Į Laisvę 1991 112(149)

     T U R I N Y S

Vedamieji .................................................................. 2

       Pirmenybė kovojusiai tautai

       Dar kartą: atiduok ką privalai

Nuo redaktoriaus stalo: Į laisvę laisvėje .................................. 4

Julius Keleras, Ar vox populi — vox dei? (komentaras) ...................... 6

Skaitytojų žodis ........................................................... 7

Feliksas Jucevičius, Lietuva dvidešimtojo amžiaus paskutiniame dešimtmetyje 10

Vidmantas Valiušaitis, Ginti valstybę ir demokratiją ...................... 16

Vytautas A. Dambrava, Laisvės prošvaistė .................................. 20

Arūnas Bubnys, Lietuvių antinacinė rezistencija ........................... 32

Vytautas Volertas, Užslėpto Dievo liberalizmas ............................ 47

Povilas Žumbakis, Dėl Lietuvos konstitucijos projektų (paskaitos santrauka) 54

Algirdas Statkevičius, Kokios konstitucijos reikia Lietuvai? .............. 55

Prisimenant Daumantą (Juliaus Kelero pokalbis su Nijole Bražėnaite) ....... 62

Juozas Baužys, Optimizmas realybės šešėlyje (reportažas) .................. 69

Iš partizanų poezijos ..................................................... 75

Mintys iš svarstybų Dainavoje ............................................. 76

Nauji leidiniai, informacija, mirusieji ................................... 78

PDF   Fotografinė kopija   BOX 

Šiame numeryje prisimenami istoriniai įvykiai, kada prieš 50 metų lietuvių tauta sukilo prieš sovietus ir pradėjo pusę šimtmečio trukusią rezistenciją. Visa tai suteikia tam tikrą foną ir dabarties įvykiams, vėl nepriklausomą gyvenimą pradėjusiai Lietuvai. Tauta, įskaitant ir išeiviją, pradeda rūpintis klausimais, liečiančiais valstybės ateitį. Iškyla naujos konstitucijos projektai, mintys apie demokratiją, toleranciją, pakantą, Lietuvos reikšmę ,,globaliniame pasaulio kaime”.

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1991 112(149)

PIRMENYBĖ KOVOJUSIAI TAUTAI

VEDAMIEJI

STEBUKLAS įvyko. Žodis, ištartas 1990 Kovo 11-tąją, įsikūnijo laisvės ir nepriklausomybės realybe. Tauta išsivertė į laisvę savo ryžto, savo aukų ir kraujo dėka. Dar 1941 metais, kai Kaune buvo laidojami žuvę sukilėliai, min. pirm. Juozas Ambrazevičius kalbėjo: ,,Šių gilių kapų akivaizdoje pajaučiame visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį". Ir tas pasiryžimas gyventi, išlaikytas per 50 žiaurios priespaudos ir kovos metų, laimėjo. Tas ryžtas, atrodo, buvo įvertintas ir pačios Dievo Apvaizdos rankos, staiga ir netikėtai pasukusios komunizmo istorijos vyksmą visai kita linkme.

Priimant Lietuvį į Jungtinių Tautų organizacijų, prez. Vytautas Landsbergis New Yorke 1991 rugsėjo 17 pasakė:,, Lietuva, savo amžiaus aštuntąjį šimtmetį bebaigianti Europos valstybė... kaip mitų paukštis feniksas... atgimė iš savo žmonių kančios ir kovos, iš jų darbo ir tikėjimo". Tad du patys didžiausieji faktoriai, nulėmę šį tautos atgimimą, buvo Dievo Apvaizdos stebuklas ir lietuvių tautos rezistencija, jos ryžtas ir tikėjimas gyventi per kančias, per kovą ir mirtį. Garbė tebūna už tai Viešpačiui ir pagarba kovojusiai tautai!

Skaityti daugiau: PIRMENYBĖ KOVOJUSIAI TAUTAI

DAR KARTĄ: ATIDUOK KĄ PRIVALAI

PRADEDAME naują laikotarpį lietuvių tautos ir valstybės istorijoje. Iki šiol dar negirdėtu būdu — ,,dainuojančia revoliucija" Lietuva išsikovojo nepriklausomybę. Antrasis pasaulinis karas seniai pasibaigė, taikos konferencija dar neįvyko, du likę gladiatoriai demonstravo muskulus, grėsė nauji konfliktai. Tokiame chaose maža ir pavergta Lietuva buvo pašaukta parodyti pasauliui vertybes, kurios yra stipresnės už bombas, nužmoginimą ir plieną. Tos vertybės ir buvo begalinis laisvės troškimas ir jos siekimas kantrybe ir kultūros bei tiesos žodžiu, o tuo pačiu metu civilizuotai pakenčiant smūgius, terorą ir užpuolimus. Toks lietuvių metodas pasaulio buvo pastebėtas, juo užsikrėtė ir kaimynai rusai ir rezultate vienas iš gladiatorių pargriuvo. Taikingas ir su daina kovojęs lietuvis, atsistojęs prieš masinį geležinį tanką lieka ne legenda, bet gyvu pavyzdžiu kovoje už laisvę.

Paskutinioji kovojančios Lietuvos karta rezistencijos paskatą ir metodus, kovoje prieš okupanto prievartą, paveldėjo iš 1941 metų tautos sukilimo. Sukiliminė Laikinoji vyriausybė savo veiklos pavyzdžiu paliko rezistencijai gaires, nors ir suspendavo savo veiklą. Vėliau, pradėjus tautą masiškai naikinti ir terorizuoti, rezistentams kito neliko, kaip desperatiškai priešintis ginklu. Tik tokiu būdu Lietuvą apsaugojo nuo svetimųjų kolonizacijos ir todėl šiandien Lietuvos teritorijoj dar priskaitome 80% lietuvių. Latvių pasipriešinimas vyko žymiai mažesnėje skalėje. Rezistencija tapo lietuvio gyvenimo dalimi net iki tokio laipsnio, kad kančios ir mirties auka savyje pašalino okupanto teroro baimę ir, iškilus pavojui, masės stojo prieš tankus su daina ir uždegta vilties ir tiesos žvakute. Ne kas kitas, bet tik pati tauta išvedė save į Nepriklausomybės paskelbimą.

Skaityti daugiau: DAR KARTĄ: ATIDUOK KĄ PRIVALAI

NUO REDAKTORIAUS STALO

Į LAISVĘ LAISVĖJE

Paskutiniuoju laiku teko išgirsti nuomonių, laiškais ir žodžiu,— ar nevertėtų jau pagalvoti apie Į laisvę žurnalo sustabdymą (juk tikslas jau pasiektas, Lietuva laisva, žurnalo vardas lyg ir nebetinka), arba reikėtų pakeisti jo vardą (gal geriau dabar tiktų ,.Laisvė", ,,Laisvi!", ,,Laisvėje"...?), o gal net nedelsiant perkelti žurnalą į Lietuvą, atiduodant jį, pvz., jau susiorganizavusiam Į Laisvę Fondo branduoliui (Karys jau persikėlė, Aidai nuo Naujų Metų irgi išvyksta). Žodžiu, atėjo laikas ir Į laisvę žurnalui užbaigti savo darbus, panašiai kaip ir vyriausiems laisvinimo veiksniams.

Rugsėjo 19 Kultūros Židinyje, New Yorke, įvyko priėmimas Lietuvos vyriausybės atstovams, vykstantiems namo po Lietuvos Respublikos priėmimo į Jungtines Tautas. Ta proga Antanas Sabalis įteikė prez. Vytautui Landsbergiui tris paskutinius,,Į Laisvę" žurnalo numerius. Iš k. — A. Sabalis, Rasa Razgaitienė, prez. Landsbergis ir Gintė Damušytė. Nuotr. A. Žumbakienės.

Ne nuo vieno redaktoriaus priklauso žurnalo ar laikraščio likimas. Žodį turi jo leidėjai, o taip pat ir jo skaitytojos, skaitytojai bei rėmėjai, tad iš jų būtų įdomu išgirsti ir daugiau nuomonių. Lauksime parašant.

Skaityti daugiau: NUO REDAKTORIAUS STALO

AR VOX POPULI - VOX DEI?

Komentaras

Postkomunistinei Lietuvai bene labiausiai šiuo metu reikalinga prekė ar tik nebūtų tolerancija, leidžianti ramiai reaguoti į begalines konfliktines situacijas tiek aukščiausiose valdymo struktūrose, tiek kitoje lietuviškoje kasdienybėje. Tik visa bėda, kad pakanta, jeigu vartosime seną ir gražų lietuvišką žodį, dažnai esti painiojama su nekanta arba, jei naudotume madingą lietuviškoje realybėje žodį — siejama su opozicija. Sutikdamas artimą giminę Greyhound autobusų stotyje Čikagos centre, turėjau progą įsitikinti amerikietiška tolerancija. Gerklingas rusas, porai savaičių atvykus į Čikagą vieno North Western universiteto profesoriaus kvietimu, juodukui vairuotojui dėstė savo galvojimus gryniausiu maskvietišku akcentu, nesidrovėdamas net užduoti klausimus, kurlink jis turėjo eiti, norėdamas patekti į priemiesčio autobusą. Aišku, jis kalbėjo tik rusų kalba, kurią, jo manymu, neišvengiamai privalėjo išmanyti visi planetos sutvėrimai. Tačiau juodukas, su šypsena sutinkantis kiekvieną repliką ar pasažą, tik linkčiojo mandagiai, visai nesistengdamas duoti užuominų, jog ne visai suprantąs. Galėjo žavėti vairuotojo tolerancija, tuo tarpu slapta ruso panieka visam, kas nėra rusiška, galėjo kelti pažįstamą virpulį: panašias situacijas dauguma lietuvių ne sykį yra išgyvenę Rygoje, Odesoje, Maskvoje ar Vilniuje. Ir ne tik lietuviai-aibė tautų, suvarytų į ankštą narvą.

Skaityti daugiau: AR VOX POPULI - VOX DEI?

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Tragiški puslapiai

110 (147) Į Laisvę numerį pagal turinį pavadinčiau tragiškuoju. Čia ir 1991 sausio 13-osios įvykių vaizdai, ir nuoširdus bei jaudinantis Juozo Kojelio pasakojimas apie 1941 m. Lietuvos sukiliminės vyriausybės narį, vėliau Sibiro kankinį Vladą Nasevičių, ir Henriko Kudreikio istorinis etiudas apie rezistenciją Raseinių krašte. Kadangi aš esu gimęs ir užaugės to krašto apylinkėse, Girkalnyje, tai vaiko akimis mačiau pokario įvykius.

Pasipriešinimo pradžioje aplinkinių kaimų valstiečiai buvo verčiami stoti į stribukus. Tėvas tyčia susižalojo koją, dar išsitepė ratų tepalu, kad baisiau atrodytų, ir prašėsi atleidžiamas nuo tos pareigos. Pasisekė. Tačiau ši gudrybė nepraėjo be pėdsakų: žaizda ilgai negijo, komplikavosi, koja vis sunkiau lankstėsi, ir tėvas visam gyvenimui liko šlubas. Jo keista, raiša eisena tapo paauglių pajuokos objektu. Kai jie norėdavo mums įgelti, imdavo pamėgdžioti tą mūsų tėvelio negalią. Mes, vaikai, prikandę lūpą, tylėjome.

Tėvas toliau dirbo žemę, bet stribukai nepaliko jo ramybėje. Dažnai ateidavo ir versdavo, kad tėvas savo arkliais juos nuvežtų į tolimesnius kaimus. Kadangi mes gyvenome prie pat miestelio, tai partizanai pas mus neužeidavo, bet netolimose vietovėse kartais girdėdavom šaudant. Po to žmonės kalbėdavo apie žaliukų gaudynes. Iš Raseinių atvažiuodavo mašinos, pilnos kariškių, apsivilkusių dengiamos spalvos rūbais, ir nurūkdavo vieškeliu Pramedžiuvos link. Nukautus partizanus išmesdavo miestelio aikštėje, prie karo metu sudegusios bažnyčios šventoriaus. Dažniausiai gulėdavo vienas ar du, o kartą — net keturi. Ant vieno milinės atlapo mačiau trispalviais siūlais išsiuvinėtus Gedimino stulpus; ant kito krūtinės buvo padėtas rožančius ir maldaknygė.

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

LIETUVA dvidešimtojo amžiaus paskutiniame dešimtmetyje

FELIKSAS JUCEVIČIUS

Paskaita, skaityta 1991 m. vasarą Lietuviškųjų studijų savaitėje, Dainavoje.

Kun. dr. Feliksas Jucevičius, šio straipsnio autorius, gimnaziją baigė Lietuvoje — Šilalėje, teologiją studijavo Eichstaetto Kunigų seminarijoje. Italijoje, Gregorianumo universitete gavo teologijos daktaro laipsnį. Vėliau Prancūzijoje, Sorbonos universitete studijavo sociologiją ir filosofiją. Išvykęs į Kanadą, Montrealio McGill un-te gavo filosofijos magistro laipsnį. Gyvena Kanadoje.

Nuotr. V. Maželio

I

Prieš paliesdamas dalykiškiau lietuviškojo gyvenimo klausimus daugiau ar mažiau aktualius šio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, norėčiau padaryti keletą istoriosofinių pastabų, turinčių ryšio su nūdiene istorine situacija apskritai. Kiekvieną kartą, kai susiduriame su tauta, pastebime, kad jos egzistenciją saisto individualybės principas ir universalybės principas, t.y. susiduriame su jos uždarumu savosios egzistencijos ribose ir su jos atvirumu už jos esančiam pasauliui. Šio amžiaus pabaigoje imperijos, valstybės ir tautos turi gyventi pasaulyje, kurį Arnold Toynbis pavadino globaline civilizacija, o Marshall McLuhanas davė jam „globalinio kaimo" vardą. Tačiau individualybės principas ir universalybės principas, kuriuos sieja sudėtingi tarpusavio ryšiai ir tarp kurių lyg dviejų poliu svyruoja kiekvienos tautos egzistencija, turi savo šaknis istorijoje, ir štai kodėl be jos pažinimo negali būti ir tautos egzistencijos suvokimo. Nenusakydamas pilnai istorinio pažinimo prigimties, priminsiu tik prabėgomis tai, kas yra paprastai implikuota tautos tikrovės istoriniame supratime.

Skaityti daugiau: LIETUVA dvidešimtojo amžiaus paskutiniame dešimtmetyje

LIETUVOS AMBASADA AMERIKOJE

Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Washingtone, Jungtinėse Amerikos Valstybėse, neseniai paskirtas iki šiol buvęs Lietuvos pasiuntinys Stasys Lozoraitis, o Lietuvos atstovybė tapo Lietuvos ambasada. Paaugo jos prestižas, bet tuo pačiu atsirado žymiai daugiau ir darbo, reikalinga naujų tarnautojų, patalpų remonto, įstaigos patobulinimo. Juk Lietuvos ambasada turi tinkamai reprezentuoti Lietuvos Respubliką.

Kviečiame visus Į laisvę skaitytojus ir skaitytojas finansiškai paremti Lietuvos ambasados veiklą. Čekius išrašyti Lithuanian Embassy vardu ir siųsti adresu: Embassy of Lithuania, 2622 16th St., NW, Washington, DC 20009.

Lietuvos Respublikos ambasadorius Amerikoje Stasys Lozoraitis

GINTI VALSTYBĘ IR DEMOKRATIJĄ

1941 birželio sukilimo 50-mečiui

VIDMANTAS VALIUŠAITIS

Minime penkiasdešimties metų sukakti svarbaus Lietuvos istorijos momento, kuris tačiau, didžiajai mūsų visuomenės daliai, o ypač jaunesnės kartos žmonėms, dėl visiems suprantamų priežasčių, iki šiol skendi arba nežinojimo tamsoje, arba legendų ir padavimų ūkuose. Lietuvių tautos istorija srūva sudėtinga ir dažnai paslaptinga istorijos vaga. Jos atlikti darbai ir žygiai neretai būdavo vykdomi sunkesnėmis sąlygomis bei aplinkybėmis, negu kitų tautų, tuo tarpu nedidelėmis jėgomis, bet nepaprastų aukų kaina, pasiekti laimėjimai, neretai lieka apgaubti tylos, o sudėtos aukos — nepakankamai suprastos ir įvertintos. Daugelis jos reikšmingų arba net ir lemtingų istorijos akimirkų palieka deramai neišryškintos, kad naujosios kartos galėtų jas tinkamai pažinti, apmąstyti, o kartu suvokti ir savo pareigas, istorijos joms pavedamas.

Lietuvos atstovas Vašingtone ir prie Šv. Sosto Lozoraitis, jr., prieš dvidešimt metų, minint 1941 m. sukilimo 30-ąsias metines, šia prasme taip rašė: „Kas šiandien atsimena, kad Lietuva atsisakė sudaryti sąjungą su galinga nacių Vokietija ir pulti Lenkiją (1939-aisiais)? Kuriame Europos rezistencijos istorijos puslapyje yra paminėta, kad lietuvių tauta, atsispirdama didžiuliam vokiečių spaudimui, niekad nesudarė SS dalinių? Ir pagaliau kas šiandien mena, kad lietuviai yra vienintelė tauta Europoje, kuri net aštuonerius metus ginklu priešinosi Rytų okupantui? (...) Štai kodėl šiandien mes turime prisiminti ir kitiems priminti, kad 1941 metais lietuvių tauta sukilo prieš savo krašto pavergėją, tuo būdu išreikšdama valią būt laisva ir nepriklausoma".

Skaityti daugiau: GINTI VALSTYBĘ IR DEMOKRATIJĄ

Prieš penkiasdešimt metų — LAISVĖS PROŠVAISTĖ

VYTAUTAS A. DAMBRAVA

Lietuvos partizanui Jonui Merkiui atminti

Daugelis atsimename 1941 metų birželio mėnesio dvidešimt antrosios sekmadienį. Priešaušry vokiečių kariuomenės daliniai išgirdo slaptažodį „Dortmund". Tai buvo ženklas pradėti „Barbarosos operaciją”, didele jėga ir greičiu stumiant į Rytus tris milijonus nacinės Vokietijos karių, pusketvirto tūkstančio tankų, du tūkstančiu lėktuvų, septynis tūkstančius artilerijos pabūklų ir pusę milijono įvairių transporto priemonių triuškinti Stalino imperijai. Stalinas, vakarykštis Hitlerio sąjungininkas ir suokalbininkas, išgirdęs apie masinį puolimą, pabalęs ir drebėdamas negalėjęs žodžio pratarti. Už pusvalandžio nacių ambasadorius Von Schulenberg Maskvoje įteikė komisarui Molotovui karo deklaraciją. Perskaitęs ją, tasai bejausmis, diplomatų „akmeniniu dugnu" pravardžiuojamas bolševikas, pasakė: „Vokietija užpuolė kraštą, su kuriuo buvo pasirašiusi nepuolimo ir draugiškumo sutartį. Nieko panašaus nėra buvę istorijoje".

Molotovo atmintis buvo trumpa. Jis užmiršo savo paties su Ribbentropu pasirašytus slaptuosius pakto protokolus Lenkijai pulti, Baltijos valstybėms okupuoti ir Rytų Europai „pertvarkyti". 1939 ir 1940 metais Sovietų Sąjunga laužė sutartis vieną po kitos, įskaitant ir „amžinąją" taikos sutartį su Lietuva. Tačiau, naciams panašiai pasielgus, Molotovas nepaprastai jaudinosi ir niršo.

Tasai atmintinas sekmadienis buvo jau penkta diena, kai lietuvių tremtinių ešalonai riedėjo Sibiro link. Juose buvo ir mūsų šeima: tėvelis (ir šiandien težinome 500 km. tikslumų, kur Sibire galėtų būti jo kapas), mamytė, sesutė ir trys jauni broliukai — visi tremti iš Utenos. Aš studijavau teisės mokslus Vilniuje ir taip trėmimo išvengiau. Dievas man buvo maloningas, nes, sužinojęs apie jų trėmimą ir nutaręs jų ieškoti, pats nežinodamas kur, traukiniui vos sujudėjus, buvau staiga perone pasirodžiusio buto draugo paragintas sustoti Naujojoje Vilnioje: jis ten matęs mano tėvelį.

Skaityti daugiau: Prieš penkiasdešimt metų — LAISVĖS PROŠVAISTĖ

LIETUVIŲ ANTINACINĖ REZISTENCIJA

1941-1944 m.

ARŪNAS BUBNYS

Arūnas Bubnys yra jaunosios kartos Lietuvos istorikas. Mokslų Akademijos Istorijos instituto mokslinis bendradarbis, šiuo metu rašąs veikalą apie tautos rezistenciją okupacijų metais.

Prasidėjęs Vokietijos-Tarybų Sąjungos karas ir lietuvių tautos 1941 m. birželio sukilimas prieš bolševikų okupaciją neatnešė Lietuvai laisvės ir valstybinės nepriklausomybės. Hitlerinė Vokietija, „išvadavusi iš bolševizmo” lietuvių tautą, įvedė „naująją tvarką” — fašistinę okupaciją. Naujieji okupantai Lietuvoje paliko bolševikų sukurtą ekonominę sistemą — nacionalizuotą pramonę, žemę, prekybą, valstybinius ūkius ir suvalstybintus namus. Vos ne visa Lietuvos ekonomika buvo paskelbta reicho karo grobiu. Lietuvos Laikinosios vyriausybės išleistų reprivatizacijos įstatymų nacių valdžia nepripažino. Taip pat buvo uždraustos Lietuvos partijos ir visuomeninės organizacijos (laikinai buvo leista veikti tik pronacinei Lietuvių nacionalistų partijai — LNP). Lietuvos Laikinosios vyriausybės Vokietija nepripažino ir 1941 m. liepos pabaigoje įvedė okupacinę civilinę vokiečių valdžią — civilfervaltungą. Netrukus civilfervaltungas privertė išsisklaidyti Lietuvos Laikinąją vyriausybę (1941 m. rugpjūčio 5 d.), o 1941 m. rugsėjo 22 uždraudė sukilimo prieš bolševikus organizatorių — Lietuvių Aktyvistų Frontą (LAF-ą). 1941 m. gruodžio mėn. buvo paleista ir vokiečiams draugiška Lietuvių nacionalistų partija (LNP). Nacistai nepageidavo jokio organizuoto lietuvių tautos valios pasireiškimo. Lietuvoje buvo įvesta okupacinė vokiečių valdžia. Nacistinė okupacija daugeliu aspektų buvo identiška pirmajai bolševikų okupacijai: ji neigė bet kokias lietuvių teises į valstybinę nepriklausomybę ir savarankišką veiklą savo tėvynėje. Specifinės nacistų ideologijos ir politikos bruožas — planingas ir visiškas žydų sunaikinimas. Vokiečiams vykdant šiurkščią ir tiesmukišką priespaudos politiką, aktyviausi lietuvių politikos veikėjai ir buvę Birželio sukilėliai, suprato, kad „išvadavimas iš bolševizmo jungo" tėra naujos okupacijos priedanga ir teisingiausia lietuvių politika — tai nacistų reikalavimų nevykdymas ir okupacinės valdžios priemonių boikotas.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ ANTINACINĖ REZISTENCIJA

UŽSLĖPTO DIEVO LIBERALIZMAS

VYTAUTAS VOLERTAS

Vytautas Volertas. Nuotr. V. Maželio.

Paskaita, skaityta 1991 metų Lietuviškųjų studijų savaitėje, įvykusioje Dainavos stovyklavietėje, Michigano valstijoje.

Intelektualinio užsiangažavimo apyskaita

Atkreipkime dėmesį į mūsų išeivijos liberalų politinę apyskaitą, duotą Akiračiuose (1991 m. gegužės mėn.). Rašo Algirdas J. Greimas, Lietuvos Mokslų Akademijos narys, straipsnyje „Liberalinės mintys”:

„...tuo tarpu, kai Aktyvistų Frontas Lietuvos nepriklausomybę „atstatė” Berlyne, 1941 m. gale susikūrusi Lietuvos kovotojų sąjunga nuo pat pradžių buvo antinacinis judėjimas, tučtuojau užmezgęs ryšius su Stockholmu ir Londonu, griežtai pasisakęs prieš SS legiono formavimą, už gen. Plechavičiaus Rinktinę ir jos paleidimą. VLEKą 1942 m. įsteigė „liberalinis sparnas", nuo tautininkų iki socialdemokratų, o „krikščioniškasis sparnas” prie jo prisidėjo tik 1943 m. — šios datos irgi reikšmingos. Rusams artėjant, VLIKas suiro, liko tik Laisvės kovotojai, o Vokietijoje 1945 m. susikūrė nauja „krupavičinė” VLIKo versija. Pirmuosius ryšius su priešsovietine rezistencija Lietuvoje atstatė irgi Laisvės kovotojai (Drunga ir Deksnys), ir tik po to jau istorija susikomplikavo. Tai, žinoma, smulkmenos, bet jos dažnai primirštamos nuopelnų priskirstymo aukcione”.

Skaityti daugiau: UŽSLĖPTO DIEVO LIBERALIZMAS

DĖL LIETUVOS KONSTITUCIJOS PROJEKTŲ

POVILAS ŽUMBAKIS

Šios vasaros Lietuviškųjų studijų savaitėje, Dainavoje, adv. Povilas Žumbakis skaitė paskaitą apie konstitucijos paruošiamuosius darbus ir jau paskelbtus projektus. Čia yra prelegento paskaitos minčių santrauka.

Valstybės konstitucija yra tam tikra sutartis tarp valdžios ir tautos, apribojanti valdžios galią, nustatanti jai teisines ribas ir apsaugojanti žmonių teises. Valdžia neturi teisės tautai nustatyti valdymosi sistemos, tauta pati turi teisę parašyta konstituciją priimti ir patvirtinti.

Šiuo metu Lietuvoje buvo paskelbti 4 naujos konstitucijos projektai: Landsbergio sudarytos komisijos AT projektas, kairiųjų frakcijos projektas, Advokatų sąjungos-filosofų projektas ir projektas, paruoštas amerikiečių teisininkų Wyman-Johnson.

Wyman-Johnson projektas daugiau ar mažiau propaguoja Amerikos valdymosi sistemą su daugeliu liberalinių programų, kurios ne visos Lietuvai būtų priimtinos. Šis projektas turėtų būti studijuojamas, bet tai nereiškia, kad jis būtų pritaikomas Lietuvai. Lietuva pati turi ilgų šimtmečių valdymosi tradicijas, ji pati turi pareikšti pasauliui, kaip ji galvoja tvarkytis.

Advokatų-filosofų projekte iškeltas vienas teigiamas principas. Ten ypač pabrėžta teisinė jury (prisiekusiųjų) sistemos galia ir reikšmė.

Skaityti daugiau: DĖL LIETUVOS KONSTITUCIJOS PROJEKTŲ

KOKIOS KONSTITUCIJOS REIKIA LIETUVAI?

ALGIRDAS STATKEVIČIUS

Šiuo metu Lietuvoje vyksta naujos konstitucijos suformulavimo procesas. Kaip rašė Draugas (1991.V.11), patarėju Lietuvoje dirbo net ir JAV konstitucinės teisės advokatas Barnabas Johnson, kuris Bostone 1991.IU.24 d. lietuviams sakė: „Mes esame Lietuvai pristatę išsamų konstitucijos projektą. Pabrėžiu, jog tai labai išsamus konstitucijos planas — konstitucijos kurią mes rekomenduotumėme Lietuvai ir bet kokiai tautai..."

Pasakyta buvo gražiai. Tačiau gyvenimo supratimas ir konstitucijos, kaip pagrindinio įstatymo, tikslas yra vienoks JAV-bėse, kitoks Europoje, o dar kitoks — Lietuvoje.

Šiandieninėje Lietuvoje — V. Landsbergio vadovaujamame parlamente — į gyvenimą bei į ateitį žvelgiama beveik pilnai bendražmogiškai, kai tuo tarpu Vakaruose yra labai gausu siauražiūriškumo, nors gal ir skirtingo, negu Rytuose. Todėl taip pat Lietuvoje pabuvojusi Lowry Wyman ne be nusivylimo sakė, kad tenai dirbant jai tekę dalyvauti diskusijose, kur buvo griežtai pasisakyta, kad Amerikos modelis visai netinkamas. (Draugas, 1991. V. 11).

Tas pat Barnabas Johnson savo nuomonę toliau dėstė tokiais žodžiais: „Lietuva nori nepriklausomybės, kad galėtų gyvuoti kaip kultūra, bet ji turi daugiau negu tai pasakyti. Ji turi pasakyti, kad nori būti moderni konstitucinė demokratija..." (Ten pat).

Kaip jis supranta žodi „moderni” — gal pilnai yra aišku vien tiktai jam pačiam. Tačiau konstitucijų kūrimo mene modemiškumas nėra svarbiausias faktorius.

Skaityti daugiau: KOKIOS KONSTITUCIJOS REIKIA LIETUVAI?

PRISIMENANT DAUMANTĄ

Juliaus Kelero pokalbis
su Nijole Bražėnaite

Kalnuose su draugais 1950 metais. B k.— Julijonas Butėnas, Nijolė Bražėnaitė, prel. Kapočius, Birutė Prapuolenienė, Juozas Lukša.

Į Laisvę Fondas rengiasi išleisti Lukšos-Daumanto laiškų Nijolei rinkinį. Tuo metu jis gyveno Vakaruose ir buvo ruošiamas grįžimui į Lietuvą. Knygą redaguoja J. Keleras. Čia spausdinamas pokalbis, paimtas iš rengiamos knygos.

 

Julius Keleras:Kokiomis aplinkybėmis Jūs susipažinote su Juozu Lukša, kurį Lietuvos skaitytojai tikriausiai geriau žino pagal vienį iš daugelio jo slapyvardžių— Daumantas?

Nijolė Bražėnaitė: 1948 m. buvau Paryžiuje ir tikrai gerai net neatsimenu, kas mane supažindino su Juozu Lukša. Galbūt dr. S. Bačkis. Tikrai žinau, kad mes susipažinom Paryžiuj: tai laikais dirbau šv. Antano ligoninės kraujo banke. Prieš pat man susergant tuberkulioze aš gana sunkiai tenai dirbau. Atrodo, susipažinau su Juozu vasarą, turbūt liepos mėnesi. Iš pradžių aš apie jį nieko nežinojau. Ir ar tik ne tuo laiku Paryžiuje maišėsi Jonas Pajaujis ir Petras Vilutis. Ir dabar, kai kalbu, per miglas prisimenu, kad Petras Vilutis mus tikriausiai supažindino. Už tai mes jį pavadinom piršliu. Petras gyveno Paryžiuje jau kurį laiką, tad retsykiais visi pasimatydavom, paskui, kai su Juozu daugiau susidraugavom, susitikdavome ir vieni, nors iš tikrųjų tuo metu mums labai mažai susitikti teko, kadangi Juozas tuo metu buvo ypatingai užimtas. Aš niekad jo net ir neklausiau, ką jis daro. Žinojau, kad buvo prasiveržęs iš Lietuvos su tam tikra misija, kurią jis norėjo šventai atlikti. Jis siekė sukurt ryšius tarp partizanų judėjimo Lietuvoj (turėjo užduotį prasiveržt pro geležinę uždangą) ir susirišt su Vakarais. Žinoma, pirmiausia jis susisiekė su Vliku, o per Vliką — su amerikiečiais. Papasakojęs jiems apie aktyvų pasipriešinimą prieš komunistus Lietuvoje ir taip pat atlikęs savo kitas misijas, apie kurias aš net ir dabar nežinau, jis turėjo surasti būdą, kaip vėl sugrįžt į Lietuvą. Kiek man žinoma, jis mėgino grįžt ir per prancūzus, ir per anglus, kol galų gale pasitaikė amerikiečiai, kurie sudarė sąlygas jam ir jo grupei su parašiutais nusileisti į Lietuvą. Tačiau tas atsitiko praėjus dvejiems metams po mudviejų pažinties.

Skaityti daugiau: PRISIMENANT DAUMANTĄ

OPTIMIZMAS REALYBĖS ŠEŠĖLYJE

Šiame ir gretimame psl. — vaizdai iš praeitos vasaros studiją savaitės Dainavoje. Nuotr. V. Midelio.


Reportažas iš Lietuviškųjų studijų savaitės Dainavoje

JUOZAS BAUŽYS

35-toji JAV ir Kanados LFB rengiama Lietuviškųjų studijų savaitė Dainavoje įvyko š.m. rugpjūčio 4-11 dienomis, beveik išvakarėse tų lemtingųjų įvykių Maskvoje, realiai atnešusių Lietuvos nepriklausomybės įgyvendinimą. Tik studijų savaitės metu niekas apie tokią greitą galimybę dar ir negalvojo, nors visuose svarstymuose ir pokalbiuose buvo galima jausti kažkokį spontanišką optimizmą, kad mūsų viltys turės netrukus išsipildyti. Savaitę rengė naujai išrinktas LFB Tarybos prezidiumas ir savo kadenciją baigusi senoji Centro valdyba. Dalyvių skaičius, galėjo būti didesnis. Programa nebuvo perkrauta: 5 paskaitos, 3 simpoziumai, keletas trumpesnių pranešimų. Tačiau patys bičiuliai beveik visą laisvesnį laiką turėjo skirti įvairiems posėdžiams bei pasitarimams LFB reikalais.

Studijų savaitėje. Iš k. — A. Raulinaitis, V. Valiušaitis, J. Pabedinskas. Nuotr. V. Maželio.

Studijų savaitėje. Iš. k.— Z. Brinkis, M. Mikalajūnas, K. Ambrozaitis, V. Vardys, V. Naudžius. Nuotr. J. Baužio.

Skaityti daugiau: OPTIMIZMAS REALYBĖS ŠEŠĖLYJE

Mintys iš svarstybų Dainavoje

LFB ATEITIES

KAZYS AMBROZAITIS

Į klausimą, gal jau atėjo laikas sustabdyti LFB veiklą, turime atsakyti: dar ne! Kai už dvejų metų pasibaigs dabartinės LFB Tarybos kadencija galėsime vėl savęs paklausti. Šiandien daugelis išeivijos organizacijų kelia tuos pačius klausimus. Tačiau mums, rezistencijoje gimusiems ir brendusiems, rezistencijoje davusiems pažadą, sustojimo nėra. 1941 m. partizanų laidotuvėse Kaune buvo pasakyta: „Pasiliko viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių šioms dienoms ir ateičiai". Jų pavyzdys privedė tautą prie atgimimo, bet mūsų misija dar nebaigta. Darbo daug. Jau vien partizanų kulto kėlimas ir perdavimas ateinančioms kartoms yra darbas, kurio gal kiti nepadarys.

Be to, kol šiame krašte bus gyva lietuvybė, tol reikės budėti ir ją pratęsti, kad kada nors, tautai šaukiantis reikalingos pagalbos, išeivija ją ir vėl galėtų suteikti. Tad mums ir toliau reikia būti rezistentais prieš nutautėjimą, prieš kultūrini nuosmukį. Reikės ugdyti idealistiškai ir politiškai orientuotą išeivijos visuomenę. Tad neklauskime savęs, ką darysime. Klauskime, kuriuos darbus pirma turėsime atlikti. Tęskime savo darbą.

VYTAUTAS VARDYS

Rezistencija yra pastovi kova už idėjas. Tad reikia rūpintis, kad ateitis, Lietuvoje ir išeivijoje, būtų kuriama pagal mūsų idėjas, kad tautos laisvė vestų į demokratinę Lietuvą. Nėra nepriklausomybės be demokratijos, bet nėra ir demokratijos be nepriklausomybės. ĮLF filialas Lietuvoje, lyg gera sėkla, turėtų išauginti ir atnešti Lietuvai taip reikalingus „Į pilnutinę demokratiją" idėjų vaisius.

UŽDAVINIAI IR DARBAI

ADOLFAS DAMUŠIS

1.    Artimiausiu laiku reikia išryškinti ir nustatyti tolimesnės LFB ir JLF politinės ir visuomeninės veiklos kryptį. Ją geriausiai remti „Į pilnutinę demokratiją" minčių pagrindu, prijungiant šiuo laiku iškylančius uždavinius ir laiko reikalavimus.

2.    Šio laiko Lietuvos sąlygose LF idėjų propaguotojai turi aiškiai pasisakyti už buvusius nuskriaustuosius tremtinius ir tikinčiuosius.

3.    Organizuoti konkrečia finansinę parama ir rūpintis, kad Lietuvoje būtų leidžiamas svarus, visuomenę pozityviai orientuojantis krikščioniškos minties dienraštis. Dėmėsi reikėtų kreipti į XXI amžiaustobulinimą ir jo pavertima tokiu dienraščiu. Tuo galėtų rūpintis JLF filialo nariai Lietuvoje.

4.    Lietuvoje propaguoti socialinės demokratijos idėjas. Tam reikalui suburti besiinteresuojančių asmenų grupes ir populiarinti socialinius klausimus visuomenėje, miestuose ir miesteliuose.

Skaityti daugiau: UŽDAVINIAI IR DARBAI

Nauji leidiniai, informacija, mirusieji

NAUJI LEIDINIAI

REGNUM. Tai gražiai išleistas ir įdomus 150 psl. leidinys. Viršelio paskutiniam psl. rašoma: „Regnum yra knyga kūrybai ir kriterijams. Jie yra atidengiami tradicijoje. Visa tai skirta, išleista ir spausdinta Lietuvos sostinėje Vilniuje Anno Domini MCMXQ". Rašo Lietuvos ir pasaulio kultūrininkai, poetai, spalvotos meno reprodukcijos. Knyga verta platesnio aptarimo. Pasistengsime tai padaryti. Ačiū Vaidotui Dauniui, knygą prisiuntusiam.

Pranas Kuraitis, FILOSOFIJOS RAŠTŲ RINKTINĖ. Redagavo Antanas Vaičiulaitis. 382 psl. tome sutelkta prel. Prano Kuraičio filosofiniai raštai ir mąstymai, jo mintys apie kitus filosofus, pasisakymai įvairiais klausimais. Knyga nėra lengva skaityba, bet būtina kiekvienam kultūringam žmogui. Išleido 1990 m. Ateities leidykla. Kietais viršeliais, aplankas dail. N. Palubinskienės. Kaina nepažymėta.

Andrius Norimas, GYVENIMO DULKĖS. Novelės ir apybraižos su plačia laiko skale — nuo senovės lietuvių kovų su kryžiuočiais iki pat dabartinio Lietuvos atgimimo. 199 psl. knyga skaitoma lengvai. Išleido Literatūros mylėtojų talka, Čikagoje 1991. Viršelis autoriaus. Kaina 8 dol.

Skaityti daugiau: Nauji leidiniai, informacija, mirusieji