Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 3 (1419) KOVAS – MARCH 1966 
V. Noreika— Prie Laisvės Kovų paminklo — D. L. K. Birutės D-jos 40 m. sukakties minėjimas (M. Tumicnė, M. Babickienė, S. Toliušienė, L. Stasiūnienė) ... viršelis
Nr. 4 (1420) BALANDIS - APRIL 1966
R. Kisielius— Velykos New Yorke .... viršelis
T U R I N Y S
V. Mingėla — Šv. Kazimieras—Lietuvos globėjas
V. Šliogeris — Artilerijos puskarininkių paruošimas 1922-1931 m.
P. Būtėnas — Priešmindauginė Lietuva
Z. Raulinaitis — Baltų kraštai švedų žygiams prasidėjus
A. Amalis — Pirmoji komunistinio teroro auka
J. Miškinis — Mes ir kultūra
Dr. V. Sruogienė — Karinis paruošimas Didž. Lietuvos kunigaikštijoje
E. Petrauskas — II Jubilėjinė Tautinė Skautų Stovykla
S. Dirmantas — Knygas bevartant
J. Žilys — Dvylika metų Lietuvos karinės tarnybos
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Lietuvos kariuomenė — tautos mokykla
Bėgimas į vakarus
Kronika
Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Kalbinę dalį redaguoja — Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalį redaguoja — Vincas Jonikas
Skaityti daugiau: Karys 1966m. 3-4 Turinys, metrika
VL. MINGĖLA
Štai pasirodė jis—
Šventasis karvedys:
Maskoliai bėga, kaip amaras.
Išsigandę Lietuvos Globėjo
Švento Kazimiero.
Jonas Kmitas
Legendos byloja, jog šv. Kazimieras yra nekartą apgynęs Lietuvą ir Lenkiją nuo maskolių. Kartą Lietuvos kariuomenė buvo nugalėta ir panikoje traukėsi. Pasirodęs dangaus debesyse ant balto žirgo šv. Kazimieras, o jį sekę tūkstančiai dangiškosios kariuomenės. Maskoliai tą stebuklą pamatę, išgąsčio pagauti, leidosi bėgti. Tačiau lietuviai ir lenkai pastojo jiems kelią ir visa maskolių kariauna buvo sunaikinta.
Šv. Kazimiero kilmė
XV a. pradžioje valdė Lenkijos karalius ir Didysis Lietuvos kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis. Šv. Kazimiero tėvas sulaukęs 27 m. amžiaus, 1454 m., vedė Habsburgų dinastijos Austrijos princesę — karaliaus Albrechto dukterį. Karalienė Elzbieta gyveno tik 38 metus. Iš šių sutuoktuvių jiems gimė (1456-1478 laikotarpyje) 11 vaikų: šeši sūnūs ir penkios dukterys: 1. Vladislovas (jis kurį laiką buvo vengrų ir čekų karaliumi), 2. Kazimieras, 3. Albrechtas, 4. Aleksandras, 5. Žygimantas ir 6. Friderikas. Šv. Kazimiero tėvas mirė 65 m. amžiaus, Gardine, važiuodamas į Radome šaukiamą seimą. Jis buvo iškilmingai palaidotas Krokuvos katedroje 1492 m. liepos 11 d. Šv. Kazimiero broliai, Albrechtas, Aleksandras ir Žygimantas, vienas po kito (jie trumpai gyveno) buvo vainikuojami Lenkijos karaliais; Friderikas įstojo dvasiškių luoman, vėliau buvo Gniezno arkivyskupu ir kardinolu.
Skaityti daugiau: Šv. Kazimieras — Lietuvos globėjas
V. ŠLIOGERIS
BENDRYBĖS
Mūsų kariuomenės istorikams teks gana sunkus uždavinys parašyti mūsų kariuomenės istoriją. Nors daug vyresnio amžiaus karių savo atsiminimus jau parašė, bet dar daugiau, galėjusių parašyti, nieko neparašė. Daugelis jau mirė, kitus dar gyvus, anuomet buvusius “jaunesniaja karta”, netolimoj ateityje laukia tas pats neišvengiamas likimas. Spaudoje ypač mažai tebuvo atsiminimų apie artileriją.
Laikotarpyje, nuo gruodžio mėn. 1922 m. iki 1931 metų pavasario, man teko, su pertraukomis, ištarnauti apie šešerius metus artilerijos mokomosiose dalyse vyresniojo karininko ar Mokomosios komandos viršininko pareigose. Taigi drįstu save laikyti kompetentingu pasisakyti, kaip tuo metu buvo ruošiami puskarininkiai artilerijai. Čia pateikiu tuo klausimu savo atsiminimus. Tikiuosi, kad istorikai mano rašinyje ras šį tą naudinga.
ISTORINĖS PASTABOS
1919-1920 metais organizuojant Lietuvos kariuomenę mums trūko karininkų ir puskarininkių, ypač specialiose dalyse. Mat lietuvių, “svetimtaučių—inorodcy,—todėl mažiau patikimų asmenų, mažesnis procentas tarnavo rusų kariuomenės specialiose dalyse, taigi ir artilerijoje.
Mūsų vadovybė anksti pradėjo rūpintis artilerijos puskarininkių ruošimu. Taip, tuoj po artilerijos pulko 1919 m. vasario 26 d. įsteigimo, prie pulko štabo (datos neteko patirti), bet, rodos, jau 1919 m. kovo mėn. buvo įsteigta Mokomoji komanda, A. Panemunėje. Į ją buvo parenkami daugiau prasilavinę savanoriai.
Skaityti daugiau: ARTILERIJOS PUSKARININKIŲ PARUOŠIMAS 1922-1931 METAIS
PETRAS BŪTĖNAS
Kur stovima Lietuvos (ir baltų) proistorės su istorija susidūrimo dalyke ir reikale? Archeologija — senovės, ypač senovės iškasų mokslas, o archeologas — archeologijos specialistas; proistorė — priešistorinių laikų istorija, o proistorikas — proistorės specialistas ir istorija — praeities mokslas, o istorikas — istorijos specialistas, — kaip aiškina LK Vadovas. Taigi, arba kada Lietuvoje, baltuose, pasibaigia proistoriniai laikai ir prasideda istoriniai laikai?
Dabartiniais Maskvos velikorosų-rusų slavofiliniais reikalavimais iš 1951 metų Lietuvos archeologiniuose bruožuose paskutinis proistorės laikotarpis vadinamas yra kažkokio atmestinio “ankstyvojo feodalizmo” laikotarpiu IX-XII a. po Kr., o pagal ankstesnį archeol. J. Puzino proistorės (archeologijos) laikotarpių suskirstymą — tai naujasis geležies amžius IX a. — 1250 m. po Kr. ir po šio archeol. M. Gimbutienės, — M. Lietuva. I. Studia Lituanica kolektyviniame leidinyje. New York, 1958 m. 99 p. visajaunis aptarimas — naujasis geležies amžius - vikingų judėjimo laikai: 800-1200 m. po Kr., šiuo laikotarpiu jai baigiant Prūsų ir Vakarų Lietuvos priešistorinės kultūros apžvalgą.
Skaityti daugiau: PRIEŠMINDAUGINĖ LIETUVA
Z. RAULINAITIS
Azijos raitelių tautos, avarų, įsiveržimas į vidurinę Europą, įvykęs apie 560 m., perskyrė šį žemyną lyg į dvi dalis: pietų ir šiaurės. Avarų išblokšti iš savo gyvenamų vietų slavai pradėjo kurtis vidurinėje Europoje, tuo dar daugiau sustiprindami tą šiaurės Europos izoliavimą nuo pietų. Romėniškos auksinės monetos iš V a. ir VI a. pradžios dar vis randamos skaitlingos šiaurinėje vidurio Europoje ir Skandinavijoje. Tačiau jų įplaukimas staiga nutrūksta, beveik kartu su Justiano I mirtimi, 565 m.8 Tyrinėtojai, kalbėdami apie tuos laikus, sako jog tada pasibaigė tas garsusis šiaurės Aukso amžius, tapatinamas su Tautų Kraustymosi gadyne.
Apie 515 m. Frankų valstybės pajūryje pasirodė laivynas vedamas vieno iš jūrų karalių, kaip vėliau, vikingų laikais, vadindavo į skaitlingus būrius susitelkusių ir karo laivais besišvaistančių, Baltijos, Atlanto ir Viduržemio jūrose, jūrų plėšikų vadus. Tai buvo kaip ir pirmas ženklas kylančios griausmingos vikingų audros.
570 m. saksų - danų laivynas veikia Frizų pajūryje, ten kur po pustrečio šimto metų taip smarkiai siautėjo vėlesni danų vikingai.
Tautų Kraustymosi laikams pasibaigus šiaurės vidurio Europos plotai, tarp Atlanto (Vokiečių Šiaurės jūros) ir Baltijos jūros lieka lyg ir atskirti nuo Europos pietinės dalies. Jie ištuštėja ir apauga miškais. Tačiau ramybė tuose plotuose neviešpatavo. Nors, kaip jau ir augščiau matėme (žiūr. Z. R., Vaidevutis, 1965), apie tų laikų įvykius nedaug ką bežinome. Net ir archeologinių radinių turtingumas ir kiekis, nuo VI a. ten sumažėja.
Norvegijos srityse tada pamažu vystosi politinė santvarka pagrįsta ūkininkų aristokratija. Danų srityse iškyla pirmoji mitinė valstybė su centru Zėlande. Vidurinėje Švedijoje susikuria senoji Upsalos karalija, kurią, tarp kitko, liudija supilti karališkieji kapai. Ten iškilo pusiau legendinė Inglingų dinastija.
Skaityti daugiau: BALTŲ KRAŠTAI ŠVEDŲ ŽYGIAMS PRASIDĖJUS
ANTANAS AMALIS
A.A, mjr. J. Tomkaus 70 metų gimimo sukaktis
Kiekviena tauta turi savų didvyrių ir savų kankinių. Beveik kiekvienos tautos istorijoje rasime džiugių ir rasime liūdnų įvykių.
Mūsų tautos istorija, ypač netolimos praeities, yra atžymėta tragiškais nutikimais, kurie prasidėjo su Klaipėdos krašto atplėšimu. Po to sekė vis nauji įvykiai, kol pagaliau netekome ir savo nepriklausomo gyvenimo. Atėjo pirmoji bolševikų okupacija, kuri pareikalavo didelių aukų iš lietuvių tautos.
Šiuo norime prisiminti pirmąją bolševikinio žiaurumo auką, a.a. majorą Juozą Tomkų, kurio 70 metų gimimo sukaktis šį mėnesį sukanka.
Juozas gimė Raseiniuose 1896 m. kovo 25 d. Raseiniuose mokėsi pradžios mokykloje ir kurį laiką gimnazijoje. Vėliau išvyko į Veiverių mokytojų seminariją, kurią baigė 1914 m.
Prasidėjus I Pas. karui, rusų mobilizuotas 1915 m. gegužės mėn. 21 d., buvo pasiųstas į Vilniaus karo mokyklą, kuri dėl karo įvykių buvo perkelta Poltavon. Gavęs karininko laipsnį buvo išsiųstas į 107 pėst. pulką, kuriame tarnavo 6 mėn. Po to, buvo siunčiamas į Peterhofą — aukštojon sunkiųjų kulkosvaidžių mokyklon, kurią baigęs — pakeltas vyr. leit. laipsnin ir buvo komandiruotas į Rumunijos frontą kovoti su austrais ir vokiečiais.
1917 m. prasidėjus bolševikų revoliucijai ir subyrėjus frontui J. Tomkus atsidūrė Vitebske, kur kūrėsi pirmieji lietuvių karių batalionai. Vėliau, Oranienburge, stojo į Dutovo kariuomenę kovoti prieš bolševikus.
Skaityti daugiau: Pirmoji komunistinio teroro auka
JONAS MIŠKINIS
Kultūros sąvoka labai plati. Ją galima įvairiai apibrėžti. Žmogus gyvena ne vien paprastu kasdieniniu maistu. Jam reikalingas ir dvasinis maistas. Turi ne vien tik kūną prisotinti, bet ir sielą prižiūrėti. Tauta turinti daug tautiečių, pasižyminčių tauriomis ir kilniomis sielomis tampa garsi, atkreipia pasaulio dėmesį. Tokia tauta niekada nemiršta. Nors ji būtų didžiausio priešo pavergta, skaudžiausiai engiama, jos nariai persekiojami, jie visvien lieka ištikimi sieloje savo tautai ir jos kultūrai. Šiandien tokioj būklėje yra atsidūrusi lietuvių tauta.
LIETUVIŠKOJI KULTŪRA — SIELOS MAISTAS
Kultūringas žmogus — didingas, brangus ir garbingas žmogus. Nepaprastai didelius turtus jis slepia savyje. Jis gali kultūrą perduoti sekančioms kartoms, arba palikti savo kūrybos turtą, kuris pasidaro amžinas, nemirštamas. Jo kūnas, kad ir miręs, bet jo sielos išreikštais turtais žmonija naudojasi, gėrisi ir džiaugiasi.
Mes gyvendami svetur, turime irgi susirūpinti dvasine kultūra. Nepakanka būti geru darbininku, amatininku, prekybininku, arba kokios nors įmonės augštu pareigūnu. Nepakanka turėti daug pinigų ar gražiai įrengtą rezidenciją. Šalia visa to reikia susirūpinti savo sielos kultūros kėlimu ir vystymu. O kadangi lietuviai esame, tai ir kalbame apie lietuviškąją kultūrą, svarbiausią maistą mūsų sielai.
PIRMIEJI PASIUNTINIAI
Nuo Lietuvos-Lenkijos valstybės galutinio iširimo ir padalinimo, lietuviai negalėjo savo kultūros kurti ir vystyti, nes tauta buvo patekusi Rusijos carų vergovėn. Iš tų laikų ir dabar dar turime tik iš lūpų į lūpas perduotas gražias lietuviškas dainas, padavimus. Jas kūrė lietuvių liaudis, nes inteligentų anuomet kaip ir nebuvo. Žiauri vergija ir sunki baudžiava neleido ir nesudarė sąlygų lietuviams inteligentams atsirasti. Bet vėliau atsirado vienas kitas ir mokytas lietuvis. Iš Mažosios Lietuvos pasirodė pirmieji lietuviškos kultūros pasiuntiniai. Mažvydas paruošė pirmąją lietuvišką knygą. Tai pirmoji tikybinė literatūra. O kiek vėliau, K. Donelaitis pasirodė su pirmąja lietuviška pasaulinės literatūros knyga. Nuo to laiko ėmė reikštis visa eilė naujų rašytojų, tautos žadintojų. Kasmet veikėjų skaičius didėjo, lietuvių susipratimas stiprėjo. Dėka dr. Basanavičiaus leidžiamos AUŠROS ir dr. Kudirkos — VARPO, kultūrinis gyvenimas krutėjo, vystėsi, stiprėjo. Nors ir užėjo Didysis karas, bet jam nepasisekė, esant ir sunkiausioms gyvenimo sąlygoms, Lietuvos kultūrini gyvenimą sustabdyti.
Skaityti daugiau: MES IR KULTŪRA
DR. V. SRUOGIENĖ
“Jaunas karys privalo mylėti Dievą ir bijoti Dievo, būti ištikimas savo religijai, turi mylėti savo Tėvynę ir augščiau už viską statyti jos gerovę, turi ruoštis tam, kad galėtų pasiaukoti jai tarnaudamas; turi būti doras ir kupinas pagarbos viršininkams, turi būti geros valios ir pagarbus sau lygiems lygiai kaip ir žemesniems už save.”
Iš “Riterio Katekizmo.”_
KARINIS PARUOŠIMAS LIETUVOJE IKI XVIII AMŽIAUS
Kario paruošimas Lietuvos senovėje ir viduramžiais vyko be jokių specialių mokyklų. Kiekvienas karys, bajoras, nuo pat mažumės buvo savo namuose pratinamas valdyti kardą, mokytis jo laikams įprasto kariavimo meno. Dar jaunuolis būdamas lydėdavo savo tėvą karo žygiuose ir juose įgydavo reikalingo patyrimo. Žinome, pavyzdžiui, kad Vytautas Didysis, vos keliolikos metų berniukas, dalyvaudavo ir savo tėvo Kęstučio žygiuose ir lydėdavo dėdę Algirdą į žygius prieš Maskvą. Eiliniai kareiviai būdavo mankštinami savo vyresniųjų, o kai pradėjo atsirasti samdytų karių būriai — vakariečių karių profesionalų.
Pirmą kartą apie riterių mokyklą Lietuvos -Lenkijos respublikoje yra oficialiai paminėta Vladislovo Vazos Pacta Conventa 1632 m. Jose naujai išrinktasis valdovas pasižadėjo įsteigti riterių mokyklą “fortifikacijos ir artilerijos dalykų pra-tinimuisi” (ufundovač szkolę rycerską na čwicze-nie w fortyfikacjach i w rzeczach puszkarskich).
Jis, kaip ir jo pasekėjai, to pažado neišpildė, bet jau anksčiau, 1624 m., per karus su švedais Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvila buvo iškėlęs seime skubų reikalą steigti Lietuvoje karo mokyklą. Taip pat 1666 m., Ašmenos seimelio instrukcijoje bajorams, griežtai reikalauta įkurti karo mokyklą, o iš 1667 m. Kauno seimelio instrukcijos bajorams matyti, kad būta pastangų tai įvykdyti net privatine Lietuvos etmono Mykolo Kazimiero Paco iniciatyva. Tačiau, nors Lietuvos didikai, pralenkdami lenkus, kariniu paruošimu nuoširdžiai rūpinosi, nei Lietuvoje, nei Lenkijoje iki XVIII amžiaus antrosios pusės, jokių karo mokyklų nebuvo.
Stanislovas Leščinskis, buvęs Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi nuo 1704 m. iki 1709 m., rūpinosi kariniu jaunimo paruošimu, bet nieko nepadarė, tik vėliau, tapęs Lotaringijos kunigaikščiu, 1737 m. įkūrė riterių akademiją Prancūzijos mieste Luneville. Tos mokyklos statutas, išspausdintas 1740 m., buvo skirtas ir Lenkijos bei Lietuvos jaunuoliams.
Skaityti daugiau: KARINIS PARUOŠIMAS DIDŽ. LIETUVOS KUNIGAIKŠTIJOJ IR “RITERIO KATEKIZMAS”
A. Panemunėje ir Pažaislyje 1938 m. liepos 8-21 d.
EUG. PETRAUSKAS
Kiekviena organizacija ar draugija stengiasi atžymėti savo gyvavimo laikotarpio sukaktį bei jubilėjų parengimais, minėjimais, paskaitomis, subuvimais, ar kitaip. Bet labai dažnai tokie atžymėjimai paliekami spaudos bendradarbiams bei likusiems gyviems liudininkams.
Visa archyvinė medžiaga, kuri buvo kruopščiai renkama dar Nepriklausomoje Lietuvoje, liko ten ir be abejo, buvo žiaurių okupantų sunaikinta. Tad tenka vadovautis tik savo, o taip pat tuose įvykiuose dalyvavusių bičiulių bei pažįstamų prisiminimais, kuriais tekdavo atgaivinti pro laiko miglas nykstantį vaizdą ir pažadinti savyje visus išgyvenimus, kad perdavus tiems, kurie to nebuvo matę.
Čia turiu galvoje 1938 metų liepos mėnesį įvykusią Jubilėjinę Tautinę Skautų ir Skaučių Stovyklą. Gali būti, kad kur nors trumpai ir buvo atžymėta jos 20 metų sukaktis. Iš visų atžymėjimų, kurie primena dar ir dabar, ne tik lietuviams, bet ir kitataučiams, apie Lietuvos valstybę, Lietuvos Skautų ir Skaučių organizaciją ir, pagaliau, apie Lietuvos paštą, kuris šį reikšmingą įvykį atžymėjo — yra telikę keturi pašto ženklai. Jie liks reikšmingas ir nenykstantis dokumentas dabarčiai ir ateičiai.
Šią temą pasirinkau ne pripuolamai. Bevartydamas Baltijos pašto ženklų katalogą, išleistą Vokietijoje 1948-49 m., pastebėjau, kad Lietuvos pašto ženklų žinovai prasilenkė su tiesa, 137 p. parašyta: “. . . antroji Jubilėjinė skautų stovykla
Pažaislyje prie Kauno.” — Pažaislyje prie Kauno buvo Skaučių stovykla, gi Aukštojoje Panemunėje — Skautų stovykla. Abi stovyklos stovyklavo maždaug tuo pačiu metu: skautų — liepos 8-18 dienomis A. Panemunėje, o skaučių — liepos 8 -21 dienomis Pažaislyje. Abi stovyklos turėjo atskiras vadovybes, bet veikė bendruose organizacijos rėmuose. Kadangi daug svečių — skautų ir skaučių, buvo iš užsienio, buvo stengiamasi kuo iškilmingiau, įspūdingiau ir tvarkingiau šias 20 metų jubilėjines stovyklas pravesti. Tad ir paruošiamieji ir vykdomieji stovyklos darbai buvo iš anksto planuojami. Tiems visiems uždaviniams atlikti buvo paskirti prityrę skautų darbuotojai bei prijaučiantieji asmenys.
Šiuos prisiminimus bandysiu perduoti skaitytojui tokioje šviesoje, kokioje dar galiu prisiminti, ir kas lietė mane ir mano pareigas prie Vyriausiojo Skautų Štabo ir, pagaliau, mano atstovavimą bei pareigas Tautinėje Stovykloje. Tikslių datų nebeprisimenu, bet tas reikšmės neturės. Jei pasitaikys netikslumų, prašysiu atleisti, nes nesu korespondentas bei plunksnos žmogus. Esu vykdytojas.
Besiruošiant Tautinei Stovyklai 1936 metais, Vyriausias Skautininkas plk. Šarauskas iškvietė mane į Skautų Štabą pranešdamas, kad Kariuomenės Inžinerijos sandėliuose randasi daug seno tipo ryšių priemonių, kurios buvo vartojamos I Pasaulinio karo metu, ir Kariuomenės Technikos skyrius norįs tą turtą sunaikinti. Ar aš, Ry-
Panemunės šile, skautų stovyklą planuojant
Lietuvos skaučių saliutas
Skaityti daugiau: ANTROJI JUBILEJINĖ TAUTINĖ SKAUTŲ-ČIŲ STOVYKLA
S. DIRMANTAS
Pasigendu KARY rašinių apie knygas. Žinoma, ne t.v. beletristikos srities, bet istorinio ir karinio turinio. Ir ne plačiojo pasaulio, o tik mūsų tėvynei artimo rajono ribose — Švedija, Suomija, Maskva, Krymas, Odesa, Sučava, Varna, Viena, Praga, Berlynas, Prūsai. Vis tai yra tos žemės, kurias amžių slinkty išvaikščiojo lietuvis karys ar valstybininkas.
Žodis beletristika vienų aiškinama kaip kilęs iš prancūzų belle — graži ir lettre — laiškas -raštas - gromata. Bet profanai ir cinikai teigia, kad pirmoji dalis yra iš lotynų bellum — karas o antroji iš triste — liūdnas; atseit, išeitų: gražūs bet liūdnoki rašiniai. O mūsų ramovėnai paskutiniame suvažiavime pageidavo vėl kitaip suprantamos beletristikos: gražių rašinių apie mūsų karių vykdytus karus! Ypač tuos, kuriuose jie patys yra dalyvavę.
Priekaišto KARIO redakcijai nedarau. Pavojinga. Redaktorius parodė, mokąs kietai atsakyti: “Parašykite patys. Atspausdinsiu.” Sekdamas patarimu, pasiryžau pats pabarškinti savo seną, JAV gamybos, bet dar prieškariniais laikais įgytą Kaune, pas tą patį, čia Čikagoje vėl netoli manęs puošniai įsikūrusį, Karvelį. Nesigailiu ją pasiėmęs. Ištikima, ištverminga. Daug kam padėjo Vokietijoje pokariniais 1945-1950 metais, kai retai kuri mūsų (net vlikinė) įstaiga turėjo su lietuvišku raidynu.
Saugok Augščiausias, nerašysiu apie mūsų premijuotus romanus. Apie šios rūšies beletristiką turiu savo nuomonę ir kartą, prašomas apvalesnės sumos (iš ramovėnų) premijai, pareiškiau, kad premijas verčiau davinėti už mokslinio turinio darbus ir kad pas mus jau reiškiasi “belle et triste” literatūros infliacija. Gavau mandagų atsakymą, kad kreipimosi laiško autorė yra kitokios nuomonės. Reiškia, kai kas jaučia mūsiškių romanų badą. De gustibus non est disputantdum, sako romėniškas, kaip įprasta, išmintingas priežodis. Taigi toliau tik apie mūsų knygas, istorinio - karinio turinio.
Nepradėsiu nuo M. Lietuvio a. 1550 m. lotynų kalba aprašiusio, deja, ne lietuvių, bet totorių gyvenimą. Nekliudysiu nė mūsų pirmųjų istorikų, Kojalavičiaus (lotynų) ir T. Narbuto, kuris savo Lietuvos istorijos devyniuose tomuose (lenkiškai), ne tiek kaip istorikas o kaip karo inžinierius, mėgdavo įdėti visokių pastatų brėžinių, sugalvojo ir išbraižė mūsų tautos kilmės sudėtingą schemą nuo Palemono laikų... ir net gebėjo duoti 1370.II.18 d. Rūdavos mūšio schemą, taip smulkmenišką, kokias darydavo XIX šimtmečio generalinių štabų specialistai istorikai. Taigi fantazijos ir išradingumo jam netrūko, nors buvo susenęs ir ligų nukamuotas. Tėvynės labui, Lietuvos garbei!
Skaityti daugiau: KNYGAS BEVARTANT
J. ŽILYS
(Pradžia sausio mėn. KARYJE)
GYVENIMAS ŠIAULIUOSE
1935 m. rugsėjo mėn. gale atvykau į Šiaulius ir prisistatęs grupės vadui plk. ltn. Liorentui ir eskadrilės vadui mjr. J. Namikui, pradėjau darbą 3-ie eskadrilėje. Pirmieji skridimai Ansaldo lėktuvais nelabai patiko, nes lėktuvai buvo seni ir nelabai pavaldūs, jokių figūrų jais nedarydavome. Naujoje vietoje greitai apsipratau ir buvau patenkintas.
Visi karininkai, puskarininkiai ir civiliai tarnautojai gyvenome privačiai mieste, todėl į tarnybą aerodrome ir atgal kasdien važiuodavome valdišku sunkvežimiu. Gerai buvo važiuoti atdarame sunkvežimyje kai būdavo gražus oras, blogiau lyjant ar sningant. Tada sunkvežimis būdavo pridengiamas brezentu. Važiuodami, daugiausia, turėdavome stovėti. Didesnio ūgio stovintieji, važiuodami, turėdavo gerokai pasilenkti. Kpt. Seliokas buvo vidutinio ūgio, ltn. Ožkinis — mažo. Kpt. Seliokas matydamas kartą jį važiuojantį nepasilenkusį, o dauguma buvo pasilenkusių, ir sako: “Tu važiuoji lyg bažnyčioje.” Tai sukėlė visiems skanaus juoko.
Tarnyboje Zokniuose kas dieną išbūdavome nuo 8 val. ryto iki 2 val. po pietų, o reikalui esant ir ilgiau. Kaikada, 8 val. ryto, turėdavom vieną valandą sporto. Tada vieni žaisdavome stalo tenisą, kiti, jei būdavo geras oras, sportuodavome lauke. Žiemos metu du-tris kartus savaitėje turėdavome užsiėmimus klasėje. Susirinkę karininkai ir puskarininkiai spręsdavome įvairius taktikos uždavinius ar lavinomės geriau priimti ir perduoti morzės abėcėlę.
Žiemos metu skraidydavome ne kiekvieną dieną. Žiemą, esant daug sniego, reikėdavo ant lėktuvo ašių uždėti pašliūžas, šildyti vandenį radiatoriams. Labai šaltam orui esant, oru aušinamus motorus reikėdavo šildyti šildytuvais, apgaubus motorus specialiai pasiūtomis medžiaginėmis apgaubomis, todėl daugumą pratimų atlikdavome kitais metų laikais.
Šaudyti į ore judomą taikinį, kasmet vasarą, trims savaitėms, skrisdavome į Palangą. Šaudymus į šešėlį atlikdavome virš Rekyvos ežero. Šaudymus į žemės taikinius ir bombų mėtymą atlikdavome Šilėnų bombų mėtymo poligone, esančiame netoli aerodromo. Dalis eskadrilės, kasmet, skrisdavome į Gaižiūnų poligoną pratimams su kitų ginklų rūšių kariuomene.
SKRAIDYMAI RIKIUOTĖJE
Be savų pilotų mūsų eskadrilėn, laikas nuo laiko, buvo prisiunčiama iš mokyklos puskarininkiai atlikti stažo. Mokyti skraidyti rikiuotėje eskadrilėje buvo pavesta man. Tai nuobodūs ir kiek pavojingi skraidymai. Skraidyti rikiuotėje, skrisdavome po tris lėktuvus: vedantysis ir du mokiniai (šoniniai). Vedantysis pradžioje privalo skristi nedideliu greičiu ir nesisukinėdamas į šonus. Mokiniai, norėdami priskristi arčiau vedančio, per daug padidina greitį ir priartėję, negalėdami staigiai sumažinti greičio, pralenkia vedantį ir taip daro kol įpranta laikyti atatinkamą nuotolį. Jei vedantysis, bijodamas būti užkliudytu, pradėtų keisti greitį, ar sukti į šoną, rikiuotės mokymas būtų sunkiai įmanomas.
Skaityti daugiau: DVYLIKA METŲ LIETUVOS KARINĖS TARNYBOS
Redaguoja — š. P. Petrušaitis, 1561 Holmes Av., Racine, Wisc.
Gyvas širdyse
Vasario mėn. 13 d. Racine, Wis. buvo prisimintas, LŠST ir daugelio kitų organizacijų garbes narys, a. a. prof. dr. inž. Jonas Šimoliūnas. Jo mirties metinių proga Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo atlaikytos pamaldos ir surengti gedulingi pietūs su akademija, kuriuose dalyvavo apie 100 asmenų.
Pietus pradėjo trumpu žodžiu buvęs Profesoriaus globėjas š. P. Petrušaitis ir pakvietė velionies dukterėčią š. Stasę Šimoliūnaitę-Petrušaitienę uždegti tautinių spalvų žvakutes prie mirusiojo portreto, kurį nupiešė jo
Prof. J. Šimoliūnas, Vytauto D. u-tete, Kaune
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
Redaguoja E. PETRAUSKAITĖ, 926 W. 52nd Street, Chicago, Ill. 60609
L. D. KUNIGAIKŠTIENES BIRUTĖS KARIŲ ŠEIMŲ MOTERŲ DRAUGIJA
L. D. Kunigaikštienės Karių Šeimų Moterų draugija 1965 metais atšventė 40 metų draugijos įsikūrimo sukaktį. Draugija įsikūrė 1925 m. kovo mėn. 25 dienų Kaune ir plačiai veikė visoje Lietuvoje, išvarydama didelį kultūrinį barų. Niekas iš mūsų nė sapnuoti nesapnavo, kad 40 metų draugijos sukaktį reikės švęsti išblaškytoms po visų pasaulį. Birutininkės, skatinamos vilties, kad vėl kada susispies laisvoje tėvynėje Lietuvoje, su lietuvišku užsispyrimu ir ištverme, tęs ir toliau užsibrėžtų kultūrinį veikimų.
Metai bėga, nusinešdami mūsų jėgas, sveikatų ir net gyvybę. Tačiau, kol Dievas teiks galių ir stiprybės, birutininkės pasiryžusios dirbti visose kultūrinėse apraiškose, stiprindamos visokeriopų atsparumų prieš tėvynės prispaudėjus.
Šie metai yra Jaunimo metai. Todėl L. D. K. Birutės draugija su artimų tikslų Šaulių Sųjungos moterų vienetu, yra pasiryžus pagelbėti lietuviškajam jaunimui, supažindindama jį su lietuviškomis kultūrinėmis vertybėmis, savo pavyzdžiu ugdydama tėvynės meilę, pagarbų savo tėvų kalbai ir pasiryžimų kovoti už Lietuvos laisvę. Ypač šiais metais remtinos visos lietuviškos jaunimo organizacijos, jų žygiai, kongresai, demonstracijos, peticijos. Padėkime jaunimui išlaikyti gyvų tautos dvasių, kad nepaklystų svetimųjų kultūrų labirintuose. M. B.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
— Kpt. R. Aleksiūnas iš P. Vietnamo nuoširdžiai dėkoja lietuviams skautams, Lituanikos ir Vytauto Didžiojo draugovėms. N. Metų proga skautai jam pasiuntė sveikinimus. Jis labai džiaugėsi, kad lietuviai nepamiršo jo tolimame fronte. Jis taip pat padėkojo amerikiečių visuomenei per S. Herald Čikagoje.
— Lietuvis karys Augustinas, bekovodamas su komunistais žuvo sausio mėnesį Pietų Vietname; buvo kilęs iš Maspeth, N.Y.
— PFc. W. A. Zelnis, kuris kovoja Pietų Vietname, US Army 18th Engineer brigadoje, dėkoja Čikagos visuomenei už siuntinius.
— Maršalas Zolpis,kuris tarnauja marinų korpe, sausio 29 d. išskrido iš Kalifornijos į Okinawą. Jo gimtinė yra Čikaga.
— Richardas Vitkus, baigęs karinę akademiją, įgijęs Wisconsino universitete laipsnį, ištarnavo du metu JAV laivyne. Pastaruoju metu Michigan un-te įgijo teisių daktaratą.
— Plk. Vladas Grudzinskas, tik praėjusią vasarą atvykęs iš okup. Lietuvos, pasakė kalbą Illinois lietuvių gydytojų surengtame Vasario 16 minėjime. Jo žodžiai buvo labai įdomūs, paremti gyvais faktais.
— Kariai B. Banaitis, A. Griauzdė ir V. Kurapka tarnauja JAV kariuomenėje. V. Kurapka šiuo metu kovoja P. Vietname, netrukus žada grįžti į namus.
— Plk. Karolis Dobulevičius, veiklus Čikagos ramovėnas, išvyko į ligoninę operacijai.
— Faustinas Švenčionis, baigęs Argentinoj karo akademiją, buvo pakviestas joje profesoriauti. Naujų Metų proga jis buvo pakeltas į kapitono laipsnį.
—Seržantas Matas Zujusbuvo parvykęs pas tėvelius atostogų ir sausio 20 d. vėl grįžo į armiją, kurioje tarnauja jau nuo 1946 metų.
— Kpt. Richardas Karas-Karašauskas iš Pensilvanijos, dabar tarnauja medicinos dalinyje Pietų Korėjoje.
— Kpt. C. Globis, gyv. Fairfield, Kalifornijoje, tarnauja JAV kariuomenėje, Pietų Vietname.
— Pietų Vietname, kaip matome, yra nemažas skaičius lietuvių, iš jų jau keletas žuvę. Kai kurie laiškuose rašo, kad dieną ir naktį turi būti su ginklais rankose, nes iš pasalų priešas yra daug pavojingesnis. Susirašinėkime su savo kariais; jiems tas suteiks džiaugsmo; siųskime ir ‘Karį’ jiems į frontą.
— Čikagos birutininkės, daugiausia p. Babickienės rūpesčiu, susiriša su lietuviais kariais P. Vietname. Jos yra gavę atsakymų ir padėkos laiškų. Miela, kad ir šaulės, paragintos E. Petrauskaitės, susirūpino savo nariais ir kariais JAV armijoje. Ramovės skyriai, šauliai ir birutininkės — kvieskime savo karius į savo tarpą, kai jie atvyksta atostogų. Tegu jie papasakoja savo išgyvenimus, kartu pabendrauja, o vėliau, jie grįžę, stos į mūsų visuomeninę veiklą. Atjauskime savo brolius karius, nežiūrint kur jie bebūtų.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms ir prasidėjus normalesniam taikos meto gyvenimui vis daugiau buvo kreipiamas dėmesys, kad karių viršininkai gerai mokėtų lietuvių kalbą., pažintų krašto geografiją ir istoriją, kad kiekvienu atveju galėtų savo eiliniams kariams būti pavyzdžiu ir juos auklėti ir šviesti. Buvo įsakyta visiems karininkams, karo valdininkams ir karo gydytojams, kurie nebuvo baigę lietuviškų gimnazijų, laikyti lietuvių kalbos, istorijos ir geografijos egzaminus iš gimnazijos kurso. Tas rodo, kad buvo stengiamasi paruošti karius-viršininkus lietuviškoje dvasioje.
Prieš Did. karą caro valdomoje Lietuvoje nebuvo užtektinai mokyklų ir privalomo pradžios mokslo, tat ir tada Lietuvoje buvo didelis beraščių ar mažaraščių nuošimtis, kurie tik savo pavardę sugebėjo pasirašyti. Mūsų kariuomenė ypač pajuto beraščių padidėjimą, kai buvo pašaukti atlikti karinę prievolę jaunuoliai I Pasaulinio karo metu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais buvę mokyklinio amžiaus. Pav. net 1939 m. pavasario šaukimo vyrų netoli 4% buvo visiškų beraščių, dalis tik šiaip taip mokančių paskaityti ir parašyti, bet nelankiusių jokios mokyklos, o netoli 40%, nors ir buvo lankę pradžios mokyklą, bet buvo pamiršę ką ir kiek buvo išmokę.
Kariuomenei perėjus į taikos meto sąlygas, atsirado galimybė pačią kariuomenę padaryti ne tik krašto gynimo jėga, bet kartu ir didele tautos mokykla.
Karts nuo karto tenka nugirsti ir spaudoje skaityti apie brangiai kaštavusią mūsų kariuomenę. Tiesa, tie balsai, matomai laiko veikiami, vis mažėja, bet ir dabar dar mūsų “pacifistai”, ypač kairiojo sparno, gero žodžio mūsų kariui neturi. (Keno pavėsy jie augo?)
Skaityti daugiau: Lietuvos kariuomenė — tautos mokykla
Nuo II Pas. karo pabaigos spaudoje pasirodo žinios apie pabėgusius ir nuolat vis tebebėgančius iš komunistinių kraštų žmones. Yra apskaičiuota, kad iki dabar tokių pabėgėlių yra iš viso 14 milionų.
Tuos pabėgėlius galima suskirstyti į tris pagrindines grupes. Pirmąją sudarytų eiliniai civiliniai žmonės, antrąją — kariai, dezertyrai ir trečiąją — diplomatai ir žvalgybos ar saugumo pareigūnai.
II Pas. karui pasibaigus, apie 1.6 mil. vadinamų išvietintųjų, atsidūrusių daugiausia V. Vokietijoje, Austrijoje ir Italijoje, atsisakė grįžti į savo kraštus, kurie pateko į komunistų valdžią, šitų išvietintųjų skaičius per ištisus 20 metų nuolat augo, nes nauji pabėgėliai iš už geležinės uždangos nuolatos pasirodydavo Vak. Europoje ir kitur.
Komunizmo užvaldytų plotų augimas, kai kuriuose pasaulio kraštuose sukėlė naujas pabėgėlių bangas. Paskutinių 17 metų laikotarpyje pastebėtos tokios 7 masinės bangos naujų pabėgėlių nuo komunizmo: daugiau kaip milionas pabėgėlių iš raudonosios Kinijos spruko į Hong Kongą, kai komunistai paėmė valdžią Kinijoje; apie 200,000 vengrų pabėgo nepavykus sukilimui prieš komunistus Vengrijoje; apie 60,000 čekų paliko savo kraštą komunistams įvykdžius perversmą Čekoslovakijoje; 60,000 tibetiečių atsidūrė Indijoje ir Nepale, komunistams įsiveržus į Tibetą; pagaliau, naujausi pabėgėliai iš Kubos, kurių 270,000 pabėgo į J.A.Valstybes.
Visi šie masiniai bėgimai įvykdavo tuoj pat prieš komunizmo perversmą arba tuoj pat jam įsigalėjus. Nes kartą komunizmas įsigali, — įvedamos griežtos priemonės vidaus priežiūrai, sienų sekimui ir jų saugojimui. Tomis priemonėmis masiniai bėgimai sustabdomi, jie virsta tik mažų grupių ar pavienių asmenų pasprukimu į laisvę.
Skaityti daugiau: BĖGIMAS Į VAKARUS
Nepriklausomybės šventė Vasario 16 gimnazijoje
P. Gudelis
PLB Vokietijos krašto valdyba Lietuvos nepriklausomybės minėjimą, surengė gana kukliai savo būstinėje Huettenfelde. Daug metų tie minėjimai būdavo rengiami įvairiuose miestuose, kur talpiose salėse dalyvaudavo daugiau kaip 1000 asmenų. Šiemet tos praktikos buvo atsisakyta sąryšyje su Jaunuomenės metais. Reikia atminti, kad Vasario 16 gimnazija yra vienintelis lietuvių jaunimo židinys Vokietijoje. Todėl nepriklausomybės šventę buvo nusistatyta rengti jos patalpose. Be to, Vasario 16 gimnazija minėjo savo krikšto 15 metų sukaktį. Ji įsteigta 1950 m., bet 1951 metais, Nepriklausomybės šventės metu, tuo vardu pavadinta.
Vasario 16 d. buvo šiokiadienis, tai atsilankė neperdaug dalyvių ir jie gražiai sutilpo nedidelėje pilies salėje.
Į minėjimą atsilankė, be lietuvių visuomenės, dar daug svečių, kitataučių. Sena tradicija, Krašto valdyba kviečia tokiems minėjimams pagrindiniu kalbėtoju Vokietijos vyriausybės bei parlamento atstovus, šiemet dalyvavo dr. D. Rollmann (Hamburg) CDU/CSU frakcijos atstovas. Gimnazijos moksleivius dosniai apdovanojančių JAV kariuomenės 7 armiją atstovavo du augšt. karininkai. Savo atstovus atsiuntė Baden-Wuertenbur-go (Stuttgart) vyriausybė ir Mannheimo apskrities viršininkas, o tremtinių ministerija ir Heidelbergo burmistras pasveikino raštu. Latvių tautos tarybą atstovavo net du jos nariai, o estai atsiuntė sveikinimą raštu. Taip pat dalyvavo vietos ir kaimyninių valsčių atstovai ir abiejų konfesijų vokiečių kunigai. Be ELTos atstovo dalyvavo dar keturių vokiškų dienraščių korespondentai, kurie labai plačiai ir prijaučiančiai aprašė minėjimą: ‘‘Mannheimer Morgen”, “Darmstaedter Echo”, “Badische Volkszeitung” (Karlsruhe) ir “Rhein-Neckar Zeitung” (Heidelberg). Minėjimą pagerbė savo atsilankymu vyskupas dr. P. Brazys, kuris atlaikė pamaldas katalikams, o evangelikams — gimnazijos ev. kapelionas kun. J. Urdze.
Krašto valdybos pirmininkas inž. J. Valiūnas pradėjo minėjimą pakviesdamas atsistojus išklausyti Vokietijos himną, kuris buvo pagriežtas iš plokštelės, o po to, buvo sugiedotas Lietuvos Himnas. Tada, vokiečių ir lietuvių kalba, paaiškino svečiams šio minėjimo reikšmę. Priminė galingąją Vytauto Didžiojo Lietuvos kunigaikštystę, Lenkijos - Lietuvos Unijos laikus, pasibaigusius jos galutinu sunaikinimu, 1795 m. pasidalinus ją jos galingiesiems kaimynams. Pabrėžė, kad Lietuva, po to, 123 metus nešė sunkų carinės Rusijos jungą, kai nebuvo leidžiama mokytis savo kalbos ir net 40 metų buvo uždrausta savo spauda.
Iš rusų priespaudos lietuviams pavyko, per aukas ir pasiryžimą, išsivaduoti 1918 m. vasario 16 d. paskelbus nepriklausomybę. Nors netrukus ir SSSR pripažino Pabaltijo valstybių nepriklausomybę, sudarydama su jomis atitinkamas sutartis, bet 1940 m.
Vaizdelis — Laisvės Kovotojai; iš k.: A. Packevičius, R. Tamošaitytė, Šiušelis ir Starukas. Foto Schwetasch
Vaizdelis — Gyvenimas kolūkyje; iš k.: A. Packevičius, R. Tamošaitytė, A. Šaduikytė ir A. Pauliukevičius. Foto Schwetasch
sulaužė jas ir tuos kraštus klastingai pagrobė. Pabrėžęs, kad laisvasis pasaulis dabar gerai supranta SSSR grobuoniškus tikslus ir kad daugelis valstybių nepripažįsta Lietuvos pavergimo, inž. J. Valiūnas pareiškė viltį, kad SSSR kartą subyrės ir jos pavergtos tautos išsivaduos iš vergijos. Jei Lietuvos laisvės kovotojų vyresniosios kartos eilės retėja, tai į jų vietą ateina jaunimas. Jiems paruošti tarnauja ir Vasario 16 gimnazija. Įvertinęs Vokietijos vyriausybės ir pasaulio lietuvių medžiaginę paramą gimnazijai, vald. pirmininkas karštai padėkojo jiems ir kvietė ateityje nenustoti ją rėmus.
Skaityti daugiau: Kronika
