Karys 1955m. 9

Lietuvos tautinės valstybės kūrimo istorijoj svarbi vieta tenka 1905 metų įvykiams. Jau tada paaiškėjo lietuvių tautos politinis subrendimas. Tų metų pabaigoje, gruodžio 4—5 dienomis įvykusiu lietuvių suvažiavimu Vilniuje buvo pradėta mūsų tautos kova politinei laisvei atgauti.

Tų reikšmingų įvykių penkiasdešimties metų sukaktis yra minima Lietuvos sunkios priespaudos laikotarpy, todėl prisiminimas ano meto lietuvių žygių turi kelti laisvinimo kovos dvasią ir skatinti mus dar didesniu atkaklumu siekti Lietuvos išlaisvinimo.

Sąlygos lietuvių suvažiavimui Vilniuje atsirado prasidėjus visoje caristinėje Rusijoj revoliuciniam judėjimui. Rusijai nesėkmingas 1904 metų karas su Japonija susilpnino caro valdžios pagrindus ir demokratinės partijos, naudodamosios palankiu momentu, efektingiau pradėjo reikalauti asmens, spaudos, susirinkimų laisvės ir piliečių teisių lygybės.

Bruzdėjimas prieš caristinę santvarką apėmė ir Lietuvą. Jam vadovavo lietuviškoji šviesuomenė, kilusi iš liaudies ir todėl jai demokratinės idėjos buvo labai artimos.

Bet tuo svarbiuoju momentu lietuvių visuomenė nebuvo konsoliduota ir todėl pajusta reikalas suderinti reikalavimus, pasireiškusius atskirose visuomenės grupėse. Be to, kas buvo svarbiausia, trūko tada tokio autoriteto, kuris galėtų pareikšti vieningą lietuvių tautos nusistatymą ir reikalavimus.

Šiais sumetimais buvo sukviestas lietuvių suvažiavimas Vilniuje, kuris vėliau, dėl jo didelės reikšmės, pavadintas Didžiuoju Vilniaus Seimu.

Kaip lietuvių tauta tada pajuto reikalą savo teises pareikšti, rodo ir tas faktas, kad į Didįjį Vilniaus Seimą atvyko apie 2000 lietuvių iš įvairių Lietuvos vietų ir kitų tolimesnių kraštų.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ TAUTOS POLITINĖ KOVA PRIEŠ 50 METŲ

KARDO VYSTYMOSI ISTORIJA

PLK. O. URBONAS

Vienas iš šalto ginklo seniausių tipų yra kalavijas. Jau gilioje senovėje buvo žinomas trumpas, platus, dviašmenis kalavijas, pradžioje iš bronzos, vėliau iš geležies arba plieno (autorius skiria kardą nuo kalavijo. Red.). Kalavijas būdavo nešiojamas makštyse, arba ir be jų, už diržo užkištas, arba prie diržo prikabintas, paprastai, iš kairės pusės, bet kai kada ir iš dešinės. Tokiais kalavijais buvo ginkluotos makedoniečių falangos ir romėnų legionai.

Tokios formos kalavijas išsilaikė iki 12 šimtmečio. Riterių šarvams sustiprėjus, jis savo pirmykščia forma jam skirto uždavinio negalėjo atlikti. Jis pasirodė per silpnas perkirsti riterio šarvą ar skydą. Teko jį ilginti ir daryti vis sunkesnį. Tas vyksmas tęsėsi tol, kol kalavijas pasiekė 80 cm ir net 1 m ilgio. Bet toks kalavijas pasirodė esąs be galo sunkus ir neparankus, dėl to, abiejuose jo šonuose būdavo iškalami ilgi “takai” (Rille, dol), o rankeną aprūpindavo apvalia atsvara (Gegengewicht, protivoves). Riterio ranka būdavo apsaugojama vien nedidelio kryžiaus trumpais galais, kurie tik labai nežymiai išsikišdavo į šonus. Menka rankos apsauga, tokio kryžiaus suteikiama, anais laikais nesudarė neigiamą kalavijo ypatybę, nes kalavijas būdavo naudojamas vien tik smūgiams, o priešo smūgius turėdavo atremti skydas, (brž. 1).

13 ir 14 šimtmečių bėgyje riterių šarvai vis tobulėjo ir metalų apdirbimui išsivysčius, galų gale, pavirto į tampriai surištų tarpusavyje plieno plokštelių ištisą sistemą. Sąryšyje su tuo turėjo keistis ir kalavijo forma. Jo geležtė turėjo dar sustiprėti, takų vietoj atsiranda stiprios ir stačios briaunos ir kalavijo pavidalas vis daugiau ir daugiau yra pritaikomas dūriui; jo galas darosi vis smailesnis, kad galėtų prasiskverbti tarp skydinių šarvo plokštelių arba pramušti retėžinius šarvus (Kettenhemd, kolčuga. Brž. 2).

Tuo metu raitininko kalavijas galutinai atsiskyrė nuo pėstininko vartojamo ir pavirto į ypatingą “raitininko pusantros rankos” kalavijo tipą (Reiterschwert zu anderthalb Hand). Šitų kalavijų rankenos neprilygo vėlesnių landsknechtų “dviejų rankų” kalavijų rankenos ilgumui, bet buvo pakankamai ilgos, kad kalaviju smogiant, reikalui esant, galima būtų pridėti dar ir antra ranka (Brž. 3).

15 šimtm. riterių šarvai visai ištobulėjo ir pranyko skydas, kuris paskutiniais šimtmečiais vis mažėjo ir mažėjo, kol pasidarė daugiau nebereikalingas, nes visas riterio kūnas buvo padengtas šarvais.

Skydui pranykus, priešo smūgius reikėjo atremti kalaviju. Tam reikalui kalavijo rankeną reikėjo pritaikinti geresnei rankos apsaugai. Iki šiol buvęs lygus kryžius gavo, iš pradžių, iš vienos pusės, vėliau ir iš abiejų pusių po žiedą, o vėliau, 16 šimtm. pradžioje, dar keletą žiedų, kurie buvo nukreipti į smaigalio pusę. Šitų prietaisų pagalba priešo ginklas būdavo sustabdomas saugiame nuo rankos atstume (Brž. 4).

Taigi, matome, kad iki šiol visos pastangos buvo kreipiamos, kad kalaviją išlaikyti jo paskirčiai tinkamoje augštumoje. Tačiau toliau eiti jau nebuvo kur, kalavijo dydis ir svoris pasidarė toki, kad juo naudotis galėdavo tik raitininkas ir tai tik trumpai. Nuolatos nešiotis jis nebetiko. Pasirodė, jog yra reikalingas kitas, lengvesnis ir patogesnis ginklas. 15 šimtm. bėgyje pasirodė visa eilė naujų tipų, iš kurių čia suminėsiu tik būdingesnius:

1. Kadangi kalavijas pasirodė esąs bejėgis prieš pilnai ištobulintus riterių šarvus, be kalavijo, riteris imdavo su savim prisegamą prie balno, didelę špagą su trijų ar ketverių briaunų geležte, kaip pagalbinį ginklą, špagos plonos ir ilgos geležtės smaigalis būdavo rūpestingai ir ypatingai užgrūdinamas, kad galėtų pramušti retėžinius šarvus ar prasiskverbtų tarp skydinių šarvų plokštelių (Brž. 5). Rytuose šitoks ginklas buvo žinomas jau anksčiau, kur jį vadindavo “končaru”, o Lietuvoj, Lenkijoj ir Rusijoj jis buvo vartojamas žymiai anksčiau kaip vakarų Europoje. Tuose kraštuose šitas ginklas laikėsi iki 17 šimtm. galo, tik jo rankena turėjo visai savotišką, grynai rytietišką pavidalą (Brž. 6).

Skaityti daugiau: KARDO VYSTYMOSI ISTORIJA

Kęstutis ir Birutė

Kęstutis ir Birutė J. Juodžio, pav.

KUNIGAIKŠČIO KĘSTUČIO ŠEIMA

DR. V. SRUOGIENĖ

Tartum jūra mėlyna

Buvo Lietuva tada,

Pasinėrusi miškuos,

Kaip jūrelė mėlynuos —

Neaprėpiamai plati,

Neapsakomai graži !

BALYS SRUOGA

Jeigu mes daugiausia iš visų Lietuvos praeities didvyrių iškeliame Vytautą ir ne be pagrindo juo didžiuojamės, tai, be abejonės, labiausiai mylime Kęstutį ir Birutę.

Didysis Lietuvos Kunigaikštis Kęstutis ir jo žmona Birutė virto mums simboliais: jis — taurumo, pasiaukojimo tėvynei, riteriškumo, nes tai tikrai buvo riteris pilna to žodžio prasme, kaip kad prancūzai sako: “Chevalier sans peur et sans reproche” (riteris be baimės ir dėmės). Ji — yra mums lyg šventosios aureole apsupta, moteriškumo, motiniškumo, rūpestingos namų židinio saugotojos sinonimas.

Tačiau kaip mes maža težinome apie juos pačius, apie jų šeimą ir vaikus! Pabandysiu čia sutraukti bent svarbesnes žinias, kurias išsaugojo senieji raštai, nuo kurių naujesnieji tyrinėjimai nupurtė amžių dulkes.

Vokiečių kronikininkai yra išlaikę aprašymą, kaip Kęstutis atrodė senatvėje: “Kęstutis buvo augštas, liesas, išblyškusiame veide degė ugningos akys, reti plaukai dengė jo galvą, žila barzda — jo smakrą. šykščios buvo jo lūpos, bet kiekvienas ištartas žodis reikšmingas. Kai jis grąsino, gyslos kaktoje jam iššokdavo. Visa jo išvaizda kėlė baimę”.¹)

Kęstutis buvo Gedimino sūnus. Jo broliai — Manvydas, Narimantas, Algirdas, Jaunutis, Karijotas ir Liubartas, o seserys — Aigustė, Aldona, Anastazija, Marija, Eufemija, Danutė Elzbieta ir Ofka Marija. Pagal nelabai patikimus šaltinius jo motinos, Gedimino žmonos, vardas buvęs Jauna (Jevna). O dėl Gedimino kilmės turime keletą hipotezių. Dabar manoma, kad 14—15 a. raštuose įvairiai vadinto Gedimino tėvo vardas (Liutaveras, Pukuveras, Budevetis, Butuveras ir kt.) lietuviškai buvęs Būdvietis. Tačiau pagal žodinį prof. H. Paškevičiaus (lenkų istorikas, Dionizo Poškos ainis, vienas iš žymiausių ir objektingiausių mūsų praeities žinovų) pareiškimą gal ir turi pagrindą spėjimas, kad tai buvęs kunigaikštis Putvys (ar Putvietis), iš Putvių piliakalnio Žemaičiuose, minimas 14 a. kronikose. Jei tai kada pasitvirtintų, atpultų ginčai dėl vietos, iš kur kilęs Gediminas ir laimėtų teorija, kuri jį išveda iš Ariogalos, taigi iš Žemaičių.

Pasklidę tvirtinimai, esą, Gedimino tėvas buvęs Didžiųjų Lietuvos Kunigaikščių arklininkas yra jau istorikų įrodytas kryžiuočių šmeižtas. Atrodo, galima jau tvirtinti, kad Būdvietis, Gedimino tėvas, buvo kunigaikščio Traidenio sūnus, atseit Gediminas — Traidenio anūkas. Ar šis faktinas dinastijos įkūrėjas turėjo kokių giminystės ryšių su Mindaugu — nenustatyta.

Skaityti daugiau: KUNIGAIKŠČIO KĘSTUČIO ŠEIMA

TRISDEŠIMT DIENŲ LENKŲ TARPE

(Faktų ir prisiminimų žiupsnelis)

PRANYS ALŠĖNAS

Taip jau žiaurusis likimas lėmė, kad mūsų kariams teko ir dabar tenka tarnauti įvairių įvairiausių kraštų kariuomenėse, kautis visokiausiuose frontuose, kęsti vargą ir kitokius nepriteklius toli nuo Tėvynės ir t.t.

Pradedant 1940 m., kada užplūdę mūsų kraštą bolševikai subolševikino ir mūsų šauniosios kariuomenės dalinius, nuo tada ir prasidėjo mūsų karių vargai, nelaimės. Pirmiausia, pagal tuometinę raudonųjų madą, jie nudraskė mūsų kariams antpečius, pakeitė kitais laipsnių ženklus, žodžiu, ir mūsiškius padarė panašius į savuosius driskius.

KAI SŪNUS KOVOJA PRIEŠ TĖVĄ

Prasidėjus karui su Vokietija, nemaža ir mūsų kariuomenės vyrų buvo priversti kautis su vokiškuoju Wehrmachtu. Būta net ir tokių atvejų, kad priešinguose frontuose kovojo vienas prieš kitą: tikras kraujo brolis prieš brolį arba net sūnus prieš tėvą. Rašantysis šias eilutes yra girdėjęs tokį tragišką, bet šimtaprocentiniai tikrą pasakojimą, jog Klaipėdos fronte, raudoniesiems visiškai priartėjus prie Vokietijos sienų, rusų pusėj kovojo prieš vokiečius buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas — tėvas, kuris, sovietams okupavus Lietuvą, buvo išvežtas Maskvon “į kursus”, o vokiečių pusėje kovojo (prieš savąjį tėvą) jaunas sūnus, buvęs studentas, vokiečių sugautas ir prievarta įjungtas į Wehrmachtu. Tiesa, tuo kartu jie nežinojo šitokios žiauriai tragiškos padėties, tik vėliau tai paaiškėjo, jog šitokia situacija tikrai buvo. Kovota ne tik tame pačiame fronte, bet ir tame pačiame fronto ruože.

KITŲ KRAŠTŲ KARIUOMENĖSE

O kiek mūsiškių karių kovojo Vakarų alijantų pusėj prieš naciškosios Vokietijos karines jėgas — Britų ir Amerikiečių armijose? Manyčiau, gana nemaža. Čia dar kartą prisimintinas ir mūsiškis gabus karo aviacijos lakūnas, kpt. Romualdas Marcinkus, kuris kovėsi prieš vokiečius britų eskadrilėse, tačiau, pašovus jo lėktuvą, pakliuvęs į nacių nelaisvę, o vėliau su kitais anglų belaisviais mėginęs iš nelaisvės pabėgti, buvo sugautas ir 1944 m. sušaudytas (žinios iš “Kario” Nr. 7, 1955).

Ne tik Europoje, bet net Inodkinijos džiunglėse, prancūzų svetimšalių legionierių eilėse, kovojo nemaža lietuvių. Jie tenai atsidūrė ne iš kokio nors karinio entuziazmo, tačiau žiaurios padėties priversti. Kada prancūzai pradėjo išdavinėti sovietams jų žinion pakliuvusius lietuvius belaisvius, kad išsigelbėtų iš raudonųjų pragaro, daugelis stojo į legionierių eiles. Lietuviai kariai JAV-bių armijos eilėse kovojo prieš raudonuosius ir Korėjos kare. Niekas negalėtų užtikrinti, kad net Šiaurės Korėjos raudonųjų fronte nebuvo lietuvių. Nebūtų nuostabu, kad sovietai būtų pasiuntę tenai ir lietuvių karių — “pagelbėti broliškiems korėjiečiams gintis nuo fašistų”.

Skaityti daugiau: TRISDEŠIMT DIENŲ LENKŲ TARPE

BENDRUOMENĖS TARYBOS ŽODIS LIETUVIAMS

Bendruomenės Taryba, 1955 m. liepos 2—3 d. susirinkusi pirmosios sesijos New Yorke, jausdama visą atsakingumą ryšium su Tarybai atitenkančiais uždaviniais ir rinkikų pareikštu pasitikėjimu, su dideliu dėkingumu prisimena mūsų mokslo, meno, švietimo, spaudos, radijo veikėjus ir visus tuos lietuvius, kurie savo gabumus, darbą ir jėgas skiria lietuvių tautos gerovei ir ateičiai, o ypačiai mūsų brolius Lietuvoje, kurie už tautos likimą aukoja savo gyvybę ir laisvę.

Didžiuodamasi Amerikos lietuvių nuopelnais lietuvybei, Bendruomenės Taryba ateina organizuotai tęsti ir plėsti jų ilgamečio darbo.

Bendruomenės Taryba nuoširdžiai dėkoja visiems bendruomeninės minties pradininkams Amerikoje, rūpestingai tą mintį ugdžiusiems.

Amerikos lietuviams Taryba skelbia šiuos pagrindinius savo nutarimus:

1) steigti LB Kultūros Fondą, telkiantį lėšas lietuviškos kultūros, švietimo ir auklėjimo reikalams;

2) steigti LB Kultūros Tarybą kultūriniams klausimams ir uždaviniams;

3) steigti LB švietimo ir Auklėjimo Tarybą.

Skaityti daugiau: BENDRUOMENĖS TARYBOS ŽODIS LIETUVIAMS

PARTIZANUI IŠEINANT

Kęstutis Jankevičius

Kelk, mergyt! Nebelaikąs ilsėtis!
Iš sapnų karalystės pabusk!
Juodi debesys raitos virš klėties
Ir riaumoja perkūnais dangus.

Prisiglaudus prie mano krūtinės,
Leisk dar kartą akis išbučiuot,
Ir išklysiu . . . Kaip paukščiai
išklysta Iš namų, kai ateina ruduo.

Ar nuspalvins lankas mėnesienos,
Ar trankysis po sodžius audra,
Aš svajonėse grįšiu kasdieną
Į šią klėtį atgal pas tave.

Jei dangus ilgai liktų užtemęs,
Nepraskaidrintų saulė miglos,
Tu neverk, čia ne ašarų reikia,
Lai beržai už tave paraudos.

Neraudot, bet kovoti mes turim,
Tesužino pasaulis platus,
Kad lietuvis į mišką išėjo
Už teriojamus savo namus.

Kryžiuočiai

HENRIKAS SIENKIEVIČIUS

Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS

SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:

Po pamaldų Zbyška patarnavo kunigaikštienei Danutei prie stalo bendruose su karalium pusryčiuose. Tarp svečių būta ir Ordino pasiuntinio Lichtenšteino, kurį Zbyška, bekeliaudamas Krokuvon, vos jietimi nenudūrė, nes savo širdies mergelei buvo pažadėjęs tris povo plunksnas nuo kryžiuočio šalmo. Už pasiuntinio užpuolimą jam grėsė iš Jogailos bausmė.

Pusryčių metu Lichtenšteinas pasiskundė Jogailai, kad pakeliui į Krokuvą, į laukiamo sosto įpėdinio krikštynas, jis buvo užpultas lenko riterio ir vos nežuvo. Tada Zbyška pats prisipažino, kad pasikarščiavo ir puolė pasiuntinį, jo nepažindamas. Jogailos įsakymu jis vietoj buvo suimtas ir uždarytas į bokštą.

Kitą dieną Macka nuėjęs pas Jogailą pradėjo prašyti, kad paleistų Zbyšką. Vieton jo galvos, kad patenkintų įstatymo griežtumą ir kryžiuočio kerštingumą, jis pasiūlė savąją.

Taip bekalbėdamas apkabino karaliaus kojas, o karaliaus akys pradėjo mirksėti — tai buvo jo susijaudinimo ženklas — ir tarė:

— Niekada nebus, kad aš tikrajam riteriui įsakyčiau nekaltai galvą nukirsti!

— Ir teisybės nebūtų, — pridūrė kaštelionas. — Įstatymas kaltąjį baudžia, bet tik slibinas nežiūri, kieno kraują jis geria. O jūs atsiminkite, kokia gėda ištiktų jūsų giminę. Jūsų brolvaikiui sutikus su jūsų siūlymais, ir jūs ir jo ainiai būtų visų laikomi negarbingiausiais žmonėmis...

— Nesutiktų jis, — atkirto Macka, — bet, jei šitaip įvyktų be jo žinios, tada jis už mane keršytų, kaip kad aš už jį keršyčiau...

— Skubėkite pas kryžiuotį, kad jis nesiskųstų, — patarė kaštelionas.

— Jau buvau.

— Ir kas? — paklausė karalius. — Ką jis pasakė?

— Pasakė, kad turėjau pakeliui į Tynecą prašytis dovanojamas. O jei tada aš nenorėjau, tai dabar jis nenorįs...

— O kodėl jūs nenorėjote?

— Nes reikalavo, kad nuo arklių nulipę atleidimo prašytume.

Karalius užvertė plaukus už ausų ir norėjo kažką atsakyti, bet tuo pat metu įėjo dvariškis ir pranešė, kad riteris iš Lichtenšteino norįs pasimatyti.

Tai išgirdęs, Jogaila pažvelgė į Jaską, o paskui į Macką, bet, tikėdamasis, kad šita proga galima bus kaip nors šį reikalą likviduoti, leido jiems pasilikti.

Skaityti daugiau: Kryžiuočiai

MASKOLIŲ INVAZIJA IR VILNIAUS APIPLĖŠIMAS 1655 M.

Istoriko Simo Sužiedėlio skaitytas pranešimas per Amerikos Balsą.

Bolševikai savo invazijos į Lietuvą penkiolikos metų sukaktį jungia su trijų šimtų metų sukaktimi, kai Maskva pirmą kartą giliai įsibrovė į Lietuvą, užimdama Vilnių, Kauną ir Gardiną. Abiem tom sukaktim dedama “lietuvių tautos išlaisvinimo” etiketė. Kad išlaisvinimu čia vadinamas lietuvių tautos pavergimas ir žudymas, nereikia nė aiškinti. Tačiau bolševikai ne be prasmės pabrėžia pirmąją Maskvos invaziją į Lietuvą. Ji labai gyvai primena dabartį su visu bolševikiniu teroru, ji taip pat atskleidžia Maskvos siekimą prisijungti Lietuvą. Nuostabiai tiksliai sutampa caro Aleksiejaus dekretas, kuriuo jisai Lietuvą paskelbė savo valstybės dalimi, — su 1940-tais metais padarytu bolševikų paskelbimu, kad Lietuva įjungiama į Sovietų Sąjungą. Sutampa taip pat ir žiaurios priemonės, kurių tam tikslui griebtasi. Kas įvyko prieš penkioliką metų, daug kas gerai prisimena ir žino tikrus faktus, kuriuos bolševikai sąmoningai iškraipo. Bet kas dėjosi prieš tris šimtus metų, yra nuėję užmarštin. Pasiklausykime, kaip ano meto liudijimai vaizduoja pirmąjį maskolių siautėjimą Lietuvoje, ir kaip rusai metraštininkai rašė apie Lietuvos pavergimą, o ne išlaisvinimą.

“Rugpiūčio pradžioje, 1655-tais metais, — skaitome ano meto raštuose, — trijų šimtų tūkstančių vyrų Maskvos kariuomenė artėjo prie Vilniaus. Miestą apėmė siaubas, nes žmonėms jau buvo žinoma, kaip maskoliai ir kazokai plėšė ir žudė gyventojus pakeliui. Iš Vilniaus skubiai buvo išvežtas šventojo Kazimiero karstas, ir paslėptas Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas. Vilniaus gyventojai, kurie nesuskubo išbėgti, užsidarė namuose ir rūsiuose, kiti subėgo į bažnyčias, užsitvėrė siaurose gatvėse. Jie buvo pasiryžę gyvi nepasiduoti

“Rugpiūčio aštuntą dieną priešas apsiautė miestą, kazokai pradėjo laužtis per užtvaras, pasiliejo nekaltų žmonių kraujas. Maskoliai veržėsi į namus, į didikų rūmus, į vienuolynus ir bažnyčias, tempė iš jų žmonnes ir lavonais nuklojo gatves. Manoma, kad per vieną dieną buvo išskersta dvidešimt penki tūkstančiai žmonių.

Skaityti daugiau: MASKOLIŲ INVAZIJA IR VILNIAUS APIPLĖŠIMAS 1655 M.

DEŠIMTMETIS TREMTIES SPORTUI

V-sios Š. Amerikos Lietuviu Sporto žaidynės. Vidury FASK pirm. B. Keturakis. Ed. Šulaičio nuotr.

EDVARDAS ŠULAITIS

Šį pavasarį sukako 10 metų, kai nuskambėję paskutinieji II-jo Pasaulinio Karo šūviai žemėn vėl atnešė nors ir laikiną rimtį ir kūrybingą gyvenimą. Su karo pabaiga, lietuviams tremtiniams tuo metu didžiausia dalimi gyvenusiems Vokietijoje taip pat atėjo prošvaistė, davusi ir jiems progos pradėti laisvesnį veikimą.

Pradėjus burtis į stovyklas, ten kartu su ansambliais ir kitomis meno grupėmis, pirmuosius žingsnius žengė ir sportininkai. Tai buvo vėlyva 1945 metų vasara, ženklinusi tremties sporto užuomazgą.

Spontaniškai steigėsi vienas sporto klubas po kito, nors ir neturėdami pakankamai sporto įrankių bei padoresnių aikščių. Jau pačiais pirmaisiais metais pradėtos stovyklinės, arba tarpstovyklinės sporto varžybos, kuriose lietuviai šalia kitų tautybių užėmė garbingas vietas.

Vėliau, laikui bėgant, prie sportinės veiklos prisidėjo ir tremtinius globojusios organizacijos, skirdamos tam reikalui nemaža lėšų. Taip pat ir patys mūsų sporto klubai padoriau atsistojo ant kojų, tiek organizacinėje, tiek materialinėje plotmėje. Sporto klubai sekdavo buvusių Lietuvos klubų pavyzdį ir daugiausia turėdavo tuos pačius iš ten atsivežtus įstatus. Kai kurie klubai taip pat turėdavo ir meno sekcijas, tad jie vertintini kaip tikri lietuviškosios kultūros švyturiai tuometinėje apsiniaukusioje trem-tiniškoje padangėje.

Bendrai, tada lietuviškoji visuomenė sportui skirdavo palyginti augšta dėmesį, gal todėl, kad nebūdavo pastovesnio užsiėmimo bei kitų patrauklesnių pramogų. Tai sakome, palyginę mūsų visuomenės pažiūrą į sportą šiame krašte, kur jį nukonkuruoja daugelis masinančių amerikietiškų “show’u” ir posakis — “Time is money”. Tada gi, sakydavo, jog krepšinis ir lenciūgėlis stovyklose buvo populiariausi dalykai, taipogi daug pasitarnavę ir lietuvių reprezentacijai svetimųjų tarpe.

Skaityti daugiau: DEŠIMTMETIS TREMTIES SPORTUI

Karinės žinios

KANADA

Didieji Manevrai. Rugpiūčio mėn. viduryje baigėsi didžiausi Kanados kariuomenės taikos meto istorijoje manevrai pavadinti Exercise Rising Star.

Pratimai vyko Gagetown, N. B. stovykloje — poligone, užimančiame 427 kv. mylių plotą, kurio įrengimai kainavo 60 mil. dol. Pratimus vykdė I pėst. divizija (7 pėst. batalionai, tankai, artilerija ir kitos pagalbinės ginklų rūšys ir tarnybos), o priešą vaizdavo garsusis II batalionas, vadinamas “The Black Watch” su pagalbiniais daliniais.

I pėst. div. uždavinys buvo ginti apie 5 mylių pločio miškingą barą, vėliau trauktis, o iš atsitraukiamųjų veiksmų, sulaukus kaimynų pagalbos, vykdyti priešpuolį.

Augštoji Kanados karinė vadovybė pratimus įvertino kaip gerai pavykusius, tačiau nurodė ir kaikurias klaidas: priešą vaizduotireikėjo didesnių jėgų, kai kuriais atvejais šlubavo tarpininkų tarnyba (jų būta apie 500), būta trūkumų maskavime ir prisitaikyme prie vietovės.

Manevrus teko užbaigti viena dieną anksčiau dėl artėjančio uragano “Connie”. Juos stebėjo didelis skaičius spaudos atstovų ir 18 valstybių kariniai atstovai, kurie galėjo viską stebėti, bet nieko neklausinėti, kas buvo leidžiama reporteriams.

Skaityti daugiau: Karinės žinios

Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje

Vytautas Germanas, šiuo metu atliekąs karinę tarnybą Ft. Bennings, Ga., buvo pakeltas į SP-3 laipsnį, lygų korporalui, išskyrus didesnes vadovavimo teises. Baigęs karinę prievolę Vytautas planuoja grįžti Illinois, Urbana universitetant baigti architektūros studijų.

Vasario šešioliktosios Gimnazijos namams aukojo, be kitų, ir šie LS “Ramovės” Chicagos skyriaus nariai: J. Tumas, M. Rėklaitis, K. Dabulevičius, J. Gradinskas ir A. Rėklaitis — visi po $5.00. Šią vasarą tam reikalui skyrius iš viso suaukojo 178.00 dolerius.

Pulk. Kazys Grinius atsiuntė visą šimtą dolerių. Dr. Kazio Griniaus Komitetui. Šis komitetas, kaip žinote, išleis Dr. Kazio Griniaus, pulkininko tėvo, atsiminimus.

Edvardas Šlakaitis, atliekąs karinę tarnybą JAV aviacijoje, šiuo metu atvykęs ilgesnių atostogų Chicagon, rugsėjo 3 d. susituokė su Jadvyga Mockute šv. Kryžiaus parapijos bažnyčioje. Jungtuvės įvyko 4 val. popiet, kurių metu giedojo Chicagos Lietuvių Vyrų choras. Jaunasis, prieš išvykdamas karinėn tarnybon, dainavo šiame chore, o sugrįžęs vėl žada aktyviai įsijungti.

RADIO APARATAIS GAUDO ŽINIAS IŽ UŽSIENIO

Atėjusios aplinkiniais keliais žinios rodo, jog partizanų veikla Lietuvoje nėra išnaikinta. Tam tikrais protarpiais jie pasirodo jei ne vienoje, tai kitoje apylinkėje įspėdami žmonių kankintojus, nuginkluodami “saugumo” agentus arba pasigaudami žiaurų slaptos policijos viršilą. Jie nepraleidžia progos aptuštinti ir sovietiškus maisto sandėlius.

Prie tų “miško brolių” nuolat prisideda nenorintieji stoti į Raudonąją armiją. Pasitaiko, jog prie jų prisideda ir dezertyras iš sovietiškos kariuomenės. Partizanai turi radio aparatų ir klausosi pranešimų iš užsienio. Svarbesnes žinias jie paskleidžia ir apylinkės gyventojams.

Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje

Karinė spauda

THE AMERICAN LEGION MAGAZINE, 1955 birželio, liepos ir rugpiūčio men.

Ką GI Bill davė Amerikai,

S. Stavisky. 1944 m. birželio 22 d. Rooseveltas pasirašė GI Bill, padarydamas ji įstatymu. To įstatymo tikslas yra rūpintis visais karo metu tarnavusiais JAV ginkluotose jėgose vyrais ir moterimis.

16 milionų veteranų grįžusių po II Pas. Karo į civilinį gyvenimą gavo paramą, remiantis tuo įstatymu. Veteranų mokymo reikalams buvo išleista 15 bilionų. Tačiau apskaičiuota, kad iki 1970 m. tie išleisti pinigai grįš mokesčių pavidale iš tų pačių veteranų, kurie apmokymo dėka gavo geresnius darbus ir didesnį atlyginimą.

Paskolos įgalino veteranus įsigyti 4 milionus nuosavų namų. Augštesnį mokslą to įstatymo pagalba įgijo 7,800,000 buvusių karių; iš jų 2,200,000 lankė koledžus ir universitetus, 3,500,000 žemesnes mokyklas, kiti buvo mokomi amato ir žemės ūkio.

II Pas. Karui pasibaigus, kai miliona i buvusių karių grižo į civilinius darbus, parama GI Bill teikiama sulaikė galimo milžiniško skaičiaus bedarbių atsiradimą, tuo buvo daug prisidėta išgelbstint Ameriką nuo ekonominės krizės.

Stebuklas greta geležinės uždangos,W. A. Tompkins. JAV okupacinis 24 Constabulary Squadron 1951 metais stovėjo Bad Hersfelde, Hesse provincijoje, prie pat Geležinės Uždangos. Iš kariuomenės vadovvbės buvo gautas įsakymas, jog draudimas draugauti su Vokietijos gyventojais yra panaikintas ir amerikiečiai kariai net skatinami užmegsti kuo draugiškesnius santykius su civiliniais gyventojais. Buvo norima užkirsti kelia komunistų įtakai, kurios dėka vokiečių tame vis dažniau pasigirsdavo šūkiai “Janki eik namo”!

24 eskadrono kariai savo tarpe ir kituose daliniuose surengė loteriją, kad sutelktų didesnę sumą pinigų, kuria būtų galima sušelpti vokiečių našlaičius. Per trumpą laiką loterija davė virš 18,000 dol. pelno.

Skaityti daugiau: Karinė spauda

Kronika

Ona Šaulyte-Urbonienė

MIRĖ ONA URBONIENĖ

Daugiau kaip prieš metus buvusio ilgamečio “Kario” redaktoriaus kpt. Simo Urbono šeimą ištiko skaudi nelaimė — sunkiai susirgo jo žmona, o keturių vaikų motina Ona Šaulytė-Urbonienė. Iš ligos patalo nebepakilo ir š.m. liepos 15 d. mirė.

Mirtis ją pakirto dar tik žmogaus pusamžyje, vos 47 metų amžiaus sulaukus. Ji gimė 1908 m. gegužės 21 d. Radviliškio mieste, Šiaulių aps.

Ona Urbonienė mokėsi Radviliškio Vidurinėje Mokykloje ir Kaune “Aušros” gimnazijoje. Mokyklų suolus apleidusi, stojo dirbti į Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo Mokyklą, mokymo dalį, mašininke.

Ona mylėjo dainą ir toji sritis ją traukė. Iki vedybų visą laiką ji dalyvavo muziko Martinonio vadovaujamame Lietuvos Šiaulių Sąjungos chore. Lietuvių choruose dalyvavo ir tremties metu Vokietijoje ir čia JAV. Be to, tremtyje dalyvavo ir lietuviškuose vaidybos rateliuose.

Ir mūsų spaudos srityje Ona Urbonienė yra pridėjusi savo darbščiąją ranką. Vokietijoje, Schwein-furto lietuvių stovykloje, ji visą laiką dirbo savaitraščio “Tėviškės Garsas” redakcijos štabe, vyriausiosios mašininkės pareigose. Jos vyras S. Urbonas yra parašęs ir išleidęs keletą knygų. Ona ir čia vyrui aktingai talkininkavo. Mašinėle perrašydavo Lietuvoje ir tremtyje spaudai ruošiamą medžiagą — knygoms bei laikraščiams.

Skaityti daugiau: Kronika

Veteranų veikla, Laiškai ir mintys

Amerikos Karių — Veteranų Organizacijos

Amerikoje gyvenantieji kariai — veteranai yra susibūrę į įvairias veteranų organizacijas ar vienetus. Iš Nepriklausomos Lietuvos atvykusieji veteranai yra apjungti Lietuvių Sąjungos “Ramove”, dalis čia gimusių lietuvių veteranų priklauso Amerikos Lietuvių Legionui, bet dauguma jų yra Amerikos Legiono (American Legion) eilėse, ši organizacija yra visų Amerikoje gyvenančių tautų ir jos atskiruose vienetuose, postuose telkiasi didelė 3 milionų narių šeima.

Trumpai sustojant ties pačiu Amerikos Legionu, tenka pažymėti, jog jis yra įsteigtas Paryžiuje 1919 metais, Pirmojo Pasaulinio Karo veteranų. Jam gali priklausyti kiekvienas JAV karinėse pajėgose abiejų Pasaulinių karų ir Korėjos karo metu tarnavęs karys ir iš ten atleistas su garbingu pažymėjimu. Taip pat verta paminėti, jog Amerikos Legionas nėra politinė ar sektino organizacija, nors ji ir yra savo programoje nužymėjusi griežtą kovą prieš komunistus ir jų propagandą.

Pirmoje eilėje Amerikos Legionas rūpinasi visų nedarbingų veteranų globa ir taip pat visiems reikalingiems darbo suradimo reikalu. Jis yra daug prisidėjęs, kad būtų pravestas įstatymas: G. I.

Bill of Rights, Public Law 550, kuriuo yra užtikrinta Korėjos karo veteranams parama moksle, perkant namus ar įmonę ir kt.

Iš viso Amerikoje esančių 17,400 postų, du esantys Chicagoje, Dariaus — Girėno ir Don Varno postai yra lietuvių rankose. Don Varno postas yra 95% lietuviškas ir apie pusę jo narių (virš 70) sudaro naujai atvykę lietuviai, šitie vvrai atlikę pareigą naujam kraštui ir supratę reikalo svarbą įsijungė į Amerikos Legiono lietuvišką postą ir ten veikliai dirba.

Senųjų ir naujųjų lietuvių suburtomis jėgomis Don Varno postas per metus laiko pasidarė žinomas lietuvių ir amerikiečių tarpe. Jis daug prisidėjo piketuojant Molotovą Chicagoje, tada posto vardas nuskambėjo per visą Ameriką. Kitų 40 postų tarpe jis laimėjo I vietą narių verbavimo vajuje ir už tai gavo gražią dovaną. J jo rengiamas įvairias lietuviškas pramogas yra kviečiama visa visuomenė.

Atrodo, jog Amerikos Legiono eilėse esantys lietuvių postai daug pasitarnauja lietuvybei ir už tai turėtų gauti visų lietuvių paramą.

Edv. Šulaitis

Skaityti daugiau: Veteranų veikla, Laiškai ir mintys

Kuprinės pabiros

IR ŽVIRBLIAI BĖGS Į VAKARUS

Vienas Ukrainos čekistas, dar tik pradedant Ukrainoje įvesti kolchozus, areštavo ir ištrėmė keletą ūkininkų už žvirblių naikinimą. Prikišęs revolverį prie vieno tremiamojo pasmakrės, autoritetingai pagrūmojo:

— Žvirbliai yra komunistinės statybos talkininkai. Jie naikina buožių derlius. Kas naikina žvirblius, tas yra liaudies priešas ir turi būti sunaikinamas.

Pasikeitė laikai, pasikeitė iržvirblių auksinės dienos. Paskutinėmis dienomis teko skaityti spaudoje, kad Rytų Vokietijos bolševikinė valdžia įsakė savo raudoniesiems milicininkams šaudyti žvirblius, nes jie esą dideli liaudies priešai. Bolševikų apskaičiavimu, kiekvienas žvirblis per metus sulesa 7—10 svarų sovietinių grūdų.

Nebelikus buožių, atėjo vargo dienos ir žvirbleliams. Turbūt, greit skaitysime spaudoje, kad ir žvirbliai pradėjo bėgti į Vakarus.

VISI JO BIJO

— Na, ir šalta šiandien, drauge Justai! Vos nesustipau, kol atėjau, — vieną šaltą dieną, trindamas rankas, nusiskundė Gedvilą.

— Užsičiaupk greičiau, draugas, kol dar Sniečkus neišgirdo, — sudraudė Justas Paleckis. — Jis pagalvos, kad tu pasiilgai mano parvežtosios Stalino saulės ir esi nepatenkintas Chruščiovo politika.

R. P.

Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros

Partizanai: istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

Karys 1955m. Nr.9 - Turinys, metrika

LIETUVIŲ TAUTOS POLITINĖ KOVA PRIEŠ 50 METŲ