Sąmoningo tikėjimo metai
Lietuvos Ganytojų laiškas
švenčiant Lietuvos bažnytinės provincijos 60-metį ..................... 873
Šio meto Lietuvos vyskupai ir ganytojai ............................... 876
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTI TAUTIEČIAI
[Ada Urbonaitė]. Kunigas Dievo ir žmonių tarnyboje (Mykolas Krupavičius)877
[Ada Urbonaitė]. Gyvosios dvasios reiškėjas (Stasys Šalkauskis) ....... 885
IŠ LIETUVOS BAŽNYČIŲ ISTORIJOS
Kun. Petras Veblaitis. Kražių skerdynės ............................... 890
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
Rožančius ............................................................. 900
Kun. Bronius Bulika. Meditacijos ...................................... 907
IŠ LIETUVIŲ DORINĖS KULTŪROS
[Aleksandras Žarskus]. Marijos kelias ir skaista ...................... 908
POEZIJOS PUSLAPIAI
[Virginija Juciūnaitė]. Marijos žemė .................................. 918
Vynmedžio Šakelė. J.E. Vyskupui Julijonui ............................. 918
[Virginija Juciūnaitė]. Testamentas (Prel. Mykolui Krupavičiui) ....... 919
Kunigo Ambraziejaus Jakavonio atminimui
(100-ąsias gimimo metines minint) ..................................... 920
Lacrima. Tu dar sugrįši (Kun. Juozo Zdebskio atminimui) ............... 921
Virginija Juciūnaitė. Subrandink mus aukai ............................ 925
IŠ BAŽNYČIOS GYVENIMO ................................................. 926
RŪPINTOJĖLIS. (Savilaidos „Rūpintojėlio" Nr. 20 viršelis)
Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10), -
taip nusakė savo atėjimo į žemę tikslą Dievo Sūnus Jėzus Kristus. Turiningam mūsų gyvenimui reikia šviesos bei tiesos, kad žinotume prasmę ir neklaidžiotume; reikia jėgų, kad įstengtume darbuotis ir į tikslą žengti; reikia vilties ir džiaugsmo, kad gyvenimo negandos nepalaužtų.
Šviesą mums teikia dieviškasis Kristaus mokslas.
Jėgų duoda Jo dieviškoji malonė.
Gaivina ir veda Jo dieviškoji Meilė.
LIETUVOS GANYTOJŲ LAIŠKAS
(Švenčiant Lietuvos bažnytinės provincijos 60-metį)
Didžiosios Kristaus dovanos yra įamžintos Jo Bažnyčioje. Šventosios Dvasios vadovaujama Bažnyčia toliau skleidžia Kristaus tikėjimo mokslą, teikia sieloms dieviškąją gyvybę Mišiomis ir sakramentais, puoselėja meilę visa savo veikla.
Jėzus Kristus ne tik atsiuntė savo Bažnyčiai neregimąjį gaivintoją -Šventąją Dvasią, bet ir paliko regimus mokytojus bei vadovus - savo apaštalus. Juos pats išauklėjo ir paskyrė, suteikė jiems šventą įgaliojimą. Tą pačią Dvasią ir tokius pačius įgaliojimus paveldi jų įpėdiniai vyskupai, kurie jais dalijasi su savo padėjėjais kunigais. Kadaise, Bažnyčiai vos kuriantis, tebuvo 12 apaštalų. Dabar visame pasaulyje yra apie 4000 vyskupų. Kiekvienas iš jų tarnauja Dievui, Bažnyčiai, žmonėms tam tikroje teritorijoje (vyskupijoje), o kartu su šv. Petro įpėdiniu, Romos popiežiumi, gyvena visuotinės Bažnyčios reikalais, darbais, laimėjimais ir sielvartais.
Skaityti daugiau: LIETUVOS GANYTOJŲ LAIŠKAS
Liudvikas Povilonis (1910-1934-1969),
Kauno arkivyskupijos Apaštalinis administratorius, Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininkas.
Romualdas Krikščiūnas (1930-1954-1969).
Juozas Preikšas (1926-1951-1984).
Vincentas Sladkevičius (1920-1944-1957),
Kaišiadorių vyskupijos Apaštalinis administratorius, Vatikano Sakramentų Kongregacijos narys.
Julijonas Steponavičius (1911-1936-1955),
nuo 1961 m. sukliudytas eiti savo, kaip Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio administratoriaus, pareigas turi reziduoti už arkivyskupijos ribų Žagarėje. Šįmet savo trigubo (75-50-25) jubiliejaus proga apdovanotas Laisvės žymeniu.
Antanas Vaičius (1926-1950-1982),
Telšių vyskupijos Apaštalinis administratorius, Vatikano Kunigų Kongregacijos narys.
Skaityti daugiau: Šio meto Lietuvos vyskupai ir ganytojai
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTI TAUTIEČIAI
Iš gausios plejados kilniųjų mūsų tautos asmenybių šįkart paminėsime dvi: prelatą Mykolą Krupavičių, kurio 100-ąsias gimimo metines šventėme pernai, ir profesorių Stasį Šalkauskį, kurio 100-ąsias gimimo metines švenčiame šiemet. Jie abu daug lėmė mūsų tautos gyvenime: vienas - socialinėje, kitas - ideologinėje plotmėje. Tai mūsų tautos šulai, mūsų protas ir valia, - kaip mėgdavo sakyti kauniečiai, matydami juos drauge vaikščiojančius Kauno gatvėmis.
[Ada Urbonaitė]
KUNIGAS DIEVO IR ŽMONIŲ TARNYBOJE
(Mykolas Krupavičius)
Mykolas Krupavičius gimė 1885 m. spalio 1 d. Balbieriškyje, Suvalkų žemėje. Tėvas iš Vilniaus krašto atkilęs, kilnus ir išsilavinęs lietuvis, motina - šviesi ir sumani moteris, amžina dzūkė, - kaip ji pati sakydavo.
Mažasis Mykolas mokslui buvo imlus. Kaip savo „Atsiminimuose“ jis pats rašo: Motinos dėka penkerių metų amžiaus jau paskaitydavau lengvesnius skaitymėlius. Tada tėvai nutarė leisti mane į mokyklą, kuri buvo Kriaunių kaime. Motina, nors jauna liko našlė su keturiais mažais vaikais, stengėsi juos išmokslinti, ypač vienintelį sūnų Mykolą.
Nelengvas buvo kelias į Veiverių mokytojų seminariją, bet 1900 m. Mykolas į ją įstojo. Tai buvo didžiausios carinės priespaudos metas -nutautinti ir sustačiatikinti! Tačiau sveiko Lietuvos kaimo vaikinai visa tai atlaikė. Nepaisydami visų lietuvių kalbos persekiojimų bei draudimų ir aukų dėl lietuvių kalbos vartojimo, veiveriečiai stipriai laikėsi ir savo kalbos, ir religijos. Jie laikė savo pareiga prieš pamokas ir po pamokų užeiti į bažnyčią, rytą, vakarą pasimelsti. To jaunų žmonių atsparumo priežastis tikriausiai buvo motinų auklėjimas ir savo malda jų lydėjimas.
Skaityti daugiau: KUNIGAS DIEVO IR ŽMONIŲ TARNYBOJE
[Ada Urbonaitė]
Stasys Šalkauskis (1886-1941), kaip ir tautos dainius Maironis, yra kilęs nuo Aukštaičių ir Žemaičių ribos. Gimė Ariogaloje, inteligentų šeimoje, turėjusioje 4 sūnus ir 5 dukteris. Užaugo Šiauliuose. 1905 m. baigė Šiaulių gimnaziją. 1911 m. baigė teisės mokslus Maskvos universitete. Teisininko darbas (tarnyba Samarkande) jo nepatenkino, - jis ėmė vis labiau atsidėti filosofijai. Iš straipsnių „Ateities" ir „Draugijos“ žurnaluose pažinęs neeilinį jo protą, rašytojas prel. Adomas Jakštas-Dambrauskas išrūpino jam „Motinėlės“ draugijos stipendiją studijuoti užsienyje: 1915-1920 m. Stasys Šalkauskis studijavo filosofiją Šveicarijos Friburgo universitete ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.
Grįžęs į Lietuvą, iš karto ėmėsi akademinio darbo. Nuo pat Lietuvos universiteto (vėliau - Kauno Vytauto Didžiojo universiteto) įsteigimo (1920 m.) profesoriavo jame Teologijos-filosofijos fakultete, o 1939 m. buvo išrinktas universiteto rektoriumi. (Iki 1940 m. Lietuvoje universiteto rektoriai buvo ne skiriami, o profesūros renkami; nors nemažai profesorių buvo vadinamųjų laisvamanių ir religijai abejingų, mokslinis bei asmeninis Šalkauskio autoritetas buvo toks didelis, kad profesūra laisvai išrinko rektoriumi kaip tik jį, pamaldų kataliką ir idėjinį inteligentų vadą.)
Šalkauskis taip pat buvo vienas iš Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigėjų 1922 m. ir, su Jakštu - Dambrausku bei Pranu Dovydaičiu, vienas iš pirmųjų trijų jos akademikų, galiausiai tos akademijos pirmininkas nuo 1938 m. iki kol ji galėjo Lietuvoje gyvuoti, t. y. iki 1940 metų. 1940-1941 m. nauji universiteto šeimininkai neleido jam profesoriauti. Nusilpus sveikatai, mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose. Palaidotas Šiaulių Šv. Petro ir Povilo kapinėse, kur pastatytas jam kuklus paminklas.
Skaityti daugiau: GYVOSIOS DVASIOS REIŠKĖJAS (Stasys Šalkauskis)
IŠ LIETUVOS BAŽNYČIŲ ISTORIJOS
Kun. Petras Veblaitis
Kražiai - seniau buvęs apskrities miestas ant Kražantės krantų, priklausęs Kauno gubernijai. Kražių parapija turėjo apie 4000 gyventojų, bažnyčią ant kalvos, įeinamą laiptais. Priklausė benediktinių vienuolijai.
Istorijoje Kražiai minimi jau 1253 m., kryžiuočiams puldinėjant žemaičius. Nuo 1528 m. Kražiai - apskrities miestas. Jame telkėsi bajorai. Chodkevičiai čia įsteigė jėzuitų kolegiją, apgyvendino seseris benediktines. Kražių mokyklos auklėtiniai pasižymėjo Vilniaus universitete. Jie buvo kilnaus būdo, neklastingi. 1832 m. Kražių mokykloje daug kas pakeista. Dėstomoji tapo rusų kalba. 1842 m. mokykla uždaroma.
Bažnyčios Kražiuose dvi: parapijos ir jėzuitų. 1641 m. tribunolo narys Krizostomas Valadkevičius pastatė bažnyčią seserims benediktinėms. Iš dovanojimo ir paskyrimo akto:
Tarp Dievo tarnų ir tarnaičių, už visą iš pasaulio gaunamą gėrį savo jaunystę ir atsižadėjimą atnešančios auka Viešpačiui, garbingosios šv. Benedikto seserys. Seserys šventu savo gyvenimu, gražiais papročiais šviečia visur, kur tik pasirodo bei gyvena. Stebėdamasis jų dorybėmis bei išsižadėjimais, noriu, kad jos šviestų pavyzdžiu ir Žemaitijai, gyvendamos Kražiuose.
Iš pradžių vienuolynas buvo labai neturtingas. 1872 m. ten buvo 26 seserys, rusų valdžios pasmerktos išmirti. Vienuolės persikėlė į Kauną, kur buvo jų seserų.
Skaityti daugiau: KRAŽIŲ SKERDYNĖS
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
Šventoji Rožančiaus malda tarsi trispalvis (balta, purpurinė, auksinė) rožių vainikas apjuosė visą mūsų Tėviškėlę; tarsi Švenčiausios Motinos išskleistas gobiantis apsiaustas, idant mus visus išsaugotų didžiajai Kristaus Dienai.
Rožančius yra mano mėgstamiausia malda. Tai nuostabi malda, nuostabi savo paprastumu ir gilumu. Iš tiesų prieš mūsų sielos akis „Ave Maria“ žodžių Jone iškyla Jėzaus gyvenimo svarbiausieji įvykiai. Per Jo Motinos Širdį jie glaudžiai mus susieja su Jėzumi Kartu mūsų širdis gali įsijausti į atskiro žmogaus, šeimos, tautos, Bažnyčios ir žmonijos gyvenimą; į asmeninius ir artimųjų išgyvenimus, o ypač tų žmonių, kurie yra mums artimiausi, mūsų širdžiai brangiausi. Taip paprastas Rožančiaus kalbėjimas gauna žmogiškojo gyvenimo ritmą (Jonas Paulius II).
Pabandykime pagilinti Rožančiaus maldą trumpu mąstymėliu Šventojo Rašto ištraukos, apibendrinančios minimą paslaptį, prisimindami sakinius, kurie Jėzaus ir Marijos įvykius nušviečia visiems laikams išliekančia prasme. Šventosios Dvasios, kuri mūsų tikėjimą atnaujina ir sustiprina, galima tik išprašyti. Rožančiaus malda, kurioje apmąstome Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, padės mums tapti atviriems Kristaus Dvasiai.
Stiprink mūsų tikėjimą.
Padidink mūsų viltį.
Ugdyk mūsų meilę.
Marija visada buvo atvira Šventosios Dvasios veikimui. Jos gyvenimas yra tikėjimo, vilties ir meilės ženklas.
Skaityti daugiau: ROŽANČIUS
Kun. Bronius Bulika
Dievas dosnus:
negailėdamas sėja gyvybę ir sielas
dalija visiems - iš meilės,
gamtos šauksmo ar iš nusikaltimo gimsiantiems.
Gimsta daug: ir tokie, kuriuos reikės globot,
ir tie, kurie rūpestingai globos nuskriaustuosius.
Ir savarankiški, gražūs, išdidūs,
ir galvos neturintys, menki baileliai.
Ir tie, kuriais žavėsis, kurių bijos, kuriuos mylės,
ir tokie, kurie riedės nesustodami
ir nesustabdomi baision pakalnėn.
Todėl: pavasariai, būkite šilti!
Ir, grūdai, būkite rinktiniai!
Todėl: motinos, būkite skaisčios!
Ir, vyrai, būkit atsakingi už savo veiksmus!
Todėl, šaltiniai, būkite tyri ir nesudrumsti,
kad iš jūsų prasidėtų upės - didelės ir nuostabios!
Skaityti daugiau: MEDITACIJOS
IŠ LIETUVIŲ DORINĖS KULTŪROS
[Aleksandras Žarskus]
Dažniausiai skaista suvokiama tik negatyviąja (nekaltybės) prasme ir siejama su priešvedybiniu gyvenimu arba su tam tikru luomu. Bet argi skaista būtina tik kai kam ir kai kada? Skaista yra gyvenimo būdas, vadinasi, ji turi persmelkti visas žmogaus apraiškas.
Taip suvokiant skaistą, tiesiogiai dalyvaujama Bažnyčios misijoje, jos istoriniame pašaukime, kuris dabar pradedamas vis labiau pamiršti, pakeičiant jį socialine, kultūrine, dorine, psichologine Bažnyčios įtaka tautoms (A. Maceina. Didžioji Padėjėja. Putnam, 1958, p. 165).
Pripažįstame, kad Bažnyčia daro įtaką teisingumui, kultūrai, dorai, tačiau, kad atpirktasis žmogus yra „naujas kūrinys" (2 Kor 5, 17), kad išganymas palietė ne tik egzistencijos kasdienybę - socialinę, moralinę, psichologinę, kultūrinę, - bet ir pačią žmogiškosios būties gelmę - šis dalykas, šis ontologinis atpirkimo bruožas šiandien yra nebesuprantamas arba laikomas kažkokia svajone (Ten pat, p. 165-166).
Marijos Dangun paėmimo (perkeitimo) paskelbimas tikėjimo tiesa (1950) kaip tik iškelia ir suaktualina šią esmingiausią, perkeičiančiąją Bažnyčios funkciją. Marija yra pirmasis atpirktasis ir perkeistasis žmogus. Šiuo atžvilgiu Marija yra ne išimtis iš žmonių giminės, bet kaip tik šios giminės idealo įvykdymas. Ji yra išimtis tik iš sužalotos žmonijos, iš nuodėmei pasivergusių Adomo vaikų. Tačiau ji savyje yra žmogiškumo aukščiausias laipsnis (Ten pat, p. 42). Nors sakome, kad Marija yra mūsų Motina, Naujoji Ieva, bet juk Ji yra ir žmonijos Duktė. Marijoje tokiu atveju mes regime įvykdytą pirmykštį Dievo planą sukurti žmogų pagal savo paties paveikslą ir panašumą (Ten pat, p. 79).
Skaityti daugiau: MARIJOS KELIAS IR SKAISTA
POEZIJOS PUSLAPIAI
[Virginija Juciūnaitė]
Kur mielą kvapą smilko kadagiai,
Ramybę saugo karžygių kapai;
Kur skamba dainos protėvių kalba -
Ten bočių žemė - mano Lietuva.
Birželio saulėj bąla jazminai,
Liepsnoja žvakėm pievų lubinai,
Ant kalno mūrai šimtmečių senų -
Tai mūsų kraštas. Čia aš gyvenu.
Skaityti daugiau: MARIJOS ŽEMĖ
Vynmedžio Šakelė
Tu Kunigas Švenčiausio Dievo -
Garbė kilniausia be ribų!
Aukoti Kristų Dangaus Tėvui:
Jam kelti sielas iš kapų!
O Vyskupe, dangus Tau lenkias -
Tu Kristaus meile ir Auka
Gyvenimu Jam giedi Šventas, Kančia šventėji Jo jėga.
Laimingas Kunige Aukščiausio,
Jau pusė šimtmečio su Juo!
Viena Auka, kaip viena Meile,
Su Kristumi Tu visas Jo!
Skaityti daugiau: J. E. VYSKUPUI JULIJONUI
[Virginija Juciūnaitė]
(Prel. Mykolui Krupavičiui)
Kai aš numirsiu -
neminėkit mano vardo:
širdžių giesmėj teskamba
žodis Lietuva.
Toli nuo jos
gėlėm nepuoškit
mano karsto:
papuoš jį kryžius
ir trispalvė vėliava.
Užberkit
Lietuvos žeme akis, krūtinę -
visam pasauly
širdžiai ji viena.
Lietuvi,
Motina tebus tau pirmutinė,
bet dar pirmesnė tau -
Tėvynė mylima.
Skaityti daugiau: TESTAMENTAS
(100-ąsias gimimo metines minint)
Laisvėjame. Dar kelias ilgas, kelias tolimas,
Dar mūsų laukia dideli išbandymai skausmu,
Dar mes ne viską, dar ne viską paaukojom,
Dar nepakirdome visi - už vieną, vienas - už visus.
Kas įtikėjo - nesuabejos. Prisikėlimą
Per Sibiro kalvarijas vėl tais pačiais keliais
Kaip kryžių - laisvę neša pasišventę piligrimai -
Mūsų šventosios žemės didvyriai ir kankiniai.
Garbė Jums, mūsų brangios seserys ir broliai, -
Jūs paaukojote gyvenimą už tai, kad Lietuva
Vėl prisikeltų. Ačiū, Ambraziejau Jakavoni -
Tu prisikėlei. Tavo žodis gyvas ir auka gyva.
Lacrima
(Kun. Juozo Zdebskio atminimui1)
...Lyg kardo kirtis
skausmo ašmenim
į širdį krito nelaukta žinia...
Tikėt nenoriu savo ausimis!
Ir kaip mes šičia?..
Be Tavęs?..
Netinka Tau rankas karste sudėti!
Deja, deja...
Bet Tu juk numirei:
sužaibavai staiga,
nes palengva užgesti
Tau nebuvo laiko.
(Kas pasakys, kodėl -
iš skausmo,
ar iš meilės -
plyšo Tau širdis?)
Skaityti daugiau: TU DAR SUGRĮŠI
Virginija Juciūnaitė
Kasdieną skubam,
veržiamės gyventi.
Rankas ištiesę
pasitikti realybės.
Ir skamba valandos - lyg muzika,
kaip naujas taktas
didžiuliam motto —
Žemės motto begalybei.
Liepsnoja akys,
nerimsta širdys,
ir veržiasi vienintelė malda:
Subrandink mus aukai!
Skaityti daugiau: SUBRANDINK MUS AUKAI
Tarybiniai žurnalistai pas popiežių.Balandžio 19 d. Popiežius pusvalandį kalbėjosi su 9 tarybiniais žurnalistais. Tarp jų buvo „Pravdos“, „Izvestijų“ ir „Komunisto“ redaktoriai. Šventasis Tėvas iškėlė Helsinkio susitarimo Baigiamojo akto bei kultūrinių, pagrįstų žmoniškumu, susitikimų reikšmę taikai. Pasikalbėjimas vyko rusų kalba. Žurnalistai gavo dovanų po iliustruotą albumą „Vatikanas ir krikščioniškoji Roma“ su Popiežiaus autografu.
Kinija ir Apaštalų Sostas.Yra ženklų, kad bus užmegzti santykiai tarp Kinijos ir Apaštalų Sosto. Prieš mėnesį buvę slapti viršūnių susitikimai Vatikane šiuo klausimu. Šventojo Tėvo atstovas Taivanyje paskirtas nuncijumi į Nikaragvą. Nuo 1978 m. Taivanyje nėra reguliaraus nuncijaus. Kinija žada sureguliuoti savo santykius su Apaštalų Sostu, jei šis nutrauks ryšius su Taivaniu.
Nuo 1971 m. Kinija užima vietą Suvienytų Nacijų Organizacijoje, išstūmusi iš ten Taivanį. Susidaro kebli Apaštalų Sosto padėtis - kaip įteisinti Taivanio katalikus ir jų vyskupus.
TSRS ir JAV pasiuntiniai Romoje,pranciškonų pakviesti, dalyvavo Asyžiuje vykusiame susitikime svarstant taikos ir nusiginklavimo klausimus. Abu diplomatai savo kalbose kvietė griauti sienas, skiriančias pasaulį. Taika yra galima, net jei kelias prie jos yra vargingas, - tvirtino pasiuntiniai.
Skaityti daugiau: IŠ BAŽNYČIOS GYVENIMO
