_files/I-Laisve-1972-54(91)-1.jpg)
T U R I N Y S
Skaitytojų žodis .................................................. 2
Juozas Kojelis: Tezės, aksiomos ir pagundos lietuviškame dialoge .. 4
Zenonas Ivinskis: Veiksniai, apsprendę mano pasaulėžiūrą ......... 13
Adolfas Damušis: Profesorius Zenonas Ivinskis .................... 15
Antanas Klimas: Nesibaigiąs ginčas: baltų ir slavų kalbų santykiai 21
Dr. C. M.: Sovietinamas Lietuvos žmogus .......................... 33
Solidarumas su tauta ............................................. 39
Laisvinimo veiksniuose ........................................... 46
Lietuvių Fronto Bičiulių gretose ................................. 54
Spauda, radijas, knygos .......................................... 62
“Į Laisvę” vedamieji ............................................. 79
PDF 
Fotografinė kopija 
BOX 
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1972 54(91)
Lietuva atgims
Linkėjimai “Į Laisvę ir visiems LF bičiuliams būtų: išlaikyti gyvą lietuvišką laisvės kovūnų dvasią ir stiprinti pastangas, kad mūsų tauta, eidama per išeivijos ūkanas ir audringą šių dienų pasaulį, laimingai pasiektų laisvės ir nepriklausomo gyvenimo. Remkime savo veiklą į prof. Šalkauskio nužymėtus ideologinius principus: lietuvybę, krikščionybę ir demokratiją. Mūsų pasaulyje tiek daug bedieviškos nihilistinės dvasios; turime budėti, turime kovoti, turime nepailsti. O svarbiausia, turime neprarasti gyvo tikėjimo Visagaliu, jog jo globoje atgims Lietuva ir atsinaujins visas pasaulis.
Labai liūdna, netekus bičiulio prof Zenono Ivinskio. Jį mylėjau, kaip savo brolį. Viešpats suteiks jam amžiną laimę, kurios jis troško ir kurios jis nusipelno. Saugokime ir branginkime likusius LF kovos veteranus, prašydami Dievulio duoti jiems jėgų, sveikatos ir ilgiausių metų.
Dr. Vytautas A. Dambrava
Buenos Aires, Argentina
“Į Laisvę” laukiama
“Į Laisvę” visada laukiu ir sulaukęs skubu versti lapą po lapo, nes jų kiekviename yra vis kas nors įdomaus, širdžiai mielo . . .
Kun. Bronius Liubinas
Kaiserslautern, Vokietija
Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS
JUOZAS KOJELIS
Ne tik dainos, muzika, rūbų stilius ir šukuosena išgyvena tam tikrus populiarumo ir nuosmukio bangavimus, bet taip pat posakiai, frazės ir atskiri žodžiai. Dar taip neseniai visomis kalbomis (gal išskyrus rusiškai) visais linksniais ir skaičiais buvo kaitomas žodis dialogas. Jis rašalu tekėjo nuo žurnalistų ir grafomanų plunksnų, plaukė nuo lūpų visuomenininkų, politikų, įvairių hipokritų ir šiaip visokio plauko oratorių. Net Bažnyčia panūdo leistis į gyvesnį dialogą su bedieviais ir komunistais.
Šiuo metu populiarumo biržoje dialogo akcijos gerokai kritę, tačiau žmogiškųjų ir specialiai lietuviškųjų rūpesčių problematikoje be lietuviško dialogo išsiversti neįmanoma.
Dialogas esmiškai yra kolektyvinė tiesos ieškojimo priemonė. Jis gali turėti įvairių variantu ir įvairiems tikslams tarnauti. Lietuviškas dialogas spaudoje, visuomeniniame, politiniame, o taip pat ir kultūriniame gyvenime irgi reiškiasi įvairiausiais pavidalais. Pabandykime, panaudodami konkrečius pavyzdžius, su vienu kitu iš tų pavidalų susipažinti.
Skaityti daugiau: TEZĖS, AKSIOMOS IR PAGUNDOS LIETUVIŠKAME DIALOGE
ZENONAS IVINSKIS
Pilnesniam mirusio dr. Z. Ivinskio patinimui, duodame jo paties pasisakymą apie veiksnius, apsprendusiusjo pasaulėžiūros susiformavimą. Profesoriaus rašinys tilpo dr. Juozo Prunskio redaguotame ir Lietuviškos Knygos Klubo 1948 m. išleistame kultūrininkų pasisakymų rinkinyje “Mano pasaulėžiūra”
Redakcija
Kai aš dabar, stovėdamas ant pusšimčio ribos, “istoriškai” apmąstau, kas yra labiausiai prisidėję prie mano turimos pasaulėžiūros susiformavimo, randu keletą reikšmingų ir man brangių elementų.
Nostalgiškoj šiandieninės tremties aplinkoje mano žvilgis tuoj krypsta į anuos Minijos - Babrungo krantus, kuriuose kūdikiu bėginėjau. Nors augau už pusantro kilometro nuo Plungės, kuri mano vaizduotėje — su savo pora tūkstančių žydų — ilgai pasiliko tikru “miestu”, bet prie jo visai nepritapau. Pasilikau perdėm Žemaičių kaimo ūkininko vaikas, kuriam vaizdingi pasakojimai apie “baidymus” jaujose, kalbos apie pamiškių - paupių laumes, gąsdinimai apie vaikščiojančias “žvakeles”, visoki atsitikimai apie slogučius, aitvarus ir kt. nuo pirmųjų kūdikystės dienų yra palikę giliai įsispaudę sąmonėn, juo labiau, kad aš, penkerius metus į gimnaziją vaikščiodamas iš gimtų namų, nuo anos aplinkos vis neatitrūkau.
Skaityti daugiau: VEIKSNIAI, APSPRENDĘ MANO PASAULĖŽIŪRĄ
1908 m. gegužės 25 d. - 1971 m. gruodžio 24 d.
ADOLFAS DAMUŠIS
Prof. Zenono Ivinskio mirtį jautriai pergyveno ne tiktai artimieji, bet ir didelė visos lietuvių tautos dalis ir tremtyje, ir okupuotoje Lietuvoje. Jaučiame liūdesį, netekę vyro, kuris buvo labai pajėgus mūsų tautos laisvės kovose ir mūsų pastangose išsivaduoti iš primestos okupacijos.
Kun. V. Šarka, pranešdamas biuletenyje savo plačiai išblaškytos europinės parapijos lietuviams apie prof. Z. Ivinskio mirtį, trumpai supažindinęs su biografiniais duomenimis, rašo: “Zenonas Ivinskis visada buvo giedras, malonus, paslaugus, šviesus, aštraus proto, gilaus įžvalgumo, nepaprasto kruopštumo, didelės energijos, gilaus tikėjimo, didžios tolerancijos vyras, kuris mokėjo džiaugtis kiekvieno lietuvio ir visos Lietuvos laimėjimais".
Bonnos u-to rektorius viešame nekrologe, tilpusiame Bonnos dienraštyje, šiltai apibudina prof. Zenoną Ivinskį kaip žmogų, kaip nuostabų dėstytoją ir savo darbais pagarsėjusį pasaulinio masto istoriką.
Būdamas laidotuvėse ryškiai pajutau iš visos eilės Europos valstybių atvykusių lietuvių, kad Zenonas Europoje buvo vienas iš centrinių asmenų, kad ir nerinktas ir nebalsuotas. Savo raštais, savo paskaitomis Studijų savaitėse, savo asmenybe jis buvo laimėjęs visų protus ir širdis. Taip atrodė, kad visi džiaugėsi jo giliai ariama vaga, bet štai artojas buvo pašauktas ir arimas liko nebaigtas. Visuomenę jaudino ne tiktai brangaus ir vertingo asmens netekimas, bet taip pat ir daugybė neužbaigtų, naudingų ir reikalingų darbų ir projektų, kurių autorius bei vykdytojas Zenonas buvo. Visi lyg jautė, kad, Lietuvai esant okupacijoje, prof. Ivinskio istorijos darbų objektyvumas ir faktų kalba okupantui buvo nepasiekiama tvirtovė.
Skaityti daugiau: PROFESORIUS ZENONAS IVINSKIS
ANTANAS KLIMAS
Retai kuriuo klausimu lyginamojoje indoeuropiečių (sutrumpintai: ide.) kalbotyroje yra išlieta tiek rašalo ir tiek popieriaus lankų pripildyta, retai kuria tema yra pirirašyta tiek nesąmonių kaip mūsų nagrinėjamąja tema.
Pirmiausia tuojau kyla klausimas: kodėl gi taip yra? Atsakymas galėtų būti ir labai ilgas, bet mes čia pasitenkinsime suminėdami tik pačias stambiausias priežastis:
1. Abi šios ide. kalbų šeimos šakos yra labai konservatyvios, taigi, abi yra išlaikiusios daugelį bruožų, paveldėtų tiesiog iš ide. prokalbės. Tie paveldėti bruožai ir daro jas kai kuriais atvejais “panašiomis” į viena antrą, tuo tarpu kai visos kitos gyvosios ide. kalbos laiko bėgyje yra taip pasikeitusios, kad ir jų iš prokalbės paveldėti panašumai jau nebeatrodo, bent iš pirmo žvilgsnio, panašumais.
2. Abi šios kalbų grupės yra užrašytos, užrekorduotos, palyginti, labai vėlai. Kai hetitų kalbos dokumentai siekia net apie 1800 pr. Kr., kai senųjų indų kalbos paminklai siekia gal ligi 1000 pr. Kr., kai graikų kalbos pirmieji šaltiniai jau paliudyti apie 1350 pr. Kr. (vad. Mikėniškoji graikų kalba, arba linijinio B. rašto įrašai), tai slavų kalbų pirmieji rašytiniai šaltiniai siekia tik 9 šimtmetį po Kr., o baltų kalbų — tik apie 1400 m. po Kr. (prūsų kalbos Elbingo žodynėlis). Taigi, beveik nieko neturima paliudyti šių kalbų vystymosi eigai ligi tik paskutiniojo tūkstantmečio.
Skaityti daugiau: NESIBAIGIĄS GINČAS: BALTŲ IR SLAVŲ KALBŲ SANTYKIAI
Dr. C. M.
Vasaros pradžioje teko sutikti iš pavergtos Lietuvos Amerikon atvykusį vaikystės draugą, dar netgi šiek tiek tolimą giminaitį. Abu gimę nepriklausomoje Lietuvoje, vokiečių okupacijos metais dar spėjome ir gimnazijos mokslo paragauti. O paskui mūsų keliai išsiskyrė. Aš išaugau ir išsimokslinau Vakaruose, jis— rusų komunistų okupacijoje. Abu pasiekėme tokį pat mokslo laipsnį, nors kiek ir skirtingose specialybėse. Susitikimas buvo netikėtas ir jautrus, tačiau pokalbyje pajutau šaltą santūrumą. Kitame susitikime jis kiek “atšilo”, ir ramioje, nuošalioje vietoje įsitraukė į, atrodo, gan nuoširdų pasikalbėjimą. Surašiau jį sąžiningai, be pagražinimų ir perdėjimų, kad nors kiek plačiau atsivertų sovietinamos Lietuvos žmogus. Ar jis tipingas pavergtos Lietuvos vidurinės kartos inteligentui, tesprendžia mūsų politikai, sociologai, psichologai.
Tarp mūsų vyko toks pasikalbėjimas:
— Lietuvą valdo rusai.
— Lietuvoje viską mes patys darome. Rusai nenurodinėja, ką daryti.
— Kiek mums žinoma, rusai net lietuviais komunistais nepasitiki.
— To sakyti negalima. Partija ir vyriausybė Lietuvoje turi pilną laisvę daryti visa, kas Lietuvos respublikai naudingiausia.
— Pažįstant komunistinę santvarką, kur viskas baisiai centralizuota, o be to, turint galvoje, kad Lietuva yra okupuotas kraštas, man būtų sunku patikėti, kad Maskva nelaikytų Lietuvos kietoje kontrolėje.
— Negalima sakyti, kad centralizacijos nebūtų. Bet mes turime teisę tyrinėti, rodyti iniciatyvą, daryti siūlymus. Didesniems projektams, žinoma, Maskvos patvirtinimas reikalingas.
Skaityti daugiau: SOVIETINAMAS LIETUVOS ŽMOGUS
SOLIDARUMAS SU TAUTA
► Partizano idealas realybėje
► Rusifikacijos tempas spartėja
► Stipendijas skirti Sibiro lietuviams
► Iš Lietuvos į Jungtines Tautas
LAISVINIMO VEIKSNIUOSE
► Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto seimas
► Naujų kelių ieškojimas Lietuvos laisvinimo darbe
► Jaunieji kovoje prieš okupantus
► Amerikos Lietuvių Tarybos suvažiavimas
► Su Lietuvos byla į svetimuosius
LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE
► Prof. dr. Zenonas Ivinskis
► Iš LFB vyr. tarybos nutarimų
SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS
► Amžinoji laisvės giesmė
► Raganų medžioklė tebevyksta
► Prof. dr. Zenono Ivinskio darbų bibliografija
► Atsiųsta paminėti
“Į LAISVĘ” VEDAMIEJI
► Skelbti paliaubas
► Bendruomenė turi
SOLIDARUMAS SU TAUTA
Idealus žemėje galima lyginti su žvaigždėmis danguje. Jei danguje nebūtų žvaigždžių, nebūtų įmanoma vietos orientacija ir didžiosios kelionės į laiko ateitį nebūtų galėjusios įvykti. Jei žemėje nebūtų idealų, nebūtų įmanoma prasmės ir tikslo orientacija ir žmogus nebūtų pasiekęs tokio didybės ir galybės laipsnio, kokiame jis yra šiandien. Žmogus be idealų būtų žmogus be žmogaus veido. Tik idealai padaro žmogų žmogumi ir tik idealai apsprendžia jo žmogiškąją vertę.
Idėjos nemiršta
Laisvė yra žmogaus egzistencijos sąlyga. Tik laisvėje žmogus yra pilnas, išsamus ir visapusiškai kūrybingas. Alkano žmogaus sąmonė sukoncentruota į duoną, o pavergto — į laisvę. Nei duona, nei laisvė negali atstoti ar pavaduoti viena antros. Pirmoji yra biologinė sąlyga, antroji — dvasinė. Sotus, bet pavergtas žmogus nėra laimingas, lygiai negali būti laiminga laisva, bet alkana dvasia. Ženklai per daug ryškūs, kad nepastebėtum, jog šiuolaikinis žmogus yra nepatogioje situacijoje: reikia apsispręsti ir viešai angažuotis arba už visišką duoną — biologinį egzistencijos pradą, arba už totalinę laisvę — idėjinį egzistencijos pradą. Didieji ir galingieji nedviprasmiškai pasisako už biologinį pradą, kada mažieji ir silpnieji — už idėjinį. Galijotų ir Dovydų kova tebevyksta. Galijotai, ginkluoti moderniosios komunikacijos technika ir neribotu kapitalu abiejose pasaulio dalyse visu įniršimu bando nugalėti silpną Dovydą, ginkluotą tiktai laisvės idealo nemirtingumu.
Maironis yra pasakęs, kad “idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės”. Taip, nemiršta, bet žmogus nebūtų žmogumi, jei nebandytų nemirtingumą numarinti ar bent užnuodyti iki neveiksmingumo. Todėl šiandien idealai, kurių vedama žmonija atėjo iki dabartinės kryžkelės, yra nuvertinami, nuprasminami, įstatomi į klaidingas premisas klaidingoms išvadoms gauti, išjuokiami, iškoneveikiami ir begėdiškai klastojami. Ir visa tai, deja, daroma humanizmo vardu, žmogaus gyvenimo tikslui žemėje įprasminti.
Skaityti daugiau: PARTIZANO IDEALAS REALYBĖJE
Iš Rusijos atsiųsti varovai, Lietuvoje įsikūrę kolonistai ir prisiplakėliai iš pačių lietuvių tarpo spartėjančiu tempu vykdo okupuotoje Lietuvoje “socializmo statybą”: smurtu ir prievarta verčia Lietuvos žmones vilkti komunizmo ir ateizmo sienojus, kad kuo veikiau išaugtų rusicizmo pastatas, kurin būtų suvaryta visa lietuvių tauta.
Komunistinė kultūra
Ateizmas, komunizmas ir rusifikacija — visa tai okupantai skiria į kultūrinio darbo sritį. Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos centro komitetas per Lietuvos KP centro komitetą spaudžia miestų ir rajonų komitetus ir “pirmines partines organizacijas” “ . . . imtis visų priemonių, kad būtų įgyvendinti TSKP XXIV ir Lietuvos KP XVI suvažiavimų nutarimuose keliami tolesnio kultūros vystymosi uždaviniai, kad būtų šalinami kultūros įstaigų darbo trūkumai. Visa kultūrinė veikla rajonuose turi būti geriau ir sumaniau panaudota partijos XXIV suvažiavimo nutarimų propagavimui, komunistiniam, internacionaliniam ir ateistiniam darbo žmonių auklėjimui”.
Toliau tame pačiame Lietuvos KP centro komiteto nutarime dar smulkiau detalizuojami komunistinės kultūros tikslai: “Ir toliau reikia siekti, kad kultūros - švietimo įstaigos dar aktyviau padėtų skiepyti žmonėms tarybinio patriotizmo ir proletarinio internacionalizmo jausmus, plačiau propaguotų lenininės nacionalinės politikos, tautų draugystės ir jų bendradarbiavimo idėjas. Ieškoti naujų kultūrinio darbo formų internacionalinio auklėjimo turiniui gerinti”.
Skaityti daugiau: RUSIFIKACIJOS TEMPAS SPARTĖJA
Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius vis dar kviečia mus studijuoti į Vilnių. “Gimtojo krašto” 1971 metų 52-me numeryje jis siūlo po 150 rublių stipendijas mėnesiui, kad tik atvažiuotume, ir pažada apmokėti kelionę atgal, jei Vilniaus universitete gerai išmoksime marksizmą ir ateizmą.
Tame pačiame “G. k.” numeryje ir Antanas Pavilonis, čikagiškės komunistinės “Vilnies” bendradarbis, atsilankęs okupuotoje Lietuvoje, pasakoja savo įspūdžius, kurie apskritai yra labai palankūs “tarybinei Lietuvai”. Bet kitko iš jo ir negalima laukti. Juk nusipelnęs “vilnietis” buvo Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto svečias, vaišinamas ir vežiojamas komiteto pinigais ir saugojamas komiteto palydovų. Nežiūrint to, vis tik, pasirodo, ne viskas sklandžiai toje viešnagėje ėjosi. Kur tai girdėta, ir tikriausia pačiam Kubiliui nebuvo smagu skaityti, kad Pavilonis savo globėjams darytų priekaištus ir duotų patarimus:
“Štai jūsų krautuvių pardavėjus ir restoranų padavėjus reikėtų pasiųsti praktikai pas kapitalistus; tie juos išmokytų, kaip reikia dirbti”.
Skaityti daugiau: STIPENDIJAS SKIRTI SIBIRO LIETUVIAMS
Šiaurės ir Pietų Amerikos ir Europos didžioji spauda kovo mėnesį paskelbė žinią iš Maskvos, kad Lietuvos katalikai slapta pasiuntė Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui Kurt Waldheimui memorandumą, prarydami jį įteikti Sovietų Sąjungos kompartijos generaliniam sekretoriui L. Brežnevui. Šis okupuotos Lietuvos lietuvių skundas, kurį pasiraSė 17.054 žmonės, kaltina Sovietų Sąjungą religijos Lietuvoje persekiojimu, tikinčiųjų diskriminavimu, žmogaus teisių slopinimu, sovietų konstitucijos ir tarptautinės teisės nevykdymu.
Šitame dokumente pažymima, kad 1971 metų rudenį Brežnevui buvę pasiųsta 3 peticijos su 5000 parašų, bet milicija, “vartodama grasinimus, areštus, surakindama rankas, kliudė masinį parašų rinkimą. Tokia valdžios akcija sutvirtino įsitikinimą, kad dabartinis memorandumas nepasieks tikslo, jei jis bus siunčiamas tuo pačiu keliu kaip ankstesni pareiškimai”.
Skaityti daugiau: IŠ LIETUVOS Į JUNGTINES TAUTAS
LAISVINIMO VEIKSNIUOSE
Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas 1971 metų seimo sesijai buvo sukviestas į Detroitą gruodžio 4-5 d.d. Iš 15 Vliko grupių sesijoje dalyvavo 13 grupių su 39 atstovais. Kai kurių grupių atstovais pripuolamai pakviesti detroitiečiai; kai kurios jų nesumokėję 100 dol. nario mokesčio, o buvo ir tokių, kurios niekad tokio mokesčio nėra mokėjusios.
Daugelis sveikinimų vienodi, tik PLB valdybos pirm. St. Barzduko ir pulk. K. Škirpos ryškiau išsiskyrė iš kitų savo konkrečiais pasiūlymais. Barzdukas iškėlė bendros reprezentacijos, bendros informacijos ir bendro fondo politinei veiklai finansuoti suorganizavimo mintį, o Škirpa kvietė seimą pasisakyti Lietuvos Laikinosios vyriausybės atveiksminimo ir tos vyriausybės narių į Vliką įjungimo klausimais.
Iš padarytų ataskaitinių pranešimų ryškėjo, kad Lietuvos laisvinimo lauke išskirtinai judriai reiškėsi Vliko pirmininkas dr. Kęstutis Valiūnas. Vliko, kaip kolektyvo, veikla, blankesnė. Daugiausia koncentruotasi į Bražinskų bylą, tačiau Simo Kudirkos šuolis į laisvę nepakankamai buvo išnaudotas Lietuvos laisvės propagavimui. Pranešimų metu nemaloniai išryškėjo, kad net Vliko valdybos narių tarpe įvyksta pasimetimų dėl tarpusavio susižinojimo stokos. Iš Tautos Fondo pirm. prel. J. Balkūno pranešimo paaiškėjo, kad Vliko veiklą stipriausiai remia Kanados lietuviai per prie LB suorganizuotą Tautos Fondą.
Skaityti daugiau: VYRIAUSIO LIETUVOS IŠLAISVINIMO KOMITETO SEIMAS
Mintys apie JAV-bių LB centro valdybos suruoštą politinių studijų savaitgalį Philadelphijoje
Laisvojo pasaulio lietuviuose netrūksta nei pastangų, nei judrumo, nei energijos. Jie suorganizuoja bei suruošia didžiulius tautinių šokių festivalius, dainų šventes, vieną ar kitą kraštą (Kanadą, Australiją) apimančias lietuvių dienas ir eilę kitų didesnių ar mažesnių parengimų. Visa tai pareikalauja daug laiko, pastangų, darbo ir pinigo. Pagrindinei mūsų tremties misijai — Lietuvos laisvinimo darbui — belieka tik trupiniai nuo visų tų gausių parengimų stalo. Tam tikra lietuvių dalis galvoja, kad Lietuvos laisvinimo žygyje tegali dalyvauti tik “išrinktieji” bei “pateptieji”. Tie mūsų “išrinktieji” bei “pateptieji” eilę metų labai menkai tejudėjo: didesnių darbų nesimatė, tuo pačiu nebuvo ir apčiuopiamesnių rezultatų. Visą Lietuvos laisvinimo darbą pajudino iš mirties taško prieš maždaug dešimtį metų taip vadinamieji partizaniniai judėjimai (Rezoliucijoms Remti Komitetas, Lapkričio 13-sios žygininkai, BATUN-as ir kit.). Paskutinių kelerių metų laikotarpyje šioje srityje reiškiasi JAV-bių LB centro valdyba.
JAV-bių LB centro valdyba, suruošdama politinių studijų savaitgalį 1971 metų gruodžio mėnesio 11 ir 12 dienomis Philadelphijoje, siekė poros tikslų: bandė paieškoti naujų kelių Lietuvos laisvinimo darbe ir mėgino išjudinti krašto lietuvius pilnesniam įsijungimui į Lietuvos laisvinimo žygį. Šio pobūdžio politinių studijų savaitgaliams pradžią padarė Kalifornijos lietuvių aktyvesnieji darbuotojai. Jie yra jau suorganizavę ir pravedę porą politinių studijų savaitgalių. Pagirtina JAV-bių LB centro valdyba už parodytą iniciatyvą šioje srityje. Reikia manyti, kad ji nenuleis rankų po šio pirmojo savo bandymo ir suruoš panašius politinių studijų savaitgalius didesnėse lietuvių bendruomenėse: Cicagoje, New Yorke, Clevelande, Detroite, Bostone ir kitose vietovėse.
Skaityti daugiau: NAUJŲ KELIŲ IEŠKOJIMAS LIETUVOS LAISVINIMO DARBE
1971 m. lapkričio 13-14 d.d. Čikagoje vyko Amerikos Lietuvių Tarybos suvažiavimas. Dienraštis “Draugas” savaitę prieš suvažiavimą vedamajame (pasirašytame Pr. Gr.) kėlė tokius viltingus pageidavimus:
“Mums šiandien reikia persvarstyti savo politiką, tai yra savo veiklos linkmę, keliant ar bent išlaikant gyvą laisvės bylą. Veiklos linkmę šiame krašte turi nustatyti ne kas kitas, kaip tik Amerikos Lietuvių Tarybos susirinkimas, kuris atstovauja bent daliai patriotinio nusiteikimo tautiečių išeivijoje. Persvarstyti vertybes politiniam lauke nėra nei nusikaltimas, nei gėda, nes politika yra dienos reikalas, o ne pastovus kelias viena kryptimi. Pastovus mūsų veikloje turi būti tik tikslas. Priemonės turi keistis pagal reikalą ir viešosios politikos apraiškas. Ir tai reikia apsvarstyti, nusismaigstyti aiškesnes gaires ir numatyti veiklos apimtį. Čia nereikia nei garsių šūkių, nei tuščių žodžių, bet yra būtinas planas ir tikrovės pažinimas. Kada kalbama apie kovą, ji turi būti nukreipta j vieną priešą — okupantą. Kada kalbama apie priemones, jos turi derintis visoje mūsų veikloje su vienu tikslu — laisvės troškimo palaikymu. Puolimai ar gynimaisi, nukreipti į save, rašo mirties sprendimą organizacijoms ir pačiam tikslui, nes netenka prasmės tolimesnė jų egzistencija”.
Skaityti daugiau: AMERIKOS LIETUVIŲ TARYBOS SUVAŽIAVIMAS
“Kultūrinio pasikeitimo” programos rėmuose Sovietų Sąjunga 1972 m. pradžioje į Ameriką atvežė liaudies ir pritaikomojo meno parodą, praturtintą stipria rusų propaganda, kad Baltijos valstybės “savanoriškai įsijungusios į socialistinę valstybę”.
Kelionę su paroda rusai pradėjo nuo Washingtono, o kovo pradžioje perkėlė ją į Los Angeles. JAV LB centro valdyba kreipėsi į abi LB Los Angeles apylinkes, prašydama paieškoti būdų atremti sovietų propagandą. “Reikia parodos klausimu straipsnių spaudoje, protesto demonstracijų, kultūringo patriukšmavimo”, savo kovo 2 laiške apylinkių pirmininkams rašė c. v. vicepirmininkas A. Gečys.
Skaityti daugiau: JAUNIEJI KOVOJE PRIEŠ OKUPANTUS
JAV-bių LB centro valdybos pastangos ir laimėjimai, informuojant svetimuosius Lietuvos bylos reikalu.
Paskutinių kelių mėnesių laikotarpyje (1971 metų pabaigoje ir 1972 metų pradžioje) JAV-bių LB vadovybė vėl parodė gražios iniciatyvos svetimųjų informavimo Lietuvos bylos reikalu srityje ir kartu sulaukė pasigėrėtinų rezultatų. Kokios gi buvo JAV-bių LB vadovybės pastangos šiame užsimojime ir kokie tų pastangų rezultatai?
Medžiaga ir sugestijos krašto darbuotojams
JAV-bių LB centro informacijos komisija paruošė ir aprūpino viso krašto LB ir kitų organizacijų darbuotojus gausia ir įvairia medžiaga: laiškų pavyzdžiais krašto pareigūnams bei legislatoriams, laiškų pavyzdžiais amerikiečių savaitraščių bei dienraščių redaktoriams Lietuvos bylos klausimu ir pranešimų spaudai pavyzdžiais. Visa eilė LB ir kitų organizacijų darbuotojų tą medžiagą panaudojo. Tai patvirtina amerikiečių savaitraščių bei dienraščių paskelbti lietuvių laiškai, trumpesni bei ilgesni pranešimai bei išgauti vedamieji.
Skaityti daugiau: SU LIETUVOS BYLA Į SVETIMUOSIUS
LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE
Lietuvos laisvės kovotojas, Lietuvos istorijos tyrinėtojas, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos viceprezidentas, Lietuvių Fronto Bičiulių Vyr. Tarybos narys ir Europos LFB pirmininkas, Bonnos (Vokietijoje) universiteto profesorius, mokslininkas ir visuomenininkas mirė Bonnoje 1971 m. gruodžio 24. Palaidotas Nordfriedhof kapinėse.
Pirmoje “Į Laisvę” šio žurnalo dalyje apie a. a. Zenonų Ivinskį rašo jo artimas bičiulis, idėjinis vienmintis ir rezistencinės kovos bendrininkas dr. Adolfas Damušis. Profesoriaus mokslinių darbų bibliografiją paruošė V. Prižgintas. Taip pat spausdinamas paties prof. Z. Ivinskio pasisakymas apie savo pasaulėžiūros susiformavimą. Šioje vietoje, pasinaudojant “Europos LF Bičiulio” 1971 m. nr. 2 (70) paskelbta medžiaga, paryškinami velionio — šviesaus Lietuvio ir ištikimo Bičiulio — asmenybės bruožai, kuriais reiškėsi kasdieninėje aplinkoje.
_files/I-Laisve-1972-54(91)-10.jpg)
Z. Ivinskis 1971 m. vasarą
LIŪDNOS KŪČIOS
Prieš metus (t. y. 1970 m.), Kūčių vakarą skambino, kaip kasmet įprasta, draugai į Bonną pasveikinti bičiulius Ivinskius. Nelauktas atsakymas: “Zenonas jaučiasi blogai. Beveik nevalgė Kūčių vakarienės”. Per Kalėdas išvežamas ir į ligoninę . . . Stiprus smūgis ir rūpestis draugams. Tiesiog sunku patikėti, kad sugriuvo Žemaičių ąžuolas. Po poros mėnesių sekė sunki operacija. Bet po jos jis pradėjo skaityti paskaitas universitete.
Nors niekam nebuvo žinoma tikroji liga, bet Lietuviškųjų studijų savaitėje (žiūr. “Į Laisvę” 1971 m. 53/90 nr.) kai kurie susirinkusieji spėjo, kad Zenonas jau nebepasveiks .. . Taip blogai jis atrodė . . . Baiminomės, kaip jis “išveš” savo, kaip paprastai, ilgą paskaitą apie žydelius Lietuvoje. O jis “išvežė” gerai ir dar energingai pravedė ilgai užsitęsusias diskusijas.
Skaityti daugiau: PROF. DR. ZENONAS IVINSKIS
Vlikas pačiu savo buvimo faktu yra Lietuvai naudingas. Bet kad ir savo veikla Vlikas kiek galima paveikiau galėtų tarnauti Lietuvai, privalo sušiandieninti savo struktūrą, priemones ir metodus, įjungdamas išeivijos gyvąsias jėgas. LFB remia Vliką, teikia jo veiklai konkrečių siūlymų ir rūpinasi, kad Vlike galėtų reikštis išeivijos jaunesnioji karta.
LFB remia Rezoliucijoms Remti Komiteto pastangas Baltijos valstybių bylą iškelti Jungtinėse Tautose.
Veiksnių informacijos centralizavimą LFB laiko neatidėliotinu reikalu.
Kol JAV Lietuvių Bendruomenės ir Amerikos Lietuvių Tarybos susipratimui forma nesurasta, LFB pritaria formulei, kad laisvinimo reikalam renkamos iš visuomenės aukos būtų paliktos aukotojo nuožiūrai skirti tai ar kitai institucijai.
SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS
Rašytojos Alės Rūtos įvadinis žodis, pasakytas Laisvės Kovotojų tema literatūros vakare Los Angelese 1971 metų gruodžio 4
“Rašykit apie baisų, deginantį skausmą, kuris sukausto mūsų ateitį, rašykite apie mūsų miškų širdį draskančias raudas, apie verkiantį, išlietą ir užmirštą mūsų kraują. . .
Mūsų širdys neišlaikys, jeigu ir jūs nutilsite . . ’’
(Iš Mykolo Vilties “Neparašytų laiškų’’ poezijos, kur pogrindinio autoriaus atdūsius tartum išsako pati Tauta)
Po karo atėjo mokytojo našlės, keturių mažamečių motinos laiškas, kurio gale atsargiai pridėta: “Kazimieras mirė, devynias žiemas išbuvęs po eglėm . . . Taip pat, Antanas, Liudas ..
Daugelis mūsų tokių laiškų sulaukėm, kur “brolis dingo miškuos”, “vyras atgulė po žvaigždėtu dangum”, “keli kaimynai sukniubo pamiškėj”, “mylimas paguldė galvelę tarp vystančių lapų .. .”
Ir tai nebuvo poezija, o aiškiausia realybė, artimųjų drebančiom rankom parašyta, kad čia artimieji drebančiom širdim sužinotų ... Ir kas benuspręs tikslų žuvusių laisvės karžygių skaičių, kas išvardins visas vietoves ir vieteles, visas aplinkybes, kas besurinks išsunktą palaukėse prakaitą ir kraują, ašaras ir keiksmus, maldas ir viltis, žmogišką baimę ir antžmogišką drąsą, pasiaukojimą ir vienintelį tikslą tame svetimųjų sukurtame baisiam gyvenime ir perankstyvoj mirty: laisvės troškimą. Tiesos, teisės, laisvės ir žmoniškumo sau, artimiesiems, ateinančioms kartoms. Partizanai laisvės, kurios ir Simas Kudirka troško pasiekti, daina, maldom, ilgesiu, visa siela ir krūtine, ir nagais, ir dantimis įsikabinę į savo žemę, su įniršiu ir žmogiška neapykanta atėjūnų neteisybėms ir žiaurumams, ir su šventųjų pasiaukojimu, su legendarinių milžinų jėga, baisiuose skausmuos, pasaulio apleidime, net savų, brolių, išdavinėjimuose ir užmiršime, ekstazėj, begalinėj svajonėj ištirpo jie, išlašėjo, įsisunkė gimtinės moly ir lapuose . . . Begalinėj svajonėj — pasiekti laisvę. Laisvę ir žmogaus orumą: apsispręsti pačiam, dirbti ir kurti laisvai, be svetimųjų purvino bato priespaudos. Tokios laisvės svajonės paskatinti, pavojingiausiose aplinkybėse iš vergijos bandė išsiveržti ir Simas, ir Bražinskai, ir daugelis kitų žinomų ir nežinomų bėglių.
Skaityti daugiau: AMŽINOJI LAISVĖS GIESMĖ
Lituanistas L. Dambriūnas, pasipiktinęs mano skiltimi “Kalbos tyrinėjimas politruko ir mokslininko akimis”1, Akiračiuose išpylė straipsnį “Dėl Korsako puolimų. Raganų medžioklė tebevyksta”, kuriuo išėjo ginti Kostą Korsaką, nes, girdi, aukščiau duota skiltimi parodyti .. Korsako visi darbai — vien nuodėmės, o dorybės nė vienos. Šitaip paprastai daro raganų medžiotojai, kurie turi malonumo ką nors sudeginti ant laužo. Jie ieško tik nuodėmių”.2
Nebuvau ir nesu raganų medžiotojas. Niekad ir nieko neieškojau savo malonumui sudeginti ant laužo! Kitų nuodėmės man mažiausiai rūpi. Tik viena rusų komunistų partija verčiasi žmonių medžiokle ir sunaikinimu,. Atverskite ir paskaitykite “Mažąją lietuviškąją tarybinę enciklopediją”, visus tris storus tomus. Kiek ten žudynių, kiek ten kraujo! Prof. Pr. Čepėnas savo metu, pasitikdamas šią enciklopediją, rašė: “Neabejotinai, Sovietų Sąjunga yra toji valstybė, kurioje yra daugiausia nužudyta lietuvių ir iš Lietuvos kilimo komunistų.”3
1970 lapkričio 23 d. — Lietuvos kariuomenės atkūrimo metinėse — Amerikos vandenyse pakrančių sargybos laive “Vigilant” rusų komunistai turėjo siaubingą raganų puotą savo pačių malonumui. Amerikiečiai buvo tik liudininkai ir stebėtojai. Joks geriausias rašytojas neaprašys to, ką turėjo iškentėti neviltyje mūsų tautietis Simas Kudirka, būdamas tos raganų puotos auka!
Korsako dorybės
Kostas Korsakas gerai žinomas kaip rusofilas, slavofilas ir ateistas. Tai tvirtina šie faktai, būtent:
Jis ... “mokėsi Šiaulių gimnazijoje, kurioje išėjęs 7 klases, ir už rašinėjimą priešvalstybinėje komunistų spaudoje nuteisiamas 4 metus sunkiųjų darbų kalėjimo”.4
“Už antifaš. veiklą 1928-30 kalintas. Aktyviai bendradarbiavo žurnale “Trečias frontas” (1930 - 1931), dalyvavo pažangių antifaš. rašytojų sąjūdy”.5
“Trečią frontą” išleido 1930 m. kairiųjų literatų sambūris, pasivadinęs Rašytojų Aktyvistų Kolektyvu. Jų leidžiamos literatūros gazietos, “Trečio Fronto”, branduolį sudarė marksistinės pasaulėžiūros literatai”.6
Skaityti daugiau: RAGANŲ MEDŽIOKLĖ TEBEVYKSTA
Prof. dr. Zenonas Ivinskis 1925 m. baigė Telšių gimnaziją aukso medaliu. Kauno universitete išklausė istorijos kursą ir išvyko j Vokietiją. Studijavo Muenchene ir Berlyne, kur 1932 gruodžio 1 d. disertacija “Lietuvos valstiečių luomo išsivystymas” apvainikavo savo istorijos studijas daktaro laipsniu.
Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius ir Filosofijos fakulteto dekanas. Vatikano ir kitų archyvų tyrinėtojas. Nuo 1964 m. iki mirties — Bonnos universiteto profesorius.
1955 “Aidai” paskyrė jam mokslinę premiją (500 dol.) už veikalą “Vysk. Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva”. Veikalui gausiai panaudojo Vatikano ir kt. archyvų šaltinius; rankraštis 750 psl.
1963 “Aidų” mokslinė premija (500 dol.) už veikalą Lietuvos istorija, I tomas; rankraštis apie 1000 psl.
1971 Ohio Lietuvių Gydytojų Draugijos kultūros premija (1000 dol.) už didelius mokslinius darbus Lietuvos istorijos srityje.
Prof. dr. Z. Ivinskis parašė daug studijų ir straipsnių. Visi jie išbarstyti žurnaluose ir laikraščiuose. Buvo nuolatinis Lietuvių Enciklopedijos bendradarbis, Lietuvos istorijos iki 1600 m. redaktorius, rašė studijas vokiečių ir kt. kalbomis.
Šiuo rašiniu bandoma duoti prof. dr. Z. Ivinskio darbų bibliografiją. Ji nėra pilna, nes į ją neįeina Lietuvių Enciklopedijoje paskelbti straipsniai (išskyrus 3 paminėtas studijas) ir kitų kraštų žurnaluose spausdinti darbai.
1927
1. J. Basanavičius (jo darbai senovės lietuvių religijos klausimais), Soter, IV, 157.
1930
2. Vytautas Didysis istorinėje literatūroje (ir jo periodo bibliografija), Athenaeum, 1:2. 190-212 ir 2:2, 89-146.
3. Vytauto jaunystė ir jo veikimas iki 1392 m. Monografija “Vytautas Didysis 1350-1430”, red. P. Šležas.
4. Vytauto Didžiojo darbai Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje, 28 psl.
5. Barbora Radvilaitė, XX Amžius, 82-85.
6. Vytauto Didžiojo darbų bibliografija, Athenaeum, 1
Skaityti daugiau: PROF. DR. ZENONO IVINSKIO DARBŲ BIBLIOGRAFIJA
Jurgis Gliauda, SIMAS; iš lietuvių į anglų kalbą vertė Kęstutis Čižiūnas ir J. Žemkalnis, 120 pusi.; išleido Many-land Books, Ine., 84-39 90th Street, Woodhaven, N. Y. 11421.
Juozas Kralikauskas, VAIŠVILKAS, romanas, išleido Lietuviškos Knygos Klubas 1971; aplankas Zitos Sodeikie-nės, spausdino Draugo spaustuvė Čikagoje; 234 psl., kaina 4.50 dol.
Aloizs Barons, CELI UN PĖDAS, Aloyzo Barono novelių rinkinys latviškai. Į latvių kalbą vertė Janis Zarinš, įvadą į Barono kūrybą parašė Antanas Klimas, Rochesterio u-to profesorius, aplanką piešė Kazys Veselka. Išleido “Treji Varti” 1971 m., 124 p.
Jurgis Gliauda, BRĖKŠMĖS NAŠTA, romanas, išleido Lietuviškos Knygos Klubas 1972; aplankas Giedrės Vaitie-nės. Spausdino Draugo spaustuvė Čikagoje; 384 pusi., kaina 6 dol.
Stasys Yla,A PRIEST IN STUTT-HOF; iš lietuvių į anglų kalbą vertė M. Zobarskas, įvadą parašė Charles An-goff, 294 pusl., kaina 7.95 dol. Išleido Manyland Books, Ine., 84-39 90th St., Woodhaven, N. Y. 11421.
Bronius Budriūnas, MIŠIŲ GIESMĖS (žodžiai kun. Stasio Ylos), LIETUVIO GIESMĖ (mišriam chorui), NEMUNAS LAUŽIA LEDUS PAVASARĮ (iš sonatos “Mano tėvynė”), MŪSŲ ŽEMĖ LIETUVA ir VALIO! ILGIAUSIŲ METŲ (bendram dainavimui); leidiniai gaunami pas autorių.
VEDAMIEJI
Prieš Antrąjį pasaulinį karą, japonams užpuolus Kiniją, savo tarpe bekovoją kinai nacionalistai ir komunistai paskelbė paliaubas ir ginklą atsuko prieš bendrą priešą. Lietuva ne užpulta, bet priešo pavergta. Rodos, to fakto turėtų pakakti, kad laisvėje operuojančios lietuviškos jėgos galėtų be didesnių sunkumų išvystyti vieningą akciją, kiek įmanoma, pavergtam kraštui pagelbėti.
Esame pluralistinės visuomenės dalis, tad pasiskirstymas ideololgijomis, grupėmis, srovėmis yra neišvengiamas, kad ir kaip kas tam nepritartų ar jį pagrįstai smerktų. Tačiau ne pagrindinė blogybė yra pats pasiskirstymas. Daug blogiau, kad tos grupės, srovės, generacijos nesiekia vieningos veiklos kovoje už Lietuvos išlaisvinimą. Gal pagrindinė klaida buvo tai, kad per pastaruosius 15 metų lietuviškieji veiksniai daugybę kartų rinkosi į pasitarimus ir konferencijas savo kompetencijos riboms nubrėžti, o ne laisvės kovos strategijai išdirbti, planams priimti ir pareigoms atlikti. Vietoje kovos prieš okupantą, prasidėjo nesibaigią beatodairiški kivirčai savo tarpe už “valdžios” teritorijos išlaikymą ar kompetencijos ribų praplėtimą. Veikėjų vertingumo mastu imta laikyti priklausymas ar nepriklausymas kokiai organizacijai, o ne jų pajėgumas, patirtis, atlikti darbai praeityje ar pasiruošimas ir veikla dabartyje. Ir taip buvo prarasta daug brangaus laiko, sugadinta kraujo, išeikvota kovai už Lietuvos laisvę suaukoto pinigo.
Skaityti daugiau: SKELBTI PALIAUBAS
Bendruomenė turi suorganizuoti stiprias apylinkes ir rinkti lietuvių enciklopedijos anglų kalba prenumeratas. . .Bendruomenė turi platinti lietuviškas knygas, laikraščius. . . Bendruomenė turi paruošti lituanistinėms mokykloms geresnius vadovėlius . . . Bendruomenė turi nesikišti į politiką .. . Bendruomenė turi jaunimą išlaikyti lietuvišką.. . Bendruomenė turi ... — tai su patarimais Lietuvių Bendruomenei atskubėjusių žmonių balsai. Tačiau tie garsiai sakomi balsai dažniausia ateina iš tų, kurie jaučiasi stovį šalia Lietuvių Bendruomenės ir savo patarimais siekia ne Bendruomenei padėti, bet ją sukompromituoti.
Patarimas “Bendruomenė turi” implikuoja ir patį patarėją: jis turi stiprinti apylinkes, platinti enciklopediją, knygas ir laikraščius, lietuviškai auklėti jaunimą, remti lituanistines mokyklas . . . Jeigu viso to patarėjas nedaro, tai jo patarimai yra tik tušti ir nenuoširdūs žodžiai. Bendruomenė yra visiems pilnai atvira ir jos veiklon jungtis nėra jokių apribojimų. Gi patarimas “nesikišti į politiką” pats savyje jau yra politikavimas, siekiąs savo tariamus priešininkus išstumti iš tam tikro lietuviškos veiklos lauko.
Skaityti daugiau: BENDRUOMENĖ TURI...
