Igarkos tremtiniai

Vienas iš didžiausių trėmimų Lietuvoje, okupacinės valdžios represinės struktūros MGB dokumentuose užkoduotas ,,Pavasario"(Becнa) pavadinimu, vyko 1948 m. gegužės 22 d. Tų metų trėmimo pati šiauriausia Sibiro Užpoliarės tremties vieta buvo Igarka. Kiek į Igarkos miestą ir jo apylinkes pateko tremtinių, niekas nenustatė. Tremtiniai tokių duomenų irgi neturi: vieni teigia, kad į Igarką buvo nuvežta aštuoni su puse tūkstančio, kiti tvirtina, kad dešimt - dvylika tūkstančių žmonių.

Igarkos

tremtiniai

Kelias į kapines

Leidykla
Vilnius 1998

Jenisiejus ties Igarka

1948 m. gegužės 22 d. tremtis

Knyga skirta Igarkos tremties penkiasdešimtmečiui

Knyga PDF formatu:    Fotografinė knygos kopija PDF:   Kyga WEB formatu: 

Kryžius Poliarnaja saloje

P.S. Adolfo Damušio duomenimis 1948 05 22 iš Lietuvos buvo ištremta 105 000 žmonių. Genocido statistikos klausimu „Lietuvos aidas" 1991 11 29

UDK 947-45-083
             321.6(474.5)

Ра 302. Knygai „Igarkos tremtiniai” medžiagą surinko ir parengė
Aldona Matulkaitė

1948 m. gegužės 22 d. Lietuvos gyventojų trėmimo operacijos "Весна" (Pavasaris) metu į tremties vietą Igarką patekusių tremtinių — liudytojų pasakojimai, nuotraukos, istorinė ir dokumentinė medžiaga

Knygą išleisti padėjo

Akcinė bendrovė „Achema"

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo, aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondas

Dailininkas Aloyzas Janulis

ISBN 9986-536-26-Х

© Matulkaitė Aldona, 1998
© Leidykla „Atkula”, 1998

Kiek po žemėm - be laiko - atgulę... Gailių
Praeities atminimų aš išduot negaliu...

Aldona Puišytė

Pratarmė

1988 m. Sąjūdžio šūkis „Įvardinti istoriją" atvėrė žmonių širdis, sukėlė norą išsipasakoti, užpildyti Sąjūdžio išplatintas anketas.

1992 m. išleista „Lietuvos gyventojų genocido" pirmoji knyga paskelbė 1939-1941 m. politinių kalinių ir tremtinių vardinį sąrašą. Buvo renkama medžiaga apie pokario metų tremties vietas, ištremtųjų skaičių.

Vienas iš didžiausių trėmimų Lietuvoje, okupacinės valdžios represinės struktūros MGB dokumentuose užkoduotas ,,Pavasario"(Becнa) pavadinimu, vyko 1948 m. gegužės 22 d. Tų metų trėmimo pati šiauriausia Sibiro Užpoliarės tremties vieta buvo Igarka. Kiek į Igarkos miestą ir jo apylinkes pateko tremtinių, niekas nenustatė. Tremtiniai tokių duomenų irgi neturi: vieni teigia, kad į Igarką buvo nuvežta aštuoni su puse tūkstančio, kiti tvirtina, kad dešimt - dvylika tūkstančių žmonių.

Norėdama patikslinti išvežtųjų skaičių, sudariau Igarkos tremtinių, gavusių Lietuvoje reabilitacijos pažymas (1989 m. pristatytas rajonų Vykdomųjų komitetų finansų skyriams dėl turto grąžinimo), vardinį sąrašą, padariau išrašus iš tremtinių, įdarbintų 1948 m. Igarkos Miško pramonės kombinate, nepilno abėcėlinio sąrašo, iš Igarkos Civilinės metrikacijos skyriaus archyvo mirties liudijimų registravimo knygų ir iš Igarkos CM santuokų registravimo knygų. Rinkdama medžiagą apie tremtinių skaičių, kaupiau ir tremtinių prisiminimus, kurie atspindi gal tik tūkstantąją dalį to, ką teko išgyventi mūsų tėvams tremties metu. Mes, vaikai, būdami tėvų globojami, kur kas lengviau už juos prisitaikėme prie tremties gyvenimo sąlygų ir aplinkos, o jauniausieji ar ten gimę ne visi ir besuprato tėvų pasaulėžiūrą. Kai kuriems iš jų didesnę įtaką turėjo tarybinė mokykla. Tad ar galima stebėtis žmonėmis, nenutuokiančiais kokią įtaką tautos kultūros puoselėjimui turėjo paprastos, be galo darbščios ir sumanios kaimo moterys, mūsų motinos, kurios net vežamos Sibiran kaip brangiausią turtą pirmiausia į ryšulius dėjo savo ir vaikų tautinius drabužius.

Duomenys yra nepilni, todėl būsiu dėkinga, jei pranešite apie pastebėtus netikslumus, neįrašytas Jūsų, Jūsų kaimynų, bendradarbių, pažįstamų, draugų pavardes ar pareikšite pastabų, pateiksite pasiūlymų bei papildysite šį leidinį dalimi savo prisiminimų.

Ar reikia dabar kalbėti apie tai, kas buvo prieš daugelį metų, ir skaudinti save prisiminimais, klausia daugelis. Atsakymas turėtų būti vienas: kiekvieno žmogaus gyvenimas yra istorijos dalis, todėl privalome kalbėti ir išklausyti visų. Tik visuma to, kas vyko ar vyksta, gali atskleisti reiškinio esmę, padėti geriau suprasti vieniems kitus.

Rinkti duomenis padėjo Emilija Barkauskienė, Ona Janušauskienė, Aldona Meškauskienė, Genovaitė Šimkienė, Stefanija Vizgirdienė, Elvyra Uleckienė, Stasė Želnienė.

Dėkoju visiems, kurie talkino renkant medžiagą, pasidalijo prisiminimais, patarė, kaip parengti leidinį spaudai, ir padėjo jį išleisti.

Aldona Matulkaitė

Mano gyvenimas paženklintas tremtinės dalia. Praėjo 50 metų, bet laikas nepajėgė užgydyti skriaudos žaizdų. Su amžiumi tos žaizdos vis skaudžiau degina širdį, vis dažniau ir dažniau atmintyje iškyla praeities vaizdai, kurių neįmanoma užmiršti. Neišbrauksi iš gyvenimo tų 11 metų, praleistų toli nuo tėvynės, amžino įšalo žemėje Igarkoje, Krasnojarsko krašte. Patirtos skriaudos neatlygins joks reabilitavimas, niekas nesugrąžins ten paliktos sveikatos ir jaunystės, o tremtinės dalia liks iki gyvenimo pabaigos. Už ką?

Leonora Riklickaitė-Griškevičienė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Jakutiškių km.

Rusų rašytojas Maksimas Gorkis teigė, kad žmonės neprivalo atleisti skriaudos. Mūsų reabilitavimas - tai formalus aktas. Iki šiol nepripažinta šią nusikalstamą akciją vykdžiusių pareigūnų kaltė, nėra jokio jų atgailos žodžio. Iš mūsų pažymų niekas neišbraukė įrašų „be turto grąžinimo", „be teisės grįžti į tėviškę" ir „be teisės gyventi Lietuvos TSR". Tai tik didina skriaudą. Slegia ir tai, kad neįvardyto, neprisipažinto nusikaltimo neįmanoma atleisti, nors ir labai norėtum tai padaryti. Nugali protas ir, vietoj noro susitaikyti, viską pamiršti, iš širdies gilumos veržiasi malda: „Dieve, neatleisk tiems, kurie žinojo ir žino, ką daro!"

Vytautas Purlys, Ukmergės apskr., Balninkų valsč., Martnonių km.

„Pasidalykime atmintimi", -1988 m. rugpjūčio 12 d. „Komjaunimo tiesoje" kvietė gerb. Mečys Laurinkus. Labai atidžiai skaitau spaudą. Ten pasitaiko įvairių nuomonių. Kartais abejoju, ar nėra čia kokio šantažo. Pasekmės būtų baisesnės, nes dar daug tokių, kurie, padarę nusikaltimus, sėdi aukštose kėdėse ir nenori pripažinti tiesos. Negalime tylėti, reikia atvirai kalbėti apie sulaužytus gyvenimus, apie nužudytuosius, apie nuo bado mirusius mažus vaikus ir suaugusius, apie laisvo žmogaus pavertimą vergu. Teneatleidžia likimas už žmonių kančias tiems, kurie iki šiol nesuprato savo kaltės!

Aš esu motina ir negaliu suprasti, iš kur tokia neteisybė, iš kur atsiranda sadistai, tironai, vagys, žmogžudžiai, kurių ir dabar Lietuvoje ne mažėja, o daugėja. Pasakykit, kodėl tiek daug žmonių puvėsiais užsikrėtę? Kas dedasi mūsų visuomenėje, kiek jėgų ir išminties prireiks, kad išnyktų šie reiškiniai?

Antanina Mickūnienė, Kaunas*

Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto represijų Lietuvoje tyrimo centras, Lietuvos gyventojų genocido I tome pateikė Arvydo Anušausko ir Virginijos Vosyliūtės dokumentų apžvalgą: „Bolševikinės teisinės sistemos bruožai", „Sąlygų ruošimas represijoms", „Represijos po Lietuvos aneksijos", „Masinis 1941 m. birželio trėmimas ir žudynės karui pasibaigus", „NKVD Ypatingasis skyrius", kuri padeda suprasti į kokią sudėtingą padėtį pateko Lietuvos gyventojai, kai nuo 1941 06 15 -iki 1990 03 11 Lietuva buvo okupuota ir jos teritorijoje veikė svetimos valstybės primesti įstatymai, prieštaraujantys civilizuotame pasaulyje veikiančiom teisinėm sąvokom. Todėl negalima suvokti genocido aukų kančių, nežinant kas ir kaip žudė, trėmė ar kalino nekaltus žmones ir suprasti to meto pasekmes nūdienai ^**.

* Represijų Lietuvoje tyrimo centras.Sąjūdžio anketa

** Lietuvos gyventojų genocidas. I tomas. 1939-1941 Vilnius 1992

I skyrius

Už ką vežė „visam gyvenimui"

be teismo, 

be kaltės...

        2. Nuotrauka seseriai*

Genut,

Jeigu pavys mane priešo kulka
Ir pervers krūtinę,
Paskutinį žodį tarsiu:
Mirštu už Tėvynę!

Vaclovas Burbulis, 1949 08 12 *

* Nuotraukų metrika 14 priede

Adomas Adžijauskas 1944 m. prie vartų rado sužeistą sūnų Juozą, vežė ligoninėn, bet šis pakeliui mirė. Pašarvojo namuose. Atvažiavusi iš Butrimonių liaudies gynėjų* gauja apsupo sodybą, išvarė susirinkusius į šermenis žmones, lavoną pagriebė iš karsto, išnešė iš namo ir užmetė ant rogių. Karstą įmetė svirnan ir uždegė. Taip pat padegė tvartą. Norėjo padegti ir gyvenamąjį namą, bet pasitarę numetė degantį pagalį ant žemės. Išvaryti iš laidotuvių žmonės išsigandę žiūrėjo į šį vaizdą. Stribai šaudė ir džiūgavo, kad iš šios sodybos ir šeimos liks tik pelenai. Įsiliepsnojus gaisrui išvažiavo, kartu išsiveždami lavoną, kurį Butrimonyse pametė ant akmeninio rinkos grindinio, nuplėšė drabužius ir vakare juos iškeitė į degtinę. Visus ten buvusius lavonus nuvežė prie balos šalia miestelio ir užkasė. Dar trys Adžijauskų sūnūs dingo be žinios.

Anelė Budrinčienė, Alytus, Skaisčionių km.

* SSRS valstybės saugumo ir vidaus reikalų ministerijos naikinamieji būriai (rus. istrebiteli, liaudies vadinami stribai)

Buvo 1944 m. Kūčių diena. Tuo metu mūsų namuose gyveno vyro brolis su žmona, nes per karą jų namą Alytuje subombardavo. Tą dieną atvažiavę rusų kareiviai su liaudies gynėjais surišo vyrui ir jo broliui rankas, mušė šautuvų buožėmis, žiauriai kankino ir grasino sušaudyti, spardė kojomis kaip gyvulius. Mes su vaikais prašėme pasigailėti ir klykėme, bet jie vis tiek nieko nepaisė. Labiausiai juos mušė ir kankino Prakapas iš Griciūnų kaimo. Visi jie elgėsi nežmoniškai. Ketverių metų Viktorą ir dvejų metukų Petrą nuogus išmetė iš lovos ant sniego, o mažiausiąją dukrą, gimusią 1944 m., suspėjo išsinešti kaimynė. Mus visus išvežė į Daugų NKVD. Trobesius ir ūkinius pastatus su visais apyvokos daiktais, sodą ir bites apipylė benzinu ir padegė.

Kai mane su vaikais paleido iš Daugų, kaimynas Karolis Tarasevičius parsivežė į savo namus. Likome nuogi, basi kaip stovim: viskas sudeginta, išplėšta, sunaikinta. Kaimynai ir artimieji mums padėjo, nenumirėme iš bado.

Mano vyrą ir jo brolį Ciūnus išvežė į Sibirą, į Vorkutos anglies kasyklas. Jų neteisė. Jiems nebuvo iškelta byla. Vyras grįžo 1947 m., svėrė vos 39 kg.

Ona Ciūnienė, Alytaus apsk., Daugų valsč., Melnytėlės km.

1945 m. liepos mėnesį mano tėvo, Adomo Riklicko, sodybą apsupo rusų kareivių „garnizonas" (įgulos būrys). Kareiviai buvo labai pikti: vyko miško „valymas" ir nieko nenušovė. Jie reikalavo, kad tėvai pasakytų, kur slepiasi partizanai. Motina aiškino, kad mūsų namuose nėra nei partizanų, nei jokio bunkerio. Tada sustatė mus, septynis šeimos narius, sušaudyti (man buvo septyneri metai, bet gerai prisimenu, kas tada dėjosi): išrikiavo garnizono kareivius, apipylė benzinu namą, tvartą, klojimą. Gyvulius išvarė iš tvarto. Motina maldavo vyresnįjį pasigailėjimo. Neleido paimti vaikams net drabužėlių. Tokią karštą dieną buvome menkai aprengti. Kareiviai iš karto padegė visą mūsų sodybą. Stovėjome prieš ugnį. Motina nualpo, o kareiviai buvo pasirengę šauti į bėgančius partizanus iš ugnies. Niekas iš ten neišbėgo. Buvo labai karšta. Mums leido keletą žingsnių pasitraukti nuo ugnies.

Tą pačią dieną, be mūsų sodybos, apylinkėje sudegino Astrausko, Latvio ir Gavėno sodybas su visu turtu.

Leonora Riklickaitė-Griškevičienė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Jakutiškių km.

1945 m. balandžio 11 dieną liaudies gynėjai, vadovaujami Biržio ir jo padėjėjų Stasio Lajausko, Giedrio ir kitų, atvyko į Buivydžių kaimą (Ukmergės apskr., Šešuolių valsč.) ir šešiems vyrams įsakė ruoštis į frontą. Buvo vidudienis, vyrai dirbo laukuose: arė, akėjo, ruošė žemę pavasario sėjai. Palikę nebaigtus darbus, Petras Repečka, Petras Žvirblis, Matas Kanapienis, Karolis Pociūnas, Stasys Kanapienis ir Karolis Kanapienis, lydimi liaudies gynėjų, išvyko į Ukmergę. Privažiavus Šeibokų mišką, šie nutarė susidoroti su beginkliais žmonėmis. Jie buvo žiauriai kankinami. (Megučių kaimo žmonės girdėjo pagalbos šauksmus.) Pusgyvius apmetę šakomis ir palikę miške stribai toliau siautėjo kaime. Apie šį įvykį artimieji sužinojo tik po savaitės. Pranešė žmogus, girdėjęs pagalbos šauksmus. Slapčiomis, aplenkiant Šešuolių stribų būstinę, lavonai buvo parvežti ir palaidoti.

Nužudytųjų artimieji - Ukmergės apskr., Šešuolių valsč., Buivydžių km.

1945 m. liepos ar rugpjūčio mėnesį iš Zuzanos ir Pranciškaus Vabalų šeimos, bevalgant pusryčius, liaudies gynėjai išsivedė iš namų jų sūnų Antaną Vabalą. Netoliese namų nužudė, arkliu parvilko lavoną į namus ir paskelbė „banditą″* sugavę. Tą pačią dieną areštavo tėvą Pranciškų ir paauglį sūnų Zenoną. Šeimoje buvo septyniese, vyriausia dukra buvo ištekėjusi.

* Banditas - plėšikas, galvažudys (rus. bandit)

Zenoną apdaužę paleido namo, o tėvas Pranciškus Vabalas daugiau į namus negrįžo. Be jokio teismo išgrūdo į Pečio-ros kraštus, ten ir atidavė dūšią Dievui. Šeima iš karto neteko trijų maitintojų, nes tuo metu armijoje tarnavęs sūnus Pranas Vabalas irgi negrįžo. Iš dalinio buvo pranešta, kad jis mirė. Kur yra šių trijų vyrų kapai, niekas nepasako.

Užrašė Č.Paulauskas, Raseinių apskr., Jurbarko valsč., Paantvardžio km.

1945 m. sausio 15 dieną atvažiavę į Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus Tarosų kaimą rusiškai kalbantys uniformuoti vyrai suėmė Aleksandrą Venslovą, gimusį 1900 m., ir pasivedę 500 metrų nuo namų nušovė. Liepė bėgti ir paleido automato seriją. Per laidotuves tie patys žudikai tikrino dokumentus, ieškojo brolio.

Aleksandras Venslova devynerius metus iš eilės buvo seniūnas. Okupavus vokiečiams, ir vėl buvo išrinktas seniūnu. Žmonių buvo gerbiamas, niekam blogo nepadaręs, daug ką išgelbėjęs.

1948 m. gegužės 22 d. sodyboje buvo suimtos seserys Antanina ir Zuzana bei broliai Augustinas ir Kazimieras ir tuoj pat išvežti į Betygalą, toliau sunkvežimiu į Raseinius, iš ten - į Viduklę ir... į Igarką.*

Antanas Venslova, Raseinių apskr., Betygalos valsč., Tarosų km.

* 1, 2, 3 priedai

Vienas iš septynių brolių, Kostas Rimavičius, „Šarūno" partizanų būrio vadas, žuvo 1946 m. birželio 24 dieną. Tą rytą stribai nutvėrė jį eigulio sodyboje. Paėmę gyvą ilgai kankino, sulaužė rankas ir kojas, suknežino kūną ir leisgyvį numetę vidury kiemo paleido iš aptvaro eigulio kiaules, kurios jam dar ir rankų pirštus apkramtė. Sesuo Janina matė, kaip budeliai kankino ir tyčiojosi iš Kosto, kaip vienas iš jų, baigdamas šią egzekuciją, dar šovė mirštančiajam į pilvą.

Vakare su tėvu atvažiavome į eigulio sodybą, pasiėmėme nužudytąjį ir, nakčiai paslėpę rugių lauke, kitą vakarą slapta palaidojome Šilų kapinėse.

Zenonas Rimavičius, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Paežerių km.

Tai įvyko 1947 m. lapkričio mėnesį -per Visus Šventus. Buvau aštuonerių metų. Tėvas jau buvo miręs. Gyvenome pamiškėje. Turėjome 6 ha žemės. Po nakties dažnai rasdavome ant durų prisegtus raštelius, kad išsikraustytume kitur, nes gresia išvežimas. Pagaliau ir apylinkės pirmininkas pasakė, kad gali išvežti Sibiran. Tuomet išsikėlėme. Mama mus išdalijo pažįstamiems ir giminėms, o pati slapstėsi tai vienur, tai kitur. Pavasarį Sibiran išvežė kaimynę Kairienę su dukra, nors ji turėjo tik 5 ha žemės. Tuomet visus, gyvenančius pamiškėse, išveždavo.

Mama mane atidavė pažįstamai Juknienei į Kartupių kaimą. Čia ganiau karves. Kadangi ne visos karvės buvo užrašytos, tai Juknienė sakydavo: „Kai pamatysi ateinant stribus, greit bėk namo ir pasakyk man". Vieną dieną taip ir atsitiko. Pamačiau ateinant visą būrį. Šokau bėgti link namų, o jie ėmė šaudyti ir šaukti: „Stok!" Parbėgau namo išsigandusi. Atėję pas Juknienę, stribai puolė ją mušti, reikalaudami pasakyti, kur paslėpusi banditus, o aš įsikibusi į jos sijoną ir persigandusi šaukiau ir blaškiausi. Jie, nepakęsdami keliamo triukšmo, išmetė mane lauk ir dar liepė lipti į obelį, į pačią viršūnę. Kad greičiau lipčiau, pradėjo šaudyti. Sulig pirmais šūviais kritau žemyn, netekau sąmonės. Sako, kad po 4 valandų atsigavau ligoninėje. Paralyžiavo abi kojas, buvo sužalotas stuburas. Iki 16 metų šliaužiojau žeme. Vėliau operavo, bet ir šiandien esu antros grupės invalidė.

Pasakojo, kad stribai tuomet pasigėrė pas Jokūbą Jusčių (mat šis girdė norėdamas jų atsikratyti) ir paskui girti atėjo pas Juknienę. Iš pažįstamų stribų buvo: Žičkus, Gramaila ir Norkus. Norkų žmonės pažinojo kaip ypač nedorą. Plėšdavo išvežtųjų turtą, tyčiodavosi ir pan. Apie šį įvykį žinojo visas kaimas.

Janė Butkutė, Tauragės apskr., Eržvilko valsč., Skliausčių km.

Mano vyras, Kazys Grybas, gimęs 1906 m. buvo įkalintas už tai, kad atsisakė vaišinti stribus degtine. Įpykę surašė skundą, atseit radę vyrą šautuvą bevalantį, o paklaustas, ką su juo darys, esą atsakęs, kad stribus šaudys. Vyras niekada jokio šautuvo neturėjo. Dirbo 5 ha žemės sklypą, gražiai tvarkėsi, ramiai gyveno šeimoje.

Veronika Grybienė, Ukmergės apskr., Žemaitkiemio valsč., Mečeriškių km.

Jonas Žemaitis, gimęs 1897 m., 1944 m. suimtas, neradus kaltės 1946 m. išteisintas. 1948 m. išvežtas kaip buožė. Ūkis - 40 ha.

Ona Žemaitienė, Ukmergės apskr., Siesikų valsč., Bardiškių km.

Jonas Bernatavičius, gimęs 1887 m., 1946 m. suimtas, 1948 m. paleistas ir tais pačiais metais su šešiais šeimos nariais iš aštuonių, išvežtas Sibiran. Mirė Igarkoje 1948 m. Ūkis - 28 ha.

Magdalena Bernatavičienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Balalių km.

Buvau suimtas ir įkalintas 1945 m., bet byla teisme neiškelta, todėl iš Norilsko 1946 m. per Ukmergės kalėjimą grąžino į laisvę. Prieš paleidžiant, vietinė valdžia konfiskavo visą mano turtą: gyvulius, javus, ūkio padargus, kuliamąją mašiną ir kitą inventorių, taip pat namų apyvokos daiktus, baldus. Konfiskavo ir nuo fronto pabėgusių brolių biblioteką, jų naujus baldus. Grįžęs, padedamas giminių ir kaimynų, vėl apsėjau laukus, pasodinau bulves, įsigijau arklį, karvę, paršų, vištų... Pradėjau gyventi iš naujo. Bet neilgai. 1948 m. vėl buvau ištremtas į Tolimąją Šiaurę, šįkart į Igarką. Ūkis -10 ha žemės.

Pranas Jankūnas, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

Tėvas mirė nuo žarnyno uždegimo. Broliai: Vaclovas, gimęs 1917 m., Albinas, gimęs 1920 m., žuvo. Trečias brolis Juozas, gimęs 1915 m., išbuvęs 22 metus kalėjime, grįžęs mirė. Žemės nebuvo kam dirbti. Manęs visą laiką ieškojo stribai. Mama dirbdavo pas kaimynus, aš jai padėdavau linus rauti ir kitus darbus dirbti. Gavome porą paršiukų, paauginome, o pusbekonius stribai atėję nušovė ir išsivežė. Riešutus ir tuos ant aukšto susisėmė, dalino panoms. Mama verpdavo, gaudavo už tai bulvių, grūdų, lašinių. Sunkiai gyvenome, ramybės ir vietos savo namuose nebuvo.

Genovaitė Burbulytė, Ukmergės apskr., Pagirių valsč., Gudelių km.

Gimiau 1937 m. valstiečio šeimoje. Mes gyvenome senolio namuose. Tėvas buvo miręs, o motina augino mane ir 8 metais už mane vyresnį brolį. Senelis turėjo 8,5 ha žemės. Jis mirė 1945 m. Du mamos broliai žuvo 1946 m. Jie buvo partizanai. Tikriausiai dėl to mes kartu su senele buvome ištremti į Igarką.

Natalija Maskoliūnaitė, Ukmergės apskr., Siesikų valsč., Mikėnų km.

Boleslovas Motiejūnas, gimęs 1919 m., žuvo miške 1946 metais. Jo sesers vyrą Medardą Narkevičių, gimusį 1916 m., įkalino 1947 m. ir vykdant mirties nuosprendį tais pačiais metais sušaudė. Mane su seserimis 1948 m. išvežė, o paralyžiuotą tėvą paliko namuose bado mirčiai.

Juozas Motiejūnas, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Davenių km.

1945 m. vasario 5 ar 6 d. prie pat Vindeikių pradžios mokyklos buvo pamesti nužudyti, nuogai išrengti penki partizanai. Tarp jų - mano brolis Juozas Naraškevičius. Buvome pritrenkti negirdėto žiaurumo, o vaikai, Juozo sūnus su manuoju, pasibaisėję okupacine valdžia, slapta nuo tėvų išėjo į mišką. Šešioliktus metus einantis sūnus Henrikas pasišovė sutramdyti, tiksliau sunaikinti, nepaprastai žiaurų, šaudžiusį žydus, o dabar su įniršiu žudantį niekuo dėtus pamiškės gyventojus stribą Petrą Stankevičių iš Musninkų valsčiaus. Pirmą kartą paėmęs naganą į rankas šovė ir, žinoma, nepataikė. Už tai buvo NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų su turto konfiskavimu. Mane 1948 m. gegužės 22 d. išvežė Sibiran.

Marijona Klimašauskienė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

Neaišku, kokius nusikaltimus buvo padarę vos 14 metų tesulaukusi Elena Pociūnaitė ir kiti trisdešimt penki 15-17 metų berniukai, nuteisti karo tribunolo penkeriems -dešimčiai metų, ir tiek pat 16-19 metų mergaičių iš Ukmergės apskrities bei dvylikos metų Bronė Sadauskaitė iš Jurbarko valsčiaus Raudonėnų kaimo. Daugelio jų tėvai atsidūrė Igarkoje.

Remiantis mokesčių inspekcijos 1989-1993 m. duomenimis, už darbą įkalinimo vietose gavo kompensacijas 1940-1953 m. nuteistieji: Ukmergės rajone (užimančiame 45,5% Ukmergės apskrities teritorijos*) -1093 žmonės, Širvintų rajone - 363, Raseinių rajone - 931, Kauno rajone -1014, Jurbarko rajone -1044.

Ukmergės ir Jurbarko rajonų atsišaukusių kalinių skaičiuotės pateikiamos 4 ir 5 priede.

*1940 08 24 naujai sudarytoje Ukmergės apskr. vietoje buvusių 19 valsčių palikta 11

1947 12 21 sudaryta Anykščių apskr. sujungus dalį Utenos ir Ukmergės apskr. teritorijos

1948 12 17 sudaryta Širvintų apskr. sujungus dalį Ukmergės ir Vilniaus apskr. teritorijos

1950 06 20 įsaku „Dėl LTSR administracinio-teritorinio padalinimo" vietoj Ukmergės apskr. įkurti Kavarsko, Smėlių, Ukmergės ir Širvintų rajonai. Dalis Ukmergės apskr. vietovių prijungta prie Kėdainių rajono

Trys broliai nušauti stribų: Antanas Pažereckas, pamestas milicijos kieme, Jonas Pažereckas išvestas iš namų ir prie miško nušautas, o 1948 m. gegužės mėn. grįžęs į tuščius tėvų namus nušautas ir Stasys Pažereckas. Senelis, motina ir brolis 1948 m. išvežti. Senelis mirė Igarkoje 1948 m., motina - 1952 m. Aš 1951 m. buvau išvežta į Irkutsko sritį. Tėvo ūkis -15 ha.

Pažereckaitė, Raseinių apskr., Šimkaičių valsč., Pavidaujo km.

1946    m. į sodybą atėjo kareiviai ir stribai. Alfonsas Kazlauskas su dukrele buvo gryčioje. Jį išsivarė ir netoli namų, prie Musės upelio, pašovė. Sužeistas įkrito upelin, jį ištraukę pribaigė. Tais pačiais metais mirė ir duktė nuo išgąsčio susirgusi.

Marytė Kižlaitė-Kazlauskienė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Pamusės km.

Kai atėjo metas eiti į kariuomenę, Bronius Gvozdas, kaip ir daugelis kaimo vyrų, išėjo į mišką**. Tik neilgai slapstėsi: stribų buvo sužeistas ir atgabentas į Ukmergės ligoninę. Čia dieną naktį prie jo budėjo rusų kareivis. Draugams pavyko apgauti sargybinį ir Bronius, virvėmis nusileidęs pro langą į kiemą, pabėgo su saviškiais. Dėl peršauto klubo sąnario negalėdamas vaikščioti, jis jodinėjo miške, kol vieną rytą kartu su bičiuliu papuolė į stribų pasalą ir žuvo. Tai įvyko 1948 m. gegužės pirmąją, o jau po trijų savaičių, gegužės 22-ąją, jo tėvus ir kitus tris vaikus - Eleną, Filomeną ir Valentiną Gvozdus išvežė į Sibirą. Broliai Alfonsas ir Vladas, tuo metu nebuvę namie, liko Lietuvoje.

Zenonas Rimavičius, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Paežerių km.

**  Lietuvos laisvės armijos ginkluotą dalinį

1947    m. buvo nušautas kūliuose ant tvarto pasislėpęs Julius Balžekas. Nėjo kariuomenėn, jokioje veikloje nedalyvavo. Nušovė stribas Iminickas. Motina su dukra 1948 m. išvežtos Igarkon.

Stasys Valaikis, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Inkilų km.

1948    m. sodyboje, prie pat namų, buvo nušauti sūnūs: Antanas, gimęs 1922 m., ir Stasys, gimęs 1924 m. Nėjo okupacinėn kariuomenėn. Juos abu ir teturėjome. Tėvą Petrą Radzevičių ir mane išvežė Igarkon.

Ona Radzevičienė, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Bartkūnų km.

Motina mirusi, tėvas karo metu nušautas vokiečių, sodyba sudeginta, sesuo Domicėlė įkalinta, brolis Pranas - raudonosios armijos karys. Vaclovą ir mane, abu buvome moksleiviai, 1948 m. su viena eilute išvežė Igarkon. Vaclovui leido pasiimti armoniką.

Vytautas Davenis, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Davenių km.

1944 m. į raudonąją armiją paimtas brolis buvo sužeistas mūšyje su vokiečiais prie Karaliaučiaus ir paguldytas į Latvijos ligoninę. Pasveikęs grįžo į frontą. Pakeliui jam buvo leista aplankyti tėvus. Po poros savaičių, važiuodamas iš tėvų į Rokiškio karinį komisariatą, kelyje sutiko būrį kariškių ir milicininkų, kurie vaikščiojo po kiemus ir ta dingstimi, kad ieško besislapstančių vyrų, darė kratas ir plėšikavo. Vienas iš būrio atpažino brolį ir pristatė vadui kaip pabėgusį iš fronto. Net nepaprašę brolio dokumentų, jį nušovė ir išniekino. Kišenėje radę dokumentus, pasakė „оши-блись"(apsirikom). Mane išvežė kartu su tėvais, nes tuo metu buvau atvykusi jų aplankyti. Tėvas buvo ūkininkas, turėjo 22 ha žemės.

Emilija Subotaitė, Rokiškio apskr., Subatiškių km.

1944 m. raudonojoje armijoje žuvo Kazimieras Staniulis. Tėvai gaudavo pašalpą už jį. Antrasis brolis Vaclovas taip pat tarnavo armijoje, buvo kontūzytas. 1948 m. mes - dvi seserys ir tėvai - buvome išvežti į Sibirą. 1949 m. tėvai mirė iš bado Igarkoje.

Bronė Staniulytė, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Olšankos pl.

Tėvas mirė 50 metų. Testamento nepaliko, tik man, kaip vyriausiam, pasakė, kad visi vaikai jam lygūs ir kad visais pasirūpinčiau.

Man teko 8 ha žemės, vėliau iš brolio gavau dar 3 ha. Išleidau seserį, atidaviau dalį: dvi karves, arklį su pakinktais, komodą ir dar šį tą. Tekėjo antroji sesuo už kaimyno, jai vėl kraitis: atidaviau dvi karves, likau tik su prieaugliu. Svainis grąžino vieną karvę. Žodžiu, kaip tam rusiškam anekdote, neteko duonos su sula pavalgyti - yra duonos, nėra sulos, ir, atvirkščiai, yra sulos, nėra duonos.

Pagaliau lyg ir susitvarkiau. Užėjo rusai. Kaimynų sūnūs Juozas ir Vincentas išėjo miškan. 1944 m. žuvo Vincentas, 1945 m. - Pranas, jų svainis, o 1947 m. -Juozas (būrio vadas Šarūnas). Mano sodyboje kaip atokesnėje buvo įrengtas bunkeris. Nepaprieštarausi. Bunkerį išdavė sesuo. Kai sodybą apsupo, buvau išvažiavęs. Supratusi, kad ją laikys įkaitu tol, kol aš pareisiu, žmona su dviem mažais vaikais naktį mišku apie 8 kilometrus atbėgo pas mane. Dvylika metų slapstėmės. Žmona išsiėmė pasą mergautine pavarde, jaunesnįjį sūnų Gelažausku užrašė, antras liko Stašelis. Po 12 metų grįžome į nusiaubtą sodybą. Nusipirkome rąstų. Užsidegė kaimyno klojimas ir mano rąstai sudegė kartu. Pirkau naujų, pasistačiau erdvius namus, pasisodinau 40 medžių sodą, įveisiau vaiskrūmių ir gėlyną. Graži buvo sodyba, tik neilgam. Numelioravo. Labai prašiau palikti nors vieną kriaušę, bet išvertė, paliko tik 8 liepas. Žmoną palaidojau dar savo namuose. Ir vėl benamio dalia...

1948 m. gegužės 22 d. išvežė Sibiran brolio Igno Stašelio šeimą, Antaniną Gofmanienę iš Gružų kaimo. Vežant iš Budkiškių kaimo pabėgo Butkų šeima. Tėvą, motiną ir 16 metų sūnų už pabėgimą pasodino 3 metams kalėjiman, o 14 metų dukrą 1949 m. vienut vieną išvežė Sibiran. Išvežė ir našlę Bareišienę su vaikais iš Meilūnų kaimo. Jos vyrą, gerbiamą ir dorą kaimyną, 1946 ar 1947 m. partizanai nušovė visai be reikalo, neteisingai. Kerštaudama ar iš pavydo įskundė kaimynė.

Jonas Stašelis, Ukmergės apskr., Siesikų valsč., Budkiškių km.

1941 m. buvome išvežti į Sibirą. Tėvas, Izidorius Jackys, gimęs 1899 m., Raseinių apskr., Eržvilko valsč., Ridikiškių km., kelyje buvo atskirtas nuo šeimos. Mirė Komijos ASSR 1947 m. Mano motina - Veronika Jackienė ir aš patekome į Altajaus kraštą. Bėgome ir 1947 m. per didžiausius vargus šiaip taip pasiekėme Lietuvą. 1948 m. išvežė antrą kartą, šįkart į Igarką.

Alfonsas Jackys, Tauragės apskr., Eržvilko valsč., Ridikiškių km.

Veronika Morkūnienė, gimusi 1895 m., buvo ištremta 1941 m. Pėščia parėjo Lietuvon. Nespėjusią atsigauti, 1948 m. ją vėl su sūnumi ir dukra ištrėmė antrą kartą. Mirė Igarkoje 1952 m. Ūkis - 10 ha žemės.

Veronika Morkūnaitė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Kunigiškių km.

Vykdant 1944 m. gruodžio 27-30 d. Lietuvos KP(b) CK IV plenumo įpareigojimus, vien tik Ukmergės apskr. 1944-1948 m. į Žemės komisijos knygas buvo surašyta 1620 ūkių, numatytų perduoti į valstybės fondą. Iš jų: užgrobtų kolonistų - 5, pabėgusių iš Lietuvos liaudies priešų - 72, apkarpytų iki 5 ha-189, bandų dalyvių ir kiti konfiskuoti ūkiai - 270, likusių be šeimininkų - 361, viršijančių nustatytą normą - 627, repatrijavusių į Lenkiją -19, persikėlusių į Klaipėdos kraštą -7, valstybės žinioje esančių - 70 ūkių.*

Šiose knygose nėra 1940 m. atskiru protokolu inventorizuotų 80 dvarų.

Paimta į valstybės fondą žemė buvo įforminama aktais.

*    Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Pavyzdžiui:

„Sarapinienės Julijos, gyv. Pagirio valsč. Kariūnų kaime išgyvendinimo AKTAS (kalba netaisyta) 1945 metų gruodžio mėn. 19 d. pagal žemės ūkio komisijos nutarimą paimti iš Sarapinienės Julijos visą žemę su trobesiais ir inventoriumi į žemės fondą, o savininkę išgyvendinti.

Yra rasta sekantieji daiktai

70 kg. avižų

220 kg. miežių

100 kg. rugių

40 kg. žirnių

1-ni ratai

5-ki vežimai šieno

Trys parašai"

P.S. Ūkis 76,8 ha

Pranas Leskauskas, gimęs 1895 m. neturtingoje šeimoje, 18 metų išvyko į Ameriką. Daug metų dirbo Klivlendo garvežių depe staliumi. 1930 m. grįžo į Lietuvą ir parsivežė 10 000 dolerių. Nusipirko 50 ha žemės. Tarybinės valdžios buvo kelis kartus suimtas, žiauriai sumuštas, visi kaltinimai išgalvoti. 1948 m. ištremtas į Užpoliarę „visam gyvenimui". Mirė Igarkoje 1952 m.

Elena Leskauskienė, Kauno apskr., Vilkijos valsč., Naujatrobių km.

Tėvai nuomojo Aukštadvario dvarą. Sutaupę pinigų, iš dalies skolon, 1934 m. nusipirko 86 ha ūkį Veprių valsčiaus Bečių kaime. Skolą atiduoti buvo labai sunku. Tėvams teko visko atsisakyti. Patys dirbo visus darbus, o mes, vaikai, kiek galėdami padėdavome. Tėvai gyveno ateities viltimi ir buvo laimingi. Už dorą ir sąžininką darbą 1941 m. jie, kaip „nacionalistai ir buožės", buvo numatyti ištremti, bet suspėjo pabėgti. Sužinoję, kad veš, tėvai pasislėpė miške. Namuose nieko nerado, taip ir liko. 1947 m. tėvas buvo suimtas ir labai smarkiai sumuštas. Vėliau paleistas, bet visas turtas konfiskuotas. 1948 m. šeimą išvežė į Igarką.

Aldona Izakėnaitė, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Bečių km.

Be minėtų Žemės komisijos knygų, kiekvienoje apskrityje buvo sudaromi ir kiekvienais metais tikslinami, „buožių"* ūkių sąrašai tolygūs tremties sąrašams.

* (rus. kulak)

Gyvenome senoje kaimo sodyboje, kurią supo sodas. Du tvartai ir svirnas buvo seni, o klojimas ir gyvenamasis namas neseniai pastatyti. Namas dar nebuvo visai įrengtas, todėl gyvenome senajame. Tėvo ūkį sudarė 22 ha žemės, iš jų 16 ha paveldėti iš tėvo, o dar 6 ha nusipirko iš dvaro. Ūkyje laikėme 3 arklius, 6 karves ir bulių, 7 avis, paršavedę ir kiaulių, paukščių bei 36 bičių šeimas. Tėvas turėjo visą žemės ūkio inventorių, dvi kuliamąsias - arklinę ir motorinę. Sodyboje durys buvo nerakinamos, visur įprasta tvarka, savo vietose visi namų apyvokos daiktai, tarp jų siuvimo mašina, centrifūga. Samdinių neturėjome. Viską dirbome patys, daugiausia tėvas. Kad laukuose mažiau dygtų piktžolių, jis žemę ardavo nak-timis.1948 m. šeimą išvežė Sibiran. Vėliau naująjį namą perkėlė į Rečionių gyvenvietę, o sodybą sulygino su žeme.

Stasys Balza, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Laukūnų km.

Žemę gavau kaip karys savanoris. Pasistačiau trobesius, ūkininkavau bendraudamas su Lietūkio agronomais. Žinojau žemės sudėtį, taikiau klasikinę žemės dirbimo sistemą, įvedžiau sėjomainas. Ūkis buvo pavyzdinis: didelis sodas, 10,5 ha ariamos žemės. Ūkyje laikiau 2 arklius, 3 karves, 4 merinosų veislės avis ir aviną, paršavedę, auginau bekonus, turėjau pulką paukščių ir apie 20 bičių šeimų. Ūkiui ir žemei dirbti buvau įsigijęs visą reikiamą inventorių. Mylėjau žemę, gyvulius, ypač arklius.

Visus darbus dirbome patys, išskyrus rugiapjūtę, bulviakasį, javų kūlimą. Pokario metais ramybės neturėjome nei dieną, nei naktį: naktimis prikeldavo partizanai, praaušus duris daužydavo kareiviai ir stribai. Ne kartą buvau areštuotas, o 1948 m. kaip buožes išvežė Sibiran.

Mykolas Matulka, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Deltuvėlės-Pašlaičių vk.

Priedai: archyvo pažymų nuorašai ir kopija.

Ukmergės archyvo nuorašas Finansų skyriui Balza Vincas, ūkininkas 22 ha žemės

Turto surašymo aktas (kalba netaisyta)

1948 metų gegužės 24 d. komisija, susidedanti iš Deltuvos valsčiaus vykdomojo komiteto atstovo drg. Metrofanovo Mykolo, apylinkės tarybos atstovo drg. Arsejevo Jono (pavardė neįskaitoma) Česlovo, pravedė Balzos Vinco, Petro, gyv. Deltuvos valsčiaus Laukūnų kaime, turto surašymų:

Daikto pavadinimas, charakteristika

Kiekis

Trobesiai

1.    Gyvenamasis namas (vienas neįrengtas) 2

2.    Tvartai 2

3.    Svirnas 1

4.    Klojimas 2

Namų apyvokos daiktai

1.    Spintos drabužiams 2

2.    Dviratis 1

3.    Motociklas 1

4.    Rojalis 1

5.    Bufetas su ornamentiniais raižiniais 1

Gyvuliai

1.    Kumelės 1

2.    Kumeliukai 2

3.    Eržilas 1

4.    Karvės 4

5.    Bulius 1

6.    Avys 3

7.    Ėriukai 2

8.    Kiaulės 4

9.    Paukščiai 30

Žemės ūkio inventorius

1. Plūgai 3

Komisijos nariai 3 parašai

Ukmergės rajono Vykdomojo komiteto Finansų skyriui

Archyvo pažymėjimo nuorašas 1989 03 16 31-M į 1989 03 16 Nr.188/05-48. Dėl Matulkos

3. Mykolas Matulka

Mykolo, Kazio, konfiskuoto turto

Turto surašymo aktas (kalba netaisyta)

1948 m. gegužės mėn. 22 d. komisija, susidedanti iš Pabaisko valsčiaus vykdomojo komiteto atstovo drg. Maskovčenko, apylinkės tarybos atstovo drg. Bagučionio ir mažažemių - valstiečių atstovo drg. (pavardė neįrašyta) pravedė Matulkos (vardas ir tėvo vardas neįrašytas), gyvenančio Pabaisko valsčiaus Vaitkūnų apylinkės Deltuvėlės kaime, turto surašymą:

Daikto pavadinimas ir charakteristika

Kiekis

Trobesiai

1.    Gyvenamasis namas su skardiniu stogu 1

2.    Daržinė-kluonas 1

3.    Tvartas (su pagalbinėmis patalpomis: virykla, svirnu ir ant svirno vištide 100-ui dedeklių) 1

Gyvuliai

1.    Arkliai 1

2.    Karvės 2

3.    Kiaulės 6

4.    Avys 2

Žemės ūkio inventorius

1.    Vežimai 2

2.    Rogės

3.    Plūgai 2

4.    Drapakas 1

5.    Akėčios 2

6.    Gyvatukas 1

7.    Fuktelis 2

8.    Akselinė 1

9.    Auto batonas 1

10.    Akumuliatorius 1

11.    Svarstyklės 1

Namų turtas

2. Stalai 3

2.    Drabužių spinta 1

3.    Kietos kėdės (1 minkšta) 20

4.    Etažerė 1

5.    Dviratis 1

6.    Mandolina 1

7.    Spintelė 1

8.    Medinės lovos (viena geležinė) 3+1

9.    Samovaras 1

10.    Skrynelės 3

Kultūrų pasėliai

Žiemkenčių -4 ha, vasarinių kviečių - 2 ha, miežių - 1,5 ha, bulvių - 2 ha.

Žemės ūkio produktai

Grūdų -10 cnt, bulvių - 2500 kg. Neiškultų rugių - 30 kapų. Bičių avilių - 10 vnt.

Šis aktas surašytas trim egzemplioriais. Komisijos nariai: (trys parašai)

Į valstybės fondą paimta žemė buvo dalinama naujakuriams pagal vardinius sąrašus.

Žemės neturėjau, bet labai norėjau ją dirbti. 1946 m. persikėliau į Smalininkus ir gavau 5 ha žemės, bet 1947 m. - atėmė. Persikėliau į Viešvilę ir 1948 m. balandžio mėn. gavau 12 ha, bet 1948 m. gegužės 22 d. su žmona, kuri turėjo tuoj gimdyti, išvežė Igarkon. Už ką?!

Pranas Kundrotas, Jurbarkas

Juozapas Pleškys, gimęs 1897 m., kumetis, septynių vaikų tėvas, 1946 m. palaidojęs žmoną. 1948 m. tėvą, jo antrą žmoną ir penkis vaikus vežė į Sibirą. Vyriausiai ištekėjusiai dukrai Onai geležinkelio stotyje leido pasiimti vaikus į savo globą. Pamotė mirė Igarkoje 1949 m.

E. Pleškytė, Telšių apskr., Žarėnų valsč., Girkantiškių km.

Žemės reformai vykdyti prie Žemės ūkio ministerijos 1940 m. liepos 26 d. vyriausybės nutarimu buvo sudaryta Valstybinė žemės fondo komisija ir pagal apskritis dar 22 tokios pat paskirties komisijos.

Į valstybės žemės fondą imamos ir dalinamos žemės sklypai buvo skirstomi komisijų nuožiūra. Pavyzdžiui: Ukmergės apskr. Pagirio valsčiuje:

apkarpytų (sumažintų) iki 5 ha žemės ūkio sąrašuose esančiam ūkininkui Makarskui Vytautui iš asmeninės nuosavybės teise valdyto 122 ha žemės sklypo palikti 5 ha, o ūkininkui Čyvui Jonui iš 12,64 ha palikti 5,26 ha;

viršijančių nustatytą normą (30 ha) ūkių sąrašuose esančiai ūkininkei Daugelienei Onai iš asmeninės nuosavybės teise valdyto 55,93 ha žemės sklypo palikti 30 ha, o ūkininkui Čipliui Mikui iš 38,08 ha palikti 16 ha;

naujakurių vardiniuose sąrašuose mažažemiams: ūkininkei Baltušienei asmeninės nuosavybės teise valdžiusiai 11,94 ha žemės sklypą papildomai skirti 2,56 ha, ūkis padidintas iki 14,50 ha; Dargužiui Petrui 14 ha žemės sklypas padidintas iki 14,65 ha, papildomai skirti 0,65 ha; Gutauskui Mikui 8,5 ha žemės sklypas padidintas iki 11,28 ha, papildomai skirti 3, 41 ha;

bežemiams: Cinikui Stasiui skirtas 14 ha žemės sklypas, Cinikui Vladui -11,24 ha ir t.t.*

* Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Išvežimai

Mes buvom taikūs, paprasti artojai,
Savosios žemės kurmiai mes tikri... 
Audra sugrįždama pasikartojo 
Ir paskandino keršto sukūry.

Vėl grįžo mums pažįstami korikai,
Atsinešė Antikristo kėslus.
Visoj šaly su durtuvais iškriko
Apsėmė mus kaip amaras priklus.

Iš baimės bąla veidas mums kaip drobė,
Pažvelgus užmačių ir darbo jų -
Kryžius išdaužė ir namus išgrobė, 
Miestelių aikštės taškomos krauju.

Kančia pritvinko neišpasakyta -
Ji liejasi per kalnus ir laukus.
Sugaudė ir susiundė viens prieš kitą,
Kad nežinia, kas dar išduos, įskųs.

Kuklaus mes buvom kraičio susikrovę,
Nesikėsinom turtų svetimų.
O Viešpatie! Kokia baisi tikrovė -
Paliekam be tėvynės, be namų.

Tai šie mes žmonės, paprasti, nežymūs,
Kankinti vargo įvairiais laikais, 
Šiandieną atsidūrėm išvežimuos 
Su alkstančiais ir mirštančiais vaikais.

Nuo gimto kaimo su krauju mus plėšo,
Sumindo batais kaustytais žaizdas.
Kur žėlė rūtos, plėsis varnalėšos -
Graudi aplinkui girdisi rauda.

Į ką dabar mums kreiptis pirmučiausia.
Poliariniuos pražūsime speiguos.
Marija, Dievo Motina švenčiausia,
Kas, jei ne Tu, ateis mus ir paguos.

Pažvelk, kaip verkia moters ir vaikeliai,
Kaip motinos nualpsta liūdesy,
Kančias palengvink šito kryžiaus kelio, -
Visiems Tu, sako, Motina esi...

II skyrius

KAIP vežė “visam gyvenimui"

be teismo, 

be kaltės...

4. Stasė Tadarauskaitė

         * * *
Nešauk manęs, Tėvyne!
Neskaudink man širdies,
Sunki dalia tremtinio,
Toli, be ateities.

Ilga eilė vagonų,
Kančios ir skausmo daug.
Veidai išblyškę žiūri,
Pagalbos čia nelauk.

Stulpai pro šalį slenka,
Laukai, veja žalia,
Tremtinio šiaurėj laukia
Naktis šalta, šalta.

Nešauk manęs, Tėvyne!
Nešauk ir neviliok.
Šaltuos šiaurės ledynuos
Mums laisvės žiedą duok.

Janina Dešrytė

1948 m. gegužis. Trėmimo operacijos "Vesna" ešelonas Nr. 97918, vagono Nr. 54-55*.

* Lietuvos Respublikos VRM archyvas

Vežė šeimą į Sibirą. Sūnus Vytautas Mockaitis, gimęs 1932 m., mėgino bėgti, bet į jį šovė, sužeistą pribaigė. Nušovė stribas Žilaitis iš Veliuonos. Palaidojo gimnazijos moksleiviai.

Domicėlė Mockaitienė, Kauno apskr., Veliuonos valsč., Teraspolio km.

1948 m. gegužės 22 d. vežant nušovė sūnų Antaną Brazą, gimusį 1928 m. Bėgo su tėvu.

Ona Brazaitienė, Tauragės apskr., Eržvilko valsč., Palabaukščių km.

Vaiškonių kaime vežant nušovė mėginusį bėgti 10 metų berniuką Radzevičių.

Vytautas Putna, Ukmergės apskr., Pagirių valsč., Vaiškonių km.

1948 m. pavasarį kieme nušovė Juozapą Jeraminą, nes nenorėjo važiuoti į Sibirą ir lipo iš vežimo. Nušautą kartu su šeima išvežė į Rozalimą ir net seseriai neleido jo palaidoti. Nežinia kur padėjo.

Jeraminienė, Šiaulių apskr., Rozalimo valsč. , Medikontų km.

Dukra laukėsi. Stribai ją mušė. Atėmė maisto produktus. Nieko neleido pasiimti.

Pranciška Jankauskienė, Raseinių apskr., Betygalos valsč., Zvegių km.

Kai vežė mane, vienuolikmetę mergaitę, sesuo liepė bėgti. Bėgančią kareiviai matė, bet nieko nesakė, o liaudies gynėjas, kilęs iš mūsų kaimo, vijosi per pievas ir balas...

Aš galvojau: jeigu labai greitai bėgsiu, tai kulka manęs nepasieks, bet stribas pagavo ir per visą kaimą vedė laikydamas už apykaklės. Dabar jis jau miręs.

Vlada Akstinaitė, Varėna, Raudononių km.

Vežė stribai ir kareiviai. Stribai - Mosiejai, Pranas Jakas, Antanas Pronskus -nieko neleido imti. Džiūvo taboka. Kareiviai patarė pasiimti nors ją. Taip aštuonių žmonių šeima ir išvažiavome į Sibirą su septyniais maišais tabokos.

Pranas Daugnora, Raseinių apskr., Betygalos valsč., Tarosų km.

Veroniką Kerbelienę iš Ukmergės apskr. Deltuvos valsč. Kurėnų kaimo vežė vieną, basnirčia įsispyrusią į kaliošus, sijoną ant marškinių užsimovusią, apsisiautusią didžiuliais kailiniais, vienplaukę, net skarelės nepasiėmusią ir priešingai: vežant iš to paties valsčiaus Kunigiškių kaimo Veroniką Kačkienę, stribai visą šeimos turtą sukrovė į ryšulius, sumetė vežiman ir ant jų Veroniką pasodinę taip vežė. Pabėgusieji - tėvas, sūnus ir dukros - liko nuogi ir basi. O motina Igarkoje turėjo didelį rūpestį, kaip atsivežtus drabužius ir apavą Lietuvon išsiųsti.

Stefanija Jakubonytė-Jakubonienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Skabeikių km.

Gegužės 22 d. rytą pasigirdo baisus beldimas į duris. Beldė šaukdami lietuviškai ir rusiškai, kad atidarytume duris. Sesuo atidarė. Tarpdury išvydome vieną moterį ir kelis vyrus, pasiruošusius šauti. Liepė sustoti vidury svirno, neleido apsirengti, apieškojo visus kampus, išvertė lovas. Netrukus atvarė ir tėtį. Pasakė, kad veš į Sibirą baltų meškų šerti.

Aldona Rudzinskienė, Kauno apskr., Kaišiadorys

1948 m. gegužės 22-osios naktį atėję vyrai pakinkė tėvų arklius į vežimą. Tėvas žuvavo ežere, tai jo nepaėmė, rado motiną, mus - tris mergaites ir sunkiai sergantį senelį Kuncaitį Praną, (g.1866 m.). Mama sugebėjo pabėgti, nes manė, kad mūsų vienų neveš. Tačiau Onutę penkerių metukų, mane - pustrečių ir 82 metų tėvuką sumetė į vežimą ir išgabeno... Elvyrai buvo trys mėnesiai, tai ją pametė šuniui pas būdą, kad suėstų. Taip mes trise ir išvykome į nežinią. Pirmą naktį tėvukas mirė. Likome su sesute tarp svetimų, savo nelaimės prislėgtų žmonių. Tėvai varstė įstaigų duris, kol po 4 mėnesių Krasnojarsko krašte mus susirado mama. Ji tris kartus bėgo su mumis, bet vis pagaudavo. Tėvas mirė teturėdamas 45 metus. Elvyrą užaugino kaimynai.

Nijolė Kuncaitė, Vilkaviškis

Anksti rytą, apie ketvirtą valandą, mūsų šeima - tėvai ir trys vaikai - buvome pažadinti iš miego. Mums, buožėms - liaudies priešams, buvo įsakyta skubiai krautis mantą į vežimą - veš Sibiran. Baimės apimtiems tėvams viskas krito iš rankų. Mama paskutinį kartą pagirdė mus pienu ir aprengusi susodino į vežimą... Gerai prisimenu, kad lietuviai trėmėjai buvo kur kas žiauresni už rusus, kurie aiškino, kad mūsų nešaudys, o būsime išvežti į Sibirą, kur reikės gyventi, liepė pasiimti kuo daugiau šiltų drabužių ir maisto.

Vytautas Putna, Ukmergės apskr., Pagirių valsč., Vaiškonių km.

Tremties akcijoje dalyvavo du kareiviai ir vienas lietuvis. Lietuvis elgėsi šiurkščiai, susiruošti skyrė pusę valandos. Vyras buvo pasodintas užstalėje ir saugomas ginkluotų kareivių. Liepė nieko neimti, nes viskuo būsime aprūpinti. Baimės, siaubo ir nevilties apimta penkerių metų dukrą išsivežiau basą. Antroji dukra, vienuolikmetė, buvo suimta Eržvilko gimnazijoje po pamokos ir visą parą praleido belangėje. Paskui ginkluotų vyrų buvo pristatyta į ešeloną.

Antanina Kundrotienė, Tauragės apskr., Eržvilko valsč., Džingų km.

Vežė stribai ir kareiviai. Tėvai, atidavę duoklę ir sumokėję mokesčius, ne kažką galėjo ir pasiimti. Motinai brangiausias turtas buvo siuvimo mašina, kurią atsargiai įdėjo į ratus. Stribui atrodė kitaip, nes paėmęs mašiną iš vežimo įnešė ją atgal į trobą. Motina, atėjusi su kitais daiktais ir neradusi mašinos, grįžta į trobą ir vėl neša ją į ratus, o stribas -vėl atgal į trobą. Ir taip mama su stribu tąsėsi dėl tos mašinos, kol neįsikišo rusų karininkas: liepė palikti mašiną motinai pasakęs, kad gal jai tai bus pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Iš tikrųjų taip ir buvo.

Vladas Stankūnas, Raseinių apskr., Betygalos valsč., Didžkaimio km.

Mano kančios kelias prasidėjo 1948 m. gegužės 22 d. Man dar ir aštuoniolikos nebuvo. Buvau ką tik pražydusi gėlė, tik tas žydėjimas buvo labai trumpas. Prasidėjo kančios, baimė, liūdesys. Ilgėjausi gimtųjų namų, kurie man buvo neapsakomai brangūs. Nežinojau ir neįsivaizdavau, kaip galima išgyventi be tėvų, svetimoje žemėje. Niekas nepaklausė, ar pajėgsiu prasimaitinti. Ačiū Dievui, alkiui malšinti jėgų užteko, tačiau kur kas sunkiau buvo alkanoms šaltį įveikti, kuris siekdavo iki -60°C. Su seserimi išvažiavome tik su vasariniais drabužėliais, per pusvalandį mažai ką suspėjome pasiimti. Esame dėkingos rusų kareiviui, padėjusiam susikrauti šį bei tą. O vadinamieji liaudies gynėjai vogė, kas jiems patiko, kišosi į užančius, kišenes ir vis kartojo: „Jums nieko nereikės".

Antosė Mankutė, Raseinių apskr., Nemakščių valsč., Milžavėnų km.

Saulėtą 1948 m. gegužės 22 d. rytą automatais ginkluoti kareiviai ir stribai įsiveržė į namus, liepė važiuoti į Sibirą. Išsigandusi iššokau iš lovos ir išbėgau į kiemą, kur keliese stumdė brolį Stasį, o vienas buože mušė jį per nugarą. Mane jie įstūmė į trobą. Kambaryje klūpėjo tėvas su kryžiumi rankose. Motina ir sesuo stovėjo kampe. Stumtelėjo prie jų. Atsisveikindamas su namais tėtis lenkėsi pabučiuoti žemę. Stribas sugriebė jį už apykaklės, ištraukęs iš rankų kryžių sviedė durų link, o tėtį partrenkė mums po kojų. Kryžiaus kotas atsimušęs į sieną lūžo, o kryžius su likusia koto dalimi atriedėjo prie stalo ir atsistojo priešais mus. Stribas paleido virš mūsų galvų į lubas tris automato serijas. Po to parako dūmuose mus po vieną išstumdė į kiemą. Ten stovėjo vežimas, į kurį buvo kažkas įmesta. Jame sėdėjo leisgyvis sumuštas brolis, kuriam baudėjai vis dar grūmojo ir šaukė: „bandit". Motina puolė po vežimo ratais, kad ją suvažinėtų. Verkdama griebiau ją į glėbį ir maldavau važiuoti kartu: „Mama, kaip mes be tavęs gyvensime!" Pajudėjus vežimui, mums buožėmis baksnojo į nugaras, kad greičiau judėtume. Griūdami, klupdami ir keldamiesi ėjome iki Taujėnų dvaro. Iš ten visi suvežtieji sunkvežimiais buvome gabenami į Jonavos stotį.

Elena Rutkauskaitė-Simėnienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Žiogelėnų vk.

Mama augino vienuolika vaikų. Namuose buvo penki, tuos ir išvežė. Leido pasiimti drabužių, patalynę ir šiek tiek maisto. Kaimynei leido pamilžti karvę ir pripilti bidoną pieno. Duona liko duonkubilyje, įmaišyta, tą dieną turėjome kepti. Pakinkė porą mūsų arklių. Mama, paėmusi nuo sienos kryžių meldėsi ir laimino mus, vaikus, kambaryje prie stalo. Stribas spyrė mamai į kojas, ji taip ir suklupo. Jai paralyžiavo kojas ir daugiau ji nebeatsistojo. Du stribai, paėmę už pažastų, išvilko ją į kiemą ir įmetė į vežimą. Mama išgyveno dar dešimt metų, bet nebevaikščiojo.

Mus iš namų vežė dvylika sargybinių, surištomis rankomis kaip didžiausius nusikaltėlius.

Mikasė Bukauskaitė, Tauragės apskr., Kvėdarnos valsč., Alkupio km.

Atėjo su šautuvais, liepė greitai rengtis ir važiuoti. Maži vaikai verkė, negalėjau nė aprengti. Mačiau, kaip jie mirė iš bado, tačiau negalėjau niekuom padėti. Sunku ir apsakyti... Vyras mirė 1945 m., mane su vaikais išvežė 1948 m.

Stasė Railienė, Ukmergė

1948 m. gegužės 22 d. ankstų rytą sesuo Bronė Staniulytė, pamačiusi ateinančius kareivius, pasislėpė daržinėje, šiene. Badydami šieną šautuvų durtuvais, kareiviai ją surado. Smarkiai sumušė šautuvų buožėmis, reikalavo pasakyti, kur broliai ir seserys, grasino nušauti. Liepė kinkyti arklius, nuvežė į Pašilę, o iš ten į Sibirą. Kartu išvežė tėvus ir mane su dviem kūdikiais. Kad broliai tarnavo raudonojoje armijoje, į tai nebuvo atsižvelgta.

Marija Staniulytė-Blažaitienė, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Olšankos pl.

Gyvenau Ukmergėje pas vyro motiną. Vežant rusas karininkas paliko verkiantį sūnelį - Romą Ruskonį, gimusį 1947 m., anytai. Jis pasakė, kad tuomet, kai užaugs, pats atvažiuos pas motiną. Tuo tarpu stribai, tarp jų ir pažįstamas kaimynas, ragino ir šaukė: „Greičiau lipk į mašiną, padla!" Šie žodžiai iki šiol skamba ausyse... Vyras, Kristijonas Ruskonis, gimęs 1913 m., buvo komandiruotėje. Jį atvežė į Jonavos stotį.

Marija Ruskonienė, Ukmergė

Anksti rytą, auštant, kažkas smarkiai pabeldė į duris. Pažvelgusi pro langą mama pamatė pilną kiemą kareivių. Įėję į vidų jie pasakė, kad atvažiavo mūsų perkelti į kitą gyvenamąją vietą. Pradėjome verkti. Jie mus ramino, liepė imti viską, ką tik galime, nes ir ten reikės gyventi. Patys kareiviai pripylė maišą bulvių, grūdų, neragino. Iš aštuonių vaikų šeši buvome namuose, tuos ir išvežė. Brolis paryčiui grįžo namo, bet pamatęs pilną kiemą kareivių praėjo pro šalį. Kitais metais jį paėmė į kariuomenę. Vyriausiasis brolis buvo įkalintas.

Tėvas turėjo 13 ha žemės, mirė 1938 m., palikęs septynis vaikus, iš kurių vyriausiam buvo tik 14 metų, o aštuntasis dar negimęs. Braukė ašarą kaimynai į mus žiūrėdami tada ir dabar, kai jau paūgėjusius sodino į vežimą ir vežė iš namų. Duonkubilyje liko užminkyta duona. Kai saulei leidžiantis mus vėl sunkvežimiais vežė per kaimą į Jonavos stotį, verkė visas kaimas, mėtė mums ryšulius su maistu.

Janina Dirsytė, Ukmergės apskr., Siesikų valsč., Belazariškių km.

Dideliu triukšmu buvome prikelti anksti rytą. Į trobą su kareiviais įėjęs karininkas suriko: „Dokumentų patikrinimas!". Iš manęs ir brolio atėmė paduotus dokumentus, liepė per 20 minučių susiruošti į kelionę. Nieko nepasiėmėm, kažką įdėjo teta, su kuria gyvenome pas kaimynus.

Pakeliui užvažiavome pas Motiejūnus. Jie verkdami susėdo į sunkvežimį, nes lovoje paliko paralyžiuotą tėvą, o karininkas pasakęs: „Tegul dvesia iš bado". Išlaipino Želvoje, žvyro duobėse. Pamatėme ten mūsų laukusius sargybinius, o vėliau ir kitus atvažiuojančius sunkvežimius. Daugėjo likimo draugų. Taip prasidėjo ilga sunki kelionė. Važiuojant į Jonavą, visi, mus pamatę, mojavo rankomis... Jie viską suprato.

Vaclovas Davenis, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Davenių km.

Seserys dvynės Ona ir Juzė gyveno kartu. Juzė buvo siuvėja, o Ona dirbo padiene darbininke pas ūkininkus. Kai jas vežė, Juzę nešte nunešė į vežimą - ji buvo invalidė, 1949 m. mirė Igarkoje iš bado. Ona Karalytė tremtyje išprotėjo. Po reabilitacijos ji buvo perkelta į Vilkaviškio bepročių namus.

Kazys Ptašinskas, Kauno apskr., Seredžiaus valsč., Žemaitaičių km.

Vežė stribai. Leido pasiimti tik porą pagalvių. Kaimynai atnešė duonos, kiaušinių, pieno.

Angelė Lazauskaitė, Raseinių apskr., Jurbarko valsč., Naukaimio km.

Vežė kareiviai. Tėvas nenorėjo nieko imti iš namų. Rusų karininkas supykęs įsakė jam nedelsiant krautis daiktus, nes veža nesušaudyti, o gyventi tolimame krašte.

Česlovas Juknevičius, Raseinių apskr., Raseinių valsč., Kubetkiškių km.

Vežė du stribai, viena moteris lietuvė ir du rusų kareiviai. Mažai ką turėjome pasiimti, nes viskas jau buvo konfiskuota. Gyvulius iššaudė, šeimos nariai buvo sustatyti prie sienos, kad nematytų, kas ką pasiima.

Alfonsas Vaičekauskas, Raseinių apskr., Šimkaičių valsč., Paalsio km.

Mane su žmona ir dviem dukrom ginkluoti vyrai naktį nuvarė į sunkvežimį ir pasakė, kad veš kur baltos meškos ir kad mums daugiau nieko nebereikės. Su savimi beveik nieko ir nepasiėmėme.

Klemensas Jegelavičius, Kauno apskr., Vendžiogalos valsč., Tolėjų km.

Naktį mūsų sodybą apsupo kareiviai su liaudies gynėju Drukteniu ir saugojo iki ryto, o ryte atvarė arklį su vežimu. Susikrovėme, ką leido: maisto, drabužių, įrankius - kirvį, pjūklą. Sakė mišką reikės kirsti.

Zenonas Vaištaras, Raseinių apskr., Viduklės valsč., Kampaičių km.

Prikėlė mus paryčiui. Susiruošti leido 15 min. ir tai su sąlyga, kad vaikai neverks, kitaip - išveš su marškiniais. Maisto atsargų beveik neturėjom, nebuvo ko ir įsidėti: siunčiau siuntinius tėvui, įkalintam 10 metų.

Veronika Grybienė, Ukmergės apskr., Žemaitkiemio valsč., Mečeriškių km.

Vos auštant prikėlė pažįstami stribai.

Liepė ruoštis, nes esame tremiami į Sibirą. Nors ir manėme, kad galime būti vežami, bet labai išsigandome, ėmėme, kas pakliuvo po ranka, o ne tai, kas reikalinga. Trėmimo akcijoje dalyvavo pas mus porą metų bernavęs gretimo kaimo vaikinas Vincas Belickas. Žinodamas, kur kas padėta, į vežimą įmetė porą palčių lašinių, bidoną medaus, iškėlė iš ratų mano įdėtą balną. Neragino, o eidamas šalia vežimo vis kalbėjo: „Nepyk Matulka. Matai, reikėjo išleisti už manęs dukterį, nebūtų vežę". Pakeliui kaimynai atėjo atsisveikinti, atnešė duonos. Atvežė į Vaitkuškio dvaro kiemą, kuris jau buvo pilnas žmonių. Paskutinį kartą paglosčiau arklių galvas. Laukėme sunkvežimių. Kartu vežė ir ištekėjusią dukrą su vaikais. Vyresnįjį trejų metukų sūnų Rimantą ji norėjo palikti anytai Jakštienei iš Vaitkūnų kaimo, bet neleido.

Mykolas Matulka, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Deltuvėlės-Pašlaičių vk.

Mane su motina paėmė 1948 m. gegužės 22 d. švintant. Mokėjau rusiškai, todėl paprašiau rusų karininką, kad paliktų mano seną motiną. Mane juk veža darbui, o ją tik mirčiai svetimame krašte. Išklausęs karininkas pasiteiravo, ar palikta turės kur gyventi, ar yra giminių ir, leidęs su ja atsisveikinti, paliko kaime.

Pranas Jankūnas, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

Šeimą - tėvus, motinos seserį ir penkis mažamečius vaikus - vežė stribai. Pakeliui motinai su Antanu, gimusiu 1947 m., ir jos seseriai su Jonuku, gimusiu 1945 m., leido pasilikti.

Petras Lukša, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Vareikių km.

Turėjau 3 ha žemės. Buvau vienturtis sūnus, prieš metus vedęs. Žmona Elena laukėsi. Turėjom nedidelį ūkį: gyvenamąjį namą, kluoną, du tvartus, arklį, dvi karves, tris avis, dvi kiaules ir viską, ko reikia ūkiui. 1948 m. gegužės 22-osios naktį namus apsupo kareiviai. Dalyvavo Petrė Kažulionienė, gyvenanti antrojoje Varėnoje, ir liepė ruoštis. Nedavė nieko pasiimti, sakė: „Ten viską rasite!" Žmonos motina pradėjo verkti, prašydama, kad ją paliktų, nes jos kita pavardė. Žmona prasitarė, kad jai paliks drabužius. O Petrė ir sako leitenantui: „Na, tai jai viskas ir liks"- ir liepė važiuoti kartu. Neleido pasiimti jokių daiktų, nors kareiviai sakė, kad viskas bus reikalinga. Neturėjome duonos - atnešė kaimynai.

Petras Jurgelevičius, Varėna, Merkinės valsč., Rudnios km.

1948 m. gegužės 22 d. anksti rytą mūsų sodybą apsupo kareiviai. Liepė skubiai ruoštis, grasino nušauti motiną, kad nepasako, kur slepiasi jos dukterys. Surinko visus. Ginkluoti kareiviai atvarė seserį gimnazistę net iš Ukmergės. Mums neleido atsisveikinti su ištekėjusia seserimi, per kurios kiemą vežė vežimu, o apie tai, kad reikia pasiimti maisto, nebuvo nė kalbos.

Leonora Riklickaitė-Griškevičienė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Jakutiškių km.

Vežė kareiviai su stribais. Viskas iš mūsų buvo atimta. Turėjome tik miltų, tai juos ir vežėmės. Be to, pasiėmėme porą didelių butelių vandens su kava (į 201 butelį įbėrėm saują kavos, kad negestų vanduo). Mat tėvai 1941 m. pabėgo nuo vežimo, bet gavę iš giminių laiškus žinojo, kad kelionėje daugelis mirė nuo troškulio, nes neduodavo vandens.

Mažai pasiėmėme drabužių. Kareiviai patarė imti viską, nes visko reikės, bet stribai ištraukinėjo iš maišų geresnius daiktus ir metė atgal.

Aldona Izakėnaitė, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Bečių km.

Atvykau pas sūnų paviešėti. Namus iš vakaro apsupę kareiviai ir stribai suėjo į vidų, sėdėjo visą naktį, o 5 val. ryto perskaitė tremties dekretą, liepė per pusvalandį susiruošti. Manęs sąrašuose nebuvo. Norėjau pabėgti, bet vienas stribas pasivijo, apspardė, įrėmęs šautuvo vamzdį nugaron parsivarė namo ir kartu su sūnumi, kurį surišo, trimis mažais vaikais ir marčia išvežė. Beveik nieko neleido pasiimti.

Kazimiera Kasiulienė, Kauno apskr., Babtų valsč.

Nakvojau pas kaimynus. Pamačiusi, kad apstotas mamytės namas, skubėjau namo. Kaimynė mėgino sulaikyti, už rankų griebė, bet supratusi, kad vis tiek eisiu, atpjovė mėsos gabalą, įdėjo duonos...

Mamytė, pamačiusi mane, griebėsi už galvos ir šaukė: „Kodėl parėjai? Juk išveš". Kai ką leido pasiimti. Rusų kareiviai kelis kartus dėjo didelį puodą į vežimą, bet mama vis išmesdavo. Kam? Gal pavežę už Vilniaus sušaudys... Paliko ir ratelį. Beveik nieko nepasiėmėme, geresni daiktai buvo išnešti pas kaimynus, visas turtas konfiskuotas.

Genovaitė Burbulytė, Ukmergės apskr., Pagirių valsč., Gudelių km.

Pastebėję į mūsų sodybą įsukantį sunkvežimį, tėvai liepė mums, vaikams, slėptis ir patys pasislėpė. Namuose liko tik tėvo sesuo. Aš pasislėpiau rugiuose. Kareiviai ilgai naršė kiemą, netilo triukšmas. Neiškentusi, norėdama pamatyti, kas ten dedasi, iš rugių iškišau galvą vieną kartą, antrą. Trečią kartą pastebėję rugiuose baltuojančią galvą, kareiviai pašaukė, liepė ateiti į kiemą, paklausė pavardės, ar čia gyvenu, ir kartu su teta liepė lipti į sunkvežimį. Taip ir išvežė beveik tuščiom rankom.

Ona Rutkauskaitė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Svaronių km.

Vežant tėvo šeimą, sunkiai sergančią 81-erių metų močiutę Grigienę išvarė iš namų ir paliko, o 88-erių metų senelį įkėlė į vežimą ir išvežė į Jonavą. Tėvas buvo grįžęs iš kalėjimo, jam nebuvo iškelta byla. Senelių ūkis -18 ha žemės.

Zenonas Grigas, Ukmergės apskr., Panoterių valsč., Pasados km.

Apie 5 val. ryto prikėlė, liepė greitai rengtis. Kieme stovėjo su vežimu atvarytas kaimynas. Labai išsigandome. Mane, išlipusią iš lovos, pradėjo krėsti drebulys. Visa drebėjau, visiškai netekau nuovokos. Tuo metu pas mus buvo sūnėnas. Tėvas paprašė, kad atneštų lašinių, skilandžių, dešrų. Ką atnešė, tą tik ir pasiėmėm. Sūnaus nebuvo namuose, todėl, ištraukusi iš spintos jo drabužius, pakišau po čiužiniu, kad pasiimtų, kai grįš... Į vežimą įmetė ir sunkiai sergančią, žaizdotą vyro motiną. Šiek tiek pavažiavę išsigando, kad ji mirs bevežant. Iškėlė iš vežimo ir paliko pakelėje gailiai raudančią: „Kur vežat mano Vincelį, kad tik sugrįžtų mano sūnelis, kad pamatyčiau dar bent kartelį." Nepamatė.

Marcelė Balžiene, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Laukimų km.

Mokiausi Ukmergės gimnazijoje ir su dviem kaimyno dukromis ir jų broliu gyvenau namelyje prie klebonijos. Tą vakarą, apie 11 valandą, grįžome namo ir klebonijos kiemą radome pilną uniformuotų ir neuniformuotų vyrų. Paklausė pavardžių. Man liepė eiti į vidų ir rengtis. Mėginau prieštarauti, aiškinau, kad turiu ruoštis egzaminui. Pasakė, kad iki egzamino grįšiu. Liepė įsidėti maisto. Pasiėmiau duonos riekę. Diena buvo labai šilta, todėl nusiaviau aulinius batus, kojines, apsiaviau vasariniais ir daugiau nieko nepasiėmusi išėjau. Prašiau, kad tik nepasakytų mamai, jog mane paėmė.

Nuvedė į stribų būstinę Kauno gatvėje. Ten pilnas koridorius rusų kareivių ir daug tokių atvestų kaip aš. Supratau, kad egzaminų neteks laikyti.

Kitą dieną išvežė į Jonavos geležinkelio stotį. Vienas pažįstamas stribas ramino: „Nenusimink, greitai atvažiuos brolis ir tėvai". Brolis dirbo traktorininku Taujėnuose, atvažiavo purvinom drapanom, net nenusiprausęs. Žmonės įdėjo jam duonos, lašinių. Sėdėjom abu ir laukėme tėvų. Atvežė Kačkienę, pasodintą ant aukšto vežimo, prikrauto visos šeimos daiktų. Atvažiavo ir tėvai.

Emilija Balzaitė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Laukūnų km.

Dirbau Ukmergėje. Mane kartu su moksleivėmis nuvežė į stribų būstinę. Visos beveik nieko nepasiėmusios, su vasariniais drabužėliais. Rytojaus dieną išvežė į Jonavos stotį. Ten su tėvu įsodino į gyvulinį vagoną.

Ona Jankūnaitė-Navickienė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

Mano motiną išvežė vienut vieną. Išvežė kaip stovi, tik su vasarine suknele. Nenoriu pasakoti visų tų bado ir šalčio kančių, kurias patyrė mama. Ir dabar rašau verkdama. Tai per daug skaudi tema mūsų šeimai. Mama sako, kad geriau jau būtų to neprisiminti, nes su kiekvienu prisiminimu atgyja senos žaizdos...

Verutės Ožkutytės duktė

Tą ankstų rytą tėvelis kaimo keliuku vedė veršelį į ganyklą. Sutikti NKVD dalinio vyrai paprašė dokumentų. Pateiktame asmens dokumente pirmoji pavardės raidė buvo taisyta. Ta dingstimi jį vežė į Raseinius dokumentų patikrinti, o nuvežė į Igarką.

Keistos trėmimo priežastys: per karą sudegė namai, šeimai teko gyventi sandėliuke, t.y. vasaros virtuvėlėje. Šaltesniu metų laiku priglausdavo kaimynai.

Janina Šilanskaitė, Raseinių apskr., Girkalnio valsč., Surmantų km.

Mums pranešė, kad veš į Sibirą. Susiruošėm, susirinkome vaikus ir visi kartu laukėme, kol paims.

Leokadija Švoinickienė, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Juodakių vs.

Jonavoje stovėjo ešelonai iš dviašių,o daugiausia keturašių vagonų, kuriais būdavo vežami gyvuliai. Ešelonas Nr. 97915 (sudarytas iš 61 vagono) buvo skirtas Ukmergės apskrities šeimoms, o ešelonas Nr.97918 (60 vagonų) - šeimoms iš Kauno ir Ukmergės apskričių vežti*.

* Lietuvos kovų ir kančių istorija. Dokumentų rinkinys. 1994

Jonavoje išvydau baisų vaizdą: minios žmonių, verksmai, dejonės ir aimanos. Tarp mūsų, ukmergiškio jaunimo, - daugiausia mokiniai. Liepė visiems laukti tėvų, nes kartu su jais važiuosime ten, kur baltosios meškos. Toje minioje vieni susirado saviškius, kiti jų nesurado. Kas nerado, važiavo vienas, o vienam dar liūdniau. Pavakary suvarė į gyvulinius vagonus. Mūsų vagonas buvo pažymėtas 28 numeriu, jame per 30 žmonių, o mažas langelis tik vienas... Pervažiuodami sieną, verkėme ir meldėmės: „O Dieve, nejaugi paskutinį kartą matome, nejaugi niekada negrįšime į Tėvynę?!" Giedojome „Marija, Marija..."

Stefa Jakubonytė-Jakubonienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Skabeikių km.

Mane su broliu atvedė prie siaubo priblokštų tėvų, sukišo į vagoną ir užrakino. Langeliai užkalti, vagone smarvė. Jokių gultų, tvanku, tamsu, tik girdėti triukšmas, žmonių raudos. Tiesiog baisu! Vagone be šeimos buvo vežamas Antanas Tušas iš Kadrėnų kaimo. Susiradęs peiliuką, jis duryse išpjovė mažą skylutę, pro kurią viena akimi galima buvo pamatyti, kas dedasi už durų. Niekas nepagalvojo, kad skiedrytės nukris ant perono. Jas pamatę kareiviai atidarė duris, įsiutę įsiveržė į vagoną ir liepė pasakyti, kas išpjovė skylę. Tačiau vagone niekas nieko apie tai nežinojo. Pagrasinę, kad vagono durų daugiau neatidarys, kareiviai išlipo ir vėl jas užrakino. Šio įvykio kaltininkas buvo labai išsigandęs, jį ko gero būtų sušaudę. Vagono durų tikrai kelias paras neatidarė. Troškome be vandens, kentėjome dėl gamtos reikmių. Atidarę duris sukomandavo: „Под вагон!" (Po vagonu!), teko kareivių akivaizdoje tūpti vienam šalia kito.

Emilija Balzaitė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Laukūnų km.

Jonavoje susodino į gyvulinį vagoną labai daug žmonių. Vagone buvo gultai, todėl po jais susikrovėme ryšulius. Kai žmonės sausakimšai susigrūdo ant gultų, su trenksmu užsidarė durys. Nuo tamsos ir oro trūkumo pasidarė nežmoniškai baisu. Visi pradėjome verkti ir šaukti... Kareiviai atidarė duris, įlipo į vidų ir atmušė nuo langelio vieną lentą, kad oro įeitų. Vagono durų neatidarė tris paras, kažkam susuko vidurius, bet... jokios išeities. Žmogus užsisiautė apsiaustą ant galvos, atsisėdo ant kibiro ir sėdi. Tik Molodečnoje gavome vandens atsigerti. Prasidėjo komandos: „Под вагон!" ir „Заходи в вагон!" (Po vagonu! ir Į vagoną!) Niekur nepasidėsi, niekur nuo kareivių nepasislėpsi! Negalėdama daugiau kentėti, pritupi šalia vyro... Neįmanoma ir apsakyti, koks siaubas. Ir taip visą kelią...

Janina Dirsytė, Ukmergės apskr., Siesikų valsč., Belazariškių km.

Į vagoną susodino daugiau kaip 60 žmonių. Visi nežmoniškai susigrūdę tarp ryšulių ir ant jų. Į mūsų vagoną pateko ir senyvo amžiaus kaimynas, kurį vežė vienut vieną, nieko nepasiėmusį -nei maisto, nei drabužių. Kelias paras neatidarė vagono durų, ir jam miegant prisiglaudus prie svetimų ryšulių, be įprasto dvoko, pasklido naujas... Vyrai žadina senuką, o tas išsigandęs dievagojasi: „Kaimynėliai, dovanokit, susapnavau, kad ganykloje arklius ganau, užėjau už krūmo... ir padariau".

Valerija Atkočiūnaitė, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Rizgonių km.

Jonavoje susiradau tėvą. Į vagoną suvarė daugiau nei 30 žmonių, užkalė langelį ir užrakino duris. Vagone buvo gultai, bet visiems vietos neužteko. Dalis įsitaisė tarp jų ant savo maišų su daiktais.

Uždaryto vagono tris paras neatidarė. Kas neiškentė, darė į puodus ir pro plyšius pylė lauk. Pataikė ant kareivių. Kilo baisus triukšmas. Sustojus už Lietuvos sienos, stotyse matydavome, kad mūsų ešalonas ne pirmas juda į šiaurę. Tai rodė po vagonais palikti „tualetai". Jaunoms mergaitėms, kokia tada aš buvau, ši procedūra buvo tokia pat baisi, kaip ir į kibirą vagone, kur, be tavęs, dar 30 žmonių.

Ona Jankūnaitė-Navickienė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

Žmonės su vaikais ir seneliais buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus, kurių kiekviename buvo po du mažus langelius. Vaikai laukdavo eilės prie jų pakvėpuoti, nes vagone buvo labai tvanku.

Vytautas Putna, Ukmergės apskr., Pagirių valsč., Vaiškonių km.

Jonavoje į gyvulinį vagoną įgrūstas 88-erių metų mano senelis Petras Grigas mirė 1948 m. gegužės 23 d. Tačiau ir mirusį vežė. Išnešė iš vagono Molodečno stotyje. Kur dėjo - nežinia.

Zenonas Grigas, Ukmergės apskr., Panoterių valsč., Pasados km.

Mane, ištiktą siaubo, virpančią, basą, kartu su tėvais atgabeno į Jonavą ir liepė krauti į gyvulinius vagonus, ką turėjome.

Stefa Jakubonytė man sako: „Stase, bėkim!" Tačiau tėvelis, atspėjęs tą mintį, apkabino mane ir, priglaudęs prie krūtinės, sukuždėjo: „Vaikeli, nepaleisim nuo savęs! Mirsim visi kartu!"

Gyvuliniame vagone ant suverstų maišų, tarp kudakuojančių vištų, susispaudę kūnas prie kūno, tarsi silkės statinėje suslėgti, dusdami nuo oro stokos giedojome šventas giesmes, kurių graudi melodija priminė laidotuvių apeigas. Atidarę vagonų duris, kartą į parą, išleisdavo tuštintis po tais pačiais vagonais. Tokių „tualetų" gausius pėdsakus paliko anksčiau pravažiavę ešelonai... Kažkokia alyva tepa vagonų ratus, aptaško ne vieną besituštinantį. Vienas senelis, apipiltas tokia alyva, repečkom grįžta į vagoną, nes ligos ir pažeminimo pakirstas nebepastovi ant kojų...

Vagone kuo tolyn, tuo sunkyn nuo smarvės, nuo dar tebekvaksinčių gyvų vištų, kurias jų šeimininkas vežėsi kaip viltį, jog padėtas kiaušinis gal išgelbės nuo bado. Troškulys marinte marina... Akyse stovi tėviškės šulinio svirtis, kurią nuleidęs į šulinį tarsi gervės snapą iškeli skaidraus vandens kibirą, alpsti nuo to reginio, o sukepusios lūpos kartoja: gerti, gerti...

Stasė Špokaitė-Naudžiūnienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Namikių km.

Daug šeimų iš Vaitkuškio dvaro sunkvežimiais atvežė į Jonavos stotį. Į vagoną sutalpino apie 70 žmonių.

Jeronimas Kuprys, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Totoriškių km.

Mūsų, Ukmergės, ilgiausias ešelonas, sudarytas iš 66 vagonų (beveik visi keturašiai), buvo sausakimšai prigrūstas žmonių.

Stasys Valaikis, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Inkilų km.

Į keturašį vagoną su plačiomis kaip klojimo durimis ir dviem mažais langeliais sutalpino 17 šeimų. Užkalė langelius ir užrakino duris. Kas ant ryšulių ir maišų, kas šalia jų tamsoje, neplautų vystyklų dvoke, be vandens lašo, tūnojo nežinioje. Po trijų parų Molodečno stotyje atidarė duris, leido atsinešti keturis kibirus vandens visam vagonui. Valgyti turėjome, sunkiausia buvo motinoms su vaikais: suminkydavo duoną su medumi, susukdavo į skudurėlį ir duodavo čiulpti. Važiuojant per Baltarusiją, iš vagono sėkmingai pabėgo Jonas Unikauskas, Albina Dešriuvienė ir Uršulė Dūdienė. Tik Rusijos gilumoje atkalė vagono langelius. Janina Dešrytė parašė eilėraštį ir su Stase Tadarauskaite pritaikė melodiją. Greitai dainą „Nešauk manęs, Tėvyne!" dainavo visas traukinys.

Aldona Matulkaitė, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Pašlaičių vk.

Ešelono Nr. 97918 vagone Nr. 54-55* vežė šeimas iš Ukmergės apskr.. Pabaisko valsč.

* Lietuvos Respublikos VRM archyvus

Pašilės miestelio:

Tadarauskienė Rozalija, 1876-1948 m.

Rutkauskienė Jadvyga, tarnautoja, 1906-1979 m.

Tadarauskaite Stasė, muzikos mokytoja, 1924-1949 m.

Rutkauskaitė Antanina, g. 1936 m.

Antakalnio II viensėdžio:

Dešrys Petras, advokatas, 1879-1950 m., ūkis 70 ha

Dešriuvienė Albina, g. 1890 m.

Dešrytė Janina, mokytoja lituanistė, 1919-1954 m.

Deltuvėlės-Pašlaičiu vienkiemio:

Matulka Mykolas, g. 1900 m., ūkis 14 ha

Matulkienė Uršulė, g. 1899 m.

Matulkaitė Aldona, g. 1931 m.

Jakštienė Kazimiera, g. 1924 m., ūkis 15 ha, Vaitkūnų km.

Jakštas Rimantas, g. 1945 m.

Jakštas Virginijus, g. 1947 m.

Unikauskas Jonas, g. 1898 m., ūkis 20 ha

Unikauskienė Kazimiera, g. 1900 m.

Unikauskas Jonas, g. 1929 m.

Jogvilu kaimo:

Čepas Vaclovas, ūkininkas, g. 1900 m.

Čepienė Barbora, g. 1907 m.

Čepaitė Leokadija, g. 1933 m.

Čepas Zenonas, g. 1935 m.

Juotkiškių kaimo:

Jočiūnas Mykolas, g. 1893 m., ūkis 10 ha

Jočiūnienė Marijona, g. 1898 m.

Jočiūnas Petras, g. 1925 m.

Krikštėnų kaimo:

Maršalka Matas, ūkininkas, 1881-1957 m.

Maršalkienė Anelė, g. 1891 m.

Maršalkaitė Jadvyga, g. 1924 m.

Maršalkaitė Paulina, mokytoja, g. 1927 m.

Lukoševičiutė Leokadija, g. 1927 m.

Nacališkių vienkiemio:

Adomonis Jonas, g. 1898 m., ūkis 40 ha Adomonienė Adelė, g. 1900 m.

Adomonytė v.n., g.1932 m.

Adomonis Feliksas, g. 1935 m.

Adomonis Antanas, g. 1936 m.

Adomonis Jonas, g. 1944 m.

Olšankos palivarko:

Blažaitienė Marija, g. 1919 m., ūkis 25 ha

Blažaitis Vytautas, g. 1944 m.

Blažaitis Sigitas, g. 1946 m.

Staniulis Antanas,1877-1949 m., ūkis 30 ha

Staniulienė Ona, 1887-1949 m.

Staniulytė Bronė, g. 1923 m.

Parijos III vienkiemio:

Koncevičius Pranas,1874-1950m., ūkis 35 ha

Koncevičius Pranas, g. 1902 m. 

Koncevičienė Kazė, g. 1912 m.

Koncevičiūtė Janina, 1948-1950 m.

Padratupės vienkiemio:

Račelis Antanas, g. 1898 m., ūkis 10 ha

Račelienė Genovaitė, g. 1907 m.

Račelis Jonas, g. 1930 m.

Račelis Vytautas, g. 1932 m.

Račelytė Marytė, g. 1934 m.

Račelis Algirdas, g. 1936 m.

Račelis v.n., 1948-1948 m.

Račelis v.n., 1948-1948 m. (dvyniai)

Račelis Alfonsas, g. 1941 m.

Raguvėlės viensėdžio:

Dūda Kostas, g. 1900 m., ūkis 76 ha

Dūdienė Uršulė, g. 1908 m.,

Dūda Vytautas, g. 1935 m.

Totoriškiu kaimo:

Kuprys Zigmundas,1879-1951m., ūkis 25 ha

Kuprienė Anelė, g. 1888 m.

Kuprytė Elena, g. 1915 m.

Kuprys Bronius, g. 1919 m.

Kuprytė Genovaitė, g. 1922 m.

Kuprys Jeronimas, g. 1931 m.

Vaitkuškio dvaro:

Povilaitis Antanas, g. 1880 m., ūkis 20 ha

Povilaitienė Marcelė, g. 1880 m.

Viliaudžių kaimo:

Petroškienė Salomėja, g.1896 m., ūkis 18 ha

Petroška Klemensas, g. 1922 m.

Petroškaitė Genė, g. 1925 m.

Petroška Pranas, g. 1932 m.

Petroškaitė Marytė, g. 1937 m.

Petroška Henrikas, g. 1940 m.

Mūsų - septintas gyvulinis vagonas. Mažas langelis apraizgytas viela. Vagonas prigrūstas ant savo ryšulių susėdusių žmonių. Vieni kalbėjo, kad veža sunkiems darbams, kiti - sušaudyti. Vieni verkė, klykė, kiti susikaupę tylėjo. Kartkartėmis, sustojus traukiniui, stogais pralėkdavo „konvojus". Žiūrėdavo, ar tremtiniai nemėgina pasidaryti skylės stoge ir pabėgti.

Kelionė buvo ilga ir varginanti. Žmonės troško nuo karščio ir tvaiko, nors vėliau langelį ir atidarė. Vaikai karščiavo, viduriavo.

Leonora Riklickaitė-Griškevičienė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Jakutiškių km.

Be visų nelaimių ir bėdų, prisidėjo dar viena - užkietėję viduriai. Be to, po vagonu palindusį Čerešką nuo galvos iki kojų apipylė tepalu. Vyrams trūko kantrybė. Kažkaip vagono kampe jie padarė skylę, kurią atitverus paklodėmis visi lengviau atsidusome.

Vlada Grybaitė, Ukmergės apskr., Ze-maitkienio valsč., Mečeriskių km.

Uždaryti vagonuose žmonės duso, sirgo ir troško be vandens. Vagonui vandens duodavo 2-3 kibirus. Ir tas pats būdavo tepaluotas. Jį gėrė seni, ligoti žmonės ir vos dienos šviesą išvydę kūdikiai. Dieną stotyse žmones išleisdavo atlikti gamtos reikalų po vagonu. Kaimo žmogui, droviam iš prigimties, tai buvo dar viena rykštė. Visi tupėjo vienas greta kito: ir senas, ir mažas, ir vyras, ir moteris. Jeigu mes, vaikai, į gyvenimą žiūrėjome tik baimės kupinomis akimis ir glaudėmės prie tėvų, ieškodami užtarimo, tai jie tą tremties kryžių nešė šimteriopai sunkiau. Tėvams širdį skaudėjo ne vien dėl mūsų, bet ir dėl tų, kurie liko.

Aldona Rudzinskienė, Kaišiadorys

Keitėsi vaizdai. Kiekvienas ešelono posūkis įžiebdavo viltį, kad grįžtame atgal. Deja, riedėjome į rytus. Kas mūsų laukia, niekas nežinojo. Kai kas mėgino bėgti, bet ginkluoti sargybiniai šaudė į bėglius ir mažai kam pavykdavo pasprukti.

Vytautas Putna, Ukmergės apskr., Pagirių valsč., Vaiškonių km.

Prieš Čeliabinską iš vagono bėgo Vytautas Povilavičius ir Feliunė Žeruolytė. Jie abu, kai vagonas pajudėjo, kažkokiu būdu atstūmė vagono langelį ir iššoko, bet iššokusius pastebėjo sargyba. Išgirdome šaudymą, apmirėme iš siaubo... O jei pataikys? Netrukus traukinys sustojo, atvarė abu už nugaros surištomis rankomis, sumuštus, sužalotus, įstūmė į vagoną ir taip užkalė langelį, kad nė mažiausio plyšelio neliko. Jakubonis, išrinktas vagono komendantu, vežamas į tremtį su žmona ir mažu vaikučiu, protestavo: „Uždusime!" Deja, į jo protestą ir kitų žmonių reikalavimus palikti nors mažą plyšelį langelyje niekas nereagavo. Užpuolė utėlės.

Stasė Špokaitė-Naudžiūnienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Namikių km.

Atvedę bėglius užkalė tą vienintelį langelį ir pasakė, kad negausime nei vandens, nei maisto, ir „po vagonu" neišleis. Užtrenkė duris. Troškome, buvo labai karšta ir tvanku, daužėme duris. Bet viskas veltui.

Stefanija Jakubonytė-Jakubonienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Skabeikių km.

Važiuojant per Rusiją, vėl tris paras neatidarė vagono durų. Iš gretimo vagono pabėgo tremtinys, už tai baudė ir mus. Vagone ėmė viduriuoti vaikai. Eleonorai Popaitei pakilo temperatūra, visa degė. Kai po trijų dienų atidarė duris, kareiviai iškvietė gydytoją, bet buvo jau per vėlu. Traukinio gydytojas besiblaškančią, pamėlusią mergaitę išsinešė ir daugiau į vagoną nebeatnešė. Kiekvienoje stotyje, kai atidarydavo vagono duris, motina bėgdavo ieškoti gydytojo, visų klausinėjo, kaip jos dukrytė... Deja, daugiau jos nepamatė. O išlaipinus iš traukinio, Krasnojarske, mirė ir antras jos kūdikis - 8 mėnesių mergaitė.

Vlada Grybaitė, Ukmergės apskr., Že-maitkienio valsč., Mečeriškių km.

Jonavos stotis. Ešelono Nr. 97915 dviašiame vagone Nr. 12-499830 vežė šeimas iš Ukmergės apskr.. Žemaitkiemio valsč.

Augušku kaimo:

Šmigelskis Stasys, g. 1901 m., ūkis 12 ha

Šmigelskienė Veronika, g. 1899 m.

Šmigelskis Vytas, g. 1932 m.

Šmigelskis Jonas, g. 1939 m.

Šmigelskaitė Anelė, g. 1926 m.

Daubariškiu kaimo:

Čereška Zigmas, ūkininkas, 1881-1949 m.

Čereškienė Uršulė, 1896-1949 m.

Čereška Petras, g. 1925 m.

Meilūnas Vincas, ūkininkas, g. 1899 m.

Meilūnienė Natalija, g. 1895 m.

Švelnikas Antanas, 1904-1948 m.

Švelnikienė Salomėja, 1895-1949 m. 

Švelnikaitė Marytė, g. 1931 m.

Švelnikaitė Ona, g. 1941 m.

Keziu kaimo:

Grinkevičienė Marijona, ūkininkėj. 1878 m.

Vaičiūnaitė Vladė, g. 1942 m.

Linomarkos kaimo:

Niaura Petras, g. 1892 m., ūkis 30 ha

Niaurienė Konstancija, g. 1889 m. 

Niauraitė Monika, g. 1925 m.

Niauraitė Stefanija, g. 1929 m.

Medynų kaimo:

Popienė Marijona, 1908-1976 m., ūkis 8 ha

Popas Juozas, g. 1937 m.

Popaitė Elena, g. 1938 m.

Popaitė Eleonora, 1941-1948 m.

Popas Feliksas, g. 1944 m.

Popaitė v.n., 1947-1948 m.

Sėjūnienė Uršulė, ūkininkė, g. 1897 m.

Sėjūnaitė Marijona, g. 1918 m.

Mečeriškių kaimo:

Grybienė Veronika, g. 1910 m., ūkis 5 ha

Grybas Albinas, g. 1937 m.

Grybaitė Vladė, g. 1933 m.

Grybaitė Ona, g. 1940 m.

Grybulienė Stefanija, ūkininkė, g. 1927 m.

Vingravos kaimo:

Taraškevičius Baltrus, ūkininkas,g. 1882 m.

Taraškevičius Baltrus, g. 1911 m.

Vidiškių miestelio:

Linkevičienė Ona, 1872-1948 m., ūkis 16 ha

Linkevičienė Konstancija, g. 1892 m. 

Linkevičiūtė Nijolė, g. 1940 m.

Želvos miestelio:

Miltenytė Ona, g. 1920 m.

Mano motina mirė vagone, kelyje į Sibirą. Ji buvo paskubom užkasta traukiniui sustojus kažkurioje geležinkelio stotelėje prieš Čeliabinską vienoje duobėje kartu su žuvusiu kareiviu. Šalia nebuvo nei medelio, nei krūmo, nei akmens, kad galėtum kaip nors įsidėmėti šią vietą. Vien plynas laukas.

Zenonas Rimavičius, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Paežerio km.

Mus nuvežė į Kėdainius, įlaipino į gyvulinį traukinį. Vidurnaktyje, traukiniui pajudėjus, žmonės pradėjo giedoti „Marija, Marija". Pirmas sustojimas Molodečnoje: išleido prie upelio pasisemti vandens, bet aplinkui stovėjo sargyba. Vagone susirgo vaikai, nebuvo nei vaistų, nei sąlygų juos gydyti. Daugiausia sirgo dizenterija. Žmonių vagone buvo labai daug.

Irena Jegelavičienė, Kauno apskr., Ven-džiogalos valsč., Tolėjų km.

Mane su dukrele Elvyra, gimusia 1947 m., ir naujagimiu Juozuku, gimusiu 1948 m. gegužės 19 d., to paties mėnesio 22 d. išvežė į Sibirą. Kelionės metu Juozukas mirė, o Igarkoje mirė ir Elvyra.

Elena Simonavičienė, Kauno apskr., Jonava

Senus tėvus, mane su nėščia žmona ir dvejų metukų dukryte išvežė 1948 m. gegužės 22 d. Traukinyje, vagone, kuriame vežė, žmona pagimdė sūnų, kuris mirė kelionėje. Aldutė, buvusi tokia linksma ir stipri, dabar tik miegojo. Ji mirė 1948 m. Igarkoje. Ten netekome ir tėvų.

Vincas Baltrušaitis, Kauno apskr., Babtų valsč., Naujatrobių km.

Kėdainių stotyje iš 60 vagonu (planinis skaičius) buvo sudarytas ešelonas Nr. 97917 šeimoms iš Kauno ir Kėdainių apskričių. Vagone Nr.29-30 vežė šeimas iš Kauno apskr.,

Babtų valsč.

Naujatrobių kaimo:

Leskauskas Pranas, 1895-1952 m., ūkis 50ha

Leskauskienė Elena, g. 1904 m.

Leskauskaitė Veronika, g. 1943 m.

Noreikienė Jadvyga, 1886-1949 m., ūkis 53ha

Noreika Vytautas, g. 1924 m.

Padaugupio kaimo:

Vasiliauskienė Michalina, g. 1912m.

Vasiliauskas Antanas, g. 1935 m.

Vasiliauskas Jurgis, g 1942 m.

Čekiškės valsč.

Butkiškių kaimo:

Saltonas Juozas, ūkininkas, g. 1898 m.

Saltonienė Benedikta, g. 1903 m.

Saltonas Antanas, g. 1932 m.

Kunigiškių kaimo:

Mikalauskas Jonas, ūkininkas, 1868-1950 m.

Mikalauskienė Kazė, 1880-1949 m. 

Mikalauskas Antanas, g. 1916 m. 

Mikalauskienė Bronė, g. 1909 m. 

Mikalauskas Matas, 1912-1959 m. 

Mikalauskaitė Birutė, g. 1948 m.

Stankuvienė Zofija, 1889-1953m.

Stankus Antanas, g. 1916 m.

Stankuvienė Marjona, 1876-1951 m.

Jonavos valsč.

Gudonių kaimo:

Gaižauskas Pranas, 1896-1956 m.

Gaižauskienė, g. Anelė 1904 m. 

Gaižauskaitė, g. Ona 1933 m.

Lapių valsč.

Kudrėnų kaimo:

Zdanavičius Jonas, teisininkas, g. 1885 m.

Zdanavičienė Elžbieta, g. 1893 m.

Romaškių kaimo:

Ibianskas Petras, ūkininkas, 1870-1949 m.

Ibianskienė Elena, g. 1900 m.

Raudondvario valsč.

Biliūnu kaimo:

Bulotienė Pranė, ūkininkė, g. 1907 m.

Bulota Valentinas, g. 1935 m.

Bulotaitė Angelė, g. 1939 m.

Bulota Jonas, 1948-1948 m., mirė kelyje

Grumadienė Uršulė, 1880-1954m.,ūkis 12 ha

Grumadas Silvestras, g. 1892 m. 

Grumadienė Antanina, g. 1893 m. 

Grumadas Cezaris, g. 1921 m.

Grumadaitė Joana, g. 1931 m.

Grumadas Bronius, g. 1933 m.

Grumadaitė Regina, g. 1941 m.

Laurinavičienė Ona, ūkininkė, g. 1892 m.

Laurinavičiūtė Stasė, g. 1942 m.

Sausinės kaimo:

Janavičius Stasys, ūkininkas, g. 1894 m.

Janavičienė Anelė, g. 1893 m.

Janavičiūtė Elena, g. 1933 m.

Meilutienė Salomėja, g. 1911 m.

Moleris Alfonsas, g. 1877 m., mirė tremtyje

Seredžiaus valsč.

Seredžiaus miestelio:

Kardušaitė Adelė, g. 1920 m.

Kardušienė Ona, m.n.

Vambaliu kaimo:

Jonylienė Izabelė, g. 1928 m., ūkis 29 ha

Jonyla Vytautas, g. 1920 m.

Karosienė Ona, g. 1891 m.

Vilkijos valsč.

Gineikiu kaimo:

Gukevičius Mečislovas, ūkininkas, g. 1906m.

Gukevičienė Sofija, g. 1903 m.

Gukevičius Vladas, g. 1935 m.

Gukevičiūtė Kristina, g. 1942 m.

Gukevičienė Michalina, g. 1875 m., mirė tremtyje

Padauguvos kaimo:

Šaltis Boleslovas, 1902-1952 m., ūkis 26 ha

Šaltienė Kazimiera, Jono, 1907-1953 m. 

Šaltytė Bronė, g. 1929 m.

Šaltis Zenonas, g. 1931 m.

Šaltis Juozas, g. 1933 m.

Šaltytė Aldona, g. 1934 m.

Raubatoniu kaimo:

Jacevičienė Bronė, g. 1903 m., ūkis 12 ha

Jacevičius Vytautas, g. 1934 m.

Jacevičiūtė Kazimiera, g. 1936 m.

Jacevičius Antanas, g. 1946 m.

Jacevičienė Jadvyga, m.n.

Jacevičius Stanislovas, 1947-1951 m.

Jacevičius Valentinas, 1947-1951 m.

Pavambalio kaimo:

Klasauskas Antanas, 1894-1949 m., ūkis 31 ha

Klasauskienė Uršulė, g. 1898 m.

Klasauskaitė Eleonora, g. 1925 m. 

Klasauskaitė Ona, g. 1928 m.

Klasauskas Antanas, g. 1931 m.

Klasauskaitė Aldona, g. 1935 m.

Tauragėje (Varlaukio stotelėje) mus sugrūdo į gyvulinius vagonus. Užkalė langelius ir užrakino duris. Buvo labai karšta ir tvanku. Vagonas taip prigrūstas, kad nebuvo nei kur atsisėsti, nei pasisukti. Baisi nežinia. Traukinys riedėjo vis tolyn ir tolyn.

Mikasė Bukauskaitė, Tauragės apskr., Kvėdarnos valsč., Alkupio km.

Kelionė buvo nepaprastai sunki. Į gyvulinį vagoną suvarė 64 žmones, tarp jų daug vaikų, senelių. Vagonas dvokiantis, tvankus ir nešvarus, po gyvulių vežimo neplautos grindys. Netrukus užpuolė utėlės, kurių neįmanoma buvo atsikratyti.

Antosė Mankutė, Raseinių apsr., Nemakščių valsč., Milžavėnų km.

Iš Borkertų sodybos buvome nuvežti į Viduklės geležinkelio stotį, kur suvarė į gyvulinį vagoną su specialiai paruoštais gultais. Žmonių buvo tiek daug, kad ant gultų visi negalėjo įsitaisyti, todėl kiti naktimis ir dienomis gulėdavo ant grindų ir ten esančių daiktų. Vagono durys buvo užrakintos iš lauko pusės. Šiek tiek praverti viršutinėje vagono dalyje langeliai, pro kuriuos matėme tik nedidelį plotelį dangaus. Buvo neįmanoma nustatyti, pro kokius miestus ar vietoves važiuojame.

Antanas Petraitis, Raseinių apskr., Jurbarko valsč., Mantvilių km.

Varlaukio ir Viduklės stotyse iš 62 vagonu (planinis skaičius) buvo sudarytas ešelonas Nr.97921 šeimoms ir Raseinių . Tauragės ir kitu apskričiu. Vagone Nr. 13-14 vežė šeimas iš Raseinių apskr.. Betygalos valsč. 

Ąžuolytės kaimo:

Petrauskienė Ona, g. 1888 m., ūkis 14 ha

Petrauskas Jonas, g. 1920 m.

Petrauskaitė Stasė, g. 1924 m.

Petrauskaitė Ona, g. 1924 m.

Betygalos miestelio:

Šiukšta Antanas, mokytojas, g. 1915 m.

Šiukštaitė Elena, g. 1922 m.

Didžkaimio kaimo:

Stankūnas Antanas, g. 1894, ūkis 28 ha

Stankūnienė Elena, g.1904 m.

Stankūnas Vladas, g.1928 m.

Stankūnas Albinas, g.1941 m.

Ilgižiu kaimo:

Jocius Pranas, g. 1902, ūkis 39 ha

Jocienė Pranė, g. 1922 m.

Jocius Julius, g. 1942 m.

Jociūtė Albina, g. 1944 m.

Jociūtė Palmyra, g.1947 m.

Žvalioms Antanas, m.n., ūkis 18 ha

Žvalionienė Pranciška, g. 1892 m.

Kudoniu kaimo:

Bačkys Petras, 1916-1956 m., ūkis 70 ha

Bačkienė Domicėlė, g. 1922 m.

Bačkytė Angelina, g. 1946 m.

Maslausiškių kaimo:

Siliūnienė Stasė, g. 1910 m.

Siliūnienė Birutė, g. 1936 m.

Miceika Stanislovas, 1888-1953m.,ūkis 30ha

Miceikienė Emilija, g. 1888 m.

Miceika Stanislovas, g. 1925 m.

Miceikaitė Evelina, g. 1929 m.

Milošaičių-Amerikos vienkiemio:

Bacerskas Kostas, g. 1892 m., ūkis 60 ha

Bacerskienė Antanina, g. 1884 m.

Pakalniškiu kaimo:

Šukutis Jonas, 1888-1949 m., ūkis 30 ha

Šukutis Boleslovas, g. 1932 m.

Šukutis Alfonsas, g. 1939 m.

Šukutytė Agota, g. 1893 m.

Norgėliškiu kaimo:

Žičkus Vytautas, g. 1913 m., ūkis 15 ha

Žičkienė Ona, g.1910 m.

Žičkutė Regina, g. 1944 m.

Žičkus Algirdas, g. 1947 m.

Žičkus Mykolas, g. 1917 m.

Tarosų kaimo:

Daugnora Juozas, 1866-1948 m., ūkis 35 ha

Daugnora Juozas, 1900-1950 m. 

Daugnorienė Kotryna, 1890-1957 m. 

Daugnora Pranas, g. 1919 m.

Daugnoraitė Veronika, g. 1937 m.

Daugnora Mindaugas, g. 1939 m.

Daugnora Ramonas, g. 1941 m.

Trumpaitytė Stasė, 1946-1949 m.

Venslova Kazimieras, g. 1902 m., ūkis 24ha

Venslova Augustinas, 1903-1949 m.

Venslovaitė Antanina, 1905-1956 m.

Venslovaitė Sofija, g. 1909 m.

Vaškučiu kaimo:

Sasnauskienė Stasė, ūkininkė, 1885-1956 m.

Sasnauskas Antanas, g.1910 m.

Ssnauskaitė Elena, g. 1916 m.

Sasnauskas Stasys, g. 1927 m.

Šimkaičių valsč.

Vadžgirio kaimo:

Lopšaitis Juozas, g. 1880 m.

Lopšaitienė Stefanija, g. 1885 m.

Lopšaitis Vytas, 1932-1954 m.

Žmones vežė gyvuliniuose vagonuose. Prie mažo plyšelio (langeliai buvo užkalti) visi paeiliui stojosi pakvėpuoti. Dauguma pradėjo viduriuoti. Jaunesnioji penkerių metų dukra susirgo plaučių uždegimu. Kelyje mirė Biskis. Jo lavoną iš vagono išmetė „konvojus" ir prie geležinkelio užkasė.

Antanina Kundrotienė, Tauragės apskr., Eržvilko valsč., Džingų km.

Iš aštuonių šeimos narių į Viduklės geležinkelio stotį atvežė tris: tėvus ir ketvertų metų broliuką Albiną. Vežant vienuolikmetis Antaniukas sugebėjo pabėgti, o dviejų sesučių ir vieno brolio nebuvo namie. Mane paėmė iš technikumo, įlaipino į vagoną, kuriame buvo tėvai, ir vagoną uždarė. Pajudėjome naktį, atrodo, po paros. Pirmas sustojimas buvo Lietuvoje, prašėme vandens, bet niekas neatnešė. Polocko stotyje, lydint sargybiniams, leido atsinešti 4 kibirus vandens. Didesnėse stotyse nereguliariai, bet vieną kartą per dieną gaudavome maisto: du kibirus sriubos, vieną kibirą košės ir po 200 g duonos.

Vagone nedraudė dainuoti, tai bent taip galėjome palaikyti viltį ir nepalūžti. Moterys ir gegužines atgiedodavo. Nuvažiavus jau už Uralo, vietinės moterys atnešdavo parduoti pieno, o čiabuviai vaikai rinkdavo supelijusią mūsų duoną...

Vladas Stankūnas, Raseinių apskr., Betygalos valsč., Didžkaimio km.

Kelyje mums duodavo vieną kibirą „šliumpos", kuria ūkininkai šerdavo kiaules,ir apipuvusios silkės.

Zenonas Vaištaras, Raseinių apskr., Viduklės valsč., Kampaičių km.

Kelyje maitinti pradėjo ne iš karto,bet gerokai pavažiavus Rusijos gilumon.

Vlada Grybaitė, Ukmergės apskr., Žemaitkiemio valsč., Mečeriškių km.

Maitinti pradėjo pirmoje stotyje už Uralo.

Vytautas Masiukas, Ukmergės apskr., Giedraičių valsč., Baskų km.

Molodečno stotyje pirmą kartą leido visam vagonui atnešti du kibirus vandens. Nuvažiavus gerokai toliau, didesnėse stotyse iš vagono vesdavosi žmones atnešti sriubos. Dažniausiai būdavo virtų kopūstų sriuba su sūdyta žuvimi, sorų košė. Vaikai negaudavo jokio papildomo maisto.

Ona Jankūnaitė-Navickienė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

Maisto turėjome, todėl neteko badauti, nors kelionė buvo gana ilga. Tremties vietą pasiekėme tik liepos mėnesį.

Antosė Mankutė, Raseinių apskr., Nemakščių valsč., Milžavėnų km.

Atvažiavus traukiniui į didesnę stotį, gaudavome po du kibirus „bizos" (sriubos) visam vagonui ir daugiau nieko.

Vytautas Putna, Ukmergės apskr., Pagirių valsč., Vaiškonių km.

Toli Rusijoje pradėjome gauti vieną kartą per dieną sriubos, duonos, kartais žuvies ar košės, bet ne kasdien.

Janina Dirsytė, Ukmergės apskr., Siesikų valsč., Belazariškių km.

Vėliau didesnėse stotyse, be vandens, gaudavome dar ir maisto: apipuvusios žuvies, kibirą sriubos (dažniausiai perrūgusių kopūstų), duonos, kartais košės. Valgėme savo maistą, nors duona, kurią vežėmės, jau pradėjo pelyti. Rusijoje vietiniai vaikai rinkdavo mūsų išmestą supelijusią duoną, nuluptų kiaušinių lukštus. Baisu buvo žiūrėti į tokius alkanus vaikus. Stebėjomės pamatę, kaip moterys plūgais arė laukus.

Stasys Balza, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Laukūnų km.

Nors jau buvo praėję keleri metai po karo, bet rusės arė žemę ne arkliais, o pačios įsikinkiusios į plūgus. Toliau, už Uralo, moterys atnešdavo parduoti ar mainyti į duoną pieno, virtų bulvių, bet niekados mėsiško.

Pranas Jankūnas, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

Kartą dar prieš Uralą, Rusijos gilumoje, traukinys sustojo laukuose. Visiems leido nueiti į už griovio augančius žolynus. Tik sargybiniams paliepus, ne visi spėjome laiku grįžti. Vieni jau buvo vagone, o kiti, ypač vyresnio amžiaus žmonės, užkietėjusiais viduriais, dar tupėjo. Sargybiniai išsilaužė rykštes, ėjo pro tupinčius ir, šerdami per plikus užpakalius, ragino greičiau eiti į vagonus.

Kelionėje apėjome utėlėmis. Čeliabinske varė į pirtį, reikėjo rūbus „išdeginti". Visa pirtis buvo pilna nuogalių, pirtyje nebuvo vandens, tik kai kurie, pirmieji spėjo apsiprausti.

Ona Jankūnaitė-Navickienė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

Čeliabinske nuvarė į pirtį, įsakė nusirengti, sumauti drabužius ant specialių šakių, kad išdegtų utėlės. Vagoną dezinfekavo chlorkalkėmis. Jų pripylė tiek daug, kad trūksta žodžių apibūdinti tą būseną, kai kvėpavimo takus užgulė „dezinfekuotas" oras...

Stasė Špokaitė-Naudžiūnienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Namikių km.

Čeliabinske varė į pirtį: iškaitino drabužius nuo utėlių, bet neturėdami kuo pakeisti guolio ir negalėdami apsiprausti greitai vėl jomis apėjome.

Stefanija Jakubonytė-Jakubonienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Skabeikių km.

1948 m. birželio pradžioje mūsų ešelonas artinosi prie Ufos. Buvo apie šeštą valandą ryto, žmonės dar miegojo. Staiga didžiulis trenksmas, lūžtančio medžio garsas, žmonės krito nuo narų, traukinys sustojo. O kas atsitiko - neaišku. Vagono langelis užkaltas, laukan galvos neiškišk Po kurio laiko sargybiniai atidarė duris ir siaubas sukrėtė visus - susidurta su prekiniu traukiniu. Mūsų ešelono 10-11 vagonų užlipę vienas ant kito arba nuvirtę į šalis. Pirma mintis - o kaip ten su žmonėmis, juk visi vagonai pilni tokių kaip mes. Greitai iššokom iš vagonų, iš kažkur atsirado kirvių, laužtuvų. Gelbėjimo darbai tęsėsi visą dieną. Žmones be gyvybės ženklų guldėme ant pievos, jiems mūsų pagalba jau buvo nereikalinga. Sužeistuosius krovėme (guldėme) į atviras platformas (!), ir taip juos gabeno į Ufos ligoninę. Gerai prisimenu stotelės pavadinimą „Alkino". Nelaimingieji be rankų, be ausų, iškirsti ir ištraukti iš medinių narvų, tiesė į mus, gelbėtojus, rankas (kas jas turėjo) ir gailiai prašė pakviesti daktarą. Tuo metu ešelono gydytojas perrišinėjo sargybiniams nubrozdintas alkūnes. Filmuose būna kadrų, kurių ilgai neužmiršti, kurie ilgam įstringa atmintin. Ar galima užmiršti tai, ką mes matėme Uralo kalnuose prie stotelės „Alkino"?

Nuo to laiko praėjo 50 metų, bet vis matau beviltiškai liūdnas su

6. Į Užpoliarę gabeno laivais

žeistųjų akis, kuriems aš nieko, be užuojautos žodžio, negalėjau pasakyti.

Statistikos nebuvo, niekas nepranešė, kiek atgulė svetimoje žemėje mano brolių ir sesių, kiek išvežė į Ufą ant atvirų platformų, tačiau šiek tiek apgydytus sužeistuosius paskutiniu laivu Jenisiejumi atplukdė į Igarką tam, kad pirmaisiais metais nukeliautų į amžino įšalo brolių kapus.

Eugenijus Gromatas, Jurbarkas

Žuvo daug žmonių iš Jurbarko. Brolis Marijonas Mykolaitis, gimęs 1937 m., po traukinio avarijos buvo paguldytas į ligoninę, o tėvus vežė toliau. Trejus metus tėvai nieko nežinojo apie savo vaiką: gyvas jis, ar jo jau nėra. Brolis iš ligoninės pateko į vaikų namus. Ten buvo tol, kol po begalės pareiškimų po trejų metų jį susirado tėvai.

Janina Mykolaitytė, Raseinių apskr., Betygalos valsč., Paginevio km.

Vieną nuvirtusį vagoną įkasė į žemę ir pilną prištabeliavę (priguldę) žmonių užkasė šalia geležinkelio. Niekam neleido prieiti artyn.

Alfonsas Vaičekauskas, Raseinių apskr., Šimkaičių valsč., Paalsio I km.

Mūsų ešeloną ištiko katastrofa - susidūrė traukiniai netoli Čeliabinsko. Buvo sulaužyti 8 vagonai, žuvo ir sužeidė apie tris šimtus žmonių.

Zenonas Vaištaras, Raseinių apskr., Viduklės valsč., Kampaičių km.

Toli Rusijoje įvyko geležinkelio katastrofa - mūsų ešelonas susidūrė su kitu traukiniu. Iš keturių vagonų išliko tik keli sužeisti žmonės. Visi kiti žuvo. Kartu su kitais nenukentėjusiais vagonais mūsų vagoną atkabino ir nustūmė atgal, prie kažkokio ežero. Mes ten prausėmės, skalbėmės, šiek tiek palengvėjo siūlės nuo utėlių. O mūsų likimo draugai liko amžinai ilsėtis Rusijoje, geležinkelio atkalnėje, žalioje pievoje. Tai buvo Raseinių ešelonas.

Antosė Mankutė-Makauskienė, Raseinių apskr., Nemakščių valsč., Milžavėnų km.

Iš karto mus vežė į Igarką. Buvo pasakyta, kad Ufoje traukinys sustos, tačiau likus 25 km iki Ufos užmigo traukinio mašinistas ir įvyko katastrofa - susidūrėme su prekiniu traukiniu. Tai įvyko birželio 1 d. prieš auštant. Mūsų vagone žuvo daugiausia žmonių: iš 28 žuvo 15. Visi buvome sužeisti. Mane su tėvu paguldė Diomos ligoninėje, motiną ir seserį išvežė į Ufos ligoninę. Tėvo seserį Oną Stoškutę, kadangi ji buvo kurčnebylė, atskyrė ir su kitais invalidais išvežė nežinia kur. Daugiau nebuvome susitikę ir nieko apie ją negirdėjome. Visus kitus, kurie liko sveiki, išvežė į Igarką. Mus pasveikusius taip pat.

Jonas Stoškus, Tauragės apskr., Eržvilko valsč. , Lenkelių km.

Netoli Čeliabinsko mūsų ešelonas susidūrė su kitu traukiniu. Žuvusius užkasė griovyje, sužeistais niekas nesirūpino. Akyse stovi šiurpus vaizdas, kai motinai iš rankų sargybinis išplėšė žuvusį kūdikį ir ją įstūmė į vagoną.

Antanina Kundrotienė, Tauragės apskr., Eržvilko valsč., Džiugų km.

Kažkurioje Baškirijos stotelėje mūsų traukinys pateko į geležinkelio katastrofą. Nuo geležinkelio bėgių ir pylimo nuvirto 5-6 vagonai. Mūsų vagono ratai jau irgi buvo nuėję nuo bėgių. Likviduojant avariją, visi nesugadinti vagonai buvo iš stoties nutempti, o mūsų vagonas liko prie avarinių. Kadangi vagono durys buvo užrakintos, tai negalėjome sužinoti avarijos priežasčių, nustatyti žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičiaus. Pro langelio plyšį buvo matyti tik tie keli vagonai, nuvirtę nuo geležinkelio pylimo. Prieš mus važiavęs vagonas įsirėžė

7. Birželis, Jenisiejuje neišplaukę ledai...

į prieš jį esantį vagoną, kuriame, manome, žuvo visi žmonės.

Antanas Petraitis, Raseinių apskr., Jurbarko valsč., Mantvilių km.

Rytą, apie 8 val., sulėtinęs greitį, pro katastrofos vietą pravažiavo mūsų, Ukmergės, ešelonas. Įvykio vieta atrodė siaubingai.

Mykolas Matulka, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Deltuvėlės vk.

Per katastrofą buvo visiškai sudaužyta 12 keturašių vagonų, tarp jų vienas priedangos, ir 11 vagonų su žmonėmis.*

* Lietuvos kovų ir kančių istorija. I t. Lietuvos gyventojų trėmimai 1941,1945 -1952 m. Dokumentų rinkinys. 1994

1948 m. birželio 1 d. ešelono Nr. 97921 katastrofoje Kuibyševo geležinkelio Jumatovo stotyje žuvusių (išaiškintų) tremtinių vardinis sąrašas

Raseinių apskr., Jurbarko valsč.
Baudžiūnu kaimo:
Makus Jonas, m.n.
Mankuvienė Ona, g. 1878 m.

Gudeliu kaimo:
Tamošaitis Antanas, g. 1894 m.
Tamošaitienė Marcelė, g. 1904 m.
Tamošaitis Jonas, m.n.

Aksamitauskas Jonas, g. 1917 m.
Aksamitauskienė Marijona, g. 1911 m.
Aksamitauskas Arvydas, g. 1945 m.

Daulenskienė Kotryna, g. 1871 m.
Pranskaitienė Natalija, g. 1903 m.
Pranskaitis Telesforas, g. 1932 m. 
Pranskaitytė Virginija, g. 1935 m.

Norkus Pranas, g. 1894 m.

Jokūbaičiu kaimo:
Šiaulys Antanas, g. 1900 m.
Šiaulienė Agota, g. 1907 m.
Šiaulytė Angelė, m.n.

Paalsio II kaimo:
Černeckis Stasys, g. 1891 m.
Černeckienė Sofija, g. 1905 m.

Užemeckis Pranas, g. 1886 m.
Užemeckienė Pranciška, g. 1901 m.

Paantvardžio kaimo:
Pocevičius Jonas, g. 1896 m.
Pocevičienė Agota, g. 1914 m.
Pocevičiūtė Virginija, g. 1945 m.
Pocevičius Jonas, g. 1947 m.

Vabalienė Marcelė, g. 1919 m.

Tauragės apskr., Eržvilko valsč.
Dūdlaukio kaimo:
Stankus Petras, g. 1880 m.
Stonkienė Ona, g. 1885 m.
Stankus Napoleonas, g. 1929 m.
Stankutė Genė, g. 1932 m.

Stankus, g. 1906 m.
Stankienė, g. 1918 m.

Džiugų kaimo:
Angelskis Kazimieras, g. 1880 m.
Angelskienė Kotryna, g. 1885 m.
Angelskis Simas, g. 1917 m.

Telšių apskr.,
Pasvaigės kaimo:
Bagdonas Jonas, g. 1880 m.
Bagdonienė Marijona, m.n.

Kauno apskr.. Veliuonos valsč.
Goniūnu kaimo:
Mockuvienė Rozalija, m.n.
Mockus Pranas, g. 1924 m.

Gyvuliniuose vagonuose važiavome ilgai, pripratome prie įvairiausių komandų ir įsakymų: „Į vagonus", „Po vagonais", „Atidaryti", „Pridaryti", „Uždaryti duris" ir kt.

Už Uralo kalnų traukinys sustojo prie ežero. Leido nusiprausti, pasimaudyti ežere. Kiti norėjo šiek tiek paplaukioti. Įsakymo grįžti negirdėjo du plaukiantys broliukai. Taigi jie neišlipo į krantą. Juos snaiperiai dviem šūviais paskandino ežere. Motina rėkė iš sielvarto. Griežtas įsakymas: „Skubiai į vagonus!" Su trenksmu užrakinamos vagonų durys.

Krasnojarskas. Sunkvežimiais nuvežė į buvusią japonų belaisvių stovyklą. Ten buvo vienaaukščiai barakai, pliki gultai. Keista... Čia galėjome vaikščioti, matyti saulę, artimiau pažinti bendro likimo ištiktuosius. Čia praėjo aštuonios paros.

Visam gyvenimui išliko atmintyje nelaiminga ežere nušautų broliukų motina, kuri apie keturias paras sėdėjo lauke prie tvoros. Buvo apsisiautusi skara, nekalbėjo, nevalgė. Ji atrodė tarytum su baltu apsiaustu, o iš tikrųjų buvo aptekusi utėlių sluoksniu. Pagaliau kariškiai neiškentė ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Atvažiavo mašina ir būrys aukštų karininkų, kurie ir nulėmė jos likimą...

Išdalijo sausą davinį tolesnei kelionei, tik ne visiems užteko. Skaudu buvo žiūrėti į du penkerių ir šešerių metukų berniukus ir jų motiną, negavusius maisto. Mes su broliu dalį gauto davinio atidavėm jiems. Atsirado ir daugiau jautrių žmonių. Taip prasidėjo sunkiausias kelionės etapas. Keleivinio laivo šaltuose ir tvankiuose triumuose suspausti kaip silkės bačkoje plaukėme apie savaitę. Laivui sustojus prieplaukoje, išgirdome įsakymą: „По очереди, все на берег, с вещами!" (Visi iš eilės į krantą su savo manta!)

Vaclovas Davenis, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Davenių km.

Traukiniu važiavome iki Krasnojarsko, kur mus iš geležinkelio stoties sunkvežimiais nuvežė į prieplauką. Čia laukėme pirmo laivo „Stalin", į kurio triumus buvome sugrūsti kaip silkės į statinę. Apie pusantros savaitės Jenisiejumi plaukėme į šiaurę. Pakrantėse kalnai ledų, lauke snigo, nors birželis jau įpusėjęs.

Stefanija Jakubonytė-jaknbonienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Skabeikių km.

Iš traukinio nuvežė į prieplauką, kur laukėme laivo. Naktis buvo labai šalta, mėginome šildytis prie laužų, kuriuos sargybiniai vėliau užgesino.

Lipdama į laivą Stasė Tadarauskaitė, neišlaikiusi pusiausvyros, įkrito Jenisiejun. Kareivis, metęs šautuvą, šoko paskui ją ir išgelbėjo. Žmonės dėkojo kareiviui, tačiau Stasė dėkoti atsisakė, paaiškinusi, kad tai jo pareiga į tremties vietą ją gyvą nugabenti.

Aldona Matulkaitė, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Pašlaičių vk.

Krasnojarske mus apnakvindino japonų belaisvių barakuose, o iš jų nuvežė į prieplauką ir sugrūdo į laivą. Žmones pykino, daug kas vėmė, laivą supo, nes Jenisiejuje siautė audra.

Emilija Balzaitė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Laukūnų km.

Krasnojarske tris dienas laukėme laivo.

Janina Dirsytė, Ukmergės apskr., Siesikų valsč., Belazariškių km.

Krasnojarske iš traukinio buvome nuvežti ant šalto Jenisiejaus kranto. Kūrenome laužus ir laukėme. Netrukus atplaukė keturi seni laivai. Žmonės buvo sugrūsti į perpildytus triumus. Mus plukdė į šiaurę. Ankštuose, tvankiuose triumuose plaukėme apie dvi savaites.

Apie birželio 16 d. pasiekėme Igarką. Užpoliarė, amžinojo įšalo žemė. Čia baigėsi mūsų kelias, nuklotas vaikų ir senelių lavonais, kurių kapų jau niekas nesuras...

Vytautas Putna, Ukmergės apskr., Pagirių valsč., Vaiškonių km.

Krasnojarske išlaipino ant bėgių. Naktis buvo labai šalta. Vežė į barakus, kur prieš tai gyveno japonų belaisviai. Barakai buvo švarūs, išpuošti piešiniais ir popierinėm lempelėm, tik mes, perpildę visus barakų kampus, blogiau kaip vištidėje, sugriovėm jų sukurtą grožį. Vaikai pasijuto lyg paukščiai, ištrūkę iš narvo, pajutę žemę po kojomis nenustygo vietoje. Iš barakų toliau buvome gabenami laivu „Stalin" Jenisiejumi į šiaurę. Triumuose buvome taip sugrūsti, kad norint išeiti reikėjo lipti vieniems per kitus. Buvo užpildyti ne tik triumai, bet ir visi perėjimai. Žmonės buvo taip sutrikę, kad viena šeima vežėsi druskos maišą, kita virvių pundą... Į denį išeiti neleisdavo, išėjusius varydavo atgal. Lai-

8. Ant kranto ledų lytys...

ve galėjome atsigerti virinto vandens. Daugiau nieko.

Ona Jankūnaitė-Navickienė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

Krasnojarske uždarė į spygliuotomis vielomis aptvertą lagerį. Čia būta kalinių perskirstymo punkto.

Iš lagerio nuvežė į prieplauką. Jau birželis, o Jenisiejumi dar ne visai išplaukę ledai. Buvo šalta. Sėdėjome ant kranto, laukdami laivų ar baržų, kuriomis turėjo tęstis kelionė. Vyresnysis, apsivilkęs juoda šimtasiūle, pasakė prakalbą, kurioje pabrėžė, kad mes daugiau niekada nebepamatysime „свою родину" (savo tėvynės), kad išveš mus „на вечное поселение, где живут белые медведи" (amžinai gyventi, kur baltosios meškos). Mus plukdė laivu „Josif Stalin". Plaukiant laivu mačiau ant uolų parašytus žodžius „СЛАВА СТАЛИНУ"(Šlovė Stalinui). Prisimenu moterį, iššokusią į Jenisiejaus bangas, nusinešusias jos neviltį ir skausmą... Plaukėme savaitę, kol pasiekėme tremties vietą Igarką.

Leonora Riklickaitė-Griškevičienė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Jakutiškių km.

Krasnojarske suvarė į barakus, kuriuose anksčiau gyveno japonų belaisviai. Laukėme laivo, kuriuo turėjo vežti į tremties vietą. Barakuose vienąkart per dieną gaudavome maisto, o išvažiuojant iš jų kaip kelionėje nukentėjusiems išdavė dar ir šiokį tokį sauso maisto davinį.

Vladas Stankūnas, Raseinių apskr., Betygalos valsč., Didžkaimio km.

Vargais negalais pasiekėme Krasnojarską. Suvarė į vadinamuosius „japonų barakus". Ir vėl - pliki gultai. Išbuvome dvi savaites. Laukėme laivo. Krasnojarske maitino vieną kartą per dieną prastu maistu. Užsimerkęs gal ir suvalgytum, bet kai akys mato, širdis pyksta ir ranka nekyla prie burnos. Duonos norma - 200 g. Nubrauki ašarą ir lieki sotus.

Sulaukus laivo, sugrūdo į laivo triumą taip, kad nebuvo kur kojos pastatyti. Miegojome kas sėdėdami, kas pusiau gulėdami ant daiktų.

Antosė Mankutė, Raseinių apskr., Nemakščių valsč., Milžavėnų km.

Kelyje pagimdžiau sūnų. Krasnojarsko ligoninėje pavogė mano ir naujagimio drabužėlius. Likau tik su dvejais marškiniais. Vieneriais apsivilkau, o su kitais susukau savo naujagimį. Birželio 25 d. laivu „Stalin" išplaukėme į šiaurę. Liepos 1-ąją išlaipino Igarkoje senus mano tėvus ir mane su sūnumi. Tėvai mirė iš bado: 1948 m. gruodžio 12 d. - motina Pranciška Jankauskienė, 1949 m. sausio 1-ąją - tėvas Benediktas Jankauskas.

Petronėlė Vizbarienė, Tauragės apskr., Eržvilko valsč., Džiugų km.

Krasnojarske sugrūdo į laivo triumus ir per savaitę atvežė į Igarką miško darbams. Čia apsigyvenome. Netrukus lietuviai pradėjo mirti. Ten ir šiandien kryžių miškas.

Zenonas Vaištaras, Raseinių apskr., Viduklės valsč., Kampaičių km.

Birželio 13 d. atvažiavome į Krasnojarską. Nakvojome lauke, buvo labai šalta, kūrenome laužus. Rytojaus dieną nuvežė į barakus. Ten dvi savaites laukėme laivų. Į Igarką atvykome laivu „Marija Uljanova" birželio pabaigoje.

Kelionėje netekome vienos dukros, kuri mirė nesulaukusi nė dvejų metukų. Kapitonas sužinojęs liepė man mirusią išmesti - „Выбросите за борт, чтобы не

9. Kelionė baigėsi

началась эпидемия" (išmeskite už borto, kad nekiltų epidemija). Mes su žmona atidavėme jam vestuvinius žiedus ir labai prašėme, kad leistų mirusį kūdikį nusivežti į Igarką, kur ją ir palaidojome.

Vyriausią dukrą iš laivo perkėlė į ligoninę. Čia mums pasakė, kad jos sveikata labai prasta ir gydytojas netiki, kad ji pasveiks.

Taip prasidėjo mūsų kančių keliai tolimoje, nesvetingoje žemėje ir tęsėsi iki 1960 metų.

Klemensas Jegelavičius, Kauno apskr., Vendžiogalos valsč., Tolėjų km.

Mano tėvą Mykolą Darulį, gimusį 1907 m., su septyniais vaikais, iš kurių vyriausiajai buvo aštuoneri, o jauniausiajai tik metukai ir besiruošiančia gimdyti žmona, bei sena motina ir teta vežė Igarkon. Motina gimdė laive. Gimė sesutė, kuriai nebuvo lemta augti. Mirė trijų mėnesių. Be jos dar trys sesutės palaidotos Igarkoje.

Irena Darulytė, Ukmergės apskr., Žemaitkiemio valsč., Jadžiūnų km.

Ešelono katastrofoje sužeista Ona Bilevičienė mirė laive. Jos lavoną išmetė į Jenisiejų.

Janina Mykolaitytė, Raseinių apskr., Betygalos valsč., Paginevio km.

Igarkoje žmonės laukė atvažiuojančių „banditų, parazitų". Iš pradžių kitaip ir nevadino.

Išlipome į krantą vasariniais drabužiais, vasariniais bateliais, o aplink vos ne metro storumo ledo lytys, sniegas.

Emilija Balzaitė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Laukūnų km.

1948 m. birželio 17 d. mus išlaipino Igarkoje. Mūsų pasitikti ant kranto atėjo žmonės, daugiausia rusai. Tarp jų buvo ir lietuvių. Tai 1941 metų tremtinių Jankauskų šeima. Jie verkė kartu su mumis, nes tikėjosi grįžti į Tėvynę, bet pamatę mūsų atvykimo vaizdą neteko vilties. O mums buvo neaišku, kaip išvis čia gyvensime?! Keli jaučiais pakinkyti vežimai buvo atvaryti nugabenti mus į barakus.

Stefanija Jakubonytė-Jakubonienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Skabeikių km.

Kai išlaipino į krantą, pamačiau ledų krūvas, o aš basa, su ta pačia palaidinuke ir tuo pačiu sijonėliu, kuriais buvau apsivilkusi gegužės 22 d. rytą Lietuvoje, o čia kūną ir sielą stingdo ledynai...

Pamačiusi mane basą, 1941 metų tremtinė Marcelė Jankauskienė nusivedė į parduotuvę ir nupirko vadinamuosius „kerzo čeverykus", apvilko šiltesniu drabužiu.

Stasė Špokaitė-Naudžiūnienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Namikių km.

Palaikę Krasnojarsko japonų belaisvių lageryje, sugrūdo į laivo triumus ir Jenisiejaus upe išvežė į šiaurę. Liepos 1 d. išlaipino krante. Po dviejų parų apgyvendino barakuose be langų. Visus darbingo amžiaus žmones išvarė į sunkiausius darbus.

Antanina Kundrotienė, Tauragės apskr., Eržvilko valsč., Džiugų km.

Jenisiejaus upe nuplaukėme iki Igarkos. Igarkoje laukė mediniai barakai be langų.

Mikasė Bukauskaitė, Tauragės apskr., Kvėdarnos valsč., Alkupio km.

1941 metais į Krasnojarską atvežtus tremtinius baržomis plukdė Jenisiejumi Dudinkos link. Daug žmonių sirgo. Mus gabenanti barža sustojo Igarkos prieplaukoje. Ligonių apžiūrėti atvyko lenkas gydytojas Jankovskij. Vyras karščiavo. Išgirdęs, kad esame Jankauskai, bendrapavardžiai, gydytojas liepė iškeldinti į krantą. Mus vienintelius paliko Igarkoje.

Marcelė Jankauskienė, Zarasų apskr. Daugai

10. Lietuviai tremtiniai prie savo barako

11. Jenisiejus

Енисей

Здравстуй вольный и могучий
Дядя Енисеи.
Что ты смотришь хмурой тучей
Как гремучий змеи?

Что ты черными волнами
У прибрежных скал,
Разбегаясь меж камнями
Грозно заворчал?

Или нашему приходу
Очень уж нерад?
Не попьем твою мы воду,
Не волнуйся брат.

На груди твоей широкой,
На седых волах,
Будем мы качатся в волнах
На своих челнах.

Будем рыбу в чьи-то сети
День и ночь ловить,
Грустно нам с тобой на свете,
Очень грустно жить...

Да такая вышла доля,
Долюшка беда,
Нас за шиворот неволя
Привела сюда.

Не на пир и не на радость
В северном краю,
Кто оставит свою младость,
Кто и жизнь свою.

Над твоими берегами
Потекут не раз 
Слезы тайные ручьями 
Из печальных глаз.

А кого-то ждет могила
В темной глубине,
Из песочка иль из ила
На холодном дне...

Перестань же, старый, злиться,
Не шуми, не вой,
Перестань о камни биться
Черною волной.

Šias eiles mums, lietuviams, padovanojo ukrainiečiai — politiniai kaliniai

12. Be karsto palaidotiems

III skyrius

Tremties vieta I g a r k a

33. Igarkos uostas

Tėvyne!

Tėvyne, Tėvyne brangiausia,
Tu motina mūsų esi,
Kur tavo vaikai, ar paklausi,
Kur vargšė dukra, ar rasi?

Kur stūgauja tundroje vėjai,
Kur vėtra kvatoja žiauri,
Ten tavo vaikai pamestieji
Keliauja basi, alkani.

Pageltę veidai, gęsta akys,
Sulinko pečiai dar jauni,
Per sunki našta nepasakius,
Dalia per žiauri, per baisi.

Sunku mums dėl būvio kovoti,
Nevalgius po kelias dienas, 
Mes nykstam brangioji Tėvyne 
Su tavo vardu širdyse.

Ne vienas mirs čia iš bado,
Kiti - nuo Sibiro cingos. Tėvyne,
Tėvyne tu mūsų 
Kada pašauksi atgalios?

Taigoj tarp balų ir klampynių,
Vis dygsta kapeliai nauji,
O tolima brangi Tėvyne,
Kur tavo vaikai, ar rasi?

Tėvyne, Tėvyne brangiausia,
Tu motina mūsų esi.
Kur tavo dukra, ar paklausi,
Kur vargšas sūnus, ar rasi?

Janina Dešrytė
Igarka, 1948 m. birželis-spalis

1913 m. F. Nansenas, plaukęs Jenisiejumi, rašė: „Dešiniajame krante, priešais Igarkos kaimą, pamatėme žemus uolėtus kalnagūbrius... Apsilankėme vieninteliame gyvenamajame name ant upės kranto."

Igarka - pirmasis miestas, pastatytas Krasnojarsko krašto šiaurinėje dalyje. Jis davė pradžią Igarkos rajonui, vėliau -Norilsko metalurgijos gigantui.

1929    m. birželį laivas „Turuchansk" su baržų vilkstine, gabenančia maisto produktus, įrankius ir įrangą lentpjūvei ir garo katilinei, sustojo prie Igarkos pratako kranto. Tai buvo tuščia, negyvenama vietovė. Liepos mėnesį atplaukė antras laivas „Spartak" su baržomis. Buvo dirbama be pertraukos laužtuvais, kirstukais ir kastuvais. Žemė atšilusi tik per kastuvą, giliau - kietas kaip geležis ledas. Dieną - darbas be poilsio, naktį -poilsis prie laužo. Žiemoti liko 213 žmonių.

1930    m. atvyko daugiau kaip 2000 statybininkų. Gyvenvietėje atsirado Uosto gatvė, vėliau pavadinta Smidovičiaus vardu.

1931    m. Igarkoje gyveno 12 000 žmonių. Tais pačiais metais Igarkos gyvenvietė buvo atskirta nuo Turuchansko rajono ir sudarytas naujas Igarkos rajonas su 17 gyvenviečių, išsidėsčiusių nuo Ku-reikos iki Dudinkos: Plachinskoje, N. Plachinskoje, Polovinka, Nosovaja, Igarskoje, Šadrino, Suškovo, Kasinsko-vo, Deneškino, Čiat-Koreiskoje ir kitos.

1932    m. miesto gatvės buvo išgrįstos mediniu grindiniu, pastatytas tiltas per Medvežij log įlanką, mokykla ir miesto pasididžiavimas - pirmasis Miško pramonės kombinatas Užpoliarėje su garo katiline ir Antrąją lentpjūve.

1934 m. pastatyta dviejų šimtų metrų ilgio prieplauka iš geriausių 30 000 metų įšale slūgsojusių maumedžių, apkaltų storu rąstų atpjovų (горбыль) sluoksniu. Į laivus produkcija pradėta krauti nuo kranto. Navigacijos laikotarpis 110-130 parų.

1936 m. 8-14 metrų gylyje buvo įrengta požeminė laboratorija (мерзлотная станция), tyrinėjanti per 35 000 metų susidariusį įšalą ir prieš 30 000 metų jame įšalusius maumedžius.

Igarka atvėrė vartus į vandenyną, tapo pasaulinės svarbos uostu. Pasaulis susidomėjo Angaros pušies mediena. 1928 m. į užsienį buvo išvežta 10 000 m³, o apie 1970 m.- 1 200 000 m³ medienos, daugiau kaip pusę pjautos eksportui specializuotame Igarkos Miško pramonės kombinate*.

Keliautojas, fotografas Paulius Normantas, 1992 m. kildamas ir leisdamasis Jenisiejaus upe nuo Igarkos iki Arkties vandenyno, 1996 m. balandžio 2-15 d. fotografijos parodoje Vilniaus „Lango" galerijoje taip išreiškė savo mintis:

„Nuo neatmenamų laikų storėdamas intakais, upėmis, palikdamas kelyje gimusias savo dukteris salas, girgždėdamas plukdo savo drumzliną vandenį-kraują tėvas Jenisiejus į Arkties vandenyno jūras, kur jo senas kraujas virsta baltais aisbergais.

Nuo amžių glūdumos kilo per čiumų angas į dangų skurdūs tundros augmenijos dūmai, šildydami samojedų genčių žmones: encus, ngnasemus, selkupus ir nencus. Gėrė jie elnių ir tėvo Jenisiejaus kraują. Bet kartą jų siaurų akių plyšiai išvydo pusnuogius baltuosius su mažais vaikais ant rankų. Tai buvo Stalino „išlaisvinti" lietuviai. Ir grindė jie savo jaunais ir senais kaulais Jenisiejaus krantus, įšaldami į ledą. Kas

- 14.Garo katilinė

* В. Новиков, Ж.Трошев. Города Красноярского края. Красноярск, 1979

15. Tiltas per Medvežij log įlanką

16. Įšalą tyrinėjanti laboratorija

17. Igarkos prieplauka

18. Barakas Smidovičiaus gatvėje

išliko, visą gyvenimą prisimins Jenisiejaus kraujo skonį (ir Stalino laisvę...)"

1948 m. pagal specialiojo kontingento gabenimo planą, laivais Jenisiejumi buvo gabenami devyni ešelonai tremtinių*, iš jų keturi - į lgarką.

* Lietuvos kovų ir kančių istorija. Dokumentų rinkinys. 1994

Igarka yra už poliarinio rato. Aplinkui tundra. Čia auga nedideli karkliniai berželiai, karklai, mažos gėlytės, šiurkščios žolės, samanos. Toliau - taigos miškai. Klimatas -arktinis. Vidutinė žiemos temperatūra -40° C šalčio. Sniego prisninga apie du metrus, o ledo storis upėje - daugiau kaip metras. Tai poliarinių dienų ir naktų šalis su Šiaurės pašvaistėmis, pūgomis, 10 kilometrų pločio Jenisiejaus ledonešiu, ir savitu laiko kaitos kalendoriumi:

Sausio mėnesį pradeda šviesėti, o jo pabaigoje giedrą vidurdienį pasirodo ir saulės kraštelis, kuris greitai išnyksta. Tačiau jis kasdien didėja.

Vasarį, spiginant šalčiui, pasirodo saulės atšvaitai - dvi, kartais net trys saulės, o mėnesio pabaigoje saulė kybo danguje jau apie dvi valandas.

Kovo mėnesį diena ilgėja, saulė kasdien kyla vis aukščiau, pučia stiprūs vėjai.

Balandžio diena susilygina su naktimi.

Gegužės mėnesį trumpam sutemsta, t.y. saulė pasislepia už horizonto, bet greitai vėl pasirodo. Naktys visiškai sutrumpėja, beveik visą laiką šviesu.

Birželį prasideda baltosios naktys: saulė nenusileisdama sukasi dangaus skliaute, bet kasdien stabteli vis arčiau horizonto.

Liepos mėnesį naktys esti trumpos, vos pora valandų.

Rugpjūčio mėnesį diena susilygina su naktimi ir naktis šuoliais pradeda ilgėti.

Rugsėjį diena visiškai sutrumpėja. Baigiasi navigacijos laikotarpis, ištuštėja prieplauka, išplaukia užsienio laivai.

Spalio mėnesį diena trunka vos porą valandų, o į pabaigą ir visiškai išnyksta. Vidurdienį esti jau prieblanda. Prasideda šalčiai. Jenisiejus greitai šąla, eina tirštas ižas, išplaukia paskutiniai laivai, baržos. Giedromis šaltomis naktimis danguje pasirodo ir Tolimosios Šiaurės stebuklas - Šiaurės pašvaistės. Jos trunka nuo spalio iki vasario mėnesio.

Lapkritis - pilkas, šaltas mėnuo. Prasideda poliarinės naktys. Šaltis siekia -50° C. Atslūgus šalčiui, niekada nebūna atodrėkio, siaučia sniego pūgos.

Gruodis - šalčiausias ir tamsiausias poliarinių naktų mėnuo. Prisninga daug, o pripusto dar daugiau. Tai pūgų ir rūkų metas (šaltis siekia iki -60⁰ C), galima labai greitai pasiklysti, nes per metrą beveik nieko nematyti.

1948 m. į Igarkos miestą buvo atvežti keturi ešelonai*, daugiau negu dešimt tūkstančių tremtinių.

* Dalis ešalono Nr.97917, tremtiniai iš Kėdainių apskr., pateko į Jarcevo gyvenvietę. (Kėdainių r. finansų skyrius)

Leokadija Švoinickienė, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Juodakių vs.

Igarkoje, sąrašuose kuriuos mačiau, buvo daugiau kaip aštuoni tūkstančiai lietuvių.

Pranas Daugnora, Raseinių apskr., Betygalos valsč., Tarosų km.

1949 m. registruojantis komendantūroje girdėjau pareigūną sakant, kad lietuvių sąrašuose yra daugiau kaip aštuoni tūkstančiai.

Elena Rutkauskaitė-Šimėnienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Žiogelėnų vk.

Į Igarkos rajono gyvenvietę Igarskoje (Senąją Igarką) 1948 m. buvo atvežtos

19. Ledynų prieglobstyje

20. 1948 m. Balos, klampynės... 21. Taigoje

22. Prie Jenisiejaus intako Juodupės (Черная речка)

23. Igarką juosiančioje tundroje

24. Igarkos senamiestis

25. 1953 m. Ant Jenisiejaus kranto

26. Igarkos senamiestis

27. Lietuvės su šiauriečių kailiniais

kelios, keliolika ar kelios dešimtys šeimų. Kapinėse stovi lietuviški kryžiai.

A.Davidiuk, Raseinių apskr.

Igarka, Igarka - sugriauta jaunystė ir sujauktas gyvenimas, žmonių kančios, netektys, mirtys, nepritekliai, ateitis be perspektyvos ir svajonių... Ar nebuvęs tremtyje supras tą jausmą, kuris kyla suvokus, kad Tėvynė ir gimtieji namai atimti visam gyvenimui. Vietoj nuostabaus gegužio, alyvų žydėjimo, pavasario svaigulio - šalta, ledų neištirpdanti, niūri, svetima, beveik be žalumos amžino įšalo žemė, virš kurios ištisą parą šviečia saulė. Keliai čia grįsti lentomis, kai kur apipuvusiomis, beveik visi pastatai mediniai, pilni blakių, tarakonų.

Ona Jankūnaitė-Navickienė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

Patekau į Igarkos senamiestį, Birževos aštuntąjį baraką. Pats barakas ir kambariai jame baisūs: vienas langelis, vienas geležinis pečiukas viduryje kambario, pasieniais - lovos-kryžiokai, sukalti iš medienos atliekų. Pasakyta: „Čia jūs gyvensite, čia jūsų namai." Viename kambaryje 19 žmonių: Balzai - 4, Jakuboniai - 5, Kačkienė su maža mergyte, Veronika Kačkienė, Kerbelienė, Našlėnas, Tušas, Jakubonytė, Petrikas ir dar dviejų pavardžių neprisimenu. Labai liūdna ir skaudu, palyginus tai, ką palikome ir ką radome. Neaišku, kaip gyventi: kuom pasikloti, kuom užsikloti, kuom apsirengti, ką valgyti. O Dieve!

Stefanija jakubonytė-Jakubonienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Skabeikių km.

Mus apgyvendino Birževos šeštajame barake. Vienoje patalpoje - 11 žmonių: Niaurų šeima - 3, Venskų - 3, Špokų -3 ir dar dvi moterys. Patalpos viduryje - geležinė krosnelė, pasieniais - gultai. Vanduo už dviejų kilometrų - upėje.

Iš pat ryto, nė dienos neleidus kvapo atgauti, išvarė į darbą. Dirbame nuo 8 val. ryto iki 8 val. vakaro, o baigę arklio jėgos reikalaujantį darbą, stojame į eilę duonelės. Norma - puskepalis forminės, labai šlapios ir persūdytos duonos, nuo kurios dar labiau norisi valgyti ir gerti. Mes - trys, o dirbu aš viena. Mamytė iš karto atgulė patalan.

Stasė Spokaitė-Naudžiūnienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valse., Namikių km.

28. 1948 m. Sovietsko gatvė

Mus apgyvendino Smidovičiaus gatvėje esančiame barake. Kambaryje - 27 žmonės: Atkočiūnų - 5, Kuliešių - 9, Šarkų - 9, Markauskienė, Palaimaitė, Gumbelevičius ir Pabedinskas. Pasieniais sustatytos plikos lovelės-kryžiokai, kambario viduryje geležinis pečiukas (buržuika) su geležiniu vamzdžiu (kaminu). Barakas senas, sienos lentinės, perdžiūvusios, skylėtos, tarpusienio pjuvenos sukritusios. Pro skyles į kambarį įskrisdavo žvirbliai. Vidinės patalpos sienos - taip pat iš perdžiūvusių lentų. Kad nesimatytų kas vyksta patalpoje, tekdavo ką nors užkabinti ant skylėtų sienų. Grindys - medinės, plaunamos. Atsineštas iš upės vanduo naudojamas tik būtiniausioms reikmėms.

Kambaryje - vienas langelis. Lemputė palubėje neapšvietė patalpos, todėl visą laiką tvyrojo prieblanda. Dieną ir naktį kūrenome pečiuką: gyvenome prie pat Miško kombinato, pro skylę tvoroje atsinešdavome medienos atliekų.

Tarpusienio pjuvenose knibždėte knibždėjo visokių parazitų, nuo kurių apsisaugoti buvo neįmanoma. Loveles atitraukdavome nuo sienos, jų kojas įmerkdavome į skardines su vandeniu, bet tada blakės ir kiti gyviai krisdavo ant lovų nuo lubų... (Pasitaikydavo, kad prūsokai ar tarakonai apgrauždavo alkūnes, kelius ar net nosį).

Mamutės neišvarė į darbą, todėl grįžę namo rasdavome karšto viralo dubenėlį - turėjom atsivežę žirnių. Mums reikėdavo sutvarkyti darbo drabužius, kiekvieną dieną išrankioti iš jų utėles.

Elena ir Aldona Atkočiūnaitės, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Rizgonių km.

Igarkoje išlaipino birželio 22 dieną. Iš prieplaukos arkliais nugabeno į barakus Sovietsko gatvėje, kur rusės mus pasitiko žodžiais: „Бедные вы бедные" (Varg-

29. Sovietsko gatvė

30. Žemi lentiniai barakai

31. ...prigrūsti žmonių. Stalino gatvė

32. Igarkos senamiestis

33. Pirmoji nuotrauka Igarkos fotoateljė. 1948 m. rugpiūčio 2 d.

šai jūs vargšai). Apsigyvenome kambaryje ir virtuvėlėje 15 žmonių ant septynių gultų. Mūsų septynių žmonių šeimai teko du gultai, keturių žmonių Survilų šeimai - du gultai ir po vieną gultą Antutei Gofmonienei, Motiejūnienei, jos broliui Jankūnui ir vienam atvežtam berniukui - Alfukui Kulaičiui (vienas dviems).

Barakas - lentinis, perdžiūvęs, tarp lentų pjuvenos sukritusios. Viena barako siena pastatyta nuokalnėje ant aukštų pamatų. Grindys medinės, šaltos, žiemą papylus vandens, iškart apledėdavo. Mums atvažiavus, buvo poliarinė diena, saulė nenusileisdavo. Nežinojome, nei kokia diena, nei koks paros laikas. Negalėdavome užmigti neuždengę langų. O juos uždengus paklodėmis, siena pasidarydavo raudonai juoda, judanti. Blakės, tarakonai, prūsokai, utėlės ir dar dievai žino kas lipo vieni per kitus. Tikras košmaras!

Pirmą dieną mano trys broliai išėjo į darbą. Mama sirgo, man ėjo penkiolikti. Kaimynė Jankūnienė, atvežta su penkiais mažais vaikais, išprotėjo, bet mes visi išlikom gyvi, viską iškentėjome ir nepalūžome. Gal todėl, kad jau vaikystėje rankos buvo užgrūdintos nuo darbų, o kojos - nuo ražienų ir kad turėjome šiek tiek maisto produktų atsivežę.

Janina Dirsytė, Ukmergės apskr., Siesikų valsč., Belazariškių km.

Apgyvendino senamiestyje, lentiniame barake. Kambarys - didelis, šaltas. Jame tik skardinė krosnelė (buržuika), o šeimos - septynios. Su mama atsivežė-me dvi prastas pagalvytes, bet neturėjome kuom užsikloti ir pasikloti. Neturėjome nei maisto, nei pinigų. Mane iškart išvarė į darbą. Kitos šeimos buvo visiškai nedarbingos: seni, nuo vargingos kelionės sunykę žmonės, motinos su mažais vaikais. Jas taip pat išvarė į darbą. Tikras „lazaretas". Nėra malkų. Eidama iš darbo, nešu glėbį ant pečių. Jei vandens kolonėlė uždaryta ar neturi už ką talono nusipirkti, tai tenka eiti kelis kilometrus su naščiais prie upės. Ką turėjom iš drabužių, viską pardavėme. Kol buvo gyva mamutė, sekmadieniais vis nešdavo ką nors į turgų: lietsargį, skarytes, sukneles. Kaimynai jau badavo. Vienas jų traukdavo iš užančio utėles ir dėdavo burnon.

Genovaitė Burbulytė, Ukmergės apskr., Pagirių valsč., Gudelių km.

Pakrantėje pamatėme vieno ir dviejų aukštų barakus, iš kurių rūko dūmai. Tai buvo visų tautybių tremtinių „sostinė" - Igarka. Vadovavusios moterys liepė lipti su visa savo manta į sunkvežimius. Mus prie dviejų aukštų barako atvežė savivartis. Kai žmonės išlipo, savivartis išvertė daiktus ant žemės. Mums liepė rinktis kambarį tuščiame barake. Taip ir apsigyvenome Naujamiestyje, Papanino gatvėje.

Po kelių valandų pamatėme žmogų, kaišiojantį galvą iš kito barako. Pagaliau jis įsidrąsino ir atėjo pas mus. Tai buvo pagyvenęs vyriškis, apsivilkęs vatinuku ir apsiavęs veltiniais be kaliošų. Pasisveikinęs paklausė: „Turbūt būsite tremtiniai?" Atsiprašė. Iš maišelio ištraukė duonos gabaliuką, svogūną, taurelę ir butelį spirito. Taip prasidėjo pažintis su 1940 m. tremtiniu. Jis papasakojo, kad vietiniams buvo įsakyta niekur nesirodyti, būti užsidarius namuose, nes atvažiuos baisūs banditai.

Saulė skaisčiai švietė, laukėme, kada nusileis. Tačiau ji nenusileido. Nežinojome, kada eiti miegoti. Stipriu sirenos kauksmu prasidėjo mūsų pirmoji darbo diena Igarkoje.

Vaclovas Davenis, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Davenių km.

Iš pat ryto turėjome būti darbe. Paskyrė į rąstų sandėlį. Su broliu beveik nieko neatsivežėme. Su tais pačiais drabužiais dirbome ir miegojome ant plikų lovelių-kryžiokų. Po kelionės nusilpę, iškart pastatyti prie sunkių darbų, po 12 valandų darbo linkome iš nuovargio, tinome iš bado ir vos pavilkome kojas. Grįžę užkaisdavome avižinių kruopų. Tai ir buvo visas maistas, neskaitant 600 g duonos, kurios niekaip neužtekdavo iki rytojaus. Taip pat kaip mes vertėsi dar trys šeimos mūsų kambaryje.

Vytautas Davenis, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Davenių km.

Mus nuo bado mirties išgelbėjo atsivežtas maišas rugių.

Melanija Čepaitė-Lebedinskienė, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Lelikonių km.

Prieplaukoje mūsų šeimai pirmajai liepė krautis daiktus į apšiurusį vežimą, pakinkytą jaučiu. Baisiausiai persigandome: tikriausiai paveš iki griovio ir išvers! Tėvas nuramino: „Negi šitiek kelio vežė, kad čia išverstų?" Sulipom į vežimą. Atvežė į Birževos baraką pačius pirmus. Barake patalpą liepė pasirinkti patiems.

Leonora Riklickaitė-Griškevičienė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Jakutiškių km.

Birželio 17 dieną buvome apgyvendinti Čkalovo gatvės bendrabutyje. Viename 10 m² kambaryje - trys šeimos, o virtuvė visam aukštui viena. Iš pradžių maistą virdavome lauke.

Uršulė Matulkienė, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Deltuvėlės vk.

Iš pradžių mus apgyvendino Naujamiestyje, K. Markso gatvėje, neapšildomame barake. Tiesiog sugrūdo vienus ant kitų. Vėliau perkėlė į Pionierių gatvę.

Birutė Milerytė, Raseinių apskr., Raudonės valsč., Kaniūkų km.

Birželio 17 dieną iš prieplaukos nugabeno į Naujamiesčio mokyklos patalpas. Viename kambaryje apsigyvenome: Rutkauskų šeima - 4 žmonės, Dešrių -2, Unikauskų - 2, Povilaičių - 2, Pažiūrų - 5. Nebeprisimenu kartu ar gretimame kambaryje gyveno Kuprių (6 žmonės) ir Koncevičių (4 žmonės) šeimos. Daugiausia šiame pastate buvo apgyvendinta šeimų iš Kauno apskrities.

Povilaičius vėliau advokato Dešriaus pastangomis išvežė į Krasnojarsko senelių prieglaudą.

Jonas Unikauskas, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Deltuvėlės vk.

Iš Igarkos 1948 m. rudenį paskutiniuoju laivu leido man, sergančiai, Angelei Biliūnaitei ir Nasoliui (visi trys paimti iš Ukmergės gimnazijos) išvažiuoti pas tėvus į Krasnojarsko krašto pietinį rajoną. Kartu su mumis laivu plaukė ir kelios dešimtys žmonių į Tinsko senelių prieglaudą. Prisimenu Žentelį, Zarembą, Malickienę, Povilaičius. Laive mirė Nakas.

Aldona Krogertaitė, Ukmergės apskr., Žemaitkiemio valsč., Skačiūnų km.

Man ir Stefai Jakubonytei tėvas liepė neiti į darbą. Anot jo, gal dar pabėgsime. Abi ėjome ieškoti laivo, kad parvežtų. Vienas jūrininkas sutiko, žadėjo nuvežti iki Murmansko, bet ėmė tik Stefą. Ji buvo šviesi, garbanota, visą laiką besišypsanti, o manęs - nė už ką. Taip ir likom nepabėgusios. Stefa nuėjo dirbti į Miško pramonės kombinatą, o mane tėvas įdarbino komunaliniame ūkyje apskaitininke, nes iš mažens buvau širdininke ir sunkaus darbo dirbti negalėjau.

Emilija Balzaitė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Laukūnų km.

Išlaipino ant kranto Igarkoje. Liepos mėnuo, dar ne visai ištirpę ledai, keliai grįsti lentomis. Žemi, lentiniai barakai pilni blakių, vėl pergrūsti. Mūsų šeimai pasisekė: apgyvendino mažame name, viename 6 m² kambaryje - Steponaičių ir Kliknų šeimas, o 4 m² kambarėlyje -Klimašauskienę ir mane su tėvu. Mūsų kambaryje tilpo 3 gultai (narai), 2 spintelės ir plyta.

Rytojaus dieną išvarė į darbą. Dirbome po 12 val. be jokių poilsio dienų, tik žiemą lentų biržoje viena diena būdavo laisva. Laimei, turėjome maisto atsargų, buvome darbingi, tik neturėjome kuo apsirengti.

Ona Jankūnaitė-Navickienė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

Išlipome iš laivo triumų nuo utėlių pastorėjusiomis siūlėmis... Ne ką gėrės-

34. Naujamiestis. Papanino gatvė. Melanija Čepaitė ir Aldona Tiškienė

nės sąlygos laukė ir barakuose. Nusivilkusi megztuką, išsigandau ir įmečiau ugnin - kiekvienoje mezginio akyje kyšojo po vieną dvi utėles. Nuo graužaties, nusiminimo, nevilties ir tokių gyvenimo sąlygų utėlės pradėjo eiti per viršutinius drabužius, nespėjome jų rankioti. Baisu ir prisiminti: eilėje prie duonos stovi vyrai gerais paltais apsivilkę, o per juos šniūrais utėlės eina. Netrukus jas išnaikinome, bet nežinojome, ką daryti su blakėmis, tarakonais ir kitais parazitais.

Onutė Rutkauskaitė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Svaronių km.

Pamatę Igarką, labai nusiminėme. Čia liepos mėnesį radome ankstyvą pavasarį. Ant kranto didžiulės krūvos ledų... ir nesibaigianti diena. 20 m² kambaryje apgyvendino keturias šeimas. Čia ir virtuvė, ir kambarys. Barakas - vasarinis, sukaltas iš dvejų lentinių sienų. Tarpai tarp jų pripilti pjuvenų. Sienose - plyšiai, byrančiose pjuvenose gausybė blakių ir tarakonų. Atėjus žiemai (kai užpustė), vėjas nešvilpdavo ir sniegas nekrito ant galvų. Išblėso diena, tik naktys ir naktys...

Antosė Mankutė, Raseinių apskr., Nemakščių valsč., Milžavėnų km.

Mano motina Marytė Masiukienė į Igarką atsivežė dvi pagalves ir mus - tris vaikus iš dvylikos. 24 žmones apgyvendino Dzeržinskio gatvėje esančio aštunto barako kambaryje su geležiniu pečiumi. Į darbą mama išėjo pačią pirmą dieną. Ji buvo paskirta padiene darbininke lentų sandėlyje - biržoje. Dirbo 12 valandų per dieną, o pinigų neužtekdavo duonos talonams išsipirkti. Išeidama į darbą, palikdavo mums, vaikams, avižinių kruopų „buizos"... Iš nevilties jai visam gyvenimui psichika sutriko. Trejų metukų Aldutė, anksčiau buvusi tokia nenuorama, čia nebevaikščiojo, o paimta ant rankų tik glausdavosi ir suvalgiusi, ką kas paduos, beveik visą laiką miegojo.

Vytautas Masiukas, Ukmergės apskr., Giedraičių valsč., Baskų km.

Po mėnesio atsidūrėme Igarkoje, toje bado ir skurdo žemėje. Mamą ir brolį tuojau pat įdarbino Miško pramonės kombinate. Man buvo 10 metų, tai turėjau slaugyti sergančią senelę, kuri mirė 1948 m. gruodį. Pirmieji metai tremtyje buvo labai sunkūs: badas, šaltis ir ligos skynė žmones tarsi lapus. Kasdien laidojo dešimtimis.

Natalija Maskoliūnaitė-Bulgarauskienė, Ukmergės apskr., Siesikų valsč., Mikėnų km.

Pirmieji gyvenimo metai buvo nepaprastai vargingi. Gyvenome susispaudę po kelias šeimas kambaryje. Ligos ir badas pirmiausia šlavė vaikus ir senelius. Kasdien išnešdavo po karstą iš barako. Žmonės krito kaip musės. Visi dirbdavo po 12-14 valandų per parą. Dirbantiesiems duodavo nusipirkti po 600 g duonos, o išlaikytiniams - po 300 g. Mūsų šeimoje keturi dirbo, o trys buvo išlaikytiniai. Motina apsiėmė vienoje lakūnų šeimoje prižiūrėti vaikus, kad galėtų parsinešti maisto atliekų.

Leonora Riklickaitė-Griškevičienė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Jakutiškių km.

Prasidėjo ligos ir mirtys, ypač senelių ir vaikų. Man rodosi, Igarkoje vienus metus siautėjo maras.

Antosė Mankutė, Raseinių apskr., Nemakščių valsč., Milžavėnų km.

Per tris pirmuosius mėnesius mirė labai daug žmonių, nespėdavo laidoti.

Vaclovas Davenis, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Davenių km.

Mūsų, Birževos, barakuose kalbėjo, kad per tris mėnesius mirė devyni šimtai žmonių.

Elena Riklickaitė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Jakutiškių km.

Miško pramonės kombinate buvo sukrauta tūkstanties karstų atsarga. Jų neužteko iki metų pabaigos.

Alfonsas Vaičekauskas, Raseinių apskr., Šimkaičių valsč., Paalsio km.

Gyvenome Čkalovo gatvėje, kuri vedė į Naujamiestį. Ten tundroje buvo išskirta vieta lietuvių kapinėms. Mirusiųjų skaičius kasdien didėjo, o rugsėjui baigiantis vieną dieną suskaičiavau vienuolika vežamų karstų.

Uršulė Matulkienė, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Deltuvėlės vk.

Igarkoje buvo dvi ligoninės: Senamiestyje - terapinis, chirurginis, vaikų ir gimdymo skyriai, Naujamiestyje - suaugusiųjų ir vaikų infekcinių ligų skyriai. Abi ligoninės buvo perpildytos, senų žmonių iš viso nepriimdavo, nes nebuvo kur guldyti jaunų.

Prie Senamiesčio ligoninės buvo lavoninė. Kasdien iš ligoninių atveždavo po kelis mirusius, o 1948 m. rugsėjo-spalio mėn. mirusiųjų skaičius (ne vien lietuvių) išaugo iki 7-11 per dieną, lapkričio-gruodžio mėn. - iki 17-19.

Ona Staniulytė-Skuodienė, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Pakaluos vk.

Vyrai ir moterys dirbo Miško pramonės kombinate, vaikai ir seniai galėjo dirbti ir kitur. Pavyzdžiui, kai kurie, tarp jų ir mano motina, dirbo plytų fabrike, kur, kaip dabar pasakoja 1941 m. tremtinys latvis L.Baranovskis, dirbo ir vaikai, ir aštuoniasdešimtmečiai senukai, kad užsidirbtų nors pusę kepaliuko duonos ir nemirtų iš bado.

Vytautas Putna, Ukmergės apskr., Pagirių valsč., Vaiškonių km.

Nuvežti Įgarkon visi pradėjome dirbti, nes neturėjome ko valgyti. Man buvo trylika, septynerių metų brolis Stasiukas irgi ėjo į plytinę, nes vaikams, per dieną nešiojusiems plytas (jas gamino iš šlyno, su samanų, pjuvenų ir mėšlo priemaišomis), duodavo 200 g duonos ir kiek nori virinto vandens. Kartu su mumis dirbo Jonas Jegelavičius (9 metų) ir labai seni žmonės, tokie kaip Kuleva, Purlys. Kitų pavardžių neprisimenu.

Alfonsas Vaičekauskas, Raseinių apskr., Šimkaičių valsč., Paalsio km.

Man ėjo keturiolikti. Darbą susiradau plytinėje. Už dienos darbą gaudavau apie pusę kepaliuko duonos ir ligi soties virinto vandens. Prie vandens bako buvo pririšti puodeliai - skardinės nuo konservų, o ant stalo ir druskos paberta duonai pasidažyti. Kasdien ėjau į darbą su mintimi parnešti duonelės sesutei ir broliukui, tik niekaip neišeidavo. Atrodo, po tokį mažytį gabalėlį atsilauždavau, o duonytė vis tiek kaip mat ištirpdavo... Prasidėjus šalčiams darbas plytinėje baigėsi. Abi plytinės dirbo tik iki pirmųjų šalčių.

Vytautas Masiukas, Ukmergės apskr., Giedraičių valsč., Baskų km.

Senelius ir vaikus įdarbindami plytinėje, stengėmės pagelbėti jiems, kad nemirtų iš bado. Kiekvienas atėjęs čia dirbti gaudavo 200 g duonos, nesvarbu kokį darbą sugebėjo dirbti ir kiek jo padarė.

Leopoldas Baranovskis, 1940 m. Latvijos tremtinys

Mūsų barake gyveno Emilija Plentaitė ir Juozas Plentą su žmona Anele. Pas juos per šaltį ar pūgą alkana iš Naujamiesčio - tris kilometrus kelio - ateidavo Stasė Tadarauskaitė su jaunimo grupele. Čia repetuodavo vaizdelį Kalėdų

35. Čiabuviai išsiveža naujagimį iš ligoninės

šventėms. Stasė mirė 1949 m. nuo išsekimo. Anksčiau, dar Lietuvoje, buvo sirgusi džiova. Mirė labai labai norėdama gyventi...

Genovaitė Burbulytė, Ukmergės apskr., Pagirių valsč., Gudelių km.

Mes maži, tėvai seni. Tėvas du kartus sirgo plaučių uždegimu, vos išsigelbėjo. Veprių kalėjime buvo labai sumuštas. Tai atsiliepė jo sveikatai Igarkoje. Jam reikėjo geresnio maisto, o mes nieko neturėjome. Nuo bado gynėmės „juoda zacirka", bet miltai greitai baigėsi. Mama eidavo į tundrą rinkti uogų, rūgštynių, pareidavo visa sutinusi, sukandžiota „moškos" (nuodingų muselių). Tėvas per mėnesį uždirbdavo 45 rb. Jų neužtekdavo duonai išpirkti. Viskas buvo brangu, pieno litras kainavo 1,5-2 rb. Visi išėjome dirbti. Būdama keturiolikos metų, įsidarbinau paštininke, trylikos metų brolis - Žuvies įmonės laivų statykloje mokiniu-dailide, motina - valytoja.

Aldona Izakėnaitė, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Bečių km.

Tragiškiausia padėtis buvo šeimose, kurios neturėjo darbingų narių, ir vienų motinų bei tėvų su mažamečiais vaikais. Jokių papildomų pinigų, pašalpos ar kitokios pagalbos jie negaudavo.

Iš Lietuvoje reabilitacijos pažymas gavusių 4910 tremtinių į Igarką buvo atvežti 9 tėvai su mažamečiais vaikais (iš viso 28 žmonės); 261 motina su mažamečiais vaikais (iš viso 819 žmonių); 297 šeimos su mažamečiais vaikais (iš viso 1345 žmonės); 20 močiučių su mažamečiais anūkais (iš viso 48 žmonės); 5 seneliai su mažamečiais anūkais (iš viso 10 žmonių); 13 senelių šeimų su anūkais (iš viso 47 žmonės); 587 pensininkai ir 44 vaikai be artimųjų. Iš viso 2928 žmonės. Taigi, nedarbingų ir išlaikytinių skaičių sudarė 53,6% (2928-297 = 2631 : 4910).

Išlipę iš laivo neturėjome nei maisto, nei pinigų. Kaip nori, taip gyvenk. Man ėjo penkiolikti. Su mama iš pat ryto išėjome į darbą. Mamą paskyrė į statybas, mane - į lentų sandėlį padiene darbininke. Namuose liko broliukas su sesute.

Vlada Grybaitė, Ukmergės apskr., Žemaitkiemio valsč., Mečeriškių km.

Atvykus į tremties vietą, nuo bado, klimato pasikeitimo ir nervinio streso susirgo mama ir brolis. Brolis gavo plaučių uždegimą, temperatūra pakilo iki 41° C, todėl mama neišėjo į darbą. Dėl šios priežasties buvo iškviesta į komendantūrą ir nuteista trims mėnesiams kalėti „Už neišėjimą į darbą". Ji nemokėjo kalbėti rusiškai ir nesuprato, už ką yra baudžiama. Atskirta nuo vaikų, nuo sunkiai sergančio sūnaus, mama kalėjime išprotėjo ir visą tremties laiką buvo gydoma psichiatrinėje ligoninėje.

Nijolė Liutkutė, Raseinių apskr., Girkalnio valsč., Pusšaltuonių km.

Nešiau duonos į kalėjimą, nes sesuo su Onute Belickaite „Už sabotažą darbe" buvo uždarytos trims paroms. Jos nenorėjo dirbti sekmadienį ir kalbino kitas moteris mesti darbą, nes po 12 valandų dirbti be poilsio dienų yra neįmanoma. Ir išvis, kur tai matyta! Nuėjus man su tėvo parašytu rašteliu (tėvas laukė už kampo), prižiūrėtojas išsitraukė didžiulį raktą. Baisiai išsigandau, vos nepabėgau, bet netrukus atvedė seserį. Pasirodo, ir šešiolikmečių kalėjime dykų nelaikė: abi malkas kieme pjovė.

Elena Riklickaitė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Jakutiškių km.

Kartą, parėjusi iš darbo, mama neberado vaikų. Jų pilnas roges iš mūsų barako dieną išvežė į vaikų namus. Iš karto ir mane paėmė - plytinėje jau nebedirbau, bet apsižiūrėję paleido. Mat buvau per „senas", ėjo keturiolikti. Mama verkė, vietos nerado . Lauke naktis, šalta, tamsu. Išėjome jų ieškoti. Radome Naujamiesčio vaikų namuose. Pažadėjo perkelti į Senamiesčio vaikų namus, kad būtų arčiau lankyti. Vaikų namuose neleido lietuviškai kalbėtis. Kai nueidavome aplankyti, sesutė ir su mumis kalbėdavo tik rusiškai. Nepasisekė broliukui -jam vaikai su laidyne išmušė kairę akį.

Vytautas Masiukas, Ukmergės apskr., Giedraičių valsč., Baskų km.

Paimta į vaikų namus kaimynės dukra pasakojo, kaip gražiai ten juos mokina. Pavyzdžiui, auklėtoja sako: „Vaikai, prašykite Dievą duonos". Vaikai prašo, bet niekas nieko neduoda. Tada auklėtoja sako: „Vaikai, prašykite Staliną duonos!" Vaikai prašo ir gauna duonos, o prie duonos dar ir valgio duoda.

Marcelė Balžiene, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Laukūnų km.

Mane į vaikų namus paėmė vienuolikos metų. Rusiškai nemokėjau nė žodžio, bet labai greitai viską supratau. Vaikų namuose kalbėjomės tik rusiškai. Ką ten, visur prižiūrėtojos, lietuviškai nemėgink ir prasižioti. Grįžęs namo po dvejų metų, negalėjau susišnekėti su mama: aš lietuviškai nebemoku, o ji beveik nesupranta rusiškai. Įsidarbinau mokiniu Laivų statyklos dailidžių (kirvio meistrų) ceche. Tokiam darbui buvau per mažas - kirvis nešiojo. Rankas apšalau. Mama paprašė, kad priimtų į Miško kombinatą - buvo kur kas arčiau namų.

Jonas Čepas, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Lelikonių km.

Brolį Albiną 1954 m., kai jam suėjo trylika metų, iš vaikų namų perkėlė į bendrabutį, nes aš gyvenau su psichiškai nesveika motina. Jį įdarbino mokiniu Miško pramonės kombinato stalių ceche. Labai mažai uždirbo, todėl pasiėmiau į lentpjūvę, kurioje dirbau pjūklininku. Darbe netekau akies - lūžo pjūklas ir į akį pateko skeveldra. Reikėjo operuoti, tačiau niekas to nedarė. Taip ir dirbome du broliai vienaakiai.

Seserį Aldutę, lietuviškai mokančią tik „Labas" ir „Viso gero" pasakyti, 1958 m. dvi burliokės parvežė į Lietuvą. Vaikų namai buvo gavę Vilniuje gyvenančios sesers sutikimą, kad ją globos.

Vytautas Masiukas, Ukmergės apskr., Giedraičių valsč., Baskų km.

1948 m. lapkričio 17 d. be tėvų sutikimo lgarkos miesto vykdomojo komiteto sprendimu į vaikų namus buvo paimti 39 vaikai, o 1949 m. vasario-kovo mėn. lgarkos švietimo skyrius įpareigotas globoti daugiau kaip 100 lietuvių vaikų.

Išrašas iš lgarkos miesto vykdomojo komiteto posėdžio. įvykusio 1948 m. lapkričio 17 d., protokolo 28 punktas. Nuspręsta paimti į vaiku namus šiuos vaikus.

Į vaiku namus Nr.1.. esančius Papanino

1.    Laurinavičienė Stasė - Laurinavičiūtė Stasė, 6 metų. Apie jos likimą nėra žinių.

2.    Ramanauskienė Juzė - Ramanauskas Pranas, 8 metų; Ramanauskas Antanas, 6 metų; Ramanauskas Kazimieras, 3 metų.

3.    Žukauskas Juozas - Žukauskas Zenas, 12 metų; Žukauskaitė Julija, 7 metų; Žukauskas Jonas, 5 metų; Žukauskaitė Marijona, 3 metų.

4.    Masiukienė Marytė -Masiukas Vytautas, 13 metų, paleistas, nes ėjo keturiolikti; Masiukas Albinas, 7 metų; Masiukaitė Aldona, 3 metų.

5.    Jankūnienė Veronika - Jankūnas Bronius, 7 metų; Jankūnas Jonas, 5 metų; Jankūnas Petras, 3 metų.

6.    Lukšys Alfonsas - Lukšytė Liuda, 7 metų; Lukšytė Stasė, 5 metų.

7.    Jutienė Adelė - Jutaitė Stefanija, 9 metų; Juta Antanas, 7 metų.

8.    Jarienė Aleksandra - Jaras Jonas, 5 metų; Jaraitė Liuda, 3 metų.

9.    Jankūnienė Veronika - Jankūnaitė Bronė, 5 metų; Jankūnaitė Jane, 3 metų.

Į vaikų namus Nr.2. esančius Didžiojo Teatro gatvėje:

1.    Jarienė Aleksandra - Jaraitė Aleksandra, 11 metų; Jaraitė Ona, 9 metų; Jaras Pranas, 7 metų.

2.    Jankūnienė V. - Jankūnaitė Julija, 11 metų; Jankūnaitė Janina, 10 metų; Jankūnas Petras, 3 metų.

3.    Survilienė Stasė - Survila Antanas, 13 metų; Survila Mečys, 10 metų; Survila Mykolas, 8 metai; Survilaitė Angelė, 2 metų.

4.    Daugnora Pranas - Daugnoraitė Monika, 9 metų; Daugnora Romanas, 7 metų; Daugnora Mindaugas, metai nenurodyti.

5.    Navickienė Marijona - Navickas Stasys, 6 metų; Navickas Jonas, 4 metų.

6.    Braškiem Valerija - Braškytė Stasė, 2 metų.

7.    Rakauskienė Marija - Rakauskaitė Janina, 11 metų; Rakauskas Česlovas, 10 metų.

Iš viso 39 vaikai.

Į vaiku namus taip pat buvo paimami likę vieni vaikai, pavyzdžiui, mirus tėvams, seneliams ir globėjams:

Tauginaitė Elena - 8 metų, mirus motinai Tauginienei Elenai (1910-1948).

Gečiauskas Feliksas, gimęs 1947 m., Gečiauskaitė Stasė, gimusi 1944 m., mirus senelei Gečiauskienei Paulinai (1884-1950).

Kvietinskaitė Halina, gimusi 1938 m., mirus globėjams Kvietinskui Broniui (1892-1954) ir Kvietinskienei Marijonai (1898-1952).

Dapkus Petras, gimęs 1939 m., Dapkus Alfonsas, gimęs 1936 m. Abu atvežti su Vyresniuoju broliu Dapkumi Vladu, gimusiu 1928 m. ir t.t.

Į Igarkos piliečių būklės aktų skyriaus mirties liudijimo knygas yura irašyti šie vaikų namuose mirę vaikai:

Survila Mykolas, 1948-1948;

Survilaitė Angelė, 1946-1948;

Gervytė Irena, 1943-1950.

Išrašas iš 1949 m. vasario-kovo mėn. surašytų aktų.

Susipažinęs su lietuvių vaikų gyvenimo sąlygomis Igarkos miesto vykdomasis komitetas nutarė įpareigoti Igarkos miesto švietimo skyrių globoti šių piliečių vaikus.

1949 m. vasario 21 d. aktas:

1.    Borisienė A. - Borisaitė Elena, 8 metų; Borisą Antanas, 6 metų; Borisaitė Irena, 3 metų.

2.    Masteikienė T. - Masteikaitė Zofija, 7 metų; Masteika Edvardas, 5 metų; Masteikaitė Stefanija, 4 metų.

3.    Vebrienė K. - Vėbra Vitas, 7 metų.

4.    Petrauskas Kazimieras - Petrauskaitė Jadvyga, 14 metų; Petrauskaitė Genė, 8 metų.

5.    Putnienė Uršulė - Putna, 7 metų; Putnaitė Birutė, 4 metų; Putna Stasys, 2 metų.

6.    Viltakienė E. - Viltakis Vladas, 9 metai; Viltakis Petras, 8 metų; Viltakis Algis, 3 metų.

7.    Autukevičienė Veronika - Autukevičiūtė Jadvyga, 8 metų.

8.    Ragulienė Apolonija-Ragutis Vladas, 8 metai; Ragutis Zenonas, 7 metų.

9.    Širka Antanas - Širka Vaclovas, 12 metų.

10.    Barnatauskienė M. - Barnatauskas Mindaugas, 7 metų;

11.    Juška Antanas - Juška Antanas, 6 metų; Juška Jonas, 4 metų; Juška Vladas, 3 metų.

12.    Paškauskas Juozas - Paškauskas Vytautas, 10 metų; Paškauskas Leonas, 8 metų.

13.    Beimontienė M. - neįskaitomi vardai: 7, 4 ir 2 metų.

14.    Gujienė Vaclova - Gujys Henrikas, 6 metų; Gujys Česlovas, 6 metų.

15.    Leitienė Agota - Leita Antanas, 10 metų; Leita Povilas, 6 metų.

16.    Lukminienė Sofija - Lukminas Antanas, 12 metų.

17.    Popienė Marijona - Popas Juozas, 9 metų; Popaitė Elena, 8 metų; Popas Alfonsas, 3 metų.

18.    Kariniauskienė - Kariniauskaitė Ona, 7 metų; Kariniauskas Petras, 5 metų; Kariniauskas Jonas, 4 mėnesių.

19.    Bagdonienė Justina - Bagdonaitė Birutė, 4 metų; Bagdonaitė Genė, 3 metų.

20.    Orlovskaja K. - Orlovas Vladimir, 8 metų.

21.    Pociuvienė Bronė - Pocius Antanas, 7 metų; Pocius Petras, 6 metų; Pociūtė Elena, 3 metų.

22.    Čepienė Veronika - Čepas Jonas, 11 metų.

23.    Mačiulienė Agota - Mačiulis Petras (Levas), 12 metų.

24.    Atkočiūnienė Ona - Atkočiūnaitė Jane, 10 metų; Atkočiūnaitė Ona, 2 metų.

25.    Sakalauskienė Sofija - Sakalauskaitė Ona, 9 metų; Sakalauskas Stasys, 1 metų 4 mėnesių.

26.    Grochovinienė Marijona - Grochovinas Pranas, 12 metų.

27.    Vildžiūnienė Elena - Vildžiūnaitė Vladė, 10 metų; Vildžiūnas Petras, 8 metų; Vildžiūnas Algis, 3 metų.

28.    Lisauskienė Emilija - Lisauskaitė Ona, 13 metų; Lisauskaitė Marijona, 10 metų.

1949 m. kovo 10 d. aktas:

1.    Kemzūrienė Anelė - Kemzūra Algirdas, 3 metų; Kemzūraitė Nijolė, 2 metų.

2.    Urbonienė Stasė - Urbonaitė Bronė, 10 metų; Urbonaitė Genė, 6 metų.

3.    Dautartienė Teklė - Dautartas Henrikas, 10 metų; Dautartas Zenonas, 8 metų.

4.    Bakienė Aldona - Bakus Vaclovas, 6 metų; Bakus Kazys, 3 metų.

5.    Zabarauskienė Zosė - Zabarauskaitė Aldona, 4 metų.

6.    Ališauskienė Veronika - Ališauskaitė Irena, 5 metų; Ališauskas Kazys, 3 metų.

7.    Deikutė Aldona - Deikus Leonardas, 12 metų.

8.    Braškienė Valentina - Braškytė Birutė, 6 metų.

9.    Skobienė Antanina - Skobaitė Jane, 11 metų; Skobas Kęstutis, 5 metų.

10.    Koružienė Izabelė - Koružytė Laima, 3 metų.

Miško pramonės kombinato arklidės: 36. Kontora

37. Arklidės

38. Arklidžių kiemo vaizdas

11. Pečiulienė Bronė - Pečiulytė Valentina, 5 metų.

12.    Kazanina Valentina - Kazanina Antanina, metai nenurodyti; Kazanina Tatjana, 10 metų; Kazanina Valerija, 3 metų.

13.    Bulotienė Pranė - Bulotaitė Anelė, 8 metų.

14.    Autukevičienė Veronika - Autukevičiūtė Veronika, 10 metų.

15.    Pusvaškienė Rožė - Pusvaškytė Birutė, 7 metų; Pusvaškytė Genė, 5 metų.

16.    Černiauskas Romas - Černiauskaitė Laimutė, 11 metų; Černiauskaitė Danutė, 7 metų.

17.    Žiniauskienė Pranė - Žiniauskaitė Albina, 7 metų; Žiniauskaitė Valė, 5 metų; Žiniauskaitė Adolfina, 4 metų.

18.    Kamrušova Evdokija - Kamrušova Aleksandra, 6 metų.

Pastaba. Tokių aktų buvo daugiau.

Manęs į vaikų namus nepaėmė, todėl kaimynas Juozas Šiupenis nusivedė į miesto Komunalinio ūkio įmonės arklides. Mokėjau arklį pakinkyti, tai gavau vežioti vandenį statinėse. Jei nebūdavo vandens kolonėlėje, tai su kaušu reikėdavo prisisemti iš eketės upėje ir išvežioti už talonus nurodytais adresais. Visi vandenį susinešdavo patys, tik viršininkų žmonoms reikėdavo nunešti. Įsiminė Miško kombinato direktoriaus Bušujevo žmona. Aš jai vis neįtikdavau, apibardavo, o vandens reikėdavo daugiausia prinešti: ir į tvartą, ir į antrą aukštą. O komendanto Jecejevo žmona, atvirkščiai, vis liepdavo neskubėti, arbata pavaišindavo ir net pietų valgyti pakviesdavo - tai būdavo šventė!

Mano apranga buvo menka, nors kažkas ir veltinius davė, tačiau benešiodamas vandenį apsipildavau, jie būdavo šlapi, apledėję. Kartą, spūstelėjus šalčiui, važiuodamas užsnūdau: taip gera, malonu pasidarė lyg savo namuose prie krosnies sėdėčiau... Laimei, arklys sustojo prie barako durų, eidami į darbą vyrai rado prišalusį prie „bačkos". Atplėšę atitrynė sniegu ir, nuvarę arklį į arklides, pasakė, kad susirgau. Peršalti teko ne kartą, o nuo dažnų sušalimų susuko taip, kad nei kojų, nei rankų pirštų negalėjau pajudinti: susirgau sąnarių ir nervų šaknelių uždegimu. Į ligoninę neėmė, nes nebuvo vietų, davė vaistų trynimui. Daugiau vandens nebevežiojau.

Vyrai surado man darbą Miško kombinate. Dirbau lentpjūvėje „maslionsčiku"(sutepėju). Vaikščiojau nuo galvos iki kojų tepaluotas, užtat šilumoj, ir atlyginimo duonai užtekdavo.

Vytautas Masiukas, Ukmergės apskr., Giedraičių valsč., Baskų km

39. Pūgai praūžus

Uždarius plytinę, dirbau Miško kombinato arklidėse vežiku. Igarkoje arklys buvo daug daugiau vertas už žmogų. Žmogus čia nieko nereiškė. Vežiojau medienos atliekas į miestą nurodytais adresais ir po kombinato teritoriją.

Bronius Grumadas, Kauno apskr., Raudondvario valsč., Biliūnų km.

Tėvas dirbo Miško kombinato arklidėse, grįždamas iš darbo parnešdavo duonos daugiau kaip pusę kepaliuko, o aš iš plytinės - 200 g. Mama pagirdavo, stengiausi. Šeimoje buvo septyni žmonės, o dirbome du.

Kai uždarė plytinę išgirdau, kad vaikai, tarp jų ir mano kaimynas Izakėnas, dirba Laivų statykloje. Kartu su juo (man keturiolika, o jam trylika metų) nuėjau į kadrų skyrių prašyti darbo. Viršininkas pasižiūrėjęs į mane pasakė, kad aš dar per mažas, kirvio nenulaikysiu, bet aš pasistiebęs ant pirštų galų užginčijau, kad ne toks jau mažas esu, tik gal taip atrodau. Liepė nueiti į dailidžių cechą ir jeigu viršininkas sutiks priimti, tai parašyti ir palikti ten pareiškimą. Viršininko kabinete radome normuotoją Titovą, o aš, nemokėdamas rusų kalbos, ir išdrožiau: „Rašyk pareiškimą į darbą". Jis šypsodamasis klausia: „Ar man rašyti pareiškimą?" „Taip, Jums," - atsakiau. Priėmė į darbą mokiniu. Pradėjau dirbti lauke (prie laivų) dailidžių „kirvio meistrų" brigadoje. Be jaunimo, čia dirbo ir vyresnio amžiaus lietuviai: moterys valytojomis, o vyrai su jaučiais medieną vežiojo.

Jonas Dikčius, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Sližių km.

Atėjo Kūčios. Ir turbūt nebuvo nė vienos šeimos prie Kūčių stalo, kad ir tuščio, neatsisėdusios ar mintimis Lietuvon nenukeliavusios...

Per pirmąsias Kalėdas dalis moterų iš pirmojo lentų sandėliavimo skyriaus neišėjo į darbą. Visos buvo nubaustos pinigine bauda - joms šešis mėnesius, išskaičiuodavo po 20% iš taip vargano atlyginimo. Be to, atlyginimai buvo išmokami labai nereguliariai, pirmiausia laisvai samdomiems darbininkams rusams. O moterys be jokio priedo dirbo po 12 valandų lauke ir sningant, ir pustant, ir spiginant šalčiui.

Ona Jankūnaitė-Navickienė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

Mūsų kambaryje gyveno devynios šeimos, keli žmonės buvo vieniši. Kartą kažkas gavo siuntinį su drabužiais ir į juos įvyniotą butelį naminės. Kaip visada parsinešėme duonos normą. Buvo Kūčių vakaras. Susėdome ant savo lovelių-kryžiokų. Kambaryje nebuvo nei stalo, nei kėdės. Pasimeldėme, pasidalinom gurkšneliu degtinės, užkandome juoda duonele, prisiminėme Lietuvoje likusius, paspėliojome, kaip ir kur sutiksime kitas Kūčias, ar išvis jas sutiksime...

Stefanija Jakubonytė-Jakubonienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Skabeikių km.

Pirmosios Kalėdos buvo labai liūdnos. Visa Kūčių vakarienė - avižinių kruopų košė, o grįžus po 12 valandų darbo šaltyje net ir kalbėtis nesinorėjo.

Vaclovas Davenis, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Davenių km.

Pirmąsias Kalėdų šventes prisimenu blankiai. Žinau tik, kad Kūčių vakare garsiai kalbėjome poterius, kad vietoj sližikų gavome gabaliukais supjaustytos duonos, užpiltos saldytu vandeniu.

Visam gyvenimui mums, vaikams, išliko atmintyje Velykų šventė, kai mama vietoj kiaušinio kiekvienam padavė po virtą bulvę. Buvo tiek džiaugsmo! Iki šiol nesuprantu, iš kur ji jų gavo.

Elena Riklickaitė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Jakutiškių km.

Mūsų barako patalpoje, kurioje gyvenome, viena moteris išprotėjo, vis taupė kąsnelį duonos įsidėti į darbą. Ji išbėgo į laukus spaudžiant 60 laipsnių šalčiui. Tėvelis pasivijęs parvedė į baraką.

Aš, nusikamavusi po darbo, iš nuovargio užmerkdavau akis, vokai jau lipdavo, o vargšė nelaimingoji čiupt mane už kojos:

- Kelkis, vaikeli, į darbą pavėluosi! Primuš tave viršininkas, duonytės nebegausi nė trupinėlio.

„Dar tik vakaras, tetule!" - aiškindavau nelaimingajai, ji palinguodavo galvą: „Tai miegok, miegok!"

Praeis kiek laiko, vėl čiupt už galvos ar už rankos, kad kelčiausi, eičiau į darbą, nepavėluočiau.

Stasė Špokaitė-Naudžiūnienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Namikių km.

Pirmąją žiemą buvo sunku ir maistą normavo. Sunkiausia buvo toms šeimoms, kuriose vienas darbingas, o vaikai maži. Atlyginimai mūsų buvo „viengubi" pagal tarifą, be Užpoliarės priedo. Visi buvome nusiminę, neįpratę prie šiaurės klimato. Seni žmonės ir vaikai pradėjo mirti. Gyvenome Naujamiestyje. Buvo labai skaudu matyti, kaip kasdien išveža po 2-3 ar net daugiau karstų į miesto pakraštį - tundrą. Žiemą giliau įkasti neįmanoma, todėl pavasarį, sniegui nutirpus, dažnai matydavome karstų viršų.

Elena Slavinskaitė-Misiukienė, Kauno apskr., Babtų valsč., Naujatrobių km.

Perpildytuose barakuose nebuvo nei tvarkos, nei švaros. Visi pajėgesni dirbdavo po 12 val., o grįžus iš darbo jau rankos nekildavo tvarkytis. Vandenį atsiveždavome rogutėmis arba atsitempdavome naščiais iš upės už poros kilometrų, ir tai tik gerti ar valgiui virti. Įvairiausi parazitai graužė ir suaugusius, ir vaikus. Nešvara, dvokas, ligos, mirtys. Toks buvo tremtinių gyvenimas pirmaisiais metais. Jie buvo patys sunkiausi. Nei pinigų, nei brangesnių daiktų niekas neturėjo: jie buvo atiduoti ar iškeisti į maistą kelyje į Sibirą. Nedaug turėjome ir drabužių. Nenuostabu, kad tais siaubingais metais išmirė daug senelių ir vaikų. Neturėjome jėgų iškasti duobę amžinojo įšalo žemėje - laidojome vos prakasę arba tiesiog sniege.

Vytautas Putna, Ukmergės apskr., Pagirių valsč., Vaiškonių km.

Vidutę Kuliešytę ir Joną Pabedinską laidojo sniege. Pavasarį karstų nerado.

Mirus Pabedinskui, iš jo lavono pradėjo lįsti utėlės. Išsigandusios moterys tą vietą, kur jis gulėjo, apibarstė karštais pelenais iš pečiuko, kad kitų neužpultų.

Elena Atkočiūnaitė-Stankūnienė, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Rizgonių km.

Dvi seserys Urbonavičiūtės pačios vienos laidojo tėvą sniege. Tą dieną jos neišėjo į darbą, už tai buvo iškviestos į komendantūrą ir uždarytos kalėjiman.

Bronius Grumadas, Kauno apskr., Raudondvario valsč., Biliūnų km.

Barako patalpose geležinė krosnis greitai įkaista, bet dar greičiau atšąla, ant stiklo toks ledo sluoksnis, kad nors rogėmis važinėk. Sergančiam - siaubinga kankynė, nors pastovi temperatūra būtų. Širdis plyšta kasdien girdint motulę: „Ar dar neveš mūsų Lietuvon? Taip nesinorėtų čia mirti!"

1949 m. rugpjūčio 10 d. motulė mirė. Nebuvo tokios dienos, kad kas nors nemirtų. Grįžtame iš darbo, o barako gale, kur stovėjo kryžiokai, pašarvotas žmogus. Karstas - baltų lentų, aprengtas tuom, ką turėjo. Jei dar surado iš Lietuvos atvežtą žvakelę - uždegė, jei ne, tai be jos rytoj, pernakt neužkaltame, karste pailsėjęs, bus išvežtas į ledo kapines, nes reikia užleisti vietą kitam... Ir palydėti nebuvo kam... Tie, kurie paėjo, plūkėsi katorgiškame darbe, o tie, kurie nebegalėjo atsikelti, gulėjo mirties patale, bado, šalčio, nevilties ir beprotiško Lietuvos ilgesio iškankinti...

Stasė Špokaitė-Naudžiūnienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Namikių km.

40. Po pūgos neatkasti namai

41. Vidutė Kuliešytė 1949 02 13 palaidota sniege

42. Juzefa ir Stasys Vingriai

Kai 1949 m. žiemą, prieš pat Naujuosius Metus, numirė mama, atėjo Kaupo žmona, Sakalauskienė, nuprausė, savo juodo satino palaidinukę pasiūlė, paklausė, ar turiu kokį šventą daiktą... Nebūdavo nei žmonių, nei giesmių. Kas turėjo atsivežę žvakę, uždegdavo, kas neturėjo - ieškojo pas kitus ar be jos apsiėjo.

Pirmaisiais metais išmirė beveik visi seneliai, daug vaikų. Vėliau kambario seniūnas pranešdavo komendantui (jis turėjo viską apie visus žinoti), kokiame barake ir kas mirė. Geras žmogus buvo komendantas, neleisdavo silpnesnių skriausti, stengėsi padėti. Jau ir duobę iškasdavo: milicininkas atvarydavo penkiolikai parų nuteistus, o tokių nesant, atsiųsdavo žmones iš kombinato ar tos organizacijos, kurioje dirbo šeimos narys.

Kai mamytė mirė, lauke buvo daugiau kaip 50 laipsnių šalčio. Pasakiau vienam, antram, bet niekas negalėjo ateiti. Davė arklį su rogėmis. Taip ir palaidojau. Palydėjo Maurutis, Sakalauskas ir dar vienas vyras iš Naujamiesčio.

O Kisielius pats rogėmis nuvežė tėvą į kapines.

Genovaitė Burbulytė, Ukmergės apskr., Pagirių valsč., Gudelių km.

Parėjusi iš darbo, radau mirusią tetą Veroniką Rutkauskaitę. Nežinojau nė ką daryti. Kaimynė Bradulskienė viską sutvarkė. Dariau tai, ką ji liepė, ėjau prašyti, kad karstą sukaltų, kad arklį duotų. Taip, net žvakės nepadeginę, ir išvežėm į kapines trise: aš, gretimo kambario kaimynas ir dar viena moteris iš mūsų barako.

Onutė Rutkauskaitė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Svaronių km.

Igarkos Miško pramonės kombinatas prie Jenisiejaus pratako kranto užėmė didžiulę teritoriją, iš trijų pusių aptvertą tvora. Šioje teritorijoje buvo dvi jėgainės, trys lentpjūvės, miško žaliavos birža (rąstų sandėliai), pjautos medienos birža (lentų sandėliai), stalių dirbtuvės. Vakarinėje teritorijos dalyje buvo prieplauka, o rytinėje jos dalyje, prie teritorijos ribos (Smidovičiaus gatvėje), stovėjo administracijos pastatas ir įėjimo į kombinatą kontrolės punktas. Už teritorijos ribų buvo kapitalinės statybos skyrius, komunalinio ūkio skyrius, garažai, arklidės, fermos ir pagalbinis ūkis saloje.

Antanas Šiukšta, Raseinių apskr., Betygala

Miško pramonės kombinatas, kaip devyngalvis slibinas, augo iš naujųjų vergų kruvino darbo. Čia 1948 m. birželio-liepos mėn. 12-os valandų darbo dienai (be poilsio dienų) buvo įdarbinta daugiau kaip du tūkstančiai tremtinių iš Lietuvos. Tai sudarė apie 60% bendro (3600) darbuotojų skaičiaus.

Nepilnas (apytikslis) abėcėlinis įdarbintų tremtinių sąrašas pateikiamas 9 priede.

Sunkiausius ir mažiausiai mokamus darbus dirbo lietuviai. Pagrindiniuose darbo baruose: jėgainėse, lentpjūvėse ir miško medžiagos biržoje ištisus metus gamybos ciklas vyko be pertraukos. Maisto produktai normuoti, jiems išsipirkti gauto atlyginimo užtekdavo toms šeimoms, kurios neturėjo išlaikytinių.

Dėl riboto susisiekimo, atšiauraus klimato ir Užpoliarės neigiamo poveikio sveikatai, visiems Igarkoje dirbantiems, išskyrus tremtinius, buvo mokami Šiaurės priedai, premijos, įvairios priemokos, dvigubinamos atostogos, o skaičiuojant darbo stažų vieni metai prilyginami dvejiems ir suteikiamos lengvatinės pensijos.

Igarkos Miško pramonės kombinatui žaliavą ruošė, t.y. taigos miškus kirto, sieliams rastus plukdė ir juos rišo, taip pat lietuviai tremtiniai.

Mes pakeitėme japonų Kvantumo armijos belaisvius, kuriems buvo leista grįžti į tėvynę. Apsigyvenome japonų statytuose barakuose, pratęsėme jų kapines...

Per 10 metų praleistų tremtyje, teko patirti daug vargo, pažeminimo ir skriaudos. Mes buvome laikomi ne žmonėmis, o darbo jėga. Teko ne tik mišką kirsti, bet ir jį plukdyti. Šis darbas prasidėdavo po pirmojo ledonešio. Palaidus rąstus versdavome į vandenį. Tačiau jiems užkliuvus už salos ar upės krantų, grėsdavo pavojus, kad upė

43. Igarkos monstras - Miško pramonės kombinatas

44. Reidas ir miesto panorama. Vaizdas nuo salos

užsikimš, kartais ir užsikimšdavo. Tada ant upės kranto būdavo pastatomi kibirai, pilni degtinės. Gerti galėjo visi: ir vyrai, ir moterys, ir net paaugliai. Reikėdavo lįsti į ledinį vandenį ir stumdyti rankomis rąstų kamščius. Mes, t.y. darbo jėga, gyvenome ant upės kranto, iš krūmų šakų pasidarę būstus, panašius į palapines. Vasarą gyvenimas čia buvo pakenčiamas, tačiau baigiantis rudeniui, o kartu ir plukdymo darbams, rytais atsikeldavome apšerkšnijusiais plaukais.

Teko pajusti ir Sibiro šaltį -54° C, patirti taigoje vilkų persekiojimą, ir po miško plukdymo darbų pusę metų sirgti maliarija (kas antrą dieną krėsdavo drebulys iki sąmonės netekimo). Bet likimas man buvo palankus - išlikau gyvas.

Kazimieras Čepulis, Pasvalys, Zvanagalės km. (1948 m. Buriat Mongolijos tremtinys)

Igarkos Miško pramonės kombinato atskiri barai:

1. Miško žaliavos birža (rąstų sandėliai).

Miestą nuo Jenisiejaus skiria upės atšaka Igarkos pratakas, apjuosęs salą „Poliarnaja”. Pratako dalyje priešais kombinatą buvo reidas. Jame stovėjo atplukdyti sieliai iš Angaros, Aukštutinės ir Žemutinės Tunguskų upių baseinų. Čia buvo priimama, rūšiuojama ir ant kranto sandėliuojama miško medžiaga.

Buvau paskirtas reido darbininku, gavau kirvį ir kobinį-dvipusį geležinį kablį su trumpu kotu (bogor) rąstams stumti ir traukti. Gautus įrankius nešėmės į motorinį laivelį, kuriuo plaukėme iki sielių. Apsirengę buvome įvairiai: kas su kostiumu, kas su megztiniu ir vasariniais batais, tačiau apie darbo drabužius nebuvo nė kalbos. Tą dieną brigadininkas neleido dirbti tik Masaičiui, kuris į darbą atėjo basas. Jam išrašė paskyrą amerikoniškiems kareiviškiems pusbačiams pirkti skolon, kuri buvo išskaičiuojama iš atlyginimo.

Mus išlaipino ant didžiulio sielio. Malonus, gerokai už mus vyresnis rusas brigadininkas Fokinas, taip pat tremtinys, caro laikų dvarininko sūnus, supažindino su aplinka, instruktavo mus, kaip turime elgtis ardydami sielį, paaiškino, kad viename sielyje yra 40 000-60 000 m³ miško žaliavos ir kad sielis (sielių karavanas) sudarytas iš trijų dalių - pagrindinės ir dviejų šalutinių. Be to, paaiškino, kokia sudėtinga yra rąstų rišimo į sielį technologija. Kiekviena sielio dalis susideda iš pagrindinio plausto (keturių eilių skersai ir išilgai sudėtų rąstų), kurio viduryje trimis eilėmis stovi vertikalūs, maždaug metro aukščio stovai - maumedžio rąstų galai - įtvirtinti plauste po du, netoli vienas kito. Tarp šių porų paliktas tarpas plausto tvirtinimo lynams apvynioti. Prie stovų eilės pagrindinio plausto šonuose yra pririšti vienodo ilgio rąstų ryšuliai po 10-20 m³. Ryšulys su ryšuliu jungiasi galais, o juos sutvirtina šalutiniai plaustai. Tarp ryšulių ir plaustų esanti stačiakampė tuštuma taip pat pripildyta rąstų ryšulių. Tai ir yra viena sielio dalis. O sielis sudarytas iš trijų tokių dalių. Lynais sutvirtinti tų dalių (pagrindinių ir šalutinių) šonai. Pagrindinė dalis yra prijungta prie pagrindinės, o šalutinės dalys - prie šalutinių. Sielis taip tvirtinamas, kad jo neišardytų audra ar Jenisiejaus slenksčiai (maži kriokliai). Sielio priekinėje dalyje, prie plausto vidurinės eilės stovų pririštas inkaras ir stora, sunki, ilga grandinė, kurios du trečdaliai velkasi upės dugnu ir neleidžia sieliui iškrypti iš upės vagos. Ant sielio stovi ir sielininkų namelis. Tokį sielį lydi du laivai vilkikai. Jie reguliuoja plaukimą ir palankiu oru didina sielio plukdymo greitį. Brigadininko aiškinimas mums, dvylikos vyrų būreliui, buvo labai įdomus.

Taip prasidėjo pirmoji sunkaus darbo diena. Teko prie visko priprasti. Reikėjo išmokti duoti komandą: „Ещё раз!" (Dar kartą) vyrams, stovintiems abiejose rąsto pusėse po šešis ir su kobiniais traukiantiems iš plausto 6-8 metų rąstus. Tiksli komanda reikalinga tam, kad vienu metu visi patrauktų rąstą. Kartu mokėmės to sunkaus komandavimo amato, kai be paliavos dešimt valandų turėdavome šaukti:„Ещё раз!" (dar kartą!). Kad ištvertum iki darbo pabaigos, teko stengtis iš paskutiniųjų. Brigadininkas kasdien, paeiliui, skirdavo naują komanduotoją. Pasibaigus darbui, pagirdavo arba paaiškindavo darbo trūkumus. Ardant sielį tekdavo dirbti įvairius darbus: iki pusės nerti į šaltą vandenį ir kirviu nukapoti ilgiausias karklų vytis, kuriomis stipriai buvo suraišioti rąstai. Labai sunku būdavo atrišti įvairaus storio (plonus ir net iki 5 cm skersmens) lyno mazgus nesugadinant paties lyno.

Nors būdavome šlapi, sušalę, išvargę ir alkani, bet plaukdami valtimi iš reido, paprašyti Fokino, jaunatviškai traukdavome lietuvių liaudies dainas, kurių galią dainuojančiam pasirodo jis puikiai žinojo. Daina atstatydavo mūsų jėgas, padėdavo užsimiršti.

Netrukus galėjome laisvai šokinėti per išardytus rąstus ir jaustis tarsi būtume ant žemės. Pasitaikydavo įvairiausių atsitikimų. Kartą pietaujant, netoli kranto pastebėjau ant rąstų žaidžiančius vaikus. Tie rąstai buvo pusiau panirę. Viena jų dalis buvo ant kranto, kita - vandenyje. Nujausdamas, kad gali ištikti nelaimė, mečiau valgęs ir nubėgau kaip tik laiku. Vienas vaikas, net nesuspėjęs surikti, atsidūrė po rąstais. Pasiekęs įvykio vietą, kritau skersai rąstų ir giliai paniręs vos ištraukiau vaiką.

Vasara greitai baigėsi, atšalo, sutemo, prasidėjo šalčiai, drabužiai jau neišdžiūdavo ant kūno. Dirbome su permirkusiais šlapiais batais. Skaudėjo kojas ir rankas. Grįžus po darbo į barakus, nebuvo nei sąlygų, nei laiko viską išsidžiovinti. Ir taip kasdien darėsi vis liūdniau...

Vaclovas Davenis, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Davenių km.

Išardytų sielių rąstus Miško pramonės kombinatas priimdavo iš Plukdymo kontoros. Tam tikslui reide būdavo pastatyti rąstų priėmimo vartai. Darbininkės pro tuos vartus stumdavo rąstus, o žaliavos rūšiuotojai (бракера) pažymėdavo, t.y. kirvuku įkirsdavo jų plonga-lyje ženklą, nurodantį skersmenį, ir sakydavo, kokio storio, ilgio ir kokios rūšies yra rąstas. Plukdymo kontoros ir Miško kombinato apskaitininkės visa tai taškais ir brūkšneliais užrašydavo faneros lentelėse. Rąstų storis plongaliuose būdavo nuo 10 iki 60 cm, kartais pasitaikydavo 70 cm ar net storesnių. Daugiausia būdavo pirmos rūšies Angaros pušis, 28-50 cm skersmens, 5,5-6,5 m ilgio.

Pasibaigus pamainai (dirbdavome po 12 valandų), eidavome į kontorą surašyti, kiek ir kokių rąstų priimta ir perduota. Namuose faneros lenteles stiklu

45. Reido darbininkė

46. Rąstų priėmimo vartai. 1953 m.

47. Miško žaliavos biržos teritorija pavasarį, prieš pradedant ardyti sielius. 1956 m.

48. Rąstus begaudant. 1950 m.

49. Pirmieji rąstų skirstymo vartai

50. Antrieji rąstų skirstymo vartai

51. Žaliavos birža rudenį

nuvalydavome, jas iš naujo susibraižydavome ir kitą pamainą vėl rašydavome taškus ir brūkšnelius.

Aldona Banikonytė, Ukmergės apskr., Gelvonų valsč., Moliupės km.

Iš priėmimo vartų rąstai kanalu, padarytu iš bonų (plaustelių, sukaltų iš rąstų ir padengtų lentomis), tiksliau sakant, nuo kanalo kraštų ir jo tiltelių buvo stumiami į pirmuosius skirstymo vartus. Iš jų dviem kanalais nustatyto skersmens rąstus plukdėme prie krante įtaisytų transporterių, o trečiuoju kanalu nepaskirstyti rąstai patekdavo į antruosius skirstymo vartus. Juose buvo keturi kanalai. Trimis kanalais prie transporterių buvo stumiami skirtingo skersmens pušų, o ketvirtuoju - įvairaus storio maumedžių rąstai. Jeigu pro priėmimo vartus rąstus leisdavo per greitai ir mes nespėdavome jų surūšiuoti arba pūsdavo stiprus vėjas, tai susidarydavo sangrūdos. Nebegalėdamos ištraukti reikiamo skersmens rąstų (tilteliai pradėdavo irti), šaukdavomės vyrų pagalbos.

Nuo birželio iki spalio mėnesio, kol Jenisiejus neužšaldavo, dirbdavome po 12 valandų kasdien. Keičiantis pamainoms, pirmoji pamaina dirbdavo 16 valandų, antroji - 8 valandas, tada antroji pamaina - 16 valandų, o pirmoji - 8 valandas ir t.t. Ant vandens ir vasarą būdavo šaltoka, o rudeniop ir visiškai šalta. Bangos užliedavo plaustelius, jie apledėdavo. Kad nebūtų tokie slidūs, barstydavome juos pjuvenomis. Rąstai taip pat apledėdavo. Diena greit trumpėjo, reidas buvo apšviestas elektra, todėl dirbti buvo labai sunku. Apsirengti neturėjome kuo. Tėvas pardavė savo atsivežtus drabužius ir nupirko mums panešiotas vatines striukes, vatines kelnes, veltinius. Peršlapdavo kojos, ant veltinių būtinai reikėjo mautis kaliošus, o jų nebuvo. Vėliau pačios iš storo milo pasisiūdindavome kelnes užsimauti ant vatinių, taip pat patogias striukes.

Zofija ir Elena Riklickaitės, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Jakutiškių km.

Orientavomės pagal „zavodo gudokus", kurie kviesdavo į darbą. Dirbome ant upės, stumdėme medžius po 12 valandų. Nežinojome, nei kokia diena, nei koks paros laikas: diena nuo nakties skyrėsi tuo, kad naktį pietums neaidėdavo sirena. Neturėjome nei vienos laisvos dienos, nei šeštadienio, nei sekmadienio. Gaudavome išsipirkti 600 g duonos dienai ir 2 kg kruopų mėnesiui.

Antanina Mankutė, Raseinių apskr., Nemakščių valsč., Milžavėnų km.

52. Poilsio valandėlę. 1948 m.

53. Elevatoriumi kraunama rąstų rietuvė

54. Nuo estakados kraunama storiausių rąstų, kurių nepakelia elevatorius, rietuvė

Atvežė į katorgą. Birželio 17 dieną atplukdė, o birželio 18-tą jau liepė būti darbe. Paskyrė į rąstų sandėlį. Instruktavo, kaip reikia dirbti, tik mes nieko nesupratome, stovėjom kaip dundukai. Iš mūsų tik Juknevičiukai ir Diliūnas suprato rusiškai. Įrankių sandėlyje davė tokį žeberklą su lenktu dvipusiu kabliu ant ilgo koto, rusiškai vadinamu „pikanka", rąstams vandenyje stumti ir traukti. Po 12 valandų dieną, po 12 valandų naktį stumdėme rąstus pagal storį prie transporterių, kuriais jie buvo gabenami tiesiai į lentpjūves, baseiną ir laikymo aikšteles: pirmąją, antrąją ir trečiąją - ritinti į rietuves.

Rudeniop po darbo vos užkopdavome ant aukšto upės kranto. Einame namo su Šlevų Stefute susikabinusios rankomis ir griūvinėjame. O namuose mamutė laukia: guli išdžiūvusi alkana šaltame barake, o aš ir valgyti paduoti neturiu ką. Iš pradžių, kai dar parduodavome kokį drabužėlį, cukraus nusipirkdavome. Aš uždirbdavau tik juodai duonai, o ir tos mamutė bijojo didesnį kąsnelį nuryti, kad tik manęs nenuskriaustų.

Genovaitė Burbulytė, Ukmergės apskr., Pagirių valsč., Gudelių km.

Ant kranto miško žaliava pagal rąstų storius buvo laikoma atskirose aikštelėse, t.y. elevatoriais* kraunama į rietuves (štabelius). Elevatorių kraštuose sukosi dvi grandinės su į viršų užlenktais bukais kabliais. Šie kabliai išnyra iš apačios, užkabina pristumtą rąstą ir kyla su juo aukštyn, pasiekę aukščiausią tašką, jau kitoje pusėje, permeta rąstą ant nuleidžiamųjų kablių ir jis leidžiasi žemyn. Nuožulniai prie elevatoriaus padedami du ploni rąstai taip, kad nusileidžiantys rąstai nuriedėtų ant jų. Nuriedėjusį rąstą du vyrai geležiniais kobiniais (kabliais) užkabina ir nuritina už jų stovin-

* Konvejerinio tipo krovinių keliamasis įtaisas

55. Prie reversinės gervės

56. Ant baseino kanalo tiltelio

57. Rietuvės krovėjų brigada. 1948 m.

58. Iš baseino elevatoriumi kraunama rąstų rietuvė

59. Ant nukritusių iš rietuvės rąstų

tiems kitiems dviem vyrams ir taip toliau. Elevatorius dirba su trumpomis pertraukomis, o tarpas tarp kablių nedidelis, tad ant rietuvės tik spėk suktis.

Albinas Lisanka, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Masiulių km.

Rietuvės (štabeliai) nevienodo dydžio. Jų aukštis priklausė nuo elevatoriaus aukščio, maždaug 8-12 metrų, o ilgis - apytikriai nuo 70 iki 150 metrų, todėl ir brigadose vyrų skaičius - nuo 8 iki 12. Iš jų pora vyrų ritindavo rąstus nuo elevatoriaus, 2-3 poros perduodavo juos vieni kitiems rietuvės viduryje, 1-2 poros tvirtindavo rietuvės galus rąstų atpjovomis (горбылём). Rietuvės gale nuolydis į rietuvę turėjo būti didesnis negu priekyje prie elevatoriaus. Todėl kiekviena eilė rietuvės pabaigoje trumpėjo vienu rąstu. Sutvirtinus galus, eilė būdavo išlyginama, išilginės lentos, skirtos rąstams ritinti rietuvės viduriu, perkeliamos į naują eilę. Ir taip eilė po eilės rietuvė aukštėjo ir trumpėjo.

Dirbant visko pasitaikydavo. Kartą, kraunant rietuvę, šlapi rąstai pradėjo slysti iš po kojų ir rietuvė kaip šieno vežimas pasviro į šoną. Laimei, mes, šeši vyrai (Dargužis, Lisauskas, Simonavičius, Sukutis, Vaitkus ir aš), spėjome pabėgti ir nepatekome po rąstais.

Juozas Motiejūnas, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Davenių km.

Rietuvėms krauti neužtekdavo darbo jėgos (žmonių), todėl ant rietuvės dirbdavome po dvi poras - keturiese. Tai buvo labai pavojinga, nes nuo elevatoriaus nukritusių rąstų nespėdavome perritinti per rietuvę. Kaupiantis rąstams (iki 20 ir daugiau), kad jie savaime neriedėtų (storgalis išilgai rietuvės pasukdavo plongalį, ir rąstas krisdavo nuo rietuvės), tvirtindavome pirmąją eilę, t.y. po rąstais dėdavome atpjovas. Tačiau jei nuo elevatoriaus krintantys rąstai pamažu išjudindavo eiles tai, išslydus pirmosios eilės sutvirtinimui, jie patys pradėdavo riedėti. Sustabdyti rietuve riedančius rąstus neįmanoma. Vyrai atsidurdavo dideliame pavojuje. Vienintelis būdas išsigelbėti - nušokti nuo rietuvės, arba užšokti (užsikabinti) ant ilgesnių išsikišusių rąstų rietuvės šonuose.

60. Kazio Dubinsko laidotuvės. 1953 m.

61. Transporteriu rąstai gabenami į baseiną

62. Jono Bareikos brigada. 1950 m.

63. Sniego valymo darbai

Jenisiejus greit užšaldavo, todėl iš reido transporteriais neiškeltus rąstus traukdavome gervėmis ryšuliais ir netvarkingomis krūvomis palikdavome ant kranto.

Aleksandras Skuodis, Kauno apskr., Čekiškės valsč., Pabalių km.

Prie elevatoriaus nuo transporterio plonesnius rąstus nutraukdavo vienas vyras, o storesnius - traukdavo du. Storus rąstus ir maumedžius (jie labai sunkūs ir smalingi) į rietuves aikštelėse kraudavo dviem elevatoriais iš baseino. Kartą Regina Akelaitytė, juos skaičiuodama, nepastebėjo slystančios lentos ir kartu su ja atsidūrė baseine. Pamatėm tik apskaitininkės lentytę, kyšančią iš vandens. Mat bijojo, kad taškiukai nenusiplautų ir nedingtų visa kubatūra. Vyrai greitai ištraukė, tačiau ji visą savaitę maumedžių smalos ir maurų negalėjo „nusimazgoti".

Vėliau, po Puidoko žūties, apie 1954 m., rąstus iš upės į rietuves pradėjome krauti ir reversinėmis gervėmis. Iš pradžių taip sukrautos rietuvės atrodė panašios į kupranugarius, labai nelygios, duobėtos. Rąstai šlapi, slidūs, todėl vyrams, neturintiems įgūdžių ir bijantiems nukristi nuo rietuvės, būdavo labai sunku ir pavojinga atrišinėti nuo ryšulių lynų „vadžias" (stropus).

Genovaitė Burbulytė, Ukmergės apskr., Pagirių valse., Gudelių km.

Žiemą miško žaliavos biržoje buvo ne tik sunku, bet ir pavojinga dirbti, nes apledėjusius rąstus reikėjo ridenti iš didžiulių rietuvių. Griūtys nusinešė ne vieno lietuvio gyvybę. -50° C šaltyje daugelis nušaldavo rankas ir kojas. Pasitai-

64. Jociaus brigada

65. Ant pradėtos ardyti rietuvės

66. Rietuvės ardymas gerve

67. Prie rietuvės Jociaus brigada

kydavo atvejų, kai avint avalynę guminiais padais, spūstelėjus šalčiui, prišaldavo kojų padai.

Vytautas Putna, Ukmergės apskr., Pagirių valsč., Vaiškonių km.

Ištisus metus rąstai į lentpjūves buvo tiekiami transporteriais: vasarą - tiesiai iš reido, žiemą - iš rietuvių per baseiną. Rietuves vyrai ardydavo atkarpomis -ridendami rąstus nuo viršaus žemyn juos tiesiog nuversdavo. Nuėmę eilę, nukapodavo rietuvės galo sutvirtinimus ir ridendavo kitą eilę. Krintantys sušalę ir apledėję rąstai buvo labai pavojingi dirbantiems apačioje. Jei krintantys rąstai išjudindavo apatines eiles, įvykdavo griūtys. Tokios griūties metu žuvo Lionginas Ramoška. Žiemą ant rietuvės dirbti labai bjauru, o esant speigui ar siaučiant pūgai - tiesiog pragaras.

Albinas Lisanka, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Masiulių km.

Žiemą mums, moterims, tekdavo ne tik rąstus tampyti, bet ir sniegą nukasti (iki 3 m aukščio) nuo rietuvių, kurias ardydavo vyrai. Šiame bare nušalimai buvo normalus reiškinys. Spiginant šalčiui, pučiant smarkiam vėjui, labai greitai pabaldavo skruostai, nosis. Žiūrėdavome vieni į kitus ir sakydavome, kuri veido dalis pabalo. Per šalčius ir pūgą kas valandą keisdavomės, bėgdavome šildytis, nes dirbome be pertraukos. Nepaisant oro sąlygų, rąstus lentpjūvėms privalėjom pateikti laiku.

Man teko dirbti ir gervės motoriste -ardant rietuves lynais užkabintus rąstus traukdavau prie transporterių.

Zita Steponaitytė, Raseinių apskr., Eržvilko valsč., Paupio km.

Neišardyti, su inkarais sieliai (jų būdavo keturi ar penki) - likdavo žiemoti Jenisiejaus pratako dešiniajame krante prie salos. Artėjant pavasariui, apie balandžio pabaigą, prasidėdavo sielių gelbėjimo paruošiamieji darbai. Jiems reikėdavo nemažai darbininkų. Užduotis - atskirti sielius nuo pratako ledo. Ledą kirsdavome specialiu įrankiu (pešnia). Tai metalinis keturkampis įrankis smailiu, aštriu galu ir ilgu kotu. Storesniame kaip metras lede iškirsdavome maždaug 20 cm pločio, per du kilometrus ilgio griovelį, kurį kiekvieną dieną apžiūrėdavome, kad vėl neužšaltų. Jeigu užšaldavo, kirsdavome iš naujo. Po kelerių metų šiuos darbus mėgino atlikti specialiai paruošti elektrikai. Jie nuleistais į vandenį elektros laidais atitirpindavo maždaug 10 cm griovelį aplink sielius. Tačiau bandymai baigėsi tragiškai: 1956 m. balandžio mėnesį elektra nutrenkė Praną Riaubą.

Baigus paruošiamuosius darbus, būdavo sudaromos vyrų brigados sielių gelbėjimo darbams. Kadangi už darbą mokėjo du vidutinius atlyginimus, tai čia dirbo ir savanoriai. Reido darbininkams šis darbas buvo privalomas-jiems nemokėjo dvigubo atlyginimo. Kiekvienam sieliui gelbėti skirdavo 10-12 vyrų ir virėją. Apgyvendindavo sielių nameliuose. Čia ant geležinės krosnelės gamino ir maistą, už kurį išskaičiuodavo iš atlyginimo. Sielių gelbėjimo štabe buvo vadas, gydytojas ir medicinos sesuo.

Neįprastos buvo pirmosios, kareiviškai drausmingos darbo dienos. Mokėmės sprogdinimo darbų, treniravomės, kaip gelbstint sielius turėtume elgtis su storiausiais lynais, palaikyti ryšį su kitais sieliais. Nuolat tikrinome, kad neužšaltų sielius nuo ledo skiriantis griovelis. Jį valėme (kirsdavome ledą) be pertraukos ir dieną, ir naktį. Miegodavome apsirengę, nes namelyje buvo šalta. Beveik ištisą parą jau švietė saulė, tačiau šaltis siekdavo iki -25° C.

Prasidėjus potvyniui, vanduo kilo, užliejo didžiulius salos plotus. Spaudžiant Jenisiejaus ledo lytims, pajudėjęs pratako ledas užkabino sielį ir pradėjo jį nešti. Dviese atleidinėjome stipriai įtemptą kibirkščiuojantį lyną, o kiti darbininkai sprogdino ledo lytis tose vietose, kur jos kliudė sielį. Sprogdinimai buvo kartojami, tačiau sueižėję ledai dar labiau spaudė sielį. Baigėsi lyno atsargos, nuo įtempimo lynas trūko ir srovė pradėjo nešti nuo inkaro nutrukusį sielį. Jį pritvirtinome atsarginiu lynu prie ankerio* krante. Neatlaikius atsarginiams lynams, nešėme į krantą kitus atsarginius lynus ir rišome prie antrojo ankerio ir t.t. Tik aštuntinėmis kilpomis ant pagrindinio stovo apvyniojus lyną ir įtemptą vėl pamažu atleidinėjant, buvo galima pri-

* Ankeriai - tai nustatyta tvarka ant kranto įtvirtinti maumedžio rąstai su atitinkamais eilės ženklais.

68. Prie naujojo būsto

69. Naujokų apmokymas

70. Ledonešis

71. Sielių gelbėjimo darbai

72. Už naftos bazės ties dešiniuoju pratako vingiu

73. Salos vaizdas nuo pratako kranto

74. Budėtojų kateris

laikyti nešamą sielį. Pagaliau vyrams pavyko susprogdinti sielį nešančią lytį. Saulei šviečiant matėsi, kaip juodi ledo kalnai vartosi Jenisiejuje. Aplinkui vanduo, o jam pakilus iki 23 metrų ir vis dar kylant, iš didžiulės salos liko nedidelis plotas, ant kurio stovėjo keletas lėktuvų aerodrome ir gyvenvietė. Atrodė, vandeniui užliejus salą, ledo kalnai nušluos viską, teks atsisveikinti su šiuo pasauliu, su šia nesvetinga žeme. Tačiau taip neįvyko. Vandens lygis staiga pradėjo kristi - Jenisiejuje prasilaužė ledai.

Vaclovas Davenis, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Davenių km.

Ledonešio metu storiausi rąstai lūžinėja kaip degtukai. Igarkos senamiestis skambėdavo nuo šių garsų. Mums ant sielių irgi būdavo „linksma". Ne visada pavykdavo išsaugoti sielius, kartais ledo lytys juos apdraskydavo ir dalį rąstų nusinešdavo, o 1954 m. ledonešis nusinešė visą sielį.

Juozas Dapkūnas, Lazdijai, Kučiūnų km.

Prasidėjus ledonešiui, paprastai gegužį, jo gausmas girdėdavosi už kelių kilometrų. Milžiniškos ledo lytys stumdosi, treška, vartosi... Kai ledo lytys, nepajėgdamos sulaužyti beveik dviejų metrų storio ledo lauko, sustoja, susigrūda upės viduryje ir pasiekia dugną, vanduo greitai kyla prie 23 metrų ribos, virš kurios jau siekia krante Smidovičiaus gatvę.

Albinas Lisanka, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Masiulių km.

Miško kombinato žaliavos biržoje darbo metu žuvusiu tremtinių vardinis sąrašas:

Beržinskas Vytautas, Juozo, g. 1928 m.; 1948    m. pateko po rąstais.

Venslova Augustinas, Antano, g. 1903 m.; 1949 m. rugsėjo 26 d. reide nutrenkė elektra.

Levickas Česlovas, Povilo, g. 1929 m.; 1949    m. gruodžio 28 d. nukrito nuo rąstų rietuvės.

Dubinskas Zenonas, Jurgio, g. 1894 m.; 1950    m. kovo 18 d. mirė nuo trečio laipsnio apdegimo.

Norkus Antanas, Mato, g. 1901 m.; 1950 m. spalio 6 d. pateko po rąstais.

Ramoška Lionginas, Vlado, g. 1929 m.; 1953 m. kovo 10 d- krūtinės ląstos lūžiai.

Dubinskas Kazys, Zenono, g. 1929 m.; 1953    m. gruodžio 14 d. - galvos trauma. 

Sabaliauskas Aleksas, Broniaus, g. 1937 m.; 1954 m. birželio 16 d. nuskendo reide.

Puidokas Stasys, Broniaus, g. 1934 m.; 1954    m. liepos 26 d- sulaužyta kaukolė. 

Zurza Vaclovas, Stasio, g. 1920 m.; 1955 m. gruodžio 31 d. - galvos trauma.

Riauba Pranas, Prano, g. 1911 m.; 1956 m. balandžio 22 d. - nutrenkė elektra.

Nikžentaitis Kazimieras, Juozo, g. 1933 m.; 1956 m. gruodžio 31 d. - nutrenkė elektra.

Čeikauskas Edmundas, Romualdo, g. 1934 m.; 1964 m. rugpjūčio 3d.- sulaužyta kaukolė.

2. Lentpjūvės

Pirmojoje lentpjūvėje (vieno sektoriaus: du gateriai ir vienos lentų apipjovimo staklės) buvo pjaunami ploni ir vidutiniai rąstai. Rąstų skersmuo plongaliuose: 16-18, 20-22, 24-26, 28-30, 32-34, 36-38 ir 40-42 cm. Daugiausia būdavo pjaunami 24-26 ir 32-34 cm skersmens ir 6,5 m ilgio rąstai.

Tadas Svoinickas, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Juodakių vs.

Antroji lentpjūvė - dviejų aukštų ir dviejų sektorių. Pirmame aukšte buvo visi mechanizmai, antrame-pjovimo linijos vidutinio storio ir storiems rąstams pjauti. Daugiausia būdavo pjaunami 32-

75. Ant baseino tiltelio Salomėja Kačkienė

76. Jėgainė ir Antroji lentpjūvė

77. Baseinas, iš kurio atšildyti rąstai perduodami į lentpjūvę

78. Jėgainės valdymo pulte. 1953 m.

79. Ant rąstų atpjovų krūvos. 1949 m.

80. Lentų atraižos (makaronai)

81. Prie lentų apipjovimo staklių

82. Aplinkos tvarkymo darbai

83. Antrosios lentpjūvės jaunimas ant sielių

34 ir iki 50-52 cm skersmens (taip pat ir storesnį) rąstai. Rąstus, kurių drūtgaliai ar patys kamienai netilpdavo į gaterius, biržos darbininkai aptašydavo. Į lentpjūvę patekusią miško žaliavą skaičiuodavome kubiniais metrais.

Elvyra Šimkevičiūtė, Raseiniai

Mane paskyrė dirbti į Antrąją lentpjūvę prie pirmojo sektoriaus lentų apipjovimo staklių. Iš pradžių prie skersinio pjūklo, vėliau lentų rūšiuotoja. Man reikėjo kartu su skersinio pjūklo darbininkėmis atmesti apipjautos lentos atraižas, apžiūrėti, kad lentos kraštai būtų švarūs, be žievės liekanų, ir nutraukus lentą į priestalį (kurio šonuose kas futas buvo įmontuoti slankiojantys kabliukai) išmatuoti. Tada lentą užstumdavau ant dengto transporterio gabenti į rūšiavimo aikštelę. Ilgesni už metrą lentų galai patekdavo į dilenų - smulkių lentelių pjovimo liniją. Didžioji dalis atraižų buvo metama į smulkintuvą, iš kurio, kaip ir pjuvenos iš bunkerio, buvo tiekiamos jėgainei. Likusi dalis atraižų buvo metama į pirmąjį aukštą ir išvežama už teritorijos ribų.

Mums, neapmokytiems, tiesiai iš laivo pastatytiems prie konvejerio, 12-os valandų darbas be poilsio dienų, buvo tikra kankynė. Veikiami neįprasto klimato, nesuprasdami rusų kalbos, neturėdami darbo įgūdžių, būdami alkani ir nepailsėję, nespėdavome atlikti mums skirtų darbo užduočių. Susikaupdavo rąstų, lentų ir atraižų krūvos, bet dėl to mechanizmų nestabdydavo. Kad sutvarkytume darbo vietas, dirbome ir per pietų pertraukas. Apie saugų darbą nebuvo ir kalbos. Labai daug būdavo traumų. Beveik visiems sužalotos rankos, kojos, o kai kuriems ir veidas. Atlyginimas vienetinis, išdirbio normų neįvykdydavome, uždirbdavome labai mažai. Vėliau, įgavę darbo įgūdžių, normas įvykdydavome ir jas viršydavome, bet tada administracija savo nuožiūra jas nuolat didindavo.

Elena Atkočiūnaitė-Stankūnienė, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Rizgonių km.

Antrojoje lentpjūvėje buvau paskirta atmetinėti lentų atraižas, kurios pro angą krisdavo iš antro aukšto. Darbas labai monotoniškas: visą laiką judi viena kryptimi, trauki ir meti „makaroną" (atraižą). Vos ištverdavom iki pietų. Per pietų pertrauką turėdavome išnešti iš darbo vietos krūvas dar likusių atraižų ir pavalgyti. Pietums aš ir mano sesuo turėdavome įsidėjusios po duonos riekę, „užteptą sviestu" (mūsų šeimai 50 g sviesto turėdavo užtekti visai savaitei). Per pertraukas nespėdavome atgauti jėgų, vaikščiodavome kaip apduję, o į darbo pabaigą nepaprastai norėdavosi miego. Dirbome (su pietų pertrauką) po 12 valandų. Darbas prasidėdavo aštuntą valandą ryto ir baigdavosi pusę aštuonių vakaro. Tačiau iki naujos pamainos reikėdavo išvalyti darbo vietą. Eidamos iš darbo dar turėdavome išsipirkti duonos normą kombinato parduotuvėje. Kamuodavo vienintelė mintis, ką mamutė duos valgyti.

Aldona Atkočiūnaitė-Davenienė, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Rizgonių km.

Trečioji lentpjūvė (vieno sektoriaus) buvo skirta storiems rąstams. Čia pjaudavo 54-56, 58-60, 62-64, 66-68, 70 cm ir didesnio skersmens medžius. Pasitaikydavo rąstų net iki metro skersmens plongalyje. Į šią lentpjūvę darbininkai buvo surinkti iš mokyklos suolo ar paimti nuo lauko darbų ir nepatyrę, pastatyti į darbo vietas. Parodė ką daryti ir žinokis -tikras pragaras! Daug buvo nelaimingų atsitikimų. Prisimenu, kaip gaterininkui apipjautas rąstas, atšokęs nuo užsikirtusių pjūklų, sutraiškė žarnas. Kitą kartą iš rietuvės krisdamas rąstas Jonui Petrauskui suknežino kairę ranką iki peties. Mačiusieji įvykį galvojo, kad jis užmuštas. Tik po kurio laiko pastebėjo aplink gulinčiojo veidą atitirpusį sniegą. Skubiai Joną nuvežė į ligoninę, kurioje jam amputavo ranką ir taip išgelbėjo.

Bronius Grumadas, Kauno apskr., Raudondvario valsč., Biliūnų km.

Į Trečiąją lentpjūvę rąstus žiemą paduodavo tiesiai iš rietuvių - įšalusius ir apledėjusius. Netelpančius į gaterius rąstų drūtgalius, o ir pačius rąstus biržos darbininkai aptašydavo. Tašant tokius rąstus kirviai atsimušdavo kaip į plieną, lėkdavo žiežirbos, ašmenys trupėjo, nespėdavo galąsti ir kirvių keisti.

Genovaitė Burbulytė, Ukmergės apskr., Pagirių valsč., Gudelių km.

Trečiojoje lentpjūvėje mane paskyrė dirbti prie apipjovimo staklių lentų rūšiuotoja. Iš pradžių, gal porą savaičių, kol dar pjovė plonesnes lentas, šiaip taip spėdavau atmesti atraižas ir lentas nutraukti į priestalį matuoti, tačiau, kai paleido storas lentas, nebepajėgiau jų nutraukti nuo stalo. Lentų ir atraižų krūvos kilo virš galvos, o staklių niekas nestabdė. Lentos susidurdavo galais, pakildavo aukštyn ir didele jėga trenkdavosi į susikaupusias lentų ir atraižų krūvas, prie kurių stovėjo moterys. Buvau išsigandusi, kad kurią nors iš mūsų užmuš. Laimei, pro šalį ėjo pamainos viršininkas ukrainietis Riabovas. Jis sustabdė stakles, apibarė meistrą, kad prie tokių darbų stato vaikus. Į mano vietą paskyrė Anelę Širkienę, o mane nuvedė į Antrąją lentpjūvę dirbti prie skersinio pjūklo. Tačiau ir tų dviejų savaičių pakako, kad širdies išsiplėtimo pasekmės lydėtų visą gyvenimą.

Aldona Matulkaitė, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Pašlaičių vk.

Dirbau lentų biržoje. Ten labai mažai mokėjo. Visi kalbėjo, kad didžiausius atlyginimus gauna lentpjūvėse. 1948 m. rudenį, kai rinko darbininkus į Trečiąją lentpjūvę, kartu su Grybuliene nuėjau ir aš. Meistras, mane pamatęs, klausia: „O tu ko čia atėjai, tau šešiolikos tai nėra?", o aš sakau: „Yra". Liepė nueit pas komendantą ir atnešti pažymėjimą. Tas ir klausyti nenorėjo: „Dar ko! Ar už tave kalėjiman sėsiu?" Aš į ašaras - mūsų šeima keturi žmonės, o dirbu aš viena, mama serga, brolis su sesute neturi ką valgyti, ir pati apsirengti neturiu kuo, o lentpjūvėje darbas juk po stogu. Kurį laiką patylėjęs, komendantas išrašė man tokią pažymą, tik liepė, kai sueis 16 metų, grąžinti ją jam. Taip ir padariau.

Paskyrė dirbti atraižų atmetinėtoja. Storų lentų atraižos sunkios, vos pakeliu, net akyse žalia. Po 12 valandų darbo grįžtu vos pavilkdama kojas. Namuose krintu skersai gulto, šiek tiek pailsėjusi apsiprausiu, užvalgau ir einu į eilę duonos. Jeigu negaunu, tai einu kitą dieną, nes pagal kortelę buvo galima nusipirkti tik už dvi dienas. Nenusipirkus kortelė žūdavo. Algą gavusi nusipirkdavau 100 g lydyto sviesto (kilogramas 88 rb), kaip vaistams, į sriubą dėl kvapo įdė-

84. Trečiosios lentpjūvės antroji pamaina. 1950 m.

85. Antrosios lentpjūvės pirmmojo sektoriaus pirmoji pamaina

86. Naujosios lentpjūvės pirmojo sektoriaus pirmoji pamaina

ti. Po darbo dar bėgdavau į tundrą rūgštynių parinkti. Pamatai kitą valgant -nusisuki, kad nematytum, nes bloga darosi nuo alkio. Atlyginimą mums mokėjo labai nereguliariai. Kai negaudavau algos du ar tris mėnesius, vėl eidavau pas komendantą - kartais padėdavo, paskambindavo, kad išmokėtų.

Vlada Grybaitė, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Mečeriškių km.

Mane į lentpjūvę paėmė iš lentų biržos. Ten beveik nieko neuždirbdavau. Buvo labai sunku gyventi. Teta dar kokį pusmetį buvo stipresnė, parėjusi iš darbo rasdavau išvirtos buizos. Lentpjūvėje mane paskyrė rąstų atpjovų atmetinėtoja. Darbas neįprastas, sunkus, sutindavo rankos. Eidama namo dar ryšulį atraižų nešdavausi - malkų pečiukui neturėjome. Prasidėjus šalčiams neturėjau kuo apsirengti. Teta buvo paėmusi mamos juodo pliušo puspaltį ir plonus veltinukus. Nuo šlapių atpjovų (jas kraudavome lauke) peršlapdavo kojos. Kartą, spūstelėjus šalčiui, parėjau namo sustingusiom, veltiniuose į kaulą sušalusiom kojom. Atšildžiusi prie pečiuko veltinius šiaip taip nutraukiau. Apšalusias kojas reikėjo gydyti, bet tam nebuvo sąlygų. Šaltį iškęsti sunkiau nei alkį. Atlyginimo sąskaita išsirašiau vatinę striukę, kelnes ir veltinius. Skolą visus metus išskaičiuodavo iš atlyginimo ir vėl gautų pinigų neužtekdavo duonos kortelėms išpirkti.

Buvau kaimo vaikas, labai nedrąsi, drovi iš prigimties, nemokėjau kalbos, nežinojau nė ką daryti. 1949 m. gavome siuntinį su džiūvėsiais ir lašiniais. Atsiuntė mama, bet ir ji nieko neturėjo, nes pabėgo iš namų kaip stovi.

Vėliau, susirgus antrojo skersinio pjūklo darbininkei, mane laikinai paskyrė į jos vietą. Labai stengiausi ir norėdama greičiau atmesti nupjautos lentos galą nuspaudžiau pjūklo pedalą, kaire ranka prilaikydama lentą, kuri su nupjautos plaštakos pirštais (liko tik mažasis) taip ir nukeliavo į rūšiavimo aikštelę. Ligoninėje išgulėjau pusę metų. Dėl šio nelaimingo atsitikimo labai krimtosi pamainos meistras. Jo iniciatyva visa pamaina, iš eilės, kiekvieną dieną lankydavo mane ligoninėje. O kai išrašė iš ligoninės, tai meistras, surinkęs iš pamainos darbininkų pinigus ir didesnę dalį savo pinigų paaukojęs, įteikė man taupomosios kasos knygelę „naujo gyvenimo pradžiai" su įrašu, kiek pinigų kas mėnuo galima man išmokėti.

87. Antrosios lentpjūvės lentų rūšiavimo aikštelė

88. Lentų paketas išvežamas į lentų biržą

89. Lentų rūšiavimo stalas

90. Prie lentų rūšiavimo aikštelės

91. Igarkos "uniforma"

92. Priešais naujosios lentpjūvės estakadą

darbo kategoriją, dirbome: Klimas, Kilijonas, Kaminskas ir aš (Grumadas). Kombinate pjūklų perstatinėtojų specialybė buvo labai svarbi, gerai atlyginama, nes nuo to, kaip paruošiami ir pastatomi pjūklai, priklausė medienos kokybė. Pirmos rūšies lentų paviršiuje neturėjo būti „plaukelių" ir pjūklo rievės ženklų.

Bronius Grumadas, Kauno apskr., Raudondvario valsč., Biliūnų km.

Lentų apipjovimo linija buvo taip pat pusiau automatinė. Ant lentų rūšiavimo stalo niekada nebūdavo laiku nenutrauktų lentų. Rūšiavimo stale įtaisytais ratukais rūšiuotoja su skersinių pjūklų darbininkėmis specialiais kobiniais lentas lengvai nutraukdavo į priestalį. Pamatuotos, nupjautais galais lentos krisdavo apačion ant dengtų transporterių išvežimui į lentų rūšiavimo aikštelę. Lentų atraižos, nupjautų lentų galai, nukritę ant jiems skirtų transporterių, patekdavo į smulkintuvus ar kitas lentų atliekų perdirbimo linijas.

Juzė Juknevičiūtė, Ukmergės apskr., Siesikų valsč., Keručių km.

3. Pjautos medienos birža (lentų sandėliai, džiovykla)

Medienos birža užėmė didžiausią teritorijos dalį - daugiau kaip 100 ha ploto. Tai savotiškas lentų štabelių (rietuvių) miestas su savo rajonais - aikštelėmis, gatvėmis, skersgatviais, sunumeruotais sutartiniais ženklais. Teritorijoje buvo keturios aikštelės: trys eksportui skirtos medienos (pirmoji -plonų lentų, antroji - vidutinio storio lentų, trečioji - storų lentų ir sijų) ir ketvirtoji - smulkių lentelių (dilenų) ir vietinei rinkai skirtos medienos (šakotų lentų, broko ir viso to, kas netiko eksportui).

Mane įdarbino lentų sandėlyje. Po 12 valandų kraudavome lentas į aukščiausias rietuves, vadinamas štabeliais. Atvežtas iš lentpjūvės lentas dėdavome ant paruoštų 8x8 m pločio ir apie metrą aukščio pamatų, padarytų iš storų lentų. Pagrindinių eilių lentas guldydavome galais į skersgatvį. Tarpai tarp lentų buvo nustatyto dydžio. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas eksporto lentoms, jos turėjo džiūti lygiai, todėl ant kiekvienos lentos buvo dedamos nedidelės vienodo dydžio lentų atraižėlės - perdėliai. Be įgūdžių krauti štabelį ne taip jau paprasta, nes neatsargiai vaikštant, lentos gali nuslysti ir neišlaikęs pusiausvyros krovėjas gali nukristi nuo štabelio. Atlyginimas vienetinis, išdirbio normos didelės. Pradžioje labai mažai uždirbdavome, ypač moterys, krovusios plonas lentas.

Pranas Jankūnas, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

Prisiminimai labai skaudūs: sugriautas gyvenimas, vaikystė, jaunystė - už ką? Dirbant prie lentų krovimo į štabelius, reikėjo padaryti 100% nustatytos normos, bet ne visada normą įvykdydavome. Buvo šakotų, ilgesnių kaip 8 metrai lentų, jas reikėjo supjaustyti. Gauda-

93. Stasio Puidoko laidotuvės. 1954 m.

vome per mėnesį 30-50 rb. Visą žiemą, nežiūrint oro sąlygų, kraudavome lentas į štabelius, o jos plonos, apledėjusios, slidžios, pasitaikydavo ir nuo štabelio nukristi. Kai būdavo apie -60° C šalčio ar didelės pūgos, astuonias valandas sėdėdavome „kurilkose", tada mums skaitydavo kelis procentus, o jei ten nebūdavome, tai visai nemokėdavo už prastovas.

Tarp štabelių eilių būdavo tarpai, tarsi gatvės. Kai juos užpustydavo, turėdavome pačios sniegą nukasti. Kartais užpustytus kelius biržoje valyti atvarydavo kriminalinius kalinius. Jie būdavo šiltai apsirengę, apsivilkę vatinėmis striukėmis, mūvėdavo vatinėmis kelnėmis, avėdavo veltinius, visi su šiltomis kepurėmis ir pirštinėmis. Jie gaudavo šilto maisto, nestovėdavo eilėse duonos, nenešdavo kasdien ant kupros glėbio atraižų ar vandens su naščiais iš upės. Teatleidžia Dievas už šiuos žodžius, bet buvo akimirkų, kai jiems pavydėdavome.

Marijona Butkutė-Miknevičienė, Raseinių apskr., Eržvilko valsč., Dirvonų km.

Lentas į štabelį kraudavo pačiu primityviausiu būdu, o štabeliui padidėjus buvo naudojamas „diedas". Tai per metrą aukščio baslys, pritvirtintas ant kryžioko, kurio viršuje prikaltas geležinis laisvai besisukiojantis keturdantis. Ant jo uždedamas lentos galas ir atsveriant kitas galas paduodamas porininkui ant štabelio. Jeigu pradėtas krauti štabelis per pamainą neužbaigiamas, tai jis uždengiamas tų pačių lentų klojimu, kad neprisnigtų. Sukrautas štabelis dengiamas vienašlaičiu stogu. Gegnės daromos iš atraižų - perdėlių ir ant jų uždėtų lentų, be jokio sutvirtinimo, tačiau laikosi puikiai. Per žiemą (iki navigacijos) prisipildydavo visa per 100 ha plotą užimanti lentų birža. Tai milžiniškas miestas, įsiterpęs tarp Senamiesčio ir Naujamiesčio.

Albinas Lisanka, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Masiulių km.

Prasidėjus navigacijai, lentų birža būdavo panaši į skruzdėlyną: atvežtos iš lentpjūvių lentos būdavo kraunamos į štabelius, o štabeliuose išdžiūvusios - į paketus ir vežamos į prieplauką. Be nuolatinių biržos darbininkų, čia dirbo se-

94. Lentų biržos vaizdas nuo salos
97. Skersgatvių numeracijos darbai. 1953m.

95. Eksportui lentos kraunamos išilginėmis eilėmis su perdėliais, kad vienodai džiūtų.

96. Štabelių gatvė

 

98. Nei gegnės, nei stogas jokių sutvirtinimų neturi, bet laikosi puikiai

99. Štabelio pamatai

100. Štabelis dengiamas vienašlaičiu stogu. Kitas stogo šlaitas gaunamas dengiant štabelį iš kito skersgatvio. Štabelio aukščiai įvairūs, kai kurie iki 8 m

101. Vietinei rinkai skirtos lentos į štabelius kraunamos skersai ir išilgai

102. Lentų biržoje beveik kaip Brodvėjuje. 1953 m.

103. Mūsų jaunystės vasara. Štabelio pamatai iš arti

104. Pjūklas ilgesnėms, kaip 8 m. ilgio lentoms nupjauti

105. Štabeliuose lentų galai uždengiami

106. Augantis štabelių miestas

107. Ketvirtojoje aikštelėje

zoniniai. Jiems būdavo taikomos visokios lengvatos ir priemokos. Čia dirbo ir vaikai - mokinukai. Jie rišdavo smulkias lenteles po 10-20 vienetų į paketėlius.

Laivuose negalėjo būti prastovų, todėl su darbininkais nesiskaitydavo. Tekdavo dirbti ir daugiau kaip 12 valandų. Visą navigacijos laikotarpį dirbdavome be poilsio dienų. Normas įvykdydavome ir viršydavome. Atlyginimą už normų įvykdymą, jų viršijimą ir viršvalandžius mums skaičiuodavo vienodu dydžiu pagal vieningus Sąjungos tarifinius atlygius (neatsižvelgiant į normų viršijimo procentus), nors maisto produktų ir pramoninių prekių kainos Užpoliarėje buvo daug didesnės už tų pačių prekių kainas žemyninio klimato juostose. Be to atlyginimus mokėjo nelaiku.

Pranas Jankūnas, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

Vartant algalapius, buvo galima rasti prisegtus lapelius, pavyzdžiui:

..P/M TTT skyriaus viršininkui

Sudarant darbuotojų sąrašus atskirti lietuvius ir atlyginimus mokėti pirmiausia rusams (parašas)."

Ona Jankūnaitė-Navickienė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

4. Prieplauka

Prekybos laivai į Igarką atplaukdavo liepos pabaigoje - rugpjūčio pradžioje. Laivai buvo kraunami ištisą parą. Navigacijos laikotarpiu prieplauka ir lentų birža tapdavo svarbiausiais barais: nuo pakrautų lentų kiekio priklausė viso kombinato darbo rezultatai.

Pirmaisiais tremties metais lietuvių į prieplauką neįleisdavo. Kraudavome tik baržas. Čia 1948 m., kraunant baržą, visų akivaizdoje nuskendo Damašauskienė. Ji, lipdama trapu - liepteliu be užtvaros - į baržą, užkliudyta lentos neišlaikė pusiausvyros ir krisdama į upę kelis kartus atsimušė į kranto molą ir į baržos šoną. Prisitrenkusi nebesugebėjo užsikabinti už nuleistų kablių, o ištraukta iš vandens dar lyg ir rodė gyvybės ženklų, tačiau... neatsigavo. Igarkoje liko devynerių metų sūnus. Vyras buvo kalėjime.

Vlada Grybaitė-Rūta, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Mečeriškių km.

108. Eksportui skirtos lentos atsargiai metamos nuo štabelio ant paruošto pagrindo

109. 1950 m. Ketvirtojoje aikštelėje („diedo" pagalba) kraunami „mušami” paketai

110. Ištuštėjusi biržos gatvė

111. Iš prieplaukos galima būdavo grįžti ir taip

112. Į prieplauką išvežami lentų likučiai

113. Štabelių „mieste"

114. Paketų rogės

Apie 1951 m. tarybinius laivus buvo leista krauti ir lietuviams. Iš pradžių dirbau prie gervės „uchmanu" - iš laivo denio duodavau ženklą, kada kelti lentų paketą, kada jį nuleisti. Vėliau dirbau lentų kiekio skaičiuotoja. 1952 m. teko krauti laivą, atplaukusį iš Klaipėdos uosto. Jūrininkai (visi rusai) užsimanė mus (apskaitininkes) pavaišinti, nes, anot jų, jie irgi iš Lietuvos. Mums atsisakius jų vaišių, įpykę apmėtė sviesto ir cukraus gabalais. Moterys, dirbusios prie laivo, buvo labai patenkintos - grįžo namo kaip bitutės ratuotos.

Aldona Matulkaitė, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Pašlaičių vk.

Prieplaukoje dirbantys apskaitininkai pakrautų lentų skaičiuotes atiduodavo prieplaukos kontorai, kurios darbui vadovavo ir tą darbą dirbo iš Maskvos atvykusių darbuotojų grupė. Be ten dirbusių latvių, nuo 1953 m. į šios grupės darbą buvome įtrauktos ir mes, kelios lietuvaitės: Albina Kuliešytė, Aldona Matulkaitė, Kazimiera Riklickaitė ir aš - Janina Švoinickaitė. Mums reikėdavo įforminti dokumentus į užsienio laivus pakrautai medienai: sudaryti lentų kiekio suvestines ir šį dokumentą surašyti anglų kalba. Visą navigacijos laikotarpį dirbome dviem pamainom be poilsio dienų.

Janina Švoinickaitė, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Juodakių vs.

Baigiantis navigacijos laikotarpiui ir išplaukus užsienio laivams, prieplaukoje likdavo tarybiniai laivai ir baržos. Krovimo darbai į laivus baigdavosi prasidėjus ižui Jenisiejuje ir gavus telegramas iš Arkties stočių. Buvo atvejų, kai staiga išplaukdavo nepakrauti (tušti) laivai. Baržos upės aukštupiu išplaukdavo vėliausiai. Jas kraunant, šaltomis, giedromis naktimis jau pasirodydavo Šiaurės pašvaistės.

Miškavežių vairuotojams navigacijos laikotarpis taip pat buvo pats „karščiausias" metas. Jeigu sugesdavo porininko miškavežis, jį keičiant tekdavo dirbti po 16 ir net po 24 valandas. Lentų paketus veždavome prie visų prieplaukoje kraunamų laivų, bet prie užsienio laivų neturėjome teisės nulipti nuo miškavežio.

Vladas Stankūnas, Raseinių apskr., Betygalos valsč., Didžkaimio km.

Igarka eksportavo ne tik pjautą medieną, bet ir miško žaliavą. Rąstus į laivus krovė antrajame reide (priešais Laivų statyklą, Poliarnaja salos gale) tiesiai iš upės 12-14 metrų ilgio ryšuliais. Šį darbą dirbo italų karo belaisviai - labai nuoširdūs ir darbštūs žmonės. Apskaitininkėmis dirbome ir mes, lietuvaitės.

Kraunant laivus, tekdavo ir išsimaudyti. Vieną kartą krovimo darbų brigadininkas Lyras, eidamas bonais (plausteliais), norėjo prasilenkti su manimi ir ištiesė ranką apkabinti, kad prasilenkdami neįkristume į upę, o aš, nepastebėjusi jo ateinant, staiga pasisukau ir pliumptelėjau vandenin. Laivo jūrininkai, pamatę, kad nesilaikau ant vandens, šoko iš laivo ir mane ištraukė, davė išgerti kažko stipraus, leido apdžiūti laivo katilinėje ir įsodino į laivelį, kuris nuplukdė į krantą. Plaukėme ilgai. Nors buvau apsirengusi vatine striuke, pasiūta iš milo, vatinėmis kelnėmis ir kerziniais batais, porą savaičių po to karščiavau.

Kraunant kitą laivą, ne vietoje nuleidus rąstų ryšulį, laivas pakrypo į šoną. Krisdami rąstai nulaužė tris metrus virš denio iškilusius įtvirtinimo stulpus ir trenkėsi į tiltelius, ant kurių kartu su darbininkais stovėjome ir mes, apskaitininkės. Taip mus visus katapultavo - išmetė aukštyn ir kartu su rąstais nugramzdino upės dugnan. Vandens išmuštus į paviršių mus „pikankomis" ištraukinėjo. Buvome gerokai „priglušinti", bet, laimei, nė vieno neužmušė, tik kai kurie vyrai gavo rankų traumas. Tą kartą namo neišleido, buvo vasara, tai išsidžiovinę ant denio, dirbome toliau.

Danutė Bagdonavičiūtė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Pigašių km.

5. Stalių dirbtuvės

Dirbome įvairius stalių darbus: vykdėme Kapitalinės statybos ir remonto skyriaus užsakymus, gaminome įrangą, inventorių, baldus ir... karstus. Daugiausia čia dirbo lietuviai. Su manimi dirbo Gelažauskas, Stankeris, vėliau brolis Kostas Misiukas. Visos mašinos buvo vokiškos: elektros pjūklai (zeimeriai), obliavimo, frezavimo, gręžimo staklės, taip pat įvairių dydžių grąžtai.

Man teko gaminti karstus. Kas pusantros valandos padarydavau po vieną.

Prieplaukoje užsienio laivai:

115. "Tintern Abbeij", "Hop", "Sneland-1", “Lakvinta"

116. “Bapontrop", "St.Sergue", "Lakvinta", "Enig"

117. Tarybiniai laivai išplaukdavo vėliausiai...

118. Miško žaliava į laivus kraunama rąstų ryšuliais tiesiai iš reido

119. Reide miško žaliavos apskaitininke Danutė Bagdonavičiūtė

120. Antrasis reidas

121. Suomių gamybos miškavežis

122. Prie garažo mechanikas Jeronimas Matelis

Kartą ir pats vos galo negavau. Pasibaigus darbui, prieš poilsio dieną (apie 1951 m.) cechas jau buvo išvalytas, darbininkai išėję, o mane beeinantį namo pasigavo cecho viršininkė ir pasakė, kad būtinai reikia dar vieną karstą padaryti: mirė kažkas iš lietuvių. Neatsisakysi. Įjungiau obliavimo stakles, leidau lentą ir staiga į akis pasipylė ugnis, peiliai išlakstė į šalis, susmigo į lubas, sijas. Laiku spėjau pritūpti. Staklės užsikirto, saugikliai perdegė. Pasirodo, mechanikas (juo dirbo Juozas Dapkūnas) tvarkė stakles, keitė peilius, bet jų varžtus prisuko pirštais, nes neturėjo atsinešęs visrakčių, ir taip paliko. Jis galvojo, kad per poilsio dieną staklių niekas nelies, o atėjęs anksčiau, rytą, viską sutvarkys.

Leonas Misiukas, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Lėnų km.

6. Garažai

Garaže buvo įvairių mašinų, net viena sniegui valyti, bet daugiausia - miškavežių. 1948 m. buvo priimti tik trys vairuotojai lietuviai: Vytautas Davenis, Levas Fromičiovas ir Jonas Slavinskas. Keletas lietuvių buvo įdarbinti ir garažo remonto dirbtuvėse. Vėliau miškavežiais važinėjo beveik tik lietuviai. Tai buvo sunkus darbas. Įsivaizduokime vairuotoją kaip motociklininką, sėdintį 2,5 metrų aukštyje atviroje kabinoje Sibiro žiemą, kai šaltis siekia dažnokai daugiau kaip 50 laipsnių. Vėliau, apie 1953 m., pasirodė pirmieji miškavežiai su dengtomis kabinomis, bet juos skyrė laisvai samdomiems vairuotojams - rusams.

Jeronimas Matelis, Kauno apskr., Čekiškės valsč., Prienų km.

Nuo šalčio gynėmės kaip kas sugebėjome. Prisimenu, kaip į darbą, spūstelėjus šaltukui, atėjo Vladas Kvietinskas. Visi subėgome žiūrėti, koks čia meškinas įvirto? Jis buvo apsivilkęs vatine striuke, užsimovęs vatines kelnes, ant jų užsivilkęs ilgą vatinį puspaltį (bušlak), ant jo - kailinius, o ant kailinių - sermėgą su kapišonu, kojas apsiavęs veltiniais, apvyniotais autais, o ant autų - megztos šlepetės. Ant vilnonių pirštinių su pailgintais galais užsimovęs kailines, užsidėjęs žieminę kepurę su ausinėmis ir dar galvą bei dalį veido apsivyniojęs didžiuliu šaliku, o ant viršaus užsismaukęs sermėgos kapišoną. Juokėmės: „Kaip tu pasisuksi sėdėdamas miškavežyje, kaip pedalus nuspausi?", - o jis nė nemirktelėjęs atrėžia: „Nieko, susitvarkysiu, užtat nebus šalta Tačiau ir tokia apranga neišgelbėjo. Visi vyrai, dirbę miškavežių vairuotojais, susirgo širdies, sąnarių, kaulų ligomis. Kai kurie jau išėję Anapilin, kai kurie nebevaikšto, tačiau daugelis tėvų sodybos, žemės neatgauna, o klubo ar kelio sąnario operacija neaišku ar pateisins viltį vaikščioti be rementų.

Vladas Stankūnas, Raseinių apskr., Betygalos valsč., Didžkaimio km.

7. Arklidės. Pagalbinis ūkis, fermos

Tik įsidarbinus Miško kombinate, 1948 m. birželį mus, penkiolika žmonių, barža nuplukdė apie 500 kilometrų Sušinsko link bulvių sodinti. Bulvės mažos, be krakmolo, kaip ridikėliai. Miegojome baržoje, prie kurios priplaukdavome laiveliu. Labai puolė taigos uodai „moška". Nakčiai baržoje pečiuką prikimšdavome žalių lapų, kad būtų dūmų, - šiek tiek padėdavo. Dviem savaitėm maisto produktų gavome: 1 kg cukraus, 1 kg kruopų, 1 gabalą muilo ir po forminės duonos kepaliuką.

Vlada Grybaitė, Ukmergės apskr., Žemaitkiemio valsč., Mečeriškių km.

Mane atskyrė nuo sesers ir trims mėnesiams išvežė į negyvenamas salas, kur tik dangus, miškas ir vanduo. Mus, devynias mergaites, iš kurių vyriausiai buvo ne daugiau kaip 20 metų, paskyrė bulves ravėti. Iš lentų pastatė būdą, blogesnę nei šuns. Miške buvo meškų ir vilkių, galvojome, kad mus suės, bet, ačiū Dievui, žvėrių neteko matyti - tik pėdas rasdavome. Kiek buvo baimės, baisesnės ir už badą, nemoku nė aprašyti, o didžiausia blogybė buvo „moškos", smulkios muselės, nuo kurių sukandžiojimo tino kūnas. Išvažiuodamos maisto produktų gavome: 2 kg avižinių kruopų, 1 kg cukraus, 2 kg „kombinžiro" (riebalų), 2 kg druskos, o duonos po 100 g kas antrą dieną atveždavo vietiniai rusai, bet jei Jenisiejuje siautė audra, tai duonos turėjo užtekti 2-3 dienoms. Kai pradėdavo lyti, negalėdavome atsigulti, nes miegodavome pasiklojusios šieno. Ravėdamos bulves, išsikasdavom sėklinių ir išsivirdavom sriubos.

Baigus ravėti bulves, prasidėjo šienapjūtė: dalgio laikyti nemokėjome, o šienauti vis tiek turėjome. Vieni „mozoliai", delnai kruvini, o dalgį traukti ir pradalges kloti reikėjo. Kojos, rankos drebėjo nuo alkio ir nuovargio, o brigadininkas stovėjo ir žiūrėjo, darbo kategorijas nustatinėjo. Atrodo, kad Dievas mūsų neapleido: arklys nusilaužė koją, tad jį pribaigė ir po poros parų aktą sustatę nudyrė, o mėsą išdalino mums. Tai buvo Velykos! Didžiausias džiaugsmas - kad mėsos pavalgėme, nors parvažiavusios turėjome už viską sumokėti: du-tris mėnesius už maistą atskaičiuodavo, beveik

123. Garažo vyrai

negaudavome algos. Ir taip 4 metus, kol gavome žinią, kad tėvai ištremti į Krasnojarsko kraštą Nazarovo rajoną.

Antosė Mankutė-Makauskienė, Raseinių apskr., Nemakščių valsč., Milžavėnų km.

Miesto komunalinis ūkis taip pat kiekvieną vasarą baržomis veždavo savo darbininkus žiemai šieno ruošti, kokius 300-400 km Turuchansko link. Visi labai bijojome patekti į šienapjūtę. Vieną vasarą ir aš buvau ten išvežta. Be sunkių darbo ir gyvenimo sąlygų, didžiausią siaubą kėlė taigos uodai - smulkios, nuodingos muselės „moška". Nuo jų įkandimų apsisaugoti buvo neįmanoma: įsiskverbdavo visur, ypač apie akis. Kaip nuo bitės įgėlimo sutindavo veidas, rankos, kojos, tokie sutinę ir vaikščiodavome. Bet vis tiek negalėjome atsistebėti pamatę vešlius juodųjų serbentų krūmus, aplipusius didelėmis juodomis uogomis. Augo ir geltonos uogos, vadinamos „moroškom": lapai kaip žemuogių, o uogos panašios į avietes. Buvo ir bruknių.

Plaukdami namo vos nenuskendome. Užėjo audra. Mūsų mažą baržą labai supo, didelės bangos užliedavo visą viršų. Labai bijojome. 1951 m. Jenisiejuje nuskendo iš baržos iškritęs Juozas Šiupenis.

Valerija Atkočiūnaitė-Dautartienė, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Rizgonių km.

Laivų statyklos tansporto skyriuje buvo arklių ir jaučių. Vasarą Jenisiejaus upe prieš srovę kokiam mėnesiui veždavo šienauti. Darbininkus imdavo iš nelabai svarbių darbų. Mums neteko šienapjūtėje būti, bet visi eidavome šieno iškrauti iš baržų.

Jonas Dikčius, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Sližių km.

Rudenį su brigada buvau išvežta bulvių kasti į Suškovą. Buvo pradėję snigti, todėl prie laužų šildėme rankas. Gyvenome palapinėje, kurios viduje kūrenome laužą. Vyrai su arkliais išjodavo į gyvenvietę už 15 km, o mes, moterys, likdavome nakvoti čia. Naktį ateidavo meškos ir vaikščiodamos apie palapinę riaumodavo... Negalėdavome užmigti, todėl prašydavome vyrų, kad ir mus pasiimtų į gyvenvietę. Kadangi moterų buvo dvigubai daugiau, tai tik kas antrą dieną su jais galėdavome išjoti. Kelias sunkus: upokšniai, daubos, reikėdavo stipriai laikytis, kad nenukristum.

Grįžtant į Igarką, Jenisiejuje pakilo audra ir barža atsikabino nuo katerio. Vežėme silkių statines, jos visos nuriedėjo į upę. Mes, moterys, suėjusios į kajutę meldėmės ir verkėme, o vyrai mėgino vairuoti baržą, tačiau ją blaškė po visą upę. Manėme, kad apvers ar nuneš mus į vandenyną. Kateris ne iš karto pastebėjo, kad baržos nėra, ir tik po 4 valandų mus surado.

Ramutė Bagdonavičiūtė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Pigašių km.

Be arklidžių, kombinatas turėjo ir tarybinį ūkį. Galvijams reikėjo šieno. Kombinato darbininkus vasarą per šienapjūtę veždavo į pietesnes vietas Krasnojarsko link. Tai buvo tikra bausmė! Palikdavo miškuose. Pasistatydavom palapinę. Atsivežtas maistas greit ištirpdavo. Vyrai eidavo gaudyti žuvies, o mes, moterys, ieškodavome uogų, grybų, laukinių česnakų. Baisi rykštė buvo „moška", visur įlįsdavo, sukandžiodavo, vaikščiojom sutinę. Du metus buvusi šienapjūtėje ir trečią kartą paskirta važiuoti nežinojau ką daryti, net gyventi nesinorėjo. Niekam nieko nesakiusi, persižegnojusi: „Dieve, atleisk, kas bus, tas bus", užsiverčiau verdančio vandens puodą. Atsidūriau ligoninėje, galvojau, kad kojas nupjaus, bet išgijau. Daugiau į šienapjūtę manęs nesiuntė.

Aldona Kižlaitė-Vaičekauskienė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Pamusės km.

Jei šienaujamos pievos buvo toliau nuo kranto, veždavomės jaučius ar arklius, kad nupjautą ir išdžiovintą šieną suvežtame į pakrantę. Paskutiniu baržos reisu grįždavome ir mes, beveik nepanašūs į žmones - pajuodę, sutinusiais veidais, apšepę...

Juozas Dapkūnas, Alytus, Lazdijai, Kučiūnų km.

8. Kapitalinės statybos skyrius, Komunalinio ūkio skyrius

Miško pramonės kombinato Kapitalinės statybos skyrius atliko įvairius statybos darbus: statė gyvenamuosius namus, kultūros rūmus, interklubą, atstatė sudegusią jėgainę, pastatė ketvirtą lentpjūvę, remontavo barakus bei dirbo kitus darbus.

Šiame darbo bare dirbo beveik vieni lietuviai.

Įsidarbindama į Miško kombinatą, dviem metais paankstinau gimimo metus, kad priimtų į darbą ir gaučiau didesnį atlyginimą. Taip darydavo daug paauglių. Dirbome visokius darbus. Prasidėjus barakų kapitalinio remonto darbams, 1950 m. mane paskyrė į tinkuotojų brigadą. Tinkavome sienas. Iš pradžių apkaldavome jas plonomis balanomis, ant jų krėsdavome žemės, mėšlo ir pjuvenų mišinį, tada gražiai išlygindavome ir padžiovindavome elektra. Per naktį išdžiūvusias sienas baltindavome kalkėmis. Darbas pigus, greitas ir efektyvus.

Elena Rutkauskaitė-Šimėnienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Žiogelėnų vk.

9. Administracija

Miško pramonės kombinato valdymo struktūra atitiko Miško pramonės įmonių patvirtintą struktūrą: gausybė skyrių ir darbuotojų, partinė organizacija, spec. skyriai ir t.t.

Man teko ilgai dirbti pjautos medienos skyriaus buhalterijoje, nors niekada nebuvau įvardinta sąskaitininke buhaltere, o tik valandinio apmokėjimo darbininke.

Buhalterijoje buvo sudaryti atskiri sąrašai laisvai samdomų darbininkų ir tremtinių. Šiaurės priedai, taip pat sezoninės laivų pakrovimo premijos buvo mokamos tik sudariusiems sutartis -laisviesiems darbininkams. Tremtiniams mokėdavo tik už atliktą darbą, o išdirbio normos kasmet buvo didinamos. Atlyginimai būdavo mokami pavėluotai. Pirmiausiai juos mokėdavo laisvai samdomiems darbininkams. Daug nuoskaudų, išnaudojimo patyrėme, kol sugebėjome darbu ir pareigingumu įeiti į primestą gyvenimo ritmą.

Igarka buvo katilas, kuriame „virė" įvairiausių tautybių „Stalino saulės sušildyti" žmonės. Čia buvo atvežti Pavolgio vokiečiai, išbuožinti rusai, ukrainiečiai, latviai, estai, visų tarybinių tautų atstovai. Buvo jugoslavų, žydų, armėnų. Vėliau politinius kalinius atveždavo į tremtį, o kriminalistus samdydavo pa-

124. Tinkuotojų brigada. 1950 m.

125. Remontininkai

126. Naujamiesčio statybininkų brigada

gal sutartis. Lietuviai gyveno savo bendruomenėje, prisitaikę prie sunkios kasdienės buities: meldėsi, svečiuodavosi vieni pas kitus, draugaudavo, šokdavo daugiausia tarpusavy.

Tokia buvo mūsų, be kaltės kaltų jaunystė, palaidojusi asmenybes ir neleidusi joms išsiskleisti.

Ona Jankūnaitė-Navickienė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

Mes, vaikai, sutinę nuo bado ir nusilpę, beveik visą laiką miegodavome. Nuo skorbuto (cingos) klibėjo dantys, skaudėjo kojas, kamavo viduriavimas, be to, kankino ir graužė parazitai. Vėliau, kai panaikino maisto korteles, dėl sorų ar kitokių kruopų kilogramo ir duonos, kurios nusipirkti vienam asmeniui leisdavo po vieną kepaliuką, eilėse stovėdavome per naktis. Daržoves valgėme tik džiovintas. Būdavo didelė šventė, kai gaudavom siuntinį iš Lietuvos.

Leonora Riklickaitė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Jakutiškių km.

Parduotuvėse nebuvo nei ką, nei už ką pirkti. Prie duonos nusitęsdavo ilgiausios virtinės žmonių.

Vytautas Putna, Ukmergės apskr., Pagirių valsč., Vaiškonių km.

Kai mus atvežė, man buvo keturiolika metų. Kelionėje sveikata sušlubavo, buvau visai išsekusi, todėl likdavau barake. Mano darbas buvo stovėti eilėse prie duonos ar kokių nors kruopų. Prisirinkdavo labai daug žmonių, tokia spūstis susidarydavo, kad ne kartą mane pusgyvę išnešė iš eilės.

Valerija Atkočiūnaitė-Dautartienė, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Rizgonių km.

Retkarčiais parduotuvėse pavykdavo nusipirkti džiovintų daržovių: bulvių, morkų, burokėlių, kopūstų, svogūnų, o vėliau ir pieno miltelių. Visa tai galėjome nusipirkti tik padedant motinos seseriai, kuri, pardavusi karvę, kiekvieną mėnesį siųsdavo po 200-300 rublių. Labai bijojome kalinių kriminalistų, kurie, gavę leidimus, vaikštinėjo po miestą, pralošdavo barakus, žmones. Pavyzdžiui, susitardavo, kad pirma į parduotuvę įėjusi moteris turi būti nudurta. Įėjo labai graži 16 metų mergaitė. Pralošęs kalinys nesiryžo jos žudyti, todėl buvo pats čia pat nužudytas.

Vlada Grybaitė, Ukmergės apskr., Žemaitkiemio valsč., Mečeriškių km.

Pjautos medienos biržoje buvo pralošta brakerė. Ją gelbėdamas, viršininkas tuojau pat perkėlė į kitą barą ir į kitą pamainą. Po dienos biržoje rado pakaruoklį.

Marijona Butkutė-Miknevičienė, Raseinių apskr., Eržvilko valsč., Dirvonų km.

Buvo praloštas Birževos aštuntas barakas. Jį turėjo sudeginti. Grįžusi iš darbo valgiau, visi dar buvo darbe, ogi žiūriu - palei kaminiuką žybtelėjo kibirkštis. Pamačiusi ugnį, išbėgau į koridorių ir pradėjau šaukti, kad degame. Subėgę žmonės pjuvenose ant lubų rado ugnies židinį ir užgesino. Antrą kartą buvo apipiltos benzinu ir padegtos lauko durys. Išgelbėjo šuo klajūnas, pradėjęs kaukti. Kaimynas neiškentęs ėjo bausti šuns ir pamatė liepsnojančias lauko duris. Sukilę žmonės vėl užgesino gaisrą. Pralošęs kalinys trečią kartą, matyt, irgi nesugebėjo padegti barako, nes po kurio laiko rado po tiltu pasikorusį ar pakartą. Vyrai kalbėjo, kad barakas daugiau nedegs.

Stefa Grybulienė, Ukmergės apskr., Žemaitkiemio valsč., Mečeriškių km.

Buvo naktis. Iš Šiaurės miestelio ligoninės apie 24 valandą ėjau namo. Rusaitės nenorėjo manęs išleisti, bet aš negalėjau likti, nes laukė tėvai. Kankino bloga nuojauta. Labai baisu buvo eiti per tiltą, girdėjosi neaiškūs, nesuprantami garsai. Ryte po tiltu rado pakaruoklį. Matyt, kai ėjau, tuo metu jį korė.

Irena Matelytė-Vingrienė, Kaunas

Dirbau kino teatro kasoje. Vėlai vakare, grįždama namo, nešdavausi ir valdiškus pinigus. Kartą pastebėjau įtartinus vyrus, iš kurių vienas, lyg ir atsitiktinai priėjęs, paklausė, kur yra Stalino gatvė, kuria eidavau namo. Vėliau pastebėjau, kad esu sekama. Paskui vyrai dingo, tačiau, perkirtusi gatvę, pamačiau prie namo juos manęs laukiančius. Apsidairiau - gatvėje nė vieno žmogaus. Per kiemą perėjau į kitą gatvę ir užbėgau pas Matulkų šeimą. Prikėliau iš miego. Visa drebėjau. Jie pavaišino arbata, pasikalbėjom, paskui Matulka, apvilkęs savo storais, ilgais kaimiškais kailiniais, palydėjo mane iki namų.

Emilija Balzaitė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Laukūnų km.

Kelis metus Igarkoje siautėjo banditai, užpuldinėjo gatvėse. Mūsų ligoninės chirurgui dūrė peiliu į širdį. Tačiau į kišenę jis buvo įsidėjęs konservų dėžutę, tai pataikė į ją, o žmogžudys išsigandęs pabėgo.

Ona Staniulytė-Skuodienė, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Pakalnos vk.

Anksti, apie 5-tą valandą ryto, ėjau į darbą ligoninėn. Pusiaukelėj pamačiau ateinantį į kalinį panašų vyrą. Vienoje kelio pusėje uždaryti vartai į Miško kombinato teritoriją, kitoje - į degalinę. Rankinuke nešiausi fotoaparatą ir nemažą sumą pinigų. Priartėjęs vyriškis staiga griebia rankinuką ir traukdamas į save pradeda grasinti: „отдай сумку" (atiduok rankinę), o aš, nustėrusi, iš visų jėgų laikau rankinuką ir neatiduodu. Tuo momentu atsidaro degalinės vartai ir pasirodo aukštas, stambus, kaip tikras milžinas vyras - lietuvis. Vagis atšoko nuo manęs, o aš kaip niekur nieko nudrožiau pirmyn. Tik gerokai paėjusi, atsigręžiau ir pamačiau, kad jiedu abu dar „tebesikalba".

Irena Matelytė-Vingrienė, Kaunas

Pirmaisiais metais mus, paaugles, terorizuodavo vietiniai rusiukai, pavyzdžiui, eina iš paskos ir šūkčioja: „ли-тов-цы бан-ди-ты па-ра-зи-ты, ли-тов-цы бан-ди-ты па-ра-зи-ты" (lietuviai plėšikai, galvažudžiai, parazitai). Apmėtydavo mus medienos atliekom, į vandenį primėtydavo šiukšlių, prispjaudydavo, todėl tekdavo išpilti taip sunkiai neštus kibirus ir grįžti atgal prie upės. O kartais grįždavom ir su mėlynėmis ar guzais kaktoje. Laimė, kad kiekvienas sutiktas lietuvis, pažįstamas ar nepažįstamas, visada buvo geriausias draugas, užtarėjas, globėjas, niekada ir nieko nepalikdavo bėdoje. Vėliau net rusai pavydėjo mums to draugiškumo ir vienybės, sakydavo, kad mes aršiau žydų stojamės mūru vieni už kitus. Mes net nepagalvojome, kad turėtume bijoti lietuviškai kalbančio žmogaus gatvėje, kaip dabar Lietuvoje, ir negirdėjome, kad kas lietuvį pavadintų vagimi.

Valerija Atkočiūnaitė-Dautartienė, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Rizgonių km.

Devynerių metų dukrą Onutę išleidau vaikų prižiūrėti pas mokytoją. Vienam buvo apie aštuonerius, kitam - pusantrų metų. Vyresnysis neklausė mano dukters, o kai ta mėgino sudrausminti, kartą pagriebęs peilį, pagrasino: „убью бандитку" (užmušiu plėšikę). Vargšė parlėkė namo baisiausiai išsigandusi ir ten nebegrįžo.

Veronika Grybienė, Ukmergės apskr., Žemaitkiemio valsč., Mečeriškių km.

127. Veronika Čepienė

128.Veronika Grybienė su vaikais. 1948 m.

129. Matulkų šeima. Mažąjam nuo skorbuto išbrinkęs veidukas ir išaugęs pilvas

130. Smalsčių šeima

131. Anelė Bagdonavičienei

132. Balzų šeima ir Stefa Jakubonytė (pirma iš kairės). 1949 m.

133. Kelias į lagerius. Lageryje vienas barakas buvo išrašytas vien žydiškai

134.1956 m. Igarkos lageriai

135. Suomių miestelis

1949 m. tėtis nuvedė mane tarnauti į lakūnų šeimą. Jie daug uždirbdavo, gyveno Naujamiestyje gražiai, pasiturinčiai, turėjo teisę apsipirkti „Šiaurės miestelyje". Man reikėjo prižiūrėti 9 mėnesių vaiką ir dirbti visus namų ruošos darbus: gaminti valgį, skalbti drabužius, kūrenti krosnis, skaldyti malkas. Keldavausi 6 val. ryto, bijodavau pramiegoti, nes reikėdavo ne tik pakurti krosnis, bet ir paruošti pusryčius šeimininkui. Šeimininkė nedirbo. Dirbau už maistą ir 100 rb užmokestį, o šeimininkas kartais ir dovanų parveždavo. Iš pradžių buvo labai sunku. Nemokėjau rusų kalbos, todėl nieko nesupratau, ką reikia paduoti ar daryti, viską sumaišydavau. Vėliau darbu buvau patenkinta: nebuvau alkana, atsigavau.

Netoliese gyvenančioje lakūnų šeimoje tarnavo Konstancija Čepukėnienė, atvežta į Igarką su vyru, kuris mirė 1949m. Jie buvo išauginę didelę, gražią šeimą: penkis sūnus ir dukterį. Tačiau du sūnūs žuvo Lietuvoje. Viktoras, gimęs 1926 m., buvo įkalintas Norilske, jauniausias sūnus Albinas, gimęs 1935 m.,1948 m. ištremtas į Krasnojarsko kraštą Abakano rajoną. Lietuvoje likę Bronius ir duktė Marytė, gimusi 1938 m., slapstėsi. Gavusi žinią, kad Albinas tremtyje sunkiai serga, Čepukėnienė nutarė bėgti pas jį. Tai sužinojęs šeimininkas, rizikuodamas savo tarnybine padėtimi, nuskraidino ją į Krasnojarską. Motina nuvažiavo pas sūnų, bet rado jį jau pašarvotą. Apie tai, kad ji pabėgo, žinojo tik mano tėvas.

Valerija Atkočiūnaitė-Dautartienė, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Rizgonių km.

Jokių dokumentų, išskyrus pažymą, kad yra tremtinys, žmonės neturėjo. Negana to, kad iš šios Dievo užmirštos žemės niekas nepabėgtų, visi pilnamečiai tremtiniai privalėjo du kartus per mėnesį atvykti į komendantūrą registruotis.

Vytautas Putna, Ukmergės apskr., Pagirio valsč., Vaiškonių km.

Pabėgę tremtiniai buvo gaudomi visoje TSRS teritorijoje ir už pabėgimą traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal TSRS Vidaus reikalų ministerijos 1948 m. gruodžio 28 d. patvirtintą instrukciją Nr. 787*. Maskva 1948.

* VRM archyvas

Bandžiusių bėgti iš Igarkos. įkalintų ar dingusių be žinios, (išaiškintų) tremtinių vardinis sąrašas:

Vaitkutė Anelė, g. 1928 m.; 1948 m. devyniese bėgo laiveliu., už bėgimą iš Igarkos įkalinta Norilske, 1956 m. grąžinta į Igarką.

Savickas Vladas, g. 1922 m.; 1948 m. devyniese bėgo laiveliu, už bėgimą iš Igarkos įkalintas Norilske, 1956 m. grąžintas į Igarką.

Babenskaitė Janina, g. 1927 m.; 1948 m. devyniesie bėgo laiveliu, už bėgimą iš Igarkos įkalinta Norilske, 1954 m. grąžinta į Igarką.

Babenskaitė Aleksandra, g. 1929 m.; 1948 m. devyniesie bėgo laiveliu, už bėgimą iš Igarkos įkalinta Norilske, 1954 m. grąžinta į Igarką.

Griganavičius Vytautas, g. 1930 m.; 1948 m. bėgo, už bėgimą įkalintas 4 m.

Povilavičius Vytautas, g. 1929 m.; 1948 m. pabėgo iš Igarkos

Šiugždytė Genė, g. 1930 m.; 1948 m. pabėgo iš Igarkos

Toliušytė Stefanija, g. 1916 m.; 1948 m. pabėgo iš Igarkos

Dabužinskas Zigmas, g. 1921 m.; už bėgimą 1948 m. gruodžio mėn. įkalintas Kemerovo sr. Marijsko kalėjime.

Žikas Klemensas, g. 1925.; m.n., už bėgimą iš Igarkos įkalintas Karagandoje.

Rimša Antanas, g. 1926 m.; m.n., už pabėgimą Lietuvoje nuteistas 3 m. kalėti.

Vabalevičius Vincas, g. 1902 m.; 1949 m. pabėgo, Lietuvoje nuteistas 3 m. kalėti.

Dranseikienė Stasė, g. 1916 m.; 1949 m. pabėgo.

Beišys Algirdas, g. 1932 m.; 1949 m. Igarkoje įkalintas už patriotinę veiklą Lietuvoje.

Akromavičius Jonas, g. 1927 m.; m.n., Igarkoje įkalintas už patriotinę veiklą Lietuvoje.

Emilija Plentaitė, g. 1926 m.; Igarkoje penkis vaikus mokė katekizmo, 1951 m. suimta, 1952 m. Krasnojarsko kalėjme Karinio tribunolo nuteista 25 m., 1956 m. iš Taišeto lagerių paleista į tremtį.

Čepukėnienė Konstancija, g. 1894 m.;  1949    m. pabėgo iš Igarkos.

Pilipavičius Stasys, g. 1932 m.; 1950 m. pabėgo iš Igarkos.

Vildaitė Anelė, g. 1932 m.; 1950 m. pabėgo iš Igarkos.

Šikšnys Kazimieras, g. 1919m.; už bėgimą 1950    m. įkalintas Igarkoje, po to Mordovijos ASSR.

Guobytė Marijona, g. 1914 m.; pabėgo 1950 m., Ukmergėje ištekėjo, buvo suimta, įkalinta Ukmergėje, vėliau Archangelske, iš ten grąžinta į Igarką.

Meilutienė Salomėja,g. 1911 m.; 1950m. už pabėgimą iš tremties, įkalinta Klaipėdos kalėjime.

Mačiulis Gražvydas, g. 1933 m.; 1948 m. pabėgo, 1952-1956 m. kalėjo Komijos ASSR.

Dingę be žinios:

Gudžiūnienė Marija, g. 1885 m.;1948 m. gruodžio 12 d., 1958 m. sausio 11d. Igarkos teismo sprendimu įvykdyta mirties bausmė.

Rimkus Karolis, g. 1913 m.; 1966 m. spalio 19 d. Igarkos teismo sprendimu įvykdyta mirties bausmė.

Urbaitytė Aldona, g. 1931 m.; 1948 m. gegužės 22 d., vežant dingo Viduklės stotyje.

Žukauskas Antanas, g. 1919 m. Siniauskas Albinas, g. 1928 m. Majauskas Algirdas, g. 1933 m.

Už bandymą bėgti 1949 m. žiemą į Igar-ką lėktuvu atvežtų tremtinių iš kitų Krasnojarsko krašto vietovių sąrašas: Aleksonis Bronius, g. 1910 m.; Alytus, Lazdijai*, Ricielių km.

* Iki 1940 06 15 - Alytaus ir Seinų apskr.

Bučionis Juozas, g. 1905 m.; Alytus, Lazdijai, Kaziulių km.

Dapkūnas Juozas, g. 1919 m.; Alytus, Lazdijai, Kučiūnų km.

Kriaučelis Zigmas, g. 1906 m.; Alytus, Lazdijai, Paliepio km.

Kriaučelis Vladas, g. 1910 m.; Alytus, Lazdijai, Paliepio km.

Lisauskas Antanas, 1895-1951 m.; Lazdijai, Barčių km.

Lisauskienė Ona, Juozo, 1899-1951 m.; Lazdijai, Barčių km.

Lisauskas Jonas, g. 1931 m.; Lazdijai, Barčių km.

Lisauskas Alfonsas, g. 1926 m.; Lazdijai, Barčių km.

Liutkevičius Vytautas, g. 1932 m.; Lazdijai, Kurdimakščių km.

Ribinskas Jonas, g. 1900 m.; Lazdijai, Na-varų km.

Ribinskienė Ona, g. 1899 m.; Lazdijai, Navarų km.

Ribinskaitė Birutė, g. 1933 m.; Lazdijai, Navarų km.

Ribinskaitė Veronika, g. 1935 m.; Lazdijai, Navarų km.

Truska Matas, g. 1899 m.; Lazdijai, Navarų km.

Truskienė Stasė, g. 1900 m.; Lazdijai, Navarų km.

Truska Stasys, Mato, g. 1932 m.; Lazdijai, Navarų km.

Valukonienė Rožė, Jurgio, g. 1892 m.; Lazdijai, Stankūnų km.

Valukonytė Monika, Karolio, g. 1924 m.; Lazdijai, Stankūnų km.

Valukonytė Janina, g. 1928 m.; Lazdijai, Stankūnų km.

Pladzevičius Boleslovas, g. 1908 m.; Lazdijai, Snaigupės km.

Maksimavičius Antanas, g.1918 m.; Lazdijai, Snaigupės km.

Maksimavičienė Janina, g. 1920 m.; Lazdijai, Snaigupės km.

Svirskienė Elena, g. 1898 m.; Perloja

Svirskis Antanas, Jono, g. 1935 m.; Perloja

Kiga Jonas, 1881-1950 m.; Valkininkai

Kiga Viktoras, g. 1924 m.; Valkininkai

Kiga Stasys, g. 1928 m.; Valkininkai

Janulevičius Jurgis, Kazio, g. 1895 m.; Varėna, Masaliskių km.

Janulevičius Vladas, g. 1925 m.; Varėna, Masaliskių km.

Katkauskas Petras, Justino, g. 1915 m.; Vilnius

Jasnauskas Bronius, g. 1924 m.; Panevėžys

Ganatauskas Česlovas, 1928-1952 m.; Švenčionys, Grybiškių km.

Vepštas Juozas, Juozo, g. 1915 m.; Panevėžys, Turgonėlių km.

Sonda Antanas, Jono, g. 1906 m.; Radviliškis, Martinaičių km.

Skrolis Stasys, g. 1917 m.; Radviliškis, Osteikių km.

Labanauskas Jonas m.n.; Telšiai, Dubinu km.

Labanauskienė v.n., m.n.; Telšiai, Dubinų km.

Labanauskas Aloyzas, g. 1930 m.; Telšiai, Dubinų km.

Kelmelis Petras, g. 1900 m.; Ukmergė, Žemaitkiemis, Šiminiškių km.

Kelmelienė v.n., 1906-1948, mirė kelyje, Ukmergė, Žemaitkiemis, Šiminiškių km.

Kelmelis Matas, Petro, g. 1928 m.; Ukmergė, Žemaitkiemis, Šiminiškių km.

Kelmelis Gediminas, g. 1929 m.; Ukmergė, Žemaitkiemis, Šiminiškių km.

Karaliūnaitė n.ž. *

Balčiūnaitė n.ž.

Žalevičius n.ž.

Gervelis n.ž.

Rukšėnas n.ž.

Šidlauskas n.ž.

* nėra žinių.

Žydelis Motiejus m.n.-1949 m.; Valkininkai

Žydelis Andrius, g. 1928 m.; Valkininkai

Barake prisitaikyti prie nežmoniškų gyvenimo sąlygų buvo nepaprastai sunku. Išeitį radome: už atsivežtas dvi paltis lašinių nusipirkome lūšnelę.

Anelė Bagdonavičienė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Pigašių km.

Igarkos miesto vykdomojo komiteto sprendimu Senamiestyje iš apvalių rąstų buvo pastatyti 52 „svečių" tipo dviejų kambarių su virtuve nameliai. Palei juos nutiestos Severnaja, Dudinskaja ir Jenisiejskaja gatvės, pavadintos „Литовскй городок" (Lietuvių miestelis). Į šiuos namelius 1949 m. rudenį buvo perkelta apie 104 šeimas iš barakų.

Iš Birževos septintojo barako persikėlėme į naujus namelius. Jie buvo pastatyti iš įšalusių rąstų. Pradėjus kūrenti, nuo lubų ir sienų varvėjo, lašais krito vanduo. Jauniausia dukra miegojo prie sienos, nuo drėgmės ir šalčio jai kažkas atsitiko su akimis - pradėjo ašaroti. Ieškojau naujo būsto. Priglaudė Ališauskienė ir Mackelai, vėl gyvenome trys šeimos viename kambarėlyje.

Veronika Grybienė, Ukmergės apskr., Žemaitkiemio valsč., Mečeriškių km.

1949 m. rudenį iš barako persikėlėme į naujus namelius. Ten viename kambaryje apsigyvenome mes, keturių žmonių šeima, kitame - seserys Janina ir Aldona Kneižytės. Buvo šlapia, šalta, mūrinė plyta neprišildė patalpos. Tėvas papildomai pastatė geležinį pečiuką (buržuiką) - šiek tiek padėjo. Brolis susirgo šlapiuoju pleuritu, jam darė operaciją -traukė skystį iš plaučių. Tėvas ir aš sir-gome skorbutu.

Aldona Izakėnaitė, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Bečių km.

Kai užkūrėme pečių, nugaravome, labai skaudėjo galvas. Namelis pastatytas iš šlapių rąstų, tarpai užkimšti samanomis. Pradėjus kūrenti, vanduo lašėjo nuo lubų ir sienų. Visur šlapia, drėgna, o vėjuotą dieną vėjas švilpia pro plyšius. Vargome, kol išsidžiovinome. Atėjus vasarai, dėdė namelio plyšius iš lauko pu-

136. Igarkos vaikai

137. A. Nikolskienė šalia privačion nuosavybėn įsigyto gyvenamojo namo

138. Pilkoįi Šiaurės diena

139. Pilkoji Šiaurės diena

140. Pilkoji Šiaurės diena

141. „Литовскй городок" (Lietuvių miestelis)

142. Nencų berniukas

143. Prie namelio Marcelė Balžiene ir Marijona Banikonienė

144. Matelių šeima

145. Gegužinės pamaldos pas Imbrasus

sės užkamšė žemės ir mėšlo su pjuvenomis mišiniu, vėjas daugiau nebešvilpė.

Stefa Jakubonytė-Jakubonienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Skabeikių km.

Atsikėlusi į naujus namelius, mūsų šeima gavo atskirą kambarį. Tėvas buvo ūkininkas, mokėjo visus darbus dirbti: ir avilį, ir samtį padaryti. Tad jis su broliu padarė stalą, kėdes, lovas, drabužių spintą ir virtuvėje spintelę maistui laikyti, o pavasarį šalia namelio ir daržo lysvę sukasė.

Emilija Balzaitė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Laukūnų km.

Atšilus žemei per 1,5-2 kastuvus, išpurenome lysvę ir pasodinome nupjautas bulvių viršūnėles (išpjautus daigus). Ištisą parą saulėje bulvės stiebėsi kaip ant mielių, bet didelės neužaugdavo. Jas valgydavome tik žalias, nes tai geriausias vaistas nuo skorbuto (cingos). Vėliau (1951-1952 m.) laikėme kelias vištas. Joms duodavome labai smulkiai supjaustyto popieriaus, todėl jos kiaušinius dėdavo su lukštu. Tada ir lukštus, sutrintus su kruopomis, sulesindavome. O kai kas išsigudrino net paršiuką ar triušių šeimyną laikyti. Nusipirkdavome pas nencus ar vietinius žvejus žuvies: nelmos, syko, lašišos, tuneco (žuvis-lašiniai) ir kitokios.

Teresė Matelienė, Kauno apskr., Čekiškės valsč., Prienų km.

1948 m. aš viena buvau išvežta į Nižnij Ingašo rajoną Krasnojarsko krašte, o 1950 m. laivu „Marija Uljanova", lydima sargybinio, buvau atplukdyta pas tėvus Igarkon. Jaučiau labai stiprų aklimatizacijos poveikį, porą savaičių vaikščiojau kaip apdujusi. Vyravo visuotinė nuomonė, kad čia, Igarkoje, dėl neigiamo Užpoliarės poveikio sveikatai ir bado pirmaisiais metais mirė trys-keturi tūkstančiai iš Lietuvos atvežtų žmonių. Daugiausia vaikų ir senelių. Gyvenimas buvo labai skurdus, vien vargas, tik tiek geriau, kad tėvai šalia. Netoli „Lietuvių miestelio", prie upelio, iš kurio eidavome atsinešti vandens, buvo kalmukų kapinės.

Irena Matelytė-Vingrienė, Kaunas

1950 m. pavasarį išgirdusi, kad komisijos tikrina gyvenimo sąlygas, staiga persikėliau į šaltas ištuštėjusio barako patalpas. Miegant kaldra (antklodė) ties veidu apšaldavo. Atėjusi komisija rado vaikus, kepančius blynus iš duonos šaltoje keptuvėje ant besikūrenančio pečiuko. Gavome kambarį su atskira virtuvėle tik ką suremontuotame Birževos penktame barake.

Veronika Grybienė, Ukmergės apskr., Žemaitkiemio valsč., Mečeriškių km.

Iš Smidovičiaus barako 1950 m. antroje pusėje persikėlėme į kapitališkai suremontuotą Birževos septintąjį baraką. Mes, penkių asmenų šeima, gavome kambarį su atskira virtuve, o kaimynų Kuliešių šeima apsigyveno to paties barako dideliame, be atskiros virtuvės, kambaryje.

Valerija Atkočiūnaitė-Dautartienė, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Rizgonių km.

146. Užgavėnės. 1949 m.

Vaišinamės juoda formine duona, iš ledo atšildytu pienu ir igarkiškais „prianikais".

146a. Rukštelių šeima su kaimynais

147. Vincas Balza prie užsiaugintų „balzaminkų

148. 1941 m. Igarkos tremtiniai - Marcelė ir Jonas Jankauskai

149. „ Užtinkuoti" sienos plyšiai

150. Ibianskų šeima

151. Jaunimėliui susirinkus

152. Brie savo barako

153. Iš kalėjimo į tremtį atvykę: Vytas Purlys ir Steponas Sudnikas

154. Korsakų šeima ir Birutė Milerytė (ketvirta iš kairės)

155. Vandens išvežiotojas Olesis Vareikis

156. Po kapitalinio remonto lietuviškais langais ir gotikomis pasipuošė Birževos barakai. 1950 m.

157. Irena Gujytė ir Janina Semaškaitė

158. Prie antrojo Birževos barako

159. Prie septintojo Birževos barako

160. Aleknų ir Grybų šeimos su Baškauskaitėm

161. Marcelijus Stoškus, Vytautas Biskis, Liubertas Jakštas

162. Taip kambaryje melsdavomės

163. Iš penkių į Igarką atvežtų šeimos narių išliko viena - Viktutė Grybauskaitė.1954 m.

163^a. Izakėnų šeima ir Rita Linartaitė (penkta iš kairės)

Susėdę apie stalą iš maldaknygės melsdavomės. Kartą įėjo rusas, čiupo tą maldaknygę iš rankų, kad trenkė į žemę ir su keiksmais išlėkė pro duris...

Marcelė Balžiene, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Laukūnų km.

Mes buvome labai pigi darbo jėga. Negalime sakyti, kad rusų liaudis buvo bloga. Tiesa, daug prasigėrusių, nes degtinė pigi. Tačiau daugumas mus atjautė, suprato. Buvome bendradarbiai, kaimynai, draugai. Tik fanatikai, valdžios vergai, turėjo valdišką nuomonę apie mus. Lietuvoje surinko kaimo žmones, dalį inteligentijos, kurią išdavė mūsų pačių tautiečiai, pavadinę fašistais, banditais, buožėmis bei kitaip, sugrūdo į vagonus ir išlaipino amžino įšalo žemėje. Iš karto taip mus čia ir vadino, bet vėliau pamatė, kad prieš nieką nekovojame, esame darbštūs ir sąžiningi žmonės.

Elena Slavinskaitė-Misiukienė, Kauno apskr., Babtų valsč., Naujatrobių km.

Miško pramonės kombinate dirbo labai daug jaunimo. Išmokome kalbėti rusiškai, įpratome, pradėjo sektis darbe ir visai atsitokėjome, kai 1950 m. pasikeitė darbo trukmė. Dvi pamainos buvo paliktos tik navigacijos laikotarpiui. Pradėję dirbti trimis pamainomis, mokėmės, lankėme kombinate organizuotus kursus aukštos kvalifikacijos darbininkams, medienos rūšiavimo ir apskaitos darbuotojams. Per trumpą laiką išsikovojome sąžiningų darbuotojų vardą ir pelnėme pasitikėjimą visuose darbo baruose. Tačiau daugumai, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, teko ir toliau dirbti sunkiausius ir mažiausiai mokamus darbus pagal vienetinius ar laikininkų (valandininkų) įkainius be jokių priedų.

Aldona Matulkaitė, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Pašlaičių vk.

Teko dirbti įvairius darbus: medžius reide stumdyti, transporterius valyti, sniegą nukasti nuo rietuvių, dirbti gervės motoriste. Vyrai gaudavo atlyginimą nuo išdirbio, kai kuriose brigadose jau iki 800 rb uždirbdavo, o aš per visą tremties laiką daugiau 300 rb taip ir neuždirbau. Ne kartą prašiausi, kad pervestų į kitą darbą, bet iš rąstų sandėlio neišleido, o čia geriau apmokamo dar-

164. Vienos pamainos lentų rūšiuotojai ir skaičiuotojos (brakeriai ir rubčikės)

165. Apskaitos darbuotojų kursai

166. Siuvimo kursai

167. Siuvyklos pamaina

bo moterims ir nebuvo. Algą dursčiau pinigais, gautais už mezgimą, rankdarbius, rusės prašydavo, kad joms ką nors padaryčiau.

Genovaitė Burbulytė, Ukmergės apskr., Pagirio valsč., Gudelių km.

Mes tik po penkerių metų sugebėjome naujas vatines striukes įsigyti. Gavę leidimą išvažiuoti, dirbome po 14-16 valandų, kad galėtume bilietus nusipirkti į Lietuvą.

Marytė Butkutė-Miknevičienė, Raseinių apskr., Eržvilko valsč., Dirvonų km.

1951 m. baigiau Igarkos teatro patalpose organizuotus siuvimo kursus ir perėjau iš Miško kombinato į Igarkos buitinio aptarnavimo kombinato siuvyklą. Čia radau nemažą būrį dirbančių lietuvių. Darbas siuvykloje buvo kur kas lengvesnis, geriau apmokamas, man patiko, sekėsi, o po poros metų pati jau mokiau keturias mokines.

Elena Rutkauskaitė-Šimėnienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Žiogelėnų vk.

1954 m. siuvykloje įsidarbinau mokine, o po pusės metų pradėjau dirbti savarankiškai. Man teko siūti viršutinius drabužius komendanto Jecejevo žmonai. Kartą ji pasikvietė mane į namus. Man įsirėžė atmintin prie puodelio arbatos Jecejevo pasakyti žodžiai, kad jis kareivis, vykdo kas įsakyta, bet kaip iš Lietuvos galėjo ištremti tiek daug nedarbingų žmonių ir kad mūsų tik trečdalis išliko.

Elena Riklickaitė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Jakutiškių km.

Mūsų šeima išsilaikė tik todėl, kad labai naginga ir išradinga buvo mama. Iš pradžių ji dirbo plytinėje, vėliau statomiems nameliams krosnis darė, po to jėgainėje krovė į transporterius atvežtas medienos atliekas. Grįžusi iš darbo, virė valgį šešių asmenų šeimai, o kad sumažintų šeimos biudžeto trūkumus, karpė savo ir tėvo atsivežtus žieminius paltus (futras), siuvo šiltas kepures ir jas pardavinėjo. Pati išmoko siūti, sutaisydavo suplyšusius veltinius, persiūdavo striukes, kelnes. Visi rėmėmės į mamą: ji viską mokėjo, viską galėjo. Rytą ji mane su sesute vos prikeldavo iš miego, išleisdavo į darbą, palikdavo valgį jauniausiems sesutei su broliuku ir pati su tėčiu išskubėdavo darban. Tėvas sirgo radikulitu, reumatas sukinėjo rankas ir kojas, parėjęs iš darbo beveik visą laiką gulėdavo. Vėlesniais metais mama sulaukdavo mūsų grįžtančių iš mokyklos. Mes nežinojome, kada ji miega. Jai, kiek sugebėjo, padėjo vyresnioji sesuo Aldona.

Danutė Bagdonavičiūtė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Pigašių km.

1950 m. visus Laivų statykloje dirbančius vaikus užrašė į mokyklą. Lietuvoje buvau šeštoje klasėje, o čia paskyrė į ketvirtą, todėl buvo neįdomu. Iki pavasario lankiau vakarinį skyrių Senamiestyje, o kai iškėlė į Naujamiestį - mečiau, pradėjau dalyvauti visuomeninėje veikloje.

Jonas Dikčius, Ukmergės apskr., Veprių valsč. , Sližių km.

Vienas iš dviejų brolių Ragulių niekaip nenorėjo mokytis rusiškai. Jam mokytoja aiškina: „Так выводи буквочку" (taip rašyk raidelę), o jis vis tiek bamba: „Tyčia paišysiu babonus, tyčia paišysiu"...

Mokykloje viskas rusų kalba, mes tik tarpusavyje kalbėjomės lietuviškai. Per pertraukas vienų nepalikdavo, budinti mokytoja vesdavo į salę, kur žaidėme, dainavome rusiškai.

Ona Grybaitė, Ukmergės apskr., Žemaitkiemio valsč., Mečeriškių km.

Mokykloje lietuviškai kalbėtis per pertraukas buvo draudžiama. Kai mirė Stalinas, mokytoja ir rusų vaikai labai verkė, o mes, lietuviai, neverkėme, dėl to buvome apšaukti fašistų, banditų vaikais ir per visas pamokas turėjome stovėti.

Leonora Riklickaitė-Griškevičienė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Jakutiškių km.

Sulaukusi trylikos metų, ir aš, įsidarbinau Miško kombinate. Iš pirmos algos nusipirkau du kepaliukus duonos, kad nors kartą sočiai prisivalgyčiau. Dirbdama lankiau vakarinę mokyklą ir ją baigiau. 1957 m. mus reabilitavo.

Natalija Maskoliūnaitė-Bulgarauskienė, Ukmergės apskr., Siesikų valsč., Mikėnų km.

Mane priėmė į šeštą klasę. Visiškai nemokėjau rusų kalbos. Iš pradžių, man pradėjus kalbėti, visa klasė juokdavosi. Išeidavo, kad „Иван утонул" (Ivanas nuskendo), о „Петрович вытащил" (o tėvo vardas Petras jį ištraukė). Rašiau iš klausos. Puslapio diktante padarydavau net 76 klaidas. Rusų kalbą dėstė Marija Michailovna. Ji mums, lietuviukams, liepdavo pasilikti po pamokų ir savo laisvalaikį aukodama aiškino rusų kalbos gramatiką. Ji buvo labai reikli, griežta, bet nepikta. Mes ją labai gerbėme. Greitai pradėjome rašyti geriau už rusiukus, ir mokytoja jiems sakydavo: „Kaip jums negėda taip nemokėti savo gimtosios kalbos, pažiūrėkit, lietuviai už jus geriau moka". Netrukus rusiukai nustojo iš mūsų tyčiotis ir gatvėse nebeprispjaudydavo į vandenį, kurį nešdavome iš upės.

Danutė Bagdonavičiūtė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Pigašių km.

1950 m. su broliu pradėjome mokytis vakarinėje mokykloje. Iš tikrųjų mokyklą lankiau tik aš. Sulaukusi 16 metų, pradėjau dirbti miško žaliavos apskaitininke Plukdymo kontoroje ir, susitaupiusi pinigų, žiemą mokiausi ir mokiau brolį. Brolis dirbo Laivų statykloje. Pareidavo iš darbo pavargęs, alkanas, sušalęs ir eiti į mokyklą, kuri buvo už trijų kilometrų, ne visada bepajėgdavo. O jei ir nueidavo, tai per pamoką užmigdavo.

Aldona Izakėnaitė, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Bečių km.

Buvo sunku: į darbą daugiau kaip du kilometrai kelio, o grįžus namo reikėjo skubėti ir dar daugiau kaip tris kilometrus tamsiu žiemos metu per šalčius ir pūgas eiti į mokyklą. Grįždavome dvyliktą ar pirmą valandą nakties, o septintą reikėjo keltis į darbą. Per pamokas dažnai tai vienas, tai kitas mokinys užmigdavo. Matematikos mokytojas, tremtinys, Maskvos universiteto profesorius Nikolajus Petrovičius Grekovas, užmigusius prikeldavo tik pradėjęs aiškinti naują užduotį. Kartais ir mus studentais pavadindavo, o sekmadieniais skirdavo dviejų valandų papildomas pamokas, liepdavo ateiti, „kai būsime pailsėję".

Ramutė Bagdonavičiūtė, Ukmergės apskr., Musninkų valse., Pigašių km.

168. Senamiesčio IV mokykla

169.1951 m. II klasės mokiniai, iš jų 23 lietuviai

170. 1952 m. III klasės mokiniai, iš jų 6 lietuviai

171. Janina Turauskaitė ir Birutė Sabotaitytė

172. Vakarinės mokyklos mokiniai

173.1956 m. Vakarinės mokyklos 10 klasės mokiniai, iš jų 8 lietuviai

174. Senamiesčio 1 mokykla

Nedidelė dalis dirbančio jaunimo liko lankyti vakarines mokyklas, o jas užbaigus, kai kuriems pavykdavo išvykti iš Igarkos ir įstoti į Krasnojarsko arba Tomsko aukštąsias mokyklas.

Antanas Petraitis, Raseinių apskr., Jurbarko valsč., Mantvilių km.

Su Petraičiu nutarėme mokytis, visa bėda - kokią klasę pasirinkti. Dokumentų jokių nereikėjo - ateik į pamoką ir sėdėk. Baugino rusų kalba. Nuėjome į septintą klasę - pasirodė per lengva, ypač matematika. Lietuvoje Niutono binomą buvome išėję, o čia a² - b². Kitą dieną einame į aukštesnę klasę. Čia jau panašiau, nors matematika irgi išeita. Bet vėl ta kalba. Ypač į neviltį varė geometrijos terminai, kurių ilgą laiką negalėjome išmokti - perpendikuliar (statmuo), gipotenuza (įžambinė) ir panašiai. Pasitaikydavo ir juokingų atvejų. Atsimenu, per literatūros pamoką reikėjo parašyti atpasakojimą iš žvėrelių gyvenimo. Grąžindamas rašinį mokytojas papriekaištavo, kad negražiai rašau. Galvoju, koks čia reikalas? Pasirodo, rašant sakinį: „Заяц спокойно спал под кустом" (kiškis ramiai miegojo po krūmu), vietoje rusiškos raidės žodyje „спал" parašiau lotynišką „p". Mokyklą baigiau su stipriu rusų kalbos trejetu, beje, atestate vieninteliu.

Į mokyklą eidavome tik keturias dienas per savaitę, bet pamokų vis tiek nespėdavome paruošti. Darbas virdavo prieš pat pamokas. Mokinių klasėje 8-12. Vieni mokyklą mesdavo, kiti ateidavo. Mes, lietuviai, klasėje buvome trise: Danutė Bagdonavičiūtė, Antanas Petraitis ir aš. Po darbo pabaigos iki pamokų pradžios būdavo dvi valandos, per kurias turėdavome sugrįžti namo, persirengti, pavalgyti ir nepavėluoti į mokyklą. Ypatingai nyku būdavo naktį eiti namo, o jei dar pradėdavo pustyti, tai ir visiškai nelinksma klampoti 3 km tamsoje. Kai poliarinė naktis giedra, temperatūra kokie 45 laipsniai šalčio, danguje Šiaurės pašvaistė, tai kelionė romantiška, tačiau apie romantiką ir minties tada nebuvo.

Eugenijus Paukštys, Vilnius

Šiaurės pašvaistė nepaprastai įspūdingas reginys! Tai įvairiaspalviai, ryškių vaivorykštės spalvų varvekliai, ku-

175. Igarkos medicinos darbuotojos

rie, banguodamai vingiuodami plačiomis juostomis kaip gyvatės vandenyje, skrieja dangumi. Tai vertikalios, kabančios įvairiuose aukščiuose, visą laiką besikeičiančios, mirguliuojančios ir judančios, kartais net spragsinčios šviesos. Mažiau intensyvios pašvaistės būna vertikalių stulpų pavidalo, daugiausia žalių ar žalsvų spalvų bei atspalvių.

Danutė ir Ramutė Bagdonavičiūtės, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Pigašių km.

Mūsų šeima gyveno Riešės miestelyje, Zarasų apskrityje. Tėvai buvo mokytojai. 1944 m. tėvą įskundė vietiniai žydeliai. Jį suėmė ir sušaudė. Mama su manimi ir penkerių metų broliuku skubiai persikėlė į Vilnių, tačiau tai neišgelbėjo. 1948 m. naktį prisistatę pareigūnai perskaitė sprendimą ir liepė krautis daiktus. Nuvežė į Panerių stotį, kur jau buvo didelis panašių keleivių judėjimas. Laukėme visą naktį. Švintant vėl liepė susikrauti į sunkvežimį ir parvežė atgal į namus. Po metų, 1949 m. naktį, antrą kartą prisistatė pareigūnai. Šį kartą leido pasiimti mantos tik tiek, kiek galėjome panešti. Vilniaus geležinkelio stotyje mus suvarė į keleivinio traukinio grotuotą vagoną: mane į vyrų kupė, motiną su broliu - į moterų. Vežė etapais iš kalėjimo į kalėjimą. Beveik mėnesį trukusi kelionė per Maskvos, Kuibyševo, Novosibirsko kalėjimus baigėsi Krasnojarske, kur po savaitės laivu „Marija Ul-janova" prasidėjo antroji kelionės dalis. Didžiuliame triume - apie 10 žmonių, saugomų sargybinio. Išeiti iš triumo neleido. Vienintelė proga pasižiūrėti į krantą - dalyvavimas išnešant ir išpilant per bortą „parašą" (išmatas). Šios progos niekada nepraleisdavau, nors ne kažką ir pamatydavau, nes visą laiką ragindavo sargybinis. Taip sėdėdami triume ir pasiekėme Igarką. Sargybinis nuvedė mus į KGB pastatą pačiame Naujamiesčio centre, atidavė komendantūroje dokumentus ir dingo. Komendantas pasakė, kad galime palikti daiktus koridoriaus gale, jei norėsime ir pernakvoti čia pat ant grindų. Taigi iki devintos valandos ryto buvome laisvi.

Išėjome pasižiūrėti. Miesto vaizdas labai nykus - nė vieno medelio, namai tik mediniai, daugiausia vienaaukščiai, gatvės medinės, skylėtos, aplink namus krūvos medienos atliekų. Užeiname į parduotuvę ir išsižiojame iš nuostabos: pardavėjai ir pirkėjai šneka lietuviškai. Užsimezga kalba - kas, kaip, iš kur, kada? Pasirodo, lietuviai Igarkoje gyvena jau visus metus. Nors pagal laikrodį buvo jau vėlus laikas, bet čia poliarinė diena - saulė tik priartėja prie horizonto ir vėl kyla aukštyn.

Kitą dieną mama gavo pažymėjimą, kuriame buvo nurodyta, kokiomis dienomis ji privalo ateiti į komendantūrą registruotis, ir mums abiem nukreipimus į darbą: mamai į ligoninę (visą laiką ji ir dirbo ligoninės skalbykloje), man į Laivų statyklą.

Mus gyventi priėmė Mackevičių šeima. Jie gyveno Pionerskaja gatvėje. Barakas buvo pačiame Naujamiesčio pakraštyje prie tilto į Senamiestį. Kambariukas mažytis, jame viryklė, šeimininkų lova. Na, ir viskas. Nakčiai klodavomės ant grindų. Taip gyvenome beveik metus, kol patys gavome nedidelį kambarį.

Eugenijus Paukštys, Vilnius

1950 m. Šiaurės valdybos ligoninėje įsidarbinau sanitare. Tik įėjusi į ligoninę, pačią pirmąją dieną susitikau su čia dirbančia sesele Mikučiauskiene. Ji apsidžiaugė ir liepė man nueiti į kieme esantį namelį. Pirmą kartą gyvenime teko asistuoti gydytojui, skrodžiančiam skorbutu mirusį vyrą. Vėliau perėjau dirbti į Pirmąją ligoninę sesele-laborante. Pirmojoje ir Antrojoje Igarkos ligoninėse labai daug lietuvių dirbo sanitarėmis

176. 1951 m. Lagerio ligoninės (lazareto) medikai ir Irena Matelytė (pirmoji iš kairės)

(slaugėmis), nemažai - seselėmis, o Pirmojoje ligoninėje pas rentgenologą latvį Ledinšą rentgeno technike dirbo Ona Staniulytė. Kai ištekėjo, ji buvo perkelta dirbti ligoninės seserimi šeimininke. Fizioterapijos kabinete sesele dirbo gydytoja Antanina Motiejaitienė, atvykusi pas motiną Olšauskienę iš Jakutijos (1941 m. tremtis). Jai vėliau leido dirbti pagal specialybę stomatologe. Poliklinikos registratūroje dirbo mokytoja Leokadija Švoinickienė.

Iš gydytojų man įsiminė chirurgas Štyrovas, nebaigęs aukštojo mokslo, studentas, paimtas į karą ir jame įgijęs didelę praktiką. Jo žmona, vaikų gydytoja, mirė palikusi du vaikus. Labai rūpestingas ir nuoširdus ligoniams, bet niekada nepagailėdavo medicinos persona

lo. Jis labai sėkmingai operavo fibromiomą mano motinai. Jo skyriuje daugiausia būdavo ligonių su gamybinėmis traumomis. Čia taip pat dirbo jaunas chirurgas, profesoriaus sūnus Zima. Jį mėgo medicinos personalas, tačiau ligoniai nuo jo bėgo.

Ligoninės valdžia su mumis elgėsi kaip su lygiais. Pavyzdžiui, kai brolis Baikanūro kalėjime susirgo džiova ir jam reikėjo streptomicino, kuris Igarkoje buvo didžiausias deficitas, tai vyriausiasis gydytojas išrašė man receptą visam gydymo kursui.

Irena Matelytė-Vingrienė, Kaunas

Iš lentpjūvės buvo atvežta nykštį ir tris kairės rankos pirštus nusipjovusi Onutė Rutkauskaitė. Pasitaręs su ja, chirurgas Štyrovas paliko neamputavęs mažąjį pirštelį. Ligonei buvo depresija, ji nusidraskydavo rūbus, tvarsčius. Štyrovas skirdavo seseles ir slauges prie jos budėti ir neoficialiai laikė ligoninėje pusę metų, slėpdamas nuo komisijų, kol visiškai užgijo ranka ir ligonė susitaikė su savo dalia.

Onutė Staniulytė-Skuodienė, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Pakaluos vk.

Daug kam yra padėjusi Dešrių šeima: ir patarimu, ir paguodos žodžiu. Pavyzdžiui, mums mokytoja Janina Dešrytė už mamą parašydavo laiškus tėvui, mokė rankdarbių, o advokatas Dešrys, sužinojęs, kad į ligoninę atvažiavo garsus akių gydytojas, profesorius, kalinys Siečkinas, nusivedė mane pas jį. Apžiūrėjęs akis, profesorius pasakė, kad ašarojimą išgydys, jei aš tris mėnesius kasdien ateidinėsiu pas jį į Naujamiesčio ligoninę. Akis išgydė, tepė kažkokiu tepaliuku, tik viena akimi likau truputį žvaira. Tačiau paskutinę mano apsilankymo dieną pats gydytojas mirė: sušilęs atsistojo prie atviro lango ir staiga krito. Tais pačiais 1950 m. mirė ir ponas Dešrys.

Ona Grybaitė, Ukmergės apskr., Žemaitkiemio valsč., Mečeriskių km.

Keturiolikos metų įsidarbinau Žuvies įmonėje pasiuntine. Išnešiodavau korespondenciją, ėjau ryšininkės pareigas, nes telefonų cechuose nebuvo. Daugiausia čia dirbo vokiečiai ir suomiai, iš lietuvių aš buvau viena. Cechuose išdarinėdavo žuvį, ją sūdė, rūkė arba marinavo. Kai ten nueidavau, man darbininkės beveik visada duodavo čia pat suvalgyti mažytį gabaliuką rūkytos, marinuotos ar žalios šaldytos žuvies. Vasarą žuvis atveždavo laivais, o žiemą atgabendavo

177. Elnių rogės (nartai)

vietiniai gyventojai, encai ar nencai, elniais pakinkytomis rogėmis. Rogės (nartai) buvo su plačiomis kaip slidės pavažomis, o elniai valdomi ilga lazda. Kai rytą eidavau į darbą, iš tolo elnių ragai atrodydavo kaip miškas. Šaldytą žuvį atveždavo maišuose, sūdytą - statinėse. Pasitaikydavo labai stambių žuvų. Darbininkams leisdavo nusipirkti tik mažų nestandartinių. Žuvys buvo labai įvairios: didysis eršketas (beluga), neima (lašišinių grupė), peledė, taimenis, tunas, sykas (sig - lašišinė), žvaigždėtasis eršketas (sevriuga), sterlė (erškėtinė žuvis) ir kitokios.

Po metų čia vietoj manęs pradėjo dirbti jaunesnioji sesuo Ramutė.

Danutė Bagdonavičiūtė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Pigašių km.

Žuvies apdirbimo įmonės Laivų statykloje susirinko apie šimtą 13-16 metų lietuvių paauglių: vaikinų ir merginų. Iš pradžių jie dirbo stalių, dailidžių mokiniais, o pasibaigus mokymui - savarankiškai brigadose. Šioje statykloje dirbo daug įvairiais metais atvežtų tremtinių: latvių, suomių, žydų, Pavolgio vokiečių, kalmukų ir rusų. Jie jau turėjo darbo įgūdžius ir patirtį, todėl tapo viršininkais, meistrais, brigadininkais ir kitokiais vadovais. Daugeliui iš mūsų nebuvo ir šešiolikos, todėl per pietų pertraukas ar po darbo buvo organizuojamos gana primityvios futbolo ir tinklinio varžybos, ne-

179-182.

Žuvies įmonės kieme

183. Žuvies apdirbimo įmonės laivų statykla

184. Korpuso statybos darbai

185. Priekinis baržos stiebas su „vantais"

labai atsižvelgiant į atšiaurias gamtos sąlygas. Darbo trukmė - 8 valandos. Gal todėl, nepaisant visų nepriteklių - maisto trūkumo, menkos mūsų aprangos, prastų gyvenimo sąlygų, - darbo nuotaika nebuvo labai dramatiška. Po dvejų trejų metų buvo šiek tiek geriau ir su maisto produktais, ir su apranga.

Antanas Petraitis, Raseinių apskr., Jurbarko valsč., Mantvilių km.

Per pietų pertraukas stengėmės kuo greičiau suvalgyti savo „pietus" ar net suvalgyti juos darbo metu, kad tik ilgiau galėtume pabėgioti ir pažaisti teritorijos kieme: žiemą - futbolą, vasarą - tinklinį.

Pavasarį paskyrė mane į Vilio Akmenšo cechą. Čia jau dirbo Antanas Petraitis. Kartu su juo dirbome laivo denyje: statėme namelius (kajutes), vairavimo kabiną, dirbome visus apdailos darbus, tvarkėme patį denį.

Jonas Dikčius, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Sližių km.

Laivų statyklą suradau pačiame Senamiesčio gale, perėjęs tiltą per Volčij log daubą. Nuėjau į kontorą ir iškart buvau priimtas elektromonterio mokiniu ir atiduotas vyriausiojo ir vienintelio energetiko Liovos Rabkino žinion. Rabkinas, vidutinio amžiaus žydas, išvežtas iš Rygos dar prieš karą, pasirodė neblogas žmogus, nors ir su žydiškomis keistenybėmis. Jis mane išmokė, kiek tai buvo įmanoma Igarkoje, elektriko amato. Ši specialybė man taip ir liko visam gyvenimui. Iš pradžių aš nemokėjau net kaip reikiant dviejų laidų sudurti, bet Liova (jį pagarbiai vadindavau Lev Kanonovič) nesismulkino ir iškart pristatė prie darbo. Pirmiausia išaiškino, ką reikia padaryti, o kaip - tai jau pats galvok. Ką ten aš toks „specialistas" galėjau sugalvoti. Ir pats pirmasis darbas man vėliau atsirūgo. Kaip tik tą vasarą Laivų statykla gavo laidų ir Liova nutarė pakeisti visas elektros perdavimo oro linijas tarp pastotės ir cechų. Visą mėnesį laipiojau po stulpus. Laidus stengiausi įtempti kaip stygas, kad būtų gražu. Buvau labai patenkintas atliktu darbu. Na, o žiemą pertempti laidai nuo šalčio ėmė trūkinėti. Įsivaizduokit situaciją: už lango spigina šaltis, o aš sėdžiu dirbtuvėse prie besikūrenančios krosnies, gyvenimas, atrodo, visiškai neblogas. Ir čia atbėga kas nors su žinia (telefonas buvo tik kontoroje), jog nėra fazės, stovi visos staklės. Aišku, nutrūko laidas oro linijoje. Imi kablius, gabalą laido ir bėgi laukan. Dažniausiai nutrūkdavo pačioje nepatogiausioje vietoje, kur didžiausios pusnys. Taigi kol atklampoji, surandi nutrukusio laido galą, jau veltiniai prisemti sniego, o čia dar reikia sudurti laidus, užsidėti kablius, užkopti į stulpą ir ten dar sutvarkyti, kad būtų kontaktas. Tam būtinai turi 3-4 kartus, nors ir trumpam, nusimauti kailines pirštines. Paskubėti irgi negali, nes dirbi neišjungęs elektros srovės (apie saugumo techniką ir kalbos nebuvo). Turi saugotis ir žiūrėti, kad neįvyktų trumpasis jungimas, nes tada darbo dar prisidėtų. Taigi, kol parbėgi į cechą, jau visiškai nebejauti pirštų. Po poros tokių „iškylų" rankų pirštai ištinsta,

186. Variklio nuleidimo į valtį įranga

187. Laiminga vaikystė

188. Prie statomo laivo

189. Rankinė gervė.

190. Komanda pasiruošusi „pietų pertraukai".

191. Laivų statyklos darbininkai.

192. Paruošta smaluoti valtis.

parausta, pasidaro kaip dešrelės. Vėliau įsigijau pirštuotas pirštines ir išmokau dirbti nenušaldamas rankų.

Darbo drausmė įmonėje gana griežta. Rytais kontoros tabelininkas surašydavo, kas atvyko laiku, kas pavėlavo (neprisimenu, kad pavėlavusieji būtų kaip nors nubausti). Taigi į darbą stengeisi ateiti laiku. Man iš Naujamiesčio buvo toliausiai. Kad būtų arčiau, eidavau tiesiai per Miško kombinato lentų biržą, išeidavau prie centrinių kombinato vartų, o toliau - tiesiai per visą Senamiestį. Kelionė trukdavo apie valandą. Vėliau įsigudrinau sutrumpinti kelią. Mat vienintelis autobusas (brezentu dengtas sunkvežimis), priklausantis Šiaurės ekspedicijai (buvo ir tokia organizacija), vežiodavo savo darbuotojus į Senamiestį. Šio „autobuso" užpakalyje buvo laiptukai su turėklais. Taigi patykodavau jį tokioje vietoje, kur mažesnis greitis, pasivydavau ir užšokdavau ant tų laiptukų. Kabodavau tol, kol jis iš pagrindinio kelio pasukdavo kažkur kitur. Šitaip nuvažiuodavau du trečdalius kelio. Paprastai ant tų laiptų kabodavo 3-4 tokie keleiviai.

Eugenijus Paukštys, Vilnius

Igarkos žvejybos laivų statykla buvo rytinėje miesto dalyje prie Jenisiejaus upės pratako. Jos teritorija nuo Volčij log (vilko guolis) daubos tilto tęsėsi iki Žuvies apdirbimo įmonės. Šiame plote buvo nedidelė lentpjūvė, du cechai su medžio apdirbimo staklėmis, laivų korpusų cechas, nedidelė stalių dirbtuvė, žuvies įpakavimo taros cechas (kuriam vadovavo buvęs kalinys, žydas juristas iš Vilniaus, Arenhauzas), kontora ir keletas gyvenamųjų namų. Naujamiestyje dar buvo mechanikos cechas, kuriame remontuodavo laivų variklius ir gamindavo metalines detales statomiems laivams.

Visi cechai buvo erdvūs, gerai pastatyti, specializuoti laivų statybai, bet neapšildomi.

Laivų statybai medžiagą atplukdydavo iš Angaros miško baseino. Tai daugiausia būdavo 12-14 metrų ilgio pušiniai rąstai. Lentpjūvėje supjaustytus rąstus įvairaus storio sijomis ir lentomis jaučių traukiamu transportu pristatydavo į pirminio medžio apdirbimo cechus, kur juos pagal šablonus pjaustydavo, obliuodavo.

Laivų surinkimo ceche daugiausia dirbdavo keturios dailidžių (kirvio meistrų) brigados po 10 žmonių kiekvienoje. Kirviais ir pjūklais meistrai pastatydavo nedideles, iki 300 tonų talpos baržas, įvairius nedidelius katerius, motorines ir paprastas valtis žvejų poreikiams. Vienai dailidžių brigadai vadovavo suomis Telkonenas. Ši brigada garsėjo atlikto darbo kokybe ir palyginti mažesniais atlyginimais, tačiau ant kiekvieno statomo laivo prikaltos lentos puikavosi brigadininko pavardė „Telkonen". Tai reiškė, kad pagaminta be priekaištų. Garsėjo latvių Špicbergo ir Varno vadovaujamos brigados, neblogai dirbo ir kitos. Visose brigadose daugiausia dirbo jauni lietuviai, nors buvo ir suomių, vokiečių, kalmukų, latvių, rusų. Tarpusavio santykiai nebuvo priešiški, visų tautybių žmones jungė toks pat likimas.

Žiemos metu pastatyti laivai pagal tuometinę laivų statybos technologiją buvo rūpestingai sandarinami smaluotomis pakulomis, o išoriniai laivų korpuso paviršiai padengiami karšta smala. Atlikus minėtus darbus, kai ledams išėjus Jenisiejus pasiekdavo aukščiausią vandens lygį, laivai įvairiomis rankinėmis gervėmis buvo velkami prie upės.

Stalių dirbtuvėse buvo gaminami baldai bei gyvenamosios patalpos statomiems laivams. Cecho kolektyvas internacionalinis, iš lietuvių dirbome tik dviese: Jonas Dikčius ir aš. Visi laivo ir denio apdailos darbai buvo atliekami jau laivuose ant vandens. Darbus užbaigus, laivai patekdavo į užsakovų rankas ir Laivų statykla su jais atsisveikindavo.

Laivų statyklos direktoriumi ilgą laiką pagal sutartį dirbo iš Maskvos atvykęs Naumovas, vėliau už ekonomines kombinacijas patekęs į kalėjimą, o pagrindinės gamybos organizatorius -1940m. tremtinys, laivų statybos cechų viršininkas latvis Vilis Akmenšas ir to paties likimo Latvijos žydas Rozentalis.

Antanas Petraitis, Raseinių apskr., Jurbarko valsč., Mantvilių km.

Svarbiausia produkcija buvo medinės baržos. Technologija tokia: viršininkas pagal brėžinius padarydavo lekalus, t.y. visų baržos dalių natūralaus dydžio modelius ir pagal juos ant medinių sijų (brusų) nupiešdavo detalių profilius. Dailidžių brigada kirviais tiksliai nutašydavo sijas pagal pažymėtas linijas. Kita brigada iš tų detalių rinkdavo, kaldavo ir gamindavo laivą. Moterų brigada korpuso plyšius užkamšydavo smaluotomis pakulomis (kanopatka), nusmaluodavo laivo apačią. Vienu metu statydavo keletą laivų. Kadangi ceche tilpdavo tik vienas laivas, tai kitus statydavo lauke. Aštuonių valandų darbas nenutrūkdavo nei vasarą, nei žiemą. Be to, buvo dirbama bet kokiu oru. Tiesa, jei temperatūra būdavo žemesnė kaip -40° C, tai lauke nedirbdavo. Bet tai turėdavo patvirtinti meteorologijos stotis, o iš ten vis atsakydavo, kad yra -39,5° C. Tiesą pasakydavo tik esant daug žemesnei temperatūrai. Vienos baržos statyba trukdavo iki pusės metų. Nebuvo jokių mechanizmų, viskas buvo daroma rankomis.

Visus kontoros ir gamybos atsakingesnius postus buvo užėmę čia dar prieš karą atitremti įvairių tautybių žmonės, o darbininkais dirbo tremties naujokai -šaunus lietuvių jaunuomenės būrys. Geriausiai iš jų prisimenu Albertą Banelį, Algį Izakėną, Antaną Petraitį, Juozą Janušauską, Joną Jakimavičių, Joną Knopkų, Vacį Surgėlą, Joną Dikčių, Petrą Dapkų, Aleksą Puišį, Marcelijų Stoškų, Mindaugą Pečiulį, Vytautą Dūdą. Buvo ir šaunių merginų. Kaip įprasta tokio amžiaus jaunuoliams (ėjo šešiolikti), man viena iš jų - Elvyra Vaičiūnaitė -iškart labai patiko. Ji man atrodė tokia graži, kad net žadą užgniauždavo, kai reikėdavo ką nors pasakyti. Bet apie tai, aišku, ji nieko nežinojo. Vienas iš maloniausių prisiminimų - tai darbo pertraukėlės. Žiemą į specialią cecho patalpą (kurilką), kurioje nuolat kūrenosi krosnis, rinkdavosi sušilti dirbantieji lauke ir neapšildomose cechų patalpose. Jiems kas valandą priklausydavo keliolikos minučių pertrauka. Įsivaizduokite: sugriūva į patalpą vienu metu kelios dešimtys sušalusių merginų ir vaikinų. Na, ir pradeda vieni kitus traukti per dantį, krečia pokštus, šaiposi, pasakoja įvairiausias istorijas. Nespėji kaip reikiant ir apšilti, o brigadininkas jau vėl kviečia prie darbo. Nors ir turėjau savo apšildomą patalpą, bet visada stengdavausi per pertraukėles patekti į „kurilką". Antra

193. Laivų statyklos reidas

194. Kateriai paruošti nuleidimui

195. Mažų kateriukų „botų" nuleidimas į vandenį

196. Pietų pertrauka. 1951 m.

197. Ant baržos foršteiverio

198. Poilsio valandėlė

199. Juozas Janušauskas, Eugenijus Paukštys, Antanas Petraitis, Vaclovas Surgėla. 1952 m.

200. Prie statomos, 200t keliamos galios baržos

201. Ant laivo korpuso

202. Barža

204. Igarkos flagmanas - didžiausias žvejybos laivas, plaukiojęs iki Jenisiejaus žiočių

205. Speciali barža šaldytoms žuvims vežti

206. Motorinis kateris

208. Valtis pakelta smalavimui

209. Žvejybos laivas - Seineris

210. Laivų statybos meistrai. 1952 m.

sis objektas, kuris mane irgi traukdavo, tai stalių dirbtuvės. Ten dirbo nedaug žmonių, tarp jų Antanas Petraitis ir Jonas Dikčius.

Eugenijus Paukštys, Vilnius

Darbe būdavo visko: ir juoko, ir pokštų, ir ašarų. Mano prisiminimai yra daugiau susiję su Albertu Baneliu - labai smulkaus sudėjimo, menkai apsirengusio, plačiomis galifė kelnėmis, krypuojančios eisenos, bet nepaprastai sugebančio bendrauti su žmonėmis jaunuoliu. Mūsų „pietūs" - juoda duona, tokia neskalsi, o čia pat, prieplaukoje, iš baržos kraunamos daržovės. Albertas neiškentęs eina pasižiūrėti ir mūsų džiaugsmui - juk taip norisi valgyti - grįžta su pasunkėjusiomis galifė, iš kurių ištraukia bulvę, svogūną ar kopūsto galvelę.

Iš pradžių Albertas dirbo Telkoneno brigadoje, bet sunkiai valdė kirvį ir tik įsisiūbavęs iš trečio karto sugebėdavo užsimoti. Kartą, taip užsimodamas, netyčia prakirto antakį brigadininkui, kuris priėjo ir pasilenkęs iš už jo nugaros stebėjo, kaip tiksliai kalama detalėje nubrėžta skylė. Brigadininkas, pamatęs, kad kirvis jam per sunkus, surado lengvesnį darbą, perkėlė dirbti į lentpjūvę gaterio motoristu. Čia jis, neturėdamas patirties, laiku nepatepė Bolinder tipo gaterio vidaus degimo variklio ir ištirpdė babitinius guolius, o išsigandęs neprisipažino, bet apsukriai perdavė kitai pamainai. Teko keisti darbą.

Kartą buvo ir toks nutikimas. Laivų statykloje varžtų montuotojas, tam tikrose laivo vietose pragręždavo skyles ir laivo korpusą sutvirtindavo varžtais, kurių ilgis kartais siekdavo vieną metrą ir daugiau. Tuos darbus dirbo lenku pasivadinęs vilnietis Vaclovas Surgėla. Tarp jo ir kartu dirbusių jaunuolių įvyko kažkoks tarpusavio nesusipratimas. Kivirčo dalyviai, jam nematant, prišlapino skyles, o kadangi buvo žiema, jos užšalo. Kai Vaclovas atėjo įkalti varžtus, tie nelindo į skyles, o kalant skaldė medieną. Kilo skandalas, subėgo visi viršininkai aiškintis, kas čia atsitiko. Istorija baigėsi direktoriaus papeikimu: „3a шаловство нa произвотстве" (už išdaigas gamyboje). Niekas skaudžiai nenukentėjo, bet kaip iniciatorius buvo paminėtas ir Albertas Banelis. Kaip susiklostė jo likimas, nėra žinių. Į Lietuvą jis negrįžo.

Antanas Petraitis, Raseinių apskr., Jurbarko valsč., Mantvilių km.

Laivų statykloje įsidarbinau keturiolikos metų. Patekau į Viliaus Akmenšo cechą. Buvau maža, menkutė, tai viršininkas pastatė prie obliavimo staklių, kur reikėjo daugiau kruopštumo negu jėgos. Iš storų lentų ar keturbriaunių sijų, jas leisdamos pagal šabloną į obliavimo stakles kokius keturis kartus, gaudavome lentas su plonesniais kraštais ir storesniu viduriu. Šitaip ruošėme lentas laivų korpusams. Prie vienų obliavimo staklių dirbome trise.

211. Jonas Dikčius. Darbe: dieną - stalius, o nuo 19 val. kino mechanikas. 1953 m.

212. 1954 m. prie klubo

213. Laisvalaikiu

Kartais meistras vesdavosi mus ir į kitus darbus, ryškiu latvišku akcentu kviesdamas: „Ну дет сад, пошли со мной!" (Na, vaikų darželis, eime su manimi!). Kartą jis nusivedė mus prie mažų laivų (botų) nuleidimo į upę, kur buvo tikrinami sandarinimo darbai. Jeigu į nuleisto laivo dugną sunkėsi vanduo, tai jį išpumpuodavo ir užtaisydavo tas vietas, kur sunkėsi vanduo. Mes čia dirbome pagalbinius darbus. Iš laivo reikėjo išpumpuoti vandenį, bet tam, kad pradėtų veikti rankinė pompa, į ją pačią pirmiausia pripildavo vandens. Man išpuolė eilė paduoti iš upės pasemto vandens kibirą. Įšokau į prie laivo pririštą valtelę, bet, semdama vandenį, per daug pasilenkiau ir įkritau į upę, nepaleisdama iš rankų kibiro, kuris mane iškart ir nutraukė į dugną. Tai atsitiko darbininkų ir viršininko akivaizdoje. Kai vanduo išmetė mane į paviršių, viršininkas sugriebė už vatinuko nugaros ir ištraukė, visų nuostabai, kartu su pilnu kibiru vandens. Visiems buvo gardaus juoko, kad taip stropiai valdišką turtą saugau. O jaunimas ilgai juokavo ir vis mane erzino.

Juzė Juknevičiūtė, Ukmergės apskr., Siesikų valsč., Keručių km.

Man pasiūlė po darbo Laivų statyklos klube dirbti kino mechaniku. Rodžiau filmus, leidau muziką šokiams, dalyvavau meno saviveikloje. Saviveiklai vadovavo Igarkos teatro meno vadovas žydelis Ci-bulnikovas. Jo vadovaujami pastatėme net Nikolajaus Nekrasovo pjesę „Prekių išnešiotojus" (Карабельники). Veikalas pusiau operetės žanro, todėl daug dalyvių. Svarbiausius vaidmenis atliko Elvyra Vaičiūnaitė, Aldona Bagdonavičiūtė, plėšiką vaidinau aš. Akompanavo Juzė Juknevičiūtė - gitara, Cibulnikovas -smuiku, Albertas Banelis - mandolina ir kiti. Spektaklis turėjo didelį pasisekimą, jį rodėme su bilietais ir „Poliamik" klube. Tuščių vietų nebūdavo.

Jonas Dikčius, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Sližių km.

Vienintelė pramoga mieste - tai kinoteatro ir Igarkos teatro lankymas. Retkarčiais čia būdavo kalinių artistų, profesionalų, Maskvos ir Leningrado teatro žvaigždžių nepakartojami koncertai.

Koncertas Igarkos teatro salėje: 214. „Malūnėlis"

215. „Sadutė"

216. Kai Mikita rugius sės

217.... Mikitienė užakės

218. Šokėjai

219-221. Totorių šokis

222. Irena Matelytė

223. Saviveiklos būrelis

1950    m. žiemos laikotarpiu Miško kombinate pradėję dirbti trimis pamainomis, fiziškai atsigavome. Gyvenimo sąlygos buvo jau pakenčiamos. Vaikai mokėsi, paaugliai dirbo, labai maža jaunimo dalis sugebėjo dirbti ir mokytis, kai kurie lankė įvairiausius specialybių kursus, o laisvu laiku visi rinkdavosi erdvesniuose barakų kambariuose. O kur jauni - ten šypsenos, juokas ir daina, užgrojus akordeonistui, ir šokiai. Pasibaigus 1950 m. navigacijai, Regina Eimontaitė ir Stasys Valaikis pradėjo repetuoti tautinius šokius: „Malūnėlį", „Rugelius", „Kubilą", „Sadutę" ir kitus. Pirmasis mūsų pasirodymas įvyko Igarkos teatro salėje 1951 m. gegužės 2-ąją dieną, deja, ten ir paskutinis...

Aldona Matulkaitė, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Pašlaičių vk.

1951    m. teatrą sudegino vaikai: ant stogo bulves kepė. Statė kultūros rūmus.

Genovaitė Burbulytė, Ukmergės apskr., Pagirio valsč., Gudelių km.

Visuomeninėje veikloje pradėjau dalyvauti iškart: buvau viena, po darbo laisvi vakarai, savaitgaliai, nėra kur dingt. Pirmiausia nuėjau į meno saviveiklos orkestrą, kuriam vadovavo Cibulnikovas, skambinau pianinu. Tuo metu gitara grojo Genutė Blažaitytė, Stefa Jakubonytė, Danutė Bagdonavičiūtė ir Onutė Tamulytė, mandolina - Jonas Unikauskas, smuiku - vadovas, akordeonu - Irena Mikučiauskaitė ir kiti. Vėliau styginiame orkestrėlyje, kuriam vadovavo smuikininkė Ledinš, grojau akordeonu. Koncertavome įvairiose organizacijose, Kultūros rūmuose. Grojome ir šokiams: labai didelį pasisekimą turėjo totoriškas šokis. Visi atlikėjai - lietuviai.

1954 m. buvo surengta Igarkos dainų šventė. Vyriausiasis šventės dirigentas buvo Bronius Dūda. Dainavome dešimt dainų pakaitomis rusiškai ir lietuviškai. Šokiams vadovavo Regina Eimontaitė, Stasys Valaikis, Janina Putnaitė ir kiti saviveiklinių kolektyvų vadovai.

Irena Matelytė-Vingrienė, Kaunas

1951 m. įsidarbinau Igarkos miesto Komunalinio ūkio įmonėje apskaitininke, vėliau dirbau buhaltere. Kolektyvą

224. Naujamiesčio stadione dainuoja vyrai. 1953 m.

1954 m. Igarkos dainų šventė Sienamieščio stadione:

225-226. Šokiai

227. Saviveiklininkai

228. Šokiai

229. "Sadutė”. Šokių vadovė Regina Eimantaitė

230. Jungtinis choras. Dainų šventės dirigentas Bronius Dūda

231. Choras. Choro vadovas Bronius Dūda

232. Iš kalėjimo į tremtį atvykęs Zenonas Matelis, muzikas

233. Iš kalėjimo į tremtį atvykęs Vytautas Vingrys

234. Igarkos tremtinys. Sarapinas

sudarė įvairių tautybių tremtiniai, atgabenti ankstesniais metais. Vyriausiuoju buhalteriu čia dirbo 1940 m. ištremtas latvis Maksimas Apinis. Jis užjautė mus, visur stengėsi padėti. Čia jau dirbo 1948 m. įsidarbinę lietuviai: Marytė Binkevičiūtė, Onutė Tamulytė, Regina Marmaitė, Pranas Sakalauskas, Vaclovas Pieslekas, Danutė Pieslekaitė, Petras Rimša ir kiti.

Daug lietuvių dirbo Komunalinio ūkio remonto statybos valdyboje, elektros tinkluose, transporto skyriuje ir kitur. (Komunaliniam ūkiui taip pat priklausė pirtis, vandens kolonėlė ir viešbutis.) Kirpykloje dirbo ir lietuvis Čiaplinskas. Jis net mokinius priimdavo.

Nors buvo sunku, bet greitai įsitraukėme į Komunalinio ūkio visuomeninę veiklą, dalyvavome saviveikloje. Iš pradžių šokome tautinius šokius (vadovavo Janina Putnaitė ir Stasys Valaikis), dainavome chore, bet lietuviškai dainuoti neleido partijos sekretorius Volniovas, sakydamas, kad niekas nesupras, ką mes dainuojame. Vėliau latvė Ledinš, smuikininkė, organizavo styginį orkestrėlį, dramos ratelį. Koncertuodavome savo įmonėje, dalyvaudavome rajoninėje apžiūroje, laimėdavome prizines vietas.

Valerija Atkočiūnaitė-Dautartienė, Ukmergės apskr., Veprių valsč., Rizgonių km.

Kiekvienais metais iš Lietuvos į Igarką atvažiuodavo laisvi ištremtųjų šeimų nariai. Komendantūroje iš jų atimdavo dokumentus ir jie nežinodavo, ar galės laisvai grįžti į Tėvynę. Atvykdavo ir priverstinai - tai privalomą tarnybą tarybinėje armijoje atlikę kariai bei į kitas tremties vietas pakliuvę šeimos nariai. Buvo atvykusių ir pagal darbo sutartis.

Igarkos komjaunimo organizacijos sekretoriumi dirbo lietuvis, laisvai atvykęs Čižiniauskas.

Leopoldas Baranovskis, 1940 m. Latvijos tremtinys

1954 m. pas tėvus į Igarką tremčiai atvažiavo iš Baikanūro kalėjimo brolis Zenonas. Tais ir vėlesniais metais atvyko daug inteligentų: prisimenu dailininką Vincūną, chorvedį Bronių Dūdą, pulkininką Vladą Sidzikauską, teisininką Juozą Motiejaitį, medicinos mokslų

235. 1950 m. birželio 17 d. Susirinkus barake

studentą Viktorą Čepukėną, Vytautą Vingrį, 1948 m. ištremtas, vėliau į aukso kasyklas patekusias seseris Stefaniją ir Anastaziją Bubėnaites, gimnazistę Vandą Giedraitytę, 1955 m. atvykusį kunigą Buožį.

Irena Matelytė-Vingrienė, Kaunas

Igarkoje buvo apgyvendinti ir iš lagerių išleisti kerėtojai (ekstrasensai), čia „narkotikais" vadinami. Jie mokėjo viską: gydyti, luošinti, be raktų duris atidaryti...

Genovaitė Burbulytė, Ukmergės apskr., Pagirio valsč., Gudelių km.

Išgyventi padėjo daina. Igarkoje lietuviai dainavo visur: barakų kiemuose, ant štabelių, petraukėlių metu, per pietų pertraukas. Prisidainavus ir valgyti nesinorėdavo, ir darbas geriau sekėsi.

Elena Riklickaitė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Jakutiškių km.

Rusėms kaimynėms labai patikdavo jumoristinė daina su priedainiu: „Kuda idioš, kas pasiklaus, kur ta Katiuša prisiglaus". Vis prašydavo šią dainą padainuoti.

Stefanija Jakubonytė-Jakubonienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Skabeikių km.

236. Prie barako Stalino gatvėje

237. Užgavėnės

238. Į senąją Igarką

239. Į salą

240. Prie uolos ir aplink salą

Nuo pat pradžios mus lydėjo liaudies, partizanų ir naujos tremties dainos. Nepaprastai gražūs žodžiai ir melodijos buvo partizanų dainų. Visi taip gražiai dainuodavo, kad dainų mielai klausydavosi ir kitų tautybių žmonės. Tačiau tremties gyvenime buvo ir povandeninių srovių. Dainų turiniu susidomėjo komendantūra, atsirado „vertėjų". Į komendantūrą pradėjo kviesti dainininkus pasiaiškinti, kodėl dainuoja antitarybines dainas ir t.t. Taigi dainų repertuaras susiaurėjo. Dar įdomiau mažėjo atsivežtų knygų asortimentas: kas nors nekaltai paprašydavo knygos pasiskaityti - ir ši kaip į vandenį dingdavo. Šitaip atsitiko su Šapokos „Lietuvos istorija", kurią saugojau sūnui.

Vilhelma Čeikauskienė, Ukmergė

Nuo lietuviškų dainų „skildavo" (gausdavo) namai, taip gražiai vyrai dainuodavo. Niekur nesiskyrėme su daina. Šeštadienių vakarais barakuose šokdavome. Prisigalvodavome visokių žaidimų. Šventėme visas šventes: vardines, gimimo dienas, katalikiškas, tautines, tarybines šventes, vestuves, krikštynas ir kt. Vėliau ir išleistuves. Šventiniam stalui Žuvies įmonėje nupirkdavom didelės žuvies galvą, virdavom šaltieną, o iš vėgėlės kepdavome kotletus. Visai nesvarbu, kas ant stalo, svarbu, kas už stalo - dainos, pokštai, juokai...

Melanija Čepaitė-Lebedinskienė, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Lelikonių km.

Buvome jauni, turėjome tėvus, kurie mumis rūpinosi ir dėl visko išgyveno. Iš pradžių visi tikėjosi, kad ryt poryt išveš namo, kad tai nesusipratimas, nes taip negali būti, ir panašiai. Vėliau pamatėme, kad mes niekam nerūpime. Ėmėme gyventi esamomis sąlygomis: kūrėme šeimas, ieškojome geresnių darbų.

Elena Slavinskaitė-Misiukienė, Kauno apskr., Babtų valsč., Naujatrobių km.

Vienas kitas iš pat pradžių buvo įsidarbinęs geresnėse vietose, bet neoficialioms pareigoms: ateina tikrinimų banga ir išvaiko „žymėtuosius" iš geresnių vietų, po kurio laiko - vėl atstato.

Ona Jankūnaitė-Navickienė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

Tundroje: 241-245

246. 1953 m. Saloje - „Anoj pusėj ežerėlio..."

247. Povilas Vasiliauskas (su akordeonu), Aldona Sereikaitė, Zenonas Jocius (su akordeonu), Aldona Bagdonavičiūtė, Onutė Vasiliauskaitė, Henrika Motiejūnaitė, Onutė Šikšnytė, Vitas Vilda, Vladas Bitvinskas, Jonas Rakauskas ir kiti, stovi Antanas Marma, Vacė Kavaliauskaitė

248. Jonas Slavinskas, Alfonsas Veliuona, Elena Slavinskaitė, Liodzė Gžimailaitė, Irena Mikučiauskaitė ir kiti

249.1952 m. Tadas Mikučiauskas, Irena Mikučiauskaitė, Alfonsas Veliuona, Liodzė Gžimalaitė, Aldona Matulkaitė, Elvyra Slavinskaitė

247-250

Gyvenimas ėjo sava vaga. Jauni pradėjo draugauti, kurti šeimas. Prisimenu, kaip pėsti ėjome į Metrikacijos skyrių. Ten nejaukioje, nešvarioje patalpoje radome sėdinčią tokią nesimpatišką storulę su ruda suknele, kuri mus ir surašė. Iš Naujamiesčio mus parvežė Klevečka su vieninteliu tuo metu Igarkoje buvusiu „Moskvičiumi".

Irena Matelytė-Vingrienė, Kaunas

251. Melanija Čepaitė

251a. Algis Mikučiauskas

252. Mergvakaris

253. Genutės Petroškaitės ir Vlado Ambrazaičio vestuvės

254. Žukauskų ir Steponaičių šeimos

255. Vladės Šarkaitės ir Jono Slavinsko vestuvės

256. Kazimieros Džiautaitės ir Stasio Stalnionio vestuvės

257. Puodžiūunų šeima

258. Į Jakubonių sūnaus sveikatą.

259. Marytė Butkutė ir Kazys Miknevičius

260. Vincės Budnikaitės ir Rapolo Morkūno vestuvės

261. Gedimino Katino šeimyna

262. Šimėnų sūnaus krikštynos

263. Palmyros Jankauskaitės sutiktuvės

264. Stefos Jakštaitės ir Petro Mačianskio   vestuvių pajauniai

265. Irenos Mikučiauskaitės ir Viktoro Geduškos sutiktuvės

266. Petrutės Valaitytės ir Lauryno Kaspučio vestuvės 1952 m.

267.Juozinės

268. Daugnorų dvynių: Elenos ir Antano krikštynos

269. Danutės krikštynos

270. Elena Rutkauskaitė ir Benediktas Šimėnas

271. Kostas Atkočiūnas su anūkėle

272. Emilija ir Motiejus Barkauskai su Ričardu

273. Elena Stankūnienė su mažyliais „baseine"

274. Irena Matelytė-Vingrienė

275. Marijona ir Henrikas Juknevičiai su dukrele ir Antanu

276. Elenos Slavinskaitės ir Mečislovo Dogelio vestuvės

277. Jaunimas

278. Šimėnų šeima

279. Petrutė Parnarauskaitė

276. Gegužės šventės

280. 1957 m. birželio 6 d.atkasame sniegą nuo įėjimo į kontorą

282. Aniceta Beržinskaitė ir Janina Barčienė

283. Albinas Lisanka

284. Sudie Igarka!

285. 1954 m. Sekminės

286. Stasys Paulauskas ir Edvardas Diliūnas

287.Janina Sakalytė, Bronė Veliuonaitė, Elvyra Šimkevičiūtė

288. Aldona Matulkaitė, Julija Unikauskaitė ir kitos

289. Tadas Švoinickas, Henrikas Staselis, Juozas Motiejūnas ir kiti. 1953 m. kovo 5 d.

290. Juozas Dapkūnas

1948 m. likau neišvežta, tačiau 1951 m. spalio 2 d. mane paėmė iš Ukmergės vidurinės mokyklos XI klasės ir išvežė į Tomsko taigą, kur kapojau šakas ir šlaviau „ledo" kelią. 1952 m. liepos mėn. buvau nuvežta pas motiną ir brolį į Igarką. Praėjus aklimatizacijos laikotarpiui, įsidarbinau Miško kombinato lentų biržoje, kroviau lentas, o vėliau dirbau „rubčike" - lentų kiekio skaičiuotoja. Prasidėjus mokslo metams, įstojau į vakarinės mokyklos 10 klasę. Mokytis buvo labai sunku, silpnai kalbėjau rusiškai, teko išeiti iš darbo. Mokiausi ir padėjau mamai siūti, megzti. Šeimoje dirbo tik brolis Jonas. Jis lentpjūvėje perstatinėjo pjūklus. 1953 m. pradžioje į Igarką iš Lietuvos pats atvažiavo jauniausias brolis Juozas.

Žiemą, esant 25-30 ar net 40 laipsnių šalčiui, laisvu nuo darbo metu jaunimas eidavo paslidinėti po Igarkos apylinkes. O kalneliai tenai tikrai gražūs, statūs, labai tiko slidinėti. Slides gaudavom Miško pramonės kombinato sporto bazėje. Aš, kad slidės geriau slystu, nusipirkau slidžių tepalo, tik nežinojau, kaip jį užtepti. Su Henriku Stašeliu šildėme tepalą prieš pečiuką ir tepdami ant slidžių lyginome skudurėliu. Igarkos sporto komitetas surengė trijų kilometrų varžybas. Laimėjau trečią vietą. Niekas neparodė, kaip reikia teisingai čiuožti, o nemokėdamos kopti „eglute”, kelios varžybų dalyvės susigrūdome prie nedidelio, bet stataus kalnelio ir vis čiuožėme atgal.

1953 m. kovo 5 d. amžinos sutemos jau buvo pasibaigusios, saulutė pasirodydavo rytiniame dangaus skliaute. Aš kartu su jaunimo grupele išėjau paslidinėti. Staiga išgirdome ilgą sirenų kauksmą, tokį grėsmingą gamtos tyloje. Grįžome namo. Prie mokyklos, Senamiestyje, vyko gedulingas mitingas - mirė Stalinas.

Baigiantis žiemai, dalyvavau Igarkos slidinėjimo pirmenybėse, kuriose iškovojau pirmą vietą, tapau čempione. Vėliau įstojau į Krasnojarsko kūno kultūros technikumą, patekau į miesto rinktinę, teko būti ir Krasnojarsko miesto čempione.

Julija Unikauskaitė-Stašelienė, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Deltuvėlės vk.

1952 m. kovo 20 dieną lgarkos lietuvius sukrėtė žinia apie žvėrišką Česlovo Ganatausko, gimusio 1928 m., nužudymą.

Česlovas Ganatauskas 1949 m. į Igarką kartu su kitais vyrais buvo atskraidintas lėktuvu ir gyveno Senamiesčio bendrabutyje. Jis susikivirčijo su tame pačiame bendrabutyje gyvenusiu ukrainiečiu, kuris, smogęs peiliu jam į galvą, pabėgo. Ligoninėje, mėginant ištraukti peilį iš galvos, Ganatauskas mirė. Ukrainietis Pikta už šią žmogžudystę buvo nuteistas penkeriems metams kalėti.

Bronius Grumadas, Kauno apskr., Raudondvario valsč., Biliūnų km.

Į Česlovo laidotuvių procesiją išėjo visi lietuviai. Vietiniai gyventojai ir valdžia buvo nustebinti ir net išsigandę: tokio susibūrimo ir vieningumo jie Igarkoje nebuvo regėję. Laidotuvės buvo suprastos kaip tylus protestas. Po jų dar labiau pakilo mūsų, lietuvių, prestižas. Rusiokai jau bijojo gatvėse mus užkabinti.

Vytautas Jakubonis, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Šlaitų km.

Atsigavę po pirmųjų tremties metų, mirusiuosius pradėjome laidoti pagal katalikiškas tradicijas: su maldomis, giesmėmis, procesijomis ir didžiausia pagarba mirusiajam. Pasigaminome ir visą laidojimui reikalingą atributiką.

Elena Rutkauskaitė-Šimėnienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Žiogelėnų vk.

1953 m. kovo 31 d. mirė Jonas Jankauskas, ištremtas 1941 m. Jis su žmona iki 1948 m. buvo vieninteliai lietuviai Igarkoje. Nepriklausomoje Lietuvoje Jonas Jankauskas dirbo pašto viršininku, Marcelė Jankauskienė - mokytoja. 1954 m. pas motiną atvažiavo Lietuvoje aukštąjį mokslą baigusi dukra Palmyra.

Ona Jankūnaitė-Navickienė, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

1953 m. gruodį laidojome mano buvusį mokytoją Vincą Pakštaitį, kuris ir tremtyje stengėsi būti pavyzdys kitiems, palaikyti tarp mūsų katalikiškas tautines tradicijas. Jis kartu su advokatu Dešriumi kreipėsi į lgarkos miesto valdžią, kad lietuvių vaikams, besimokantiems rusiškose vidurinėse mokyklose, būtų

291.1948 m. kapinėms išskirta vieta

292. 1952 m.Bendras kapinių vaizdas

293. 1952 m. kovo 18 d. pašarvotas Česlovas Ganatauskas

294. Česlovo laidotuvių procesija

295. Prie supilto kapo

296. Elenos Slavinskaitės iš skardinių nupintas vainikas

297. Karaliūniene su dukra prie tėvo kapo. 1950 m.

298 Prie Vinco Balzos kapo sūnus Stasys Balza

299. Iš Naujamiesčio kaimyną išlydint

300. Vinco Pakštaičio kapas. 1953 m. gruodis

301. Janinos Dešrytės laidotuvės.1954 m. sausis

įvestos lietuvių kalbos pamokėlės. Šis prašymas, deja, buvo atmestas.

Stefanija Jakubonytė-jakubonienė, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Skabeikių km.

1954 m. sausio mėn. laidojome mokytoją Janiną Dešrytę, nepaprastai jautrią, gabią literatę, nuostabių rankdarbių autorę. Išėjusi aplankyti tėvo kapo, ji daugiau negrįžo. Tik po poros ar trijų mėnesių jos sušalusį kūną griovyje surado medžiotojas, šovęs į paukštį, sukantį ratą apie vieną ir tą pačią vietą. Lenkdamasis prie pašauto paukščio, pamatė iš sniego kyšančią ranką, - tai ir buvo be žinios dingusi mokytoja. Jos garbei nežinomas autorius parašė poemą, kuri, kaip ir jos pačios kūryba, neaišku, ar išliko.

Aldona Matulkaitė, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Pašlaičių km.

302. Igarkos lietuvių I kapinės

303. Prie Juozo Misiuko kapo

304. Po pirmos komunijos Dalia Milerytė, Irena Rutkauskaitė

305. Algio krikštynos

306. Antano krikštynos

307. Gegužinės pamaldos

1955 m. į Igarką iš įkalinimo vietos atvažiavo kunigas Mykolas Buožius. Mažoje lūšnelėje, Senamiestyje, buvo įrengta bažnytėlė. Kunigas dirbo Miško kombinato arklidėse sargu. Kadangi jis turėjo labai daug darbo bažnytėlėje, dažnokai už jį dirbdavo kiti du sargai. Vėliau kunigui buvo liepta išvažiuoti. 1956 m. rudenį mūsų mažas būrelis - Jovaišos, Janulevičiūtė ir mes, Jaku-boniai, - su juo atsisveikinome.

Vytautas Jakubonis, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Šlaitų km.

308. Kunigas Mykolas Buožius

309. Giedrutės Misiukaitės krikštas

310. Sala "Karablik"

311. Vilkikas - laivų pagalbininkas plaukiant per slenksčius

312. Jenisiejskas

313. Taip plaukėm į antrą tremtį ir į namus

Igarkos Naujamiestyje, Papanino gatvėje, 1955 m. statėme interklubą jūrininkams.

Melanija Čepaitė-Lebedinskienė, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Lelikonių km.

1956 m. birželio 13 d. mūsų šeimą iš Igarkos ištrėmė į Maklakovą, nes buvome gavę kelis laiškus iš Amerikos. Užsienio laivų jūreiviai reikalavo, kad juos leistų į krantą, tačiau Igarkos uostas buvo uždaras. Kai 1956 m. uostas tapo atviras, tokie kaip mes, turintys giminaičių užsienyje, tapome nepageidautini. Iki Maklakovo nenuplaukėme, išlipome Jenisiejske. Ten išgyvenome trylika metų. Iš Je-nisiejsko grįžome į Lietuvą.

Irena Matelytė-Vingrienė, Kaunas

Nuo 1954 m. kai kurioms šeimoms dėl kritiškos sveikatos būklės buvo leista išvažiuoti iš Igarkos į žemyninio klimato juostas arba į Krasnojarsko miestą.

Igarkoje išgyvenome šešerius metus. Tėvams labai netiko klimatas. Gavome leidimą persikelti pas motinos seserį į Taišetą.

Jonas Stoškus, Raseinių apskr., Eržvilko valsč. , Lenkčių km.

Motina Igarkoje beveik visą laiką sirgo. Ją kankino aukštas arterinis kraujo spaudimas. Gydytojai parašė išvadą, t.y. medicininę pažymą, kad Igarkoje ji išgyvens ilgiausiai pusę metų. Todėl komendantūra 1955 m. leido mūsų šeimai išvažiuoti į Krasnojarską. Motinai kraujo spaudimas čia iš karto sumažėjo. Vėliau pas mus iš kalėjimo atvažiavo ir tėvas. Brolis liko Igarkoje. Laivo kapitonas priėmė jį dirbti darbininku, pasikviesdavo į namus. Netrukus kapitonas prigėrė, o jo žmona su trimis dukromis prisiviliojo brolį, privertė net pavardę pakeisti. Jis iki šiol tebegyvena Krasnojarsko krašte.

Tuokiantis Krasnojarske man į pasą įrašė pavardę Rūta vietoj Rūtienės. Grįžus į Lietuvą pavardės neleido keisti, liepė kreiptis į Krasnojarską.

Vlada Grybaitė-Rūta, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Mečeriškių km.

1956-1957 m. vietoj buvusių pažymų lietuviams tremtiniams pradėjo išduoti pasus. Tačiau tie pasai buvo nevienodi:

„švarūs" ir „nešvarūs". Pirmieji buvo be jokių apribojimų tiems, kuriems tremties metu buvo ne daugiau kaip 11 metų. Vyresnieji ir kiti suaugusieji gavo „nešvarius" pasus. Ką tai reiškė, įsitikino ir mano mama. Kai 1962 m. ji atvažiavo pas Kaune gyvenantį sūnų, vietinė valdžia jos neregistravo pusantrų metų. Motyvas buvo toks: „Važiuok ten, iš kur atvažiavai". Taip būdavo sutinkami ir kiti sugrįžę tremtiniai.

Vytautas Putna, Ukmergės apskr., Pagirių valsč., Vaiškonių km.

Naujas pasas - tai pažyma su nuotrauka, kurią pametus naujos neišduodavo. Buvau paleistas iš tremties 1957 m. liepos 22 d., o komendantūroje pažymą man išrašė tik 1958 m. kovo 17 d.

Kazys Miknevičius, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Paežerių km.

Pažymų kopijos:

Grįžtame į Lietuvą:

314. Veiduose ne džiaugsmas

315. Veiduose susirūpinimas

316. Kokie sunkumai ir išbandymai laukia Tėvynėje?

317.1957 m. rugpiučio 29 d. iš Birževos barako išvažiuojam į prieplauką

Mano vyras Leonas Krapikas, Betygalos valsčiaus seniūnas, buvo nuteistas 15 metų. 1954 m. iš įkalinimo vietos jis atvyko į šeimos buveinę su pasu, kurį iš jo atėmė. Aš gavau leidimą išvažiuoti

1956    m., o vyrui buvo leista išvykti tik 1957 m. Į Lietuvą grįžau palikusi vyrą su vaikais. Dėl pablogėjusios sveikatos vyras išvažiuoti nebegalėjo ir 1958 m. mirė Igarkoje.

Pranciška Krapikienė, Raseinių apskr., Betygalos valsč., Zvegių km.

1954 m. liepos 21 d. aš, kaip teistas mažametis, Komijos ASSR Aukščiausiojo teismo sprendimu, buvau paleistas anksčiau laiko. Nuvykau gelbėti 1948 m. į Igarką ištremtos motinos, bet pats be jokio teismo tapau amžinu tremtiniu. Iš manęs buvo atimti dokumentai. Igarkoje baigiau vakarinę darbo jaunimo mokyklą. 1956 m. išvykau į Irkutską ir ten įstojau į Sąjunginio neakivaizdinio inžinerinio statybos instituto filialą, kurį baigiau 1961 m. Į Lietuvą grįžau 1962 m. ir pradėjau dirbti statybose darbų vykdytoju.

Henrikas Klimašauskas, Ukmergės apskr., Musninkų valsč., Vindeikių km.

Henrikas Klimašauskas yra parašęs knygą „Bepročių pasaulyje". Tai-žmogaus kančios metraštis, kančios, patirtos be kaltės Brežnevo režimo įsteigtose specialios paskirties psichiatrinėse ligoninėse. Knyga išleista Kaune, 1992 m.

Kai gavome pažymą iš komendantūros, tuoj pat 1959 m. lėktuvu išsiunčiau motiną su broliu į Lietuvą, o aš dar likau dirbti Antrojoje lentpjūvėje pjūklininku. Administracija tiesiog privertė pasirašyti darbo sutartį, žadėjo mokėti 100 proc. Šiaurės priedą, į darbo stažą įskaičiuoti dvigubai visus išdirbtus metus, kasmet išleisti du mėnesius atostogų, apmokėti visas kelionės išlaidas, susijusias su jomis ir kt. Aš sutikau pasirašyti tokią sutartį metams, o jie surašė trejiems. Kai 1962 m. pranešiau, kad išvažiuoju, kilo triukšmas. Nesumokėjo ne tik atostoginių, bet ir algos už mėnesį, nes dar nebuvo pasibaigusi sutartis. Na ir kas! Be Lietuvos ilgiau gyventi nebegalėjau!

Vytautas Masiukas, Ukmergės apsk., Giedraičių valsč., Baskų km.

1956 m. gavęs komendantūroje pažymėjimą, kad esu paleistas iš tremties, iškart susiruošiau kelionėn. Dirbau Komunalinio ūkio valdybos elektros tinkluose. Vyriausiasis inžinierius labai įkalbinėjo likti dar bent keleriems metams, siūlė gerą atlyginimą, 100 proc. Šiaurės priedą, kitas lengvatas. Aš atsisakiau, motyvuodamas tuo, kad būdamas laisvas negaliu dirbti valstybei, okupavusiai mano Tėvynę, ir todėl privalau nedelsiant grįžti namo. Viršininkas apgailestavo, kad nepasilieku. Tačiau paspaudęs man ranką pasakė, kad kaip žmogus jis mane supranta ir net didžiuojasi manimi, nors taip galvojančių, deja, ne tiek daug.

Antanas Navickas, Alytaus apskr.

1989 m., gyventojų surašymo duomenimis, Igarkoje gyveno 269 lietuviai, iš jų lietuviškai kalbančių buvo 111. Visi dirbo kaip laisvai samdomi, dalis jų -gerai apmokamą administracinį darbą. Pavyzdžiui, Antanas Daugnora - Sporto mokyklos direktorius, jo sesuo Elena Kigienė - Igarkos prekybos bazių viršininkė, Anelė Vizgirdaitė-Krivošejina -tarpmiestinės telefonų stoties operatorė, jos dukra - teisininkė ir t.t.

318. Pirmosios lietuvių kapinės

319. Prie artimųjų kapo

320.Antrosios lietuvių kapinės

Į Lietuvą grįžti norėtų visi, tačiau nėra kur sugrįžti. Visų paduoti pareiškimai, išsiųsti dokumentai, išskyrus brolį Stasį Vaičekauską, nepatikėjusį, kad leis grįžti nors ir į nugriautą tėviškės sodybą, kad vėl nekartos tos pačios giesmės: nieko neturime, nieko negalime, kreipkitės kitur, mes jūsų turto nuosavybės klausimo nenagrinėjame, žemės negrąžiname...

Alfonsas Vaičekauskas, Raseinių apskr., Šimkaičių valsč., Paalsio km.

Grįžau 1956 m. su vaikais: Kaziu, Veronika ir Jadvyga. Į tėviškę neįleido, niekas nepriėmė, neregistravo. Nesuradę kur galėtų prisiglausti vaikai grįžo atgal į Igarką. Man irgi liepė važiuoti ten, iš kur atvažiavau. Taigi nors turėjau 12 hektarų ūkį, Tėvynėje likau elgetauti, nes savo noru grįžti į tremtį niekaip negalėjau.

Veronika Autukevičienė, Ukmergės apskr., Gelvonų valsč., Lesčiūnų km.

Igarkoje liko trejos lietuvių kapinės. Antrųjų kapinių vietoje dabar pastatytas daugiaaukščių namų mikrorajonas. Likusiose kapinėse ledynai baigia iškilnoti kryžius ir tvoreles.

1988 m. iš Lietuvos atvykusi „Komjaunimo grupė", kurioje buvo Igarkos tremtinių, domėjosi mūsų gyvenimo sąlygomis, aukso kalnus žadėjo: kad padės grįžti, padės įsikurti ir t.t. Grįžti padėjo gal tik Daugnorų šeimai, o kitiems tie pažadai tik nuoskaudą padidino.

1989 m. buvo sudaromi sąrašai Igarkoje mirusiųjų palaikams pervežti į Lietuvą. Tuo tikslu vėl atvyko grupė žmonių iš Lietuvos. Į sąrašą buvo įtraukti ir Igarkoje gyvenančių buvusių tremtinių artimųjų palaikai, tačiau jų neėmė. Vežė tik tų, kurie gyvena Lietuvoje. Perlaidojimo išlaidų niekas nedengė, niekas nepadėjo. Organizatoriai už karstą pareikalavo sumokėti 600 rb ir liepė patiems palaikus išsikasti. Tai buvo tik politinis triukas. Tarp atvykėlių iš Lietuvos (ne tremtinių) buvo ir tokių, kurie dideliais kiekiais pirko auksą ir spiritą. Vietiniai juokiasi: „Kas čia per lietuviai?" Mano motinos palaikų nesuradome. Statant mikrorajoną jie buvo perkelti į bendrą kapą. Vėliau už įmokėtus pinigus parvežė Lietuvon žmonos sesers Marytės Kižlaitės-Kazlauskienės palaikus.

Alfonsas Vaičekauskas, Raseinių apskr., Šimkaičių valsč., Paalsio km.

Igarkos Civilinės metrikacijos skyriaus 1989 m. Lietuvos piliečiams išduotų pažymų dėl palaikų perlaidojimo sąrašas pateikiamas 12 priede.

321.... dabar šios vietos atrodo kitaip

Mano motina, kaip ir visi tremtiniai, turėdavo registruotis komendantūroje (arba pas savo „dešimtininkus"), o man niekas nieko nesakė. Taip praėjo metai,o aš gyvenu ir net tremtinio „pažymos" neturiu. Pasišneku su draugais, o šie sako: „Eik į komendatūrą ir pasiklausk, nes tuomet, kai mus paleis, tu liksi". Įsidrąsinęs nueinu. Pagainiotas iš kabineto į kabinetą, pakliūnu pas KGB viršininką. Tas liepia atnešt kažkokius popierius ir pasirausęs juose klausia: „Tai ko čia atvažiavai?". Net žadą atėmė. Lemenu, kad aš nevažiavau, mane atvežė. „Metrikus ar turi?" Sakau: „Turiu". „Na, tai eik į miliciją ir pasiimk pasą". Nesuprantami dalykai, bet nuėjau (milicija tame pačiame pastate) ir po kelių dienų gavau pasą. Tai buvo 1952 m. pavasarį. Atrodo, kad jau esu laisvas. Bet už ką tokia „malonė"? Tik dabar perskaičiau šeimos byloje tą įsakymą, pagal kurį buvome 1949 m. išvežti. Ten parašyta: „Выслать Паукштене M." (Ištremti M. Paukštienę), bet nepaminėta šeima. Taip pat pažymėta, kad Leningrade nuo caro laikų gyvena motinos sesuo su dukra ir sūnumi. Taigi vieni persistengė, o kiti „atstatė" teisingumą.

Pasas kaip pasas, vis tiek aš mamos nesiruošiau palikti, bet dabar atsirado kitas dalykas. Jeigu jau esi pilietis, tai vykdyk savo pilietinę pareigą, t.y. eik tarnauti į kariuomenę. Taip mane tų pačių metų rudenį karinis komisariatas paskutiniu laivu išsiuntė į Krasnojarską, o iš ten į Kansko surinkimo punktą...Bet su kariuomene kaip ir su išvežimu: iš pirmo karto nepavyko. Išbuvau Kanske pusantro mėnesio, bet manęs niekas nepaėmė, t.y. „ėmė", bet kai sužinodavo, kad esu tremtinys, grąžindavo atgal. Pagaliau baigėsi šaukimo laikas ir iš kelių tūkstančių mus keliasdešimt likusių išsiuntė atgal į namus. Taigi lėktuvu (navigacija jau buvo pasibaigusi) grąžino į Igarką. Į Laivų statyklą dirbti negrįžau. Vėl pradėjau lankyti 10 klasę. Tuo metu Igarkoje veikė profesionalių vairuotojų kursai, į kuriuos ir aš įstojau. Taip praėjo paskutinė nepamirštama žiema Igarkoje. 1953 m. kovo 5 d. penkių minučių visų miesto švilpukų ir sirenų kauksmas paskelbė apie Stalino mirtį. Tų pačių metų gegužį mama gavo leidimą išvykti iš Igarkos. Palaukėm, kol baigėsi mano paskutiniai egzaminai mokykloje. Gavau atestatą ir 1953 m. birželio 30 d. laivu „Josif Stalin" išplaukėme į Krasnojarską, o iš ten iškeliavome į Vilnių. Taip baigėsi lygiai ketverius metus trukusi mūsų tremtis. Turbūt mes vieninteliai igarkiečiai, vėlai ten pakliuvę ir anksti išvykę.

Eugenijus Paukštys, Vilnius

Man Igarkoje 1959 m. išdavė pasą, o 1960 m. gavau šaukimą į tarybinę armiją. Dėl sveikatos į kariuomenę neėmė, tarnybą atidėjo dvejiems metams. 1962 m. mane Igarkos karinis komisariatas išsiuntė į Tolimuosius Rytus, Vanino uostą. 1965 m., atlikęs karinę tarnybą, grįžau į Lietuvą.

Jonas Čepas, Ukmergės apskr.,Želvos valsč., Lelikonių km.

322. 1962 m. Elena Rutkauskaitė-Šimėnienė su sūnumi tėvų sodyboje prie griuvėsių

KELETAS

IGARKOJE DAINUOTŲ DAINŲ IR SUDĖTŲ POSMŲ

Nešauk manęs Tėvyne

Nešauk manęs, Tėvyne!
Neskaudink man širdies, 
Sunki dalia tremtinio, -
Toli, be ateities.

Ilga eilė vagonų,
Kančios ir skausmo daug.
Veidai išblyškę žiūri, 
Pagalbos čia nelauk.

Stulpai pro šalį slenka,
Laukai, veja žalia, 
Tremtinio šiaurėj laukia 
Naktis šalta, šalta.

Nešauk manęs, Tėvyne!
Nešauk ir neviliok, 
Šaltuos šiaurės ledynuos 
Mums laisvės žiedą duok.

Pavasario ankstų rytą,
Miegant saldų miegelį,
Atlėkė baisūs slibinai
Ir prarijo mus amžinai.

Greit į vagonus susodino,
Geležinėm štangom užrakino, 
Vežė iš Tėvynės mylimos,
Kurios gal nematysim niekados.

Gegužės gražume
Palikom brangiąją Tėvynę,
Žalius Tėvynės laukelius
Ir čiulbančius vieversėlius.

Pasiekus Rusijos laukus,
Darės liūdna ir graudu:
Kolchozų prasti namai,
Aplinkui alkani vaikai.

Ir dar išvydom naujus stebuklus -
Moterys traukia plūgus!
O Dieve brangus, - sušukau,
Kaip vargsta žmonės, matau.

Vežė už laukų, miškų,
Už Rusijos plačių kalnų,
Kur Jenisiejus vingiuotas,
Kur Igarkos miestas balotas.

Tėvyne

Pavasarį paukščiai sugrįžta

Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta,
 mes ar sugrįšim kada?
Prabėgs mūsų dienos, gražioji jaunystė,
Širdy pasiliks tik skriauda.

Šaltajam Sibire gyvenimas eina,
Tiktai nebe tas, nebe tas, -
Visa Lietuva atsidūrė Igarkoj,
O kas ją į laisvę išves?

O Dieve Aukščiausias, už ką tiek kančių,
Ar drausta Tėvynę mylėti?
Nejaugi brangiosios laisvos Lietuvos
Nebeteks daugiau mums regėti?

Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta,
O mes ar sugrįšim kada?
Kas mums gi tos dienos, gražioji jaunystė,
Jei tėviškėj laisvės nėra?

Prabilkite žvaigždės auksinės

Prabilkite žvaigždės auksinės,
Sakykite bruožai delnų,
Ar teks man dar kartą pajusti
Dvelkimą Tėvynės laukų?

Čia šachtos keliai ir takeliai,
Čia tundra nuo amžių balta,
Nuo šalčio man lūpos pabalę 
Kartoja, ar grįšiu kada?

Išplėšė man laisvę brangiausią,
Kai linko nunokę rugiai.
Su krintančiais rudenio lapais
Tėvynę, namus palikau.

Kaip mainosi Nemuno vandens
Ir naktį pakeičia diena,
Taip grįšim ir mes į Tėvynę,
Kuri mums nuo amžių sava.

Prabilkite žvaigždės auksinės,
Sakykite bruožai delnų,
Ar teks man dar kartą pajusti
Dvelkimą Tėvynės laukų?

Čia sniegas, ledai ir pusnynai,
Čia tundra nuo amžių balta, 
Nuo šalčio man lūpos pabalę 
Kartoja, ar grįšiu kada?

Išplėšė man laisvę brangiausią,
Kai skleidėsi ievų žiedai.
Su krintančiais rudenio lapais
Brangiausių žmonių netekau.

Kaip keičiasi Nemuno bangos
Ir ūkanos sklaidos rytais,
Taip grįšim ir mes į Tėvynę,
Kurią aš taip myliu karštai. *

* Žodžiai pakeisti Igarkoje

Gaudžia rudens vėjas

Gaudžia rudens vėjai pučia už langų,
O mano širdyje ilgu neramu.
Skruostais nuriedėjo ašara viena,
O    širdis vaitoja laisvės alkana.

Pabundu iš miego, praveriu akis, -
Dunda sargo žingsniai, skamba raktai vis.
Niekas to nežino, kad tu čia kenti,
Kalinio dalužė oi sunki, sunki.

Tylios ir nuobodžios slenka dienos čia,
Naktimis vaitoja tėviškės kančia, -
Ir tyli paguoda atskrenda tada,
Kai ramina širdį alpstanti malda.

Oi    tu motinėle, motina sena,
Neliūdėk prie grotų - ašarų gana,
Gal praeis pro šalį daug dienelių daug,
Bet ašai sugrįšiu - tu tikėk ir lauk.

O jei bus man skirta tokia jau lemtis -
Sibiras, Uralas, tolima šalis,
Tuo keliu sugrįšiu, laistytu krauju,
Tave ir Tėvynę taip karštai myliu.

Dievas neapleidžia smilgos palaužtos
Ir paukščių benamių, ištiktų audros, 
Neapleis ir mūsų Tėviškės brangios, -
Čia Marijos žemė ir vaikai mes jos.

Gaudžia šiaurės vėjas

Daug tu prikentėjai, daug tu privargai,
Jau ne kartą draskė kruvini nagai, 
Neliūdėk Tėvyne, ašarų neliek 
Ir tikėk tu laisvės rytmečiu, tikėk.

Pučia šiaurės vėjas

Menu aš namelį

Maža kregždutė kas vasarėlę
Grįžta pastogėn savo čiurent, 
Kada aš baigsiu vargelį vargti, 
Kada sugrįšiu tėviškėn gyvent?

XXX

Kur lygūs laukai už Dubysos,
Kur snaudžia banguoja miškai, 
Žygiuoja narsūs partizanai, 
Palikę tėvelių namus.

Namuose jų niekas nelaukia,
Siaubingai ten siaučia mirtis, 
Motulė ir sesės išėjo,
Tėvelis užmerkė akis.

Kas vakarą saulė kai leidžias,
Kažkur dar nuaidi daina,
Graži, šviesiaplaukė mergaitė
Nuliūsta kažko laukdama.

Kur jis ir kodėl nepareina,
Skausmingai suvirpa širdis, -
Gal kitą jisai pamylėjo,
O gal jį sutiko mirtis.

Ne, jis tebėra dar gyvas,
Tėvynei jo plaka širdis,
Kai tėviškėj jau neliks vergijos,
Tada mylimasis sugrįš.

Ant Jenisiejaus kranto

Ant aukšto kranto Jenisiejaus
Stovi barakai be langų,
Stovi lietuviai nusiminę,
Prislėgti begalės vargų.

Jiems ten bestovint, berymojant,
Atėjo sesė verkdama,
Neverk, sesute, neliūdėki,
Greit bus laisva šalis gimta.

Ir glaudė sesę prie krūtinės,
Ir šluostė ašaras gailias,
Neverk, sesute, grįšim į Tėvynę,
Gyvensim valandas kitas.

Nėra tėvelio, nei močiutės,
Toli išvežti Sibiruos.
Vienas brolelis žuvo už laisvę,
Kuriam nėr vietos net kapuos.

Greit mums švies Lietuvos saulutė,
Žydės alyvos palangėj,
Glaus mus močiutė prie krūtinės,
Vėl būsim mylimais vaikais.

Mieli broliukai ir sesutės,
Gyvenkit jūs tarp svetimų,
O aš einu į žiaurų žygį
Kovot už laisvę Lietuvos.

Tenai už miško

Tenai už miško leidos saulė,
Dainavo broliai ardami, 
Dainavo tėviškės artojai 
Juodą žemelę ardami.

Skubėjai, mama, tu prie vartų,
Sakei, kad vakaras puikus, -
Ir per naktis tu nemiegojai 
Prie lopšio supdama vaikus.

Tikėki, mama, aš sugrįšiu,
Sugrįšiu greitai pas tave, 
Kaip gera pas tave, mamyte, 
Pabūt ir pasišnekučiuot.

Tenai už šilo leidžias saulė,
Dainuoja broliai ardami, 
Dainuoja tėviškės artojai 
Juodą arimą ardami.

    Už tai, kad mylėjom Tėvynę    

Už tai, kad mylėjom Tėvynę,
Vergais nenorėjome būt,
Žiaurūs budeliai raudonieji
Mus pasmerkė Sibire žūt.

Prakeiktas tautos mus likimas
Ir taip nuo senų jau laikų,
Prie caro čia knygnešius trėmė,
Keliais atkeliavome jų.

Kai sode gegutė kukavo,
Gegužis pačiam gražume,
Palikti tėvynę mes gavom
Ir vargt atkeliavome čia.

Riedėjo vagonai užkalti
Į tolimus, šaltus Rytus,
Tai vežė sūnus patriotus,
Tikruosius Tėvynės vaikus.

Mus atvežė vargti, kentėti,
Jau tokia tremtinio dalia, -
Kaip šunį jį uja kiekvienas
Ir skųstis jam čia nevalia.

Nežinomas mūsų rytojus,
Neaiški žiaurioji dalia,
Vos čia tik atvykus apniko
Pasiutusi cingos liga.

Ir kiek jau daug atsiskyrė
Iš mūsų tarpo amžinai,
Kiek daug jau amžiams priglaudė
Už miesto tremtinių kapai.

Kur bėga sraunus Jenisiejus,
Kur tundra ir nykūs laukai,
Ten stovi miestas Igarka,
Ten vargsta lietuvių šimtai.

Išnyksiu ir aš kaip šešėlis,
Viską priglaus tamsi naktis.
Ak, kaip norėčiau grįžti vėlei, -
Ir grįšiu, jei neišplėš mirtis.

Papūsk, vėjeli vakarų

Papūsk, vėjeli vakarų,
Atneški lapą žalių miškų.
Brangi močiutė Lietuva,
Tu man esi brangi, sava.

Užjausk kančias savo vaikų
Ilgoj kelionėj tremtinių,
Tu mūsų dainos ir rauda,
Tu mums esi viena, viena.

Minios išvargusių žmonių, -
Ar besurinksi kaulus jų?
Sutrypta, liūdna, skriaudžiama, 
Tėvyne, mums esi sava.

Grąžink išvargusius vaikus
Į savo žydinčius laukus,
Mus slegia vargas ir kančia, -
Tėvyne, tu esi viena.

Oi neverk močiute

Oi neverk močiute, kad per šventas Kūčias
Šįmet viena vieta pasiliks tuščia,
Neatlauš plotkelės iš tavųjų rankų
Tas, kur pernai laužė ir dar buvo čia.

Kada tujen sėsi prie uždengto stalo,
Poterius kalbėsi su visa šeima,
Mane prisiminus tu tikrai gailėsi,
Per raukšlėtą veidą ašara riedės.

Mano vietoj dėki žalią eglės šaką
Iš to pat eglyno, kur mažas žaidžiau,
Ir uždeki mažą, mažą Kūčių žvakę, -
Tu tai padarysi, aš tikrai žinau.

Oi neverk močiute, juk tai ne aš vienas
Palikau Tėvynę ir gimtus namus,
Oi kiek daug nevalgys šįmet vakarienės
Ne tiktai tremtyje, bet ir ten pas jus.

Grįšk, sesute

Grįžk, sesute išvežtoji,
Iš Sibiro platumų,
Grįžki, dukra mylimoji,
Gana šalti tarp ledų.

Jau nupynėm tau vainiką
Ir pabarstėm takelius,
Rytą saulei patekėjus
Klausinėjom paukštelius.

Jei paklysi, nesurasi,
Kur Tėvynė, kur namai,
Tai sustojus paklausyki -
Nuolat skamba ten varpai.

Palypėk ant aukšto kalno,
Ten Tėvynę išvysi -
Balti kryžiai kraujo žemėj, 
Verksmą mamos išgirsi.

Ten močiutė sėdi, laukia,
Ten po kryžium kryžkelėj, 
Brolužėliai miške šaukia, 
Ilgai kovės tėviškėj.

Kai išgirsi liūdną balsą
Iš ten skambančių varpų, 
Prisimink mane, brangioji, 
Kai dar buvome kartu.

Tie pilki grumsteliai tėviškės arimuos,
Tie žiedai baltieji soduose gegužio,
Šitie drobių raštai, pievose ištiesti,
Šitie taikūs žmonės, šitos širdys geros
-Tai Tėvynė mano -
Mano Lietuva!

Tie laukų usnynai ir iškirsti sodai,
Tie langų kiaurymėm žvelgiantys namai
Ir šiurpus urzgimas svetimų mašinų, 
Svetimųjų riksmas, pančiuose daina 
- Ar tai tu, Tėvyne -
Mano Lietuva?

Jonas Vytautas Nistelis

323-324

Ar sugebės istorikai objektyviai įvardyti tai, ką turėjome Tėvynėje ir kas iš mūsų atimta. Iš visų lietuvių!

Skaudžiausiai tai pajutome mes, grįžę iš tremties, neišmokę vogti, meluoti, sunkių darbų suluošinti, vien Tėvynės meilę išsaugoję. Kur bevažiuotume ar beeitume - tik ryškūs demoniško griovimo pėdsakai: apleistos, suniokotos sodybos, išlaužyti ir iškirsti sodai, sugriauti istorijos ir meno paminklai (pavyzdžiui, vieninteliai Lietuvoje neoklasicizmo stiliaus Vaitkuškio rūmai - išlikęs pusiau nuverstas bokštas ir dilgelėmis bei varnalėšomis apaugęs kiemas). Gražiausiose, istorinėse ir brangintose vietose prie pilkapių, kapinaičių „puikuojasi" nauji kolūkinės architektūros „šedevrai": kiaulidės, karvidės, siloso bokštai... Sutikti mokslo draugą, darantį karjerą valdžios ir valdymo struktūrose, tikra nelaimė. Pasikvies, išpasakos, kaip mokslus ėjo, naujų draugų nuotraukas parodys, o atėjus vidurnakčiui atsiprašys, kad dviejų kambarių bute per mažai vietos apnakvindinti tolimą svečią, ir net nepaklausęs, kaip, kada, iš kur ir kokiais vėjais čia atsiradai, palydės iki kiemo vartų. Arba dar geriau,- tave, nesusipratusią, kad esi „raupsuotoji", nuo tremties pabėgusi vaikystės draugė „nuoširdžiai" pamokys: „Tu buvai tremtyje, todėl su tuo žmogumi nedraugauk. Jam gali sugadinti karjerą!" O Atgimimo metu sutiktas stribas pasiguos: „Pamanyk kokie laikai atėjo - banditus rezistentais vadina".

Emilija Barkauskienė, Vilnius

Pasaulyje daug dorų žmonių, o Lietuvoje jų tikrai daugiau nei kitur. Tuo įsitikinome ir mokslo įstaigose, ir net nomenklatūros sluoksniuose, ir susitikę su kaimynais, pažįstamais ar net pirmą kartą gyvenime sutiktais žmonėmis, nors tarybinės valdžios vykdytojai taip ir liko tik vykdytojais...

Mes, Jonas Zdanavičius ir Elžbieta Zdanavičienė, grįžome 1957 m., bet prieš tai turėjome gauti iš dukters raštą, kad mums nereikės nei darbo, nei buto ir kad būsime jos išlaikomi. Iš karto grįžti neleido, nors buvome praradę sveikatą.

Elžbieta Zdanavičienė, Kauno apskr., Lapių valsč., Kudrėnų km.

Aš, Monika Čekaitienė, 11 ha ūkininkė, 1955 m. Igarkoje palaidojusi vyrą, o 1950 m. - dukrą, 1958 m. grįžau į Lietuvą su sūnumi Antanu ir dukra Elena. Mūsų namuose apsigyvenęs kaimynas, kolūkio brigadininkas ar kitoks valdininkas, pasitiko sūnų Antaną šiais žodžiais: „Ko parsibaladojai? Tavo kaulai turėjo supūti Sibire!"

Monika Čekaitienė, Raseinių apskr., Eržvilko valsč., Paupio km.

Su vaikais Aleksandra, Ole ir Pranu po tremties Igarkoje grįžau į savo namus, bet jie buldozeriu buvo sulyginti su žeme. Ūkis - 20 ha.

Aleksandra Stankūnienė, Kauno apskr., Vilkijos valsč., Akuotų km.

Mano motina, 12 ha ūkininkė Ona Biskienė, buvo ištremta su manimi. Brolis Antanas įkalintas, o tėvas Vincas Biskis 1952 m. atvažiavo į Igarką pats. Grįžome 1958 m. Savaitę gyvenome savo namuose, tačiau kolūkio pirmininkė pasiuntė du savo vykdytojus ir šeimą pakartotinai išprašė iš namų. Po šio įvykio daugiau nesikreipėme į jokias instancijas. Supratome, kad valdžia neleis žemę mylintiems žmonėms jos dirbti. Todėl savo rytojų kūrėme atplėšti nuo tėviškės ir, kaip sakoma, pradėjome vėl iš penkių pirštų.

Vytautas Biskis, Kauno apskr., Vilkijos valsč., Akuotų km.

Grįžau 1956 m. Į tėviškę neįleido, sunku buvo prisiregistruoti Lietuvoje. Seneliai augino likusius mano tris vaikus, gimusius: 1943,1945 ir 1946 metais. Su vyru turėjome 18 ha ūkį.

Eugenija Vaitkūnienė, Raseinių apskr., Betygalos valsč., Armonų km.

Nieko neradome sugrįžę į savo Totoriškių kaimą prie Žirnojų ežero. Tik gryčią be langų, kurioje styrojo sukrauti

325. Tėviškėje radome tik tokius pamatus. 1958 m.

šiaudai. Tačiau pirmininkas buvo neblogas žmogus, padėjo ją išsipirkti. Abi netekėjusios mano seserys ir apsigyveno šioje gryčioje, tokioje senobinėje, dviejų galų. Kaime tik trys tokios gryčios nuo senų laikų telikusios.

Jeronimas Kuprys, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Totoriškių km.

Igarkoje palaidojau brolį ir seserį. Brolis žuvo darbe gelbėdamas darbo draugą (vandenyje bandė nutraukti elektros laidą užkritusį ant žmogaus). Grįžus į Lietuvą teko išsipirkti gyvenamąjį namą savoje sodyboje .

Sofija Venslovaitė, Raseinių apskr., Betygalos valsč., Tarosų km.

1957 m. grįžome į nusiaubtą sodybą. Neregistravo, kol neišsipirkome gyvenamojo namo. Kolūkio valdyboje namą pasiūlė parduoti už du šimtus rublių. Pirmininkas sutiko, tačiau kolūkio agronome pareiškė, kad vien skardos stogas kainuoja daugiau kaip tūkstantį rublių. Pardavė už du tūkstančius rublių. Pinigų teko skolintis, nes tremtyje nebuvome susitaupę. Ačiū kaimynams, kurie ir pinigų paskolino, ir įsikurti padėjo, ir nepaliko bėdoje.

Uršulė Matulkienė, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Deltuvėlės vk.

Tėvas grįžo sunkiai sirgdamas. 1958 m. Vilniaus onkologinės ligoninės priimamajame, Polocko gatvėje, gydytojas (pavardės neprisimenu) šviesus, vidutinio ūgio ir sudėjimo vyras, (Lietuvos rusas) paklausė, kuo skundžiasi. Tėvas atsakė, kad prarado sveikatą, ką tik grįžo iš tremties... Po šių žodžių gydytojas užsiplieskė: „Ach tu, svoločiau, dar nenu-dvėsei? Negydysiu tavęs!" Pirmą kartą pamačiau tėvo skruostais besiritančias ašaras. Grįžome tylėdami. Tėvas dar spėjo išgenėti sodą. Mirė 1959 m. balandžio 7 d.

Aldona Matulkaitė, Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Deltuvėlės vk.

Su dukra Elvyra grįžau į Lietuvą, bet pažymoje buvo įrašyta: „Be teisės gyventi Lietuvoje" ir „Be turto grąžinimo". Neregistravo. Apsigyvenome Latvijoje.

Bronė Šimkevičienė, Raseiniai

Mano motina Jadvyga Noreikienė ir aš 1945 m. buvome suimti. Ji buvo išvežta į Solikamską, o aš įkalintas Vorkutoje. Grįžome į Lietuvą 1947 m., bet 1948m. vėl buvome išvežti į Igarką. Motina mirė 1949 m., o aš į Tėvynę grįžau 1959 m. - „Be teisės gyventi Lietuvoje". Įsidarbinau statybose per pažintį. Priregistravo tik po trejų metų ir tai tik ūkio direktoriaus p.Knašio pastangomis.

Vytautas Noreika, Kauno apskr., Babtų valsč., Naujatrobių km.

Mano grįžusios motinos su broliu į namus neįleido, neregistravo. Albinas išvažiavo pas vežant pabėgusį ir Kaliningrado srityje įsikūrusį tėvą, kuris ten ir mirė 1961 m. Motina Lietuvoje gyveno nelegaliai. 1962 m. grįžau ir aš. Manęs taip pat neregistravo. Dirbau statybose. Tik po dvejų metų vienas ukrainietis mane priregistravo savo name Nemenčinėje.

Vytautas Masiukas, Ukmergės apskr., Giedraičių valsč., Baskų km.

Niekas nelaukė mūsų grįžtant, grįžusių neregistravo. Šiaip taip gavome darbo statybose. Apsigyvenome privačiai. Nors buvau nėščia, sutikau dirbti sunkiausius ir mažiausiai mokamus darbus: neštuvais nešiojau statybines atliekas kartu (poroje) su vienu baltarusiu. Aš - maža, o jis - aukštas, tad sunkiausias krūvis teko man. Netekau kūdikio, vėliau palaidojau ir vyrą.

Melanija Čepaitė-Lebedinskienė, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Lelikonių dv.

Sunku aprašyti, kiek kančių patyrėme netekę Tėvynės, bet dar sunkiau pasakoti, ką teko išgyventi grįžus į Tėvynę.

Marijona Butkutė-Miknevičienė, Raseinių apskr., Eržvilko valsč., Dirvonų km.

Grįžome į Lietuvą 1959 m. nežinodami, kur apsistosime. Iš pradžių nuvažiavome pas vyro seserį, gyvenančią kaime netoli Panevėžio. Vyras pradėjo dirbti Cukraus fabrike, o aš norėjau dirbti kolūkyje, bet nepriėmė. Buvo pasakyta, kad yra du maži vaikai, tai būsiu prasta darbininkė, o tokių jiems nereikia. Mano tėvų į tėviškę neįleido. Jie apsigyveno Želvoje. Nuvažiavome pas juos, išsinuomojome namą. Aš dirbau kolūkyje melžėja, o vyro čia neregistravo. Jis gavo darbo tik Vilniaus statybose ir po dvejų trejų metų prisiregistravo Vilniaus rajone, Rudaminoje. Po darbo vyras dirbdavo staliumi privačiame name. Šeimininkas leido jam, kol baigs darbus, įsirengti virtuvę ir joje apsigyventi su šeima. Kad būtų šilčiau, vyras užkalė duris į valgomąjį, sudėjo virtuvėje grindis, sumūrijo koklių krosnį. Apačioje buvo rūsys. Kai pradėjome kūrenti, sienos ėmė rasoti, o žiemą rytais kaip Sibire pasidengdavo šerkšnu. Dvejus metus taip gyvenome, nuo drėgmės supuvo lovų čiužiniai. Vaikus keldavau tik pakūrenusi krosnį. Kai stalių darbai buvo baigti, persikėlėme į šeimininko garažą. Visur ieškojau darbo. Niekas nepriėmė. Pagaliau pavyko įsidarbinti 14-oje namų valdyboje (kiemsarge-valytoja). Parašiau pareiškimą butui gauti. Visi turėjo butus ir eilėje buvo įrašyti tik butams gerinti. Kai išsikėlė gyventojas iš pusrūsio, kurio niekas neėmė, tuomet jį įformino man kaip tarnybinį butą. 16 m² kambarys buvo apleistas, su mažu langeliu viršuje, mūrine krosnimi prie sienos ir skyle lubose. Man jis pasirodė kaip dvaro rūmas. Gavusi raktus, iš karto atsinešiau sudedamą lovelę ir atsivedžiau vyresnįjį septynerių metų sūnų. Užsirakinusi pradėjau valyti patalpą. Laiku atėjau, pasirodo, atsirado pretendentų - kaimynų pažįstami benamiai. Žiūriu, pro langelį lenda galva. Du vyrai norėjo užimti „tuščią" butą, bet pamatę, kad mes jau apsigyvenome, nesiveržė. Pati tinkavau sienas, šiaip taip užlyginau lubose skylę, pro kurią matėsi pirmojo aukšto grindys, išbaltinau kalkėmis. Po savaitės užėjęs valdytojas nustebo, kad pati viena sugebėjau taip sutvarkyti. Parašėme pareiškimus prisiregistruoti. Mane su vaikais priregistravo, o vyrui atėjo pranešimas, kad per 24 valandas privalo palikti Lietuvos teritoriją. Jis parašė pareiškimą LTSR AT sekretoriui J. Naujaliui, kad sutinka išvažiuoti, jeigu valdžia prisiima atsakomybę už žmoną ir mažamečius vaikus. Tada priregistravo ir jį. Dar po kelerių metų visi namo gyventojai gavo butus (namas buvo avarinis). Dviejų kambarių butą daugiaaukščiame name Žirmūnuose gavome ir mes.

Vlada Grybaitė-Rūta, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Mečeriškių km.

Grįžau į Lietuvą, praradęs Sibire dantis ir sveikatą, jau būdamas invalidas. Kartu parvažiavo ir brolis Vytautas. Tačiau sugrįžimas į gimtinę buvo tarsi nauja tremtis. Niekas nenorėjo priimti į darbą, priregistruoti, vadino „banditais" ir liaudies priešais. Pirmasis neištvėrė brolis. Nepraėjus nė metams, jis vėl susikrovė daiktus ir išvažiavo atgal į Sibirą. Aš su žmona ir dukra Danute likau. Norėjau, kad ji lankytų lietuvišką mokyklą ir nepatirtų mūsų kančių. Iš pradžių glaudėmės pas žmonos brolį, gyvenantį Ukmergėje, o vėliau patys nusipirkome namuką tylioje Daržų gatvėje. Taigi likome čia visam laikui. Stengėmės užgniaužti visas nuoskaudas, kurių gyvenimas nešykšti ir šiandien. Tik lengvai neužsimiršta nė viena skriauda, nepraeina, nepalikusi širdy pėdsakų, o atmintis taip skaudžiai viską primena. Trečiaisiais tremties metais įsigijęs vienintelį geresnį kostiumą, jį išsaugojau iki šiolei. Juo vilkėdamas, žmonai pasipiršau, juo po 16 metų į Lietuvą grįžau.

1990 m. grįžo į Lietuvą brolis Petras, o 1992 m. ir Kazys su šeima. Tačiau jie buvo taip „svetingai" sutikti valdininkų, kad ir nepajuto, jog tėviškėje jau Atgimimas, kad grįžo į gimtinę, kurioje nebuvo daugiau kaip 40 metų. Tuo metu buvo keičiami pinigai. Daugelį metų kauptų santaupų vos užteko konteineriams iš Kauno į Ukmergę pervežti. Vieną rytą rado Kazio žmoną ant Šventosios kranto nebegyvą. Neišlaikė nervai ir širdis.

Zenonas Rimavičius, Ukmergės apskr., Taujėnų valsč., Paežerių km.

„Ar užteks žemės visiems žuvusiems ir nužudytiems po kryžių pastatyti?" -Klausia Elena Rimavičienė. O juk kryžiais kaltės prieš mirusiuosius neišpirksime ir niekas negalės atsakyti į amžiną artimųjų klausimą: „Už ką?"

Baigusi mokslus dirbau Žemės ūkio ministerijos Ekonomikos instituto ekonomiste. Prasidėjus Atgimimui parašiau straipsnį apie Igarkos tremtį. Po to pati pirmoji buvau atleista iš darbo pagal etatų mažinimą.

Leonora Riklickaitė-Griškevičienė, Ukmergės apskr., Deltuvos valsč., Jakutiškių km.

Dažnai susimąstau kas skaudžiau: -palaidoti vaikus ar matyti kaip užauga mankurtai?

Mums tėvai ir senoliai nuo mažumės diegė mintį, kad dorai įsigytas turtas yra neliečiama asmeninė nuosavybė, o žemė - tai vertybių vertybė, kurios joks vagis nepavogs ir ugnis nesudegins.

Vytautas Purlys, Ukmergės apskr., Balninkų valsč., Martnonių km.

Tėviškės žemė dirvonuoja. Ji prašosi ir laukia ją mylinčių darbo rankų. Bet atsiimti jos negali: geriausia ir derlingiausia jos dalis išdalinta miestelėnų karvių ganykloms po 3 hektarus, t.y. „visuomeninėms reikmėms".

Vytautas Davenis, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Davenių km.

Dėl nekilnojamojo turto (žemės) paveldėjimo teisės Teisingumo ministerijos rašto kopija.*

* Prieštarauja Lietuvos Respublikos Aukščiausios tarybos 1990 metais priimtiems įstatymams

Daugumos grįžtančių tremtinių nelaukė, su jais nesiskaitoma ir dabar. Tik nedaugeliui grąžinta nuosavybės teisė į tėvams priklausiusį nekilnojamąjį turtą, o nuo 1995 m. sausio 1 d. pradėtu taikyti naujuoju socialinio draudimo pensijų įstatymu sumažintos pensijos. Tolimojoje Šiaurėje-iki 1960 m. dirbti metai, sovietiniais įstatymais* į darbo stažą įskaičiuoti dvigubai, yra perskaičiuoti į vienerius metus ir panaikinta teisė už Tolimojoje Šiaurėje dirbtus tremtyje metus gauti lengvatinę pensiją, ar kompensaciją už ją.

13 metų amžiaus bendra tvarka pradėjęs dirbti Igarkoje dirbau keturiolika metų. Darbo stažas - 45 metai. Pablogėjus sveikatai, kreipiausi į Vilniaus 5-ąjį pensijų ir pašalpų skyrimo filialą dėl paankstinto išėjimo į pensiją. Paaiškino, kad seni įstatymai nebegalioja, o pagal priimtą naują įstatymą** Tolimojoje Šiaurėje išdirbus ne mažiau kaip 15 metų (jei paskutinieji 1984-1994 metai dirbti Tolimojoje Šiaurėje) vietoje lengvatinės pensijos mokama kompensacija. 1995 m. po infarkto kaip invalidui man suteikė 220 Lt pensiją. Tuo metu iki senatvės pensijos gavimo buvo likę metai ir du mėnesiai. Taigi jokio skirtumo kur ir kaip dirbai: Lietuvoje ar Užpoliarėje ant ledo ekstremaliomis sąlygomis. Kas tai? Pasityčiojimas!

Jonas Čepas, Ukmergės apskr., Želvos valsč., Lelikonių km.

Manome, kad tai klaida-nesusipratimas. Gyvename viltimi ir tikime, kad bus atkurtas teisingumas ir iškreiptų sąvokų reikšmės, kad atgis lietuvių šaknys tėvų žemėse ir neliksime pasiklydę keleiviai Tėvynėje. Kad laikas nusineš visa tai, kas juoda.

* TSRS MT1972 06 03 nutarimas Nr 590⁴⁷

** Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas Nr. I - 549, 1994 m. liepos 18 d. 56 straipsnis ir išmokėjimo priede patvirtintos privalomos sųlygos

1989 m. Igarkos tremtinių palaikų perlaidojimo akimirkos įamžintos Zacharijaus Putilovo nuotraukose

 

326.

327. Pirmoji Igarkos tremtinių grupė, kuri ėmėsi perlaidoti savo artimuosius 1989 metais

328. Kėdainių aerodrome laukiama grįžtančiujų...

Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS) žemėlapis

Priedas 3

Tremties kalinimo vietos Aldona Juodvalkytė-Sušienskienė. 1995 m. Mokslo ir enciklopedijos leidykla, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija

Mirties nuosprendis įvykdytas:

Pranui Čiviliui, Stepono, gimusiam 1905 m., įkalintam 1944.12.20 - sušaudytam 1945.06.14

Mykolui Morkūnui, Juozo gimusiam 1912 m., įkalintam 1941.06.15 - sušaudytam 1942.06.11 Komijos ATSR

Juozui Morkūnui, Juozo, gimusiam 1913 m., įkalintam 1941.06.15 - sušaudytam 1942.06.11 Komijos ATSR

Priedas 6

1948 m. gegužės 22 d. iš Kauno apskrities ešelonais Nr. 97917, 97918, 97921 į Igarką išvežtų tremtinių dalinis vardinis sąrašas

Gyvenamoji vieta*, ūkio dydis, eilės numeris, pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo ir mirimo metai, pastabos, kiti tėvynės netekę ar žuvę šeimos nariai

* Gyvenamoji vieta nurodyta remiantis statistikos leidiniu "Lietuvos apgyvendintų vietų pirmojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys" (Kaunas,1923 m.) ir VRM archyvine pažyma

I. Kauno miestas

1. Ambrazaitienė Elena, Kazimiero, 1925

2. Adomaitis Kazys, Stasio, 1891-1953

3. Adomaitienė Teklė, Jono, 1892

4. Adomaitienė Antanina, Antano, 1923

5. Adomaitis Vytautas, Leonardo, 1943

6. Adomaitienė Irena, Kazio, 1925

7. Karčiauskas Pranas, Antano, 1916

8. Karčiauskienė Angelė, Jokūbo, 1916

9. Karčiauskaitė Bronė, Prano, 1935

10.  Karčiauskaitė Ona, Prano, 1941

11. Karčiauskaitė Anelė, Prano, 1943

12. Karčiauskaitė Marija, Prano, 1945

13. Paginienė Emilija, Ostracho, 1894

14. Paginėnas Juozas, Juozo, 1885

15. Paginienė Marijona, Juozo, 1884

16. Paginėnas Antanas, Juozo, 1917

17. Paginienė Salomėja, Juozo, 1921

18. Poška Bronius, Juozo, 1920

19. Poškienė Jadvyga, 1921

20. Poška Ričardas, Broniaus, 1944

21. Poška Zenonas, Broniaus, 1946

22. Olšauskienė, v.n., m.n*.

Motiejaitienė Antanina, stomatologė, 1918,1941 - tremtis Altajaus kr.1952 atvežta į Igarką

Motiejaitis Sigitas, Juozo, 1934,1941 - tremtis Altajaus kr., 1952 atvežtas į Igarką.

Motiejaitis Juozas, Jono, 1915, teisininkas, įkalintas, vėliau tremtis Igarkoje.

* Vardas ir gimimo metai nežinomi

23. Sidzikauskaitė Eleonora, Prano, 1892

Sidzikauskas Vladas, Bernardo,1895, pulkininkas, 1941 įkalintas Dudinkoje, iš ten atvežtas į tremtį Igarkoje.

Pažaislis - Žemieji Amaliai

24.    Grincevičius Povilas, Leono, 1910

25.    Grincevičienė Marija, Viktoro, 1924

26.    Grincevičius Romualdas, Povilo, 1947

27.    Mikičinskas Kazys, Vinco, 1884

28.    Mikičinskienė Ona, Antano, 1893

29.    Mikičinskaitė Pranė, Kazio, 1919

30.    Mikičinskaitė Aldona, Kazio, 1931

31.    Mikičinskaitė Adelė, Kazio, 1933

32.    Vitulskienė Stefanija, Jono, 1892

33.    Vitulskytė Genė, Viktoro, 1929

II. Babtų valsčius

Babtų miestelis

1.    Čebatariauskas Povilas, Juozo, 1894

2.    Čebatariauskienė Teklė, Vladislovo, 1886, mirė tremtyje

3.    Čebatariauskaitė Jadvyga, Povilo, 1925

4.    Čebatariauskaitė Bronė, Povilo, 1933

5.    Čebatariauskaitė Regina, Povilo, 1940

6.    Čebatariauskienė Viktorija, Motiejaus, 1860, mirė tremtyje

7.    Gincas Jonas, Antano, 1900

8.    Gincienė Anelė, Juozo, 1904

9.    Kretejeva Olga, Nikolo, 1872, mirė tremtyje

10.    Marcinkevičius Juozas, Motiejaus, 1883-1949

11.    Pališkis Kazys, Juozo, m.n.,* advokatas

12.    Pališkienė Stefanija, Kazio, m.n.

13.    Pališkaitė Ramutė, 1941, augintinė, žydukė

Pališkis Leonas, Kazio, 1928, įkalintas BaikanUro kalėjime, nuo 1954 - tremtis Igarkoje

Pališkis Kazys, Kazio, 1931, baigęs vidurinę mokyklą atvažiavo pats

14.    Šalkauskas Kazys, Jono, 1886

15.    Šalkauskienė Elžbieta, Mykolo, 1896

16.    Šalkausklas Jurgis, Kazio, 1919, mirė Jaroslavlyje

Algupio km.

17.    Stankevičienė Juzefą, Mykolo, 1904

18.    Stankevičiūtė Genė, Juozo, 1931

19.    Stankevičiūtė Alina, Juozo, 1939

20.    Stankevičiūtė Jadvyga, Juozo, 1945

Antaginės km.

21.    Michalkevičius Henrikas, Aleksandro, 1884

22.    Michalkevičienė Stasė, Boleslovo, 1904

23.    Michalkevičius Aleksas, Henriko, 1933

24.    Michalkevičius Henrikas, Henriko, 1935

25.    Michalkevičius Vytautas, Henriko, 1937

26.    Mihalkevičiūtė Jadvyga, Henriko, 1941

Daubarų km.

27.    Gailevičius Ignas, Polikarpo, 1887, mirė tremtyje

28.    Gailevičienė Emilija, Juozo, 1886, mirė tremtyje

29.    Jagelavičius Jonas, Prano, 1875-1948

30.    Jagelavičienė Kotryna, Ipolito, 1880-1977, mirė Abakane.

31.    Jagelavičiūtė Jadvyga, Jono, 1912-1979, mirė Abakane

32.    Jagelavičius Vytautas, Jono, 1922

33.    Jagelavičiūtė Irena, Jono, 1925

34.    Jagelavičius Jonas, Jono, 1939

35.    Stankevičius Antanas, Augusto, 1936, augintinis

36.    Sirtautas Ksaveras, Jono, 1898-1964

37.    Sirtautienė Vladislava, Prano, 1912

38.    Sirtautas Pranas, Ksavero, 1939

39.    Sirtautas Česlovas, Ksavero, 1940

40.    Sirtautaitė Jadvyga, Ksavero, 1946

41.    Turčinskas Pranas, Vinco, 1872-1948

Eglynu km.

Ūkis 14 ha

42.    Staliūnienė Marija, Igno, 1867-1948

43.    Staliūnienė Aleksandra, Kazimiero, 1910

44.    Staliūnas Silvestras, Juozo, 1942

Staliūnas Juozas, Igno, 1899, pabėgo, 1951 ištremtas į Parabelę, Tomsko sr.

Staliūnas Vincas, Juozo, 1930, pabėgo, 1951 ištremtas į Parabelę, Tomsko sr.

Gailiakiemio vk.

45.    Sinkevičius Jonas, Prano, 1890

46.    Sinkevičienė Elena, Petro, 1910-1955

47.    Sinkevičius Petras, Jono, 1940

48.    Sinkevičiūtė Aldona, Kazio, 1898-1948

Gailiušiu km.

Ūkis 46 ha

49.    Dumčienė Bronė, Jokūbo, 1896-1956

50.    Tamulis Jonas, Igno, 1893

51.    Tamulienė Agota, Povilo, 1901

52.    Tamulytė Ona, Jono, 1924

Tamulis Juozas, Jono, 1926, įkalintas, nuo 1954 - tremtis Igarkoje Garuvėlės km.

53.    Leonavičius Antanas, Jono, 1903

54.    Leonavičienė Rožė, Igno, 1900

Jugintu km.

55.    Grajauskas Antanas, D., m.n.

56.    Grajauskienė Regina, Jurgio, 1918

57.    Grajauskas Gediminas, Antano, 1937

58.    Stankūnienė Ona, Juozo, 1889-1960

Lineliu km.

Ūkis 8 ha

59.    Zaleckienė Aleksandra, Jono, 1908

60.    Zaleckaitė Ona, Juozo, 1934

61.    Zaleckaitė Genė, Juozo, 1936

62.    Zaleckis Stasys, Juozo, 1945-1948

Kampu km.

63.    Macevičiūtė Sofija, Polikarpo, 1922

64.    Šnapštienė Ieva, Adomo, 1882-1950

65.    Šnapštytė Vladislava, Izidoriaus, 1912

Lušakaimio km.

66.    Sirtautas Vincas, Stasio, 1891

67.    Sirtautas Alfonsas, Stasio, 1898

68.    Sirtautienė Paulina, Liudviko, 1911

69.    Sirtautaitė Vanda, Alfonso, 1929

70.    Sirtautas Stasys, Alfonso, 1940

71.    Neimontas Liudvikas, Viliaus, 1870, mirė tremtyje

Naujatrobio km.

Ūkis 8 ha

72.    Baltrušaitienė Ona, Stasio, 1908

73.    Baltrušaitis Pranas, Juozo, 1940

74.    Baltrušaitytė Stasė, Juozo, 1939

75.    Baltrušaitis Kazys, Juozo, 1942

Ūkis 8 ha

76.    Baltrušaitis Jurgis, Jurgio, 1866-1949

77.    Baltrušaitienė Elžbieta, Jono, 1872-1953

78.    Baltrušaitis Vincas, Jurgio, 1903

79.    Baltrušaitienė Veronika, Stasio, 1927

80.    Baltrušaitytė Aldutė, Vinco, 1946-1948

81.    Baltrušaitis Antaniukas, Vinco, 1948-1948 gimė ir mirė traukinyje

Baltrušaitis Stasys, Vinco, 1949-1950 Baltrušaitis Jonas, Vinco, 1952 gimęs tremtyje Baltrušaitis Petras, Vinco, 1954 gimęs tremtyje Baltrušaitis Juozas, Vinco, 1955 gimęs tremtyje

Ūkis 14 ha

82.    Čižiniauskienė Kazimiera, Jurgio, 1908

83.    Čižiniauskas Alfonsas, Juozo, 1943-1949

84.    Čižiniauskaitė Ramutė, Juozo, 1946-1948

85.    Čižiniauskienė Petronėlė, Kazio, 1877-1948 Čižiniauskas Juozas, M., 1911, atvažiavo pats

Ūkis 50 ha

86. Leskauskas Pranas, Motiejaus, 1895-1952

87.    Leskauskienė Elena, Mato, 1904

88.    Leskauskaitė Veronika, Prano, 1943

Ūkis 53 ha

89.    Noreikienė Jadvyga, Motiejaus, 1886-1949,1945-1947 kalėjo Komijos ASSR, 1948 ištremta į Igarką

90.    Noreika Vytautas, Antano, 1924,1945-1947 kalėjo Komijos ASSR, 1948 ištremtas į Igarką

Ūkis 12,5 ha

91.    Slavinskas Petras, Kazimiero, 1890

92.    Slavinskienė Ona, Prano, 1900

93.    Slavinskas Jonas, Petro, 1923

94.    Slavinskaitė Elena, Petro, 1925

95.    Slavinskaitė Genovaitė, Petro, 1928

Ūkis 14 ha

96.    Zasimauskas Stasys, Antano, 1900

97.    Zasimauskienė Petronėlė, Juozo, 1906

98.    Zasimauskaitė Liucija, Stasio, 1934

99.    Zasimauskas Bernardas, Stasio, 1936

100.    Zasimauskaitė Marytė, Stasio, 1943

101.    Stankevičienė, v.n., 1870, mirė tremtyje Padaugupio km.

102.    Vasiliauskienė Michalina, Simono, 1912

103.    Vasiliauskas Antanas, Mato, 1935

104.    Vasiliauskas Jurgis, Mato, 1942

Paparčių km.

105.    Kalvaitis Jurgis, Jurgio, 1886

106.    Kalvaitienė Zofija, Igno, 1896

107.    Kalvaitis Juozas, Jurgio, 1929

108.    Stanionis Stasys, Igno, 1900-1951

109.    Stanionienė Antosė, Juozo, 1898

110.    Stanionienė Juzė, Tamošiaus, 1868-1948

111.    Stanionytė Joana, Igno, 1912

Šašų km.

112.    Dranseikienė Stasė, Stasio, 1916, pabėgo iš Igarkos

113.    Dranseikaitė Irena, Vytauto, 1947

Urnežiu km.

114.    Urniežius Antanas, Prano, 1883

115.    Urniežienė Zofija, Stepono, 1888

Varekoniu km.

Ūkis 11 ha

116.    Kasparavičienė Teofilė, Stasio, 1892 Kasparavičiūtė Ona, Kazio, 1925,1946 įkalinta, nuo 1953 -tremtis Igarkoje

Žičkus Izidorius, Jurgio, 1916,1947 įkalintas Vorkutoje, nuo 1957 - tremtis Igarkoje

Vikūnų km.

Ūkis 15 ha

117.    Brazaitis Kazys, Juozo, 1884

118.    Brazaitienė Zuzana, Mato, 1892

119.    Brazaitytė Regina, Kazio, 1930

120.    Brazaitis Antanas, Kazio, 1928

121.    Brazaitytė Marija, Kazio, 1935

122.    Brazaitytė Zofija, Kazio, 1939

123.    Brazaitis Ksaveras, Kazio, 1942

124.    Brazaitytė Stasė, Kazio, 1944

125.    Brazaitis Česlovas, Kazio, 1947-1948

Vilkėnų km.

Ūkis 30 ha

126.    Brazaitis Jonas, Juozo, 1896

127.    Brazaitienė Pranciška, 1904

128.    Brazaitytė Jadvyga, Jono, 1928

129.    Brazaitytė Janina, Jono, 1932

130.    Brazaitytė Genovaitė, Jono, 1935

131.    Brazaitis Česlovas, Jono, 1944

132.    Chvasčiauskienė Marijona, Vinco, 1890

133.    Chvasčiauskaitė Veronika, Juozo, 1926 Chvasčiauskas Stasys, Juozo, 1915, pabėgo, 1951 ištremtas į Tomską

134.    Navickienė Adelė, 1898-1966

135.    Žurauskas Juozas, Petro, 1903

136.    Žurauskienė Elena, Juozo, 1905

137.    Žurauskaitė Jadvyga, Juozo, 1933

138.    Žurauskaitė Alina, Juozo, 1937

Vosiškės km.

139.    Keruckas Jonas, Jokūbo, 1885

140.    Keruckas Antanas, Jono, 1925

Ūkis 20 ha

141.    Liukomas Kazys, Igno, 1876

142.    Liukomienė Bronė, Juozo, 1922

143.    Liukomavičiūtė Liudvika, Juozo, 1945

144. Reinienė-Keruckaitė Emilija, 1920

145.     Reinys Vytautas, Zigmo, 1942 Reinytė Vladė, 1949-1949

Zacišiaus (Zacišos) km

146.    Survilienė Stasė, Jurgio, 1916

147.    Survila Antanas, Vlado, 1934

148.    Survila Mečislovas, Vlado, 1937

149.    Survila Mykolas, Vlado, 1938

150.    Survilaitė Angelė, Vlado, 1945

151.    Survila Jonas, Vlado, 1948-1948

III. Čekiškės valsčius

Čekiškės miestelis

1. Cegys Antanas, Kazio, 1904

2.  Cegienė Aleksandra, Mato, 1906

3. Juška Antanas, Jono, 1873-1950

4. Juška Antanas, Antano, 1900

5. Juškienė Stasė, 1903

Antkalniu km.

6.    Liutvinas Vincas, Mato, 1888

Liutvinaitė Ona, Vinco- Chvaščiauskienė, 1947 įkalinta

Aukštkalniu vk.

7.    Ramanauskienė Juzė, Jurgio, 1909

8.    Ramanauskaitė Jadvyga, Pranciškaus, 1937

9.    Ramanauskas Česlovas, Pranciškaus, 1938

10.    Ramanauskas Pranas, Pranciškaus, 1941

11.    Ramanauskas Antanas, Pranciškaus, 1942

12.    Ramanauskas Kazimieras, Pranciškaus, 1945

Babtelių vs. Ūkis 59 ha

13.    Pužauskas Jurgis, Antano, 1900

14.    Pužauskienė Antanina, Mato, 1901

15.    Pužauskaitė Bronė, Jurgio, 1929

16.    Pužauskaitė Felicija, Jurgio, 1932

Barsukynės vs.

17.     Jankevičius Kazys, Antano, 1892

18. Jankevičienė Stasė, Alekso, 1892

Besmerčių km.

19.    Minelga Stasys, Mykolo, 1883-149

20.    Minelgienė Marijona, Antano, 1888

21.    Minelgaitė Antanina, Mykolo, 1881-1950

22.    Minelga Mykolas, Stasio, 1927

Butviloniu km.

23.    Jonaitis Vincas, Kazimiero, 1893

24.    Jonaitienė Ona, Stasio, 1908

25.    Jonaitytė Angelė, Vincento, 1939

Butkiškės km.

26.    Paulauskas Juozas, 1871-1951

27.    Paulauskienė Ona, Stepono, 1924

28.    Paulauskas Antanas, Jono, 1946

Paulauskas Jonas, Antano, 1916, įkalintas Vorkutoje

29.    Poškus Mykolas, Aleksandro, 1892

30.    Poškienė Marijona, Mykolo, 1895-1952

31.    Poškutė Antanina, Mykolo, 1926

32.    Poškus Vincas, Mykolo, 1929

33.    Poškutė Bronislava, Mykolo, 1931

34.    Poškus Feliksas, Mykolo, 1932

35.    Saltanas Juozas, Jono, 1898

36.    Saltonienė Benedikta, Antano, 1903

37.    Saltonas Antanas, Juozo, 1932

38.    Saltonaitė Antosė, Juozo, 1928

39.    Tamošaitis Jonas, Augusto, 1886

40.    Tamošaitienė Pranė, Alekso, 1895

Burluokiškiu km.

41.    Barščiauskienė Barbora, Kazio, 1853-1948

42.    Barščiauskaitė Marijona, Kazio, 1898

43.    Barščiauskaitė Antanina, Kazio, 1892

44.    Barščiauskaitė Bronislava, Prano, 1928

45.    Barščiauskaitė Genovaitė, Prano, 1933

Barščiauskas Pranas, Kazio, m.n., įkalintas, nuo 1953 - tremtis Igarkoje

Barščiausias Ignas, Kazio, m.n., įkalintas, nuo 1953 - tremtis Igarkoje

46.    Šimanskis Kazys, Antano, 1908

47.    Šimanskytė Marytė, Antano, 1923

Čižiūnų km.

Ūkis 50 ha

48.    Eimontas Vladas, Stasio, 1898

49.    Eimontienė Ona, Jono, 1912

50.    Eimontaitė Marytė, Vlado, 1932-1948

51.    Eimontas Stasys, Vlado, 1933

52.    Eimontienė Konstancija, Antano, 1878-1948

53.    Eimontas Antanas, Vlado, 1948-1949 Eimontas Vladas, Stasio, 1955 gimęs tremtyje

54.    Budrienė Marijona, Kazio, 1896

55.    Budrytė Vlada, Vlado, 1927

56.    Budrys Valentinas, Vlado, 1928

57.    Linkutė Ona, Petro, 1911

58.    Sprindžiūnas Jonas, Stasio, 1913

59.    Sprindžiūnienė Stasė, Petro, 1918

Dokaus km.

Ūkis 20 ha

60.    Kasinskas Feliksas, Antano, 1886-1950

61.    Kasinskienė Adelė, Kosto, 1896

62.    Nekrošius Boleslovas, Igno, 1908

63.    Nekrošienė Eleonora, Simono, 1911-1952

64.    Nekrošaitė Genė, Boleslovo, 1934

65.    Nekrošius Česlovas, Boleslovo, 1935

66.    Nekrošius Otanas, Boleslovo, 1946

Gegužėnu vk.

67.    Draudvila Stanislovas, Povilo, 1887

68.    Draudvilienė Pranė, Jono, 1897

69.    Draudvilaitė Elena, Stasio, 1924

Gučkampio km Ūkis 12 ha

70.    Lebedinskas Jonas, Aleksandro, 1882

71.    Lebedinskienė Kazimiera, Kazio, 1899

72.    Lebedinskaitė Malvina, Jono, 1926

73.    Lebedinskas Pranas, Jono, 1928

Jotautų km.

74.    Dambrauskas Jurgis, Donato, 1888-1971

75.    Dambrauskaitė Janina, Jurgio, 1927, mirė tremtyje Joteikių km

76.    Žutautas Jonas, Klemenso, 1884

77.    Žutautienė Stanislava, Vinco, 1891

78.    Žutautaitė Genė, Jono, 1930

79.    Žutautaitė Vanda, Jono, 1937

80.    Žutautas Vincas, Igno, 1903-1954 Jurgiškių km.

81.    Ugianskas Juozas, Kazio, 1884

82.    Ugianskaitė Jadvyga, Juozo, 1921

83.    Ugianskaitė Stefanija, Juozo, 1924

84.    Ugianskas Mamortas, Juozo, 1928

Juodgirio vk.

85.    Daugėla Vitas, Adolfo, 1895

86.    Daugėlienė Juzė, Vinco, 1891

87.    Rakauskienė Marija, Stasio, 1914

88.    Rakauskaitė Janina, Jono, 1937

89.    Rakauskas Česlovas, Jono, 1938

Rakauskas Jonas, Simono, 1902, pabėgo, 1951 ištremtas į Irkutską

Rakauskas Jonas-Augustinas, 1934, pabėgo, 1951 ištremtas į Irkutską

Kampiškių km.

Ūkis 40 ha

90.    Zaleskis Mykolas, Jurgio, 1896

91.    Zaleskienė Jadvyga, Martyno, 1897-1951

92.    Zaleskis Raimondas, Mykolo, 1926

93.    Zaleskis Liampertas, Mykolo, 1930

Kantrimių km.

Ūkis 26 ha

94.    Česas Stasys, Adomo, 1903

95.    Česienė Aleksandra, Petro, 1908

96.    Česas Antanas, Srasio, 1937

97.    Česas Juozas, Stasio, 1939

98.    Česaitė Janina, Stasio, 1944.

99.    Ilevičienė Anelė, Jono, 1890-1956

100.    Ilevičius Povilas, 1888-1955

Kunigiškių km.

101.    Mikalauskas Jonas, Jono, 1868-1950

102.    Mikalauskienė Kazė, Tomo, 1880-1949

103.    Mikalauskas Antanas, Jono, 1916

104.    Mikalauskienė Bronė, Adolfo, 1909

105.    Mikalauskas Pranas, Antano, 1954-1954

106.    Mikalauskas Matas, Jono, 1912-1958

107.    Mikalauskaitė Birutė, Mato, 1948

108.    Pociuvienė Bronė, Jono, 1912

109.    Pocius Petras, Prano, 1940

110.    Pocius Antanas, Prano, 1942

111.    Pociūtė Elena, Prano, 1945-1949

112.    Pocius Petras, Igno, 1844-1948

113.    Stankuvienė Zofija, Bendo, 1889-1953

114.    Stankus Antanas, Jono, 1916

115.    Stankuvienė Marijona, Mato, 1876-1951 Stankus Stasys, Jono, 1922,1951 įkalintas

Kruvandų km.

Ūkis 50 ha

116.    Vaidotas Povilas, Juozo, 1895

117.    Vaidotienė Aleksandra, Alekso, 1905

118.    Vaidotas Romas, Povilo, 1935

119.    Vaidotas Juozas, Povilo, 1942

120.    Vaidotienė Stefanija, Zigizmundo, 1863-1948

Langokų km.

121.    Kačenauskas Jonas, Mato, 1900

122.    Kačenauskienė Jadvyga, Prano 1899

123.    Kačenauskas Česlovas, Jono, 1935

124.    Vainorienė Sofija Benado, 1895-1953 Vainorytė Vlada, Petro, 1926, įkalinta Vorkutoje Vainora Petras, Petro, m.n., įkalintas Vorkutoje

Leberviškių km.

125.    Kulikauskas Martynas, Motiejaus, 1860-1948

126.    Kulikauskas Stasys, Martyno, 1919

127.    Vaivadienė Eleonora, Martyno, 1905

128.    Vaivadaitė Danutė, Kazio, 1936

129.    Vaivadaitė Zita, Kazio, 1941

130.    Žutautas Napaleonas, Stanislovo, 1909

131.    Žutautienė Apolonija, Vinco, 1886

132.    Žutautaitė Felicija, Stanislovo, 1913

Malupių km.

Ūkis 20 ha

133.    Nagreckienė Rozalija, Antano, 1886

134.    Nagreckaitė Marijona, Kazimiero-Juškevičienė, 1918 Nagreckas Viktoras, Aleksandro, 1948

Mantagailių km.

135.    Prailgauskienė Ona, Martyno, 1875-1948

136.    Prailgauskas Juozas, Igno, 1861-1948

137.    Prailgauskienė Ona, Jurgio, 1865-1948

138.    Prailgauskas Pranas, Juozo, 1913

139.    Ramoška Andrius, Adomo, 1883

140.    Ramoškienė Mikasė, Antano, 1883

Matešių km.

Ūkis 19 ha

141.    Rickevičius Povilas, Juozo, 1885

142.    Rickevičienė Bronislava, Motiejaus, 1888, mirė tremtyje

143.    Rickevičiūtė Stefanija, Povilo, 1914

144.    Rickevičiūtė Genovaitė, Povilo, 1921

145.    Rickevičius Vytautas, Povilo, 1921

146.    Rickevičius Kazys, Povilo, 1924

Miliūnų km.(Mileikių km.)

147.    Kriučkauskas Vincas, Kazio, 1870-1949

148.    Kriučkauskienė Magdalena, Tomo, 1893

149.    Kriučkauskas Valentinas, Vinco, 1917

Pabalių km.

150.    Skuodienė Jadvyga, Adolfo, 1896-1950

151.    Skuodytė Janina, Aleksandro, 1928

152.    Skuodis Aleksandras, Aleksandro, 1930

Skuodis Aleksandras, m.n., 1941 suimtas, dingęs be žinios

Paupstalio km.

153.    Ambrazas Matas, Prano, 1889

154.    Ambrazienė Ona, Prano, 1901-1949

155.    Ambrazas Pranas, Mato, 1928

156.    Ambrazaitė Antosė, Mato, 1933

Paskistuonių km.

Ūkis 25 ha

157.    Maziliauskienė Aleksandra, Juozo, 1906

158.    Maziliauskas Pranas, Mataušo, 1927

159.    Maziliauskaitė Benedikta, Mataušo, 1930

160.    Maziliauskas Alfredas, Mataušo, 1941 Maziliauskas Albertas, Prano, 1953 gimęs tremtyje

161.    Puidokas Dzidorius, Igno, 1861-1948

162.    Puidokienė Marijona, Kazio, 1872-1949

163.    Puidokas Antanas, Izidoriaus, 1900

164.    Puidokas Bronius, Izidoriaus, 1897

165.    Puidokaitė Elena, Broniaus, 1927

166.    Puidokas Stasys, Broniaus, 1934-1954

167.    Puidokas Bromus, Broniaus, 1937

Ūkis 14 ha

168.    Vaivada Benediktas, Adomo, 1899

169.    Vaivadienė Ieva, Jono, 1902

170.    Vaivada Stanislovas, Benedikto, 1938

171.    Vaivada Juozas-Pranas, Benedikto, 1936

172.    Vaivadaitė Stanislava, Benedikto, 1933

Padubysio km.

173.    Masteikinė Janina, Stasio, 1922

174.    Masteikaitė Irena, Vitoldo, 1943

Ūkis 40 ha

175.    Banionis Juozas, Juozo, 1893

176.    Banionienė Pranciška, Jono, 1891

177.    Banionytė Janina, Juozo, 1926

178.    Banionytė Albina, Juozo, 1928

179.    Banionytė Uršulė, Juozo, 1932

180.    Banionis Kęstutis, Juozo, 1934

181.    Banionytė Birutė, Juozo, 1940

182.    Banionytė Meilutė, Juozo, 1941

Banionis Algimantas, Juozo, 1930,1948 įkalintas Banionienė Albina, Vinco 1921,1946 įkalinta

Prienų km.

183.    Čibirkienė Antanina, Tomo, 1892

184.    Čibirka Aloyzas, Juozo, 1922

185.    Čibirka Antanas, Andriaus, 1878-1955, mirė Jenisiejske

186.    Matelis Jeronimas, Jurgio, atsargos karininkas 1896-1954

187.    Matelienė Teresė, Prano, 1902

Matelytė Irena, Jaronimo, 1924,1948 ištremta į Krasnojarsko sr., 1950 atvežta į Igarką

Matelis Zenonas, Jaronimo, 1929,1948 įkalintas Baikanūro kalėjime, nuo 1954 - tremtis Igarkoje

Paprienių km.

188.    Damašauskas Mykolas, Antano, 1901

189.    Damašauskienė Mikasė, Mykolo, 1899-1950

190.    Damašauskas Antanas, Mykolo, 1931

191.    Damašauskas Vytautas, Mykolo, 1938

192.    Damašauskas Česlovas, Mykolo, 1943-1948

Radviliškių km.

Ūkis 30 ha

193.    Daugvila Kazimieras, Jono, 1874-1954

194.    Daugvilienė Liudvika, Broniaus, 1885

Skinderiškių km.

195.    Butkevičius Julijonas, Zacharo, 1909

Survilų km.

Ūkis 22 ha

196.    Packaitienė Kobrina, Mykolo, 1867-1952

197.    Budrienė Stasė, Stasio, 1893

198.    Budrys Martynas, Jono, 1889

199.    Budrytė Stasė, Martyno, 1931

200.    Budrytė Konstancija, Martyno, 1928

201.    Budrys Stasys, Kosto, 1948

202.    Katkevičius Simonas, Tomo, 1884-1956

203.    Katkevičienė Katerina, Juozo, 1889-1954

Šlapučiu km.

Ūkis 15 ha

204.    Marma Vincentas, Kazio, 1891

205.    Marma Antanas, Vinco, 1926

206.    Marmaitė Irena, Vinco, 1930

207.    Marmaitė Regina, Vinco, 1932

208.    Marma Kazys, Vinco, 1933

209.    Marmienė Marijona, Juozo, 1895

210.    Marma Pranas, Prano, 1926

211.    Marma Julius, Prano, 1927

212.    Marmaitė Julija, Prano, 1931

213.    Marma Antanas, Prano, 1933

Marma Alfonsas, Prano, 1928, įkalintas Magadane, vėliau tremtis Igarkoje

214.    Staniulis Stasys, Martyno, 1891

Staniulienė Jadvyga, Jurgio, 1907, pabėgo vežant, 1949 ištremta į Irkutsko sr.

215. Ročkus Kazys, Benado, 1915

216. Ročkienė Elena, Stasio, 1924 Ročkutė Danutė, 1956 gimusi tremtyje

217. Tarankus Jonas, Adomo, 1894

218. Tarankienė Ona, Vinco, 1899

219. Tarankus Antanas, Jono, 1925

220. Tarankutė Jadvyga, Jono, 1933

221. Tarankus Kazimieras, Jono, 1934

222.    Tarankus Stanislovas, Jono, 1940-1949

Vaiciūliškių km.

Ūkis 40 ha

223.    Šaltis Česlovas, Jono, 1928

Šaltytė Janina, Česlovo, 1954 gimusi tremtyje Šaltis Algis, Česlovo, 1957 gimęs tremtyje

Vincentavos vs.

224.    Pauliukaitis Stasys, Adomo, 1883

225.    Pauliukaitienė Antanina, Antano, 1892

226.    Pauliukaitis Bronius, Stasio, 1920

227.    Pauliukaitienė Stasė, Vinco, 1920

228.    Pauliukaitis Adomas, Stasio, 1913

229.    Pauliukaitienė Mikasė, Stasio, 1923

230.    Pauliukaitis Ignas, Adomo, 1947-1950 Pauliukaitis Leonas, Adomo, 1953-1953

Vozbutų km.

Ūkis 12 ha

231.    Beniulis Pranas, Andriaus, 1889-1950

232.    Beniulienė Antanina-Pranciška, 1899

233.    Beniulis Viktoras, Prano, 1927

234.    Beniulytė Elena, Prano, 1932

235.    Beniulis Kazimieras, Prano, 1935

236.    Kemzūra Jurgis, Antano, 1902

237.    Kemzūrienė Anelė, Igno, 1914

238.    Kemzūra Algis, Jurgio, 1945

239.    Kemzūraitė Nijolė, Jurgio, 1946

240.    Kemzūraitė Stasė, Jurgio, 1948-1948 Kemzūra Ignas, Jurgio, 1952-1952

241.    Kemzūra Bronius, Prano, 1879-1948

242.    Kemzūrienė Ona, Kazio, 1889-1948

243.    Kemzūra Jonas, Broniaus, 1928

244.    Kemzūraitė Stasė, Broniaus, 1937

Žardiškių km.

Ūkis 44 ha

245.    Lubickas Povilas, Povilo, 1892

246.    Lubickaitė Valerija, Povilo, 1888-1956

247.    Lubickas Kazimieras, Povilo, 1890, mirė tremtyje

248.    Lubickienė Ona, Stasio, 1862-1948

Ūkis 35 ha

249.    Žukauskas Juozas, Adolfo, 1903

250.    Žukauskaitė Michalina, Adolfo, 1905-1956, tremtyje išprotėjo

251.    Žukauskienė Adolfina, Antano, 1885-1948

252.    Žukauskas Jonas, Adolfo, 1907

253.    Žukauskienė Antanina, Adomo, 1918

254.    Žukauskaitė Janina, Jono, 1939

255.    Žukauskienė Adolfina, Karolio, 1867-1948

IV. Garliavos valsčius

Bijūnų km.

1.    Akelaitienė Marijona, Kazio, 1885

2.    Akelaitis Pranas, Ipolito, 1881

3.    Akelaitytė Stefanija, Prano, 1919

4.    Akelaitytė Marija, Prano, 1921

5.    Akelaitytė Janina, Prano, 1926

6.    Čiburienė Genovaitė, Prano, 1907

7.    Čiburys Algirdas, Juozo, 1933

8.    Čiburys Kęstutis, Juozo, 1935

Daukniūnų km.

9.    Barasnevičiūtė Genė, Stasio, 1922

Karkiškų km. (Jarcevo gvv.)

Nėnius Povilas, Motiejaus, 1862

Nėniuvienė Agnieška, Andriaus, 1882, mirė tremtyje

Kietaviškių km. (Jarcevo gvv.l Ūkis 7 ha

Žukauskienė Elena, Antano, 1900 Žukauskaitė Marija, Juozo, 1929 Žukauskas Juozas, Juozo, 1932

Žukauskas Juozas, Jurgio, 1899,1946-1953 kalėjo, vėliau tremtis Pagiriu km.

15.    Andriuškevičius Juozas, Adomo, 1905

16.    Andriuškevičius Jonas, Jono, 1930-1975

17.    Bašinskienė Ona, Baltraus, 1900

Bašinskas Juozas, Juozo, 1929, pabėgo, 1948 nuteistas 10 metų Bašinskas Algirdas-Aloyzas, 1931, pabėgo, 1950 nuteistas už tai

Poderiškių km.

18.    Kavalionkina Anastazija, 1885

19.    Ščiupanova Natalija, Micheevna, 1914

20.    Ščiupanova Anna, Naumovna, 1935

21.    Ščiupanova Nina, Naumovna, 1938

22.    Ščiupanova Olimpija, Naumovna, 1942

23.    Ščiupanov Georgijus, Naumovič, 1941

Rinkūnų km.

Ūkis 14 ha

24.    Adomavičius Antanas, Lauryno, 1900

25.    Adomavičienė Marijona, Jono, 1913

26.    Adomavičius Benediktas, Antano, 1934

27.    Adomavičius Antanas, Antano, 1935

28.    Adomavičiūtė Danutė, Antano, 1936

Suvalkėlių km.

29.    Sinkevičienė Agota, Kazio, 1898-1948

30.    Sinkevičiūtė Elvyra, Kazio, 1932

31.    Sinkevičiūtė Marcelė, Kazio, 1934

Šilėnų km. (Jarcevo gvv.l

32.    Grajauskienė Marijona, Prano, 1924

Vyčiaus km. (Jarcevo gyv.)

33.    Paplauskas Simonas, Baltro, 1880

34.    Paplauskienė Marija, Juozo, 1890

35.    Paplauskaitė Marcelė, Simono, 1919

36.    Paplauskaitė Konstancija, Simono, 1922

37.    Paplauskas Pranas, Simono, 1924

38.    Paplauskaitė Valentina, Simono, 1936

V. Jonavos valsčius

lonavos miestelis

1.    Bakšinskas Matas, Teofilio, 1897-1964

2.    Bakšinskienė Stasė, Jokimo, 1895-1976

3.    Bakšinskas Alfonsas, Mato, 1933

4.    Bikinas Vacys, Petro, 1896

5.    Bikinienė Juzefą, Juozo, 1897 Bikinas Juozas, Vaciaus, m.n., įkalintas

6.    Mazūrienė Genė, Vaciaus, 1921

7.    Mazūras Drąsutis, Leono, 1943 Mazūras Leonas, m.n., įkalintas

8.    Geduškienė Zofija, Stasio, 1906

9.    Geduškaitė Marytė, Jono, 1933

Geduška Viktoras, Jono, 1930,1946 įkalintas, vėliau tremtis Igarkoje

Geduškaitė Laima, Viktoro, 1956 gimusi tremtyje Geduška Algirdas, Viktoro, 1956 gimęs tremtyje

10.    Eimontas Vladas, Prano, 1894-1950

11.    Eimontienė Valerija, Leono, 1897

12.    Eimontaitė Regina, Vlado, 1924

13.    Eimontaitė Marytė, Vlado, 1926

14.    Eimontas Vladas, Vlado, 1931

15.    Eimontas Vilhelmas, Vlado, 1932

16.    Eimontaitė Anatolija, Vlado, 1938 Šilo Liudmila, 1953 gimusi tremtyje Šilo Natalija, 1956 gimusi tremtyje Šilo Vilija, 1956 gimusi tremtyje

17.    Kartanienė Eleonora, Valerijaus, 1915

18.    Kartanas Virginijus, Jono, 1940

19.    Krečmaras Vytautas, Juozo, 1921

20.    Krečmarienė Janina, Juozo, 1925

21.    Krečmaraitė Nijolė, Vytauto, 1944

22.    Krečmaras, v.n., 1946

Krečmaras Antanas, Vytauto, 1948 gimė vagone.

23.    Krečmarienė Elena, Stasio, 1895

24.    Pinkevičienė Antanina, Jono, 1905

25.    Pinkevičiūtė Genė, Vaclovo, 1935

26.    Pinkevičiūtė Zita, Vaclovo, 1942

27.    Liugėnienė Elžbieta, Jono, 1861-1948

28.    Pinkevičius Juozas, Jurgio, 1905

29.    Pinkevičiūtė Ieva, Juozo, 1909

30.    Pinkevičiūtė Sofija, Juozo, 1934

31.    Pinkevičiūtė Filomena, Juozo, 1934

32.    Pinkevičiūtė Henrikas, Juozo, 1936

33.    Ragelskis Algis, Jono, 1933

Ragelskis Jonas, Antano, 1903,1948 ištremtas į Nižnij Ingaš, Krasnojarsko sr.

Ragelskis Adolfas, Jono, 1927,1948 ištremtas į Nižnij Ingaš, Krasnojarsko sr.

Ragelskienė, v.n.,1906,1948 ištremtas į Nižnij Ingaš, Krasnojarsko sr.

34.    Simonavičienė Leokadija, Adomo, 1892-1949

35.    Simonavičiūtė Irena, Valerijaus, 1925

36.    Simanavičiūtė Elvyra, Stasio, 1947-1949

37.    Simanavičius Juozas, Stasio, 1948.V.19 - 1948.VII.

Beržiu dv.

38.    Jankauskas Jonas, Broniaus, 1897

39.    Jankauskienė Marytė, 1912

40.    Jankauskas Stasys, Jono, 1937

41.    Jankauskaitė Karolina, Jono, 1939

42.    Mikučiauskas Edmundas, Izidoriaus 1901

43.    Mikučiauskienė Stefanija, Vinco, 1901, mokytoja

44.    Mikučiauskas Tadas, Edmundo, 1931

45.    Mikučiauskaitė Irena, Edmundo, 1933

46.    Mikučiauskas Algirdas, Edmundo, 1937

47.    Sviderskas Vincas, Vinco, 1882-1956

48.    Sviderskienė Barbora, Igno, 1884

Čičinu km.

Ūkis 46 ha

49.    Jackonienė Vanda, Petro, 1893-1949

50.    Jackonytė Elena, Kazio, 1928

51.    Jackonytė Marytė, Kazio, 1931

52.    Jackonytė Kazimiera, Kazio, 1934

Jackonis Kazys, Jurgio, 1880, pabėgo, 1949 - ištremtas į Irkutsko sr.

Čiudu vk.

Ūkis 10 ha

53.    Mingaila Stasys, Vinco, 1884-1955

55.    Mingailienė Apolonija, Prano, 1899

56.    Mingailaitė Regina, Stasio, 1934

57.    Mingailaitė Elena, Stasio, 1936

Gudonių km.

58.    Gaižauskas Pranas, Juozo, 1896-1956

59.    Gaižauskienė Anelė, Mato, 1904

60.    Gaižauskaitė Ona, Prano, 1933 Gaižauskas, v.n., m.n., įkalintas

Laukagalių km.

Ūkis 34 ha

61.    Baranauskienė Elena, Kazio, 1883-1956

62.    Baranauskaitė Sofija, Juozo, 1923

Bareiša Rimantas, Prano, 1958 gimęs tremtyje

63.    Baranauskienė Elena, Adolfo, 1892

Baranauskas Vytautas, Petro, 1881-1956, mirė Magadane, įkalinimo vietoje

Lekiškių km.

64.    Davalga Kazimieras, Ievos, 1879

65.    Petrauskienė Marytė, Aleksandro, 1923

Kunigiškių km.

66.    Palaimienė Joana-Ieva, Juozo, 1874-1948

67.    Palaimienė Alina, Viktoro, 1915

68.    Palaimaitė Janina, Antano, 1940

69.    Palaima Antanas, Antano, 1948

Kurmagalos km.

70.    Sadauskienė Malvina, Kazio, 1902

71.    Sadauskas Bronius, Broniaus, 1936

72.    Sadauskas Marijonas, Broniaus, 1939

Makarovkos (Voveriškės) vs.

73.    Zasčiurinskas Vaclovas, Vlado, 1889-1952

74.    Zasčiurinskaitė Jadvyga, Vaclovo, 1935

75.    Zasčiurinskaitė Teresė, Vaclovo, 1936

Markutiškių dv.

76.    Ramanauskas Juozas, Kazio, 1890-1948, mirė kelyje.

77.    Ramanauskas Juozas, Juozo, 1928 Ramanauskas Algis, Juozo, 1959 gimęs tremtyje

Normainėlių vk.

78.    Tofkevičius Julius, Anupro, 1892

79.    Tofkevičienė Leokadija, 1893

80.    Tofkevičiūtė Teodora, Juliaus, 1925

81.    Tofkevičius Leonas, Juliaus, 1931

Paberžės pl.

Ūkis 90 ha

82.    Gradauskaitė Pranė, Vinco, 1913 Navickaitė Janina, Juozo, 1951 gimusi tremtyje Gradauskas Vincas, m.n., pabėgo, 1951 ištremtas su vaikais

Rimkų km.

83.    Ankudinova Ustina, Isakovna, 1905

84.    Ankudinovas Jonas, Samsono, 1930

85.    Ankudinova Nina, Samsono, 1935

86.    Ankudinovas Fedoroas, Samsono, 1937

87.    Ankudinova Vasilisa, Samsono, 1940

Ruklos km.

Ūkis 20 ha

88.    Lukoševičius Dominykas, Igno, 1880-1949

89.    Lukoševičienė Marijona, Jono, 1885-1949

90.    Lukoševičiūtė Katerina, Dominyko, 1913

91.    Lukoševičienė Marija, Igno, 1914

92.    Lukoševičiūtė Aldona, Justino, 1940-1970

93.    Lukoševičius Julius, Justino, 1944

Lukoševičius Jonas, Dominyko, 1912,1948 nuteistas 10 metų, mirė lageryje Lukoševičius Justinas, v.n., įkalintas Dudinkoje

94.    Trakimienė Jadvyga, Andriaus, 1922

95.    Trakimaitė Ramutė, Juozo, 1942

96.    Trakimienė Janina, Vinco, 1912

97.    Trakimaitė Vaclova, Vinco, 1934

98.    Trakimaitė Gražina, Vinco, 1938

Trakimas Juozas, Stasio, 1915-1946, mirė Omske, įkalinimo vietoje

Sangailiškių km.

Ūkis 37 ha

99.    Garšva Ipolitas, Adomo, 1907

100.    Garšvienė Joana, Petro, 1908

101.    Garšvaitė Judita, Ipolito, 1935

102.    Garšvaitė Zigfrida, Ipolito, 1938

103.    Garšvaitė Kristina, Ipolito, 1942

Skarulių km.

104.    Bubėnienė Stefanija, Juozo, 1889

105.    Bubėnaitė Stefanija, Liudo, 1919

106.    Bubėnaitė Anastazija, Liudo, 1923

107.    Maročkienė Apolonija, Liudo, 1914-1951

108.    Maročka Liudvikas, Andriaus, 1937

109.    Maročka Stanislavas, Andriaus, 1942

Skraudinės km.

110.    Butrimavičius Jonas, Mykolo, 1908

111.    Butrimavičienė Petronėlė, 1910

112.    Butrimavičius Petras, Jono, 1936

113.    Butrimavičiūtė Ona, Jono, 1938

114.    Butrimavičiūtė Marija, Jono, 1942

115.    Butrimavičius Jonas, Jono, 1945

116.    Butrimavičiūtė Genovaitė, Jono, 1947-1948

117.    Butrimavičius Česlovas, Jono, 1947-1948

Širvių-Šilų vs.

118.    Smailys Jonas, Miko, 1881-1960

119.    Smailienė Sofija, Juozo, 1885

Upninkų km.

120.    Strolia Jonas, m.n.

121.    Strolienė Angelė, m.n.

122.    Strolia Juozas, Jono, 1936

123.    Strolia Adomas, m.n.

124.    Strolia Viktoras, m.n.

Užupės km.

125.    Vareikienė Antanina, Jurgio, 1910

126.    Vareikis Vytautas, Benedikto, 1912 Vareikis Benediktas, m.n., 1946 įkalintas

Varnutės km.

127.    Martinaitis Stanislovas, Martyno, 1885

128.    Martinaitis Vytautas, Stanislovo, 1928

Varpės km.

Ūkis 14,5 ha

129.    Einevičius Pranas, Jono, 1907

130.    Einevičienė Teklė, Vlado, 1912

Varpėnu km.

131.    Bartusevičienė Uršulė, Juozo, 1874, mirė tremtyje Vilkynės km.

132.    Valodkienė Michalina, Severeno, 1921, mirė tremtyje

133.    Valodka Ričardas, Henriko, 1942-1948

134.    Valodka Zbignevas, Henriko, 1945-1948

135.    Cibutavičius Jonas, Andriaus, 1893

136.    Cibutavičienė Juzefą, Stasio, 1908

137.    Cibutavičiūtė Marytė, Jono, 1928

138.    Cibutavičiūtė Janina, Jono, 1938

139.    Cibutavičius Jonas, Jono, 1945

Žinėnų km.

140.    Gudavičienė Marijona, Vinco, 1912

Gudavičiūtės Kristina, Irena ir Gudavičius Julius gimę tremtyje

VI. Lapių valsčius

Antoniškių vs.

Ūkis 35 ha

1.    Bielejeva Agafija, Jakovo, 1886

2.    Fromičevas Grigorijus, Jakovo, 1885-1948

3.    Fromičevas Levas, Grigorijaus, 1922

Dromeikių km.

4.    Leonavičius Mikas, Karolio, 1888

5.    Leonavičienė Veronika, Vlado, 1893

6.    Leonavičius Vaclovas, Miko, 1934

7.    Vaškevičienė Anelė, Jono, 1891-1953

8.    Vaškevičius Česlovas, Vlado, 1928-1949

9.    Vaškevičiūtė Regina, Vlado, 1934

10.    Vaškevičiūtė Margarita, Vlado, 1942

Didžiosios Lapės km.

11.    Januškevičienė Marijona, Jono, 1869-1948

12.    Januškevičienė Joana, Jono, 1905

13.    Januškevičiūtė Marijona, Igno, 1928

14.    Januškevičiūtė Valė, Igno, 1942

Eigirgolės km.

15.    Bagdonas Petras, Jono, 1900

16.    Bagdonienė Veronika, Prano, 1904

17.    Bagdonas Stasys, Petro, 1940

18.    Eimontas Adomas, Stasio, 1904

19.    Eimontienė Ieva, Juozo, 1917

20.    Eimontaitė Stasė, Adomo, 1940

21.    Eimontaitė Honorata, Adomo, 1942

22.    Linevičiūtė Jadvyga, Prano, 1902

23.    Rimkevičienė Jadvyga, Alekso, 1909

24.    Rimkevičius Eurikas, Fabijono, 1935

25.    Rimkevičiūtė Sofija, Fabijono, 1937

26.    Rimkevičiūtė Filomena, Fabijono, 1939

27.    Rimkevičius Antanas, Igno, 1862-1942

28.    Rimkevičius Juozas, Jurgio, 1905

29.    Venskevičienė Sofija, Teofilio, 1881-1948 Kudrėnų km.

30.    Zdanavičius Jonas, Vlado, 1885, teisininkas

31.    Zdanavičienė Elizabeta, Jono, 1893

Kumpiu km.

32.    Mikalauskienė Emilija, Stasio, 1902

33.    Mikalauskaitė Stasė, Stasio, 1932

34.    Mikalauskas Zigmas, Stasio, 1934

Lepšiškių km.

35.    Michnevičienė Jadvyga, Petro, 1906-1957

36.    Michnevičius Alfonsas, Vaclovo, 1938

37.    Michnevičius Česlovas, Vaclovo, 1942

38.    Michnevičius Liudvikas, Vaclovo, 1947

39.    Michnevičius Vaclovas, Prano, 1913

40.    Michnevičius Pranas, Vladislovo, 1883 -1957

41.    Michnevičiūtė Veronika, Antano, 1898

42.    Michnevičius Vladas, Prano, 1914

43.    Michnevičienė Uršulė, 1900

44.    Michnevičius Steponas, Prano, 1931 Michnevičius Vaclovas, Vladislovo, 1888, pabėgo, 1949 ištremtas į Irkutsko sr.

Masteikiu km.

45.    Šilanskas Mikas, Juozo, 1888

46.    Šilanskienė Bronislava, Gilijono, 1898

47.    Šilanskienė Vanda, Mykolo, 1919

Pakalniškiu vk.

48.    Sabaliauskas Antanas, Martyno, 1897

49.    Sabaliauskas Bronius, Antano, 1925

50.    Sabaliauskaitė Antanina, Antano, 1930

51.    Sabaliauskas Antanas, Antano, 1932

52.    Sabaliauskas Vytas, Antano, 1933

53.    Sabaliauskas Česlovas, Antano, 1935

54.    Sabaliauskas Mikas, Antano, 1936

55.    Sabaliauskas Juozas, Antano, 1943

56.    Sabaliauskas Jonas, Antano, 1945

57.    Sabaliauskaitė Ona, Antano, 1945

Radikių km.

58.    Vabalevičius Jonas, Jono, 1892

59.    Vabalevičienė Adelė, Stasio, 1901

Ražių km.

60.    Jusevičius Petras, Jono, 1882-1954

61.    Jusevičienė Teofilė, Jurgio, 1890

62.    Jusevičiūtė Anastazija, Petro, 1921

63.    Jusevičiūtė Stefanija, Petro, 1923

Romaškių km.

64.    Ibianskas Petras, Konstantino, 1870-1949

65.    Ibianskienė Elena, Petro, 1900

66.    Ibianskaitė Liucija, Petro, 1924

Ūkis 38 ha

67.    Karpavičienė Ona, Mato, 1884-1950

68.    Zdanavičiūtė Julija, Kazio, 1907

Romaškių-Romaškonių km.

69.    Ramoška Jonas, Justo, 1894

70.    Ramoška Steponas, Jono, 1927

71.    Urbonavičius Stepas, Jono, 1899

72.    Urbonavičiūtė Stasė, Stepo, 1940

Romaškių-Būdos vn.

Ūkis 10 ha

73.    Kvietinskas Juozapas, Martyno, 1899

74.    Kvietinskienė Jadvyga, Stanislovo, 1911

75.    Kvietinskas Henrikas, Juozapo, 1944

76.    Kvietinskas Zigmundas, Juozapo, 1946-1948

77.    Kvietinskas Antanas, Martyno, 1908

78.    Kvietinskienė Elžbieta, Petro, 1913

79.    Kvietinskas Marijonas, Antano, 1939

80.    Kvietinskaitė Ona, Antano, 1941

81.    Kvietinskas Česlovas, Antano, 1943

82.    Kvietinskienė Michalina, 1878-1949

83.    Kvietinskas Bronislavas, Martyno, 1892-1954

84.    Kvietinskienė Marijona, Martyno, 1898-1952

85.    Kvietinskaitė Halina, Stasio, 1938, įdukrinta

86.    Kvietinskas Mykolas, Martyno, 1895

87.    Kvietinskienė Sofija, Vlado, 1895

88.    Kvietinskas Vladas, Mykolo, 1927

89.    Kvietinskas Edmundas, Mykolo, 1932

90.    Kvietinskaitė Sofija, Mykolo, 1938

91.    Nekrošienė Rozalija, Mykolo, 1857-1948, mirė kelyje

92.    Kvietinskas Jonas, Martyno, m.n.

93.    Kvietinskienė Elena, Antano, 1900

94.    Gerlinskaitė Marytė, Efimo, m.n.

Salių km.

95.    Vabalevičius Vincas, Juozo, 1902, pabėgo iš Igarkos, nuteistas Lietuvoje

Tauropolio dv.

Ūkis 28 ha

96.    Bartusevičienė Veronika, Prano, 1900

97.    Bartusevičius Steponas, Vlado, 1937

98.    Bartusevičiūtė Juzefa, Vlado, 1938

99.    Bartusevičiūtė Janina, Vlado, 1943

100.    Bartusevičienė Sicilija, Juozo, 1872-1952

101.    Bartusevičiūtė Marijona, Vlado, 1916-1948 Bartusevičius Vladas, Vlado, m.n., 1946 įkalintas