Dail. V. Raulinaitis — Vytis ... Viršelis
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybes kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 1 (1317) SAUSIS - JANUARY 1956
TURINYS
L. S. Ramovės Centro Valdyba — Sveikinimas *
Dr. V. Sruogienė — Kunigaikštis Jonušas Radvila *
M. Jūra — Darbo Karys *
Plk. inž. J. Vėbra — Lietuvos kario gairės ateičiai *
B. Klimas — Kpt. R. Marcinkaus mirtis nelaisvėje *
Z. Raulinaitis — Iš didelio rašto išėjo iš krašto *
V. Mingėla — Vladas Andriukaitis—Andrius Varguolis *
V. Andriukaitis — Svečias iš amžinybės *
Ksenofonas — 10.000 žygis *
V. Augustinas — Vėliavų paradas — nuotrauka *
Tremties Trimitas *
Kariai ir jaunimas *
Karinės žinios *
Karinė spauda *
Kuprinės pabiros *
Žurnalo fotografinė kopija PDF 
Skaityti daugiau: Karys 1956m. Nr.1 - Turinys, metrika
BROLIAI IR SESĖS LIETUVIAI!
Naujųjų 1956 Metų proga Lietuvių Sąjungos “RAMOVĖ” Centro Valdyba sveikina visus brolius ir seses lietuvius pavergtoje tėvynėje, prispaustus vergijos pančiais, vargstančius ir žūstančius sovietų darbo stovyklose, sveikina visus brolius ir seses lietuvius, išblaškytus po viso laisvojo pasaulio kampus ir savo tėvynės nepamirštančius, sveikina mūsų tautos Partizanus, kovojančius ir kovojusius už tėvų žemės laisvę, sveikina Lietuvos Laisvės Kovų Invalidus, paaukojusius savo brangiausi turtą — sveikatą ant tėvynės aukuro, sveikina visus mūsų Kūrėjus-Savanorius, Vyčio ir Vyties Kryžiaus Kavali:rius, Karius ir Šaulius, budėjusius ir tebebudinčius laisvės sargyboje, sveikina nusipelniusi Amerikos Lietuvių Legijoną, visus Ramovėnus, įsijungusius į Sąjungos veiklą ir mūsų mielas ir veiklias Birutininkes, tiek daug naudingo darbo atliekančias tremtyje.
Šiandieniniai Kremliaus bosai, važinėdami po laisvojo pasaulio kraštus, apgaudinėja žmoniją savo dirbtinos šypsenos politika. Jų skelbiami taikingi šūkiai yra šiuo metu stipriausi komunizmo nuodai, skirti užmigdyti Vakarus, kad vėliau, be didesnių sunkumų, Maskva galėtų juos “išlaisvinti” iš kapitalistų, kaip tas jau yra atsitikę su daugel Europos ir Azijos buvusios laisvų ir nepriklausomų valstybių. Kas supranta komunizmo tikslus, tam yra aišku, kad komunizmas su demokratija sugyventi negali. Lemiamoji kova dar turės įvykti. Ir tos kovos pasėkoje demokratija ar komunizmo diktatūra turės įsiviešpatauti visame pasaulyje. Pastarojoje Genevos konferencijoje ir po jos, naujieji Kremliaus bosai savo pareiškimais ir veiksmais apnuogino savo grobuoniškus tikslus. Atrodytų, Vakarams turėtų būti aišku, kad raudonųjų šypsenos ir taikingi pareiškimai neverti net mažiausio dėmesio. Dirbtinai sukurta “Genevos dvasia” kaip dūmas, vėjo papūstas, išgaravo. Jei Vakarai patenkintų šiandieninius Maskvos reikalavimus ir tariamai su ja susitartų, tai kiek vėliau, ji reikalautų naujų nuolaidų. Nuolaidų reikalavimui nebūtų galo iki visą likusį laisvąjį pasaulį pavergtų komunizmas. Pavergtų tautų balsas laisvajame pasaulyje turi Vakarams nuolat priminti ir kelti vieną labai svarbų ir reikšmingą faktą, būtent: kad pavergtosios tautos, vienos be užtarimo ir paramos iš Vakarų pusės, veda žūtbūtinę kovą už savo ir visos žmonijos laisvę. Ta kova yra žiauri, kruvina, nuostolinga. Joje žūsta atskiros tautos, dingsta buvusios kultūringos valstybės. Toje kovoje žuvo ir žūsta milionai žmonių kasmet, nuo pat vergijos pradžios, ar tai raudonosios imperijos darbo ir mirties stovyklose, ar tai jų kalėjimuose, ar tai atvirose kautynėse su pavergėjais.
Skaityti daugiau: L. S. Ramovės Centro Valdyba — Sveikinimas
JO 300 METŲ MIRTIES SUKAKČIAI PAMINĖTI
DR. V. SRUOGIENĖ
NEVAINIKUOTASIS LIETUVOS KARALIUS
Nepaprastai turtingoje mūsų praeities didžiųjų vyrų galerijoje, kaip didinga figūra iškyla Biržų, Dubingių, Kėdainių ir t.t. ponas — Didysis Lietuvos etmonas ir Vilniaus vaivada, kunigaikštis Jonušas Radvila. Tai stambi asmenybė, įrėžusi gilius pėdsakus Lietuvos istorijoje, bet drauge ir viena iš labiausiai ginčytinų. Sekant H. Sienkievičiaus romanu “Tvanas”, lenkų visuotinai laikomas išdaviku, net jų istorijos autoritetų niekšu antspauduotas, jis tačiau, iki antrosios 19 a. pusės to epiteto niekad nėra turėjęs. Ir mūsų kai kurie istorikai, nesusigaudydami šaltiniuose bei literatūroje, aklai sekdami lenkus, jį taip pat vadina išdaviku.
Pažvelkime į Radvilą pro dokumentų ir faktų šviesą.
Jonušas gimė 1612 m. Jo tėvai buvo Didysis Lietuvos etmonas Kristupas (Radvilos Perkūno sūnus, Mikalojaus Rudojo, Biržų linijos įkūrėjo anūkas) ir Ona Kiškaitė, įnešusi kaip kraitį Radvilams Kėdainius.
Jonušas buvo rūpestingai išauklėtas. Augštas, gražus, neprilygstamas raitelis ir šokėjas, dailaus aristokratiško elgesio, puikus ir išdidus, bet duosnus ir mandagus, mokėjęs nuoširdumu bei paprastumu patraukti visus, su kuriais tik bendravo — jis žavėjo kiekvieną. Laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, lotyniškai ir kiek itališkai. Namie vartojo lenkų kalbą, bet mokėjo ukrainiečių, o taip pat, yra pagrindo manyti, ir lietuvių. Jis buvo visai suaugęs su mūsų kraštu, nes daugiausia gyveno tikrojoje Lietuvoje: Vilniuje, Kėdainiuose, Dubingiuose ir Biržuose. Jis nuoširdžiai rūpinosi rašliava lietuvių kalba, protestantiškiems raštams spausdinti. Buvo specialiai įsteigęs spaustuvę Kėdainiuose, ir pasireiškė kaip didelis kultūros kėlėjas ir mokslo žmonių globėjas. Dar visai jaunas būdamas, per keliolikos senatorių pasitarimą Vilniuje triukšmingai pareiškė savo lietuvišką patriotizmą. Kai jo tėvas Kristupas, lenkų senatoriaus įžeistas, protestavo prieš lenkų kišimąsi į Lietuvos reikalus, Jonušas iš vietos šaukė:
— Dar ateis laikai, kada lenkai nepataikys į duris, ir mes juos mesime pro langus, o Lietuva bus laisva!
Su šaunia pasiuntinybe 1632 m. Jonušas siunčiamas į Olandiją ir pas Anglijos karalių pranešti apie naujo valdovo — Vladislovo Vazos — išrinkimą Lenkijos karalium ir Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jis turėjo progos susipažinti su Vokietijos imperatoriaus ir kitų monarchų dvarais ir jų gyvenimu. Visur priimamas kaip lygus, turtingiausias didikas ne tik rytų, bet gal ir visoje Europoje. Iš pat jaunystės pratęs prie reiškiamos jam pagarbos, jis tačiau neišlepo. Kai Vladislovo Vazos viešpatavimo pradžioje maskoliai buvo įsiveržę į Lietuvos rytų žemes ir jo tėvas kovėsi ties Smalensku, Jonušas dalyvavo drauge su juo ir pasižymėjo didele drąsa, pirmas iškėlęs Lietuvos vėliavą Smalensko mūruose. Tai — kraujo ir kaulo karys, greit išgarsėjęs kaip didelis karo dalykų žinovas, “arbiter belli et pacis’ vadinamas. Kareiviai noriai paskui jį ėjo, nes jis visad jais rūpinosi, o nors buvo griežtas, bet drauge ir teisingas, jei bausdavo, tai “kavalieriškai”, kilniai.
Skaityti daugiau: KUNIGAIKŠTIS JONUŠAS RADVILA 1612-1655
103 MĖNESIAI LAISVĖS SARGYBOJE
M. JŪRA
Ruduo, šaltas, drėgnas, niūrus ir pilkas, kaip ir vienuolika kitų panašių, tremtyje praleistų rudenų. žvarbus vėjas, stambūs lietaus lašai ir ant kieto asfalto spiečiais krintantys geltoni medžių lapai... Jeigu jie kristų į šiltą, molėtą, juodą žemę, — jie primintų prarastosios Tėvų žemės rudenius. Rudenius, kada gintariniame Baltijos pajūryje kvėpavo laisve visa mūsų tauta. Po mūsų mašinos ratais tiesiasi pilkas asfaltas, šaltas ir kietas kaip ir pati tremtis. Jos sukelto vėjo prikelti auksiniai rudens lapai iš po ratų sklendžia į šalis ir tupia plento pakraščiuose amžinajam poilsiui. Mašinų ant plento tiek daug, kiek ir rūpesčių vakarų pasaulio žmogui, kaip išlaikyti taiką ir atgauti pavergtosioms tautoms laisvę. Plentas švarus, lyg jį būtų rūpestinga ranka nušlavusi. Pravažiuojame viduryje plento stovinčią didžiulę mėlyną lentą su užrašu baltomis raidėmis: “KAISERSLAUTERN 42 km”. Už pusvalandžio jau esame mieste. Ilgokai sukinėjamės rangytomis miesto gatvėmis iki išneriame į kitą jo pusę — į ten, kur prieš 10 metų tanki, žalia giria siūbavo, o šiandien balti amerikiečių kariuomenės kareivinių blokai gretomis susirikiavę stūkso, čia ištisas baltųjų blokų miestas — pilnas judėjimo, bet tvarkingas ir monotoniškas, kaip ir pats kareivio gyvenimas. Jis sukelia tavyje pasitikėjimą ir viltį, taip kaip ir patsai žaliasis amerikiečių karys, kaip tūkstančiai jų, šiame mieste, sutinkamų važiuotų ir pėsčių. O tarp jų, tarp tų žaliųjų amerikiečių karių, matosi tiek daug, tokia pačia, tiktai pilkos spalvos uniforma dėvinčių pilkųjų karių. Jie sveikinasi kariškai, dėvi šalmus, nešioja šautuvus, vairuoja kariškas mašinas ir dirba įvairiausius kitus darbus drauge su amerikiečių kariais. Kokios valstybės armijai ir tautai jie priklauso? Tokia nematyta ir keista ta pilkoji kariuomene, tokie mišrūs ir skirtingi jų veidai. Ir kiek jų čia daug!
KAS JIE TOKIE?
Tai iš raudonojo slibino nąsrų ištrukusieji ir į laisvąjį pasaulį atbėgusieji įvairiausių tautybių tremtiniai, o taip pat ir Vakarų Vokietijos vyrai, savanoriais stojusieji į darbo talką, laisvę Europoje saugojančiai amerikiečių kariuomenei. Vyrai, kurie amerikiečiams pasiūlius, tuojau po Vokietijos kapituliacijos, savanoriais stojo į prie amerikiečių kariuomenės organizuojamą, taip vadinamą, DARBO TARNYBĄ (Labor Service), kad su šautuvu rankose neštų sargybas prie kariuomenės sandėlių ir kitų postų, kad statytų kariuomenei reikalingus per upes tiltus, kad atliktų įvairius kariuomenės reikmenų pakrovimo, iškrovimo ir transporto darbus, kad vairuotų kariškas mašinas ir bet kokiu kitu darbu pavaduotų Europos tautų laisvės sargyboje jau dešimtį metų kantriai stovintį amerikiečių karį. Tos tarptautinės darbo kariuomenės kiekvienas pilkasis karys išdidžiai nešioja ant kairiosios rankovės, peties augštyje prisiūtą JAV vėliavos spalvų skydelį, kurio viršuje, mėlyname fone auksinėmis raidėmis užrašyta to keistojo darbo kario tautybė.
Kpt. Juozas Venckus, Baltų ryšių karininkas
Skaityti daugiau: DARBO KARYS
Paskaita skaityta Lietuvos Kariuomenes Minėjime Brooklyne
Plk. inž. J. VĖBRA
Minėdami Antrosios — Respublikinės — Lietuvos kariuomenės atsikūrimo sukaktį, prisiminkime bendrais bruožais pagrindinius jos atliktus darbus ir pasvarstykime, kas toliau darytina laukiant Trečiosios Lietuvos prisikėlimo.
1918, 1919 ir 1920 metus daugelis čia esančiųjų gerai prisimena ir nevienas yra asmeniškai suvaidinęs nemažą vaidmenį tame dramatiškame mūsų tautos prisikėlimo laikotarpyje. Nelemtų sąjungininkų ir okupantų per šimtmečius išvargintoje mūsų tautoje buvo išlikusi gyva didingosios praeities dvasia. Bent kiek patogesnėms sąlygoms susidėjus, lietuvio širdyje suliepsnojo besąlyginis laisvės troškimas ir įvyko tai. ko visai aiškiai nė šiandien dar nepajėgiame suvokti. Kas pastūmėjo nepilnamečius jaunuolius apleisti mokyklos suolą ar tėvų pastogę ir griebtis ginklo, kurio nė valdyti tuomet jie nemokėjo? Ne uniformos blizgučiai juos masino (to meto uniforma buvo nuosavi kailinukai ir klumpės), ne geros algos, kurių tuomet niekas nemokėjo, ne vėliau dalintieji žemės sklypai, nes tuo metu jei kas ir pagalvodavo apie žemės sklypą, tai tik apie dviejų kv. metrų dydžio... Ir laimėjimo viltis buvo blanki: žygiuojant per lietuviškus kaimus ne kartą ant vartų pasirėmęs senukas palinguodavo galvą ir palydėdavo žodžiais: “ką jie, vargšai, prieš didžiosios Rusijos galybę”... Ne kurie racionalistiniai išskaičiavimai skatino 1918, 1919 metų žygius, bet tautos kraujuje rusenusi, kad ir prislopinta, sentėvių laisvės dvasia.
Sunkius nepriklausomybės kovų uždavinius mūsų kariuomenė atliko meistriškai. To, berods, niekas neginčija. Pagaliau, pusėtinai sėkmingai laisvės kovoms pasibaigus, dauguma mūsų karių sugrįžo į civilinį gyvenimą, kupini entuziazmo ir energijos, kurių nualintam ir išvargintam kraštui reikėjo net labiau, negu materialinių gėrybių. Universiteto profesūroje, diplomatijoj, švietimo įstaigose, pramonės įmonėse, žemės ūkyje, visur atsirado nemažas nuošimtis nepriklausomybės kovų dalyvių, savanorių, kuriems jų pačių atstatyta Lietuva buvo ypatingai brangi. Jie tęsė valstybės atkūrimo darbą su neišsenkamu dvasios pakilimu, kuris veikė užkrečiamai visą jų aplinką. Šio visuotinio entuziazmo dėka, per vos dvidešimtį nepriklausomojo gyvenimo metų, Lietuva padarė tokią kultūrinę ir ekonominę pažangą, kokios veltui jieškotume kitų tautų gyvenimo istorijoje. Svetimiesiems tai labiau krito į akį negu mums patiems, paskendusiems valstybės atkūrimo darbe. Visi žinome kaip entuziastingai prancūzas Vincent Lavoix, 1937 metais lankęsis Lietuvoje, yra aprašęs mūsų kraštą, giliai prasmingai užvardintame veikale “Kai šviesa sklinda iš šiaurės”. Netrūko kenkėjų mūsų jaunai valstybei tarptautiniuose santykiuose ir viduje, turėjome iš svetur apmokamų peoviakų ir komunistų, tačiau neatsižvelgiant į visas kliūtis, Antrosios Lietuvos laikotarpis paliko spindintį ruožą mūsų tautos vargingo gyvenimo filmoje.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIO GAIRĖS ATEIČIAI
Labai daug kas pažino kpt. Romą Marcinkų, buvusį žymų Lietuvos karo aviacijos karininką, ir todėl daugelis domisi jo mirties aplinkybėmis.
B. Klimas “Draugo” dienraštyje yra aprašęs kpt. R. Marcinkaus žuvimą. Nors daug “Kario” skaitytojų skaito “Draugą”, bet didelė dalis jo neskaito, ypač gyvenantieji ne Amerikoje. Tai turėdami galvoje, ir perspausdiname p. B. Klimo rašinį apie kpt. R. Marcinkaus žuvimą. Dienraščių komplektų, dėl jų formato didumo, skaitytojai nemėgsta įsirišti, todėl ir labai vertingi rašiniai greit numetami ir užmirštami. “Kario” komplektus labai daug skaitytojų renka ir įsiriša, todėl ir jame įdėta medžiaga ilgiau išsilaiko nenumesta ir norint gali pats skaitytojas pasinaudoti ir kitam parodyti, nors ir po daugelio metų.
“1942 metais, Sagau mieste, 60 kilometrų nuo Berlyno, lakūnų-karininkų belaisvių stovykloje Stalag, Luft III, anglų, kanadiečių ir amerikiečių lakūnų tarpe buvo taip pat ir kitų tautybių lakūnai, kovoję sąjungininkų pusėje. Į šią stovyklą pateko ir mūsų tautietis, žinomas sportininkas, Lietuvos Karo Aviacijos lakūnas, kpt. Romas Marcinkus. Belaisvių stovyklon pateko jau kaip R.A.F. karininkas-lakūnas.
1942 m. pabaigoje į stovyklą pateko RAF Squadron Leader Roger Bushell, jau už spygliuotų vielų išbuvęs apie trejetą metų. Jis du kartus bandė pabėgti, bet abu kartus pačiuptas ir Gestapo kankintas.
Atlikęs už paskutinį pabėgimą bausmę stovyklos “šaltojoje”, kurioje belaisviai buvo laikomi po 3—4 savaites vienutėse ir gaudavę tik duonos ir vandens. Nepaisant šito, Bushell, atsiradęs stovykloje, tuoj pradėjo vėl ruoštis pabėgimui. Jis pirmoje eilėje pradėjo apie save burti bėgimo šalininkus, prie kurių prisidėjo ir kpt. Marcinkus. Bushellio pabėgimo planas pavadintas “Didžiuoju X”. Nutarta tuo pačiu laiku kasti net tris požemio tunelius tikslu, kad vienas būtų tikras, o kiti kasami tam, kad suklaidintų vokiečius, leidžiant jiems du iš trijų “surasti”, šiam darbui suverbuota 500 belaisvių, o pagal planą pabėgti galėsią apie 200 belaisvių.
Skaityti daugiau: KPT. R. MARCINKAUS MIRTIS NELAISVĖJE
Spaudoje yra dažnai rašoma ir susirinkimuose šnekama apie lietuvių sugebėjimą greitai nutausti, pamiršti savo tėvų kalbą, tautines tradicijas ir iš viso atsižadėti senosios Tėvynės.
Atrodytų lyg mes per daug save barame. Juk yra ir čia gimusių lietuvių, kurie nenutraukia ryšių su savo tauta, bet reiškiasi kaip veiklūs lietuvių visuomenininkai ar kultūrininkai Ir tikrai, perskaičius lapkričio 18 d. “Darbininke” įdėtą, rodos, vyr. redaktoriaus straipsnį, paaiškėja, kad toks savęs barimas yra visai nepagrįstas. Mes esame net per daug susipratę, net per dažnai darome savo lietuviškumo demonstracijas — įvairius tautinius ar valstybinius minėjimus.
Autorius surado visiems emigrantams bendrą ligą — gyvenimą buvusių laikų prisiminimais, nuolatinį nešiojimą po kaklu parišto akmens, t.y. senųjų tautinių ir valstybinių tradicijų.
Jo supratimu būtų mums lengviau gyventi su mažiau tradicijų, jų kiekį apkarpius, sujungus ir pan., o pavyzdžiui Kariuomenės šventės minėjimą visai reikėtų atmesti.
Jei “Kariuomenė ir jos šventė tegalima nepriklausomoje valstybėje, o ne svetur, kai tos kariuomenės jau ir nėra,” kaip gi tada su Nepriklausomybės švente, kai ir nepriklausomybės jau nėra? Gal tik ilgėkimės savo Lietuvos ir tiek, kaip kad nori autorius įkalbėti, minėti nėra ko.
Skaityti daugiau: IŠ DIDELIO RAŠTO IŠEJO IŠ KRAŠTO
VLADAS MINGĖLA
“Kruvina laisvė’’ — romanas; “Audra Žemaičiuose” — istorinė Vytauto Didžiojo laikų apysaka; “Žvalgo užrašai” — pasakojimų iš kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės rinkinys; “Kovų aidai” —- apsakymų rinkinys; “Martynas Skroblas” — Mažosios Lietuvos lietuvių gyvenimo romanas. Be to, “Vytautas Didysis Kaune” — fantastinis apsakymas; “Girių karalius” iš senovės, baudžiavos laikų romantinė apysaka ir kiti kūrinių pavadinimai, kurių aš dabar ir neatsimenu, primena mums tų raštų kūrėją — rašytoją Vladą Andriukaitį-Andrių Varguolį.
Čia paminėjau bei surinkau ne visus Vlado Andriukaičio kūrinius. Tikrai jų buvo kur kas daugiau.
Reikia, be to, prisiminti, jog jis buvo šaulys ir antrasis “Trimito” redaktorius. Nemaža jo kūrybos tilpo “Trimite” ir kt. žurnaluose bei laikraščiuose. Vl. Andriukaitis rašė ir publicistinių straipsnių politinėm ir kultūrinėm temom. Jis buvo tikrai produktingas ir kūrybingas rašytojas bei žurnalistas; priklausė Žurnalistų Sąjungai.
Iš čia paminėtos kūrybos, kurią velionis mums paliko, pakanka pažinti ir patį kūrėjo asmenį: jo kilnumą, didelę Tėvynės meilę, nuoširdumą, ir jo sielos švelnumą. Kurį tik jo kūrinių nebandytume skaityti, visur jam rūpėjo lietuvybė ir Lietuvos gerovė. Ir iš knygų palikimo matome ryškų Vlado Andriukaičio-Andriaus Varguolio talentą. Jis tikrai buvo talentingas ir visą savo sugebėjimą, visą savo trumpą gyvenimą skyrė vien tik motulei Lietuvai. Neužmirškime, jog mirtis perdaug anksti nuskynė jo gyvybės žiedą. Jam buvo lemta gyventi vos 33 metus. 1956 metais sukanka 20 metų nuo rašytojo VI. Andriukaičio mirties.
Skaityti daugiau: VLADAS ANDRIUKAITIS - ANDRIUS VARGUOLIS
(Fantastinis apsakymas)
Nuotykis, kurį čia noriu papasakoti, buvo toks keistas, kad ir aš pats ne kartą juo abejojau. Gal tai buvo haliucinacija, gal ir tikrovėje kažkas galiojantis mane aplanke? Manau būsiant geriausia, jei pats skaitytojas tai nuspręs.
Gyvenau tada Kaune, senajame mieste, netoli Vytauto bažnyčios. Nedidokame, storo mūro ir baisiai senoviškos statybos name, dėl butų stokos, nuomojau mažutį, kaip šulinį, kambarėlį. Jo sienos nuolatos ašarojo dideliais drėgmės lašais. Langas, žiūrįs į sandėliais apstatytą kiemą, dieną ir naktį teįleis-davo bemaž tą patį šviesos kiekį. Kampuose nekliudomi žaliavo grybai, veisėsi visokių ligų pradai. Kambarėlis turėjo tik tą gerą pliusą, — jis buvo pigus. Todėl gyvenau jame ir būčiau dar ilgiau gyvenęs, jei ne tai, apie ką turiu čia pasakoti...
Atsimenu gerai. Silvestro dienos vakare, gruodžio 31, susisukęs į šiltą apsiaustą, tačiau vis dėlto sušalęs ir ligi kaulų smegenų perdrėkęs, sėdėjau tame savo kambarėlyje prie stalo ir stearino žvakės šviesoje skaičiau kažkokią supelėjusią knygą apie senovės Lietuvos laikus. Buvo arti dvyliktos. Miestas laukė Naujųjų Metų, galvojau, — laukė orkestrai groti, fajerverkai — šviesti, varpai — skambinti, patrankos — šauti, žmonės laukė svečių, kai po keliolikos minučių jų laikrodžių rodyklėliai paslinks keletą milimetrų pirmyn ir niūrą Lietuvos naktį apvainikuos pirmąja naujo laiko sekunde. Žmonės sveikins vienas kitą su linkėjimais. Iškilmingas momentas!
Aš neturėjau kur eiti. Tada buvau viengungis, gyvenimo gerokai užguitas vyras. Nenorėjau gatvėje su palaida minia bastytis. Skaičiau nuobodžią knygą, sekiau akimis pageltusiųjų lapų juodas raidžių eilutes, o ausimis gaudžiau skubų, nelygų laikrodžio tvaksėjimą.
— Tuk, tuk, tuk... — staiga išgirdau už savęs.
Pakėliau galvą. Kažkas atsargiai, bet ir be pertraukos, beldė į kambarėlio duris. Pamaniau: “Turbūt, kas nors iš draugų, taip pat vienumos spaudžiamas, atėjo pas mane Naujųjų Metų sutikti” ir atidariau duris.
Tačiau apsirikau. Anapus slenksčio stovėjo žmogysta, tamsiais drabužiais apsivilkusi ir veidą paslėpusi po plačiais juodos skrybėlės bryliais.
— Ar galima pas tamstą? — paklausė nepažįstamasis.
Skaityti daugiau: V. Andriukaitis — Svečias iš amžinybės
KSENOFONAS
KSENOFONAS IR JO ISTORIJA APIE ŽYGĮ
Iš anglų kalbos verte Z. R.
Aprašomi įvykiai vyksta 4 a. pr. Kr. pradžioje, po didžiojo Atėnų karo su Sparta. Atėnai, didžioji Viduržemio jūros baseino galybė, buvo sumušti, tačiau dar tebešvietė kaip kultūros centras tiems laikams.
Jaunas atėnietis Ksenofonas matė ir suprato kaip atskiriems graikų miestams bekariaujant tarpusavyje, augo didžiulė Persų imperija, taip pavojinga Graikijai. Helenų vienybės idėja pradėjo skinti kelią atskirų valstybėlių, autonominių miestų ir sričių sąskaiton. Didieji jų tėvų žygiai, kai jie, susijungę iš visos Graikijos, mušė persus iš eilės prie Maratono, Salamio ir Platėjos dar buvo gyvi Ksenofono ir kitų graikų sąmonėje.
Todėl graikų akys žiūrėjo į nugalėtoją Spartą, kaip į visų jų vadą. Jos valdytojai valdė buvusius Atėnų sąjungininkus ir pavaldinius. Tačiau Sparta neįvykdė galutinio Graikijos apjungimo. Tą uždavinį, gerokai vėliau, teko įvykdyti Makedonijos Pilypui ir jo sūnui Aleksandrui Didžiajam.
Nors ir būdamas atėnietis, Ksenofonas tačiau pripažino spartiečiams pirmumą dėl jų drausmingumo ir aristokratiškų idealų, nes Atėnams kritus, jam žlugo ir demokratinės imperijos idėja. Savo gyvenimo pabaigą jis praleido kaip Atėnų, tremtinys, sušelptas Spartos, kuri parūpino jam vietą— ūkį gyventi. Ten jis medžiojo ir rašė prisiminimus apie didįjį žygį į Persiją. Savo raštuose jis kėlė karališkumo idealą, garbingo, teisingo ir dosnaus valdovo tipą, kokį jis rado Kyro asmenyje. Jis ypatingai augštai vertino kareiviškąsias dorybes, brangino ir Sokrato protą.
Kaip kilmingas atėnietis jis buvo gavęs augštą auklėjimą ir kultūrą, mokėjo suprasti žmones, tuo stovėdamas augščiau už bet kurį spartietį.
Tų laikų Persija buvo milžiniška imperija, siekianti Indiją, Egiptą, Kaukazą ir Persų Įlanką. Ksenofonui ji paliko didelį įspūdį. Nors tų laikų graikai visų kitų tautų gyventojus, taigi ir persų imperijos, laikė barbarais, tačiau Ksenofonas vertino persų dorybes, kaip garbės jausmą, ištikimybę ir panašiai.
Kyras žinojo, kad graikų hoplitas— sunkiai ginkluotas pėstininkas — yra geriausias kareivis pasaulyje. Peltastai — lengvieji pėstininkai — derindami veiksmus su hoplitais veiksmingai papildydavo juos ir buvo lyg ir naujiena graikų armijoj. Jis juos dėlto ir samdė, kad tikėjosi netrukus atsisėsti Persijos sostan jų pagalba. Prieš graikų drausmingą, vienos valios vadovaujamą falangą nepajėgdavi atsilaikyti jokia tų laikų persų, daugiausia raita, pakrikusiais daliniais veikusi, silpnai vadovaujama kariuomenė. Tačiau graikų silpnybė buvo kavalerijos stoka. Tą taip puikiai suprato Ksenofonas ir žygio metu stengėsi tą trūkumą nors dalinai pataisyti. Tik Aleksandro Didžiojo laikais graikai sukūrė tinkamai išbalansuotą ir proporcingą tų laikų ginklo rūšių kariuomenę.
Armijosiš 10,000 vyrų žygis atgal į Graikiją, tais laikais, su visais ją tykančiais pavojais ir tų laikų menka karinė technika yra didelis karinis pasiekimas. Aprašęs jį Ksenofonas paliko ne tik įdomų karinį dokumentą, bet kartu ir klasinės literatūros veikalą, kur greta narsių karinių žygių aprašoma eilinio kareivio kasdieniai vargai ir rūpesčiai. O klasinių veikalų apie eilinį žmogų tiek maža yra.
Tų laikų graikai buvo aršūs individualistai ir vietinis patriotizmas buvo labai stiprus. Tarp jų būta ne vien tik didvyrių ir narsuolių, būta bailių, sukčių ir menkuolių. Ksenofonas visus juos stebėjo ir ateities kartoms paliko jų vaizdus.
Skaityti daugiau: Ksenofonas — 10.000 žygis
ŠAULIŲ VĖLIAVŲ PARADAS SAVANORIŲ-KŪRĖJŲ ŠVENTĖJE KAUNE 1938 M. RUGSĖJO 8.
V. Augustino nuotr.
Redaguoja Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
ĮŽANGOS VIETOJE
“Tremties Trimitui” pirmą kartą pasirodant N. Metų angoje, vietoje įžangos jį pradedame paskutiniuoju a. a. Vlado Putvinskio-Putvio N. M. sveikinimu šauliams. Su neramia, bet Tėvynės meile plakančia širdimi žvelgdami į nežinomus tolius, visi kaip vienas vadovaukimės mūsų Įkūrėjo mums paliktuoju darbo ir kovos testamentu — šauliška ideologija bei principais!
Vladas PutvinskisPutvys (1873-1929)
Lietuvos šaulių Sąjungos įkūrėjas
BRANGŪS BROLIAI IR SESERYS!
Štai mes ir vėl stabteliame Naujųjų Metų angoje.
Tenebūnie mums kiekvieni nauji metai, kaip karolių naujai įverta akutė, bet tebūnie, kaip naujas laiptų laipsnis aukštyn.
Vis aukštyn. Rangiai, valingai aukštyn!
Šauliai, aš nelinkiu jums, kad šiais naujais metais sunkumai ir vargai gautų galą, aš nelinkiu jums taipgi, kad ateitų nei iš šio nei iš to laimingi laikai.
Bet užtat aš linkiu jums, kad jūs patys sunkumams ir vargams suduotumėt smūgį, aš linkiu jums, kad patys užkariautumėt laimę, kad bendru darbu, rangioje drausmingoje brolių sutartinėje kurtumėt šviesią ateitį mūsų tėvynei. Čia jau rasim ir asmens labo gausiausią šaltinį.
Visi mes broliai, ir seni ir jauni, sveiki ir ligony s (man šiuo tarpu tenka būti tarp paskutiniųjų), raginkim kits kitą, padėkim viens kitam, palaikykim tautos pasitikėjimą ir savo jėgomis ir gerais siekimais.
Nes, išties, mūsų tautos ir mūsų pačių jėgos ir galios yra didelės, bet jos neveikia iki jų nesukels pasitikėjimas ir siekti pasiryžusi valia.
O tikėti, ryžtis ir siekti sunku yra, nes dar nepamiršę esame dejuoti,dar nepakankamai išdrįsę viltis pradžios pasisekimais.
Taigi, broliškai padėkim viens kitam palaikyti dvasią, nes joje yra pasisekimo vyriausia sąlyga.
Kaunas,
Raudonojo Kryžiaus ligoninė,
1928 m. XII mėn.
KELIOS VLADO PUTVIO MINTYS APIE LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGĄ
Laiminga tauta, kuri turi savo valios aukurą; kol jis dega, tauta nežus sunkiausioj vergovėj, baisiausioj audroj, neištvirks, nesubirs praturtėjus, pasiekus galios ir laisvės.
Šaulių Sąjungos uždavinys eiti tuo keliu, kad taptų tautos valios šventykla, kuri turės aukurą kiekvienam būryje, visoj lietuvių žemėj.
*
Būkime tautos kariuomenė. Būkime tautos kariuomenė greta valstybės armijos. Būkime su ja plačiausiai tą žodi suprasdami, ne vien tiktai ginkluotos kovos lauke, kur armijos vadovybėje sudarysime vieną, bet ir visur ten, kur tautos ateities kuriamoji valia ir darbas reikalaus paramos, sargybos, visur, kur tautos dvasia reikalaus pagalbos, visur, kur mūsų tautos teisės reikalaus gynėjų.
Skaityti daugiau: Tremties trimitas
MŪSŲ ŠEIMOJE
Nuo 1956 m. “KARY?" bus siuntinėjamas nemokamai visoms jaunimo or-joms, kurios turi savo svetaines, buklus, skaitykiėles ar pan. šiuo reikalu rašyti R. KEZIUI, 100 Cook St., Brooklyn 6, N. Y.
LSB Vadija paskelbė gruodžio mėnesį Kalėdų Gerojo Darbelio mėnesiu. Visi skautai nors ir mažute auka prisideda prie Vokietijoje likusių skautų šalpos.
Lapkričio 19 d. New Yorko skautai ir skautės šventė savo būklo atidarymo ir “Tauro” tunto krikštynas Garbės Svečių tarpe buvo ir ateitininkų, Korp! Vytis, santariečių ir šviesiečių skyrių pirmininkai.
Lapkričio 25—26 dienomis Clevelande įvyko visuotinis Liet. Stud. S-gos suvažiavimas. Svarbiausi suvažiavimo darbotvarkės punktai: statuto — rinkiminių taisyklių svarstymas, metraščio reikalai, alumnų organizavimas, skyrių pranešimai, meno ir literatūros vakaras.
Vyriausios Skautininkės Žodis Skautėms
Mielosios Sesės,
Minint taip brangią Lietuvos Skautų S-gos 37 m. sukaktį, sveikinu Jus visas ir kviečiu prisiminti ir susikaupimu pagerbti tuos kilnius, Lietuvos skautijos istorijoje auksu įrašytus vardus, mūsų sesių ir brolių, kurie dirbo ,kūrė ir aukojosi, kad gražusis skautybės idealas suklestėtų mūsų tėvynėje.
Šiandien gi atsiradus mums svečiose šalyse ir atkūrus skautiškus vienetus, ir ryžtantis išlaikyti organizacijos tęstinumą, vienybė yra labiau reikalinga negu bet kada. Neužmirškime, kad čia dirbame ne tik skautybei, bet ir lietuvybei išlaikyti. Šitie idealai tokie dideli ir tokie brangūs, kad prieš juos turi nublukti kiekvienas asmeniškumas, kiekviena nesantaika, kiekvienas nesklandumas.
Kada nesantaikos dvasia įsimaišo į mūsų tarpą, prisiminkime, ką pasižadėjome nakties glūdumoje, prie skaisčiai liepsnojančio laužo, kurio šviesa ir dangop skrendančios kibirkštys sujungė mus seseriškais ryšiais ir įpareigoję tiesti kelius gėriui į mūsų tautą ir į visą pasaulį.
Būkime tos mūsų dainose apdainuotos gerosios, nuoširdžiosios brolių seserys ir tėvų dukros, skleidžiančios aplink jaukumą ir meilę. Pateisinkime visuomenės į mus dedamas viltis, statydamos tiltus, kuriais artėtų lietuvis prie lietuvio. Teneranda kelio į skautišką šeimą nesantaika, neapykanta ir nesugyvenimas. Viešpaties palaima telydi Jus visur ir visada.
Budėkime!
Jūsų v. s. O. Zailskienė Vyriausioji Skautininkė
Skaityti daugiau: Kariai ir jaunimas
J. A. VALSTYBĖS
Dabartinis marinų (Marine Corps — jūrų pėstininkai) viršininkas gen. L. Shepherd išeina atsargom Jo vieton skiriamas gen. R. Pate. Jis į marinus įstojo 1921 m. tiesiai iš Virginijos Karinio Instituto. II P. Karo pradžioje jis buvo majoras. Dalyvavo Ramiojo vandenyno kariniuose veiksmuose. Korėjos karo pabaigoje vadovavo marinų pirmajai divizijai.
J. A. Valstybių nuostoliai žmonėmis pereito karo metu 1000 kovotojų per dieną:
|
Ramiojo Vandenyno karo teatre
|
Europos karo teatre
|
|
Žuvusių
|
1.78
|
0.33
|
|
Sužeistų
|
5.50
|
1.74
|
|
Dingusių be žinios
|
0.17
|
0.06
|
|
|
7.45
|
2.16
|
KANADA
Kanada turi gerą prieštankinį beatatrankinį ginklą (bazuką), vad. Heller. Jo sviedinys turi du užtaisus. Vienas stumia patį sviedinį jo lėkimo metu (raketos principas), antrasis sunaikina taikinį.
Sviedinys yra 26.5 colių ilgio ir sveria 8.5 svaro. Pats ginklas svaidytojas yra 54 colių ilgio, sveria 32 svarus; jį neša vienas kovotojas. šaunama nuo peties. Sviedinio pradžios greitis 710 pėdų (215 m) į sek., pramuša stiprius šarvus: betkur kliudytas tankas sunaikinamas karščio, kuris atsiranda sviediniui sprogus.
J. A. Valstybių kariuomenė nori šį ginklą įsivesti, bent panaudoti Heller sviedinio lėkimo principą, nes amerikiečių bazuka yra žymiai silpnesnė. Amerikiečiu bazukos sviedinio pradžios greitis yra tik 340 pėdų (103 m) į sekundę.
J. L.
Skaityti daugiau: Karinės žinios
THE AMERICAN LEGION MAGAZINE, spalio men., 1955.
Menas, Kokiam Tikslui? E. J. Pels. Daugelis modernaus meno kūrinių yra tik šlamštas po kuriuo slepiasi dekadencija, iškrypimas ir net revoliuciniai (politiniai) tikslai.
New York Times yra rimtu tonu diskutavęs tokius modernaus meno “kūrinius” kaip baltas lapas įdėtas į rėmus ir pakabintas meno muzėjuje. New Yorko Modernaus Meno Muzėjuje išstatytos baidyklės vaizduojančios Prometėjų autorius yra J. Lipchitz. J. Hirsch, artimas komunistiniam frontui atliko “modernaus meno” kūrinį skirtą Dalias Meno Muzėjui; B. Rosenthal yra atsakingas už šlykščią Nukryžiuotojo statulą, Kuri tik atstumia žiūrovą. A. Refrigier, priklausąs 33 subversyviom organizacijom, už $26,000 pagamino revoliucinio pobūdžio sienų piešinius San Francisco paštui; W. Gropper tokius paveikslus kūrė Wašingtone valdžios lėšomis.
Pablo Picasso, modernistų vyresnysis, kartą pareiškė: “Aš esu komunistas ir mano menas yra komunistiškas”.
Nuo pat savo atsiradimo pradžios modernusis menas buvo revoliucinis, politine prasme, ne atnešantis naują grožį ir meistriškumą, bet apgalvotai nukreipiantis žmogaus sąmonę nuo visko, kas yra gera, gražu ir tikra į bjaurumą, netvarkingą pamišimo viziją, “socialinį protestą”, vartojimą ezoterinių ir okultinių simbolių.
1920 metais Muenchene surengton daadaistų parodon įėjimas buvo tyčia padarytas pro viešą išvietę. Ten jauna, baltai aprengta mergaitė garsiai deklamavo šlykščias ir nepadorias poemas. Modernizmas gimė!
Po 1936 m. surengtos Londone surrealistų parodos, žinomas britų novelistas J. B. Priestley pareiškė: “Surrealistai eina prievartavimo keliu ir vadovaujasi neurotine nesąmone. Jie — tikri dekadentai. Už jų galima pastebėti vis gilėjančios barbarizmo sutemos, kurios gali aptemdinti dangų tiek, kad žmonija atsidurs vėl kitoje ilgoje naktyje”. Tie “menininkai”, norintįs užtraukti žmonijai tą “ilgą naktį”, yra:
J. T. Baargeld, dadaizmo steigėjas, jis yra padėjęs įsteigti ir Reino krašto komunistų partiją;
Filipo T. Marinetti, futuristų steigėjas, Musolinio draugas. Kai fašistai paėmė valdžią, Marinetti pareiškė: “Žmogus neturi daugiau reikšmės už akmenį”;
V. Kandinskis, ekspresionistų vadas, gimęs Rusijoj, studijavęs Vokietijoje. 1914 m. jis grįžo Rusijon, buvo Trockio draugas ir Maskvos Vaizduojančio Meno Muzėjaus direktorius. Lenino nuomone Kandinskio neurotinis ir dekadentinis menas tiko geriau užsieniui kaip bolševikinei Rusijai ir jis jį išvijo Vokietijon, griauti senosios vakarų kultūros. Iš ten, kairiojo sparno veikėja Brooklyne, Katarina Dreier jį atsigabeno Amerikon, kur tas bolševikų komisaras pasidarė “modernaus meno” apaštalas ir organizavo Modernaus Meno Muzėjų New Yorke.
Skaityti daugiau: Karinė spauda
SOVIETIŠKAI APIE ŠYPSENĄ
— šypsosi kaip Bulganinas ir Chruščiovas prieš kapitalistus.
— Pasisekė, kaip Kremliui su šypsenomis.
— Šypsosi Miša, kad įsakė Nikita.
— Nusišypsojo — su laimikiu namo parjojo.
— Kai Chruščiovas nusišypsojo, velnias smuiku užgrojo. J. Bn.
BAJORAS IR GRYBAI
Lietuvos sulenkėjęs bajoras išvyko su savo bernu į mišką grybauti. Vienoj vietoj aptiko daugybę baravykų ir jų prisirinko beveik pilną vežimą.
Begrįžtant namo, kitoj vietoj aptiko daugybę lepšių. Bajoras šių grybų nepažino ir klausia berną:
— Janek, kokie čia grybai?
Bernas Jonas ir šiaip galvojo ir taip, bet niekaip negalėjo atsiminti, kaip lenkiškai vadinasi lepšiai. Kągi, išeitį surado. Sulenkino lietuvišką lepšį, ir tiek.
— “Lepšyj!” — atsakė bajorui. O lenkiškas “lepszyj” — lietuviškai bus ‘“geresnis”.
Nudžiugo bajoras, suradęs geresnių grybų, ir įsakė bernui:
— Janek, barawyki z bryki, a liepszyj do bryki! (Jonai, baravykus iš vežimo, o lepšius į vežimą).
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
