LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 6 T. 1993 m.

Viršelyje: Juozas Neverdauskas — Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanas, žuvęs 1947 m. balandžio 25 d. Fotografuota Šakiuose.

LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGA ISTORIJOS SEKCIJA

     T U R I N Y S
DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
Partizano Dzūko dienoraštis .............................................. 5
Padėties Dainavos apygardoje analizė .................................... 84
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
K. Savičius. Tautos pašauktas .......................................... 109
P. Šiupaila. Laisvės kovų verpetuose ................................... 122
V. Voronavičius. Konsulas apie žuvusį brolį.(1941 m. birželio sukilimas) 130
Apie PL sr. štabo likvidavimą ir S. Staniškio-Lito žūtį. Pokalbis su
K. Stanaičiu ........................................................... 132

J. Jakavonis. Žiupsnelis prisiminimų ................................... 135
ANTINACINE REZISTENCIJA
A. Rupšienė. Štuthofo įkaitai .......................................... 137
Po to, kai rašėme ...................................................... 155
IS SOVIETINIŲ ARCHYVŲ
V. Kašauskienė. Lietuvių laisvės kovos okupantų dokumentuose ........... 157
N. Gaškaitė. Lietuvos pasiuntinybė Maskvoje 1926—40 metais ............. 163
LITERATŪRINIS PUSLAPIS
Iš Dainavos ap. partizano Ikso užrašų knygelės ......................... 188
Istorijos kurjeris ..................................................... 191

 

PDF:   fotografinė kopija: 

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 6 T. 1993 m.

PARTIZANO DZŪKO DIENORAŠTIS

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

Dienoraščio autorius Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje. Ten baigė gimnaziją. Vokiečių okupacijos metais įstojo į Kauno Universiteto medicinos fakultetą. Baigęs I-ą kursą, 1944 m. balandžio mėn. įstojo į gen. P. Plechavičiaus organizuojamą Lietuvių Vietinę rinktinę. 1944 m. gegužės mėn., vokiečių okupacinei valdžiai išformavus rinktinę, buvo išvežtas į Čekoslovakiją, vokiečių aerodromų apsaugai. 1945 m. gegužės mėn. 15 d., kaip vokiečių kariuomenės eilinis, pateko Raudonosios Armijos nelaisvėn. Perėjęs kelis belaisvių lagerius Rytų Europoje, Ukrainos anglies šachtas, 1946 m. rudenį parsigavo į Lietuvą. 1946 m. lapkričio 1 d. įstojo į partizanų gretas. Pradžioje veikė Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupėje (vadas — Vaclovas Voveris — Žaibas) eiliniu partizanu. 1947 m. į Sibirą ištremiama motina, šeimos turtas konfiskuojamas.

Tolesnis L. Baliukevičiaus — partizano Dzūko kelias atsispindi įvairiuose dokumentuose. Čia juos ir pateikiame.

L. Baliukevičius-Dzūkas

L. Baliukevičius-Dzūkas, dienoraščio autorius

Paskyrimai į organizacinių vienetų sudėtis ir pareigos:

1947.02.01. Gel. Vilko gr. Štabo viršininku ir spaudos ir Informacijos srities viršininku (Sp. ir Inf. sr. v.).

1947.09.15. Dainavos apygardos Štabo adjutantu.

1948.08.01. Šalia Apyg. Stabo adjutanto pareigų eiti Sp. ir Inf. sr. viršininko pareigas.

1949.05.19. Dainavos apygardos vadu ir laikinai eiti P. Kazimieraičio rinktinės vado pareigas šalia tiesioginių pareigų.

Skaityti daugiau: PARTIZANO DZŪKO DIENORAŠTIS

Padėties Dainavos apygardoje analizė

1. LK-jų moralinis stovis, nuotaikos, pasireiškiančios žalingos ir teigiamos įtakos, sąmoningumas, ydos ir trūkumai Dainavos apygardoje

Nežiūrint šešerių metų sunkios kovos, vis didėjančio priešo spaudimo ir didelių, skaudžių aukų, partizanų moralinį stovį Dainavos apygardoje reikia laikyti geru. Partizanų valia — visomis jėgomis priešintis okupantui — yra išlikusi tokia pat nepalaužiama, kaip ir pirmųjų partizanų — veteranų, tvirtinusių savo krauju partizaninio judėjimo pagrindus, ant kurių išaugo ir dabartinis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis. Ta neapykanta priešui ir meilė savai, okupanto niokojamai, tėvynei, su kuria išėjo į kovą pirmieji partizanai, dega ir visų vėliau įstojusių partizanų širdyse. Si meilė savo tėvynei bei prisirišimas prie jos, neapykantos bei keršto jausmai savo tautos žudikui — bolševikiniam čekistui vienija ir žadina visus partizanus, nežiūrint, kokius įsitikinimus jie beturėtų, kovon, kurios ilgumo nė vienas nežino, išskyrus tai, kad kada nors bus karas.

Paprastas kaimo jaunuolis stoja į kovą, neklausdamas, kada ji baigsis; stoja tęsti kovą tų, kurie jau žuvo. Dauguma naujai įstojusių į partizanų eiles galėjo į jas ir nestoti, t. y. jiems nebuvo susidariusios tokios sąlygos, kad nebuvo kur dingti nuo priešo persekiojimų, ir todėl teko ieškoti paskutinės išeities — išeiti į mišką. Daugumas galėjo pilnai ir toliau slapstytis, galėjo prisitaikyti prie naujos valdžios, galėjo išvažiuoti kur nors kitur ir tuo būdu tęsti toliau legalų gyvenimą. Tačiau nė vienas nepanorėjo rinktis šių išeičių. Tik garbingos kovos kelias, kad ir daugelio žuvusių krauju aplaistyta, buvo tuo visus patraukiamai veikiančiu akstinu, skatinusiu pasirinkti sunkiausią išeitį — partizaninę kovą.

Sunkus kovos kelias jo neatbaido ir MVD bei MGB viršininkų „amnestijos“ (mat Paleckio „amnestijai“ pasibaigus, pastarieji savas teikti pradėjo), garantuojančios laisvą legalų gyvenimą, jo nesuvilioja. Su kokiu pasiryžimu ji buvo pradėta, lygiai su tokiu pat pasiryžimu ji tęsiama toliau, o pačiomis kritiškiausiomis aplinkybėmis nesvyruojant mirštama. Jeigu Dainavos apygardą sudarytų ne šitokie partizanai, bet įvairus lepšiai, ištvirkėliai, neturį savo nusistatymo avantiūristai, tada šiandien Dainavos apygardos, kaip stambaus organizacinio vieneto, nebūtų. Jeigu Dainavos apygardoje partizaninė veikla nėra užgniaužta, tai tik dėka tvirtos moralės bei kitų gerų dvasinių savumų tiek partizanų, tiek ir kaimo gyventojų.

Tačiau kaip nėra taisyklės be išimties, taip ir partizaniniame gyvenime kartais sutinkami nemalonūs reiškiniai, rodantieji, jog ir partizanų tarpe yra šalintinų blogybių, ydų, yra didesnių ir mažesnių nusižengimų P drausmei.

Didžiausią žalą partizanams ir partizaninei veiklai atnešdavo girtuokliavimas. Sakoma a t n e š d a v o dėl to, kad šiandien girtuokliavimas baigiamas išrauti iš partizanų tarpo. Tačiau negalima nepaminėti jo jau vien dėl to, kad visos blogybės, kilusios iš šio įpročio, dar ir šiandien kai kurių gyventojų tarpe sukelia nemalonius prisiminimus.

Skaityti daugiau: Padėties Dainavos apygardoje analizė

TAUTOS PAŠAUKTAS

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

Kazimieras SAVIČIUS

K. Savičius-Sakalas-Uranas,K. Savičius-Sakalas-Uranas, Geležinio Vilko-Stirnos rinkt, partizanas.

Tu išėjai į partizaną kelią,
Žengei tu juo su meile ir daina.
Apkabinai Motulei galvą seną,
Sakei: „Neverk, lydėk su šypsena...“

(Eilės, rastos ant žuvusio partizano Budrecko krūtinės, su prierašu: „Nuo jo draugų“)

Kazlų Rūdos miškai buvo vieni didžiausių Lietuvoje. Jų priedangoje su trofėjiniais ginklais, stokodami šaudmenų, patirties, telkėsi Tauro apygardos Stirnos rinktinės partizanai. Plačiai išsidėstę miškai, tarpumiškiai, kaimai tapdavo kautynių arenomis. Daugelis žuvo nelygioje kovoje, kiti pateko priešui į nelaisvę, buvo žiauriai kankinami per tardymus rūsiuose, kalėjimuose, kentė lageriuose badą, šaltį, pažeminimus, vergiškai dirbdami. Negrįžusių į Lietuvą kapai liko nežinomi.

Vienos sodybos istorija

Nelegalioje padėtyje atsidūriau 1943 m. kovo mėnesį, kai mane pašaukė į Reicho darbo tarnybą, faktiškai į vokiečių okupacinę kariuomenę. Sunkesnių išgyvenimų ir nuotykių tada nepatyriau, nebent kai reikėjo šokti iš einančio traukinio.

Apsigyvenau Turiškių kaime prie II Krosnos miestelio pas ūkininką kalvį Antaną Vaičiulį, lietuviškos dvasios, draugišką, malonų, už mane gerokai vyresnį žmogų. Vokiečių kariuomenė 1944 metais traukėsi planingai, be panikos. Šeštokų—Simno geležinkelio ruože buvo ardomas geležinkelis: du garvežiai paskui save traukė galingą plūgą, su triukšmu poškėjo laužomi pabėgiai. Netrukus pasigirdo artėjančio fronto garsai.

Ruduosius okupantus pakeitė raudonieji. Iš rūsio, kuriame slėpiausi su Vaičiuliu šeima, mus išvarė į kiemą ginkluoti kareiviai. Jų veidai buvo pikti, išvargę. Mane norėjo atskirti, palaikė persirengusiu vokiečių kareiviu, ir tik šeimai įrodžius, kad nesu toks, buvau paliktas. Namuose darė kratą. Geltonas baldų rankenėles skuto peiliais, norėdami įsitikinti, ar ne auksinės. Radę denatūruoto spirito butelį, išgėrė. Šeimininkų perspėjimai, kad skystis negeriamas, jų neįtikino.

Skaityti daugiau: TAUTOS PAŠAUKTAS

LAISVĖS KOVŲ VERPETUOSE

Petras ŠIUPAILA—Žiogas

LIETUVOS KARIUOMENĖJE

P. Šiupaila-ŽiogasP. Šiupaila-Žiogas, Stirnos-Žalgirio rinkt, partizanas. Suimtas 1947 m.

Gimiau 1917 metais Marijampolės apskrities, Sasnavos valsčiaus, Molupio kaime. 1938 metais įstojau į Lietuvos kariuomenę, Marijampolės 9-ojo pulko 2-ąją kulkosvaidininkų kuopą, vadovaujamą kapitono Janulevičiaus. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus Vokietijos—Lenkijos karui, pulko vadas plk. Gaušas pasiuntė mūsų dalinį saugoti Lietuvos valstybės sieną nuo galimo besitraukiančios lenkų kariuomenės prasiveržimo. Prie sienos išsidėstę skyriais, paruošėme apkasus ir stebėjome lenkų kariuomenės judėjimą. Vargino lietūs ir laukiami netikėtumai iš anapus sienos. Netrukus internavome apie dešimtį sunkvežimių ir vežimų su lenkų kareiviais. Teko internuoti pavienius bei mažomis grupėmis besitraukiančius ginkluotus lenkų karius.

Be realios pagalbos lenkų kariuomenė buvo nepajėgi atsispirti gerai ginkluotai ir karui paruoštai hitlerinei kariuomenei. Sudariusi klastingą sutartį su hitlerine Vokietija, Sovietų Sąjunga įvedė savo kariuomenę į Lenkijos teritoriją ir užėmė sutartyje skirtą jos dalį. Lenkija tapo dviejų agresorių auka, jos valstybingumas žlugo, Sovietų Sąjunga atliko savo „garbingą tautų išvadavimo“ misiją. Tūkstančiai užgrobtos teritorijos gyventojų buvo išvaduoti ne tik nuo laisvės, bet ir nuo gyvybių. Prasidėjo naujas, tragiškas istorijos laikotarpis, pareikalavęs milijonų gyvybių, begalinių kančių ir ašarų, virtęs atviru, nekontroliuojamu tautų genocidu.

Mūsų batalioną nuo pasienio sugrąžino į Marijampolės kareivines. Netrukus pulko vado įsakymu mus pasiuntė į Alytų sugaudyti apylinkėse išsilaksčiusius lenkų kariuomenės arklius. Surinkę apie šimtą arklių, pristatėme į Marijampolės kareivines.

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ VERPETUOSE

KONSULAS APIE ŽUVUSĮ BROLĮ

Praėjusių metų pabaigoje į Tėvynę buvo parvykęs Lietuvos konsulas Kanadoje p. Haris Lapas. Kalėdų dienomis lankėsi Kaune. „Sunkūs prisiminimai slegia krūtinę, pirmą kartą po penkiasdešimt metų stovint žemėje, kurioje ilsisi brolio Viktoro, 1941 metų birželio sukilėlio, palaikai,— susimąstęs kalbėjo buvusiose Kauno miesto kapinėse Vytauto prospekte.— Žuvo ginklu pasipriešinęs okupacijai. Deja, kapo nebėra“. Ne tik šio kapo nebėra. Nė pėdsako nebelikę nė vieno iš tų pusantro šimto brolių sukilėlių kapų abiejose Dariaus ir Girėno mauzoliejaus pusėse. Nebėra nė pačių kapinių. Žodis po žodžio atgyja prisiminimai...

Viktoras Lapas gimė 1917 metų rugpjūčio 15 dieną Ukrainoje. Tėvas buvo geležinkelietis, o čia ir pagrindinė priežastis, kad šeima gyveno taip toli. Atkūrus Nepriklausomybę ir šeimai grįžus į Lietuvą, Viktoras baigė Kėdainių gimnaziją. Keletą metų studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Konkurso keliu gavęs Krašto apsaugos ministerijos stipendiją, išvyko į Prancūziją studijuoti povandeninių laivų inžinerijos. Po studijų užsienyje grįžęs į Kauną, baigė Karo mokyklą ir buvo paskirtas „Prezidento A. Smetonos“ laivan. Netrukus Lietuvos žemę mynė raudonojo okupanto batas. Prasidėjus Vokietijos—Sovietų Sąjungos karui, Viktoras suprato, kad išmušė valanda ginklu siekti laisvės. Dalyvavo užimant Kauno radiofoną,

Skaityti daugiau: KONSULAS APIE ŽUVUSĮ BROLĮ

Apie PL sr. štabo likvidavimą ir S. Staniškio-Lito žūtį. Pokalbis su K. Stanaičiu

(versta iš rusų k.)

P r a n e š i m a s

apie PL sr. štabo likvidavimą ir t. p. LLKS
Prezidiumo pirmininko pavaduotojo Staniškio—
Lito likvidavimą.

...Ag. Panaktinis buvo užverbuotas dirbant su Aido būriu dar 1950 m. (...) Kai du jo broliai (Aidas ir Trimitas) buvo likviduoti, ag. Panaktiniui buvo pasiūlyta išduoti trečią brolį Briedį (...) Panaktinis sutiko (...)

Vykdydamas užduotį, Panaktinis per Saulę (savo žmoną — red. past.) pranešė, kad jis kartu su Briedžiu (...) yra Budninkų km. (Prienų raj.) ir kad banditai jam siūlo eiti su jais į Lito bunkerį (...) Su ag. Panaktiniu buvo sutarta, kad naktį į vasario 2 d. jis atves banditus pas Klimą nakvoti, iki nakties pabus su jais name, o paskui miegoti eis į daržinę, kur jie bus paimti (...)

...Dirbant su jais ir veikiant Panaktiniui, iš Briedžio buvo išgauti duomenys apie Lito bunkerį Prienų šile, į pietvakarius nuo Naravos kaimo. Briedžio parodymus patvirtino Šermukšnis.

Vasario 4 d. rytą, dalyvaujant Briedžiui ir Šermukšniui, Lito bunkeris buvo apsuptas ir paimtas. Tačiau Litas, kareiviams einant prie bunkerio, nusišovė (...)

...Apie banditų Briedžio ir Šermukšnio paėmimą, t. p. Lito likvidavimą žmonės nežino, o tai leidžia operatyviai panaudoti banditus ieškant ir paimant Ungurį ir Žilviną.

Kauno apskr. MGB virš.
KGB plk. Sinycin.

Skaityti daugiau: Apie PL sr. štabo likvidavimą ir S. Staniškio-Lito žūtį. Pokalbis su K. Stanaičiu

ŽIUPSNELIS PRISIMINIMŲ

Juozas JAKAVONIS

Mane, Juozą Jakavonį, 1946 metų gruodžio 8 dieną suėmė KGB kariuomenė. Buvau laikomas ir kankinamas Varėnos saugumo name, vienoje kameroje su kunigu Zigmu (Elyte), kurį plačiau aprašė atsiminimuose A. Ramanauskas—Vanagas. Ketinome pabėgti, bet tarp mūsų buvo saugumo provokatorius Vingraitis, kuris išdavė.

Mus išvežė iš Varėnos į Vilniaus KGB rūmus 1947 metų sausio pradžioje. Ten mane išlaikė iki kovo ar balandžio mėnesio. Vienoje kameroje su manimi buvo šie žmonės:

1.    Stankevičius — Veisiejų gimnazijos direktorius,

2.    Olišauskas — mokytojas nuo Kapčiamiesčio,

3.    Viktoras Šauklys — kunigas iš Ukmergės,

4.    Jerusevič — kapitonas ar pulkininkas, buvęs Vilniaus miesto komendantas lenkų valdymo laikais.

Kitų dviejų suimtųjų pavardžių neatsimenu.

Jerusevič mokėjo susibelsti Morzės abėcėle. Vieną rytą per kameros sieną mums pranešė, kad toje kameroje yra atvežti apie 1—2 val. nakties iš Lukiškių kalėjimo mirtininkai, nuteisti gerokai anksčiau. Nors kamera buvo greta mūsų, bet mes negirdėjome, kaip juos ten suvedė. Mes buvome tiesiog apstulbinti tokio pranešimo.

Skaityti daugiau: ŽIUPSNELIS PRISIMINIMŲ

ŠTUTHOFO ĮKAITAI

ANTINACINĖ REZISTENCIJA

Jau šit kiek metų tylima apie 46 Lietuvos inteligentus, 1943 m. kovo 16—17 dienomis suimtus ir išvežtus į Štuthofo koncentracijos stovyklą! Žinoma, buvo žmonių, kurie tylėjo, bet dirbo. Jie ramiai rinko duomenis apie išvežtuosius, kaupė medžiagą. Mes turime būti dėkingi Bronei Masaitytei, atkakliai rinkusiai po kruopelę žinutes, aukojusiai tam visą laisvą laiką. Turime dėkoti įkaitų artimiesiems, kurie, patyrę sunkią tremtinių dalią, išsaugojo nuotraukas, asmeninius daiktus. Pasirodė trumpų straipsnių apie vieną kitą žmogų.

Tad kas nutiko tais 1943 metais?

Lietuvių visuomenė griežtai nusistatė prieš SS dalinių kūrimą Lietuvoje, ir šiam principui susiformuoti padėjo antinacinio sąjūdžio žmonės, jų leidžiama, spauda. Tai buvo aktyvioji visuomenės dalis, kuriai rūpėjo Lietuva, jos ateitis. Tai jie— 1941 m. birželio 23 d. sukilimo dalyviai, tai jie priklausė LAF’ui, vėliau — LF (Lietuvių Frontui). Jie nesitaikstė su vokiečių priemonėmis germanizuoti Lietuvą, niokoti jos ūkį.

Čia skelbiama tik dalis medžiagos apie šiuos žmones. Būtų malonu, kad atsilieptų tie, kas juos pažinojo, dirbo kartu. Nauja medžiaga būtų publikuojama papildomai.

1993 metų kovo 16 diena — liūdna 50 metų sukaktis. Šiai dienai pažymėti, pagerbti žuvusių, mirusių įkaitų atminimą, padėkoti gyviesiems, IX forto muziejuje atidaryta ekspozicija.

Štuthofo konclageris

Štuthofo konclageris

Geriausiai šiuos žmones, jų nuveiktus darbus apibūdina J. Brazaitis savo knygoje „Vienų vieni“: „Tai buvo lietuvių duoklė, skaudi duoklė geriausiais žmonėmis už tautos garbę, kuri buvo išlaikyta, suboikotuojant SS legioną ir paverčiant niekais kitas nacių užmačias Lietuvoje“. Susipažinkime su šiais žmonėmis.

Ignas Budrys

Ignas Budrys

Kazys Bauba

Kazys Bauba

Skaityti daugiau: ŠTUTHOFO ĮKAITAI

Po to, kai rašėme

KOMENTARAS MEMORANDUMUI

Valentinas ALEKSA

Antrojo pasaulinio karo metais į Lietuvos istoriją neužmirštamą puslapį įrašė nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėjai dr. Kazys Grinius, prof. kun. Mykolas Jeronimas Krupavičius, prof. Jonas Pranas Aleksa, pasirašydami ir įteikdami 1942 metais „Memorandumą Vokiečių Generaliniam Komisarui Kaune“2, kuriame išdėstomas vokiečių kolonizavimo mechanizmas, administracijos veiksmai žydų ir kitų tautybių piliečių atžvilgiu Lietuvoje.

Dešimtmečius okupacinis sovietinis rėžimas Lietuvoje neleido plačiajai visuomenei susipažinti su šiuo karo metais paskelbtu diplomatiniu aktu. Sovietų ideologai, ištikimai tarnaudami okupacinei valdžiai, dešimtmečiais nepateikdami pilno „Memorandumo Vokiečių Generaliniam Komisarui Kaune“ teksto, įvairiais būdais stengėsi ne tik iškraipyti jo esmę, bet ir apjuodinti šiuos nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėjus. Net paskelbtais buvusioje SSRS valstybėje perestrojkos ir glasnost (pertvarkos ir viešumo) metais istorijos mokslų kandidatas docentas Stasys Laurinaitis rašė: „Aršiausi buržuaziniai nacionalistai ir tokių faktų akivaizdoje toliau ištikimai tarnavo hitlerininkams. Tačiau atviras krašto grobimas ir kolonizavimas negalėjo nesukelti tam tikro lietuvių buržuazijos nepasitenkinimo. Ji taip pat norėjo reabilituotis liaudies akyse, kad padėjo hitlerininkams okupuoti kraštą. Kai kurie buržuazijos atstovai, tarp jų ir žinomi jos veikėjai, kaip J. Aleksa, K. Grinius, M. Krupavičius, užėmė tam tikrą opoziciją okupantų atžvilgiu. 1941 m. pabaigoje ėmė reikštis jų „pogrindinės“ grupuotės, pasirodė laikraštukai, skelbę „pasyvaus pasipriešinimo“ taktiką. Hitlerininkai praktiškai nepersekiojo tokių pogrindininkų, nes jų veikla jiems buvo daugiau naudinga, negu žalinga,— davė pretekstą dar aršesnei kovai prieš aktyvaus pasipriešinimo organizatorius, komunistus ir jų šalininkus.“3

Skaityti daugiau: Po to, kai rašėme

LIETUVIŲ LAISVĖS KOVOS OKUPANTŲ DOKUMENTUOSE

IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ

Niekam ne paslaptis, kad istorinė tiesa dešimtmečiais gaubta slaptumo skraiste, atkakliai skinasi sau kelią į tautos atmintį. Nueina į praeitį ideologizuotos, apologetiškos, sausos ir bedvasės sovietinės okupacijos metais išleistos knygos apie valdančią partiją ir socializmo variklį — „klasių kovas“. Ypač skaudus puslapis lietuvių tautos istorijoje yra pokario metai, kai sovietiniai okupantai kartu su vietiniais totalitarinio rėžimo Lietuvoje diegėjais ir sergėtojais, provokavo brolžudišką kraujo liejimą Lietuvoje, vykdė nusikalstamą tautų naikinimo politiką. Tiesa, nors ir pažeidžiama, slepiama ir nutylima, tačiau neįveikiama. Taip atsitiko ir su Lietuvos laisvės kovotojais.

Laisvės kovotojai sovietinių okupantų ir vietinių aktyvistų koneveikiami, šaudomi, gaudomi ir represuojami atlaikė priešų smūgius. Ilgai slopintas tiesos šauksmas randa deramą atgarsį Lietuvos žmonių atmintyje. Tam pasitarnauja rezistencijos dalyvių, sovietiniuose lageriuose ir tremtyje vargus vargusių žmonių gryni kaip ašara, gyvenimo prasmę vaizduojantys unikalūs atsiminimai. Didelė vertybė, kad jie išsaugoti, kad jie gyvi, nes tai dokumentai, kurie atskleidžia didžiausius XX amžiaus totalitarinio režimo nusikaltimus žmonijai, tampa šio režimo nusikaltimų Lietuvoje liudytojais.

Lietuvių laisvės kovos atsispindi ir okupantų dokumentuose. Jie atskleidžia, kaip okupantai slopino išsivadavimo kovą, ciniškai kėlė savo „nuopelnus“, už tai nesidrovėdami reikalauti net Lietuvos žmonėms skirtų amerikoniškų dovanų. Ypač savivaliavo Lietuvoje NKVD kariuomenės 4-oji šaulių divizija, vadovaujama generolo-majoro Vetrovo. Ji į Lietuvą buvo atkelta 1944 m. rugpjūčio pradžioje, tačiau turėjo kone vienerių metų operatyvinės-baudžiamosios veiklos patirtį. Mat divizija kuo puikiausiai įvykdė TSRS vyriausybės užduotis, tremdama iš gimtųjų vietų čečėnus, ingušus ir Krymo totorius, žiauriai susidorodama su visais įvardinamais tarybų valdžios priešais. Savaime suprantama, kaip ir matyti iš pateikiamų dokumentų, Lietuvoje ji nenuobodžiavo. Kuo nuosekliausiai, žudydama ir represuodama Lietuvos žmones, diegė stalininę tvarką, vykdė nusikalstamas karines-operatyvines operacijas. Lietuvoje buvo stiprinamos NKVD, NKGB, visos represinės struktūros, represuojami ir tremiami gyventojai, kuriamas NKVD užverbuotas ginkluotas pogrindis. Taigi okupantų dokumentai įdomūs ir labai svarbūs ne tik tuo, kad jie atskleidžia pasipriešinimo kovų mastą, bet ir tuo, kad jie atskleidžia pačių okupantų padarytus nusikaltimus.

Šie dokumentai yra Lietuvos valstybiniame visuomenės organizacijų archyve, skelbiami pirmą kartą. Tiesa, pirmasis dokumentas (Vetrov’o laiškas A. Sniečkui) buvo eksponuotas Lietuvos etnografijos muziejuje surengtoje 1988 m. parodoje, skirtoje „Birželio 14-ajai — Vilties ir Gedulo dienai“.

Pateiktų dokumentų kalba netaisyta ir terminologija nekeista.

Vanda KAŠAUSKIENĖ

1991 11 21

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ LAISVĖS KOVOS OKUPANTŲ DOKUMENTUOSE

LIETUVOS PASIUNTINYBĖ MASKVOJE 1926—1940 METAIS

Buvusiuose KGB archyvuose yra išlikusios trys operatyvinės bylos, užvestos Lietuvos Respublikos diplomatinio korpuso nariams: Vladui Natkevičiui (arch. Nr. 413), Leopoldui Bagdonui (arch. Nr. 1679) ir Kazimierui Žvironui (arch. Nr. 4066). Jose pateikiami sekamųjų asmenų biografiniai duomenys, pažymos apie jų sekimą, taip pat daugybė OGPU (tuometinis KGB) agentų pranešimų bei pastebėjimų, kuriuose lyg kaleidoskope atsiskleidžia Lietuvos misijos (taip vadinosi Lietuvos atstovybė) Maskvoje gyvenimas, spalvinga ano laikotarpio atmosfera, charakterių įvairovė bei sudėtinga politinė situacija.

Dauguma agentų, kuriais apsčiai apstatyti visi misijos darbuotojai, yra gana žemo rango, savo duomenis gauna iš vairuotojo, virėjos ir pan; tai atsispindi jų pranešimuose. Tačiau tarp informatorių yra ir Maskvos intelektualų, sugebančių charakterizuoti sekamuosius asmenis. Šiuo požiūriu gana įdomi byloje pateikta ilgalaikio Lietuvos pasiuntinio Maskvoje Jurgio Baltrušaičio charakteristika. Poetas J. Baltrušaitis 1920 metais tampa specialios misijos vedėju, o vėliau — ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju Lietuvos ministru Maskvoje. 1939 metais jį pakeičia V. Natkevičius — paskutinis Nepriklausomos Lietuvos pasiuntinys Maskvoje prieš karą.

Kaip apskritai kiekviena operatyvinė byla, taip ir šios vedamos pamažu artėjant iki užsibrėžtos atomazgos: surinkus kompromituojančią medžiagą, byla paprastai užbaigiama sekamojo asmens areštu arba užverbavimu.

Šiose bylose pateiktoji medžiaga yra labai aktuali, nes aprašomi įvykiai ne tik atspindi visą Nepriklausomos Lietuvos istoriją iki pat tragiškųjų 1940 metų, bet ir išryškina daug analogijų su nūdiena, kai net Lietuvos atstovybė tebėra tame pat pastate — Maskva, Vorovskio g. 24, tik OGPU—KGB veiklos metodai yra daug rafinuotesni.

Cituojamieji tekstai yra išversti į lietuvių kalbą ir pateikti chronologine tvarka, praleidus nereikšmingas smulkmenas. Agentų pranešimuose nurodoma data ir agento slapyvardis. Skliaustuose nurodyti archyvinių bylų numeriai.

Ištrauka iš 1926.09.29 Kauno rezidento laiško INO OGPU:

„(...) Prieš kiek laiko iš Maskvos į Kauną atvyko Lietuvos pasiuntinybės sekretorius Bagdonas. Šitas Bagdonas du ar tris kartus aplankė Lietuvos genštabe informacinį skyrių.“

VVA RKKA budintis, Maskva, 1929.06.29. Akademijos viršininkui. Rytinis raportas.

„20 val. 30 min. sargybinis man pranešė apie įtartiną pilietį, kuris lėtai, įdėmiai žvalgėsi į akademijos aerodromą, vaikštinėjo šiame rajone. Aš susidomėjau gerai apsirengusiu ponu ir ėmiau jį stebėti, tikėdamasis, kad jis sės į tramvajų. Jis praleido du tramvajus, ir aš priėjau prie jo, norėdamas sulaikyti, bet jis parodė man pažymėjimą, dėl kurio aš negalėjau jo sulaikyti. Pažymėjimas Nr. 495 išduotas Lietuvos atstovybės patarėjui Leopoldui Bagdonui, turinčiam teisę į eksteritorialumą. Aš paklausiau, kodėl jis vaikštinėja akademijos aerodromo rajone, jis tai motyvavo grynu oru ir rūmų grožiu. Paskui skubiai pridūrė, kad aerodrome keletą kartų buvo ir skraidė. Pagal intonaciją ir atsakymų formą be tokio pažymėjimo aš jį būčiau areštavęs. Jis atsiprašė už suteiktą rūpestį, ir aš nuėjau nuo jo (...)“

Skaityti daugiau: LIETUVOS PASIUNTINYBĖ MASKVOJE 1926—1940 METAIS

IŠ DAINAVOS AP. PARTIZANO IKSO UŽRAŠŲ KNYGELES

LITERATŪRINIS PUSLAPIS

Garbė — kas miršta už Tėvynę ir Garbė Tėvynei, kad yra kas už ją miršta!

/Vaižgantas/

Uraganai blaškos, viesulai atūžia,
Gailios močių raudos ūbauja su vėjais.
Už sesutės laimę, šviesesnę dalužę,
Už Tėvynės Laisvę broliai mirt išėjo...

 

...Išeinu tau parnešti laisvų žemių saujos. Jei grįšime sveiki,— mes ten sėsime javą ir lauksime prinokusio derliaus; o jei žemė bus drėgna nuo kraujo,— ją supilsime ant kapo didvyrio, mirusio kovos lauke. Tebus ji liudininku kartų kartoms, kad mes negailėjome aukų ir parnešėme kraštui Laisvę...

 

O žeme, o motina mano brangioji,
Šiandien tu puošiesi žiedais ir krauju,—
Jei turtus tavuosius pakeistum man rojum,
Tai būtų taip ilgu, taip liūdna be jų.

48.VIII.12.

Skaityti daugiau: IŠ DAINAVOS AP. PARTIZANO IKSO UŽRAŠŲ KNYGELES

ISTORIJOS KURJERIS

Dabar ten tik motina
Skalbia, skalbia ir skalbia 
Kultuve klevo 
Sūrų nuo ašarų vandenį, 
Nužudytų sūnų 
Kruvinus marškinius.

Ir nei laumės,
Nei drobių audėjos
Neateina talkon.

       Kazys Bradūnas
(J. Brazaitis. Raštai. // Chicago. 1985 m. T. 6. P. 8.)

...Kiekvienas Sąjūdžio narys turėtų tapti tautos ateities kūrėju, kad Tautos egzistencija būtų užtikrinta...

(P. Bartkus—Žadgaila)

...Užsidegimas padaro žmogų gyvuliu, kuris gali eiti per motinos lavoną, o mūsų ideologijoje neturi būti to, kas reikštų žmogaus išsigimimą...

(J. Šibaila—Merainis)

(LTSR VSK archyvas. P. 3. B. 33960. T. 10. L. 217.)

1952—53 m. pogrindis leido 9 laikraščius ir laikraštėlius:

1.    Partizanas — PL sr.
2.    Laisvės žvalgas — TA št.
3.    Laisvės varpas — KA št.
4.    Laisvės žvalgas, Malda girioje — ŽA št.
5.    Prisikėlimo ugnis — PA št.
6.    Svobodnoje slovo — PL sr. rusų k leistas laikraštėlis.
7.    Prie Rymančio Rūpintojėlio, LB biuletenis, L Tarybos biuletenis,— LLKS Tarybos leidiniai.
8.    Aukštaičių kova — Vytauto ap. št.

(LTSR VSK archyvas. F. 3. B. 33960. T. 2. L. 61—2).

Per 1951 m. 4 mėnesius agentų grupės likvidavo 62 partizanus, tame tarpe 25 vadus.

(LTSR VSK archyvas. Operat. b. f. B. 5699/3699. L. 104).