moters motinos karžygiškumą ir pasiaukojimą savo tėvynės labui. Legendarinio Lietuvos kunigaikščio Margio ir jo karių susideginimas Punios pilyje, kai pamatė, kad pilies nuo priešo apginti negalės, mums parodo kokios anų laikų lietuvės motinos buvo augštos kultūros, kad jos sugebėjo išauklėti tokius karžygius patriotus, atsidavusius savo tėvų žemės laisvei. Mes pagrįstai didžiuojamės Vytauto Didžiojo motina kunigaikštiene Birute, sugebėjusia užauginti, išauklėti ir išmokslinti mūsų tautos anų laikų gabų politiką, administratorių ir didį karo vadą Vytauto asmenyje, kurio politinė išmintis ir žygiai stebino visą ano meto Europą. Mes taip pat didžiuojamės mūsų tautos dukros Gražinos karžygiškumu, kurios garbei yra jos vardu sukurta pirmoji lietuviška opera.

Skaityti daugiau: MOTINA

VAKARŲ EUROPOS GYNYBA ATOMINIO KARO ATVEJU

A. RĖKLAITIS

Pastaruoju metu viešoje spaudoje vis dažniau pasirodo žinių apie naujus atominius ginklus, atominę strategiją ir taktiką. U. S. News & World Report žurnale š. m. vasario mėn. paskelbta labai įdomių žinių apie Vakarų Europos gynybos pertvarkymą ryšyje su atominių ginklų gausėjimu.

Mums atrodo, kad gynybos planai neturėtų būti viešai skelbiami. Tačiau jie yra atskleidžiami viešumai. Tuo būdu ir priešas turi galimybę su jais legaliu keliu susipažinti. Demokratinės valstybės, atrodo, neranda reikalo slėpti spėjamo ar galimo karo vaizdo. Tikrovė ir apskaičiuotas atvirumas yra būdingas demokratijos stiprybės požymis. “Geležinės ir bambukinės uždangos” yra diktatūrų būdingas silpnybės požymis. Taigi, nesistebėkime, kada randame šio krašto viešoje spaudoje paskelbta svarbių karinių žinių. Paskelbtos U. S. News & World Report žurnale žinios svarbiausia paliečia ir išryškina šiuos klausimus:

a)    NATO pasirengimas gintis Vakarų Europoje,

b)    Atominės strategijos ir taktikos bruožai,

c)    NATO karinių jėgų pertvarkymas — pritaikymas prie naujų reikalavimų.

Sovietų Rusijos agresijos atveju NATO armija Vakarų Europoje, pagal naują direktyvą turi ginti Vakarų Vokietiją ant rytinių jos sienų, nesitraukiant į Reiną, šį “priekin pastumta strategija” buvo priimta 1954 m. gruodžio mėn., visoms 14-ai NATO tautų nutarus Vakarų gynybos planus remti taktiniais ginklais. Šio nutarimo įtakoje jau yra pradėtas Sąjungininkų karinių jėgų revoliucinis reorganizavimas. Reorganizacija bus tokia plati, kad jos įgyvendinimas užtruks penkis metus ir pareikalaus bilionus dolerių. Visi NATO kariniai vienetai: divizijos, oro eskadros, artilerija ir t. t. bus pagrindiniai pertvarkvtos. žymūs pakeitimai numatomi šarvavime, ginklavime, taktikoje, kovos santvarkoje, bazėse, mokyme. sanitarijoje, ryšiuose, tiekime ir mobilizacijos srityje. Pakeitimais siekiama dviejų tikslų, būtent:

1)    Sumažinti NATO jėgų dideli pažeidžiamumą Sovietu atominio smūgio atveiu:

2)    Naudoti NATO atominius ginklus, kaip pagrindinę kovos priemonę, kuriai visos kitos karo pajėgos talkininkaus manevruodamos ir išnaudodamos atominiu ginklu padarytą priešui žalą.

Skaityti daugiau: VAKARŲ EUROPOS GYNYBA ATOMINIO KARO ATVEJU

DIDŽIOSIOS LIETUVOS KUNIGAIKŠTYSTĖS IR MASKVOS PASIUNTINYBĖS 16 IR 17 AMŽIAIS

DR. V. SRUOGIENĖ

Kai maskoliai vis reikalaudavo, kad Lietuva pripažintų jų valdovui caro titulą. Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Leonas Sapiega griežtai pareiškė: “Nors ir savo gerkle tai turėčiau užantspauduoti, to nepadarysiu!“

Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė neturėdavo pastovių atstovybių užsieny, tik prireikus siųsdavo savo valstybės vyrus įvairioms deryboms ir priiminėdavo Vilniuje svetimus atstovus. Prie sunkaus susisiekimo senovėje tos pasiuntinybės būdavo nemažas žygis, jos virsdavo tikromis ekspedicijomis, kurias lydėdavo kariuomenė, daugybė tarnų ir vežimų, gurguolės su maistu, pašaru arkliams, drabužiais, įvairiais daiktais ir dovanomis.

Reikia stačiai stebėtis, kaip mūsų žmonės, nors tik raiti, nepaisydami kelionės pavojų, jau labai seniai mokėdavo pasiekti ir labai tolimas vietas. Taip Mindaugo pasiuntinys Parnus susiranda popiežių Inocentą IV Milane, Kęstutis pats atsiduria netoli Vengrų sostinės Budos, jo bajorai vyksta į Niurnbergą, Vy-

Leonas Sapiega

tauto diplomatai — į Šveicariją ir kitur, o vėliau ir kitų mūsų Didžiųjų Kunigaikščių pasiuntiniai keliauja į Vieną, Romą, Paryžių, nekalbant apie nuolatinius ryšius su Rytais, Maskva, Didžiuoju Naugardu, kitais rusų miestais ir net su Krymu. Ilgainiui susisiekimas su Vakarais darosi visai saugus ir lengvas, nes gausiuose miestuose visur patogios nakvynės, pakelėse smuklės bei užeigos namai.

Visai kas kita santykiuose su Maskva. Viduramžių ir Naujųjų laikų sąvartoje, nuo Kazimiero Jogailaičio mirties 1492 m., kada reikalai su augančia Maskva darosi vis opesni ir komplikuotesni, tenka dažniau su jos valdovais aiškintis žodžiu, derėtis, tad ir siuntinėti skaitlingas pasiuntinybes. Bet šioms nuvykti į Maskvą nebuvo taip lengva, kaip į Vakarus. Keliai čia retai kada buvo išvažiuojami, rudenį ir pavasarį visai pabliurę, klampūs, o žiemos metu, nors gilus sniegas ir nutiesdavo rogių kelią, keliautojams tekdavo skaudžiai kentėti nuo smarkių rusiškų šalčių, nes retai apgyvendintuose plotuose nebuvo kur apsistoti nakvynei ar poilsiui: maistą tekdavo virtis prie laužo plyname lauke arba miške, kur slankiojo vilkų gaujos Be to maskvėnų svetingumas, jų papročiai bei ceremonijos visada būdavo savotiški, todėl ir išsirengimas su pasiuntinvbe į Kremlių reikalaudavo ypač stropaus bei visapusiško pasiruošimo.

Skaityti daugiau: DIDŽIOSIOS LIETUVOS KUNIGAIKŠTYSTĖS IR MASKVOS PASIUNTINYBĖS 16 IR 17 AMŽIAIS

VIENAS TARP TŪKSTANČIO LENKŲ

A. JONIKAS

Ebingenas, tas mažiukas, tarp kalnų įsispraudęs švabų miestelis, buvo paskutinė mano stotis anapus vandenų. Išgyvenau ten virš metų laiko ir visą virtinę nuotykių, kai “pakabintas už plaučių”, kaip vadindavome atsitikimą emigracinei komisijai sutūrėjus dypuką, valdžios tapau tenai nugrūstas. Atsidūriau vienas tarp tūkstančio lenkų. Nenuostabu, kad laikui bėgant pakenčiamai pramokau jų kalbą. Vaizduotėje dar ir dabar matau tuos kalnus, saulės rudai nudegintus ir tuos barakus, sukrypusius, kažinkada statytus, stovykloje vykstantį gyvenimą ir veidus žmonių, kurie aplinkui buvo.

Pirmasis veidas, su kuriuo per slenkstį žengęs susidūriau, buvo Leckowsky, senyvas Anderso armijos veteranas. Jis pasitiko mane su abejingumu, nusakė jo kambaryje, kur gyveno iš viso 32 žmonės, esančią tvarką ir parodė lovą prie pat durų, — labai patogioje vietoje, — žengi per slenkstį ir tiesiai po antklode.

Kambario gyventojai pradžioje nusičiaudėjo sužinoję, kad esu lietuvis, dar toks nežymus augumu. Paskiau, pamatę, kad moku siūti, pagroju bent keletą instrumentų ir nesipriešinu jų nusistovėjusiai tvarkai, pradėjo net perdaug manim domėtis.

Stovykla pasižymėjo tikrai būdinga tautybei tvarka: kas po tako, tas po nago. Nėra ko stebėtis, juk ten tilpo visų stovyklų atlaikai, dėl įvairiausių priežasčių neišemigravę.

Sykį susitarėme su vienu kambario draugu parsivežti produktų iš kaimo. Atėjome prie barako kampo, kur stovėjo mano dviratis, tik žiūriu, — mano dviratėlis minkštas, pompa nusiritus už keletos žingsnių, vairas atsuktas, kaip paskersto ožio ragai, aplinkui siautė, didelėmis akimis dilbčiodami vaikai.

Lenkas su gailesiu pažvelgė į dviratį, į vaikus.

—    Jie, — pasakė susigėsdamas.

—    Jie, — patvirtinau ir aš. — Vaikai palieka vaikais, privalo ką nors veikti, tik nesuprantu, kodėl jiems mokyklos neįsteigiat. Turite čia pakankamai mokytų žmonių.

Skaityti daugiau: VIENAS TARP TŪKSTANČIO LENKŲ

BERTRAND RUSSELL PAŽIŪROS Į KARŲ PRIEŽASTIS

J. SKARŽINSKAS

Anglų filosofas B. Russell yra besąlyginės taikos šalininkas. Jo skelbiamas savižudiškas pacifizmas yra labai mėgiamas ir propaguojamas už geležinės uždangos. (Red.).

Britų lordas, pasaulyje garsus filosofas ir matematikas, “Orden of Merit” kavalierius. Nobelio literatūros laureatas ir t. t. šiemet švenčia savo 83 metų sukaktį.

Prieš pradedant antraštėje pažymėtą temą imtą iš jo naujai pasirodžiusios knygos “Human Society in Ethics and Politics” pravartu kiek susipažinti su šio garsaus ir savotiškai įdomaus asmens kai kuriais biografiniais bruožais. Lordas Bertrand Russell neginčijamai yra vienas iš didžiųjų mūsų laikų mintytojų. Jis visada skleidė savo mintis aistringu, negailestingu keistumu ir neapykanta žiaurumui ir netiesai. Jo teorijos apie vedybas ir dorovę dažnai sukeldavo triukšmo. Būdamas praktikuojantis racionalistas jis skiepijo pažiūras, kurios įvairiais laikais daug ką priversdavo raudonuoti. Jis nevengdavo užkabinti ir įžeisti tokias skirtingas institucijas kaip Katalikų Bažnyčia, Kremlius ir Jo Didenybės Britų vyriausybė. Ši pastaroji buvo pasodinusi B. Russell šešiems mėnesiams į kalėjimą I Pasaulinio Karo metu už pacifistinę veiklą. (II Pas. Karo metu, kai D. Britanijai grėsė vokiečių įsiveržimas, jo pacifizmas buvo žymiai aprimęs. Red.).

Keletos paskutinių metu bėgyje, B. Russell vis puldinėjo J. A. Valstybes dėl jų neva isteriškų pažiūrų i pasaulinį krizį. Kai kurie jo daromi užmetimai yra pikti ir net skaudūs ir galėtu susilaukti gerų atsakymų.

Būdamas “aristokratiška sparva”, jis niekados nevengdavo pasisakyti įvairiais pasitaikančiais klausimais. Nežiūrint, kad B. Russell yra gimęs Viktorijos eroje (žymusis filosofas utilitaristas ir ekonomikas John Stuart Mill buvo jo krikšto tėvas), jis yra daugiau panašus į 18-to išminties ir protavimo amžiaus figūrą, taip kaip Voltaire, kuriam jis nepaprastai prilygsta savo veido bruožais ir dvasia.

Skaityti daugiau: BERTRAND RUSSELL PAŽIŪROS Į KARŲ PRIEŽASTIS

Kryžiuočiai

Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS

HENRIKAS SIENKIEVIČIIJS

SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:

Keliaujančią į Krokuvą į karaliaus Jogailos laukiamo įpėdinio gimimo šventę, Kęstučio dukrą, kunigaikštienę Danutę, lydėjo būrys dvariškių. Tynece prie jų prisijungė Macka su brolvaikiu Zbyška, kuris prisiekė ištikimybę jaunajai Danutei, kunigaikštienės Danutės dvaro merginai ir pažadėjo jai tris povo plunksnas nuo kryžiuočio šalmo, kaip savo meilės ženklą ir keršto simbolį kryžiuočiams už Danutės motinos mirtį.

Pakeliui Zbyškai, kuris karštai troško karo su kryžiuočiais, kad galėtų įvykdyti savo pažadus, pasitaikė puiki proga. Karių būryje, kurį jie bekeliaudami prisivijo, jis, staiga, išvydo tikrą šarvuotą kryžiuotį ir dar su povo plunksnomis ant šalmo.

Nieko nelaukdamas, atstatęs jietį jis paleido arklį šuoliais, pasiryžęs kiaurai persmeigti kryžiuotį. Bet staiga stipri ranka nulaužia jo jietį ir priverčia jo arklį stoti piestu. Macka nusivijęs paskui Zbyšką, norėdamas bėdoje jį gelbėti, paklausė Zbyšką sulaikiusį stiprų ir rimtos išvaizdos vyrą:

—..Kas jūs per vieni? Kokios jūs teisės?

— Mano teisės? — atkirto nepažįstamasis, — mano karalius įsakė šiose vietose taikos žiūrėti, o mane vadina Povala iš Tačevo.

— • —

Tai išgirdę, Macka ir Zbyška pažvelgė į riterį, įkišo į makštis pusiau ištrauktus ginklus ir nuleido galvas. Ne baimė juos apėmė, tik nulenkė galvas prieš garsią ir gerai pažįstamą pavardę, nes Povala iš Tačevo buvo žinomas bajoras ir galingas, valdęs didelius žemės plotus apie Radomą ir vienas žymiausių karalijos riterių. Dainininkai apdainuodavo jį savo dainose kaip vyriškumo ir drąsumo pavyzdį ir girdavo jį lygiai taip, kaip ir Zavišą, ir Farurejų, ir Skarbką, ir Dobką, ir Joną, ir Mikalojų ir Zindramą. O šituo metu jis atstovavo patį karalių ir todėl pulti jį reiškė tą patį, kaip padėti savo galvą po budelio kirviu.

Kiek atvėsęs Macka prabilo pagarbos pilnu balsu:

—    Pagarba jums, pone, ir jūsų garsui.

—    Pagarba ir jums, — atsakė Povala, —nors man būtų buvę daug maloniau su jumis susipažinti kitomis aplinkybėmis.

—    Kodėl? — paklausė Macka.

Bet Povala kreipėsi į Zbyšką:

—    Ką gi tu, jaunuoli, čia susigalvojai? Viešame kelyj, karaliaus pašonėje pasiuntinį užpuolei! Ar žinai, kas už tai laukia?

Skaityti daugiau: Kryžiuočiai

KRIVIEČIŲ KRYŽKELĖ

JONAS VĖGĖLIS

Svarstant busimosios Lietuvos sienas, o tai daryti privalu, reikia prisiminti senosios Lietuvos valstybės rytų pakraščių gyventojus gudus — kriviečius, ilgai kentėjusius rusų priespaudoje, kurie 1918 metais bandė atsiskirti nuo lietuvių ir išsiveržę iš rusų jungo bandė sudaryti atskirą Baltarusių valstybę. Jiems pavyko tik padaryti oficialų valstybės kūrimo paskelbimą. Faktiškai gi jie neišsilaisvino, pasiliko Rusijos rėžimo replėse. Kaipo nauja tauta valstybinėje plotmėje nieko negalėjo nuveikti, nors jų kultūrininkai ilgai kūrė naują kriviečiams — baltarusiams istoriją. Ją ir dabar tebekuria. Vieni kuria būdami rusų įtakoje, pasiremdami įvairiais rusų fabrikuotais istorijos šaltiniais, išvesdami kriviečių tautos giminystę su rusais, o kiti, ypač dabar tremtyje esantieji žmonės, kuria jai istoriją, paimdami pagrindan ar pasisavindami visą Lietuvos valstybės istoriją.

Įdomu pastebėti, ką tie kriviečių istorikai dabar rašo. Kriviečių laikraštis “Zmahannie”, straipsnyje, pavadintame “Gudų tautinis atsparumas”, sako: “Kaip žinoma, po šviesaus gudų — lietuvių valstybės įkūrimo, prasidėjo sunkūs laikai. Gudų — lietuvių valdovo Jogailos vedybomis su Lenkijos karalaite Jadvyga, tolimesniame istorijos bėgyje, dvi nepriklausomos valstybės — Didžioji Lietuvos Kunigaikštija, anais laikais vadinamoji gudų — lietuvių valstybė ir Lenkija susijungė į vieną valstybę. Gudų didikams pasisekė iš karaliaus ir D. L. Kunigaikščio Žygimanto Augusto išsiderėti gudų — lietuvių valstybei atskirą savivaldą, iždą ir kariuomenę.

Toks jų istorijos aiškinimas atrodo mums peršališkas, tačiau nepavojingas, žinant, kad toji tauta turi bent kokion istorijon atsiremti, šiuo atveju lietuviams naudingiau, kad kriviečiai nesiremia rusų istorijon, galutinai prisišliedami prie jų. Lietuviai turėtumėm jų aspiracijas gerai suprasti ir pagal tai atitinkamai veikti.

Skaityti daugiau: KRIVIEČIŲ KRYŽKELĖ

LIETUVIU SĄJUNGOS “RAMOVĖ” CENTRO VALDYBOS BENDRARAŠTIS NR. 20.

Liečia: Lietuvos Karo Istorijos Veikalo Išleidimą.

I.    Lietuvių Sąjungos “RAMOVĖ” Skyrių Atstovų Suvažiavimas, įvykęs 1954 m. gegužės 30 d. Chicagoje, priėmė Lietuvos karo istorijos reikalu sekančią rezoliuciją:

“Lietuvių Sąjungos “RAMOVĖ” Skyrių Atstovų Suvažiavimas, įvykęs 1954 m. gegužės 30 d. Chicagoje, pilnai pritardamas sumanymui išleisti Lietuvos karo istorijos populiarų veikalą,

Įpareigoja Lietuvių Sąjungos “RAMOVĖ” Centro Valdybą suburti prie šio sumanymo realizavimo visus pajėgius plunksną vartoti ramovėnus, mūsų istorikus ir kitus reikalingus bendradarbius;

Kviečia visus ramovėnus aktingai prisidėti prie darbo, rašyti atsiminimus ir rinkti tremtyje esančią įvairią medžiagą apie mūsų nepriklausomybės kovas, mūsų kariuomenę ir Šaulių Sąjunga”.

II.    Lietuvių Sąjungos “RAMOVĖ” Centro Valdyba 1955 m. vasario 27 d. savo posėdyje svarstė Lietuvos karo istorijos veikalo klausimą ir priėjo šių išvadų:

1. Veikalo idėja. Iškelti ir nušviesti senovės ir atgimusios Lietuvos karinius žygius už tautos laisvę ir nepriklausomybę. Būdingos lietuvio kario savybės: tėvynės meilė, tolerancija, narsumas, ištvermė ir pasiaukojimas ypatingai iškeliamos ir patriotinėj šviesoj pabrėžiamos.

Skaityti daugiau: LIETUVIU SĄJUNGOS “RAMOVĖ” CENTRO VALDYBOS BENDRARAŠTIS NR. 20.

Kariai ir jaunimas

VADEIVOS ŽODIS SKAUTAMS

Lietuvos Skautų Brolijos 2-j o Rajono Vadeiva v. s. V. Šenbergas šv. Jurgio dienos proga sveikino tame rajone (Rochesteris, Clevelandas, Detroitas) esančius skautų vienetus. V. Šenbergas yra nepriklausomybės kovų dalyvis, buvęs plk. ltn. Lietuvos Karo Aviacijoje ir Vyriausias Skautininkas.

Broliai Skautai,

Sveikinu jus visus skautų patrono šv. Jurgio dienos proga. Lietuvoje šią šventę švęsdavom iškilmingai. Kaune kiekvienas skautas segdavo gėlytę ar bent žalią lapelį prie uniformos, eidavo į paradą, kurį priimdavo skautų šefas — Valstybės Prezidentas, šv. Jurgį savo patronu laiko viso pasaulio katalikai, anglikonai ir stačiatikiai skautai, tačiau jis yra kiekvienos tikybos skautui puikus riterio pavyzdys. Baden Powellio žodžiais “Taip kaip senovėje šv. Jurgis, taip šių dienų skautas kovoja prieš visa, kas bloga ir pikta”. Skautų įstatai panašūs į senovės riterių gyvenimo taisykles. Mūsų įsipareigojimas kas dieną padaryti po gerą darbelį taip pat yra ir senovės riterių tradicija, šv. Jurgis, anot senovės padavimų, buvo drąsus riteris, kuris pildydamas savo apžadus kovoti prieš blogį ir ginti silpnuosius, pasiryžo stot kovon su baisiu slibinu. Jis jį nugalėjo ir išgelbėjo iš pražūties mergelę, kuri buvo paaukota slibinui, ši legendarinė kova yra tik viena atkarpa iš šv. Jurgio gyvenimo, šv. Jurgis nebūtų tos kovos laimėjęs, jei nebūtų ilgus metus lavinęsis vartoti ginklą; jei nebūtų lavinęs savo drąsos, valios ir pasiryžimo kovoti prieš visa pikta, pildydamas Dievui duotus apžadus ir visiškai atsiduodamas Dievo valiai.

Šv. Jurgio kova prieš slibiną mums, lietuviams skautams, ypač reikšminga ir aktuali. Mūsų tėvynė Lietuva dabar yra tikrai baisaus slibino vergijoje ir laukia išvadavimo valandos.

Skaityti daugiau: Kariai ir jaunimas

Karinės žinios

RAUDONOJI KINIJA

Iš žemiau dedamo palyginimo matyti, kad Raud. Kinija yra silpna. JAV ir Kinijos sienos telpa tam pat žemėlapyje:

Tai gi, Raud. Kinija yra silpna ir pusiau badaujanti. Maisto ir žaliavų dideli ištekliai guli pietų Azijoj, į kurią Kinijos akys yra visą laiką ir nukreiptos.

Į pietus visom jėgom eiti negali, nes pašonėje — Formozoj sėdi kinai nacionalistai, kurie rengiasi kada nors grįžti pačion Kinijon.

Raudonieji su Čang-kai-Šeku vienu gal ir susitvarkytų, bet JAV sudarė pagalbos sutartį su Čang-Kai-Šeku, pažadėdamos paramą ginant Formozą ir Pescadorų salas.

Skaityti daugiau: Karinės žinios

Karinė spauda

ORDNANCE, Kovo — Balandžio mėn. 1955.

Žemyno Orinė Apsauga, gen. B. W. Chidlaw. žemyno orinės apsaugos viršininkas ilgokame straipsnyje nubrėžia pagrindus naujai sudaryto priešlėktuvinės apsaugos plano. Pirmą kartą istorijoje J. A. Valstybėms gresia puolimai iš oro. Todėl pirmą kartą visas šiaurės Amerikos žemynas yra numatytas ginti iš anksto organizuotai. Radaro tinklas, stebėjimo punktai, naikintojai, priešlėktuvinė artilerija ir raketos ir žvalgyba yra vieno viršininko vadovybėje, kad vieningai galėtų gintis nuo puolančių lėktuvų.

Ginkluotas Taikos Budėjimas, gen. majr. J. M. Gavin. Įvertindami sovietų pramoninį pajėgumą, kuris yra jų karo mašinos pagrindas, negalime būti neatidūs. Visi daviniai rodo, kad sovietai yra pavojingi varžovai karinėje technologijoje. Paskutinis gegužės 1 dienos paradas Maskvoje aiškiai parodė jų pasiektus laimėjimus išvystant modernius ginklus, helikopterių panaudojimą, stipriai mechanizuotas ir modernizuotas sausumos jėgas ir sunkiuosius bombonešius. J. A. Valstybės ir laisvasis pasaulis turi prieš save komunistų armijas, laivyną ir oro jėgas, kurios yra nepaprasto dydžio, modernios ir pažangios technikoje. J. A. V. turi būti techniškai gerai pasirengę, kad nebūtų silpnesnės už agresorių. Atominis pabūklas ir beveik tobula priešlėktuvinė raketa NIKE yra užtikrinimas, kad priešas gali susilaukti žlugimo. Galinga ugnis ir didelis judrumas yra tikras atsakymas į bet kokį puoliko pasikėsinimą. To siekia JAV ginkluotos jėgos.

Torpedos Išvystymas, Ė. M. Seifert. Nuo 1585 m., kai italas Frederigo Gianibelli, gelbėdamas olandų Antverpeną nuo ispanų, išsprogdino tiltą pavartodamas mažą laivelį su parako krūviu ir laikrodiniu sprogikliu, iki dabar torpeda išėjo ilgą vystymosi kelią. Torpedos nusakymas skamba: Mažas povandeninis laivas automatiškai varomas ir vairuojamas azimutu ir gilumon, nešantis sprogalų krūvį, kuris sprogsta palietęs ar būdamas atatinkamam atstume nuo taikinio.

Skaityti daugiau: Karinė spauda

Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje

Algis Trinkūnas,
aktyvus “Dainavos” ansamblio akordionistas ir dainininkas, šiomis dienomis grįžo iš kariuomenės, atitarnavęs dvejus metus parašiutininkų daliny. Aštuoniolika kartų yra šokęs su parašiutu iš lėktuvo dienos ir nakties metu, vykdydamas skirtus uždavinius. A. Trinkūnas vėl įsijungė į ansamblio darbą.

Bernardas Brazaitis
iš Detroito, atlikęs karinę prievolę JAV armijoje Fort Lewis kariuomenės stovykloje, turėjo mėnesį atostogų, kurias praleido pas savo namiškius Detroite.

Jis jau pusantrų metų tarnauja artilerijoj.

Lietuviai kareiviai,
atvykstantieji Fort Lewis ilgiau apsigyventi ar tik pravažiuojantieji — yra prašomi susisiekti su Edvardu Šulaičiu, Co. E. 9 Regt. 2nd Division, (Main) Fort Lewis.

Vaidotas Paukštaitis
karališkoje karo mokykloje Kanadoje tęsia inžinerijos studijas, gavęs 4 metams stipendiją.

Kun. Jonas Bernatonis,
vikaras šv. Ritos parapijoje, Haverhill, Mass, ir kartu aptarnaująs šv. Jurgio lietuvių bažnyčią, ruošiasi išvykti kariuomenės kapelionu į aviaciją. Arkivyskupo leidimą jau yra gavęs.

Edvardas Jusčius,
marinas, baigęs JAV karinę tarnybą, išbuvęs veik dvejus metus Korėjoje, grįžta Chicagon.

Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje

Kuprinės pabiros

SAVAIP SUPRANTA PATARIMUS

—    Kūmai, palauk, kur taip skubi?

—    Jonaitis sulaiko Pauliukonį.

—    Skubu pas gydytoją, brolyti—    apilsęs atsako Pauliukonis.

—    Tai sergi, kūmai?

—    Et, jau senos mano ligos, Petrai, — aiškina Pauliukonis. — Dabar vėl turiu naujų bėdų. Sekmadienį Anelės gimtadienis. Ir aš pakviestas pietų, žinai, ir išgerti teks.

—    Tai kuriems galams čia reikalingas gydytojas, — nustemba Jonaitis.

—    Va, ir reikalingas! — atsako Pauliukonis. — Iki šiol esu buvęs pas tris gydytojus, ir visi uždraudė gerti svaigiuosius gėralus. Na, ypatingais atvejais leido po du stikliukus degtinės išgerti. Trys po du, brolyt, tik šeši. Taigi sąžiniškai ir vykdžiau gydytojų patarimus. Išgerdavau tik po šešis. O pas Anelę išgertuvės bus stiprios, šešių degtinės stikliukų bus permaža. Taigi, dabar ir bėgu pas ketvirtąjį gydytoją. Jeigu ir jis leis tokiais svarbiais atsitikimais po du stikliukus išgerti, tai, brolyt, galėsiu išgerti aštuonis. Žinai, Petrai, aš gydytojų įsakymus kuosąžiniškiausiai vykdau.

DYPUKAI NEŽMONĖS

Gegužės 1 d., rinkimų metu į Lietuvių Bendruomenės Tarybą, vienoje New Yorko apygardos N. apylinkės rinkimų salėje šnekučiavosi du naujieji ateiviai — dypukai ir vienas senas amerikonas. Tuo metu į salę įkišo savo žilą galvą viena sena amerikietė moteriškėlė. Ar ji balsuoti norėjo, tik nedrįso įeiti, ar tik taip sau pasidomėjo, ar daug kas balsuoja.

Jai nueinant nuo salės durų, pasitinka ją kita sena amerikietė, jos kaimynė, ir klausia:

—    Ar daug salėje žmonių?

—    Ne, nedaug! — atsako užklaustoji. — Tik du dypukai ir vienas žmogus.

Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros