PO BALTA KEPURE
IŠ PRANCŪZŲ SVETIMŠALIŲ LEGIONO GYVENIMO SERŽANTAS X MLE 86613
Kiekvienais metais balandžio men. 30 dieną prancūzų svetimšalių legionas, kur jis bestovėtų — įguloje, žygy ar būtų kautynėse — kuo iškilmingiausiai švenčia tą dieną, nes tai jo šventė. Tą dieną prisimenama didvyriškas legionierių pasirodymas Camerone (Meksikoje) 1863 m. Tai statoma pavyzdžiu ateities kovoms.
Anais laikais Meksikos imperatorius Maksimilijonas, nebegalėdamas suvaldyti sukilusių meksikiečių nacionalistų, kreipėsi į Napoleoną III, prašydamas atsiųsti į pagalbą žmonių ir ginklų. Prancūzijoje tuoj buvo suorganizoutas ekspedicinis dalinys, kurį, kaip visada, beveik išimtinai sudarė legionieriai.
Šiam daliniui išlipus iš laivų, kapitonas Danjou su 60 legionierių ir dviem leitenantais buvo pasiųstas į priekį, kad ištirtų apylinkę, ar nėra sukilėlių.
Balandžio 30 dienos rytą jie susidūrė su 500 meksikiečių raitelių, kuriuos lydėjo trys pėstininkų batalionai. Vadinas, 63 vyrai prieš 2000. Legionas niekad nesitraukia iš kovos ir, jei negali nugalėti, miršta iki paskutinio.
Taip buvo ir su šiuo mažu daliniu.
Kapitonas Danjou, kuris savo kairiąją ranką jau buvo praradęs Krimo kare prie Sevastopolio ir nešiojo dirbtinę ranką, įsakė pasitraukti į netolimais buvusį Camerone ūkį, ten nedideliame kieme užsibarikaduoti ir gintis iki paskutinio vyro.
Meksikiečių pulkininkas, įsitikinęs, kad saujelė legionierių negalės ilgai laikytis, pasiūlė jiems pasiduoti, bet į tai kapitonas Danjou atsakęs:
— Mes turime šovinių!
Prasidėjo baisus šaudymas.
Po kelių valandų apgulimo kapitonas Danjou įsitikino, jog jis su savo legionieriais yra pralaimėjęs, bet jam buvo svarbu išlaikyti legiono garbę. Visi turėjo jam prisiekti, kad greičiau nusižudys, bet nepasiduos į nelaisvę.
— Prisiekite man, mano draugai!
Visi dar buvę gyvi, o jų jau buvo pasilikę nedaug, vienu balsu atsakė:
— Mes prisiekiame!
Greit po to jis pats buvo mirtinai nukautas, ir vadovavimą perėmė pirmasis leitenantas Vilam. Po valandos kautynių tas irgi žuvo, o komandavimą perėmė vėliavos nešėjas leitenantas Maudet.
Apie vidurdienį meksikiečiams į pagalbą atvyko dar naujas batalionas. Kautynės pasku
Prancūzijos svetimšalių legiono vėliava, apdovanota Prancūzijos, Anglijos ir Amerikos aukščiausiais ordinais, parade.
tiniu momentu jau vyko durtuvais, nes nebeliko šovinių. Sužeistieji mirė nuo troškulio, kepinami saulės ir dusdami parako dūmuose...
Pagaliau, šeštą valandą vakaro, meksikiečiai įsiveržė į kiemą, bet neberado jau nė vieno legionieriaus, kuris dar sugebėtų gintis. Buvo telikę trys sunkiai sužeisti legionieriai.
Kada apie tai sužinojo komandavęs meksikiečių pulkininkas, iš nustebimo jis sušuko:
— Kaip? Tai viskas, kas išliko?!... Tai ne žmonės, o demonai!
Žuvusiems legionieriams buvo išreikšta pagarba.
Napoleonas III legionierių garbei liepė įrašyti Camerone farmos vardą į legiono vėliavą, o trijų žuvusių karininkų vardus išgraviruoti Invalidų Rūmuose. Kapitono Danjou dirbtina ranka buvo pargabenta iš Meksikos ir padėta į Legiono muziejų, iš kurio ji kiekvienais metais, per balandžio 30 dienos šventę, išnešama, ir prieš ją paraduodami legionieriai prisiekia eiti pirmtakų keliu.
Po skaudaus pralaimėjimo 1940 metais, kada Prancūzija pralaimėjo vieną mūšį, bet ne karą, aš su ketvirta legiono brigada buvau pasiųstas į Senegaliją, kur išbuvau iki Šiaurės Afrikos išlaisvinimo dienos.
Jeigu sąjungininkams pasisekė greitai užimti visas bazes Maroke ir Alžyre, kur nebuvo nei vokiečių, nei italų, daug sunkiau tai sekėsi padaryti Tunise, kur susidurta su besitraukiančia Romelio armija. Tad mūsų brigada iš Senegalijos irgi buvo skubiai iškviesta tiesiai į frontą Tunisan.
Atvykome kovo mėnesyje, kada saulė jau aukščiau pradeda kopti ir greitai džiovina upokšnius. Tas mumyse pakėlė nuotaiką, nors ir negavus amerikiečių žadėtų naujų ginklų ir į frontą turėjome eiti su senaisiais. Svarbiausia — niekas iš mūsų nenorėjo būti užmuštas pilname vandens, purviname griovyje.
Mes tuojau pat turėjome pakeisti ten išbuvusį du mėnesius legiono pulką ir pradėjome vaidinti trogloditus: kasėmės į žemę, ritinome akmenis, o viršuje pylėmė smėlį, apdengdami medžių šakom, kad vokiečiai iš oro nepamatytų.
Man su keliais legionieriais teko perimti žvalgybos postą su išraustomis skylėmis, kuriose pirmykščiai šeimininkai mums paliko pilna utėlių, blusų ir granatų...
Jokio poilsio. Kitą rytą, su 20 kg kuprine ant pečių, prakaituodami judėjome pirmyn, keikdami savo generolus ir diplomatus, jog mums neišrūpino “džypų” ir šarvuočių, kad nepastatė lauko pirties, kokias turėjo amerikiečiai, kad mūsų niekas neapipurkštė DDT milteliais; kad negalėjome, kaip amerikiečiai, žaisti futbolą, arba kaip anglai, truputį pakariavę, gerti arbatą. Reikėjo bet kokia kaina sulaikyti vokiečius, kurie, vidury pralaužę frontą veržėsi pirmyn, grasindami perkirsti komunikacijos kelius.
Naktį kapitonas pradėjo ieškoti savanorių, kad atgabentų vokiečių belaisvių.
Eiti, tai aš mielai norėjau eiti, bet grįžti... Inch Allah! (vienas Allahas težino).
— Kada pasieksi šiaudų krūvą, kuri yra prie upelio, paleisk dvi rakietas, — paaiškino man kapitonas. — Tada mes jus pridengsime artilerijos ugnimi. Paskui bus penkios minutės tylos ir per tą laiką turėsi su legionieriais įsiveržti į farmą ir paimti nelaisvėn bent keletą vokiečių.
Įsakymas labai paprastas. Tereikia tik nakties tamsoj surasti 20.000 hektarų plote tą šiaudų krūvą.
— Tik paimk gerai azimutą, — patarė dar kapitonas.
Vienuoliktą valandą visi buvome pasiruošę — lengvai apsirengę, su rankiniais automatais, revolveriais ir granatom. Palikome visus dokumentus, fotografijas, nuo apykaklės nusiėmėme puko numerį. Kai kurie pasiėmė virvių, kad būtų kuo surišti belaisvius. Visi mes buvome tikri, kad patys nelaisvėn nepakliūsime.
Po pusantros valandos žygio prieš mus pasirodė tamsus taškas. Aišku, kad tai buvo šiaudai.
Kaip buvo sutarta, paleidome dvi rakietas ir pasislėpėme dar ne visai išdžiūvusiame upelyje. Ilgai nereikėjo laukti. Priešais mus horizontas nušvito nuo sprogstančių sviedinių. Virš galvų girdėjome zvimbiant minosvaidžių “pakietus”, siunčiamus priešui.
Paskui vėl viskas nutilo. Reikėjo skubėti.
Greitais žingsniais, pasikėlę mes pradėjome bėgti farmos link. Bent taip mes įsivaizdavome, kad toj vietoj ji turėjo būti. Neapsirikome. Jau matėme jos tamsius kontūrus, kaip staiga Borelli mane patraukė už rankovės ir, nė žodžios nasakydamas, parodė į krūmokšnį netoli farmos. Aiškiai buvo matyti žmogus, susisupęs į karišką milinę.
— Nejaugi tai Fritz, tikras Fritz, kokį jau seniai visi norėjome sutikti. O jis visai buvo nusigręžęs į kitą pusę ir, gal būt, snūduriavo, nenujausdamas, kad tik per kelis žingsnius nuo jo yra vyrai, kurie, kaip medžiotojai užtikę kiškį, pajuto didelį malonumą. .
Per visų veidus nuslinko maloni šypsena. Vienu judesiu visi pasikėlė. Laimei, įmirkusi žemė buvo begarsė. Navarro atsiskyrė nuo grupės, ir.... mažas pasipriešinimas teįvyko. Išsigandęs vokietis greit iškėlė rankas į viršų.
Dabar reikėjo veržtis į namuką. Mouret įsirėmė į duris, su automatu rankoje. Prie silpnos lempos šviesos pamatėme, kaip dar du vokiečiai miegojo, palikę kulkosvaidžius prie kojų.
Buvo susidorota per pusę minutės. Belaisviai greit buvo pasiųsti į užpakalį. Dabar jau galėjome trauktis. Kaip tai visa atrodė paprasta, ir jei tik toliau taip sektųsi, tai būtų puiku.
Visiems buvo įsakyta veikti, kiek galima, tik šaltais ginklais. Tačiau vienas legionierius, iš susijaudinimo, iššovė. Tai sukėlė didžiausią triukšmą. Kituose pastatuose vokiečiai subruzdo. Už trisdešimt žingsnių nuo mūsų pasigirdo šauksmai, komandos ir prabilo kulkosvaidis. Tylėti nebegalėjome. Atsakėme granatom ir automatais. Toj vietoje nutilo, bet dabar visoj linijoj pasigirdo šaudymai iš vienos ir kitos pusės. Vokiečiai į orą pradėjo leisti parašiutines rakietas, kurios, palengva leisdamosios, akinančiai apšvietą visą apylinkę.
Muštis mums nebuvo prasmės. Įsakymas buvo aiškus, paimti belaisvių ir grįžti atgal. Mūsų belaisviai jau turėjo būti toli užpakalyje.
Tą naktį netekome Debe-sieux. Jis buvo užmuštas vietoje. Mirė neišleisdamas jokio balso, gal pats visai to nepastebėdamas. Kaip sakoma, mirė gražia mirtimi. O jis buvo drąsus ir niekad nebijojo mirties. Per didžiausius bombardavimus mėgdavo išlįsti laukan ir skaityti sprogimus. Jis buvo ištarnavęs legione 25-rius metus.
Buvo dar ir kitas vyras dingęs. Tai Perczik. Bet rytą jis pasirodė pulke, atsitempdamas dar vieną belaisvį.
— Kur tu jį pagavai? —klausinėjo kapitonas.
— Aš nežinau.
— Kur tu dingai per ataką?
— Aš buvau upelyje drauge su kitais. Kai jie nušliaužė pirmyn, aš sekiau, bet pamačiau, kad pasimečiau nuo grupės. Aš išėjau prie tilto, kur pamačiau stovintį vokietį. Jam po nosim pakišau automatą... Tada jis nurodė kelią atgal į mūsų pozicijas.
Perczik visada blogai orientuodavosi, bet paimti belaisvį tai jis visus pralenkdavo.
