_files/I-Laisve-1990-109(146)-1.jpg)
T U R I N Y S
Vedamieji ................................................................. 2
Ar ir vėl vienų vieni?
Vardan Lietuvos
Edita Nazaraitė, Kultūros vizijos nepriklausomai Lietuvai ................. 4
Skaitytojų žodis .......................................................... 6
Marcelijus Martinaitis, Tiesos angelo globoje ............................. 9
Viktoras Makoveckas, Politinė diferenciacija ir politinė kultūra Lietuvoje 18
Vytautas Volertas, Aloyzas Baronas: rašto gausa ir sėkmė ................. 24
Aloyzas Baronas, ištrauka iš romano „Mirti visada suspėsi" ............... 33
Viktoras Nakas, Tiesa tave išlaisvins .................................... 34
Julija Švabaitė, Sibiro kūdikis (poezija) ................................ 46
Arūnas E. Gudaitis, Lietuvos valstybingumas teisės atžvilgiu ............. 48
Zenonas Prūsas, Mūsų kaimynai gudai — sąjungininkai ar priešai? .......... 53
Vytautas Skuodis, Dar kartą apie Lietuvos pogrindį ir Molotovo-
Ribbentropo slaptuosius dokumentus ................................. 60
Juozas Šaltinis, Lietuvos valstybės ekonominis atkūrimas ................. 62
Lietuviškųjų studijų savaitė Dainavoje ................................... 68
Jonas Pabedinskas, Pilnutinė demokratija, socialinis teisingumas
ir ekonominis progresas ............................................ 70
Indrė Šemogienė, Lietuvos pramonės išvystymo galimybės ................... 74
Ofelija Baršketytė, Žingsniai į tarptautinę prekybą ...................... 77
Apžvalgos ir nauji leidiniai ............................................. 79
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1990 109(146)
VEDAMIEJI
Žavimės lietuvių tautos pabudimu ir Kovo 11-tosios rezultatais. Šiuo nuostabiu žygiu ir drąsa trumpai žavėjosi ir visas laisvas pasaulis. Aplinkybės leido tą gerą žinią paskleisti pasauliui. Daugelis pirmą kartą sužinojo, kur yra Lietuva. Dabar vėl tyla. Kas bus toliau?
Nors skirtingais metodais ir aplinkybėmis, lietuvių tauta stebėtinai panašiai pasipriešino pavergėjams ir 1941 metais ir paskelbė nepriklausomybę. Tada Vakarai paliko mus vienus, be pagalbos, be komplimentų ir net be užuojautos.
Ką šiuo kritišku momentu turėtume daryti? Yra pavojaus, kad tautos, subėgusios prie alyvos oazės, gali mus vėl palikti užmarštyje prie Baltijos. Nepriklausomybės paskelbimas kovo 11, dar tebesant pilnai okupacijai, buvo tik šauklys
į darbą. Kokios gali būti derybos tarp pelės ir katės, jeigu Vakarai neras laiko to žaidimo stebėti? Iš čia kyla pareigos ne tik sukilusiems Lietuvoje, bet ir išeivijai. Ar Lietuva dar ilgai pasiliks tyloje, dalinai priklausys ir nuo išeivijos, priklausys nuo to, kaip garsiai ir atkakliai rėksime, prašydami dėmesio. Juk sunkiais pokariniais laikais išeivijai pavyko pralaužti tylą pasaulio opinijoje ir Lietuvą įtraukti į pavergtų tautų sąrašą. Ir dabar energingai raginkime tarptautinės politikos draugus, kad pasisakytų ui Lietuvą su tomis pačiomis teisėmis ir privilegijomis, kokias šiuo momentu gauna ir kitos Rytų Europos valstybės, tik ką atgavusios nepriklausomybę.
Skaityti daugiau: AR IR VĖL VIENŲ VIENI?
Nemažiau negu kantrybės mums šiuo kritišku momentu reikia dar ir broliškos meilės, vienybės, artimesnio ryšio tarp tos pačios tautos brolių ir seserų. Tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje.
Neseniai Lietuvą aplankiusi viena ponia pasakojo, kad jos viešnagės metu jai tekęs atlikti nepaprastai sunkus uždavinys: suvesti draugėn ir įkalbėti paduoti rankas per 30 metų nesusitikusius ir nesikalbėjusius gimines, nors ir gyvenančius gretimuose kaimuose. Visa tai dėl to, kad vieni buvę ,,komunistai", o kiti — „šventakupriai”.
Arba — kiek pykčio ir vienų kitiems pagiežos žodžių skaitome iš Lietuvos ateinančioje spaudoje. Jais persunkti laikraščių straipsniai, redaktorių pasisakymai, skaitytojų laiškai. Atrodo, kad Lietuvoje taip ir nebėra nieko gero ar teigiamo, apie ką būtų galima rašyti.
Skaityti daugiau: VARDAN LIETUVOS
Komentaras
EDITA NAZARAITĖ
Socialinių sukrėtimų ir politinių suiručių laikais paprastai iš naujo žvelgiama į praeitį. Lietuvos kultūra peržiūrima taip pat: skaičiuojami nuostoliai, pasiguodžiama tuo, kas išsaugota, mėginama nuspėti ateities kryptį. Lietuvos spaudoje ta tema yra gausybė įvairiausių išsisakymų. Krenta į akis didelis noras atsispirti į praeitį, į teigiamus jos momentus. Ką gi, tai logiškas žingsnis, nes projektuojant į tuštumą reikalinga konkreti atrama. Tačiau kaip tik čia kyla nemažas pavojus kurti surogatinę kultūrą, kuomet tie atsparos taškai neatsakingai mitologizuojami.
Dar ir po šitiek amžių žavimės Atėnų civilizacija, kuri davė pasauliui kultūros ir demokratijos užuomazgą. Bet tik užuomazgą, kuri istorijos eigoje kitų buvo slopinama arba vystoma toliau.
Tad kiek keistokai dabar atrodo tarp kai kurių Lietuvos intelektualų paplitęs mitas apie lietuvišką „šiaurės Atėnų" kūrimą. Vargu, bau, ar reikia taip giliai atgal bristi į istorijos ūkus naują kultūrą kurti pasiryžusiai Lietuvai. Kokia bebūtų patraukli atėniškoji vizija, šiais laikais nederėtų pamiršti, kad garbieji atėniečiai naudojo vergų darbą, o moters statusas toje demokratijos užuomazgoje, deja, prilygo vergo statusui, nes moteris neturėjo jokių pilietinių teisių. To nereikėtų primiršti, orientuojantis į demokratiškos kultūros kūrimą.
Skaityti daugiau: KULTUROS VIZIJOS NEPRIKLAUSOMAI LIETUVAI
Ne taip jau lengva sutelkti žurnalo numeriui straipsnius, kurie papildytų vienas kitą ir kurie liestų pačius aktualiausius klausimus. Ir redaktorius nepajėgia, ir bendradarbių trūkumas pradeda rimtai jaustis. Kažkaip šiame numeryje netikėtai susiklostė dvi vyraujančios temos. Viena labiau filosofinė, bet savo pritaikymu ir praktinė, būtent, tiesos ieškojimas ir jos skleidimas. Kita — grynai gyvenimiška: ekonominiai klausimai.
Skaityti daugiau: NUO REDAKTORIAUS STALO
Į laisvę Lietuvoje
Gavome nepaprastai brangią dovaną — atsiųstą žurnalo Į laisvę 107 numerį. Išreikšdami dėkingumą už šią siuntą, pranešame Jums, kad Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos fonduose iki šiol neturėjome nė vieno šio periodinio leidinio numerio.
Didžiausias mūsų rūpestis dabar surinkti pilną išeivijos lietuvių knygų ir periodinių leidinių komplektą. Tai yra nepaprastai svarbu todėl, kad šios knygos ir žurnalai yra visai nežinomi skaitytojams, kurie nepaprastai domisi ankstesniais metais nuo jų slėpta ir visokiausiais būdais drausta literatūra.
Silvija Vėlavičienė,
M. Mažvydo bibliotekos Vilniuje
Lituanistikos skyriaus vedėja
... ir Suvalkų trikampyje
Dėkojame Jums už įdomų Į laisvę. Labai nudžiugome, kad suradote vietos ir mūsų reikalams ir maloniai užtarėte,
o mūsų padėtis tikrai sunki. Labai svarbu mums išeiti į pasaulį, informuoti tautiečius apie mūsų padėtį. Iš keliolikos skaitytojų vistiek vienas kitas atsiliepia... Pamažu įsigyjame kompiuterinę techniką, kuri pilnai sukomplektuota palengvins Aušros leidimą. Kol kas Aušrą ruošiame trijose vietose. Tas užima labai daug laiko ir reikalauja daug lėšų.
Alicija Sitarskienė, Aušros redaktorė, Punskas
Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS
Mintys apie lietuvių literatūrą ir tautinį atgimimą
MARCELIJUS MARTINAITIS
37-joje Europos lietuvių studijų savaitėje, įvykusioje 1990.VIII.5-12 dienomis Einsiedeln vietovėje, Šveicarijoje, su paskaitomis ir pranešimais dalyvavo Lietuvos ir išeivijos atstovai. Spausdiname ten skaitytą rašytojo Marcelijaus Martinaičio paskaitą, specialiai jo papildytą ir pritaikintą Į laisvę žurnalui. Esame už tai labai dėkingi.
MARCELIJUS MARTINAITIS (g. 1936) — poetas, literatūros kritikas, dramaturgas, pedagogas, išleidęs daug savo poezijos knygų, vienas žinomiausių Lietuvos poetų, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas.
ČESLOVAS MILOŠAS vienoj savo paskaitoje kalbėjo, kad jo gimtojoje Lietuvoje literatūra skaitoma kiek kitaip nei jam žinomuose Vakarų kraštuose. Ir iš tiesų, neatitikimas tarp to, kas populiaru Vakaruose ir Lietuvoje, kartais gana didelis. Tai nėra mūsų išskirtinumas ar sau patiems suteikta privilegija, bet ir ne ribotumas. Visų pirma, literatūra čia kuriama ir skaitoma kiek kitaip dėl istorinių bei vidinių aplinkybių, vis pasikartojančios politinės bei tautinės priespaudos, technologinio krašto atsilikimo, kas neleidžia jai atitrūkti nuo tradicijų bei etninės kultūros, kuri sunkiais laikais, suvaržius politines institucijas ir mokslo raštiją, lieka vieninteliu legaliu žmogaus reiškimosi būdu, — iš esmės tuo, kas Vakarų žmogui yra parlamentas, laikraščiai, draugijos, partijos, teisės, auklėjimas, bažnyčia. Todėl literatūra būna tampriai susijusi su etnine kultūra, kuri kaip tik turi jau išplėtojusi tam tikras bendruomeninio elgesio taisykles. Tokiais laikotarpiais tradicinė kultūra stiprinama rašytojų, menininkų kūryba, kuri kartais yra ne vien literatūra ir menas, bet ir laikysena, orientuota į kolektyvinę sąmonę. Žmogus įsitvirtindamas archetipinėje sąmonėje, atkuria diachroninę komunikaciją kaip tam tikrą neužrašytą genties patirtį. Kada nors, kai imsime ramiai vertinti šį tautos atgimimo laikotarpį, grįšime ir prie lietuviškos raštijos, vieną kartą jau suvaidinusios savo vaidmenį XIX a. antroje pusėje.
Skaityti daugiau: TIESOS ANGELO GLOBOJE
VIKTORAS MAKOVECKAS
_files/I-Laisve-1990-109(146)-4.jpg)
VIKTORAS MAKOVECKAS (g. 1959) — baigęs filosofijos mokslus, vienas iš jauniausių Lietuvos filosofų, Lietuvos Respublikos parlamento užsienio reikalų komisijos narys, Žaltvykslės — politinio, kultūrinio žurnalo redaktoriaus pavaduotojas. Šią paskaitą V. Makoveckas skaitė Lietuviškų studijų savaitėje Dainavoje. (Nuotr. V. Maželio)
Istorikams, tyrinėjantiems ir tyrinėsiantiems Lietuvos naujausiąją istoriją, neturėtų iškilti didesnių problemų dėl periodizacijos: 1918.02.16-1940.07.21 - Lietuvos Respublika, 1940.07.21-1990.03.11 — Sovietų Sąjungos kolonija, nuo 1990.03.11 — Lietuvos Respublika. Bet kas gi slypi ir slypės už šių datų? Kuo užpildomi šie laiko intervalai? Erdvė kaip buvo, taip lyg ir liko ta pati — švietė ir šviečia ta pati saulė (tiesa, švietė ir „radioaktyvioji" — Stalino), gyvenome ir gyvename ant tos pačios žemės. Tačiau gimė ir mirė žmonės, nuveikdami didelius ir mažus darbus, tie žmonės turėjo savo troškimus ir siekius, tikslus, vieni — juos pasiekdami, kiti — palūždami pusiaukelėje.
Daugiausia nepasiektų tikslų, neįgyvendintų svajonių — Sovietų okupacijos metais. Žymi dalis visam pasauliui savaime suprantamų veiklos sričių mums, lietuviams, buvo neprieinamos. O jei, kurios ir buvo prieinamos, tai jose galima buvo reikštis labai deformuotai, iškreiptai. Nebuvo laisvės nei rinktis, nei galimybių realizuoti save pasirinkus.
Viena iš labiausiai nualintų žmonių raiškos sferų Lietuvoje — politika (graikų k. politike — valstybės valdymo menas). Kaip teigia tarptautinių žodžių žodynai, politika — 1. valstybinių reikalų tvarkymo teorija ir praktika, 2. visuomeninė veikla, išreiškianti tam tikrų visuomenės sluoksnių interesus.
Skaityti daugiau: POLITINĖ DIFERENCIACIJA IR POLITINĖ KULTŪRA LIETUVOJE
VYTAUTAS VOLERTAS
_files/I-Laisve-1990-109(146)-6.jpg)
Aloyzas Baronas ne vieną kartą LFB studijų savaitėse skaitė savo kūrybos. Nuotr. K. Ambrozaičio.
Iš tarpo, iš minties
Slapukiškai praėjo ištisas dešimtmetis, kai tarp gyvųjų nėra Aloyzo Barono (1917.12.12 - 1980.09.7), vieno iš gabiųjų ir produktyviųjų rašytojų. Nėra apie jį kalbų, neskaitant smulkių pranešimėlių apie novelės konkursą, skelbiamą jo vardu.
Jei nepaliečia žvilgsniai, nemini lūpos. Tie mūsų žvilgsniai mėgsta žmogų, bet aplenkia knygą. Skaitančioje visuomenėje rašytojo vardas greitai nedingsta, nes lieka darbai, paimami, pavartomi. Ar esame skaitanti visuomenė? Keli šimtai išeivijos vyresniųjų naujus leidinius įsigyja, perskaito, susidaro savo nuomonę ir sprendžia problemą: kur dabar juos dėti? Namų bibliotekėlėje nei vaikai žvalgysis, nei vaikaičiai ko nors ieškos. Profesionalai grožinės literatūros negraibsto — nesą laiko, o kai jo atsiranda, su pinigais galima triukšmingesnę pramogą rasti.
Šiai aplinkai susikurti — šalia amerikietiškų įpročių — gelbėjo paskatos išnykimas. Recenzijų ir diskusijų periodikoje apie naujus leidinius beveik nėra; Draugas baigė konkursus, neprivertintus, bet grožinei literatūrai turėjusius daug teigiamos reikšmės; žinios apie literatūrą įsipilietina tik smulkioje kronikoje, nors anksčiau galėjo iškilti iki pirmųjų puslapių; autoriai ignoruojami. Yra pasiaiškinama: neverta stengtis, nes ir skaitytojai nesidomi. Tada nevertėtų ir agnostikus pakalbinti, krikščionybę minėti, misijomis rūpintis...
(Čia pasivaidena „skrajūnas" prel. J. Prunskis. Draugui kaupdamas medžiagą, savo laiškais jis apskraidydavo visas vietoves, net Europą pasiekdamas. Buvo sėkmingas redaktoriaus ir bendradarbių ryšys. Sėkmingesnis už laukimą ir viltį, kad nenuoramos vistiek ką nors atsiųs. Jis net pasiūlydavo temas.)
Tyla a.a. Baronui netinka, nes jis pats buvo kalbus. Daugelį prajuokino humoru. Straipsniais vienus pykino, kitus skatino mąstyti. Beletristikoje atidengė gausą dilemų, ne asmenų, bet gyvenimo sukurtų. Pora jo knygelių kalbėjo vaikams. Privačiuose susitikimuose mokėjo atsiverti, kitų neužslopindamas.
Skaityti daugiau: ALOYZAS BARONAS: rašto gausa ir sėkmė
Ir tada, kai tave nustoja tardyti, kai užgyja žaizdos ir pradeda mažėti sudaužytų šonkaulių skausmai, tada užkąsdamas tetos atnešto maisto pajunti, kad mintis — mirti dar paspėsi — gali būti prasminga. Viena tik Vytui pasidarė dar aiškiau, kad niekada netikėk komunistu, nes jo pagrindinis tikslas bausti kaltus ar nekaltus. Nieko Vytui nepadėjo jo tegu ir palikto bunkerio išdavimas, pokalbis su Alksniniu. Niekas, niekas. Suimtasis turi būti nubaustas, ir nieko švelninančio, jokio atleidimo. Vytas puikiai atsimena tą minutę, kada teismo salėje teisėjas pasakė:
— Dvidešimt penkeri metai.
Užgirdus tuos žodžius, Vyto krūtine perbėgo džiaugsmo banga, ir vos sulaikė šyptelėjimą. Dvidešimt penkeri metai tai gana ilgas laikas, bet jis turi pabaigą. O galėjo sušaudyti. Ir dabar kameroje besikalbėdamas su kiitais devyniais nuteistaisiais po dvidešimt penkerius metus, Vytas pareikšdavo:
— Dvidešimt penkeri metai, joks diktatorius tiek ilgai neišsilaikys. Naujas karas kils, mes išliksime.
Skaityti daugiau: IŠTRAUKA IŠ ALOYZO BARONO ROMANO „MIRTI VISADA SUSPĖSI"
VIKTORAS NAKAS
_files/I-Laisve-1990-109(146)-8.jpg)
VIKTORAS NAKAS, baigės istorijos ir politinius mokslus, visu nuoširdumu įsijungė į labiausiai šiuo metu Lietuvos reikalams naudingų informacijos darbų. Vadovauja Lietuvių Informacijos Centro Washingtono skyriui. Čia spausdinama Viktoro Nako paskaita buvo skaityta Lietuviškųjų studijų savaitėje, Dainavoje. Nuotr. V. Maželio.
Devyniolikto šimtmečio britų politikas bei autorius Benjamin Disraeli kartą šitaip prasitarė: „Kuo daugiau žmogus žino, kas buvo padaryta, tuo didesnis bus jo pajėgumas žinoti kas darytina". Amerikoje populiarus aforizmas išreiškia maždaug tą pačią mintį: „Knowledge is power". Mokslas arba žinojimas tolygus galiai. Viena prasme, lietuvių pokario išeivija šią sąvoką yra puikiai įsisavinusi: tremtiniai, atvykę i šį kraštą, buvo pasiruošę begalo daug pasiaukoti. Ir kai kuriems teko tikrai daug atsižadėti, kad jų vaikai baigtų aukštuosius mokslus.
Tačiau informacija nėra vien tik priemonė pasiekti specifinius asmeninius, profesinius, bendruomeninius ar valstybinius tikslus. Jinai nėra tik ginklas įrodyti savo pranašumą ar nugalėti savo oponentus. Informacija pati savaime yra tikslas, nes jinai yra dalis tos Tiesos, su didžiąja raide „T", be kurios protaujančiam žmogui sunku gyventi. „Tiesa tave išlaisvins", — teigia kitas aforizmas. Tačiau Tiesa nevisada yra tik priemonė fizinei laisvei ar gerovei pasiekti, jinai gali būti tolygi dvasinei laisvei. Kuo daugiau jos turime, kuo geriau ją pažįstame, tuo esame arčiau dvasinės laisvės ir tobulybės. Todėl mūsų tikėjime Kristus sutapatinamas su Tiesa.
Skaityti daugiau: TIESA TAVE IŠLAISVINS
_files/I-Laisve-1990-109(146)-10.jpg)
Lietuvių katalikų religinės šalpos darbuotojai. Pirmoj eilėj, iš k. — Gintė Damušytė, LIC vedėja; vysk. Paulius Baltakis, tarybos pirm.; Rasa Razgaitienė, specialūs projektai. Antroj eilėj — kun. Kazimieras Pugevičius, reikalų vedėjas; Marijona Skabeikienė, iždininkė; Viktoras Nakas, Washingtono LIC vedėjas.
LIETUVIŲ KATALIKŲ RELIGINĖ ŠALPA, vadovaujama kun. Kazimiero Pugevičiaus, atlieka stebėtinai didelius darbus: • Padeda statyti ir atstatyti Lietuvos bažnyčias; • Remia Lietuvos Caritas labdaringą veiklą; • Organizuoja amerikiečių tarpe finansinę ir moralinę pagalbą Lietuvai; • Siunčia didelėmis siuntomis į Lietuvą knygas, vaistus ir rūbus; • Per Lietuvių Informacijos Centrą ir jo skyrių Washingtone atlieka politinės informacijos ir ryšių sudarymo darbą.
Individualios aukos LKR Šalpai siunčiamos šiuo adresu: Lithuanian Catholic Religious Aid, 351 Highland Blvd., Brooklyn, NY 11207.
Lietuvių Fronto bičiuliai yra specialiai įsipareigoję remti ir išlaikyti LIC Wa-shingtono skyriaus darbą. Tam reikalui skiriamas aukas ir čekius prašoma siųsti per Lietuviškų studijų centrą šiuo adresu: Center for Lithuanian Studies, Inc., Mr. K. Dočkus, 1901 South 49th Ct., Cicero, IL 60650.
_files/I-Laisve-1990-109(146)-11.jpg)
Du eilėraščiai iš poetės Julijos Švabaitės dar teberuošiamo penktojo poezijos rinkinio, iš jo sibirinio ciklo. Tuo tarpu ketvirtoji jos poezijos knyga „Užuojautos namai" jau paruošta spaudai. Poetės nuotr. V. Maželio.
1.
Bėga bėga maža širdelė
paskui motinos mirštantį
angelą,
džiovintos duonos riekelę
nešdama Vėlinių
stalui– – –
Bėga bėga maža širdelė
į niekada neregėtą
šalį,
sapnuodama kvepiantį obuolį
šiltoje senelio
trobelėje – – –
Ilgas ilgas tremtinio
kelias,
tirpsta angelo kojų
vaškas,
tirpsta duona,
Dievuliau, Dievuliau,
tirpsta mėlyna Vėlinių
žvakė– – – – – –
Skaityti daugiau: SIBIRO KŪDIKIS
ARŪNAS E. GUDAITIS
ARŪNAS GUDAITIS, New Yorko universitete baigiąs studijuoti teisę, gilinasi tarptautinės teisės skrityje, yra NYU tarptautinės teisės žurnalo vyr. redaktorius, aktyvus ir lietuviškoje veikloje.
I
Lietuvos Aukščiausioji Taryba kovo 11 paskelbtu Nepriklausomybės atstatymo aktu, kurį tarptautinė teisė pavadintų „vienpusiška nepriklausomybės deklaracija", pranešė pasauliui apie teisinės pozicijos Lietuvoje pasikeitimą ir apie revoliucijos pradžią. Ne ginkluotos, bet teisinės revoliucijos. AT prezidentas Vytautas Landsbergis, kovo 24 rašydamas Sovietų Sąjungos prezidentui Gorbačiovui, aiškiai pasakė: „Kaip jūs žinote, mūsų vienintelis ir svarbiausias ginklas yra tikėjimas į mūsų teisėtumą, į laisvės vertybę ir demokratiją"1. Žodžiu, Lietuvos revoliucija yra pilnai ir išimtinai pagrįsta teise.
_files/I-Laisve-1990-109(146)-13.jpg)
Liet. studijų savaitėje — diskusijos tebesitęsia. Iš k.— V. Naudžius, dr. K. Ambrozaitis, dr. P. Kisielius. Nuotr. V. Maželio.
Todėl mums darosi nejauku, matant, kad Lietuva gana aiškiai pralaimi ir praranda Vakarų viešosios nuomonės palankumą — ir kaip tik teisės klausimu; kad amerikiečiai nesupranta ir nepripažįsta to, kas mums savaime aišku: kad nelegaliai okupuota ir aneksuota valstybė, patyrusi pusę šimtmečio įvairiausių tautinių ir žmogaus teisių skriaudų, turi pilną teisę atstatyti nepriklausomybę ir yra užsipelniusi viso laisvojo pasaulio paramos. Daugeliui nesuprantama, kodėl lietuviai, kalbėdami apie teisėtumą ir teisinę valstybę, primena 1940 birželio įvykius. Jie labiau supranta Gorbačiovo kovo 31 dienos kreipimąsi į lietuvių tautą, kuriame jis ją kaltina, kad Lietuvos vyriausybė perdedanti vadinamas „tamsiąsias mūsų bendro gyvenimo puses" ir teigia, jog dabartinė perestroikos politika nediskriminuojanti paskirų tautų2.
Skaityti daugiau: LIETUVOS VALSTYBINGUMAS TEISĖS ATŽVILGIU
ZENONAS PRŪSAS
Per daugelį šimtmečių gudai (dabar juos Lietuvoje vadina baltarusiais) yra buvę mūsų artimiausi kaimynai. Daugiau negu kaimynai. Beveik 600 metų dalinomės bendrais namais: Didžiąja Lietuvos Kunigaikštija. Tik po paskutinio Lietuvos-Lenkijos valstybės padalinimo 1795 metais likimas mus išskyrė. Yra natūralu skyrybose ar dalybose, kad kiekvienas buvęs partneris skirtingai prisimena praeitį. Ne kitaip yra ir mums su gudais. Pavyzdžiui, daugelis gudų istorikų ir intelektualų tvirtina, kad Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos oficialioji kalba yra buvusi gudų kalba. Šią nuomonę jiems pavyko įpiršti daugeliui Vakarų pasaulio enciklopedijų ir į pagrindinę literatūrą apie Gudiją. Tai tvirtinama ir naujausioje knygoje apie Sovietų Sąjungos tautybes, išleistoje šiais metais 5, kurią gal daug kas naudos kaip vadovėlį universitetuose. O Encyclopedia Americana apie Gudiją rašoma, kad Didžioji Lietuvos Kunigaikštija yra buvusi „Russian-Lithuanian state". Prie ko čia rusai? Kai kurie gudai eina dar toliau. Pavyzdžiui, po karo man gyvenant Muenchene vienas gudų istorikas studijiniam susirinkime aiškino, kad ir Lietuvos didieji kunigaikščiai (Gediminas, Algirdas ir kiti) buvę ne lietuviai, bet gudai, nes naudoję ne lietuvių, bet gudų kalbą kanceliarijoj, įstatymuose ir kitur, gal net namuose. Todėl ir pati valstybė buvusi tikrumoje ne lietuvių, o gudų. Mes aiškiname, kad kanceliarinė DLK kalba buvo ne gudų, bet senoji bažnytinė slavoninė kalba, kuri yra ir gudų, ir rusų, ir ukrainiečių kalbų prokalbė ir kurią viduramžiais naudojo Rytų Europos kanceliarijose, panašiai kaip Vakarų Europoje naudojo lotynų kalbą.
Skaityti daugiau: MŪSŲ KAIMYNAI GUDAI - sąjungininkai ar priešai
VYTAUTAS SKUODIS
Žurnalo Į laisvę 1989 spalio mėn. 106(143) numeryje buvo skelbta mano istorinė apžvalga „Lietuvos pogrindis ir Molotovo-Ribbentropo slaptieji protokolai". Autorius rašė: „Lietuvoje iki 1975 metų tuos protokolus tikriausiai niekas nežinojo". Ši 1975 metų data buvo nurodyta tuo pagrindu, kad Lietuvos pogrindžio spaudoje pirmoji žinia apie tuos protokolus pasirodė pirmajame atgaivintame J. Basanavičiaus Aušros numeryje, kuris pasirodė 1975 metų rudenį.
Gautieji nauji duomenys rodo, kad tuos protokolus Lietuvos kraštotyrininkai jau buvo „atradę" 1972 metais.
1990 rugpjūčio mėnesį Čikagoje įvyko viena vakaronė, dalyvaujant reto talento Lietuvos etnografinio teatro Rumšiškėse aktorei, autentiško lietuvių liaudies dainų dainavimo atlikėjai Veronikai Povilionienei. Ji dainavo bei komentavo ir lietuvių savanorių, partizanų bei tremtinių dainas. Tarp kitko, V. Povilionienė užsiminė, kad už slaptų Ribbentropo-Molotovo protokolų teksto perrašymą ir išplatinimą Vidmantas Povilionis buvo nuteistas. Tuos tekstus jis ir jo draugai buvo paėmę iš Bostone išleistos „Lietuvių enciklopedijos".
Skaityti daugiau: DAR KARTĄ APIE LIETUVOS POGRINDĮ IR MOLOTOVO-RIBBENTROPO SLAPTUOSIUS PROTOKOLUS
JUOZAS ŠALTINIS
I DALIS: KAPITALO FORMAVIMAS
Įžangos vietoje
Nors ir su įvairiais trukdymais, Lietuva yra pakelyje į valstybinę nepriklausomybę. Nebetoli toji diena, kai reikės visų mūsų pastangų Lietuvos valstybės ekonomijai atkurti. Šis darbas nebus lengvas, nes jis negali būti atliktas per vieną dieną, bet turės būti vykdomas laipsniškai ir planingai. Šitame planavime bene visi esame truputėlį atsilikę, nes politiniai ir sociologiniai įvykiai mus visus užklupo gana greitai ir neturėjome laiko nei ,,kvapui atgauti". Gi ekonominio plano mums reikia, nes turime visi, ir šiapus ir anapus Atlanto, gerai išsikalbėti, kad kuo efektingiau prikeltume Lietuvos valstybę, padarydami kuo mažiausiai klaidų. Klaidos čia yra neleistinos, nes ir Lietuvos ir išeivijos resursai yra riboti. Tiesa, turime keletą fondų, paskirtų Lietuvos valstybei atstatyti; esame surinkę ir dar renkame aukas kaipo dovaną Lietuvai, bet to neužteks. Aukos, reikia atsiminti, yra vienkartinis reikalas: įteikus auką, procesas pasibaigia. Po to reikia papildomų aukų, kurios taip pat yra užbaigtinės, t.y., atlikus aukų rinkimą, reikia arba nusiraminti, arba rinkti naujas aukas.
Norint valstybę ekonomiškai pakelti į reikiamą lygį, yra būtinas kiek kitoniškas priėjimas. Valstybės ekonominė jėga prasideda investavimu, o ne vien tik aukų rinkimu. Investavimas gi tik tuomet yra efektingas ir pelningas, kuomet sutelkiamas didesnis kapitalas. Vakarų valstybėse kapitalo formavimas yra pats gerbūvio pagrindas. Eilinis pilietis tokio kapitalo neturi. Tačiau, kai daugybė piliečių po truputį sudeda didelius resursus, tuomet statomi fabrikai, modernizuojama technika ir visas kraštas naudojasi naujais vaisiais. Lietuvos valstybės kapitalo formavimas turės būti dvejopas: 1) už Lietuvos ribų ir 2) Lietuvos respublikos rėmuose.
Skaityti daugiau: LIETUVOS VALSTYBĖS EKONOMINIS ATKŪRIMAS
_files/I-Laisve-1990-109(146)-14.jpg)
Rugpjūčio 12-19 dienomis Dainavoje ¿vyko Lietuviškųjų studijų savaitė, rengiama jau 34-tą kartą Lietuvių Fronto bičiulių. šių metų pagrindinė studijų savaitės tema buvo „Lietuvos valstybingumo formos ir turinys". Buvo svarstomos ir mūsų išeivijos problemos. Iš viso — 9 paskaitos ir 5 simpoziumai.
V. Volertas, šiltais žodžiais prisiminęs A. Barono 10 metų mirties sukaktį, kalbėjo bendrai apie Lietuvos ir išeivijos problemas. A. Gudaitis savo paskaitoje lietė teisinius Lietuvos nepriklausomybės aspektus (paskaitos tekstas spausdinamas šiame numeryje). Lietuvos teisinės koncepcijos klausimais kalbėjo ir teisininkas iš Lietuvos A. Bartusevičius. P. Žumbakis, kalbėdamas apie privačią iniciatyvą, palietė ir kelias opias išeivijos žaizdas. Dr. V. Vardys savo paskaitoje apmąstė Kovo 11 aktą ir iškėlė atsirandančias problemas Lietuvoje ir išeivijoje. Kun. K. Ramanauskas nušvietė Bažnyčios padėtį ateistinėje valstybėje. V. Makovecko paskaita lietė politinę diferenciaciją ir politinę kultūrą Lietuvoje (paskaita šiame nr.).
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKŲJŲ STUDIJŲ SAVAITĖ DAINAVOJE
JONAS PABEDINSKAS
_files/I-Laisve-1990-109(146)-17.jpg)
Jonas Pabedinskas, ekonomistas, dirbąs importo-exporto srityje. Nuotr. V. Maželio.
Savo laiku LF bičiulių politinė idėja skyrėsi nuo Nepriklausomos Lietuvos kitų politinių partijų ar susigrupavimų savo nepasaulėžiūriškumu, sprendžiant įvairius krašto gyvenimo klausimus. LFB pirmtakai 1936 paskelbė Organiškos valstybės konceptą, pagal kurį bendruomenės narys gyvena visumai, o visuma dirba kiekvienam nariui. Tais laikais, po didžiosios ekonominės depresijos buvo madoje kolektyvistinis galvojimas: komunizmas, fašizmas, nacizmas ir panašios politinės sistemos. Tokios kolektyvistinės idėjos patiko tiek laicistams, tiek katalikams ekonominėje srityje. 1958 LFB savo politinę programą pavadino Pilnutine Demokratija, drąsiai pasisakydami už amerikietiško tipo sistemą, nors vėliau 1979 metais pasirodžiusios jų idėjos, Credo pavadinimu, dažnai kalba apie socialinę demokratiją. Credo nemažai pasisako už bendro gėrio siekimą, kaip pvz., krašto ūkio planavimą ir viešosios piliečių veiklos koordinavimą, kad laisvė ir atsakomybė sutartų ir viena antrą papildytų. Iš Credo ir kitų pasisakymų atrodo, kad LFB perša kolektyvizmą, kuris viešąjį gyvenimą apsaugotų nuo kai kurių negerovių. Ypač nedviprasmiškai pasisakoma už tai, kad krašto ūkis būtų valdžios planuojamas. LFB labai griežti pasisakymai prieš kapitalizmą, kartais sulyginant jį su komunizmu kaip negerove, atrodo, angažuoja juos savo idėjomis prieš Vakarų stiliaus ekonomiką.
Skaityti daugiau: PILNUTINĖ DEMOKRATIJA, SOCIALINIS TEISINGUMAS IR EKONOMINIS PROGRESAS
INDRĖ BAUŽAITĖ-ŠEMOGIENĖ
_files/I-Laisve-1990-109(146)-19.jpg)
Šiomis keliomis eilutėmis noriu pasidalinti mintimis apie Lietuvos ekonominio klimato ateiti ir galimybes suformuoti ir išvystyti naujas industrijas, šios mano mintys bus daugiau teoretinės, paremtos asmeniniu patyrimu įmonių vadovavimo (management), kapitalo telkimo ir finansų srityse, bei pastebėtais kitų Rytų Europos valstybių pirmųjų žingsnių ir klaidų pavyzdžiais.
Indrė Šemogienė, dirbanti biznio administracijos ir kapitalo tvarkymo srityje. Nuotr. V. Maželio.
Neseniai viename ,,Chicago Tribune" dienraščio straipsnyje buvo rašoma apie Rytų Europos ekonominę padėti ir galimybes. Žvelgdamas į ateitį, straipsnio autorius tarp kitko taip pastebėjo: ,,...o dabar ateina pati sunkiausia dalis... Revoliuciją Rytų Europoje sukelti buvo lengviau, negu pagerinti ekonomiją". Tai galima pritaikinti ir Lietuvos atveju. Nelengva būtų pasiekti ekonominės transformacijos net ir normaliomis sąlygomis, net jei ir politinis pasaulio klimatas būtų ramus, ir turtingieji kraštai ištiestų pagalbos ranką. Bet tokių normalių sąlygų artimoje ateity negalime tikėtis. Ekonominės, politinės ir militarinės krizės pasaulyje didėja ir, nors tai nėra teisinga, Lietuva šiuo metu negali tikėtis didesnio dėmesio ar pagalbos iš Vakarų kraštų, tarptautinių prekybos organizacijų bei firmų. Priežastys yra įvairios, bet verta čia paminėti bent tris:
Skaityti daugiau: LIETUVOS PRAMONĖS IŠVYSTYMO GALIMYBĖS
OFELIJA BARŠKETYTĖ
_files/I-Laisve-1990-109(146)-20.jpg)
Per paskutiniuosius metus politiniai ir ekonominiai pasikeitimai Rytų Europoje ir Tarybų Sąjungoje yra ne tik užpildę daugelio laikraščių pirmuosius puslapius, bet kartu pravėrę ir mūsų visų akis. Istorijos kryptis yra taip greitai ir smarkiai pasukusi iš įprasto kelio, kad kiekvienas iš mūsų, nežiūrint kokių būtume politinių požiūrių, profesinių specialybių arba kraštų gyventojai, esame ir ateity būsime labai paliesti ir paveikti. Ne tiek tie visi įvykiai labai greitai vyko ir vyksta, bet jų pasekmes ir iš jų kylančias progas net greičiau pajusime. Bet iš tikrųjų šie įvykiai, žiūrint Vakarų pasaulio gyventojo akimis, prasidėjo labai „negeru" laiku.
Ofelija Baršketytė, tarptautinės prekybos specialistė, dirba investavinmo firmoje. Nuotr. V. Maželio.
Tradicinė Vakarų pasaulio reakcija į panašius įvykius paprastai būdavo finansinė šalpa. Daugumas turbūt prisimename Marshall planą. Kiek jau kartų Vakarai yra užpylę įvairius pasaulio kraštus doleriais, markėmis ar frankais, galvodami, kad taip jie gali visas ugnis užgesinti? Na, jeigu ne doleriai, tai bent patrankos ar šautuvai problemas „išspręsdavo". Bet šį kartą Vakarai mažai beturi atliekamų pinigų tiesioginei šalpai. Vakarų Vokietijai teks greitas ir brangus darbas atstatyti Rytų Vokietiją. Italijos, Ispanijos ir kitų Vakarų Europos valstybių laukia ekonominis įsijungimas 1992 metais į Europos bendriją. Amerikos ekonominė padėtis pradeda silpnėti ir dėl vadinamosios „Savings and Loan" krizės. Mūsų valstybinis iždas nebegalės lengvai pinigus bedalinti. Tačiau jeigu Čekoslovakijos prezidentas Havel, kalbėdamas Amerikos Kongreso nariams, išreiškė teisingą Rytų Europos gyventojų nuomonę, tai jo pasakymas, kad mes (Rytų Europa) ieškome prekybos, ne pašalpos (we seek trade not aid), nulems naują pagalbos kryptį.
Skaityti daugiau: ŽINGSNIAI Į TARPTAUTINĘ PREKYBA
_files/I-Laisve-1990-109(146)-21.jpg)
Nuotr. J. Tamulaičio
MIRĖ BRONIUS KVIKLYS
1990 rugpjūčio 28 Čikagoje mirė žmogus, kurio atlikti darbai yra milžiniškos vertės lietuvių kultūrai. Bronius Kviklys — žurnalistas, publicistas, „Mūsų Lietuvos" ir „Lietuvos Bažnyčių" tomų autorius ir redaktorius, ilgametis Draugo dienraščio redaktorius ir vedamųjų autorius, bibliografas, privataus lietuviškų leidinių archyvo kūrėjas ir įvairių parodų organizatorius. Nebus įmanoma lietuviškame gyvenime rasti jo vietoje-pakaitalą.
Velionis buvo gimęs 1913 lapkričio 10 Aukštaitijoje. Buvo baigęs ekonomikos mokslus diplomuoto ekonomisto laipsniu. Nuo jaunystės priklausė skautų organizacijai, buvo rūpestingas šeimos tėvas ir ne taip seniai popiežiaus apdovanotas „Pro Ecclesia et Pontífice" medaliu. Jo atlikti darbai, darbštumas ir atsidavimas lietuviškos kultūros reikalams, jo šilta asmenybė nebus užmiršta.
Skaityti daugiau: Apžvalgos ir nauji leidiniai
Fotografinė kopija 
BOX 
