Karys 1971m. 5-6

Jei Lietuvai esant nepriklausomai ten būtų mirę ir palaidoti: Lietuvos prezidentas A. Smetona, gen. V. Nagevičius ir kiti žymūs asmenys, tai juos minėtų ir pagerbtų visa lietuvių tauta. Jiems gi mirus tremtyje, Clevelande — ta pareiga atiteko LVS Ramovės Clevelando skyriui. Greta to, šis skyrius gali teisėtai būti laikomas globėju dr. Jono Basanavičiaus ir dr. Vinco Kudirkos paminklų, kurie yra pastatyti Clevelando Lietuvių Kultūriniame darželyje. Jų biustus Clevelandui padovanojo Lietuvos Karininkų Ramovė, anais — nepriklausomybės laikais. Ir dėka Ramovės valdybos, darželiui planą-braižinį parengė ir padovanojo architektas prof. V. Dubeneckis.

Lietuvos prezidentas ir Vyriausias ginkluotų jėgų viršininkas A. Smetona atvyko iš tremties į JTV, 1941 m. kovo 10 d. Visa Smetonų šeima apsigyveno Clevelande, 1942 m. Čia prezidentas A. Smetona ir jo žmona mirė, čia ir palaidoti.

Gen. V. Nagevičius su žmona, atvykęs iš tremties, įsikūrė Clevelande. Likimas lėmė ir gyvenimą baigti Clevelande. Jis mirė 1954 m. rugsėjo 15 d.

Gen. K. Tallat-Kelpša, buv. Lietuvos kavalerijos viršininkas, irgi atvykęs iš tremties apsigyveno Clevelande ir buvo aktyvus šios kolonijos veikėjas. Sunkiai susirgęs iš ligoninės nebeišėjo. Mirė 1968 m. vasario 22 d., Clevelande.

Clevelando ramovėnai, kurių skyriaus pirmininku jau keletą metų yra Vladas Knistautas, kasmet greta Kariuomenės Atkūrimo minėjimo, kapinių lankymo dieną, po pamaldų bažnyčioje, su būriu kitų, nuveža į mauzolėjų gėlių vainiką, kurį padeda prie prezidento A. Smetonos karsto ir pasako kalbas. Aplanko kapinėse palaidotų ramovėnų, gen. V. Nagevičiaus, gen. K. Tallat-Kelpšos ir kitų, kapus, juos pagerbia įsmeigiant prie kapo po tautinę, trispalvę vėliavėlę. Iš kitur atsilankę svečiai nuvežami į mauzolėjų atiduoti pagarbą Lietuvos prezidentui, mirusiam tremtyje.

Skaityti daugiau: LIETUVOS DALELĖ CLEVELANDE

MOTINA

KALPAS UOGINIUS

Augau Žaliosios pavėsyje. Grybauti, uogauti bei riešutauti moterys ir vaikai būriais eidavo į Žaliąją. Nekartą ir man teko tokiose “ekskursijose” dalyvauti. Kartą, su savo draugu, vienuolikmečiu Jonuku (už kurį tik metais buvau vyresnis), susitarėme patys vieni nueiti Žaliojon pauogauti, vytelių krepšiams pinti parsinešti. Abu buvome mokiniai, drąsūs ir vikrūs berniukai. Ilgai ėję Pyvesos krantu, pasiekėme šilą ir, besmaguriaudami žemuogėm, vis daugiau jų bejieškodami, nutolome nuo pakraščio ir atsidūrėme šile, didelėje žydinčioje gėlių aikštėje. Nesidomėdami gėlėmis, o lenktyniaudami kas pirmas pririnks krepšį uogų, rinkome žemuoges. Ir taip, beuogaudami, nepastebėjome, kaip toli nuklydome šile. Priėjome, vadinamą, Kanalą, kurio krantai buvo apaugę tankiu alksnynu, o už jo, didelėje aikštėje, retokai augo įvairūs medžiai. Saulės spindulių užlieta kita kanalo pusė mus viliojo — manėme, kad saulės atokaitoje rasime dauk žemuogių, todėl nutarėme ten pereiti.

Vos tik kelius žingsnius žengus, Jonukas sustojo: “Žiūr . . . ten . . .” ir, rodydamas pirštu, baigė sakinį: “Ten šuniukas žaidžia.” — “Kliedi. Iš kur čia, girios glūdumoje, gali žaisti šuniukas?” — suabejojau. “Na žiūrėk, žiūrėk, kaip jis vartaliojasi žolėje,” šaukė Jonukas. Tada ir aš pamačiau keistoką šuniuką: didele galva, tamsiomis kudlomis, jis voliojosi žolėje.

Skaityti daugiau: MOTINA

DELEGACIJA Į KYBARTUS,

1940 metų birželio 15-16 dienomis

V. ŠLIOGERIS (Australija)

Pernai paskelbti KARYJE K. K. Morkūno atsiminimai apie paskutinius Lietuvos valstybės žlugimo momentus iššaukė atsiliepimus ir kitų, išgyvenusių tas tamsias ir niūrias dienas, liudininkų. Čia spausdiname plk. V. Šliogerio atsiminimus. Savo laiške redakcijai atsiminimų autorius rašo: “Aš tuomet buvau Kariuomenės Ūkio inspektorium apie 2 metus, o ne prezidento adjutantu, kaip mini K. K. Morkūnas. Kybartų įvykius labai gerai ir maždaug tiek kiek aš prisimenu, teisingai aprašė rašytojas Jurgis Gliauda savo įdomioje knygoje “Agonija”.

Kad visuomenė būtų teisingai, be fantazijos painformuota, pateikiu savo atsiminimus tuo reikalu, gal kai-kurias smulkmenas pamiršau, tačiau, svarbius dalykus gerai prisimenu. Rašau kiek sutrumpintai, be daugelio asmenų pavardžių, nes galiu suklysti.” (Red.)

Kariuomenės štabo v-ko gen. Pundzevičiaus žodiniu įsakymu, duotu man jo kabinete, apie 17 val. , 1940 m. birželio 15 d., aš buvau paskirtas tos delegacijos nariu. Anot jo, aš kaip buvęs prezidento A. Smetonos adjutantas, geruose santykiuose su juo, galėsiąs paveikti, kad jis grįžtų į Kauną. Delegacijos pirmininku buvo Finansų ministeris E. Galvanauskas, nariais — Kavalerijos v-kas b. gen. K. Tallat-Kelpša, Šaulių vadas plk. Pr. Saladžius ir tuomet Kar. Ūkio inspektorius plk. V. Šliogeris — aš. Nors delegacijos siuntimo iniciatyva išėjo iš Kar. Štabo, tačiau ji vyko min. pirmininko A. Merkio įsakymu ir manau, su juo pritarimu, ar nurodymu sudėties atžvilgiu. Delegacijos uždavinys — prikalbinti A. Smetoną grįžti į Kauną. Tačiau, buvo pabrėžta, kad jei jis nesutiktų grįžti geruoju, tai atvežti jį be jo sutikimo. Taip bent buvo suformuluotas įsakymas žodžiu.

Delegacijos uždavinys buvo politinis, ne karinis ir nemalonus, bei komplikuotas. Tačiau, kariai vykdo savo tiesioginių viršininkų įsakymus ir šis buvo pradėtas vykdyti.

Skaityti daugiau: DELEGACIJA Į KYBARTUS,

BIRŽELIO 13-TOJI IR LIETUVOS KARIUOMENĖ

Jau gan daug kartų mūsų spaudoje teko pastebėti tokius pasisakymus: bolševikai okupavę Lietuvą, sunaikino ekonominį krašto ūkį, likvidavo policiją, Šaulių sąjungą, Lietuvos kariuomenę ir pan.

Kaip ten vyko su policija, Šaulių sąjunga ir polit. partijomis, tai jau gal kitų reikalas ir kiti gal pasisakys, ar jau pasisakė.

Tačiau, apie kariuomenę yra mūsų, t.y., buvusių karių reikalas pasisakyti ir kaip tik galima dažniau ir plačiau.

Nors okupantas į Lietuvą žygiavo kaip į Mozės jam paadėtą žemę, t.y., nejausdamas nei Lietuvos kariuomenės, nei kokio išorinio pasipriešinimo, o su artimiausiu kaimynu — Hitleriu buvo atitinkamai susitaręs, tačiau kariuomenė, kokia ji bebūtų, okupantui jau sudarė daug rimtesnę problemą ir prie jos likvidavimo jis ėjo labai atsargiai ir palaipsniui.

Iš karto paleisti — demobilizuoti tokią masę patrijotiniai nusiteikusio jaunimo, buvo nepraktiška ir net pavojinga. Okupanto tikslas buvo — perauklėti, ištempti ant savojo kurpalio kiekvieną gyvą sutvėrimą.

Skaityti daugiau: BIRŽELIO 13-TOJI IR LIETUVOS KARIUOMENĖ

TĖVYNES ILGESIO AIDAI

O Lietuva manoji,
Ilgiuosi aš Tavęs!
Vai kaip dažnai sapnuoju
Žaliąsias lankeles.

Tėvų šalie gimtoji
Kur augau aš kadais,
Ar tu tebedainuoji
Auksiniais vakarais

Ar purpurinės žaros
Beskaidrina naktis?
Sesučių širdys geros
Ar puošias rūtom vis?

Skaityti daugiau: TĖVYNES ILGESIO AIDAI

VOKIEČIŲ KARIUOMENĖS PRASIVERŽIMAS Į LIETUVOS SOSTINES

GEN. ŠT. PLK. K. ŠKIRPA

Su dideliu nusistebėjimu perskaičiau 1941 metais, Vokietijos oficioze — “Völkischer Beobachter”, birželio 30 dienos laidoje, vokiečių karo vadovybės, penkiomis dienomis pavėluotą, sekančio turinio komunikatą (Völkischer Beobachter, 1941 m., birželio 30 d., 2 psl.).

— Panaudojus pačius sunkiausius artilerijos pabūklus, Lietuvių Brastos tvirtovė pateko į mūsų rankas. Birželio 24 d. mūsų kariuomenei puolant buvo paimta tvirtovė, paskutinis priešo atsparos punktas. Žygiuodami pirmyn, vokiečiai pasiekė Vilnių ir Kauną. Abu tie miestai buvo užimti (genommen) dar tą pačią dieną. —

Šitaip suformuluotas komunikatas darė įspūdį lyg Vilnius ir Kaunas tebuvo vokiečių karinių jėgų užimti, kaip ir Brasta, tik po sunkių kovų. Bet mes žinome, jog taip nebuvo ir kad tie Lietuvos centrai tebuvo vokiečių “genommen”, kai jie jau buvo lietuvių sukilėlių išlaisvinti jų pačių jėgomis ir sudėtomis kraujo aukomis, veikiant raudonosios armijos užnugaryje, būtent: Vilniuje — pradėjus sukilimą jau birželio 22 d., o Kaune — naktį iš 22 į 23 d. birželio, kuomet žygiavusios tomis kryptimis Wehrmachto jėgos dar buvo, mažiausiai, kokių dviejų dienų žygio atstume nuo tų Lietuvos sostinių. Štai kaip minėtų svetimų jėgų artėjimas Kauno ir Vilniaus link atrodo pagal pačių vokiečių karo dokumentus:

Kol, po rusų pasienio gynimosi linijos pralaužimo, vokiečiams dar nebuvo paryškėję, ar nesutiks kokio kito rimtesnio rusų pasipriešinimo, kur giliau krašte, jų 16-tos armijos II korpo vadas — turėjęs uždavinį toliau žygiuoti Kauno link — buvo birželio 22 d. vakare suprojektavęs, sekančiai (birželio 23 d.) dienai, operatyvinį įsakymą pagrįstą prielaida, jog korpui gali tekti dar stipriai pakovoti dėl Kauno, pirmiausia, jo buvusių fortų linijoje. Minimo įsakymo projekte (Mic. T 314/91/000051 pagal U.S. National Archives indeksus) pasakyta:

— Tolimesnio Kauno link puolimo tvarka galės būti nustatyta tik birželio 23 dienos būvyje remiantis žvalgybos surinksimais duomenimis apie Kauno tvirtovę ... Jei rusai ją gintų, tai Holmo priekinės rinktinės uždavinys būtų — panaudojant plačiu frontu priartėjimo taktiką prie tvirtovės — surinkti reikalingų duomenų II korpo puolimui pravesti. —

Skaityti daugiau: VOKIEČIŲ KARIUOMENĖS PRASIVERŽIMAS Į LIETUVOS SOSTINES

ESTIJOS, LATVIJOS, LIETUVOS KARIŲ ARGENTINOJE DRAUGIŠKUMO SUTARTIS

Pabaltiečių draugiškumo sutartis Argentinoje

ALGIRDAS GUSTAITIS

Viena Pabaltijo valstybių didesnių klaidų, padarytų jų nepriklausomybės laikotarpyje, buvo stoka artimesnio kultūrinio, politinio, ekonominio ir karinio bendravimo.

Apgailėtinai nesistengta buvo plėsti tarpusavio lietuvių ir latvių supratimo. Per maža remtasi istorine praeitimi.

Senovėje būta vienos baltų (ar aisčių) kalbos. Į bendrą lietuvių-latvių kalbą ypač stiprių skirtumų įnešė vokiečių kolonistai, nuo XII a. pradėję įsikurti Padauguvyje, latgalių, žiemgalių, sėlių ir iš dalies kuršių apgyventose žemėse. Jie vyko iš Gotlando salos, Lūbecko, Bremeno ir kitų Vokietijos vietų. Pirmiausia — pirkliai, paskui jų šeimos, paskui dvasininkai, o jau jų visų tariamai apsaugai — ir vokiečių kariai.

1201 m. pradėjus kurti Rygos miestą, ėmėsi organizuotis tų kolonistų kariai, save vadinę Kristaus karių brolija, vėliau praminti kalavininkais.

Prasidėjo sistemingas šiaurinėse aisčių (baltų) žemėse gyvenusių genčių skaldymas ir pavergimas. Vokiečiai veržėsi toliau į šiaurę, paverginėjo estus. Pagaliau buvo dirbtinai sudaryta latvių tauta su skirtinga latviška kalba, o vėliau ir skirtinga religija. Mažai svetimųjų įtakų tepaliesta augo senoji aisčių (baltų) kalba ir tauta tik lietuvių kiltyse.

Skaityti daugiau: ESTIJOS, LATVIJOS, LIETUVOS KARIŲ ARGENTINOJE DRAUGIŠKUMO SUTARTIS

KARALIUS - KUNINGAS

Praeitis ateičiai!

PETRAS BŪTĖNAS

Terašau apie įvardus ar titulus karalių-kuningą ir kunigaikštį ir su jais susijusius kokius dalykus ar atvejus. Iš šio čia užsimenu ypač tai, ką rašantys autoritetai, lyg ir neturėję praleisti, savo straipsniuose kažkodėl praleido, svarbius, kartais painius valstybės valdytojų titulų reikalus benarpliodami mūsų spaudoje, pradėję prieš 8 metus čia užjūryje. Tos dabartinės titulų bylos pradėjėjas yra aa. Pranas Viktoras Raulinaitis,

— Draugas, 1962.VI.23 metais. Prieš tai buvo LE-oje: apie karalių X. 510 p. 1957 m., o apie kunigaikštį bei kunigą XIII. 355-8 p. 1958 metais. Šios enciklopedinės žinios, jei gerai išsiskaitytos, labai tinka karaliaus ir kunigaikščio bei kuningo - kunigo įvardams įkinkyti į Lietuvos valstybės valdovų titulų klausimo diskusijas bei polemiką, kas norėtų. Apie tai yra pvz. ir K. Būgos raštuose kiek tik nori.

Po 1962.VI.23 metų iš diskutuotojų plačiausiai santraukiškai, vaizdžiai, tolydžio ir iš baltiškosios literatūrinės medžiagos yra parašęs Jonas Švoba (LE-oje jo nėra.) “Lietuvos karalių byla”, — Dirva, 1970 m. 61, 62, 63, 64, 65 nr. Šiame straipsnyje galima rasti ir tuo reikalu rašiusiuosius bei jų platesnes nuomones (ne visų), mūsų karalių-kuningų eilę bei jų vadinimus, net, dėkui, su įvairių šaltinių nuorodomis, kaip ir reikia gerame rašte, nors ir periodikoje spausdinamame.

Skaityti daugiau: KARALIUS - KUNINGAS

Nuo graikų iki mūsų laikų

BALYS PAVABALYS

P r o l o g a s

Aš norėjau prikelti mūzą bent vieną
Iš visų devynių.
Bet pakilo jos visos ir laužias per sieną.
Apsiginti nuo jų neturiu šovinių.
Neturiu gal ir noro nei valios:
Negi pyksiu, kad jos liberalios!

M ū z ų m u z i k a

Euterpė iš lyrikos išmeta lyrą
Ir akmenį širdžiai sutriuškinti rita.
Iš tų šukių visų, kur istorijon byra,
Klija suklijuoja istoriją kitą;
Ir mane, kaip tą šukę, ji laiko
Priklijuotą prie laiko.

Skaityti daugiau: Nuo graikų iki mūsų laikų

5 PĖSTININKŲ DLK KĘSTUČIO PULKO KOVOS TIES SEINAIS 1920 METAIS

KAZYS ŠKIRPA

Gen. štabo pulkininkas

( Pradžia kovo mėn. KARYJE)

Plk. J. Petruitis tą apgailėtiną atsitikimą aiškina šitaip:²³

— Majoras Čaplikas [8 pulko vadas — KŠ] labai vėlai gavo įsakymą ir pradėjo pulti tik apie 12 val. Beržalauky, Kukliuose ir Želvoj 8 pulko puolančios dalys sutiko lenkų stiprų pasipriešinimą. Čia lenkai ir patys buvo pradėję pulti, bet po kurio laiko 8-tam pulkui pavyko užimti Kuklius, Pamarės ir Želvos ežerų tarpeklį. —

Iš to matome, jog 8 p.p. pradėjo puolimą kokias 5-6 valandas vėliau už 5 p.p., kai šis, pastarasis, faktiškai net jau buvo užėmęs Seinus ir po to dešiniuoju sparnu slinko į jam duotą užimti barą. Kitaip sakant, tarp 5 p.p. kairiojo sparno ir 8 p.p. dešiniojo sparno buvo susidaręs platokas tuščias tarpas ties Gibais, kurį lenkai išnaudojo, netik tolimesniam pasipriešinimui, bet mėgino daryti priešpuolius. Lenkų šaltinis konstatuoja:²⁴

— Seinų ir Gibų puolimai nebuvo suderinti laiko atžvilgiu. Tai reiškinys, kuris nuolat pasikartodavo lietuvių kariuomenės padalinių veiksmuose. —

Matyti turėta omenyje 5 ir 8 pulkų veikimo nesuderinimas ginant Juodosios Ančios barą rugsėjo 6-7 dienomis ir vykdant rugsėjo 8 dienos priešpuolį tai linijai atsiimti, priešpuolį, kuris savo pasekmėmis buvo nustūmęs 5 p.p. kone į katastrofą. Panaši nelaimė su juo galėjo atsitikti ir po rugsėjo 13 dienos laimėjimo — pakartotino Seinų atsiėmimo, jei pulkas nebūtų turėjęs rezerve 2 p.p. II bataliono, kurio pagalba galėjo užkišti skylę tarp 5 ir 8 pulkų ties Gibais. Lenkai buvo suspėję atitraukti į Gibus visą 41 pėst. pulko III batalioną su 3 ui. pulko dalimi ir ten įsitvirtinti! kaip parodyta lenkų šaltinio²⁵ schemoje Nr. 7. Be to, jie jau buvo sutelkę Siersko miškuose visą majoro Reliszkos, vadinamą, sudėtinį ulanų pulką.

Skaityti daugiau: 5 PĖSTININKŲ DLK KĘSTUČIO PULKO KOVOS TIES SEINAIS 1920 METAIS

Vokietijos 1939-1945 m. karo aviacija — tautos pasididžiavimas

J. RAPŠYS

Versalio taikos sutartimi, kaip žinome, Vokietijos karo aviacija buvo panaikinta ir, atrodė, kad ji jau niekuomet nebeatsistos ant kojų. Net ir civilinė aviacija buvo uždrausta. Tačiau, gabūs Vokietijos konstruktoriai -inžinieriai nenuleido renku ir rado būdus statyti sportinius ir keleivinius lėktuvus. Didelė dalis lėktuvų firmų išsikėlė į užsienį: Šveicariją, Daniją, Švediją, Rusiją ir ten konstruktavo lėktuvus. Jaunimas nukreipė savo dėmesį į sklandymą.

Perėmus Hitleriui Vokietijos valstybės vairą į savo rankas, tuojau buvo sulaužyta Versalio taikos sutartis ir lėktuvų gamyba buvo išvystyta pilnu tempu. Sąjungininkų padarytas didelis šuolis į priekį lėktuvų gamyboje, per netikėtai trumpą laiką, pavytas ir net pralenktas. Sukonstruotas JU-87 kaip puolantis (smingant) žemės taikinius lėktuvas ir, 1938 m. jau išbandytas JU-88, iki karo pabaigos išsilaikė kaip vienintėliai patikimi lėktuvai (Sturzkampfflugzeuge). Jų dėka Vokietijos karo aviacija pirmaisiais karo metais vyravo ore.

Vokietijos karo aviacijos galva buvo maršalas Goeringas. Goeringas nebūvo išmokslintas specialistas, bet, galima sakyti, labiau buvo laikomas politiniu įrankiu. Goeringas norėjo, kad aviacija būtų atskirta, savarankiška ginklų rūšis ir būtų lygiai traktuojama su sausumos kariuomene ir karo laivynu. Vokietijos karo laivynas norėjo, kaip ir kitų valstybių laivynai, jam priklausančios aviacijos, bet Goeringas griežtai užprotestavo, sakydamas: “visi, kurie skraido, man priklauso.” Goeringas manė, su savo galinga aviacija sunaikinti visus priešus, kur tik jie pasirodytų. Jis galvojo tik apie puolamąją aviaciją: smingančiuosius lėktuvus ir naikintuvus.

Prasidėjo ginklavimosi rungtynės tarp sausumos kariuomenės, laivyno ir aviacijos ir, reikia pabrėžti, kad glaudaus bendradarbiavimo tarp tų trijų ginklų rūšių nebuvo. Taip pat reikia pasakyt, kad net ir aviacijos skraidančiame personale buvo daug aviacijos generolų priešingų Goeringo samprotavimams.

Vokietijos karo aviacija karo pradžioje turėjo:

1180 — bombonešių 480 — naikintuvų 366 — smingančiųjų kovos lėktuvų 40 — kovos lėktuvų 379 — tolimos žvalgybos lėktuvų 342 — artimos žvalgybos lėktuvų 240 — laivyno lėktuvų 552 — transporto lėktuvų 55 — ypatingų lėktuvų

Taigi, iš viso 4405 lėktuvus, neskaitant, žinoma, mokomųjų lėktuvų.

Skaityti daugiau: Vokietijos 1939-1945 m. karo aviacija — tautos pasididžiavimas

Tremties Trimitas

Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wisc.

PAS PŪTVIEČIUS

š.m. kovo 7 d. šv. Jono parapijos salėje, Toronte, įvyko Pūtvio š. kp. metinis susirinkimas. Be įprastų kuopos valdybos narių pranešimų, įvyko valdomųjų organų rinkimai. Pirmininku perrinktas kuopos garbės š. St. Jokūbaitis. Į valdybą išrinkti sekantieji šauliai-ės: P. Jonikas — vice-pirm., R. Daugėlienė — sekretorė ir moterų vadovė, J. Mockus — iždininkas, J. Astrauskas — parengimų vadovas, J. Baranauskaitė ir A. Girdvainis — jaunimo vadovai.

Į kontrolės komisiją išrinkti šauliai: J. Česėkas, dr. K. Liutkus ir J. Jankaitis, o į garbės teismą: savano-ris-kūrėjas Kazlauskas, V. Bačėnas ir J. Jankaitis.

Buvo pasveikinti veiklūs šauliai Z. ir P. Jonikai, švenčią 25 metų vedybinio gyvenimo sukaktį.

Už sėkmingą kuopos atstovavimą sportinio šaudymo rungtynėse nuoširdžiai paplota sportinio šaudymo sekcijai ir jos vadovui š. V. Keturakiui. Šaudytojams buvo įteikti pažymėjimai ir juos gavo šauliai: Eug. Sičiūnas, G. Daugėla, A. Girdvainis, A. Navickas ir R. Daugėlienė.

Kuopos valdyba už pareigingumą padėkos lapais apdovanojo iždininką š. J. Mockų ir sav.-kūrėją š. V. Štreitą.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

SŪNAUS NEBETURIU

(1945 metai. Eilėraštis iš pavergtos tėvynės)

Ruduo. Po kojom lapai šlama.
Taip liūdna, taip skaudu.
Jau niekas neištars man— mama!
— Sūnaus jau neturiu.

Šią baisią, juodą naktį
Prikėlė su trenksmu.
Enkavedistai sūnų išgabeno
Nežinomu keliu.

Parpuolusi ant kelių
Veltui pasigailėjimo prašiau.
“Sūnus juk nieko pikto nepadarė,
Paleiskit jį, paleiskit”, — maldavau.

Budeliai pasigailėjimo nežino.
Tik trenkė man kumščiu.
Kai atsipeikėjau — sūnaus nebuvo
— Viena gulėjau ant grindų.

Viešpatie, kaip ilgai mindžios jie mūs' žemę?
Kaip ilgai laistys ją krauju?
Kur jieškoti, kur surasti sūnų,
Kaip išplėšti jį iš budelio nagų?

Šaulė Tremtyje

“Sugrįžę paukšteliai čiulbės visada, visada. . .
Tau, mano Mamyte, gražiausia, gražiausia diena!”

“Šaulė Tremtyje” sveikina visas lietuves motinas, nes lietuvės moterys išlaikė lietuvybę. Jos, sukdamos ratelį, išmokė savo vaikus skaityti iš draudžiamos lietuviškos maldaknygės. Jos įdiegė į jautrias savo vaikų širdeles Gėrio ir Grožio daigelius, išmokė mylėti Dievą ir Tėvynę.

Ne rožėmis, bet dažnai dygiais erškėčiais buvo nuklotas lietuvės motinos gyvenimo kelias. Dažnai skausmo kalavijai varstė jų širdis, kai palaiminusios išleido sūnus savanorius Lietuvos laisvės ginti. Ką jos jautė, kai okupantai suiminėjo, kankino ir žudė nekaltus jų vaikus? Kai turgaus aikštėj matė išniekintus sūnų partizanų kūnus? Ką išgyveno ji, kai užkaltam vagone ant jos rankų užtroško josios kūdikis? Kai Sibire badu mirė jos maži vaikai, o ji nei kąsnelio juodos duonos neturėjo jiems paduoti? O pagaliau ar ir šiandien dažnai skausmu neplyšta lietuvės motinos širdis, kai viskuo pertekę josios vaikai save moraliai smukdo ir žudo?

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

— Plk. Kazys Pranckonis, Lietuvos kariuomenės sav. - kūrėjas, mirė gegužės 12 d., Baltimorėje.

— Gen. Edwin Burba, vykdamas į Morehead universiteto iškilmes, žuvo lėktuvo nelaimėje su dviem kitais karininkais. Laikraštis “Inquire” rašo, kad nelaimė įvyko dėl audros. Gen. Burba, kilęs iš Lietuvos, žuvo 10.29.70, Kenova, W. V.

— Sgt. C. Stanulus, iš Onarga, UI., karo mokyklos kadetas, už gerą mokymąsi, elgesį ir drausmę yra gavęs tradicinius Guardian akselbantus. Be to, jis gavo premiją už parašytą apie kariuomenę poemą.

— Pvt. Robertas Sebastian, kurio tėveliai gyvena Marquette Parke, baigė dviejų mėnesių specialius pėstininkų kursus, Fort Lewis, Wash, bazėje.

— Kpt. Petras K. Bojevas, prieš metus žuvęs P. Vietname, mirties metinių proga buvo prisimintas Čikagoje šeimos ir artimųjų pamaldomis ir lietuvių šv. Kazimiero kapinėse paminklo pašventinimu. Paminklas, meniškas ir prasmingas, visiems primins, kad čia ilsisi garbingas Lietuvos sūnus, paaukojęs gyvybę už Amerikos ir viso pasaulio laisvę.

— Vytautas Navickas, išbuvęs 2 metus JAV karinėj tarnyboje, sveikas ir laimingas grįžo į Čikagą pas tėvus, kuris įstojo dirbti Hartware bendrovėje mašinistu. Jis ilgesnį laiką tarnavo Italijoje.

— Paulius Mitalas grįžo į namus Bedford, Ohio. JAV armijoj tarnaudamas buvo ilgesnį laiką Pietų Korėjoje, kur dirbo 8-tos armijos štabe.

Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

DAINELĖ GIMUSI NETYČIA

Algimantas Baltakis, 1965

Jis buvo vyras padorus,
Tik jam labai nesisekė.
Jam dvidešimt ir penkerius,
Kažkaip netyčia, įsegė.

Jis kasė anglį po žeme
Ir kirto mišką taigoje.
Geri draugai ir net šeima,
Netyčia jį palaidojo.

Ką liepė jam, tą darė jis
Ir kailį sveiką išnešė.
Tik prižiūrėtojas dantis,
Kažkaip netyčia, išmušė.

Užmiršo pavardę jisai,
Atsiminė tik numerį.
Bet iš netyčių ir tasai,
Kur nemirtingas, numirė.

Pasakė vyrui be dantų:
Esi nekaltas visiškai.
Esi reabilituotas tu
Ir dvasiškai ir fiziškai.

Jis tyčia grįžo pėsčiomis,
Aplink žydėjo vasara.
Tik iš netyčių, raukšlėmis,
Karšta riedėjo ašara.

Aš jį netyčia pamačiau
Ir apdainuoti ryžausi,
Kad dingtų užmaršty greičiau
Tasai baisusis “netyčiomis”.

Karinės Žinios

YPATINGOS PASKIRTIES DALINIAI

B. B.

1961m. balandžio mėn. prezidentas Kennedy įsakė suorganizuot “Special Operation Forces” — SOP, kurios turėtų būti vartojamos diversiniams veiksmams, kad užkirstų kelią komunistinei infiltracijai įvairiuose kraštuose. SOF yra jau veikę 28 kraštuose, įskaitant Laos, Cambodią, Thailandą, Peru, Guatemalą, Ispaniją, š. Korėją, Vietnamą. “Jei galėtume pradėti veikti pirm negu komunistai suspėja įsitvirtinti, išvengtume Vietnamo pavyzdžio” — pareiškė aviacijos brig. gen. Leroy J. Manor, kuris vadovavo 100-tui desantininkų, bandžiusiems amerikiečių belaisvių išvadavimą iš Sontay stovyklos, 23 mylias atstu nuo Hanojaus.

1962m. pavasarį, amerikiečiai, persirengę civiliais vietnamiečių drabužiais, paženklintais Pietų Vietnamo ženklais lėktuvais, puolė džiunglėse esančius Vietkongo jėgų telkimo punktus. Jei SOF daliniai būtų buvę pasiųsti į atitinkamas Vietnamo dalis, panašiose sąlygose ir tais pačiais uždaviniais 1956 m., konfliktas būtų senai baigtas.

Kai 1964 m. komunistai pradėjo slaptą infiltraciją į Thailandą, buvo pasiųsta 32 vyrų aviacijos grupė, kuri suorganizavo kelis šimtus lėktuvų sekimui ir bombardavimui, dienomis ir naktimis, komunistų partizanų telkinių. Tuo būdu buvo užkirsti skverbimosi keliai, sunaikinti išteklių ir tiekimo sandėliai. SOF, grupėmis po 6 vyrus, giliai komunistinių jėgų užnugaryje, kliudė įvairiais būdais transportus ir susisiekimą, sekė ir pranešinėjo priešo jėgų telkimo kryptis ir vietas ir saviems bombonešiams nurodinėdavo taikinius vietoje.

Šiaurės Korėjoje, SOF nustatinėjo pagrindines priešo telkimosi kryptis ir vietas puolimui. Dėka to, laiku ir atatinkamai buvo reaguojama, išvengiant netikėtinumų.

Atsargos plk. F. Pronty, aprašo, kaip 1950 m. Tibete, SOF daliniai organizavo ūkininkus pasipriešinimui kiniečių invazijai. Pavyko apginkluoti apie 42,000 vyrų tibetiečių. SOF skraidindavo tibetiečius per Japoniją į Colorado augštumas, kur buvo panašios sąlygos į Tibeto ir ten juos apmokydavo, iš kur, juos apginklavę, perskraidindavo atgal į Tibetą. 1960 m. numušus U-2 virš Rusijos, prez. Eizenhoweris šį parengimą sustabdė.

Skaityti daugiau: Karinės Žinios

Kronika

PARTIZANAI ATEINA Į KNYGAS

J. Gliaudos “Aitvarai ir giria”

Vaikščiojai pelkėmis? Žinai, kas yra liūnas? Matei šlapiuose žalumuose prasmengantį gyvą žmogų? Bandei šokinėti nuo kupsto ant kupsto, nuo kelmelio iki grimstančių vandens lelijų šaknyno ? Kai dumblas skverbiasi kiaurai, jis pamažu džiūsta, išdžiūvęs peršti, lyg svilina kūną, norisi kasytis, maudytis. Perbridęs liūnuojantį pelkyną iš tolo atsiduosi pelkiniu tvaiku.

Aš tai vaikščiojau, Labanoro apylinkėse. Sutarę vėžiauti keli gimnazistai, nutarėme perbristi per ežero sąsmauką. Vos, vos išsilaikiau nenuvažiavęs į liūną, o dumblas jau buvo mano burną pasiekęs. Tačiau, beveik nuosavose pelkėse Vilkaviškio apylinkėse noriai braidydavau; buvau atradęs takelį iki ežerėlio prieiti, o tenai atsitūpęs valandomis stebėdavau laukinius paukščius.

J. Gliaudos aprašytas dviejų partizanų bridimas per pelkes ir liūną, kuo prasideda “Aitvarai ir giria”, yra įtikinantis. Tiedu per Laukesos pelkes brendantieji žvalgai partizanai, Dobilas ir akiniuotas Viršila, yra vieni pagrindinių knygos veikėjų.

Laukesos pelkės driekiasi Tauragės ir Pagėgių apskrityse, apie 11 km į šiaurę nuo Smalininkų miestelio ir apima apie 15 km2 ploto. Spaudos draudimo laikais ten buvo viena iš mūsų knygnešių slėpynių.

Jųdviejų kalboje tuometinės partizaniškos mintys: mylėti reikia ginklo brolius, ne merginas, šalčio nereikia bijotis, nes tai partizanavimo dalis. Atlanto Charta rašyta ant popieriaus, ne vėjo blaškomų lapų. Jie gyvena laisvės sargyboje. Čia garbingiau, negu kokiam ruskeliui šiltame kambaryje padlaižiauti (15-16 psl.).

Tuo tarpu, partizanė Aista jau trys mėnesiai kaip guli. Ji brido per Laukesos pelkes basa, įsidūrė ir koja negyja. Būdama pas ryšininkę Anelę susitiko su kito partizanų dalinio Banioniu, kuris nori apjungti visus partizanus ir prašo, kad Aista perduotų savo partizanams raštelį, kviečiantį apsijungimo pasitarimui.

Taip pradedama romano intryga. Betyrinėjant partizanų apjungimą stribams į nagus pakliūva partizanas Dobilas. Jis baisiai kankinamas, tačiau neišduoda nieko. Partizanai palaidoja bažnytkaimyje numestus partizanų lavonus, tarp jų ir ryšininkės Anelės; puola stribus ir nemaža jų nudeda.

Intryga auga, nes, pagaliau, išaiškinama, jog Banionis joks partizanas, o stribų vyresnysis. Jis suima partizanų vado žmoną su sūneliu, sūnelį pasilieka įkaitu, žmoną su stribų sugautu partizanu Dobilu siunčia pas partizanus, kad tie pasiduotų, kitaip bus nužudytas partizanų vado sūnelis. Atsilygindami partizanai gyvą sugauna stribų vyresnįjį Banionį, kurį atsiveda pas save į būstinę, kad tas nugabentų partizanę Aistą į ligoninę, nes koja gali pradėti gangrenuoti. Banionis anksčiau buvo susukęs Aistą meilės pinklėmis. Serganti Aista, patyrusi kas yra jos meilužis, atsisako su juo eiti į ligoninę, o klastingajam Banioniui ji paleidžia kulką į galvą.

Skaityti daugiau: Kronika

Partizanai: istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

Karys 1971m. 5-6 Turinys, metrika

LIETUVOS DALELĖ CLEVELANDE