_files/I-Laisve-1992-113(150)-1.jpg)
TURINYS
Vedamieji .................................................... 2
Išeivijos rūpesčiai
Iustitia est fundamentum regnoram
Skaitytojų žodis ............................................. 4
Julius Keleras, Kovo Vienuoliktoji ištaisė istorijos klaidą .. 6
Laiškai iš Lietuvos — apie Lietuvą .......................... 10
Feliksas Jucevičius, Visu veidu į Vakarus! .................. 16
Lietuva, išeivija ir Lietuvių Bendruomenė (pokalbis) ........ 20
Birutė Jonelienė, Išėjo sūnūs keturi tėvynės ginti .......... 28
Jonas Pabedinskas, Naujas uždavinys — formuoti krikščionišką
politinę mintį ........................................ 32
Vytautas Bagdanavičius, Nepasaulėžiūriškumas — ar tai kliūtis
krikščioniškam frontui? ............................... 36
Vaidotas Daunys, Gyventi iš naujo (Putino gimtadienio proga) 38
Vaidotas Daunys, Iš „Paguodos kvartetų" (eilėraščiai) ....... 40
Vidmantas Valiušaitis, Lietuvos kultūra nelaisvės metais .... 42
Henrikas Kudreikis, Žvilgsnis į dabartinės Lietuvos spaudą .. 45
Zenonas Prūsas, Solženicino nacionalistinės idėjos ir Lietuva 50
J. Kj. Į antrą šimtmečio ketvirtį ........................... 54
Valentinas Markevičius, 20 metų be Zenono Ivinskio .......... 58
Adolfas Damušis, Laiškas AT pirmininkui Vytautui Landsbergiui 61
Jaunosios kartos dvasinė transformacija (simpoziumas) ....... 62
Vilius Bražėnas, Konstitucijos ir sąvokų klausimais ......... 68
Nauji leidiniai, informacija ................................ 70
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1992 113(150)
VEDAMIEJI
Lietuvos žmonių nerimas, kurį pastebime tenykštėje spaudoje, laiškuose ir pokalbiuose su atvykusiais, išeiviją taip pat baugina. Mūsų džiūgavimai dėl atgautos nepriklausomybės virsta rūpesčiais. Ne viena politinė partija Lietuvoje šūkauja neapvaldytu balsu, o kokias programas skelbia, yra neaišku. Parlamentas ir vyriausybė yra šių šūkaujančių beprograminių partijų apgulty. Pikta valia privatizaciją kartais veda iki vagysčių. Dalis žurnalistų viešai apgailestauja anksčiau turėtą ir prarastą šiltadaržinę komunistų globą. Ekonominė padėtis rimtėja.
Suprantame, kad visas kaitas lydi didesni ar mažesni sukrėtimai. Kantrybė yra geriausia priemonė nelaimių išvengti. Tačiau Lietuvoje šiuo metu tyko pašaly užsislėpusios savos ir svetimos hienos, pasiruošusios šokti ant nusilpusios šalies ir ją pribaigti.
Skaityti daugiau: IŠEIVIJOS RŪPESČIAI
Šis senas romėnų posakis kadaise puošė Lietums Respublikos Aukščiausiojo Tribunolo rūmus. Karo ir okupacijų pasėkoje jis buvo pašalintas nuo tribunolo rūmų. Iki šiol jis dar negrąžintas į savo vietą, nors daug sugriautų paminklų jau atstatyta. Galėtume sakyti, kad trūksta lėšų, ar laiko, ar tik paprasčiausias neprisirengimas. Deja, taip sakydami turbūt klystume...
Išeivija sunėrimus dėl Lietuvos pilietybės. Visa laiką save laikėme, ir dabar daugelis vis dar laiko, Lietums piliečiais. Dėl savo turimos Lietuvos pilietybės nekėlėme klausimo, tai mums buvo savaime suprantama. Kai kurie giliau galvojantys tą savo įsitikinimą rėmė ir iki 1940 metų birželio mėnesio galiojusiais, beje niekad neatšauktais, įstatymais kurie pripažino dvigubą pilietybę. Atgavusi laisvę, už kurią ir išeivija kiek galėjo kovojo, atkurtos Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba tos mūsų turėtos ir turimos pilietybės nenori pripažinti, statydama įvairias sąlygas ir, lyg tyčia, apsunkindama jos įteisinimą.
Skaityti daugiau: IUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM
Į laisvę leisti ir toliau
Labai malonu pranešti, kad rytiniame JAV pakraštyje Į laisvę žurnalu pasitenkinimas bičiulių tarpe labai aukštas, ir mes didžiuojamės žurnalo pasisekimu. Į laisvę ir toliau bus labai reikalingas, nes tikroji, pilietinė ir kultūrinė laisvė Lietuvoje dar nėra įgyvendinta: didelę dalį lietuvių tautos reikės perauklėti, kad ji tiktų normaliam, demokratiniam gyvenimui. Šiame darbe Jūsų redaguojamas žurnalas gali padaryti didžiulį skirtumą. Gaila tik, kad permažai egzempliorių sugebėjome į Lietuvą pasiųsti; reiktų daug daugiau.
Todėl mano pasiūlymas būtų sekantis: redaguoti ir leisti Į laisvę taip, kaip iki šiolei, bet, žurnalą nufotografavus ir čia atspausdinus, fotografijas siųsti į Lietuvą ir tenai vėl atspausti kelis tūkstančius egzempliorių. Juk turime Į laisvę fondo filialą — tegu būna ir jiems konkretus uždavinys. Jeigu taip galėtume susiorganizuoti, išvengtume tos klaidos, kurią padarė Aidai: persikėlė į Lietuvą ir ten dings. Labai būtų nuostolinga ir Lietuvai ir išeivijai, jeigu ir Į laisvę nusiangažuotų šiuo kritišku Lietuvos atstatymo metu.
Antanas Sabalis Woodhaven, NY
Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS
JULIUS KELERAS
Paskaita, skaityta š.m. kovo 1 d. Beverly Shores, Indiana, surengtame Lietuvos Nepriklausomybės švenčių minėjime.
Dvi Lietuvos politinio atgimimo datos — Vasario 16-toji ir Kovo 11-toji — yra vertos oficialių, didingų minėjimų pavasarėjančiose Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse ir visame pasaulyje, kur lietuviškai kalbantys ir galvojantys Lietuvos žmonės pasijunta esantys tauta, gali aprėpti ir apmąstyti savo pilietinę vertę, suvokti heroišką savo tautos didybę, kurios dėka lietuviai per penkis sovietinės priespaudos dešimtmečius palengva virto neįveikiamai stipriu kūnu, galiausiai parbloškusiu ,,didžiojo brolio" prievartą, ne fiziškai, žinoma, bet sofistikuota ir daugialype, atkaklia ir nuolatine lietuvio jėga. Tos dvi dienos yra vertos taip pat ir tylaus, bet ypatingai širdingo minėjimo. Taip atkampioj provincijos parapijoj senutė mokytoja atves šventiškai papuoštų vaikučių būrį, tvarkingai laikantį žvakutes, kurias jie pagarbiai uždegs kaimo kapinaitėse suguldytiems savanoriams, ir Dieve mano, kaip visa tai bus nepanašu į tuos renginius, kurių mano (o ir ne mano) kartos vaikystėje netrūkdavo.
Sovietinės armijos ir karinio jūrų laivyno dieną, švenčiamą, beje, vasario 23, lygiai savaitei praėjus po Vasario šešioliktosios, vidurinių mokyklų mokiniai, galima sakyti, jėga būdavo tempiami į sovietinių kareivių kapines. Gerai prisimenu, jog mes vaikai, negedėdavom svetimos tautos mirusiųjų. Mes negedėdavom jų tikriausiai todėl, kad tas gedėjimas būdavo rengiamas ir išreikalaujamas per prievartą, ir dar todėl, kad vaikiška sąmonė, nors ir ne racionaliai, bet kažkaip intuityviai niekad netapatino Lietuvos su Sovietų Sąjunga. Visą gyvenimą persmelkęs ideologinis tinklas, sovietinės patriotikos bravūra, kino filmai apie šaunius ir visad laiminčius raudonarmiečius bent jau mano aplinkoje buvo siejama su tikrojo gyvenimo išdavyste, o gilėjančioje sąmonėje bei vaizduotėje slypėjo Vytauto Didžiojo, Antano Smetonos figūros, kažkokiu būdu susijusios su tikrąja Lietuva, mažai ką turinčia bendro su tuometine Brežnevo laikų tikrove. Žinoma, vaiko sąmonei politika, politinis galvojimas ar kategorijos buvo nepasiekiama, tačiau mes supratom, jog daugelis dalykų, kuriuos garsiai taria suaugę žmonės yra falšas, netiesa, veidmainystė.
Skaityti daugiau: KOVO VIENUOLIKTOJI IŠTAISĖ ISTORIJOS KLAIDĄ
Laiškai iš Lietuvos. Ateina jie pilni kasdieninio gyvenimo smulkmenų, ateina ir su giliomis įžvalgomis į verdančio gyvenimo šviesiąsias ir juodąsias puses. Ir rašoma juose apie viltį ir neviltį, apie buvusio komunistinio gaivalo destruktyvią opoziciją ir apie mąstančių žmonių bijančią poziciją. Išryškėja juose problemos nuo infliacijos, gamybos ir prekių mažėjimo, netikrumo dėl rusų kariuomenės jėgos, vis didėjančio kriminalinio elemento reiškimosi iki aštrių susikirtimų parlamente, politinės demagogijos ir apskritai demokratinių idėjų trūkumo bei pykčio vienų kitiems. Neveltui J.S. savo laiške ir rašo:,, Pernai, broliškai susikabinę rankomis, su tėvynės meile ėję prieš tankus, šiemet vienas kito mirtinai neapkenčiame”.
Skaitytojai teatleidžia, kad redaktorius nutarė po čia spausdinamų laiškų ištraukomis padėti tik inicialus.
Nerimąstinga padėtis
...Apskritai padėtis Lietuvoje nerimąstinga ir ateitis nenuspėjama. Politinė įtampa, lygia greta su ekonomikos smukimu, kyla, prokomunistinis gaivalas tebėra nepaprastai gyvybingas, ekonomiškai nepralenkiamas. Turėdami savo rankose KGB archyvus, mėgina griauti valstybines ir kitas nekomunistines struktūras iš vidaus — patogiu momentu išvelka viešumon kokį smulkų informatorių ir šaukia, kad „Lietuva krečiama KGB drugio", tuo tarpu KGB „tūzai" kuria uždaras akcines bendroves iš nelegaliai privatizuoto LKP kapitalo, vadovaudami laikraščiams, didele dalimi valdo viešąją opiniją. Per masinės informacijos priemones žmonės kiršinami, visaip menkinamos valstybės įtvirtinimo pastangos, nepaprastu atkaklumu nepaliaujamai drumsčiamas vidaus gyvenimas.
Tai, kad Lietuva tapo pripažinta Jungtinių Tautų narė, žinoma, yra didelis laimėjimas, bet tai dar nėra galutinė nepriklausomybės pergalė. Laimėtas tik vienas didesnių mūšių.
Skaityti daugiau: LAIŠKAI IŠ LIETUVOS - APIE LIETUVĄ
FELIKSAS JUCEVIČIUS
Niekas taip neapreiškia istorijos fatališkumo kaip nesulaikoma laiko tėkmė. Bėgantys metai ne tik suraukšlina veidus ir nusilpnina atmintį, bet taip pat niekais paverčia bet kokias iliuzijas ir atbaigia kartais košmarais gražiausius sapnus. Ar istorija nesukuria baisių ir kraujuotų fantomų, už kuriuos ji niekada mūsų neatsiprašo? Taipogi negalime nematyti stebėtinų šviesos proveržių, kuriems ji leidžia kartais pasirodyti. 1991 metų rugpjūčio įvykiai Maskvoje yra vienas iš tokių proveržių. Apskritai šio amžiaus politiniai įvykiai yra istorinės prošvaistės, ir ims daug laiko pilnai juos suprasti. Reikia turėti mintyje ne tik Sovietų imperijos griuvimą, bet dar bankrutavimą marksistinės ideologijos, kuria rėmėsi ta imperija ir kuri grėsmingai skverbėsi į visus kontinentus. Kodėl tai įvyko? Kad griuvo Sovietų imperija, tai nieko naujo istorijoje: ji byloja daugelio imperijų žlugimą, mūsų žemė yra iš tikrųjų siete nusieta įvairiausių imperijų griuvėsiais. O kaip aiškinti marksistinės ideologijos dezintegraciją? — Nežmonišku žmogiškosios prigimties ignoravimu: ji ignoravo žmogaus laisvę, ji ignoravo žmogaus religinį polėkį, ji ignoravo žmogaus teisę į nuosavybę. Marksistinė ideologija prievartavo žmogaus prigimtį, ir už tai ji turėjo brangiai sumokėti. Romėnai sakydavo, kad dievai dovanoja visada, žmogus kai kada, bet žmogiškoji prigimtis nedovanoja niekados. Kad tai tiesa, tai liudija marksistinės ideologijos spektakuliarinis bankrotas šio amžiaus pabaigoje.
Skaityti daugiau: VISU VEIDU Į VAKARUS!
LIETUVOJE
Pirmoji Į laisvę fondo Lietuvos filialo rengiama studijų savaitė vyks 1992 gegužės 11-17 dienomis. Pirmąją dieną savaitės atidarymas bus Vilniuje, iš ten dalyviai autobusu važiuos į Nidą, kur Lietuvių rašytojų sąjungos viloje bus tęsiama tolimesnė savaitės programa. Vedamoji šios studijų savaitės tema: PILNUTINĖ DEMOKRATIJA: IDĖJOS, REALIJOS IR PERSPEKTYVOS. Iš JAV į Lietuvą tuo metu organizuojama kelionė. Dėl informacijų kreiptis į Vytautą Petrulį adresu: 30115 Brookview, Livonia, MI 48152. Tel. 313-525-0294.
Skaityti daugiau: STUDIJŲ SAVAITĖS
Žiaurios okupacijos laikotarpiu Vakarų pasaulyje gyvenantieji lietuviai savo didžiausią dėmesį skyrė Lietuvos išlaisvinimui ir lietuviškumo išeivijoje ugdymui. Dabar, Lietuvai atstačius nepriklausomą valstybę, išeivija pasijuto įvykusio ilgai laukto stebuklo išmušta iš įprastinės darbo ir rūpesčių rutinos. Atsiranda vis daugiau klausimų dėl tolimesnės įvairių organizacijų ir net Lietuvių Bendruomenės veiklos prasmės, o geriausiu atveju, dėl tos veiklos naujos krypties, naujų uždavinių.
Norėjome patirti, kaip naująją padėtį vertina išeivijos visuomenininkai, kultūrininkai, ko iš jos tikisi, kokios jų nuomonės visais tais rūpimais klausimais. Redaktorius išsiuntinėjo arti 40 anketų. Jas gavusiųjų tarpe buvo žurnalistų, redaktorių, organizacijų vadovų, Lietuvių Bendruomenės veikėjų (buvusios ir naujosios JAV Krašto valdybos), įvairių profesionalų, jaunesniųjų ir vyresniųjų, moterų ir vyrų, dirbančių ir pensininkų. Nebuvo tikėtasi iš visų gauti atsakymus, tačiau jų galėjo būti daugiau. Iki Šio numerio paruošimo buvo gauti 5 atsakymai. Juos čia ir spausdiname. Pokalbyje dalyvauja: Alfonsas Nakas — žurnalistas; P. Algis Raulinaitis — ekonomistas, visuomenininkas, LFB tarybos pirmininkas; dr. Antanas Razma — gydytojas, buvęs JAV LB pirm., visuomeninkas, Lietuvių Fondo steigėjas; Antanas Saulaitis, S.J. — kunigas, redaktorius, jaunimo organizacijų vadovas; Juozas Žygas — žurnalistas.
PASTABA: šiame pokalbyje žodis „išeivija" taikomas visiems užsienyje gyvenantiems lietuviams — tiek išvykusiems iš Lietuvos, tiek ir jau užsienyje gimusiems. (Red.)
Kaip keičiasi Lietuvių Bendruomenės ir apskritai lietuviškosios išeivijos uždaviniai šiuo metu, Lietuvai atstačius nepriklausomą valstybę?
Skaityti daugiau: LIETUVA, IŠEIVIJA IR LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ
Lukšų šeimos likimas
Iš Antano Lukšos pasakojimo
paruošė BIRUTE JONELIENĖ
PATIKSLINIMAS
Praėjusiame Į laisvę žurnalo numeryje (112) buvo išspausdintas Juliaus Kelero pokalbis su Nijole Bražėnaite „Prisimenant Daumantą". Tikslus Juozo Lukšos-Daumanto šeimos likimas to pokalbio metu Nijolei nebuvo žinomas. Turbūt ir pats Daumantas 1948 metais Paryžiuje, prieš jam išvykstant į Lietuvą jo nežinojo. Tik dabar, visai neseniai Nijolei Bražėnaitei besilankant Lietuvoje, ji galėjo patirti daugiau žinių apie žuvusius ir išlikusius Lukšų šeimos narius. Ji taip pat gavo kopiją Sąjūdžio Prienų tarybos leidinio „Gėlupis" (1989.X.27. Nr. 14), kuriame buvo išspausdintas straipsnis „Išėjo sūnūs keturi tėvynės ginti", iš Antano Lukšos pasakojimo paruoštas Birutės Jonelienės. Šį straipsni, kiek sutrumpintą, čia ir persispausdiname. (Red.)
Juos, penkis brolius, išaugino derlinga Suvalkijos žemė, sena sodyba Prienų rajono Juodbūdžio kaime. Vyriausias Lukšų sūnus Vincas turėjo paveldėti ūkį, o keturi jaunesnieji, kitos motinos sūnūs, mokėsi universitete. Visų jų jaunystę skaudžiai palietė karas ir okupacija. O kai reikėjo pasirinkti, visi keturi be abejonių išėjo ginti Tėvynę. Trys iš jų žuvo. Antanas, patekęs priešams gyvas ir nuėjęs kančių kelius lageriuose, išliko, kad papasakotų mums apie brolius ir save. Kad papasakotų, kas jiems davė sakalų dvasią, ąžuolų tvirtumą, beribę Tėvynės meilę. Tokią didelę, kad sudegė jos liepsnose.
MAMA
Jungtis į kovą prieš okupantus mus paskatino motinos genai.
Mūsų šeimoje mama vadovavo ūkiui. Tėvukas buvo žymiai vyresnis, todėl viską tvarkė mama. Pagrindinis jos tikslas buvo keturis savo sūnus išmokyti, o ūkį palikti Vincui. Jaunystė mūsų buvo sunki. Mums nebuvo valia mokslo sezonui pasibaigus paimti knygą į rankas. Pagrindinis šeimos tikslas buvo — daryti viską, kad suklestėtų tėviškė. Po birželio 15 dienos visiems buvo dalgiai, kastuvai, pjūklai rankose. Kaimynai stebėdavosi, kai visi sukibdavome kluoną skiedromis dengti — lyg iš kulkosvaidžio visi varydavome. O vakare — buvo tokia šeimos tradicija — kiemo vidury sustoję užtraukdavome dainą.
Skaityti daugiau: IŠĖJO SŪNŪS KETURI TĖVYNĖS GINTI
Naujas uždavinys:
JONAS PABEDINSKAS
Lietuvių Frontas, o vėliau ir Lietuvių Fronto bičiuliai veikė ir veikia kaip rezistencinis sąjūdis, kurio veikloje vyravo Lietuvos išlaisvinimo reikalai. Rezistencinė veikla buvo pagrindinis LFB veiklos bruožas jau daugeli metų. Šalia to, didelis dėmesys buvo kreipiamas ir į lietuviškumo išlaikymą išeivijoje. Tačiau tai nereiškia kad LF bičiuliai neturėjo arba dabar neturi nusistatymo politinės krašto santvarkos plotmėje. Tik paskutiniaisiais dešimtmečiais gal atrodė, kad pačių LF bičiulių idėjos, kaip tvarkyti viešąjį krašto gyvenimą, buvo gana įvairios, nežiūrint to, kad oficialioji LFB pozicija tokiais klausimais buvo jų vadovų skelbiama kaip vienalytė politinė ideologija. Kitaip sakant, nesijuto LF sąjūdžio individualių narių pasisakymų ar diskusijų politiniais klausimais, ar daugumos bičiulių nusistatymo.
Politinė dabartinių LF bičiulių mintis prasidėjo jau su 1936 metais Naujojoje Romuvoje paskelbta „Į organiškosios valstybės kūrimą" deklaracija, ši mintis, sakyčiau, atstovavo katalikiškosios visuomenės kairei, arba kai kurių taip vadinamiems katalikams liberalams ir daugiausia reprezentavo Lietuvos katalikų intelektualus. Kai kurie jų buvo Krikščionių demokratų partijos nariai, kiti bepartiniai. Prasidėjus okupacijoms ir vėliau, išeivijos metais, daugelis jų susibūrė apie LFB rezistencinį sąjūdį, nors ir nepamiršdami savų idėjų, kurios karts nuo karto buvo koreguojamos ir keičiamos. Galutinai buvo sustota prie „Į pilnutinę demokratiją" koncepcijos.
Skaityti daugiau: FORMUOTI KRIKŠČIONIŠKĄ POLITINĘ MINTĮ
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS
• Jieškant kelio sudaryti viena krikščionišką frontą politinėje lietuvių veikloje, pagrindinės reikšmės klausimas yra, kaip frontininkai supranta savo atstovaujamą nepasaulėžiūriškumą. Jeigu tuo norima pasakyti, kad jie nesiims prievartinių priemonių savo visuomeninėje veikloje, tai tas pasakymas nesudarytų kliūties jiems įeiti į bendrą krikščionišką politinę veiklą.
Tačiau jeigu nepasaulėžiūriškumas būtų suprantamas kaip principinis atsisakymas savo politinėje veikloje krikščioniškų principų, tai tuo pačiu tas juos išjungtų iš krikščioniškos veiklos politikoje. Negana to, tai reikštų jų išsijungimą iš ateitininkų sąjūdžio, kurio principas yra: visa atnaujinti Kristuje.
• Tačiau jeigu frontininkai iš krikščioniškumo neišsijungia, tai tada, jeigu jie rastų labiau tikslų savo nepasaulėžiūriškumo formulavimą, jie jau būtų bendrame krikščioniškame politiniame veikime.
Skaityti daugiau: NEPASAULĖŽIŪRIŠKUMAS -Ar tai kliūtis krikščioniškam frontui?
99-tosios Putino gimimo metinės Vilniuje
Sausio penktąją Putino namuose Vilniuje, Tauro gatvėje, sudėdama neįtikėtinos šilumos į kiekvieną garsą, skiemenį, žodį, viena iš gabiausiųjų teatro aktorių skaitė Putino eilėraščius. Sėdėjo jaukus Putino bičiulių ratas. Buvo 99-ųjų poeto gimimo metinių išvakarės. Ten nuskambėjo eilėraštis, kuris vis labiau ryškėjo kaip gyvybės kodas, kaip atsakymas klausiantiems tą vakarą — kuo Putinas šiandien galėtų būti aktualus? Taigi štai kelios eilėraščio „Quasi una fantasia" eilutės:
Ateina sutemų lauktoji valanda,
Ir paskutinis spindulys užgęsta.
Visi daiktai nurimę glaudžias viens
prie kito
Melsvam, tyliam ūke.
Išnyko laiko ir erdvės riba,
Širdies pilnybėje tu visas atgyji
Ir visa, ką buvai patyręs vakar,
Šią valandą iš naujo gyveni.
Skaityti daugiau: GYVENTI IŠ NAUJO
VASARIS TALINE_files/I-Laisve-1992-113(150)-7.jpg)
Olimpijos ūkuos man gaudė bėgiai,
Ir dulkė nepasiekiamas lietus,
Ir tikrino žiemos amuletus
Portjė pačioj pavasario papėdėj.
Aš gniaužiau saujoj Viešpaties metus
Namuos, kur skaičiai buvo mus užsklendę,
Koridoriuos, kur laisvės geismas sklendė
Saldus kaip melas ir toks pat kartus.
Žiūrėk, tariau; man pasirodė: sklendė
Virš mūsų ženklas, trokštantis būties,
Bet tolo vien šešėlis praeities:
Į Nojaus laivą grįžtanti balandė.
Stovėjome ant šelmenio paties;
Mirgėjo miesto šviesuliai bejėgiai,
Negundė niekas. Gaudė duslūs bėgiai.
Kalbėjau: patalus ir man sniegai paties.
1988 vasaris
Skaityti daugiau: VAIDOTAS DAUNYS IŠ,,PAGUODOS KVARTETŲ"
Vilniuje. Rašytojų sąjungos klubo salėje, 1991 spalio 19 dienų įvyko antrasis Į laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti Lietuvos filialo surengtas studijų savaitgalis tema „Lietuvos kultūra nelaisvės metais: vertinimo kriterijai”. Renginio dalyviams, tarp kurių buvo svečių iš JAV, Vokietijos, Švedijos iškelta keletas probleminių klausimų: ar okupacijos metais kurtoje Lietuvos kultūroje buvo iš esmės kokybinių atradimų, leidžiančių kalbėti apie kultūros raidą? Kaip šias kokybes apibrėžti? Kiek prisitaikymas prie oficialiosios doktrinos buvo lemtingas kūrėjui? Kokiais kriterijais remdamiesi aiškiname kultūrą kaip rezistencijos būdą?
Studijų savaitgalį atidarė Į laisvę fondo Lietuvos filialo tarybos pirmininkas, buvęs politinis kalinys, atsiminimų dvitomio „Gyvenimo akimirkos” autorius Liudas Dambrauskas. Įlaisvę fondo Studijų komisijos pirmininkas poetas Vaidotas Daunys savo įžanginiame žodyje atkreipė dėmesį į vėliausiame Literatūros ir meno numeryje paskelbtą pasikalbėjimą su Tomu Venclova, kuris liečia diskutuojamą temą ir kalba apie okupuotoje Lietuvoje kūrybos žmogų ištikusius du pasirinkimo kelius. Vieni, pasak Venclovos, saugoja tautos gyvastį, kiti — garbę. Vieni buvo valenrodizmo arba oportunizmo atstovai, kiti — disidentai. Tačiau, kaip pastebėjo Daunys, ir vienoje, ir kitoje pozicijoje esama noro išspręsti neišsprendžiamą situaciją kompromisiškai, su tam tikra metafizinės ir fizinės kaltės liekana. Tiesa, tai nebuvo du vieninteliai keliai. Dar galima buvo rinktis ne disidento-emigranto, o pogrindžio kultūros žmogaus kelią. Tai irgi garbę sergstantis kelias. Bet jame taip pat esama tos kaltės liekanų, nes kažkas kitas turėjo imtis vesti tuos tūkstančius vaikų, kurie mokėsi rašto, kalbos ir meno mokyklose. Buvo galima pasirinkti ir dar vieną kelią — susideginti, nusižudyti. Romas Kalanta yra šio kelio simbolis. Tačiau kaltės liekana, ypač metafizinė, ir čia lieka, jei asmuo yra Kristaus dieviškumą pripažįstantis žmogus.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KULTŪRA NELAISVĖS METAIS
HENRIKAS KUDREIKIS
Mūsų spauda mums didesnis priešas už Maskvą, — tarė deputatas, gerdamas kavą ir išskleidęs Respubliką. Kitas deputatas: — Lietuva nepriklausoma, o spaudą vis valdo tie patys, varo tą pačią liniją. (Taip rašoma Žaltvykslėje) Nemažai išeivių, neseniai aplankiusių Lietuvą, skundžiasi Lietuvos spauda. Čikagietė žurnalistė Rita Dapkutė keliuose Lietuvos žurnaluose peikia Lietuvos laikraščius. Panelė Dapkutė galvoja, kad Lietuvos laikraščiuose nėra objektyvumo, nes Lietuvoje nėra gerų žurnalistų. Ne visiškai tiesa. Yra spaudos bendradarbių, kurie baigė žurnalistikos studijas sovietiniuose universitetuose. Net ir Vilniaus universitete dabar įsteigtas žurnalistikos fakultetas. Rytų žurnalistai, iki šiol terašė, kas „iš viršaus" įsakyta, negali staiga tapti vakarietiško stiliaus žurnalistais.
Šio straipsnio autorius išklausė žurnalizmo pagrindus Austrijos katalikų universitete. Profesorius Schmittas mums aiškino, kad 100% objektyvaus įvykių aprašymo iš viso nepasiekiama.
Yra ir Lietuvoje laikraščių bei žurnalų, kurie ne daug atsilikę nuo gerų leidinių kokybės. Antra vertus, niekam verto šlamšto pilni ir Vakarai.
Skaityti daugiau: ŽVILGSNIS Į DABARTINĖS LIETUVOS SPAUDĄ
ZENONAS PRŪSAS
Teisingai teigia žurnalistas ir politikas Pat Buchanan, kad šiuo metu pasaulyje nacionalizmas yra svarbiausias veiksnys, lemiantis politinius įvykius. Nacionalizmas sugriovė Sovietų Sąjungą. Jis baigia sugriauti Jugoslaviją, sukurtą pašalinių jėgų, neatsiklausus pačių gyventojų. Nacionalizmo sukeltų pasikeitimų yra pilna ir kituose kontinentuose, ne tik Europoje. Jei nacionalizmas pasireiškia tarp mažesniųjų tautų, daugumoje jis yra teigiamas veiksnys. Šiuo atveju paprastai jis yra nepavojingas pasauliui, net jei ir pradeda rodyti kraštutinių šovinizmo reiškinių. Kas kita yra su kraštutine nacionalizmo forma, jei ji išsivysto didelėse tautose. Pavyzdžiui, šiuo metu rusiško imperializmo atsikračiusiai Lietuvai ir kitoms kaimyninėms nerusų tautoms dar tebėra pavojingas šovinistinis rusiškojo nacionalizmo sparnas. Žirinovskis, vienas iš šio sparno vadų, per paskutinius Rusijos prezidento rinkimus surinkęs virš 6 milijonų balsų, dar ir dabar tebegąsdina, kad jis, tapęs Rusijos prezidentu, paversiąs Pabaltijo kraštus atominių bandymų lauku. Tas atvešią lietuvius, latvius ir estus į protą. Jis taip pat žada sugrąžinti Lenkiją Rusijai.
Viena bėda su rusais yra tai, kad jie visada buvo linkę į kraštutinį nacionalizmą, — tiek carų, tiek ir Sovietų Sąjungos laikais. Gal tai yra jų prigimtyje? Įdomiai apie tai aiškina buvęs politinis disidentas ir gulagų kalinys Andrejus Siniavskis. Pagal jį, visais laikais rusas buvo linkęs spręsti apie žmogų pagal tai, ar jis yra „savas", ar „nesavas". Atseit, ar jis yra rusas, ar nerusas. Jei rusas, tai jis yra geras žmogus. Jei ne, tai su tokiu reikia būti atsargiam. Rusiškai svetimtautis yra vadinamas „nemec", kuris yra kilęs iš žodžio „nemoi", atseit, nebylys, nemokąs rusiškai. Tokiu negalima pasitikėti. „Nemec" kita žodžio prasmė yra vokietis. Rusai priklauso slavams, o slavas yra kilęs iš žodžio „slava” (garbė). Atseit, jei esi rusas, esi garbingas. Yra nemaža literatūros apie rusų nacionalizmą carų ir sovietų laikais. Daug mažiau jos galima rasti apie dabartines rusų nuotaikas, nebent tik kai kada pasirodančiose nuotrupose laikraščiuose, kaip pavyzdžiui, New York Times. Visais laikais buvo du nacionalizmo sparnai, liberalistinis-demokratinis ir reakcionierinis-šovinistinis sparnas. Perskaičius šiais klausimais literatūrą, susidaro įspūdis, kad rusiškasis nacionalizmas vis dėlto palengva juda į gerąją pusę. Ypač per praėjusius penkerius metus demokratinis sparnas palengva stiprėjo, o šovinistinis silpnėjo. Tai aiškiai pastebima jaunojoje kartoje. Šovinistai daugumoje yra susikoncentravę vyresnio amžiaus rusų ir pensininkų kartoje. Dalinai tai suprantama. Buvusiam svarbiam partijos šului ar eilėje duonai nusipirkti stovinčiam pensininkui generolui praėję laikai, be abejo, atrodo kaip aukso amžius.
Skaityti daugiau: SOLŽENICINO NACIONALISTINĖS IDĖJOS IR LIETUVA
26-sis literatūros vakaras Los Angeles
Pradėdamas 26-jį literatūros vakarą, LFB Los Angeles sambūrio pirmininkas dr. Zigmas Brinkis išskaičiavo visus iki šiol dalyvavusius rašytojus ir vakarų reikšmę aptarė taip: ,,Kas galėtų subalansuoti tuos dvasinius lobius, kuriuos į Los Angeles lietuvių kasdienybę atnešė mano paminėti poezijos ir grožinės prozos kūrėjai? Be jų įnašo lietuviškasis gyvenimas būtų buvęs liūdnesnis, dvasiškai skurdesnis, stokojąs lietuviškos krypties ir gyvenimo prasmės. Rašytojų kūryba džiugino, guodė, dvasiškai stiprino, palaikė viltį, ir mūsų viltys realizavosi".
_files/I-Laisve-1992-113(150)-9.jpg)
Los Angeles politinių studijų savaitgalyje, iš k. — J. Kojelis, B. Brazdžionis, dr. K. Ambrazaitis.
Pristatęs šio vakaro viešnią iš Čikagos poetę-beletristę Juliją Švabaitę ir svečią iš New Yorko beletristą-poetą Paulių Jurkų, sambūrio pirmininkas žvilgterėjo į ateitį:
„Mūsų literatūros vakarų gija nuo 1966 nė karto nebuvo nutrūkusi. Kaip bus antrajame ketvirtyje? Ar ištversime? Norėčiau ištverti iki trečiojo ketvirčio, 2016-jų metų. Ar taip bus, niekas negalėtų pasakyti. Ir LF bičiulių ateitis nežinoma. Buvome rezistencinė organizacija, ir mūsų uždaviniai buvo labai aiškūs. Kultūrinė rezistencija šalia politinės kaip tik ir buvo paskata pradėti literatūros vakarus. Lietuvių Frontas svarsto savo ateitį, ir turės įvykti esminių pasikeitimų. Gal nebeliks ir Lietuvių Fronto vardo, tačiau mūsų idėjos k.t.
Skaityti daugiau: Į ANTRĄ ŠIMTMEČIO KETVIRTĮ
VALENTINAS MARKEVIČIUS
_files/I-Laisve-1992-113(150)-11.jpg)
Reutlingene, Vokietijoje, 1965 metais, iš k. — prof. Z. Ivinskis, kun. prof. St. Yla, prof. dr. A. Maceina, dr. J. Grinius.
ZENONAS IVINSKIS
1908.V.25 — 1971.XII.24
• MOKSLININKAS, istorikas, profesorius, rašęs ir nagrinėjęs Lietuvos istoriją išsamiai ir objektyviai, remdamasis faktais ir šaltiniais, kurių rinkimui pašventė visą savo mokslinio darbo gyvenimą Lietuvoje ir išeivijoje.
• REZISTENTAS, vienas iš 16-kos pasirašiusių 1936 m. deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą", pirmosios sovietinės okupacijos metu — aktyvus rezistentas, 1941 metų sukilimo dalyvis, Laikinosios Vyriausybės talkininkas ir patarėjas, Vliko narys Vokietijoje.
• VISUOMENININKAS, redaktorius, ateitininkas nuo 1920 m., Ateitininkų Federacijos tarybos narys. Lietuvių Fronto bičiulis, Europos LFB pirmininkas, spaudos bendradarbis, nuoširdus ir optimistiškas lietuviškos veiklos darbuotojas ir talkininkas išeivijos metais.
Platesnių biografinių žinių apie prof. dr. Zenoną Ivinskį galima rasti Lietuvių Enciklopedijos 9, 36 ir 37 tomuose. įdomios medžiagos žiupsnelis ir gausi jo raštų bibliografija išspausdinta Į laisvę žurnalo Nr. 54, 1972 metais.
Gal net nepastebėjome, kaip greitai bėga laikas. Prieš dvidešimtį metų, 1971 gruodžio 24, per Kūčias Bonnoje mirė žymusis istorikas, profesorius Zenonas Ivinskis. Kad ši skaudi data neliktų vien žinovų ar suinteresuotų žmonių reikalu, ėmėmės Kaune organizuoti šio garbingo asmens atminimą.
Skaityti daugiau: 20 METŲ BE ZENONO IVINSKIO
Su rūpesčiu svarstydamas prezidentinės Lietuvos idėją ir prezidento teisių praplėtimą, drįstu tuo klausimu pareikšti savo nuomonę. Tas planas nėra toks paprastas, kaip kad spaudoje jis yra pateikiamas. Jo vykdymas net referendumu, t.y. visuotiniu demokratiniu balsavimu, gali būti labai neatsargus vyriausybės veiksmas.
Konstitucija, potvarkiai, įstatymai ne tiktai daugiausia, bet beveik išskirtinai, stengiasi apsaugoti piliečių teises nuo vyriausybės bei jos pareigūnų sauvalės bei nuo netvarkingų piliečių, pažeidžiančių kitų piliečių teises.
Praplėstųjų teisių naudą bei jų kenksmingumą apspręs tie, kuriems tos teisės bus duotos. Ateityje svarbiose valstybinėse vietose gali atsidurti asmenys, kurie tuos praplėtimus panaudos piliečių teisių pažeidimui. Taip kad suteikimas teisių, neapribojant jų veikimo laiko bei neįsigilinant į praplėtimų turinį, ateityje gali virsti konfliktų, piliečių teisių pažeidimų priežastimi.
Jeigu Aukščiausioji Taryba mano, kad šiuo metu yra reikalinga tokias teises prezidentui ar kuriam kitam asmeniui duoti, tai turėtų labai aiškiai apriboti tų teisių veikimo laiką. Kokių šešių ar dvylikos mėnesių riba būtų pilnai užtektina.
Yra labai svarbu, kad po nustatytos laiko ribos būtų grįžtama į normalią konstitucinę demokratinę tvarką: trijų vyriausybinių institucijų išmintingą balansą.
Jus gerbiąs, Adolfas Damušis
1992 m. kovo mėn. 7 d.
_files/I-Laisve-1992-113(150)-12.jpg)
Jaunimo simpoziume kalba moderatorė D. Trotmanaitė. Sėdi iš k. — A. Jarašūnas, R. Laurinavičiūtė, M. Sandanavičiūtė-Newsom, A. Ragauskas.
1992 metų sausio 25-26 dienomis Los Angeles įvyko 24-tasis politinių studijų savaitgalis, tradiciškai rengiamas Lietuvių Fronto bičiulių Los Angeles sambūrio. Su paskaitomis ir pranešimais dalyvavo: Valdemaras Katkus, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų viceministeris, Žibutė Brinkienė, Angelė Nelsienė, Algis Raulinaitis, Zigmas Viskanta, Linas Kojelis, Rimas Kregždė, Amandas Ragauskas, Juozas Kojelis, Kazys Ambrazaitis.
Buvo taip pat surengtos įdomios svarstybos, kuriose dalyvavo jaunesniosios kartos atstovai: Auris Jarašūnas, Roma Laurinavičiūtė, Marija Sandanavičiūtė-Newsom ir Amandas Ragauskas. Svarstyboms moderavo Dalita Trotmanaitė.
Šiame numeryje norime skaitytojus supažindinti su tų svarstybų mintimis, kurios gilinosi į vieną aktualią šiems laikams temą:
MARIJA SANDANAVIČIŪTĖ-NEWSOM (JAV)
Priklausau tai kartai, kuri gimė Vokietijoje, prieš pat atvykstant į Ameriką tuoj po karo, arba jau gimė Amerikoje, užaugo didesniuose miestuose, lankė Amerikos mokyklas nuo vaikų darželio iki aukštųjų mokslų, dabar turi atsakingas profesijas. Mes sukūrėme šeimas, lietuviškas ar mišrias, leidžiame vaikus į šeštadienines mokyklas, jose mokytojaujame ir jas palaikome. Vienu žodžiu, mes esame karta, kuri labai artimai pajuto lietuvybės esmę, nors turėjome gyventi dvilypį gyvenimą ir jį tebegyvename. Mūsų kaip amerikiečių gyvenimas — pilnas karjeros reikalavimų, medžiaginių vertybių, greito pasitenkinimo. Mūsų kaip lietuvių gyvenimas — tai šeimos šiluma, ilgesys prarastojo krašto, užduotis, misija, savęs atidavimas kažkam didesniam, kilnesniam.
_files/I-Laisve-1992-113(150)-13.jpg)
Septynmečiai vaikai Sausio 13-tąją saugojo parlamentą nuo tankų,— argi tai galėjo nepaliesti jų sielų? Nuotr. V. Korkučio.
Vieni šios kartos atstovai atsikratė tos ,,kultūrinės naštos", lietuvių kalbos, užsiangažavimo, to romantiško ilgesio. Kitiems lietuvybės išlaikymas pasidarė realybe, už kurią reikėjo kasdieną kovoti, savo laiką aukoti, vaikus lietuviškai mokyti. Reikėjo sąmoningai visa tai pasirinkti.
Skaityti daugiau: JAUNOSIOS KARTOS DVASINĖ TRANSFORMACIJA NEPRIKLAUSOMYBĘ ATGAVUS
VILIUS BRAŽĖNAS
Vytauto Volerto, Povilo Žumbakio ir Algirdo Statkevičiaus straipsniai 1991 m. rudens (Nr. 112) Į laisvę laidoje vaizdžiai iškelia sąvokų nusakymo būtinumo klausimą. Ypač kai sąvokos rišamos su mintimis, liečiančiomis ideologijų skirtumus ar Lietuvos Konstitucijos projektus. Mūsų spaudoje per dažnai stinga terminų apibrėžimo, kad visi žinotumėm apie ką rašantysis kalba. Matomai to pasigenda ir Volertas klausdamas, kuo skiriasi amerikiečių ir lietuvių liberalizmai. Ogi būtų pravartu tai žinoti, kalbant su mūsų „liberalais."
A. Statkevičius, svarstydamas Konstitucijos klausimą, braido per „demokratijos" terminus lyg per rudens lapus girioje. Apie kokią demokratiją jis kalba — nežinia. Apie „daugumos", kaip linčo gaujos? Apie tokią, kur liaudies ir masių daugumą „atstovauja" Politbiuras? Ar Kompartijos „demokratiją", kurią įgyvendinti bebandydamas suklupo Gorbačiovas? O gal apie JAV „demokratiją", kuri nėra jokia demokratija, o paprasčiausia respublika.
Skaityti daugiau: KONSTITUCIJOS IR SĄVOKŲ KLAUSIMAIS
48-tasis ir paskutinysis Vliko seimas 1991 m. lapkričio 1-3 dienomis Čikagoje nutarė: „Vliko užsibrėžtas tikslas yra pasiektas. Vliko veikla baigta." 1943 metais Lietuvoje įsteigta rezistencinė organizacija, suvienijusi patriotines lietuvių politines ir rezistencines grupes kovai prieš nacius ir sovietus, savo veiklos Lietuvoje pradžioje ir vėliau Vokietijoje atliko neginčytinai reikšmingą darbą.
Tačiau vėliau išeivijoje didelė dauguma Vliką sudarančių grupių susilpnėjo iki kelių narių ar net išmirė, atsirado fiktyviai partinė matematika, sukėlusi tarpusavio ginčus. Vliko autoritetas ir įtaka kaip laisvinamojo veiksnio sumažėjo. Sakoma, kad pasaulyje nieko nėra amžino. Tad ir garbingai prieš 48 metus savo veiklą pradėjusiam Vlikui atėjo laikas ją užbaigti.
Skaityti daugiau: VLIKAS UŽBAIGĖ SAVO VEIKLA
NAUJI LEIDINIAI
LITHUANIA-LIETUVA, 1/91, Journal from the Republic of Lithuania. Tai anglų kalba pradėtas Lietuvoje leisti žurnalas, kurio leidėjais pasirašo: The joint-stock Company „Pradai" and the State Publishing Center. Žurnalo adresas: T. Vrublevskio 6, 2671 Vilnius. Vyriausias redaktorius — Lauras Bielinis su plačia redaktorių kolegija. Pirmasis 36 psl. numeris daro pasigėrėtiną įspūdį: geras popierius, puikios spalvotos nuotraukos, taiklūs informaciniai straipsniai apie Lietuvą, be priekaištų išdėstymas. Žurnalas turėtų būti gera Lietuvos reprezentacija svetimtaučių tarpe.
Kornelijus Platelis, LUOTO KEVALAS, Eilėraščiai ir poemos, ši poezijos knyga, išleista 1990 metais Vilniuje, tik neseniai atkeliavo į Ameriką. Išleido „Vagos" leidykla, 156 psl., nedidelio formato, gražiai iliustruota dail. Romo Orento grafikos darbais.
Vladas Šlaitas, RUDENIO VYNAS, eilėraščiai. Išleido Ateities literatūros fondas 1991 metais dr. Albino Šmulkščio lėšomis. Knygutė 55 psl., viršelio aplankas ir teksto iliustracijos Petro Aleknos. Kaina 5 dol.
Skaityti daugiau: Nauji leidiniai, informacija
Fotografinė kopija 
BOX 
