_files/I-Laisve-1964-34(71)-1.jpg)
T U R I N Y S
A. Mažiulis: Juozas Brazaitis ..................................... 1
Stasys Santvaras: Literatūros ir visuomenės žmogus ............... 15
Juozas Brazaitis: Dvasinis lietuvio veidas Nepriklausomoj Lietuvoj 31
Faustas Kirša: Mano malda ........................................ 40
Antanas Musteikis: Quo vadis, studentija ? ....................... 41
Kazys Bradūnas: Tėvynė ........................................... 48
Pavergtoje Lietuvoje ............................................. 53
Laisvajame pasaulyje ............................................. 58
Užgęsę kovotojai ................................................. 59
Jeronimas Kačinskas: K. V. Banaitis .............................. 60
Dienų sąvartoje .................................................. 62
PDF 
Fotografinė kopija 
BOX 
Redaguoja — Redakcijos kolektyvas: Antanas Mažiulis, dr. Antanas Klimas ir dr. Antanas Musteikis
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1964 34(71)
_files/I-Laisve-1964-34(71)-3.jpg)
PROF. JUOZAS BRAZAITIS
Nepailstantį lietuvių besąlyginės kovos žmogų, buvusį Laikinosios Vyriausybės laikinąjį pirmininką ir Lietuvių Fronto vieną kūrėjų
profesorių JUOZĄ BRAZAITĮ,
sulaukusį šešiasdešimtis metų, sveikina ir linki ištvermės
L i e t u v i ų F r o n t a s
Šešias dešimtis jo dienos lapų verčiant Prabėgusios dienos
Juozas Brazaitis, tuomet dar Ambrazevičius,* tėvų džiaugsmui pirmą kartą pravirko 1903 m. gruodžio mėn. 9 d. Trakiškių k., buvusiame Kvietiškio vls., netoli Marijampolės. Taigi, ir jis sūduvis, kilęs iš tų Užnemunės apylinkių, kurios tautinio atgimimo kovai mums davė daugiausia šviesuolių, knygnešių. Jo tėvas buvo šviesus ūkininkas ir apsisprendęs lietuvis, kurio būde nebeslypėjo baudžiavų prislėgto žmogaus bruožai. Visi užnemuniečiai, anksčiau nei kiti atleisti iš baudžiavos, tuos baudžiavinius būdo bruožus dviems gentkartėmis anksčiau prarado nei kitų apylinkių lietuviai, todėl visų sūduvių būde pastebimas ryškesnis savarankiškumas ir “aš — žmogus”. J. Brazaitis pradėjo mokytis dar rusų pavergtoje tėvynėje, bet baigė jau nepriklausomos Lietuvos gimnaziją 1922 Marijampolėje. Lietuvos Universitete apsisprendė lietuvių kalbos ir literatūros studijoms, pasirinkdamas Teologijos-Filosofijos fakultetą, kur tuo metu lietuvių literatūrą skaitė prel. J. Mačiulis-Maironis. Ir Maironis studentą J. Ambrazevičių sužavėjo ne tik lietuvių literatūros paskaitomis, su kuriuo jaunas studentas ginčijosi dėl K. Donelaičio hegzametro ir kitų autorių, bet sužavėjo ir sava asmenybe, todėl vėliau, tame pat fakultete užėmęs savo mokytojo Maironio lietuvių literatūros katedrą, prof. J. Ambrazevičius Maironiui daugiausia domės skyrė, apie jį daug rašė ir savo disertacijos tema Maironį pasirinko. Literatūros studijas J. Brazaitis baigė 1927; jas pagilino Bonos univ. 1931-32 m. pas prof. O. Walzelį, pasaulinio garso literatūros žinovą ir kritiką, kur buvo pakviestas dalyvauti ir uždarame prof. O. Walzelio literatūros seminare. Be pedagoginio darbo 1927-43 Kauno “Aušros” (mišrioje, vėliau mergaičių) gimnazijoje ir 1934-43 lietuvių literatūros paskaitų bei seminarų Vytauto D. universitete J. Brazaitis dar buvo 1939 Valstybės Teatro dramos repertuaro komisijos narys, 1939-40 turėjo pareigų Lituanistikos Instituto lietuvių literatūros skyriuje, buvo Valstybinei literatūros premijai skirti komisijose, nuo 1930 m. literatūros skyriaus patarėjas “Sakalo” leidykloje ir visos eilės literatūrinių konkursų komisijų narys, taip pat Švietimo ministerijos paskirtas 1935 Lietuvių Tautosakos Archyvo tarybos nariu, kur iki 1940 m. rudens jis buvo šios tarybos sekretorius.
Skaityti daugiau: JUOZAS BRAZAITIS
Sukakčiai, kuri negali būti pamiršta
STASYS SANTVARAS
Savo stambiausią darbo vaisių, pavadintą Vaižgantas, prof. Juozas Brazaitis pradeda tokiom pastabom:
“Jis per vasaros naktį išsėdėjo Nemuno slėny. Jau saulė ir aukštai buvo pakilus, o jis vis sėdėjo ir žiūrėjo į upę ir kalnus. Ir gera jam buvo. Atsiminė Igno Chodzkos žodžius :
“Graži mūsų Lietuva. Nepadarė jos Dievas prastesnės už kitus kraštus. Gamta ir čia, lygiai kaip kur kitur, gausi grožybėmis, galinčiomis pamėginti akis, užimti vaizduotę, pakelti sielų ir pagirdyti ją malonumu. Daugel vietų, dar mažai težinomų, laukia paišytojo arba giesmininko plunksnos, kuri apreišktų pasauliui jų buvimą, o tautiečiams padėtų suprasti jų grožybes”.
Ir kilo klausimas: o ar sulaukė? Įspūdžiams pasiduodamas, jis drįso sukrauti pirmąkart eiles . . .
Tada jis buvo — tik mokyklą baigęs, tas busimasis Vaižgantas. Bet jaunas noras Lietuvai tarnauti Vaižgantui išliko visą amžių”.
Tai graži rytmečio idilė. Joje alsuoja lietuviškos vasaros šilima. Ir nereikia aiškinti, kad tie reginiai, sukelią ryžtą gyventi ir veikti, tai Nemunas prie Kauno. Tačiau parinkti žodžiai nebuvo jokia pastanga J. Brazaičio veikalo idiliškumui iškelti. Tai buvo noras pažadinti mintį, kad mes vėl stovim prie tų pačių, tik gal dar sunkesnių, problemų ir uždavinių. Atsigaivinti nutolusiu tėvynės paveikslu, lyg nektaro taure, berods, ne vienam mūsų išeitų į sveikatą. Nesgi tik ten, prie Nemuno, mūsų pradžia ir pabaiga.
Kai nubėgo tiek laiko nuo Vaižganto kūrybos studijos pasirodymo (1936 m.), cituoti žodžiai jau tinka ir pačiam prof. Juozui Brazaičiui apibūdinti. Juozui Brazaičiui — literatūros ir visuomenės žmogui. Ak, argi, jis, kaip Vaižgantas, neatidavė visų savo jėgų Lietuvai? Atbėgo kiti laikai, mums atnešdami pluoštą laisvės pragiedrulių ir vėl mus skandindami pavergimo kančioj. Tų kontrastingų laikotarpių scenoj J. Brazaitis atliko tiek darbų, kiek gali atlikti sąmoningas, taurus ir veiklus lietuvis patriotas. Va, dėl to ir negali būti pamiršta sukaktis, kurią nutylėjo visa laisvojo pasaulio lietuvių spauda, lyg tebeliudydama mūsų tarpusavį nesugyvenimą ir pakrikimą. O toji sukaktis — prof. J. Brazaičio 60-tasis gimtadienis.
Skaityti daugiau: LITERATŪROS IR VISUOMENES ŽMOGUS
JUOZAS BRAZAITIS
Nepriklausoma Lietuva, nepriklausomas joje lietuvis — yra nuolatinis mūsų idealas.
Tačiau nepriklausomybė visuomet yra tik reliatyvi. Kiekviena valstybė priklauso nuo kitų. Tiek materiališkai, tiek dvasiškai. Kiekvienas lietuvis savo valstybėje jau irgi yra priklausomas nuo esamosios epochos ideologinės, socialinės bei politinės padėties, nuo visos tautos išgyventojo likimo. Neįmanoma įrodyti, bet vis dėlto patikima tezė, kad 99% žmogus veikia kitų įtakoję, ir tik paskutinis procentas yra jo nuosavasis “Aš”. Tačiau šitas nuosavasis procentas duoda toną visai žmogaus individualybei. Kaip raugas minkymui. Ir svarbu tik, kad savoji individualybė pajėgtų prisiimti tas visas įtakas, perdirbti jas kaip medžiagą, bekurdama ir bepilnindama savo dvasinį veidą.
*
Šis straipsnis J. Ambrazevičiaus vardu buvo spausdintas 1938 m. Židinyje ir geriausia atskleidė laisvo lietuvio dvasinį kelią. Jis neprarado reikšmės nė dabar. Ir ypač svarbus šiandieniniam jaunimui, kuris laisvosios Lietuvos neprisimena ar jos ir visai nematė.
Susekti dabartinio lietuvio tipą, sucharakterizuoti jau nepriklausomos Lietuvos žmogų yra labai sunku. Dar per arti jo esama. Dar perdaug mūsų akis pagauna atskiras smulkmenas. Jos nustelbia ir kliudo suvokti esminius bruožus. Dar perdaug jame patys esame pasinėrę, dėl to subjektyviai lengva pasisakyti. Tik tada, kai galės jau kiti pažvelgti į dabartinį lietuvį iš perspektyvos, tada vaizdas bus ryškesnis, pilnesnis ir objektyvesnis. Tačiau dabartis reikalauja pamėginti diagnoziškai pažvelgti į lietuvį, kitaip sakant, į save pačius, kad galėtum dar bent kiek dvasinio veido formaciją bei kuraciją pasukti racionalesne linkme.
1. Luomų formavimasis
Nepriklausomoj Lietuvoj visuomenė jau kompaktiškesnė kaip anksčiau. Jos neskaido jau taip griežtai socialiniai skirtumai. Nebėra bajorų ir baudžiauninkų. Vadinas, nebėr antagonizmo tarp tų dviejų socialinių luomų. Jėgos gali eiti ne tarpusavio kovai, bet kūrybai. Tiesa, jau stovime akivaizdoje naujos galimos socialinės kovos. Gali prasidėti, tradiciniu terminu tariant, socialinis antagonizmas tarp proletarų ir kapitalistų. Mes neturime, objektyviai imant, kapitalistų. Mūsų milijonieriai arba dar negimę arba skolose paskendę. Tačiau ne kapitalo kiekybė nulemia kapitalizmą ir kovą su juo, o kapitalizmo dvasia. Kapitalizmo dvasia yra tie nusiteikimai, kurie turtingesniuosius skatina išnaudoti neturtingąjį, nepagerbti jame žmogaus ir neduoti jam pragyvenimo sąlygų, būtinų žmogui. Proletarų — taip, jau turime. Turime daug neturtėlių, nepajėgiančių duonos kąsnio užsidirbti. Bet svarbiausia — jau atsiranda proletaro dvasia — būtent, pasijutimas, kad turtingesnis išnaudoja, kad jis yra skriaudėjas, kad jo turtas turi priklausyti visiems; tai pavydas ir pagieža, su kuria neturtingasis kreiva akim pažiūri į turtingąjį. Čia bus užuomazga naujai socialinei kovai, jeigu tinkamu laiku nebūtų pašalinta jai proga. Tačiau ligi šiol šita kapitalistinė, o ypačiai proletarinė dvasia dar nėra labai stipri, ir socialinė kova dar nėra suskaldžiusi mūsų visuomenės. Joje aiškiai pirmaujamas balsas tenka ūkininkams ir iš jų kilusiai šviesuomenei.
Skaityti daugiau: DVASINIS LIETUVIO VEIDAS NEPRIKLAUSOMOJ LIETUVOJ *
FAUSTAS KIRŠA
Mes gedime tėvų, sūnų ir partizanų
Tėvynės parblokštos žmonių kraujų klanuos...
Bendros kančios žiedai vainikais laisvę puoš, —
O Dieve, nuodėmes atleiski jų ir mano ...
Mes kritom lūžime, mes kylame į dangų
Ir mūsų šauksmas palietė dausų skliautus.
Mes drebinam šventoves ir uolų krantus, —
Tesutrupie nelaisvės pragaro žabangai!
Ant amžių pilių krankliai lavonais sotūs
Užkeiktus burtus klykia žydintiems laukams,
O himnai sklinda pakartųjų palaikams, —
O Dieve, gelbėki tėvynės mano plotus.
Skaityti daugiau: MANO MALDA
ANTANAS MUSTEIKIS
Kadangi nėra neutralių mokslo institucijų, kurios rūpintųsi vien moksline pažanga, yra neišvengiama, stojant į kolegiją, pasirinkti atitinkamą vietą plačioje liberalizmo - konservativizmo skalėje.
Ką pasirinkti?
Augant pramonei ir specializacijai su automatiškumu, keičiasi darbo jėgos poreikiai. Lengva pastebėti, kaip mažėja neįgudusių, nespecializuotų darbininkų pareikalavimas, o didėja profesinių ir pusiau profesinių užsiėmimų sritys. Net ir tos pačios profesijos didina išsimokslinimo apimtį ir tam skiriamą laiką. Pvz., mokytojų seminarijos ar gailestingųjų seserų kursai yra pakeičiami į pedagoginius institutus ar kolegijas bei universitetus. Yra visai natūralu tad matyti didesnį kiekį jaunimo lankant aukštojo mokslo institucijas.
Didžioji vad. tremtinių banga išsisklaidė JAV, kur jaunoji karta turi didžiausią aukštojo mokslo institucijų pasirinkimą —per du tūkstančius kolegijų bei universitetų. Tokiame mokslaviečių miške lengva pasiklysti. Vadinami kolegijų vadovai (informaciniai leidiniai) pateikia daug reikalingų žinių apie kolegijų dydį, pobūdį (vyrams, moterims ar abiems lytims), institucijos amžių, mokslo priemones, studentų proporciją profesoriams ir kt. Kartais tie vadovai bandydavo išrikiuoti porą šimtų geriausių kolegijų pagal eilę, pradėdami Harvardu, Yale, Princetonu ir Kolumbija, tik niekas negalėjo sutikti, kad jų naudojami kriterijai būtų patikimi. Pagrindžiai tačiau jie ir dabar yra rūšiuojami pagal priklausymą profesinėms regionų kolegijų organizacijoms, kurios pripažįsta ar atmeta savo narius po periodinių patikrinimų, susijusių su kolegijų mokslo lygiu ir t.t. Vadovuose taip pat rasime sausas žinias, ar kolegijos yra valstybinės ar privačios, o apie pastarąsias bus nurodyta, ar jos susijusios su religine globa (sektinės) ar “grynai” pasaulietinės. Tačiau juose nerasime nuorodų į pasaulėžiūrines linkmes, vyraujančias aukštojo mokslo institucijose, tartum jos galėtų būti visai neutralios, neįtaigojančios
studentų. Sąmoningam studentui ideologinės bei pasaulėžiūrinės linkmės gali nemažiau rūpėti kaip nepastovių kriterijų mokslo lygis. Todėl ir pateiksime šiek tiek duomenų apie galutines vertybes amerikiečių kolegijose, kurie naudingi žinoti mūsų studentams ir jų tėvams, kurie kartu padės suprasti ir kodėl dažnai mūsų akademikai jau kitoki, ne kokių mes iš jų tikėjomės.
Skaityti daugiau: QUO VADIS, STUDENTIJA?
Andrius Baltinis
Jei mūsų kultūroje dabar yra pradų, kurie be abejojimo paimti iš svetimų tautų, bet dabar jau pilnai asimiliuoti, perėję į mūsų kūną ir kraują, tai tai jų šiandien negalima paprastai išmesti pro langą, nes tada kartu su jais išmestume ir dalį savęs, o tai, ką paliktume išmestoje vietoje, būtų tik protežė — dirbtinas svetimas kūnas. Mėgindami būti tai, kas mes, galbūt, kadaise buvome, mes nebūtume tie, kas esame, ir prarastume savo tikrumą ir lietuviškumą. Jei nueitume šiuo keliu, lietuvybę silpnintume, o ne stiprintume. Sugrįžimas į praeitį todėl būtų klaidingas ir jis yra neįmanomas. Bet lygiai būtų klaidinga pamiršti šią praeitį. Vienintelis kelias yra: sutelkti save su visa savo praeitimi dabartyje ir išreikšti šią dabartį savo kultūrine kūryba. Bet mūsų dabartis nėra išskiriama nuo kitų tautų ir viso pasaulio dabarties. Turime tad įimti į save, asimiliuoti viso pasaulio problemas, bet jas turime išgyventi ir kurti labiau taip, kad tik lietuviui jos būtų savos ir įsijungtų į lietuviškąją kultūrą. Tuo tad ir išnyktų dabartinė antitezė tarp tautinės ir visuotinės kultūros.
* Tęsinys iš Į Laisvę 33 nr.
Žiūrint šiuo atžvilgiu į tautinės kultūros kūrybą, jos plėtotėje galima išskirti tris laipsnius, kurie gali sekti vieni po kitų istoriškai, bet gali būti ir visi kartu. Pirmasis laipsnis būtų savy užsiskleidusios tautos kultūra: čia tautai gyvena tiktai savyje ir naiviai stebi save ir savo gyvenimą, kuris dar svetimas ir tolimas kiekvienai sudėtingesnei problematikai. Šį laipsnį pas mus sudaro mūsų tautos liaudies kūryba: liaudies dainos, patarlės, priežodžiai ir didžioji dauguma mūsų poetų ir rašytojų, kurie vaizduoja tautą ir jos santykį su gyvenimu siauresnėje plotmėje. Šis tarpsnis visada yra originalus ir labai svarbus. Kiekvienam, kuris nori kurti savo tautinę kultūrą, turi būtinai per jį pereiti, nes šiam tarpsnyje turi subręsti tas asmenybės branduolys, kuris vėliau galės asimiliuoti plačiojo pasaulio kultūros turtus. Galima drąsiai tvirtinti, kad šis kultūros laipsnis nepakenčiamas ir būtinas kaip žmogaus asmenybės formuotojas, nes tik šiame kultūros tarpsnyje žmoguje, kūdikyste pradedant, nustatomos jo pažiūros, subręsta jo pagrindiniai santykiai su visomis gyvenimo ir kultūros vertybėmis, ir susiformuoja jo ypatingos tautinės asmenybės branduolys.
Skaityti daugiau: KULTŪRINE KŪRYBA IR JOS PAVOJAI SVETUR *
KAZYS BRADŪNAS
TĖVYNĖ
Susėdome prie Nemuno smiltį
Ir valgome varganas atnašas:
Duoną ir žuvį.
Gali netikėti,
Kad vieškeliu praėjęs elgeta
Buvo Senelis Dievas.
Bet mūsų varganos atnašos
(Žuvys ir duona)
Jau stebuklingai padaugintos.
Ir kelionėje pamuštos kojos
Nelauktai gyja.
Iš premijuotos
SIDABRINIŲ KAMANŲ knygos
Paskutiniu metu okupuotoje Lietuvoje atsiskleidžia naujų sovietinimo ir rusifikacijos reiškinių, kuriuose tenka mums pažinti ir savo rezistencinę domę skirti. Tokiais pagrindiniais reiškiniais laikytini: ryškesnis bandymas sudaryti naują jungtinį vienetą iš visų trijų Pabaltijo respublikų ir Gudijos, tuo padidinant slavų skaičių ir susilpninant šių trijų neslaviškųjų kraštų slaptąjį pasipriešinimą rusifikacijai, sustiprintos rusifikacijos priemonės ir rusų k. bei literatūros brukimas, sugalvotas sovietinio ruso partizano mitas ir lietuvio laisvės kovotojo suniekinimas, įžūliai sustiprinta kova prieš religiją, prieš katalikybę, kuri savo vakarietiška lytimi ir dvasia aiškiai laikoma sovietizacijos ir rusifikacijos priešu. Palikdami kitam kartui teritorinius “glaudinimus”, sustosim prie paskutiniųjų.
Sustiprinta rusifikacija
Paliekant tą nuolatinį priminimą ir spaudimą mokykloje bei gyvenime išmokti rusų k., pažinti sovietinę rusų literatūrą, klausytis rusų muzikos, dainų, priverstiną didesnę Maskvos radijo retransliaciją ir t.t., nauja rusifikacijos banga atsiskleidžia naujais suvaržymais spausdinti lituanistinius veikalus. Pirmiausia krinta paskutinysis Lietuvių k. žodyno tomas, užbaigęs K raidę. Jau nuo III-jo tomo (I 1941, II 1944, pertvarkytas 1947) buvo padaryta pakeitimų, būtent visur žodžio aiškinimui pirma spausdinami tik iš Lenino raštų vertimų sakiniai, paskui jau lietuvių tautosakos ir atskirų rinkėjų užrašyti žodžiai (pradedant K. Būgos rankraštiniu palikimu, nepriklausomos Lietuvos metais užrašytaisiais ir t.t.), o tada tik iš senųjų raštų; pirmuose tomuose buvo senieji raštų sakiniai, o tada visoks vėlesnis rinkinys. Nuo III t. pradėtas pertvarkymas vis buvo gilintas “sovietine patirtimi”, todėl dabar iš Lenino raštų ir sovietinės literatūros vertimų žymiai pagausėjo aiškinamųjų žodyne sakinių. Taip pat pastebėtina, kad leidžiamoji Kalbotyra šiais metais skyrė ištisus straipsnius rusų tarmėms ir šnektoms Lietuvoje, palikdami nuošalyje lietuvių k. tarmių aprašus. Lyginant dailiosios literatūros leidinius, tuojau krinta pagausėjęs iš rusų literatūros vertimų skaičius ir mažėją savųjų autorių ar V. Europos autorių vertimai. Lyginant atskirų metų knygų bibliografiją, pastebimai nyksta lietuvių k. straipsniai geologijos, ekonomijos, chemijos, fizikos ir matematikos mokslų, nyksta lietuviškai rašytos vad. mokslo kandidato laipsniui tezės, disertacijos, o tų dizertacijų ir tezių autoreferatai tik rusiškai, bet nė vieno nėra išspausdinta atskirai jau autoreferato lietuvių k. prie Lietuvoje rašytos rusiškai disertacijos ar vad. mokslo kandidato laipsniui gauti tezės! Taip pat sustiprintos rusifikacijos apraiška ir iki šiol vis Maskvos neduotas leidimas pradėti spausdinti Lietuvoje 10 t. lietuvių k. enciklopediją, kurios I-sis tomas turėjo pasirodyti jau prieš kelis metus, bet šio tomo rankraščiai užkliuvo Maskvoje. Ten pat užkliuvo ir išspausdinti šiam tomui istorinės Lietuvos žemėlapiai. Dabartiniu metu Maskva sutiko lietuviams leisti trijų tomų mažąją enciklopediją, nustatydama kiek vietos skirti komunistų partijai ir okupantų partizanams. Maskvos išcenzūruota lietuviškoji enciklopedija, atrodo, nebus leidžiama spausdinti nė Lietuvoje, bet tik Maskvoje, kur išspausdintas dabar ir jos kvieslys.
Ruso partizano mitas
Paskutiniu metu pavergtoje Lietuvoje sovietinio partizano mitas įgauna naujų bruožų. Jei prieš kelis metus buvo iškeliamas dar lietuvio sovietinio partizano ar kurio kito kovotojo vardas, rašomos apybraižos, atsiminimai ir kt., bet buvo stengiamasi suniekinti lietuvis laisvės kovų dalyvis (1919), lietuvis sukilėlis (1941) ir lietuvis partizanas (1944-55), tai pereitais metais pasukta ir čia “didžiojo brolio” garbinti. Tiek Tiesoje, tiek švyturyje ir kt. jau dominuoja sovietinis desantininkas, ir būtinai tik rusas, taip pat ir kitoks rusas didvyris, kuris tariamai kovojęs Lietuvoje už “žmorių” ar "tautų” laisvę. Visas šis rusiškasis mitas kuriamas ne tik spaudoje, bet ir per vad. kraštotyros draugiją, kuri įpareigota rinkti ir fabrikuoti tos rūšies medžiagą, visur įkyriai pabrėžiant tariamąjį visokių nacionalistų, iš krašto pasitraukusiųjų ar lietuvių laisvės kovotojų žiaurumus ir baisybes. Bekuriant visokius mitus apie svetimuosius ar saviškius didvyrius, matyti, susimaišoma netolimos praeities dienose. Ir 1963 Pergalės 5 nr. atsirado tokia reikšminga pastaba:
Skaityti daugiau: PAVERGTOJE LIETUVOJE
Lietuvių veikimas laisvajame pasaulyje nužymėtas laisvinimo pastangomis ir užsispyrimu prieš nutautėjimo bei nutautinimo bangas. Laisvinimo bare pragiedrulių nedaug, bet ir pesimizmo nejausti, nors kartais pasirodo naujų nuovargio ženklų, šviesiais pragiedruliais laikytini: JAV Valstybės sekr. D. Rusko raštas Lietuvos pasiuntiniui J. Rajeckui Vasario 16 d. šventei, JAV senatorių žodžiai II 17, ir šviesiu reiškiniu, palaikančiu nuolatos Lietuvos laisvės reikalą gyvą, — naujai gautos kongresmanų rezoliucijos, kurių jau susirinko 50. Tačiau liūdna, kai rezoliucijų žygį stengiasi nuvertinti ir kai kuri mūsų lietuviška spauda, pirmiausia Naujienos. Paskutiniu metu į tą pačią Naujienų dainą, tik kita gaida jungiasi ir Dirvos B. K. Naujokas, norėdamas įtikinti, kad rezoliucijų reikšmė daug menkesnė nei entuziastai mano. Bet reikia pripažinti, kad tos įnešamos senatorių rezoliucijos yra reikšmingos, nes jas visą laiką Lietuvos laisvinimo reikalus primena, jo neleidžia marinti laisvajame pasaulyje. Todėl tokių rezoliucijų mums reikia vis daugiau ir daugiau ieškoti, ypač šiais rinkiminiais metais.
Taip pat šviesiu pragiedruliu reikia laikyti ir pasiryžėlių ruošiamą Lietuvių Dieną Tarptautinėje Naujorko parodoje, ten pastatytą lietuviškąjį kryžių. Netiesioginiu šviesuliu lietuviškajam reikalui tampa dail. V. K. Jonyno ir dail. V. ir A. Kašubų darbai ten pat Vatikano paviljone, nes jie tarptautinio meno varžybose byloja laisvo lietuvio kultūrinį įnašą.
Skaityti daugiau: LAISVAJAME PASAULYJE
Tadas Petkevičius mirė kovo 10 d. Kaune. Jis buvo gimęs 1893 m. kovo 27 d. Šiauliuose. 1910 baigė Šiaulių berniukų gimn., teisę studijavo Maskvoje, bet dėl karo ir rusų revoliucijos ją tegalėjo baigti 1927 Kaune. Nuo 1918 rudens buvo ministrų kabineto reikalų vedėjas, vėliau Londone Lietuvos pasiuntinybės patarėjas, užsienių reikalų min. juriskonsultas, Valstybės Tarybos narys; nuo 1928 Lietuvos univ. teisių fak. asistentas, 1928 doc., nuo 1941 Vilniaus univ. tarptautinės teisės prof. Jis laimėjo tarptautiniame Haagos teisme keletą bylų (Kaišiadorių - Lentvario gelžkelio bylą su Lenkija, Saldutiškiu gelžk. su Estija, dėl Klaipėdos statuto ir kt.). 1941 m. velionis buvo nepaprastas teisinis Laikinosios vyriausybės patarėjas, padėjęs jai spręsti labai daug skubių ir painių teisinių klausimų, vėliau visą metą talkinęs pogrindžio Vlikui.
1944 m. liko Lietuvoje ir buvo susijęs su kovojančia tauta. Bolševikinių okupantų suimtas ir 8 metus išlaikytas Vorkutos darbo stovykloje, paskutiniais metais visai ligonis buvo leistas sugrįžti.
Skaityti daugiau: UŽGĘSĘ KOVOTOJAI
Jeronimas Kačinskas
Kristaus Gimimo šventėse užgeso vienas mūsų didžiųjų kompozitorių, tai Kazimieras Vytautas Banaitis. Jis gimė 1896 m. Vaitiekupių k., Sintautų vls., šakių aps. lietuviškai apsisprendusio Saliamono Banaičio šeimoje. Pirmąsias teoretines muzikos žinias jis gavo 1911-14 Ippo muz. mokykloje Kaune. 1919 jis stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir rašė Lietuvoje ir kt. muzikos ir teatro klausimais. 1922-25 Leipcigo univ. stud. filosofiją ir meno istoriją, o Leipcigo konservatorijoje kompoziciją, muzikos pedagogiką ir kt. muzikinius dalykus. Prof. Karg-Ellert sugebėjo suprasti Banaičio individualumą ir padėjo susirasti jam lietuviškąjį muzikos charakterį. Nuo 1928 Banaitis Kauno muzikos mokykloje, vėliau konservatorijoje dėstė teoretinius dalykus, o 1937 m. paskirtas Kauno konservatorijos dir. 1944 jis pasitraukė iš Lietuvos, vadovavo Muehldorfo lietuvių chorui, 1949 atvyko į JAV ir Brooklyne kurį metą vadovavo Operetės chorui ir Aidų vyrų oktetui, kol jo sveikata tai leido.
Skaityti daugiau: KAZYS VIKTORAS BANAITIS
Dr. Albertas Tarulis mirė balandžio 3 d. Jis buvo g. 1906 II 6 Daugailiuose. Mokėsi Petrapilyje, Rokiškyje ir Kaune. 1935 baigė Vytauto D. univ. ekonomijos mokslus, kuriuos 193G-38 dar pagilino Vienos ir Berlyno univ., 1947 Frankfurto a. M. univ. gavo dr. laipsnį. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo įvairiose ekonominėse bendrovėse, Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose. Okupacijos metais Marginiuose, Statybos valdybos dir. ir kt. Jis buvo vienas tų, kurisl942-44 padėjo suorganizuoti pogrindžio ryšius krašte, kuriais nekartą pasinaudodavo ir Į Laisvę, ypač didesnius kiekius pogrindžio spaudos tolimesnėms vietoms nuvežant. Taip pat per ekonomines b-ves jis telkdavo lėšas tuo metu veikusiam Vilkui. JAV 1947-52 Pittsburge Carnege technologijos instituto prof., nuo 1952 dirbo Kongreso bibliotekoje. Buvo vienas tų, kuris Lietuvos laisvės reikalus gynė plunksna ir jo knygos: Soviet Policy Toward the Baltic States 1918-40, 1959; American - Baltic Relations 1918-22 ir kt. susilaukė pakankamai svetimųjų domės.
Kleofas Jurgelionis, vienas iš stambiausių JAV senosios kartos poetų, mirė 1963 XII24 d. Riverside, Kalifornijoje. Jis buvo gimęs 1886 11 Kupiškyje, mokėsi Petrapilyje, kur buvo pagrindiniu Petrapilio liet. aktoriumi, vietos vaidinimų ruošėju, dirbo Lietuvių Laikraštyje.
Skaityti daugiau: NEBEGRĮŽTANTIEJI
LITERATŪROS IR MENO PREMIJOS
Kaziui Bradūnui kovo 22 d. įteikta Draugo premija už eilėraščių rinkinį Sidabrinės kamanos; 1000 dol. šiai premijai paskyrė J. Evans- Evanauskas.
Mariui Katiliškiui balandžio 5 d. Los Angeles įteikta Lietuvių rašytojų d-jos premija už beletristikos knygą Šventadienis už miesto.
Juozui Kralikauskui kovo 22 d. įteikta Draugo romano premija už Mindaugo nužudymas, tai lyg Titnago ugnies tęsinys; 1000 dol. Draugo romano premijai skyrė dr. A. Razma.
Algimantui Mackui sausio 25 d. įteikta Vinco Krėvės literatūrinė premija už poezijos rinkinį Neornamentuotos kalbos generacija ir jos augintiniai.
Dailininkas Romas Viesulas laimėjo antrą kartą už grafikos darbus Guggenheimo premiją ir 4,500 dol.
Dr. M. Anysui paskirta dr. Vydūno literatūrinė 1000 dol. premija sausio 21 d. už veikalą (rankraštyje) Senprūsių giminių kovos su vokiečių riterių ordinu nuo 1230 ligi 1283 m. (Neaišku tik kodėl antraštėje atsirado "senprūsiai” vietoje tikro jų vardo Prūsai).
Skaityti daugiau: DIENŲ SĄVARTOJE
PRANEŠIMAS:
Ilgos distancijos kelyje į Lietuvos laisvę žurnalo Į Laisvę naštą perėmė nauji redaktoriai— bičiuliai Antanas Mažiulis, dr. Antanas Klimas, dr. Antanas Musteikis ir administratorius Vytautas Žiaugra.
Linkėdami jų žygiui sėkmės, žvelgiame į savo dalį atlikusius redaktorius bičiulius Stasį Daunį ir jo talkininkus Petrą Bagdoną, Aloyzą Baroną, Juozą Baužį, Vladą Būtėną, Vincą Rygertą bei administratorių Kostą Bružą. Jų indėlis— nuo Nr. 25 iki 33— pasilieka šviesus žurnalo istorijoje ir rezistencinės dvasios išlaikyme. Už tai jiems bičiuliškas ačiū.
L.F.B. Vyriausioji Taryba ir Amerikos-Kanados Valdyba
LIETUVIŲ STUDIJŲ SAVAITĖ
Šią vasarą, rugpiūčio mėn. 9-16 d.d. Dainavos stovykloje prie Detroito bus pirmoji lietuvių bendra studijų savaitė, kurios pagrindinė tema: Idėjos ir darbai 20 metų išeivijos perspektyvoje. Paskaitos lies dabartinę padėtį Lietuvoje, mūsų buitį svetur ir mūsų santykį su Lietuva. Paskaitininkais sutiko: dr. J. Balys, dr. V. Bieliauskas, dr. J. Girnius, dr. I. Gražytė, V. Kamantas, J. Miklovas, dr. L. Sabaliūnas, K. Skrupskelis, dr. I. Užgirienė, dr. V. Vardys, V. Vaitiekūnas, B. Vaškelis. Taip pat numatyti dar simposiumai ir vakarais meno programos, tarp jų ir Antrasis kaimas.
Skaityti daugiau: Pranešimai,aukos, atstovybės
