KRISTUS KALĖJIME. (Kn. Lietuvių liaudies menas. Skulptūra. Vilnius, 1963. T.1)
KUNIGE VIRGILIJAU,
nuo vaikystės Tu puoselėjai svajonę- būsiu kunigas.
Tačiau nežinojai, kiek daug kliūčių sutiksi šiame kelyje.
Tau daug metų KGB ranka uždarė seminarijos duris.
Ta pati ranka Tave įgrūdo į lagerį tik už tai,
kad mylėjai Bažnyčią ir Tėvynę.
Pabūgo kankintojai, kad Tu nenumirtum ties jų kojom,
ir vos gyvą išmetė Tave prie namų vartelių.
O Tu ir tada nepraradai vilties - būsiu kunigas.
Ir štai Tu prie Viešpaties altoriaus!
Į Kristaus kančios taurę Tu įdedi ir aukoji savo kančios dienas.
Visa tikinčioji Lietuva sveikina Tave ir linki:
aukok ir Kristaus, ir savo gyvenimo auką
už mūsų visų ateitį.
[Iš kun. Sigito Tamkevičiaus sveikinimo žodžio primicijose]
Tikrovė ir paslaptis... Atrodo, jog tai dvi skirtingos, net viena kitą neigiančios sąvokos. Tačiau tai yra dvi labai glaudžiai, neatskiriamai tarpusavyje susijusios sąvokos, žyminčios būties, gyvenimo vienovę. Tikrovė -tai paslapties paviršius, lyg ledkalnio viršvandeninė dalis. Paslaptis -tikrovės gelmė, branduolys, pamatas. Be paslapties negali būti tikrovės, o paslaptis tegali pasireikšti tik akivaizdžiais, tikroviškais bruožais. Taigi mūsų tikrovė yra paslaptinga, paslaptys - tikroviškos, realios.
Religinės tiesos, iš prigimties būdamos giluminės, branduolinės, tikrovės atžvilgiu dažnai vadinamos tiesiog paslaptimis. Bet ir jos turi savo apčiuopiamą, akivaizdų, istorinį paviršių - tikrovę, kuri šaukia mąstantį žmogų pažinti ir pamilti Paslapčių Paslaptį - Dievą.
Kalėdų tikrovė... Pirmiausia - tai Kalėdų švenčių laukimas, pasirengimas joms. Paskui - Kalėdų eglutė, Kūčių paplotėlio laužymas, Kūčių vakarienė... kelionė į šv. Kalėdų pirmąsias - Piemenėlių - Mišias. Bažnyčioje dar geriau atsiveria mūsų protui ir širdžiai Kalėdų paslaptis, kai įsižiūrime į vargingą Betliejaus tvartelį, kai klausomės nekalto grožio ir džiaugsmo kupinų kalėdinių giesmių apie tyliąją naktį, Betliejaus žvaigždę, tvartelyje gimusį Kūdikėlį Jėzų, Jo gerąją nekaltąją Motiną Mariją, šv. Juozapą, piemenėlius ir gyvulėlius... Štai kunigo lūpomis prabyla amžinieji Šventojo Rašto žodžiai apie Išganytojo gimimą Betliejuje, atnešdami į mūsų dienas, tarsi sudabartindami, dviejų tūkstantmečių tikrovę - tokią nuostabią ir tikrą, gyvą ir jauną kaip ši diena, kupiną įsikūnijusio Dievo gerumo ir meilės varganam žmogui, kupiną didžio džiaugsmo, kad atkurta didžioji Dievo ir žmogaus sąjunga, kad pats Dievas ateina į žemę gelbėti žmogaus, apdovanoti jo dievišku malonės gyvenimu, mokyti, remti ir vadovauti jo kelionei į amžinąją laimę.
Istoriniai Luko minimo surašymo tyrinėjimai atveda mus į 7 m. pr. Kr., kaip į galimus Kristaus gimimo metus. Nuostabu, kad šie metai patvirtinami ir kitais būdais.
Evangelistas Matas 2 skyriuje rašo:
Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2,1-2).
Erodui ištarti žodžiai nebuvo jų fantazijos vaisius. Įžymusis astronomas Jonas Kepleris, 1603 m. Prahoje pastebėjęs žvaigždyne nepaprastą gamtos reiškinį, apskaičiavo tos žvaigždės pasirodymo laiką.
Čia kalbama apie Jupiterio ir Saturno planetų susitikimą grynai astronomiškai - apie planetų konjunkciją. Jupiteris ir Saturnas susitinka apytikriai kas 20 metų. Tačiau tai tik vienkartinis susitikimas. Dauguma tų konjunkcijų nelabai ryškios, dažniausiai mums nematomos, o kartais, sukaupus dėmesį, prieš saulėtekį arba po saulėlydžio matomos trumpą laiką. Kas 258 m. jos susitinka 3 kartus, tik vis kitame Zodiako ženkle. Triguba konjunkcija tame pačiame Zodiako ženkle įvyksta tik kas 794 metai. Ir mūsų karta 1940-1941 m. naktimis ištisus mėnesius žavėjosi puikiu greta skriejančių planetų reginiu. Tris kartus šis reginys buvo pasiekęs kulminaciją, kai tiesioginėje konjunkcijoje ties Avino žvaigždynu susitiko Jupiteris ir Saturnas, būtent 1940 m. rugpjūčio 15 d., spalio 11 d. ir 1941 m. vasario 20 d.
Tau Kalėdoms dovanų, žmona brangioji,
Ieškau aš parvežt Paryžiuje visam,
Ko nespėji, ko nelauki, nesvajoji,
Kas tau šviestų šios tremties kely tamsiam.
Tau čia tūkstančiai žiedų papuošti pirštams,
Bet jie vieno mūsų žiedo neverti;
Tau brangių čia briliantų, kad užmirštum,
Kaip anie žiedai lelijų dar balti
Žydi tartum sutuoktuvių pirmą dieną...
O aš ją kaip vakarą menu...
Tau čia šilkas, kailiai lapių ir hienų,
Ir panterų - pilnos gatvės, aveniu...
Tyli naktie, stebuklą neregėtą
Išvydo žemė po tavais skliautais.
Tai, kas prieš amžius buvo pažadėta -
Įvyko. Gieda garbę Dievui angelai!
Tvarte ant šieno mažas Kūdikėlis ilsis -
Tik tokį rūmą skiria Jam žmogus.
Bet, nors ir šaltos mūsų širdys,
Ištiesęs meiliai ranką Jis laimina visus.
Kas gali, Kūdiki, pamiršti Tavo meilę,
Kuri nuves Tave nuo šio tvartelio lig Golgotos akmenų?
Aš negaliu. Ir nugalėta Jėzaus meilės
Žadu mylėti amžinai ir eiti Jo keliu.
Šiemet sukanka 5-eri metai nuo Žako Mariteno [Jacques Maritain) mirties. Supažindinsime „Rūpintojėlio“ skaitytojus su šiuo bene žymiausiu katalikų filosofu, pateikdami jo biografiją tokią, kokia ji yra knygoje „Protu ir tikėjimu“. (Tai Žako Mariteno raštų rinktinė, kurią parengė užsienio lietuviai - Juozas Girnius, Antanas Maceina, Stasys Yla ir kiti - ir Putname 1975 m. išleido JAV religinės literatūros leidykla Krikščionis gyvenime.)
Ž. Mariteno minties veikiamos brendo ir klostėsi daugybės šio šimtmečio žmonių - dvasininkų ir pasauliečių - veiklos linijos. Iš jo raštų sėmėsi sau įkvėpimo ir tokie žymūs lietuviai, kaip prel. Mykolas Krupavičius, prof. Stasys Šalkauskis ir kiti iškilūs asmenys.
„Jie neatsako į mano klausimus“
Žakas Maritenas (Jacques Maritain) gimė 1882 m. Paryžiuje. Brolių neturėjo, tik vieną seserį. Jo tėvas buvo katalikas, o motina protestantė. Tėvas, flegmatiškas advokatas, mažai tesirūpino religiniais dalykais. Abu vaikai -Žakas ir Žana - buvo pakrikštyti protestantais. Po kelerių metų tėvai išsiskyrė. Mėgstantis ramybę teisininkas išsikėlė į savo gimtinę Burgundijoje, palikdamas vaikus žmonai. Jo vaidmuo sūnaus auklėjime buvo menkas.
Viešpatie, aš išėjau ir pamačiau skubančius žmones.
Jie ėjo į vieną pusę,
skubėjo į kitą, lėkė, bėgo.
Lėkė dviračiai,
dūmė mašinos,
skubėjo sunkvežimiai,
bėgo gatvė, bėgo miestas, -
viskas skubėjo,
visi bėgo, kad neprarastų laiko,
bėgo laikui iš paskos,
norėjo jį pasivyti,
norėjo laimėti laiko.
- Viso geriausio, pone, atleiskit - neturiu laiko...
- Užeisiu kitą kartą, nebegaliu ilgiau laukti, neturiu laiko...
- Tuo ir baigsiu šį laišką, nes neturiu laiko...
- Mielai jums padėčiau, bet neturiu laiko...
- Negaliu priimti tokio pasiūlymo, nėra laiko...
- Norėčiau pasimelsti, bet nėra laiko...
XX a. pradžioje Lietuvoje prasidėjo naujas mokslą einančio jaunimo sąjūdis, gavęs ateitininkų vardą ir turėjęs labai didelę reikšmę. Prof. Stasys Šalkauskis šį sąjūdį pavadino antruoju lietuvių tautos atgimimu (1, p. 22). Sąjūdis kilo kaip protestas prieš lietuvių šviesuomenėje įsigalėjusį ateizmą ir kaip ryžtas sulaikyti nukrikščionėjimo vyksmą Lietuvoje.
Caro valdžios metais nesant lietuviškų mokyklų Lietuvos jaunimas buvo priverstas lankyti rusiškas, kur buvo įsigalėjęs materializmas, darvinizmas, pozityvizmas, socializmas ir kiti -izmai, turėję vieną bendrą bruožą - neapykantą religijai.
Lietuvoje katalikų tikėjimas, - rašė poetas kun. Mykolas Vaitkus, -buvo bevirstantis prasčiokėlių religija, nes tėvų tikėjimą išlaikiusių inteligentų bebuvo likę tiek mažai, jog vienos rankos pirštų gal net ir per daug jiems suskaičiuoti. Jeigu kuris retkarčiais užklysdavo į bažnyčią, tuokart visa bažnyčia atsigręžusi stebėdavosi (2, p. 324).
Straipsnio pradžioje, kalbant apie asmenybės požymius bei sąvokas, buvo pabrėžta, kad asmenybė - tai gilių minčių, didelių troškimų ir šviesių jausmų monolitas. Ryškiausias asmenybės požymis - minčių bei jausmų gelmė ir troškimų dimensijos. Asmenybė apvaldo savo minčių tėkmę ir, nukreipdama jas aukštumų link, saugo nuo banalybės. Asmenybė grumiasi su minties atrofija. Todėl išlaiko kaitrią nerimo ugnį, meilę gėriui bei grožiui ir aukštiems idealams. Kiekviena dabarties mintis yra kertinis akmuo ateities jausmams, nuotaikai ir asmenybei.
Rytoj tu būsi toksai, kokios tavo mintys yra šiandien, -sakė Blezas Paskalis. Šiuo savo teiginiu didysis filosofas nusako minčių poveikį asmenybės ugdymui.
Su minčių tėkme glaudžiai siejasi dvasinis aktyvumas ir išgyvenimo ryškumas. Mintys, kurios dažniausiai mąstomos, virsta tikrove kūne ir dvasioje. Mes absorbuojame kitų ydas, jei apie jas mąstome. Brangus dalykas - geros mintys. Jeigu mintys yra gilios, šviesios ir geros, tada žmogus pajunta vidinį išgyvenimo virpesį ir, nors šiokiadieniai būtų šiurkštūs bei skaudūs, jis regi šviesią džiaugsmo ir laimės viziją.
1978 m. spalio 16 d. visų pasaulio šalių kardinolai pagal nustatytą tvarką išrinko dabartinį popiežių, kilusį iš Rytų Europos, komunistų valdomos šalies, Krokuvos kardinolą Karolį Vojtylą.
Jis gimė 1920 05 05 darbininkų šeimoje, Vadovicų miestelyje, 40 km nuo Krokuvos, 30 km nuo Čekoslovakijos sienos ir 30 km nuo Osvencimo, kur hitlerininkai karo metais buvo įrengę koncentracijos stovyklą. Karolio motina mirė dar jam tebesant kūdikiu. Tėvas vedė antrą kartą, susilaukė dviejų vaikučių, bet jie mirė jauni; mirė ir jų motina. Tėvas žuvo Antrajame pasauliniame kare.
Gimnaziją Karolis baigė gimtajame Vadovicų miestelyje. Pradėjo studijas Krokuvos Jogailos universitete; studijavo literatūrą, bandė reikštis poezijoje. Dėl prasidėjusio karo studijas teko nutraukti. Porą metų dirbo šachtoje ir chemijos fabrike darbininku. Giliai sukrėstas hitlerininkų vykdomų žiaurumų Osvencime Karolis suprato, ką reiškia žmogui būti be Dievo. Jis ryžosi tapti kunigu, kad geriau galėtų padėti žmonėms eiti prie Dievo.
Tas ne lietuvis, kurs Tėvynę
Bailiai kaip kūdikis apleis;
Kursai pamins, ką bočiai gynė
Per amžius milžinų keliais(Maironis).
Pastaruoju metu, naujovių ir neonų reklamoms mirgant ir greit keičiantis, Oskaro Vladislovo Milašiaus poezijos ryški šviesa ne tik negęsta, bet dar skaisčiau žėri ne vien prancūzų, bet ir Vakarų kultūros padangėje.
Didelis susidomėjimas Milašiaus kūrybiniu palikimu Vakaruose rado atgarsį ir Lietuvoje. „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ O. Milašiui nebuvo skirta nė vienos eilutės, o dabar, visiems minint Milašiaus gimimo 100 metų sukaktį, lietuvių tarybinė spauda pateikė keletą jo poezijos vertimų bei trumpų jo biografijos žinių. Kaip tik tas siauras šviesos ruoželis ir paskatino mus dar kartą grįžti prie Milašiaus, iškelti jo nuopelnus mūsų tautai ir valstybei.
Manoma, kad Milašiaus proseniai į Lietuvą atsikėlė iš Serbijos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio buvo maloniai priimti. Jie išgyveno netoli Kauno -Babtų ir Labūnavos valdose - net kelis šimtmečius. Yra žinių, kad O. Milašiaus senelis Artūras dalyvavo 1831 m. sukilime ir buvo sužeistas. XVIII a. vienas Milašių, būdamas artimas didikų Sapiegų draugas, nupirko iš jų Čerėjos dvarą Gudijoje ir pastatydinęs gražius rūmus ten apsigyveno. Taip Milašių giminėje radosi gudiškoji šaka.
1978 12 31 sueina 120 metų, kai gimė įžymus XIX a. lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, rašytojas dr. Vincas Kudirka. Šią sukaktį minėjo Lenkijoje leidžiamas lietuvių žurnalas „Aušra“ (1978. Nr. 3), išspausdinęs apie Vincą Kudirką gražų Jono Stoskeliūno straipsnį.
Pateikęs biografinių duomenų, J. Stoskeliūnas rašo, kad Kudirkai nemažą poveikį yra padaręs lenkų pozityvizmo skelbėjas, publicistas Aleksandras Sventochovskis, siekęs reformuoti lenkų dvasią ir lenkų visuomenę. Tautai, netekusiai laisvės, jis propagavo rinktis ne pataikavimą, bet kovą. Jis piršo racionalizmą, mokslo patyrimu paremtą požiūrį į pasauli, buities gerinimą, papročių švelninimą, pramonės, prekybos plėtimą. Aistringai polemizavo nevengdamas pašaipos, sąmojo. Panašių pažiūrų laikėsi ir Varšuvoje mokslus einantys lietuviai studentai, tarp jų ir Vincas Kudirka. )ie turėjo savo Lietuvos draugiją, kuri buvo užsibrėžusi platinti švietimą, leisti knygas, laikraščius, kelti tautiškumą, žemės ūkj, amatus, prekybą. Kai sustojo ėjusi „Aušra“ ir užgeso „Šviesa“, 1889 m. Varšuvos studentai pradėjo leisti „Varpą“, kurį redagavo Vincas Kudirka. „Varpas“ tęsė „Aušros“ darbą, bet varpininkų siekimai buvo platesni. Jie nagrinėjo ir ekonominius reikalus; jų žvilgsnis krypo į ūkininkų luomą.
Lietuviškas pozityvizmas, - rašo J. Stoskeliūnas, - negalėjo remtis miestiečiais kaip lenkų Sventochovskis, nes nei miestai, nei dvarai nebuvo lietuviški.
