Laisvės kovų archyvas 31 T 2002

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 31 T. 2002 m. - Turinys, metrika

Žemaičių apygardos vadas Vladas Motvydas-Žemaitis

ISSN 1392-0421

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 31

TURINYS

PDF: fotografinė kopija:

Kaunas, 2002

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 31 T. 2002 m. - Turinys, metrika

ŽEMAIČIŲ PRIESAIKA: PARTIZANŲ VADAS VLADAS MONTVYDAS - ŽEMAITIS IR JO KARIAI

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

VAKARŲ LIETUVA

Irena Montvydaitė-Giedraitienė

GYVENIMO PRADŽIA

Vladas Montvydas gimė 1911 m. Šilalės r. Gatautiškės kaime. Kaimas prigludęs prie Lūksto ežero, o netoliese dunkso, apipintas legendom, Medvėgalio kalnas. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Nepriklausomybės metais, kaip daugelis, gavo iš dvaro 8 ha pelkėtos žemės, ūkininkavo.

Sunkus buvo šio šimtmečio pradžioje bežemio žemdirbio gyvenimas -tebeslėgė Rusijos priespauda, skurdas, vargas, ligos, daug gyvybių nusinešdavo į kapus. Tarp trijų Kazimiero Montvydo žmonų, išėjusių Amžinybėn gyvenimui neįpusėjus, buvo ir Vlado mama - Petronėlė Siutelaitė-Montvydienė, palikusi tėvo ir pamotės globai keturis mažamečius vaikus: dvi dukras ir du sūnus.

Skaityti daugiau: ŽEMAIČIŲ PRIESAIKA: PARTIZANŲ VADAS VLADAS MONTVYDAS - ŽEMAITIS IR JO KARIAI

NEPRIKLAUSOMYBĖS ATGAVIMO KELIU ŽENGIANT

Mečislovas Vitkus

Mečislovas Vilkus- medicinos m.dr., mikrochirurgas,

Respublikinio mokslinio Vilniaus mikrochirurgijos centro vadovas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas. 1949 m. baigė Kauno u-to Medicinos f-tą. 1951-1953 -Skuodo r. ligoninės vyr.gydytojas ir Chirurginio skyriaus vedėjas, 1953-1960 m.- Resp.Klaipėdos ligoninės Traumatologinio sk.ved., 1960-1967 m. - Resp.Vilniaus ligoninės Chirurginio sk.ved.

Lietuvos valstybinės premijos lauretas (1988).Mikrochirurgijos Lietuvoje pradininkas (1980 m. kartu su sūnumi Kęstučiu Vitkumi sėkimngai replantavo nupjautą ranką).

Tobulinosi moderniosios rekonstrukcinės chirurgijos klausimais JAV chirurginiuose centruose- Mayo klinikose, Standfordo u-te, San Francisko, Los Angeles Pietų Kalifornijos u-te, Teksaso medicinos centre, Lozanos u-te (Šveicarijoje), Maskvoje ir kt. Virš 80 mokslinių straipsnių rekonstrukcinės plastinės chirurgijos klausimais, monografijos "Odos plastika" autorius.

1940 m. birželio 15 d. Žemaitijos žvyrkeliais nuvilnijo sovietinės armijos “išvaduotojos” pulkų sukelti dulkių debesys. Vasara buvo karšta, be lietaus.

Lietuvos žmonės susirūpinę stebėjo, vyresnieji raudojo, kad žūsta Nepriklausomybė ir Lietuva po 20 nepriklausomo gyvenimo metų patenka vėl į raudonojo “caro” žnyples.

Tik pradėjus kurti tarybinį gyvenimą, buvo uždarytos katalikiškos, tautinės organizacijos - jos paskelbtos fašistinėmis ir jų vadovai areštuoti. Prie šių organizacijų buvo priskirta ir Šaulių organizacija, kuri visada buvo visaliaudine susipratusių lietuvių visuomenine, nepolitine organizacija.

Netgi ir Šaulių sąjungos nariai privalėjo registruotis naujuosiuose liaudies milicijos skyriuose. Kai kurie aiškiaregiai iš karto pakeitė gyvenamąsias vietas, kad galėtų išvengti būsimų nemalonumų.

Mano tėvukas Pranas Vitkus, labai patriotiškai nusiteikęs, gerai pažino caro režimą. Aš, mokydamasis Šilalės progimnazijoje (jau buvau baigęs 2 klases), priklausiau Šaulių organizacijai, bet dėl jauno amžiaus buvau šauliu rėmėju. Tėvas saugumo sumetimais mane iš Šilalės tęsti mokslų perkėlė į Kelmės gimnaziją. Spėjimai pasitvirtino: jau prieš Naujuosius 1941 metus visi Šaulių organizacijos nariai ir rėmėjai liaudies milicijoje buvo užregistruoti (aš, kaip naujai atvykęs, nesiregistravau).

Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMYBĖS ATGAVIMO KELIU ŽENGIANT

PARTIZANŲ LIGONINĖS SESELĖ

Marta Vyšniūnienė

Esu Marta Jonkutė-Vyšniūnienė-Danguolė, g.1929 m. vasario 2 d. Lauksodos bažnytkaimyje, Žarėnų vls., Telšių aps. Iki karo tėvas buvo pašto tarnautojas, turėjo parduotuvę, jam priklausė bene 5 ha ūkelis. Mama mirė dar 1942 m., pasiligojęs tėvas - jau man būnant Klaipėdos kalėjime. Šeimoje augome trys broliai ir dvi seserys. Telšiuose baigiau 4 gimnazijos klases, po to buvau priversta pati užsidirbti duoną. Kadangi pokaryje trūko medicinos seselių, Telšių ligoninėje baigiau trumpus kursus ir nuo 1946 m. kovo 1 d. pradėjau dirbti sesele. Telšių ligoninei tuo metu vadovavo Smetonos laikų gydytojas Mackevičius, kuris mane priėmė į vidaus ligų skyrių dar nebaigusią kursų. Ruošiausi eksternu išlaikyti egzaminus į vidurinę medicinos mokyklą, bet nespėjau. Man dirbant ligoninėje čia buvo gydomi sužeisti vyras ir moteris, jų pavardžių neatmenu. Su jais bendrauti neteko, nes jie gulėjo chirurginiame skyriuje, prie palatos durų budėjo sargybinis. Prisimenu tik anekdotinį atvejį, kai iš užmigusio sargybinio paėmę paslėpėme ginklą. Prabudęs labai persigando ir ėmė prašyti jį grąžinti...

Dar atmenu, čekistai atvežė sužalotą vyrą - Paulauską - ir pasakė: "Pasiimkit, jis mums nebereikalingas". Atrodė baisiai - oda nudraskyta, sužeistos rankos. Niekas pas jį neateidavo, nesaugojo ir sargyba, ligonis su niekuo nebendravo. Sustiprėjęs liko ligoninėje, krosnims skaldydavo malkas. Tolesnio jo likimo nežinau.

Chirurginiame skyriuje gydomus MGB atvežtus sužeistuosius, saugomus atskirose palatose, slaugė tos pačios seselės kaip ir kitus ligonius, atskirų "patikėtinių" nebuvo.

Skaityti daugiau: PARTIZANŲ LIGONINĖS SESELĖ

TVIRTAI PASIRYŽĘS APGINTI TĖVYNĘ

Eugenija Ivanauskaitė-Ennukson

Šeimoje augome trise. Brolis Vaclovas buvo vyriausias, gimęs 1923 m. lapkričio 6 d. Batakiuose. Tėvai, pasistatę namą Raseiniuose, nupirko žemės, tad gyvenome neblogai. Tėvas dirbo laiškanešiu. Abu tėvai buvo aktyvūs visuomenininkai. Mama - Moterų katalikių draugijos narė, tėvas - šaulys. Mes buvome auklėjami krikščioniška, patriotine dvasia.

Vaclovas, baigęs Maironio pradžios mokyklą, įstojo Raseinių gimnazijom Kadangi šeimoje buvau jauniausia, brolis buvo mano globėjas ir mokytojas, jei kas nuskriausdavo, bėgdavau pas jį. Vaikystės prisiminimuose jis man liko labai brangus ir artimas, su seserim nelabai sutariau.

Mama stengėsi, kad mes bent kiek išsimokslintume, juo labiau, kad Vaclovas mokslui buvo labai gabus. Ypač jam sekėsi kalbų mokymasis. Gimnazijoje dėstomas prancūzų, vokiečių kalbas jis įveikė labai greitai. Mokytojai stebėjosi tokiais brolio gabumais, ir pranašavo jam didelę ateitį. Pamenu, jo darbo staliukas visada buvo nuklotas storais žodynais, užsienio žurnalais. Juokdamasis jis ir mane kalbindavo prancūziškai, žodžiu, turėjo poligloto gyslelę. Baigęs šešias gimnazijos klases (tada tai buvo neblogas išsimokslinimas) Vaclovas laisvai kalbėjo keliomis užsienio kalbomis, prenumeruodavo užsienio laikraščius ir žurnalus.

Baigti gimnaziją nebuvo galimybės, nes prasidėjo neramumai, kalbos apie gresiantį karą. Tačiau brolis be knygų ir mokslo negalėjo gyventi, mokėsi savarankiškai ir aktyviai dalyvaudavo visuose tautinuose renginiuose, buvo skautas, vėliau jaunalietuvis.

1940 m. okupavus Lietuvą ir prasidėjus teroro akcijoms, Vaclovas tuoj pat įsijungė į pogrindinę veiklą. Apie tai sprendžiau iš jo pokalbių su mama, kaskart girdėdavau jos žodžius: “Vaikeli, tik būk atsargus”.

Skaityti daugiau: TVIRTAI PASIRYŽĘS APGINTI TĖVYNĘ

JURBARKO PARTIZANAI

Vladas Meškauskas

MES ESAME!

1918-1920 m. Lietuvos valstybę daug kas norėjo pasmaugti: iš šiaurės puldinėjo besitraukiantys bermontininkų daliniai, iš rytų skverbėsi bolševikų kariuomenės junginiai, siekdami Lietuvoje įtvirtinti sovietinę santvarką, iš pietų į Lietuvos teritoriją veržėsi lenkų Armijos Krajovos kariauna.

Gležną Lietuvos valstybę pakviesti stojo ginti pusiau basi, sermėgėti, palikę darbus ir plūgus miesto ir kaimo berneliai. Silpnai ginkluotiems savanoriams buvo sunku kovoti, tačiau ryžtas ir drąsa nugalėjo - Lietuvos valstybės laisvė buvo apginta.

Neapsieita be aukų. Ant laisvės aukuro paaukojo gyvybes ir iš Jurbarko kilusių jaunų žmonių - kapitonas Teodoras Šostakas (1899-1920), eilinis Jeronimas Šuopaitis (1900-1919). Teodoras Šostakas palaidotas Trakų kapinėse, o Jeronimas Šuopaitis - Kaune.

Du valstybės savarankiško gyvenimo dešimtmečiai sustiprino Lietuvos žmones, išugdė lietuvių tautos ryžtą: vėliau net, pusę amžiaus trukusi okupacija nepajėgė net pačiomis brutaliausiomis priemonėmis - niekinant laisvės kovotojų palaikus, kalinant, tremiant - sunaikinti tautos laisvės siekių ir troškimo turėti nepriklausomą valstybę. Lietuva niekada nepakluso prievartai, neprašė pasigailėti ir nesižemino.

1941 m. birželio 22-28 d., siekdami atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, rusų bolševikų okupuotą 1940 m., laisvės kovotojai Kaune pradėjo sukilimą prieš sovietinius okupantus. Sukilėliai tik per kelias dienas, įvairiais duomenimis, neteko nuo 600 iki 2000 žmonių.

Karui baigiantis vėl artėjo lemiamos kovos už Lietuvos nepriklausomybę metas. Generolo Povilo Plechavičiaus pakviesti 1944 metų vasario 16 d. Lietuvos jaunuoliai pratęsė 1918-ųjų metų tradiciją - ėjo į savanorių kovotojų rinkiminius punktus. Jurbarkiškiai Seredžiuje sudarė visą kuopą, vadovaujamą vyresniojo leitenanto V.Ausiukaičio. Šioje kuopoje buvo B.Žemaila, J.Klioštoraitis, A.Meškauskas ir kiti.

Vieni Jurbarko krašto vyrai, Seredžiuje kiek pasimokę karybos mokslų, išvyko į Antrąją Varėną išvyti Armijos Krajovos būrius. Labiau prasilavinę jaunuoliai - Vytautas ir Mindaugas Tamošaičiai, K.Šimkus ir kiti mokėsi Marijampolės karo mokykloje.

Skaityti daugiau: JURBARKO PARTIZANAI

DAR KARTĄ APIE KPT. JUOZĄ ČEPONĮ

Parengė Feliksas Tiškus

DOKUMENTAI KAPITONUI ČEPONIUI

Bronė Dirmauskaitė-Lotožienė

Kai visokios nelaimės užgriuvo ir vyrams pasidarė sunku slapstytis, jiems buvo rengiami dokumentai. Ir mano rankinuke buvo padaryti dokumentai kapitonui Čeponiui. Tiesa, už pamušalo užkišti, bet... (B.Dirmauskaitė-Lotožienė, LKA, t.20, psl.114)

- Gal žinote, kas paruošė dokumentus Juozui Čeponiui, kuriuos turėjote su savim arešto metu? Iš ko juos gavote?

- Kas pagamino tuos dokumentus, aš nežinau, apie tai net nemaniau teirautis. O perdavė man juos Mečius Trakinskas. Jis nuo Betygalos ar Ugionių kilęs; su juo kartu Žemės ūkio mokykloje mokėmės. Paskui buvo karai, žmonės į visus pakampius išsiblaškė, ir Mečiaus man neteko sutikti. Kai pasitraukiau į Kauną ir gyvenau Marvelėje, jis, nežinau iš ko sužinojęs mano padėtį, mane aplankė, pasiūlė padėti. Gyveno jis Aleksote, ant kalnelio, tuoj už tilto. Čia gyveno vienas, jo šeimyninės padėties nežinau, dirbo transporte - į tolimuosius reisus važinėdavo. Pas jį neidavau: susitardavom kur, kada susitiksim.

Pirmoji jo pagalba buvo man pačiai: parūpino metrikus su truputį pakeista pavarde (vietoje Dirmauskaitė - Dumauskaitė). Su jais aš sėkmingai ir teisėtai gavau pasą. Kada mane suėmė, per pirmuosius tardymus kilo triukšmas dėl pavardės, bet paskui nutilo: juk pasas jų pačių pasų skyriaus išduotas... Vėliau, kai Juozas [Čeponis- red.]paprašė jam ir draugui dokumentus parūpinti, vėl kreipiausi į Mečių. Jis turėjo draugų, kurie ne vienam bėdoje padėjo. Mečius sąžiningai viską padarė ir dieną prieš mano suėmimą dokumentus atnešė. Turėjau juos su savim, nes norėjau kuo greičiau Juozui perduoti. Deja... Tolimesnio Mečiaus likimo nežinau. Kuomet mane suėmė (1947 m. rudenį), jis liko laisvėje, o grįžusi iš lagerio (1955 m.) sužinojau, kad jis miręs...

□Juozas Čeponis Lietuvos kariuomenėje Kaune: kariūnas (nuotrauka viršuje, sėdi) ir karininkas (nuotrauka apačioje, stovi dešinėje). Patvirtino Genutė Banevičienė 1997 m.

Skaityti daugiau: DAR KARTĄ APIE KPT. JUOZĄ ČEPONĮ

MANE VADINO RŪTA

Angelė Laurinavičiūtė-Dabašinskienė

GIMTINĖ

Labai sunku kalbėti apie tuos tolimus laikus. Prisiminus mielą tėviškę, tėvų sodybą, kur augo aukšti beržai, vešlios liepos, ąžuolai ir buvo taip gera, miela gyventi, iškart nudiegia, suspaudžia širdį, o akys pritvinsta sūrių, aitrių ašarų...

Mano tėvelis Antanas Laurinavičius, Jono, Girkalnio vls., Mikaičių k. (netoli Pramedžiavos) turėjo 24 ha žemės, iš jų 7 ha miško. Mamytė - Ona Grigelytė - buvo atitekėjusi iš Antanavos kaimo (dabar Jurbarko r., Šimkaičių aps.) Tėveliai mylėjo Lietuvą, buvo jautrūs bėdų ištiktiems žmonėms. Ir mums, savo vaikams, nuolat sakydavo: "Padėk kitiems, ir tau Dievas padės". Kiekvieną darbą pradėdavo malda: "Augink, Dieve, dėl visų dalies".

Užaugome trys seserys ir du broliai. Vyriausioji sesutė Marytė Galbuo-gienė 1944 m. su vyru ir 4 metukų sūneliu pasitraukė nuo bolševikų, bet įstrigo prie Dancigo (Gdansko) ir taip pasiliko Lenkijoje, kur tebegyvena. Sesutė Onutė Stralkienė nutekėjo į gretimą Karakurų kaimą (Girkalnio aps.) Jos vyras - politinis kalinys, paskui - tremtinys, mirė Sibire, jų sūnus dabar Mikaičiuose gyvena.

Broliukas Antanėlis 1944 m., tuoj po fronto prasidėjus vyrų šaukimui į sovietų armiją, paliko namus ir su pusbroliu Stasiu Laurinavičium (jiedu buvo vienmečiai, gimę 1924 m.) pasitraukė į mišką. Su jais kurį laiką buvo ir mano jaunesnysis broliukas Jonelis, gimnazistas, nors mobilizacija jo dar nelietė. Tačiau po žiaurių įvykių Griaužuose per Šv.Kalėdas*jie sugrįžo į namus. Antanas ir Stasys tuojau gavo šaukimus. Abu buvo peršalę, sirgo gripu, bet komisariate į tai nekreipė dėmesio - paėmė. Nuvežę į Kauną, juodu paguldė į Šančių ligoninę, jau su plaučių uždegimu. Po trijų savaičių be jokio apmokymo išvežė tiesiai į frontą, į Vokietiją... Brolį netrukus sužeidė į koją prie kelio, pusbrolį - į vidurius. Kai kulką iš kojos Antanui išėmė, gydytojas užtikrino, kad viskas pavyko gerai, jis net nešlubuosiąs... Koją, dorai neužgydę, sugipsavo, ir išvežė. Net į Kazanę, Lietuvoje jis tikrai būtų išgijęs, tačiau kol ten nugabeno, koją teko amputuoti... Po poros savaičių karas baigėsi, o Antanas grįžo... su protezu. Buvo skausmo jam ir visai šeimai. Antanas mirė 1951 m. vasarą, vos 27-erių... O jo pusbrolis Stasys dar gyvas, su žmona, dukra ir žentu Mikaičiuose gyvena.

Skaityti daugiau: MANE VADINO RŪTA

LIETUVOS LAISVĖS KOVOS IDEOLOGAS

STRAIPSNlAI

Doc.Kazys Strazdas

PARTIZANŲ PULKININKO JUOZO ŠIBAILOS BIOGRAFIJA

Juozas Šibaila gimė 1905 m. kovo 18 d. Vadėnų k. (dab.Varėnos r., Alytaus aps.), o krikštytas Nedingės bažnyčioje 1905 m. kovo 20 d. Jo tėvas buvo Tomas Šibaila, motina Ona Bingelytė, krikšto tėvas Vincentas Zajančkauskas, o krikšto motina Morta Vaškelienė¹. Šibailos pilnas vardas Juozapas buvo vartojamas tik oficialiuose dokumentuose ir tai ne visuose. Kaip antai jo vyriausiojo sūnaus Vytauto, gimusio 1930 m. rugpjūčio 24 d. Ukmergės aps., Panoterių k., gimimo aktų registracijos knygose 1930 m. rugsėjo 17 d. a/į Nr.49 ir sovietų laikais jam išduotame pase rašomas jo tėvo vardas Juozas, o jauniausiojo sūnaus Jono Kęstučio, gimusio 1935 m. sausio 27 d. Ukmergės aps., Kurklių vls., Vaičiuliškio k., gimimo aktų registracijos knygoje 1935 m. kovo 19 d. a/į Nr.30 rašoma, kad jo tėvas Juozapas Šibaila. Kaip įprasta Lietuvoje, Šibailos šeimos nariai, giminės bei pažįstami, o ir kovų bendražygiai vadino jį sutrumpintai - Juozu.

Juozo tėvas Tomas Šibaila ir motina Ona Bingelytė tuokėsi apie 1883 m., nes 1885 m. gegužės 5 d. jau gimė vyriausias jų sūnus Edvardas. Tuo metu jie tarnavo Varėnos r., Marcinkonių apyl., Dubininkų k. Abu buvo beraščiai, bet darbštūs, sumanūs ir mokėjo skaičiuoti pinigus. Tarnaudami bernu ir merga, jie nematė šviesesnės ateities, todėl pasitarę nusprendė savarankiškai verstis prekyba. Ona buvo savamokslė gimdyvių vaikų priėmėja, todėl visoje apylinkėje ją kviesdavo priiminėti gimstančius vaikus, be to, ji kepė ir pardavinėjo bandeles. Tėvas Tomas rinko ir supirkinėjo uogas, grybus, riešutus, zuikius ir pardavinėjo Lenkijoje arba Vokietijoje, o iš ten atsiveždavo paklausą turinčių įvairių prekių. Verslas abiems gerai sekėsi. Prekiaudami susitaupė pinigų, atvyko į to paties rajono Nedingės apyl. Vadėnų k. ir iš dvaro nusipirko 60 ha žemės. Ūkininkavimo pradžiai (trobesių statybai, žemės ūkio padargų įsigijimui) 20 ha žemės pardavė, o 40 ha pasiliko sau ir pasiturinčiai gyveno.

Šibailų šeimoje gimė šeši vaikai, penki užaugo, o Jonas greitai mirė. Vyriausias iš jų buvo Edvardas, jauniausias - Tomas. Kuomet jų tėvai persikėlė gyventi iš Dubininkų k. į Vadėnų k. ir nusipirko žemės, apytiksliai galima spręsti iš jų vaikų gimimo vietų. Remiantis Lietuvos valstybės istorijos archyvo šaltiniais, Edvardas 1885 m. gegužės 5 d.², Jonas 1889 m. liepos 11 d., Johana 1891 m. birželio 2 d. ir Karolis gimė Dubininkų k. ir krikštyti Marcinkonių bažnyčioje, o 1905 m. kovo 18 d. gimęs Juozas ir jaunesnis brolis Tomas gimė Vadėnų k. ir krikštyti Nedingės bažnyčioje. Iš to galima daryti išvadą, kad J.Šibailos tėvai Vadėnų k. pirko žemės sklypą tarp 1891 ir 1905 m.

Skaityti daugiau: LIETUVOS LAISVĖS KOVOS IDEOLOGAS

IŠĖJĘ NESUGRĮŽTA

Elena Pakalniškytė

Ir vieno dar bijau- išeisime uždarę

Paskui save apkaustytas duris-

Nesuprasti, nebylūs, nepadarę

To, ko už mus jau nieks nepadarys.

V.Cinauskas

Mano pasakojimas ne visai atitiks turinį šio istorinio leidinio, tiksliai atpasakojančio įvykius; nesieks lygio autorių, vardijančių kovas, vietoves, išsamiai pateikiančių pavardes, slapyvardžius, archyvinius dokumentus. Tai - šeimos istorija.

Patekusi į kalėjimą 1946 m. sausyje, o sugrįžusi 1985 m. rudenį, likau nuo tų įvykių tarsi nuošalyje. Net ir apie savo vyresnįjį brolį, atsargos puskarininkį, partizaną nuo 1944 m. Stepą Pakalniškį, tragiškai žuvusį 1946 m. birželio 8 d., nedaug ką tegalėčiau pasakyti, jei ne išrašas iš MGB suvestinės, kurį man atsiuntė tuometinis LGGRTC vadovas J.Starkauskas.

Brolio Stepo partizanavimo metu buvau dar paauglė ir svarbesnės žinios man nebuvo patikėtos. Brolis-kariškis griežtai laikėsi konspiracijos. Retkarčiais jiems su mama besišnibždant, išgirsdavau: “Žalias Velnias”, “Vanagas” ir kt. Dar nuvokiau, kad jis Didžiosios Kovos rinktinėje. Buvo pavedęs man siuvinėti nešiojamus ant rankovių ženklus “LLA”. Be to, mokiausi Ukmergės gimnazijoje ir namie būdavau retai. Vėliau, kai tremtyje susitikau su mama, ji kai ką papasakojo apie Stepą, tačiau jau buvo praradusi sveikatą, iš dalies ir atmintį. Vengiau daug klausinėti, matydama, kaip jai skaudu prisiminti.

Sugrįžusi į Lietuvą po 40-ies metų, neradau pažįstamų ir ieškoti nebuvo laiko - buities sunkumai vienas po kito užgulė pečius: prisiregistravimas, skolos, vyro liga. Nors informaciją iš archyvo apie brolio Stepo žūties aplinkybes gavau 1993 m., šį darbą dėl minėtų priežasčių teko atidėti neapibrėžtam laikui. Skaitydama kitų kovotojų užrašus ir prisiminimus, nesutikau Stepo Pakalniškio vardo, todėl ryžausi prisiminti ne tik brolio, bet ir visos mūsų šeimos likimą.

Skaityti daugiau: IŠĖJĘ NESUGRĮŽTA

MES - "LAGŲ" ŽMONĖS

KALĖJIMAI, LAGERIAI

Vladas Meškauskas

Eina jau penktieji metai po karo. Tačiau Sovietų Sąjungos šiaurė, kitos tolimos vietos dar labiau nusėtos lageriais: Ozerlag, Dubrovlag, Kazlag, Kraslag ir kiti "lagai" su specialiais režimais politiniams kaliniams.

Dabar aš, dvidešimtmetis jaunuolis Vladas Meškauskas iš okupuotos Lietuvos, esu Magadano srities Srednekansko rajone, netoli Lažo miestelio esančiame “berlage”. Atrodo, kad dabar mane įgrūdo į patį pasiučiausią pragarą - šachtas giliai po žeme. Toks žmogus, lietuvis, dvidešimtmetis jaunuolis Vladas Meškauskas, dingo. Jo, kaip žmogaus, kaip asmenybės, nebėra. Dabar aš - tik Nr.H-362, specialaus režimo sovietinio lagerio politinis kalinys.

Kasėme vadinamąjį kasteritą, reikalingą aliuminiui gaminti. Šachtose dirbome po dvidešimt valandų be pietų pertraukos. Po tam tikro laiko pagal grafiką būdavo trys poilsio dienos.

KOVA UŽ TEISYBĘ ČIA - BEPRASMĖ

Dauguma kalinių buvo ukrainiečiai. Kitų tautybių kalinių buvome dar labiau skriaudžiami. Mums duonos davinys - viduriukai, o jiems - kampiukai. Pažiūrėkite, ko šiaip jau gyvenime gal nesate pastebėję: kampiukuose duonos yra daugiau negu iš kepalėlio vidurio atpjautoje riekelėje. Ir darbai mums papuldavo ten, kur blogiau, kur sunkiau.

Kai aš, jaunas politinis kalinys, pamėginau kovoti už teisingumą, tuojau buvau pervestas į kitą brigadą, kuri dirbo 500 metrų po žeme, kur iš uolienų sunkiasi vanduo, laša, kur ore nuolat tvyro vandens garai. Nors einant į šachtą duodavo gumuotus kombinezonus ir guminius batus, tačiau šie dažniausiai jau būdavo kiauri.

Iš pradžių liepė stumdyti vagonėlius. Šis darbas giliuose požemiuose tikrai katorgiškas. Vagonėlų ratų kraštai nudaužyti, bėgiai nelygūs, vietomis platesni, skečiasi, todėl vagonėlis nuo bėgių nuslysta. Jį iš visų jėgų keli, vėl statai ant bėgių ir vėl stumi, stumi, vos pavilkdamas kojas. O jėgos silpsta, jauti, kaip sveikata menksta. Pilvas toks tuščias, tuščias.

Neįvykdysi išdirbio normos, bus sumažintas maisto davinys. Čia niekam nesvarbu, kad tu vieną kartą nugriūsi ir neatsikelsi. Čia tu - niekas. Tavo mirtis čia niekam nesvarbi - vagonėlį stumti atvarys kitą...

Skaityti daugiau: MES - "LAGŲ" ŽMONĖS

LIUDIJA GRĮŽĘ

Balys Juknevičius

"JUODOJI GALVA", MES TAVE NUGALĖJOM!

1950 m. šv.Kalėdų rytą mūsų etapas paliko Lukiškių kalėjimą, atsisveikino su Lietuva ir iškeliavo ten, iš kur ne visiems buvo lemta sugrįžti.

Pirmas sustojimas - Maskva, Krasnaja Presnia. Tai milžiniškas kalėjimas -visasąjunginis persiuntimo punktas. Čia sutikom Naujuosius 1951-uosius metus.

Kitas "komunos" sustojimas - Sverdlovsko kalėjimas. Kas galėtų suskaičiuoti, kiek čia praėjo lietuvių nuo 1917 m.?

Toliau - Uralas, o už jo - Kazachstano pradžia, dar caro laikais įrengtas Petropavlovsko kalėjimas. Apie 1000 km ir pasirodo Juodosios Galvos - kazachų kalba Karagandos - paskirstymo lageris Maikodukas.

Kiekvieną didesnį etapą sutikdavo pats Juodosios Galvos “šeimininkas” su “džiugia” žinia išrikiuotiems vergams: “Jūs atvažiavote ne į kurortus, o savo kūnais patręšti nederlingą Kazachstano žemę, kurioje mes auginsime mandarinus”.

Galų gale beveik po 4 mėnesių kelionės pasiekėme galutinį paskirstymo punktą - Dubovką p/d 419/5.

Čia, anglies kasykloje, žuvo ir pirmasis, bet ne paskutinis mūsų etapo lietuvis Vaclovas Šaulys.

Dauguma Juodosios Galvos kalinių Vakarų Ukrainos ir Baltijos tautų gyventojai. Kitų tautybių buvo nedaug. Gal kiek daugiau rusų - buvusių Vlasovo armijos karių. 1951-1952 m. iš čia išvyko etapai į Ekibaztūzą, Vorkutą, Norilską.

Vėliau, pagal nacistų konclagerių metodiką, į mūsų zoną atgabeno Vorotnicevo-Abanino plėšikų gaują. Jiems buvo “suteiktos” lagerio žandarų pareigos. Kriminaliniai patys varė į darbą, patys sodino į karcerį, patys mušė ir kankino kitus kalinius, patys eidavo per barakus reikalaudami duoklės. Vieną 1952 m. naktį užpuolė angliakasių baraką. Mušė žvėriškai, negailestingai. Vienas lietuvis Vytukas nuo Kretingos pasipriešino ir čia pat buvo nudurtas. Nudūrė rusas pravarde Finas.

□Sėdi iš kairės antras Balys Juknevičius, trečias Vincas Urbonas, stovi trečias Čaplikas, ketvirtas Gediminas Kraponas, šeštas Ruzgas. Dubovka 1955 m.

Skaityti daugiau: LIUDIJA GRĮŽĘ

BALCHAŠLAGO KALINIAI

Gavau iš Balchašo savaitinio laikraščio "Puls" Tamaros Grigorjevos straipsnį apie Balchašo lagerį "Zabvieniju ne podležit!" Manau, kad Jūs galėtumėte jį panaudoti.

A.Goberienė, buvusi Balchašo tremtinė

Tamara Grigorjeva

Prislėgta skaičiau represuotųjų sąrašus, susidedančius iš daugybės puslapių. Už kiekvienos pavardės - ne tik vieno žmogaus, bet kartais ir visos tautos likimas. Sąrašas daugianacionalinis. Korėjiečiai, pabaltijiečiai, ukrainiečiai, rusai, totoriai, lenkai, baltarusiai - visas ankstesnysis sąjunginis internacionalas. Daugelis į Balchašą pakliuvo pagal "nacionalinę žymę" - taip vadinosi įvairių tautų, kurias įtarė nepatikimumu, deportacijos priežastis. Vartydama bylas socialinės apsaugos skyriuje, kur plonučiuose 3-4 puslapėlių aplankuose būtina pažyma apie reabilitaciją, leidusią žmonėms gauti vienkartinę piniginę kompensaciją už visa tai, kas išgyventa, atkreipiau dėmesį į gimimo datas. Visiems jau per 70...

Tarp jų ir buvę Balchašlago kaliniai. Karo belaisviai japonai ir vokiečiai taip pat perėjo šį lagerį. Tarybiniai karininkai ir kareiviai, kuriems “pavyko” išgyventi svetimą nelaisvę, po karo taip pat atsidūrė už spygliuotų vielų. Mokslininkai ir poetai, darbininkai ir valstiečiai, gydytojai ir dailininkai - taip pat šio lagerio kaliniai. Jie visi įgijo lageryje vienintelę - statybininko - profesiją. Balchašlago kaliniai statė kalnų-metalurgijos kombinato cechus, dirbo visose miesto statybinėse aikštelėse. Apie tai man rašė buvę Balchašo kaliniai iš Lietuvos. Tiesa, jie pirmieji, patvirtinę politinių kalinių lagerio Balchaše buvimo faktą, nes miesto archyvuose apie tai neliko jokių pėdsakų.

Skaityti daugiau: BALCHAŠLAGO KALINIAI

LAIŠKAI, PATIKSLINIMAI

Siunčiu savo archyvuose atrastą nuotrauką, kurią laikiau dingusia. Joje Kėdainių turgavietėje pamesti 5 ar 6 partizanai. Buvo šiltas matų laikas - 1945 m. pavasario pabaiga ar vasaros pradžia. Įsiminė šalmas ant vieno žuvusiojo krūtinės.

Fotografavo Kazys Blaževičius (važiavau dviračiu), saugojo Gediminas Damalakas.

Kazys Blaževičius

HUMORISTINĖS PARTIZANŲ DAINOS IR EILĖRAŠČIAI

Iš Tremties ir Rezistencijos muziejaus (Kaunas) archyvo

Enkavediste, ko taip dažnai
Tu mano tėvišką lankai?
Ar ašarota aš tau graži,
Kam mano turtą grobi, veži?

Sesučių margas skryneles
Ir austas baltas drobeles,
Mano pačios verptų linų
Veži Katiušai dovanų.

Trakų r.

Skaityti daugiau: HUMORISTINĖS PARTIZANŲ DAINOS IR EILĖRAŠČIAI

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Abromavičius S. 174
Abukauskas Jonas 228
Adomas, žr.Damanskis Vytautas
Adomavičius J. 77-78
Adleiba Levard 190-191
Agejevas 214
Aidas, žr.Kmita Andrius
Aidas, žr.Paulaitis Petras
Aksamitauskas Juozas, sl.Vytas 92
Aleksaitis Jonas, sl.Sukčius 101
Algirdas, žr.Bagdonas Petras
Algirdas, žr.Budreckis Simas
Algirdas, žr.Vilčinskas Jonas
Algis, žr.Jackys Petras
Alūza Bronius, sl.Bedalis 34,38,49,51, 53, 56-59, 62-63
Alūzaitė Elena 56
Alūzaitė Monika, sl.Aldona 55-57, 59
Ambrazaitis Kazys, sl. Gediminas 102

Skaityti daugiau: ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

Abanas 178, 192
Abchazija 192
Agurkiškės 72
Alanta 159
Alytus 149-152,211, 213
Alaušas 154
Altajus 157
Alsėdžiai 20-21, 37
Alupis 61
Amerika 67, 68, 184
Anglija 128
Anykščiai 154
Antanava 112, 130
Antakalnis 152
Antroji Varėna 92
Archangelskas 186

Skaityti daugiau: VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

Partizanai: istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti