_files/I-Laisve-1975-63-64(100-101)-1.jpg)
T u r i n y s
Redakcinė kolegija: Įskliaustoji šimtinė ....................................... 1
Kun. dr. V. Kazlauskas: Lietuvių viltys išlaisvinimo teologijos šviesoje ....... 4
Aušra-Marija Jurašienė: Kūrybos problema dabartinėje Lietuvoje ................ 31
Julius Vidzgiris: Marksistinis žmogaus samprotis ir žmoniškumo siekis ......... 43
Dokumentų šviesoje: Jono Jurašo liudijimas .................................... 62
LFB studijų savaitės dalyviai: Mūsų žodis bendraisiais rūpesčiais ............. 73
IDĖJOS IR DARBAI:
Tėvynėje: Lietuvos Bažnyčia šveicaro akimis (J. V./ELI);
Ne Muravjovo laikai (A. S./ELI));
Lietuvos demografiniai rūpesčiai (Dr. J. V.) ........................ 74
Išeivijoje: Veiksniai kryžkelėse (K. Nemura);
Vasario 16-sios gimnazija (V. N.) ................................. 82
Pasaulyje: Lietuviškos programos Laisvės radijuje (Dr. J. Gintautas/ELI);
Nuo Vienos iki Helsinkio (Vytautas Vaitiekūnas);
Žmogaus teisės ir tarptautinis atoslūgis (E.V.Š) ................... 92
Gyvoji mintis: Lietuviškųjų studijų savaičių dvidešimtmetis (Kun.Bronius Liubinas)
JAV ir Kanados LFB XIX stovykla (V. Rociūnas);
Prie Didžiojo ežero (A. Lembergas) ............................ 109
Vardai įvykiuose: “Savo įsitikinimais aš neprekiauju’’ — Petras Paulaitis —
laisvės kovotojas, kurio negalime užmiršti (Dr. J. Vd./ELI) 142
Mūsų mirusieji
PDF 
Fotografinė kopija 
BOX 
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1975 63-64(100-101)
_files/I-Laisve-1975-63-64(100-101)-2.jpg)
Nr. 63-64 (100-101) 1975 M. RUGPIÜTIS
Į LAISVĘ žurnalas nuo 1953 eina Amerikoje, bet savo pradžią veda iš vokiečių okupacijos metais Lietuvoje leisto to paties vardo pogrindinio laikraštėlio. Tas tęstinumas tarp kitko atsispindi ir žurnalo numeracijoje, žymint skliausteliuose nuo 1943 pasirodžiusių numerių skaičių. Taip skaičiuojant, mūsų žurnalas peršoko šimtinę.
Kai pirmosiomis 1941 tautos sukilimo dienomis sukilėlių krauju ir ryžtu buvo nuplauta pirmosios okupacijos gėda ir iš naujo deklaruota nepalaužiama tautos valia būti laisva, svaiginančios pergalės akimirkoje nepasiekiamas laisvės idealas atrodė tapęs tikrove. Kaip galingas žaibas, skrosdamas audros aptemdytą padangę, ją nuplieskia šviesa, taip laisvės šūkis nusmelkė sukilusios tautos sąmonę savo akinančia jėga. LAISVĖ — taip ir ne kitaip turėjo skambėti kovų sukūry sukilėlių paruošto laikraščio pavadinimas. Įžvalgi Laikinosios vyriausybės faktinio vadovo plunksna jį pakeitė tikslesniu ir prasmingesnių — Į LAISVĘ. Spausdintas žodis, skelbiantis sukilusios tautos tiesą, turėjo atspindėti tikrovę be pagražinimų, išsklaidyti trumpalaikę iškovotos pergalės džiaugsmo įkarštyje susidariusią iliuziją, kad laisvė čia pat pasiekiama rankomis, ir ją pakeisti pastovia valios įtampa, suteikiant jai dinaminę kryptį — į laisvę. Tai buvo drauge ir įspėjimas nenurimti, nepasitenkinti vienkartiniu laimėjimu, ir kvietimas susitelkti prasidėjusiai kovai, ją neatlyžtamai vesti permainingomis sąlygomis ligi galutinės pergalės.
Skaityti daugiau: ĮSKLIAUSTOJI ŠIMTINĖ
KUN. DR. V. KAZLAUSKAS
1. LAISVĖS RŪPESTIS IR LAISVĖS TEOLOGIJA
1. Lietuviškasis laisvės rūpestis laisvės dialektikoje
Lietuvių tautos rūpesčiai ir viltys pastaraisiais dešimtmečiais yra susitelkę viename žodyje: laisvė.
Laisvė yra daugiaprasmis žodis. Mūsų laikais kiekvienas žmogus ko nors reikalauja laisvės vardan. Užtenka susipažinti su šiuo metu įvairiuose kraštuose vykstančių tautinių ir tarptautinių suvažiavimų, studijų savaičių bei konferencijų programomis, kad pamatytume, jog visur pirmon vieton yra keliamas laisvės rūpestis. Galima sakyti, kad visas šių laikų humanistinis sąjūdis — žmogaus vertės, jo asmens orumo, jo neliečiamų teisių sąjūdis — yra ne kas kita, kaip visokeriopo žmogaus laisvinimo pastangos.
Jeigu dar visai neseniai tautų vadai didžiuodavosi plačiomis kolonijomis, užkariautų žemių plotais ir pavergtų gyventojų milijonais, tai šiandien jau net ir žiauriausi kolonizatoriai ir pikčiausi imperialistai svetimų teritorijų okupaciją bei tautų pavergimą yra priversti pridengti “išlaisvinimo” kauke.
Tai neabejotinos kultūrinės, socialinės ir moralinės pažangos ženklas. Iš kitos pusės, “išlaisvinimo” kauke pridengta vergija yra aliarmo signalas, kuris įspėja, kad nepaisymas pagrindinių kiekvieno asmens laisvių, tautų ar visuomenės grupių laisvės, atmetimas prigimties įstatymo, moralės, autoriteto ir paties laisvės šaltinio — Dievo neišvengiamai veda į tironiją.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ VILTYS IŠLAISVINIMO TEOLOGIJOS ŠVIESOJE
AUŠRA-MARIJA JURAŠIENĖ
Paskaita, skaityta XXII-je Liet. studijų savaitėje, Verbanijoje, 1975.VII.13.
I
Priderėtų kalbėti apie malonius dalykus ir tam gal būt labiausiai ir tiktų poezija. “Pakilk, šuliny, giedokim jam giesmę. Šulinys, kurį kunigaikščiai iškasė, kurį tautos kilnieji padarė”, — sakoma Skaičių knygoje. Bet širdį slegia skausmas, Lietuvos žemės skausmas, ir protą kankina neišsprendžiamos problemos.
Man sunku kalbėti, nes esu dvilypėje situacijoje. Iš vienos pusės, esu jau su jumis, o, iš kitos pusės, dar tebesu visa savo dvasia, visais savo jausmais, viduje savo krašto, viduje savo tautos ir tos literatūros, apie kurią man šiandien reikia kalbėti. Man sunku kalbėti jums, nes mus skiria didelis tarpas. Nors mes esame tarsi čia pat, aš matau jūsų veidus, jūsų geras akis, bet iš tikrųjų tarp mūsų yra gal 30 metų distancija, kuri keičia, norom-nenorom, mūsų pažiūras gal net į tuos pačius reiškinius, nes kiekvienas reiškinys iš arti atrodo vienaip, iš toli — kitaip. Daug kur jūs, iš tolo, galite būti objektyvesni ir teisesni, negu mes, besimurdydami dar šiltoj žaizdoj, bet kai kurie skaudūs klausimai gal bus įdomūs ir jums.
Per tuos trisdešimt metų jums atiteko egzilio drama ir laisvė, laisvė spręsti, mąstyti, vertinti, tai yra jūsų skausmas ir jūsų teisė. Todėl jūs turite pilną teisę teisti ir mano žodžius.
Man buvo siūlyta kalbėti apie šiandieninius jaunuosius lietuvių rašytojus, arba mesti žvilgsnį į literatūrą, bet aš noriu pasilikti sau daugiau laisvės. Mano paskaita bus daugiau improvizuota. Pabandysiu pasvarstyti su jumis vieną skaudžiausių klausimų, kurie kankina daugelį krašte, ir, kaip man teko patirti, kurie kyla ir gyvenantiems Vakaruose. Kiek į mane kreipiasi įvairūs Amerikos lietuvių laikraščiai, beveik dažniausias klausimas būna: ar įmanoma tikra kūryba vadinamoje tarybinėje literatūroje partijos diktato sąlygomis?
Skaityti daugiau: KŪRYBOS PROBLEMA DABARTINĖJE LIETUVOJE
JULIUS VIDZGIRIS
1.
Rusų mąstytojas N. Berdiajevas savo studijoje “Žmogiškoji asmenybė ir marksizmas” įspėja, kad marksizmo ir humanizmo santykis yra sudėtingesnis, negu paprastai manoma. Jeigu jis drauge tvirtina, kad labai lengva įrodyti marksizmo priešybę asmenybiniam pradui, tai todėl, kad jis savaip supranta žmogų ir pagal tai kritiškai vertina marksizmą. Tačiau tokia išorinė marksizmo kritika ne tik nejaudina pačių marksistų, bet dažnai neįtikina nė tų, kurie pirmiausia norėtų susipažinti su paties marksizmo pažiūromis.
Marksizmą, kaip ir kitus mokymus, galima ir reikia kritikuoti. Toji kritika gali būti ir išorinė, ir išvidinė, bet kiekvienu atveju visuomet turėtų remtis geru paties kritikuojamojo dalyko pažinimu, kitaip kritika neatsiekia užsibrėžtojo tikslo.
Čia mums rūpi ne tiek kritiškai, kiek dalykiškai išdėstyti marksistinį žmogaus ir žmoniškumo samprotį. Nemanome, kad tai lengvas užsimojimas. Nūdienis marksizmas — labai sudėtinga šiuolaikinio gyvenimo minties ir veiklos apraiška. Ji, anot R. Areno, daugiareikšmė ir neišsemiama. Šiandien esama tiek daug skirtingų marksizmo atspalvių, kad nelengva juose susigaudyti. Ir nors visi remiasi tuo pačiu Marksu, bet jį taip įvairiai ir skirtingai, net priešingai, aiškina, jog galima tikrai pamanyti, kad yra buvęs ne vienas, bet daugybė Marksų.
Skaityti daugiau: MARKSISTINIS ŽMOGAUS SAMPROTIS IR ŽMONIŠKUMO SIEKIS
DOKUMENTŲ ŠVIESOJE
Š. m. spalio 17-19 d.d. Kopenhagoje, Danijos parlamento rūmuose, vyks Tarptautinio A. D. Sacharovo vardo Tyrinėjimo posėdžiai, kuriuose dalyvaus įvairių kraštų įžymūs politinio, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo veikėjai. Tyrinėjimo tikslas — nustatyti žmogaus teisių pažeidimo faktus Sov. Sąjungoje.
Pakviestas liudininku šiame Tarptautiniame Tyrinėjime rež. Jonas Jurašas savo liudijimą įteikė raštu.
J. Jurašas gimęs 1936, režisierius. 1967-72 Kauno dramos teatro vyr. režisierius, statė spektaklius įvairiuose SSSR miestuose. Po Kauno įvykių 1972 m. atleistas iš teatro, dvejus metus negavęs jokio darbo, 1974 gruodžio gale su šeima emigravo iš Vilniaus.
Dėkojame šio reikšmingo dokumento autoriui už sutikimą paskelbti jį šiame “Į Laisvę” numeryje. Liudijimo vertimą parūpino dr. J. Labutis.
LIETUVIŲ TAUTOS PERSEKIOJIMŲ KLAUSIMU
Tegu šiandien ant teisingumo ir objektyvumo dvasia basivadovaujančio Tarptautinio akademiko A. D. Sacharovo vardo tyrinėjimo svarstyklių bus padėti liudijimai apie visos tautos persekiojimus — tik mažytė dalelė didelės karčios tiesos apie dešimtmečiais trunkančią trijų milijonų valstybės ir tautos priespaudą, okupaciją ir genocidą.
Štai jau 35-ri metai sovietinis režimas visa savo propagandos jėga mėgina nuslėpti nuo pasaulio sąžinės tiek prievartinio Baltijos valstybių — Lietuvos, Latvijos ir Estijos — užgrobimo faktą, tiek ir iš to išplaukiančias pasekmes: teroru, jėga ir klasta palaužti tautų laisvės ir tautinės nepriklausomybės valią.
Skaityti daugiau: Tarptautiniam Sacharovo vardo tyrinėjimui Kopenhagoje
1. Vakarams darant Sovietų Sąjungai vienašališkas nuolaidas, susidaro grėsmės galimybė Baltijos tautų laisvės ir valstybinės nepriklausomybės siekimams. Studijų savaitės dalyviai skatina visus domėtis detantės politikos raida, tęsti pradėtų akciją, kad prie Europos saugumo konferencijos priimtų deklaracijų valstybių sienų klausimais būtų pridėtas pareiškimas, kad sienų nepažeidžiamumas neliečia okupuotų Baltijos valstybių aneksijos.
2. Studijų savaitės dalyviai džiaugiasi ir didžiuojasi visais tais Lietuvių Fronto bičiuliais, kurie, atlikdami savo visuomeninius uždavinius, aktyviai ir pozityviai reiškiasi Lietuvių Bendruomenės, Vliko, Lietuvių Fondo, Amerikos Lietuvių Tarybos, Balfo ir kitų bendrinių mūsų institucijų darbuose ir reiškia jiems nuoširdžią padėką.
Skaityti daugiau: MŪSŲ ŽODIS BENDRAISIAIS RŪPESČIAIS
TĖVYNĖJE
“Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” reikšmė
Šveicarijoje vokiečių kalba leidžiamas mėnesinis žurnalas “Tikėjimas antrame pasauly”, nagrinėjąs religijos, ateizmo ir žmogaus teisių klausimus komunistų valdomuose kraštuose, balandžio numeryje paskelbė savo redaktoriaus kun. Eugenijaus Vosso plačią ir dokumentuotą studiją apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Ji remiasi pačia naujausia šaltinių medžiaga, kurios pagrindą sudaro “L.K.B. Kronika”. Kai kuriuos kronikos dokumentus kun. Vossas cituoja ištisai, juos išvertęs į vokiečių kalbą. Pačioje studijos pradžioje pateikęs akademiko Sacharovo į vakarus persiųstą 5 lietuvių kunigų laišką apie pernai metų gale Vilniuje vykusią kelių religinės spaudos gamintojų bylą, autorius reiškia nuomonę, kad šitas laiškas gali būti laikomas mozaikiniu akmenėliu, vaizduojančiu nūdienį Lietuvos katalikų gyvenimą. Toliau jis pastebi: iki 1960-1970 m. vidurio pasiekdavo tik šykščios žinios iš Lietuvos. Pagrindiniai šaltiniai tada buvo trys: 1) sovietinė spauda, 2) išeivių parodymai ir 3) keliautojų pranešimai. Apie 1965 m. pasirodė naujas svarbus šaltinis — Lietuvos katalikų gaminami raštai, kurie vis daugėjo ir pasiekė savo viršūnę 1972 m. kovo mėnesį, kai pasirodė “L.K.B. Kronika”. Tačiau praėjo beveik metai, kol pirmas kronikos numeris pasiekė užsienį. Daugėjant šaltiniams ir žinioms, Vakaruose pradėjo daugiau atsirasti literatūros apie Katalikų Bažnyčią Lietuvoje.
Verta pastebėti, kad šveicarų kunigą susidomėti šiuo klausimu privertė 1972 gegužės įvykiai Lietuvoje ryšium su Romo Kalantos savanoriška gyvybės auka. Savo studijoje kun. Vossas mėgina nušviesti naujausiąją Lietuvos katalikų padėtį. Naudodamasis Vatikano metraščio “Annuario Pontificio” ir lietuviškosios kronikos žiniomis, autorius taip apibūdina dabartinę Lietuvos vyskupijų padėtį. Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius sukliudytas eiti pareigas. Vilniaus apaštališkasis administratorius vyskupas Henrikas Romanas Gulbinovičius gyvena Balstogėje, Lenkijoje. Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius taip pat sukliudytas eiti pareigas. Telšių vyskupijos apaštališkasis administratorius vyskupas Juozas Pletkus jau 79 metų amžiaus. Panevėžio vyskupiją valdo pats jauniausias amžiumi vyskupas Romualdas Krikščiūnas, taip pat apaštališkojo administratoriaus teisėmis. Vilkaviškio vyskupiją tokiomis pat teisėmis valdo Kauno vyskupas sufraganas Juozapas Labukas-Matulaitis su savo koadjutorium vyskupu Liudu Poviloniu.
Skaityti daugiau: Lietuvos Bažnyčia šveicaro akimis
Pavergtos Lietuvos spauda dažnai rašo apie paminklų apsaugą, ypač daug dėmesio skiria liaudies menui, jo rinkimui, skatinimui ir puoselėjimui. Daug senojo dievdirbių meno, nors ir pavėluotai, surinkta muziejų fonduose. Didžiuma šio unikalaus meno pavyzdžių glūdi tamsiose archyvų kertėse ir lentynose, kol kas neprieinami žmonėms, bet jų surinkimas yra sveikintinas ir teikia vilčių, kad šios skulptūros išliks ateities kartoms. Tačiau čia pat vyksta ir visiškai priešingi reiškiniai, kuriuos tarybinė spauda uoliai nutyli. Taip buvo nutylėti komjaunuoliški dievdirbių meno ir kryžių deginimo bei naikinimo vajai pokario metais. Taip buvo nutylėta Vilniaus Kalvarijų susprogdinimas ir Kryžių kalno sunaikinimas prie Šiaulių. Apie pastarąjį faktą naujų duomenų pateikia “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika” (12 ir 14 nr.).
“Kronikoje” nr. 12 rašoma: “Jei nori pažinti tikrąsias Lietuvos nuotaikas, patrauk iš Šiaulių Joniškio link. Už dvylikos kilometrų, dešinėje kelio pusėje rodyklė — Daumantai 1 km. Paėjęs kilometrą, vėl dešinėje kelio pusėje pamatysi kalnelį, nustatytą kryžiais. Tai Jurgaičių piliakalnis — Kryžių kalnas. Praeini krūmais apaugusį upeliuką ir takeliu užkopi ant balno pavidalo kalvos. Šiauriniame kalno kampe riogso didelis akmuo, ant kurio iškaltos datos: 1861-1864. Sukilimo ir susidorojimo datos rūsčiai prabyla į lietuvio sąmonę.
Skaityti daugiau: Ne Muravjovo laikai
1. Gyventojų skaičiaus stagnacija
Spartus gyventojų skaičiaus didėjimas ar mažėjimas kelia visuomenei nevienodus pavojus. Kokia padėtis šiuo atžvilgiu šiandieninėje Lietuvoje? Ar Lietuvai irgi gresia vad. gyventojų sprogimo pavojus, apie kurį su pagrįstu nerimu daug kalbama, svarstant pasaulio ateities galimybes? Ar gal priešingai Lietuvą reikėtų priskirti prie tokių šalių, kurioms daugiau rūpesčių sudaro akivaizdus darbo rankų mažėjimas?
Mėginant atsakyti tokį klausimą, tenka pabrėžti vieną svarbų faktą. Kai visame pasaulyje bendras gyventojų skaičius nuo šio šimtmečio pradžios maždaug padvigubėjo ir 1970 m. jau siekė 3630 milijonų, tai Lietuvoje per tą patį laiką dabartinėse jos ribose gyventojų skaičius išliko maždaug nepakitęs — apie 3,2 mln.
Kokios priežastys nulėmė, kad gyventojų skaičius per tą patį laiką Lietuvoje nepadvigubėjo, kaip tai atsitiko visame pasaulyje? Atsakymas gali boti labai trumpas. Tai — pirmiausia nepalankių krašto sąlygų, karų ir okupacijų išdava. Daug žmonių Lietuva neteko per pirmąjį pasaulinį karą. Gyvenimui sugrįžus normalion vagon, per nepriklausomojo gyvenimo dvidešimtmetį natūralus gyventojų prieaugis pasiekė arti pusės milijono žmonių. Dabartiniame Lietuvos plote 1940 m. pradžioje gyveno daugiau žmonių, negu jų buvo lygiai po 30 metų per antrąjį visuotinį pokario gyventojų surašymą. Prasidėję nelaisvės metai — pirmoji sovietinė okupacija, vokiečių - sovietų karas, po to sekusi vokiečių okupacija ir vėl nauja sovietų okupacija, ypač pirmieji pokario metai — pareikalavo labai daug žmonių aukų Lietuvoje.
Skaityti daugiau: Lietuvos demografiniai rūpesčiai
IŠEIVIJOJE
Šiapus “geležinės uždangos” veikiantieji Lietuvos laisvinimo veiksniai — Amerikos Lietuvių Taryba, diplomatiniai postai, Laisvės Komitetas, Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas — yra nekartą atsidūrę kryžkelėse be kelrodžių. Atokiau nuo veiksnių esantį dažną tautietį dėl to maudžia rūpestis, kad tik jie nepasiklystų.
Amerikos Lietuvių Taryba jau pačioje savo veikimo pradžioje buvo atsidūrusi kryžkelėje, kai jos dalyvių nusistatymai susikryžiavo dėl tarybos pozicijos buv. Lietuvos diktatoriaus Smetonos atžvilgiu. Smetonos šalininkai iš tarybos pasitraukė ir sudarė šalia Alto savo atskirą organizaciją Lietuvos reikalams. Tasai skilimas tęsėsi ir po Smetonos žuvimo. Tik Vliko įgaliotinio prie Alto dr. Prano Padalio apsukriomis pastangomis tasai Alto skilimas buvo sulipdytas. (Pažymėtinas vienas tos Alto kryžkelės patrauklus reiškinys. Nepaisant dėl skilimo atsiradusio organizacijų ir veiklos lygiagretumo ir dubliavimo, tarp Alto ir nuo jo atskilusių tautininkų nebuvo antagonizmo. Nė katra organizacija nebandė trukdyti ir kenkti antrosios veiklai, o veikiau stengėsi tik džentelmeniškai lenktyniauti, daugiau ir geriau padaryti).
Skaityti daugiau: Veiksniai kryžkelėse
Ši gimnazija egzistuoja jau 24 metai. Kai ji prieš 21 metus buvo iš Šiaurės Vokietijos, Diepholzo, perkelta į Huettenfeldą, Rennhofo pilį, lietuvių pavadintą Romuva, daugumas lietuvių jai skyrė gyventi 10 metų. Kodėl ji taip ilgai išsilaikė, kai kitos gimnazijos, — saleziečių Italijoje, pranciškonų šv. Antano J.A. Valstybėse, jau senokai užgeso? Be abejo, šitai nulėmė jos organizatorių, direktorių užsispyrimas, Vokietijos valdžios didoka finansinė parama, būrelių aukos Amerikoje ir Kanadoje, ypač kun. B. Suginto surinktos aukos, kurios eilę metų siekdavo 900 - 700 dolerių kas mėnesį. Žinoma, svarbiausia, kad tėvai jon savo vaikus leido gana mielai, nors kai kurie veikėjai tiek Vokietijoje, tiek Amerikoje jos vardą kartais žemindavo. Tokiu būdu maža lietuvių bendruomenė Vokietijoje, šiuo metu turinti apie 1000 registruotų narių, pajėgė šį “stebuklą” išlaikyti per daugiau du dešimtmečius, nors krizių ir krizelių gimnazijos gyvenime niekad nestokojo.
Skaityti daugiau: Vasario 16-sios gimnazija
PASAULYJE
Šiais metais visų lietuvių dėmesį patraukia du įvykiai, kurie nevienodai palies Lietuvą. Tai yra Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencija ir lietuviškos programos Laisvės radijuje Muenchene. Jeigu iš Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos nesimatyti jokių pragiedrulių Lietuvos laisvei, tai pernykštis JAV kongreso nutarimas ir lėšų asignavimas programoms lietuvių kalba Laisvės radijuje galima suprasti kaip didesnį susidomėjimą ir palankumą Lietuvai. Todėl tas lietuviškas programas, pradėtas Muenchene 1975 m. sausio 4 dieną, dangelis lietuvių sutiko su nemažu džiaugsmu.
Tiesa, buvo ir vienas antras šaltesnis balsas, kuris suabejojo, ar lietuviškų programų įvedimas Laisvės radijuje iš tikrųjų rodo JAV Vyriausybės palankumą Lietuvai. Jis galįs taip pat reikšti JAV Vyriausybės pasiruošimą pripažinti de jure Pabaltijo valstybių prievartinį įjungimą į Sovietų Sąjungą, nes Laisvės radijas (skirtingai nuo Laisvosios Europos radijo) lig šiol savo programomis aptarnaudavo jau seniai Sovietų Sąjungos pavergtas tautas, kaip Gudiją, Ukrainą, Gruziją, Armėniją ir kitas Azijos sovietines “respublikas”. Bet, kol JAV pareigūnai Valstybės departamente kartoja, kad Washingtono vyriausybės nusistatymas dėl Pabaltijo valstybių de jure statuso lieka nepasikeitęs, programos lietuvių kalba Laisvės radijuje be jokios abejonės vertintinos teigiamai, ypač kad Amerikos Balso transliacijos lietuvių norų ir pageidavimų nebepatenkina jau nuo daugelio metų.
Skaityti daugiau: Lietuviškosios programos Laisvės radijuje
Sovietų Sąjungos pokarinis ekspansinis veržlumas ir kėslai savo įtaką išplėsti iki Atlanto, bandant išstumti vakariečius iš Berlyno (1948 Berlyno blokada), bandans įsitvirtinti Korėjoje (1950 invazija į Pietų Korėją) savo metu buvo įtaigūs rodikliai, kad Rytų-Vakarų santykiai rieda kolizijos keliu ir yra pritvinkę tiesioginio ginkluoto susikirtimo galimybių. Tai nebuvo tik kokia tuščia spekuliacija tuometinio Vliko sluoksniuose. Apie pax Americana tada kalbėjo labai autoritetingi europiečiai. Bet pax Americana nebuvo padiktuota, nors JAV strateginių ginklų viršenybė buvo labai ryški. Vietoj pax Americana atėjo šaltasis karas. Iš šalies daug kam atrodė, kad anuo metu JAV politikai stigo įžvalgos ateičiai ir ryžto išimtinę JAV strateginę galybę panaudoti žmonijos taikai ir laisvei garantuoti. Amerikiečiai sako, kad tai būtų buvę prieš demokratijos prigimtį. Užtat Kremlius tą demokratijos prigimtį meistriškai išnaudojo, išlaikydamas iniciatyvą savo rankose.
Pirmieji detante reiškiniai
Kai Kremliui nepasisekė nei Berlyno blokada, nei Korėjos invazija, o berlyno darbininkų sukilimas (1953) parodė, kiek daug sprogstamosios medžiagos susitvenkę paties Kremliaus viešpataujamoj erdvėj, Sovietų Sąjunga 1955 pirmą kartą po II pasaulinio karo Vakarams parodė palankumą ir padarė nuolaidas Austrijos byloje. 1955 Vienos sutartis ir buvo détente pavasario pirmoji kregždė.
Skaityti daugiau: Nuo Vienos iki Helsinkio
Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija Ženevoje, sukėlusi daugiau nerimo, negu vilčių pavergtiesiems, iki šiol atliko gerą darbą ta prasme, kad labiau išryškino žmogaus teisių reikšmę tarptautinio atoslūgio politikai. Pati konferencija būtų galėjusi žymiai anksčiau įžengti į paskutinį baigiamąjį savo tarpsnį, jeigu Rytai ir Vakarai būtų suradę lengvą kalbą tokiais svarbiais klausimais, kaip nevaržomas žmonių judėjimas iš krašto į kraštą ar laisvas pasikeitimas žiniomis. Iš tikrųjų Vakarai ir Rytai savo pažiūromis į pagrindines žmogaus teises smarkiai skiriasi. Vakarų kultūros tradicija ypatingai remiasi žmogiškojo asmens vertybe ir ją sudarančiomis laisvėmis nevaržomai kurti, reikštis, judėti. Sovietų Sąjungos ir jos prižiūrimo bloko nusistatymas šiuo atžvilgiu kitokis.
Kai maždaug prieš dešimtmetį pasaulinė politika pasuko tarptautinės įtampos mažinimo linkme, daug kas galvojo, kad atoslūgis sudarys palankias sąlygas augti laisvei Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos vidaus gyvenime. Kurį laiką netgi atrodė, kad toks tikslas, nors ir pamažu, galės būti pasiektas. Kai kuriuose R. Europos kraštuose buvo regimi gana padrąsinantys visuomeninio ir ūkinio laisvėjimo ženklai. Visos tos gražios viltys staiga žlugo, kai Varšuvos sutarties šalių kariuomenė 1968 m. vasarą okupavo Čekoslovakiją. Tuo Maskva norėjo įrodyti ir įrodė, kad tarptautinės įtampos mažinimo vardan ji nelinkusi daryti nuolaidų savo viduje, nes, plečiantis demokratinėms teisėms, kompartijai susidarytų pavojus prarasti savo valdžios monopolį.
Skaityti daugiau: Žmogaus teisės ir tarptautinis atoslūgis
GYVOJI MINTIS
“Su šviesia širdimi žiūriu į faktą, kad jūs ten Europoje atsistojote į teisingą kelią, nes šis Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir gal net Švedijos ar Anglijos bičiulių sąskrydis imasi paruošti bėgikus ilgai distancijai — paruošti bendrą mintį, bendru savaitės gyvenimu susigyventi asmeniškai jaunesniems ir vyresniems į vientisą, organišką bendruomenę, sujungtą ne šios dienos interesu, bet bendromis pažiūromis, bendru dalykų pergyvenimu, tarpusavio broliškumu” — rašė prof. Juozas Brazaitis prieš 20 metų, sveikindamas susirinkusiuosius pirmojon Lietuviškųjų studijų savaitėn 1954 liepos 26-30 d.d. Ludwigshafene prie Bodeno ežero.
Mano šios apžvalgos uždavinys bus pažvelgti atgal, paieškoti Lietuviškųjų studijų savaičių pradžios, apžvelgti jų augimą, patikrinti, ar jos išpildė kūrėjų viltį.
GENEZĖ
Dr. Kajetonas J. Čeginskas man savo laiške 1973 m. balandžio 26 rašė: “kiek prisimenu, jau Tūbingeno konferencijoje nuotaika buvo tokia, kad ‘jaunimas’ norėjo ir kitais metais susitikti . . .” Jis čia turi galvoje 1953 vasarą Tūbingene įvykusią ELFB pirmąją konferenciją. Ir aš prisimenu, kad ji mums visiems tada taip patiko — centre stovėjo iš JAV atvykusio prof. J. Brazaičio paskaita, — kad atrodė neįsivaizduojama, jei ji liktų vienkartiniu apsireiškimu. Mintis likosi gyva, ji buvo svarstoma ELFB židiniuose. 1954 vasario 20 d. ELFB pirmininkas prof. Z. Ivinskis rašė ELFB sambūrio vicepirmininkui Vokietijoje Levui Prapuoleniui: “Dėl vasaros kursų aš jau rašiau, jog reiktų ištirti galimybes, ar būtų prieglauda gimnazijoje . . . Šito reikalo iniciatyva yra išėjusi iš prof. Maceinos ir Strasbourgo bičiulių”.
Tie Strasbourgo bičiuliai tada buvo prof. dr. Jonas Grinius ir studentai (dabar abudu daktarai) Zigmas Brinkis ir Kajetonas J. Čeginskas. Šis pastarasis taip prisimena tą svarbųjį momentą: “Tą patį rudenį (1953) Strasbourge lankėsi Maceina. Prisimenu, jog lydint su Grinium iš kolegijos užvedžiau kalbą, kad ir kitais metais būtų šaukiama konferencija. Maceina tada atsakė, kad galėtume susirinkti visai savaitei ir paminėjo prancūzų socialinių savaičių pavyzdį. . . Faktas, kad mintis yra kilusi iš Maceinos ir rėmėsi visos ‘trijulės’ (Maceina, Ivinskis, Grinius) autoritetu”. Toji trijulė anuomet ELF bičiuliuose daug reiškė, nes kiti buvo jaunuoliai, tik retas kuris pasiekęs 30 metų amžiaus lemtingąją ribą, atsieit, kone visi botų galėję būti priimti nariais į dabartinę Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungą, jei tokia tada būtų veikusi. . .
Skaityti daugiau: Lietuviškųjų studijų savaičių dvidešimtmetis
JAV ir Kanados Lietuvių Fronto Bičiulių XIX studijų ir poilsio savaitė vyko gražioje lietuvių pranciškonų sodyboje Kennebunkporte liepos 5-12 dienomis. Šioje pranciškonų pastogėje tai jau ketvirtoji LFB stovykla. Aplinka labai patraukli ir patogi. Čia pat Atlantas, o visai prie durų maudymosi baseinas, aplink parkas. Po miesto taršos — tikra atgaiva. Didelė dalis kambarių vėsinami. Pagal kambario kokybę ir kaina skirtinga: nuo $10.00 iki $17.00 dienai.
JAV ir Kanados LFB jau yra turėję “Dainavos” stovyklavietėje 12 savo poilsio ir studijų savaičių, Wa-sagoje (Kanadoj) 2, Union Pier, Ind. — 1, ir Kenebunkporte — 4.
Į XIX studijų ir poilsio savaitę suvažiavo bičiuliai iš arti ir toli, pradedant Bostonu, Mass, 90 mylių kelio, ir baigiant Los Angeles, 2500 mylių kelio. Jau pirmąją dieną susirinko per 90 dalyvių, o savaitės būvyje dar apie 30 atvyko. Gausiai pasirodė Clevelando bičiuliai — 22, toliau Detroito, New Yorko, Waterburio, Philadelphijos, Bostono, Windsoro (Kanados), Chicagos, Los Angeles. Paskaitose ir kituose renginiuose, įskaitant ir svečius, paprastai dalyvavo per 140 žmonių.
Bendra savaitės tvarka nelabai skyrėsi nuo buvusiųjų tvarkos, nors pranešėjų ir paskaitininkų veidai ir vardai daugiausia buvo nauji ir paskaitų bei pranešimų temos telkėsi apie aktualiuosius šio meto dalykus. Kažkodėl šių metų savaitėje nebuvo tradicinio laisvės kovotojų pagerbimo vakaro.
Skaityti daugiau: JAV ir Kanados LFB XIX stovykla
Įspūdžiai iš europinės Lietuviškųjų studijų XXII savaitės
Piemontas — graži kalnuotosios Siaurės Italijos sritis. Ypač apylinkės prie Didžiojo ežero (Lago Maggiore) pakrančių, kur prigludęs nusitęsia didelis jaukiai ir ištaigingai įrengtų vasarviečių miestas Verbania - Pallanza, mėgiamas ir gausiai lankomas vasarotojų iš viso pasaulio.
_files/I-Laisve-1975-63-64(100-101)-17.jpg)
Čia ant vienos, žalumynuose ir žieduose paskendusios, aukštumos, netoli garsaus Taranto botanikos sodo, priešais tris muziejais paverstas salas ir kitoje ežero pusėje atsiveriantį didingą kalnų keterų panoramos vaizdą, stovi dideli ir erdvūs “Santa Maria” kolegijos rūmai su viešbučiu, kuriame VII. 10-17 įvyko europinė Lietuviškųjų studijų XXII savaitė.
Šią gražią ir patogią vietą surado Š. Italijos lietuvių kapelionas kun. Tasius Ereminas. Beje, tai vienintelis lietuvis rosminietis, jau 40 metų gyvenąs Italijoje ir šviečiąs italų gimnazistus, o atliekamą laiką skiriąs tautiečių dvasinei tarnybai. Jo dėka šiemetinė studijų savaitė įvyko Italijoje, nes iš ankstesnio plano ją surengti prie Romos nieko neišėjo.
Neoficialus savaitės atidarymas prasidėjo VII. 10, kai nepavargstanti visuomenininkė Alina Grinienė, šios savaitės organizacinio darbo vedėja, pristatė iš įvairių kraštų atvykusius dalyvius. Viso savaitę aplankė netoli šimto lietuvių šviesuolių iš dešimties kraštų — Austrijos, Amerikos, Belgi-gijos, Italijos, Kanados, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos, V. Vokietijos ir Venezuelos.
Skaityti daugiau: PRIE didžiojo ežero
VARDAI ĮVYKIUOSE
PETRAS PAULAITIS —
LAISVĖS KOVOTOJAS, KURIO NEGALIME UŽMIRŠTI
Visos tautos gerbia savo įžymius žmones. Kai tenka kovoti už tautos laisvę, pirmoje eilėje žvilgsnis krypsta į tuos, kurie daugiausia pasižymėjo šioje srityje. Didžiųjų kovotojų vardai yra tarsi kovos vėliavos, įprasminančios ir įkvepiančios daugelį siekti to paties kovos tikslo.
Naujausias Lietuvos laisvės kovų tarpsnis jau skaičiuojamas dešimtmečiais. Jame iškilo daug naujų vardų, nors tik mažą jų dalelę težinome. O taip yra dėl to, kad konspiracinės veiklos reikalavimas išlaikyti slaptumą nuslepia ne tik nuo priešo akių, bet ir nuo istorijos reikšmingus kovos momentus. Kita vertus, pats priešas, vadovaudamasis savais interesais, vengia minėti kovotojų vardus, taikydamas taisyklę “nec nominetur”. Tai ir paaiškina tą aplinkybę, kodėl Lietuvos laisvės kovų istorija palyginti tiek mažai pažįstama ir kodėl tiek mažai ją simbolizuojančių vardų žinoma. Tik susiklosčius išimtinėms sąlygoms, viešumon iškyla vienas kitas vardas, kuriuos toliau laikyti paslaptyje būtų nedovanotinas apsileidimas ir net talka priešui.
Vienas toks atvejis liečia sovietų griežtojo režimo lageriuose kalinamą laisvės kovotoją Petrą Paulaitį. Reikšminga, kad jį iki šiol daugiausia iškėlė rusų šiuolaikiniai kovotojai už žmogaus teises savo draudžiamojoje ir užsienyje leidžiamoje spaudoje. Pats naujausias liudijimas apie P. Paulaitį neseniai pasirodė Paryžiuje leidžiamam rusų krikščioniškojo sąjūdžio biuletenyje (Vestnik russkogo christianskogo dviženija, 1975, Nr. 115). Ten išspausdintame B. Pensono straipsnyje “Iš Mordovijos lagerių gyvenimo — GULAGas šiandien” aprašomas tas “įdomaus ir tragiško likimo žmogus, daug jėgų atidavęs kovai už Lietuvos nepriklausomybę”. Atskirais atvejais jis buvo minėtas rusų pogrindžio “Dabartinių įvykių kronikoje” ir užsienyje leidžiamuose leidiniuose — “Posev” ir “Volnoe slovo”. Be to, kreivame sovietinių šaltinių veidrodyje jis buvo parodytas “Tiesos”, “Tarybinio mokytojo” ir “Archyvinių dokumentų” serijos puslapiuose. Nors visos ten paskelbtos žinios ar užuominos tėra vos menkos nuotrupos, tačiau vieną prie kitos sudėjus išryškėja šio neeilinio kovotojo kaikurie biografiniai bruožai, kurie, nors ir nepilni ir reikalingi patikslinimų, vis dėlto padeda išryškinti jo asmenybę ir iškelti ją viešumon. Petras Paulaitis (anksčiau Paulauskas) yra gimęs 1904 m. Saleziečių dėka jis studijavo Romoje, kur baigė aukštuosius filosofijos mokslus. Paskui dirbo pedagoginį darbą Vokietijoj ir Portugalijoj. 1938 m. grįžęs iš užsienio, buvo Jurbarko gimnazijos lotynų kalbos mokytojas ir veiklus katalikiškųjų organizacijų veikėjas.
Skaityti daugiau: “Savo įsitikinimais aš neprekiauju!”
Kun. dr. Andrius Baltinis, 65 metų amžiaus, kūrybingas ir gilaus galvojimo bičiulis, mirė 1975.IX.5 Chicagoje.
Petras Bulaitis,nepailstantis visuomenininkas, vienas iš Anglijos lietuvių religinio ir tautinio gyvenimo švyturių, tik atšventęs 80 metų amžiaus sukaktį, 1975.V.31 mirė Londone.
Prof. dr. Antanas Starkus,75 metų amžiaus, Lietuvos kariuomenės savanoris, Klaipėdos sukilimo dalyvis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Stutthofo KZ kalinys, LFB rėmėjas, mirė 1975.VIII.17 New Yorke.
