Aukštaitijos Partizanų prisiminimai I knyga

viršelis
 

AUKŠTAITIJOS

PARTIZANŲ

PRISI

MINI

MAI

 

 

zenkliukas

Vilnius

1996

UDK 888.2—94
Au 54

 

Sudarė, nuotraukas
ir archyvinę medžiagą pateikė 
ROMAS KAUNIETIS

ISBN 5—415-00350-5

 

© Pratarmė, sudarymas, Romas Kaunietis, 1996

Knyga PDF formatu:    Knygos fotografinė kopija PDF:        knyga WEB formatu: 

VIETOJ ĮŽANGOS

Šią knygą skiriu tiems, kurie savo galvas paguldė Tėvynės Lietuvos miškuose, kurie, žiaurių atėjūnų nužudyti ir išniekinti, gulėjo miestelių aikštėse; tiems, kuriuos valkčiais prikabinę prie arklių, vilko žeme, iki kūnas virsdavo viena žaizda, kuriuos, nuogus išrengę, ant ledo guldė, o motinas vertė žiūrėt, kaip nuo šalčio gęsta jų vaikų gyvybė; tiems, kuriuos dar gyvus perskrostais viduriais atidavė kiaulėms draskyti; kuriuos daužė lazdomis, kol jie netekdavo sąmonės, ir kankino, kankino, kaip tik išmanė; tiems, kurie ištisą dešimtmetį nepailsdami kovėsi su šimtus kartų galingesniu priešu; tiems, kurie šelpė ir gelbėjo, maitino ir rengė anuos narsius vyrus; tiems, kurie, bent menku šapeliu prisidėję prie pražūtingos kovos, buvo ištremti, uždaryti į lagerius.

Šią knygą skiriu ir buvusioms partizanėms — merginoms ir moterims, kurios neapleido mirčiai pasmerktų savo sužadėtinių ir vyrų, kurios pačios, paėmusios ginklą į rankas, kartu su jais stojo ginti Tėvynės.

Pokaris — tai mūsų Tautos tragedija, išbandymas, kančia...

Pokaris — tai kova be pasirinkimo, tai šiurpus susinaikinimas... Ypač vėlesniais metais, kai jau kelio nebuvo atgal, kai baigėsi ginklai ir šoviniai, o priešas vis traukė ir telkė naujas jėgas, vis puolė, veikė, šaudė miško brolius. Į miškus tada pasipylė NKVD-MGB agentai, provokatoriai, kurie vitio jo vyrus visokiomis amnestijomis, gražiais pažadais, gražiu gyvenimu. O ką suviliojo, su tuo ir susidorojo: vienam kiaušą spaustuvais sutraiškė, kitą Sibiran pasiuntė, trečią „savu" padarė... Brolis brolį, draugas draugą išduodavo. Niekas nesitikėjo tokios niekšingos atėjūnų klastos...

Kraujo upeliai plaukė mūsų žeme, budeliai juose savo rankas mazgojo. O ar matė, ar girdėjo mūsų sielvarto šauksmus pasaulis, gundęs greito laimėjimo pažadais?..

Tai tegu nors dabar pasiklauso, ką apie save ir bendražygius pasakoja anų dienų liudininkai, patys patyrę tas baisias kančias (beveik visi kilę iš Siaurės Lietuvos — Aukštaitijos). Ir dabar dar ne visi nori, kad jų vardai ir pavardės būtų paminėta viešai, sako: dar ne laikas... O kada gi tas laikas ateis?

Knygoje įterpta ir nemažai archyvinės medžiagos. Dalis jos — iš buvusių partizanų archyvų, kita dalis gauta iš sovietinių archyvų. Visa tai papildo pasakotojų prisiminimus, atskleidžia mums nežinomų faktų, susijusių su minimais įvykiais. Skaitytojas geriau supras, kaip buvo planuojamos ir vykdomos enkavedistų operacijos prieš partizanus, verbuojami agentai, sekami, provokuojami partizanai ir t. t.

Rinkti šiuos prisiminimus paskatino tragiškas mano tėvų likimas, šalia tų, kurių kaulai ilsisi Sibiro platybėse. Darbą pradėjau apie 1970 metus, tada dar pavojingais laikais. Kad nesukelčiau įtarimo KGB agentams, nutraukiau visus ryšius su buvusiais politkaliniais, disidentais.

Daug kas mane pakvaišėliu vadino. Bet buvo ir tokių, kurie ragino ir padėjo rinkti šiuos prisiminimus.

Esu labai dėkingas žmonėms patriotams, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie šios knygos rengimo. Tik su didele jų pagatba knyga išvys dienos šviesą. Nuoširdžiai dėkoju Laimutei Džiugaitei — Panevėžio Sąjūdžio tarybos laikraščio „Laisvas žodis" sekretorei, perrašinėjusiai mano rankraščius, buvusiems politiniams kaliniams a. a. Juozui Aleknai, Juozui Tribušauskui, kuris pavojingiausiu komunistų valdymo laikotarpiu mane supažindino su daugeliu buvusių partizanų politkalinių, kad galėčiau užrašyti jų prisiminimus; Stasiui Bagdonavičiui — už geras ir kokybiškas nuotraukas; Algimantui Žiliui — padėjusiam man įgyti daugelio partizanų bei ryšininkų pasitikėjimą, juos prakalbinti; buvusioms partizanų ryšininkėms — Stasei ir Onutei Dunkevičiūtėms, Apolonijai Volkūnaitei-Riaubienei; buvusiam Panevėžio apygardos Kultūros paveldo inspekcijos viršininkui Povilui Urbšiui, sudariusiam sąlygas man rinkti ir užrašinėti šiuos prisiminimus.

Taigi nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie manimi nesuabejojo, suprato, kad jų prisiminimai bus labai reikalingi ateinančioms kartoms, mūsų istorijai.

Atleidžiu tiems, kurie anuo metu įtarė mane esant KGB agentu, gąsdino, grasino, bandė provokuoti. Sunkūs buvo laikai....

Nuoširdžiai atsiprašau ir už klaidas, netikslumus, kurių išvengti buvo neįmanoma.

ROMAS KAUNIETIS

SURDEGIS

Pasakoja P. F., P. J. ir kt.

1944 m. gruodžio 22 d. Surdegio apylinkėse, Petkūnų ir Važdėlių kaimuose, enkavedistai ir vietiniai skrebai sušaudė dešimt niekuo nekaltų žmonių.

Tą ankstų rytą rusų kareiviai (NKVD dalinys buvo apsistojęs Troškūnuose) kartu su Troškūnų skrebais įsiveržė į eigulio-žvalgo Juozo Pajuodžio sodybą Raguvėlės girininkijos eiguvoje, Petkūniškių vienkiemyje. Pas Pajuodį buvo užėjęs jaunas miško darbininkas, medienos brokuotojas Povilas Vareika. Jie abu turėjo dokumentus ir ruošė medieną pagal rusų karinį užsakymą. Du NKVD leitenantai (vienas šviesus, kitas azijatiškų bruožų) gryčioj ėmė mušti ir spardyti šeimininką Juozą Pajuodį. Po to kartu su Povilu Vareika iš gryčios jį išsivarė raiti, o namą uždegė. Pakeliui užsuko į Krisiūno sodybą, iš kur išsivarė Jurgį Krisiūną, 42 metų vyrą (buvusį Lietuvos kariuomenės savanorį), tris mažamečius vaikus. Kiek pavarę juos į pamiškę, pradėjo šaudyti. Nušovė Povilą Vareiką, o Pajuodis staiga prisiminė, kad, kai šaudo, reikia gult, ir parkrito ant žemės, kareivis manė, kad jį nušovė, nors Pajuodis gulėjo net nesužeistas. Jurgis Krisiūnas, išgirdęs pirmuosius šūvius, pats jau peršautas, bandė bėgt atgal į Važdėlių kaimą, bet enkavedistas jį pasivijo ir pribaigė.

Važdėlių kaime enkavedistai rado tėvą ir sūnų Gašlūnus remontuojant šulinio svirtį. Jiems talkininkavo komjaunuolis Povilas Užusienis, kuris net parodė enkavedistams komjaunimo bilietą, bet tie nė dėmeso nekreipė, visus tris kieme sušaudė, o žmonai ir dukterims liepę išeit, padegė trobesius, net tvartus su gyvuliais. Iš išgąsčio ir skausmo beveik pamišusią namų šeimininkę enkavedistai ištempė iš degančios trobos ir viską supleškino.

Tuo pačiu metu Petkūnų kaime iš namų enkavedistai išsivedė 44 metų Benediktą Peleką (irgi buvusį Lietuvos savanorį), liepė pasiimt maisto. Liko žmona su trim mažamečiais vaikais. Išsivedė ir aštuoniolikmetį Juozą Kanapecką. Motina neleido, klausė enkavedistų, kur veda sūnų. Tie ją nustūmė šalin. Bevarydami šiuos vyrus, sutiko šakėm nešiną Antaną Deveikį, jauną berniokėlį, ką tik javus iškūlusį. Paėmė ir tą. Pavarę į pamiškę, visus tris nušovė. Jų artimieji nieko nežinojo, tik ryte žmonės rado sušalusius kūnus, nes naktį šaltis siekė —21 °C. Šaudyta, matyt, iš automatų, nes kūnai buvo labai suvarpyti kulkų.

Kada artimieji kreipėsi į Subačiaus valsčių dėl laidojimo, ten pasakė:

— Kur nušovėm kaip šunis, ten ir laidokit.

Laidojo kapinėse per pačias Kalėdas...

Grįžę atgal raudonieji budeliai dar padegė ir Krisiūno sodybą, tik gyvenamąjį namą Krisiūnienė su vaikais šiaip taip užgesino. Tą pačią dieną jie dar sušaudė eigulį Joną Kulboką be dešinės rankos, invalidą apie 60 metų amžiaus.

Pasiautę po kaimus, „istrebiteliai“ vakare, apie dešimtą valandą, grįžo Troškūnų link. Ten, kur dabar Mileikiškių gyvenvietė, uždegė Šiaučiūno sodybą, o jo žentą Jurgį Baltušniką, einantį per laukus, nušovė prie pat namų ir, prakirtę kūdroj eketę, pakišo po ledu.

Netoliese esančią Jėčiaus sodybą taip pat uždegė ir sudegino.

Pasakoja Juozas Pajuodis

1944 m. gruodžio 22 d. rytą dar buvo tamsu, kai miške išgirdom šūvius. Pas mane ką tik buvo atėjęs Povilas Viareika, ir jau kilom į mišką dirbti, kadangi turėjom pagal karinį užsakymą paruošti daug kietmetrių medienos, bet žmona pradėjo nerimaut.

Ir nebeišleido mūsų. Mano uošvis iš šulinio sėmė vandenį. Lauke išgirdom rusiškai rėkaujant ir pamatėm, kad du rusai karininkai už rankų ir krūtinės tampo uošvį ir kažką jam rusiškai šūkauja. Aš tuojau pat išbėgau pro gryčios duris. Tada, uošvį palikę, jie puolė prie manęs, įstūmė gryčion ir ėmė kvost:

—    Kur banditai? Sakyk! Tu čia gyveni, viską žinai.

O tuo laiku dar jokių banditų nei partizanų nebuvo.

Aš gyniausi, kad nieko nežinau. Tada mane ėmė daužyt pistoletų rankenom. Sužeidė galvą, visą sukruvino, keliais į pilvą spardė, krūtinę trankė rankom. Pargriovę ant žemės ėmė spardyt kojomis. Pakelia, pastato, atrėmę į sieną, ir vėl daužo. Vienas užsitaisė pistoletą ir jau ėmė taikytis. O kitas jam sako:

—    Nelzia, zdiesj nelzia... (Negalima, čia negalima...)

Tas vis grasina nušausiąs čia, vietoj. Ilgokai taip jie mane kankino, gąsdino, kelis kartus net sąmonę buvau praradęs. Paskui liepė apsirengt ir išsivedė į kiemą. Pasivedėjo tolėliau. Matau — daužo gryčios langus, kad geriau degtų. Kareivių pilna, daugumas ant arklių. Viduj radę žibalo, visur prilaistė ir, nusikabinę žibalines lempas, ėmė padeginėt. Klojiman nunešę taip pat uždegė. Kieme buvo ir civiliai apsirengusių, kaip supratau, vietinių „liaudies gynėjų“. Šitie privedė mane prie aukštesnio laipsnio rusų karininko, sėdinčio ant arklio, ir paliko, o patys nuėjo prie degančių trobesių. Karininkas sušuko:

—    Karavan!

Prie mūsų prijojo dar vienas žemesnio rango karininkas. Vyresnysis jam kažką sakė į ausį. Tada tas nujojo prie dągančio klojimo, ir mačiau, kaip kažką vis traukė ir mėtė į ugnį. Netrukus ten ėmė sproginėt sumesti šoviniai. Tada karininkas atsisuko į mane ir sako:

—    Vidiš, u tebia estj sklad bojepripasov, oni uže vzryvajutsia. (Matai, pas tave šaudmenų sandėlis, jie jau sproginėja.)

Netoliese, matau, lauke susigūžę stovi mano uošviai, žmona ir septynerių metukų dukrelė. Karininkas pasišaukė vieną kareivį, irgi ant arklio. Sis prijojo ir mudu su Vareika ėmė varytis tolyn. Išėjom ant keliuko. Rankas liepė laikyt už nugaros, nesikalbėt. Visi kiti nujojo Važdėlių kaimo link.

Kai išėjom iš miško netoli Krisiūno trobų, jau kiti kareiviai atvarė Krisiūną, ir mus visus tris tas pats kareivis nusivarė pirmyn. Krisiūnas su Vareika rusiškai visai nesuprato, kažką norėjo kareiviui aiškint, bet kareivis liepė tylėt ir eit greičiau. Kiek tolėliau, pakrūmėj, užpakaly savęs išgirdau dvi automato serijas. Vareika, ėjęs vidury mūsų, krito pašautas. Aš ėjau kairėj, o Krisiūnas dešinėj. Nieko nelaukęs kritau ir aš kniūpsčias ant žemės, o Krisiūnas šoko bėgti. Šaudant turbūt arklys sujudėjo, nes šūviai buvo netaiklūs, — manęs net nesužeidė. Vareika dar sudejavo kelis sykius. Kai mokiausi, mums, miškininkams, per kriminalistikos pamokas aiškindavo, kad, išgirdus arti šūvius, reikia nedelsiant kristi ant žemės. Aš taip ir padariau.

Pakėliau galvą — Vareika guli be jokių gyvybės žymių, aplinkui spengianti tyla. Čia pat griovys, kažin kokia daržinėlė. Aš atsistojau, apsidairiau ir pasileidau bėgt. Tolėliau buvo privatus miškelis, už jo — tuščias laukas, dar kokie 300 metrų iki valdiško miško. Aš nusimečiau pirštines, atsisegiojau drabužius ir lėkiau. Kairėj pusėj, visai netoli, pamačiau pulkelį kareivių ir skrebų. Jie į mane pradėjo šaudyt. Nuo medžių šakų tik šerkšnas krenta, kulkos zvimbia, vis vien reikia bėgt. Pribėgau juodalksnyną, paslydau ant ledo ir pargriuvau. Maniau, kad jau galas. Pasijudinau, atrodo, sveikas, niekur nieko, tik žiūriu — mano palto skvernai kulkų sukapoti. Atsikėliau, ir vėl bėgte. Atbėgu prie savo namų, namai jau liepsnoja. Šeimai pasakiau, kad iš čia kuo greičiau pasitrauktų, nes nežinia, kas jiems dar šaus į galvą. O aš per mišką pasileidau į Surdegio pusę.

 

SUBAČIUS. PAVAŠAKIAI

Pasakoja Albina Švilpaitė

1944 m. gruodžio 14-osios ryte kaimas kūlė javus. Pulkas skrebų, eidami iš Žudžgalio kaimo Taparevičiaus sodybos, pamatė jojant mano brolį Alfonsą Švilpą su draugu Vytautu Seibučiu. Seibutis nulipo nuo arklio, o skrebai pripuolę jį apdaužė ir nuėjo (Vytautą vėliau nušovė namuose). Mano brolis, nusiavęs batus, šoko bėgt. Nubėgo į Pagaidžiupių kaimą, niekam nieko nesakęs, užlipo ant namų aukšto ir pasislėpė. Netrukus jį atsivijo skrebai ir šeimininkams ėmė grasint padegsią gryčią, reikalavo parodyt, kur pasislėpęs banditas. Visur išvertė, net šulinį, ir tą išmaišė. Pagaliau radę Alfuką, numetė jį žemyn, peršovė ir liepė bėgt. Selevai, gyvenę maždaug už puskilometrio nuo mūsų namų, skrebams aiškino, kad čia joks ne banditas, o kaimynų vaikas. Sužeistas Alfukas puolė į kambarį, visas kruvinas, rėkdamas, dar bandė slėptis po lopšiu, bet skrebai jį ištempė laukan. Alfukas maldavo skrebo Povilo Ramono nežudyt ir vis klausė:

—    Už ką mane šaudot?!

Mes, nubėgę pas Selevas, brolį radom nebegyvą, suklupusį šalia gryčios darželyje. Gavę arklį, brolio lavoną parsivežėm į namus. Tėvelis su mama dar važiavo į Subačių skrebynėn aiškintis, kodėl nekaltai nušovė šešiolikmetį vaiką, bet Ramonas ir kiti skrebai pasakė:

—    Važiuokit namo ir džiaukitės, kad neištiesėm ant gatvės.

Tą pačią dieną skrebai nužudė dar keletą nekaltų žmonių. Nušovė senelį Povilą Valkavičių, pagriovy, prie Žviliūnų kaimo, pjaunantį vyteles keseliams pinti. Nušovė iš to paties kaimo 22 metų Motiejų Bartulį, bevedantį arklį; trisdešimtmetį siuvėją Gailiūną, kilusį iš Surdegio, kuris kieme lesino vištas; du brolius Astravus:    Joną (22 m.) ir Vytautą (18 m.) ir jų pusbrolį iš Kanapynės kaimo, Juozą Belecką (20 m.) iš Upių kaimo, pusbrolius Pajuodžius iš Pajuodžiu kaimo. Kai pasklido gandas, kad skrebai šaudo kaimuose vyrus, visi ėmė bėgt ir slėptis kas kur.

— Aš, jauna būdama, buvau gana smalsi, dažnai sėsdavau ant dviračio ir važiuodavau į Subačiaus geležinkelio stotį pažiūrėt ant grindinio išdarkytų žmonių. Mačiau ten nemažai ir buvusių savo jaunystės draugų, pažįstamų. Kūnai klaikiai sumaitoti, be galvų, be vidurių, — sunku ir apsakyti tuos siaubingus vaizdus.

Vėliau skrebai dar nušovė Žiūrą iš Pajuodžio kaimo (palaidotas Mitošiūnų kapinaitėse), Valą iš Žudžgalio kaimo (palaidotas Žviliūnų kapinėse). O Petras Ūzdras iš Mitošiūnų vaikščiodavo moteriškai apsirengęs. Labai darbštus buvo. Išeina į lauką paravėt. į suknele apsirengusį ne taip greitai šaus, o vyrų skrebai nekentė: kur užėję, šaudydavo be pasigailėjimo.

Pasakoja Viktoras Seleva

Pamenu, tai buvo 1944 metų gruodžio mėnesį. Tada aš mokiausi ketvirtoj klasėj. Grįžtu iš mokyklos į namus, o čia toks baisumas. Tėvas žiauriai sumuštas, gryčios pašalėj guli sušaudytas mūsų kaimyno sūnus Alfonsas Švilpa. Vėliau iš tėvų pasakojimo sužinojau, kaip viskas atsitiko. Alfonsas Švilpa su draugu dviese jojo ant arklio per kaimą. Kaime besivalkioją skrebai juos pamatė ir ėmė šaudyt. Alfukas nušoko nuo arklio ir pasileido link mūsų sodybos. Atbėgęs užlipo ant aukšto. Skrebai matė, kad jis įbėgo į mūsų gryčią, bet kur pasislėpė, tai nežinojo. Atėję ėmė viską verst ir ieškot Alfuko, tėvui net sušėrė keliskart, bet jis aiškino, kad nieko nežinąs apie jokį bėglį. Visur apieškoję ir neradę, jie kieme pasitarė ir vėl sugrįžo gryčion. Tėvui irgi liepė lipt ant aukšto. Pats Povilas Ramonas, užlipęs ant aukšto, Alfuką numetė žemėn. Apačioj buvę kiti skrebai į jį šovė. Vaikas palindo po mano sesutės vyge, bet skrebai jį ištraukė ir liepė bėgt. Jau sužeistas Alfukas nubėgo iki šulinio. Skrebai vėl į jį šovė kelis kartus. Visas kruvinas, sušaudytas Alfukas metėsi atgal, puolė skrebui Povilui Ramonui po kojomis, prašė pasigailėti, bet šis tik spyrė ir pribaigė jį. Mano tėvą Antaną Selevą skrebai po to smarkiai sumušė, statė prie sienos, grasino nušaut, kam slėpė Švilpą. Palikę auką ir smarkiai sumuštą mano tėvą, skrebai išsidangino.

Pasakoja Albina Beleckaitė

Tada aš buvau užprašyta pataikėt prie javų kūlimo pas gimines — Paryžės kaime. Ryte grįžau į namus, o čia — baisus dalykas. Petronių kieme guli nušautas mano brolis Juozas, namuose — klyksmas, ašaros. Pasirodo, jie du su pusbroliu Kaziu Petroniu jų klojime arpavo grūdus. Namiškiai pasakė, kad atvažiuoja skrebai. Tada jie metė darbą ir ėjo į gryčią. Skrebai, pamatę per kiemą einančius du vyrus, pradėjo į juos šaudyt. Brolis Juozas krito negyvas, o Kazimierą sunkiai sužeidė. Kazimieras ir tėvai matė, kaip į juos šovė skrebas Jonas Vasiliauskas. Tarp skrebų buvo vietinis rusas Alionka Makarevičius, Juozas Ramonas iš Pavašakių ir dar keletas iš Subačiaus. Skrebai brolio lavoną norėjo pasiimt ir, aišku, miestely būtų paguldę ant grindinio, bet per didelį tėvų prašymą paliko. Kitus, nušautus tą dieną, jie vežėsi sumestus dvikinkiam vežime.

Žiauriausias iš jų, kiek pamenu, buvo Juozas Ramonas. Kiek kartų jis mūsų namuose darė kratas, nesuskaičiuosi. Būdavo, įsiveržia su pulku skrebų ir šokdina, grasina, kad nušaus, tik pabandyk ką nors tarstelėt. Ir vis ieškodavo „banditų“. Mane ne sykį yra varęs kopėčiomis ant aukšto, o pats iš paskos — su automatu. Lipi ir bijai: ką žinai, kas tokiam durniui trinktelės į galvą. O žmogų nušaut jam buvo vienas malonumas. Išverčia, būdavo, spintas, komodas, stalčius, vis „banditų“ ieškodamas. Daug jų tokių šliaužiojo po kaimus ginkluotų. Nė vienas tikrai nėra gero darbo padaręs: tik šaudė, žudė ir gąsdino niekuo nekaltus žmogelius. Vėliau, būdavo, kai tik pamatydavau Ramoną, man net šiurpas per nugarą pereidavo.

Tarybinis rašytojėlis kupiškėnas Jasinskas apie Juozą Ramoną parašė net knygą — „Ramonas pakėlė ginklą“. Kaip nesunku buvo popieriuj niekšą padaryt angelu. Bet vietiniai žmonės ilgai atmins skrebą Ramoną tokį, koks jis buvo iš tikrųjų, be visų Jasinsko palakavimų. Ramonas nusipelnė baisiausio savo kraštiečių prakeikimo.

Pasakoja Dominykas Šimonis

Subačiaus geležinkelio stoties partorgas Liepa ir Povilas Šulca plėšikavo bei trėmė žmones. Iš Žviliūnų jie išvežė keturis kiemus. Gaidžiupio kaime iš Kazio Šimonio atėmę išsivedė paskutinę karvę, mažus vaikus paliko be pieno lašo. Liepa vėliau išsikėlė gyvent į Panevėžį, buvo muilo fabriko direktorium. Liepos žmona Ivaškevičiūtė Genė irgi lakstė su automatu ir plėšė išvežtųjų turtą.

Šulca vėlesniais metais dirbo Kupiškio rajone „Vienybės“ kolūkio pirmininku. Dabar jau miręs. Juozas Ramonas dar prieškario laikais per jaunimo suėjimus ir šiaip kur elgėsi labai išdidžiai. Jis nešiodavo plačią „burką“ su kapišonu, važinėdavo pasikinkęs širmą arklį, rankose nendrinis botagas; buvo ponas. Kartą kaimo vakaruškoje kažkas prišiko į jo „burkos“ kapišoną. Ramonas, „burką“ užsivilkęs, dar kalbino mergaites, bet greitai pajutęs dvoką kažkur pasislėpė.

Už tą seną jaunystės išdaigą vėliau kai kas nuo Ramono rimtai nukentėjo. Ramonas vis manė, kad tai mudviejų su broliu darbas, bet tai netiesa. Jo „burką“ išniekino visai kiti kaimo vakarušnikai. Tiesos jis taip ir nesužinojo. Kadangi niekas apylinkėj jo nemėgo dėl nepaprasto pasipūtimo, todėl ir pasijuokdavo iš jo. Juozas Ramonas keršijo ir keršijo visiems iš eilės, nė vieno nepagailėdamas. Jo rankos buvo kruvinos, jis pats turėjo vilko sielą. Tokį aš prisimenu skrebų skrebą Juozą Ramoną.

Pasakoja Grilauskaitė-Laurenčikienė

Pokario metais mano brolis darbavosi su kuliamąja. Tą dieną jis kūlė Žviliūnuose pas Karvelytes. Matyt, peršalo, nes buvo gruodžio mėnuo, ir apsirgo gripu. Šeimininkės privirė liepžiedžių, jis išgėrė ir atsigulė. O anksčiau kaime po kūlimo būdavo patalkiai, visus kūlėjus vaišindavo. Tuo metu atėjo du skrebai: Justinas Ramonas ir Petrauskas. Anie ir klausia:

—    Kur mašinistas?

—    Serga, išvirėm liepžiedžių, atsigėrė ir atsigulė, — pasakė Karvelytės.

Skrebai liepė jį pakelt ir sako:

—    Dabar vedam į kiemą nušauti.

Brolis apsirengė ir jau ruošiasi eiti. Žmonės ėmė prašyti skrebų, kad pasigailėtų, nes nebus kas kulia javus. Tada Justinas Ramonas šautuvu užrėmė duris, kad žmonės neišeitų iš kambario, o skrebas Petrauskas liepė broliui bėgti. Kai šis pasileido bągt, tas ėmė šaudyt. Paskui Ramonas ir sako anam:

—    Gana. Tu jo nebevaikyk, nusivesim į klėtį, pernakt palaikysim, o ryte žiūrėsim, ką su juo daryt.

Brolis, išgirdęs šituos Ramono žodžius, suprato, kad su tokia aukšta temperatūra ir šitokiam šalty iki ryto klėtyje neišsėdėsi. Žiūri, Ramonas riejasi su žmonėm, tada jis griebė šautuvą iš Petrausko rankų, tvojo skrebui per pečius, o pats šoko bėgt. Prie upelio nuklimpo į sniegą ir apalpo, bet greit atsigavęs ėmė svarstyt, kur dabar dėtis. Į namus jau nebegrįžo, nuėjo pas savo dėdę netoli Raguvėlės.

Už kelių dienų pas tėvą atvažiavo skrebas Juozas Ramonas su visa „šaika“. Aš tuo metu buvau Panevėžy. Tėvą ėmė baugint ir reikalaut, kad pasakytų, kur sūnus. Tėvas gynėsi nieko nežinąs. Tada skrebai jį išsivedė į kiemą ir sumušė. Netoliese buvo sklepas, į kurį nulipt reikėdavo akmeniniais laiptais. Mama primokė aštuonmetę sesutę pult Ramonui po kojų ir prašyt, kad tėvo nemuštų. Ta, vaikas, ir paklausė: puolė Ramonui į kojas ir maldavo, kad tėvelį gyvą paliktų, bet Ramonas spyrė jai, kad ta akmeniniais laiptais taip ir nusikočiojo. Krūtinytėj iššoko didžiulis guzas, vaikas ėmė džiūt ir po metų mirė.

Skrebas Ramonas dažnai lankydavos mūsų namuose. Kai tik atvažiuoja — ir muša tėvą. Kai tik atvažiuoja, ir muša. Tėvas nebeapsikentęs išėjo iš namų. Per pirmą vežimą Sibiran (1945 m.) skrebai užgulė Užusienius, Marcinkevičienę ir mūsų šeimą. Mes iš namų irgi pasitraukėm. Slapta sugrįžę, namus rasdavom vis tuštesnius: nei patalynės, nei drabužių, nieko neliko; nei pavalgyt, nei apsirengt, langai išdaužyti, turtas išgrobtas, o mes — kur vienas, kur kitas... Tėvas vaikščiojo iš vieno kiemo į kitą, glaudėsi pas pažįstamus, o pažįstami irgi bijojo. Atras — sušaudys, namus sudegins.

Pavasarį slapta pasisėjom javų, bet nupjaut nebeteko. Rudenį brolis, pasinaudodamas tarybų valdžios paskelbta amnestija, prisiregistravo. Tėvą parsivežė į namus sukiurusiom kojom, o namai — tik sienos. Malkas, ir tas skrebai išsivežė, nei kuo pasikurt. Per žiemą skrebai brolį varė miško kirst už dyką, ten pusalkanį laikė, o pavasarį atvažiavo Juozas Ramonas, rankas vielom surišo ir išsivežė.

Šešis kartus Kupišky bei Subačiuj teist ketino, bet kažko vis trūksta — ir vėl atgal tardymui. Po to du broliai skrebai Kurlianskai ir broliai Mickūnai atvažiavo pamokint apylinkės pirmininko Jono Jackevičiaus, ką sakyt per teismą, kad nebepaleistų. Vis dėlto brolį nuteisė dešimčiai metų ir išvežė į Rusiją (jis kalėjo Sverdlovske, Karagandos šachtose dirbo). Mama, būdavo, verkia: dukrą palaidojo, sūnus lagerin išvežtas, nėra kas duoną uždirba. Tada aš pradėjau siūti, ėjau siūdama per žmones, mamą maitinau, tėvelį, broliui siuntinius siųsdavau, prievoles skrebam mokėdavau. Nuo hektarų skaičiaus reikdavo mokėt. O ką mokėt, jei iš tų hektarų nieko negauni (turėjom šešis hektarus žemės, bet pusė jos — viržynės) ir dar tėvas ant patalo guli?

Paskutinį kartą tėvelį skrebai labai buvo prispardę, pilvo plėvę pramušė. Mušė skrebai Kurlianskai, Mickūnai, Kavoliūnas, Ramonai.

Ir tetą išvežė Sibiran, iš jos gaudavom laiškus kitu vardu. Mes jai nieko negalėjome nusiųst, Subačiaus skrebai viską suuosdavo ir laiškus pašte sunaikindavo.

Būdavo, siūdama užsidirbu lašinių, sviesto, — visko po truputį už darbą žmonės duodavo. Grįžtu namo, broliui reikia siuntinį siųsti, žiūrėk, jau tuščia, nebėr; išvežė skrebai, bedarydami kratas. Ką nutvėrė, tą nešė. Kito žodžio iš jų negirdėjau: „Nacionalistai, kontros, banditai“. Jiems, matyt, labai patiko šitie žodžiai. Bet jei ne šitie „kontros“ ir „nacionalistai“, šitie baisūs vagys būtų iš bado nudvėsę.

Ramonai ir kiti skrebai ant manęs griežė dantį, kam broliui siuntinius į lagerį siunčiu. Ypač dėl to mane puldinėjo pavašakietis Jonas Jackevičius, tuometinis apylinkės pirmininkas.

Seniūnas kartą man atnešė šaukimą Subačiaus saugumam Kadangi manęs namie nerado, paėmė tėvą ir išlaikė tris dienas. Mušė, daužė, tyčiojos iš jo, kaip tik bemokėjo. Kai aš tėvui nunešiau valgyt, tėvą paleido — mane uždarė. Uždarė ir pradėjo naktimis tardyti, vis klausinėjo apie „banditus“. Tardė Ramono žentas Ivanovas, keikdamasis, visokiais žodžiais išvadindamas. Atveda, būdavo, pas jį skrebas, o rankoj Ivanovas jau laiko trikampę liniuotę. Pasodina mane, ir kai trenks ta liniuote per nugarą, tai tik karštis nusvilina — kaip ugnim per tą vietą!

Kai tėvas grįžo į namus sumuštas ir pasakė, kad mane suėmė, motinai iš išgąsčio kojas sutraukė.

Paleido mane po trijų dienų. Visur man blusų, utėlių prilindo. Mama iškūreno pirtį, nuėjau išsimaudyt. Mama vos nenualpo pamačiusi ant mano kūno juodus dryžus, visą nugarą rainuotą. Tai vis to Ivanovo mušimo žymės.

Kartą rudenį lietus taip pliaupia. Atvažiuoja Genė Ivaškevičiūtė-Liepienė raginti vežt prievoles. Kviečiai stovi žaginy visi šlapi, o ji laksto gryčioj aplink stalą ir, kumščiu daužydama stalan, šaukia:

—    Kad rytoj būtų kviečiai nuvežti ir. atiduoti, o jei ne — Sibire supūsi!

Aš sakau:

—    Lietus lyja. Kaipgi dabar tuos kviečius iki rytdienos iškulsi?

—    Nutilk! Tuoj šalta būsi! — įtūžusi šaukia Ivaškevičiūtė-Liepienė. — Kad rytoj būtų nuvežta!

Iškoneveikė, išdirbo. Pasirašiau, kad rytoj nuvešiu tuos grūdus. Bet kaipgi juos nuveši, tokie lietūs? Negi čia pasaka, kad lydekai palieptum...

Mano brolis vokiečių okupacijos laikotarpiu dirbo Subačiaus geležinkelio stoty prie komutatoriaus, todėl iš vokiečių išgirsdavo šiek tiek ir slaptos informacijos. Sužinojęs, kokius komjaunuolius vokiečiai veš į Vokietiją, juos iš anksto visus perspėdavo. Tą žinią jis buvo perdavęs ir Genovaitei Ivaškevičiūtei-Lieipienei, Bartuliui ir kitiems.

Norėčiau dar trumpai apsistot prie Ramonų giminės.

Ramonai buvo bedieviai ir nekentė tų, kurie ėjo į bažnyčią. Prie kaimo bendruomenės jie nepritapo. Nors savo žemės nemažai turėjo, bet dirbo ją tik iš bėdos. Juozas Ramonas turėjo 20 ha, Justinas Ramonas Žviliūnuose — tiek pat.

Ramonų sąžinę slegia daug nekaltų aukų. 1941 m. Juozas Ramonas pirmiausia į Sibirą išvežė savo kaimynus Petrulius. Po karo Svilonių kaime jis net išvežė ir psichiškai nepilnaverčių Žibikų šeimą: motina ne viso proto, gyvenusi dūminėj gryčioj, dvi dukros silpnaprotės, tėvo nebuvo. Su Ramono „palaiminimu“ iš apylinkės į Sibirą buvo išvežtos 29 šeimos.

Pasakoja Povilas Kosmauskas

1947 m. balandžio mėnesį Subačiaus skrebai, vadovaujami Juozo Ramono, išsivarė į Subačių keletą kaimo vyrų. Tarp jų buvo Juozapas Alekna su dukra, Petras Alekna, Aleksas Lapienis, Danielius Varnauskas, Povilas Skaparas ir aš. Su skrebais kartu ėjo ir keletas rusų enkavedistų — du karininkai (vienas jų — leit. Bratiščenka). Mus suvarė į NKVD būstinę, įmetė į rūsį. Vakare nuvedė mane į kažkokį kambarį pirmam aukšte. Pirmas „tarė žodį“ enkavedistas Bratiščenka. Nurengė iki apatinių, paklupdė prie stalo ir ėmė tyčiotis. Iš pradžių švelniai padaužė drabužių šepečiu per sprandą, per pečius, po to jau smarkėliau skiausčia ranka užtvojo tris kartus, kad mano akys tuoj iššoko į paviršių, — pamačiau ne tik kas priekyje, bet ir kas šonuose stovi. Pagaliau į kambarį įėjo Juozas Ramonas su Drąsučiu. Drąsutis anksčiau buvo Kupiškio viršaitis; čia tarnavo už budelį. Jis, matyt, turėjo silpnybę mušt ir kankint areštuotuosius. Drąsutis Bratiščenkos metodu rėžė man per sprandą taip, kad aš beregint „užmigau“. Tik pajutau, kad ant manęs vanduo liejas kibirais. Kai atsigavau, Drąsutis pasiėmė prie pečiaus stovėjusią geležinę kačergą ir taip davė, kad mano šonai buvo net juodi, lenktuoju galu kiaurai pramušė vidurius prie pat kirkšnies. Dar ir šiandien guzą tebenešioju toje vietoje. O kol tas mušė, kiti penki aplink stovėjo ir žiūrėjo, kaip mane plūkia geležine kačerga. Kai pamatė, kad aš paslikas guliu ant grindų, Drąsutis pasakė:

—    Ko čia su juo terliotis, vedam, nušaunam, surašysim aktą, kad bėgo, ir bus baigta.

Paskui Drąsutis mane pakėlė, privedė prie durų ir, paėmęs už lyties organų, privėrė durimis. Tada aš jau visai netekau sąmonės.

Kai atgavau sąmonę, Drąsutis su kitu skrebu už parankių išvedė mane į koridorių, pastatė prie sienos, liepė išskėst rankas ir laikyt, bet kai paleido, viena ranka taip ir nukrito žemyn, ėmė visa drebėt. Tada nuvedė į kitą kambarį. Jau aušo, patekėjo saulė. Bratiščenka pabus kelias minutes, ir atbėga vis manęs pažiūrėt, o mane apstoję ne tik Subačiaus skrebai, bet ir Gelažių. Aš prašau, kad leistų nors atsiklaupt, nes stovėt nebegaliu. Jie klausia, ar aš atsikelsiu, kai ateis viršininkas. Kai tik įeina Bratiščenka, aš atsikeliu, jis pasižiūri ir vėl išeina. Taip jie mane išlaikė dar dvi paras.

Tiesa, tuo metu dar buvo atvažiavę du rusai, NKVD kapitonai iš Kupiškio. Pasikviečia mane Bratiščenka ir Juozas Ramonas, rodo kažkokį popierių, kurį pasirašiusios mano kaimynės — Vilimavičienė ir pas ją gyvenusi rusė Valentina. Ramonas ir sako:

—    Ko tu giniesi? Va, viskas parašyta apie tave, ir dar su tavo kaimynų parašais!

Anie du karininkai iš Kupiškio su manim pradėjo gana žmoniškai kalbėtis. Aš jiems bandžiau pasakot, kad skrebai mane žiauriai mušė, kam aš su miškiniais palaikąs ryšį. Bet Ramonas mane pertraukė ir paaiškino, kad aš neprisipažinęs, todėl jie man truputį sudavę... Enkavedistai nužvelgė mane įtartinai, — mat šonas pramuštas, visi marškiniai kruvini, bet nieko daugiau nepasakė. Netrukus mane iš to kabineto Ramonas išvedė ir sako:

—    Tai, Kosmauskai, tokioj pirty, matyt, nesi buvęs?

—    Taip, taip, — atsakiau ir pridūriau: — Mes gi tai iš senų laikų pažįstami. Kodėl gi neužtarei nė vienu žodžiu, kad taip nemuštų?

O jis:

—    Kaipgi aš įgaliu tave užtart? Jei užtarsiu, tavo šalininkas būsiu.

Tada jis paėmė iš stalčiaus tuščią popieriaus lapą ir liepė apačioj pasirašyt. Supratau, kad čia nešvarus reikalas. Belieka tik einant per upę šokt nuo tilto ir prisigirdyt, gyvenimo nebėr... Pasirašiau ant to tuščio lapo, nes žinojau, kad kitaip iš čia manęs gyvo vis vien nebepaleis. Tada Ramonas pasakė:

—    Nesvarbu, kad pasirašei, bet žinok viena: jei mums nieko nepraneši, garantuoju, išvažiuosi ten, kur baltos meškos.

Ir paleido į namus.

Ramono grasinimai išsipildė — dešimt metų kasiau akmens anglį Intos šachtose, bet esu ramus ir laimingas žmogus, nes ant mano sąžinės neguli nė viena išdavystė.

SKAPIŠKIS

Pokario metais Skapiškio apylinkėse siautė ir tikrų plėšikų gaujos. Jie siaubė ir žudė kaimiečius miškinių-partizanų vardu. Sovietiniai teisingumo organai buvo gerai apie tai informuoti ir vėliau juos sunaikino.

Skausmo ašaros tvindė skapiškėnų akis: daug jų artimųjų į šulinius, duobes be laiko sukrito, daug Sibiran išvažiavo, į Rusijos lagerius pateko, daug negrįžo, ne visų jų amžino poilsio vietos kryželiais pažymėtos.

Baimė, tais laikais pasėta skrebų ir enkavedistų, dar ir šiandien persekioja ne vieną skapiškėną, neduoda ramiai gyvent ir dirbt. Jie kol kas dar neužtikrinti, kad rytoj neateis naktį ginkluoti tie patys vireliūnai, eidukai, rimavičiai, perkūnai, barzdžiukai ir jų „nenukoros“, ką daugeliui tada yrą padarę. Bet kartu jie kalba:

— Už tokias skriaudas, už tokias baisias žmogžudystes, plėšikavimus tie, kurie tik išliks gyvi ir sulauks teisingumo rankos, be abejonės, privalo atsakyti pagal visus įstatymus. Jie turi atsakyti už kančias tų, kurių gyvybes savo rankom atėmė, tų, kurių kelias — tai kankinių kelias.

Bet primindami jiems, kas jie tokie buvo, yra, būkim pakantūs ir dori. Garbė tiems, kurie savo klaidas supras ir stengsis jas atitaisyt geranoriškumu, atgailaudami. Tauta jiems visada atleis.

Pasakoja Petras Rasiulis iš Stasiūniečių k.

1945 m. sausio 9 d. po kaimus siautė vadinamosios NKVD kariuomenės ekspedicijos. Jų priešaky kaip varovai ir vedliai ėjo vietiniai skrebai. Kas jiems patiko ar nepatiko, šaudė be teismo, žmonės žuvo, nežinodami už ką. Dabartiniam Paunglinės kaime, 20 kvartalinėj, netoli Žėko namų, enkavedistai atvedė iš aplinkinių kaimų surinkę niekuo nekaltus vyrus ir sušaudė. Prieš tai juos kankino, mušė, ne visus lavonus jau bebuvo galima atpažint. Tarp nužudytųjų: Leonas Matuza iš Tvirų kaimo, 20 metų (buvęs komjaunuolis); dirbo Radviliškyje geležinkeliečiu ir buvo trumpam parvažiavęs į namus pasisvečiuot; Petras Tijūšas iš Eidžionių kaimo, 60 metų, Lietuvos Nepriklausomybės laikais dirbęs matininku (jo dukra Tijūšaitė-Beleckienė gyveno netoli Tvirų); Jonas Kirstukas iš Eidžionių, 70 metų; Petras Kaladė, iš Eidžionių, 18 metų; Jonas Kytra, iš Tvirų, 60 metų.

Pasakoja K. G.

Aš mačiau tuos lavonus. Visų kūnai buvo sumaitoti, išdarkyti ir sumesti netoli kalniuko. Žmonių atpažinti nebebuvo galima, vien tik mėsos gabalai. Taip išniekint žmonių kūnus ne bet kas sugebėtų. Matyt, buvo rinktiniai sadistai.

Pasakoja Jonas Tijūšas iš Eidžionių k.

Pokario metais Skapišky aš dirbau žemės ūkio skyriaus vedėju, buvau pirmojo Tarybų Lietuvos valstiečių suvažiavimo delegatu, apylinkės pirmininku; paskui mane išvežė į Sibirą.

1949-ųjų sausio 9 d., kada enkavedistai suėmė mano brolį, kartu su jais ėjo vienas civilis — lietuvis. Iš žmonių girdėjau, kad jo pavardė buvo Jakubka.

Užėję pirmieji enkavedistai vyrus suėmė ir paleido. O kiti, pamatę, kad paleistieji grįžta į namus, juos vėl suėmė ir išsivedė. Tarp jų buvo mano brolis Petras Tijūšas, Jonas Kytra, komjaunuolis Leonas Matuza, Jonas Kirstukas ir Petras Kaladė. Maždaug po paros iš Paunglinės kaimo pas mus atėjęs Petronis pranešė, kad miške, 20 kvartalinėje, sušaudyti mūsų kaimo vyrai. Tada aš ir Genulė Kyt-raitė-Grigonienė iš Eidžionių kaimo pasikinkėm arklį, nuvažiavom į mišką ir radom nužudytuosius.

Mano brolis Tijūšas ir Kirstukas buvo nušauti į galvą, o Kytros, Kaladės ir Matuzos iš veido jau nebuvo galima pažint — taip subjauroti, kad baisu buvo į juos ir pažiūrėt. Kaladei suknežinta kaukolė, Kytrai numušta ranka.

Pasakoja R. P. iš Stasiūniečių k.

Tarp Skapiškio ir Pandėlio yra Tvirų kaimas. Netoli jo, važiuojant Kupiškio link, kairėj pusėj dunkso Skapiškio miškas, vadinamas Skapagirys. Kaip tik čia, prie Tvirų, pamiškėj, gyveno Žiobų šeima. Jų namai buvo vadinami Akmeniškių vienkiemiu. Žemės Žiobai turėjo 20 ha ir nemažą šeimą — trylika vaikų. Sūnus Kazys Žioba tarnavo rusų raudonojoj armijoj, žuvo 1944 m. fronte. Albinas, Steponas ir Jonas, žuvus broliui, į rusų armiją vengė eit, į mišką jie irgi nėjo. Kieme buvo rūsys, ir, pamatę ateinant skrebus, ten sulįsdavo.

Tą dieną pas juos į svečius buvo užėjęs pusbrolis Balys Gintautas iš Miliūnų kaimo, nuo Pandėlio. Pastebėję ateinant Skapiškio skrebus ir enkavedistus, jie visi keturi sulindo į tą slėptuvę. Matyt, jau buvo įskųsta, kad skrebai net neklausę atidarė rūsio duris, iš klojimo prinešė linų, prikišo į vidų ir uždegė. Motina Veronika Žiobienė dar puolė gesint, bet skrebai ją pagriebė už plaukų ir, net su visa oda nurovę, nutempė tolyn.

Pasakoja K. G.

Mes važiavom iš Pandėlio ir šiapus miško pajutom, kad visas laukas dvokia degančia mėsa. Žiūrim — ogi Žiobos kieme rūsys dega, aplinkui pilna skrebų ir enkavedistų. Tik vėliau sužinojom, kad tris Žiobos vaikus ir jų pusbrolį Skapiškio skrebai sudegino gyvus.

Pasakoja Paulina Žiobaitė-Stukienė

Kai Skapiškio skrebai su rusų enkavedistais sudegino mano brolius, aš buvau Bajorų kaime. Man apie tai pranešė pavakariop. Greit pasikinkėm arklį ir išvažiavom į Akmeniškius pas tėvus pažiūrėt, kas ten atsitiko. Kai įvažiavom kieman, skiepas dar tebedegė. Mama su dviem kibirais vandens suklupusi vidury kiemo, galva kruvina, plaukai su visa oda nurauti — baisu į ją pasižiūrėt. Aš puoliau prie jos, sakau:

—    Mama, ko gi tu čia dabar guli?

—    Aš vandenį nešu! Aš gi vandenį nešu! Oi oi, oi oi, mano sūneliai, mano brangūs sūneliai... — šaukė mama paklaikusiom akim.

Aš negaliu visko pasakot, nes mane ir vėl skausmas surakina. Nors nuo tų dienų tiek jau metų praėjo, bet žaizda dar tebekraujuoja.

Vėliau motina pasakojo, kad įėję į gryčią Skapiškio skrebai — Šiaučiūnai ir Barzdžiukas — ją pradėjo mušt. Kas jie per žmonės buvo, jei prieš trylikos vaikų motiną išdrįso ranką pakelt? Jie reikalavo pasakyti, kur vaikai. Motina savo vaikų neišdavė, tada jie iš klojimo prisinešė linų, sukišo juos į rūsį ir uždegė.

Mes gyvenom pamiškėj, bet jokie miškiniai pas mus neužsukdavo, o iš Skapiškio skrebai beveik kasdien lankydavosi, grasindavo. Kiek kartų šaudė palei ausį skrebas Barzdžiukas, Julius Rimavičius su broliu Mečislovui Būdavo, pamatau juos ateinant, mane iškart nervai ima purtyt.

O mano broleliai, broleliai!,. Jie taip niekur nesidėjo, niekur nepriklausė, jie tik save gelbėjo, norėjo išsisaugot tėvams, kurie juos taip gražiai išaugino.

Brolis Steponas buvo patekęs į vokiečių užfrontę, ten nuo vokiečių nukentėjo. Parbėgęs į namus, broliam sakė: slėpkitės, kad tik nepakliūtumėt į frontą, nes ten tai jau visai blogai. Negi savo tautos ėjo vaduot!? Reikėjo guldyt galvas už svetimus atėjūnus: rusus ir vokiečius.

Namuose su motina gyvendama, kur tik beeidavau per kiemą, sustodavau prie to skiepo ir vis laukdavau, kada mano broliukai išeis ir pasirodys.

Jų kaulelius, surinkę į vieną karstą, palaidojom Tvirų kaimo kapeliuose, o tie kapeliai man akyse vis stovi. Tai kankinių kapai.

Ir brolius palaidojus, skrebai vis ateidavo: plėšė, vogė, ką tik galėjo. Drabužius išnešė, net visai niekam tinkamus skudurus išsivežė. Nebeiškentusi aš nuėjau į Skapiškio skrebų būstinę ir sakau:

—    Kaipgi jūs taip viską išvežat, nieko nebepaliekat? Kaipgi dabar reiks gyvent?

—    Tave tik nušaut! Tik nušiaut! Tada tau nieko nebereiks! — trenkęs stalan kumščiu skrebas suriko.

Apsisukau ir išėjau verkdama.

1948 m. pavasarį mūsų visą šeimą, kas tik gyvi buvo, išgrūdo į Sibirą. Vežė Skapiškio skrebai — Julius Rimavičius, Pranas Barzdžiukas ir kiti. Barzdžiukas, net iš vakaro atėjęs, saugojo mūsų namus, kad nepabėgtume.

Tvirų kaimo kapinaitėse dar ir šiandien tebestovi betono kryžius su kukliais įrašais:

Jonas, gimęs 1917 m. VIII.

Albinas, gimęs 1919 m. IX.

Steponas, gimęs 1921 m. II.

Žiobai

Balys Gintautas, gimęs 1928 m. XI.

Žuvo 1945 m. I. 10 d.

Pasakoja Bronius Bičkus

Mano brolį Antaną Bickų, gimusį 1924 m., nukankino ir sušaudė Skapiškio skrebai Perkūnas ir Janilionis 1945 m. gegužės 8 d.

Tuo metu mes gyvenom Totorių kaime (nuo Skapiškio į Švedukalnio pusę). Apie trečią valandą dienos aš grįžtu iš mokyklos ir matau — į mūsų kiemą iš vieškelio suka lineika, o joje du ginkluoti skrebai: Skapiškio skrebų vadeiva Perkūnas ir jo parankinis Janilionis. Mano brolis arė lauką, tie jį pasišaukė ir įsisodino į lineiką. Aš maniau, kad veš į namus, bet, žiūriu, per kiemą pervažiavo net nesustoję, arklį dar smagiau paragino ir nuvažiavo Vengriškio miško link, į Pandėlio pusę. Aš parėjau namo ir pasakiau, kad brolį nusivežė skrebai. Tėvas sunerimęs ėmė vaikščiot po kiemą. Maždaug už valandos Vengriškio miško pusėj išgirdom du šūvius. Tėvas ir sako:

—    Dabar tai jau mūsų Untuko nebėr...

Motina su pussesere išėjo į tą pusę apsižvalgyt. Kiek paieškojusios, rado Antano lavoną, apmestą žabais. Tada nuėjo į Skapiškį pas Perkūną ir pasiteiravo, kur jis padėjo sūnų. Perkūnas (kalbėjęs su akcentu) atsakė:

—    Nežinaaau...

—    Kaip gali nežinot, jei pats paėmei ir išsivežei? — neatstojo motina.

Tada Perkūnas sako:

—    Na, tai paieškokite ten, kur nors į Pandėlio pusę. Jei rasite, laidokit be jokių ceremonijų, kad tik žmonių daug neprisirinktų...

Motina grįžo raudodama į namus. Tėvas pakinkė arklį, ir nuvažiavome parsivežt brolio. Brolio lavonas tysojo sumaitotas, kaukolė perskelta pusiau, vienos rankos du pirštai numušti, per ranką į krūtinę peršauta du kartus.

1948 m. gągužės mėnesį mus, kaip „banditų“ šeimą, ištrėmė į Sibirą, nors žemės turėjom tik 10 hektarų.

Dėl brolio Antano nužudymo niekur nesikreipėm ir užuojautos jokiose tarybinėse instancijose neieškojom, nes visa tai būtų tolygu savižudybei. Sadisto Perkūno valdžia Skapiškyje tada buvo absoliuti. Žiaurus, klastingas, jis ypač mėgo paleisti kulką savo oponentui pokalbio metu užstalėj. Tai ne šiaip koks recidyvistas. Žardeliškių, Kundrėnų kaimuose žmonės ant kelių klaupdavosi pamatę Perkūną.

Pasakoja Bronė Siaurytė-Kirdeikienė

Mano tėvai buvo pasiturintys žmonės. Šeimoje augom keturi vaikai: dvi mergaitės ir du berniukai.

Pokario metais mano tėvelį Kazimierą Siaurį tankiai išsivesdavo Skapiškio skrebai ir tardydavo. Ko jie norėjo, mes nežinojom ir nesupratom. Tėvelis buvo ramaus būdo, darbštus, gal todėl ir gyvenome turtingiau ir gražiau negu kiti.

Kartą atėjo pas mus Skapiškio skrebai Perkūnas ir Eidukas. Tėveliui liepė apsirengt ir eit kartu su jais. Motina manė, kad jį vėl išsiveda tardymui, ėmė ruošt maistą, bet Perkūnas pasakė, kad nieko neberuoštų — jam nieko nebereiks. Taip jie tėvelį išsivedė, ir daugiau mes jo nematėm. Mūsų šeima liko be maitintojo ir tėviškos šilumos. Tą pačią dieną sužinojom, kad tėvelį kiek pasivedę Perkūnas su Eiduku Kazanavičiaus lauke sušaudė. Kiek žinau, jo kūną užkasė Skapiškio gyventojas Ampliejus Novikas. Vėliau Perkūnas pas mus buvo atėjęs su tėvelio drabužiais, grasino motinai, gąsdino, kad nebandytų važiuot į Kupiškį skųstis, nes ir su mumis susidorosiąs. 1949 m. mano motiną Eleną Siaurienę su dviem mažamečiais broliukais išvežė į Sibirą.

Už ką? Už ką nužudė tada niekuo nekaltą mano tėvą? Už ką ištrėmė vargšę motiną į Sibirą? Ar galėtų šiandien atsakyt į tai dar gyvi išlikę Skapiškio skrebai? Kas tas Perkūnas buvo? Kas jam suteikė įgaliojimus žudyt niekuo nekaltus žmones? O kiek ramių skapiškėnų žuvo nuo Perkūno rankosl

Pasakoja kunigas Antanas Kietis

1941 m. birželio 23 d. dėl nežinomų priežasčių mane areštavo Skapiškio raudonieji aktyvistai, kurių dauguma buvo žydai ir rusai. Nuvedė į daboklę. Čia radau areštuotą ir 5 klasės moksleivį Stasį Kazanavičių (apie 16 metų) iš Dailiūnų kaimo. Ten buvo dar du man nepažįstami. Mes girdime, kaip kieme šneka:

—    Penkis vežimus šautuvų išvežė iš bažnyčios.

Keista, iš kur tie šautuvai galėjo atsirasti? — pagalvojau. Po to aš greit perpratau tą jų „antį“.

25 dieną atvažiavo sunkvežimis ir mus visus nuvežė į valsčių. Čia liepė išlipt. Į sunkvežimį įkėlė sunkiai sužeistą Julių Šakalį, Stasį Kazanavičių, Skapiškio gyventoją Kilienę ir mane. Sulipo visi aktyvistai, šoferis buvo tik su trumpikėmis ir raudona „maike“. Salia jo atsisėdo iš Rokiškio atvažiavęs kažkoks aukštas NKVD karininkas su kepure. Šakalys paprašė gert. Vienas iš tų aktyvistų pasakė:

—    Tuoj mes jumi pagirdysim...

Tarp tų aktyvistų buvo ir Skapiškio lietuvių.

Važiuojam Pandėlio link. Prie pirmojo miškelio sunkvežimis sustojo. Išlipo eilinis milicininkas iš Skapiškio ir vienas rudais plaukais, atidarė bortą, rusas NKVD karininkas liepė išlipt Kazanavičiui ir Šakaliui (jį iškėlė). Šakalį nuo kelio griovio nunešė į pievutę ir paguldė. Kazanavičius stovėjo šalia. Rusas enkavedistas milicininkui ir tam rudžiui kažką pasakė, įlipo į kabiną, ir mes nuvažiavome Pandėlio link. (Tas milicininkas po karo dirbo Rageliuose partorgu.)

Maždaug už savaitės, grįžęs iš Rokiškio, sužinojau, kad anie du Šakalį ir Kazanavičių žiauriai nukankino. Šakalys buvo supjaustytas, nupjauti lyties organai, Kazanavičiui sulaužyti šonkauliai, sudaužyta galva.

Pasakoja Šakalytė-Tijūšienė

Mano tėvą Julių Šakalį (g. 1901 m.) iš Jakšių kaimo 1941 m. birželio 23 d. suėmė Skapiškio raudonieji aktyvistai, o 25 dieną netoli Skapiškio, kelio Skapiškis—Pandėlys šone, Tvirų kaimo pakrašty, miškelyje, nukankino kartu su Stasiu Kazanavičium.

Mano tėvą visą laiką persekiojo ir skundė kaimynas Leonas Lukošiūnas iš Mikniūnų kaimo, o suimant dalyvavo Mykolas Lukošiūnas.

Pasakoja Kleopas Mikėnas

Mano brolis (kito tėvo) — Napalys Rimavičius (g. 1920, Jakšių k., Skapiškio vls.), baigiantis karui, bandė trauktis kartu su vokiečiais, bet nepavykus grįžo į namus.

Kad rusai nepaimtų į kariuomenę ir kad išvengtume vietinių skrebų persekiojimo, abu įsidarbinom miškų ūkyje, paskui — Panemunėlio MTSe rimoriais, taisėm pakinktus. Vėliau brolis perėjo į Kupiškio ryšių mazgą. Apie 1951 m. persikėlė į Rokiškį, ten irgi dirbo ryšių mazge. Jis man vis rašydavo laiškus su įspėjimais: „Pasiruošk, brolau, veš į Sibirą...“ Aš, būdavo, išeinu su motina iš namų, po kurio laiko vėl sugrįžtu, o brolis vis siunčia laiškus ir rašo, kad jį tankiai kviečiasi į NKVD, tardo, muša, paleidžia ir vėl kviečiasi, ir vėl muša. Mūsų motiną irgi uždarė Kupiškio skrebynėj.

1952 m. balandžio 24 d. aš savo jauniausiam broliui Petrui (Rimavičiui) sakau:

—    Kelk, šunes kažko labai loja.

Išeinu į lauką, o nuo ulyčios jau atplūsta didžiulis pulkas ginkluotų vyrų, baigia prieit sodą. Žiūriu —. priekyje atvaro brolį Napalį. Tų ginkluotų keletą pažinau iš matymo, dauguma buvo rusai iš Bagdonių ir Narbutų kaimų, taip pat keli Skapiškio skrebai.

Brolis su manim pasisveikino: „Labas rytas...“ Daugiau jam kalbėti neleido ir į vidų neleido, o man prie durų sukryžiavo šautuvus, kad neišeičiau į lauką. Brolį Napalį nusivarė tolyn, bet po kurio laiko matau: skapiškėnai skrebai grįžta atgal, o brolio prie jų nebėr.

Kadangi iki Virbališkių palaukės, netoli Bislio namų, apie du kilometrus, kur vėliau radome brolio lavoną, taip greit nusivaryt ir grįžt jie negalėjo. Matyt, brolį perdavė kitiem arba ten su broliu liko anie Kupiškio skrebai, kurie čia nebegrįžo. Tai mano nuomonė.

Grįžę šitie skrebai suėmė ir mane. Perspėjo: jei bėgsiu, būsiu sušaudytas. Vieną jų gerai įsidėmėjau, jis ir dabar dar tebegyvena Kupiškyje.

Nuvežę į Kupiškį, įmetė į rūsį buvusiam Slėnienės name, kur dabar milicijos pastatas. Tardė rusai enkavedistai per vertėją, mušė. Vis prikaišiojo, kad kaime aš viešai žmonėms skaitydavau laikraščius. Tardytojas suko kumštį panosėj ir grasino:

—    Och ty kulak! Tu skaitai ir aiškini žmonėms, kas ten parašyta.

Aš skaitydavau tarybinius laikraščius, bet, pasirodo, ir jų nebuvo galima viešai skaityt. Aš jam aiškinu: ką tarybinė spauda rašo, mes ir aptariam susirinkę. Į tai gaunu iš karto antausius: čia iš vienos, čia iš kitos pusės. Po to tardytojas dar pridūrė:

—    Paskaitai, žinok sau vienas, niekam daugiau nesakyk ir nepasakok!

Akistaton atvedė Petrą Mikėną. Mikėnas visaip sako ant manęs, aš jo parodymus neigiu. Apie mane jis daug nesąmonių pripliurpė. Taip sakant, tarp dvylikos visada vienas judas atsiranda.

Mane suraitė, paklupdė ir ėmė mušt net keturiese, o aš vis vien aiškinu, kad tas Petras Mikėnas meluoja. Valgyt nedavė, tik gert atnešdavo smarkiai užsūdyto vandens. Visai nusilpau, be to, kasdieniniai mušimai, daužymai irgi savo padarė. Po savaitės paleido. Prieš tai įvedė į kažkokį kambarį. Matau, ant sienos kabo brolio Napalio rūbai, autuvai, o tas tardytojas juodas, kažkoks azijatas. Pagaliau įėjo toks mažo ūgio ir ėmė tam juodžiui girtis, kaip jis mane smarkiai mušęs, kankinęs, bet aš nieko nepasakęs: tai svolačius!

Paaiškino, kad brolis Napalys pabėgęs, man liepė eit namo: kai sugrįš brolis, tegu ateina pas mus, atiduosim jam dokumentus, drabužius, galės vėl dirbti. Aš atsisakiau eit į namus, motyvuodamas tuo, kad ateis skrebai ir vėl mane kankins, muš, sakys: brolis buvo, tik aš jiems nepranešu apie jį. Šiaip taip jie mane išvarė iš to skrebyno, ir aš patraukiau namų link.

Namuose mane pasitiko verkdama mama ir pasakė, kad Napaliuko tikriausiai jau nebėr. Seniūno žmona Lukošiūnienė mano seseriai Emilijai patarusi brolio ieškoti tankiuose krūmeliuose Virbališkių miške, kadangi ten skrebai susimetę gerdavo.

Motina apeina galulaukes, parauda ir vėl sugrįžta. Nutariau paprašyt eigulį Petrą Dubicką iš Račiupėnų kaimo, kad tas paieškotų.

Po kurio laiko matau: ateina Dubickas ir tas šnipelis Petras Mikėnas. Jie pasakė brolį radę pakartą ant eglutės. Vėliau sužinojau, kad Mikėnas nuvedė Dubicką tiesiai prie tos eglutės. Savaime aišku, jis jau prieš tai ten buvo. Žmonės įtarinėjo, kad jis pats ir pakabino mano brolį, kadangi čia reikėjo fizinių jėgų, o skrebai be reikalo nebuvo linkę jų eikvot. (Po keleto metų Mikėnas pats pasikorė.)

Nueinu ir aš. Žiūriu, brolis pakabintas eglutėj ant jo paties kelnių dirželio, išrengtas, tik su apatiniais drabužiais. Beieškant buvo jau praėję apie dešimt dienų. Nutarėme, kad reiktų pranešti milicijai. Tada mes priklausėm Pandėlio rajonui. Pranešėm. Iš Pandėlio atvažiavo kažkoks pareigūnas. Pasirodo, Virbališkių miškas priklauso Kupiškio rajonui. Tada iškvietė atstovus iš Kupiškio. Atėjo tie patys skrebai, didžiulis pulkas, nuėjom į mišką prie pakaruoklio. Brolio kaktoj aiškiai buvo matyti įmušta gili duobė. Kupiškio skrebai manęs klausia, kas ten jam kaktoj. Aš sakau: tikriausiai bėgo, griuvo ir į kelmą atsidaužė. Jie man tik palinksėjo, atseit aš teisingai kalbu.

Taigi aš, Skapiškio milicijos viršininkas Kubiliūnas ir tas pandėlietis atsiskyrėm nuo anų kupiškėnų ir einam link namų. Beeinant pandėlietis ėmė man sakyt, kad per šitą susitikimą prie brolio lavono kupiškėnai skrebai jam pasakę, jog ir mane reikėtų sunaikinti nedelsiant, kad jokių liudininkų neliktų.

Grįžęs namo, pasikinkiau arklį, ir su švogeriu Šinkūnu iš Abelių nuvažiavome parsivežt brolio palaikų. Važiuojam ir galvojam: o gal ir mus dabar supils; kas žino, ką tie budeliai dar sumanę.

Šiaip taip nuvažiavom, pasiėmėm brolį, parsivežėm į namus, o perrengiant pamatėme visas kankinimo žymes: iš rankų riešų, matyt, su specialiu įrankiu į paviršių buvo ištraukytos visos gyslos ir sausgyslės, nagai apipjaustyti ir nulupinėti, kojų padų tarpupirščiai irgi, matyt, su kokiu kabliu išdraskyti, padai peiliu subadyti, nuplėšti lyties organai, šonas perdurtas durtuvu, galvos kiaušas sutrupintas kažkokiu buku daiktu, kadangi kaktoj buvo įmušta gili duobė.

Kristui buvo penkios žaizdos, ir Jis visą pasaulį savo kančiomis atpirko. O ką atpirko savo kančiomis mano brolis Napalys? Už ką jis kentėjo? Manau, kad šiandien į tuos klausimus dar galėtų atsakyti likę gyvi Skapiškio bei Kupiškio „liaudies gynėjai“.

Pasakoja M.

Leonas Mikoliūnas nušovė Matuzą einantį į mišką kirst malkų. Vokiečių okupacijos metu tas pats Matuza Leoną Mikoliūną slėpė, kadangi jis buvo komjaunuolis.

Pasakoja V. A., S. V., B. F. iš Tatkonių k.

Breskų kaime 1946 m. vasarą buvo išžudyta Mačenskų šeima: Mykolas, Stasys, Juozas ir Teklė. Visi nevedę, apyseniai, 60—70 metų amžiaus. Prieš tą nelaimę iš Kauno buvo atvykęs pasisvečiuot į namus jų brolis mokytojas Juozas. Visi buvo sušaudyti ir sumesti į degančią trobą. Nužudymo tikslas neaiškus. Kaimynas Stukas tuos lavonus ištraukė iš degėsių. Kaip tik tuo metu kaimiečiai matė Breskuose skrebus: Perkūną, Eiduką, Janulionį ir dar kelis.

Apie 1946 m. Breskų kaime skrebai Perkūnas ir Eidukas suėmė Joną Didžiulį, vežė į Skapiškį, kankino ir, pakelyje nužudę, įmetė į buvusios Liko sodybvietės šulinį. Didžiulį suimant ir nužudant dalyvavo ir daugiau Skapiškio skrebų.

Perkūno kelio galas ir buvo Didžiulio nukankinimas. Po šios egzekucijos jį teisė, tik neaišku, kaip, kas ir koks jo tolimesnis likimas.

Pasakoja Zavodžius

Zavodžių Jurgį (g. 1922) sovietiniai aktyvistai nužudė 1941 m. birželio mėnesį. Tuo pačiu metu, tik ne tą pačią dieną nužudė ir Stasį Kazanavičių. Abu buvo kilę iš padorių šeimų, beveik vienmečiai, kaimynai ir draugai, jokioms organizacijoms, niekur nepriklausė. Kodėl tada juos nužudė, artimieji nežino.

S. Kazanavičių nukankino prie Užubalių miško, o Zavodžių rado nukankintą ant žydų kapų Skapiškyje. Žudynėse dalyvavo Aliušis (Kazys). Prieškariniais metais jis buvo šaulys. Tautinių švenčių dienomis landžiodavo po trobas ir sekdavo, ar kas nedirba kokio darbo, o 1940 m. virto raudonuoju aktyvistu. (Po karo gyveno Vilniuje, dirbo finansų ministerijoj kurjeriu, buvo mažaraštis.)

Pasakoja Rimvydienė ir Juozonienė

1945 m. birželio .pabaigoje anksti rytą Kandrėnėlių kaime „liaudies gynėjai“ apšaudė Tomo Stuko sodybą. Nei pačioj sodyboj, nei aplink ją nieko įtartino nebuvo. Stukas nušliaužė į netoliese esantį mišką. į kaimą šaudė nuo Kandrėnų pusės, taigi į mišką kelias buvo laisvas.

Nuo padegamųjų kulkų užsidegė trobesiai. Ona Stu-kienė su dviem mažamečiais vaikais pabėgo iš sodybos ir liko gyva. Sudegė labai graži Tomo Stuko sodyba. Stuką po to išvežė į Sibirą. Stukas ten mirė, o Stukienė su vaikais grįžo į Lietuvą.

Tą patį rytą „liaudies gynėjai“ apšaudė ir Antano Vilčinsko sodybą Kandrėnėlių kaime. Auštant kulkos pradėjo daužyt langų stiklus. Tėvas pakilo iš lovos, susisuko į antklodes ir liko laukti. Dukros, — viena iš jų — Zulonienė su devynių mėnesių vaiku, — iššliaužė iš trobos. Ji pasakojo:

— Nubėgusi į mišką, sutikau ten Stuką, puolėm raudodami vienas kitam į glėbį, buvo labai baisu.

Vilčinskų namuose slapstėsi sūnus. Namų neuždegė, visi liko gyvi, bet iš namų pasitraukė. Brolis išėjo į mišką, vėliau suimtas, nuteistas mirties bausme. Nors toji bausmė ir buvo pakeista kalėjimu, apie jį mes daugiau nieko negirdėjom, turbūt miręs.

Kirkėnų kaime tokiu pat būdu buvo apšaudyti ir sudeginti Juliaus Burneikos namai. Julius Burneika (g. 1919), siuvėjas, turėjo vaiką, gyveno ramiai, niekur į politiką nesikišo. Iš degančių namų išbėgo į mišką. Žuvo besislapstydamas.

Pasakoja Buivydaitė-Juozonienė

Mano tėvas Juozas Buivydas, gyvenęs Ažuvadžių kaime, ne kartą buvo suimtas ir kankinamas Skapiškio skrebų būstinėj. Mušdavo, paskui išrengdavo nuogai, pasodindavo pliku užpakaliu ant ledo, versdavo sėdėt, kol užpakalis prišaldavo.

Tėvas mirė anksti, nesulaukęs senatvės, nes sveikatą atėmė Skapiškio „liaudies gynėjai“. Kankinimuose dalyvaudavo: Perkūnas, Petras ir Leonas Mikoliūnai, Mečislovas Rimavičius, Urbonas.

Pasakoja Z. J.

1941 m. Laukelių vienkiemyje buvo nužudytas Antanas Balčiūnas. Balčiūnai buvo stambūs ūkininkai, prieš karą Antanas dirbo pasienio policijoje. Tuo metu jis atvažiavo į tėviškę paviešėti, o paskui ruošėsi važiuot į Panevėžį ir įsidarbinti cukraus fabrike. Naktį atėjo raudonieji aktyvistai, tarp jų buvo ir broliai Mikoliūnai. Antaną nušovė Petras Mikoliūnas.

Pasakoja Stuoka

Bislių šeima gyveno Vilniaus kaime. Nužudyti trys žmonės: motina Bislienė, duktė Bislytė (15 m.) ir sūnus Leonas (g. 1920), buvęs labai gabus.

Prieš nužudant kankinti, kirviu nukapoti pirštai. Matyt, norėjo išgauti, kur Antano Stuokos turtas. Ėjo kalbos, kad, Stuokų šeimą ištrėmus į Sibirą, Bisliai parsigabeno visą Stuokų turtą. Stuokos buvo turtingi, manyta, kad turėjo aukso. Bislienė — Antano Stuokos sesuo.

Grįžtančius žudikus susitiko Povilas Bislys, namų šeimininkas. Jis tą dieną buvo malūne ir pažino sutiktuosius. Tai buvo Perkūnas, Janulionis, Mečislovas Rimavičius ir Baranauskas.

Grindys buvo nedažytos, įsigėręs kraujas išliko dar daugelį metų.

Pasakoja Bronius Bickus

Mano motina Bickienė su seserim iš Skapiškio geležinkelio stoties parsivežė Zosę Mikoliūnaitę. Ją būtų išvežę į Vokietiją reicho darbams. Motina ją išgelbėjo nuo išvežimo, o po karo ji mus skundė, kaip begalėjo. Mano brolį irgi ji įskundė Perkūnui. Perspėjo Mačiulius, kad neitų į brolio laidotuves, bus sudeginti gyvi su visais trobesiais.

Zosė Mikoliūnaitė šiuo metu gyvena Klaipėdoje.

Pasakoja B. M.

Į Skapiškio ambulatoriją skrebai atvežė sužeistą Kazlauską. Jo sesuo Kazlauskaitė pas gyd. Salagubaitę dirbo medicinos sesele. Skrebai, matyt, persigando, kad išgijęs jis papasakos seseriai apie visus jų kankinimus. Prie ambulatorijos lango atėjo skrebas Eidukas ir iš pistoleto pribaigė viduje gulintį Kazlauską.

Pasakoja Veronika Burbaitė

Skapiškyje „Kalvornykuose“ gyveno mano sesuo invalidė Emilija Burbaitė (g. 1915). 1944 m. lapkričio mėn. į namus veržėsi skrebai: Eidukas, Janulionis ir trečiasis man nežinomas. Jie daužė duris, bet sesuo neįsileido. Tada šitie skrebai jėga išlaužė duris, o seserį kambaryje nušovė.

Pasakoja K. G. iš Eidžionių k.

Visą popietę Eidžionių kaime pas Pranckūnus netilo girtų šurmulys, dainos, aidėjo šautuvų salvės. Tik vėliau sužinojom, kad skrebai ten bandė akies taiklumą ir sušaudė visas ant tvoros sukabintas Pranckūnų puodynes.

Buvo šeštadienis. Mes nuėjom į pirtį, išsimaudėm, grįžę pavalgėm vakarienę ir sugulėm. Netrukus ėmė daužyti langus ir reikalavo įleist į vidų, perspėjo, kad šviesos nedegtume. Gryčion suvirto keturi ginkluoti, ėmė kniaustis po spintas ir komodas, landžiojo į sukabintų ant sienos drabužių kišenes ir vis šnekėjo:

— Mes ant kelmo gyvenam, mes nieko neturim...

Vyro švarko kišenėj radę piniginę su pinigais ir dokumentais pasiėmė. Taip pat pasiėmė naują tėvo žieminę kepurę ir dar keletą vertingesnių daiktų. Nusiaubė namus, o mus prigrasino, kad niekam nesiskųstume, nes bus liūdnai, ir išėjo. Kitą dieną atėjo kaimynas ir liepė nueit pas Juozą Kaladę pasiimt tuščių „bamošnykų“. Tėvas nuėjo ir parsinešė. Tik dokumentus rado, o pinigų jau nebebuvo. Sakė, ten krūva tų piniginių ant stalo suversta gulėjusi, mat ne vienus apšvarino šitie naktiniai svečiai. Aš nei vieno iš jų nepažinau, tik aiškiai supratom, kad tai ne miškinių darbas. Miškiniai taip niekada nesielgdavo, be to, ir ginkluoti būdavo gerokai smarkiau. O šitie — tik su šautuvėliais. Toks plėšimo braižas buvo būdingas tiktai skrebams.

Kartą, pamenu, prieš kermošių Skapiškyje, naktį, pabeldė į langą ir pareikalavo, kad įsileisčiau, bet aš neleidau. Tada pasipylė stiklai, ir du ginkluoti su visais rėmais suvirto į vidų. Aš pagriebiau savo kūdikėlius, pro duris išpuoliau į lauką ir šaukiau visa gerkle:

—    Tik nešaudykit ir nedeginkit namų!

Kambary dar liko vyresnysis dvylikos metų sūnelis. Jis tuos įsibrovėlius pažino. Plėšikai ,mus labai išgąsdino, iškraustė komodas, stalčius, kas vertingesnio pasiėmė ir išsinešė. Kitą dieną Skapiškyje per kermošių vyresnysis sūnus glaudžiasi už tėvo nugaros ir rodo pirštu į šventoriuje pardavinėjantį savo gamybos saldainius:

—    Va šitas, tėveli, pas mus vakar buvo...

Tėvas jį irgi pažino. Tai buvo Skapiškio skrebas Ščerbickas, kilęs iš Laičių kaimo. (Gyvena kažkur Rusijoj.)

Eidžionių kaime tą pačią naktį skrebai dar išdaužė langus su visais rėmais Liongino Kytros namuose.

Kepurių kaimo gyventojas Stanikas niekur niekam nepriklausė. Ėjo žmogus kelt karvių. Kelią pastojo Skapiškio skrebai ir nušovė jį kaip „banditą“. To neužteko — jo žmoną Stanikienę su mažamete dukryte ir seserimi dar išvežė į Sibirą.

Pasakoja B. R. iš Stasiūniečių k.

Mūsų namuose kartą Skapiškio skrebai Šiaučiūnas ir Julius Rimavičius darė „kratą“: vertė kuparą ir spintas, išnešė visas tėvų šeimos nuotraukas. Viena tėvelio nuotrauka buvo iki pusės su šaulio uniforma. Jis pats šaulių organizacijai nepriklausė, tik nusifotografavęs buvo su draugo uniforma. Paėmę šitą nuotrauką, jie vis kaišiojo mums prie nosių ir burnojo:

—    Va, koks! Va, koks jūsų tėvas!

Palei Lėvenį mama pasodino tris ežias braškių. Tada jas mažai kas augino, vis mums, vaikams, saugojo: pavalgyt ir uogienei, šeima didelė, o tėvo nebuvo.

Kartą šitie Skapiškio skrebai apsupo mūsų vienkiemį: vieni nuo kaimo pusės palėveniu, kiti nuo miško, atseit „banditų“ ieško palei kiemus, ir net nepamatėm, kaip visi supuolė į tas mūsų braškes. Ne tiek valgė, kiek išmynę, iš tų braškių nieko ir neliko.

Vėliau, kai tik pamatydavom per langą ateinant šituos valkatas, šaukdavom visa gerkle:

—    Mama! Jau ateina Skapiškio skrebai! Kavokimės!

Kadangi įėję gryčion jie mus visaip gąsdindavo, mes jų labai bijojom. Kartą vienas skrebas kaip sutrepsėjo! Grindys nebenaujos, ir įlūžo viena lenta, o ten apačioj — sklepelis burokams. Skrebas atkišo šautuvą, sako:

—    Čia, matyt, banditai pakavoti?

Mama neišlaikiusi pridūrė:

—    Žinoma, banditai.

Skrebai puolė daryt dangtį. Atidaro, žiūri — ogi sklepelis pilnas vandens.

Kada tik jie beateidavo, mus vis gąsdindavo atkišę šautuvus:

—    Sakykit, kur tėvas! Jei nesakysit, nušausim... — ir vis barškina spynas. Kuo mes, vaikai, kalti buvom, kad šitie nevidonai tiek baimės mums įvarė!

Skrebo Urbono žmona tais vyro skrebavimo laikais jam sakydavo:

—    Aik vėl pas žmonas! Nebara nei skilundžių, nei; dašrų...

Šita moterytė skundėsi, kad tada labai sunku buvo, šeimyna didelė, vyras — skrebas, atlyginimo beveik negaudavo, tik kiek pavogęs atnešdavo.

TOS AUKOS NEBUVO BEPRASMĖS

Pasakoja partizanas Juozas Tribušauskas-KAPLŪNAS

Aš niekada nesidomėjau politika ir, ypač jaunas būdamas, nesupratau, kas ji yra, bet man skaudėdavo širdį, malant alkaną, neturintį kuo apsirengt, elgetą, man buvo skaudu žiūrėt į be reikalo mušamą gyvulį. Aš vis galvojau ir nesupratau, kodėl mūsų niekuo nenusidėjusius žmones vokiečiai gaudė ir prievarta vežė į Vokietiją. Man buvo gaila ir tų komunistų, kuriuos persekiojo vokiečių okupacijos laikotarpiu, mes juos širdingai glaudėm ir šlepėm savo namuose. Aš gailėjau žydų, kuriuos naciai taip negailestingai niekino ir žudė. Ir koks skausmas, koks baisus, neapsakomas skausmas draskė man krūtinę, kai pokario metais Raguvos miestely ant pliko grindinio pirmą kartą savo akimis pamačiau rusų sušaudytus niekuo nekaltus savo brolius lietuvius. Jų kūnai buvo išmaitoti, drabužiai sudraskyti, suplėšyti, jų veidai ne į žmonių buvo panašūs: sudaužyti, sudraskyti ir kruvini. Aš pagalvojau: „Ir už ką gi jie jus taip dabar? Jus, kurie gynėt savo namus, savo sodybas nuo svetimųjų, vadino „banditais“. O kaip vadinti tuos, kurie nužudė ir čia atvežę ant grindinio akmenų numetė pasityčiojimui? Tada aš supratau, kad ginti savo namus, savo šeimą, savo šiaudinę pastogę yra mūsų tautos sūnų šventa pareiga.

Lietuvos Nepriklausomybės laikais lankiau Raguvos pradinę mokyklą, baigiau jos penkis skyrius. Po to išėjau pas ūkininkus ganyt karvių. Nors tas „amatas“ ir nepatiko, bet nori nenori reikėjo eit ir uždarbiaut pas svetimus. 1940 m. brolis Jonas (g. 1916), prieš pat užeinant rusams, grįžo iš Lietuvos kariuomenės, atitarnavęs būtinąją tarnybą. Atėjus rusams, aš ganiau karves pas Žagrakalį,

Taurynės kaime. Gaspadorius papasakojo man, kad dabar bus kolūkiai ir bus gera gyvent.

Į mūsų namus atėjo išgėręs seniūnas rusas ir ėmė kumščiu daužyt stalą sakydamas:

—    Vania, beri zemliu! (Imk žemę.)

O tėvas sako:

—    Jei duotumėt dvaro žemės, gal ir paimčiau kelis hektarus, o žmonių žemės man nereikia.

1941 metais, užėjus vokiečiams, prie mūsų namų kriminaliniai kaliniai kirto mišką. Juos prižiūrėjo du broliai Paulauskai. Kalinius susodindavo prie daržo, o patys nueidavo į gryčią. Tuo tarpu mano motina atriekdavo duonos, užtepdavo sviesto, uždėdavo dešros ir liepdavo man nešt ir padalint tiems kaliniams. Mano motina buvo labai geros širdies, ji visų gailėjo, ilgus metus buvo tarnavusi pas žydus. Tėvas, irgi paprastas kaimo žmogelis, buvo labai geras vaikams. Vokiečių okupacijos laikotarpiu, kai vokiečiai imdavo siaubt kaimus, gaudyt jaunimą į reicho tarnybas, pas mus daugumas slėpdavosi.

Sykį, vokiečių okupacijai baigiantis, aš ėjau į miestelį ir pamačiau, kad keliu į mūsų pusę eina policininkas, o mūsų namuose, žinojau, slapstosi iš Raguvos miestelio pasitraukę broliai Vincas ir Antanas Stiklinskai. Per laukus pasileidau atgal ir pasakiau, kad ateina policininkas. Stiklinskai su visais rėmais šoko per langą tiesiai prieš ateinantį policininką. Policininkas persigando, nesuprasdamas, kas čia per dalykai dedasi, o tie movė ir numovė į mišką. Įėjęs į kambarį, jis klausia, kas čia tokie buvo, o aš sakau:

—    Čia mano draugai, va, kartu gėrėm samagoną.

Ant stalo iš tikrųjų stovėjo tuščias samagono butelis.

Policininkas, grįžęs į miestelį, visiem juokdamasis pasakojo, kad pas Tribušauską gėrę kiškiai ir, jo išsigandę, pabėgę į mišką.

1944 m. užėjo rusų kariuomenė. Buvo liepos mėnuo, prisimenu, kad pjovėm rugius... Mudu su tėvu išsikasėm bunkerį, bet kai vokiečių lėktuvai pradėjo bombarduot Raguvą, mums į tą bunkerį neteko net įlįst. Čia atbėgę radom pilna moterų, vailkų, tarp jų — ir vieną rusų šeimą. Vokiečiam traukiantis, užskrido rusų lėktuvai ir vėl ėmė bombarduot miestelį.

Tuo metu susitikau neturėjusį kur dėtis savo vienmetį Myikolą Petrauską ir parsivedžiau į namus. Iškūrenau pirtį, daviau persivilkti drabužius, nes buvo apipultas utėlių. Pas mus jis slapstėsi visą savaitę. O kai prie rusų pasidarė „liaudies gynėjas“, dažnai ateidavo į mūsų namus, darydavo kratą (po stalčius) ir vis grasindavo motinai, kad mane tikrai surasiąs ir nušausiąs. Tai toks buvo jo atpildas...

Užėjus rusams, vieni išėjo į mišką, kiti stojo į miliciją, į „liaudies gynėjų“ eiles. Į mūsų namus užeidavo ir tie, ir kiti. 1945 m. Alukėnų kaime sušaudė pirmuosius šešis partizanus ir paguldė Raguvoj ant grindinio. Tai buvo neapsakomas baisumas.

Kartą aš pas Bartasevičių pjoviau šieną. Du jo broliai Julius ir Jonas buvo miške. Tuo metu užėjo NKVD kareiviai ir mane sode sugavę ėmė tardyt. Tardė vienas iš vyresniųjų, karininkas, sakydamas, kad esu miškinių ryšininkas ir einu pas juos su žiniom. Taip paklausinėję, jie mane paleido. Bet tai buvo tik pradžia.

1946 m. kovo mėnesį į mūsų namus atėjo keturi „liaudies gynėjai“: du su automatais, vienas su šautuvu, vienas su kulkosvaidžiu ir paklausė, kuris čia būsiąs Juozas Tribušauskas. Atsakiau, kad tai aš. Pasakė, kad esu areštuotas ir reikia keliaut su jais. Mane, šešiolikmetį vaikigalį, vedė kaip kokį didžiausią nusikaltėlį: du iš priekio, du iš užpakalio. Kaimynai ir kiti žmonės nustebę per langus žiūrėjo, kokį čia „banditą“ vedasi. Atvedė į Raguvos NKVD būstinę ir įmetė į rūsį. Čia buvo sausakimšai prigrūsta vyrų. Visi manęs klausia:

— Už ką gi tave čia dabar, vaikeli, atvedė?

Kitą dieną iššaukia mane į tardymą rusė Golubkova (vokiečių atvežta į Lietuvą kaip evakuotoji, o rusų valdžios laikotarpiu ilgai dirbusi Raguvoj tardytoja, kuri, kaip pasakojo vyrai, užsidėjusi antrankius, „ieškodavo“ po šonkauliais kepenų) ir pradeda klausinėt, kur slapstosi partizanai — Kazys, Mykolas ir Juozas Dobrovolskiai iš Taurynės kaimo. Aš atsakiau, kad nieko nežinau. Tada ji mane pasodino ant kėdės kampo (uodegikauliu ant paties kampo), kojas liepė ištiest į priekį ir ėmė duot per sprandą pati, dar pasiūlė tai daryt ir vertėjui. Taip mane tardė kokias tris valandas. Nuo smūgio nukrentu nuo kėdės. Vėl sodina atgal, dar koja prideda. Klausinėjo ir apie Bartaševičius, Julių bei Joną, kadangi mes iš jų nuomodavom žemę.

Šeštadienį mane su keliais vyrais įkėlė į mašiną, šonuose su automatais atsisėdo „liaudies gynėjai“ ir atvežė į Panevėžio miliciją. Kartu čia atvažiavo ir tardytoja Golubkova. Ji pasakė, kad iš milicijos ateis manęs kažkas pasiimt. Budintys milicininkai ėmė klausinėt, dėl ko mane atvežė. Vėl atsakiau, kad nieko nežinau. Tuo metu čia buvo prigaudyta visokių „terbelnykų“, žulikėlių ir t. t. Pas budintį mane su šitais kriminalistais išlaikė visą parą. Kitą rytą atėjo pati tardytoja Golubkova ir nusivedė į saugumą. Kabinete sėdėjo dar kažkoks vyriškis. Ėmė jis manęs klausinėt vardo, pavardės ir to paties kaip Golubkova, — apie anksčiau minėtus partizanus, ar aš neturiu ryšio su jais, ir t. t. Jie kažką tarp savęs ėmė rusiškai tartis. Taip mane išlaikė kokią valandą. Aš šiek tiek rusiškai supratau. Tardytojas Golubkovai liepė mane vežt atgal, bet ji aiškino, kad aš galįs nuo jos pabėgt. Pasas ir metrikai iš manęs buvo atimti. Metrikus jie man atidavė ir liepė kitą penktadienį prisistatyt į Raguvą pas tą pačią Golubkovą. Aš sakiau, kad tik su metrikais negalėsiu niekur pasirodyt. Tada pasą grąžino, o metrikus pasiliko sau. Kai paleido, nuėjau pas seserį Eleną. Nusimečiau utėlėtus drabužius, persirengiau švariais. Dabar, manau, pas Golubkovą aš jau nebegrįšiu, ir man ji daugiau kaulų nebeskaičiuos.

Grįžtu namo ir susitinku su Vyties apygardos partizanų būrio vadu Mykolu Dobrovolskiu. Pradedu tartis, ką man daryt: ar į mišką eit, ar pas Golubkovą. Jis sako:

— Jaunas esi, turi dokumentus, į mišką visada suspėsi. Gali ir taip pasislapstyt.

Tada aš išvažiuoju į Gelažius, Žiliškių kaiman prie Marnakos upelio, pas Vytautą Pribušauską. Čia gyvenu, pradedu dirbt.

Buvo gegužės pirmoji. Aš akėjau dirvą. Atėjo kažkoks skrebų viršininkas ir liepė nukinkyt arklį. Aš nukinkiau, o kada jis įėjo į kambarį, pasislėpiau. Įėjęs į vidų, skrebas ėmė plūst ir visaip grasint šeimininkams, kodėl per tokią didelę šventę dilba. Buvo gerokai išgėręs. Kiek pabuvęs, ėmė klausinėt, kas tasai, kur akėjo, bet pagaliau, manęs nebesulaukęs, išėjo.

Po kokių dviejų savaičių į Gelažius atėjo tėvas ir pasakė, kad juos visus, išskyrus motiną, buvo areštavę ir klausinėjo, kokioj aš „.bandoj“ dalyvauju. Vėliau pas mane atvažiavo partizanų vado Dobrovolskio jauniausias brolis Antanas. Tada mes su juo ir nutarėm, kad kitos išeities nėra, — reikia eit į mišką, nes jei dar pagaus, baigs sulaužyt visus kaulus.

Atėjau į Dobrovolskio būrį su jo broliu Antanu. Vakare keturi vyrai išėjo į kaimą: Juozas Dobrovolskis, Antanas ir dar du. Iš pasilikusiųjų į mane dėmesio per daug niekas nekreipė. Ėmiau apžiūrinėt ginklus. Žiūriu, ant kulkosvaidžio kabo „raketnikas“. Aš jį nusiėmęs pradėjau apžiūrinėt. Nuspaudžiau gaiduką, bet šūvio nebuvo. Paspaudžiau antrą kartą. Driokstelėjo šūvis. Visi sulėkę ėmė bartis tarpusavy, kodėl jauną bernioką paliko be priežiūros. Nutarė, kad reikia guldyt į ligoninę, nes susižeidžiau dešinę akį. Tada išvedė į pamiškę ir pasakė kaimynui Mykolui Kuodžiui ir mano seseriai Monikai, kad nuvežtų mane Panevėžio ligoninėn. Atvežė pas daktarą Lučno. Apžiūrėjęs jis paklausė, kaip susižeidžiau, ir liepė guldyt ligoninėn. Operavo tas pats Lučno, išėmė akį. Man bebūnant ligoninėje, pasirodė milicijos viršininkas Stiklinskas, kuris vokiečių laikais slapstėsi mūsų namuose. Kadangi mano veidas buvo aprištas, jis manęs nepažino. Dešimtoj palatoj tada gulėjo vienas į nelaisvę paimtas sužeistas partizanas. Prie jo vis budėjo skrebas.

Dar nebaigus gydyt, pradėjau prašyt, kad mane iš ligoninės išrašytų, kadangi temperatūros nebebuvo, o bijojau,, kad kas nepastebėtų ir nepažintų. Išrašė. Sesutė tuščią aplanką pagrūdo po stiklu ir ligos istorijos nesurašė.

Apsigyvenau Suvalkų gatvėj pas Bartkauską. Kadangi akis dar pūliavo, — reikėjo vaikščiot į polikliniką perrišinėt. Pakeliui buvo priversta visokių karo trofėjų. Toks Karuža, to laužo sargas, išgėręs mums pasigyrė, kad turi šautuvą. Mes tą šautuvą iš jo pavogėm. Bartkausko sūnus Leonas turėjo dar vieną šautuvą, ir mes ateidavom į priemiestyje esančią daržinę pašaudyt. Paskui šautuvus parsinešdavom, o skrebai, atėję ten, jų ieškodavo, bet, nieko neradę, išsiskirstydavo it musę kandę. Mums iš to būdavo didelio juoko.

Kai akis pradėjo sveikt, Bartkausko sesuo Eufrozinija man pasiūlė vieną sezoną padirbėt Cukraus fabrike. Dirbau tik du mėnesius, kadangi baigėsi laikinai man išduoto paso galiojimo laikas. Pradėjau ieškoti, kad kas jį neoficialiai pratęstų. Toks Ž. T. paėmė tą pasą, uždėjo nevykusį antspaudą, vadinasi, „prailgino“ jo galiojimo laiką, bet, į užrašus ir „štampą“ pažiūrėjus, buvo galima įtarti, kad pasas padirbtas. Falsifikatorius iš tikrųjų buvo nevykęs, dokumentą sugadino, todėl teko vėl grįžt į namus ir slapstytis. Per žiemą su Žirniu ir Žalgiriu išsėdėjau bunkeryje tėviškėj. Pavasarį Žirnis su Žalgiriu, išėję pagal vieną ryšininkų iškvietimą, pateko į pasalą ir žuvo, būrio vadas Vienuolis pasiėmė mane į būrį. Jame išbuvau apie pusmetį. Kai žuvo partizanas Piršlys, mes persikėlėm netoli Šilų.

Būryje aš buvau jauniausias — šešiolikos metų. Pas žmones stengdavausi neužeidinėt ir viešai nesirodyt, kad išdavystės atveju nenukentėtų mano šeimos nariai.

Pas Kizius klojime turėjom įsirengę bunkerį. Jų dukra Elenutė (Raganaitė) buvo pagrindinė Vienuolio būrio ryšininkė.

Kartą prieš Velykas grįžau į namus. Seserys buvo bažnyčioj, namuose tik tėvai. Sėdžiu su motina ant lovos, langas uždengtas paklode, ir staiga vienu metu per langus ir duris pašviečia prožektoriais. Man nė kur dėtis. Prie sienos stovėjo lovytė, kurioj miegojo mažiukas sesers sūnus. Aš šmurkšt po ta lovyte, susiraičiau ir guliu. Motina ant jos krašto užmetė paklodę, o tėvas įleido kareivius. Rusas su automatu ant rankos, šviesdamas prožektorium, ima žiūrinėt po viena lova, po kita, o kas po vaiko lovyte — nepažiūrėjo. Pro paklodės apačią matau, kaip vienas traukiasi batus nuo kojų. Pamaniau, kad dabar tai jau ruošiasi nakvot. Susirūpinau, kiek aš čia tūnosiu. O jis, pasirodo, eidamas per griovį, prisėmė batus. Taigi tik išpylė vandenį. Tėvui dreba rankos, jis tartum drugio krečiamas. Aiškiai matyt, kažko labai išsigandęs, todėl šitiems kilo įtarimas, kad kažkas vis tiek čia turėtų būti. Užlipo ant aukšto, kitam gale viską išvertė, bet nieko neradę išėjo.

Sėdėdamas bunkeryje, 1947 m. susirgau pleuritu. Gavau dokumentus Jono Sabalionio pavarde ir grįžau į Panevėžį, kur susipažinau su Vladu Čyvu. Tada jis gyveno irgi nelegaliai — Vlado Grybo pavarde. Apsigyvenau, kur dabar autobusų stotis, tuometinėj Keturių komunarų aikštėj, pas Jonušą. (Jo brolis vokiečių okupacijos metu buvo sušaudytas.) Jis mane laikinai priregistravo. Jonušas darydavo nuotraukas dokumentams.

Susipažinau su Mile Valonyte. Jos brolis buvo miške, vėliau tapo būrio vadu Surdegio apylinkėse. Milė mane supažindino su Giršvaldu (tikroji pavardė — Vytas Naujalis) ir su Vytu Šimkum. Vladas Gyvas turėjo pažįstamą, kuris darydavo fiktyvius dokumentus. 1948 m. vasarą atvažiavo Milė ir pranešė, kad broliui lūžusi koja. Aš, Giršvaldas, Šimkus ir Gyvas nutariam, kad reikia jį paguldyt į ligoninę, bet neturėjom pasų blankų. Jie, apsimetę pareigūnais, ginkluoti, užeina pas vieno milicininko (ar skrebo) brolį, paima pasą ir pasako, kad prisistatytų į miliciją. Tas jau buvo rudeniop. Taip mes padarėm dokumentus. Giršvaldas su Šimkum nuvažiavo į Surdegį ir iš ten Valonį atsivežė į savo namus. Aš pasamdžiau vežiką ir jį nuvežiau į ligoninę. Čia man matyta priėmėja klausia, kas atsitiko. Aš paaiškinau, kad su draugu ėjom imčių ir netyčia lūžo koja. Tada ji klausia jo pavardės. Jis suglumo, nes pamiršo „savo“ pavardę. Ėmiau aiškinti, kad va žmogus iš to skausmo pamiršo ir pavardę. Pasakiau jo fiktyviąją pavardę. Milė kasdien jį lankė, kol jis ėmė sveikti. Ligoniui išlaikyt reikėjo pinigų, o pinigų tada daugiau turėjo tik daktarai. Gyvas ir Šimkus nuėjo pas gydytoją Uksą ir paprašė nors kiek paaukot gydomam ligoniui. Jis davė 600 rublių ir pasakė, kad daugiau neturįs. Apie tai gyd. Uksas tą kartą niekam nepranešė.

Susipažinau su Finka (slapyvardis) nuo Ramygalos, iš Uliūnų. Jis turėjo dokumentus ir dažnai atvažiuodavo į Panevėžį. Sykį sugalvojom nuskrist lėktuvu į Vilnių. Iš Panevėžio į Vilnių tada keleivius skraidindavo AN-2. Mes norėjom „apsižvalgyt“, kaip atrodo skridimas. Vilniuje kaip tik tuo metu buvo išsprogdinti kryžiai Trijų Kryžių kalne. Mus labai papiktino toks sovietų valdžios elgesys.

Kai grįžom į Panevėžį, valdžios nurodymu buvo baigiamas statyt paminklas tarybiniam kariui išvaduotojui (prie dabartinės ligoninės, šalia sporto mokyklos-internato). Per spalio šventes buvo suruoštas iškilmingas to paminklo atidarymas. Kai nutraukė uždangą, mes visi keturi — aš, Gyvas, Giršvaldas ir Dobrovolskis — nusprendėm sau: „Jei jūs daužot mūsų paminklus, mes pabandysim ir jūsų“. Vakarop atėjom prie paminklo, Giršvaldas paėmė akmenį ir užlipęs nesmarkiai padaužė nosį, bet... nutrūko visa galva. Mes tą galvą su Giršvaldu nunešėm prie Nevėžio ir įmetėm į vandenį. Rytojaus dieną nuėjau pažiūrėt, kaip atrodo paminklas be galvos. Pamačiau, kad gaisrininkai su kartim po Nevėžį „žvejoja“, aplink pilna saugumiečių su šunimis, bet tie tik paseka iki upės ir toliau — nė žingsnio. Girdžiu, šneka:

— Matyt, į valtį įsidėjo ir nusivežė kur nors toliau.

Tuo kartu gatve ėjusį Šimkų atpažino brolis to pareigūno, iš kurio Valoniui buvo paimti dokumentai. Šimkus tuojau pat buvo areštuotas. Mes jautėm, kad gali blogai baigtis, ir iš to buto prie kapų pasitraukėm. Po kelių dienų sužinojom, kad namas apsuptas, o tą butą užėmė saugumiečiai ir laukia mūsų. Čia užėjo Ignas, gyvenęs irgi su padirbtais dokumentais. Iš jo atėmė dokumentus, liepė sėst ir laukt. Patys saugumiečiai lošė kortomis. Ignas irgi prisikalbino, kad priimtų į kompaniją. Po to paprašė, kad išleistų į tualetą. Sugrįžo. Pabuvęs po kelių valandų (jau buvo naktis) dar pasiprašė į tualetą. Jį išleido, bet tąkart jis jau nebegrįžo. Tiesiai per tvorą į Senamiesčio kapines — ir pabėgo. Saugumiečiai, nusinešę jo dokumentus į miliciją, pažiūrėjo per padidinamąjį stiklą ir atpažino, kad čia irgi būta partizano su padirbtais dokumentais. Tada per kitus asmenis pranešėm Valonio seseriai, kad brolį pasiimtų iš ligoninės. Sesuo gavo arklį ir jį iš ligoninės išvežė. Tai buvo 1948 m. žiemą.

Sužinojom, kad areštuotas Giršvaldas, merginos, kurios gyveno su Šimkum, Švilpaitė Bronė... Visur, kur tik aš gyvenau, tuos butus ėmė kratyt ir ieškot manęs. Jonušo motina, atėjusi pas Barkauskus, pasakė, kad ir jų bute ieškojo. Tada mes laikėmės kartu su Vladu Čyvu. Iš Panevėžio išsikėlėm. Vėl pakeičiau dokumentus ir dabar gyvenau jau Leono Švilpos pavarde. Grįžau į savo kraštą. Buvo dienos metas. Parėjau į namus, o motina, iš lauko įėjusi į kambarį, sako:

—    Vaikei, pas kaimyną skrebai. Varinėja vežt rekvizicijas.

Pasirodo, iš kaimyno jie jau buvo išėję. Aš, nenorėdamas su jais susidurti, išdūmiau laukan ir pro klojimą patraukiau miško link. Staiga girdžiu:

—    Stoki šausiu!

Į mano pusę jau bėga rėkdamas su pusautomačiu skrebas Čekanauskas. Aš atsigręžiau ir sakau:

—    Ko čia rėkauji?

Jis sako:

—    O ko bėgi?

—    Aš visai nebėgu.

—    Tai kur eini?

Reikėjo suktis:

—    Pas kaimyną. Čia yra mergų.

Jis liepė pakelt rankas aukštyn. Kai pakėliau, sušėrė per kišenes, bet nieko nerado. Mano motina, pamačiusi mus, paklausė:

—    Ko jūs čia mūsų svečią vaikot?!

Čekanauskas .atrėžė:

—    Aš jį kaip nuluptą pažįstu.

—    O aš su tavim tik dabar susipažinau, — nepasidaviau.

Gryčioje sėdėjo kažkoks vyresnysis, rusas. Jis pavartė mano ddkumentus, liko patenkintas. Su tais skrebais buvo dar dvi moterys. Viena iš jų Barzdienė. Tėvą jie kamantinėjo, kodėl neišveža visų prievolių, bet į mane dėmesio nebekreipė. Išėjau už daržo ir laukiu, gal bandys mane vest... Jei ibūtų ėmę, būčiau tikrai gražiuoju nepasidavęs.

Iš kaimyno namų jie nuėjo į miestelį. Ten išsiaiškino, kad tai buvau aš. Tą pačią dieną mūsų namus apsupo kareivių garnizonas. Aš pabėgau į mišką. Sėdėjau ant griovio ir mačiau, kaip jie ten mūsų ir kaimynų namus verčia. Paskui pakilau ir patraukiau Troškūnų link į Pievagalių kaimą, pas pažįstamą Strolios dukrą Onutę. Besėdint kambary, įbėgo Onutė ir pranešė, kad ateina skrebai. Aš jai sakau:

—    Nesijaudink. Turiu dokumentus, sėdėkim.

Prasivėrė gryčios durys, ir su automatu rankose įėjo leitenantas. Paprašė manęs dokumentų. Pažiūrėjęs išėjo.

Po daugelio metų mudu su tuo pačiu leitenantu Gineičiu, Troškūnų skrebų vadu, susitikom Mordovijos lagery. Pasirodo, už ryšių palaikymą su partizanais jis buvo gavęs dvidešimt penkerius metus. Jei žinodavo, kur slepiasi partizanai, ten kareivių nevesdavo. Kai lageryje jį perteisiant teismo pirmininkas paklausė, kodėl taip daręs, jis atsakė: „Tarybų valdžia aš niekada nepasitikėjau“.

Buvo jau 1949 m. Sužinojau, kad mano motina sunkiai serga. Tačiau kai parėjau namo, jos neberadau. Buvo jau išvežta į Panevėžio ligoninę. Pėsčias atėjau į Panevėžį. Čia pasipainiojo provokatorius, vardu Jonas. Jis man pasiūlė kitus dokumentus. Sutarėm susitikti tuometinėj Andrijanovo gatvėj, ties rusų kapinėm. Širdis jautė, kad čia kažkas ne taip. Mat prieš porą dienų, eidamas su draugu pro turgų, ties aštuonmete mokykla aš praradau dokumentus. Gatvėj vienas pilietis išsitraukė naganą ir pareikalavo dokumentų. Aš jam padaviau, ir, kol jis ėjo prie kito žmogaus, pasinaudojęs proga, persiverčiau per tvorą ir pabėgau.

Susitikom su tuo Jonu. Kai išėjau į gatvę, pastebėjau du įtartinus vyriškius, stovinčius kiek tolėliau. Jonas pakvietė į restoraną, bet aš atsisakiau. Apsigręžęs ėmiau eit smarkesniu žingsniu. Pajutau, kad vejasi. Išbėgau į Algirdo gatvę. Ten jau buvo beveik laukas. Staiga iš užpakalio puolė keturi vyrai. Uždėjo antrankius ir atvedė į Čarno gatvę. Vedžiojo iš vieno pastato į kitą, ant galvos užmovę brezentinį maišą. Taip jie man nedavė užmigt tris paras. Tardė pasikeisdami, visaip provokavo, mušė, kankino, paskui saugumo patalpose, kažkuriam kambary, paguldė ant grindų, o kampe pasodino skrebą su šautuvu. Tas sėdi, į mane nusitaikęs, ir šneka:

—    Tik pabandyk sujudėt, iškart gausi kulką į kaktą!

Tardė Tiurinas. Stambaus sudėjimo, sunkiai alsavo — matyt, buvo nesveikas, gal sirgo dusuliu. Pro mane jis ramiai nepraeidavo. Būtinai turėdavo suduot kumščiu per galvą, per sprandą arba spirdavo koja ir, vis rėkdamas, šniokšdamas kaip garvežys, reikalavo išduot miškinių bunkerius, pasakyt, kur ir pas ką aš slapsčiausi, kur akies netekau, kur gydžiausi ir t. t., ir t. t. Maždaug po keturių parų įmetė į kamerą. Po to perkėlė į kalėjimą (vėliau — moterų lageris Margytės gatvėj), į vienutę. įmetė provokatorių su viena ausim, kažkokį kriminalistą. Kai kaliniams prižiūrėtojai nešdavo siuntinius, iš kiekvieno po dalį paėmę atiduodavo šitam vienaausiui. Jis vis pasakojo, kad buvęs miške, atseit aš su juo galiu atvirai šnekėtis. Po to įmetė dar vieną provokatorių, Kazį Plėtą, buvusį Raguvos girininką. Aš kartą ir pasakiau, kad jie tikrai esą pasamdyti provokatoriai.

Tardyt šaukdavo visą laiką nakties metu. Sykį išėjus tardytojui Gludkinui vertėjas Černiauskas liko su manim. Jis atsisegė klyną ir ėmė rinkt utėles, į mane nekreipdamas jokio dėmesio.

Kartą įeina kitas tardytojas ir sako:

—    Mano vienakė boba irgi nieko nekalba.

Čia jie man buvo užtaisę tokį „kordebaletą“, kad tik laikykis. Atvažiavo iš saugumo į kalėjimą enkavedistai ir mane išsivežė. Nusivežė į savo rūmus, įvedė į kabinetą, uždėjo antrankius ir pareiškė:

—    Dabar tai tu viską mums pasakysi.

Liepė gult ant žemės, aš neguliau. Tada jie keturiese mane suėmė ir ėmė verst. Netyčia atsikabino antrankiai, ir aš jais vienam gerai užkabinau per nosį. Tas tuoj kraujais apsiburbuliavo. Mano laimė, kad jie buvo apsiavę veltiniais, nes mindė ir spardė tiek, kiek tik norėjo. Atsinešė lazdą ir ėmė mušt per kulnus. Rodos, kulnai neskauda, o smegenys iššoks per galvą. Suplėšė kelnes, iš vienos blauzdinės pasidarė kaip ir sijonas. Kada jiems atsibodo mane plumpint, vėl įmetė į „Viliuką“ ir atvežė į kalėjimą. Prižiūrėtojai priimdami apžiūrėjo mane, mano veidą ir nusprendė, kad aš „sveikas“ „nesumuštas“ ir galiu būt priimtas. Po to atvežė mano seserį Moniką nustatyt mano asmenybės.

Vos ėjau pirštų galais, — ant kulnų negalėjau atsistot. Seserį pašaukė ir, rodydami į mane, paklausė, koks čia asmuo sėdi. Sesuo atsakė:

—    Mano brolis Juozas.

Vėl klausė:

—    Kada matei paskutinį kartą savo brolį?

Ta atsakė, kad 1946 m. Už kokios dienos mane pasišaukė prokuroras ir pranešė, kad mano byla baigta. Paklausė, ar tardymo metu mušė. Aš pasakiau, kad ne, nes žinojau iš kitų kalinių — jei pasakysi, kad mušė, tada bylą vėl grąžins pertardymui ir duos tiek, kiek nebepaneši. Po viso to prokuroro „pašventinimo“ mane įmetė į didelę kamerą, kur sėdėjo apie 60 žmonių. Per sienas susikalbėdavom atvirkštine Morzės kalba, nes tiesioginę žinojo ir mokėjo prižiūrėtojai. Išsiaiškinom provokatorius ir t. t.

Nuo 1949 m. gruodžio 9 d. iki 1950 m. gegužės mėnesio mane išlaikė Panevėžy. Paskui traukiniu nuvežė į Vilnių — į Lukiškių kalėjimą. Provokatoriams girdint, aš juokaudavau, kad jei pabėgsiu, tai Gludkinui pirmutiniam per langą granatą įmesiu, todėl mane labai sekė ir visur vesdavo tik su antrankiais. Lukiškėse įkišo į bendrą kamerą. Čia buvo visi nuteisti — keturi žmonės. Du iš Kupiškio. Vienas buvo fronte sužeistas į koją — Bronius (jo pavardė, rodos, buvo Poškus).

Kartą mus iššaukė į koridorių ir perskaitė nuosprendį. Be jokio teismo, be nieko — tik pranešė, kad Maskvos ypatingoji komisija man paskyrė penkiolikos metų bausmę. Aš pasakiau, kad mažai, tai tas tipas atrėžė:

— Tau užteks!

Tada mus įmetė į didžiabausmių kamerą — rūsin. Gretimose kamerose sėdėjo mirtininkai. Iš Lukiškių išvežė spalio mėnesį. Vežė Stolypino vagone iki Maskvos persiuntimo punkto „Krasnaja presnia“. Čia sutikau Panevėžyje areštuotą Vacį Stankų. Iš pradžių „apvalymui“ įmetė į kriminalistų kameras. į šiuos žmones buvo klaiku žiūrėti. Visaip išsitatuiravę, jie gyrėsi vieni kitiems savo „labdaringais“ darbais: kas kiek pavogęs, kiek užmušęs, kiek papjovęs ir t. t. Čia palaikė porą valandų ir vėl įmetė į politinių kalinių kamerą. Paskui per Čeliabinską, Sverdlovską, Petropavlovską (Karagandoje) nuvežė į Čarbainorą, kur buvo statoma gyvenvietė ir atidaroma šachta. Čia susitikau nemažai lietuvių, tarp jų Bronių Kvedarauską iš Putiliškių kaimo, kuris buvo paimtas gyvas Raguvos miške. (Jo brolį kunigą, važiuojantį iš Raguvos su kitu broliu, sustabdė rusų kareiviai, įsisėdo į vežimą ir kiek pavažiavę subadė durtuvais. Tada likę trys broliai išėjo į mišką.)

Ant galvos, ant kelnių, ant rankovės, ant nugaros mums uždėjo numerius. Mano buvo ŽŠ-136. Mus pervežė į Aktasą (kazachiškai — „baltas molis“). Čia buvo statoma šachta ir veikė vienas plytų fabrikas, antrą dar statė, visai naują. Čia ir pradėjau dirbti. Dirbom po dvylika valandų, kasiau su „kinka“ tranšėjas. Mūsų lagerio zonoje daugiausia buvo jauni žmonės: 19—25 metų amžiaus. Kartais įmesdavo ir „batavikų“, kurie iš virtuvės vogdavo maistą, tuo baigdami mus visai nualint. Kai iš mūsų liko tik skūra ir kaulai, visi lietuviai, kurių čia buvo apie du šimtus, susiorganizavom ir tuos kriminalistus išvaikėm.

1952 metais iš to lagerio išvežė atgal į Lietuvą. Išsyk nesupratau, kas čia dedasi. Vilniuj, persiuntimo punkte, susitikau Vladą Čyvą. Važiuojant į Panevėžį, tam pačiam vagone, tik kitoj kupė, pamačiau mūsų bendrabyles Stasę

Barkauskaitę ir Angelę Bagdonaitę. Jos buvo areštuotos anksčiau — 1948 m. (Tada toje mūsų byloje buvo iš viso 24 žmonės.) Iš jų sužinojau, kad mus grąžina iš įkalinimo vietų dėl Antano Dobrovolskio, kurį sulaikė Šiauliuose. Mudu su Vladu Čyvu suleidžia vienon kameron. Pasirodo, ieškoma, kas nudaužė to kareivio paminklo galvą. Atvežė pirmiausia į Panevėžio kalėjimą. Tardytojas pradėjo klausinėt apie Antaną Dobrovolskį. Aš pasakiau, kad jokios kalbos nebus, kol negausiu pasimatymo su seserim. Rytojaus dieną atvežė seserį Moniką. Sesuo, kai mane pamatė, persigando. Ji nesitikėjo, kad galiu būt Lietuvoj. Mums leido pasikalbėt pusę valandos ir tuoj pradėjo mane klausinėt, ar Dobrovolskis dalyvavo daužant paminklą. Pasakiau, kad aš buvau girtas ir nieko neprisimenu, tegu klausia jo paties. Dobrovolskį teisė „liaudies teismas“, ir gavo jis dešimt metų kalėjimo.

Iš Panevėžio mane vėl per visus persiuntimo punktus — Vilnių, Minską, Čeliabinską, Sverdlovską — grūdo gilyn Rusijon. Čeliabinske, įėjęs į kamerą, kurioje buvo apie šimtą žmonių, pamačiau ant „parašos“ sėdintį juodbruvo veido inteligentišką žmogų pailga nosimi, su gan geru paltu, skrybėle. Susidomėjęs paklausiau, kas jis toks. Darkyta rusų kalba jis man paaiškino esąs italas žurnalistas, patekęs čia per rusų nemalonę už jiems nepatinkamus straipsnius. Pasibaigus karui, jis buvo pagrobtas iš vokiečių zonos ir įkalintas pagal Maskvos „osoboje soveščanije“ sprendimą dešimčiai metų.

Sverdlovske buvo bylų patikrinimas. Pasirodo, kad to lagerio, į kurį aš pirmą kartą patekau, pavadinimas pasikeitęs. Dabar jis vadinosi „Pesčianyj lag“. Apskritai tuo metu prie Karagandos visų buvusių lagerių pavadinimai pasikeitė. Mane vėl per tuos persiuntimo punktus grąžino į Vilnių. Vilniuj susitikau Valonio (to, kur su sulaužyta koja gulėjo ligoninėj) brolį. Jis pasakė, kad brolis žuvo miške.

Parvežė mane vėl į Panevėžį ir įmetė į vienutę. Panevėžy politinių kalinių jau nebebuvo, visi buvo perkelti į Šiaulius. Savaitę sėdėdamas vienutėje, paskelbiau bado streiką. Juk pagal nuosprendį aš buvau paskirtas į lagerį,

o ne į kalėjimą. Kalėjimo viršininkas paaiškino, kad susimaišė lageriai ir jis nebežino, kur mane dėti.

Po kelių dienų vėl išvežė į Vilnių. Čia kiek pabuvau, ir tada kaip griebė, tai per kelias dienas atsiradau Karagandos persiuntimo punkte, kur reikėjo 16 dienų išbūt karantine. Čia kartu sėdėjo vieno Uzbekijos kolūkio pirmininkas, sąskaitininkas, fermos vedėjas, agronomas — iš viso šeši žmonės. Jiems buvo pritaikytas politinis straipsnis — „podryv sovietskoj mošči“ už tai, kad jų kolūkyje masiškai vienu metu išdvėsė daug gyvulių. Tarp jų maišėsi vienas vagišius totorius, taikęsis sužinot, kur paslėpti jų pinigai. Teistas buvo pagal politinį 58 straipsnį. Uzbekams miegant, jis vis dėlto prisitaikė ir ištraukė paslėptus pinigus iš bušlato siūlių. Bet vėliau, gerai prispardytas, tuos pinigus grąžino. Čia „tupėjo“ ir vienas čiukčis. Paprasto maisto jis, vargšas, negalėjo valgyt, todėl buvo visiškai sulysęs.

Kartą išvedė mus į pasivaikščiojimo aikštelę. Visus sustatė, išrikiavo. Atėjęs karininkas pasakė: „Josif Stalin umer“, ir įsakė stovėt penkias minutes kaip įkaltiems. Po savaitės išvežė į Timertaną (kazachiškai — „geležinis kalnas“). Tenai sutikau lietuvius — Kazį Rauktį iš Žemaitijos, Stepą Tamašauską, irgi iš Žemaitijos, dzūką mokytoją Petrą ir kitus, maždaug apie 40 lietuvių, 20 estų ir tiek pat latvių. Kartą atėjo vienas lietuvis ir ėmė skųstis, kad jį skriaudžia brigadininkas. Tada aš jam sakau, kad tam brigadininkui reikia užduot į sprandą. Na ir tasai, kada kiti nematė, įsitempė skriaudėją į atskirą kambarį ir gerai prilupo. Mane įtarė esant to „linčo“ kurstytoju. Iš karto pasodino į karcerį devynioms paroms be jokių apsiklojimų, o maisto davinys — 300 gramų duonos parai ir daugiau nieko. Lauke 30 laipsnių šalčio, o beveik nekūrena. Iš karcerio išėjau apsvaigęs. Po kokio mėnesio išvežė mus į akmenų karjerą „Volynka“. Čia vėl sutikau lietuvių: Brinklį (dabar vedęs prancūzę), Stasį Januškevičių iš Kaišiadorių, Joną Navarauską iš Kauno, Julių Jacevičių ir kt. Tai buvo nedidelis lageriukas. Lietuvių apie 30, o iš viso 200 žmonių — du barakai. Dienos darbo norma vienam žmogui buvo pakraut šešias vagonetes akmenų. Pirmą dieną pakroviau tris, antrą — dvi, trečią — tik vieną, o toliau su Stepu Tamašausku kraut atsisakėm. Tada mus išvežė į Aktasovą. Po Stalino mirties nuėmė mums numerius ir nuo langų nuplėšė grotas. Čia kiek pabuvę tuos, kurie mus skriaudė, susitarę išvijom „v vachtu“ (sargybinėn). Tada iš mūsų kai kuriuos atrinko ir išgabeno į Karabasą (kazachiškai — „juoda galva“), kur buvo suvežta apie 150 aktyviausių lietuvių iš visų lagpunktų. Tai buvo griežto režimo lageris. Čia sutikau Praną Razauską, vokiečių kalbos mokytoją nuo Kauno, Albiną Kazakevičių iš Suvalkijos, Stasį Januškevičių, Navarauską ir kt.

Tiesa, priminsiu, jog, mums bebūnant akmenų karjere „Volynkoj“, sužinojom, kad Džeskazgane įvyko kalinių sukilimas, kad su tankais išvartė barakus ir kad sukilimui vadovavo Kuznecovas.

Karabase kartu buvo ir vienas čigonas, vardu Antanas, teistas pagal politinį straipsnį. Tai gal vienintelis čigonas Sovietų Sąjungoje, kuris buvo teistas už politiką. Jis susirgo gelta, tai mes, lietuviai, savo davinius nešėm jam. Kai jį buvo nuvežę į Cerbainori — į šachtą, viršininkui skirstant darbus, jis paklausė:

—    Ar yra šachtoj kupranugarių?

Viršininkas atsakė, kad nėra. Tada jis atkirto:

—    Jei šachtoj nėra kupranugarių, tai nebus ir čigonų!

Už tai jį ir atgabeno į šitą režiminį Karabaso lagerį.

Čia jei šaukdavo kurį nors pas viršininką į kabinetą, po vieną neidavom, o visu būriu, po dešimt žmonių. Vairuotojas kartą atvežė siuvimo mašiną, kad kaliniai pasisiūtų drabužių, bet viršininkas neleido jos įsinešt į zoną. Kilo konfliktas. Režimo viršininkui pramušė lūpą. Aš, eidamas pro šalį, pajuokavau, kad lūpa dabar panaši į kiškio. Jis man pagrasino:

—    Tu mane dar prisiminsi!

Sukišo mus į kalėjimą. Kadangi jų įsakymų nevykdėm, jie panaikino visą lagerį, nuvežė atskirom mašinom į kareivių garnizoną, išlaipino tuos, kurie buvo reikalingi, uždėjo antrankius ir atvežė į Spaskojė.

1950 m. Spaskojė kalėjo apie 16 tūkstančių žmonių. Tai buvęs japonų belaisvių lageris. Dabar čia buvo surinkti visi invalidai iš Kolymos, Džeskazgano, Karagandos, Norilsko — tie, kurie neturėjo kojų, rankų, džiovininkai, iš įvairių vario ir švino kasyklų, invalidai su selichoze ir t. t. — apie 6 tūkst. moterų ir apie 10 tūkst. vyrų. Už zonos buvo iškastas karjeras, iš kurio tie invalidai viena ranka už neštuvo ir su terba turėjo nešt akmenis statyt sienai ir gyvenamiems barakams. Buvo dvi brigados, kurios laidodavo mirusiuosius — lavonus veždavo dviem pakinkytais buliais. Kai jau nebesuspėdavo, tada veždavo mašinom. Versdavo kaip malkas į iškastas tranšėjas ir guldė visus ištisai. Čia buvo suguldyta tūkstančiai japonų belaisvių ir visų SSSR tautybių piliečių. Tą lagerį mes vadinom „Smertj doliny“ („Mirties slėniu“).

Čia buvo pastatytas atskiras kalėjimas, kur režimo viršininko pareigas ėjo Novosiolov. Iš pat pirmos atvežimo dienos tam kalėjime mums davė atsėdėt po 15 parų, paklojo dar ir čiužinius, davė maisto, tik neleido rūkyt. Aš nebeiškentęs paprašiau, kad duotų nors vieną cigaretę surūkyt. Novosiolov man teatsakė:

—    Baigt kalbas, nes aš tau paskutinę akį išmušiu!

O aš jam:

—    Einam į kamerą, pažiūrėsim, ar tu man paskutinę akį išmuši, ar aš tau abi...

Tada jis man dar pridėjo tris paras.

Vėl atvežė į Karagandą. Tik jau vežė su „čiornyj voron“. Kartu vežė Zigmą Žyčių nuo Kaišiadorių (jį „Do-linkoj“, buvusioj centrinėj kalinių ligoninėj, kriminalistai užmušė), Julių Jacevičių, Joną Marčiulionį iš Suvalkijos, Kazlų Rūdos, buvusį partizaną ir paimtą sužeistą Albiną Kazakevičių, Antaną Beržanską, Juozą Uoginčių ir kt.

Iš čia susodino į Stolypino vagoną ir išvežė į Ustkamenogorską. Kalėjimo kameroj sėdėjom aštuoni lietuviai ir du ukrainiečiai (Juozas Uoginčius — buvęs partizanas iš Žemaitijos, su peršauta kojos pėda). Čia besėdėdamas, aš susirgau, sutriko širdies ritmas, sunegalavo skrandis. Paguldė į kalėjimo ligoninę. Kartu su manim gulėjo vagis Paška, kuris jau daug kartų buvo įkliuvęs, laikė save viršesniu už kitus, nes jis atseit „zakoninis“ vagis. Mes jo žmogum nelaikėm, bet ir neskriaudėm, duodavom jam valgyt ir t. t. Vėliau jį mums įmetė į kamerą, bet jis, tokios „aukštos klasės“ asmenybė, nenorėdamas nešt laukan „parašos“, persipjovė venas, ir jį iš mūsų išvedė.

Į šį kalėjimą atvežė dar keletą lietuvių, tarp jų vieną dzūką, kurį prižiūrėtojai lagery buvo labai smarkiai sumušę už tai, kad jis nieko nekalbėjo, bet atvežtas į kalėjimą prakalbo. Kalėjimo viršininkas net išsižiojo, išgirdęs jį su mumis kalbant. Į vieną kamerą nebetilpom, buvom paskirstyti į dvi kameras, bet Kalėdų proga kalėjimo viršininkas, darydamas atseit mums didelę malonę, leido sueiti visiems kartu. Čia susitikau su Albinu Kubilium (jis grįžęs vedė lenkę ir gyvent išvažiavo į Lenkiją).

Žyčiui ateina pranešimas, kad naikinama politinė bausmė, bet paliekama kriminalinė — už pabėgimą iš lagerio. Man dėl blogos sveikatos visų metų šitam kalėjime nereikėjo atsėdėt. Čia išbuvau dešimt mėnesių. Paskui mane vėl per visus persiuntimo punktus grąžino į Karabasą. Tenai įmetė pas mus kriminalinius nusikaltėlius. Šie pareikalavo, kad būtų surinkta kažkokia pinigų suma jiems kaip duoklė. Tada mes sulaužėm narus ir laukėm, kada jie ateis tų pinigų pasiimt. Mūsų — politinių — buvo apie 200 vyrų. Kažkas apie tai pranešė viršininkams. Tada mus persiuntė į zoną, kur buvo kinų, korėjiečių, ir uždarė į tuos pačius barakus kartu su jais. Jie buvo teisti irgi už politiką. Dauguma — kultūringi žmonės; su jais jokių konfliktų nebuvo. Tada juos jau buvo paruošę išvežt į tėvynę.

Į Karabasą atvažiavęs tikrinantis gydytojas man pasiūlė gult į ligoninę, kuri buvo kriminalistų zonoje. Aš sutikau, bet iš karto pamačiau, kad čia ne ligoninė, o „bordelis“: lošiama kortom, ryjami narkotikai, badomasi ir t. t. Vienas „batavikas“ mane perspėjo, kad aš tų savo politinių nekurstyčiau prieš juos, prieš vagis, kad šiems reikia nusileist ir žemintis, kaip prieš kokius įstatymų atstovus ir pan. Tada aš susirinkau savo daiktus ir, atėjęs į „vachtą“, paprašiau, kad leistų mane atgal į korėjiečių zoną.

Čia pabuvus kelias dienas, man pranešė, kad ruoščiausi išvažiuot į lagerį „Smertj doliny“, bet viršininkams, kurie buvo atvažiavę manęs išsivežt, kažkas nepatiko, ir jie vėl mane paliko, neėmė. Praėjus keletai dienų (buvo žiema), kartu su kriminalistais mane, vienintelį politinį, įsodino į mašiną, uždengė brezentu, nes buvo laibai šalta, ir atvežė į Karagandos lagerį „Šachtinsik“. Įėjus per „vachtą“ mus pasitiko būrys vyrų, kurie laukė mūsų ir tuoj paklausė:

—    Vagių, „sukų“ (kalių) ar yra tarp jūsų? Jeigu yra; nešdinkitės atgal į „vachtą“, nes čia darbininkų mužikų zona, vagims čia nėra ko veikti !

Aš priėjęs paklausiau:

—    Ar ir politiniams nešdintis į „vachtą“?

Man atsakė:

—    Jei patinka, gali čia gyvent.

Aš pasakiau, kad esu lietuvis. Jie prisiminė, kad čia jau yra lietuvis ar latvis, ir mane pas jį nuvedė (tai buvo lietuvis Vytautas, vėliau jis grįžo ir mirė Panevėžy).

Atvažiavo skyriaus viršininkas Pavlov, priėmė kalinius. Aš nuėjau pas jį ir paprašiau mane laikyt ne kriminaliniam, o politiniam lagery. Jis pasakė:

—    Tavo prašymas teisingas, bet kur aš tave nuvešiu — į bendrą ar į režiminį?

Tą pačią dieną mudu su Vytautu išvežė į politinį lagerį „Šachtinsk-l“. Lagerio viršininkas buvo Bakulin. Iš pradžių į darbą nevarė, paskui pradėjau dirbt virtuvėj. Buvo 1956 metai. Nakčia iš klubo dingo Stalino portretas. Mes nujautėm, kad turi atvažiuot valstybinė komisija ir pradėt visus leist į laisvę. Lagerį papildė „batavikais“. Visi politiniai vakare susirinkom ir nutarėm, kad mums šitie nereikalingi, paprašėm gražiuoju tuojau pat išsinešdint. Bakulinas labai įsižeidė, o mane palaikė organizatorium, kadangi aš jau anksčiau buvau sėdėjęs uždaram kalėjime.

Atvažiavo valstybinė komisija ir mašinom pradėjo mus vežt į Karagandą. Vienus išleido į laisvę, kitiems sumažino kalėjimo laiką. Bet komisijos pirmininkas išvyko, palikdamas savo pavaduotoją, o tas bausmės niekam ir ne-besumažino (mano pavardė kaip tik buvo paskutinė pagal alfabetą). Likom apie 70 žmonių. Paskui mane nuvežė į Fiodorovką — Karagandos priemiestį. Čia ilgai nelaikė, išvežė į Spaskojė, iš kur jau daug buvo išėję į laisvę. Sutikau felčerį Dombrą iš Joniškėlio, Vladą Korsaką, Stasį Januškevičių, Stasį Plenaitį — buvusį partizaną, Juozą Lukšį, vieną senuką kunigą, Petrą Urboną (miręs lagery) ir dar keletą senukų bei invalidų. Atskirai buvo ir moterų politinis lageris, kuriame kalėjo apie 100 moterų ir merginų. Čia išbuvau iki 1958 metų, ir vėl — į Karagandą, Fiodorovkon. Iš Fiodorovkos į Taišetą, iš Taišeto — į Vy-chorovką. Susitikau daug lietuvių, tarp jų: Edvardą Buroką iš Ukmergės, kunigą Kazimierą Vasiliauską, Kostą Liakšą — buvusį Nepriklausomos Lietuvos laikų lakūną, buvusį Lietuvos kariuomenės karininką Petrą Paltaroką, Vacį Krilavičių, Justą Šiliną iš Žemaitijos. Taip pat Joną Matuzevičių — buvusį partizaną iš Spirakių, sužeistą į galvą. Pats šovėsi ir liko gyvas. Buvo nuteistas mirties bausme, kuri vėliau pakeista 25 metais kalėjimo.

Iš Vychorovkos atvežė į Čuną. Trasoje nuo Taišeto į Bratską sutikau kunigą Račiūną, Viktorą Petkų. Iš viso buvo apie 100 lietuvių. Jie iš Bratsko vežė medžius ir pjovė lentas, tai čia ir aš tuos darbus dirbau. 1959 m. gavau laišką su skaudžia žinia, kad mirė motina...

1952 metais už ryšius su partizanais nuteisė ir mano seserį Eleną 25 metams, bet ji atsėdėjo tik 6 metus. Po komisijos sprendimo iš Archangelsko buvo paleista.

Iš Čunos mus suvarė į gyvulinius vagonus ir išvežė į Mordoviją. Vežė apie 2 savaites. Kelionė buvo sunki, maistas blogas. Čia atvažiavę, pajutom jau šiek tiek šiltesnį klimatą. Aplink miškai... Išlaipino 11-ame lagpunkte. Čia buvo suvežta daug likusiųjų iš Vorkutos, Karagandos, Norilsko, Džeskazgano, Kolymos — daug jaunimo, ypač studentų. Sutikau Algį Sūsnį nuo Suvainiškio, vilniečius Romą Ragaišį, Algį Baltrušį, Vladą Šakalį, Praną Skeiverį nuo Miežiškių, pandėlietį Donatą Bičiūną, pasvalietį Mykolą-Stasį Naglį ir daugelį kitų. Mane ir Joną Matuzevičių perkėlė į šventikų lagpunktą, kur sutikau daug kunigų: Mocių, Kiškį, Svarinską, buvo ukrainiečių pravoslavų, sentikių, jehovistų, baptistų, penkias-dešimtininkų ir kitų. Po savaitės mus vėl išvežė į 11 lag-punktą.

Čia bebūnant, nusilpo mano sveikata; nuvežė į centrinę ligoninę ir skyrė II grupės invalidumą. Grįžau vėl į 11-ąjį. Čia radau buvusį mokytoją Petrą Paulaitį, Klemą Širvį, 1950 m. išmestą parašiutu su Lukša iš užsienio. Taip čia bebūnant, vieną dieną Viktorą Petkų, mane ir dar penkis žmones surinko ir nuvežė į Potmą. Persiuntimo punkte palaikė kokią savaitę ir vėl grąžino, tik jau dabar į 7-tą lagpunktą. Tenai bebūnant, atvažiuoja jaunas vyras iš Klaipėdos, bandęs bėgt į užsienį. „Operas“ jį užverbuoja beldiku. Jis pasisako kitiems. Mane vėl iš 7-ojo persiunčia į 11-ąjį. Ateina „operas“ ir klausia:

—    Kakaja u tebia točka zrenija? (Kokios tavo pažiūros?)

Aš apsimesdamas sakau:

—    Teturiu tik vieną akį ir blogai matau.

Tada jis sušuko:

—    Von otsiuda!

Belikus metams, mane vėl grąžino į 7-tą lagerį.

1964 m. gruodžio 9 d. išleidžia į laisvę, bet saugumietis Jemeljanovas pareiškia, kad aš Lietuvoj registruotis negalėsiu. Aš atsakiau: ne tiek metų gyvenau, kad neparvažiuočiau į Lietuvą.

Grįžau, prisiregistravau Panevėžyje. Per klaidą pasų stalo viršininkas Stasiūnas priregistravo. Po to jis iškvietė mane, subraukė pasą, anuliavo registraciją. Parašiau skundą Aukščiausiajai Tarybai ir pats ten nuvažiavau. Man pasakė, kad Lietuvoj man gyventi neleidžiama, liepė laukt atsakymo į parašytą skundą. Panevėžy buvau jau įsidarbinęs, bet gavau nurodymą per dešimtį dienų iš čia išsinešdint. Išvažiavau gyvent į Daugpilį. Nuėjęs į miliciją, pasiklausiau, ar čia mane priims. Man atsakė, kad priims. Paskiau, kai reikėjo prisiregistruoti, pasų stalo viršininkas, įvairiai motyvuodamas, vis atsisakinėjo priregistruot. Aš paklausiau: gal man Sovietų Sąjungoj visai negalima gyventi?

Kitą kartą, kai įėjau į pasų stalo viršininko kabinetą, ten sėdėjo pagyvenusi moteris ir senyvas vyras. Pasų stalo viršininkas garsiai perskaitė visus kaltinamuosius straipsnius, pagal kuriuos aš buvau baustas, ir pasakė: jeigu taip dar darysiu, jie beržinės košės man įkrėsią. Vėliau gavau Ministrų tarybos nutarimą, kad man leidžiama gyventi Panevėžyje.

RAGUVOS APYLINKĖSE ŽUVĘ PARTIZANAI*
1944—1953 m.

Abraškevičius Ignas
Alkauskas Petras 
Alkauskas Stasys 
Abrasevičius Andrius 
Adomonis Kostas 
Aleliūnas Antanas-MEDELIS 
Aliukas Antanas KUPRIS 
Aliukas Jonas
Ažusienis Antanas-SMAUGLYS

Blauzdys Antanas-KONKURENTAS 
Blauzdys Bronius 
Blauzdys Stasys 
Baltušnikas Kazys-JUPITERIS 
Baltušnikas Jonas-VIENUOLIS 
Baltušnikas Liudas-LEIKA 
Bartaševičius Jonas-KIAUNĖ 
Bartaševičius Aleksas-TIGRAS 
Blieka Alfonsas-PATRIMPA 
Blinkevičius Mykolas-NEMUNAS
Blinkevičius Juozas-JAUNUTIS
Bernatonis Jonas-MELAGIS 
Bielinis Bronius-AUSRA 
Bučinskas Petras-ŽILVITIS 
Banaitis Mykolas-LEOPARDAS
Bikinas Vytas-PIPIRAS
Bieliūnas Jonas 
Bieliūnas Antanas 

Čeponis Jonas-KAPITONAS 

Dobrovolskis Mykolas-ČEPONIS
Dobrovolskis Kazys-GANDRAS
Dobrovolskis Juozas-STUKA 
Dailidėnas Jurgis 
Dailidėnas Simonas-VĖTYKLĖ 
Dailidėnas Antanas 
Dailidėnas Stasys 
Dailidėnas Bronius-MIEŠČIONIS
Krivickas Bronius-GINTARAS
Deveikis Jonas-ŽEMAITUKAS 
Deveikis Juozas 
Eimontas Vladas-ŠPOKAS 
Ginotas Antanas-ERELIS 
Ginotas Feliksas 
Gedutis Antanas-ARAS (GAIDUKAS)
Giedraitis Mečys-KAŠTANAS
Gasiūnas Juozas
Grigaliūnas Antanas-SAMOTAS
Gailiušis Juozas

Ivanauskas Juozas
Ivanauskas Vytas-BERNIUKAS 

Juzėnas Vytas-VAIKAS 
Juospaitis Vladas 
Jakimavičius Stasys-BIEŽANCAS 
Jakimavičius Antanas-BARAVYKAS 
Jakaitis Jurgis-PJERAS 
Jočys Kazys
Juozavičius Jonas-STIRNA
Janonis Kazys-DEREŠIUS 
Janulis Mykolas-TAUTVYDAS 
Jakaitis Jurgis-PACAS 

Kirsnys Juozas-RAUDONIKIS 
Kirsnys Jonas-PIRŠLYS 
Kuncė Jonas-ŽIRNIS 
Kuncė Antanas-ŽALGIRIS 
Kuncė Albertas-PUŠIS 
Kiela Juozas-STARKUS 
Keraitis Stasys-VARNA 

Lazdauskas Bronius-ŠEŠKAS 

Miliūnas Antanas 
Meištas Antanas-ROBINZONAS 
Mačiulis Povilas-KUDIRKA 
Morkūnas Pranas-KĖKŠTAS 
Marozas Juozas-ŠERNAS 
Mickunas Stasys-KATINAS 
Mickūnas Antanas-LIEPA 
Mačiulis Adolfas-CYBAS 
Mačiulis Juozas-DUDUTIS 
Mincė Juozas-LAPELIS 
Miknevičius Antanas-VILKAS 

Nainys Stasys-ŠARŪNAS 

Pakalnis Bronius-KLAJŪNAS 
Pukas Algirdas-JANONIS 
Paulauskas Antanas 

Rimkevičius Antanas-GRIAUSMAS
Rimkevičius Kazys-BERŽELIS
Ramoška Juozas-BRIEDIS 
Ruzas Alfonsas-UOSIS 
Rimavičius Jonas-STRAZDAS
Riška Jonas

Satkevičius Alfonsas-ĄŽUOLAS
Satkevičius Henrikas-VAITEIKA
Spurgis Povilas-ŠALTIS
Spurgis Vladas-ŠIRŠĖ 
Stasiukaitis Jonas-EŽYS 
Survila Vytas-ŽAIBAS 
Savickas Petras-LAKŪNAS 
Savickas Pranas 
Sirdikevičius Jonas-PEMPĖ 

Šimėnas Bronius 
Stankelis Kazys 
Šimkūnas Kazys-OŽYS 
Šakėnas Petras 
Švarlys Aleksas 
Sauliūnas Albinas 
Šidlauskas Stasys-ŠARŪNAS Š
imoliūnas Antanas-TARZANAS

Tamošiūnas Petras-FAZANAS
Tvaska Kostas-RUGELIS 
Tvaska Marijonas-PAPARTIS 
Timinskas Kleopas 

Urbonas Povilas-JAUNUTIS 
Urbonas Jonas-ŽAIBUTIS 
Urbonas Bronius-VIESULAS 
Urbonas Motiejus-SERŽANTAS 

Vaičiulis Alfonsas 
Vėžytė Juzė 
Vaičiulis Petras 
Vaičiulis Antanas 
Vidugiris Alfonsas-RAITELIS 
Vaičikonis Antanas-ŠERMUKŠNIS 
Vaičikonis Juozas-MEŠKA 
Vaičikonis Jonas-DOBILAS 
Vanagas Bronius-GANDRELIS 
Vienožindis Danielius-LOKYS 
Vareika Bronius-KŪMAS 
Vareika Jonas

Zalagėnas Vytas-SUSIEDAS    
Žostautas Antanas-DAGILIS
Zilnys Antanas-JOKERIS    
Žalga Juozas-KARKLAS

* Už knygoje pateikiamos archyvinės medžiagos tikslumą leidykla neatsako.

Pasakoja Zofija Žilienė-KLAJŪNĖ

Yra kraštas dar vienas gražus

Ten nuo Pagirio girios lig Leno...

O jų vyrų garbė nepražus,

Juos lydėdavo saulė ir mėnuo.

Argi manėm sutikti audras,

Tą kaimynų klastingąją lemtį,

Kad kančias mes kentėsim bendras

Ir galės mus į sibirus tremti.

Ugnyje šimtmetinių kovų

Savo laisvę lietuviai apgynė.

Narsiai kovės miškuos, ant kalvų,

Ir garbinga jų buvo Tėvynė.

Tai tik trys posmai iš poemos „Didvyriams", kurią parašė pokario metais Pagiry mokytojavęs poetas Antanas Ungurys.

PagirysLėnasLevaniškiaiTraupis.    Tas kraštas garsus Nepriklausomybės kovų savanoriais. Iš čia kilęs Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, o ypač tą žemę išgarsino narsieji pokario partizanai, kurių daugelis krito didvyrių mirtim.

Nebuvo kaimo, vienkiemio, iš kurio nebūtų kas nors išėjęs į mišką. Iš kitų sodybųpo du, po tris vyrus (net keturi broliai Dailidėnai iš Šapio kaimo buvo partizanai ir visi žuvo). Retas kaimas, miškas neturėjo būrio, ir visi turėjo savo vardus: VIENUOLIO, KUPRIO, LIŪTO, STIKLO, TANKISTO... Ten dar ir šiandien iš lūpų į lūpas tarsi legendos sklinda romantiški ir šiurpulingi pasakojimai apie narsųjį to krašto partizanų vadą ŽAIBĄ ir jo būrį. Ten ir senas, ir jaunas žino, kas buvo tas Žaibas, kas jį rėmė, kas jo neapkentė.

Toli praeity liko tie metai, užgeso miškų stovyklose liepsnoję partizanų laužai. Seniai jau nebėra Žaibo, kuris žuvo labai neaiškiom aplinkybėm. O prisiminimų apie jo būrį nesutalpintum į storiausią knygą.

Važinėdamas po tą kraštą ir rinkdamas medžiagą knygai, netikėtai susitikau artimiausią Žaibo kovų draugęjo žmoną, „žaibiečių" pramintą KLAJŪNE.

Klajūnės prisiminimai čia užrašyti sutrumpintai. Kai kurios pavardės nepaminėtos dėl to, kad nekompromituotume gyvųjų arba žuvusiųjų, nes tikrieji provokacijų, žudynių, išdavysčių kaltininkai kol kas tik aiškinami, yra daug įvairių versijų.

„Vyties" apygarda apėmė gana plačias Panevėžio bei Ukmergės apskričių apylinkes. 1946 m. ji vienijo apie 18—20 stambesnių būrių. Kiekvienam būry buvo maždaug po 40—50 gerai ginkluotų vyrų.

Gimiau 1928 m. Ukmergėj, Levaniškiuose lankiau pradinę mokyklą, vėliau mokiausi Ukmergės gimnazijoj.

Mano tėvelis, buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, — Menturiuose buvo gavęs žemės, bet gyveno Ukmergėj ir dirbo mokykloj.

1940    m. dar tebesimokiau gimnazijoj, kai atėjo rusai. Gimnazistus ėmė verbuot į komjaunimą. Mes, aktyvesnieji, taip pat susiorganizavom į nedidelį būrelį, ėjom į jų sambūrius, stebėdavom, ką jie ten daro, ką veikia... Man tada buvo tik trylika metų, bet aš jau gerai nutuokiau apie tautinius reikalus. Mokyklos salėje, ant sienos, buvo nupieštas Leninas. Kažkas jį ten gerokai apipjaustė, už tai nemažai gimnazistų bolševikai areštavo ir pasodino.

Mes buvom prisikasę net iki tremiamųjų sąrašų, kuriuose radom ir mano tėvelio Antano Striogos pavardę. Kiek tik suspėjom, visiems pranešėm, gal todėl tuo metu iš Ukmergės rusai taip nedaug ir ištrėmė į Sibirą.

1941    m., prieš ateinant vokiečiams, Ukmergės kalėjime rusai laikė uždarę daug gimnazistų. Kalėjimo viršininku ten dirbo Dargužis. Mes, gimnazistai, pulku atėjom į kalėjimą ir pareikalavom viršininko, kad išleistų kalinius. Dargužis mums numetė raktus, o pats pabėgo. Raktus iš-sidalinom ir drebančiom rankom atrakinėjom kamerų duris, nes žinojom, kad visus kalinius rusai besitraukdami ruošiasi sunaikint. Iš atrakintų kamerų švytinčiais veidais pylėsi kaliniai. Vieni bėgo kas kur, kiti apkabinę mus bučiavo iš džiaugsmo. Skubėjom kuo greičiau pasitraukt, nes enkavedistai buvo jau čia pat ir ėmė šaudyt į bėgančius. Du, o gal ir daugiau, nušovė, kiti spėjo pasislėpt.

Per visą vokiečių okupacijos laikotarpį mes gyvenom Ukmergėj.

Būdama šešiolikos metų, ištekėjau už Antano Žilio; tada mes dar gyvenom Pagiriuose. Vyras už mane buvo dešimčia metų vyresnis. Prie vokiečių jis dirbo valsčiuj paskirstymo punkto vedėju. Ukmergėje turėjom gerus ryšius. Kada tik sužinodavom, ką iš mūsų jaunimo vokiečiai ruošiasi paimt į kariuomenę, tučtuojau pranešdavom, išsiuntinėdavom žinias po kaimus.

Komunistai pogrindininkai Žilio ieškojo dar vokiečių laikais, net gaudė jį.

Sykį jis su draugais nuvažiavo prie Laibiškių ežero (netoli Taujėnų) pažvejot, ir ten juos susekė Subatis su savo gauja. Grįžtant iš žvejybos, į juos pradėjo šaudyt, vyrui peršovė plaučius. Vėliau vyras atpažino į jį šovusį komunistą Subatį sūnų, pranešė policijai, ir Subatį areštavo. Tardymo metu jis viską prisipažino. Pas jį policija rado daug komunistinių proklamacijų, radijo siųstuvą. Tada jis buvo perduotas gestapui.

Menturių vienkiemy, netoli mūsų namų, gyveno Juozas Diržauskas, pas kurį Subatis slėpėsi. Apie tai mes žinojom dar prieš vyro peršovimą, bet tylėjom, o Subatis, pasirodo, vyrą persekiojo.

Kai mane 1946 m. areštavo, į kabinetą įėjo Subatis tėvas ir ėmė man kumščiais šert per galvą, bet tardytojas jį sugriebė už rankos ir pasakė, kad per galvą mušt negalima...

Į Taujėnus, į valsčiaus kiemo daboklę, vokiečiai suvežė ir uždarė iš kaimų prigaudę jaunimo. Vyras sako:

— Reikia juos kaip nors gelbėt...

Tada aš nunešiau kirvį, įkišau jiems pro grotas ir liepiau kapot sieną. Vokiečiai išvažiavo į Kaspariškių kaimą kitų atsivežt. Matau, nuo kalno jau leidžiasi pilna mašina vokiečių. Tuo metu išsilaisvinę uždarytieji jau bėgo skersai kelio. O vokiečiai, matydami, kaip jie bėga, į viršų tik šaudo ir rėkia:

—    Halt! Halt!

Nė vieno nenušovė, visi pabėgo.

Vienu metu į Taujėnus buvo atkeltas labai veiklus lietuvis, kuris vertė vežt vokiečiams duoklę, nežiūrėjo — ar kas jos turi, ar neturi. Žilys nutarė jį sunaikint, kito kelio tada nebuvo.

Važiavo tada trise ratais per Taujėnų miestelį iš Ukmergės. Staiga Žilys išsitraukė pistoletą ir šovė tam tipui į pakaušį. Mus vokiečiai paskiau smarkiai tardė, darė kratą, bet tuo viskas ir baigėsi.

Vokiečių laikais tokių kaip Subatis buvo tik vienas kitas. Nors mes apie juos viską žinojom, bet jiems nieko blogo nedarėm, leidom ramiai gyventi.

1944 m. artėjant rusams, mes jau žinojom, ko iš jų galima tikėtis. Tada daugelis bandė trauktis su vokiečiais. Bėgo mano dėdė Sauliūnas, vyro draugai, pažįstami, visa valdžia iš Ukmergės bėgo. Jie labai įkalbinėjo trauktis kartu ir mano vyrą, o jis pasakė:

—    Negalime visi pasitraukt iš Lietuvos, kas nors iš mūsų privalo parodyt pasauliui, kad dėl jos aukojamės.

Ir aš jam pritariau. Atsisveikindami jie visi žadėjo mums daug padėti, dirbti Lietuvos labui, bet taip ir nesulaukėm...

Iš Pagirių mes pabėgom. Mane su vaiku vyras atvežė pas mano tetą į Alančių kaimą, o jis pats, dar vokiečiams nepasitraukus, organizavo vyrų būrį ir ruošėsi kovai. Iš pradžių su Danielium Vaiteliu dirbo.

1944 m. vasarą grįžę rusų enkavedistai nedelsdami ėmė ieškoti Žilio, o aš apie jį du mėnesius nieko nežinojau. Turėjau išeit ir slapstytis. Netrukus tėtis pranešė, kad ir manęs jau ieško. Kaime nebegalėjau likti. Tada vyras mane išsivežė į Jurgelionis, pas savo mamą. Kaip tik tuo metu įvyko didelis partizanų mūšis su NKVD kariuomene. Iš kaimų suėję į miškus vyrai dar tik pradėjo burtis. Tai buvo pati partizaninio judėjimo pradžia.

Buvo paskelbta diena ir vieta, kur susirinks aplinkinių kaimų jaunimas ir spręs, kaip pult Siesikų miestelį ir užimti ten skrebų bei rusų garnizono būstines. Miške susirinko apie 70 vyrų. Vyrai subėgo su dalgiais, su kastuvais ir kitokiais įnagiais, bet kažkas juos išdavė, ir kaimą apsupo rusai. Mes išbėgom iš gryčios į sodą, vaiką paguldžiau po obelim. Šaudė be perstojo, kulkos per lapus tik čekši. Mūšis vyko visą dieną. Vakare grįžo vyras ir pasakė, kad yra daug sužeistų, liepė rengtis ir eit perrišinėt. Tvarsčių neturėjom. Moterys draskė drobinius baltinius, aš lyginau su karštu lygintuvu — dezinfekavau. Tąkart žuvo 7 partizanai.

Pasirodo, rusai atsibeldė, kai susirinkę vyrai tarėsi. Salia miškelio driekėsi laukas, o toliau — didelis miškas. Rusai matė, kaip į tą vietą atvažiavo baltu arkliu pakinkytas vežimas, kuriam sėdėjo apsigaubę maišais žmonės. Jie lauke pasistatė kulkosvaidžius, nes buvo numatę, kad partizanai bėgs per tą lauką į didįjį mišką.

Daugumas partizanų buvo dar neapšaudyti kaimo berneliai. Visi ir puolė bėgt į tą didelį mišką. Kurie tik išbėgo į lauką, buvo nukirsti. Mano vyras, pamatęs, iš kur šaudo sunkusis „Maksimas“, užuolankom prišliaužė iš kitos pusės, metė kelias granatas, ir kulkosvaidis nutilo. Tada pats paėmė kulkosvaidį ir dengė atsitraukiančius.

Šitą susirėmimą vėliau partizanai pavadino Biržytės mūšiu (mat Ukmergės rajono ribose prie Miliūnų kaimo yra miškelis-karklynė, kurią vadina Biržyte). Tai buvo pirmas jų krikštas. Po šito mūšio vieni parėjo į namus ir į mišką nebegrįžo, kiti išėjo į mišką. Taip savaime atsisijojo tikrieji kovotojai. Žuvusiuosius palaidojo Jurgelionių kaimo kapinaitėse.

O mes tada persikėlėm net už Siesikų pas vyro seserį, kuri ištekėjusi ten gyveno. Aplinkui buvo didelis miškas. Čia jau organizavosi tikrų kovotojų būrys. Dar vėliau persikėlėm į Šilų pusę. Čia veikė Danielius Vaitelis-Briedis, apie Užugirius — kapitono Juozo Krikštaponio būrys. Žilys tuomet turėjo slapyvardį Žaibas. Būrį sudarė apie 60 vyrų. Tokiam gausiam būriui buvo sunku išsilaikyt vien jau dėl maisto. Apsistojom Varlėnų miške, 40 kvartalinėje. Šioje vietoj laikinai užsimaskavom, pasistatėm iš rusų atimtą sunkųjį kulkosvaidį „Maksimą“, kasėm bunkerius — žemines. Žaibas žeminių nemėgo, jose prisiglausdavo nebent tik tada, kai vykdavo miškų valymai, o šiaip laikydavosi atvirose stovyklose. Žeminėse mes slėpdavom sužeistuosius arba sergančius. Prie sužeistųjų dažniausiai tekdavo budėti man. Turėjom įsirengę gana gerų žeminių — net šuliniuose. Prasidėjus miško „valymui“, išsiskirstydavom mažom grupelėm ir tada jau slėpdavomės žeminėse.

1945 m. atsikėlėm į savo kraštą. Tada aš slapsčiausi Paežerio kaime žeminėj pas Miškinį. Vyrai įrengė stovyklą, pas žmones ėmė kast žemines ir ruoštis žiemai. Tėviškėje, Menturių vienkiemio namo palėpėj, įsitaisėm slėptuvę. Kur aš apsigyvendavau, ten partizanai iškasdavo žeminę, kad, reikalui esant, galėčiau pasislėpti. Šitam krašte žmonės buvo nuostabiai geri, gailėdavo mūsų ir labai mums padėdavo. Galiu suminėt ir kaimus, kuriuose yra tekę glaustis: Varlėnai, Šilai, Baleliai, Šapis, Levaniškiai, Janapolis, Traupis ir kt. Jeigu žiemą mus kur nors netikėtai miške apsupdavo rusų NKVD garnizonas, žmonės žinodavo, kad mes tuo metu iš miško niekur negalime keltis, ypač jeigu šviežias sniegas. Pasikinkydavo arklius, prisidėdavo maisto, užmesdavo šakom, neva valydami mišką, išmindydavo, išvažinėdavo, kad tik mes galėtume laisviau judėt. Paprastai toje vietoj, kur gyvenom, visą laiką nesistengdavom laikytis, tik ypatingais atvejais, o šiaip vis kur nors kitam kvartale...

1945 m. persikėlėm į Varlėnų mišką. Netrukus mūsų pagrindinę stovyklą apsupo rusai. Sargybiniui pranešus, kad mes jau apsupti, Žaibas išėjo patikrint, bet rusai buvo jau visai arti. Jie dar kažką rusiškai pasakė, bet Žaibas nieko nelaukęs į juos šovė ir vienu šūviu paguldė du enkavedistus, kadangi jie ėjo vienas už kito. Kulka perėjo per juos abu. Kada tiedu krito, kiti išsigandę pasileido bėgti atgal. Taip išsigelbėjom. Paprastai apsupimo metu stengdavomės kaip nors pabėgt, kad nereikėtų susidurti su reguliaria kariuomene. Viena, kad susišaudymo metu beveik neįmanoma išvengt aukų, o kita — kiekvienas šovinėlis mums buvo brangus.

Juodgiryje, kai iš apsupimo veržėmės per kvartalinę liniją, enkavedistų kulkosvaidininkas tylom, be jokio ženklo, leido mums laisvai pereit į kitą kvartalą. Ar jis norėjo išvengti susišaudymo, ar bijojo — sunku ir paaiškint.

Nuo 1948 m. prasidėjo nesėkmės. Vyrai niekaip negalėjo suprast, kas čia atsitiko: kur tik pajudėjai, ten susekė. Buvo aišku, kad kažkas išdavinėja. Dėl to suko galvą ir pats Žaibas. Smelkėsi tik viena mintis — kad mus išdavinėja kažkas iš savų.

Ryšininkas galėtų išduoti tik vieną kartą, ir būtų iš karto išaiškintas. Kaip ten iš tikrųjų buvo — nežinia ir šiandien, bet viena aišku, kad pranešinėjo kažkas iš savųjų. Žaibas įtarė Bareikas. Mat jiems, neturtingiems žmonėms, atėję rusai davė daug žemės, kuri buvusi išvežtųjų į Sibirą. 1946 m. vasarą pas Kostą Bareiką aš gyvenau apie du mėnesius. Jo brolis — Krienas — buvo partizanas. Jie mums buvo geri, pas juos turėjom įsirengę žeminę. Gyvendama pas Bareikas, padėdavau jiems dirbt ūkio darbus, melždavau karves, šerdavau gyvulius. Labai sutarėm su jų motina. Būdavo, Žaibas pasako pririnkt daug dalgių. Tuomet nueina visas būrys pavakariais, išpjauna pievas, javus nukerta. O Bareikų kaimynai — sesuo ir brolis — nekėlė įtarimo. Jie buvo labai šykštūs, labai visko bijodavo, tai pas juos partizanai net neužeidavo.

Vienąkart pajutom, kad mus seka. Tada aš nuėjau miškan, į partizanų stovyklą, ir pasakiau, kad jie prie mūsų namų nesirodytų, nes kažkas naktimis vaikštinėja po sodybą. Žaibas jau norėjo mane perkelt kur nors kitur, bet aš atsisakiau. Kas ten žino, gal šiaip kas bastosi? Būna, kad enkavedistai surengia pasalas tik dėl viso pikto. Taigi ketinau dar kurį laiką pasilikti. Vieną naktį žiūriu: kareivis stovi palangėj. Pavaikšto ir vėl stovi. Paskui pamačiau ir daugiau kareivių. Šuo loja. Supratau, kad mes jau apsupti. Vaikas lovytėj miega, o aš negaliu sudėt akių. Pradėjo aušt. Į kambarį įeina Kostas ir sako:

— Mes apsupti. Lįsk į žeminę.

Aš atsisakiau. Jeigu jau po mano langu per naktį stovi, vadinasi, jie tikri, kad aš čia esu, ir padarytų viską, kad mane surastų, gal netgi trobesius sugriautų ar sudegintų. Be to, žeminėn lįsti tikrai pavojinga, nes joje buvo ir ginklų, ir šaudmenų.

Rytą, kaip pradėjome vaikščiot po kiemą, atėjo enkavedistai. Į mane tarytum visai nekreipia dėmesio. Kosto motina eina melžt karvės, aš pasiėmiau kibirą, irgi kartu einu, bet vienas enkavedistas iš manęs atėmė kibirą ir sako:

— Jūs niekur neikit.

Aš viską supratau. Atsikėlė vaikas, aš jį aprengiau, pastačiau ant suolo prie lango. Tada jie mane išsivedė. Vaikas rėkė, klykė, ir, kol ėjau, vis girdėjau ausyse tą klyksmą.

Nusivarė į Taujėnų NKVD būstinę ir ten tardė. Subatis mušė, reikalavo pasakyt, kur vyras. Aš pasakiau, kad nežinau, nemačiau jo visai po karo. Bet jiems taigi viskas buvo žinomai

Tardytojas liepė išplaut grindis, o pats iš kabineto išėjo. Aš iš karto pastebėjau ant stalo popieriaus lapą, priėjau arčiau ir viską, kas ten buvo surašyta, perskaičiau. Jame išdėta juodu ant balto, kad pas Bareikas gyvena Žaibo žmona, kad dažnai ateina pats Žaibas, kad partizanai jiems padeda ir t. t. Pasirašė tas šykštuolis kaimynas. Po tardymo mane įmetė į šunų voljerą. Jie skalija, puola ant manęs, nors ir pririšti, bet kas žino, kada nutrūks. Enkavedistai ėmė gąsdint: jei nepasakysiu, paleis šunis. Visko buvo — mušė, kankino, tyčiojosi, kaip tik besugalvojo.

Be to, Juodgirio miške dar suėmė ir Žaibo būrio partizaną Vaclovą Grincevičių-Bevardį. Matyt, užsižiopsojo, nes jį peršovė ir paėmė gyvą.

Pasak Alberto Puko, Bevardis (g. 1924 m., kilęs iš Paliepeikio kaimo, netoli Traupio), jis vienas vaikščiojęs po mišką riešutaudamas. Radęs stambesnį lazdyną, pasidėjo ant žemės šautuvą, o pats įlipo pasiskinti riešutų. Tuo metu jį pastebėjo enkavedistai, prislinko arčiau, pačiupo jo šautuvą ir įsakė nulipt žemėn. Nušokęs jis bandė bėgti, bet šitie paleido šunį, kuris jį prisivijo ir ėmė draskyt. Bevardis dar bandė gintis nedideliu peiliuku, bet jėgos greit išseko; šuo, jį partrenkęs ant žemės, draskė, kandžiojo, iki tasai neteko sąmonės.

Tada jį, baisiai apdraskytą, nuvežė į Taujėnus. Čia su Klajūne statė akistaton, po to naktį išvedė į lauką ir šovė, bet šūvis nebuvo mirtinas. Jis nugriuvo ant žemės ir pragulėjo iki ryto be sąmonės.

Rytą į Taujėnus atvažiavo Volkovas ir Tichomirovas su savo skrebais. Partorgas Subatis juos pavaišino „samagonu“, kad tik jie pasiimtų Bevardžio lavoną ir išsivežtų. Pasiėmė jie tą „lavoną“, įsimetė į sunkvežimį ir vežasi. Besitrankydamas kėbule ant lentų, Bevardis atsigavo ir bandė bėgti, bet rusai griebė jį už rankų, kojų ir prispaudė prie grindų.

Bevardį jie nuvežė į Panevėžio NKVD būstinę. Vėliau teisė, paskyrė mirties bausmę, kurią pakeitė į 25 metus. Bevardis 12 metų iškalėjo Vorkutos lageriuose, grįžo į Lietuvą, kurį laiką dirbo Panevėžio mėsos kombinate, mirė apie 1989 m.

Bevardis nežinojo, kad aš paimta, ir tardomas pasakė, kad valgyt atnešdavo ir ryšį palaikė Žaibo žmona. O aš taigi viską buvau paneigusi — gyniausi, kad nuo karo su vyru nebuvau susitikus. Tada jau buvau išvežta į Ukmergę. Iš Ukmergės mane veždami atgal į Taujėnus, pasakė, kad Žaibas nušautas, yra gyvų paimtų... Aš iš karto ir patikėjau.

Atvežę į valsčiaus daboklę, privedė prie to Bevardžio. Guli vargšas ant žemės, baisu pažiūrėt, visas šunų apdraskytas, kruvinas, vaitoja. Tada jo enkavedistas paklausė:

—    Pažįsti šitą moterį?

—    Žaibo žmona, — jis pasakė.

—    O dabar,— sako enkavedistai,— mes tau Žaibą nušautą parodysim.

Ir varosi mane per miestelį į NKVD garnizono būstinę. O man galvoj tik viena mintis — kaip pabėgti? Atvedė į būstinę, dar kiek paklausinėjo. Po to sako:

—    Jei neprisipažįsti, veskite prie Žaibo į lauką ir nušaukit.

Išvedė į lauką, lietus pila, tamsu. Aš nieko nematau: ar yra ten Žaibas, ar ne. Pastatė mane ir šovė. Aš pastovėjau, dar nesuvokiau, ar man kliuvo, ar nekliuvo, bet po šūvio nugriuvau. Jaučiu, kad dar gyva, ir nieko nelaukusi šliaužte į pakalnę. Apačioj tekėjo nedidelis upelis, įlindau į jį; persikėliau į kitą pusę. Lietus šniokščia kaip iš kibiro, tamsu, nors pirštu durk į akį. Ten, kažkur už manęs, tik šunys skalija, pokši pavieniai šūviai, o aš neatsigręždama neriu į priekį.

Tėvelis ką tik išaušus vežė man valgyt į Taujėnus. Manė — gal galės perduoti. Pakeliui susitiko enkavedistus, kurie jam ir sako:

—    Gali nebevažiuot, tavo duktė jau nušauta...

O Algutį tėvelis jau buvo pasiėmęs pas save.

Aš per tą audrą išlindau kažkur prie Taujėnų dvaro, vienoj sodyboj. Ryte gaspadorius pakinkė arklį, paguldė mane į vežimą, užkrovė lentom, uždėjo šiaudų, ant jų pats atsisėdo ir kaip niekur nieko parvežė į namus. Važiuodamas sau šneka:

—    Va ten eina rusai, va pralenkėm du ginkluotus...

Įeinu į kambarį. Vaikas pieną geria iš puodelio. Mane pamatęs, taip ir išmetė viską ant žemės. Tėvelis dar nebuvo grįžęs iš Taujėnų.

Enkavedistai, matyt, labai užsiuto, kai aš pabėgau, visiems davė nurodymą, kad mane šautų vietoj, vos tik pamatys. Nuo tos dienos aš ir išėjau į mišką, vaikščiojau ir slapsčiausi kartu su partizanais.

Paprastai Žaibas moterų į būrį nepriimdavo. Ryšį palaikydavo tik per mane. Su ryšininkais aš susitikdavau kur nors kitur, bet į stovyklą ryšininkai niekada neateidavo. Žaibas tuo atžvilgiu buvo labai atsargus. Vėliau, kada Žaibas jau buvo žuvęs, į šitą būrį atėjo Vincė Adomonytė-Kunigaikštytė.

Aš net Žaibui nepasakiau, kas mane išdavė, — gailėjau to žmogaus. Kartą aš užėjau pas juos. Kai įėjau į kambarį, tas senbernis net pamėlynavo. Aš viską jam papasakojau ir pasakiau:

—    Nebijokit, niekas nežinos, kad jūs mane įskundėt. Jūs negerai padarėt, bet man pasisekė pabėgti, todėl jūsų neliesiu.

Tada jie abu su seserim puolė ant kelių, atsiprašinėjo, atseit jie taip pasielgę iš pavydo: kodėl mes pas juos neužeidavom, kodėl tik aniem viską padėdavom.

Tuo metu Šiluose kunigavo labai geras kunigas. Jis mums padėjo vaistais, pas jį eidavom išpažinties. Dažnai užsukdavau pasimelst į Šilų bažnyčią. Tai žinojo ir šitas senbernis. Jis taip pat tenai ateidavo: eina keliais per bažnyčią ir vis žiūri į mane. Man jo buvo labai gaila, aš mačiau, kaip jis kenčia. Tada atleidau ir dabar jam atleidžiu. Kai pagalvoji, galėjo ir liūdniau baigtis. Bet jei Dievas man leido gyvai išlikti, aš neturiu jaust keršto ir neapykantos tiems, kas mane išdavė.

Tik pabėgusi ir vėl vos neįkliuvau. Juodgiryje, Orvydų sodyboj, kūlė. Mes atėjom jiems padėti. Jau buvo prietema, kažkas pasakė, kad ateina rusai. Visi partizanai pasislėpė, o aš viena likau, bet greit įsimaišiau tarp moterų, ir manęs nepastebėjo.

Levaniškių raiste buvom įsitaisę tokias „būdas“, kuriose kartais taip pat pasislėpdavom. Aplinkui liūnas, po vandeniu lieptas. Nežinodamas jokiu būdu nepereisi, gali pasinerti virš galvos.

Jau nuo pat pirmų dienų mes turėjom tą saugią vietelę, kurią vadinom „štabu“, nes čia buvo rašomosios mašinėlės bei kita mūsų propagandos amunicija. Čia aš prasėdėdavau net po kelias dienas. Spausdindavau, rašydavau atsišaukimus, įsakymus. Rusai kūrė kolūkius, varė žmones balsuot. Mūsų pareiga buvo perspėt ir agituot žmones prieš šias atėjūnų akcijas.

Vaikščiodavau po kaimą apsiavusi batais su dvigubais aulais. Siūles praardau, prisikišu atsišaukimų į tuos aulus ir einu.

Turiu pasakyt, kad atsišaukimuose nebuvo jokių grasinimų, tik paaiškinimai žmonėms. Dar šiandien pamenu, kaip ten buvo parašyta: „Lietuvos žemė netinkama, kad dirbtų ją su traktoriais. Patikėkite mumis, žmonės! Nestokite į kolūkius! Praeis keletas metų, nualinsit žemę, nebebus ko valgyti...“ Tai buvo anų laikų pranašai. Argi šiandien neišsipildė jų pranašavimai?

Štabą mes išlaikėm ketvertą metų. Niekas nebuvo užėjęs, vieta mums buvo labai patikima ir saugi.

1949 m. gegužės mėnesį mes čia atėjom keliese: Juozas Kirna-Plienas, Marijonas Pociūnas-Erdvė, Petriukas Šimkus- Trenksmas ir aš. Atėjom keletui dienų.

Netoliese gyveno mūsų ryšininkės Lapaitės, o šitie berniokai su jomis draugavo. Aš niekur tuo metu nevaikštinėjau, visą laiką dirbau, o jie tai išeina, tai vėl sugrįžta.

Pagal susitarimą po penkių parų, gegužės 8-osios naktį, mes turėjom grįžt į 40 kvartalą. Aš viską susitvarkiau, bet vyrai man sako:

— Palauk, eisim ryte. Kadangi eit reikia visą laiką per miškus, nėra ko bijoti. Kad ir dieną — nieks nepastebės.

Paryčiui man prisisapnavo tarytum koks sprogimas. Pašokau iš miego. Jau buvo išaušę, lojo šunys. Pasiėmiau žiūronus, įlipau į pušį. Žiūriu į Lapaičių namų pusę: svirties gervė įleista į šulinį, vadinasi — pavojus. Žiūriu į ežero pusę: Šniukštų sodyboj ant tvoros užmesta balta paklodė — čia irgi pavojus. Išlipu iš pušies, žadinu vyrus, sakau, mes apsupti. Atsikėlė Erdvė, įlipo į pušį, dar pasižvalgė, o aš per tą laiką apsirengiau. Mes turėjom tokio deguto ir, kai tik kur eidavom, batų padus juo išsitepdavom, kad šunys nesuuostų. Išsitepiau savo batus, liepiau, kad ir jie greičiau teptųsi. O kada gi betepsi — jau girdėt netoliese šakų traškėjimas ir gilūs besineriančių į dumblą atodūsiai, šunys tik skalija. Supratom, kad rusai ateina nuo miško, mums lieka bėgti tik lauko pusėn. Pradėjom bėgt, pasipylė šūviai. Enkavedistai, matyt, patys bijodami, rėkė kaip pjaunami. Mes padarėm ratą, pribėgom prie linijos, o čia jau kulkosvaidžiai sustatyti, kelias užkirstas. Plienas bandė šokt per liniją, bet krito vietoj. Tuomet apsisprendėm bėgti link kelio, kad prasimuštume į Juodgirį. Pirmas per kelią šoko Erdvė, bet ir jį nukirto kulkosvaidžio serija. Tada mudu su Petriuku bėgam atgal. Kur dėtis? Pradėjom kastis po kelmais, nes kitos išeities nebėr. Petriukas palindo po kelmu, aš jį dar užmaskavau ir bėgu tolyn. Girdžiu, jau šunys skalija — Petriuką surado... Jis dar šovė į šunį, bet pribėgę enkavedistai Petriuką ištraukė iš po kelmo, ėmė šaudyt į jį, matyt, sunkiai sužeidė, girdėjau, kaip šaukė iš skausmo.

Kiek pabėgusi, šokau nuo kelmo ir pasinėriau į dumblą, tik viena ranka įsikibau už kelmo šaknies, galvą įkišau tarp žolių, pušies šakom užsimaskavau. Prošal gal dešimtį kartų praėjo kareiviai su šunimis, šliaužiojo, ieškojo, bet manęs taip ir nepastebėjo.

Pavakariop viskas aprimo. Išgirdau, kad išvažiavo mašinos, o aš vis dar iki kaklo panirusi sėdėjau tam dumble. Buvo gegužės mėnuo, sakytumei, vanduo šaltas, bet aš jau nieko nebejutau.

Kada išlindau iš dumblo, šaltis krėtė. Nuėjau pas Dailidėną, kuris gyveno visai šalia raisto. Jie tik aikčiojo, kaip aš galėjau ištverti tiek laiko vandeny. Greit perrengė mane sausais drabužiais. Žmonės ėjo į gegužines pamaldas. Nutariau, kad reikia išeiti kur nors į viešą vietą, kaip paprastai darydavom po apsupimų. Prie pat vieškelio lūšnelėje gyveno Deveniai. Aš nuėjau pas juos ir paprašiau, kad leistų man užlipti ant krosnies sušilt. Pragulėjau visą naktį, sušilau ir pamiegojau. Rytą Devenienė davė ilgą sijoną, seną bobutės švarkelį. Į rankas pasiėmiau senovinį krepšį ir atėjau prie savo tėviškės sodybos. Atėjau į tą vietą, kur mano brolių partizanų kūnai buvo ištempti. Ant kelio dar buvo likę kraujo dėmių. Užėjau į namus, paėmiau kastuvą. Tą kraują, ištaškytas jų kūnų dalis sudėjau į vieną vietą ir po medžiu užkasiau. Po to nuėjau pas Diržauską, kuris pakinkė arklį ir nuvežė mane į Batelius pas Vytautą Bujoką (mūsų būrio fotografą). Žinoma, Diržauskui negalėjau pasakyt, pas ką vykstu. Jis mane tik į kaimą atvežė, o pas Bujoką nuėjau viena.

Bujokas nuvedė į mišką pas partizanus. Sargybinis Justinas mane pirmas pamatė, bet nepažino. Jis nubėgo į stovyklą ir pranešė, kad atsirado „kažkokia boba“. Matau, ateina abu su Žaibu. Žaibas, ir tas nepažino. Tik kai prašnekau, jie atsitokėjo. Pasirodo, jiems jau buvo pranešta, kad ir aš nušauta, todėl išsiuntė į Taujėnus žmones apsižvalgyt, gal ras kur ant grindinio numestus saviškius. Jie netikėjo, kad aš likau gyva. Tas įvykis labai visus sukrėtė. Vyrai verkė kaip vaikai.

Žaibas labai mylėjo savo vyrus, dėl kiekvieno žuvusio jis smarkiai išgyvendavo. Jei būry kas žūdavo, atrodė, kaip kad artimas šeimos narys būtų žuvęs — brolis, sesuo, tėvas ar motina.

Šiandien apmąstant ir sugretinant anuos įvykius, dėl tos išdavystės mes įtarėm tik savus, nes jautėm, kad, be mūsiškių, tiek apie „štabą“ miške, tiek apie žeminę pas Lapaites niekas nežinojo. Po to įvykio visi partizanai pasitarė ir nusprendė, kad reikia bandyt nutvert už rankos išdaviką. Nors įrodymų nebuvo, įtarimas didėjo... Nebespėjom iššifruot nieko, kadangi netrukus žuvo ir pats Žaibas. Būrys pakriko, mane irgi suėmė.

1946 m. sausio 4 d. aš jau laukiausi antro sūnaus, buvo likusios tik kelios dienos iki gimdymo. Prisiglaudžiau pas tėvelį namuose, nors šiaip ten buvo pavojinga, — dažnai ateidavo enkavedistai, ieškodavo, versdavo, darydavo kratas.

Kai tik pagimdžiau, kitą vakarą atėjo vyras. Sutarėm dieną, kada krikštysim, atvešim kunigą iš Traupio, o po viso to aš pasitrauksiu. Vyras pasakė, kad jis būsiąs pas kaimyną Šniukštą, o vakare ateisiąs. Mūsų jau iš anksto buvo sutarta, kur persikelti. Ryte aš dar guliu, kai įeina nuomininkė (mes turėjom pusininkus, kurie dirbo mūsų žemę) ir sako:

—    Kiek daug kariuomenės eina keliu, tiesiai link Šniukštos.

Aš greit šokau iš lovos, apsirengiau ilgą žiponą, nutvėriau nuo sienos sietą ir užsikabinau ant peties. Pas Šniukštą man reikia eit mišku, kvartaline linija.

Išeinu į kelią, matau — vieškeliu traukia rusai. Perėjau kelią ir pasileidau linija bėgte. Tik nubėgu, o rusai, užsukę keliuku, jau eina pas Šniukštą. Įpuolu į vidų. Sėdi už stalo Žaibas, šeimininkai ir šnekasi. Sakau:

—    Rusai čia pat!

Žaibas šoko pro langą, bet jam bėgti jau nebebuvo kur, tai ten pat kieme įlipo į eglę. Tiesa, pas Šniukštas mes turėjom ir žeminę, bet į ją įlįst Žaibas jau nebūtų spėjęs. Aš greit sumečiau, kad reikia nedelsiant pėdas užmindžiot: vaiką išvijom į kiemą, tas ėmė lakstyt, siaust po kiemą rogutes nusitvėręs.

Atsidaro durys, įeina rusai. Aš sėdžiu ant suolo ir aiškinu:

—    Va, atnešiau sietą, tik per smulkus, labai blogai sijoja miltus.

Linksmai plepėdama, padaviau šeimininkei sietą, atsikėliau ir išėjau. Manęs jie, aišku, nepažino. Pasirodo, tai buvo miško valymas. Nuo šitos pusės rusų užėjo visai nedaug, o iš kitos pasipylė jų šimtai. Grįžau į namus ir visą dieną išklūpojau prie lovos. Aplinkui tik šaudymas girdėt. Aš jau nė nemaniau, kad Žaibas gyvas. Tiesiog negalėjau patikėt, kad koks žmogus būtų galėjęs likti tokiu metu nepastebėtas.

Vėliau jis pasakojo, kad eglėje išsėdėjęs kiaurą dieną. Atėjo po egle rusas, nusileido kelnes, patupėjo, paliko smarvės krūvą ir nuėjo, į viršų net nedirstelėjęs. Apskritai visi sakydavo, kad „žaibiečiams“ sekasi. Aš manau, todėl, kad apylinkėje labai geri žmonės buvo, patikimi.

Kartą iš Anykščių mišku aštuoniese kėlėmės. Buvom nuėję pas Šarūną — Antaną Slučką. Praaušo. Nebenorėjom eit į mišką: jeigu yra rasa — nubrauksim, liks pėdsakai. Nutarėme apsistot prie pat kelio pas Antaną Rižką. Praleisim dieną klojime, o vakare pareisim į stovyklą. Gryčion nenorėjom eit, bet šeimininkas mus kaip tyčia kviečia:

—    Einam į vidų, čia ramu, niekas nevaikšto.

Mes suėjom. Šeimininkė paruošė pusryčius, savo sūnų Marijoną išsiuntė į lauką pasargaut. Iš mūsų sargyboj lauke nebuvo nė vieno.

Visi valgom, Žaibas stovi prie stalo ir apžiūrinėja pintinėj sudėtus kiaušinius, kažką pasakoja, kaip jis, su kiaušiniais į turgų važiuodamas, buvo įvirtęs į griovį. Visi juokiasi. Staiga atsidaro durys, tarpdury — du enkavedistai, atstatę automatus. Žaibas tuo metu rankose nieko neturėjo, jo automatas gulėjo ant suolo, bet jis akimirksniu stvėrė jį ir kirto. Vienas krito vietoj, o kitas pabėgo. Vėliau, kaip sužinojom, tas bėglys nubėgo į tvartą ir ten užsidaręs sėdėjo, iki baigėsi susišaudymas. Čia buvo ir Taujėnų skrebokų — Kišonas, Skrebys ir kt.

Na, tada ir prasidėjo: kai ėmė duot, per sienas skeveldros tik švilpia. Abu šeimininkai sukrito ant grindų, šeimininkė pradėjo šaukti. Žaibas pribėjgo prie lango, trenkė automato buože ir su visu rėmu išvertė langą. Vyrai jau rankose laikė ginklus.

— Vyrai! Visi bėkit, o aš juos prilaikysiu! — sukomandavo Žaibas.

Jis per kitus langus į šonus šaudė, o vyrai per išmuštąjį bėgo. Keliese gula, atsišaudo, kiti bėga. Taip dengdami vieni kitus, partizanai laimingai pasitraukė. Likom su Žaibu dviese. Jis liepia man šokt, o aš jam. Prie durų ant suolo, žiūriu, kulkosvaidis paliktas. Aš griebiau už kulkosvaidžio, ėmiau šaudyt per langą. Žaibas šoko, bet nukrito ant žemės. Maniau, kad jį nušovė, nes pro kampus jau šmėkščiojo enkavedistai. Mano nustebimui, jis pasikelia ir bėga. Aš jau per langą nebegalėjau iššokti, išbėgau pro duris. Kulkosvaidį ir automatą įmečiau į šulinį ir puoliau į priešingą pusę. Pajutau, kad per koją šėrė kaip lazda — peršovė. Vėliau Kišonas sakė, kad tuo metu Skrebys mane pažinęs ir ėmęs į mane šaudyt. Aš greit pasislėpiau už klojimo, ir tiek jie mane tematė. Su savim turėjau tik pistoletą. Už klojimo augo nedideli krūmai, o už krūmų gyveno Adomonis, aš ir nubėgau pas jį. Vis dar šaudė, nuo šūvių net laukai skambėjo.

Mes visada būdavom susitarę iš anksto, kur susitikti, jei koks susišaudymas. Adomonio dukra Marytė man perrišo koją, ir abi atsidūrėm už Juodgirio, Žiurlių kaime. Marytė buvo mūsų ryšininkė. Čia susitikom su atbėgusiais partizanais, apsiraišiojom žaizdas. Žaibui buvo peršauta ranka, dar du buvo nesunkiai sužeisti. Rižkas enkavedistai paėmė, bet paleido. Kai buvo vežimai į Sibirą, jų neišvežė. Kita vertus, gal enkavedistai specialiai juos paleido, kad mes patys juos sunaikintume kaip provokatorius. Čia ne naujiena. Tiesa, po kelių dienų, nuėję pas Rižkas, išsitraukėm iš šulinio tą kulkosvaidį ir automatą, kuriuos aš sumečiau bėgdama.

Žaibas labai gerai šaudydavo. Primedžiodavo šernų.

2-ame kvartale visada stovėdavo užkasti kubilai su šer-niena, stirniena. Kai sumedžiodavo kada kokį žvėrį, pakviesdavo iš kaimo žmogų, prikraudavo roges mėsos, kad išvežiotų po kiemus gyventojams. Dėl maisto mes bėdos neturėdavom, tik aplink labai vilkai kaukdavo, — matyt, užuosdavo mėsą, bet ten, kur mes stovyklaudavom, neateidavo. Aš dažnai vakarais likdavau miške viena, kadangi tuščios stovyklos nebuvo galima palikti. Visada galvodavau, kad žvėrių nebaugu, baugu tik žmonių, kurie baisesni ir už žvėris. Aš jau buvau įsitikinusi, kad vilkai, užuosdami ginklus, šaudmenis, į stovyklą tikrai neis. Kas, kad aplink kaukia.

Kartais ir partizanai surengdavo pasalas, gal todėl skrebai vieni, be rusų kariuomenės, kaimuose retai pasirodydavo.

Manau, dar prisimena to krašto žmonės, kai Sodeliškiuose, dvaro teritorijoj, buvo kūlimas. Atvažiavo skrebai iš Vadoklių, surinko penkias pastotes, prisikrovė grūdų ir išsivežė į Vadoklius. Aš tuo metu važinėjau dviračiu ir pranešinėjau partizanams, kas dedasi. Sekiau skrebus, perspėjinėjau žmones, kad susišaudymo atveju vežikai nešoktų iš vežimų, o gultų juose, nes į vežimus partizanai vengs šaudyt, o „žaibiečiai“ miške jau laukė pasiruošę.

Tuo metu, kai pastotės privažiavo prie krūmų, kur laukė partizanai, prasidėjo šaudymas. Skrebai kaip malkos krito iš vežimų į griovius, ant kelio, po vežimais. Net eilėraštis buvo sukurtas ta proga:

Lietus lijo visą dieną,

Permerkė visus.

Galim laukti iki ryto,

Kad atkeršyt už draugus.

Žaibas ištarė: „Į priekį!"

Visi puotėm naikint juos,

Vieni gulė po vežimais,

Kiti baigėsi grioviuos...

Su Liūto būriu taip pat turėjom ryšį, tuo labiau kad visi jo vyrai iš pradžių buvo Žaibo būry. Žaibas labai globojo Liūtą, daug jam patardavo. Liūtas, labai nuoširdus, geras žmogus, buvo Žaibo pavaduotojas. 1948 m. vasario 16 d. Liūtui žuvus, jo žmona Anelė Juzakėnienė-Liūtė persikėlė pas mus. Ne visą laiką prie mūsų ji būdavo, dažnai pareidavo į namus. Tai buvo tikra partizanė, nepaprastai geros orientacijos, drąsi, aukšta, graži apskritaveidė.

Štai ką apie savo motiną pasakoja Juzakėnaitė -Vanagienė, Liūtės dukra: „Mama tuoj po karo buvo suimta ir išvežta į Vorkutą. Ji man atsiuntė kažkokio žvėrelio plaukuotą kojytę ir parašė laiške, kad jie tuos žvėrelius valgydavę. Kai mama pabėgo iš Vorkutos ir grįžo į namus, buvo visa ištinusi nuo bado. Pasakė, kad į Vorkutą daugau nevažiuosianti. Ir išėjo pas tėvelį į mišką.

Tą dieną mama atėjo į Sudeikių kaimą pas savo motiną Simaškienę aplankyt manęs, bet, pastebėjusi skrebus, atsisėdo už ratelio ir ėmė verpt. Gryčion suvirto Taujėnų skrebai, o jų priešaky — skrebų skrebas Karolis Mikoliūnas. Jis iš karto pažino mano motiną ir pasakė:

—    Čia Juzakėnienė. Davai, areštuojami

Taip mano mamą suėmė šitie išgamos, įsodino į ratus ir vežėsi. Nusivežė į Sudeikius, prie Mackonio sodybos, ten pat, kur žuvo tėvelis. Po ąžuolu ji pasakė:

—    Čia žuvo mano vyras, čia ir aš žūsiu...

Išsitraukė pistoletą iš užančio ir šovė leitenantui Kišonui į galvą, bet tam tik kepurė nukrito, o pati šoko bėgti. Skrebai ir enkavedistai griebėsi už ginklų ir, paleidę kulkosvaidžio seriją, sukapojo ją į gabalus.

Kartu skrebai vežėsi mamos seserį Albiną Sinkevičienę, kurią, sušaudę mano motiną, labai mušė.

Neaplenkė nelaimė ir mano močiutės Marijonos Simaškienės. 1945 m. atėjo skrebai ir liepė jai atnešti parodyt visas žento Liūto nuotraukas. Ji atnešė tas nuotraukas ir ėjo į klojimo pusę, o skrebai į ją ėmė šaudyt ir nušovė. Paskiau paleido gandus, atseit ji bėgo banditams pranešti, kad čia liaudies gynėjai yra atėję. Nušovę močiutę, skrebai miškelyje išsikirto kartis, pasidarė neštuvus, užvertę ją ant tų neštuvų, nunešė dar apie kilometrą balon ir įmetė į viksvas. Mes radom močiutę visą suvarpytą kulkų. Saviesiems jie vėliau gyrėsi, kad ten, baloj, į ją, jau negyvą, šaudę kiek norėję, tikrinę rankos taiklumą. Skrebai neleido močiutės laidot kapinėse. Palaidojom šalia gryčios.

Žuvus tėvams, mane išaugino svetimi žmonės, už tai aš likau jiems visą gyvenimą dėkinga“.

Su Danielium Vaiteliu-Briedžiu, Vyties apygardos vadu, mes buvom gerai pažįstami. Vaitelis, kiek žinau, slaps-tydavosi daugiau žeminėse, be reikalo nevaikščiodavo viešai, visą laiką turėjo asmeninę apsaugą. Jo apsaugoj buvo du broliai Maseliai, Četkauskas-Romelis, buvęs mokytojas, tų garsiųjų akordeonistų brolis. Tai buvęs desantininkas, išmestas parašiutu iš Vakarų. Vėliau jis perėjo į Žaibo būrį, nors čia iš pradžių jį įtarinėjo, per daug juo nepasitikėjo, bet vėliau pasitikėjimą jis įgijo, buvo geras kovotojas.

Kai tuoj po karo ėmė burtis partizanai, Vaitelis labai aktyviai prie to prisidėjo, nuoširdžiai tikėjo partizaninės kovos prasme ir tikslu, buvo idealistas, visiems įrodinėjo, kad tai truks neilgai. Mes visi tikėjom, kad amerikonai įsakys rusams atsitraukti prie savo sienų. Dėl to jie ir kalčiausi, kad apvylė milijonų pasmerktųjų lūkesčius.

Miške turėjom radijo aparatą, visada klausydavomės žinių, prie žemės ausis pridėję, kad geriau suprastume žodžius. Rodos, kiekvieną žodį prarydavom. Sakydavo:

— Broliai lietuviai! Kovokite! Nepasiduokit!

Datas nustatinėjo — tai tada, tai tada... Bet viskas baigėsi tik kalbom. Žinoma, ar jie būtų kalbėję, ar nekalbėję, tie broliai kaip kovojo, taip ir būtų kovoję, nes ne dėl to kovojo, kad lauktų ko nors ateinant, o norėjo įrodyt, kad lietuviai sugeba ir ginklu išsikovot laisvę.

Balsavimo dieną partizanai žmones pagąsdindavo, kad neitų balsuot. Nueina kur arčiau namų ir pašaudo į viršų — parodo, kad partizanai netoliese. Žaibas tam parinkdavo ramesnio būdo vyrus: Judą — Bernatavičių, Marą — Timinską, žodžiu, tokius, kurie tikrai nieko blogo nepadarys, o Lietų prilaikydavo ir į tokias operacijas neišleisdavo.

Ypač Judas buvo labai ramaus ir švelnaus būdo — kaip mergaitė. Žaibas dažnai vietoj savęs jį pasiųsdavo, o šis niekada nepadarydavo taip, kaip neleistina.

Vyriausias amžiumi mūsų būry buvo partizanas Dziedunia, menininkas dekoratorius, apie 50 metų amžiaus. Jį paėmė užsižiopsojusį 1947 m. Jis išdavė mūsų žeminę. Dėl jo ir Šniukštą pasodino dešimčiai metų į kalėjimą.

Pivoraitė iš Raguvos draugavo su partizanu Sinkevičium, buvo lyg ir ryšininkė. Vėliau susidraugavo su kažkokiu skrebu, pradėjo išdavinėt partizanus. Partizanai buvo priversti jos atsikratyt.

Nuo Traupio į mūsų būrį buvo atėjęs partizanas Tigras — Aleksas Velanis. Juo mūsiškiai kažkodėl nepasitikėjo, gal todėl jis pas mus neilgai ir teišbuvo. Vėliau jį paėmė gyvą.

Štai ką pasakoja buvusi ryšininkė Genė Šeštokaitė iš Repšėnų kaimo:

„Ąžuolui žuvus, būriui vadovavo Tigras. Būryje buvo likę tik keli partizanai. Būsiu atvira, apie Velanį aš esu blogos nuomonės. Nemokėjo jis elgtis padoriai, nerimtas buvo vyras. Pynėsi su moterimis, išgėrinėjo. Velanį paėmė gyvą pas eigulį Stasį Kaunietį. Po to visus ryšininkus skinte skynė, nes Velanis viską sakė atvirai, kas reikia ir ko nereikia. Jis net tuos sukišo į kalėjimą, per kurių kiemą tik perėjo. Enkavedistams tada tiek ir užtekdavo“.

Mums ypatingai daug padėdavo vyskupas K. Paltarokas, todėl į Panevėžį ne kartą esu važiavusi. Vyskupas šelpė pinigais, parūpindavo vaistų, tvarsčių. Dėl vaistų man būdavo didžiausias galvosūkis: kad tik visiems užtektų! Senus bintus išplaudavau, išvirindavau, išlygindavau. Žaibas vaistų gaudavo ir iš Markulio, iš Vilniaus. Markulis labai pageidavo susitikti su Žaibu. Vadindavo jį geriausiu draugu, kadangi jiedu buvo pažįstami iš ankstesnių laikų.

Kaune, Vilijampolėje gyveno senyvi žmonės — vyras su žmona Vitkauskai. Iš jų mes ne tik vaistų gaudavom, bet ir šaudmenų. Ne kartą esu važiavusi į Kauną ir tempusi atgal pilną krepšį vaistų bei šovinių. Važiuodama į Kauną, užsidėdavau tamsų peruką, akinius. Turėjau pasą Veronikos Daračiūnaitės vardu. Su savim jokio ginklo nesiveždavau, kadangi važiuodavau „legaliai“, kaip tikra tarybinė pilietė. Nepasitaikė nė karto, kad kas patikrintų pasą. Išvaizdą pakeisdavau todėl, kad ir pažįstamas nepažintų.

Netoli Siesikų partizanų vardu veikė Eglinskas, kuris apiplėšinėjo žmones. Atėjęs pas žmogų, jis prisistatydavo esąs iš Žaibo būrio. Žmonės jo labai bijojo ir vengė.

Girdėjom gandus, kad ir Jono Baltušniko - Vienuolio būry iš pradžių veikė vienas ar du plėšikai, bet Vienuolis jų greit atsikratė.

Mūsų būry Sinkevičiai taip pat buvo nepatikimi, ir Žaibas juos vengdavo vienus kur nors išleist, kad neprikrėstų šunybių.

Lukoševičius - Klajūnas buvo kilęs iš Keručių kaimo, Ukmergės rajono. Aš jį esu mačiusi 1946—1947 m. netoli Siesikų, Jurgelioniu kaime. Žaibas jį dar bandė auklėt, bet tas auklėjimas rezultatų nedavė, ir vėliau Klajūną sunaikino Vaitelio vyrai...

Klajūną gerai prisimena Antanas Serdikauskas iš Jurgelioniu kaimo.

„Vokiečių okupacijos laikotarpiu Lukoševičius - Klajūnas tarnavo vermachte, bet parvažiavęs namo atostogų, į armiją nebegrįžo. Atėjus rusams, 1944 m. išėjo į mišką, pasižymėjo žiaurumu. Kurėnų kaime su būriu partizanų užsuko pas gerą pažįstamą, o išeidamas pasakė: „Dabar aš uždėsiu gedulingą maršą“. Ir pakeitė gramofono plokštelę. Jo bendrakeleiviai visi išėjo, o jis grįžo atgal ir nušovė tą gaspadorių visai be jokios kaltės.

Kitą kartą, jojantį per Miliūnų kaimą, jį bandė sulaikyti enkavedistai. Tada jis du nušovė ir pabėgo. Dar kitą kartą važiuojantį arkliu jį rusai bandė sulaikyti, bet jis vėl tris nušovęs pabėgo.

Klajūnas, būdavo, su rusais susitinka akis į akį, pila iš automato seriją ir pabėga. Buvo nepaprastai šaltų nervų, drąsus ir sumanus kovotojas, bet partizanų teismas jį vis vien nuteisė mirties bausme, kadangi jis jau buvo to nusipelnęs, jam užtekdavo, kad veidas nepatinka ir šaudavo žmogų vietoj.

Kada partizanai atėjo jo sušaudyt, labai gailėjo, bet nuosprendis yra nuosprendis, ir reikėjo jį vykdyti“.

Jeigu Žaibas sužinodavo ką dirbant rusams, bandydavo auklėti, pats nueidavo, perspėdavo, ir žmonės, matydami, kad partizanai viską žino, prisiekdavo daugiau taip nebedaryt. Tiesa, vieni suprasdavo savo kaltę, kiti pasižadėdavo, bet vis vien jiems dirbdavo.

Rimavičius iš Paežerio kaimo buvo pasižadėjęs, kad enkavedistams nebedirbs, bet savo žodžio nesilaikė. Mes susidraugavom su juo, o kai 1947 m. pavasarį žvejojom ežere, vakare jis sėdo ant dviračio, nuvažiavo į Taujėnus ir iškvietė garnizoną. Nors jo pusbrolis Antanas Rimavičius atbėgęs pas mus ir pasakė, kad saugotumės, tačiau jau buvom apsupti. Žaibas bėgdamas pasakė:

— Jeigu žūsim kas, žinokit, kad mus išdavė Rimavimus, tik kol kas apie tai — niekam nė žodžio!

Kada garnizonas pasitraukė, tą pačią naktį, paryčiui, atvažiavo moteris su arkliu ir išsivežė mano vaikus. Tik spėjo išvežt, ir prisistatė Rimavičius su skrebais paimt vaikų, bet jų jau neberado. Tada Jovaišas ir Pupelio šeimą iš Paežerio kaimo išgrūdo į Sibirą. Rimavičius savo tėvus iš karto išsigabeno į Taujėnus, o pats nuėjo tarnaut skrebynan.

Po kurio laiko šitas Rimavičius Menturių kaime pas Diržauską surado mano jaunesnįjį sūnų Petriuką, išsivežė į Taujėnus ir uždarė į daboklę. Ten jį išlaikė dvi savaites, vis reikalaudamas, kad aš ateičiau. Dieną jį išleisdavo į kiemą, per tvorą mokiniai jam paduodavo maisto, bet jei sargybinis pastebėdavo, viską atimdavo. Patys jam valgyt neduodavo. Petriukui buvo dveji metukai ir keturi mėnesiai. Skrebai per mano tėtį siuntė man laiškus: ateik, atiduosim vaiką, kitaip jo daugiau nematysi.

Mane vyrai miške labai saugojo, kad aš nepabėgčiau ir nenueičiau pas vaiką, kadangi žinojo, ką reiškia įkliūti į tų žvėrių nagus.

Aš parašiau laišką: atiduokit vaiką, tada nueisiu, jei neatiduosit — nenueisiu. Skrebai atidavė vaiką mano tėčiui. Tėtis pasirašęs jį parsivežė į namus. Aš vaiką pasiėmiau, bet pas skrebus nenuėjau. Vaikas buvo, matyt, gerokai prigąsdintas. Jei ką paduodi, tai jis iš karto po skvernu pasikiša ir žvalgosi, tarytum kas iš jo norėtų atimt.

Rimavičių sunaikint ryžosi Jakubonis - Vermachtas. Kaspariškių kaime Rimavičius lankė mergaitę. Atėjęs į tuos namus, Vermachtas pasislėpė ir laukė. Kai Rimavičius atėjo, iš kulkosvaidžio į jį paleido kelias serijas, ir išdavikas gavo ko nusipelnęs.

Kada mane paėmė, visą laiką reikalavo atiduot vaikus, — to aš labiausiai bijojau. Savim aš pasitikėjau, nieko neišdaviau, bet jeigu mano akyse būtų kankinę vaikus, tikrai nebūčiau išlaikiusi.

Esu nuoširdžiausiai dėkinga žmonėms, kurie glaudė ir slėpė mano vaikučius. Enkavedistai su skrebais siautė po kaimus, visur jų ieškojo, bet nerado.

Žaibas žuvo 1949 m. gegužės 16 dieną, o mane suėmė gegužės 28-ąją. Jau nuo 1948 m. rudens mes jautėm, kad būryje kažkas nebe taip, ypač kai Traupyje žuvo Kleopas Timinskas-Maras ir Albinas Sauliūnas-Saulėgrąža. Apylinkių žmonės stebėjosi, kad anksčiau „žaibiečiams“ taip sekdavosi, o dabar reikalai pašlijo.

Gegužės 15-ąją, šeštadienį, susirinko visi vyrai. Iš Kraupėnų kaimo buvo atėję du broliai ryšininkai. Žaibas davė nurodymus, kur kam reikia nueit, o kitą vakarą liepė sugrįžt, nes eisime pas Bitiną kasti žeminės. Ji turi būti iškasta per naktį, — kitos išeities nėra. Vyrai išsivaikščiojo. Prisimenu, Pauliukonis-Pažaislis, Stasys Bareika-Krienas, Jonas Bernatavičius-Rasputinas grįžo į savo namus. Sutarė, kad per naktį stovyklą saugos vienas Žaibas. Pasilikom mes du, bet man irgi reikėjo nueit į Balelius pas Bujoką, kadangi turėjo atvažiuot iš Panevėžio žmogus ir atvežt vaistų.

Visi patraukė į vieną pusę, o mudu su Žaibu — į kitą. Per mišką pavakariop atėjom iki Karolio Bitino. Jo kieme išsiskyrėm. Žaibas grįžo atgal į mišką. Kadangi pas Bujoką buvo žeminė, sutarėm, kad aš negrįšiu, nakvosiu ten.

Einu per Daračiūnaitės kiemą, ir toks sunkumas užgulė širdį. Atsisukau, o Žaibas dar stovi Bitino tvoros atsirėmęs. Aš dar kartą atsisukusi pažiūrėjau ir nuėjau.

Karolis Bitinas dirbo eiguliu, labai daug mums padėdavo. Nors ir nebuvo ryšininkas, bet apie mus labai daug žinojo.

Pas Bujokus radau svečių, jie ten alų gurkšnojo. Man pasirodė, kad čia nesaugu. O jeigu kartais rusai? Jeigu lįsiu į žeminę, ar nepamatys pašaliniai žmonės? Bujokai dar prašo pasilikt, o širdis traukia eit, ir gana. Aš ir išėjau. Pakeliui užsukau pas Daračiūnaitės. Buvo įprasta, kad, grįždami ar kur nors išeidami iš stovyklos, visada užsukdavom pas žmones pasiklaust, kas naujo apylinkėj. Daračiūnaitėms aš pasakiau, kad einu į stovyklą. Jos ir sako:

— Neseniai Žaibas nuėjo į Balelius pas Bujoką ir perspėjo mus: ar bus ramu, ar neramu, grįždamas užeisiąs.

Vadinasi, kiek palaukęs, kol daugiau pritems, jis ėjo ne į stovyklą, o pas Bujoką. Jos mane ramino:

—    Tu niekur neik, jis grįždamas vis vien užeis.

Ir pasilikau. Sūnus Algutis gyvena Pusbačkiuose pas siuvėjas Maskoliūnaites, o Daračiūnaitė ten mokosi siūt. Jinai ką tik buvo grįžus į namus. Aš norėjau su ja pasikalbėt, kad ji man papasakotų apie sūnų. Nuėjom į kitą kambarį, atsigulėm ir šnekamės, laukiam Žaibo. Bet taip per visą naktį jo ir nesulaukėm.

Vėliau Vytas Bujokas pasakojo, kad, man išėjus, netrukus pasirodė ir Žaibas. Jis klausė, kur žmona išėjo. Vytas pasakęs, kad į stovyklą. Matyt, galvodamas, jog viena aš bijosiu stovykloj, Žaibas tuojau išskubėjo.

O mes iki ryto pralaukėm, paskiau užmigom. Rytą aš pagalvojau: jeigu jis neatėjo, vadinasi, pasiliko Baleliuose pas Bujoką. Aš nešiausi šviežio pyrago iš Bujokų, norėjau jį perduot per Veroniką Daračiūnaitę sūnui, bet ji pasakė:

—    Mes tavęs neleisim, nes anksti rytą, apie šeštą valandą, kai melžiau karves, toj pusėj šaudė.

Veronika pasiėmė kibirą ir nuėjo stovyklos link. Eidama per Balakausko kiemą, pamatė vaikščiojantį patį šeimininką ir paprašė jo, kad padėtų nueit į stovyklą. Mes laukėm jų abiejų, bet pamatėm atbėgant tekiną Veroniką. Ji puolė man ant kaklo:

—    Žaibas nebegyvas!

Tada pasileidom bėgti visi: ir jos, ir Karolis Bitinas, ir Balakauskas. Aš nubėgau pirmoji.

Žiūriu — vienas šūvis į krūtinę, iš krūtinės veržiasi kraujas per drabužius, antras šūvis į veidą, kitoj pusėj net mėsos išplėštos. Karolis Bitinas paėmė jo automatą: iššauta vienas ar du šūviai, vienas šovinys užspringęs. Paskiau Bitinas įėjo į palapinę ir rado pistoletą, kaip paprastai užkištą už palapinės krašto. Ant pagalvės dar rado 9 mm pistoleto kulką. Žaibo naganas buvo likęs su šoviniais, nė vienas neiššautas.

Karolis Bitinas nusprendė, kad pirmiausia jam miegančiam šovė į veidą, šūvis nebuvo mirtinas. Tada jis pašoko, griebė automatą, šovė, bet jam į krūtinę pataikė antras šūvis — mirtinas.

Dabar gerai nepamenu, bet, atrodo, Saldavičiūtės kalbėjo, kad tą rytą anksti sutiko Stasį Bareiką-Krieną pareinantį iš miško. Krienas į mūsų būrį atėjo 1948 m. Jis buvo labai nervingas, piktas, kažkoks keistas. Karštakošiu jį senieji vadindavo. Vyrui žuvus, Krieno aš daugiau nebuvau sutikusi.

Žaibo lavoną vyrai išnešė į kaimą netoli Balakausko sodybos, paguldė krūmeliuose, apdėjo šakom, staliai padarė karstą, ir laikinai užkasėm toj pačioj vietoj, nes kitą dieną visur jau siautė rusai. Vėliau Žaibo palaikus perkėlėm į Šilų kapines.

Kad Žaibas pats nusišovė, niekas net nepagalvojo, kadangi Karolis Bitinas buvo gerai apie tuos reikalus nusimanantis žmogus. Kai automate rado užstrigusį šovinį, jis dar pasakė: „Jeigu automatas nebūtų užspringęs, jis būtų apsigynęs“.

Kada jis pašoko iš miego peršautu veidu, gal jam jau nebebuvo į ką taikyt, — pasikėsintojas buvo spėjęs pabėgt iš būdos ir pasislėpti.

Manyčiau, kad tai Krieno darbas. Visi būrio partizanai buvo labai vieningi, vienas už kitą galvą dėjo, o Krienas prie jų nepritapo, nors, Žaibui žuvus, jis perėmė vadovavimą.

Aš nežinau, ką likusieji gyvi laisvėje nusprendė. Gal jie ir išaiškino Žaibo žudiką...

Jonas Bernatavičius-Rasputinas žadėjo imtis žygių išaiškint Žaibo žudiką. Prie karsto visi prisiekė, kad žudikas bus surastas, bet Bernatavičius su Pauliukoniu maždaug po metų žuvo žeminėj, netoli kelio Taujėnai—Užu-giris.

Prieš dvi dienas buvau užėjusi pas Lapaites ir pasakiau, kada ateisiu, o jeigu pavojus, tegu lauke palieka ženklą. Kai, išėjusi iš miško sutartą dieną ir valandą, pažiūrėjau pro žiūronus, nepamačiau jokio ženklo. Supratau, kad viskas gerai. O pasirodo, jau buvo apsupta ir manęs laukė.

Kai ėjau pro jų namą, turėjau pistoletą ir granatą, buvau apsirengusi juodais drabužiais. Lapaitės stovėjo kieme. Praeidama pro šalį, nieko įtartino nepastebėjau. Ateinu pas jų kaimyną Birbilą ir matau — pilnas kiemas ir sodas enkavedistų, tik automatus blizgina. Mane tuoj pats Kišonas sulaikė, paprašė dokumentų. Aš padaviau pasą (turėjau kita pavarde). Pasakiau, kad einu iš Raguvos, tarnauju Punių kaime pas ūkininką. Jis paklausinėjo, ar ten banditai neužeina. Paprašė, kad jei kada pamatyčiau, praneščiau jiems į Taujėnų MGB štabą. Prižadėjau, ir mane paleido. Eidama per kiemą, sutikau du pažįstamus stribus — Padolskį ir Skrebį. Padolskis tik akis pastatė ir nuėjo pas Kišoną. Manau — viskas. Išgirdau — šaukia, bet apsimečiau, kad negirdžiu. Pradėjo šunys skalyti. Prisiminiau priesaiką, kad gyva nepasiduosiu, bet man iš karto prieš akis iškilo vyro tragiška baigtis, vaikai vieni lieka... Nutariau nebėgti ir patraukiau prie pakely stovinčio kryžiaus netoli Birbilo namų. Prie kryžiaus atsiklaupiau, granatą ir pistoletą paslėpiau žolėse ir kalbu sau viena:

—    Dieve, duok man kantrybės ir jėgų, aš pasiduodu, tegu ką nori daro, bet aš pasižadu nieko neišduot, aš visa tai darau vien savo vaikų labui.

Priėjo enkavedistai, pakėlė ir nusivedė pas Lapaites, pasodino ant suoliuko, pakvietė E. ir jos motiną. Jos išėjo abi, pasižiūrėjo į mane, ir E. pasakė:

—    Šita.

Užvilko man karišką lietpaltį, uždėjo kepurę, bet aš ją numečiau žemėn. Jie slėpė, kad kas nepamatytų manęs suimtos. Nusivedė netoli tėviškės į pievutę ir čia jau ėmė tardyt. Kišonas išsilaužė storą karklinę lazdą, ėmė mane mušt ir reikalavo, kad pasakyčiau, kur likusieji partizanai slepiasi, bet aš gyniausi nieko nežinanti. Kišono lazdos žymės dar iki šiandien išliko ant kūno. Kiek patardę, nusivedė į Taujėnus. Pravedė pro tėviškę, mačiau, kaip mano teta stovėjo kieme ir žiūrėjo, bet kareiviškai aprengtą negi pažins.

Kol nuėjom iki Taujėnų, jau aušo. Eidama sukūriau versiją ir, kai tardė, viską pasukau kita linkme. Žinojau, kad ta mūsų stovykla, kur vyras žuvo, sudeginta. Pasakiau, kad visą laiką buvau miške, manęs niekur neišleisdavo, o dabar, kada vyras žuvo, aš išbėgau iš būrio ir jau būčiau ėjusi registruotis. Tiesa, į Taujėnus dar atvežė dvi mano kaimynes, kurios patvirtino mano tapatybę, be to, tą pat patvirtino ir Padolskis su Skrebiu. Enkavedistai klausinėjo, kur vyras palaidotas, kur vaikai paslėpti. Nutariau juos vest į tą sudegintą stovyklą. Suvaidinau, kad į stovyklą kėlią žinau tik nuo Užulėnio pusės, nors iš tos pusės mes buvom ėję gal tik du kartus. Jeigu aš parodysiu kelią pro Varlėnus, taigi ten visi žmonės žinomi. Pamatys. O juk nebuvo tokio kiemo, kuriam nebūtume buvę, kuriam nebūtų mūsų priglaudę. O kiek jie mums nešdavo į mišką, maitindavo. Kaip aš dabar galiu juos išduot? Taigi pasakiau, kad ten yra būrys, ir aš ten juos visus vakar palikau. Iš tikrųjų, Žaibui žuvus, tą stovyklą sudeginom ir išsikėlėm kitur. Žinojau, kad ten jau tuščia.

Enkavedistai iš Kavarsko, iš Taujėnų ir iš Ukmergės išsikvietė tris mašinas kareivių, važiavom pro Užulėnį. Užvilko man „plaščpalatką“, visą aptuinojo — slėpė, kad tik kas nepamatytų iš pašalinių. Nuvažiavom iki Užulėnio, o ten pagrindinė linija išilgai kerta mišką. Ėjom ta linija, šalimais ėjo Kišonas. Kai tik įėjom miškan, pasitiesė planus, liepia man rodyt, aš ginuosi, kad nieko nesuprantu, nors topografinius žemėlapius „skaitydavau“ labai gerai. Mes tokius pat žemėlapius turėjom ir dažnai jais naudodavomės.

Atėjom iki 41-ojo kvartalo, kur buvo ta mūsų stovykla. Čia jau ir takai išminti. Aš prie tako privedžiau, parodžiau. Kišonas įsakė sugult, man pačiai pirmai liepė šliaužt, pasakiau, kad bijau. Sakau, nusivilksiu tą „palapinę“. Kišonas sako:

— A, tu gudri, nori, kad tave atpažintų ir nešautų į tave. Šliaužk, ir viskas!

Aš šliaužiau pirma, o enkavedistai iš paskos. Mes tik keliese šliaužėme, o kiti sugulė ir laukė pasiruošę. Aš vaidinu, pagrasau jiems pirštais, kad tyliau šliaužtų. Jei tik kas sutreška, Kišonas tuoj parodo tam kumštį. Galvojau taip: suvaidinsiu šitą „spektaklį“, ir mane jie čia pat pribaigs. Kita mintis buvo: o gal partizanai sužinos apie mane, apšaudys juos kur nors kely ir man pasiseks pabėgti?

Kada prišliaužėm, žinoma, jie pamalė, kad viskas sudeginta, takai jau žole užaugę, šulinėlis — irgi. Ir kad tenai nieko nėra. Kišonas suprato, kad melavau, o aš vis tą patį kartojau: nieko nežinau. Tada Kišonas vėl išsilaužė storą karklinę lazdą — ir kai davė per mentis kelis kartus. Nugriuvau ant žemės, iš gerklės pasipylė kraujas — pramušė plaučius, spardė kojom, už plaukų tampė. Po to aš jiems parodžiau, kur vyrąs užkastas, nors žinojau, kad jis jau perkeltas kitur. Tada iš kaimo prisinešę kastuvų, jie atkasė tą duobę. Dirbo suprakaitavę, bet nieko nerado. Šitie išgamos vėliau važinėjo po kapines Baleliuose, Šiluose ir, kur tik rado naujai supiltus kapus, atkasinėjo, vis ieškodami Žaibo.

Supratau, kad jiems tos vietos gerai pažįstamos. Išėjom iš miško. Mašinos jau stovėjo ir laukė mūsų. Kai grįžom į Taujėnus, dar buvo šviesu.

Paprastai pas mus miške buvo tokia tvarka: jei ką suimdavo ar nušaudavo, pasiųsdavom žmones patikrinti padėties. Aš jau nujaučiau, kad Taujėnuose apie mano suėmimą žino ir kas nors iš pažįstamų. Iki Taujėnų mane vežė paguldytą kėbule, ir, kai jau jie norėjo mane iškelt, pamatė, kad esu visai silpna. Man dingtelėjo mintis: gal kas mane pamatys, juk negaliu pasirodyt, kad esu tokia silpna. Bandžiau pati išlipt iš mašinos, bet išlipusi apalpau, kraujas vėl iš burnos pasipylė, daugiau nieko neprisiminiau. Kai atsipeikėjau, supratau, kad guliu valsčiaus valdybos koridoriuje po laiptais. Jau buvo naktis.

Kitą dieną iš Taujėnų išvežė į Ukmergę. Čia, vienuolyno klebonijos pastate, buvo įsikūrusi MGB būstinė. Mane atvežė į šitą būstinę ir įmetė į rūsį. Netrukus įleido vieną šnipę, po to kitą, jos guodėsi man, kad taip pat esančios partizanų ryšininkės, skundėsi, kad ir jas labai muša, nors atrodė labai gražiai. Savaime aišku, jos norėjo įgyt pasitikėjimą, kad vėliau iš manęs ką nors išgautų.

Ukmergėje kvotė MGB tardytojas, toks storas kaip kubilas. Mokėjo ir lietuviškai, ir rusiškai. Aš žinojau, kad jis kilęs iš pačios Ukmergės. Kitas tardytojas — Siniakovas, Lietuvos rusas. Mes su juo kartu Ukmergės gimnazijoj mokėmės. Siniakovas man kelis karius šėrė per veidą, o aš jam spyriau atgal, ir nuo to sykio jis manęs nebetardė. Daugiausia tardė tas storulis, ir tik naktim. Pasikvietęs du budelius, kankindavo visokiais būdais.

Nežinau kodėl, bet kai tik pradėdavo jie mane kankint, lauke imdavo staugt šunys. Ar jusdavo auką, ar specialiai taip buvo išdresiruoti, kad nesigirdėtų kankinamųjų riksmo? Visus rankų pirštus išsukiojo, ypač nukentėjo dešinės rankos smilius. Būdavo, perlaužia jį, po dviejų, trijų parų vėl tą patį kartoja. Pastato basą ir spardo kerziniu batu abiejų kojų pirštų galus. Visus nagus atlaupė. Rankų pirštus laužydavo tarp durų įkišę. Buvau su kasom, tai jie, budeliai, jas nurovė, galvos paliest negalėjau, atrodė, visa oda nuo kiaušo atplėšta. Kada jau buvau Lukiškių kalėjime, sutikau iš Šiaulių atvežtą Danutę Šližauskaitę, ji man nukirpo galvą plikai, kad nereikėtų šukuok

Mušdavo ir lazda per sprandą. Kai duos — aš ir griūnu ant žemės be sąmonės. Atneša vandens, apipila, vėl atsigaunu. Labai bijojau, kad neprigirdytų kokiais vaistais, kad neišprotėčiau ir neprikalbėčiau, ko nereikia, nes kaliniai visko pripasakodavo. Todėl, kai tik apalpusiai pildavo į gerklę vandenį, purkšdavau kiek galėdama, kad nenuryčiau. Žinoma, jei dar turėdavau šiek tiek nuovokos.

Tardymo metu buvo kelios akistatos. Iš pamiškės atvežė Česlovą Rudelevičių. Aš jau žinodavau: jei tik tardyt kviečia dieną — bus akistata. O dėl ko taip buvo daroma? Pasirodo, jie nueidavo pas žmogų ir aiškindavo jam, neva aš sakiusi, kad pas jį ateina miškiniai, jis juos remiąs ir panašiai. Tardytojas mane prigrasina, kad, įėjusi į kabinetą, tylėčiau ir neprasitarčiau nė žodžiu, bet, aš, vos tik įėjusi pro duris, nieko nelaukdama, išpoškinu:

— Šitą žmogų pirmą kartą matau.

Žmogus tuojau suprasdavo, kad aš jo neišduodu.

Tokia kalba buvo ir su Rudelevičium. Jis jau buvo prisipažinęs, spaudžiamas emgebistų, bet kai iš manęs išgirdo, kad aš jį pirmą kartą matau, tada ir jis jau ėmė gintis manęs nepažįstąs. Taip buvo ir su Laskausku iš Balelių. Pas Laskauską mes užeidavom, kada keldavomės iš vieno miško į kitą, jis mus pavalgydindavo.

Iš Menturių kaimo buvo atvežę Bronę Nugaraitę. Ji irgi jau buvo prisipažinusi, kad su partizanais užeidavau. Aš jai ir sakau:

—    Tai gal jūs apsirikot? Gal jūs kokią panašią matėt? Argi aš pas jus bent kartą buvau?

—    Ne, ne, jūs tikrai nebuvot,— atsipeikėjusi ima aiškint ji pati.

Suprantama, emgebistai į mano bylą norėjo ką nors įpinti, bet kadangi aš nieko neišdaviau, nieko nepasakiau, tuo viskas ir baigėsi.

Iš paprastų kaimo žmonių nė vienas prieš mane nieko nepasakė ir neliudijo. Liudytojai buvo tik skrebai: Padolskis ir Skrebys. Skrebys ir jo sūnūs — visi buvo skrebai. Jis aiškino teisme, kad kadaise jo sūnus pas mus ganęs, o mano vyras Žaibas jo rugius uždegęs. Žodžiu, nei į tvorą, nei į mietą, net patys teisėjai iš jo ėmė juoktis.

Visus tardytojų kaltinimus neigiau ir vis aiškinau, kad manęs partizanai niekur nevesdavo, nepasitikėjo manim, jokiose egzekucijose nedalyvavau. Savo budeliams aš dažnai sakydavau:

—    Jūs manęs nesugebėsite tiek kankinti, kiek aš galėsiu iškentėt.

Šalia to storulio tardytojo kartais sėdėdavo kažkokie rusai, kuriems mano pasakytus žodžius jis išversdavo į rusų kalbą.

Ukmergėje tardė apie mėnesį, paskui išvežė į Lukiškių kalėjimą. Pagal Maskvos „osoboje sovieščanije“ nutarimą mane nuteisė mirties bausme, o rudeniop, lapkričio mėnesį, atėjo į kamerą ir perskaitė kitą nutarimą, kad mirties bausmė pakeičiama į 25 metus lagerio ir į gyvenimą be teisių. Liepė pasirašyt. Aš nesirašiau. Emgebistai ėmė mane plūst visokiais žodžiais, paskiau sako:

—    Tai ką?! Nesidžiaugi, kad tave gyvą paliko?

Aš jiems pasakiau, kad man jau tas pats.

Lukiškių kalėjime labai skaudėdavo nugarą, ypač degdavo ta vieta, kur su lazda Kišonas daužė. Prisispaudžiu prie šaltos sienos, karštis krūtinėj pakyla — tik gurkt kraujas per gerklę. Visi sąnariai buvo išnarstyti, pirštai išsukinėti, nagai nulaupyti.

1949 m. iš Lukiškių kalėjimo mus išvežė į Rusiją. Vien kalinių buvo 24 vagonai, du — moterų. Vyrus nuvežė į Kazachstaną, į Rudnikų šachtas, o mus, moteris, nuvežė į Kingiro lagerį.

Aš įsitikinusi, kad aną kovą vis tiek mes laimėjom. Laimėjom ne laikinai, o tolimai Tautos ateičiai, ateinančioms kartoms. Jeigu nebūtų buvę skrebų, didžioji dalis mūsų partizanų būtų likusi nesunaikinta. Aš tuo įsitikinusi. Išdavikai ne tik skrebų būstinėse tarnavo, jų buvo ir tarp eilinių žmonių kaimuose.

Apie skrebus aš pasakysiu savo nuomonę. Tuos, kurie tapo skrebais, atleisdavo nuo tarnybos sovietinėje armijoje. Kita vertus, iš pradžių jie gal ir nemanė, kad reiks susiremt su savais, šaudyt savo žmones. Juk pasitaikydavo net tokių atvejų, kai šaudė brolis brolį.

Kada skrebą Daračiūną Žaibas paėmė gyvą, jis aiškinosi norėjęs būt partizanu, davė pasižadėjimą skrebu daugiau nebūsiąs, bet tik spėjo jį paleist, jis ir vėl nuėjo su skrebais. Tai kaip tokį žmogų gali pateisint?

Skirtumas tarp lietuvių skrebų ir rusų enkavedistų buvo. Nors ir skaudu šiandien apie tai kalbėt, bet pasakysiu atvirai: žiauresni buvo lietuviai. Jeigu jie nebūtų vedžioję, nebūtų pirštu rodę, rusai vien dėl nežinojimo daug ko nebūtų padarę. Be to, juk ne rusai ieškodavo, o skrebai lietuviai šaukdavosi rusus į pagalbą. Jeigu tik ką sužino apie partizanus, tuoj ir kviečia iš Kavarsko, iš Ukmergės, Raguvos rusų garnizonus. Jie patys į mišką nedrįsdavo lįst.

Vokiečiai už rusus taip pat nebuvo nei meilesni, nei geresni, bet kadangi iš lietuvių jiems beveik niekas nepadėjo, jie mums ir nepadarė to, ką rusai padarė.

Aš esu įsitikinusi, kad tos pokario aukos nebuvo beprasmės. Ta kova per žmonių širdis ir sielas atėjo iki mūsų. Kadangi politinė kova tebevyksta, mes dažnai atsigręžiam į praeitį, į tas aukas, kurios buvo sudėtos ant mūsų laisvės aukuro, jos mus įpareigoja nenuleist rankų, o dirbti, kiek tik leidžia jėgos ir sveikata, Tėvynės labui.

Pasakoja partizanas Jonas Jozėnas-JUPITERIS

Esu gimęs 1914 m. Taujėnų valsčiuje, kunigaikščio Radvilos dvare. Mano tėvai 22 metus buvo kumečiai. Tarnavau Užulėnyje. Labai gerai pažinojau buvusį mūsų prezidentą Antaną Smetoną (teko ne kartą iš jo rankos paimt saldainių).

Mūsų kraštas jau nuo seno garsėjo savanoriais, dideliais patriotais. Atėjus rusams, visų savanorių vaikai išėjo į miškus kovot prieš atėjūnus pavergėjus, kartu su jais — ir aš.

Iš pradžių, kai miškuose pradėjo kurtis partizanų būriai, mane nusikvietė į Vėjeliškius, į Vienuolio — Jono Baltušniko būrį. Vienuolis pasakė, kad jo apylinkėse labai dažnai lankosi skrebai, jis nusprendęs juos pavaikyt.

Atėjom prie vienos sodybos, išsidėstėm palei kelią ir laukiam pasaloje. Netoliese buvo Eglės postas. Ten augo didelė eglė, iš kurios partizanai be perstojo žvalgė apylinkę. Kai tik pamatėm atvažiuojant keliu pulką skrebų, atidengėm ugnį. Skrebai pasipylė į visas puses, sukrito į raistą, bėga, kojos jiems klimpsta, o mes pliekiam virš jų galvų. Specialiai į juos netaikėm, todėl nė vienas iš jų tada ir nežuvo, tik gerai pagąsdinom.

1945 m. kartą būrio vadas Žaibas mums iš vakaro liepė susisiekti su Žalio Velnio grupe. Žalias Velnias veikė anapus Šventosios. Išėjom trise: Vėjelis — Riauba Stasys, Guga — Juospaitis Vaclovas ir aš. Su Vėjeliu mes buvome skyrininkai, turėjom po 13 vyrų savo žinioj.

Taip trise atkeliavom iki Ąžuoliuko — Antano Jagėlos būrio Repšėnų miške (už Traupio). Pernakvojom. Ryte keliamės eiti tolyn. Surdaugių kaime, užėję į vienkiemį, atsigėrėm vandens iš šulinio.

Pasirodo, enkavedistai mus pastebėjo ir ėmė persekiot. Nuėjom iki Stalnionių Papartynės kaime. Stalnioniai klojime dirbo kūlius. Mus pastebėję du Stalnionio sūnai tuoj pasislėpė, bet tėvas, pamatęs, kad čia mes, savi partizanai, nuramino juos, tik tada tie abu išlindo iš po kūlių. O diena karšta. Tėvas ėmė aiškint, kad juos šiuo metu labai persekioja enkavedistai ir skrebai. Mes paprašėm nusipraust vandens. Kol prausėmės, jų piemenukas ir dukra buvo žvalgyboj ir saugojo, kad iš pasalų mūsų neužkluptų. Staiga atbėga piemenukas ir sako: „Ateina rusai, tiesiai link klojimo“. Aš griebiau į rankas pistolmašinę, megztinį ir jau suku pašale krūmų pusėn, o Vėjelis sušuko: „Kur tu, Jonai?!“ Jis buvo išbėgęs jau ant keliuko. Pasigirdo kelios automatų salvės, ir pamačiau, kaip Vėjelis tik rankom už krūtinės susiėmė ir krito negyvas. O aš — stačiai per rugius. Laukas nemažas, apie 4—5 hektarus. Įbėgom į rugius su Guga, atsisukę dar paleidom kelias serijas, šiek tiek pristabdėme mus supančius enkavedistus ir pasileidom vėl miško link. Iš rugių išbėgau jau vienas, Gugos nebesimatė. Iki miško buvo likę apie 100 m, o rusai guli pievoj išsibarstę ir leidžia serijas, kad tik kulkos švilpia pro ausis.

Rugiuose pamečiau pistolmašinės apkabą ir megztinį. Švarką nešiausi ant rankos pasikabinęs, tai tik švarką sukapojo, o man nekliuvo. Įbėgęs į mišką, už eglės atsistojau, pasižiūrėjau atgal, matau — vienas kitas enkavedistas guli pievoj už 100 metrų, bet į juos nebešaudžiau, nors jie buvo be jokios priedangos. Einu mišku, matau, ant žolės, ant lapų kraujo žymės. Manau, dabar rasiu kur nors nugriuvusį Gugą. Prieinu miške keliuką, matau, už pylimo kariškos kepurės tik kyščioja. Manau, kad pasaloj dabar enkavedistai laukia. O pasirodo, tai Ąžuoliuko būrys su šauliškom kepurėm (ženklą ant kepurės argi pažinsi iš tolo). Atsargiai, kad nepastebėtų, einu mišku, iki vėl išėjau į palaukę prie Šeštoko namų. Matau, šeimininkas stovi ant kelio. Aš jį pasišaukiau. Jis klausia, ko aš toks išbalęs. Pasakiau, kad du draugus palydėjau, va, vienas likau. Tolumoj vis dar girdėt šūviai, liepsnoja klojimas. Kaip vėliau sužinojom, Stalnionį su žmona ir dukra enkavedistai areštavo ir išsivarė. O mes Žalio Velnio taip ir nepasiekėm.

Šeštokas man atnešė atsigert, aš atsigėriau ir einu toliau. Prieinu prie Butėno Motiejaus vienkiemio už Pusbačkių. Jo brolis Kostas buvo partizanas ir žuvo per susikirtimą su enkavedistais Klaibūnuose.

Žiūriu, Butėnų piemenukas karves gano. Aš prieinu prie jo, klausiu, ar nematyt kur nors netoli rusų. Jis sako, kad ne, bet, va, vienas kruvinas atbėgo ir pasislėpė. Jis mane nuveda ir parodo miškely. Matau, lapai kruvini, bet čia nieko nėra. Einu vienas toliau, jo ieškodamas. Kiek paėjęs, matau — guli Vaclovas. Aš pasilenkiau prie jo, pasibučiavom, apsiverkėme — Stasiuko nebėr...

Vaclovui buvo peršauta ranka. Prie jo aš išsėdėjau dvi paras miške. Tik sudedu akis, ir vėl tampo nervai, niekaip negaliu užmigti. Paskui atėjo jo brolis. Tada, juos palikęs, trečią vakarą iškeliavau pas savus. Nuėjau iki Liūto — Juzukėno Antano būrio veikimo rajono. Toks pavargęs, be miego, palindau po eglišakėm ir atsiguliau. Nežinau, kiek aš ten miegojau, tik matau — kelia eglišakę, žiūriu, moteriškė su pilnu grybų krepšiu. Ta net pašoko iš išgąsčio, kai pamatė, kad aš gyvas.

Pavakariop užėjau pas Zupkienę, kadangi žinojau, kad ten Liūtas su būriu lankydavosi. O aš, galima sakyti, nei miegojęs, nei valgęs, visas drebu. Zupkienė man dvi stiklines ,,samagono“ suvertė — tai kaip ranka atėmė nuovargį.

Naktį atėjo ir Liūtas su savo būriu. Prisijungiau aš prie jų. Einame kartu. Perėjom per Sudeikių raistą, matau, jie tokie drąsūs savo teritorijoj. Ne taip kaip mus kas savaitė vaikydavo enkavedistai. Pagaliau ryte pasiekėm jų miško stovyklą. Vidury degė lauželis, paklodes pasitiesę likusieji snaudžia. Netrukus nuo Sudeikių ateina žvalgai-sargybiniai ir praneša, kad Sudeikiuose rusai. Ką daryt? Išgirdome motorų ūžimą, virš mūsų galvų praskrido orlaivis. Aš sakau: „Vyrai, lįskit į krūmus“. Partizanas

Brigadskas sako: „Jam pliką subinę gali rodyti, nematys“ Bet kai kitą kartą apsisuko ir sugrįžo virš mūsų galvų, per ruporą išgirdome rusiškai šaukiant: „Delajem slonk!“ E, bra, tada pamatėm, kad čia jau nebe juokai. Netrukus išgirdom du šūvius. Vėliau sužinojom, kad enkavedistai, užėję į Vičiūnų kaimą, suėmė du visai nekaltus žmones: Stankelį Kazį, senuką, ir Abraškevičių Andrių, jauną vyrą, nusivedė į Sudeikių mišką ir nušovė.

Kitas — Stankelis Kostas, eigulys iš Vičiūnų vienkiemio, suimtas užvedė enkavedistus tiesiai ant mūsų. Užėjo toks lietus, griaustinis, mes sulindom į krūmus, o tie pro šalį taip ir praėjo į Punių pusę (ten gyveno šlėktos Puniai).

Nuo Kavarsko buvo atėjęs kažkoks Imbrasas, užverbuotas enkavedistų (tuo metu jis vaikščiojo po Sudeikius). Kitą dieną Žaibas jį sulaikė, pasisodino ir tardo. Liūtas rašo į sąsiuvinį, o tas sako: „Durniai, aš ne tokių tardytojų esu matęs“. Prie vokiečių jis šaudė žydus. Liūtas manęs klausia: „Ką daryt su juo?“ Aš atsisakiau dalyvaut egzekucijoj, pasakiau — rasit ir be manęs, jei bus reikalinga.

Tada visą Liūto būrį aš nusivedžiau į savo stovyklą Lėno miške (jei neklystu, tuo metu čia slapstėsi 12 partizanų būrių). Kadangi mano žinioj dar buvo ir pašto dėžutės, tikėjausi ten rasti jiems laiškų. Stovykla mūsų atrodė kaip geras kaimas: palapinė prie palapinės, ir jų gana daug. Kas netilpom palapinėse, nuo eglių kamienų nusiplėšėm žievės, įlindom į ją ir atsigulėme pailsėt, o „žaibiečiai“ buvo išėję kažkur į Pagirius, už 7 kilometrų.

Netoliese stovėjo Perkūno (nuo Taujėnų) būrys. Iš pradžių Perkūnas buvo kapitono Krikštaponio būry, bet kai Krikštaponis žuvo, Perkūnas sutelkė savo būrį. Aš palikau svečius ir nuėjau pas „perkūniečius“. Perkūnas sako: „Jūsų būrys labai turtingas. Iš Taujėnų pieninės išvežė pilną vežimą sviesto, paskolinkit mums“.

Aplankęs Perkūną, patraukiau į Balelius, į Aro — Vildžiūno Juozo būrį (pats Vildžiūnas, netrukus palikęs būrį, pabėgo į Daugpilį). Jis buvo nedidelis, apie 11 vyrų.

Aro būrys mane pavaišino, o vaišių metu suterškė automatas. Nuo Šilų atbėgęs Čigono brolis sako: „Brolį sužeidė“. Jie, pasirodo, su Ramūnu (buvusiu desantininku) stovėjo sargyboj.

Aš dar sugrįžau pas „perkūniečius“, čia radau Liūtą, su jais belošiantį preferansą. Grįžta sargybinis ir praneša: penki burliokai jau ant linijos. Supratau, kad reikia veikti. „Liūtiečiai“ tai mūsų stovykloj likę, jie gi nepažįsta to miško.

Aš paskubom išėjau pas savus. Ateinu, stovykla jau tuščia, susitinku juos toliau bevaikščiojančius po mišką. Einam, kvartalinės linijos apstotos, kulkosvaidininkas ant linijos. Mes priėjom kuo arčiau, sustojom, pasiruošėm, aš tik ranka mostelėjau, ir šokom visi kartu per liniją. Tokia buvo taktika. Jeigu po vieną lakstysi, gali nepasisekti nė vienam jos peršokt.

Kviriškio vienkiemyje eiguvoje gyveno tokie Bitinai. Einam kartu visi — 13 vyrų — pro tuos namus, kažkas sušlamėjo už kampo, aš tik „Parolė!“ Tyli. Dar kartą: „Parolė!“ Tyli. Įsakiau gult. Jau būtume šovę, bet iš už kampo, girdim, šaukia: „Užmiršom parolę!“ Pasirodo, tai Ąžuoliukas ir Liūtas, — jie ėjo pas Vaitelį į pasitarimą.

Ąžuoliuką — Jagėlą Antaną — aš gerai pažinojau. Jo būryje buvo apie 15 vyrų. Kaip partizanas, buvo gana narsus ir protingas. Manoma, kad žuvo jis dėl kažkieno išdavystės.

Apygardos vadas Vaitelis Danielius-Briedis ir karininkas Žižiūnas buvo draugai.

Žižiūnas į mišką nėjo, vėliau atsėdėjo 10 metų kalėjime. Žižiūnas buvo įstojęs į Plechavičiaus armiją, bet kai ta armija iširo, jis atsivežė nemažai prancūziškų šautuvų, uniformų iš Ukmergės.

Su karininku Danielium Vaiteliu esu susitikęs ne kartą. Pirmas sykis buvo, kai Žaibas išėjo į vadų susitikimą, o mane paliko būrio vadu.

Ryte, visiems grįžus, kažkas pasakė, kad yra Vaitelis. Tarp savųjų aš pastebėjau aukštą vyriškį su karine uniforma. Vaitelis įsakė visur sustiprint sargybą: kur vakar stovėjo vienas sargybinis, šiandien turi stovėt du. O pats pasitiesė eglišakių, atsigulė ir užmigo. Mes, patenkinti, kad aplankė toks aukštas vadas, nutarėm jį pavaišint. Turėjom nušovę šerną, mūsų virėjas Mačiulis Povilas-Masalskis suruošė vaišes, kaip pridera geram kulinarijos specialistui. Stovykloj paruošėm stalus, prieš valgį Vaitelis įsakė visiems išsirikiuot. Mes sustojom, išsirikiavom viena eile, pasisukę veidu į vadą. O jis: „Aš graudinančių kalbų nebemoku sakyt, gyvenimas privertė būti žiauriam. (Jis išsiėmė pistoletą.) Parodykite, kuris sąžiningai einat savo pareigas“. Visi nutilo, rodos, ir medžių lapai nustojo šlamėję. Už išdavystes, kiek žinau, Vaitelis ne kartą buvo davęs įsakymą šaudyt. Šešis skrebus laikė kaip belaisvius, bet jie kovojo iki galo kartu su partizanais — taip, kaip priklauso doriems, sąžiningiems kovotojams. Jo būry buvo ir keturi vokiečiai. Pats Vaitelis vaikščiojo tik su penkiais partizanais, kurie buvo kaip asmeninė jo apsauga: vokietis Vilius — labai gražus vyras, Lelijavas, kitų nepamenu. Buvo drąsūs, stiprūs vyrai, taikliai šaudė. Žaibo būrį jis laikė pavyzdingiausiu.

ŽAIBO būrio partizanai

1.    Žaibas — Antanas Žilys, kilęs nuo Siesikų, iš Jurgelioniu k., Vyties apygardos būrio vadas. 1949 m. gegužės mėn. nušautas provokatoriaus (manoma, kad tai būta saviškio — „žaibiečio“).

2.    Guga — Vaclovas Juospaitis, kilęs iš Traupio. Žuvo Sibirkos vnk., Juozo Puodžiūno sodyboj apie 1947—1948 m.

3.    Vėjelis — Stasys Riauba, kilęs iš Klaibūnų k. Žuvo prie Pusbačkių k. 1945 m.

4.    Audra, Ladziukas — Vladas Žemaitis, kilęs iš Mickūniškių k. Žuvo Vičiūnuose, Kubilių sodyboj 1950 m. Nurengtas ir rožančium (matyt, jo paties) pažabotas, gulėjo Raguvos turgaus aikštėje. Pagal MGB sąrašus, jo slapyvardis Sakalas.

5.    Griausmas — Povilas Buinys (plechavičiukas), kilęs nuo Taujėnų. Žuvo prie Kavarsko Mackeliškių k. gegužinėj per Jonines 1947 m. birželio mėn. Nuogai išrengtas gulėjo Kavarsko šventoriuje tarp kitų neatpažintų vyrų ir moterų lavonų.

6.    Trenksmas — Petras Simka, kilęs nuo Kavarsko. Žuvo Juodgirio miške, ties Geldonkos vnk. Čia pastatytas kryžius ir pažymėta žuvimo data — 1949 m. gegužės 9 d.

7.    Kutaras — Ladauskas, kilęs nuo Taujėnų. Kartu su Maru ir Plutonu iš Užugirio mokyklos išėjo partizanauti. Jauniausias būrio partizanas (12 m.). Suimtas einant žvalgybą. Karo lauko tribunolas teisė 25 metams. Po aštuonerių metų grįžo į Lietuvą.

9.    Bevardis — Vaclovas Grincevičius, kilęs nuo Traupio iš Palepeikio k. Paimtas gyvas Juodgirio miške, kur vienas riešutavo. Smarkiai šunų sudraskytas. Taujėnų skrebų būstinėje pašautas (dviem kulkom — ties kaklu į petį ir į dešinį šoną ties juosmeniu) ir išmestas į lauką, atgijo. Gulėjo Panevėžio ligoninėje. Dvylika metų išbuvo Vorkutos lageriuose.

10.    Banga — Vaclovas Banionis, kilęs iš Balelių k., Taujėnų vls. Žuvo apie 1945—1946 m. žiemą Juodgiryje.

11.    Riomelis — Četkauskas, kariūnas, desantininkas, buvęs Ukmergės I pėstininkų pulko kapelmeisteris. Žuvo.

12.    Maras — Kleopas Timinskas, kilęs iš Viškonių k. Užugirio progimnazijos mokinys. Išėjo partizanaut kartu su Kutaru ir Plutonu. Žuvo Traupio miestelyje per Šv. Onos atlaidus 1947 m. Kartu su partizanu Saulėgrąža, nenorėdami pasiduoti, susisprogdino granata.

13.    Šturmas — Romas Launinkas, kilęs iš Sudeikių k., Kavarsko vls. Vokiečių buvo pagautas ir pasiųstas į frontą. Pabėgo. (Šturmas, Bevardis, Griausmas ir Plienas — pirmieji Žaibo būrio partizanai.) Žuvo 1947 m. Troškūnų miške. Mūšio metu jam peršovė koją. Negalėdamas trauktis, kulkosvaidžio ugnimi sėkmingai sulaikė priešą, ir kovos draugai be aukų atsitraukė. Pritrūkęs šovinių, demonstratyviai, kad matytų priešas, numetė kulkosvaidį ir dėjosi esąs negyvas. Prisiartinus priešui, susisprogdino prieštankine granata. Toje vietoje, prie akmens ir berželio, ilgai žydėjo gėlės.

14.    Jupiteris — Jonas Jozėnas. Neteistas.

15.    Aitvaras — Antanas Adomonis, Kunigaikštytės brolis. Žuvo Šilų miške (1946 m.?).

16.    Marsas — Povilas Mačiulis, kilęs iš Putiliškių k., nuo Raguvos. Būrio virėjas. Žuvo 1948 m. prie Šilų.

17.    Plienas — Juozas Kirka, kilęs iš Sudeikių k., Kavarsko vls. Žuvo Juodgirio girioje, ties Geldonkos vnk. Pastatytas kryžius ir pažymėta žuvimo data — 1949 gegužės 9 d.

18.    Erdvė — Marijonas Pociūnas (plechavičiukas), kilęs nuo Šilų. Žuvo Juodgirio miške, ties Geldonkos vnk. Dabar toje vietoje pastatytas kryžius Trenksmui, Plienui, Erdvei.

19.    Učitelis Alba — Albertas Pūkas, kilęs iš Promislavos k., Taujėnų vls. Mokytojas. Drauge su mokiniais Plutonu, Kutaru ir Maru išėjo partizanauti.

20.    Klajūnė — Zofija Striogaitė-Žilienė, būrio vado Žaibo žmona. Buvo kartu su Plienu, Erdve ir Trenksmu kautynių metu. Žuvusių kovos draugų vietoje Klajūnės atminimui yra pasodinta eglaitė.

21.    Krienas — Stasys Bareika, kilęs iš Sodeliškių k.

22.    Kunigaikštytė — Vincė Adomonytė, kilusi iš Sodeliškių k., nuo Šilų. Žuvo susišaudymo metu prie Taujėnų 1950 m.

23.    Kraštelis — Pranas Dirsė, kilęs iš Nociūnų k. Kunigaikštytės paskutiniųjų kautynių dalyvis ir liudytojas. Paimtas gyvas 1950 m.

24.    Rasputinas — Jonas Bernatavičius, kilęs iš Balelių k., Taujėnų vls. Žuvus Žaibui, manoma, buvo būrio vadas. Žuvęs 1950 (?) m.

25.    Lietus — Antanas Mincė, kilęs iš Levaniškių k. Kurį laiką buvo Levaniškių padalinio vadas, priklausęs Žaibo būriui. Žuvo 1949 m. vasario 16 d. Traupio dvare.

26.    Judas — Albinas Miknevičius, kilęs iš Menturių k. Žuvo ties Menturių žvyrduobe, kartu su Plienu — Juozu Špoku 1948 m.

27.    Pažaislis — Alfonsas Pauliukonis, kilęs iš Mažeikių k. (nuo Taujėnų). Žuvo 1948 m. gruodžio mėn.

28.    Vermachtas — Antanas Jakubonis, kilęs iš Užupušių k., Taujėnų vls. Žuvo Laiteliuose 1949 m.

29.    Ąžuolas — Petras Sinkevičius.

30.    ? — Aleksiūnas, kilęs iš Mickūniškių k.

31.    Aušrys — Bronius Eglinskas, kilęs iš Pienių k., Taujėnų vls. Žuvo kartu su Lietumi 1948 m. Sudeikiuose.

32.    Liūtas — Antanas Juzukėnas, kilęs iš Jūsiškio vnk„

Kavarsko vls. Kariūnas, dragūnų pulko karys, gavęs žirgą ir kulkosvaidį iš Lietuvos kariuomenės. Sėkmingai kovojo. Būrio vado pavaduotojas. Žuvo 1947 m. liepos 28 d. Sudeikių k. prie ąžuolo. (Dabar tas ąžuolas laikomas gamtos paminklu. Reikėtų, kad čia būtų ir atminimo lenta šiam garbingam vyrui.) Po trejų metų ten buvo sušaudyta ir jo žmona — partizanė Liūtė.

33.    Justinas — Vladas Vingrys. Žuvo 1949 m.

34.    Šermukšnis — Jonas Sinkevičius, Ąžuolo brolis.

35.    Liūtė — Anelė Simaškaitė-Juzakėnienė, kilusi iš Sudeikių k. Buvo ištremta. Žuvo 1949 m. liepos mėn.

36.    Girėnas — Vaclovas Pauliukonis, kilęs nuo Taujėnų.

Stiklo būrio nuolatinis ryšininkas Žaibo būriui. Manoma, liko gyvas.

37.    Saulėgrąža — Albinas Sauliūnas. Žuvo kartu su Maru Traupio miestelyje 1947 m.

38.    Saturnas — Juozas Sauliūnas. Žuvo ties Šapio k. 1946 m.

39.    Bruno — Bronius Sauliūnas. Žuvo Klaibūnų k.

40.    Atpildas — Antanas Sauliūnas. Žuvo apie Vadoklius (?).

41.    Vyras — Vytautas Sauliunas (partizanavo neilgai).

Žuvo apie 1952 m. Vičiūnų k. Penki broliai, kilę iš Pienių k., savanorio, „Vyties“ kryžių turėjusio Sauliūno sūnūs.

42.    Čigonas — Steponas Vanagas.

43.    Ilgis — Vincas Vanagas. Kilęs iš Kartanų k. Žuvo 1948 m. gegužės 3 d. Partizanės Klajūnės pusbrolis.    

44.    Niurna — Domininkas Maselis.

45.    Mykolas Maselis.

46.    Jokūbas Maselis.

47.    Antanas Maselis. Broliai iš Sodeliškių k.

48.    Papartis — Antanas Vanagas, kilęs iš Sodeliškių k., Šilų apyl. Žuvo 1946 m. sausio 18 d. netoli Šilų.

49.    Riceris — Vytautas Verikas iš Mickūniškių k. Žuvo 1948 m.

50.    Jonas Stasiukaitis. Žuvo 1950 m. Šilų miške, Kokoš niko raiste.

51.    Kirna — Antanas Danyla, artilerijos (atsargos) leitenantas. Dirbęs girininku. Žuvo 1946 m. vasario 16 d. Bieliaučiaus sodyboje, miške (dabar autostrada).

52.    Šlėga — Jonas Pūkas, kilęs iš Radžiūnų k., Taujėnų vls. 1944 m. buvo peršautas per skruostus ir padągtas pirtelėje. Per stebuklą išliko gyvas. Partizanavo iki 1946 m. Palaidotas Šilų kapinaitėse.

53.    Parolis — Kostas Pupelis, kilęs iš Balelių k. Žuvo su V. Banioniu-Banga apie 1945—1946 m. Juod-girio miške.

54.    Kvietkas — Kostas Rimavičius, kilęs iš Paežerio k.,

Šilų apyl. Sužeistą Juodgirio eigulio sodyboje (dabar girininkija) atvežė į Balelių mokyklą ir žmonių akyse leido šunims sudraskyti. Mat jis peršovė garnizono viršininką, kuris mirė pakeliui į Ukmergę. Tai pirmas žuvęs Žaibo būrio partizanas.

55.    TarzanasPlieno būrio ryšininkas Žaibo būry, kilęs nuo Kauno. Žuvo prie Šilų mstl. 1947— 1948 m.

56.    Vampyras — Leonas Vanagas, kilęs iš Menturių k.

Žuvo prie Šilų ežero 1947 m. birželio 3 d.

57.    Ramunė — desantininkas (buvęs plechavičiukas). Jį nušovė Punių k. gyventojas Vardzikevičius, kuris paibėgo į Lenkiją.

58.    Kaizeris — Marijonas Česnelis, kilęs iš Balelių k. Žuvo prie Sodeliškių k. 1947(?) m.

59.    Plutonas — Leonas Pociūnas, kilęs iš Leno. Užugirio moksleivis. Išėjo partizanauti kartu su Maru, Kutaru ir mokytoju Alba. Susirgęs šlapiu pleuritu, paguldytas į ligoninę, kur buvo areštuotas, vėliau teistas.

60.    Atila — Brigadskas. Žuvo 1945 m. Punių miške. Turėjo savo padalinį — apie 12 vyrų. Priklausė Žaibo-Liūto būriui.

61.    Bėda — Jonas Kadžionis. Iš Ąžuoliuko būrio, nuolatinis ryšio palaikytojas.

62.    Lapelis — Gvozdas. Kilęs iš Balelių k.

63.    Šernas — Alfonsas Kirka, Plieno brolis. Sužeistas parėjo namo ir mirė.

64.    Plienas — Juozas Špokas, kilęs nuo Taujėnų. Žuvo žvyrduobėse prie Menturių kartu su Judu 1948 m. Buvo peršautas Kostas Januška, kuris važnyčiojo jų arklį.

65.    Alijošius — Povilas Kapčinskas, kilęs iš Mažeikių k.

66.    Rugelis — Povilas Vaičiūnas iš Siesikų.

67.    Verpetas — Jeronimas Mulevičius, kilęs iš Pivorų k.

68.    Tėvas — Antanas Tvaska. Iš Vėjeliškių k. Nušautas savųjų.

69.    Dzedunia — Benjaminas Jakševičius, kilęs iš Šiaulių.

Buvęs savanoris, skulptorius. Daug jo darbų Lietuvos bažnyčiose: Panevėžyje, Troškūnuose — šv. Antanas, Kavarske — šv. Jonas. Ukmergėje — laisvės paminklas „Lituania Restituta“. Jis kovojo Ukrainoje, Petliūros baltagvardiečių daliniuose. Pateko į nelaisvę raudoniesiems, kuriems, pasirodo, vadovavo jo brolis, didelis Kapsuko bendramintis. Benjaminą, savo jauniausią brolį, jis išgelbėjo nuo sušaudymo, liepė važiuot į Lietuvą ir kurti bolševikų bandas. Parvykęs Benjaminas stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Su broliu daugiau nesusitiko. Paimtas gyvas, einant žvalgybą. Gavo 25 metus. Visus atsėdėjo. Mirė 88 metų.

70.    Jurginas — Kazys Januška, kilęs nuo Paežerio k. Paimtas einant žvalgybą.

71.    Guštelis — kilęs nuo Kavarsko. Kas jo šeimą išžudė, nežinia. 1945-aisiais žudynių metu iššoko per langą ir atbėgo pas Liūtą. Žuvo prie stovyklos, eidamas sargybą 1947 m.

72.    Švilpa.

73.    Stasys Čiukšys, kilęs iš Pienių k. Ukmergės gimnazijos moksleivis, Maro draugas. Žuvo Mackeliškių k., Joninių gegužinėje 1947 m. Išniekintas kūnas gulėjo Kavarsko šventoriuje.

74.    Marijonas Čiukšys, gimęs 1923 m. Pienių k. Žuvo „nešdamas parolį“ Ąžuoliuko būriui 1947 m. Kūnas gulėjo Kavarske.

75.    Gegužis — Valentinas Pučinskas, kilęs nuo Radžiūnų ar Žagelėnų k. Žuvo 1945 m. liepos 19 d. Garbėnų miške.

76.    Liautas — Alfonsas Leika, kilęs iš Pienių k. Žaibui leidus, registravosi. Suimtas. Išbuvo 10 metų Igarkoj.

77.    Lapelis — Anupras Krioga. Žuvo Garbėnų miške su dar trim Atilos — Brigadsko vyrais (broliais Jašiūnais ir Antanu Rutkausku nuo Kavarsko).

78.    Antanas Janickas, kilęs iš Jusiškių vnk. Pateko gyvas, eidamas žvalgybą.

79.    Stasys, Janicko brolis (kita pavardė).

80.    Vilija — Vilius Pukas, kilęs iš Punių k. Žuvo Vičiū   nų k. 1953 m. Trumpiausiai partizanavo — tik 7 dienas. Palaidotas Radžiūnų kapinėse.

81.    Baubas — Ignas Čerkauskas, kilęs iš Pienių ar Klaibūnų k. Žuvo Jūsiškio vnk. 1954 m. žiemą. Dar du nepažįstami partizanai tąkart žuvo. Tai buvo paskutiniai Žaibo būrio ir tų vietų partizanai. Po jų jau niekas atvirai nebevaikštinėjo.

82.    Kuoka — Edvardas Vingrys, kilęs iš Pienių k. Žuvo Svyriškyje kartu su Rugeliu ir Vienuolio būrio keturiais vyrais — Vienuoliu, Berželiu, Perlu ir Kaziu Bareika, Krieno broliu, 1949 m. liepos 31 d.

83.    Antanas Vingrys, Kuokos brolis. Kautynėse neteko kojos. Teistas.

84.    Antanas — Antanas Dailidėnas iš Laukagalių k.

85.    Vėtyklė — Simonas Dailidėnas iš Laukagalių k.

86.    Jurgis Dailidėnas iš Laukagalių k.

87.    Ramunė — Bronius Dailidėnas iš Laukagalių k.

Pasakoja partizanas Jonas Kadžionis-BĖDA

ir Malvina Gedžiūnaitė-Kadžionienė (SESUTĖ)

Gimiau 1928 m. Kavarsko valsčiuje, Piktagalio kaime. Dirbamos žemės tėvai prie namų turėjo 6 ha. Šeimoj buvom penki broliai ir penkios seserys.

Namie buvom auklėjami labai religingai, visą laiką mokomi, kad niekam nepadarytume blogo. Kai pamatėm, kad į mūsų šalį atėjo plėšikai, apsimetę išvaduotojais, pradėjo naikint ir niekint visa, kas lietuviška, tautiška, mus tai labai sukrėtė.

Kai prasidėjo partizaninė kova, aš dar jaunas berniokas buvau, bet mano svajonė buvo viena — kad tik ta kova nepasibaigtų, kad tik aš dar paaugčiau ir spėčiau išeit į mišką.

Anksčiau dažniausiai komjaunuoliai būdavo ginkluoti, slankiodavo palangėm, klausydavo, kas ką kalba. Žmonės jų bijodavo, užsidarydavo langines, duris. Gegužės pirmoji buvo jiems daug didesnė šventė negu Velykos ar Kalėdos. Jeigu tą dieną komjaunuolis pamatys kaime ką nors dirbant, tai, neduok Dieve, tu, žmogau, kalėjime supūsi! Komjaunuolis Šiaučiūnas bėgiodavo už miestelio net po penkis kilometrus ir stebėdavo, ar tik nepamatys ką dirbant. Atsimenu, gryčioje verpdamos moterys net užsikabindavo duris.

Aš pats savo akimis mačiau, kad 1940 m. prieš Velykas, Didįjį šeštadienį, komjaunuolis Šiaučiūnas iš Kavarsko miestelio demonstratyviai atėjo ginkluotas į bažnyčią ir iš klausyklos išsivedė kleboną. Tą pačią dieną kažkas iš tų komjaunuolių pamaldų metu į bažnyčią atnešė ir išdrėbė kastuvą žmogaus mėšlo. Mus, kitaip auklėtus, tokie atėjūnų ir vietinių niekšelių veiksmai labai papiktino ir nuteikė priešiškai jų atžvilgiu.

Prasidėjo balsavimų vajus, kaime vyrai ėjo vieni pas kitus, tarėsi, ką daryti, nes žinojo — jei nebalsuosi, išveš, kur baltos meškos... Ėjo net pas kleboną klaust, ką daryti. Klebonas atsakė: „Kaip pasiklosim, taip išsimiegosim“. Atsimenu, kaip ant tėvelio paso bolševikai uždėjo antspaudą „Balsavo“.    

Mano vyresni broliai aktyviai dalyvavo 1941 metų sukilime, užėmė valsčių, komunistus sugrūdo į dabokles.

1944-aisiais grįžus rusams, daugelis vyrų labai greit apsisprendė. Kai išdalino šaukimus į kariuomenę, vieni į mišką, kiti į frontą išėjo, — kas kaip išmanė. Sesers vyras sako: „Aš pasiaukoju vienas ir einu į frontą“. O mano brolis, nors mama ir prašė pasiaukot, nes šeima didelė, mus ištremsią, buvo neperkalbamas: „Aš viską gerai suprantu. Kaip jūs norit, taip darykit, bet aš, mama, po raudona vėliava mirti negaliu“. Ir išėjo į mišką. Netrukus įvyko ir pirmosios jų kautynės su rusų kareiviais, maždaug už 3 km nuo mūsų namų, pamiškėj prie Veršelių kaimo, per patį bulviakasį. Susišaudymas truko ilgokai. Rusų buvo apie 30, partizanų taip pat — apie 30 vyrų. Žuvo penki rusai ir penki partizanai, tarp jų Brigadskas-Atila, Šilaika ir kt. Jau tuo metu tarp pačių lietuvių atsirado tokių, kurie atvedinėjo rusus.

1945 m. vasario 9 d. netoli Traupio, Klaibūnų kaime, žuvo brolis. Ten vyko kautynės, kurios truko apie penkias valandas. Buvo sudeginta 11 trobesių, žuvo 18 partizanų. Tada nužudytųjų partizanų ant gatvių dar neguldydavo. Žmonės žuvusiuosius parsivežė. Mes brolį taip pat parsivežėm ir palaidojom namuose.

Vasarą brolio palaikus perlaidojom darželyje ir pastatėm kryžių. Kalendravodamas kunigas kryžių pašventino. Brolio palaikai čia ilsėjosi iki 1989 m. gegužės 13 d. Tada brolį perlaidojom Kavarsko kapinėse, o čia, namie, pasodinom du ąžuoliukus (vienas iš jų prigijo).

Kartą, jau broliui žuvus, atėjo skrebai. Mūsų nebuvo, rado tik motiną. Išsivedė ją už klojimo vidurnaktį, gąsdino nušausią, jei nepasakysianti, kur yra sūnus. O kad kas iš artimųjų žuvęs ir namie palaidotas, tuo metu nebuvo galima niekam pasakyti. Sužinoję galėjo šeimą ištremt į Sibirą, konfiskuoti turtą arba gali lavoną iškast ir numest ant gatvės, gali visaip pasityčioti ir pan.

Kadangi motinai tai buvo pirmas atvejis, kai ją taip gąsdino, — o tokių pavyzdžių, kad nušauna, buvo sočiai (eigulį Mackevičių išsivedę nušovė, dar duobę liepė išsikast, Tumą sudegino ir jo kūną dar įmetė į degėsius, Tumaitį kieme nušovė Narbutų kaime, Kavarsko valsčiuj), taigi mama išsigando ir prisipažino, kad sūnus yra žuvęs. O jei žuvęs — tai kur jis? Tada ji pasakė, kad darželyje po kryžium.

Mes mamą užsipuolėm, kam ji prasitarė, nes mum visiem dabar gali blogai būti. Mama tada ėmė labai sielotis, aiškintis, kad ji nieko blogo nepagalvojusi, dėl to jai net ėmė slinkti plaukai. Mes išsigandom ir visaip ją guodėm: jeigu neatėjo šiandien, neateis ir rytoj, nieko čia nedarys ir pan. Bet rusai vis dėlto atėjo, bandė kasinėt tą vietą, badė durtuvais. Kai pasiekė karstą ir įsitikino, kad tikrai taip yra, paliko ramybėj. Tai buvo jau- 1948-ųjų pavasarį, keletui metų praėjus po brolio žuvimo.

O dar prieš tai buvo atėję skrebai, irgi prie sienos mamą rėmė, liepė pasakyt, kur sūnus, kasė griovius per sodą, ieškojo bunkerio. Grasino: „Jeigu rasim, visus sušaudysim“.

1945 m. vasarą per apylinkę ėjo tokie „štabai“. Kodėl vadino „štabais“? Todėl, kad jie apsistodavo kur nors senuose dvaruose arba šiaip didesniuose pastatuose, o miškai buvo visi apsupti. Nors partizanų miškuose buvo pilna, bet jie negalėdavo nei išeit, nei įeit. Jau kur apsupta, tai apsupta. Rusai turėjo siųstuvus, ryšį, keisdavosi nuolatos, miškuose tikrindavo kvartalines linijas. Paties miško nekošdavo, bet apgulę laikydavo po dvi savaites, nes žinojo, kad partizanai anksčiau ar vėliau vis tiek pasirodys. Enkavedistai turėjo partizanų sąrašus, — tai tikriausiai buvo savųjų skundikų darbas. Eidavo per žmones ir, kieno vaikai buvo pasitraukę į mišką, tuos terorizuodavo, gąsdindavo. Vieną (gražią dieną jie atėjo ir pas mus. Kai pamatėm, kad jau ateina, aš paprašiau sesers atnešt dalgį, nes man reikėjo išslinkti pro kitas duris, kad nepastebėtų.

Per mūsų sklypą teka upelis Pienė. Aš greit į lauką, per tą upelį, o kitoj pusėj — jau svetima žemė, ir ten pjaunu šieną. Girdžiu, švilpia. Aš vis tiek dar neatsigręžiu. Bet kai garsiai pradėjo šaukt: „Idi siudal“, žiūriu, kad jau netoli kareivis stovi. Aš buvau jaunas, ir mano dokumentai buvo tik bažnytiniai metrikai, o ant jų kryžius įspaustas.

Prieinu prie tų rusų, o jie pirmiausia reikalauja dokumentų. Aš parodau tuos metrikus. Jie nieko man nesakė, tik rusiškai paklausė, kur mano broliai. Kadangi vokiečių okupacijos laikotarpiu mano dėdės ūkyje dirbo rusų belaisvis, aš iš jo šiek tiek buvau pramokęs rusiškai. Kiek sugebėdamas paaiškinau, kad vienas mano brolis išėjęs į armiją, antras žadėjo į armiją eit, bet nežinau, kur jis dabar, o nuo pirmojo, t. y. nuo Kazimiero, mes turim gavę ir laišką, bet maža sesutė ėmė jį ir suplėšė. Jie parsivaro mane į namus. Matau, prie pamatų ant žemės susodinta visa šeima. Kai mane atvarė į sodybą, pasikvietė motiną ir mum abiem ginklu vis pagrasindami klausia: „Gdie Karolis i gdie Kazis?“ (Kazys tuo metu buvo pasislėpęs namuose, bunkery, įrengtam po arklio mėšlu tvarte.)

Klausia kelis kartus vis to paties — kur broliai? Sesutė, pakilus nuo pamatų, atbėgo ir sako: „Raudonojoj armijoj“. Kareivis tik nusikeikė šlykščiai, šoko ant jos su ginklu ir liepė sėstis. Po to paklausė, kas čia galėtų pabūt vertėju. Aš pasakiau, kad kaimynai moka rusiškai. Visą šeimą tada susodino, o mane nusivedė tiesiai į tą vietą, kur yra bunkeris, bet prieš tai paaiškino: „Jeigu pasakysit, kur yra broliai, tai mes juos paimsim ir nei jiems, nei jums nieko nedarysim, o jeigu nepasakysit ir mes rasim, tai ir jiems bus blogai, ir jus sušaudysim“.

Mane veda. Galvoju: gal žino? Ryte mes buvom nuėję prie bunkerio ir labai blogai užtaisėm, kaip juokais, nes greit jau būtų reikėję pusrytis nešt. Bet vienas išbėgo, rodos, vyresnis, ir suriko: „Kuda ty jevo vedioš? Nazad! (Kur tu jį vedi? Atgal!)“. Ir vėl mane nuvedę pasodino prie šeimos. Kai visi buvom susodinti, kareivis užsitaisė automatą, atsuko į mus, klaupia ant kelio ir taikosi. Viena sesuo užsidengė veidą, aš persižegnojau, o Petrutė, kuri sakė, kad brolis raudonojoj armijoj, šoko bėgti. Po kokios minutės išgirdom rusus šaukiant: „Stoj! Stoj!“ Kadangi ten toliau visur buvo apsupta, ją sulaikė ir atvedė atgal.

Tvarte padarė kratą, už tvarto išvartė visas malkas, klojime viską išvertė, išbadė šakėm ir durtuvais. Kai nieko nerado, atsikvietė kaimynę ir per ją pasakė, kad rytojaus dieną dešimtą valandą ryte ateitų abu, Kazys ir Karolis, ir atneštų ginklus. Tai pakartojo du kartus. Paklausė, ar supratom. Motina atsakė, kad nežino. „Jei neprisistatys iki rytdienos, tai sudeginsim namus“, — vėl pagrasė. O tuos namus tai degina, — mes jau matom, kaip vienoj vietoj rūksta, kitoj: Veršeliuose sudegino Pivorų namus, Troškūnų miške — eigulio Sukevičiaus, Kasevičiaus namus.

Kai jie išėjo, mama puolė ant žemės ir iš to džiaugsmo žemę pabučiavo, kad nerado sūnaus, kad likom gyvi. Visur apvaikščioję ir įsitikinę, kad kareivių nebėra, išleidom brolį iš bunkerio. Brolis sako: „Aš nieko nežinojau, norėjau dar pašaukt. Jaučiu, kažkas bado ir nieko nesako. Manau, gal mėšlą lygina, kaip paprastai, bet šuo loja, tai gal kaimynas yra atėjęs...“

Rytą, jautėm, ateis ir sudegins namus. Visą turtelį išnešiojom, ką tik turėjom, išslapstėm, palikom nuogas lovas ir laikrodį su svarsčiais ant sienos, o patys visi išsilakstėm. Aš paskutinis atsisveikinau su sesute, pabučiavau kryželį ant lango ir išbėgau į gretimą kaimą pas kaimynus Pulokus. Iš čia ketinau eit į Balelių kaimą, kur gyveno mūsų giminaitis Žižys Mykolas. Sakau, nueisiu, ten manęs niekas nepažįsta, ir bus gerai. Man belaukiant pusryčių, pasigirdo šūviai. Žiūrim — didžiulis gaisras. Aš išsigandau, pakilau nuo suolo ir išdūmiau Traupio link. O brolis, kur sėdėjo bunkery, išėjo į laukus ir pasislėpė rugiuose.

Pasirodo, rusai uždegė greta esančius Tumaitės namus. Kaip vėliau sužinojom, jie klausė, ar nieko nėra. Ji pasakė, kad nėra, o klojime buvo į šiaudus įlindęs jos giminaitis Tumas. Kai klojimą uždegė, žmogus bėgo, jį peršovė tie rusai, dar gyvą pakabino šakėm ir įmetė atgal į ugnį, o Tumaitę kieme nušovė.

Aš praeinu pro Traupį, toliau — Juodgirio .miškas. Einu keliu, žiūriu, stovi pakelėj kareivis. Išsigandau, matau, kad jau blogai, sakau sau — reikia pasveikint jį rusiškai, gal jis tada mane praleis ir nieko nedarys. Aš prieinu ir sakau: „Zdrastvujte“. Paskui, nors ir nebelabai moku, noriu paklausti, kur čia kelias į Balelių kaimą. O netoli to kareivio ir kitas stovi, tas, girdžiu, lietuviškai sako: „Mauk va šituo keliu, paskui pasuksi į kairę ir nueisi...“ Pasirodo, tai buvo Žaibo būrio partizanai.

Ryte pažadina šūviai. Žiūrim, kaimynystėj dega namai, ir ten dar kažkas sproginėja. Tai degė Sauliūnų namai, o tie Sauliūnai, keturi ar penki broliai, buvo išėję į mišką. Žižys labai išsigando ir sako man: „Sitam krašte žuvo tavo brolis, dabar gal ir tau jau ateina eilė...“

Prie jų na.mo buvo nebaigta statyti pirtis. Mes pasiėmėm pjūklą ir nuėjom prie jos. Dirbam, pjaustom kertes, kurių pjaustyti visai nereikia. Vien dėl to, kad, užėjus rusams, galėtume pasiaiškinti: va atėjo giminaitis ir padeda dirbti. Mane aprengė apiplyšusiais drabužiais, kad atrodyčiau kuo skurdžiau.

Po poros dienų atbėga ta pati sesuo Petrutė ir liepia man eit namo, — Kazys jau prisiregistravo, pavojus praėjo.

Netrukus rusai jį paėmė į Veprius apmokymams. Mama su sesute išvežė į Veprius jam maisto, viena sesuo išėjo į pieninę, kita — grybaut, visi išsiskirstė, aš likau vienas. Suėmė miegas, atsiguliau ir užmigau. Jaučiu, kažkas žadina. Žiūriu, sesuo Bronė parėjusi iš pieninės, pilna gryčia kareivių ir tų pačių, kurie liepė rytojaus dieną ateiti broliams. Vienas rusas šoko labai supykęs ant sesers, kad mane pažadino. Jie viską verčia, krečia. Atsivaro kaimyną, tą vertėją.

Vienas atsisėda prie stalo, iš planšetės išsiima popieriaus ir manęs klausia, kur broliai. Aš aiškinu, kad brolis Kazys dabar Vepriuos, apmokymuose. Kaimynė Jakeliūnienė Koste paliudijo, kad tikrai taip. O kur Karolis — nežinau. Kaimynė žino, kad Karolis žuvęs, nes jos sūnus karstą darė. Dar sykį klausia, kur Karolis, sakau — nežinau, vėl pakartoja klausimą, vėl sakau, kad nežinau, ir tuoj duoda komandą padegt namus, o mudviem su seserim: „Vperiod!“ Privaro prie durų, prie jų — dar tokios durelės į virtuvėlę, o iš ten išėjimas į lauką. Prie durų mes stabtelėjom. Kažkodėl taip nesinori eit... Sesuo persižegnojo. Aš turėjau namuos granatą, galvoju: tai gaila, kad jos nepasiėmiau.

Kaimynė puolė tiem rusam po kojom ir ėmė rusiškai prašyt: „Ne streliajte ich! (Nešaudykit jų!)“. Vienas ją kaip stūmė, ji ir parkrito ant žemės. Rusas sako: „Ctož, ty banditov žaleješj? (Ko tu banditų gailiesi?)“. O kaimynė mums rėkte rėkia: „Sakykit, sakykit, kur jis yra!“ Aš, tarpdury išgirdęs tą jos šauksmą, prižadėjau, kad pasakysiu. Tada mus sulaikė. Tas, kuris rašė, vėl grįžo prie stalo, bet, kadangi ten buvo tokia siena, vienas iš mus variusių įrėmė durtuvą man į veidą, aš traukiuos, pasitraukiau prie pat sienos, toliau nebėra kur. Prirėmė jis mane ir šaukia: „Ach ty, bandit!“ Man tuomet buvo šešiolika metų.

Tam, kuris gąsdino prirėmęs, — aš jį ir šiandien pažinčiau, — be abejo, buvo apmaudu, kad negalėjo „bandito“ nudobti. Kadangi mes jau buvom pasmerkti, mus vedė į lauką, liepė namus padegti, mus lauke sušaudyt, o dabar, kai aš jau viską žadu pasakyt, — pasikeičia situacija.

Visos tiesas aš, žinoma, nepasakiau, tik pasakiau, kad brolis žuvęs ir kur žuvęs, o palaidotas ten, kur žuvęs. Jie viską užsirašė ir pareiškė:

— Seserį pasiliekam, niekur neišleisim, o tu bėk į Kavarską ir atnešk pažymą, kad vienas brolis nušautas, kitas prisiregistravęs.

Aš jau norėjau bėgti, bet kažkas mane lyg sulaikė, ir pradėjau eit iš lėto. Tik vėliau kaimynė pasakė: kai aš ėjau, jie tarėsi — gal nušaut šitą banditą, ir viskas. Kai aš nuo jų atsitolinau ir mane jau užstojo rugiai, tada tik pasileidau bėgte. Kaimiečiai, matę mane bėgant, sakė, kad veide — nė lašo kraujo, visas baltas kaip drobė, aiškiai matyt, kad labai išgąsdintas.

Kavarske NKVD viršininkas Poliakovas man tokios pažymos neišdavė, tik pasityčiojo: „Mes nežinom, ar nušautas, ar nenušautas, o jei registravosi, tegu patys keliauja į Veprius ir ten sužinos“. Aš pasakiau, kad sudegins mūsų namus, mus sušaudys, o jie: „Et, kas mums svarbu, kad jus ten degins ar šaudys...“

Einu pėsčias į Veprius. Sumušiau kojas, nes basam per žvyrą reikėjo eit. Sutikau Vidiškiuose grįžtančias iš Veprių motiną ir seserį. Papasakojau, kas atsitiko: į namus jos nebevažiavo, pernakvojom pas pusseserę Vidiškiuose ir, kitą dieną grįžę į namus, kareivių jau neberadom.

Netrukus areštavo ir brolį Kazį, kuris buvo išsiųstas į Veprius. Reikalavo, kad atiduotų ginklą.

Dažnai namuose darydavo kratas skrebai su enkavedistais ir vis ką nors pavogdavo. Sykį net džiūstančius baltinius nuo karties nukabino.

Atėjo ta lemtingoji 1948 m. gegužės 22-oji. Aš namuose nebuvau, bet namiškiai pasakojo, kad apie antrą valandą nakties kažkas pasibaladojo į duris, ir, kai atidarė, suėjo į vidų ginkluoti „svečiai“, kurie pirmiausia paklausė, ar nėra banditų. Tarp skrebų buvo vienas gerai pažįstamas mamai — Budreika Motiejus, iš to paties Budrių kaimo. Mama į jį dar vardu kreipėsi, paklausė, ką mums darys, ar sušaudys. Budreika jai pasakė: „Čia ne mano reikalas“. Iš pradžių jie padarė kratą ir liepė ruoštis. Pasiimt daiktų leido tik vienai mamai, o visus kitus laikė prie sienos sustatę. Motina labai išsigando, matydama, 110 kad kitus šeimos narius taip smarkiai saugo, niekur neišleidžia. Išleido tik su griežta priežiūra brolį pakinkyt arklio. Basus, ką ėmusius, ko neėmusius, motiną, brolį Kazimierą, seseris — Bronę, Kazimierą, Palmyrą, Petrutę ir sesers Kazimieros sūnelį pusantrų metukų nuvežė į Janušavos dvarą netoli Kavarsko, kiek palaikę — į Kupiškį. Čia sudarė ešeloną ir išgabeno į Krasnojarsko kraštą. Tik viena sesuo liko Piktagalio kaime, kadangi jos vyras išėjo į frontą ir žuvo.

Kai mūsų šeimą vežė, aš tuo metu buvau netoli Traupio, Palepeikių vienkiemy, už Mickūniškių kaimo, pas Žemaitį (du jo sūnūs žuvo miške, iš jų vienas — kartu su mano broliu). Statėm gyvenamąjį namą, todėl jie manęs nesurado. Sužinojęs, kad šeima jau ištremta, mečiau darbą. Per atsitiktinumą trečią dieną suėjau su partizanais ir papasakojau, kokia padėtis: šeimą ištrėmė, noriu stot į būrį.

Iš pradžių man liepė pasirinkt slapyvardį. Vieni siūlo Narsutį, kiti Drąsutį, treti vėl kažkokį. Aš sakau, kad geriausiai gal tiktų Bėda. Jie pradėjo juoktis ir klaust, kodėl taip. Aš pasakiau, kad turiu „bėdą“ — atėjau su niežais, čia juos visus galiu užkrėsti, — tai koks gi tada kitas galėtų būt slapyvardis tinkamesnis, jei ne Bėda? Karklo žmona man tuoj atnešė beržo tošies deguto ir liepė juo teptis, šitaip aš nuo tų niežų ir išsigydžiau.

Taip ir tapau Ąžuolo — Antano Jagėlos — partizanų būrio kovotoju. Jagėla (kilęs iš Repšėnų) buvo vadinamas Butegeidžio kuopos vadu, — toks ir antspaudas buvo naudojamas būrio dokumentams. Būrys slėpėsi Repšėnų miške. Tuo metu jame jau nedaug buvo likę partizanų: Aleksas Velanis-Tigras (kilęs nuo Anykščių), ne vietinis, bet buvo laikomas repšėniečiu; Jonas Dagelis-Gintaras (kilęs iš Kirmėlių kaimo, tik nežinau, kokiam valsčiui jis priklausė); Juozas Šilaika-Švedrys (kilęs iš Repšėnų), žuvo 1949 m. per išdavystę, kautynių metu apsuptas; Antanas Blauzdys-Konkurentas (iš Alukėnų k.), žuvo išduotas žinomo provokatoriaus netoli Alukėnų pas Keraitį; Sima-nonis Anicetas-Sigitas, 1949 m. rugpjūčio 27 d. Troškūnų miške per kautynes sužeistas ir be sąmonės paimtas gyvas; Jonas Darelė-Dieduška, kilęs iš Budrių kaimo, Kavarsko valsčiaus (po Ąžuolo išdavystės jis savanoriškai išvažiavo pas šeimą į Sibirą ir staigiai mirė neaiškiom aplinkybėm); Jonas Butkus-Karklas; Simonas Dailidėnas-Vėtykle iš Alukėnų (pas mus vasarą stovyklaudavo atėjęs iš Kuprio būrio kartu su Konkurentu); Liuda-Kuosa; vėliau skrebai ir enkavedistai paėmė ją gyvą.

Kai aš atėjau į būrį, partizanai buvo ginkluoti nelabai gerais ginklais, nes, tikėdamiesi susirėmimų, jie pasiimdavo geresnius ginklus, o jei žūdavo, tuos ginklus pasiimdavo priešai. Taigi gerų ginklų, ypač mūsų kovų pabaigoj, mums labai trūko. Šoviniai nebuvo didelė problema, tik tiek, kad ne visi iš jų buvo garantuoti.

Artimiausias mums buvo rajonas, kuriame veikė Žaibas. Mūsiškiai nueidavo Panevėžio link — į Žaliąją girią, pas mus ateidavo kupiškėnai nuo Andrioniškio. Mes priklausėm Algimanto apygardai, Šarūno — Slučkos Antano rinktinei. Slučkų buvo keli broliai. Iš jų vienas — Stasys — legalizavosi. Man matant ir girdint, sykį į mišką atsinešė partizanai laišką, nežinia iš kur jį gavę, ir perskaitė. Tai buvo kreipimasis į partizanus, rašytas Šarūno brolio Stasio: eikite, legalizuokitės, nieko nebus, nieko nesulauksit ir t. t. Kai susitikom su pačiu Šarūnu, Ąžuolas jam papasakojo apie tą jo brolio laišką — kad pats išėjo iš miško, legalizavosi ir kviečia kitus. Šarūnas pasakė taip:

— Jūs stenkitės su juo dabar nesusitikt, o aš pats dar žiūrėsiu...

Kiek man žinoma, Šarūnas ir Montė — Starkus Antanas laikėsi kartu. 1949 m. Šimonyse per išdavystes enkavedistai sunaikino bunkerį po bunkerio. Algimanto apygardai buvo suduoti stiprūs smūgiai, tais pačiais metais paėmė gyvą Velanį Aleksą-Tigrą, 1949 m. prieš Velanio paėmimą gyvą sučiupo sužeistą Anicetą Simanonį-Sigitą. Jis laikėsi tvirtai (nieko neišdavė), nors jį labai kankino. Montės dėka šiandien aš jums visa tai ir pasakoju, kitaip manęs jau nebebūtų gyvo.

1948 m. vasarą Repšėnų miškelyje mes patekom į apsupimą. Man tai buvo pirmas toks apsupimas. Kadangi turėjau dokumentus, aš pas Aleksiūną kirtau rugius. Vakare į stovyklą grįžau pavargęs. Ryte pajutau, kad man spyrė į padus, ir šokau iš miego visu smarkumu. Mūsų taip buvo sutarta: jeigu pavojus, kalbėt nėra kada, — spiria į padus, o tu jau turi žinot, kad reikia skubiai keltis, nes kažkas atsitiko.

Atsikėlęs žiūriu: palapines vyrai ardo, laužą gesina. Išgirdau kalbant, kad miškelis apsuptas rusų. Tai spėjo mums pranešt eigulys, kuris kada nori vaikštinėjo po mišką, kadangi ten jo valdos. Mes, išardę palapinę, pasitraukėm netoli, į labai tankų eglynėlį. Iš viso mūsų buvo 16 vyrų. Daugiausia Ąžuolo būrio, bet buvo atėję dar ir keletas svečių. Ąžuolas buvo be galo drąsus, tiesiog pavydėtinai šaltų nervų vyras. Jis ir sako:

— Sugulam tankiai žiedu tarp labai tankių eglučių. Nešaudykit tol, kol jie mūsų nepamatys.

Mes pasiruošėm. Girdim, žeme šliaužia, šlama „palatkos“. Staiga sustoja, girdėt šnabždesys: „Padaždi: zdiesj što to nejasno! (Palauk: čia kažkas neaišku!)“. Nematėm jų, o jie mūsų. Tik prašlamėjo. Taip ir likom nepastebėti. Laukiam toliau. Kartkartėm vis pasigirsta šūviai, gal ten jų kokie nors sutartiniai ženklai. Supratom, miškelis apsuptas, išeiti jau niekur negalime.

Laikas eina. Dabar, kaip šiandien pamenu, Liuda-Kuosa, Albinas Milčiukas-Tigras (jis buvo svečias nuo Anykščių) ir dar du, kurių pavardžių nebeprisimenu, išsiėmė kortas, pasitiesė brezentą ir sako: „Dabar palošim“. Aš nustebau, kad tarp lošėjų ir šita mergina kerta sau atsisėdus krūmuose. Kiek palošęs Tigras atsistojo, paėmė į rankas „dešimtšūvį“, šokinėja ant žemės ir vis kalba: „Na, suduosim! Na, suduosim!“ Man tai buvo toks pirmas, neįsivaizduojamas „krikštas“, todėl aš ir galvoju: na, ką tu, žmogau, suduosi... Visas miškelis apsuptas, šimtai enkavedistų, mašinos kaukia, aplink visur šliaužioja, o jis šokinėja sau patenkintas ir džiaugiasi: suduosim. Matyt, aš nieko neišmanau. Gal tikrai suduosim? Pagaliau įsiviešpatavo tyla... Vadas Ąžuolas sako: „Gal kas norite su manim į žvalgybą — čia po miškelį pasidairyt?“ Į žvalgybą pasisiūlė kupiškėnas svečias. Jie išeina į biržę, kur auga vien žemi krūmai, kiti — kiek aukštesni, ir pamato, kad priešais ateina vorelė kareivių. Ąžuolas sako: „Palaukim, iki jie prieis visai arti“. O tas kupiškėnas peša Ąžuolą už drabužių ir tarmiškai sako: „Bakim! Bakim!“ Jie ne bėgo, bet palengva pasitraukė ir grįžo prie mūsų. Kadangi jau taip, Ąžuolas sako: „Aš vienas eisiu į žvalgybą“. Ir išėjo. Išėjo vienas per miškelį į palaukę, o čia jam nuo kaimo pusės žmogus parodė ženklą, kad iš miško lįst negalima. Turiu pasakyti, kad aplinkiniai žmonės saugojo mus ir buvo pasiruošę kiekvieną minutę perspėt.

Pareina Ąžuolas ir sako:

— Miško košimas šiandien pasibaigęs, bet miškas apsuptas. Visur ant linijų radau primėtyta nuorūkų. Ryt čia bus sutrauktos dar didesnės rusų pajėgos, taigi iš šito miško šiandien turime žūtbūt išeiti.

Grįžtam į stovyklą, susirenkam viską, ką buvom palikę, pasiimam iš slėptuvės maisto, užkandam ir laukiam vakaro. Tik pradėjus temti, pajudėjom į priekį.

Vietiniai puikiai žino, kad Traupio link, prie Pusbačkių kaimo, pamiškėj, yra tokia brasta, tiksliau sakant, toks krūmų iškyšulys, kuris jungiasi su mišku ir visiškai apsemtas vandens. Vyrai nutarė, kad į palaukę reiktų išeit šituo vandeniu, bet 16 žmonių... Einame labai atsargiai. Išėjom į pamiškę, visi sugulėm, o mėnesiena tokia aiški, viskas kaip ant delno. Švedrys, eigulio sūnus, ir Konkurentas dviese nutaria nueit į artimiausią sodybą ir sužinot, ar kur nors arti nėra pasalos, o mes visi sugulę laukiam. Jie prieina prie vienos sodybos, pasibeldžia tyliai į langą ir šeimininko klausia, ar nėra kur arti rusų. Šitas sako: „Vyrai, rusai mūsų klojime“. Rusai, matydami, kad pamiškėj pasipylė pulkas vyrų ir visi sugulė, o atėjo tik du, pabijojo ir mūsų nelietė.

Tada mes laimingai ištrūkom iš to miško. Ąžuolo pranašystė išsipildė, rytojaus dieną rusai sutraukė didžiules pajėgas ir košė mišką jau kareivis prie kareivio. Jeigu būtume pasilikę, mums būtų buvę riesta.

Paskui sklido kalbos, kad tai būta išdavystės. Iš Kavarsko miestelio kažkoks žmogus ieškojo ryšių susitikt su partizanais, ir Ąžuolas, kaip jutau, šito miškelio pakrašty su juo buvo susitikęs ir kalbėjosi. Matyt, tas žmogus prašėsi priimamas į būrį, ir dėl to, pamenu, Konkurentas dar pasakė: ,,Ąžuolai, kaip tu tokį visai nežinomą žmogų pasikvietei į susitikimą ten, kur mes gyvenam?“

1949 m. rugpjūčio 15 d. per ryšininkus sužinom, kad į Troškūnų mišką, į susitikimą, ateina partizanai Kastantas — Tamkevičius nuo Viešintų, Vairas — Magila, Vėtra, Montė — Starkus Antanas, Rūgštymas — Kubilius, kilęs nuo Dabužių. Vienu žodžiu, mūsų buvo iš viso 15 su atėjusiais. Mūsiškiai: mano žmona Gedžiūnaitė Malvina, aš, Velanis-Tigras, Simanavičius Anicetas-Sigitas, Blauzdys Antanas-Konkurentas, Šilaika-Švedrys, Butkus-Karklas.

Mūsų bunkeris buvo Pusbačkių kaime pas Radvilas. Nueinam į susitikimą, praleidžiam vieną dieną Troškūnų miške, visai pakrašty, prie gyvenvietės. Kiek pasitarę, jau norėjom skirstytis, bet tuometinis būrio vadas Tigras užtikrino, kad čia visai saugu ir galime dar pabūti. Jie dar nuėjo į pirtį, išsimaudė. O mes (Simanonis, aš ir Šilaika) buvom iš vakaro užėję pas Šiaučiūną, jis varė „samago-ną“. Sėdim, šnekamės, aišku, į vakarą mes jau garsiau šnekučiavomės; girdim, kažkas atvažiuoja ratais. Žiūrim, kaimynas iš mūsų kaimo, Ginietis Kazys. Aš labai nustebau ir klausiu jo:

—    Tai kaip čia dabar atsiradai?

Jis sako:

—    Arklys, va, patraukė čia, aš ir pasiklydau, tų keliukų daug per pievas.

Aš jį palydėjau, paaiškinau, kaip išvažiuot. Pasirodo, jo sūnus Silvestras, buvęs miške, paskui registravosi. Tėvas parvažiavęs sūnui papasakojo, kokioj vietoj matęs partizanus.

Tą patį vakarą ateina stribai ir Silvestrą areštuoja. Koks čia ryšys, aš net negaliu paaiškint. Išeidamas jis pasakė: „Daugiau Lietuvos aš jau nematysiu...“

Kitą rytą, kai buvo supamas tas miškas ir vietovė, iš Mackeliškių kaimo važiavo žmogus vilnų karšti. Tuo metu pro šalį ėjo rusai, o tarp jų buvo žmogus su kauke. Ar laimei, ar nelaimei — kaukė nukrito, ir tas žmogus pažino Ginietj Silvestrą. Vakare po kautynių žmonės matė, kaip Silvestras iš miestelio sugrįžo girtas.

Ginietis buvo mūsų kaimynas, dar ir slėptuvėj pas mus yra sėdėjęs. Po tų kautynių aš pasiunčiau žmogų pas Silvestrą, kad pakviestų pasišnekėt. Aš ir nežinojau, kad čia yra koks ryšys su tuo žmogum.

Kai paprašiau pašaukt Silvestrą, mane perspėjo, kad jis taigi mus ir išdavė. Tada atsisakiau to susitikimo. Man pasakojo, kad Silvestras buvo perspėjęs žmoną: jei kas naktį belstųsi, jokiu būdu neatidaryti durų, kol jis nebus prižadintas.

Šiuo metu jis jau miręs, bet aš manau, kad tai jo darbas, jo išdavystė buvo! Vėliau kaimo gyventojai pasakojo, kad jis slapstydavęsis. Jei „kolchoze“ koks susirinkimas, tai Ginietis atsisėsdavo arba ant grindų, arba kampe, tik ne prie lango, kad niekas jo nepastebėtų.

Mūšis vyko 1949 m. rugpjūčio 17 dieną šitokiom aplinkybėm. Švedrys su kitu partizanu buvo išėjęs į kaimą, o mes likom miške, laikinoj stovykloj. Anksti ryte jie parėjo ir sakėsi nieko nematę ir niekas jiems netrukdęs.

Tą vakarą aplink mišką visur buvo girdėt kažkoks gaudesys. Tigras ir sako: „Tai čia nieko... Traktoriai ūžia“. Enkavedistai gal Švedrį su tuo kitu partizanu ir matė, bet, matyt, specialiai nelietė, leido jiems ramiai grįžti. Bet kai tiedu grįžo į stovyklą, labai greitai prasidėjo susišaudymas.

Parėjęs Švedrys dar man pasakė: „Žinai, Bėda, tu pasaugok truputį, aš eisiu pamiegot“, — ir atsigulė.

Rytas toks tykus, iš planšetės išsiėmiau popieriaus lapuką ir, sakau, parašysiu eilėraštį. Iš Tigro planšetės savavališkai pasiėmiau „Belomor“, užsirūkiau ir girdžiu, kad iš vidurio miško kažkas atatraška, o kitoj pusėj buvo visai pakraštys. Visi miega. Pagalvojau, kad šernai eina iš naktinės medžioklės, nes dažnai taip būdavo. Aš jau nieko neberašau ir ramus sau stebiu, kada tie šernai išlįs. Girdžiu, treška, bet labai plačiai. Prisipažinsiu, jeigu ne svečiai, aš nebūčiau ir dėmesio kreipęs, bet, kadangi buvo svečių, reikėjo parodyt budrumą, kad sargyba — ne šiaip sau! Jaučiu, šernai jau visai nebetoli. Tada pribėgu, vienam— į koją, kitam — į koją, tuojau visi susikėlė. Montė pažiūrėjo, kiek valandų, ir sukomandavo išsiskleist. Staigiai užėmė pozicijas, o Švedrys tiek įmigęs, kad negalima jo prižadint. Mano žmona jį net už plaukų trūktelėjo, o jis vis tiek krenta, ir viskas. Aš tada stvėriau jo „dešimtšūvį“... Padėtis buvo tokia: aš su „dešimtšūviu“ ir beveik be šovinių, o jis su šoviniais ir be „dešimtšūvio“ liko. Supratau, jei prižadint negalima, vadinasi, ir ginklo negalima palikti. Žiūrėsim, kaip čia bus.

Mano žmona pirmoji pamatė rusą, kuris visokiais „matais“ susikeikė, išvadino mus banditais ir suriko: „Stoj!“ Mūsiškių buvo penkiolika. Vyrai turėjo kelis kulkosvaidžius, keletą „dešimtšūviu“, automatų, miškas sugriaudė šimtais perkūnų.

Mes jau iš vakaro buvome sutarę, ką darysim, kadangi ūžimą tai girdėjom. Aš žmonai sakiau, kad ji neatsiliktų nuo manęs, o dabar žiūriu — žmona, Vairas ir Karklas nuėję jau apie 70 metrų. Vytis juos beprasmiška, nes žinau: jei tik pakilsiu, iš karto nukirs, ugnis pliekia be perstojo. Matau, kad stovykloje aš likau vienas, pamačiau, kaip Vėtra (svečias nuo Viešintų ar Šimonių) krito, kojos tik pakilo aukštyn. Nežinau, ką daryt. Šliaužiu į pakraštį — negerai, ten garantuotai laukia pasala, aš turiu tik „dešimtuką“ su visa apkaba ir parabelį su trim apkabom, be to, dar smarkiai gripavau, turėjau karščio. Šliauždamas pamečiau granatą, uždusau, kadangi aukšta temperatūra, sveikatos nėr. Pašliaužiau kokį 100 metrų ir supratau, kad viskas, toliau nei šliaužt, nei bėgt negaliu. O rusai jau siaučia stovyklą. Iš jų pusės girdėti tik šaudymas ir šlykščiausi keiksmai, bet jie manęs nemato. Tada aš atsistojau, užsitaisiau „dešimtšūvį“ ir laukiu. Vis tiek mirti reiks: kai tik pamatysiu pirmuosius rusus, iš karto duosiu ugnies, mesiu „dešimtšūvį“, o su parabeliu bandysiu manevruot po mišką, kad tik nepaimtų gyvo.

Prisidėjau „dešimtšūvį“ prie peties ir laukiu. Antai pirmasis jau pasirodė, bet miške tokia padėtis: iš toliau pamatai, o kai prieina arčiau, krūmai užstoja, ir jau nieko nebematai. Todėl laukiu, kad visai arti prieitų. Priėjo, norėjau šauti, bet kažkodėl suvirpėjo pirštas, ir neiššoviau. Prisileidau dar arčiau — išlenda pats Švedrys. Vilkėjo jis iš lietuviškos milinės pasiūtom kelnėm, švarku ir tokia pat kepure. Žiūriu, ateina Konkurentas ir Montė, ateina Sigitas — Simanonis.

Aš Švedriui atiduodu „dešimtšūvį“ ir sakau: „Tu esi laimingas žmogus, per akimirką būčiau nupylęs, ir ne vieną...“ Jis paima tą šautuvą, nieko nesako, ir mes dabar jau tikrai žinome, kad esam apsupti, reikia kuo skubiau iš šitų Piktagalio pievų trauktis ir pasiekt netoliese esantį vieškeliuką. Jeigu neprieisim vieškeliuko, žūsime.

Atėjom prie vieškeliuko, atsigręžiam — jau kareiviai čia pat, ant kulnų lipa. Jie aiškiai mus mato, bet kažkodėl nešauna ir varo mus link vieškeliuko, o jis apstotas, užlipsi „ant vamzdžių“ — ir viskas. Eidami prie vieškeliuko, išgirdom smarkią kulkosvaidžių ir automatų ugnį, supratom, kad „vaišina“ tuos, kurie atskirai nubėgo: mano žmoną, Vairą ir Karklą. Kai priėjom visai arti prie vieškeliuko, Montė sukomandavo: „Pirmyn! Kas kaip įmanot, laužiamės per vieškeliuką!“

Mes sugulėm prieš ruošdamiesi lemiamam žingsniui. Rusai taip duoda, kad net šakos nuo medžių krenta. Kaip tyčia Švedriui „prisvyla“ dešimtšūvis, o jis buvo visai šalia manęs. Aš nieko daugiau neturiu, tik parabelį. Vieną kartą iš jo iššoviau, o Svedrys man sako: „Nešaudyk, jei nematai, paskui neliks kuo pačiam nusišaut“. Daugiau ir nešoviau. Žiūriu, šliaužia atgal, ir aš su juo. Kiek pašliaužęs, jis greit koja atmušė spyną, pasitaisė — ir vėl pirmyn, ir aš su juo. Mes visai greta. Tik staiga aš grįžt, žiūriu, jis guli aukštielninkas, šautuvo buožė numušta, iš krūtinės veržiasi kraujas.

Montei per galvą kliuvo kaip botagu, tai jam iš veido tik kraujas ir toks skystimas sunkiasi. Montė pasakė: „Atgal“. Kai atsitraukiam, nebešaudo. Tik miške baisus aliarmas, rėkauja, šaudo, matyt, jų taip jau buvo sutarta. Žiūrime, nėra Sigito, ėmėm jį šaukti. Pašaukėm, pašaukėm garsiai vardu ir slapyvardžiu, bet nieks neatsiliepė.

Ką daryti? Supratom, kito išsigelbėjimo nėra, būtinai reikia pereit vieškeliuką. Aš paaiškinau, kad čia netoli žinau tokią vietą, yra bala, daug eglučių, tankiai suaugusių, pasiūliau bandyti ten eiti, gal ir pereisim.

Išėjom į tokią pliką aikštelę, reikia pereit kalnelį, paskui eglutės, tiltas, bet mes patenkam į kryžminę ugnį. Laimei, Konkurentas pastebėjo gulinčius užsimaskavusius enkavedistus. Jis tik mostelėjo ranka, ir visi kritom ant žemės. Čia ir pradėjo genėti Tiek duoda, kad net žemė aplinkui dulka. Apsigręžėm ir šliaužiam atgal. Žiūriu, likau paskutinis, jėgos visai apleido; nutariau nusišaut. Parabelį visą laiką rankoj turėjau, prisidėjau prie smilkinio — jau spausiu, bet dar pakėliau akis, matau, už kokių 5 metrų kairėj pusėj šliaužia Montė. Man dar kilo mintis, kad manęs gal nepaliks sužeisto, bet reikia bandyt. O kalneliukas jau baigiasi, sukaupęs jėgas, jį peršliaužiau, po tokia eglute susirinkom, visi basi, be kepurių, tik aš kepurės nepamečiau, bet batus išmėtėm visi. Kai tik nuo kelio pasitrankėm, šaudymas nutilo, bet mums juk vis tiek reikia veržtis, kitos išeities nėra.

Nuo tos minutės, kai išbėgom iš stovyklos, praėjo pustrečios valandos. Montė pykšėdamas užtaisinėjo kulkosvaidį „Brno“, bet į mus nieks nebešaudo. Jis ir sako: „Šoviniai baigiasi, arba nusišaukim čia po šita eglute, arba žūtbūt eikim per vieškelį“. Minčiai nusišaut nepritariau aš pats pirmas, o Konkurentas (raguviškis Antanas Blauzdys) sako: „Niekai, Bėda“. Kad niekai, tai šliaužiam prie vieškeliuko. Dar visai neprišliaužus, Konkurentas iš „dešimtšūvio“ paleido seriją ton pusėn. To ir tereikėjo. Enkavedistai tuojau pat atsiliepė. O Montė atsistojo stačias ir — ugnies! Mat, kai stovi stačias, aišku, iš kur dūmuoja, jis ten ir pila, o aš žiūriu, kur slėnis gilesnis, tik laviruoju kaip fotoreporteris. Žiūriu, Montė metėsi į šalį, klupo ant vieno kelio, manau, jau viskas, bet žiūriu, atsiklaupęs ant vieno kelio, traukia toliau. Tik kryptį pakeitė ir šūvius leidžia pavieniui. Paskui pasakė: „Gana, šitie daugiau nebešaudys... Dabar visi greitai prie vieškeliuko ir visi kartu šokim. Jeigu peršoksim vienas, tai kitų nebepraleis. Kas žūsim, tai žūsim, kas liksim gyvi, tai gyvi“.

Taip mes visi kartu per tą vieškeliuką peršokom ir kritom kitoj pusėj. Tik tada pasigirdo kulkosvaidžių papliūpos, bet jos mums buvo nebepavojingos. Atsikėlėm ir, eidami tolyn (Rūgštymas — Kubilius, Konkurentas — Blauzdys, Montė — Starkus ir aš — Bėda), pasidalijom į keturias dalis vienintelį obuolį.

O Tigras ir kiti puolė į priešingą pusę, jiem nespėjo pastot kelio, ir jie išėjo be jokių kautynių.

Mes išsimušėm į didelį mišką, bet čia — jo pakraštys, ir dar yra aikštė, o toliau — vieškeliukas. Reikia pereit šitą aikštę, ir greitai pereit, juk rusai žino, kad mes iš „žiedo“ ištrūkom, dabar čia gali užkirst kelią. Montė daro burtą: paima keturis degtukus, vieną perlaužia, padaro trumpą — kas ištrauks trumpąjį, turės eit per tą aikštę. Aš mačiau, kaip jis sudėjo tuos degtukus. Man pirmam davė traukti, aš maniau ilgą ištrauksiąs, bet ištraukiau trumpiausią. Tada liepė nusijuost diržą, ginklą — kišenėn ir pirmyn. O ką darysi? Dabar jau viskas... Gresia mirtis, ir vadas neturi teisės pasiųst nė vieno; tada teko griebtis burtų. Kodėl liepė nusiimt diržą? Suprantama, pamatę civiliniais drabužiais, gal nešaus, gal pasakys iš pradžių „Stoj“, tuo metu parkrisi, o jie pridengs ugnimi, kad dar galėtum atsitraukti. Visiems į aikštę negalima išeit.

Nueinu iki pat aikštės vidurio — nieko, dar toliau — niekio, prieinu kitą aikštės pakraštį, jau tekinas bėgu ir girdžiu — jie irgi iš paskos, rėkdami „Valio“, bėga ir krenta, keliasi, bėga ir vėl krenta, ir vėl keliasi, ir šitaip — iki pat kito aikštės galo. Nuėjom prie Dabužių, ten apsistojom. Montė ir sako: „Jie dabar valys mišką ir vėl lips ant kulnų. O ką mes darysim? Šovinių beveik nėra. Reikia vėl veržtis atgal pro juos, ir vėl į gilumą“.

Bet rusai nebesirodė. Iki vakaro prasėdėjom, pavakary Montė sako: „Ot, kad čia būtų šovinių. Mašinos grįžta atgal, aš jiems kaip užvažiuočiau...“ Dar bandėm siųst ryšininką, bet jis šovinių irgi niekur negavo. Taip ir baigėsi tos kautynės.

Vėliau sužinojom, kad Butkų Joną paėmė gyvą, bet jis vis tiek žuvo, taip pat žuvo ir Švedrys, Sigitą (Simanonį Anicetą) paėmė gyvą.

Malvina Kadžionienė

Kada tie rusai mane (pastebėjo už medžio ir sušuko „Stoj“, matau, Jonas Butkus nubėgo, Vairas, tada iš paskos ir aš. Tik šakos byra, kai šukuoja iš kulkosvaidžių. Paskui šaudymas lyg aprimo, einam visi, jau beveik išėjom į pamiškę, o čia — aikštė. Žiūrime pro žiūronus, nieko iš priekio nematyt, bet girdime kažką atšnekant iš paskos. Manėm, kad mūsiškiai. Tik atsisukome, žiūrim — rusai jau visai čia pat. Na, ir ėmė pliekti. Kol perlėkėm tą aikštę, taip šaudė, taip šaudė, kad, rodėsi, net žemė dreba. Pirma manęs bėgo Karklas, aš už jo, o Vairas puolė į kairę, arčiau krūmų. Aš tik pamačiau, kaip staigiai Karklas krito. Man bėgant pro šalį, jis tik pasakė: „Paimk mano ginklą ir Zosei [žmonai — M. K.] pasakyk...“ O aikštėj taip duoda, kad, regis, dar žingsnį žengsi — ir tiesiai ant kulnų... Įbėgau į miškelį, nusikračiau batus ir išgirdau šūvį. Atsigręžusi pamačiau, kad Karklas nusišovė. Pasirodo, jis dar buvo gyvas — mirė pakeliui į Anykščius. Žodžiu, vienas liko sužeistas, kitas nubėgo į šalį, o aš pasileidau į pamiškę. Greit nusivilkau drabužius ir nuėjau visai netoliese pas Šeštoką, į Repšėnų kaimą. Man jie įdavė į rankas krepšį, ir einu sau melioracijos grioviu, o čia virš miškelio vis lėktuvas sukasi.

Kadangi buvo rasa, mano pėdos rusus nuvedė tiesiai pas Šeštoką, bet pas jį rado daugiau žmonių. Ten buvo pieno supirkimo punktas, tai šunys pametė pėdas. Rusai darė labai griežtą kratą, visą šieną išnešė iš daržinės. O aš nubėgau į tą kaimą, kur buvo mūsų bunkeris, ir pasakiau, kad miške liko vienas sužeistas. Jei kas iš mūsiškių atbėgtų, tegu nelenda į bunkerį, sužeistasis gali neišlaikyt ir kankinamas užrodyt rusus. Ryšininkas mane nuvedė į Pusbačkių kaimą pas Griecką ir paslėpė klojime, aukštai palėpėj šiauduose. Paprašiau, kad nuvažiuotų į miestelį pažiūrėt, ką atvežė iš nušautų. Grįžę pasakė, kad atvežė Šilaiką, o kadangi tie, su kuriais aš bėgau, dar buvo gyvi, juos vežė į Anykščius. Girdėjau, kad tardymo metu Simanonį-Sigitą labai smarkiai kankino.

Jonas Kadžionis

Darelė Jonas, 1941 m. rusams bėgant iš Lietuvos, buvo vienas iš aktyviausių sukilimo dalyvių. Kiek teko girdėt, jis vietinius rusų aktyvistus savo ranka šaudydavęs. Ar taip buvo, ar ne, negaliu tvirtint. Ąžuolą — Jagėlą Antaną ir šitą Darelę-Diedušką kartu pagavo besitraukiantys vokiečiai. Jagėla buvo pristatytas prie gyvulių, kuriuos vokiečiai grobė ir varė iš Lietuvos. Darelė mokėjo vokiškai ir tapo jų vertėju. Vokiečiai jam davė arklį, kur reikėdavo, jis nujodavo. Galų gale atėjo toks metas, kai jiems reikėjo išsiskirt...

Kai 1949 m. aš išėjau į mišką, sykį atsitiktinai užėjęs pas savo kaimo gyventoją, sužinojau, kad šitas Darelė, kuris buvo laikomas pabėgusiu su vokiečiais, yra namie, — išsikasęs bunkerį, slapstosi, o jo šeima ištremta į Sibirą. Manęs prašo pagalbos, kad pasikalbėčiau su Jagėla, ar tas negalėtų Darelės priimt į būrį. Kada aš pranešiau apie tai Jagėlai, jis man papasakojo tokį atsitikimą. Sykį atjoja Darelė arkliu, o jis, Jagėla, stovi prie aptvaro, kur laikomi vokiečių konfiskuoti iš žmonių gyvuliai. Darelė ir sako:

—    Antanai, atkelk vartus!

O Jagėla atsakąs:

—    Taigi tu ne toks jau didelis ponas esi, gali nulipt nuo arklio ir atsikelt,— ir jam tų vartų neatkėlė. Tada Darelė nulipo nuo arklio, atsikėlė vartus ir pasakė:

—    Mes išsiskiriam. Sudiev. Bet atmink, šito, kad tu man neatkėlei vartų, aš tau nedovanosiu.

Supratau, kad Darelė — be galo kerštingas žmogus. Jagėla sako: „Gal ir nereiktų jo priimt, bet jis gi buvęs Lietuvos laikų savanoris, 1941 m. Lietuvos tautinio sukilimo aktyvistas. Be to, šeima išvežta, kaip dabar žmqgų šitokioj bėdoj paliks?“ Jis atsiveda Darelę į būrį. Ilgai sėdėjęs duobėj, apžėlęs barzda, išbalęs, be galo suvargęs...

Nors barzdą nusiskuto, bet tas nuovargis veide taip ir liko įsirėžęs.

Prisimenu dar vieną atsitikimą. Kartą trys partizanai, drauge pasiėmę ir šitą Darelę, kažkur išėjo, partizaniškai šnekant — mažais reikaliukais, kažko parsinešt, ir miške užtiko žmogų, bevarantį „samagoną“. Truputį paragavo.

Raguvos link, į tą pusę nuo Troškūnų, užeina pas vienus gyventojus. Ten gyveno motina su dukra. Pas tą dukrą lankėsi kažkoks vyriškis iš Raguvos. Jie tikriausiai mylėjosi ar šiaip draugavo. Užėję vyrai ir klausia: „Kas toks esi? Iš kur?“ Jis sako: „Iš Raguvos“. Vyrai pradeda juokaut: „A, jeigu tu iš Raguvos, tai turbūt netikęs žmogus esi. Ką čia dabar su tavim daryt?“ O žmogui juokai menki. Mergina klausosi ir nesupranta „juokų“. Ji išbėga į lauką, puola prie Darelės, kuris buvo pastatytas sargyboj, ir, matydama, kad tai vyresnio amžiaus žmogus, prašo:

—    Pagelbėkit, kad nenušautų mano mylimo, aš kuo galėdama tau atsilyginsiu už tai.

Darelė pažada sutvarkyti reikalą, o atsilyginimui — meta šautuvą ir puola prie jos... Vadinasi, iš anksto paims „atlyginimą“, o po to atliks, ką pažadėjo.

Kiek pajuokavę, vyrai žiūri — niekur Darelės nematyt.

—    Kur tas senis? — sunerimsta.

Išeina laukan ir mato tokį vaizdą: šautuvas pastatytas kažkur kampe, o Darelė merginą vaikosi apie svirną. Vyrai sušunka jam:

—    Ei, klausyk! Ką tu ten darai?

Darelė atsipeikėja kaip iš miego. Baisus nemalonumas, geri žmonės, ir toks dalykas... Vyrai Darelę sugėdina, atsiprašo ir išeina.

Pakeliui į bunkerį Darelė prašo vyrų nepasakyt Ąžuolui, kad jis taip pasielgęs. Vyrai pažadėjo nepasakyt.

Grįžta jie visi į stovyklą, pasideda ginklus, ir tiedu partizanai neištvėrę, Darelei girdint, ėmė viską ir papasakojo Ąžuolui. Ąžuolas klausė, klausė. „Gerai, — sako, — pasiruoškite, einam pas tuos žmones“.

Pasiima Darelę ir septyniese išeina aiškintis. Nueina, bet tos merginos neranda, randa tik jos motiną, kuri tiek tepasakė: „Dukra man daug nepasakojo, bet padaryti tai jai nieko nepadarė“. Apsisuko visi ir išėjo. O Šauksmas lyg pagąsdindamas, lyg pasityčiodamas Darelei ir sako:

—    Žinai ką, Dieduška? Už tokius dalykus po velėna vietos sočiai.

Darelė, kaip senyvo amžiaus, vorelėje eina paskutinis ir vis tai atsilieka po truputį, tai vėl pasiveja. Netoli stovyklos jis atsisėda ant žemės, o visi kiti sueina į stovyklą. Po kurio laiko pasigendam Darelės. Vyrai nuėjo ieškot, bet neberado nei sėdinčio, nei gulinčio. Vadinasi, pabėgo. O jeigu pabėgo, reikia greitai kelt stovyklą į kitą vietą, nes tokie atvejai dažniausiai baigiasi išdavyste. Šitaip mes tam pačiam miške persikėlėme Troškūnų link. Vieta labai bloga, šlapia, visą laiką braidom vandeny, bet ką daryt? Greitosiomis radom, reikia ir tenkintis.

Kartą mudu su Ąžuolu ateinam į mano gimtą kaimą Piktagalį ir naktį susitinkam jaunuolį Girnį Povilą iš Peniankų kaimo. Jis pasako, kad jų klojime guli girtas Darelė. Gavę tokią žinią, tekini bėgam per laukus į to Gir-nio sodybą. Pirmiausia įeinam į kambarį. Šeimininkas sako, kad jis tikrai ten yra, ir dar priduria, kad labai blogai elgiasi, pasigėręs gąsdina žmones, bando prievartaut moteris. Nueinam į klojimą, savininkas atidaro duris, pasišviečiam, žiūrim — guli Darelė. Jagėla tuoj prie jo, paima ginklą (naganą turėjo), pasiveda toliau ir sako:

—    Ko tu čia durniuoji? Kokius čia šposus kreti? Mes ištyrėm, nieko tu nepadarei. Kodėl šitaip elgies? Ko vaikščioji vienas atsiskyręs?

Darelė net nušvito.

—    Broliukai! Koks aš dabar laimingas!

Ąžuolas buvo geraširdis žmogus, paduoda jam naganą ir sako:

—    Eime kartu.

O Darelė:

—    Vyručiai, aš dar butelį turiu. Gal išgerkim po lašelį, va čia, užėję pas žmogų?    ’

Užeinam pas tą šeimininką, visi po truputį išgeriam ir išeinam. O aš Ąžuolui ir sakau:

—    Žmogus man padovanojo tokį gerą švarką, už perpetinės buvau užsikišęs ir, kai bėgau, Cemolonsko Juozo kieme (Piktagalio kaime) jį pamečiau. Tikriausiai rasčiau, jeigu dabar sugrįžtume.

Sugrįžtame pas tą ūkininką. Cemolonsko žmona buvo kilusi iš Repšėnų, to paties Jagėlos kaimynė. Tikrai randu tą švarką. Ąžuolas pasiūlo užeit pas Cemolonskus. Užeinam, šeimininkas tuoj padėjo šviežios žuvies, dar po stikliuką išgėrėm. Kelias tolimas, tai Ąžuolas sako: „Mes jau ir žygiuosim“. Aš Ąžuolą gundau, kad gal nebeikim šiandien į namus, ant šiaudų permiegosim. Ąžuolas sutiko ir liepė mudviem su Dieduška eit ant šiaudų, o jis pasišnekėsiąs ir netrukus ateisiąs. Mes abu išeinam. Kadangi kaimas pažįstamas, aš viską žinau, kas kur, ir einu pirmas. Prieinam prie klojimo, darau duris o jis eina truputį į šoną nuo durų. Aš supratau, kad „savas reikalėlis“. Užlipau ant šiaudų, guliu ir laukiu. Netrukus ateina Ąžuolas ir klausia: „Kur jūs?“ Aš sakau, kad čia. „O kur Dieduška?“ Dieduškos nėra. Ąžuolas sako: „Tikriausiai vėl pabėgo“. Kad ir pabėgo, mes vis tiek ryžomės likti čia per naktį. Pabūnam per naktį, per dieną ir kitą vakarą išeinam. Grįždami į stovyklą, tam pačiam kaime susitinkam tokį jaunuolį, jis sako: „Darelė pas mus sėdi girtas“. Sakau, einam, Ąžuolai, pasiimsim mes jį. Ąžuolas, kiek pagalvojęs, sako:

— Na, kas čia dabar lakstys dėl jo, pats ateis...

Grįžtam į mišką, ir stovyklą vyrai nutaria atkelt į seną vietą. Persikeliam ir gyvenam. Ateina ruduo, artėja ir žiema. Man Ąžuolas pasiūlo per žiemą kur nors prisiglaust ar įsidarbint, kadangi aš turiu dokumentus, o pavasarį — vėl miškan. Aš lyg ir nenorėjau išeit, bet čia dar Velanis Aleksas patarė: „Jeigu aš galėčiau, nors ir akmenis skaldyčiau, bet mums išeities nebėra, mes dokumentų tai neturim“. Jie man surankioja truputį pinigų, maisto įdeda, ir aš išeinu. Nueinu pas žmones ir ten sužinau, kad Darelė vėl plėšiasi pas moteris ir kažkur girtas yra pasakęs, kad jam vienintelė išeitis — legalizuotis. Grįžęs atgal į mišką, viską persakiau, ką žmonės girdėjo iš Darelės lūpų. Nieks manim netiki: „Kur jis dabar legalizuosis, pats vietinius ruskelius šaudė savo ranka, dabar jų vaikai visi į stribus išėję. Bobų kalbų klausai. Kaip važiavai, taip ir važiuok“. Aš tą naktį dar pernakvojau pas juos, o jau pirmas sniegas kristi pradėjo. Ryte atsisveikinau su vyrais, man taip liūdna išeit. Beržų kaladžių stovykloj pripjauta ir pristatyta, vėjas tik švilpia tarp jų. Aš visiems duodu ranką, jaučiu, kad man ašaros iš akių ritasi, bet neiti negaliu. Jeigu jau pažadėjau, nebetinka elgtis vaikiškai. Aš dar pasižiūrėjau į besikūrenantį laužą vidury stovyklos, į vyrus, aplink jį sustojusius, ir išėjau. Nuvažiavau už Anykščių į vieną vietelę, paskui persimečiau į Panevėžį, iš ten — į Biržus.

Aš miline apsirengęs, žymu, kad diržą nešiodavau. Biržų autobusų stoty prieina kažkokia moteris, pažiūrėjo į mane, pažiūrėjo ir klausia:

—    Ar ne iš miško tik būsit?

Aš sakau lyg ir juokais:

—    Aišku, iš miško.

—    Taigi aš ir matau... tokia apranga. Tai gal mano sūnų galėtumėte tenai priimt?

Aš jau noriu nuo jos kaip nors atsiplėšt, nes nežinau, kur ir kokie čia miškai. Sakau, čia reikia su viršininkais kalbėtis, aš — eilinis darbininkas, tik tiek, kad dirbu miške.

Taip nieko nepešęs ir vėl grįžtu į Panevėžį. Sužinau, kad ten, kur aš stačiau namus, Palepeikių kaime prie Traupio, to žmogaus vienas sūnus žuvo su mano broliu, o kitą sugavo skrebai, nusivežė į Raguvą, ir jis, iš ten pabėgęs, slapstosi. Aš panorau su juo susitikt. Nieko nelaukęs, maunu į Palepeikius.

Autobuso nebuvo, šiaip pakeleivingos mašinos važiuodavo. Raguvoj išlipa moteris nešasi ryšulius. Aš pasisiūliau juos panešt. Klausiu, iš kur ji važiuojanti. O moteris sako:

—    Vyras Panevėžy sėdi kalėjime, aš vežiau jam maisto.

Ir ji manęs klausia, kur einu, aš sakau, kad į Traupį.

O ji man sako:

—    Čia labai neramu, gal naktį nebeikit.

Aš pasidomiu, kas ten taip neramu.

—    Va čia, Troškūnų miške, buvo išdavystė. Jagėla išdavė kažką...

Matau, kad ji painioja. Kai pasakė apie Jagėlą, aš iš karto supratau, kad čia ne Jagėla išdavė, nujaučiu, kas įgalėjo išduot. O ji dar priduria:

—    Ten juos iššaudė, dabar čia kasdien važinėja rusai, krato.

Moteriškė paklausė, kur aš dirbu, pasakiau, kad Panevėžio dramos teatre rūbų sargu. Tada aš jos paprašiau, ar nepriimtų manęs pernakvot, bet ji atsisakė. O man jau blogai. Kaip žmonės sako: „Vagie, kepurė dega!“ Nei pirmyn, nei atgal.

Taip aš sužinojau, kad Darelė išdavė Ąžuolo būrį. Kaip jis išdavė?

Pagal Jagėlos nusakymą, Darelė atėjo pas Levandavičienę, gyvenančią pamiškėj, Papartynės kaime. Atėjo anksti ryte ir klausia:

—    Ar vyrai tebėra čia?

Ji atsakė nežinanti, o Darelė tik vandenį geria ir išeidamas sako:

—    Tai dabar aš juos išgąsdinsiu...

Po kokių dešimties minučių pasigirdo šūviai. Darelė nuvedė į stovyklą rusus. Jis dar iš seniau jautė, kur Ąžuolas gulėdavo. Taigi Ąžuolas buvo nušautas net nepajudėjęs. Krito taip pat Gintaras — Dagelis Jonas, buvo nušauta (tik ne iš karto) Danutė Dovydėnaitė, kilusi nuo Subačiaus. Sužeista ji dar bandė bėgti, bet netoli krūmuose parkrito.

Apie Antaną Jagėlą-Ąžuolą galiu pasakyti, kad žmogus buvo be galo drąsus ir labai neišdidus. Kaip pavyzdį norėčiau prisiminti tokį dalyką.

Vieną sykį jis pamatė, kad kiauras mano batas ir sako: „Klausyk! Tu nusiauk šitą batą ir duok čia...“ Nusiaviau, jis paėmė, susiuvo, sulopė, padavė: „Še, apsiauk!“

Be to, jis buvo nuoširdžiai tikintis žmogus, visada kalbėdavo rožančių, ypač sekmadieniais. Aš dar pamenu šiuos jo žodžius: „Marija, tu amžiais globoji žaliųjų rūtų ir senų pakelėse rymančių smūtkelių šalį, tu neapleisk jos ir dabar, kai ji, suklupusi sunkiame Golgotos vieškelyje, neša sunkią priespaudos dalią, kada jos skruostais rieda sūrios ašaros ir kraujas...“ Visos maldos aš nebeprisimenu, tik maždaug tiek liko mano atmintyje.

Žmonės Ąžuolą be galo mylėjo. Kai sužinodavo, kad jis ateis su savo vyrais, takelius kiemuose išibarstydavo smėliu ir ant stalo pastatydavo gėlių puokštę. Jis buvo laibai paprastas, jokios didybės neturėjo. Ir kartu — nepaprastas žmogus.

Žuvus Ąžuolui, būrio vadovavimą perėmė Tigras Velanis. Sis turėjo kitokių bruožų, mėgo lyg ir pasigirti. Galiu pateikt vieną pavyzdį.

Kartą jis sako šitaip: „Jeigu apsuptų ar iškiltų pavojus, kai nebėra galimybės gintis, reikia pasiduot gyvam. Ne dėl to, kad ką nors išduotum, bet todėl, — ir pabrėžia,— kad Kristus iškentėjo, tai ir mes galime iškentėt“. Na, pasirodo, Kristus tai iškentėjo, betgi jis, Tigras, neiškentėjo. Aš jo nė kiek už tai nesmerkiu, kadangi žmogaus jėgos ribotos. Galiu pasakyt, kad jam buvo būdingas išvėpimas, kaimiškai tariant. Jis nešiojosi su savim partizanų organizacijos LLKS narių sąrašą, kuriame buvo pažymėti tik slapyvardžiai. Tos organizacijos nariams buvo išduodami pažymėjimai. Jei kas nors tokį pažymėjimą parodo, tai aišku, kad čia žmogus, tikrai prijaučiantis partizanams. Bet Velanis išdavinėjo tuos pažymėjimus labai laisvai. Jeigu jam žmogus patiko, jei kas nors jį pagerbė, priėmė nuoširdžiai, tai šlept — ir išdavė tokį pažymėjimą: „Tu organizacijos narys, saugok jį, ateityje tau bus garbė“. Buvo net ir tokių, kurie šitą lapelį pasiėmė net nežinodami, ką jis reiškia, kas už tai gresia. Vėliau ne vienas tik dėl to turėjo sėdėt kalėjime, be reikalo nukentėjo. Nes juk prijaučiantis ir geras žmogus — tai yra vienas dalykas, o kad jis tos organizacijos narys — visai kas kita. Ir kai Velanį paėmė gyvą ir rado šitą sąrašą, pavardes iš jo „iškalė“ per kančias, — žmogus neišlaikė. Kad jis būtų buvęs išdavikas, tai šito jau, gink Dieve, tikrai negalima jam primesti. Mes nežinome ir savo stiprybės: jeigu pradėtų laužyt kaulus, gal mes irgi lygiai taip pat pasielgtume. Todėl ir labai bijodavom pasiduoti gyvi, kadangi už save nesi garantuotas. Vieną kartą tas pats žmogus gali išlaikyt, o kitą — ne.

1949 m. lapkričio 1 dieną, per Visus šventuosius, Tumėjos vienkiemyje ūkininko Kauniečio Antano sodyboj buvo rastas bunkeris, ir labai įtartinom aplinkybėm. Apie tai galėtų pasakyt jų sūnūs Petras ir Stasys. Jie abu buvo suimti ir teisti. Petras miręs, o Stasys tebegyvena Tumėjos vienkiemyje. Labai doras žmogus, geras lietuvis.

Pas jų kaimyną Balčiūną sekmadienio ryte užėjo septyni stribai ir leitenantas. Leitenantas pasiliko pas Balčiūną, o stribai atėjo pas Kauniečius, kurie gyveno visai pamiškėj. Stribai čia labai ramiai jautėsi. Po kurio laiko iš Balčiūno atėjęs leitenantas tuojau šoko reikalaut iš Kauniečio: „Parodyk, kur bunkeris!“ Dabar peršasi mintis: jeigu skrebai būtų žinoję, kad čia yra bunkeris, tai šešiese atėję nebūtų taip laisvai jautęsi. Be to, jokiu būdu nebūtų atėję šeši ar septyni į pamiškę. Bet vis dėlto bunkerio ieškojo kaip tik toj vietoj, kur jis ir buvo, ir surado.

Bunkeryje slėpėsi tik vienas Velanis-Tigras. Jis pasidavė gyvas ir dar pasakė: „Ja vinovat“ (Aš kaltas), kadangi mokėjo rusų kalbą ir lietuviškai kalbėdavo su akcentu.

Velanis sėdėjo Intos lageriuose. Ten kartu su juo buvo ir tie patys Kauniečiai, bet jam jokių priekaištų nedarė, nes suprato, kad ką pasakė — tik per kančias, nors iš esmės ne viską ir pasakė. Keraičio Jono tai tikrai neišdavė.

Būdamas lageryje, jis dar man vieną laišką parašė, bet aš jam neatsakiau. Gal ir nelabai gerai padariau, bet jaučiau šiokią tokią skriaudą.

Mes kiekvienas turime ir gerų, ir blogų savybių. Mudviejų santykiai per daug malonūs nebuvo, nors jis labai manimi pasitikėdavo ir įvairių paslapčių pasakydavo. Aš tas visas paslaptis išlaikiau, neprasitariau nė žmonai, nors abu partizanai, abu miške buvome.

Velanis buvo teistas 25 metams. Vėliau buvo atvažiavęs į Lietuvą, Keraitį aplankė. Tragiškai žuvo, važiuodamas motociklu.

Kada 1949 m. Tigrą paėmė gyvą, dvi savaitės po jo arešto praėjo ramiai, o po dviejų savaičių enkavedistai puolė visais frontais. Prasidėjo žmonių areštai, pasalos. Kratė visur. Mes tuo metu buvom prisiglaudę Maželių kaime pas Karvelį. Karvelis ateina ir pasakoja, kad kaime garnizonas krečia vienkiemius. Mes klausiam: „Tai kaip dabar bus?“ O jis sako: „Šitaip va. Jeigu neras, tai tvarka, o jeigu ras... tai irgi tvarka“, — ir nusišypsojo.

Laimė, mūsų nerado. Tada mes pasiėmėm maisto, butelį vandens ir išėjom į Penionių dvarą. Prie to dvaro — mūsų gimtasis kaimas Piktagalys. Prie dvaro gyveno mano sesuo, kurios vyras išėjo į frontą ir ten žuvo. Dvaras ir visi takeliai man buvo laibai gerai žinomi. Nakties metu su žmona nueinam prie dvaro tvartų. Tie tvartai buvo dideli, o juose ne tik gyvuliai, bet ir pašaras sukrautas, įlendam pro langelį į vidų, tamsu, nieko nematyt. Pabuvom iki aušros, o kai pradėjo aušt, užlipom ant avižų prėslo ir įlindom po sija į susigulėjusio prėslo vietą. Dvare gyveno ginkluoti MTS prižiūrėtojai, mes atėjom jiems tiesiai į rankas, bet jeigu nepamatys, tai saugumas garantuotas. Buvo sutarta, kad naktį ryšininkas atneš maisto. Kai visai praaušo, aš ryžausi išlįst ir pasidairyt. Dairausi, tik virst — ir atsidaro staiga durys. Manęs tai nemato, bet įbėgo šuo, o jam iš paskos — būrys vaikų. Dėl vaikų aš dar galėčiau įlįst atgal, bet dėl šunies — negaliu net pajudėt. Pajus šlamant, pradės loti, tada tai jau viskas. O vaikai vieni mažesni, kiti didesni; jie atėjo, matyt, pašerti gyvulių. Aš guliu ir tyliu, o šuo, matau, bėga, kabinasi kojom vis į viršų, prisikasa prie manęs, o aš guliu, žiūriu į jį, jis — į mane. Prikišo snukį visai man prie nosies ir uosto. Aš tyliai jam — „čššš“. Kaip šoko jis nuo manęs atgal! O vaikai, girdžiu sako: „Matai, jis vėl katę užpuolė“. Manau, čia tai gerai, bet jeigu jie lips žiūrėti, tai ras neblogą „katiną“... Vaikai ėmė šaukti ant šuns, išvijo jį pro duris. Tuo viskas ir baigėsi.

Kadangi sutarta, laukiame ateinant žmogaus. Nei vieną parą neateina, nei kitą. Tai buvo moteris, Karvelienė iš Penionių kaimo vienkiemio. Supratom, kad rimtas pavojus. Kiek pasėdėję ant to prėslo, mes jau sužinojom visą gyvulių šėrimo tvarką. Kai šėrėjai išeina, mes laisvai vaikščiojam po vidų, žiūrime per plyšius ir stebim apylinkę. Matome tik, kad rusų kariuomenė važinėja aplinkui. Tiesa, kai lipom ant prėslo, butelis su vandeniu iškrito iš kišenės į lauko pusę, jį vaikai rado ir pasiėmė.

Jau ir penkios dienos praėjo, o tos moters kaip nėra, taip nėra. Tai ką dabar daryti? Nutariau nueit pas seserį. Medžių linija beveik su dvaro sodu jungiasi, ten dar toks nedidelis tarpelis, manau — kaip nors prasmuksiu. Parabelį rankon, basas, nors jau ruduo, pašalę, bet sniego dar nebuvo. Kaip lapė pro langą išlindau, tiesiai per sodą, iš sodo išėjęs pasižiūrėjau pasilenkęs — nieko nematyt. Dar kiek paėjėjęs priėjau prie sesers sodybos, atsistojau palei langą ir pabeldžiau. Pribėga prie lango sesuo, tik už galvos susiėmė, pamačiusi mane: „Brolau, bėk kuo greičiau, čia rusai siaučia dieną naktį. Greičiau bėk!“ Daugiau ir neteko su ja pakalbėt. Bėgu atgal nieko nelaukęs. Grįžtu, vėl tariamės, ką daryt, taip ir badu gi numirsime. Šeštą parą einu į Narbutų kaimą pas pažįstamą žmogų. Tas net išsižioja: „Dievuliau! Ar tu pas mus gyveni?“ Sakau, ne, aš ne pas jus gyvenu. Sako: „Čia rusai ir rusai... Kai tik sutemsta, ir rusai“. Paprašau gert. Šeimininkė pasiūlė pieno, aš paprašiau tik vandens ir greitosiomis ko nors užvalgyt. Žmonės visai įgąsdinti, šunys, girdėt, jau loja. Šeimininkė atnešė du butelius vandens, terbą su maistu, ir aš — atgal...

Pareinu, parsinešu tą terbą, šituos du butelius. Vandenį išgėrėm, o gerti dar labiau noriu. Ką daryt? Prisiminiau, kad čia pat netoliese kūdra. Kai tik sutemo, paėmiau aulinį batą, per kelią — ir prie kūdros. Batą paneriu, tasai tik kun kun kun kun, kol prisisemia, ir tas garsas jau net baisus, atrodo, tuoj išduos. Prisisėmiau, parsinešiau, ir geriam. Nors ir iš bato aulo, bet gert vis tiek skanu.

Septintą parą atėjo ir Karvelienė. Atnešė sriubos. Sakom: „Ponia brangi, mes vos badu nenumirėm“. O ji: „Niekaip išeit iš namų negalėjau, apgulti keliai ir takeliai, visur pasalos, rusai kas vakarą. Šiandien jau nebemačiau, sakau, reikia eit, jūs gi numirsit badu“. Ateiti tai gali, bet kaip eidama neši maistą, o dar sriubą? Jeigu nutvers — viskas.

Pagyvenę apie mėnesį, nusprendėm išeit kitur, kadangi čia jau ilgiau nebegalima buvo pasilikt, sąlygos labai blogos. Juk net gamtinius reikalus reikėjo atlikinėti čia pat, šiauduose.

Budrių kaime gyveno mano dėdė Kalibatas. Sutarėm pas jį nueit. Šalimais Budrių ežeras, o prie ežero nedidelis pušynėlis. Iš pradžių einant lyg ir tamsoka buvo, bet greit išlindo iš už debesų mėnulis ir taip užšvietė, kad eit toliau buvo rizikinga. Pasukom į tą pušynėlį ir stovime. Šalta. Jau gruodžio mėnuo. Stovim ir svarstom, ką daryt. Pas dėdę irgi pavojinga, juk visi žino, kad tai mano dėdė. Gali būti dar ir pasala, nes rusai mūsų ieško kaip paskutinių mohikanų.

Pušynėlio pakraštyje gyvena Strioga, jo klojimas beveik pušynėlyje. Mes stovim ir nežinom, ar dabar eit, ar neit į tą klojimą, ir tuo metu kaip virto kulkosvaidis! Pasirodo, klojime pasalavo rusai, o vienas iš jų, matyt, neatsargiai su kulkosvaidžiu ar lipo, ar kaip, kad tasai tik sutarškėjo ir nukrito ant žemės. Tik paukščiai pakilo iš pušų viršūnių, o mes pamatėm, kad esame visai greta su rusais. Toliau niekur nebėjom, iki ryto išsėdėjom pušynėlyje, o kai pradėjo aušti, atsargiai nusėlinom į kitą vienkiemį, per pavartę įlindom, įsikasėm į šiaudus ir tūnom.

1950 m. žiemą prieš grabnyčias abu su žmona, nebeturėdami, kur glaustis, per naktį išsikasėm bunkerį Raščiagalio kaime (Kavarsko valsčiuje), valdiškoj jaujoj — linaminėje, toj vietoj, kur eina arkliai. Kasėm, kasėm, bet nespėjom padaryt landos, nes išaušo. Tas žmogus, kuris prižiūrėdavo linaminę, bent galėjo pasakyt žmonėms, kad tą dieną ji bus remontuojama arba yra sugedusi. Kadangi landos nėra, jis ir sako: „Lįskit į ardą tarp linų“. Mes įlindom. Atvažiuoja žmonės, o linaminė nekūrenta. Klausia jo:

—    Ką čia padarei?

O jis jiems meluoja:

—    Aš gi jums sakiau, kad sugedusi.

—    Kaip? Kada gi tu mums sakei? Kurk linaminę, ir viskas!

Jeigu užkurs, mes turim išeit, negi išbūsim tenai. Taip pasiginčiję, žmonės išvažiavo...

Jaujos prižiūrėtojas kažkur buvo radęs šautuvą ir šaudęs iš jo. Apie tai kažkas pranešė enkavedistams. O mes tuo metu jau buvom įsitaisę landą ir tam bunkery gyvenom.

Atėjo enkavedistai, pastatė prie sienos tą jaujos prižiūrėtoją ir pareikalavo atiduot ginklą. Jis dar kiek gynėsi, iš tikrųjų to ginklo jau nebeturėjo, bet jie pagrasino:

—    Jeigu neatiduodi, mes tavo linaminę išversim ir rasim.

Mes sėdim bunkeryje ir girdim: kažkas ant viršaus dunda. Ateina tas žmogus vakare ir sako:

—    Ar žinot, kas buvo?

—    Nežinom.

Pasirodo, atėjo rusai į jaują, visur vartė, badė, ieškojo ginklo. Kad būtų badę stačiai, gal būtų ir mus radę, bet badė tik spalių krūvų paviršių. Kitą dieną enkavedistai vėl atėjo į tą jaują. Po trijų dienų kratymo pasakė:

—    Jeigu per tris dienas neatneši ginklo, išversim visus spalius, visus akmenis ir ginklą būtinai rasim. Per tris dienas privalai jį mums pristatyti.

Ką dabar daryt? Laukti ten jau nebegalima, o išeit neturime kur. Čia aplink visi mums prijaučiantys žmonės buvo Velanio išduoti, kitiems įvaryta didelė baimė, be to, dar pasitikėjimas sulaužytas. Rėmė, saugojo, dabar išdavė...

Prieš auštant išėjom iš to bunkerio. Nueinam pas vieną tokį netoliese gyvenantį. Žmonės labai išsigandę, pasakoja, kad čia kažkur rado partizanus, besislapstančius šiene, sušaudė, o žmones, juos priglaudusius, išvežė į Sibirą. Jie mums sako:

—    Eikit į daržinę, ji nerakinta, ten dar yra šieno, užlipkit ir galite būt. Jeigu kokia nelaimė, mes neatsakom, kadangi nerakinta.

Mes ir nuėjom į tą daržinę. Tai buvo vasario 2 diena. Sulindom į palėpę. Jau išaušus, girdime, kažkas ateina. Niekas nieko nekalba, tik šlepsi ir peša šieną.

Mes bijom net pakrutėt.

Greit viskas aptilo, o po kiek laiko ateina šeimininkas ir sako: „Jūs nieko negirdėjot? Rusai kratė visur. Daržinėj badė durtuvais. Pasirodo, Žaibo vyrai iš „kolchozo“ sandėlio išsivežė nemažai grūdų, tai dabar rusai jų ir ieško. Paėmę grūdų pavyzdžius išsivežė. Jeigu jau atitiks kieno nors, atvažiuos vėl, vers viską aukštyn kojom, iki atras“. Suprantama, partizanai sandėlių neturi, kažkur pas žmones iškaišiojo tuos grūdus...

Kitą sykį rusai nebeatvažiavo, bet ilgiau čia būti negalima, nes jie apylinkėje visur siaučia, o žmonės bijo...

Mes išeinam, nors eit neturime kur, bet gyvam kapų tai nėra... Naktis šalta, mėnulis taip ryškiai šviečia. Einam į žmonos gimtąjį Garbėnų kaimą. Priėjom pamiškę, šunys loja. Pasiklausėm pasiklausėm, nė kaip išlįst iš miško. O nuojauta tokia, kad kažkas darosi kaime. Nutarėm eiti kur nors kitur. Nuėjom tolokai, iki Miškinių kaimo. Pas žmogų vakaruška! Dainuoja, šūkauja. Mes į tokį mažą miškeliuką netoliese įėjom ir klausomės. Girdim, vienas kitą tildo:

—    Nešauk, nešauk, kareivius prišauksi.

O mums nelabai ramu, kada apie kareivius kalba. Kai tik jaunimas išėjo, mes greit į tą sodybą, sueinam į vidų, o šeimininkai sako:

—    Vakare leido raketas. Rusų tikrai yra.

Žiemos metas, visur balta, visur pėdos lieka. Todėl šeimininkų dukros ir prašau:

—    Albinute, tu išeik, pasargybuok, kol mes pašnekėsim. Jeigu pamatysi ką nors ateinant, gal dar spėsime pasislėpt.

Ji, truputį pabuvusi, sugrįžta. Aš jos vėl prašau, kad dar pabūtų, bet ji sako: „Man labai šalta, aš basa“. Matote, kaip žmonės gyveno. Kad ir turi kokį apavą, bet visiems neužtenka. Jei vienas apsiavė, tai kitas liko basas...

Klausiam šeimininką: „Ar arklį turit?“ Sako: „Turim“. — „Tada kinkyk, ir važiuojam“.

Pakinko šeimininkas kumelaitę. Vidurnaktį arba po vidurnakčio važiuoti, mes suprantam, labai pavojinga. Šeimininkui aš ir sakau: „Dainuokim, Juozai“. Na, ir vaidinam girtus, šaukiam, kiek tiktai gerklė išneša, tik arklį paraginam, ir vėl — su didžiausiu triukšmu. Žinojom, kad taip važiuoja namo girti vakarušnikai. Rusai šitokiems nesirodys, nes reikėtų sulaikyt, o tada žmonės paskleis gandą po kaimus.

Taip mes grįžtam į tą patį mišką, iš kurio išėjom, prie Garbėnų kaimo. Prieš rytą pakilo toks rūkas, tokia migla, kad jau šviesu, o nieko nematyt, viskas kaip dūmuose. Prieš pat aušrą įlendam pas Kulevą Vladą. Sušilę troboj užlipam ant tvarto. Pasirodo, kad iš vakaro pas pamiškės gyventoją buvo atėję rusai, prisinešė šiaudų iš klojimo, sugulė ir, kai mes beveik jau buvom priėję pamiškę, jie ten gulėjo. Jeigu būtume užsukę iš vakaro — viskas.

Dabar čia ant to tvarto būnam dieną, būnam kitą, ir vėl blogai. Mums praneša, kad atvažiavo kareiviai, mašinos čia kažkur netoliese sustojusios. Mums dar paruošė vakarienės, bet ir valgyt nebesinori... Matom, kad žmogus labai bijo, ką gi, vėl reikia eit, nors tikrai nėra kur.

Nueinam pas Daniūną tam pačiam kaime. Žmonės labai geri, nuoširdūs. Pasiūlo mums ant krosnies. Užlipam, pašylam, o tada — į klojimą. Tenai išsipešam gilų urvą ir būnam. Po kiek laiko ateina šeimininkas ir sako: „Ar galima pasakyt kaimynui, kad jūs pas mane esate? Labai geras žmogus. Ateitų, pasišnekėtumėt“. Kodėl, sakau, dėl mūsų — tai galima, kadangi mes čia pabūsim ir išeisim, o jums?.. Na, pasako jis tam kaimynui, ir ateina toks aukštas pagyvenęs vyras Pupelis Edvardas (tada jis dar nevedęs buvo). Mandagiai pasikalbam. Sako: „Aš prašyčiau jus, gal ateitumėt nušauti kiaulę?“ Mes, sakau, galėtume tai padaryti, bet parabelio balsas didelis, nelabai norėtume garsintis. Kai taip, tada jis mus kviečia sekmadienį į vaišes. Žodžiu, kol dar neišaušę, kad mes užeitume pas jį. Jie dviese gyvena su seserim. Aš jam ir sakau:

— Labai ačiū, Edvardai, kad kviečiat, bet dabar žiema, jeigu kas... Kur tada dėsimės?

Jis mus ramina:

— Jeigu bus reikalas, rasime ir kur įlįst.

Nueinam, būnam pas jį, atrodo, visur viskas saugu, bet kažkodėl baisu ir neramu. Su partizanais jie turėjo šiokį tokį ryšį, bet visai netoli miestelis. Paskui lyg ir tas nerimas praėjo. Iš bažnyčios grįžo jo sesuo, pasakė, kad į Garbėnų kaimą pas vieną žmogų turi užvažiuoti Žaibo būrio partizanai. Aš parašiau laišką ir paprašiau, kad nuneštų „žaibiečiams“, ir mes susitiksim. Šeimininkas išėjo, o žmona man sako: „Va, pasižiūrėk, kas čia važiuoja?“ Žiūriu, pilnas stribokų vežimas jau čia pat, ginklai rankose, tuoj arba suks į sodybą, arba ne. Žiūrim įsitempę. Pravažiavo. Šeimininkei sakom, kad Edvardas mums minėjo, jog čia pas juos yra kur pasislėpt, dabar jau pavojus. Ji sako: „Yra slėptuvė, bet tvarte“. Reikia eit per kiemą, o iš trobos mes nebegalime niekur pajudėt. Šeimininkė ketino nunešt į tvartelį net kopėčias, kad galėtume užlipt ant lubų, bet eidama pastebėjo, kad dar viena pastotė nuo miestelio atvažiuoja. Kopėčių ji nebenunešė, o numetė vidury kiemo. Mes nebežinom, kur dėtis. Matau, papečky vištos, aš pabandžiau jas iš ten išvaryti, tai gaidys kaip puolė ant manęs, tik plunksnos pasipylė. Per langą matom — jau supa Rinkūno sodybą. Nėra kas daryt, reikia eiti miestelio link. Turėjau tokius ilgus kailinius ir buvau tik su pistoletu. Susisukau storą „bankrutkę“ iš naminės tabokos, ir, truputį prisidengdami, einam su žmona tiesiai į tą kelią, kuris veda į Taujėnus (kito kelio nebuvo). Miestelis jau čia pat, reikėtų atsigręžt ir pasižiūrėt, ar nesiveja kas, bet tuoj gi kils įtarimas. Tada vaizduoju, kad čia lyg ir vėjas man trukdo užsidegt cigaretę, nusisuku, atseit degu, ir žiūriu, ar niekas nesiveja.

Prieinam miestelį (miestelin tai neisi), o visai čia pat gyvena mums pažįstami Morkūnai (pas juos žuvo Krienienė). Užeinam, jie labai maloniai sutinka ir klausia: „Ar jūsų nepastebėjo stribai?“ Stabdyt nestabdė, matyt, neatkreipė dėmesio. „Tai būkim ramūs, pas mus stribai jaučiasi kaip namie. Mes ir siuvam jiems, ir valgydinam“.

Morkūnas sako: „Aš eisiu pasaugosiu, o jūs čia ramiai būkite kambary“. Būti tai būnam, bet ne taip jau ramiai, be to, mes nežinom, kodėl čia siaučia tie skrebai su rusais. Gal kokia išdavystė?

Kiek pakratę ir, matyt, nieko neradę, stribai grįžo atgal. Mes pavalgėm. Pradėjo jau ir temti. Morkūnai pasiūlė mums pasislėpt, kad būtų ramiau. Jų tvartas ir daržinė buvo po vienu stogu, o viršuj sukrautas šienas. Atidaro tą šieno „kamštį“, padaryta daug vietos, antklodės, šilta, gyvenam kaip rojuj. Tokie geri žmonės, rytojaus dieną maisto priruošė taip jau švariai, taip skaniai, kaip kunigams. Manau, dabar tai pagyvensim. Morkūnas sako: „Turi netrukus atvažiuot „žaibiečiai“. Ką gi, labai gerai. Laukiam kaip išganymo.

Kaip žmogus nejauti: būtume susitikę — būtume žuvę, bet kitaip buvo lemta...

Grįžta Morkūnų sūnus Algis iš mokyklos, kažkodėl beveik jau temstant, ir praneša, kad į Taujėnus atvažiavo NKVD garnizonas su ilgais durtuvais, kuriais bado prėslus. Šeimininkai sako: „Jau kai atvažiuoja garnizonas, jokių pažinčių nebėr, siaučia visur iš eilės, tuo labiau kad kaimynystėj du broliai buvo išėję į mišką. Dėl mūsų — darykite, kaip norit. Jeigu būnate, mes aukojamės, jeigu išeinat, slėptuvę užverčiam“. Supratome, kad toj slėptuvėj pasilikti pavojinga. Jau vasario mėnuo, pašaro nebedaug. Jei su durtuvais badys, gali ir rasti.

Temsta, o apsispręsti reikia labai greit. Jei atvažiavo rusai, vadinasi, naktį užgrius netikėtai. Nutarėme — išeit. Bet kurgi? Visur jau šunys loja.

Išėjom. Sekėsi, ant pasalų niekur neužšokom. Po savaitės apsistojome negyvenamoj gryčiutėj Raščiagalio kaime, maždaug už 4 km nuo Morkūnų. Gryčiukė stovėjo plyname lauke, pro ją ėjo siauras takelis. Sėdim ant tos gryčiukės ir girdim: pasipylė šūviai. Mat garnizono dalys buvo apsistojusios agitpunktuose, kadangi vyko pasiruošimai balsavimams. Žiūrim, nuo Budrių atbėga rusų kareiviai — tiesiai link mūsų gryčiukės.

Bet jon netgi nedirstelėję taip ir nubėgo tolyn pro šalį.

Pasirodo, pas Morkūną tada žuvo Krienienė-Kunigaikštytė — Adomonytė Vincė, Sinkevičius Petras-Ąžuolas,

Kapčinskas Povilas-Alijošius, Jonas Sinkevičius-Šermukšnis, o Praną Dirsę-Kraštelį — paėmė gyvą.

Į tą gryčiukę mums retkarčiais atnešdavo maisto, truputį vandens turėdavom, taip ir išsėdėjom iki pavasario. Vėliau mes joje pasidarėm slėptuvę po asla, atsinešėm iš gyventojo primusą ir kartą, virdami bulves, vos neužtroškom tam bunkery.

Tiesa, toj gryčiukėj mus prižiūrėjo Albinas Krikštaponis (pasikorė). Vėliau jis mums pareiškė, kad gal eitume plėšikaut ir nėštume jiems turtą. Supratom, kad mums čia jau nebe kas. Mes jam ir sakom: „Jūs laikote mus tik iš pasiaukojimo, o ne dėl to, kad mes jums turtą neštume“. O jis taip šiurkščiai atsakė: „Koks čia gali būti pasiaukojimas?“ Vadinasi, jeigu jam bus naudos, tik tada laikys. Tikisi iš mūsų praturtėsiąs.

Savaime aišku, nešt mes jam nieko nenešėm ir iš tos gryčiutės pasitraukėm. Jei būsime pastebėti, tai būsim ir nudėti. Toliau eit pavojinga, bet reikia padaryti taip, kad mūsų niekas nepastebėtų, niekas neįtartų. Jeigu tik įtaria per vienkiemius einant, išganymo nebėr. Gavom truputį maisto ir nutarėm įsikurti pas vieną žmogelį prie Vilpišių kaimo, ant tvarto, šeimininkui nežinant. Na, ir įsikūrėm. Dieną mes juos matom ir stebim, kaip jie gyvulius šeria, vaikštinėja po kiemą. Mes saugūs, kadangi niekas nežino, jog mes čia esam.

Kartą, kai šeimininkai, pasišėrę gyvulius, suėjo į gryčią, išlindom iš šiaudų ir sėdim sau ramiausiai. Tik girdime: kažkas per rąstus — mokt mokt, kyšt galvą (tai moteris buvo). Tada jau niekur nebesuspėjom pasislėpti. Tik girdim: „Dievuliau!“

Kiek palaukusi sako:

—    Tai pirmą kartą pas mus šitokie žmonės.

Mes ir klausiam:

—    Tai ar jūs laimingi, ar nelaimingi, kad pas jus šitokie žmonės?

—    Tai, žinoma, laimingi, — atsako moteris. — Tai gal galima šeimininkui pasakyt?

—    Tai būtinai !

Ateina šeimininkas ir sako:

—    Kaip jums linksma, kai pamatot žmogų!..

Jie tikriausiai įsivaizdavo, kad miškiniai sėdi urve, apžėlę barzdom, ir žmonių niekada nemato, o kai pamato, tuoj tą žmogų suvalgo.

Pirmas įspūdis toks, kad jie patenkinti mumis. Atneša valgyt, klausia:

—    Kur jūs būsite?

Mes sakom:

—    Norėtume būt kambary.

—    Bet į kambarį gali žmogus koks užeit...

—    Ką gi, mums gerai bus ir čia, — sakom.

Supratom, kad jie imasi kažkokios diplomatijos. Pasisakė žuvis gaudą Laviškio ežere. Mes žadam čia būti apie dvi savaites. Jie pradeda nešt šaltą maistą, ir labai mažai. Aiškiai matyt, kad tai daroma specialiai. Mes neiškenčiam:

—    Šeimininkas svečius tikriausiai nelabai myli...

—    O kodėl gi? — pasidomi jis.

—    Pirmiausia todėl, kad maistas labai šaltas. Mes ko nors ypatingo nereikalaujam, — to paties, ką ir jūs valgot. Kadangi šaltai sėdim, o dar šaltas maistas, tai mums jau labai šalta.

Kiek pasimuistė:

—    Nieko neturim.

—    Na, o pašildyti tai galit?

Paskui pašildydavo, bet duodavo labai mažai. Galų gale sakom:

—    Mes greit išeisim, bet norime žuvies, jeigu jūs ten gaudo!..

Aiškinam jiems, kad mes atsitiktinai ėjom pro šalį ir užsukom pas juos, bet dabar dar negalime išeit, nes naktimis labai šviesi mėnesiena. Dieną juk neisi... Na, ir vieną rytą šeimininkas pasako, kad supjaustyti visi tinklai, matyt, kažkoks piktadarys... Supratom — perša mintį, kad be tinklo žuvies nebus, tai galime jau eit.

Bet jam taip manevruojant, įvyksta kitas dalykas.

Pavasaris, „kolchoze“ dvesia gyvuliai iš bado, valdžia sugalvoja ieškot pas žmones pašaro ir rastą šieną konfiskuoja. Pora skrebų, ginkluotas fermos vedėjas važinėja po kiemus, darydami kratas. Matom, kad blogai, o išeit negalime, nes diena, čia pat — miestelis. Ką gi, kaip jau bus, taip. Bet kratytojai į šitą sodybą neužvažiuoja. Mes dar bijom, kad šeimininkas naktį nepraneštų rusams, nes matom, kad jis nori mus išgyvendint.

Kada tie visi kratytojai pravažiavo, aš jam ir sakau:

—    Mes išeisim, ilgiau čia nebenorim būti, bet tik tada, kai labiau apsiniauks.

Vieną dieną debesų žvynai pradėjo kauptis ant dangaus. Ateina linksmas šeimininkas, atneša ryšulėlyje kiaušinių, lašinukų ir sako:

—    Žuvies tai nepagavau, bet kada eisite pro šalį, gal vasarą, būtinai užeikit.

Ką gi, atsisveikinom. Vakare išeinam. O eiti nėra kur. Visur labai sekama, nes rusai jau buvo numatę skrebus išnaikinti. Reikėjo tai išnaudot ir žūtbūt viską užgniaužt.

Užeinam į Vilpišių (ar Kaspariškių) kaimelį netoli Taujėnų, — pas Baltaduonį Alfonsą. Čia gyveno dar ir jo sesuo Janina. Mūsų padėtis be išeities. Savam krašte — nepertraukiamas sekimas, svetimam krašte — nepažįstami žmonės; pas pirmą užėjęs gali iš karto įkliūt. Baltaduonis, daugmaž žinomas žmogus, dirbo seniūnu... Labai maloniai jis mus sutinka, pavakarieniaujam. Bet per kiemelį eina kelias, čia pat langai į tą pusę. Sakom, kad nelabai norėtume būt kambary, norim į klojimą. Šeimininkas sutinka. Nueinam į klojimą, išsipešam urvelį šiene ir apsigyvenam. Sėdim, džiaugiamės: va kada pailsėsim. Šeimininkas dirba seniūnu, žmogus neįtariamas. Ką gi, sulauksim pavasario ir trauksim toliau.

Šeimininkė išvažiuoja į Taujėnus, ilgokai negrįžta. Jau ir pavakarys. Pagaliau ateina net trise, senas tėvukas, šeimininkė ir šeimininkas. Šeimininkė verkia su ašarom: „Dabar blogai. Dabar prapuolėm“. — „O kas gi yra?“ — „Taujėnuose guli ant grindinio trys partizanai, ir girdėjom, kaip stribai kalbėjo: visi dabar sulindę į šiaudus, visur iškrėsim ir visus išguldysim“. Mes sakom: „Jūs neverkit ir neraudokit. Kai tik sutems, mes ir išeinam“.

Buvo jau pavasariop, toks polaidis. Mes ir einam. Šeimininkai mus taip drąsiai palydi. Tiktai kur eiti?

Šlaitų kaime gyveno toks atsiskyrėlis Vladas, gerokai pagyvenęs, bet nevedęs. Prasidėjo lyg ir potvynis, jo namas apsemtas, be to, aplinkui dar ir grioviai pilni vandens, taigi patekt į tą namą ne taip jau paprasta. Šiaip taip su Baltaduonių pagalba mes perbrendam tą vandenį ir nueinam pas atsiskyrėlį. Vaizdas tikrai nuostabus: ant suolo sėdi senyvo amžiaus vyras, krosnyje spragsi degančios malkos, šviesos gryčioje jokios. Kaip koks raganius — sėdi ir kursto ugnį. Sakom: „Labas vakaras, mes pas jus į svečius“. Jis atsako: „Tai gerai“. Sakom: „Mes pas jus pabūsim...“ — „Tai gerai, pabūkit“. Matom, kad naujasis šeimininkas su visais mūsų pasiūlymais sutinka.

Mano žmona perėmė šeimininkės pareigas, na, ir gyvenam kaip kokie robinzonai: aplink vanduo, o mes — saloj. Žinoma, jeigu niekas nepraneš, tai niekas ir neateis, o jei kas praneštų — jokia sala nebeišgelbės.

Virš namo, šiene, taip pat pasidarėm urvelį. Čia mes pabuvom poilgiai.

Ateina Velykos. Jis ir klausia mūsų:

— Norėčiau nueit į bažnyčią. Ar man galima eit?

Mes neprieštaraujam, ir jis išeina. Tai buvo 1953 m. balandžio 7-ąją. Tų metų Velykas praleidom gana ramiai, be jokių nuotykių. Kai ant laukų baigė tirpti paskutiniai sniego kauburėliai, mes išėjom.

Glaudėmės ir pas vienus, ir pas kitus, dar pas šitą atsiskyrėlį retkarčiais sugrįždavom. Laukuose sniegas baigė tirpti, nors miške be pėdsakų dar sunku buvo vaikščiot, ten sniegas ilgiau laikėsi.

Bandėm atsiskyrėliui užsimint, ar negalėtume jo namuose pasidaryt slėptuvės, bet jis nesutiko.

Tada pačiam Garbėnų miške išsikasėm bunkerį. Čia jau buvom trise, kadangi prie mūsų dar prisidėjo vienas jaunuolis, pabėgęs iš rusų armijos — Jurkėnas Pranas nuo Dabužių. Jo slapyvardis buvo Eimutis.

Jau išsikasėm bunkerį maždaug penkiems žmonėms. Beliko vidų linais iškalt, nes per sienas vanduo žliaugia.

Visai pavakarys, saulė leidžias. Matau, žmona užmetė angą. Supratau, kad kažką pastebėjo. Ilgokai niekas neatėjo. Žmona ir Eimutis buvo lauke, o aš apkalinėjau linais sienas. Pagaliau jie mane išleido ir sako: sulaikytas jaunas vyras, lietuvis, apsirengęs rusiška karine miline, iš kalbos sprendžiant, lyg ir nenormalus, o gal tik vaidina. Paties bunkerio jis gal ir nematė, bet kad taisėm angą, tai tikrai matė.

Išlindau iš bunkerio ir matau: žmogus laiko rankose kirvį. Aš paprašiau, kad tą kirvį atiduotų. Be jokių spyriojimųsi atidavė, jį patį iškratėm, bet, nieko daugiau neradę, pasivedėm tolyn ir klausinėjam, ko jis čia dabar ieško taip vėlai. Jis sako: „Aš einu lazdynų pasikirst“. — „Tai kodėl nė vieno lazdyno neturi?“ — „Aš tokių nerandu, tokių man reikia“. — „Iš kur tu esi?“ — „Nuo Taujėnų miestelio“. — „O kodėl tu kariškais rūbais?“ — „Tarnavau kariuomenėj, susirgau, ir mane paleido“. — „Tai tu kariuomenėje buvai?“ — „Buvau“. — „Tai gal tu dar ir komjaunuolis?“ — „Komjaunuolis“. — „O kodėl tu į tą komjaunimą įstojai?“ — „Komjaunuoliams saldainių duoda“. Ir sako: „Einam pas mus“. — „O ką ten pas jus veiksim?“ — „Duosim maisto“. — „O kas mes tokie esam?“ — „Jūs partizanai“. — „Tai kaip tu, komjaunuolis, kvieti partizanus pas save? Kas dar tavo namuose?“ — „Motina, tėvas ir sesuo“. — „Tai gal ir sesuo komjaunuolė?“ — „Komjaunuolė“. — „O tu į bažnyčią eini?“ — „Einu“. — „Tai kaip tu, komjaunuolis, eini į bažnyčią?“ — „Aš ne melstis einu, o pasižiūrėt“. — „O partizanų esi kada matęs?“ — „Esu“. — „Kada?“ — „A, ten iš dvaro gyvulius varė, aš jiems dar su liktarna šviečiau“. — „Tai tu tikrai komjaunuolis?“ — „Tikrai“. — „O mes kas?“ — „Jūs — partizanai“. — „O ką partizanai daro komjaunuoliams?“ — „Nieko nedaro“. — „Kaipgi nieko nedaro? Va, ant beržo pakarsim, ir viskas“. — „Tai aš einu namo...“ — „Na, ne, — sakau aš jam, — namo dar neini“. Jau matyti, kad jis tikrai neapsimeta. Rūkė papirosą, nebaigė, pakišo žmonai: „Še! Pabaik!“ Matom, jis tikrai truputį „danke švilpt“ — nenormalus. Nežinom, kaip su juo pasielgt. Tai mes jam ir sakom: „Mes esam medžiotojai“. O jis net nusikvatojo: „Chi chi chi, medžiotojai su kariškais ginklais...“ — „Mes nušovėm kiškį. Matei, kaip mes ten jį slepėm?“ Sako: „Nemačiau“. — „Na, kaipgi nematei?“ — „Ne, nemačiau. O kaip jūs nušovėt, kad aš jokio šūvio negirdėjau?“ Aš Eimučiui sakau: „Bėk pažiūrėk, gal kolchozo arkliai suėjo į laukus, turėsim paskiau nemalonumų“. Jis tuojau pasitraukė už krūmų, pasislėpė. Klausiu: „Tu mane pažįsti?“ — „Ne, nepažįstu“. — „Ką tu iš mūsų pažįsti?“ — „Va šitą pažįstu“, — rodo į žmoną. „Kokia jos pavardė?“ — „Pavardės tai nežinau, bet kažkur matyta“. Mano žmona jam ir sako: „Tu tikriausiai esi partizanas ir partizanauji čia miške? Turi ko-kius nors dokumentus? Nusijuosk diržą“. Aš jam sakau: „Tai ateik pas mus vakaruškon. Mes iš Budrių kaimo. Mano pavardė Vainonis“. Žinau, kad ten buvo toks Vainonis, irgi beprotis. Jeigu jis kam aiškins, kiti manys: du durniai miške susitiko ir pasišnekėjo... „Tai kada ateisi?“ — „Gal po Velykų, gal po Kalėdų“, — pasakė jis. — „Tu tik nepasakyk eiguliui, kad čia medžiojam, mes tau šitą zuikį atiduodam“. Jis sako: „Kad aš bijau“. — „O ko tu bijai?“ — „Dar ištrūks man iš rankų“. Dėl visa ko aš grąžinu jam kirvį. Aiškiai matyt, kad jis nenormalus. Sakom: „Eik tu namo, ir mes eisim“.

Paleidom jį, ir aš greitai užuolankom ėmiau jį sekti: gal bėgs, ar dar ką... Taip sakant, dėl visa ko, nes jo tai nepažįstam. Bet jis ramiai sau nužingsniavo. O jeigu pasakys, ką matė, tai mums galasl Užteks tik paminėt moterį, du vyrus, ir visiems bus aišku, kas tokie. Bėgam pas žinomą gyventoją miške ir pasisakom, kad toks dalykas, turim iš čia išeit. Tas gyventojas ir sako: „Taip, toks žmogus čia yra — kareivis, išėjęs iš proto. Jeigu jo niekas nepaklaus, nepakiš tokios minties, tai jis niekad ir nekalbės apie tai. Jis vaikščioja labai plačiai, jūs galite gyvent ramiai ir niekur neit“. Taip mes ir pasilikom tame bunkery. Kadangi jis buvo iškastas Žaibo būrio rajono ribose, tai tam pačiam miške išsikasėm dar ir kitą bunkerį. Aš parašiau laišką žvalgui Jonui Tilindžiui, kuris mus susirado pagal mano nupasakojimą. Tas bunkeris mums pasidarė kaip pereinamas. Tilindis pasakė, kad jis jau esąs iššifruotas, turi slapstytis, ir mes jį priėmėm į bunkerį.

Vėliau Eimutį palikom bunkeryje ir išėjom į susitikimą. Užsukom į Balelių kaimą pas giminaitį Žižį. Pava-karieniaujam, aš pasikeičiu baltinius, jis palydi mus iki Juodgirio. Tik vėliau sužinojom: jei būtume jam pasakę, kur einam, nebūtume tenai nuėję. Jis jau žinojo, kad Tautvydas — Mykolas Janulis vaikšto su provokatoriais. Tik gerokai vėliau susipratom, kad Žižys mums to nesakė iš kuklumo: „Jeigu jau aš žinau, tai kaip partizanai gali nežinoti tokių dalykų?“ Bet mes, pasirodo, nežinojom, kad Tautvydas užverbuotas.

Dar buvo vienas ne šiaip sau atsitikimas 1953 metų pavasarį, kai, taip sakant, pradėjo dienoti. Mūsų bunkeris buvo padarytas paskubom ir viduje miegant lauke labai gerai buvo girdėt kriokimas. Todėl po vieną miego metu budėdavom.

Budžiu, sėdžiu ramiai. Bunkery mes trise: aš, žmona ir Eimutis. Girdžiu šūvius, o jie, kaip nustačiau iš klausos, galėjo būti maždaug už 200 metrų. Prieš tai mes buvom užėję pas vieną žmogų Gribulių kaime, ir jis pranešė apie mus rusams. Valymai vyko kiekvieną dieną. Antrą kartą šūvis jau trenkė čia pat, prie bunkerio. Aš greit pakėliau žmoną su Eimučiu ir perspėjau, kad buvo du šūviai lauke, vienas toliau, kitas arčiau. Žmona man ir sako: „Nebuvo nei pirmo, nei antro šūvio“. — „Tai kas buvo?“ Sako: „Tau priemėtis“. Aš nusispjoviau, padėjau galvą ir užmigau. Vakare pakėliau dangtį ir išsigandau. Nuo bunkerio kaip pelenais nubarstytas takas iki pat pagrindinio kelio (o iki kelio buvo apie 70 metrų). Aišku, čia gyvent ilgiau nebegalime, nes kai dienojo, purus sniegas nutirpo, o liko sutryptas takelis, kuriuo ateidavom į bunkerį. Aš Eimučiui ir sakau: „Mes ruošiamės, o tu eik pas Dominą, paimsi arklį ir atvažiuok. Susidėsim daiktus, iškinkę arklį, perjosim ir užmaskuosim šitą taką“.

Mes tai išbėgsim, bet kad nerastų dar ir bunkerio. Kai Eimutis išėjo šituo takeliu pas Dominą arklio, pastebėjo, kad tik per penkis metrus nebuvo prieita kareivių iki takelio, o netoliese tiesiog storiausi medžiai su šaknimis išrauti. Dominai turėjo linaminę, o jų sūnus kūrendavo ją. Jie laikė didelį šunį, kuris dažnai gulėdavo toj linaminėj ir mus labai gerai pažinojo. Tas šuo, išbėgęs iš linaminės, Eimutį pasitiko, o iki Domino namų nuo linaminės apie kilometrą. Eimutis pastebėjo, kad šuo atsitupia ant kelio ir neina. Eimutis jį pašaukia, šuo pribėga ir vėl atsitupia ant kelio. Aiškiai matyt — nenori eit namo, ir gana.

Prieina Eimutis prie namų. Nors naktis ir mėnesiena, bet virš žemės tiršta migla. Eina link namo durų: „Stoj! Kto idiot?“ Manė, kad Domino sūnus prisigėręs „šposina“. Dar kelis žingsnius žengė, vėl užriko:

— Stoji Kto idiot? Stoji

Tada Eimutis tik pasilenkė, ir — atgal! Šuo priekyje, o jis iš paskos. Niekas nešauna.

Viską susikrovėm, laukiam, o jo vis nėr. Čia tokia padėtis, o Eimučio nei gyvo, nei mirusio... Nei šūvių, nei nieko negirdėt. Žiema, per sniegą taip nepastebėtas neprieisi.. Aš stoviu angoj ir laukiu. Girdžiu, kažkas eina visai iš kitos pusės, iš vidurio miško. Matau, bėgte atbėga Eimutis ir sako: „Greitai, rusai atsiveja“. Šokom iš bunkerio, užmetėm angą, ir — tekini! Bėgam bėgam, jau ir uždusom, ypač Eimutis, bet nejaučiam, kad kas mus vytųsi. Klausiam, kur tie rusai. Sustojom ir pradėjom eiti pėstute. Tada Eimutis viską papasakojo. Pagalvojom, gal anie nešovė todėl, kad norėjo atsekti jo pėdom. Juk naktį šūvis — tai kitiems ženklas; kas, kad vieną nušausi, kiti išbėgs.

Mes nesužinojom tikros tiesos, bet, matyt, enkavedistai, darydami kratą pas tą žmogų, rado „samagono“ ir truputį išgėrė. Lauke didelė migla, o kareivis neblaivus. Pranukas buvo mažo ūgio, o šuo labai didelis, ir gal kareiviui susidarė įspūdis, kad bėga du šunys.

1953 m. Troškūnų miške apie 10 val. ryto, sėdėdamas bunkeryje, pakeliu virš galvos dangtį ir dairausi. Maždaug už pusantro šimto metrų eina keliukas. Toj pusėj girdžiu kalbant žmones, bet nesuprantu, ar rusiškai, ar lietuviškai kalba. Žinoma, pavojaus tokio didelio mums nėra, kadangi bunkeris tarp eglučių, ir ta eglutė, kuri virš angos, taip pat apsnigta. Aš kiek prigludau prie žemės ir dar įdėmiau įsiklausiau. Belaukiant, kol išgirsiu, kaip kalba — rusiškai ar lietuviškai, tik — hau! — šuo. Plumpt ir uždengiau angą.

Visada turėdavau pasiruošęs skudurėlį ir butelį žibalo. Tik kliūst to žibalo per visas angas, kadangi šuo tai mane matė ir sulojo. Jei nebūtų sulojęs, vietoj mane būtų nutvėręs. Jaučiam, kad jis vieną kartą apibėgo aplink bunkerį, kitą kartą, trečią, o mano širdis — tuk tuk tuk. Bet paskui šuo nubėgo. Po kiek laiko girdime, jau žemė dreba: dun dun dun. Supratome — kariuomenė eina. Tik vakarop angą atsidarėm, išlindom, žiūrim — arkliais pravažiuota. Padėtis buvo nelabai gera, nes ant nepašalusios žemės užsnigo, ir nors sniego ant eglučių buvo nemažai, ant pačios žemės aiškiai žymu ta plika vieta be sniego. Rusai pravažiavo maždaug už septynių metrų nuo bunkerio.

Mes priklausėm Algimanto apygardai, Šarūno (Slučkos Antano) rinktinei. Algimanto apygarda apėmė Troškūnų, Andrioniškio, Kavarsko apylinkes iki Traupio. Nuo Traupio į Raguvos pusę buvo Vyties apygarda.

Algimanto apygardos partizanai leido ir savo laikraščius „Sutemų keleivis“ bei „Laisvės šauklys“, spausdintus mašinėle arba padaugintus šapirografu, mažo formato, kelių lapų. Šiuose leidiniuose buvo nušviečiama tarptautinė padėtis, įvykiai Lietuvoje. Beveik kiekvienam leidiny buvo pabrėžiama, kad partizanų sudėtos aukos veltui nenueis, sulauksime nepriklausomybės. Buvo nurodymų, kaip elgtis su provokatoriais ir pan.

Apie Sokolovo provokatorių grupę buvau girdėjęs, bet tada aš dar tik svajojau tapti partizanu. Žinau, kad Sokolovo provokatoriai mūsų žmonėms daug nemalonumų pridarė, kadangi jie, apsimetę partizanais, eidavo pas žmones, kurie palaikė ryšius su tikrais partizanais.

1949 m. kažkur apie Ukmergę partizanai ėjo į susitikimą, ir ten juos sušaudė tie provokatoriai, tai, rodos, buvo jų paskutinės aukos, nes jie buvo demaskuoti, nors kiekvienam žmogui apie tai pranešt nebuvo įmanoma. Bet tie, kurie gyveno pamiškėse arba rėmė partizanus, tai žinojo.

Papartynės kaime netoli Troškūnų miško gyveno trys broliai Levandavičiai. Jie ilgus metus žinojo, kur Ąžuolo stovyklavietė. Jų motina kepdavo partizanams duoną, jie uoliai teikdavo partizanams žinias, apie visus pavojus pranešdavo. Jų tėvas sėdėjo kalėjime, bet už ką, dabar negaliu pasakyt.

Dieną, pasirodo, jie gulėdavo namie, o naktimis eidavo per kaimus ir plėšdavo partizanų vardu. Visi buvo ginkluoti. Plėšikaut pradėjo po 1948 m. trėmimų. Užėję pas žmogų, sakydavo, kad jie esą pabėgę nuo trėmimo ir pasitraukę į mišką. Imdavo viską, net iš staklių išpjaudavo nebaigtus aust audeklus. Mes prašėm ir verbavom žmones, kad tie sektų ir praneštų mums apie juos. Mes žinojom, kad jie ne partizanai, nors visur dėdavosi partizanais.

Kartą Troškūnų miške jie nuėjo pas vieną moterį, kuri ganė kolchozo gyvulius, ir prisistatė taip:

—    Mes esam partizanai ir pasiimam vieną telyčią.

Ta moteris sako:

—    Vyrai, tai aš gi būsiu priversta pranešt milicijai, kitaip man — kalėjimas. Jūs imkit avį, tai aš gal dar kaip nors išsisuksiu, pasakysiu, dingo, ar kaip...

Bet jie vis tiek reikalavo telyčios. Kai paėmė telyčią, moteris pranešė milicijai. Milicija pranešė NKVD garnizonui. Levandavičiai, papjovę tą telyčią, nuvežė į Anykščius, didesnę dalį mėsos pardavę, su viena šlaunimi girti grįžo namo. O namuose jau jų laukė garnizonas ir odą jau buvo radę. Juos areštavo ir visiem trim po 25-erius metus „užsūdė“. Nors jų sąskaitoj žudynių, atrodo, nebuvo, bet už tą „partizanavimą“ tarybinis teismas atseikėjo pagal standartą.

Apie 1952 m. netoli Troškūnų gyveno toks Kaunietis. Enkavedistų priremtas prie sienos, jis pasakė, kad mes pas jį kartais užeinam. Buvome jam įdavę laiškelį, kad perduotų kolchozo pirmininkui, ir jis tą raštelį perdavė. Po kiek laiko jį pasišaukia rusai ir klausia:

—    Buvo pas tave iš miško kas nors užėję?

—    Nebuvo, — atsako jis.

—    O raštelį iš ko paėmei ir perdavei pirmininkui?

Kaunietis suprato, kad tie viską jau žino, ir prisipažino, jog pas jį buvo miškiniai. Enkavedistai jį ėmė klausinėt, kas buvo ir ko buvo. Jis pasakė nepažįstąs. Tada jie:

—    Tu juos užnuodyk. Mes duosime degtinės su migdomaisiais, ir, kai jie ateis, ta degtine juos pagirdyk.

Bet greit sumetė...

—    Hmmm... Blogai, kad jie negeria. Tada reikėtų į maistą įdėt.

Kaunietis, mus sutikęs, viską papasakojo — kad jis sutikęs tai padaryti ir t.t. Be to, enkavedistai jam dar pažadėjo sumokėti tris tūkstančius rublių.

Kauniečio sūnus Troškūnuose dirbo milicininku. Mes paprašėm tėvo, kad nuvežtų sūnui laišką. Aš parašiau jam, kad jei jis mums padės šoviniais ir kita amunicija, mes jam garantuojam gyvybę ir saugumą, išskyrus kautynių atvejį. Parašiau, kad miške galės vaikščiot laisvai, kur norės.

Viskas tuo ir baigėsi, bet kai mus areštavo, pasirodė, tas sūnus apie tai vis dėlto buvo pranešęs į NKVD.

Į Garbėnų kaimą buvo atsikrausčiusi Antano Smetonos giminaitė Dvilaitienė ir čia pamiškėj gyveno eigulio namuose. Ji turėjo dvi dukras: Liliją ir dar kitą, kuri buvo ištekėjusi už Imbraso, baleto šokėjo. Labai neturtingai gyveno. Atrodė, kad jie buvo geri žmonės, bet kaip tas Šluota vieną dukrą prisiviliojo, tai aš nežinau.

Žodžiu, su ta Lile Dvilaityte ėmė vaikščioti Gintas Puodžiūnas, kilęs nuo Garbėnų, iš Antanavos vienkiemio. Jie iš žmonių atiminėjo maisto produktus, drabužius ir taip gyveno. Puodžiūno tėvas taip pat buvo partizanas, bet žuvo pačiais pirmaisiais metais, kai tik užėjo rusai. Ginto brolis sėdėjo kalėjime kaip partizanų ryšininkas, o Gintas, jaunėlis, tapo eiliniu plėšikėliu. Žmonės juos praminė „Šluotos partija“ arba tiesiog Šluota. Apie 1952 m. juos abu pagavo patys partizanai ir sušaudė. (Kiek žinau, Šluotą sušaudė Albinas Burbulis.)

Gintas ir ta Lilija buvo visai jauni, aštuoniolikmečiai. Ginkluoti pistoletu ir šautuvu. Jie nesidrovėjo apiplėšti net savo artimų, pažįstamų žmonių.

Kai paėmė Dirsę Praną-Kraštelį, į Garbėnų mišką buvom pasikvietę žmogų, ir tas žmogus, tarp kitko, pasakė, kad Ukmergėj gyvena kažkoks Martinonio Vaclovo giminaitis, kad jie ten užvažiuoja pas jį, o jis yra komunistas ir kartą prasitaręs: „Jei visi būtų tokie kaip Martinonis Vaclovas, tai banditų seniai nebūtų buvę“. Šitie žodžiai daug ką pasako. Juk Martinonis padėjo ištraukt anų partizanų į šulinį įkritusį arklį, o kad buvo išdavystė — tai faktas.

Blažys, sužinojęs, kad partizanai renka apie jį žinias, į miestą nebėgo, o ieškojo partizanų, norėdamas su jais išsiaiškint. Kai atėję partizanai jo paklausė: „Kur tavo ginklas?“, jis atsisagstė baltinius ir parodė medalikėlį sakydamas: „Darykit, vyrai, ką norit, bet šitų dalykų man neprirašinėkit“, — ir iš namų niekur nebėgo.

Martinonis buvo užsipuolęs ir išvadinęs bandite Zosę Morkūnaitę-Karaliūnienę, pas kurią žuvo partizanai.

Jono Abukausko, kilusio nuo Utenos (jis ten buvo būrio vadas), pasakojimą aš galiu pakartoti taip: „Pas mus atkėlė iš kažkur mokytoją, kuris pamažu susipažino su partizanais. Tarp partizanų galiojo toks įstatymas, kad iš tarnautojo kartą per metus buvo galima paimti vieno mėnesio algą. Tuo tikslu partizanai ir užėjo pas šitą mokytoją. Nuo tada jis su partizanais palaikydavo ryšį, priiminėdavo juos, žodžiu, buvo labai palankiai jiems nusiteikęs. Vėliau tas jo palankumas išaiškėjo...

Iš tolo pastebėjęs, kad supama mokykla, jau vykstant stipriam susišaudymui, mokytojas pabėgo ir, kaip partizanams patikimas žmogus, jų rėmėjas, buvo priimtas į mišką.

Veiksmas vyko pagal NKVD scenarijų. Vyrai vis žūdavo ir žūdavo, o jį keldavo laipsniu vis aukštyn ir aukštyn.

Kai mane suėmė, jis prisistatė kaip Algimanto apygardos naujai suformuotos Šarūno rinktinės vadas. Šarūnas jau buvo žuvęs.

Kartą einam nakties metu (tai buvo vasarą) ir girdim, kad krūmuose kažkas švilpia. Sustojom.

—    Draugai! — šaukia.

Laukiam, kas gi čia dabar. Prieina žmogus. Pasirodo, tai Karvelis iš Dabužėlių kaimo. Kai prisiartino, matom, kad mūsiškių jis nepažįsta. Sako:

—    Draugai, jūs pasaugokit, čia viena moteris labai vagia iš kolchozo runkelius.

Prieinam arčiau. Kai jis pamatė mane ilgais plaukais, net išsižiojo:

—    O, čia ne to plauko, — sulemeno pats sau.

Aš jam sakau:

—    Kodėl jums būtinai reikia „to“ plauko? Dabar tu palik gyvulius, šitą savo kaimenę, ir einam.

—    Broliukai, tiktai dovanokit! — sako jis.

—    Kaip tau dovanot? Dabar tu praneši ir apie mus. O tu Dievą tiki?

—    Tikiu, — sako.

—    Tai kaip tu Dievą tiki ir žmones išdavinėji?

Senis ėmė aiškintis:

—    Mane labai gražiai priprašė...

—    Jeigu labai gražiai priprašė, tai ir apie mus praneši?

—    Ne, nepranešiu.    ,

Suku galvą, ką su juo daryt. Sakau:

—    Klausyk, kad tai būtų paskutinis kartas! Mes pas tave dar užeisime, o dabar eik ir ganyk.

Žinoma, jis nepranešė, bet mes supratom, kad šis žmogus ne per daug išmintingas, nes naktį šauktis nepažįstamus žmones ir dar vadinti draugais — ne visai normalu. Enkavedistai pirmiausia tokiais ir naudojosi.

Apie 1946—1947 metus aš dar nebuvau miške ir nepartizanavau, kai Ąžuolo nurodymu buvo sušaudyti, kiek pamenu, devyni žmonės.

Į Naujokų kaimą pas gerus žmones, t. y. pas Peldžių, dažnai užeidavo partizanai. Ir štai toks atsitikimas. Ateina partizanai, bent tokiais jie apsimeta, ir pradeda viską imti: patalynę, pagalves, maistą, — ką tik randa. Peldžiai kažką pasakė, ir juos su žmona taip sumušė, „sudrapalijo“ kaip reikia ir viską išsivežė. Kai užėjo Ąžuolas — Antanas Jagėla — Peldžius pasakė, kas atsitiko ir kad vieną iš jų jis atpažinęs iš balso. Tai buvo visai ne partizanai. Ką jis ten atpažino, aš nežinau, bet partizanai tąjj pradėjo sekti ir vieną dieną susekė. Pasirodo, kad tai buvo artimas Peldžiaus kaimynas, pavardė jo — Ušackas. Pas šitą Ušacką rado aštuonis ginkluotus vyrus, beveik visus iš miesto. Jie eidavo per kaimus ir partizanų vardu plėšikaudavo. Kad būtų žudę, aš negirdėjau, bet plėšdavo ir mušdavo žmones. Tada Ąžuolo vyrai juos visus devynis ir supylė. Valdžia jiems padirbo karstus, pasiėmė ir laidojo — kaip „nekaltas banditų aukas“. Žinau, kad į tą bandą buvo įsivėlę net du labai gerų šeimų vaikai. Vienas iš jų — partizano brolis Pačinskas iš Dvarelių, kaimo, o antras — vietinis, to Ušacko brolis.

Su Tautvydu — Januliu Mykolu — susipažinom per Tilindį apie 1950-uosius, metus mudu dar ir bunkeryje kartu gyvenom. Kaip svečias, ir trumpalaikis, jo manierose aš nieko įtartino nepastebėjau. Jis buvo pabrėžtinai ramus ir amžiumi už mus gerokai vyresnis. Vyties apygardos ūkio skyriaus viršininkas. Pamaldus, dažnai kalbėdavo rožančių. Mes buvom tik jo pavaldiniai. Gerbėme jį kaip svečią, ir jis elgėsi labai padoriai.

Kai mus suėmė, susipažinom su Radzevičium Alfonsu. Apie jį aš žinau keletą smulkių detalių.

Lageryje sutikau Aidietį Justą, kuris su juo kartu partizanavo Labanoro miškuose. Juodu net gyvenę vienam bunkery. Vėliau jis buvęs išduotas to paties Radzevičiaus, areštuotas, nuteistas 25 metams, mirė Mordovijos lageriuose.

Justas Aidietis pasakojo: „Radzevičius buvo be galo žiaurus, mėgdavo kankint komunistus ne tiek iš reikalo, kiek iš sadistinių paskatų. Kartą žiemos metu abu sėdėjom bunkeryje, ir šitas Radzevičius pasakė, kad kažkur netoliese gyvena mokytoja komjaunuolė. Atseit šitą komjaunuolę reiktų atsivest į bunkerį, per žiemą ją „panaudot“, o pavasarį nušaut“.

Kai mus suėmė, Radzevičius ypatingai rūpinosi mus užverbuot. Pakartosiu jo žodžius: „Padėsi mums, gyven-sim kartu, vaikščiosi po Vilnių, rūkysi aukščiausios klasės cigaretes. Ir aš buvau partizanas, bet pamačiau, kad nieko neišeina, reikia kuo greičiau šituos durnius pribaigt. Ką sau manai? Va, mes Vilniuje geriam, baliavojam... Padėsi — viskas bus gerai, nepadėsi — gausi kulką į kaktą“.

Balys Gajauskas man taip pat yra pasakojęs, kad lageryje gulėjęs ant stogelio, po kuriuo yra viršininko kabinetas, ir girdėjęs, kaip atėjo Radzevičius, skundėsi viršininkui ir prašėsi iš čia išvežamas, nes bijąs lietuvių, — jau jam kažkas grasinąs.

Man su Radzevičium teko būti tam pačiam lagery, ir su manimi jis elgdavosi tiesiog akiplėšiškai. Kai mane atvežė į Mordovijos 7-tą lagerį, jis atėjo ir atsisėdo priešais. Matyt, norėjo kokias muštynes išprovokuot. Nors tie laikai jau buvo praėję, bet vienas lietuvis, pavarde Pukinskas (miręs), pasakė: „Aš negaliu į jį žiūrėt, man labai rūpi jį nudėti. Bet štai koks dalykas: kunigas Mocius yra pasakęs, kad jokių sprendimų negalima daryti vienam. Jeigu jį nužudysi, visos jo nuodėmės atiteks tau, kadangi jo gyvenimas skirtas atsiteisimui, — gal jis sugebės, gal dar ką padarys naudingo. Jeigu atimsi šią galimybę, gali būti negerai, todėl kad jis žinomas ir nebepavojingas“.

Vienoj kameroj su Radzevičium sėdėjo Urbonas. Jis Urboną išprovokavo, ir ką tik šis pasakė, Radzevičius nuėjęs viską persakė tardytojui. Taip vos nepasodino Urbono žmonos. Kai Radzevičių atvežė į lagerį, Urbonas apie jį mums papasakojo. Tada Leonas Laurinskas ir mes dar keliese nuėjom ir aplupom Radzevičių, t.y. „pakrikštijom“. Bet Radzevičius tiesiog begėdiškai ir toliau dirbo enkavedistams.

1953 m. gegužės 22 d. mes gyvenom Putriškių kaime, Alukėnų miško pakrašty. Kartą per ryšininką Tilindį parašėm ir perdavėm laišką Tautvydui (Januliui Mykolui). Jis nunešė jam šitą laišką. Kadangi Tautvydas jau buvo jų naguose, todėl kita linkme nieko nebegalėjo pakreipti, nes laišką Tilindis perdavė enkavedistų akyse. Jie apsidžiaugė, kad susitikimas dabar tikrai įvyks, nors tas ryšininkas savo ruožtu buvo siunčiamas Tautvydo, kad ieškotų manęs, bet kur ieškot, jis jau nežinojo. Gal galėjo pasiklausinėt vieno kito, bet žmonės irgi nieko nežinojo. Mes buvom išsikėlę visai į kitą kraštą. Mūsiškių buvo likę jau visai mažai, norėjom susitikti, pasikalbėt, nes ryšys jau buvo nutrūkęs. Legalizuotis neketinom. Kadangi atgalinis kelias laiške buvo nurodytas, Tilindis atnešė iš Janulio atsakymą. Jis rašė, kad labai seniai norįs su manim susitikti. Ten buvo taip parašyta: „Ši žiema pareikalavo didelių ir skaudžių aukų, bet, ačiū Dievui, kurie esam likę gyvi, kovą tęsime toliau. Pas mane yra atvykę svečių, tarp jų ir naujai suformuotos Algimanto apygardos Šarūno rinktinės vadas. Nori su jumis pasitarti tarnybiniais ir ryšio reikalais. Susitikimo vietą nurodys ryšininkas žvalgas. Iki malonaus pasimatymo“.

Į tą „malonų“ pasimatymą mes maloniai ir ėjom. Žvalgas nurodė Putriškių vienkiemyje ūkininką, kurio pavardė — Čekatauskas. Jų šeima tokia: senutė motina, sūnus ir pagyvenusi sesuo. Dėl nenumatytų kliūčių susitikimo datos buvo nurodytos dvi: 21 arba 22 dieną. 21-ąją jie neatvyko, atseit neramu, negalėjo, reikia laukti 22-osios. Ką darysi, Alukėnų miške laukiam jų ateinant antrą naktį. Ryšininkas žvalgas pasiūlė eit į tą sodybą, kurioje jie ir buvo numatę susitikt. Vasara, nueinam, šnekamės, oras šiltas. Pastebėjome, kad jau ateina. Eina ne būriu: po du, po tris, po vieną, iš viso 7. Kadangi pirmieji beveik priartėjo prie mūsų, aš pasakiau savo slapyvardį — Bėda, bet jie nieko neatsakė ir ramiai sau eina į kiemą. Matom, kad nereaguoja į jokį perspėjimą, vadinasi, savi. Taip buvo sutarta, kad atėjusieji į mano balsą privalo nereaguot.

Sueina visi į kiemą, pasisveikinam, pasibučiuojam kaip bendros kovos draugai, išlikę po žiemos. Visi jauni vyrai. Vyriausias iš jų buvo Radzevičius (tada aš dar nežinojau, kas jis), bent man taip atrodė, kadangi jis buvo tamsaus gymio, panašus į pietietį.

Visi pasakė slapyvardžius: Narsutis ir t.t., visų nebeatmenu. Tautvydas atėjo paskutinėje gretoje. Kada su

Tautvydu reikėjo bučiuotis pasisveikinant (buvo nakties metas, lauke), jis veidą nugręžė į šalį, nebučiavo kaip Judas, vadinasi, davė ženklą. Bet anksčiau tarp mūsų buvo įvykęs nesusipratimas, — aš jam buvau parašęs griežtoką laišką, todėl pagalvojau, kad gal per užgauliai parašiau, — jis vis dėlto vyresnis už mane ir pareigom, ir amžium, va, dabar ir demonstruoja savo įsižeidimą. Pastebėjau, kad ant jo kepurės nebėra jokio ženklo... Na, gal atidavė, gal padovanojo, maža ko būna. Ginklai jo tie patys: vokiškas desantinis automatas ir parabelis prie šono. Ryšininkas sako:

—    Ponai vyrai, gal jūs po stikliuką norėtumėt išgerti?

Mes sakom:

—    Kur tu gausi?

O jis:

—    Čia Petrutė varo miške netoliese, — ir išėjo.

Dabar mes jau visi kambary, bet jaučiu, kad jie kažkodėl labai neramūs. Klausia, kas naujo girdėt, ir vis dairos į šalis, už stalo nesėda. Ryšininkas atneša du pusbutelius „samagono“. Jie tariasi, kur dabar gersim. Žvilgtelėjo į vieną, žvilgtelėjo į kitą kambarį, jiems čia kažkodėl negerai, sako: „Einam į lauką“. Tautvydas mane nuteikė labai negerai, tas veido nusukimas... Tiesiog labai liūdna pasidarė. Manau — kaipgi čia dabar šitaip tarp savų...

Janulis tyli. Išeinam į lauką. Kieme stovėjo senovinė klėtis su prieklėčiu, prie kurio pastatė stalą. Mes buvom septyniese, šeimininko dukra, sūnus, ryšininkas, ir visiems išėjo gal tik kiek daugiau kaip po stikliuką. Prieina eilė gerti man, aš atsisakiau, bet jie mane vis tiek ėmė verst. Tas Siaubas (Kalytis Bronius) įsakė būtinai išgert. Aš šiaip taip stikliuką išlenkiau ir pamačiau, kad tolėliau vaikšto sargybinis. Tada ir sakau: „Oi, atsiprašau, čiagi svečias sargybuoja, o mes pailsėję, dvi dienas laukę. Aš einu jo pakeist, tegu jis čia ateina“. Siaubas iš karto įsiterpė:

—    Nu, tai ką čia... Jis naujokas, tegu sargybuoja, — bet vis tiek jį pakvietė ateit arčiau.

Pasirodo, padėtis ne tokia jau įprasta: jeigu aš jį pakeisiu, tai gal ką įtariu, atsitrauksiu nuo jų grandinės, o jie jokiu būdu nenori leist šito daryt. Jie pripila stikliuką, beveik įsakmiai liepia jam išgert, duoda užkąst, ir dar griežtesniu tonu Siaubas įsako:

—    Naujokas esi, marš sargybuoti...

Supratau, kad man atsitolint nuo jų visi keliai užkirsti, nors aš dar nieko neįtariu. Pamaniau, gal tas naujokas prasižengęs. .

Siaubas ima aiškint:

—    Vyks partizanų sąskrydis, kuriame dalyvaus pats srities vadas...

Bet kas tas vadas, aš taip ir nesupratau. Partizanų sritys Lietuvoje buvo berods trys.

Jis aiškina toliau:

—    Sąskrydis vyks miške, išbusime maždaug penkias dienas, būtų gerai, kad jūsų žmona pasiliktų ir neitų kartu.

Man jau ir šiaip nelabai ramu dėl to Tautvydo, bet kai visa tai pasakė, aš žmoną pasišaukiu į šalį, už kokių trijų metrų nuo stalo pasikalbėt. Tam jie netrukdė. Aš jai ir sakau:

—    Malvina, sakė, kad sąskrydis bus miške, išeiname penkiom dienom, ir tave nori palikti čia.

Mudu susikeitėm pistoletais. Jai atidaviau naganą, nes jai čia būnant gal nereiks, o man kelyje parabelis patogesnis, lengvesnis. Na, ir atėjom prie stalo. Širdis tiesiog sakyte sako: nelaimė lipa ant kulnų, bet kur, kada ji ištiks — nežinia. Man dingtelėjo, kad su žmona nereikia skirtis, ir aš jiems tvirtai pasakiau:

—    Vyrai, žmona viena pasilikt nenori.

—    O kodėl?

—    Nenori, ir viskas.

Be to, kurgi ji pasiliks? Nei slėptuvės, nei bunkerio... Ryšininkas žvalgas Tilindis pasiruošęs ją priimt į savo slėptuvę, bet kur ji yra, mes nė vienas nežinom. Žinojo tik Tautvydas.

Prie visų šitų provokatorių Tilindis ir klausia Tautvydo:

—    Ponas vade, ar galiu poniai parodyt bunkerį ir priimti ją toms penkioms dienoms pagyvent?

Jau aišku, kad šito bunkerio Tautvydas nebuvo rodęs. Jis atsako šitaip:

—    Jūsų reikalas... Kaip nori, taip daryk...

Supratom, kad jis neprotestuoja. Priims...

Jaučiu, išsiskyrimas neišvengiamas, bet galvoju taip: jei sąskrydis, vadinasi, iš visur plaukia partizanai, ir kur nors bus susekta, bus didelis valymas, tai gal čia nelaimė laukia. Jei taip, tegu ta nelaimė ateina abiem kartu. Sako, kad dviese ir mirt lengviau. Tada aš, tokios nuojautos raginamas, sakau, kad mano žmona pasilikt vis tiek nenori. Tada jie klausia jos:

—    Ar turėsi jėgų eit?

Žmona atsako:

—    Kiek turėsiu, tiek eisiu. Pernakt, va, atėjom septyniolika kilometrų.

Tada Siaubas su Tautvydu truputį, sukišę nosis, pasišnibždėjo. Siaubas sako:

—    Gerai. Galite ruoštis.

Aš greit nusiėmiau perpetinę, planšetę, nusiėmiau parabelį, paduodu žmonai, ji man grąžina naganą. Kai tik mes atsikeičiam, jie ją — už parankės ir nusiveda. Prie manęs liko du. Atsisveikinam su šeimininkais, jie mums palinki laimingų takelių. Ir tas „takelis“, ar jis laimingas, ar nelaimingas, buvo labai netolimas. Paėjom maždaug 150 metrų.

Malvina Kadžionienė

Tie provokatoriai man jokio įspūdžio nepadarė, aš nieko neįtariau. Vienam iš jų — tokiam nedidelio ūgio, su vokiška uniforma — buvo sutinęs žandas. Skundėsi, kad dantys skauda. Aš daviau jam vaistų, bet, kai dabar pagalvoju, jis tų vaistų, matyt, negėrė. Glamžė, glamžė juos, nes dėl mūsų abejojo, o mes dėl jų nė kiek neabejojom. O įtarimui ženklų buvo: visi labai neramūs, kaip ant adatų, jeigu tik nuo stalo keliamės nors vienas iš mūsų, ar norime pasikalbėt, keliasi ir seka iš paskos visi; mūsų kaip nuo raiščio nepaleido, vis šalia ir šalia.

Kodėl manęs nenorėjo kartu vestis? Man rodos, jie nepasitikėjo Tautvydu ir nežinojo, ką jis gali iškrėst. Jie tikriausiai dar norėjo kaip nors mus išprovokuot.

Tilindis, gaila, taip pat nežinojo ir nesuprato, kad tai provokatoriai, jis buvo labai geras žmogus, didelis patriotas, taurus lietuvis. Partizanams, ypač mums, jis padėjo iš visos širdies.

Mano versija tokia: jie tikėjosi mane tyliai supančiosią, aš nežinosiu, ir mudu vėl bendrausim tik laiškais, o jie vėl sugalvos kokią provokaciją, ir mes visi toliau tęsinį provokacinį darbą.

Jonas Kadžionis

Taigi mes patraukėm Alukėnų miško link. Su manim ėjo tas vokiškai apsirengęs vyras ir Siaubas — Kalytis. Dar nepriėjom miško, tik buvo prasidėję kaimo ganyklų krūmokšniai, kai Siaubas man ėmė užkalbinėt dantį:

—    Srities vadas tave bars.

—    Kodėl? — klausiu.

—    Jūs nelabai gerai pasielgėt.

Aš pagalvojau apie Tautvydą. Matai, nesisveikino, suprantama, kad čia mane apkaltins...

Siaubas klausia:

—    Jūs turite priėmę naujoką į mišką?

—    Turime, — sakau.

—    Tai va, užtat... Žinok, dabar enkavedistai paimti mūsų jėga nebegali, nes mes budrūs, turim bunkerius. Jie mus dabar gali sutvarkyti tik provokacijom.

Matot, kaip jis mane bakstelėjo. Atseit aš provokatorių priėmiau, esu neatsargus... Šitaip tas Siaubas man „pudruoja“ smegenis. Aš ėmiau teisintis, kad nieko panašaus, kad jį pažįstu, už jį galiu garantuot.

Tiesa, buvau primiršęs vieną svarbią detalę.

Kai tik jie suėjo gryčion, pirmasis į mane kreipėsi Tautvydas — paklausė, kur yra Eimutis. Paaiškinau, kad liko bunkery, nes neturi kuo apsiaut. Čia, žinoma, aš pranioviau, prasitariau, kad Eimutis bunkeryje.

Jie ir toliau vis prie manęs kibo, vis jiems kažkas negerai. „Reiks gal pasiaiškint vadui...“

Šautuvą aš užsikišęs už diržo, iš paskos eina tasai su vokiška uniforma. Matau, kad priekyje stovi žmona. Ten ir Tautvydas, ir tie, kurie turėjo ją suimti. Jie, matyt, laukia pakrūmėj, kol visi sueisim... Aš tik priėjau prie jų, sustojau, man tik capt už rankų! Siaubas sako: „Sulaikytas!“ Aš klausiu, už ką. Tas „užpakalinis“ man tuoj pistoletą įrėmė į nugarą, o šoniniai laiko už rankų. Viskas vyksta labai tyliai, be jokio pakelto balso. Matau, žmona stovi gal už kokių septynių metrų, bet ji dar nieko nesupranta. Siaubas sako:

—    Sulaikytas už tai, kad kaip reikiant nevykdei partizano pareigų, ir nebandyk priešintis.

Aš sakau jam, kad nieko blogo nesijaučiu padaręs ir partizanams niekada nebandysiu priešintis. Tada jie man rankas ramiai surišo viela. Rišamas aš dar klausiu: „Ar leisite pasimatyt su žmona, ar leisit pasiaiškint?“ Jie sako, kad leis, o kaipgi! Kai tik mane surišo, tada griebė žmoną.

Malvina Kadžionienė

Du ėjo visą laiką man iš šonų. Kai tik priėjom griovį, vienas paėmė už rankos taip maloniai, pervedė per griovį. Dar kiek paėjus, abu staigiai kaip griebė už rankų ir užsuko už nugaros. Aš nepastebėjau, kad vyras jau surištas. Tik surikau: „Ką jūs darot!“

O Tautvydas, kaip ne pirmą kartą darantis išdavystę, buvo paliktas be priežiūros.

Tuo metu išgirdome priekyje šaukiant:

—    Tautvydas pabėgo! Tautvydas pabėgo! — Ir pasipylė automato serijos.

Supratau — kai tik mane suėmė, Tautvydas šoko bėgti. Kilo sumaištis. Joną privedė prie manęs, nuo peties nutraukė šautuvą ir metė ant žemės. Aš dar pasakiau, kad ginklą reikia gerbti: jei mums nereiks, tai jiems bus reikalingas. Jie pasakė:

—    Nesirūpinkit, mums ginklų užtenka.

Kai suėjo visi į krūvą, greit reikėjo reaguot į Tautvydo pabėgimą. O kur dėti mus? Jie ėmė tartis. Kažkuris pasakė, kad reikia nušaut Joną ir vytis Tautvydą. Jie paleido dvi raketas, ir tada jau iš visų kraštų ėmė kilt į dangų raketos. Supratom, kad mes apsupti. Mūsų saugot liko tik du, kiti nusivijo Tautvydą, atėmė iš manęs ginklą. Tarp šitų dviejų kilo ginčas. Vienas sako, kad reikia šaut mus vietoj, o kitas sako — dar palaukim. Žiūriu, vienas užsitaisė automatą, kitas sako: „Nešauk!“ O aš tik žiūriu, kada jau Jonas kris...

Atbėga visi, bet be Tautvydo. Vienas prišokęs jau užsimojo man kirst per veidą, o kažkuris iš jų sako:

—    Nešerk, ji nebėgo...

Jonas Kadžionis

Tada ir prasidėjo. Raketos tai vienam, tai kitam krašte kyla. Šitie visi šnekučiuojasi, o mes stovim surišti, bet dar nejaučiam, kad provokatoriams į nagus pakliuvom. Manom, kad čia kokia nors Tautvydo piktadarystė, gal priskundė mus partizanams, ir dabar reikia įrodyt, kieno teisybė, nes partizanui partizaną skųst yra ne tik kad nepadoru, bet gali baigtis labai liūdnai. Tada aš jiems sakau:

—    Tai matot, vyrai, kad Dievas yra.

—    O kodėl? — klausia jie.

—    Todėl, kad jūs nieko nežinot — ar vykdžiau aš tas pareigas, ar nevykdžiau. Jūs gi manęs nepažįstat. O jis puikiai žino, ką reiškia partizanui neteisingai skųst partizaną. Dabar jam mirties bausmė už tai. Tą pajutęs, jis ir pabėgo...

Tada mes jau abu kreipėmės į juos:

—    Jeigu jūs žinot, kad mes nevykdėm partizaniškų pareigų ir esame prasikaltę, tai nušaukit mus, — tik mūsų kraujas tegu trykšta ant jūsų sąžinės. Imkit mūsų ginklus ir gelbėkitės, nes čia visai netoli Raguvos miestelis, raketos, šaudymai.

Jie sako:

—    Mums nebaisu žūti, mes esam atsiųsti iš užsienio. Mums svarbu išsiaiškint šituos reikalus.

Mes jau balsu ėmėm rėkti: „Šaukit, ir viskas!“ Tada jie mus pradėjo ramint, ir vienas iš reto, pabrėždamas žodžius, pasakė:

—    Tarybų Sąjungoj žmonių niekas nešaudo. Mes norime, kad jūs gyventumėt.

Ir tada jau pradėjo vieni kitus vadinti tikraisiais vardais: tik Volodia, Volodia — ir rusiškai, ir lietuviškai. O mus perspėjo:

—    Tik nebandykite niekur bėgt. Mes jūsų neužmušim, bet jeigu bėgsite, nukirsim kojas. Iš mūsų jau vis tiek niekur nebeištrūksit.

Šitaip pagrasinę nuvarė mus prie griovio šalia keliuko, susodino ant žemės. Vienas, paėmęs mano pistoletą, išvarė visą apkabą. „Veikia gerai“, — pasakė. Paskiau prikišo prie ausies „dešimtuko“ vamzdį, kaip davei — irgi visą seriją.

—    Bijai? — klausia.

—    Nebijau, — sakau. — Bet juk savisaugos instinktas...

Jiems bešaudant, pasirodė dar keletas raketų virš miško.

—    Dabar, — sako, — netrukus pamatysite tikrus kareivius.

Iš tos vietos pakėlę, mus pavedėjo dar truputį kaimo keliuku Raguvos link. Pagaliau pamatėm ateinant tuos „tikrus“ kareivius: su šunimis, siaurom akim. Apstojo mus visus, sukomandavo „Vperiod!“, ir per laukus — tiesiai Levaniškių link. Buvo tik pradėję aušti. Apsupo mus todėl, kad susidarytų vaizdas, jog eina kareivių būrys. Levaniškių kaime ant vieškelio stovėjo dvi dengtos mašinos. Į vieną jų įkėlė žmoną, į kitą mane įvertė surištą. Mašinoj atrišo rankas ir klausia:

—    Supratai, kad provokacija?

Aš sakau:

—    Provokacija tai provokacija, bet Tautvydas pabėgo. Jis nuo manęs vieno nebūtų pabėgęs. Pabėgo todėl, kad j ū s jį paleidot.

Aš ir turėjau tokią mintį, kad Tautvydą jie specialiai paleido.

Nuvežė mus į Panevėžį, sustūmę mašiną prie mašinos, man liepė perkopt į tą mašiną, kur buvo žmona. Žiūriu, ji sėdi apgaubta tokiais dideliais rusiškais kailiniais. Mane pasodino šalia jos. Vienas enkavedistas manęs paklausė, kur yra ryšininkas žvalgas Tilindis. Sakau — nežinau. Jis man atrėžė: „Jūs nežinot — mes žinom“. Tuo ir baigėsi pokalbis.

Pakeliui parduotuvėse jie pirko alų, degtinę ir vis siūlė mums gert. Patys geria, mums siūlo, o kareiviams neduoda. Prisigėrę jie ėmė dainuot visokias dainas. Radzevičius pučia mums savo idėjas:

—    Va, padėsit mums, su mumis vaikščiosit po Vilnių.

Aš atsakiau, kad dabar nieko jam negaliu padėt.

—    Tai tada gausi kulką kakton, — pagrasino jis man.

Kai privažiavom Vilnių, kažkuris iš provokatorių klausia:

—    Ar tu Vilniuj esi kada buvęs?

—    Nesu, — atsakau.

—    Pasižiūrėk, — sako jis man.

Aš iškišau galvą ir žiūriu. Ant galvos turėjau didelę karišką kepurę su Vyčio ženklu. Kaip griebė jie tą mano kepurę, kaip metė po suolais ir užmaukšlino rusišką „ušan-ką“ (ausinę). Įvažiavom į saugumo kalėjimo kiemą, sustojo, atidengė brezentą.

—    Greičiau šok! — suriko.

Aš nespėjau net su žmona atsisveikint, enkavedistas su pistoletu rankoj tik griebė, ir pirmyn! Toliau kareiviai su durtuvais pasitiko ir nuvarė į kamerą.

Paskui ateina du civiliai, vieno ranka bintu apsukta. Net pasisakė, kas jie tokie, ir klausia, rodydami į parabelį ir naganą:

—    Šitie ginklai kieno?

—    Mano ir žmonos, — atsakiau.

—    Kodėl žmona nešiojo ginklą?

—    Savisaugai, — paaiškinau.

—    Ar jūs galit parodyti tą bunkerį, kuriame yra banditas Jurkėnas?

—    Galiu, — sakau.

—    Ar jis tenai bus?

—    Kitur jis negali būti... Nebent būtų išėjęs kur nors batų ieškot.

—    Jauskis laisvai, su kareiviais bendrauk, jų nebijok, jei ko reiks, pabelsk į duris, — ir išėjo.

Kitą dieną mane nuvežė į tą vietą, kur mus suėmė, bet aš taip ir nesupratau, kokiu tikslu, tik aplinkui mačiau labai daug rusų kariuomenės. Visas Alukėnų miškas apgultas, visos pamiškės. Matyt, gaudė Tautvydą.

Atėjo penkiese nuo pamiškės su medalių juostutėmis ant krūtinių, mostelėjo, kad lipčiau iš mašinos. Aš iššokau. Liepė sėstis, atsisėdau. Klausia:

—    Kur yra tavo žmona?

—    Pas jus, areštuota, — atsakiau.

—    Kur yra Jurkėnas?

—    Palikau bunkeryje, — atsakiau.

—    Ar parodysi tą bunkerį?

—    Parodysiu, — atsakiau.

Tada jie paima dvi mašinas, į jas prilipa kareivių, kiek tik telpa. Sulipom ir mes.

Nuvažiavom į Garbėnų mišką, kur buvo tas bunkeris, kur jau sakiau, kad palikau Eimutį. Atkreipiau dėmesį: kai važiuoja, ginklai neužtaisyti. Pamiškėj sustojo, išlipo ir visi užsitaisė ginklus. Mane taip pat aprengė komufliažine maskuote kaip kareivį, ant galvos uždėjo kapišoną, per juosmenį pririšo virves, vieną ranką — prie juosmens, kitą virvę pririšo prie kojos, apie 5—6 metrų ilgio, ir paklausė, kokiam kvartale yra tas bunkeris. Atsakiau, kad aš kvartalo nežinau, o tik vietą, kur bunkeris. Liepė vest mane dviem kareiviam, jie paėmė mane už parankių, o virvė tįsiasi žeme. Iš automatų rageliai išimti ir užkišti už aulų. Kartu ir du šunys. Vedė vedė ir vis klausia kur. Vienas iš vedlių kalbėjo lietuviškai, bet su akcentu. Kai tik pasakiau, kad jau esam ant bunkerio, tada tik parodė sekusiems iš paskos, tuoj sugulė visi.

—    Kur anga? — klausia.

—    Kaip aš dabar jums parodysiu? Angą žinau tik aš, o jūs angos nerasit, — paaiškinau.

—    Tai eik, atidaryk tą angą, — paragino jie mane.

Aš priėjau, atkapsčiau žemes, paėmiau už dangčio, jau

kelsiu, o jie patraukė mane už tos virvės, ir aš kaip velnias nuskridau atgal su tuo visu dangčiu. Dabar jie manęs klausia, kokius jis turi ginklus, ar turi granatų. Pasakiau, kad neturėjo. Tada vienas iš mane vedusių, tas, kuris kalbėjo lietuviškai, garsiai pakartojo tris kartus:

—    Kas esat gyvi, prašom pasiduoti

Tada šuniui parodė, tas tik susisuko ir — į bunkerį. Kiek pabuvęs šuo išlindo, tada karininkas įlindo. Išlenda ir sako:

—    Jo nėra. Kur jis galėtų būti? — klausia manęs.

—    Gal tų batų išėjo ieškot, — sakau.

—    O kur jis žadėjo eit?

—    Dabar tu uždaryk ir užmaskuok angą, — pasakė jie man, bet greit persigalvojo. — Eik šalin, mes patys užmaskuosim.

Jie, matyt, pagalvojo, kad aš maskuodamas, ko gero, dar ženklą kokį paliksiu.

Girdžiu, sako:

—    Palikti pasalas dviem savaitėm.

Supratau, kad yra didelis pavojus, jog Eimutis čia gali žūti. Šitą bunkerį apsemdavo vanduo, mes jį visą laiką prižiūrėdavom, o gyvenom kitame. O tas kitas, kuriame, žinau, jis tikrai yra, — maždaug už kilometro, ir pasalos čia jam nekenkia.

Dabar štai kas atsitiko: žiemą mes parašėm laišką, kad, susidūrę su priešu, išbėgom iš bunkerio, tai jie dabar ir klausia:

—    Tai kur jūs buvot?

—    Bunkery buvome, — atsakiau.

—    O kur tas bunkeris?

—    Miške.

—    O kas tą bunkerį žinojo?

—    Nieks nežinojo.

—    Tikrai nieks nežinojo?

—    Nieks.

—    Vesk, parodyk.

Gudrūs. Mane jie dabar užvedė visai iš kitos pusės, kad žmonės nepamatytų, toli per mišką atėjom, ir apsupo šitą bunkerį.

Kai priėjom prie šito (t. y. trečio) bunkerio, jie man jau neleido eiti, o užmetė inkarą ir nutraukė dangtį. Išplėšė angą ir vėl klausia:

—    Kas esate viduj, prašom pasiduoti

Kai niekas neatsiliepė, tada vėl pašaukė šunį, įvarė į bunkerį. Šuo išlindo, tada įlindo vienas enkavedistas, bet vėl greit išlindo ir, girdžiu, sako, kad šitą bunkerį reikėtų išsprogdint. Aš tik meldžiuosi: „Dieve, duok jiems tokią mintį, kad tik jie sprogdintųl“ Eimučio tai nėra, bet gal jis pas Dominą išėjo ar kur kitur netoli, juk ir daiktai išnešti kai kurie į paviršių vėdinti.

Jie suriša kelias granatas, įleidžia į bunkerį ir išsprogdina, kad net visas miškas sudreba. Bet bunkeris kaip stovėjo, taip tebestovi. Tada dar daugiau granatų suriša ir antrą kartą sprogdina. Pradėjo šaudyt į tualetinį bidoną, visą sušaudė. Dabar aš jau ramus. Bet randa pėdas — baso vaikščiota.

Jeigu jie čia būtų palikę pasalą dienai ar dviem, savaime suprantama, Eimutį būtų užklupę.

Už pusantro mėnesio mane pasišaukia ir parodo: guli Eimutis kaip gyvas. Klausia, kas čia. Sakau — Jurkėnas.

—    Matai, šuniškas gyvenimas, šuniška ir mirtis, — priduria enkavedistas.

Perskaito aktą, kad liepos mėnesį iš pirmos į antrą dieną buvo rastas bunkeris, o jame banditas Eimutis. Eimutis priešinosi ir buvo likviduotas.

Paskui buvo atvažiavęs iš mūsų miestelio NKVD garnizono viršininkas, ir, girdžiu, jie tarpusavyje kalbasi:

—    Eimutis aiškino: „Kadžionis su žmona pasidavė gyvi, manęs nepaims“. Užėjo pas žmogų, pasiėmė batus (bet kur užėjo, pas kokį žmogų ir kokiam kaime — nesako) ir išrašė 500 rublių pakvitavimą.

Peršasi išvada: jeigu jie žino, kad Eimutis buvo užėjęs pas žmogų ir paėmė batus, vadinasi, buvo įskųstas, o kadangi buvo įskųstas — ar tą patį kartą buvo susektas, ar vėliau jį sekė, nes į bunkerį laužtasi nakties metu. To bunkerio, kuriam žuvo Eimutis, nieks nežinojo, užtat enkavedistai ir sakė:

—    Vot, skoljko u nich bunkerov! (Matai, kiek jie turi bunkerių!)

Kokiom aplinkybėm žuvo Eimutis, iš kitų žmonių man neteko girdėt.

Po mūsų arešto, po visų šitų provokacijų, tiksliai nežinau kada, bet reikia manyt, kad staiga, atėjo Kirvio — Viktoro Sabaliausko motina. Bet ar tai tikrai ji buvo, ar kokia provokatorė, pasivadinusi jo motina, nieks nežino. Ji pasakė, kad sūnus ją pasiuntęs susitikt su Tilindžiu. Jiems reikėjo rast Tilindį, rast tą bunkerį, nes tikėjosi, kad kartu gal ras Tautvydą. Tada jie ir atsiuntė Kirvio motiną, kuri neva norinti pasimatyt su Tilindžiu, ir vargšas Tilindis eina antrą kartą į šitas pinkles, paskiria pasimatymą ir, man atrodo, vėl pas tą patį žmogų, kur mes susitikom su šita provokatorių grupe.

Ateina Tilindis, ateina ir tie provokatoriai, kurie vaidina partizanus. Jie kažkur vedasi Tilindį. Vedamas jis pastebėjo, kad aplinkui jau kareiviai, suriko:

—    Vyrai! Rusai!

Jis metėsi bėgti, bet į jį tuo metu provokatoriai paleido šūvius, ir Tilindis krito vietoj.

Mus suėmė paskutinius, liko tik Eimutis. Tautvydo buvo aiškiai pasakyta, kad, išskyrus jį, su kitais mes jokių ryšių nebeturime. Tardydami manęs nekankino. Pirmiausia prikibo prie archyvo ir reikalavo jį atiduot, bet aš paaiškinau, kad mes jokio archyvo neturėjom. Atneša man partizanų baudžiamąjį statutą, ant kurio užrašyta mano pavardė, ir rodo:

—    O kas čia?

—    Statutas, — atsakiau.

—    Kur jis buvo?

—    Tai gal bunkeryje pas Eimutį? — abejodamas atsakiau.

Tardė tris mėnesius. Iš pradžių — kapitonas Pušin, o po jo — kapitonas Prichodka. Kadangi buvo toks laikotarpis — mirė Stalinas, kažkas buvo neaišku dėl Berijos, todėl partizanų, kuriuos suimdavo, jei nebūdavo tiesioginių įkalčių, nekankindavo. Mums buvo labai palankios sąlygos, nes sutapo parodymai.

Paskutinėm dienom tardytojas mane dar „nuramino“:

—    Nebijok, blogiau už mirtį tau nebus...

Pritaikė straipsnį — pagal RTFSR BK 58—Ia, 58—8, 58—11, 58—10 II dalį.

Kodėl mane apkaltino pagal 58—8? Buvo toks atsitikimas. Atėjo Tautvydo vyrai pas mus į svečius. Pavasaris (Mulevičius), Diemedis (Mackevičius Kazimieras), Liepa ir kiti. Mes labai gerai su jais sutarėm. Tą naktį sapnuoju, kad vemiu kaulais. Toks nemalonus sapnas... Einam Troškūnų miško keliu. Jie eina pirmieji. Aš jiems sakau: užvesiu parodyti Barboros akmens miške. Kai tik išėjom iš už posūkio, jie metėsi atgal. Klausiu, kas yra. Jie sako:

—    Kažkoks žmogus pasižiūrėjo ir pasislėpė už medžio.

Aš klausiu, ar juos pastebėjo, jie sako, kad taip. Jei pastebėjo, reikia ne atgal trauktis, o pažiūrėt, koks ten žmogus. Tada visi vėl pasidavėm pirmyn. Žiūrime, tas žmogus tupi griovy ir atlikinėja gamtinius reikalus. Pamatęs mus, atsistojo ir laukia. Apsirengęs rusišku vatinuku. Kai priėjom arčiau, jis šoko bėgti gilyn į mišką. Diemedis ir Liepa puolė vytis. Bėga jis tiesia linija, o jie vejasi. Mackevičius rusiškai suriko: „Stoji“ Sustojo, bet, pamatęs, kad čia ne rusai, vėl puolė į šalį. Tada jie jau ėmė šaukti: „Stok! Šausim!“ Pagaliau jis sustojo ir atsisėdo ant žemės. Kai aš pribėgau, jam jau buvo surištos rankos. Kažkuris iš mūsiškių dar šėrė ranka per kepurę, ir kai ji nukrito aukštyn pamušalu, viduj pasimatė įsiūtas kažkoks ženklas. Mes klausiam, kas ten įsiūta, jis sako, kad dėl gražumo. Bet kodėl jis tada paslėptas?.. Kiek pa-sivedę, mes jį ištardėm. Pasirodo, tas rusas iš Troškūnų miestelio — Ignatjev Aleksandr Petrovič. Klausiam, kur eina. Jis sako:

—    Einu pas moterį pjaut šieno.

Kai paklausėm, į kokį kaimą, paaiškino atbulai. Tas kaimas visai kitoj pusėj, o jis atėjęs jau į patį vidurį miško. Moters pavardės taip pat nežino. Kažkas jam sakęs, neva tai moteriai reikia padėt. Kišenėj radom pintdę plakti dalgiui, buvo pasikabinęs terbą. Mes jį pradėjom nuodugniau tardyti:

—    Kur tu dirbi?

—    Niekur nedirbu, — atsakė Aleksandr Petrovič.

—    Iš ko tu gyveni?

—    Tai aš, va, uogauju, grybauju... Taip ir gyvenu.

—    O žiemą? Žiemą taigi nebūna nei uogų, nei grybų.

—    Žiemą karvę pasipjaunu ir gyvenu...

—    O tu partizanų nebijai?

—    Ne, nebijau.

—    Tai ko bėgai?

—    Žmonės sako, kad yra ir blogų, ir gerų partizanų, tai aš nežinau, kokie čia. Todėl ir bėgau.

Kiek patardę, mes jį likvidavom čia pat, kadangi pagal to meto partizanų įstatymą jis buvo nusižengęs visais atžvilgiais. Tai, be abejonės, buvo pasiųstas į mišką NKVD šnipas. Jo pasiaiškinimai visai nesutapo su jo daromais veiksmais.

Iš praktikos partizanai jau žinojo, kad enkavedistai šnipus siųsdavo visur maždaug į tas vietas — miškuose, kryžkelėse, kur jiems lengviau pastebėt partizanus. Enkavedistų pasiųstieji šnipai privalėdavo kas 2—3 dienos pranešinėt, ką pastebėdavo. Sekimo zona kiekvienam pasiųstajam šnipeliui buvo apribojama, griežtai nustatomos sekimo ribos, kad jeigu kas, enkavedistai žinotų, kur dingo šnipas, — ten, vadinasi, reikia „daryti siautimus“. Jei jis buvo pasiųstas ir čia dingo, suprantama, toj vietoj veikia ginkluota grupė.

Šį kartą mes neapsirikom. Kadangi jie nesulaukė pasiųstojo agento, mes sulaukėm labai stipraus antpuolio. Atvažiavo 70 sunkvežimių, pilnų kariuomenės, ir apsiautė visą Troškūnų mišką. Visas miško pakraštys buvo numėtytas tuščiom amerikoniškų konservų dėžutėm kaip po didžiausio fronto.

Iš mūsų būrio buvo pabėgęs partizanas Paulauskas Bronius-Varpas, jis ir pasakė, kur tas enkavedistas agentas Ignatjevas užkastas.

Nusistebėjau vienu dalyku. Kada mane atvežė į tą vietą, atkasė lavoną, čia pat padarė skrodimą, paskui vėl įvertė kaip kokį gyvulį atgal į tą pačią duobę ir užkasė. Nė kiek ne geriau padarė, negu partizanai kad pasielgė su savo priešu. Juk partizanai ir kapinių tokiems neturėjo. Aš buvau smarkiai nustebęs: savo akimis pamačiau, kaip jie ne tik mūsiškių, bet ir savų, net mirusių, negerbia.

Teisė mane Pabaltijo karinis tribunolas. Nuosprendis skambėjo taip: 25-eri ir penkeri, kuriuos aš ir atsėdėjau. Perėjau Omsko, Taišeto, Mordovijos, Permės lagerius. Paskutiniuosius šešerius metus sėdėjau Permės lageriuose kartu su kunigu Alfonsu Svarinsku. Atkalėjus skirtą laiką, į Lietuvą leido grįžti, bet kai grįžau, visi keliai buvo uždaryti: neregistravo ne tik Lietuvoj, bet ir kitose sąjunginėse respublikose. Įsidarbinau Šilalės rajone, Pajūrio bažnyčioj. Klebonui Abromavičiui saugumas įsakė mane išvyt.

Man iškėlė konkrečias sąlygas:

—    Va, čia leidžiama Lietuvoje „Katalikų Bažnyčios kronika“, mes nesėdim rankų sudėję, mes taip pat veikiam, — ėmė man dėstyt Vilniaus saugume čekistas Trakimas. — Padėk mums susekti, kas tą kroniką leidžia, tada galėsi Lietuvoj gyventi.

Šilalėj prie manęs prikibo čekistas Jackus ir vis aiškina:

—    Suprask, kad visi kunigai su mumis, mums padeda. Čia toks geras darbas, nesigailėsi... Kur tik norėsi, visur priregistruosim, kur tik norėsi, ten įdarbinsim...

Aš jam atsakiau:

—    Nenoriu nei klausyt, nei girdėt.

—    Tavo reikalas, — pasakė Jackus. — Jeigu būtumei taip daręs užsienyje, tave būtų sušaudę, bet pas mus — labai humaniški įstatymai, dėl to likai gyvas. Gerai, nenori... Tiek to...

Atsinešė lapą popieriaus, matau, užrašyta: Sverstnik. Sverstnik buvo ukrainietis rašytojas, mudu su juo bend-raudavom, jis mano eilėraščių yra išsivertęs į ukrainiečių kalbą. Jackus sako:

—    Jeigu jau dirbti mums nesutinki, ką darysi, tavo reikalas. Bet aš čia noriu dar apie vieną kalinį iš tavęs gauti truputį duomenų.

Aš jam atkirtau:

—    Žinote ką? I Aš apie kitus neturiu nei noro, nei teisės kalbėt.

Oi oi oi, kad įsiuto Jackus. Tuo kalba ir baigėsi, bet dabar matau, kad man suruoš bylą. Ką daryti?

Iš darbo išmetė ir dabar jau rašo: „Veltėdis“, dar vėliau pradėjo vadinti „valkata“ — niekur nedirba, nesiregistruoja. Per Anglijos ambasadą brolis atsiuntė dokumentus išvykimui į užsienį abiem su žmona nuolatinai gyventi — jie nepriima dokumentų, nes neregistruotas.

Pasikvietė į Šilalės saugumą ir pareiškė:

—    Būtinai privalote išvažiuot iš čia.

Aš sakau:

—    Prašom priregistruoti.

—    Mes registruoti negalime,— atrėžia man.

—    Tai kur išvažiuot?

—    Kur nors, — aiškina jie tą patį.

—    Kaip — kur nors? — vėl klausiu.

Paskutinį kartą pasakė:

—    Reikalai blogi: arba prisiregistruok, arba išvažiuok, o jei ne, va raginimas, pasirašyk, už poros dienų į administracinį teismą.

Žinau, jeigu dabar nueisiu — būsiu areštuotas. Kadangi tokia padėtis, pasakiau jiems taip:

—    Išeinu pėsčias į Maskvą, ir jūs manęs ilgai ieškosit.

Pasislėpiau. Paskui pasiekiau Maskvą ir ten Vidaus reikalų ministerijoj iš vieno kabineto, į kurį aš šiaip taip patekau, pareigūnas skambina į Vilnių ir aiškina:

—    Pas mane sėdi Kadžionis. Kodėl jūs jo neregistruojat?

Paskui paprašė mudu su žmona išeit ir, kai sugrįžom, pasakė:

— Pas juos yra toks įsakas. Jie gali ir priimt, ir nepriimt. Parašykit pareiškimą į Ministrų Tarybą ir duokit adresą, kur norėtumėt apsigyventi.

Pasakiau, kad Kaliningrado srityje. Tada jie užrašė, kad, man prašant, priregistruot ir įdarbint Kaliningrado srityje. Šitaip mes išvengėm kalėjimo.

Vėliau saugumiečiai Šilalėj paleido gandus, kad aš labai blogas žmogus, nunuodijau Pajūrio kleboną Abromavičių — mes dirbome kartu su juo. Atseit mes su Abromavičium į užsienį perduodavom žinias, o kai pamatėm, kad dega žemė po kojom, tada aš jį nunuodijęs, o pats pasislėpęs... Buvo numatyta net diena, kada atvažiuos ekspertas, atkas kunigo palaikus, darys skrodimą. Tai sakė man moteris, kuri anais laikais yra išdavusi du partizanus. Ji apie tai pasakojo mano žmonos seseriai. Jos pavardė Stulpinienė (1983 m. gyveno netoli Pajūrio bažnytkaimio, Piliakalnio kaime).

Partizaną Žalgirį sutikau 1948 m. rudenį Troškūnų miške. Jo pavardės nė vardo nežinau. Jis pas mus atėjo su senuku mokytoju nuo Kurklių, irgi partizanu. Žalgiris žemėlapyje žymėjosi partizanų stovyklavietes, kurios būdavo miškuose, neva ėjo per Lietuvą koordinuodamas bei rinkdamas žinias apie partizanų būrių išsidėstymą.

Mūsų eiliniai partizanai buvo labai nepatenkinti tokia Žalgirio veikla, kėlusia didelių abejonių, ir nesuprato, kokiais tikslais jis tai daro. Ta jo veikla labai jau naiviai atrodė, ypač tuo metu. Įsivaizduokit, eina žmogus ir žemėlapyje žymi taškus tose vietose, kur mes gyvenam. Argi tai ne absurdas? Tai juk akivaizdus savęs iššifravimas.

1949 m. panašiais tikslais per miškus ėjo ir kažkoks Lietuvos laikų karininkas Neringas ir jo pavaduotojas Algimantas. Taip pat labai neaiškūs tipai. Iš kažkur jie atsibeldė ir pas mus buvo sustoję. Mes dar su Velaniu juos toliau palydėjom.

Malvina Kadžionienė

Gimiau 1923 m. Taujėnų valsčiuje, Ukmergės apskrityje, Garbėnų kaime.

Šeimoje buvom devyni vaikai: du broliai ir septynios seserys. Likom penki, nes keturi mirė dar būdami maži. Žemės tėvai turėjo 4 ha. Tėvelis vertėsi rimoriaus amatu — taisė pakinktus, pats odas išdirbdavo. Šitaip mūsų gausi šeima ir vertėsi.

Brolis (1925 metų gimimo) Jonas Gedžiūnas buvo šaukiamas į rusų kariuomenę. Gaudamas įvairius pateisinimus iš girininkijos, pagaliau ryžosi verčiau žūt tėviškėj, bet netarnaut okupantams ir išėjo į mišką. Iš pradžių partizanavo Juodgiryje, o vėliau pasitraukė iki Želvos į Plieno — Morkūno būrį.

1946 m. sausio 6 d. į mūsų kaimą atėjo visas Plieno būrys, apie šimtą partizanų. Čia jie kiek pabuvo, susipažinome, išeinant Plienas dar tokią gražią kalbą pasakė, pravirkdė visus, ir tai buvo mūsų paskutinis susitikimas su broliu. Sausio 22-ąją jis žuvo kautynėse prie Želvos. Ten keturiolika vyrų žuvo.

Kadangi brolis išėjo į mišką, tėvukui partizanai patarė:

— Nueik į NKVD garnizoną ir pasakyk jiems, kad brolį į mišką išsivedė partizanai...

Tėvelis taip ir padarė. Bet argi jie tuo tikės? Žinoma, nepatikėjo.

Po to vieną naktį buvo atėję partizanai, ir vieną iš jų, Šišlauską Bronių (iš Pušaloto), gyvą paėmė enkavedistai. Vadovavo Subatis tėvas, pasižymėjęs ypatingu žiaurumu.

Kadangi enkavedistai suprato, kad mes tokiu būdu su partizanais palaikom ryšį, kitą dieną atvažiavę areštavo seserį ir tėvelį. Kad toliau nepersekiotų, tėvelis prieš tai mums patarė išeit kur nors, namuose nenakvot. Skrebai, atvažiavę iš ryto, pasiėmė seserį ir tėvelį, pasikinkė arklį, prie vežimo prisirišo karvę, surašė visą turtą, į vežimą įsidėjo kiaulę ir pasakė, kad viskas, kas yra šiuose namuose, — nebe mūsų. Mamytė atėjo ir pranešė mums, kad tėvelio jau nebėra, sesers nebėra, ir nuo tada (nuo 1948 m. liepos 8 d.) mes pasidarėm benamės.

Ketverius metus mes ubagavom po kaimus. Žmonės mus išlaikė ir glaudė. Kur ateini, duoda pavalgyt, o jei neduoda — pakenti nevalgęs.

Namuose dar buvo likusi mūsų močiutė, o iš Suvalkijos į mūsų namus atkėlė kažkokį Užkuraitį Albiną. Kas jis per vienas — nežinau. Kadangi jis apsigyveno mūsų namuose, mes močiutę nuvežėm prie Traupio pas gimines.

Tų pačių metų liępos 16 dieną Garbėnų miške įvyko kautynės su rusų NKVD kariuomene. Jose žuvo du mano pusbroliai Isiūnai — Česlovas ir Valentinas, tėvelio sesers vaikai. Nušautųjų nevežė į miestelį ant grindinio. Penkis nukautuosius atvežė pas mus pasityčiojimui ir suguldė sodelyje ant kelio, o du (vienas iš jų buvo Valentinas) nuvežė į Kavarską. Aš iš ryto nuėjau pažiūrėt, visus atpažinau, visi buvo mūsų apylinkės berniukai, tarp jų ir pusbrolis Česlovas. Skrebai liepė juos palaidot už pirties pelkėj, bet vyrai prie namų darželyje iškasė duobę, iškalė ją lentom, moterys atvežė staltiesių, kiekvieną atskirai suvyniojo ir užkasė. Palangėje padarė kapą...

Mano, kaip partizanės, gyvenimas buvo nepavydėtinai sunkus. Labai vargingai ir skurdžiai gyvenom.

Vieną naktį apsistojom nakvynei pas Martinonytę Paulę-Kuojienę (tada ji dar buvo netekėjusi), Martinonio Juozo sodyboj Garbėnų kaime. Vienkiemis buvo pamiškėj. Tuo metu atėjo nuo Ukmergės du mūsų pažįstami partizanai: Našlėnas Edmundas-Ąžuolas ir Žižys Jonas-Armukšna (kilęs iš Žibučių k.). Vakarienės metu kažko labai urzgė lauke pririštas šeimininkų šuo. Lyg nori pulti, ir vėl nurimsta. Pasidarė nejauku. Išėjo šeimininkas, apsidairė, sako, nieko nėra. Po vakarienės šeimininkas išvedė juos į klojimą. Kada jie ėjo pas Martinonį, buvo dar nesutemę, ir kažkas juos pastebėjo. Enkavedistai sėlino prie namo. Kadangi šuo puola, jie stengiasi nejudėt, o naktį pradėjęs susišaudymą — negarantuotas, kad ką laimėsi. Tada jie sulaukė ryto. Atsikeliam — kiemas pilnas rusų. Visi sustingom iš baimės. Tada rusai anuos vyrus iš daržinės vis šaukė, liepė pasiduot, atidarė plačiai duris, į vidų įėjo kažkoks vyresnis enkavedistas, pasistojo ant vežimo, kuris buvo įvarytas į daržinę, ir bandė pasižiūrėt, ar ko nesimato ant prėslo. Pasigirdo šūviai ir ruskiai, už galvų susiėmę, pradėjo šaukti:

— Matiuka ubili! Matiuka ubili!-Matiuka ubili! Enkavedistai įsiuto kaip žvėrys už tą Matiuką... Šeimininkų dukteriai Paulei pasisekė išsmukti pro duris, į krūmus, kurie augo panamėj, ir ji pabėgo. Mes likom vienos. Griebėm slėpti nuotraukas ir viską, ką tik galėjom, kad tik nerastų, kas nereikalinga. Pamatėm — ateina keli rusai ir skrebas Mikoliūnas Karolis su apsiaustu. Atstatė kulkosvaidį, tik keikia mus, visokiais vardais vadina. Laukiam, kada šaus, bet čia atsidaro durys ir į vidų įeina rusų karininkas, kuris Mikoliūnui surinka: „Otstavitj!“ Mes buvom trise: aš, mano sesuo Irena ir Genė. Mamytė buvo pas giminietį Kuliavą, ten nakvojo. Susišaudymo metu Žižys ir Našlėnas iššoko iš daržinės ir leidosi bėgti. Jie buvo nuo miško atskirti, ir juos varė į miestelį pro Kuliavos sodybą, kurią rusai uždegė.

Iš rusų nagų ištrūkti jiems jau nepasisekė. Našlėnas žuvo Vlado Girnio sodyboj prie šulinio, o Žižys nubėgo iki Kuliavos sodybos, jį peršovė; ten arklys buvo pririštas, jis dar užšoko ant arklio.

Žižys Jonas-Armukšna ilgai atsišaudė, bandė bėgti. Nors sėsdamas ant arklio buvo sunkiai sužeistas, dar ilgai kovojo: galvą padeda ant arklio, kai tik priartėja rusai, ir vėl jiems kerta. Galų gale susisprogdino.

Nukovę du partizanus, persekiotojai grįžo atgal pas Martinonį, pasiėmė mus visus, Martinonio sūnų Albiną ir nusivarė prie nušautųjų. Buvo jau pakinkytas arklys. Žiūrim, abu guli vežime, basi, kojos jų baltos kaip drobė, tik kraujas iš vežėčių ant žemės laša. Enkavedistai vežėsi juos vežime, o mus iš paskos iki pat miestelio varėsi. Kartu suėmė ir mūsų mamytę, ją taip pat atsivarė į Taujėnus. Prie skrebų būstinės buvo tokia aikštė. Partizanų lavonus paguldė toj aikštėje, o mus susodino šalia jų po vieną atskirai. Paskiau po vieną ėmė šaukti tardymui.

Partizanai mus anksčiau jau buvo mokę — tardymo metu viską, kas tik negerai, „versti“ ant negyvo žmogaus. Čia dabar mus spiria pasakyti, kas tokie buvo. Mes išsigynėme, kad jų nepažinom. Skrebynės rūsyje mus išlaikė tris dienas ir paleido. Ubagavome vėl toliau iki 1949 metų. 1948-aisiais, trėmimo metu, slapstėmės, mūsų nerado ir neišvežė į Sibirą. 1949 m. visos trys seserys buvom įsikūrusios negyvenamam namuke. Atėjo mamytė pasakyti, kad kaime vėl pilna rusų kariuomenės. Jie pamatė mamytę ir atsivijo iš paskos, suėmė ją, tardė, klausinėjo, kur dukros slepiasi, bet ji nepasakė.

Kai mamytę rusai suėmė, tarėmės, ką daryti. Mes čia likom, o kaip mamytę ir močiutę vienas išleist į Sibirą... Kaipgi jos ten gyvens? O tėvelis ir sesuo Vilniuje Lukiškių kalėjime uždaryti. Tada nusprendėm pasidalinti likimu. Dvi seserys pasiryžo eiti pas mamytę ir kartu važiuot į Sibirą, o mane paliko prižiūrėti tėvelio su kita seserimi Vilniaus kalėjime.

Tada aš nuėjau pas Leoną Rinkūną į Garbėnų kaimą. Mane jie paslėpė, bet aš mačiau, kada rusai ir skrebai mamytę, močiutę ir seseris susodino į vežimą ir išvežė Taujėnų link.

Močiutei net protas susimaišė važiuojant į Sibirą, ir kada tremtinius plukdė laivu Angaros upe, ji šoko į vandenį, sesuo puolė jos gelbėti, nors pati nė trupučio plaukti nemokėjo, pradėjo abi skęsti. O mūsų mama stovi ant kranto ir mato, kaip skęsta jos motina ir dukra. Tuo metu vienas kareivis šoko į vandenį ir seserį išgelbėjo, o močiutė taip ir liko amžinai ilsėtis ten, Angaros dugne.

Partizanai sužinojo, kad aš likau viena, ir kažkuris iš Žaibo — Antano Žilio partizanų būrio atėjo pas mane. Jie susirūpino mano likimu, kadangi ir aš juos remdavau medicinos reikmenimis, vaistais. Tuo metu į vidurius sunkiai buvo sužeistas partizanas Lapelis — Gvozdas Bronius iš Žibučių kaimo. Aš nubėgau į Ukmergę pas daktarą Daniūną, sakau: „Daktare, reikia važiuot į mišką...“ Jis paklausė, kokia padėtis. Jeigu sužeistas į vidurius ir dar viduriai nesutinę, tegu atsiunčia pastotę, jis važiuosiąs į mišką gelbėt, bet jeigu viduriai jau sutinę, tada jis esąs bejėgis, nereikia nė vargt. Per naktį aš grįžau atgal 16 kilometrų pėsčia. Pamiškėje jie jau manęs laukė, nuėjom į mišką, tuo mano misija ir baigėsi. Aš nežinau, ar jie važiavo to daktaro, ar ne, tik žinau, kad tada Lapelis išgijo.

Antrą kartą Lapelį sužeistą enkavedistai paėmė gyvą, nuvežė į Ukmergės ligoninę, o iš ten partizanai jį pavogė per langą. Paskui rusai areštavo seseles, gydytojus.

Dabar partizanai man žadėjo padaryt dokumentus, kad galėčiau kur nors legaliai apsigyventi.

Mamytę ir seseris išvežus, kaip jau minėjau, apsistojau pas pažįstamą Oną Trečiokienę. Atėjo čia Žaibo būrio partizanai, atėjo repšėniškiai. Nakvynei žaibiečiai apsistojo netoliese miškelyje, o sargyboje pastatė kaimynų sūnų. Užuot sargybavęs, jis pasileido į Kavarską pranešt rusams. Jį pasivijo Žaibo partizanas Vermachtas raitas ant arklio ir nušovė visai netoli miestelio. Tas pats jaunuolis žinojo, kur aš slapstausi, ir mane jis suvedė su „žaibiečiais“. Kadangi šitą jaunuolį nušovus man likti čia buvo pavojinga, kartu su „repšėniečiais“ išėjau į mišką. Tuo metu būriui vadovavo Tigras — Aleksas Velanis. Būryje pažinojau partizanus: Sigitą — Simanonį Anicetą, Melagių— Bernatonį Joną, Karklą—Butkų Joną, Švedrį — Šilaiką Juozą, Konkurentą — Blauzdį Antaną.

Aš jau žinojau, kad einu mirti, bet kito pasirinkimo neturėjau.

Žibučių kaime apie 1946 metus gyveno dvi Kuojų šeimos. Į vieną iš tų sodybų buvo užėję partizanai. Šeimininkai uždarė langines. Kada ryte Kuojienė išėjo atidaryti langinių, žiūri — pilnas kiemas rusų kareivių. Jie klausia:

—    Ar yra kas nors pas jus?

—    Nieko nėra, — atsakė ji.

Jie dar kartą paklausė, ji atsakė tą patį.

Tada rusai suėjo į vidų, ir prasidėjo susišaudymas. Tą pačią dieną rusai sugrįžo su vietiniais skrebais, rado du jaunus Kuojų sūnus ir šautuvų buožėm juos užmušė. Kadangi grindų toje gryčioj nebuvo, paklupdė juos asloje, vienam skrebas užsimojęs šautuvo buože kai davė per galvą, net akys iškrito.

Iš gretimos sodybos į mišką partizanauti buvo išėjęs Žižys Jonas. Subatis tėvas nubėgo į Žižio sodybą, rado lovoj miegančią jo seserį, atidengė antklodę, nušovė, kitoj lovoj motiną nušovė ir išėjo.

Tardė mane tardytojas Prichodka. Iš pradžių tardė ir Pušinas. Mušt nemušė, bet neleisdavo užmigti po 4—5 paras. Dieną ne tik kad sėdėt nebuvo galima, bet dar net ir į sieną atsiremti. Labai išsekau, ištino kojos. Nuveda pas tardytoją, sėdžiu ir tyliu, tardytojas kažką rašo, manęs neklausinėja, aš sušneku ką nors garsiai, kad net pati išsigąstu ir galvoju, ką aš čia dabar pasakiau.

Tardymo metu mane vieną laikė 19 kameroj. Teisė mus keturis: mane, mano vyrą, Paulauską Bronių ir Šakalytę Stasę (iš Tumėjos k.). Ji buvo mūsų ryšininkė, viską mes prisiėmėm sau, ir ją išteisino. Mane taip pat nuteisė 25 metams pagal tuos pačius straipsnius, kaip ir vyrą. Į lagerius mus iki Maskvos vežė kartu vienu etapu, o Maskvoj, „peresilkoj“, išskyrė.

Iš pradžių nuvežė į Džezkazganą, Kingiro lagerį. Po sukilimo — į Bratską. Taišete Kemerovo srityje iš viso išbuvau penkerius su puse metų.

Pasakoja Stasys Jagėla,

partizano ĄŽUOLO brolis

Mano brolis Antanas Jagėla-Ąžuolas, gimęs 1913 m. Savenių kaime, Kavarsko parapijoj, Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu priklausė šaulių organizacijai, vokiečių okupacijos metais buvo seniūnas. 1944 m. grįžus rusams, pasakė okupantams netarnausiąs ir pasiryžęs verčiau mirt, nei būti jų tarnu. Mes jo prašėm, kad neitų į mišką, nes persekios šeimą, bet brolis buvo neperkalbamas. Žuvo 1948 m. spalio mėnesį Repšėnų miškely, bunkeryje, savųjų išduotas. Ten jie buvo trise: Antanas, kažkokia mergina Danutė (Dovidėnaitė, kilusi nuo Subačiaus, vaikščiojusi su partizanu Alfonsu Pajuodžiu-Radvila) ir Jonas Dagelis. Anksti rytą išdavikas atvedė rusų NKVD garnizoną iš Anykščių.

Aš tuo metu buvau uždarytas Anykščių saugume. 1948 m. gegužės 22 d. mano žmoną, sūnelį Juozuką, se-serį Valę su senais tėvais išvežė į Sibirą, o aš pasitraukiau. Grįžau kitą dieną, ir tada mane areštavo pačiam Vaidevučių kaime (Kavarsko r.). Tardymo metu mušė, kankino. Kartą saugumo viršininkas pašaukė ir parodė ant stalo gulintį naganą dėkle su visu diržu. Sako: „Va, tavo brolio ginklas. Nušovėm tavo brolį“. Ką aš turėjau atsakyt į tuos jo žodžius? Pasakiau, kad toks jau jo likimas buvo.

Norėdami primesti man kokią nors kaltę, kvietė daugelį kaimynų akistatom Prieš mane nieks neliudijo, ir bylos jie nesudarė. Tada iš Utenos atvažiavo prokuroras ir išsiuntė į Panevėžio kalėjimą. Čia po mėnesio iš Maskvos atėjo įsakymas, kad esu nuteistas neakivaizdžiai.

Mano brolis Antanas buvo narsus vyras. Juo nieks nesiskundė, jį visi palaikė apylinkėse, net ir komunistuojantys jo adresu nėra pasakę blogo žodžio. Jis daug patarimų davė jauniems, kuriems reikėjo stot į kariuomenę, neragino eit į mišką, nes maža vilties išlikti gyviems. Repšėnuose buvo baigęs keturias klases, tarnavęs kariuomenėje, turėjo puskarininkio laipsnį, pasižymėjo gabumais, vadovaudamas partizanų būriui. Vėliau jo būryje atsirado Darelė, kurio šeimą (žmoną ir du sūnus) rusai išvežė į Sibirą kartu su mūsiške. Seimą išvežus, jis prisiprašė brolio, kad priimtų į būrį. Mat už Antano išdavimą enkavedistai jam buvo pažadėję dešimt tūkstančių rublių. Kai žuvo mano brolis, Darelė savo noru išvažiavo į Sibirą pas šeimą, kuri gyveno toj pačioj gyvenvietėj su mūsiškiais. Jam pavymui atskriejo ir žinia iš Lietuvos, kad tai mano brolio žudikas, išdavikas. (Kai enkavedistai supo brolio bunkerį, tarp jų žmonės matė ir Darelę enkavedisto drabužiais.) Juo buvo labai nepatenkinti ir jo paties sūnai, kai išgirdo tokią naujieną. Maždaug už mėnesio Sibire Darelė ėjo kėliu, staiga iš burnos pasipylė kraujas, ir jis krito negyvas. Taigi tasai išdavikas mirė neaiškiom aplinkybėm.

Užrašyta Panevėžyje 1989 10 13

Pasakoja Leonas Šakalys

Gimiau Mackeliškių kaime, baigiau keturias klases. Kai tik 1944 m. atėjo rusai, iš karto išėjau į mišką, nes nenorėjau tarnaut bolševikų armijoj. Iš mūsų kaimo tik du šaukiamojo amžiaus vyrai išėjo į armiją. Ėmiau slapstytis. Miškuose tada dar nebuvo susiformavę partizanų būriai, ėjom stichiškai, savo noru, niekieno neverčiami, tiesiog visas kaimas. Mūsų kaimas buvo didelis. Į mišką išėjo šie vyrai: Leonas Šakalys, du broliai Ignas ir Kazys Simanoniai, du broliai Kostas ir Kazys Simanoniai, trys broliai Anicetas, Antanas ir Kazys Simanoniai, Stasys Žiugžlys, Vladas Pivoras, Kazys Žiugžlys, Vladas Simanonis (jį pagavo gyvą; vėliau buvo lagery Rusijoj; jau miręs), du broliai Bronius ir Liudas Sudeikiai.

Pradžioj mes dar nė ginklų neturėjom, sėdėdavom namuose. Praneša, kad gaudys skrebai, tada išbėgam į mišką.

Mūsų būrio vadai buvo Sudeikiai: Bronius ir Liudas. Būrys slapstėsi Janušavos miške, o Repšėnų miške veikė Jagėla. Būryje buvo ir troškūniečių, ne mes vieni. Vėliau pagrindinis vadas buvo Bronius Sudeikis. Slapyvardžių dar tada neturėjom. Kai tik atėjau į mišką, sutikau Jagėlą Antaną-Ąžuolą. Klausiu: „Ar priimsit į būrį?“ Jis sako: „Ar turi ginklą?“ Atsakiau, kad neturiu. Jis sako: „Blogai. Čia juk kariaut reikės, o koks tu partizanas be ginklo?“ Nueinu pas Sudeikius, jie irgi to paties klausia: „Ką tu čia veiksi be ginklo?“

Tada mudu su pusbroliu Pivoru Stasiu susikrovėm lagaminus ir išsiruošėm Ukmergėn į komisiją, kad paimtų armijon, bet vakare ateina draugai ir sako:

— Tai ką, tu ten nori numirt? Geriau čia numirsi, Lietuvoj.

Taip mane ir išsivedė į būrį Simanonis Vladas. Gavau ginklą. Vasarą gyvenom miške stovykloj, o žiemą bunkery. Turėjom didelį bunkerį, 80 žmonių tilpdavo. Išsikasėm jį pačiam miške, viršų užklojom samanom, aplinkui pasodinom beržiukų.

Kartą parėjau į namus su broliais Morkūnais, Petru ir Povilu. Tik matau, kad jau ruskiai eina voromis. Mes iš namų bėgte tiesiai miškan. O ginklų jokių neturėjom. Jie važiuoti arkliais, dviem vežimais. Likus iki miško apie 200 metrų, į enkavedistus pradėjo šaudyt mūsų partizanai, tada mus vijusieji susimėtė, o mes sveiki išnešėm kudašių.

Mūsų būryje tuo metu buvo 30 vyrų. Maždaug už keturių kilometrų stovėjo Ąžuolo būrys.

Kartą ryte 1945 m. vasarą į pamiškę išėjo mūsų žvalgai ir grįžę pranešė, kad ateina rusų kariuomenė. Pradėjom trauktis. Vienoj vietoj, visai arti, sutikom rusų sargybinius, bet jie apsimetė, kad mūsų nemato. Per Troškūnų vieškelį pereinant, mūsų taip pat „nepastebėjo“ visai arti stovėję rusų sargybiniai, leido nekliudomiem praeiti. Per geležinkelį kėlėmės — irgi nieko nesakė. O mūsų tada buvo daug, 80 vyrų.

Sykį miške keturi iš mūsų būrio išėjo pasižvalgyti. Tai juos kai užspaudė rusai, visą dieną išgainiojo po mišką, o jie bėgo ir bėgo, iki kažkokiu būdu pasisekė prasmukt enkavedistų užnugarin. Vis girdim šaudymą, o padėt niekuo negalime. Juos, matyt, norėjo gyvus paimti.

Mes pasiekėm net Andrioniškio ežerą, o naktį grįžom. Kariuomenės buvo labai daug. Anoj pusėje Troškūnų, Anykščių visos pamiškės buvo apsiaustos, bet miškan rusai per daug nelindo.

Kada rusai paskelbė pirmąją amnestiją, aš parėjau iš miško, partizanavęs pusantrų metų. Dokumentus mum trim išdavė, o kitiem keturiem nedavė, liepė atnešt ginklus. Supratom, kad enkavedistams jau buvo pranešta, kurie turėjo ginklus, o kurie neturėjo.

Kartą pas mus atėjo pulkas partizanų ir kambary kalbėjosi. Iš Budrių kaimo buvo atėjęs ryšininkas Riauba. Jis buvo prie buožių priskirtas, visus buožes išvežė, o jį paliko. Kitą dieną mano žmonos tėvelį šaukia į Anykščius tardymui. Vėliau jis pasakojo, kad viską, ką šnekėjo tą kartą kambaryje partizanai, enkavedistai žinojo išsamiai. Kas jiem pasakė? Žmona nueina į Kavarską, parduotuvėn, mato — Riaubiokas tarp skrebų pokštus krečia. Tik tada išryškėjo kaltininkas. Žodžiu, jis buvo partizanų ryšininkas ir visas žinias perduodavo enkavedistams.

Iš pradžių nei mūsų būry, nei Jagėlos jokių šnipų nebuvo, bet vėliau visgi atsirado ir tokių. Jagėlą išdavė Da-relė (iš Kavarsko).

Dėl to, kad aš legalizavausi, ant manęs ypač pyko partizanas Pivoras Bronius-Briedžiokas. Mane jis net laikė enkavedistų šnipu, — ko aš net svajot nesvajojau.

Sudeikiai gal būtų ir nėję iš miško, bet juos apgavo. Žmonos pusseserė Gaidelienė prikalbėjo važiuot į Vilnių; ten padarysianti dokumentus, ir jie galėsią būti ramūs. Ji sugalvojo tokią versiją: šituos brolius areštuos, pusseserę — taip pat, o jai visas turtas liks. Taip Sudeikius ir suėmė. Bronių Sudeikį Vilniuje nuteisė mirties bausme. Jo žmoną išvežė į Sibirą. Liudas pabėgo iš Lukiškių kalėjimo.

Jagėlai žuvus, būriui vadovavo Velanis. Tai nebuvo partizano pavyzdys. Kada jį paėmė gyvą, jis kalbėjo gal net daugiau, negu reikia. Per kieno kiemą jis buvo perėjęs, visus susodino. Kadžionį kai paėmė, jis nė vieno žmogaus neišdavė.

Užrašyta Repšėnų kaime
1989 10 22

Pasakoja Genė Šeštokaitė-Birbilienė,
buvusi partizanų ryšininkė

Gimiau ir užaugau Repšėnų kaime. Žemės tėvai turėjo 10 ha, tėvelis buvo valsčiaus viršaitis, mirė gana jaunas, džiova. Šeimoje aš buvau viena dukra. Baigiau 4 klases, mokiausi žemės ūkio mokykloje Raguvėlėj.

1944 m. atėjus rusams, kūrėsi partizanų būriai. Iš mūsų kaimo į mišką išėjo: Vanagas, Antanas Jagėla-Ažuolas (iš Vaidevučių k.), Jonas Butkus-Karklas, buvęs policininkas, Juozas Šilaika-Švedrys, Anicetas Simanonis (iš Markeliškių k.), Stasys Keraitis-Varnas.

Skrebai visą laiką manė, kad aš — Jagėlos Antano išrinktoji. Jiems žinias teikdavo vietiniai šnipeliai. Vokiečių okupacijos metu Antanas buvo seniūnas, o mano pusbrolis — įgaliotinis, todėl Antanas dažnai pas mus užsukdavo. Kai kam tas kėlė įtarimą. 1944 m. atėjus rusams, per tuos skrebų palaižūnus, jų skundus aš nemažai nukentėjau. Keletą kartų skrebai mane apkūlė, bandė užverbuot.

Mūsų kolūkio pirmininku buvęs Šakalys Edvardas iš Mackeliškių kaimo leido man dirbti sandėlyje, bet siūlė dėtis prie jo bendraminčių. Aš jo paslaugų atsisakiau ir iš to darbo išėjau.

Šakalys buvo labai ištvirkęs žmogus. Kartą per Kalėdas jis pas mus atėjo naktį, ėmė daužyt duris ir reikalaut, kad įkištume. Mama pasakė neleisianti. Tada jis pagrasino, stovėdamas lauke už durų: „Jei neįleisit į vidų, abi su dukterim Sibire supūsit“. Visaip gąsdino, grasino, bet mes jo į vidų neįsileidom.

Aš ir vėliau griežtai atsisakiau visų jo pasiūlymų: dainuot kolūkiečių saviveikloje, stot į partiją, šnipinėt ir t. t.

Kartą į sandėlį atjojo raitas enkavedistas Anskis (sakydavo, kad jis latvis). Įteikė jis man raštelį, kad kitą dieną 18 valandą prisistatyčiau į saugumą. Labai išsigandom abi su mama, bet vis tiek nuvažiavau dviračiu į tą saugumą.

Anskis ėmė prikaišiot, kam susirašinėju su kaliniais (aš iš tiesų susirašinėjau su daugeliu tremtinių, kalinių, kiek galėdama juos rėmiau), kaltint, kad laiškuose šmeižiu Tarybų Sąjungą, komunistus, nors iš tikrųjų taip nebuvo. Tada man padavė plunksnakotį ir liepė rašyt savo biografiją. Kai tik pradėjau rašyt, iš kito kambario atėjo vyriškis ir atsistojo man už nugaros, o Anskis, priėjęs iš priekio, šėrė man du sykius kumščiu per galvą. Skausmo aš nepajutau, tik apsvaigau ir labai persigandau. Tada tas, kur stovėjo užpakaly, pasakė, kad aš turėsianti jiems teikti žinias. Aš pasakiau, kad jiems nedirbsiu. Man tuoj prikišo, kad aš su banditais palaikau ryšį. Ėmiau gintis, tada Anskis vėl man šėrė du kartus, aš vėl apsvaigau. Dabar jis savo ranka paėmė mano ranką su plunksnakočiu ir ant kito lapo parašė, kad aš, Šeštokaitė Genė, sutinku dirbti saugumo organams, Ketvirtadienį liepė vėl prisistatyt, sužinot, ką bažnyčioj kunigas kalba, ką kaime šneka jaunimas ir pan. Ketvirtadienį ir vėl aš nueinu pas juos. Iš karto — prie reikalo, tuoj klausia, ką kalba kunigas, ką — jaunimas. Aš sakau, kad nieko nekalba. Tada Anskis išsitraukė iš stalčiaus tą popierių, jo ranka rašytą, drykst drykst suplėšė ir liepė eit namo. Nuo to karto daugiau manęs ir nebešaukė.

Pirmininko Šakalio žmona Anelė atsiuntė man raštelį, kuriame buvo parašyta štai kas: „Gene, persikelk iš Repšėnų nors pusei metų. Tau sudaroma byla iš 41-ųjų metų dėl tautos šventės kokio ten minėjimo... Žinios tikros, tikėk, Gene, ir susiprask, kol dar ne vėlu. Tavo byloj tardo daug žmonių. Perskaičius sudegink, kad neliktų parašo“.

Tą raštelį atsiuntė tam, kad išeičiau iš namų ir neva slapstyčiausi, o skrebams tada bus priežastis mane gaudyti ir suimt.

Mane, atrodo, kažkas labai norėjo supainiot. Partizanų ryšininkas Morkūnas Dominykas iš Vaidevučių, Jagėlos Antano kaimynas, dirbo partizanams, bet vėliau paaiškėjo, kad ir enkavedistams tarnavo. Jis atneša man laišką neva nuo miškinių, ten tokia daina parašyta, pamenu tik paskutinį posmelį:

Jei ištiksiu miške gyvas,

Sveikas kailį išnešiu,

tau šluotą nors pušinę

Namo eidams parnešiu.

Tą laišką sulanksčiau ir užkišau kambary už sijos. Netrukus mirė mūsų giminaitis, paprašėm žmogų pabūt namuose, o mes išvažiavom to giminaičio laidot. Pakeliui iš kapinių mano širdis kažką negero ėmė jaust. Staiga matau — dviračiu atvažiuoja tas pats ryšininkas ir, mane pasivedęs į šalį, tyliai perspėja: „Gene, tavo namai apsupti, gryčioj daro kratą“. Aš tuoj supratau, kad tos dainos ieško. Motina važiuoja namo, o aš pasilieku gedulingiems pietums. Susėdom giedoti, man jau ir giedot nebesiseka. Pagaliau ateina skrebai, mane pakelia iš užstalės ir išsivaro. Kai parsivedė į namus, taip vertė, taip vertė viską: krosnis išnaršė, liuktus išdraskė, bet laiškelio nerado. Kai skrebai išėjo, aš motinai parodžiau tą laiškelį — pusė jo buvo išlindus iš už sijos ir matėsi. Tai ar ne stebuklai?

Kada Žaibas nušovė enkavedistą Daračiovą, mane vėl suėmė. Suėmė Jagėlos Antano tėvą ir sesutę Valę, mano draugę Palavenytę Genę su tėveliu iš Dabužių, Šablevičių ir Tučinską. O mūsų namuos padarė kratą ir rado du sąsiuvinius su 326 dainom, — visos jos partizaniškos. Paėmė Šventą Raštą, maldaknygę, nuotraukas, kitas knygas. Surišo viską į didelį ryšulį, įsimetė į mašiną, susodino mus visus ir išsivežė. Ties Dabužiais mašina įklimpo. Kareiviai išlipo stumt, o mums liepė gulėt kėbule ir nesikelt. Kada kareiviai išlipo, aš prišliaužiau prie to ryšulio, išsitraukiau abu sąsiuvinius su dainom ir užsikišau už drabužių. Mašiną ištraukė iš klampynės ir mus nuvežė į Kavarską. Aš Kavarske pasiprašiau į tualetą ir ten tuos sąsiuvinius palikau. Paskui nuvežė į Vilniaus saugumą. Čia mus aštuonias sukišo į vieną kamerą. Kartu sėdėjo mokytojos Verutė Tveragaitė, Radžiūnaitė. Jų broliai buvo partizanai. Mums iš karto pranešė, kad kameroj yra viena šnipė, vardu Katrė, perspėjo nieko atvirai nekalbėt. Čia mane išlaikė daugiau kaip dvi savaites. Vieną dieną pasišaukė į tardymą ir paleido, matyt, neturėjo įrodymų. Jeigu būtų išlikę tie sąsiuviniai, Sibiras garantuotas.

Mano „bendražygiai“ grįžta namo jau per Kavarską, o aš pro Levaniškį. Atėjau ant kelio ir laukiu, gal kas paveš, — autobuso tai nėra. Sustabdau Panevėžio prekybos bazės mašiną, vežančią maisto produktus: dėžių prikrauta, žemiau sėdi mano kaimynai Strioga ir Pakalnis, pakeliui dar paėmė kažkokį vyrą su dviračiu, kuris vis kalbėjo apie partizanus. Gal koks provokatorius buvo? O ties Baleliais iš Bitinaičių kiemo, matau, išbėga du partizanai su automatais, vienas griūva, kitas iš automato pila į mašiną, bet vairuotojas mašiną paleido visu greičiu. Tas vyras su dviračiu iškrito iš mašinos. Manėm, kad jį nušovė, bet, pasirodo, ne. Partizanai jį gerai apkūlė. Tuos berniokus abu sužeidė į sėdynes.

Mano dėdės žemėje gyveno bežemiai Česneliai. Jų sūnus Marijonas buvo partizanas. Jis dažnai pareidavo į namus, mes susitikdavom, pasikalbėdavom.

Kartą aš plaunu grindis, ir ateina Marijonas. Langas atviras, dienos metas. Jis atsisėdo ant palangės ir švilpauja. Aš jam ir sakau:

—    Na, tu, Mariuk, ar nebijai taip atvirai?..

Mat neseniai jo tėvus buvo labai primušę skrebai. Tėvas labai ilgai gulėjo ant patalo, vos atsigavo. Marius ir sako:

—    Nebijok. Mes gavom žinią, kad šiandien enkavedistai išėjo kitan kraštan, todėl visi išsiskirstėm. Atėjau, aplankiau mamą su tėveliu. Taip smarkiai sudaužyti...

Aš tik patylėjau, paskui sakau:

—    Mariuk, registruokis, taip visi žūstat. Argi ne geriau bus? Nebeliks mūsų vyrų. Mariuk, tu žūsi...

Jis man sako:

—    Genute, aš pats žinau, kad žūsiu, bet jiems vis tiek netarnausiu. Kad ir paims mane, išveš kariuomenėn ar kur peklon, — geriau aš savo žemėj žūsiu.

Taip mes pasišnekėjom, o už savaitės rusai ėmė siaust po miškus ir va čia, Repšėnų miške, Mariuką užklupo enkavedistai. Paleido šunis, kurie ėmė jį draskyt. O ruskiai tik rėkia: „Nu, vot, papal, b...!“ Marijonas jiems atsakė: „Dar nepapal, prakeiktieji išgamos!“ Nušovė jis šunį, atrodo, dar ir vieną enkavedistą, ir pabėgo. Vėliau visgi žuvo. Palaidotas Troškūnuose.

Mano kaimynas Ciprijonas Ginietis vokiečių okupacijos laikotarpiu varinėjo žydus.

Vyrai gaudavo spirito iš Leonpolio spirito varyklos, bet jis būdavo nevalytas. Užpylus vandeniu, spiritas pasidarydavo baltas, tada jie duodavo to atskiesto brudo paragaut Ciprijonui. O šis, būdavo, taip nusigeria, kad jam prasideda haliucinacijos, tada vėl „šaudo“ žydus, „muša“ juos, vaiką į vaiką daužo. Pasidarydavo baisus, kaip nenormalus. Jį enkavedistai užverbavo, ir jis rinko žinias apie partizanus, skundė juos. Partizanai tai žinojo ir būtų jį iš karto sutvarkę, bet būrio vadas Ąžuoliukas — Jagėla

Antanas buvo per daug geras žmogus, jį vis dar palaikė, iki pats žuvo. Kai enkavedistams pristigo informacijos, tada jie Ciprijoną pasodino. Kažkiek atsėdėjęs jis grįžo, dar truputį pagyveno ir mirė nuo smegenų paralyžiaus.

Mitašiūnas Juozas iš Repšėnų kaimo taip pat vokiečių laikais vaikė žydus. Atėjus rusams, dirbo jiems. Jo gyvenimas baigėsi po mašinos ratais.

Kartą vakare šuo taip loja, taip loja. Ateina tas Cip-rijonas. Atėjo ir sėdi. Mes ir vakarienę jau išvirėm, o jis sėdi ir sėdi. Šuo loja. Tik žiūriu — rusiška kepurė už lango. Pagaliau suvirto visas pulkas tų ruskių į vidų. Jie apsimeta, kad Ciprijonas čia jau ne jų žmogus, „neleidžia“ jam išeit. Visi kas kur pakampėm kambary išsidraikė. Vienas ruskis į lovą atsigulė, rūkydamas dar patalynę uždegė. Šunis liepė nuvest į klojimą. Kai nuvedžiau šunis į klojimą, jie vis tiek ten lojo.

Kitą dieną Jagėla man pasakojo:

— Mes atėjom keliese iki jūsų klojimo, girdim, šunys klojime loja. Sakau, velnias čia yra, kad šunys klojime. Aš jau pastebėjau, kad lauke prie namo kampo stovi sargybinis. Tada mes grioviu — ir atgal į mišką.

O jei šunys būtų prie tvarto buvę pririšti, partizanai tikrai nebūtų nieko įtarę ir suėję į vidų.

Jagėla Antanas-Ąžuolas dažnai pas mus užsukdavo. O kai prireikdavo vaistų partizanams, atėjęs manęs prašydavo jų parūpinti.

Kavarsko vaistinėj dirbo toks Rinkevičius. Matyt, jau buvo jų susitarta, nes, kada tik nueidavau ir paprašydavau vaistų, jis man visada duodavo.

Pas kunigą Barakauską Kavarske du sykius užpirkau mišias Ąžuoliuko prašoma. Jis pats man davė pinigų ir liepė užpirkt mišias už partizanų sveikatą, už Tėvynę, už brolius žuvusius. Vežiau Traupio kunigą Antaną Vaškevičių pas partizanus klausyt išpažinčių. Nuvežiau jį į Pusbačkius pas Verikus netoli miško.

Po Juodgirio kautynių, pamenu, suėjo pas mus partizanų pilna gryčia. Butkus Albinas nuo Balalių atbėgo vakare, beldžiasi langan ir sako: „Tetulyt, leisk“. Mes nepažįstame kas, tada jis sako: „Aš gi Butkus Albinas iš Pienių“. Balsas užkimęs, pats suvargęs, sušalęs. Kada įsileidom, jis pasakė: „Gal tas abrozdėlis Marijos mane išgelbėjo“,— jį atsinešė rankose.

Mes Albiną perrengėm, davėm kitus rūbus, jis jau norėjo eit į klojimą, įlįst kur į prėslą ir permiegot, bet atkalbėjam, nes mūsų klojimą dažnai kratydavo skrebai. Tada aš jį nuvedžiau dvaro klojiman, daviau patalynę ir pažadėjau: „Kai tik ateis partizanai, pasakysiu, kad tave pasiimtų“.

Partizanai, atėję Albino pasiimt, pasakojo mums visokių baisybių, kurias jie savo kailiu patyrė per Juodgirio kautynes.

Ąžuolą išdavė jo giminietis Darelė iš Kavarsko. Darelės šeima buvo išvežta į Sibirą, o jis pats buvo prisišliejęs prie Ąžuolo būrio. Enkavedistai jam atseit buvo pažadėję, kad leisią pas žmoną nuvažiuot, jei išduosiąs Ąžuolo būrį. Jagėlą jis išdavė, nuvažiavo pas žmoną, bet Sibire jį greit užmušė.

Užrašyta Repšėnų k.

Traupio apyl.

Pasakoja Bronius Juospaitis-DIREKTORIUS

Gimiau 1925 m. Rimaisų kaime, Ramygalos parapijoje, Ramygalos valsčiuje. 1936 m. tėviškėje kilus gaisrui, likom be namų. Persikėlėm pas tėvelio seserį į Dvariškių kaimą (Truskavos vls.) ir išgyvenom ten dvejus metus. Skirstant į vienkiemius, tėvelis gavo sklypą (41 ha žemės) ir pradėjo statytis trobesius.

Baigiau Barklainių pradžios mokyklą, Ramygalos progimnazijos tris klases. Vaikystėje labai mėgau skaityti. Duodavo pasirinkt skaitymui knygų. Man labai patiko tos knygos, kur buvo aprašomi nepriklausomybės kovų įvykiai (pvz., „Savanorių žygiai“), caro laikų priespauda. Tas mane labai veikė, formavo mano tolimesnio gyvenimo būdą.

Šeimoje mus auklėjo labai religingai. Iš pat mažų dienų pratino prie darbo. Tėvai tarnų nesamdė, turėjo didelį sodą, mes jį prižiūrėdavom.

Šeimoje augom trys broliai ir sesuo. Sesuo Marcelė buvo ištremta į Sibirą. Brolis Jonas žuvo partizanaudamas 1948 m. rugpjūčio mėnesį. Brolis Petras (jau miręs) buvo ištremtas kartu su tėvais ir seserimi. Tėvelis mirė Rusijoje, o mama, brolis ir sesuo grįžo į Lietuvą. Ištremti buvo į Tomsko sritį. Brolį Petrą ten areštavo ir nuteisė.

1940 m. man ėjo penkiolikti. Pamenu, važiavau iš Ramygalos nuvežęs pieną į pieninę ir sutikau pirmuosius rusų armijos dalinius. Didžiulės gurguolės vežėsi arkliais patrankas, kiti ėjo pėsti. Taip pasibaisėtinai jie man atrodė: apdulkėję, suprakaitavę, kojos apvyniotos skarmalais, „rubaškos“ išleistos ant kelnių, brezentiniai diržai.

Iš karto dar atrodė lyg ir nieko: užėjo tai užėjo. Nematėm iš pradžių, kad jie būtų nusiteikę prieš lietuvius. Broliui rudeniop reikia eit į mokyklą, pasimokino porą savaičių, pasakė, kad buožės vaikams ne vieta tarybinėj mokykloj, ir parėjo brolis verkdamas namo. Iš tėvų atėmė žemę, nors jie dėl to nelabai ir graužėsi. Mama sakė:

— E, Dievas davė — Dievas atėmė, bala jos... Užteks tos, kiek paliko...

Tėvelis iki 1940-ųjų visą žemę buvo numelioravęs, ir dabar, kai užėjo rusai, darbininkams reikėjo sumokėt už darbą. Norėjo dalį gyvulių parduot, kad grąžintų tiems žmonėms skolą, bet rusai gyvulių parduot neleido. Tada tėvelis parašė pareiškimą valsčiaus pirmininkui, pasirašė keli valstiečiai, ir per didelį vargą jam leido penkias karves parduot.

Nei mūsų kaime, nei ąpylinkėse neteko matyt nei girdėt, kad raudonąją armiją būtų kas sutikę džiaugsmingai, su gėlėm. Sekmadienį žmonės, išėję iš bažnyčios, su ašarom akyse vieni kitus guodė ir vis kalbėjo: „Kas bus? Kas bus?“

Sovietų armija paliko labai liūdną įspūdį. Ne tik jų skurdi apranga, bet ir ginkluotė. Daugiausia kareiviai buvo ginkluoti „triochlineikomis“. Kai kurie jų turėjo dar 1914 metų karo angliškus „remingtonus“, vėliau juos partizanai vadino „močiutėmis“; mažesniam vyrui ilgio buvo sulig galva.

Prasidėjo areštai, Ramygaloj suėmė kelis žmones. Kiek žinau, tiems areštams daugiausia tarpininkavo žydai, kadangi ir valsčiaus vykdomajam jau buvo jų prilindę. Kai tik prasidėjo karas, žydas Ramygaloj nušovė buvusį nepriklausomos Lietuvos policininką Matveičiką, tiesiog gatve beeinantį.

Ramygaloje tuo metu buvo apie 15 rusų kareivių, kurie gaisrinės bokšte vis eidavo sargybą. Ką tik prasidėjus karui, tie kareiviai išprievartavo vieną mergaitę ir su durtuvais subadė. Tokie rusų veiksmai mūsų žmones labai nuteikė prieš.

1941 m. birželio 22 d. vokiečių pradėtą karą prieš rusus sutikom kaip išgelbėjimą, nes kitos išeities nematėm.

Po Pirmojo pasaulinio karo vyresni žmonės apie vokiečius nekaip atsiliepdavo, bet dabar daug iš jų tikėjosi. Miesteliuose organizavosi ginkluoti savanorių daliniai, kurie tuoj visą tvarką perėmė. Tie savanoriai užsirišo baltus raiščius, kad vokiečiai žinotų ir skirtų, kas tai per žmonės. Jei į kaimą užeidavo vokietis ir jam duodavo kiaušinių ar sviesto, tai vokietis, būdavo, per prievartą žmogui kiša markes. Jie už kiekvieną paslaugą stengėsi atsilygint. Žydų tai jau nekentė, šaligatviais jiems net vaikščiot uždraudė, žydai galėjo vaikščioti tik važiuojamąja gatvės dalimi.

1944 metais antrąją sovietų okupaciją sutikom liūdnai nusiteikę. Sklido gandai, kad dabar tai šaudys, veš į Sibirą, todėl ypač jauni vyrai rusų armijos labai vengė ir ėmė slapstytis. Pasigirdo kalbų, kad vienur merginas išprievartavo, kitur šiaip prigąsdino žmones „samagono“ reikalaudami, gyvulius išsivedė, jaunuolį kokį nušovė ir t.t.

Dauguma buvo nusiteikę prieš rusus, bet atsirado ir tokių, kurie stojo į ką tik kuriamus naikintojų batalionus („istrebitelnyj batalion“). Ramygaloje iš pradžių buvo prisirašę tik penki ar šeši vyrai. Jie turėjo specialius pažymėjimus, panašiai kaip karinius bilietus, ir turėjo teisę nešioti ginklą. Šitie batalionai veikė maždaug iki 1946 m. rudens, paskui juos pavadino „liaudies gynėjais“. Ką tik susikūrus tiems naikintojų batalionams, valdžia visur skleidė gandus, kad jie atseit sudaryti naikint atsilikusioms vokiečiams. Iš tikrųjų vokiečių buvo likę labai nedaug ir jie visai nenorėjo kovot kartu su Lietuvos partizanais. Pamenu, vienam Truskavos partizanų būryje buvo du vokiečiai. Po pusmečio jie nuėjo į NKVD ir pasidavė, kadangi šitaip buvo didesnė galimybė būt į ką nors iškeistam ir greičiau grįžt į Vokietiją. Be to, rusų valdžia ir oficialiai buvo paskelbusi, kad tie vokiečiai, kurie ateis savo noru ir pasiduos, bus traktuojami kaip belaisviai. Bet, pavyzdžiui, Vaitelio būryje buvo vokietis Vilis, nuo Klaipėdos; jis nepasidavė rusams ir kartu su Vaiteliu kovojo iki galo.

Mudu su broliu dar nebuvom išėję į mišką, tik šiaip slapstėmės, bet skrebai ir enkavedistai namuose dažnai darydavo kratas, ne kartą buvo sumušę tėvuką. 1946 m. suėmė seserį Marcelę, ėmė grasint, rodė kankinimo adatas nagams badyt. Skrebų viršininkas Seveliovas visaip gąsdino, reikalavo pasakyt, kur broliai. Kada naktį ją vedėsi tardymui, sesuo šoko iš antro aukšto per langą. Trūko nugarkaulio slankstelis, bet ji pabėgo. Iš pat ankstaus ryto į mūsų namus tėviškėj atūžė visas pulkas Ramygalos skrebų ir, jos čia neradę, stebėjosi: „Tai ką, dar neparėjo? Mes ją gi vakar paleidom“...

Ištrūkusi iš skrebų būstinės, sesuo pajuto negalinti paeit ir šliaužte nušliaužė į Sukelių kaimą (važiuojant į Panevėžį, dešinėj kelio pusėj). Pernakt išbuvo pasislėpus rugiuose, o dieną nuėjo pas pažįstamą Rimaitį, kuris pranešė motinai. Tėvas atvažiavo su arkliu ir nuvežė pas gimines, nes namuose buvo rizikinga gyvent. 1947 m. ją išvežė kartu su tėvais į Sibirą, kadangi tuo metu buvo parėjusi namo.

Miesteliuose būdavo iki 200 rusų NKVD kareivių, o pavyzdžiui, Panevėžy bazavosi dar stambesnės įgulos, kurios, prireikus daugiau kariuomenės, teikdavo aniem paramą. Ir vis tiek rusams gainiotis partizanus buvo nelengva, kadangi žmonės juos palaikė, pranešdavo apie rusų kariuomenės judėjimą miesteliuose ir apylinkėj.

1947 m. vasarą mūsų partizanų būrį buvo apsupę Pašilių miške (apie 1500 ha ploto). Kai pirmą naktį bandėme prasimušt Girelės kaimo link, pastebėjom, kad rusai turi radijo siųstuvus: virš miško skraidė žvalgybinis lėktuvas. Pirmąją liniją pralaužus, pasitiko antroji; ištisai raketos, šviesu kaip dieną.

Trim žiedais tokį mišką apstot kariuomenės reikėjo ne tūkstančio ir ne dviejų. Vėliau sužinojom, kad kaimuose buvo privažiavę apie pusantro šimto sunkvežimių.

1946 metų vasarą Pauslavio miške (kuris jungiasi su Lėno miškais) taip pat pakliuvom į apsupimą, kur, mūsų supratimu, dalyvavo ir kažkiek reguliarios rusų kariuomenės. Mat NKVD agentai nustatė, kad čia, šitam miške, yra ir pats apygardos vadas Vaitelis.

Tuo metu į vieną vietą suėjo 6—7 būriai: Tėvo būrys, Vaitelio būrys, dalis kapitono Eitmanavičiaus būrio, prie kurio ir aš tada buvau prisidėjęs kartu su vienuolika vyrų, Tigro būrys, dalis Blėkos būrio (dalyvavo ir pats Blėka). Partizanų žvalgyba pranešė, kad pamiškėje yra rusų, vyksta didelis kariuomenės judėjimas palei visą miško pakraštį. Supratom: bus siautimas, dienos metu į kitą mišką nepersikelsi, laukėm vakaro. Mūsų nustebimui, iš rusų pusės išgirdom terkšlių garsus, tarytum medžioklės metu varovai baidytų žvėris. Iš karto pamanėm, kad medžioja NKVD garnizonai, ir dėl visa ko išsidėstėm kovos pozicija. Kadangi vyko būrių ir apygardos vadų susitikimas, mūsų buvo per šimtą žmonių. Girdime vis tas terkšles tai vienoj, tai kitoj vietoj, bet kai visai arti prieš save pamatėm išsipylusius kareivius, kito pasirinkimo jau nebebuvo, atidengėm ugnį ir pasitraukėm į gretimą kvartalą. Pastebėjom, kad enkavedistai dalimis pradėjo užkirtinėt kvartalus. Iš mūsų kol kas dar niekas nebuvo žuvęs. Tada iš-sidėstėme kitam kvartale ir vėl laukiam. Po pusantros valandos vėl išgirdom terkšles. Jaučiam, kad artėja, artėja, girdėt ir moteriški balsai: „Vperiod! Vperiodl Ne boitesj! Ne boitesj!“ (Pirmyn! Nebijokit!) Pasirodo, tom terkšlėm jie palaiko ryšį ir tarp savęs atstumą. Supratom, kad kareiviams iš paskos eina enkavedistės moterys. Matyt, jie neturėjo pakankamai NKVD kariuomenės, todėl pasitelkė reguliariąją kariuomenę, kuri nebuvo per daug suinteresuota gaudyt partizanus, o moterys enkavedistės ėjo iš paskos ir ragino tuos vargšus kareivėlius.

Dieną teko trauktis keturis kartus. Atidengėm smarkią ugnį ir perbėgom į priešingą pusę. Kareiviai guli šautuvus numetę, galvas įkniaubę į samanas ir nejuda, o mes per jų viršų perbėgom. Reguliariosios kariuomenės kareivis žino — kai gulės numetęs ginklą, į jį niekas nešaus.

Artėjo vakaras, kariuomenė ėmė trauktis. Iš mūsiškių vienas žuvo, du sužeidė. Jeigu būtų buvusi vien NKVD kariuomenė, aukų, savaime aišku, būtų buvę daugiau. Besitraukiant maždaug už 200 metrų, kur kertasi kvartalinės, pastebėjome: vienas stovi, du guli prie kulkosvaidžio, kuris pastatytas ant kapčiaus. Mūsų vienas netyčia iššoko ant kvartalinės linijos, bet kareiviai į jį nešovė. Kulkosvaidininkas gal jo ir nepastebėjo, bet tas stovintis tai tikrai matė. Jis nusiėmė kepurę nuo galvos, užmovė ant šautuvo ir nusisuko į kitą pusę, — davė ženklą, kad nešausią. Tada nieko nelaukę šokom į kitą pusę per kvartalinę liniją. Iki vakaro dar buvo likusios trys—keturios valandos, bet mes jau spėjome pasitraukt. Tą kvartalinę, kurioje mus sutiko pirmą kartą, visą išbadė, išrausė, matyt, ieškodami kokių bunkerių ar slėptuvių.

Į NKVD kariuomenės dalinius, manau, ne kiekvienas, paimtas į kariuomenę, patekdavo jau vien dėl to, kad jie pasižymėjo nepaprastu žiaurumu. Negirdėjom, kad tuose daliniuose būtų buvę lietuvių, užtat lietuviai skrebai jiems tarnavo kaip vedliai po kaimus ir miškus.

Kadangi 1940 metais atėję rusai mums pridarė nemažai šunybių, tai kada antrą kartą užėję 1944-aisiais jie paskelbė mobilizaciją, mūsų vyrai ir jaunimas jau nenorėjo už bolševikus galvos guldyt ir jų skleidžiamais gandais nebetikėjo. Dauguma slapstėsi namuose. Pavyzdžiui, iš mūsų kaimo tokį Želnį pagavo krūmuose besislapstantį ir išvežė į kariuomenę. Jauni vyrai nė vienas savo noru į rusų kariuomenę nestojo ir jokios agitacijos nebuvo, tik šiaip susitikę šaukiamieji tardavosi, klausdavo vieni kitų: „Kaip tu, eisi?“ — „Ne, neisiu“. — „Tai ir aš neisiu“. Ir to užteikdavo, kad paveiktų vienas kitą: „Kam čia už bolševikus kariaut?“

Kiek vėliau čekistai grupelėm vaikštinėjo po kaimus, darė kratas, badė šakėmis šieną, vertė spintas, laužė grindis ir vis ieškojo besislapstančių nuo kariuomenės. Tada pradėjom rinktis į būrius. Susirenkam, būdavo, po 10—15 vyrų iš apylinkės, kartais ir iš kito kaimo ateina. Ginklų po karo buvo užtektinai: vieni vienokius, kiti kitokius ginklus atsinešdavo, nors dar neįsivaizdavome tų kautynių: jei, pavyzdžiui, užklups enkavedistai, kaip jiems pasipriešinsime? Vadų iš pradžių irgi jokių nebuvo. Dieną, būdavo, susirenkam kur nors miške, o nakčiai grįžtam į namus.

Artėjant žiemai, pamenu, iš Ramygalos atėjo toks Valikonis Antanas. Kadangi miestelyje neturėjo kur slėptis, tai čia, kaime, prisiglaudė pas giminaičius. Vėliau, partizanaudamas, jis turėjo slapyvardį Viršila. Kadangi buvo vyresnio amžiaus, todėl pats pirmas pradėjo kelt klausimą, kur dėtis žiemą, nes ne tik enkavedistai ėmė minti ant kulnų, bet čia, šalia Ramygalos, buvo lauko aerodromas su labai stipria apsauga, nes karas 1944 metų rudenį dar tebevyko. Kareiviai, matyt, norėdami išgert ar ko, visur lando, bado, ieško, prašo lašinių, samagono. Gąsdina, grasina. Pamatėm, kad čia nėra jau kur dėtis. Eit ir pasiduot?.. O kas garantuos, kad nebus taip, kaip 1940-aisiais? Traukdamiesi rusų bolševikai tiek žmonių išpjovė, o vokiečiai žydų šitiek išžudė...

Valikonis mums pranešė, kad organizuojasi partizanų būrys: „Apsigalvokite. Kurie namuose negalite būti, esate persekiojami, eisim į susitikimą su kapitonu Eitmanavičium“. (Eitmanavičius kilęs, atrodo, kažkur nuo Ukmergės, o jo žmona — iš Jodikonių kaimo, netoli Ėriškių, (kur jis tuo metu ir laikėsi.)

Pirmadienį nuėjome į Rodų pušyną netoli Krekenavos. Čia susirinko apie šimtą vyrų nuo Ėriškių, nuo Krekenavos, nuo Truskavos. Kapitonas Eitmanavičius pasakė kalbą, mus informavo, kad čia jau vienas partizanų būrys susikūręs. Tai krekenaviečiai, pašiliečiai, kuriems vadovauja Antanas Žukas. Būrį sudarė 28 ginkluoti vyrai, miške turėjo įsirengę stovyklą.

Kapitonas Eitmanavičius pareiškė, jog amerikiečiai su bolševikais bendros kalbos tikriausiai nesurasiu. Gal pusmečio, gal metų prireiks, bet, jo manymu, bolševikai turėtų išsikraustyt ir mus palikti ramybėj. O jei ne, anksčiau ar vėliau karas vis tiek neišvengiamas. Jis aiškino, kad mes nepajėgūs kovoti su tokia didele armija, bet kada rusai pasitrauks, mums grės lenkų invazija, todėl atstatant prarastą nepriklausomybę, turėti ginkluotą branduolį yra būtina. Paskui tas branduolys plėsis ir taps stipria visos Lietuvos karine jėga.

Be to, kapitonas nušvietė visą tuometinę politinę situaciją, apžiūrėjo mūsų atsineštus ginklus ir pasakė, kad 30 žmonių reikia išsiųst į kaimus: parneš kirvių, pjūklų — ir statysime stovyklą, nes jau lapkričio pabaiga, artėja žiema. O kad nebūtume kaip utėlė ant delno, stovykloje reikėtų išsikast apkasus, dengtus bunkerius, kad užpuolimo metu galėtume tinkamai gintis. Taigi kitą dieną kibom į darbą. Kiek toliau paėjėję nuo buvusios mūsų susibūrimo vietos, Gyvačių kalniuke pradėjome statyti stovyklą. Kalniukas, šalimai pelkės, netoli spanguolynas. Aplink šitą kalnelį išsikasėm zigzaginius apkasus, įrengėm kulkosvaidžiams lizdus, padarėm keturis dengtus bunkerius, į kiekvieną iš jų galėjo tilpti po 30—40 žmonių. Maždaug apie metrą gylio įsikasėm žemėse, sudėjom dvigubus sienojus, kad žiemą būtų šilta ir saugu. Šitokie įtvirtinimai tuo metu buvo padaryti gana gerai, nors tokiam partizaniniam judėjimui jie ne visai tiko, juk ilgesnį laiką išsilaikyt apsuptiems, be abejo, nebuvo galimybės. Žemėse pasidarėm virtuvę, turtingesnieji atsivarydavo gyvulių, kuriuos papjovę sudorodavom ir čia pat virdavomės maistą.

1944 metų rudenį, kada dar slapstėmės neginkluoti, Masiokų kaime keturi broliai Garuckai, du broliai Kalvaičiai, iš Ramygalos Valikonis, Giniotas užėjo jau sutemus pavakarieniauti. Pašonėj gyvenantis toks Čiplys (jo brolis Adomas Čiplys dirbo saugume) atvedė rusų NKVD kareivius. Vieną brolį Garucką, iš namų bėgantį, enkavedistai nušovė.

Sausio mėnesį iš Lėno miško atėjo trys partizanų atstovai. Jie per gimines sužinojo, kad čia susikūręs didelis partizanų būrys. Tai buvo kapitono Krikštaponio pasiuntiniai. Krikštaponis (kilęs nuo Pagirių) pirmasis organizavo Vyties apygardą. Tai buvo 1945 metų sausio mėnesį. 1945 m. pavasarį Krikštaponis žuvo Pagirių miške apsupime.

Vyties apygardai nuo tol pradėjo vadovauti Danielius Vaitelis. Jo būryje buvo per 40 žmonių; tarp jų — penki vokiečių kareiviai (trys pasidavė į nelaisvę, kiti du žuvo). Kai po kautynių mes nuėjom pažiūrėt į tą vietą, kulkosvaidžių tiesiog nupjauti medžiai gulėjo ant žemės. Žuvo vienuolika partizanų. Vienas partizanas, dalyvavęs tose kautynėse, man pasakojo, jqg matęs, kaip kapitonas Krikštaponis, jau sužeistas, stovėjo už pušaitės užsiglaudęs ir trumpomis serijomis šaudė iš „Šturmgevėro“ į puolančius enkavedistus, o kai pritrūko šovinių, išsitraukė pistoletą ir, išėjęs iš už priedangos, keletu šūvių maždaug iš 10 metrų atstumo paguldė dar tris enkavedistus, bet pakirstas priešo automatų serijų krito ant žemės ir jau nebepakilo.

1944 metų gruodžio mėnesį vokiečiai numetė lietuvių desantininkus. Tarp jų buvo Želnys iš Vilkelių kaimo (netoli Upytės), Antanas Žygas (vėliau gavęs mirties bausmę), trečio pavardės nebepamenu. Aš pats su jais kalbėjausi. Vokiečiai juos paruošė diversijoms fronto užnugaryje, bet jų tikslas buvo grįžt į Lietuvą. Kadangi vokiečiai karą pralaimėjo, lietuviams buvo svarbu sužinot, kur slepiami ginklai, šaudmenys.

Upytėje, ant Čičinsko kalno, buvo paslėpta ginklų. Šitie desantininkai iš vokiečių gavo planus su pažymėtomis vietomis, kur ta amunicija yra.

Stovykloje Rodų miške ramiai pragyvenom iki vasario pabaigos. Iš stovyklos pareidavom kartais ir į namus persirengti, maisto pasiimt, susitikt su namiškiais.

Kartą grįžęs iš namų (Papiškių kaimo) partizanas Marozas Jonas pranešė kapitonui Eitmanavičiui, kad yra išmesti desantininkai, bet jie išsiblaškę.

Želnys slapstėsi tėviškėje, dar kitas — irgi tėviškėj, o Žygas pageidavo susitikt su mūsų būriu — tik tegu niekas nežino, kad jie desantininkai. Kapitonas pasišaukė būrio „kilminguosius“ (būrio vadą, skyrininkus, skyrininkų padėjėjus), ir sprendėme, ką daryti — priimti ar nepriimti tą Žygą į būrį. Eitmanavičius pasakė, kad šitokių dalykų visiems žinot nereikalinga, nes įkiš kas nors liežuvį, paeis kalbos, kad pas mus yra desantininkų, ir enkavedistai, stengdamiesi juos paimt, duos mums į kaulus. Desantininkai mus dar viliojo tuo, kad gal iš jų gausime siųstuvą, bet, pasirodo, išmesti netoli Naujamiesčio, jie pasikrovė į vežimą savo amuniciją ir, važiuodami per kaimą, susidūrė su NKVD kareiviais. Nors patys buvo apsirengę rusiškom uniformom, ginklai rusiški, tačiau nė vienas nemokėjo rusiškai. Kažkokioj vietoj tarp Upytės ir Naujamiesčio enkavedistai iš jų pareikalavo dokumentų. Grupės vadas „leitenantas“ atkirto: „Kokių jūs iš mūsų dokumentų norite? Mes — kareiviai“. Tas, kuris klausė, jau norėjo lyg ir nusileist, bet gretimai stovėjęs kitas nuo peties nusiėmė automatą ir griežtai pareikalavo dokumentų. Kitos išeities nebuvo — jie kirto į rusus, rusai į juos. Leitenantą nušovė, o kiti trys pabėgo tik su automatais, palikę visą amuniciją.

Buvo ir daugiau panašių grupių išmesta, vokiečiai žadėję viskuo aprūpinti. Žygas dar buvo išėjęs į Žaliąją ieškot ryšio su kita desantininkų grupe, prašyt jų pagalbos. Jis apsigyveno pas mus, bet iki pat pavasario niekas iš eilinių partizanų ir nežinojo, kad tai desantininkas, nors vėliau viskas vis tiek iškilo aikštėn. 1946 metų pabaigoje Žygas iš mūsų būrio perėjo į Žaliosios mišką. Kaip žmogus, jis buvo kiek savotiškas, kautynėse jam trūkdavo drąsos.

1945 metų vasario pabaigoje maždaug už kilometro nuo mūsų buvo įsikūręs Antano Žuko būrys. Juos užpuolė NKVD kariuomenė; jėgos buvo didelės sutrauktos. Kai tik išgirdom šūvius, mes irgi išsidėstėm apkasuose ir pasiruo-šėm gynybai. Taip prabudėję iki vakaro, sprendėm, ką toliau daryti: gal nežino, kad mes čia esame, nors mes rusus matom einant kvartalinėmis. Kvartalinė nuo mūsų — už kokių 100—120 metrų. Kiek ten tų enkavedistų, mes nežinojom, kadangi jokio ryšio su išore neturėjom. Būryje atsirado tokių, kurie sakė, kad čia reikia laukt kito ryto, bet dauguma nusprendė, jog reiktų keltis iš to miško. Tačiau tokiam būriui (per 100 žmonių) vienoj vietoj pereit kvartalinę nėra taip paprasta, tuo labiau žiemos metu: sniege bus žymu pėdos.

Naktis buvo šviesi. Pasiskirstėm į keturias grupes, kapitonas Eitmanavičius paskyrė vyresnius — tik tam tarpui, kol išeisim iš miško, o susitikti sutarėm Upytės pušyne.

Išėjome ramiai, be kautynių. Krekenavos pušyne gyveno eigulys Smilga, o netoli jo namų irgi buvo įsitaisęs partizanų būrys, kuriame buvo jo sūnus. Tėvas jam pasakė, kad pas juos kiaurą dieną sėdėjo rusų enkavedistai ir kelis kartus rodė į tą kvartalą, iš kurio mes pasitraukėm: ten atseit esą 300 „banditų“. Nors mūsų tiek nebuvo, bet žinių apie mus jie jau turėjo. Aš ėjau Kalvaičio-Dučės grupėje, kartu su mumis ėjo ir kapitonas Eitmanavičius.

Kitą dieną Upytės miške susirinkom trys grupės, o ketvirta neatėjo, persimetė į Raguvos mišką. Ryšininkai mums pranešė, kad miške tebesiaučia enkavedistai. Laukėm, kada jie susprogdins mūsų bunkerius, bet visą dieną jokio sprogimo neišgirdom, vadinasi, nerado. Kapitonas Eitmanavičius ir sako:

— Ech! Subezdėjom... Tokią patogią stovyklą palikom!.. Nereikėjo trauktis.

Vakare nutarėm padaryt žvalgybą. Trise — Drąsutis iš Jodikonių kaimo (jis tą mišką labai puikiai pažino), kulkosvaidininkas Valikonis, tarnavęs vermachte, ir jo padėjėjas Vaznonis (taip pat gerai pažįstantis mišką) pasiėmė iš žmogaus arklį ir iš Upytės iki Jodikonių nukako važiuoti. Vienkiemyje pas žmogų paliko arklį, o patys atsargiai nuslinko tiesiai į stovyklą. Ten, vienoj vietoj, kad per apkasą einant nereikėtų šokti, buvo padėti du rąstai. Prieina jie arčiau, lyg ir viskas savo vietose, bet tartum pasigirdo kažkoks metalinis traškėjimas. Vienas ,per tą lieptelį perėjo, kitas stovi į jį atsirėmęs koja, kulkosvaidininkas už nugaros. Tik kaip suriks iš bunkerio:

—    Kto tam?!

Priekinis ūmai kirto iš automato, kulkosvaidininkas paleido kelias serijas, ir visi trys šoko atgal. Taip ir buvo: enkavedistai, radę tuos bunkerius, suprato, kad išeita, bet manė, kad mes grįšim, ir susėdę ten laukė.

Sužinojęs, kad mūsų bunkeriai užimti, kapitonas Eitmanavičius net nusikeikė:

—    Ak, tu rupūže biednas! Tu matai!.. Laukia svečiai...

Kapitonas Eitmanavičius mėgo keiksmažodį „rupūžė biednas“. Mes jį dėl to ir praminėm Rupūžėnu. Kitokio keiksmo iš jo lūpų nesu girdėjęs. Net apygardos vadas Vaitelis dažnai mus juokais pavadindavo „Biednos rupūžės“ būriu. Kai pas Vaitelį nueidavom, sakydavo: „Rupū-žėnai atėjo“.

Kitą rytą, išgirdę keturis didelius sprogimus, supratom, kad išsprogdinti mūsų bunkeriai. Kadangi ten dar buvo likęs mūsų slaptas šaudmenų bunkeris, nuėjom jo patikrint. Gyvenamuosius bunkerius radom sugriautus, rąstus sprogimo bangos sudaužytus, o šaudmenų slėptuvės nerasta, todėl jos ir nelietėme, palikom iki pavasario.

Pavasariui artėjant, naujos stovyklos rengtis jau nebuvo tikslo. Nuo Raguvos grįžo ir ketvirtoji Žygo grupė. Sukom galvas, ką toliau daryti. Būry jau per šimtą žmonių, sunku nepastebimiems slėptis. Susirinkom netoli Akolicos kaimo (maždaug už kilometro miške į Panevėžio pusę). Vien jau maisto tokiam būriui nepaprastai daug reikėtų, todėl nusprendėm skirstytis į mažesnes grupes. Kapitonas Eitmanavičius paskyrė būrių vadus.

Kazimierą Vaznonį (iš Palivarkų k.) paskyrė Vėtros būrio vadu. Sitam būriui priklausė teritorija nuo Krekenavos pušyno, Ėriškiai, Palivarko kaimas, žodžiu, tos apylinkės, iš kurių buvo kilę būrio partizanai (iš viso jų buvo 28).

Antano Žygo būryje susirinko 18 vyrų (kartu su jais buvo ir Marozas iš Papiškių). Jiems priklausė Ėriškių dalis, Žvirbliukų, Užkalnių kaimai, Upytės miško dalis.

Kapitono Eitmanavičiaus būryje liko 40 vyrų; į jį patekau ir aš.

Vladas Drąsutis Nepriklausomybės metais buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Jo grupėje buvo 26 partizanai (nors dėl daugelio priežasčių pastovus skaičius būriuose niekada neišsilaikydavo).

Taigi čia susidarė keturios partizanų grupės arba būriai:    Kazimiero Vaznonio -Vėtros, Antano Žygo-Aptiekoriaus, kapitono Eitmanavičiaus-Rupūžėno, Vlado Drąsučio -Vytenio.

Kapitono Eitmanavičiaus būrio pagrindinė veikimo bazė buvo Pašilių giria (keliaujant į Ramygalos pusę): Gudeliai, Gudeliukai, Raukštoniai, Jodikoniai, Masiokai, Rimaisai (iki Ramygalos ir iki plento Ramygala—Panevėžys).

Mes susitikdavom su leitenanto Pakšio, Užkuraičio būriais. Juose buvo maždaug po 30 kovotojų. Jie veikė Pašilių girios apylinkėse.

Upytės pušyne veikė majoro Petro Januškevičiaus-Tėvo būrys — apie 50 kovotojų. 1945 m. rugsėjo 17 d. NKVD kariuomenės apsupti žuvo 11 būrio vyrų, tarp jų ir pats majoras Januškevičius. Jo sūnus Eugenijus, buvęs medicinos instituto studentas, irgi buvo miške kartu su tėvu.

Susitikdavom su Tėvo, Tigro (nuo Raguvos), Vienuolio, Šermukšnio būriais.

Vyr. leitenantas Petras Blėka buvo baigęs karo mokyklą, buvęs Panevėžio artilerijos pėstininkų pulko ketvirtos kuopos intendantas (jo žmona — Vaitelytė iš Janapolio kaimo) vadovavo maždaug 26 partizanų grupei. Blėką aš gerai pažinojau. Dažnai susitikdavom. Vyras aukšto ūgio, tvirto sudėjimo brunetas. Buvo lėtokas, flegmatiško būdo, nors dažnai mėgo ir pajuokaut.

Žuvus Blėkai, būrys suskilo mažom grupelėm, vadu tapo Kazimieras Kraujelis (vėliau tapęs išdaviku). Būryje buvo likę broliai Paliai, Alfonsas ir Balys, Nemanis, — jie trise vaikščiojo. Daugiausia slapstėsi pas žmones.

Jei veikimo zonos ribose pasitaikydavo išdavikas ar provokatorius ir jei dėl jo kaltės būdavo aukų, būrio vadas apie tai iš karto informuodavo apygardos štabą. Kitas būrys į svetimą zoną negalėjo ateit ir čia vykdyti mirties nuosprendžių, išskyrus tuos atvejus, kai turėjo to būrio sutikimą.

Vėliau jau ir miške pasidarė sunkiau, reikėjo eit pas žmones, prašyt maisto, drabužių, apavo ir t. t. Maisto atsargas kartais papildydavom iš valstybinių ūkių, išsiveždavom paskerstus valdiškus gyvulius. Kartą iš Panevėžio mėsos kombinatui auginamų telyčių ūkio išsivežėm jų trisdešimt ir išdalijom žmonėms, o kada mums reikdavo maistui mėsos, po vieną pasiimdavom ir paskersdavom.

Kai pavasariop grįžom iš Upytės miško į Pašilių girią, ir miške, ir laukuose dar buvo nemažai sniego. Kur tik praeini, lieka pėdsakai. Nutarėme, kad įsikurt reikėtų arčiau gyventojo, vadinasi, būrį perskirt dar į dvi dalis.

Tarp Gudelių ir Jodikonių kaimų yra toks Šilalis. Ten augo labai tankios, tik dar nedidelės eglaitės. Tarp jų pasistatėm iš šakų palapinę, iš kaimo atsinešę kūlio, apdėjom stogą ir apipylėm žemėmis. Čia apsigyvenom iš viso 16 žmonių. Kiti išsikėlė į Masiokų kaimą, kai kas pas gimines arba Sukelių miške įsirengė slėptuves. Šitaip maždaug iki Velykų pražiemojom. Prieš Velykas visi susitikom.

Netoli tos mūsų būdos, maždaug už 300 metrų, Šilaly buvo vienkiemis, kuriame gyveno broliai Rimaičiai, Jonas ir Antanas. Jie irgi priklausė mūsų būriui. Jų tėvas jau buvo miręs, tik motina gyveno namuose. Būryje iš Ramygalos buvo toks Narsutis (Pocikas). Jis sakydavo: „Poc poc vieną kitą bekoną ir važiuoji miškan“. Todėl jį mes ir praminėm Pociku. Jo du sūnai slapstėsi namuose, kad rusai nepaimtų į kariuomenę, o Rimaičių motina buvo Narsučio sesuo. Žodžiu, Rimaičiai su Narsučio vaikais buvo tikri pusbroliai. Pocikas, Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, turėjo maždaug 50 metų. Sargybos jis neidavo, dažniausiai virdavo partizanams valgį. Pociko vaikai ateidavo pas tetą Rimaitienę. Matyt, juos enkavedistai buvo pagavę ir užverbavę. Kartą tie Rimaičiai, parėję iš būrio pas motiną, rado pusbrolius. Jiems nepasisakė, kad čia pat miške apsistoję, tik paklausinėjo, af nėra rusų kareivių. Bet grįžtančius į mišką anie tikriausiai pasekė. Kitą rytą, šeštadienį prieš Verbas, tas Pocikas įkiša į būdą galvą ir sako: „Vyrai, pusrytis gatavas. Kas norite valgyti, eikite pasiimt“. Mėsą ir sriubą duodavo porcijomis kiekvienam atskirai.

Aš užsimečiau ant pečių švarkelį, susijuosiau diržu, pasiėmiau katiliuką, kiti irgi jau keliasi. Pocikas su samčiu man įpylė sriubos, dar paklausė, riebesnės ar liesesnės mėsos įdėti. Aš jam duodu šakutę ir staiga girdžiu:

—    Ei, parni!

Tuo metu, matau, iš būdos lenda kapitonas Eitmanavičius. Jo rankose irgi tik katiliukas. Man ant diržo pistoletas prisegtas, automatas — būdoje. Aš grįžt, du rusai stovi automatus atstatę. Griebiau pistoletą ir krisdamas aukštielninkas šoviau į juos kelis kartus. Eitmanavičius šoko atgal į būdą, o aš jam iš paskos, ir — už automatų. Kareiviai kelias serijas į mus paleido, žiūriu, Pocikas taip ir sukniubo ant ugniakuro. Čia ir pradėjo pilt į būdą. Viršuje kulkos praeina, kadangi ten plonas žemių sluoksnis, o apačioj storas ir dar sušalęs, į jį kulkos tik atsimuša. Ginklus jau visi turi rankose, reikia bėgt iš būdos. Rimaitis Antanas išmetė į priekį per dureles kulkosvaidį ir bandė veržtis tolyn, bet enkavedistų kulka jį kaipmat nukirto, Įtraukėm už kojų į būdą. Kapitonas įsakė paruošt granatas. Aš mečiaus į vieną pusę, jis — į kitą. Granatoms sprogus, stačių rusų kareivių jau nebebuvo matyt. Priklaupiau ant vieno kelio ir leidžiu seriją po serijos į vieną pusę, o kapitonas į kitą. Kapitonas šaukia, ar visi iš būdos išbėgo. Mykolas Paliliūnas sako:

—    Cigas neina, liko viduj.

Prieš tai dar, tiesa, rusai metė granatą į mus, bet ji tik dūmų privarė į būdą. Supratom, kad čia išdavystė. Veržėmės drąsiai, sutelkę visas jėgas, kadangi, norint patekti kitan miškan, mums reikėjo parbėginėti retą eglyną, o jėgos vis dėlto buvo labai nelygios. Mūsiškių tada (1945 03 25) žuvo septyni: Antanas Rimaitis, Narsutis-Pocikas, Vladas Želnys (iš Jodikonių kaimo), Antanas Valikonis (iš Ramygalos), Baltokas (iš Jodikonių), Cigas (jį nušovė būdoj radę enkavedistai). Septinto neprisimenu.

Tik devyni prasiveržėm iš apsupimo. Miškas net nebuvo apsuptas, kadangi enkavedistai jau gerai žinojo, kur mes esam. Mūsų sargybinis prieš tai ką tik buvo išėjęs į stebėjimo vietą. Ten jį enkavedistai nudūrė peiliu.

Kad Narsučiai mus išdavė, supratom jau vien iš to, kad jų tėvo miestelyje ant grindinio neguldė, atidavė vaikams palaidot, o kitus sumetė ant grindinio. Be to, jie patys netrukus tapo skrebais.

Rimaitis Jonas labai norėjo atkeršyt jiems už brolį. Dar buvo gyvas kapitonas Eitmanavičius. Visi pasitarę nusprendė, kad Narsučius tikrai reiktų už tokią išdavystę nubausti. Jų sodyba stovėjo maždaug už pusės kilometro nuo Ramygalos, joje gyveno jų teta. Derlių nuimant, jie ateidavo tetai padėti.

Vieną sykį rudeniop astuoni partizanai ten jiems suruošė pasalą — norėjome paimt juos gyvus. Atvažiavo jauniausias brolis, kuris buvo dėl tų išdavysčių nekaltas. Partizanai įsakė jam nukinkyt arklį ir pririšt prie ratų, o jį patį įsivedė į kambarį ir užsimaskavę nutarė palaukti kitų dviejų brolių išdavikų, kurie netrukus irgi turėjo ateit. Jų teta tuo metu sirgo. Pamatę, kad anie du jau ateina, partizanai kambaryje pasiruošė juos sutikti. Kai tik tie atidarė duris, partizanai liepė pakelt aukštyn rankas. Tada jie šoko atgal ir puolė vienas į vieną, kitas į kitą pusę. Partizanai šoko jų vytis. Ties keliuku iš Gudelių kaimo į Ramygalą vienas parkrito pakirstas kulkų, o kitas, kad ir sužeistas, pabėgo.

Pasibaigus šaudymui, kada jau partizanai pasikėlė eit į mišką, keliu pamatėm atvažiuojant tris pastotes su malkom. Kiekvienam vežime sėdėjo po kareivį, o iš paskos su nuleistais žemyn automatais ėjo dar po du kareivius, iš viso — devyni. Kareiviai atvažiuoja nuo miško, o partizanai palei tą keliuką eina į mišką maždaug 40—50 metrų atstumu nuo jų. Partizanams su jais reikia prasilenkt. Ką daryti?

Ramygalos gimnazijos kieme tuo metu stovėjo rusų aviacijos remonto dalinys — apie 300 kareivių. Jie važiuodavo į mišką parsivežt malkų.

Partizanai, su jais susilyginę, pamatė, kad mūsiškių ginklai į juos atkreipti, juk dienos metas. Priekyje jie dar pamatė ant kelio gulintį pašautą Narsutį. Priekiniam kareiviui automatas ant kelių, jis šiek tiek pristabdė arklį, bet kapitonas Eitmanavičius nuėmė nuo „Šturmgevėro“ ranką, pakėlė aukštyn ir davė ženklą, kad važiuotų. Kareivis arklį paragino, taip visi vienas paskui kitą ir pravažiavo.

Nors tie kareiviai taip įtemptai žiūrėjo į mūsų vyrus, bet nė vienas šūvio nepaleido. Privažiavę Narsutį, paskutinieji tik sustojo, pasižiūrėjo ir nuvažiavo tolyn. Mūsiškiai vorele, jau niekur nebesustodami, patraukė į Pašilių girią. Vėliau sužinojom, kad tie aviatoriai Ramygaloje išgirdę šaudant pamanė, jog mes užpuolėm jų kareivius. Prisėdo trys pilnos mašinos kareivių iš miestelio ir patraukė miško pusėn. Kiek pavažiavę, susitiko savuosius, tie paaiškino, koks reikalas, viršininkas majoras įsakė mašinas apgręžt, ir visi grįžo atgal. Majoras dar pasakęs: „Nu i ch... s nim. Pustj streliajut svoich sobak. (Kad juos kur... Tegu patys šaudo savo šunis.)“. Tas Narsutis išgijo, bet liko invalidas.

Iš čia pasitraukėm į Pašilių girią. Orai buvo labai blogi, kiauras dienas lijo. Čia, Masiokų kaime, netoli Garucko sodybos, susitikom ir kitus vyrus — tos antrosios mūsų būrio dalies. Dabar būrys vėl gerokai padidėjo (iš viso 28 vyrai).

Antrą Velykų dieną po Masiokų kaimą ėmė siaust penki skrebai. Prisigėrę gąsdino žmones, šaudė, šėlo, kiek jiems patiko. Kartu su jais ten buvo toks šlubas skrebas Kosmočius, kuris anksčiau nukankino ir nušovė Masioką. Kosmočių žmonės keikdavo, nes labai žiaurus buvo. Masiokas, atėjus rusams, gavo baltą bilietą ir į kariuomenę jam nereikėjo eit. Kalvaičių ūkyje jis grėbstė vasarieną (Kalvaitis vienas slapstėsi, o kitas buvo miške su partizanais). Tuo metu pro šalį važiavo šitie skrebai (Kosmočius, Glinskas ir dar vienas). Pamatę ant grėbiamosios sėdintį žmogų, iš automato pradėjo į jį šaudyt ir peršovė Masiokui sėdynę. Tas nugriuvo ant žemės. Tada skrebai jį įsimetė savo vežiman. Iki Ramygalos nuo tos vietos buvo maždaug apie kilometrą. Veždami skrebai taip subadė tą bernioką, taip supjaustė, kad net kartu važiavusios rusės en-kavedistės vėliau kalbėjo Ramygaloje: „Takich zverei my ješčio ne videli“. Tėvas, nuvažiavęs pasiimt sūnaus lavono, negalėjo jo atpažinti — toks jis buvo sumaitotas, taip sudirbtas ir sužalotas, kad jau į žmogų nebepanašus.

Žiauriausi iš Ramygalos skrebų buvo Glinskas, Kosmočius, Žilinskas (visi žuvę). Skrebas Bžeckis, atsikraustęs iš Vilniaus krašto, vokiečių okupacijos metais dalyvavo žydų šaudymo akcijose.

Taigi antrąją Velykų dieną mes jau žinojom, kad Masiokų kaime yra Kosmočius. Mums pranešė to šlubio skrebo šeimininkės brolis, todėl jo partizanai nelietė, o visus kitus sunaikino. Po to pasikėlė didelė audra, ir žmonės apylinkėj juokavo, kad velnias Kosmočiaus dūšią pragaran neša.

Ties Masiokų kaimu stovėjo jauja, kurioj partizanai pasislėpę kartą laukė, kada ateis skrebai. Kai tik jie pasirodė, kapitonas Eitmanavičius davė ženklą atidengt ugnį. Kosmočius ir šen, ir ten puolė. Kapitonas tik suriko šlubiui: „Bėk greitai, nes ir tave čia patiesim!“ Tas klibinkš kliibinkš ir nuklibinkščiavo Ramygalos link. Vėliau skrebei šnekėjo apylinkėje: „Mat koks vikrus tas šlubis, visus nušovė, o jis spėjo pabėgt...“ Nebūtų spėjęs pabėgt, jei partizanai nebūtų jo paleidę.

Vėliau persikėlėm į Pauslos mišką, į pietryčius nuo Ramygalos. Čia susitikom su Januškevičiaus-Tėvo būriu. Pasisvečiavome tris dienas ir išsikėlėm į Raguvos mišką. Kurį laiką čia pastovyklavę, vėl grįžom į Pašilių mišką. Orai ėjo šiltyn, gyvent miške jau nebuvo blogai, pasistatėm palapines, įsirengėm atvirą miško stovyklavietę.

Eitmanavičiaus būryje aš išsilaikiau iki 1947-ųjų rudens — iki jis žuvo. Tuo metu būryje dar buvo 33 žmonės.

Kapitonas Eitmanavičius žuvo tokiom aplinkybėm. Keliese iš miško ėjo į Jodikonių kaimą Krekenavos—Ramygalos vieškeliu. Jodikonyse buvo Eitmanavičiaus uošvija. Kulkosvaidininkas Valikonis Antanas pasiskundė, kad blogai jaučiasi, ir kulkosvaidį perdavė antram numeriui, o pats, pasiėmęs automatą, ėjo iš paskos. Eidami vorele, užsuko į kaimą, kur buvo keturi—penki trobesiai. Prie kraštinės Valikonio sodybos sustojo ir klausosi. Iš už sodybos medžių pasigirdo kalbant rusiškai. O Antanas Valikonis, gerokai atsilikęs nuo būrio, prieš pasukant keliukui į kaimą, patamsyje susitinka nuo Krekenavos einantį NKVD kareivių garnizoną. Anie klausia:

—    Kto idiot?

Valikonis sako:

—    Choziain!

—    Kakoj choziain?! — šitie vėl klausia.

—    Nu, choziain!.. — pakartoja Valikonis, nes automatas jo užkabintas ant peties, o nusiimant dar kažkur už drabužių užsikabino, todėl jis šnekasi su tais enkavedistais ir kuo greičiau stengiasi nusiimt automatą.

Rudens naktis tamsi, dar lietus dulkena, nors akin durk — nieko nematyt, bet automatą jis šiaip taip nusikrapštė nuo nugaros. Enkavedistai tuo tarpu jau rimtai suriko:

—    A nu-ka! Idi-ka siuda!

Tada jis nieko nelaukęs paleido seriją iš automato. Eitmanavičius, prieš tai girdėjęs Valikonio balsą, kai jis ginčijosi su enkavedistais, puolė atgal, bijodamas, kad Valikonio gyvo nepaimtų. Rusai, sukritę į griovius, irgi pradėjo šaudyt. Paleidęs kelias serijas iš automato, Eitmanavičius krito pakirstas enkavedistų kulkų, o Valikonis puolė į griovį ir atsišaudydamas laimingai pasitraukė.

Vėliau Antanas Valikonis žuvo netoli Ramygalos, Naujasodės kaime, kartu su Jonu Kalvaičiu.

Tuo metu Vėtra — Kazimieras Vaznonis, antros kapitono Eitmanavičiaus būrio dalies vadas, irgi jau buvo žuvęs. Po jo būrį perėmė Vytenis — Vladas Drąsutis, o žuvus Vyteniui, 1948 metais rudeniop, aš perėmiau vadovavimą.

Būryje buvo likę vienuolika žmonių. Aš atėjau su savo vyrais, laigi iš viso buvo aštuoniolika.

1. Jonas Juospaitis-Aficierius (g. 1924, iš Rimaisų k.).

2. Kazimieras Drąsutis (iš Jodikonių k.).

3. Jonas Rimaitis-Janas (iš Jodikonių k.).

4. Antanas Meška-Bimba (iš Jodikonių k.).

5. Kazimieras Budrys-Kriaučius, buvęs geras siuvėjas (iš Masiokų k.).

6. Vladas Čiplys-Auklėtinis (iš Masiokų k.).

7. Jadvyga Žardinskaitė-Daktaras Dolitlis (iš Barklainių k).

8. Danielius Krikščiūnas-Inžinierius, Liupka, Čėrka.

9. Viktoras Mažeika-Vanagas (iš Žeibgalos k.).

10. Antanas Barkauskas-Brakonierius (iš Tvankstės k.).

11. Leonas Štarolis 12.Marytė Štarolytė brolis ir sesuo nuo Krekenavos

13.    Rapolas Vaznonis-Džanas (iš Palivarko k.). Buvo linksmas, nuotaikingas vyrukas, turėjo gerą liežuvį, mokėjo gražiai pašnekėti, kitus pralinksminti.

14.    Antanas Drąsutis-Medžiotojas.

15.    Vladas Drąsutis-Vytenis (iš jo aš perėmiau vadovavimą būriui).

16.    Jonas Masiokas-Jonelis (iš Masiokų k.).

17.    Antanas Kraujelis-Sūnelis, buvęs gabus medžio drožėjas.

18.    Bronius Juospaitis-Direktorius, būrio vadas.

1947 metais partizanų gretos buvo jau labai išretėjusios. Mažais būreliais, dažniausiai dieną, užeidavom pas žinomus žmones ir slėpdavomės daugiausia kluonuose, o vakarais vėl išeidavom. Dažnai eidavom į Raguvos mišką, į Pauslos mišką, keldavomės į Juodžio mišką, žiūrint, kurioje vietoje imdavo siausti NKVD kariuomenės garnizonai.

1945 m., ką tik susitvėrus kapitono Eitmanavičiaus būriui, buvo du vokiečiai — Vilis ir Hansas. Likę nuo fronto, jie iš pradžių slapstėsi pas žmones, vėliau perėjo pas partizanus. Vilis, kilęs iš Klaipėdos krašto, karys profesionalas, perėjęs visą frontą. Ginklas jo rankose buvo tarsi žaisliukas. Ypač naktį gerai orientavosi, taikinį rasdavo iš klausos. Jis visą laiką nešiojosi vokišką kulkosvaidį, kuris jam už nugaros būdavo pakabintas kaip baslys. Kritišku momentu Vilis jį per petį meta ant rankos ir iš karto leidžia seriją.

Kartą kaime pas vieną žmogų užėję siuvom kepures — aš, Jonas Rimaitis, Kazimieras Budrys ir dar du. Vienkiemis nuo miškelio buvo maždaug už trijų šimtų metrų. Iki vienkiemio plynas laukas, bet rugiai pasėti, užtat nelabai ir matyt, jei kas palei juos eina. Sargybos lauke nepastatėm. Besiūdami pamatėm, kad ateina kaimyno vaikas maždaug keturiolikos metų. Šeimininkas buvo išėjęs į kalvę. Kambaryje dar buvo penki maži vaikai, mažiausiam 2,5 metukų, kiti vyresni. Mes šeimininkės ir klausiam, ar nieko, kad tas kaimynų berniukas mus pamatys. Ji sako: „Žmonės jie neblogi, bet geriau nesirodykite“. Mes perėjom į seklyčią ir ten vėl siuvam. Šeimininkė atsinešė lašinių, svogūnų ir jau ruošiasi kept. Tik maždaug už 20 minučių matom per langą, kaip vienas, du, trys... su šautuvais per duris eina į vidų — dvi mergos ir trys vyrai, visi ginkluoti. Viską metėm velniop ir griebėmės už ginklų. Girdime, kad anam gale gryčioje jau rėkauja:

—    Laba diena, šeimininke! Laba diena! Kaip su prievolėm?!

—    Išvežėm viską,— aiškina šeimininkė.

Mes manėm, kad patikrins prievolių kvitus ir išeis. Seklyčią, kurioje siuvom, nuo priekinio kambario skyrė šilta siena, toliau stovėjo spinta, nuo jos iki šiltos sienos ištempta virvutė ir pakabinta užuolaida, už kurios jau tamsu, lango toj pusėje nėra. Prie sienos stalas, ant jo siuvamoji mašina, viršuje, kampe, kiek pasviręs pakabintas veidrodis. Mes užtraukėm užuolaidą ir užlindom už šiltos sienos. Aš, atsistojęs prie spintos kampo, pro plyšiuką žiūriu į veidrodį, kuriame gerai matyti durys. Jei kas eitų, iš karto pastebėčiau. Prieškambaryje šurmuliuoja skrebai, o mes čia susispaudę sėdim ir laukiam, kas bus toliau. Girdžiu: trekš, trekš, ir vis stebiu per veidrodį, kas ten trekši durų pusėj. Matau, rankena kilstelėjo, durys palengva prasivėrė, o per jas skrebas kiša automato vamzdį ir kraipo į visas puses.

Žiūriu į veidrodį ir matau: skrebas Gabalas (Morkutis) duris pravėrė ir atsargiai įsėlino į vidų. Man net šilta pasidarė, siuvėjas žiūronus ant sienos pakabinęs paliko, o tai jau pusė išdavystės, kad kambaryje kažkas yra. Gabalas, įslinkęs į vidų, dairosi, dairosi, duris tik pridarė, paliko šiek tiek atviras. Staiga priėjo prie komodos, ištraukė viršutinį stalčių, o ten siuvėjas savo sagas ir skudurėlius visokius dėdavo. Pažarstė, pažarstė po tą stalčių, nieko neradęs, truktelėjo kitą — užrakinta, o aš jį vis stebiu. Traukia trečią — irgi užrakinta. Pasidairė pasidairė, eina prie spintos. Tuo metu aš pasitraukiau kiek atgal. Girdžiu, girgžt — atidaro spintos duris. Per veidrodį aš jo nebematau, kadangi jis visai šalia manęs. Kiek pakrausčius spintą, jam šovė į galvą — kas gi ten, už užuolaidos. Matau, kiša automato vamzdį ir jau bando juo pastumt užuolaidą. Supratau, kad kitos išeities nėra, stvėriau už automato vamzdžio galo ir staigiai nulenkiau žemyn, o kitoje rankoj laikiau paruošęs pistoletą, kad galėčiau staigiai paleist į jį šūvį. Tik automato buožė trinkt ant žemės, ir, skerdžiamos kiaulės balsu rėkdamas, šitas skrebas šoko atgal pro duris, bet ne į lauką, o tiesiai pas anuos, kurie buvo gryčioj. Rimaitis iš už krosnies paleido dar porą serijų jo pusėn, kad greičiau bėgtų. Į duris netaikėm, nes anam gale buvo mažų vaikų. O svarbiausia — kada nebus užmuštų, mažiau kankins žmones, pas kuriuos mes buvom. Mes nieko nelaukę šokom į lauką pro duris, o anie visi per langus iššokinėjo. Skrebei Bezdonytei automatas užkliuvo, ji taip ir paliko jį kambary. Skrebų tik kulnai palei rugius sušvytavo, tiek mes juos ir tematėm. Dar iššovėm kelis kartus aukštyn, susirinkom kepures ir išėjom į mišką.

Netrukus pas tuos žmones atvažiavo dvi mašinos, pilnos enkavedistų, viską apvertė aukštyn kojom, areštavo vyrą su žmona, kurią netrukus paleido, o vyrą užverbavę paleido vėliau. Kitos išeities žmogui nebuvo, nes vaikai jam irgi buvo brangūs, dėl jų reikėjo aukotis, kitaip būtų išvežę į Sibirą arba į kalėjimą būtų pasodinę. Apie tai jis mums pranešė. Nutarėme, kad geriausia jam būtų išvažiuot į miestą, bet ten jo neišleidžia, liepia likti tėviškėj ir pranešinėt NKVD apie partizanus. Jis enkavedistams aiškina, kad dabar jį miškiniai nušaus, o šitie nenusileidžia: „Esi savas, nėra ko tau jų bijot. Sėdėk namuose, ir viskas“. Kito kelio neliko; nutarėm tą žmogelį iš namų „išvyti“. Vaikus išvedėm pas kaimynus, kad neišgąsdintume, o patys gryčioj prišaudėm, gilzių nuo vokiškų šovinių kambariuose pribarstėm, šeimininką pusnuogį paleidom. Tas nubėgo Ramygalon į NKVD būstinę ir pasakė, kad miškiniai užpuolė, o jis pats va su vienais apatiniais vos pabėgęs. Enkavedistai patikėjo ir tą žmogų išleido gyvent į miestą.

Buvo tokių, kurie, vengdami fronto, lindo skrebynan. Vėliau vieni iš jų ten liko, kiti patys pasitraukė. Šitie nebuvo tokie žiaurūs, o tie, kurie pasiliko, parodė, ką gali. (Kad būtų teisę skrebus tuo metu už kokias nors žudynes — neteko girdėt. Tik va, kaip jau minėjau anksčiau, už baimę buvo keli pasodinti penkiolikai parų į karcerį, kai sukėlė paniką ir išsigandę pabėgo iš Pašilių miško.)

Anksčiau, būdavo, ko tik paklaustum apie skrebus, niekas jų geru žodžiu kaimuose neminėjo, sakydavo: „Arkliavagiai, chuliganai...“ Gal ir negalima sakyti, kad visi tokie buvo, bet kad būtų buvę tokių, kurie būtų kovoję dėl kokios idėjos, netikiu. Nebent tik šiandien jie gali ta propaganda prisidengt, neva buvę „liaudies gynėjai“. Bet kokią liaudį ir nuo ko jie tada gynė? Jeigu atėjo gryčion skrebai, tik žiūrėk, kad ko nepavogtų. Šeimininkas, pamatęs savo kieme skrebus, pirmiausia puldavo viską slėpt nuo jų akių, o tik tada įleisdavo gryčion. Vogdavo ir NKVD kareiviai, bet skrebai ypatingai tuo pasižymėjo. Jie ne tik po stalčius ieškodavo „banditų“, bet nesidrovėdavo atsidaryt netgi sieninį laikrodį ir pažiūrėt, kas ten yra. O jeigu jau, neduok Dieve, tą „banditą“ randa, tada nebežino, kur pats dėtis, bėga galvą pametęs.

Kiek pamenu, Krekenavoje buvo labai narsus skrebas Slivka. Iš pradžių jis tarnavo vokiečių armijoj, o atėjus rusams, nuėjo tarnaut skrebynan.

Ramygaloje pokario metu veikė 10—16 skrebų, o Krekenavoje per 40.

1947 metų pavasarį, pamenu, ką tik medžių lapai buvo išsprogę, atėjom į Pašilių girią, netoli Medinėlės kvartalo, visai šalia Gudelių ežero, apžiūrėt buvusios žiemos stovyklos. Būdos buvo senos, pripelijusios, tada pasistatėm iš žievių kitas bent nuo lietaus apsisaugot (trim, keturiem žmonėm).

Vieną vakarą kapitonas Eitmanavičius į kaimus išsiuntė dvi partizanų grupes: pirmoji turėjo parūpint ir parnešt į stovyklą duonos, o kita pasiteiraut, ar nėra kur NKVD kariuomenės garnizono, ir pan. Vienoj grupėj ėjo keturi, kitoj — devyni. Pamiškėse ir kaimuose NKVD garnizonai jau dažnai surengdavo pasalas, todėl, išeidami į kaimus, pamiškėj turėdavom palikti du vyrus, kad saugotų, nes į pasalas pakliūdavom dažniausiai grįždami pamiške. Šį kartą kapitonas Eitmanavičius į sargybą pasiuntė mane ir Drąsutį Antaną.

Nuo Gudelių ežero per griovį yra tiltas, Liauše vadinama vietovė. Mes atėjom iki to tilto ir čia palikom stebėti, kad kas netikėtai neateitų, o anie — vieni nuėjo į Gudelių, kiti į Gudeliukų pusę. Grįžti jie turėjo per tą pačią vietą. Mudu dar paėjom kiek į šoną palei krūmus, kad plačiau matytume apylinkę. Stovim ir kalbamės su Antanu patyliukais.

Praėjo apie pusantros valandos, anie jau turėtų grįžti. Naktis potamsė, mėnulio nėra. Mes vis per žiūronus pasižiūrim, bet jų vis dar nematyti. Tik pasisukam į Liaušės pusę, matom: vienas, kitas, trečias jau bėga palei griovį. Aš paklausiau: „Kas?“, ir tuojau kirto į mus. Mes iš automatų paleidom kelias atsakomąsias serijas. Pasirodo, jau ir mūsiškiai buvo kažkur netoli. Enkavedistai paleido raketą, kad mus apšviestų, o mūsiškiai, pastebėję, iš kur ją iššovė, kirto į tą vietą iš kulkosvaidžio. Ten šaudymas nutilo, bet ėmė leist raketas. Mes pradėjom trauktis palei griovį, o mūsiškiai irgi pasitraukė ir pasuko kita kryptimi, kadangi niekas nežinojo, kiek čia tos kariuomenės. Grįžę į stovyklą, apie tai informavom būrio vadą Eitmanavičių. Jis sako: „Negi dabar bėgsim iš stovyklos? Reikia laukt iki ryto anų išėjusių, o ryte persikelsim į kitą kvartalą“.

Mudu su Antanu įlindom į būdą, šnekučiuojamės, bet apėmė miegas ir užsnūdom. Vos tik pradėjus aušti, girdžiu: tuk tuk tuk tuk, kažkas bėga. Iš karto prabudau. Pasirėmęs klausausi, nes, jei bėga kas, alkūnę atrėmus į žemę, o delną į ausį, labai gerai girdėt. Girdžiu sargybinio balsą: „Tiesiai per Medinėlės kvartalą kažkas ateina, ne keliuku, o per šiekštyną“. Aš iškišau iš būdos galvą, matau — sargybinis kalbasi su skyrininku. Skyrininkas sako: „Gal mūsų kuri nors grupelė grįžta į stovyklą?“ Mes vadovavomės tokiais įstatymais: eit sargybai būrį skirstėm į kelis skyrius, kiekvienas jų turėjo savo skyrininką, kuris buvo atsakingas už stovyklos saugumą. Jeigu tik sargyba pastebėjo ką nors neaiškaus, tuojau siunčiamas kulkosvaidininkas su visa tarnyba prie postų. Aš irgi pamaniau, gal grįžta tos mūsų grupės, kadangi, norint patekti per tą šiekštyną į stovyklą, reikia gerai pažint vietas (čia buvo toks brūzgynas, toks šiekštynas, kad ir žmonės sakydavo, jog pats velnias per Medinėlės kvartalą be lazdos neprasiskverbs).

Du kulkosvaidininkai iš karto patraukė į priekį sutikt ateinančių, bet iki postų nueit jau nebespėjo. Išgirdom pirmąją seriją iš automato, o paskui ėmė kalent kulkosvaidis. Mes kaip tarakonai pasipylėm iš tų būdelių. Kapitonas Eitmanavičius sukomandavo:

—    Tuojau padaryt uždangą!

Išsiskleidėm ir pasiruošėm sutikt „svečius“. Matėm, kad sargybinis, ėjęs priekyje, parkrito, o kulkosvaidininkas Valikonis paleido į darbą kulkosvaidį. Kapitonas šaukia sargybiniui:

—    Traukis už mūsų! Traukis už mūsų!

Sargybiniui Vladui Čipliui tik ranką peršovė, o kulkosvaidis, girdime, varo be perstojimo. Iš priekio irgi ugnis nemaža. Kapitonas kulkosvaidininkui suriko:

—    Antanai, į užnugarį!

Ir jis, su parkritimais šaudydamas, atbėgo prie mūsų. O ten, pasirodo, enkavedistai. Pamatę, kad kulkosvaidininkas traukiasi, visu būriu puolė jį vytis ir užšoko tiesiai ant musų. Prisileidom maždaug iki 10—15 metrų ir tada atidengėm ugnį, ištisai visa linija sugulę! Enkavedistai kaip lapai iškrito. Greit pasikėlėm ir—atgal, nes, su antrąja banga susidūrus, gali būti liūdnesnės pasekmės.

Viskas nutilo, nešaudo, vadinasi, priedanga nereikalinga, ir visas būrys pasitrankėm. Sustoję kitoje kvartalinėje, Čipliui perrišom ranką.

Prieš auštant visada į pamiškę išsiųsdavom žvalgybą. Tuo momentu, kai sargybinis atbėgo į stovyklą ir pasakė, kad Medinėle kažkas atitreška, žvalgyba jau buvo išėjusi. Netoli miško buvo toks Girelės kaimas, kur gyveno keturi gyventojai. Žvalgyba apžiūrėjo tas sodybas, ar neslampinėja koks pašalinis. Partizanai, būdami kaime, iš pradžių išgirdo silpną, paskui labai stiprų susišaudymą, ir viskas nutilo. Jie ir svarstė: „Kur šaudo?“ Nuo stovyklos buvo nuėję apie du kilometrus. Išžvalgė Girelę, kareivio jokio, vadinasi, nieko nėra, nes masinio puolimo metu iš karto juos pastebėtum. Nutarė eit į stovyklą. Centrinėj kvartalinėj, kuri eina nuo Gudelių ežero per visą mišką į Krekenavos pusę, jokių pasalų nėra. Paprastai per siautimus tą kvartalinę visada kariuomenė apguldavo. Ateina netoli stovyklos — tyku, ramu, nieko negirdėt. Eina tiesiai prie sargybos postų. O sargybinių nėra. Pamanė, kad, išgirdę kažką ateinant, sargybiniai nubėgo pranešt į būrį. Jie ir žengia artyn stovyklos takeliu. Priekinis pastebėjo lyg kareivišką palapinę, ir ten kažkas sukrutėjo. Nieko nelaukę abu paleido porą serijų, ir atgal. Kiek pabėgėję sustojo ir klausia vienas antro:

—    Ką tu matei?

—    Rusus, — tas sako.

—    O kam tu šovei?

—    Tu šovei, ir aš šoviau.

Pasiginčijo pasiginčijo, paskui svarsto: „Gal sargybinis ten buvo? Jeigu rusai, būtų atgal kirtę, o dabar tylu, nieks nieko“. Abu ėmė krimstis: o gal savą nušovė? Tada nuėjo į kitą sargybos postą ir nuo ten vėl patraukė į stovyklą. Patyliukais, patyliukais, mato, stovykloje tuščia, jokio triukšmo. Šliaužte prišliaužė prie išvirtusio medžio, o už jo, žiūri, guli kažkas žalsva uniforma, galvos nematyt, tik ranka atmesta. Dar arčiau prislinkę, pamatė negyvą enkavedistą, toliau žiūri — kitas. Dabar vienas iš jų prisitaikė į tuos gulinčius rusus, o kitas slenka artyn. Jei kas — paleis seriją, ir buvo sutarę bėgti atgal. Prislinkę arčiau, jie suskaičiavo devynis lavonus. Vėliau sužinojom, kad per tą puolimą ėjo vienuolika skrebų, kurie dalyvavo stovyklos puolime kartu su 150 Ramygalos NKVD kareivių. Iš tų skrebų vienas buvo vietinis, todėl jis ir vedė ne keliuku, o tiesiai. Pradžioje sutikę vieną kulkosvaidininką ir du su automatais, manė labai lengvai susidorosią, bet kai užšoko ant mūsų linijos, tada jau pametė galvas, nes patys priekiniai enkavedistai krito vietoj, skrebai davė į kojas, o garnizono kareiviai paliko ir savo draugų lavonus, nė ginklų nepasiėmę, lėkė iš miško kiek kojos įkabina. Ginklus jų surinko aniedu mūsų žvalgybininkai ir atnešė į būrį. Skrebus už tokį vedliavimą enkavedistai susodino į daboklę po 15 parų.

Per visą partizaninės kovos laikotarpį man teko daug kartų dalyvaut susirėmimuose su NKVD kariuomene. Vieni iš stambesnių susidūrimų įvyko prie Lėno, kada, su Vaiteliu susitikę Pašilių miške 1947-ųjų birželyje, tris dienas išbuvorn apsupti labai didelių NKVD kariuomenės pajėgų.

Tuo metu mūsų būryje buvo toks Daugėla Vladas-Alšėnas nuo Krekenavos. Vyrai jį jau buvo pradėję įtarinėt. Jis nueidavo į kaimą, kur gyveno dvi seserys, brolis ir motina. Brolis dirbo Krekenavos milicijoj ar saugume, dabar nepamenu. Tiek merginos, tiek motina Daugėlą stengėsi vilioti pas save. Viena mergina, atrodo, jam patiko, jis tiesiog negalėdavo nuo jos atsitraukt. Vis prašosi ir prašosi, kad iš būrio išleistume, nes jam tos moterys ir baltinius išskalbdavo, ir šiaip ką padėdavo. Kapitonas Eitmanavičius irgi pradėjo jį įtarinėt, vieno nebeleidžia, tik tris, keturis. Be to, davė nurodymą, kad kai tik persirengs, tuojau grįžtų į stovyklą. Jei nutariame kokioj vietoj ilgiau pabūti, tada jam neleidžia išeit, o jei trumpiau — išleidžia.

1947 m. paskutinį kartą taip pat išėjo trise: Antanas Barkauskas-Brakonierius, Vytautas Barkauskas ir Daugėla-Alšėnas. Ką tik buvom papjovę telyčią, per dieną, aišku, visos nesuvalgysi, nors žmonių tuo laiku buvo per trisdešimt. Dar laukėm iš Krekenavos pušyno ateinant Paukštelio grupės, o po savaitės tarėmės keltis į kitą mišką. Pasirodo, Daugėla viską papasakojo savo merginai.

Grįžta į stovyklą anksti ryte, sargyba jau postuose. O Krekenavoj tuo metu buvo iš anksčiau sutraukta daugiau NKVD kariuomenės, kadangi neseniai už Krekenavos ji krėtė Skilvionių mišką.

Mes buvom apsistoję tarp Pašilių girios ir Krekenavos, arba Rodų pušyno, kaip kas vadina. Ten, kur eina vieškelis nuo Ramygalos į Krekenavą (dešinėj pusėj — Rodų pušynas), tarp miško buvo sodybos, vadinamoji Girelė, o už jų — jau Pašilių giria. Čia pakrašty mes ir stovyklavom.

Pasirodo, Daugėla, ryte atsikėlęs, slapta dingo iš stovyklos. Sargybiniai, stovėję toliau, išgirdo kažką nuo stovyklos pusės ateinant. Jie pritūpė ir laukia: gal koks šnipelis bus atėjęs apsižiūrėt, bet žingsniai ėmė tolti kažkur į šoną. Tada jie pakilo ir pradėjo slinkt iš paskos. Nuo Girelės eina keliukas ir netoli aikštelė. Jie pastebėjo, kad tą aikštelę bėgte perbėgo Daugėla. Žinojo, kur šis bėgs, tiesiai palei aklažerį užbėgo jam už akių ir pasigavo. Parsiveda į stovyklą. Kapitonas Eitmanavičius pradėjo jį tardyt, ir netrukus išgirdome su dokliu dalgę galandant, bet toks galandymas, kad daugiau daužo per dalgę, o ne galanda. Rytas ramus, taip aiškiai girdėt. Supratom, kaime mums duoda sutartą ženklą, kad rusai siaučia. Greit pasikėlėm, stovyklos nebemaskuodami, perėjom kvartalinę ir pastebėjom nuo ežero pusės atslenkant NKVD kareivius. Maždaug už 20 minučių matom — kvartaline nedideliu grioveliu eina rusų kareiviai. Priekyje — leitenantas, šviesiaplaukis, beretė užkišta už perpetės. Nuo jų mes maždaug už 25 metrų gulim sugulę. Leitenantas staiga sustojo ir žiūri žemyn: rasa nukrėsta, vadinasi, kažkieno neseniai praeita. Palipo iš griovelio aukštyn, atsisuko į mus ir vėl žiūri. Mes jį irgi aiškiai matom. Ranką leitenantas tik pakėlė, tada mes jau nieko nelaukę kirtom į vėpsančius enkavedistus ir ėmėm trauktis. Enkavedistų ten buvo apie trisdešimt, apie penkiolika nukirtom, nes čia slinko tik pirmosios jų voros prieš apstojant visą mišką. Pasitraukėm į kitą kvartalą. Daugėla bandė bėgti, bet tas, kuriam buvo pavesta jį saugot, paleido seriją iš automato ir nušovė. Prieš tai jis jau buvo prisipažinęs, kad tos merginos per savo brolį jį įkalbėjusios mus išduoti. Iš pradžių mus pulti ketino Krekenavos ir Ramygalos enkavedistai, bet kai sužinojo, kad čia įsitaisęs Rupūžėnas, tada atsikvietė papildomų jėgų dar iš Panevėžio ir Ukmergės.

Apsupti mes išsilaikėm tris dienas. Pernakt enkavedistai stovi apsupę mišką, o dieną jį šukuoja. Pasitraukiam iki miško pakraščio, o tada jau kitos išeities nėra — turim laužtis per juos. Pasirenki kuo patogesnę poziciją, prisileidi visai arti, tada stipri ugnis, metam granatas, pakylant ir bėgam tiesiai per jų galvas, o į lauką išbėgt dienos metu — savižudybė. Šitam apsupime per tris paras iš mūsiškių 32 partizanų žuvo penki: Antanas Valikonis-Viršila, Antanas Vaitelis-Viesulas, buvęs gimnazistas (iš Janapolio), Alfonsas Rimkūnas-Sušinskas (iš Ramygalos), Vladas Čiplys-Valdininkas (iš Rimaisų k.), Kazimieras Kalvaitis-Mūsiškis (iš Masiokų k.).

Pirmą dieną dalis partizanų nepastebimai ištrūko iš apsupimo, o vakare bandėm prasiveržt pro Girelės gyvenvietę. Prislinkę visai netoli enkavedistų linijos, girdime: medžių lapus kareiviai traukia ir pliaukši jais žaisdami. Ilgai nelaukę puolėm sutelktom jėgom. Granatos, stipri ugnis — ir pirmą liniją pralaužėme labai nesunkiai, gana laisvai. Iš šonų ir iš paskos pasipylė šimtai raketų, miške pasidarė šviesu kaip dieną. Maždaug už 250 metrų mus pasitiko antroji linija — sutelkta kulkosvaidžių ugnim prasiveržt į priekį jau nebuvo vilties, grįžome atgal.

Pirmą dieną žuvo Vladas Čiplys, Alfonsas Rimkūnas. Antanas Valikonis buvo sunkiai sužeistas. Jį paslėpėm po medžių šakom, bet antrą dieną, matyt, ištroškęs pats išlindo ir ėjo gert, ten jį ir pribaigė enkavedistai.

Tada kapitonas Eitmanavičius pasiūlė sudaryti dvi grupes ir bandyt veržtis atskirai: vieniems vienoj miško pusėj, o kada atkreips dėmesį, tada kitiems veržtis kitoj pusėj. Taip ketvirtą parą, be penkiolikos minučių pirmą, išsidės-tėm numatytose vietose. Būrelis patraukė tiesiog Ramygalos link. Iš miško išėjus, pliki laukai, jokių krūmokšnių, ežeras, Liaušis, pro tą Liaušį už dviejų su puse kilometro ir pati Ramygala. Enkavedistai nepatikėjo, kad partizanai ta kryptimi galėtų eiti, todėl šitoj vietoj paliko labai silpną sargybą. Mūsiškiai tyliai perbrido per Liaušį, bet maždaug už 200 metrų nuo tilto karklynuose išgirdo lyg ginklų žvangėjimą. Tada visi sukrito ant Liaušio griovio krašto ir pragulėjo apie 20 minučių. Paskui lyg ir viskas aprimo. Pasikėlė — ir tiesiai į Ramygalą, bet jos nepriėję pasuko į dešinę ir patraukė Pauslos miškan.

Prie Ančiškių Juodžio miškas, o toliau jau prasideda Pauslos miškas. Ten jų prasimušė iš viso vienuolika, o mes keturiolika likom miške apsupti. Kitą dieną mus užklupo tik vieną kartą.

Kadangi grupė nedidelė, iš to kvartalo mes ir neišeinam. Prieinam tokį slėnį, matom, enkavedistų bėgta, — visa purvynė išdrembta, tada mes ir pradėjom sekioti paskui juos. Taip iki vakaro išmulkinom, bet visiems tiek įsipyko, valgyt nebeturime, todėl nutarėm veržtis. Per kautynes atidengt sandėlio juk negalėjom, nors šovinių ten sočiai buvo. O jei su šunimis ateis enkavedistai ir suras? Tada tai jau prapultis. Kautynių metu šovinius dažniausiai laikydavom senų medžių drevėse, supylę buteliuose. Kai pritrūksti, pasiimi butelį, tekšt į kelmą, šovinius susirenki ir eini toliau. Šitos atsargos jau irgi buvo pasibaigusios.

Prasiveržėm labai nesunkiai, matyt, enkavedistai irgi jau buvo nusilpę, turėjo daug aukų. Ant tilto stovėjęs jų štabas smarkiai nukentėjo, kadangi ten buvo siųstuvai (virš miško skraidęs žvalgybinis lėktuvas jiems pranešinėjo apie mus). Girelės gyventojai pasakojo, kad jie tris mašinas lavonų išsivežė. Viena mašina atvažiavusi iš gyventojų rinko pagalves, antklodes susukt ir paguldyt sužeistiesiems.

Iš apsupimo mes išėjom tarp Gudelių ir Gudeliukų ežero ir patraukėm palei Ramygalą į Apušotą. Tai toks drebulynas, važiuojant tarp Ramygalos ir Pašilių. Daugėlos išdavystė kainavo mums penkias gyvybes, teko sunaikint ir jį patį.

Būryje pavienių šautuvų mes neturėjom. Turėjome rusiškų „dešimtukų“ („samozariadkų“). Senesnės laidos „dešimtukus“, kurie automatiškai neveikė, mes patys perdirbdavom. Turėjom vokiškų automatų, taip pat rusiškų automatų PPS su diskais ir rageliais. Partizaniniam kare PPS patogesni buvo su rageliu, mažiau vietos užėmė.

Jei automatas kautynėse miške terškia, galvos nelenki, nes kulka, kliuvusi į menkiausią šakelę, nukrypsta. Žodžiu, miške automatas nebaugina. Aikštėj — kitas dalykas, o tarp medžių — juokdavomės ir sakydavom: „Su botagais pliaukši“. Miške šaudyt gali tik trumpomis serijomis ir iš arti. Bet kai pasigirsta kulkosvaidis arba „Šturmgevėras“, instinktyviai pati galva iš karto pasilenkia žemyn. Šautuvai kautynėse irgi nedarydavo didesnio įspūdžio, kadangi pavienė ugnis.

Mūsų partizanai beveik visą laiką būdavo pasiruošę kautynėms ir visada nešiojosi dvi granatas, daugiausia vokiškas ,,kiaušinines“, arba vieną rusišką rauplėtą, kitą vokišką lygią, kai kas — vokiškas granatas su kotu, bet jos buvo labai nepatogios. Kiekvienas partizanas turėjo pistoletą, dažniausiai vokišką parabelį, 9-to kalibro „Valterį“. Turėjom ir 7-to kalibro pistoletų, bet jiems buvo sunkiau gaut šovinių. Kai kurie nešiojosi „Afenus“ — Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ginklą. Naganais nesinaudojom, nes šaudyti šiuo ginklu reikėjo didelių įgūdžių. Turėjom pistoletų „Zig-zauer“, kuriais vokiečiai dažniausiai apginkluodavo desantininkus. Besitraukdami jie mums jų nemažai paliko, gaudavom jų ir iš pačių desantininkų. Tai buvo naujausios vokiečių konstrukcijos pistoletai, labai dailūs, kompaktiški. Vienas mūsiškis turėjo ispanišką pistoletą. Geriausiu pistoletu aš laikiau 9-to kalibro „Valterį“. „Afenas“ — irgi puikus ginklas, patogus šaudyti, tik sunkokas (14 šūvių!). Labai geri buvo parabeliai. Jų turėjom netgi trijų rūšių.

Pajuostėje tada buvo trofėjinių ginklų sandėliai. Vienas ukrainietis karininkas, kuris prie ginklų prieidavo, turėjo žmoną, kilusią nuo Raguvos, ir atvažiuodavo dažnai pas jos tėvus. Iš jo aš gavau vienuolika tūkstančių šovinių vokiškiems automatams. Visa tai kainavo bekoną ir grynais — 500 rublių.

Žygyje šaudmenų nenormuodavom. Kiekvienas partizanas nešėsi tiek šovinių ir ginklų, kiek leido jo jėgos ir sveikata, bet ne mažiau kaip pilną PPS automato diską (75 šoviniai) ir prie disko — du tris ragelius, kuprinėj dar apie porą šimtų šovinių, kadangi priklausomai nuo situacijos ne visada paimsi kiek nori iš atsargų.

Tik iš pat pradžių, formuojantis pirmiesiems partizanų junginiams, kaip gynybinį ginklą naudojome šautuvus. Vėliau eilinis partizanas nešiojosi tik automatinius ginklus. Mano būryje buvo du vokiški kulkosvaidžiai, paskui įsigijom lenkų gamybos „Brauning“ lengvąjį kulkosvaidį. Turėjom „degtiariovkų“. Tai irgi geras kulkosvaidis, padarytas iš tikrųjų rusiškai: nors ir smėlio saują į jį įpilk, vis tiek mala. Šaudymo tankumas nėra didelis. O į vokišką kulkosvaidį patekus smėlio, turi jį atidaryt ir pra-šluostyt, jei ne, užsikirs, ir viskas. Turėjom ir vokiškų priešlėktuvinių kulkosvaidžių, kur šoviniai buvo sudedami į uždarą apkabą, kurią vadindavom „pautais“. Šitų kulkosvaidžių šūvių papliūpa buvo tanki.

Apie Krekenavą buvo nemažai lenkuojančių rusų tautybės gyventojų. Ramygalos valsčiuje Pašilėlės kaime, šiapus Truskavos, gyveno 6—7 vietinių rusų šeimos. Mes vadinom juos burliokais. Iš šito kaimo tik vienas rusas buvo išėjęs į skrebyną. Krekenavoje rusų buvo daugiau. Tarp jų gal ir buvo prijaučiančių tarybinei valdžiai, bet jie prie tos valdžios nesidėjo, matyt, bijojo partizanų ir jiems nekenkė. Žinoma, aš kalbu čia tik apie savo apylinkes, kitur nežinau, ką jie darė ir kaip elgėsi toj baisioj pokario sumaišty. Lietuvių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu kenkė partizanams, buvo tik vienas kitas. Jie, žinoma, buvo priversti dirbt enkavedistams tik šantažu, prievarta. Buvo ir tokių atvejų: nutvėrė, pavyzdžiui, varant samagoną, o už tai straipsnis iki septynerių metų. Tai va — duoda pasirinkt: arba į kalėjimą sėsi, arba enkavedistams pranešinėsi apie partizanus. Taip žmogų ir paverčia mazgote. Enkavedistai juokų nemėgo: „Va pamesim tavo laiškelį partizanams, jie su tavim iš karto atsiskaitys...“ Taip žmogus ir pasidaro nuolatiniu NKVD beldiku.

Jau suimtas, Norilske, aš susitikau su buvusiu partizanu, kuris man papasakojo tai, kuo aš net patikėti nenorėjau. Buvęs partizanų vadas Šnekutis — tas, kuris, Blėkai žuvus, vadovavo jo būrio likučiams, parsidavė enkavedistams. Mes anksčiau jau buvom įspėti apygardos vado, kad veikia Sokolovo grupė — baisi provokatorių grupė, sudaryta iš buvusių partizanų, patekusių į enkavedistų rankas. Enkavedistai užverbavę juos paleido ir liepė įsiterpt į partizanų būrius, kad vėliau galėtų juos sunaikint. Tie provokatoriai veikė labai plačiai: apie Uteną, Ukmergę, Panevėžį, todėl ir apygarda mus įspėjo, kad reikia būti labai atsargiems.    .

Pasirodo, Šnekutis — Kazimieras Kraujelis (kilęs nuo Ramygalos, iš Kunigiškių k.), susitikęs partizaną Štarolį, nušovė jį. Vėliau paėmė tris gyvus partizanus ir įdavė juos enkavedistams. Išdavinėjo tuos žmones, pas kuriuos užeidavo partizanai, verbavo iš pačių partizanų tarpo, kad dirbtų enkavedistams. Kai grįžau atlikęs bausmę, jis dar gyveno Vilniuje. Kunigiškių kaime buvo ir daugiau Kraujelių (šituos vadino „Mikolėlom“).

Vos tik susikūrus kapitono Eitmanavičiaus būriui, Kraujelis glaudėsi jame, bet 1945 m. perėjo į Blėkos būrį. Šis būrys veikė Janapolyje, Jotainėliuose, Jotainiuose, patraukdavo į Vadaktų pusę, į Gelažius, Kunigiškius, Sukelių kaimą, Pauslos, Juodžio miškus. Kadangi kiekvienas stengėsi glaustis prie to būrio, kuris veikė jo gyvenamoj apylinkėje, norint iš vieno būrio pereit į kitą, pareiškimo nereikėjo rašyt.

Iš pat pradžių, 1944-aisiais, į kapitono Eitmanavičiaus būrį atėjo Krikščiūnai — Danielius ir Algirdas. Jų brolis Leonas 1941 —1944 m. tarnavo vokiečių kariuomenėje. Kai 1941-aisiais užėjo vokiečiai, Ramygaloje mačiau savo akimis, kaip Antanas Vienažindis ir šitas Leonas Krikščiūnėlis, abu ginkluoti vokiškais šautuvais, užsirišę baltus raiščius, pasikinkę devynis žydus, vežė lauko patranką.

Krikščiūnėlis atsisėdęs ant tos patrankos su botagu, o Vienažindis iš paskos vežime vienas važiuoja. Tą patranką, kiek girdėjau, jie vežė į Panevėžį. Vienažindis, kilęs iš mūsų Rimaisų kaimo (pasitraukė kartu su vokiečiais), man vėliau pasakojo, kad už Ramygalos jie patranką pririšę prie vežimo, o žydai ėję iš paskos. Žmonės jų tokiu nežmonišku elgesiu labai pasipiktino. Įstojęs į vokiečių kariuomenę, Krikščiūnėlis, kiek žinau, dalyvavo Rytų fronte, Ukrainoj. Kada rusai vokiečius vijo atgal, Krikščiūnėlis, paskiau toks Vaznonis, irgi kariavęs vokiečių kariuomenėj, persirengė civiliškai ir pasidavė rusams Vokietijoje, atseit juos vokiečiai neva apkasų kast buvo paėmę. Rusai tuo laiku gal ir neišsiaiškinę, kokiais keliais jie ten pateko, išgrūdo juos į Pečioros lagerius, o pasibaigus karui, paleido į namus. Grįžęs namo, Vaznonis sužinojo, kad jo jau ieško enkavedistai. Kadangi du broliai buvo miške, tai jis irgi išėjo į mišką. O Leonas Krikščiūnas ėmė slapstytis, nors jo du broliai taip pat partizanavo. Iki 1946 metų rudens jis į jokį būrį nestojo, slapstėsi tai Ėriškių, tai Žeibgalos apylinkėse, tai apie tėviškę. Kadangi žmonės žinojo, jog du jo broliai partizanai, mielai jį priimdavo ir juo tikėjo. Vienas Leono brolis žuvo 1947-ųjų rudenį — tai buvo pirmas jo atliktas „darbas“.

Tuo metu Viktoras Mažeika iš Vėtros būrio pasiprašė išleidžiamas į namus pas brolį persirengt baltinių. Sykiu ir kulkosvaidininkas Smilga pasiprašė išeit iš būrio. Kadangi mūšio metu buvo sulankstyti kulkosvaidžio rėmai ir jis pakeitė juos naujais, todėl norėjo išbandyti, kaip veikia. Būrio vadas jiems ir sako:

— Eikit. Kai Viktoras persirengs tuos marškinius, grįždami užeisite pas Samsoną arba Liberį, jie turi didelius rūsius, ten ir išbandysit kulkosvaidį.

Jiedu nuėjo pas Viktoro brolį keliese — Povilas Smilga, Petras Daniūnas, Algirdas Krikščiūnas — ir rado ten Leoną Krikščiūną. Kai Viktoras persirengė, jo brolis atnešė naminės butelį. Jie tą butelį išgėrė, bet nedelsdami išėjo. Kartu su jais — ir Leonas.

Netoli Mažeikos buvo žvyrduobės. Leonas ir sako:

—    Užeinam, čia aš turiu paslėpęs dar vieną pusbuteliuką valstybinės.

Ir jie ten užėjo. Išsitraukia iš po kelmo Leonas tą pusbutelį, atkemša, ir visi, sustoję ratu, jį išgeria.

Duobėse Leonas atsiskyrė nuo partizanų grupės pasakęs:

—    Labanakt. Einu, kur nors įlįsiu į kluoną Ėriškiuose ir permiegosiu.

O partizanai nuėjo pas Samsoną išbandyt kulkosvaidžio. Samsono sodyba — už vieškelio į miško pusę, netoli nuo kelio. Bet žmonės jau miegojo. Partizanai žinojo, kad prieš savaitę Samsonai šventė metines ir turėjo dar alaus likučių. Pabeldė į langą. Šeimininkas, juos pažinęs, pakvietė į vidų. O jie sako:

—    Neisime, neturim laiko. Atrakink rūsį, norime išbandyt kulkosvaidį. Tik ryte nuėjęs surink gilzes.

Samsonas tiesiog primygtinai kviečia:

—    Užeikit, dar uzbonas alaus likęs, nors paragausite.

Partizanai jam sako:

—    Išnešk va čia į lauką, ir išgersim po stiklą.

Smilga su Daniūnu įėjo į rūsį bandyt kulkosvaidžio, o šeimininkas atnešė ąsotį alaus. Šitie išgėrė po stiklinę. Tiedu, išbandę kulkosvaidį, irgi išlindo į lauką. Abu ėmė kosėt, sako, gerklę graužia, o šitie dar pasiūlė alaus. Smilga, tik išgėręs kelis gurkšnius, ėmė vemti. Manė, kad nuo parako dūmų tam rūsiuke apsinuodijo. Daniūnas išgėręs irgi pradėjo vemt. Smilga dar priklaupė, norėjo pirštą kišt į gerklę, bet, nuo vieškelio pusės pamatęs bėgant žmones, garsiai sušuko:

—    Kas?!

Ir tuo metu į juos pasipylė šūviai. Smilgą sužeidė, bet jis irgi dar spėjo paleist keletą serijų. Partizanai suprato, kad čia išdavystė ir kad jie pateko į pasalą. Tuo metu žuvo Algirdas Krikščiūnas, Leono brolis, Petras Daniūnas (iš Papiškių k.). Povilą Smilgą paėmė sužeistą (vėliau mes jį iš ligoninės susigrąžinom).

Kada Smilga apgijo ir buvo išvaduotas iš ligoninės, jis dar nieko neįtarė, tik vėliau suprato, kad tas Leono pusbuteliukas viską nulėmė.

Po keleto mėnesių Leonas pasiprašė į būrį. Jį priėmė taip pat nieko blogo neįtardami. Vėtros būrio vadu tuo tarpu jau buvo Vladas Drąsutis-Vytenis. 1948 metais prieš Žolinę žuvo mano brolis Jonas Juospaitis, Vytenio jaunesnysis brolis, du Garuckai ir Julius Siurba iš Jodikonių kaimo.

Vienkiemyje tarp krūmokšnių stovėjo tvartukas; ten jie ir buvo apsistoję trise. Mano brolis Jonas su Kazimieru Drąsučiu iš vakaro nutarė pas juos nueit. Aš su savo būriu tuo metu kėliausi pro Jodikonių buvusio kaimo mišką ir apsistojau Krekenavos pušyne. Anksti rytą išgirdome šaudant, nors man ir į galvą nebuvo atėję, kad mano brolis su Drąsučiu ten yra kartu su jais, kadangi jie vakare išėjo, o čia ryte taip anksti tos kautynės. Supratom, kad ten irgi išdavystė, kadangi enkavedistai juos apsupo ir labai greit, per pusvalandį, sunaikino.

Po savaitės Krekenavoje vyko Žolinės atlaidai. Mes žinojom, kad Ramygaloj prie kapinių yra tokios duobės, į kurias sumesdavo žuvusius partizanus ir per ne visą kastuvą užbarstydavo žemėm. Prieš tai nušautus partizanus dar palaikydavo sumetę ant grindinio prieš bažnyčią. Aš Vyteniui pasiūliau, kad dabar būtų proga pasiimt žuvusiųjų kūnus, kadangi garnizonai dažniausiai išsikelia ten, kur vyksta šventės, ir pamiškėse rengia pasalas. Nutarėme ateit su savo grupėm ir pasiimt žuvusius. Taip ir padarėm. Iš anksto pastatėm sargybas, o vidurnaktį iš šiaurinės pusės, keliuku nuo Masiokų kaimo, su karstais atvažiavom iki Lingerio dvarelio, o iš čia apie puskilometrį karstus nešte atsinešėm ant pečių. Ant tiltelio pastatėm kulkosvaidį tam atvejui, jei iš miestelio bandytų pulti rusų kareiviai. Partizanų palaidojimo vietoj merginos buvo užmetusios gėlių, kad mums naktį nebereiktų ieškot, kur jie užkasti. Atėję vieni iš karto kasė duobę kapinėse, o kiti atkasinėjo lavonus ir dėjo į karstus. Juos sužymėjom numeriukais, kad savieji kada nors galėtų pasiimti. Didelės duobės iškast buvo neįmanoma, todėl iškasėm pagal trijų karstų plotį, o kitus du sudėjom į tarpus ant viršaus. Kol darbavomės, pradėjo aušti. Maždaug 30 cm duobės nebe-spėjom užkasti. Turėjom trauktis, nes dieną laukuose jei užpuls, be aukų neapsieisi.

Daug kur miškuose yra šitaip palaidotų žuvusių partizanų. Šiuo metu, aišku, tas vietas rasti būtų jau labai sunku.

Per Vėlines mes visada nueidavom pagerbti savo žuvusių kovos draugų. Aplankydavom ir pavienius žuvusiųjų kapelius, uždegdavom žvakutes, pasimelsdavom.

Ramygalos enkavedistai partizanų vadų į sąšlavyną prie kapinių nemesdavo, bijojo, kad nepasiimtų savieji ir nepalaidotų kapinėse. Buvusį Vėtros būrio vadą Drąsutį-Vytenį jie pakasė prie milicijos darže, taip pat ir kitų buvusių būrių vadų ar šiaip įžymesnių partizanų lavonus slėpė.

Turiu pasakyt, kad visi partizanų palaikai, kurie buvo sumesti žvyrduobėse netoli kapinių, perkelti į kapines. Kartu su mano broliu partizanu palaidota ir mūsų mama. Ten palaidoti ir kiti partizanai: Julius Siurba (jam pastatytas paminklas), Drąsutis-Vytenis, Čiplys, Paliliūnas...

Tąkart grįžtant iš Ramygalos kapinių, Drąsutis ir sako:

—    Einam pas mane į Rodų pušyną prie Krekenavos. Užeisim pas pažįstamus, paskiau į Naujarodžius. Ten bačkutė alaus kermošavo yra mums padaryta, pasikalbėsim.

Aš ir sutikau. Nueinam į tą Rodų pušyną. Pabuvom kartu tris dienas. Atėjo žmogus iš kaimo ir sako:

—    Yra bačkutė alaus. Ko nepasiimat?

Parsinešėm tą statinaitę. Iš viso tada mūsų buvo susirinkę per trisdešimt žmonių, ir Leonas Krikščiūnas ten buvo. Vakare prieš saulės nusileidimą ateina dvi mergaitės, kurios mokėsi pedagoginiam institute. Jos atnešė po šimtą papirosų („Sparnų“, „Pajūrio“), pavaišino ir už valandos grįžo į namus. Vytenis ir sako:

—    Vyrai, palydėkite mergaites iki miško pakraščio, bet toliau nebandykite eit, nes po Žolinės enkavedistai dar tebesiaučia.

Tos mergaitės išėjo, mudu su Vyteniu kalbamės ir matam, kad Leonas velkasi milinę, užsimeta ant peties automatą. Vytenis klausia:

—    Kur eisi, Leonai? Jokių ėjimų kad nebūtų pas gyventojus.

Leonas jam atsako:

—    Ten aš ir neisiu. Einu pasalaut, gal su merga pasigausiu kokį...

Nieko įtartino apie jį tada mes negalvojom. Leonas išėjo. Kadangi mes — Vytenio svečiai, mano būrys į sargybą nėjo. Ką tik sumigus, aš ir girdžiu per miegus — vienas sargybinis šneka:

—    Prie daržinėlės yra rusų.

Netoli pamiškės, praėjus tokią aikštutę, stovėjo nedidelė daržinė šienui. Iš pamiškės sargybiniai ją gerai matė, kad ir naktį. Girdžiu, sargybinis šneka toliau:

—    Gal dešimt... Gal penkiolika... Eina aplink tą daržinėlę ir vis žiūri aukštyn.

Mes kuo tyliau pabudinom visus partizanus, pasiėmėm ginklus ir pradėjom trauktis. Prieinam prie linijos, matom, kiek tolėliau ant jos stovi kulkosvaidis, vadinasi, iš tos pusės užstota. Prisitaikėm ir visi vienu metu peršokom tą liniją. Kai jau persikėlėme, mus pastebėję enkavedistai ėmė šaudyt. Kad iš šio privataus miškelio išeitume į didelį mišką, reikėjo prasilaužt per tokį pylimą, kuris ėjo palei valdišką mišką. Jis netiesus, vingiuojasi, iš šonų iškasti grioveliai. Mums reikia persiropšt per tą pylimą. Nežinome, ar bus ten apgulta, ar miškas apsuptas. Pirmoji dengianti grupelė, priartėjusi prie pylimo, grįžta ir praneša, kad miškas knibždėte knibžda. Jau aišku, jie žino, kad šiapus pylimo yra partizanai. Mes ir tada dar nepagalvojom apie išdavimą. Kadangi miškelyje mums per siaura vietos, nutarėme laužtis prie pylimo. Prislenkame kuo arčiau, — ten toks posūkis, matomumas jau neblogas, kadangi gerokai praaušo, — ir vienu metu per pylimą metam granatas, o tada atsikėlę, stati, atidengiam automatų bei kulkosvaidžių ugnį ir šokam per pylimą.

Matome, kad mūsų nieks net nesiveja. Kadangi iš stovyklos pakilom labai staigiai, todėl nespėjom susiorientuoti, kas iš mūsų yra, ko nėra. Tik vėliau pasigedom Leono Krikščiūno ir Gasparo Piliponio.

—    Gasparas kai krito, aš mačiau, — pasakė vienas partizanas. — Prišliaužiau prie jo — galvon kliuvę. Jis jau be jokių gyvybės žymių buvo.

Vytenis klausia: „Kur Leonas?“ Niekas jo nematė. Nėra ir Daniūno Petro, kurio taip pat niekas nepastebėjo.

Dieną iš to miško neištrūksi, laukiam vakaro. Vakare aš su savo būriu išėjau per Juodžius į Pauslos mišką, o Vytenis su būriu išsikėlė prie Upytės. Ten Ėriškių krūmai jungėsi su Upytės pušynu.

Už keleto dienų Pauslos miške vyko apygardos būrių vadų susirinkimas. Atėjo ir Drąsutis-Vytenis. Jis pranešė, kad Petras Daniūnas atsirado — buvęs kažkur nuklydęs. O Leono negirdėt, gyvų paimtų irgi nėra.

Kai buvom apsistoję anapus Ramygalos, palei Žarčių balą tarp Ramygalos ir Truskavos, netoli Daukšynės kaimo, žmonės pasakojo, jog po tų Krekenavos įvykių, maždaug už savaitės, Vėtros būry atsiradęs kažkoks išdavikas. Dabar jis atseit vedžioja enkavedistus po apylinkes, o tie, jam nurodžius, suiminėja žmones. Sukam galvą, koks gi ten tas išdavikas atsirado. Po kurio laiko ateinam į Pašilių girią prie Jodikonių kaimo ir susitinkam būrio vadą Drąsutį-Vytenį. Jis pasakė:

—    Viskas paaiškėjo.

Eidamas pas apygardos vadą, Vytenis vietoj savęs būry paliko padėjėją Danielių Krikščiūną, Leono brolį. Danieliui žmonės papasakojo, kad jo brolis Leonas ir dar kažkokie du partizanai, pas Ėriškių gyventojus (apie Žeibgalą) prisigėrę iki žemės graibymo, į laikrodžius šaudo. Girdi, dabar toks karas: „samagoną“ geria atvirai, dienos metu. Be to, jie žmonėms aiškino, kad pasimetę nuo savo būrio ir niekaip jo neranda. Danielius per žmones anuos perspėjo, kad tučtuojau užbaigtų tas „gastroles“ ir vakare ateitų prie Ėriškių pašto. Kaip buvo sutarta, Danielius Krikščiūnas, Jadvyga Žardinskaitė, Rapolas Vaznonis-Džanas, Antanas Barkauskas ir Vincas Makarauskas nuėjo jų pasitikti. (Ši provokacija aprašyta Jadvygos Žardinskaitės prisiminimuose.)

O Leonas jau atvirai pradėjo vaikščiot su Tichomirovu ir vedžiot NKVD garnizonus po Ramygalos bei Krekenavos apylinkes. Išdavinėjo partizanų ryšininkus, nes visi jam buvo pažįstami. Užkalniuose areštavo Vaznonytę-Sagamogienę, Petrą Rankelę ir daugelį kitų. Nuo tokio žmogaus sunku apsisaugot.

Leonas su Tichomirovu buvo užėję pas tėvą ir prašė patalynės. Tėvas pasakė:

—    Nieko čia tavo, sūnau, nėra, tu man ne vaikas... Prakeikė tave žmonės, tauta!.. Išdavike! Brolžudy! Mano prakeikimas, kol gyvas, telydi tave!

Tichomirovas įsiterpė:

—    Tylėk, seni! Tai vienintelis vaikas, kuris tave išgelbėjo nuo Sibiro. Jau seniai būtum tenai supuvęs!

Kolūkių organizuoti mes netrukdėm, bet rusų valdžia, žinodama tuose kraštuose veikiant partizanų būrius, žmonėms, vadinamiesiems kolūkiečiams, ėmė per prievartą dalint šautuvus. Enkavedistai siūlė ginklus ir kai kuriems Raukštonių kaimo vyrams. Nusikvietė į Ramygalą, suvarė į rūsį ir nepaleidžia namo, kol nepasiims ginklų. Ką darys, pasirašė žmonės ir parsinešė tuos šautuvus. Tai sužinoję, mes nuėjom pas vieną, pas kitą. Tie ėmė dievagotis mūsų nešaudysią. Mes jiems paaiškinom, kas gali būti: sakykim, veš žmones, enkavedistai pavarys juos saugot, o tada jau nežinia, kuo viskas baigsis.

Kitą dieną paėmusieji šautuvus nunešė atgal į Ramygalos NKVD būstinę ir grąžino šeimininkams. Juos vis tiek suėmė, uždarė į rūsį, bet po trijų parų paleido.

Pasitaikė ir tokių, kurie buvo pradėję plėšikaut, bet save vis tiek laikė partizanais — tai Bronius Karkauskas iš Kutiškių kaimo, Masiokas iš Janionių kaimo ir Vilius, neaiškus tipas nuo Vilniaus krašto. 1945 m. Masiokas glaudėsi vietiniam partizanų būry, vėliau apie dvejus metus — raguviečių būry. Paskui šitie vyrai kažkodėl nuo būrių atsiskyrė, ėmė išgėrinėt, į mišką nebeidavo, pas gyventojus turėjo įsirengę slėptuves. Na, ir prasidėjo: ir kostiumus atima, ir žiedus numauna, net armonikas bei akordeo-nus ėmė vogt. Kai partizanai apie tai sužinojo, iš apygardos buvo duotas įsakymas juos sunaikint.

Kartą užėjom į vieną sodybą, ir mums pasakė, kad pas juos ką tik buvo užsukę Vilius, Karkauskas ir Masiokas Julius-Auksaburnis. Žmonės mums nurodė, kur jie paprastai būna. Užsukom pas tą žmogų, nieko nėra. Einam toliau per Juodos upelį. Tik ant liepto užėjau, ir iš kito Juodos kranto į mus trenkė automatų salvė. Net numušė turėklą, ir aš su tuo turėklu pūkštelėjau į vandenį. Žmonės pasakojo, kad Masiokas, nubėgęs į Katinų kaimą, gyręsis: „Vieną svoločių, kuris mano kailį medžioja, nukirtau“. Jis manė, kad mane nušovė.

Jų likimas toks: susiginčiję Masioką „dezertyrai“ patys nušovė ir kažkur palaidojo; Karkauską 1949 m. gyvą paėmė NKVD garnizonas, — apie jį daugiau nieko negirdėjau, taip pat ir apie Vilių.

Ryšininkų turėjom nemažai. Susižinot su kitais būriais be jų pagalbos būtų buvę labai sunku. Kiekvienas būrys turėjo atskirus ryšininkus, ir vieni kitų ryšininkus ne visus pažinojom. Pamenu, prie Juodžio miško gyveno tokia Stankevičiūtė, aukštaūgė mergina, kuri mums daug padėdavo. Jos slapyvardis buvo Trakėnka. Daugelio pavardžių dar nenoriu minėt, kadangi tie žmonės yra gyvi. Tarp mūsų būrio ryšininkų išdavikų nepasitaikė. Kai kuriuos enkavedistai vis dėlto susekė. Viena iš jų buvo Radasta — Antosė Balčiūnaitė iš Žudžių kaimo (netoli Ramygalos).

Kai žuvo apygardos vadas Vaitelis, sužinojom, kad Vilniuje gyvena labai pavojingas partizanų išdavikas — medikas Markulis. Per ryšininkus apie jį tuomet buvo pranešta visiems partizanų būriams. Mus buvo pasiekęs gandas, kad Markulis turėjo ryšį Lenkijoj su Amerikos ambasada, iš kurios gaudavo svarbių žinių; jas vėliau panaudojo išdavinėdamas ir naikindamas Lietuvos partizanų vadus.

Vyties apygardos vadas Vaitelis buvo vidutinio ūgio, lieknas, šviesokų plaukų, turėjo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Labai gabus karininkas, ypač pasižymėjo vadovaudamas partizaniniam judėjimui. Su partizanais labai draugiškai elgdavosi, nesivaikė jokios fanaberijos. Žygyje ar šiaip toliau keliaujant imdavosi ant savo pečių tiek amunicijos, kiek tik įstengė panešti. Daugiausia vilkėjo Nepriklausomos Lietuvos karininko uniforma. Lietuvos Nepriklausomybės metais tarnavo prie Panevėžio, Pajuostės ketvirtame pėstininkų pulke.

Kartą, pamenu, iš Centro į mūsų apygardos štabą buvo atvykę du atstovai ir ėmė nurodinėt, kaip partizanai privalo elgtis. Liepė mokytis rikiuotės, aiškino apie drausmę. Vaitelis labai kantriai išklausė, paskui palingavo galvą ir pasakė:

— Tai ką, jūs iš anksto ruošiatės sau kėdes naujoj Lietuvos Vyriausybėj? Jei mes liksim gyvi ir bus koks reikalas, aš ir prie prezidentūros durų atėjęs su savo vyrais nesidrovėsiu pašaudyt. Kas bus iš mūsų, jei imsim būriuose laikytis kariško statuto? Mums svarbiau, kaip pėdsakus sunaikint iš stovyklų išeinant, o ne paradiški betiksliai marširavimai.

1950 m. įsikūrėm Upytės pušyne. Pasistatėm būdą, apipylėme žemėm ir pasiruošėm žiemoti. Čia gana sėkmingai išbuvom iki kovo pabaigos. Kartą keturiese išsiruošėm pasimatyt su buvusio Blėkos būrio partizanu Šnekučiu (vėliau jis tapo išdaviku). Susitikome su juo netoli Ramygalos. Kitą dieną grįžom atgal į stovyklą, o čia radom linksmai nusiteikusius savo draugus. Jie juokėsi ir pasakojo, kokį iškrėtė pokštą.

Sniego dar buvo gilu, vyko medžioklė. Vienas medžiotojų šuo užbėgo į stovyklą ir įlindo į mūsų būdą. Vyrai, jį pagavę, prie uodegos pririšo išdžiovintą, žirnių pripiltą kiaulės pūslę. Atrodo, nekaltas pokštas, bet sužinojęs aš ėmiau bartis ant vyrų. Viena — šuns gaila, o kita, jei miške su pririšta pūsle medžiotojai pastebės šunį, iš karto kils įtarimas, kas tą pūslę pririšo.

Kitą savaitę pasigedęs šuns (vis dėlto medžioklinis!), šeimininkas išėjo į apylinkę, matyt, tikėdamasis jį atrast. Manė, gal kas pamiškėj pasigavo ir nebepaleidžia. Bet kam tuo laiku medžioti mes buvom griežtai uždraudę, ir šitai žmonės žinojo visose apylinkėse. Kad ir netyčia užtikusiems partizanų stovyklą grėsė sušaudymas, nes už kiekvieną nepažįstamą mes nebuvom garantuoti. Iš rudens apylinkėse išplatindavom proklamacijas, kad medžioklė nurodytuose miškuose draudžiama, ir tuos miškus tuojau pat imdavo krėsti NKVD garnizonai, o mes griebdavomės konspiracijos: apsistodavom tuose miškuose, kuriuose medžioklės nedrausdavom. Taigi anie medžiokliai — keturi vyrai, eidami šunelio pėdsakais, užtinka mūsų stovyklą. Vieną iš jų, kilusį iš Molainių, pažinom. Jo vienas sūnus buvo skrebas. O kiti mums buvo nepažįstami. Apklausinėjom kiekvieną atskirai, ir visi tą patį tvirtino: „Aš už save garantuoju, aš niekam nieko neprasitarsiu, bet už kitus neatsakau...“ O dar kovo mėnuo, žiemos stovykloje gyvenam. Keltis kitur? Vadinasi, rizikuoti. Sušaudyt juos? Gali būti geri žmonės. Paleist ir sėdėt stovykloje? Blogai. Širdies tai juk niekas neparodys. Matom, vyrai labai nusigandę, mano, kad jau viskas, iš čia gyvi nebeišeis, kadangi per dieną išlaikėm stovykloje. Šautuvus iš jų atėmėm, stovykloje ginkluotą negi laikysi. Vakare mes juos surikiavom, aš jiems ir sakau:

— Žinot, vyrai, kalėjimo pas mus nėra. Kad jūs mūsų neparduosite, mes nesam garantuoti. Mums jau buvo panašių pamokų: prižada, prisiekia, savo galvą gelbėdamas, o išėjęs viską parduoda. Mes jus paleidžiam, bet atminkite — vien tik dėl jūsų tą stovyklą turim apleisti.

Taip mes tuos medžiotojus paleidom. Kitą dieną ir patys iš stovyklos išėjom, nebuvo galima rizikuoti. Iš žmonių pasiėmėm tris arklius, pakinkėm į roges ir persikėlėm prie Rodų pušyno. Čia perdienojom, — prasidėjo atodrėkis, sniego dar buvo gilu, arkliai išvargę, o vakare susitikom su Paukštelio — Vytauto Vepšto krekenaviečių partizanų grupe.

1944 m. lapkričio mėnesį, kai Vytautui buvo dar tik penkiolika metų, jo namus užpuolė Ramygalos skrebai ir nužudė tėvą, motiną, senelį ir seserį. Tarp jų buvo toks Tribušauskas, taip pat Vytautas, kuris vokiečių laikais už berną tarnavo pas Zolumskius, o paskui nuėjo pas skrebus.

Vepštas Tribušauską gerai pažinojo, Tribušauskui peiliu pribaiginėjant Vepšto seserį, jis šoko su visais stiklais per langą ir pabėgo. Kita jo sesuo buvo nutekėjusi prie Truskavos į Padvarnykus. Su vienais baltiniais, basas, per visą Pašilių girią jis nakčia nubėgo pas tą seserį ir pasakė jai ir svainiui, kad Ramygalos skrebai, kartu ir Tribušauskiokas, išžudė jų visą šeimą ir sudegino namus. Svainis ir sesuo suprato, kad liudininką mirk—gyvenk jie stengsis pagaut ir sunaikint. Vytautą jie aprengė ir nuvedė pas kaimyną. Rytojaus dieną šitie skrebai atlėkė pas seserį, bet Vytauto nerado. 1945 m. pavasarį jis įstojo į partizanų būrį. Tada jam buvo 16 metų.

Paukštelis žinojo, kur mūsų stovykla, ir aš jam pradėjau pasakot, kodėl mes iš jos išsikėlėm. Toks nekaltas pajuokavimas, o kuo baigėsi. Jis man sako:

—    Važiuojam į Sikilvionių mišką.

Mes taip ir padarėme. Sutikom su Paukštelio pasiūlymu. Persikėlėm per Nevėžį, Krekenavą apvažiavom šonu, jis dar padrąsino, kad čia pakely yra savų žmonių. Sakom, užsuksim pas vieną jam gerai pažįstamą žmogų, kad nors kiek pailsėtų arkliai. Tas miškas atseit nebetoli, paryčiui sėsim ir išvažiuosim.

Užėjom į vidų, šeimininkė paruošė vakarienę. Mes užkandžiaujam, šeimininkas ir sako:

—    Taigi ramu dabar. Arklius kluone pastatėt. Sušilę — uždenkit, kad vėjas nesupūstų. Pernakvosite...

Netoli spygliuočių medžių neplatus ruožas persišviečia. Apžiūrėję vietovę, nutarėm apsistot per naktį, o anksti rytą atsikėlę išvažiuosim. Paukštelis dar pridūrė:

—    Mes čia dažnai apsistojam. Žmonės patikimi.

Arklius nuvedėm į kluoną, pastatėm sargybą. Ryte atbėga vienas sargybinis ir praneša:

—    Keliu girdėt kažkoks judėjimas. Naktį pravažiavo dvi mašinos — viena po kitos, bet, atrodo, nuūžė tolyn, o dabar girdėti, tartum kulkosvaidžių diskai barškėtų.

Ką tik pradėjo aušti. Mes tuojau atsikėlėm, apsirengėm, išbėgom į lauką, ir čia pat už tvarto pasigirdo automato serija, — mūsų sargybinis jau kirto į rusus. Mes, 18 vyrų, išsidėstėm aplink sodybą ir pasiruošėm gynybai, nes kariuomenė pradėjo supti sodybą. Iš pradžių manėm, kad garnizono kareivių gal 20—30, o kad išdavystė, net nepagalvojom. Prašvitus prasidėjo kautynės. Prie sodybos kareiviams prieit sunku, kadangi čia didesnės pusnys, o mes, užsiglaudę už trobesių pamatų, patogiai užėmėm gynybinę poziciją. Supratę, kad mus paimti nebus taip paprasta, jie į trobesius ėmė leist raketas ir šaudyt iš automatų padegamosiomis kulkomis. Pirmiausia uždegė kluoną, kadangi jis buvo dengtas šiaudais, o gyvenamasis namas — lentutėmis. Mes puolėm į kluoną ir bandėm iš ten išsivaryt arklius, kad galėtume jais trauktis. Sodyba jau buvo apsupta, ir iš visų pusių pasipylė kryžminė ugnis. Žiūriu, vieno arklio nėra, o Paukštelis sako:

—    Šeimininkas žadėjo iš ryto į kalvę važiuoti, prašė manęs arklio. Aš jam leidau.

Tik tada supratau, kad mes išduoti.

Rytą pažeme draikėsi rūkas, bet kada saulė ėmė kilti aukštyn, rūkas irgi pakilo nuo žemės, jau buvo galima įžiūrėt aplinką. Partizanui Zolumskiui Vytautui nervai, matyt, neišlaikė: pasikėlęs pasimuistė nuo kulkų kaip nuo bičių ir nubėgo per lauką link miško. Tada laimingai jam pasisekė, net nesužeidė.

Mes kurį laiką vis dar gynėmės. Sunkiai sužeidė Danielių Krikščiūną. Su mumis kartu čia buvo ir dvi merginos — Jadvyga Žardinskaitė ir Marytė Starolytė. Jadvyga Krikščiūnui užveržė peršautą ranką, bet daugiau pagelbėt nebuvo galimybių. Žaizda smarkiai kraujavo. Pagaliau enkavedistai uždegė ir gyvenamąjį namą, iš kurio netrukus išbėgo šeimininkė su dukra. Šeimininkei irgi peršovė ranką. Enkavedistai pagaliau nutraukė ugnį ir ėmė šaukti mums:

—    Jūs apsupti! Pasiduokite! Priešintis nėra prasmės! Duodu žodį, kad gyvybė bus jums išsaugota! Tichomirovas!

Aš atsiliepiau ir pasakiau:

—    Paimkite namų savininkę su dukra!

Šeimininkas, pasirodo, su tuo arkliu ne į kalvę nuvažiavo, o velniai žino kur. Mus apsupo ne tik Krekenavos, bet taip pat buvo sutelkti enkavedistų garnizonai iš Ramygalos ir iš Panevėžio.

Tik pakilus rūkui, dar prie sodybos man kliuvo į petį ir sudaužė sąnarį. Rankos pakelt nebegalėjau, bet automatui ant nuleistuko uždėjęs pirštą, dar galėjau jį laisvai nuspaust. Turėjau šešias apkabas. Šalia manęs su kulkosvaidžiu gulėjęs partizanas Jonas Masiokas tas apkabas prideda šovinių, ir taip mes laikomės, o enkavedistai tokią ugnį duoda — be sustojimo. Aš šaukiu:

—    Vyrai, palaukime, kol susilpnės ugnis!

Šaudmenų tai jie gi pritrūks taip varydami ištisai.

Pastebėjom, kad nuo tvarto pusės enkavedistai ypatingai ėmė spaust, į tą pusę atidengėm stipresnę ugnį, bet tvartą jie užėmė ir į mus pradėjo iš ten pliekti. Aš sušukau:

—    Vyrai! Granatomis!

Mečiau granatą. Antrą mesdamas pajutau, kad ta mano ranka atsilošė atgal. Girdėti, kaip rėkia enkavedistai, užsiglaudę už tvarto:

—    Patrony! Davaite patrony!

Ugnis susilpnėjo. Dabar sakau:

—    Vyrai! Bandom prasilaužt ir trauktis į Skilvionių mišką.

Paukštelis jau buvo žuvęs, Danielius Krikščiūnas irgi jau mirė, žuvo Jonas Masiokas-Ažuolas. Kai tik pakilom, iš karto krito Viktoras Mažeika. Pirmąją liniją pramušėm, bet į tą vietą greit atvažiavo dar šešios mašinos enkavedistų ir vėl pradėjo naują puolimą. Nuo sodybos tuo metu aš buvau paėjęs jau apie 300—400 metrų, kai pajutau, kad kliudė į rankos riešą, į koją, krūtinėn — penkiose vietose perėjo kulkos, kliudė abu plaučius, per gerklę plūstelėjo kraujas, kuris man jau nebeleido įtraukt oro. Prisimenu, dar bandžiau gerklę užkišt sniegu, kad atšaltų, bet spaudimas toks didelis — tiesiog pražiodo. Nebegaudamas oro, netekau sąmonės. Jau peršautas paėjau apie 100 metrų. Matėsi kitų gyventojų sodyba, netoli kažkoks trobesys, prie jo ir sukritau. Visos kulkos, kelios sprogstamos, pasirodo, per mano kūną perėjo kiaurai, todėl smarkiai išdraskė. Kautynių pasekmės liūdnos. Žuvo vienuolika partizanų, tris gyvus paėmė, keturi, kad ir sužeisti, ištrūko iš apsupimo: Aleksas Vaitelis, Štarolis (vienas Marytės brolis) ir dar du. Tai buvo 1951 metų kovo 14 dieną. Gyvus paėmė mane, Štarolytę (sužeistą) ir Žardinskaitę.

Apie tos sodybos šeimininkus girdėjau tik tiek, jog jie gavo iš NKVD kažkiek pinigų ir iš tos vietos išsikėlė į Panevėžį.

Paskutiniuosius kelis metus gal po tris kartus per savaitę sapnuodavau, kad esu sužeistas, taip dusina, kraujas plūsta per gerklę, bet kai prabundu, pasidaro taip gera, rodos, aš visai sveikas. Šį kartą irgi tą patį sapną sapnuoju. Po kurio laiko atmerkiu akis. Kambary šviesu, o šalia manęs stovi sargybinis su automatu. Kažkaip neįtikėtina, vis dar manau, jog sapnuoju. Ėmiau pirštais gnaibyt pilvą, kad pabusčiau. Jau gerai pradėjau matyti, bet vis tiek negalėjau patikėt, kad aš paimtas gyvas ir esu enkavedistų rankose. Kai man antrąkart perpylė kraują, aš jau visai atsipeikėjau ir supratau, kur patekęs. Ryte ir vakare dvi seselės man leisdavo vaistus. Vienos aš tyliai paprašiau, kad suleistų kokių nors nuodų. Tai buvo maždaug po trijų savaičių, kai patekau į ligoninę. Gale savo lovos perskaitau: Kliorys Jonas. Supratau, kad manęs neatpažino. Aš net tokios pavardės nesu girdėjęs. Ateina, būdavo, sargybos karininkas ir klausia:

—    Na, kaip, Kliorys, jautiesi?

Jeigu Kliorys, tai Kliorys, manau, tegu taip ir būna, bet vis tiek, jaučiu, geruoju nesibaigs. Kitą kartą aš tos pačios seselės vėl prašau:

—    Sesyte, atnešk man nuodų, aš ne savo pavarde... Kai sužinos mano pavardę, kažin, ar atlaikysiu...

Ji net sukluso. Pažiūrėjo į mane, palingavo galvą, bet daugiau nebeatėjo.

Naktį prie manęs susirinkdavo penki—šeši sargybiniai, ateidavo budintis karininkas. Kitoje palatoje, pasirodo, gulėjo taip pat paimta Marytė Štarolytė.

Ligoninėj išlaikė mane apie mėnesį. Operaciją darė chirurgas Girdzijauskas. Atėjęs apžiūrėt perrišimo metu, jis vis stebėjosi, kad jam pasitaikęs toks pirmas atvejis, kada taip smarkiai sušaudytą žmogų beveik iš numirusių prikėlęs. Aš kartą pasakiau:

—    Ačiū, daktare, bet jūsų vargas nereikalingas, geriau jau bučiau nusibaigęs...

Jis atsakė:

—    Esi jaunas, ištversi viską.

Manęs apžiūrėt ateidavo su ramentais tose pačiose kautynėse taip pat sužeistas partizanų vienas šviesiaplaukis kareivis ukrainietis, jis mane pavaišindavo cigarete. Ateidavo dar ir toks juodukas, tas net dantimis grieždavo, kaip jis manęs nekentė.

Kiek gaudavau cigarečių, nė vienos nesurūkiau, o vis kaupiau iš jų ištrynęs tabaką, kad vėliau vienu kartu galėčiau jį praryt ir nusinuodyt, bet kartą po perrišimo seselė su gydytoju man taisė patalynę, šitą tabaką surado ir perspėjo sargybinį, kad daugiau cigarečių man neduotų.

Maždaug po mėnesio vieną naktį ligoninėje kilo baisus sujudimas, pilnas koridorius prilėkė kareivių, o mane anksti rytą dar su pervertais pūliuojančiais drenažo tamponais įmetė į mašiną ir išvežė į Vilniaus Lukiškių kalėjimo ligoninę. Vienas tuo metu dar nepaėjau.

Lukiškių ligoninėje gulėjo gydytojas Zacharinas, buvęs chirurgas, Smetonos laikais Kaune turėjęs savo ligoninę. Su juo ligoninės kameroj aš išbuvau pusantros savaitės visai neprižiūrimas: niekas manęs neperrišinėjo, žaizdos ėmė pūliuot, nuo manęs sklido nepakeliama smarvė, kadangi per plaučius dar buvo pervertas knatas, kad iš vidaus valytųsi. Prasidėjo dideli skausmai. Zacharinas ėmė griežtai reikalaut prižiūrėtojų, kad ateitų ligoninės vedėjas. Netrukus atėjo gydytojai, mačiau jų rūsčius veidus. Kai jie be jokio gailesčio ėmė draskyt pridžiūvusius, pripūliavusius tvarsčius, prakaitas mane pylė, kaip po sunkaus darbo parpuolus. Perrišinėjo kas antrą dieną. Gydė apie mėnesį. Pradėjau vaikščiot, tada iš ligoninės ėmė vedžioti tardymui į atskirą medinį fligelį kalėjimo kiemo teritorijoje.

Tardomas teisybės nesakiau, apsimečiau nežinąs, kur gimęs, kad tėvai mirę, pavardę pasitikau tą pačią, kaip ir Panevėžyje, — Jonas Kliorys. Kai pradėjo tikrint mano parodymus, niekur tokių žmonių, kuriuos paminėjau, nesurado. Tada aš pasivadinau Masioku, kadangi žinojau, jog tas žmogus yra žuvęs. Tardytojas buvo rusas, tardė per vertėją apie dvi savaites. Kartą, kai mane vedė į tardymą, koridoriuje sutikau pažįstamą saugumietį leitenantą Daučiūną. Gerai viską permąstęs, nusprendžiau tardytojų nebeklaidint, pasakyt savo tikrąją pavardę.

Po dienos mane atveda tardymui, rusas majoro antpečiais iš karto ir klausia:

—    Tai kaip, kalbėsi ar ne?

—    Kalbėsiu, — atsakau ir aiškinu: — Pirmiausia tai aš joks ne Kliorys ir ne Masiokas, o tikroji mano pavardė — Juospaitis, Juospaitis Bronius, — pakartoju.

Majoras iš karto sukluso ir net pakėlė antakius.

—    Kaip, kaip, Juospaitis?

Tada jis iš karto:

—    Direktorius?

—    Taip, — atsakiau. — Direktorius.

—    Tai kas dabar gali paliudyti, kad tu Juospaitis? — klausia majoras. — Buvo Kliorys, Masiokas, dabar Juospaitis. Už trijų dienų gal vėl kokią pavardę prasimanysi.

Aš jam ėmiau aiškint, kad kaimynai vargu ar mane pažins, nes su jais beveik nesueidavom, o kitas dalykas — namuose aš nesirodžiau jau daugelį metų. Tada jis klausia:

—    Štarolytė Marytė pažins tave?

—    Kaip buvusį būrio vadą, turėtų pažinti,— atsakiau. — Bet pavardės mano tai ji nežino...

Tarp kitko, kai gulėjau Panevėžio ligoninėj, viena sanitarė man pasakė, kad kitoje palatoj guli Marytė Štarolytė, o aš paprašiau, kad ji pasakytų, jog mano pavardė Kliorys.

Kai ją neštuvais atnešė į akistatą (jai buvo peršautos kojos), tardytojas ir klausia:

—    Tai kaip, pažįstate šitą žmogų?

—    Taip, pažįstu, — atsako Marytė.

—    Tai kokia jo pavardė? — klausia tardytojas.

—    Kliorys, — patvirtina Marytė.

Ją iš karto išgabena, o mane pasilieka. Dabar tardytojas ir sako:

—    Matote... Tai kuo dabar tikėt?

Tada jis padavė popieriaus lapą ir liepė rašyt paaiškinimą. Aš viską surašiau apie tas pavardes, ir mane išvedė.

Dvi dienas visai nešaukė, trečią dieną ateina prižiūrėtojas ir liepia pasiruoši kelionei. Žaizdos dar nebuvo galutinai užvijusios, bet skausmai sumažėjo. Pasodino mane „voronokan“ ir jau sutemus pristatė į Šiaulių kalėjimą. Kitą dieną iškviečia į tardymą.

Už stalo sėdi tardytojas papulkininkis Mašinkovas. Pirmi jo žodžiai buvo tokie:

—    Tai ką, prisidirbai?!

—    Ką aš dabar čia prisidirbau? — pakartojau.

Mašinkovas:

—    Ką gi jūs — tik saujelė — prieš tokią armiją pakėlei ginklus! Kur jūsų protas?!

Aš nieko daug negalvodamas:

—    Kartais ir mažas kelmas didelį vežimą apverčia.

—    Tai ką? Jūs tikėjot, kad amerikonai ateis ir jus išvaduos?! — ėmė isteriškai rėkti Mašinkovas, bet greit nusiraminęs paklausė: — Tai kiek tu manai gaut už savo darbelius?

—    Mirties bausmę. Ko iš jūsų daugiau tikėtis? — atsakiau.

—    Kaip — mirties bausmę? — nustebo Mašinkovas.

—    Jūs matot, kaip aš atrodau? Dirbti tai negalėsiu, kur aš invalidas dėsiuos? Sušaudysite, ir man bus suteikta didžiausia jūsų malonė, — atsakiau aš jam.

—    Šaudyt nešaudysime. Gausi dvidešimt penkis. Dirbsi — gyvensi, nedirbsi — nudvėsi kaip šuo. Išvešim ten, kur žiema dvylika mėnesių, o kas liko — vasara, — pradėjo mane gąsdint Mašinkovas. — Dabar tau viena išeitis: klok, kur laikosi apygardos štabas, — dešimt metų nuimam, duok ryšininkus — penketą metų nuimam, duok rėmėjus, kurie žinias teikdavo,— dar penketą nuimam. Kiek tau liko? Tik penkeri metai, — lankstydamas pirštus vieną po kito, ėmė jis man siūlyt savo paslaugas. — Visko iš karto nepanaikinsim, duosime mažų uždaviniukų, o vėliau — darbą mieste, ir galėsi ramiai gyventi.

Aš jam sakau:

—    Tikrai viliojantis dalykas, bet aš persigalvojau. Pavardžių jums galiu įvairiausių pasakyt. O dėl apygardos štabo — jis vienoj vietoj niekada nesėdi, miškas platus ir neaptvertas. Ryšininkų, rėmėjų aš jums irgi galiu prisakyt, kad tik tie metai mažyn eitų, bet atminkit: susigrąžindamas tikrąją savo pavardę, nusprendžiau tardymo organų neklaidinti, sakysiu tik teisybę ir jūsų vilionėm nesinaudosiu. Visi rėmėjai ir ryšininkai jau seniai sugaudyti, o aš niekuo nepasitikėjau ir jokių ryšininkų nepripažinau, todėl jūs ir gaudėte mane taip ilgai, kad aš neturėjau jokių ryšių su eiliniais žmonėmis.

Mašinkovas, pritūkęs kantrybės klausytis mano aiškinimusi, kaip trenkė kumščiu į stalą.

—    Svoločius! Viską prisipažinsi! Kur apygardos štabas?!

—    Miške, — sakau.

—    Kokiam miške?! — šaukia Mašinkovas.

—    Tik prieš susitikimą mums pranešdavo, kur nueiti, — aiškinu.

—    Nenori kalbėti, prakalbinsim kitom priemonėm! Apsigalvok! — pagrasino jis, ir tuojau prižiūrėtojas išvedė mane į kamerą.

Vakare vėl tardymas, ir vėl tie patys klausimai. Mano atsakymai irgi nesikeičia. Aš jam tiesiai pasakiau:

—    Neapgaudinėsiu aš jūsų ir savo kaltės nesistengsiu išpirkti nekaltų žmonių sąskaita.

Tada jis paspaudė skambutį, ir į kabinetą atėjo dar du, vienas iš jų stambaus sudėjimo — tą paliko prie manęs, o kitam sako:

—    Nu, davai, poidiom, po sto gram vypjem,— ir jiedu išėjo.

Grįžo maždaug po valandos, abu įraudę, tik dantis krapšto. Sėdėjau ant prikaltos prie grindų taburetės, tai man kaip trenkė per sprandą, aš ir nuvirtau ant žemės. Pakėlė už apykaklės ir vėl ant tos taburetės pasodino.

Mašinkovas, atsistojęs už stalo, šypsosi, o šie du kumščiais ėmė talžyt man per snukį. Supratau, kad jie buvo žemo rango NKVD karininkėliai. Po tų aptalžymų Mašinkovas ir vėl klausia:

—    Tai kaip, kalbėsi ar nekalbėsi? Kokia pavardė? Vardas? Kur gimęs?

Ir vėl viską kartoja nuo pradžių.

—    Jeigu tokiu būdu kalbinsite, — sakau, — tada tikrai nekalbėsiu.

—    Nenusimink! Prakalbinsimi Ne tokius prakalbinom! — vėl gąsdina Mašinkovas.

Keletą valandų mane pavelėjo pavelėjo, mato, kad nekalbu, tada Mašinkovas šitiems karininkėliams ir sako:

—    Gana, jam reikia pradžiovint smegenis.

Iškvietė korpusinį ir padavė kažkokį raštelį. Šis mane su kitais dviem prižiūrėtojais nuvedė į rūsį ir, įstūmę į „pražarką“, užrakino. „Pražankoj“ iškaitinami drabužiai, kad žūtų parazitai. Kaitinamos visos trys sienos, tik ta nekaitinama, kur durys. Iš pradžių dar buvo galima kentėt, bet tolyn darėsi karštyn, jau ir ant žemės atsiguliau, trūko deguonies, tiesiog nebuvo kuo kvėpuot, plaučiai dar visai nesugiję. Nepajutau, kaip netekau sąmonės, atsikvošėjau begulįs aukštielninkas koridoriuje, visas šlapias, apipiltas vandeniu, šalimais stovi mano budeliai ir klausia rusiškai:

—    Tai kaip? Vest pas tardytoją ar dar kartą pakartot?

Aš tyliu ir nieko nesakau. O korpusinis sako:

—    Dar pakartokite!

Ir vėl mane įmetė „pražarkon“, ir vėl ta pati procedūra. Po to jau nieko nebeklausę nuvedė pas tardytoją. Aš visas šlapias ir gerai „išparintas“.

—    Tai kaip? Susikalbėsim ar ne? — klausia Mašinkovas.

—    Šitokiu būdu tikrai ne, — atsakiau.

Tada jis man užmeta vieną netikėtą klausimą:

—    Ko į Panevėžį buvai atvažiavęs 1949 metų vasarą maždaug rugpjūčio mėnesį?

Turiu pasakyti, kad aš tikrai buvau atvykęs į Panevėžį, bet kas apie tai pranešė, ir šiandien dar nežinau.

Tada pasiėmiau iš Masioko šaukimą į komisariatą, kad turėčiau pasiteisinimą, jei kas sulaikytų, ir šiokį tokį asmens dokumentą. Už diržo užsikišau vieną pistoletą, „septintuką“, kitą įsidėjau į švarko vidinę kišenę. Iki Šilagalio atvažiavau arkliu, ten arklį palikau pas patikimus žmones, o į miestą atėjau pėsčias. Prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, toj pačioj vietoj, kaip ir dabar, buvo vaistinė, už jos mūrinis namukas, ten gydytojas priiminėjo ligonius. Kadangi man reikėjo vaistams recepto, užėjau pas tą gydytoją neva pasitikrint sveikatos. Čia ir daugiau koridoriuje buvo prisėdę žmonių. Kai atėjo mano eilė, įeinu, nusivelku švarką, pakabinu ant pakabos. Traukiant iš kelnių marškinius, trinkt — iškrito pistoletas ant grindų. Aš jį pakėliau ir vėl užsikišau už diržo. Gydytojas sako: „Su tokiais žaislais atsargiai reikėtų...“ Nežinau, ką jis tuo momentu pagalvojo. Gal aš esu skrebas? Gal saugumietis? Man dėl to buvo nemalonu prieš gydytoją. Išsiėmęs iš kišeniukės stetoskopą, paklausė, kaip širdis dirba, patarė per daug jos neperkrauti. Kai išrašė receptą, aš paprašiau, kad dar išrašytų vaistų nuo kraujo užkrėtimo. Gydytojas žiūri į mane ir sako:

—    Šitie vaistai — didelis deficitas.

—    Nieko nepadarysi, daktare, bet jie man gyvybiškai reikalingi,— nė kiek nesuglumau aš.— Jeigu turite, duokit, kiek reiks, aš užmokėsiu.

—    Kokiam reikalui? — susidomėjo, bet, matydamas, kad aš daug aiškintis nelinkęs, išrašė tuos receptus.

Nuoširdžiai padėkojau ir paprašiau, kad liežuvį laikytų už dantų. Gavęs tuos vaistus, išeinu iš vaistinės ir kitoj gatvės pusėj matau prie skrebų būstinės (ten, kur dabar prekybos valdyba) stovinčius du automatais ginkluotus kareivius, kuriuos buvau jau anksčiau pastebėjęs.

Aš pasukau link bažnyčios, išsiėmiau cigaretę ir stabtelėjęs deguosi. Žiūriu, vienas sargybinis nuo peties staigiai nusiima automatą ir tiesiu taikymu bėga link manęs. Cigaretes įsidedu į kišenę. Jis jau baigia priartėt, aš ranką įkišau į užantį ir tvirtai suėmiau už pistoleto rankenos. Manau: jei kas, tai aš tave, kareivėli, tikrai paklosiu. O čia, pasirodo, visai netoliese stovėjo hidrantas, ir kareivėlis atbėgo atsigert. Papumpavo, papumpavo, atsigėrė, apsidairęs per gatvę — ir vėl grįžo atgal. Mane tik juokas suėmė: matai, vagie, kepurė dega.

Tik gerokai vėliau sužinojau, kad apie mane enkavedistams pranešė Kraujelis Kazimieras-Mikolėla, nes žinojo, kad aš buvau išvažiavęs tada į Panevėžį. Kraujelis jau po mano arešto, dirbdamas provokatorium Sokolovo grupėj, nušovė partizaną Štarolį, kuris buvo pabėgęs iš apsupimo tuo metu, kai mane suėmė. Be to, jis dar vieną partizaną paėmė gyvą. Nors Kraujelis ir ilgai išbuvo miške, bet jo neteisė,— savo nuodėmes jis išpirko daugelio nekaltų žmonių sąskaita.

Mašinkovas man ir sako:

—    Mes žinojom, kad tu buvai Panevėžy, manėm, atėjai pasiduot, bet paskiau kažkur dingai.

Pagalvojau: jei būtų žinoję, būtų pagavę iš karto. Aišku kaip dieną, kad tai jiems buvo pranešta gerokai vėliau.

Šiauliuose Mašinkovas mane „glamonėjo“ apie mėnesį. Mušt daugiau nebemušė, nes pamatė, kad veltui. Tada „glamonėjimo“ techniką pakeitė — uždėjo „rubašką“. „Rubaška“ — tai guminė-brezentinė kankinimo priemonė, arba, lietuviškai tariant, tramdomieji marškiniai. Juos uždeda ant krūtinės ir pumpuoja rankine pompa vienas ar du budeliai pasikeisdami. Pirmą kartą, kai tik uždėję tą „rubašką“ pradėjo pumpuot, paširdžiuose pajutau didelį skausmą, vidurius, atrodo, suvarys po krūtine. Mašinkovas prieš tai perspėjo:

—    Kai pradėsi šnekėti, tada nustosim pumpuot.

Deja, man šnekėt ir dabar neteko. Per burną ir šnerves pliūptelėjo kraujas, o sąmonę atgavau jau besėdįs kampe, visas šlapias, perpiltas vandeniu. Po šito „paglamonėjimo“ dvi dienas į tardymą nešaukė. Po dviejų dienų vėl nuveda. Tardytojo kabinete prieblanda. Matau, sėdi moteris baltu chalatu, tie patys du budeliai ir tardytojas Mašinkovas. Man dingt į galvą, moteris, vadinasi, šį kartą gal taip skaudžiai „nebeglamonės“. Bet ir vėl tą „rubašką“ deda. Pasodino ant tos pačios prikaltos taburetės, o moteris su savo taburete pasitraukė arčiau manęs, paėmė už rankos ir ėmė sekt pulsą — žiuri į akių vyzdžius, o budeliai pasikeisdami pumpuoja. Mašinkovas vėl perspėjo:

—    Kai norėsi kalbėt, palenk galvą.

Akyse pradėjo skraidyt dideli ir maži ratilai, didžiulis skausmas raižė vidurius, pajutau, kad jau virstu nuo taburetės. Tada atleido šiek tiek ir vėl pasodino.

Po paskutinio tų „marškinių“ dėjimo, maždaug už trijų parų, iškvietė vėl pas Mašinkovą. Ten sėdėjo ir anie du tipai. Kai tik įvedė, vienas iš jų ir klausia:

—    Tai kaip, apsigalvojai — kalbėsi ar ne?

Aš tiesiai šviesiai jam atkirtau:

—    Šitaip jūs manęs tikrai neprakalbinsit...

O Mašinkovas:

—    Žinai Vilniuje tokią saugumo ministeriją? Nežinai? Saugumo ministrą pažįsti? Nepažįsti? Tai va ten tave nuvešim. Kai po rūra mašinką pakiš, tada viską pasakysi... Kalbėsi, ką žinai ir ko nežinai, nežais ten kaip mes su tavim...

Ant rankų man uždėti antrankiai, kelnės krenta, nes nėra kas jas prilaiko, kabliukai išpjaustyti. Priėjo prie manęs vienas budelis, aš sėdžiu ant tos prikaltos taburetės ir laukiu, ką jis man darys.

—    Prasiskėsk, — sako.

Aš nepaklausiau, tada jis griebė man už kiaušinių, ištempė ant taburetės ir tvojo kerziniu batu. Tartum perkūnas būtų trenkęs, iškart nugriuvau ant grindų ir, raitydamasis iš skausmo, netekau sąmonės. Kai po kurio laiko sąmonę atgavau, jėgų, matau, visai nebėra, tik prakaitas žliaukia, o skausmas neapsakomas raižo visą apatinę kūno dalį.

Rytojaus dieną išvežė į Vilniaus saugumą. Čia rūsyje iš karto uždarė į 9 kamerą. Taip keista: palei sieną toks griovelis, ir visą laiką bėga juo vanduo. Po dienos perkėlė į 14 kamerą. Čia radau vieną jaunuolį lenką ir miškininką Gaidelį iš Dzūkijos.

Po pusantros savaitės pradėjo vesi į tardymą. Tardė neaiškios tautybės tipas majoro antpečiais, įkypom akim. Susipažinimui pirmą kartą jis mane gerokai apsnukiavo, paleido kraujo burbulų iš nosies, o tada paklausė pavardės. Aš pasakiau, kad, kol prokuroras neateis, aš nekalbėsiu. Tada jis ėmė vėl mane snukiuoti, kelis gerus kuokštus plaukų su visa skūra nurovė ir, iškvietęs prižiūrėtojus, liepė vest atgal į kamerą. Kitą dieną vėl tardymas. Tik įėjęs matau: vietoj ano majoro įkypom akim sėdi jau kitas, o šalia ir prokuroras, kuris iš karto klausia:

—    Kodėl jūs reikalavote prokuroro?

Sakau:    

—    Tardytojas mane muša. Aš dar esu ligonis, jei jis vartos tokias priemones, aš visai nekalbėsiu.

Prokuroras parodė į naująjį tardytoją ir klausia:

—    Šitas tardytojas?

Aš sakau:

—    Ne tas.

Tada jis jau pyktelėjo:

—    Tai kuris? Kaip jo pavardė?

—    Nežinau pavardės.

Tada prokuroras atsistojo, priėjo prie manęs, ir kai tvos krumpliais į panosę, man tik ašaros su kraujais susimaišė, ir vėl nuvirtau ant grindų.

—    Tai ką tu, svoločiau, terši tarybinio tardytojo vardą?! — sako jis man.

Manau, dabar tai tikrą užtarėją suradau... Tarybinį prokurorą...

Kitą dieną vėl mane tempia į tardymą. Žiūriu, toks plikas pulkininko antpečiais sėdi, apie 60 metų, aukštoko ūgio, ir iš karto prisistatė:

—    Tardytojas Dorochovas!

Jis mane tardė penkias savaites, bet galiu pasakyti tiek, kad po tokių košmarų, kuriuos patyriau per visą tardymo laiką, tai buvo vienas iš korektiškiausių tipų. Visi tardytojai ir prokurorai keikėsi šlykščiausiais žodžiais, o iš šito Dorochovo aš neišgirdau nė vieno nepadoraus žodelio. Su manim jis elgėsi gan kultūringai ir inteligentiškai. Matyt, tokia užduotis buvo jam duota.

Vis dėlto ir Dorochovas panaudojo man šiokį tokį kankinimo būdą. Pasodino kartą ant taburetės ir liepė sėdėt. Kai jis išeina, kitas ateina, — taip pasikeisdami mane ant tos taburetės be miego išlaikė dvi paras. Turint galvoj mano tuometinę sveikatos būklę, tai buvo labai sunkus išbandymas.

Po dviejų parų Dorochovas klausia:

—    Tai kaip? Miego nenori?

O aš vos gyvas.

— Į porą klausimų atsakysi ir eisi miegot. Ar pažįsti ryšininkę Stankevičiūtę?

—    Nežinau. Negirdėjau tokios, — atsakiau.

—    Su apygardos štabu ji suvesdavo, — pareiškė Dorochovas.

—    Prieš susitikimą su apygardos vadu mane visada pasitikdavo du štabo partizanai, — paaiškinau aš.

Tardytojams nepatikdavo, kai būrių kovotojus vadinau partizanais. Tai nepatiko ir Dorochovui. Partizanus jis man liepdavo vadinti kovotojais, o pats vadino banditais.

Be miego jie mane išlaikė dvi paras — vieną ir kitą kartą, o aš vis tiek tyliu...

Antrą klausimą jis man pateikė tokį: kas mums suteikė žinias, kad Jarmulkos dvarelio tvarte Aukštadvario kaime (netoli Ramygalos), kur buvo laikomi rusų garnizono arkliai, nebuvo sargybos.

Tada mes iš tvarto išsivarėm vienuolika rusų garnizono arklių, išsivežėme nemažai avižų bei miežių arkliams liuobti. Tą mintį tada davė kapitonas Eitmanavičius. Tvarte buvę du rusų sargybiniai pasislėpė, bijojo net nosį iškišt. Ant durų uždėtas „štobas“ nusprogdinom granatomis ir arklius išsivarėm. Važiuojant keliu, žiūrim — sunkvežimis į sniegą įklimpęs. Kapitonas ir sako:

—    Ok tu rupūže! Kas gi čia dabar? Šokit, vyrai, pažiūrėkit, gal ką gero rasite.

Mašinoj nė gyvos dvasios. Kėbule keli bakeliai žibalo, cemento keliolika maišų, tolo. Eitmanavičius sako:

—    Gal kam reiks kaime cemento žmonėms, paimkit, vyrai!

Mes tuojau už to cemento ir kraunam į roges, nes dvejom rogėm čia buvom atvažiavę. Sodyba nuo plento apie 150 metrų. Tik girdim, iš tos sodybos atlekia du rėkdami (vienas rusiškai), pamatę, kad kažkas krausto mašiną.

Pagalvojom, gal ir daugiau ten jų sodyboj gali būti. Sugulėm ir pasiruošėm gynybai. Kai pribėgo tie du visai arti, kapitonas Eitmanavinus sukomandavo:

—    Rankas aukštyn!

Vienas sustojo ir pakėlė rankas, o kitas apsisuko, ir bėgte atgal. Vienas partizanas pašoko, pasivijo tą bėglį ir uždavė per snukį porą kartų. Eitmanavičius iš karto sudraudė pasikarščiavusį partizaną:

—    Nemušk! Taip negalima.

Suvedam abu į vieną vietą, pasirodo, tas, kuris bėgo, — ekspeditorius žydelis, o vairuotojas — lietuvis. Prekes jie vežė iš Kauno į Panevėžį.

Tardymo metu aš Dorochovui ėmiau aiškint, kad apie tuos arklius ir sargybą — kad jos nėra — mums niekas nepranešė, bet Dorochovas manimi nepatikėjo.

Tardymą nutraukė. Kiek žinau, tardytojas važinėjo po tas vietas, kur aš partizanavau, ir rinko žinias apie mano padarytus nusikaltimus. Turiu pasakyt, kad prieš žudynes aš buvau nusiteikęs kategoriškai. Kai vadovavau būriui, buvo tokių žmonių, kurie bandė mane įskųst enkavedistams ir vėliau sunaikint arba bandė kenkti mūsų veiklai kokiu nors kitu būdu. Su tais piliečiais aš nesiterliojau. Jiems buvo duodamas įsakymas per 40 valandų išsinešdint iš gyvenamos vietos. Kitaip pasielgti negalėjau, kadangi nuo to priklausė ne tik mano, bet ir daugelio kitų būrio vyrų likimas. Žodžiu, įtariamuosius mes išvydavom, bet žudyt jų nežudėm. Už tai aš buvau atsakingas per visą vadovavimo būriui laikotarpį, o kas buvo padaryta prieš mane arba po manęs, čia jau ne mano valia.

Prieš baigiantis tardymui, turėjau porą akistatų. Kartą atvedė buvusias partizanų ryšininkes — Bronytę Paliliūnaitę ir Stankevičiūtę-Trakėnką. Jos abi pareiškė, kad manęs nepažįsta. Tuo akistata ir baigėsi.

O prieš tai dar buvo atvedę akistaton Ramygalos skrebą Marozą, kilusį iš Papiškių kaimo. Jo dėdė Marozas Jonas prie vokiečių tarnavo policijoj, o šitas tipelis, prieš pasidarydamas skrebu, dar ir pačius skrebus buvo tyčia užvedęs ant partizanų pasalos.

Tardymo metu aš visą laiką teigiau, kad ilgą tarpą aktyvioj partizaninėj veikloj nedalyvavau, slapsčiausi bunkery. O skrebas įrodinėjo, jog aš miške partizanavau nuo pat karo pabaigos. Tardytojui aiškinu, kad jis mane painioja su broliu, kuris jau žuvęs, o Marozas vis vien savo gieda:

—    E, aš ir tave, ir aną žuvusį brolį, ir jaunėlį kaip nuluptus pažinčiau. Pas Statkevičių Katrytę į Papiškių kaimą ateidavot.

—    O kuo jis buvo ginkluotas? — Marozą klausia tardytojas.

—    Dvivamzdžiu kulkosvaidžiu, — atsakė šis.

—    Na, ir geras kareivis, kad taip puikiai išmano apie ginklus, — nusijuokiau.

Tardytojas, ir tas ėmė šypsotis.

Žinojo jis ir daugiau apie mane kai ką, bet tylėjo, nes, matyt, nujautė, kad ir aš apie jį ne mažiau žinau.

1951-ųjų pabaigoj mano byla buvo baigta, laukiau teismo.

Teisė Pabaltijo apygardos karinis tribunolas. Advokato atsisakiau (nors prokuroras buvo ir labai nepatenkintas), kadangi savo noru pasirinkti neleido, o jų parinktas saugumietis man jokios naudos nebūtų atnešęs.

Su manim kartu teisė Žardinskaitę, Štarolytę ir iš kito būrio partizaną Jeronimą Ramanauską-Komarą (nuo Krekenavos), ką tik prieš mus paimtą gyvą.

Teismo metu prokuroras man pareikalavo mirties bausmės, o kitiems — po dvidešimt penkerius metus. Girdėjau Starolytės, Žardinskaitės advokatų kalbas. Pikta buvo klausytis, nes kalbėjo jie ne kaip advokatai, o kaip prokurorai.

Paskutinį žodį pasakiau maždaug tokį:

—    Aš galiu didžiuotis kaip lietuvis patriotas, kad mane teisia okupantų valdžios organai, o ne lietuvių tauta...

Daugiau pasakyt man neleido, teisėjas liepė nutilt. Taigi neturėjau teisės net užbaigti savo paskutinio žodžio teisme, neleido man nė apsiginti. Iš karto uždėjo antrankius ir išgrūdo tiesiai Lukiškių kalėjimo rūsin, mirtininkų vienutėn. Čia pradėjo raginti, kad rašyčiau malonės prašymą. Aš kategoriškai atsisakiau, nes nesijaučiau esąs kaltas. Iš pradžių maniau, kad paukš paukš, ir viskas greitai pasibaigs. Trečią dieną nervai pasidarė jautresni. Girdžiu, darinėja kitų kamerų duris, išveda nuteistuosius mirti, mane jau irgi dirgint pradėjo: „Gal jau man eilė? Gal jau man?..“ Kameroj tik vienas plikas čiužinys pamestas, sunkus, tikriausiai smėlio pripiltas. Vienuoliktą naktį, girdžiu, jau kamerą rakina. Taip ir nutirpau visas. „Nadziratelis“ atidaro duris ir sako:

—    Pasiimk čiužinį.

—    Man jau jo nereiks, — sakau aš jam.

O jis vis tiek:

—    Pasiimk.

Manau, velniam man šitas smėlio maišas reikalingas. Tada pats „nadziratelis“ įėjo ir išvilko tą čiužinį. Kartu su juo dar du ginkluoti. Rankas liepė susidėt ant užpakalio, uždėjo antrankius ir vedasi. Koridoriai tamsūs, nuvedė pas budintį karininką, tik mėlyna lemputė dega. Čia liepė stot į kampą ir nusisukti, bet greitai uždegė ryškią lemputę ir įsakė atsigręžt. Salia karininko už stalo sėdėjęs civilis pradėjo klausinėt mane pavardės, vardo, kada gimęs ir t. t. Kai į tuos formalius klausimus atsakiau, civilis atsistojo iš už stalo, pasiėmė popierių ir ėmė skaityt:

—    Sąjungos Aukščiausiojo Teismo tribunolas, peržiūrėjęs jūsų bylą, pakeitė nuosprendį, sušaudymą, — 25 metais lagerio: penki trėmimo, penki be teisių atlikus bausmę.

Ir lengviau pasidarė, kad jau nebesušaudys, bet ir kažko pikta — juk grįžti jau vis tiek negrįšiu, o dar kiek metų kankins, kol gausiu galą, nors tada dar nežinojau ir neįsivaizdavau, kas tai yra rusiškas tarybinis lageris.

Nuosprendį pakeitus, vėl nuvedė į kalėjimą, į antrą aukštą, ir uždarė į bendrą kamerą. Čia radau sėdint Pigagą Vytautą, buvusį partizanų ryšininką nuo Varėnos, gimnazistą Jurgį iš Klaipėdos, patekusį už bandymą išsprogdint vyriausybinę tribūną gegužės pirmosios demonstracijos metu. Jie trise pasidirbo pragaro mašiną ir padėjo ją ten, kur buvo numatę. Deja, įsikišo gamta. Prasidėjus lietui, o paskui ir smarkiai šlapdribai, iškilmes valdžia perkėlė į mokyklos salę. Baisus sprogimas išgriovė tuščias tribūnas, o sąmokslininkai per kažkieno ilgą liežuvį pateko į teisiamųjų suolą. Tardymo metu šitas Jurgiukas iš tardytojo mums atnešdavo po tris degtukus cigaretėms užsidegt. Daugiau jam neduodavo, sakydavo:

—    Tau negalima, nes mūsų kalėjimą susprogdinsi.

Buvo dar toks Brazdžionis. Buvo ir daugiau žmonių kameroj, bet visus neigi beatminsi. Pamenu, toks kunigas Jurgis man atidavė savo švarką, nes maniškis jau buvo kiauras, sušaudytas.

Iš Lukiškių mane nuvežė į Maskvą ir uždarė „Krasnaja Presnia“ kalėjime. Iš karto įmetė į kriminalinių kamerą kartu su vienu jaunu vyruku iš to paties etapo. Jo vardas buvo Stasiukas, kilęs iš Žemaitijos. Kameroj ištisiniai lentiniai narai, kriminalistų apie dvidešimt ant jų sugulę. Aš neturėjau jokio atsarginio maisto nei drabužių, o Stasiukas turėjo nedidelį maišelį, matyt, su maistu ir drabužiais. Iš karto ėmė mūsų klausti, pagal kokį straipsnį esame teisti. Stasiukas pasakė, kad pagal 58, na, ir prasidėjo.

—    O, suki! Bandity!

Vienas, matau, Stasiukui jau pagriebė už maišiuko, o aš kai atsisėdau, lenta pasikėlė, griebiau už jos galo ir, užšokęs ant gultų, užsimojau tuo lentgaliu.

—    Na! — sakau. — Tik pabandykite paliest! Tuoj kiaušai išsiskirs!

Pakilo triukšmas, ir iš karto atsidarė durys. Įeina „nadzirateliai“, o aš stoviu lenta užsimojęs. Kai suriko ant manęs:

—    A nu-ka, uchodi!

Ir mudu su Stasiuku išėjom. Įveda mus į kitą kamerą. Žiūriu, čia irgi apie dvidešimt žmonių, bet jau visokių tautybių. Suvargę, atrodo apgailėtinai. Čia mane pralaikė apie keturias savaites ir išvežė į Novosibirską, paskui — į Krasnojarską.

Krasnojarsko persiuntimo punkte išbuvau apie mėnesį, paskui suvarė į baržas ir Jenisiejumi išplukdė į Norilską Dudinkon. Labai giliai įsirėžė į sąmonę užrašas Dudinkos lageryje ant barako sienos: „Teriaite vsie nadeždy k žyzni, kto zdesj pribyl“ (Praraskite gyvenimo viltį visi, kurie čia atsidūrėt). Iš Dudinkos nuvežė į Kaerkaną, maždaug pu-siaukelyje tarp Dudinkos ir Norilsko. (Nuo Dudinkos iki Norilsko apie 100 km, o nuo Dudinkos iki Kaerkano lagerių — 40 km.) Išvertus į lietuvių kalbą, Kaerkan — mirties slėnis. Toliau stovėjo Kalargono kriminalinių nusikaltėlių uždaras kalėjimas. Kalargon — mirties kalnas.

Kaerkane buvo apie šešis tūkstančius kalinių; lietuvių apie šešis šimtus. Ąpgyvendino barakuose. Prižiūrėtojai su kaliniais elgėsi ypatingai žiauriai, visaip tyčiojosi iš jų. Pavasariop saulutė šildo, taip nori kartais prieš ją nors minutę pabūti. Tik atsisėdi, o už šimto metrų eis prižiūrėtojas, ir, jeigu neatsistosi, net pavardės neklausia (kaliniai visi numeruoti, numeris ant krūtinės, ant nugaros, ant rankovės, ant kepurės) — iš karto duoda mažiausiai tris paras karcerio, jei pasiginčysi — ir dvi savaites gausi.

Būdavo, pasišaukia, o ten režimo viršininkas majoras Skladničenko, kuris baisiai nekęsdavo pabaltiečių, iš karto atskaičiuoja parų karceryje. Turiu pasakyt, kad prižiūrėtojai visi buvo „rinktiniai“.

Žiemą, net ir kai apie —50° C šalčio, prieš įeinant į zoną, visada daro kratą. Išrengia nuogai basą ant sniego ir tikrina, o tikrintojai, žinoma, neskuba. Pasitaikydavo tokių, kurie paėmę drabužius palengva apžiūrinėja ir dar stebeilija į akis, laukia, ar tu neištarsi bent žodelio, kadangi tokiam šalty pats kipšas kažin ar iškentėtų neprasižiojęs, kada iš jo tyčiojamasi. Jei tik tarstelėsi žodelį — ir sumuš, ir į karcerį pasodins. Paskiau meta drabužius į zoną palengva ir dar paspiria koja, kad labiau išsisnieguotų. Kai tik pasako, kad jau galima eit, griebi tuos savo drabužėlius nuo sniego ir bėgi nuogas barakan, apsivilkt nebėra kada, apsirengi barake.

Būdavo ir taip: parveda iš darbo, suguldo visus palei zonos tvorą ir paleidžia vilkšunius. Stengiesi tik galvą užsidengt, kad veido neišplėšytų iltimis, o per vatinę kad ir apkandžios — nedidelė bėda. Juk „nadzirateliai“ ir apmokydavo savo šunis ant kalinių kailio. Kartais užtekdavo nusirengti iki baltinių, — pagal nuotaiką. Kai vieną koją nusiauni — apžiūri, tada kitą nusiauni — apžiūri, apsiauni ir gali eiti. Bet dažniausiai išrengdavo nuogai.

Iki Berijos nuvertimo prižiūrėtojai su kaliniais elgėsi dar prasčiau negu su šunimis. Šitam lageryje išbuvau beveik penkerius metus. Iš karto dirbau statybos brigadoje, paskui su vienu kaliniu, Kostu Survila, kilusiu nuo Suvalkijos, išsikalbėjom. Jis ir sako:

—    Žinai, Broniau, mokykis rusiškai rašyt, išmok kalbėt, stenkis kaip nors rast lengvesnį danbą, nes kitaip vargu ar ištversi, juk tavo sveikata nekokia.

Kostas Survila dirbo budinčiu zonoje prie geležinkelio. Jis man ir pasiūlė eit pas jo viršininką ir prašyt, kad priimtų iešmininku.

Statybose dirbom politiniai kaliniai, bet buvo primaišyta ir kriminalinių, visokių recidyvistų, „golovarezų“.

Brigadoje buvom trys lietuviai: Vaitelis nuo Ramygalos, iš Naujadvario, Ignas Vaitkus iš Žemaitijos ir aš. Visi brigadininkai buvo kriminaliniai nusikaltėliai. Mūsų brigadai vadovavo irgi kriminalistas. Priėjo kartą darbe prie manęs jis ir sako:

—    Paimk žydelį ir eikit nešioti neštuvais smėlio ant lubų.

Sveikatos tai nėra, ranka kaip nevaldoma. Aš jam ir pasakiau:

—    Negaliu ir nenešiu.

—    Neši! — atrėžė brigadininkas.

—    Kaip nori, bet aš nenešiu. Aš — invalidas, aš negaliu nešt, — ėmiau jam aiškint.

—    Kuda ty denišsia, budeš nositj (negriebs galas, nešiosi) ! — pasakė ir nuėjo.

Netoliese stovėjo vagonėlis, ten smalą verda. Anglių pridėta apačioj, kūrenasi, aš prie tos ugnies sėdžiu, o kiti žemai šlaką lygina, tik vagys kriminalistai nieko nedirba. Prieina tas žydelis, toks mažutis, sulysęs, su akiniais, stiklai stori, aišku, kad nieko nemato. Brigadierius jo klausia:

—    Ko nedirbat?

—    Ui, tai kad mano „naparnikas“ negali, — aiškinasi žydelis.

Ką gi ten negali, juk ir jis pats vėjo perpučiamas, bet kaip ir žydas, tuoj moka bėdą kitam suverst. Paskiau brigadierius pristojo vėl prie manęs:

—    Ko nedirbi?

—    Aš tau sakiau, kad negaliu, aš invalidas! — vėl jam aiškinu.

Jis čiupo už metalinio virbo, užsimojo:

—    Aš tau įdėsiu sveikatos!

Prie vagonėlio, kur virė smalą, buvo atremtas laužtuvas smalai maišyt. Pamačiau, kad jis man trauks su tuo virbu, tai aš tik pašokau, už to laužtuvo, pasidažiau į smalą, ir kai mostelėjau, brigadierius tik spėjo atšokt. Numetė tą gelžgalį ir nuėjo. Manau, atsives savo kompaniją, ir man bus viskas. Laukiu, jau pasiruošęs gintis, bet niekas neateina. Po darbo grįžtu į baraką. Paprastai, jei darbe koks incidentas, grįžtant „vachtoje“ iš karto pasako. Pro „vachtą“ praeinu ramiai, kaip niekur nieko. Barake ant gultų Vaitelis miegojo viršuje, o aš — irgi, tik kitoj jo pusėje. Vaitelis tik šypsosi:

—    Nu, tu... Kaip tu taip drąsiai ant brigadieriaus šokai su laužtuvu?

—    O ką man daryt, — aš jam sakau, — kad negaliu dirbti?

—    E, laužtuvą tai tu gali kilnot, — juokiasi Vaitelis.

Apačioj miega brigadierius, o kitoj pusėj — jo padėjėjas. Kai kuris politinis gauna siuntinį, prie jo tuoj prisistato kriminalistai.

—    Tu vienas, tai tau tik tiek, — atlaužę mažą gabaliuką duonos ar dešros, atiduoda siuntinio savininkui. — O mūsų, matai, kiek? — Ir visa, kas liko, pasiima sau.

Atėjo dar daugiau tų kriminalistų. Brigadierius man ir sako:

—    Nulipk žemėn.

—    Ko man lipt? Jeigu tau reikia, tai tu lipk, — atsakiau.

—    Nebijok, — saiko, — išgersim arbatos.

Nulipu, o brigadierius ir sako:

—    Ko tu kaip žvėris puolei ant manęs?

—    Suprask, man dvidešimt penkeri prieš akis, o dirbt aš negaliu... Žinai, kas manęs laukia? Velniop viską, bet šiandien aš taip lengvai nepasiduosiu! Galvą dar nutrauksiu ne vienam, jei kas lįs prie manęs. Ką aš galiu dirbt — neatsisakau, o kas ne pagal mano jėgas, to nedirbsiu.

Brigadierius man ir sako:

— Nu, molodčik ty!

Pusantro mėnesio išdirbau statyboj, perėjau prie anglies rūšiavimo. Čia darbas kur kas lengvesnis. Pradėjau elektrikų kursus lankyt, kuriuose dėstė maskvietis kalinys Gorbačiovas, vokietis Strecheris — inžinierius. Kai baigiau elektrikų kursus, buvau paskirtas dirbt elektriku ir dirbau iki išgabenimo į Medvežką. Medvežkoje pabuvau tris savaites, iš čia išvežė į patį Norilską.

1953 metų vasarą visuose Norilsko lageriuose tą pačią dieną prasidėjo kalinių sukilimas. Tuo metu aš buvau Kaerkane. Sukilimas vyko Medvežkoje, Rudnik 7—9, Norilske, Norlage, Kaerkane ir kitur. Tik vienas lageris sukilimą pradėjo diena vėliau. Žmonės lageriuose buvo iškankinti, matyt, užteko tik kibirkštėlės, kad sukilimas prasidėtų.

Maistas blogas, bet ir to paties trūko. Kriminalistai geresnę maisto dalį atimdavo iš politkalinių ar kitokiu būdu pasiglemždavo. Jie dirbo daugiausia virtuvėje, valgyklose. Kad išlaikytų tą maisto dalį, kuri priklauso kaliniui, atskiesdavo vandeniu. Žodžiu, suvalgydavo kas maistingiausia, o politiniams likdavo tik atskiesta pliurzė. Kriminalistai už veltinio aulo nešiodavosi užsikišę išgaląstus durklus, o pas politinį vielos gabaliuko nerasi, nes tuoj į karcerį pasodins. Atiminėdavo siuntinius, mušdavo, daužydavo, nebebuvo kur dėtis.

Kaerkane tuo metu buvo apie 5000 politkalinių ir apie 1200 kriminalinių, žodžiu, keliskart mažiau. Politiniai krito kaip lapai, išbadėję, išsekinti, nuo menkiausios ligos mirdavo.

Ryte atrakina barakus ir iš karto varo atsinešt maisto su tokiais mediniais ušėtkėliais. Paskui, kas gali pajudėti, eina į darbą. Prie vartų visada stovi kolonos viršininkas ir „kompobitai“. „Kompobitas“ buvo paskiriamas kiekvienam barakui. Barake keturios sekcijos po 200 žmonių. Stovi tie visi kriminalistai viršininkai ir leidžia po penkis į darbą. Leidžia ir žiūri, ko nėra. Ateina į baraką, mato, žmogus dar gyvas kruta ir ima šaukt:

— Čego ty, suka, na rabotu ne idiošj? (Ko tu, kalės vaike, neini į darbą?)

Ką tas žmogelis darys, jei jis jau nebeiškalba. Tada vienas užlipa ant gultų, numeta žemėn, kitas lazda per galvą pokš pokš, „pašventina“, ir baigta, paskiau išvelka už kojų į lauką.

Kai taip pereina per barakus šita šutvė, lauke jau, žiūrėk, visa krūva tų nelaimingųjų lavonų. Pasikinko jautuką į roges, sumeta lavonus ir išveža į „sortirovką“, kur juos štabeliuoja kaip malkas. Prie kojos nykščio pririša numeriuką, o kai susidaro tų lavonų ištisi štabeliai, krauna į platformas ir veža prie Šmidto kalno laidot. Laidoja negiliai, tik šiek tiek prakapsto duobutę — juk toj žemėj amžinas pašalas. Kiek užkapsto sniegu, o pavasarį, kai sniegą pradeda leist, tai varnos, lapės ištampo tuos lavonus. Žodžiu, žmonės matė, kad mirtis ateis vis tiek, kito kelio neliko, kaip bandyt išsikovoti ką nors, kad ir per aukas.

Tą dieną darbe vieną politkalinį užpuolė keli kriminalistai. Šis bandė laužtuvu atsigint nuo jų, bet tie griebė iš jo laužtuvą, išsuko ir davė atgal. Tada kriminalistai užmušė tris mūsų politkalinius — vieną ruskelį ir du ukrainiečius. Užmušdavo ir anksčiau, bet šį kartą mūsų kantrybė trūko. Nutarėm šituos kriminalistus „pamokint“. Pasidarėm įnagių, kas tik ką sugebėjo, — ir vinių, ir kitokių smailų gelžgalių prisidarėm. Ryte, kai prižiūrėtojai atidarė barakus, mes iš karto puolėm į kriminalistų baraką. Jie gyveno trijuose barakuose.

Lageryje kilo didelis sujudimas. Pasakėm valdžiai, kad į darbą neisim, iki negrįš naktinė pamaina. Kai taip; reikia stabdyti visą šachtą. Prižiūrėtojai — ir gražiuoju, ir piktuoju, o mes nenusileidžiam: kol kriminaliniai iš zonos neišeis, į darbą neisim. Iš barakų išvarė į aikštę, ten susėdom, ir niekur toliau nė per žingsnį. Suvarė kareivius, tie už rankų pradėjo tempt, o mes visi susikibom ir laikomės iš paskutiniųjų. Čekistai bandė mus išprovokuot, mėgino padegti „sančiastį“, kad galėtų įvest ginkluotą kariuomenę, bet mūsiškiai iš karto pagavo tą padegėją kriminalistą ir nubaudė. Nieko nepešę čekistai buvo priversti iš mūsų zonos išvest visus kriminalinius. Išvedė juos už zonos ir surikiavo. Tada vėl mus ėmė varyt į darbą, o mes neinam. Čekistams pareiškėm:

— Iki nesusodinsite jų į vagonus ir neišvešit, į darbą neisim.

Kai visus kriminalistus susodino į vagonus ir išvežė, tada ir mes išėjom į darbą.

Kriminalistai tokio netikėto mūsų atkirčio visai nesitikėjo. Kai mes įtūžę suvirtom į jų baraką, vieni šoko ant gultų, kiti lindo po apačia; o mes stengėmės sunaikint pačius kalčiausius ir žiauriausius kriminalistus. Iš anų nepalikom nė vieno gyvo. Nors paprasto kriminalisto čia nė vieno ir nebuvo. Į Norilską vežė tik recidyvistus, teistus jau kelintą kartą už įvairius sunkius nusikaltimus.

Pas mus Kaerkane viskas baigėsi palyginti laimingai, o kituose Norilsko lageriuose čekistams pavyko išprovokuot politkalinius, į zonas buvo įvesti ginkluoti kareiviai, kurie nemažai politkalinių iššaudė.

Medvežkoje katorgos lageryje čekistai sušaudė 120 politkalinių. Ten sėdėjo teistieji dvidešimčiai metų ir dirbo ypatingai sunkiom sąlygom. Ilgiau kaip 20 metų žmogus tenai negalėjo išgyventi. Daugiausia tai buvo darbai su kalkėmis be jokių apsaugos priemonių arba pavojingose sveikatai rūdos kasyklose.

Norilske prasidėjęs politinių kalinių sukilimas davė pradžią neramumams visuose Rusijos lageriuose. Aš manau, kad be išorinio organizavimo nieko nebūtų buvę.

Po šio sukilimo Sąjungos vyriausybės viršūnėse įvyko keletas reikšmingų permainų. Pirmiausia, netrukus mirė Džiugašvilis, buvo sušaudytas Berija, ir lageriuose gerokai pasikeitė atmosfera. Tie patys prižiūrėtojai visai kiti žmonės pasidarė. Niekas jau nuogai nebeišrenginėdavo, dažnai į zoną praleisdavo net ir netikrinę.

Norilske išbuvau penkerius su puse metų. Paskui išvežė į Irkutsko sritį Čiunon, kur išbuvau irgi beveik penkerius metus. Iš Čiunos išvežė į Vidurinį Pavolgį, Mordovijos ASSR, į Potmą, Javą. Čia bausmę ir baigiau, iš viso 15 metų atsėdėjęs. Javoj vyko perteisimas, ir paliko man tik penkiolika metų. Iš lagerio ištrūkau 1966 m. kovo 14 d. Į Lietuvą ;grįžt neleido. Neleido grįžti ir į kurią kitą Pabaltijo respubliką, į visus Rusijos miestus didvyrius ir į sostines. Užsirašiau į Kaliningrado sritį, bet grįžau į Lietuvą, kadangi čia brolis gyveno, sesuo ir mama. Su Misevičium Jonu iš Raudondvario nutarėme važiuot į Vilnių, į Vidaus reikalų ministeriją, prašyt, kad leistų (prisiregistruoti. Prie durų pasitiko majoras, jam paaiškinome, kas mes esam ir dėl ko atvykom. Jis tuoj paskambino kažkokiam kompetentingam asmeniui ir paprašė po vieną užeit.

Už plataus stalo sėdėjo orus ponas, aš jam išdėsčiau savo bėdas. Jis neva apgailestavo, kraipė galvą, kad aš tiek ilgai išsėdėjau — 15 metų, bet paaiškino, kad tai, ko aš prašau, nuo jo vieno nepriklauso. Su manim jis kalbėjosi kaip „tėvas“.

Rašėm pareiškimus Paleckiui, bet iš to naudos irgi neturėjom. Sulaukėm atsakymo, kad per 24 valandas turime apleisti Lietuvos teritoriją. Rašėm antrą kartą.

Daugiausia man padėjo brolis. Jis gerai nugirdė „Seklyčios“ restorane vieną saugumietį (Mėlynį), kuris už arielkos butelį pardavė ir savo idėjas, o kai gavo į rankas dar šešis šimtus rublių, tada visai čekisto dūšia suskydo. Taip aš prisiregistravau Vadokliuose pas motiną.

Praėjau visą tarybinio pragaro kelią, bet šiandien, kada mintimis sugrįžtu į praeitį, dažnai pagalvoju: jeigu kas nors grąžintų jaunystę ir jeigu vėl tokia pat lemtis, tikrai nueičiau tuo pačiu keliu, nes mums, kaimo berneliams, tada kitos išeities nebuvo. Ne dėl to, kad būčiau nusikaltęs sovietinei santvarkai. Bet taip staiga priespauda užėjo, toks baisus teroras, kartu ir rusinimas, kad aš, išaugintas ir išauklėtas dora lietuviška dvasia, negalėjau viso to pakęsti, man tai buvo didelis pažeminimas. Paimdamas ginklą į rankas, aš labai gerai žinojau, kad rizikuoju savo gyvybe, bet apgint gimti namai, tėvai, broliai ir visa tauta yra šventa mano pareiga.

Gražiausias gyvenimo tarpsnis prabėgo besislapstant miškuos, partizanų būriuose, žūtbūtinai kovojant su daug kartų galingesniu priešu, Rusijos lageriuose. Viskas buvo atiduota Tėvynei Lietuvai, jos žmonėms. Tik labai skaudu, kad daugelis mūsų nesuprato.

Galutinė mano nuomonė tokia: kas negyvena, tas klaidų nedaro. Jei tauta už savo laisvę nekovos, jos niekada ir neturės. Nelaiminga tauta, kuri neturi savo Nežinomo Kareivio kapo — ji neturi ir laisvės. Žinoma, nugalėtas nepasiteisinsi. Tarybinė valdžia daug metų pylė pamazgas ant mūsų žuvusių ir likusių gyvų partizaninės kovos brolių. Skurdžiuose skrebų atsiminimuose Lietuvos partizanai vadinami banditais, žmogžudžiais, ištroškusiais kraujo. Nemažai pasitaikė tokių atvejų, kai skrebai arba rusų enkavedistai, sudarkę lavonus, apylinkėse paskleisdavo gandus, kad tai banditų miškinių darbas. Bet nė vienam išdavikui, kiek žinau, mūsų krašte nebuvo net per ranką sušerta, mirties nuosprendžiai tokiems buvo vykdomi su kelių autoritetingų liudininkų parodymais bei apygardos štabo patvirtinimu.

Jei prisimenate vadinamąsias Sokolovo grupes, jų ne viena buvo sudaryta iš užverbuotų buvusių miško brolių— partizanų. Kai kuriose apylinkėse vykdytos žiaurios žudynės krito ant dorų tikrųjų partizanų galvos.

Jei nebūtume kovoję, 1945-aisiais rusai pusę Lietuvos būtų išgrūdę į Sibirą, o tada jie jau bijojo, kad nesukeltų dar didesnio tautos pasipriešinimo.

Į skrebynus suėjo visos padugnės, pats tamsiausias elementas. Kaimuose jie būtų žudę, kankinę, kas tik jiems po ranka būtų pakliuvę, juk jiems buvo suteikta žudymo ir kankinimų laisvė. Tačiau be rusų NKVD kariuomenės garnizono į kaimus jie niekur kojos neiškėlė.

Nepasakyčiau, kad tų mūsų tautos sąšlavų skrebų buvo taip daug. Vien Ramygalos valsčiuje pokario metais į partizanus išėjo per du šimtus, o skrebų buvo tik keturiolika, ir tie ne vien ramygaliečiai. Šie skaičiai labai daug ką pasako.

LLKS „Vyčio“ apygardos    Nuorašas su papildymais

I-os Krištaponio R-nės    iš ĮSAKYMO RAJONUI Nr. 1

I-ojo Rajono Vadas    1949 m. gruodžio mėn. 1 d.

Nr.

Žiaurioje kovoje su raudonuoju okupantu už savo gimtąją Marijos Žemę garbingai — karžygiškai žuvo šie Broliai Partizanai (sąrašas sudarytas remiantis ir buvusių partizanų parodymais, patikslinimais):

Eil. Nr. Užimamos pareigos Slapyvardis Pavardė, vardas, tėvo vardas Žuvimo data Iš kur kilęs žuvimo aplinkybės
1 2 3 4 5 6 7
1. Major. Būrio vadas Dzedas, Tėvas Januškevičius Petras 45 09 13   Per miško valymą
2. Leit. Būrio vadas Plerna Blėka Petras 47 11 13 iš Čedasų k. Rokiškio r. Bėgant iš namo
3. Rjn. vadas Vytenis Drąsutis Vladas 47 12 13 Pasaloje
4. Kapit. Būrio vadas Rupūžėnas Eitmanavičius Stasys 47 10 03  
5. Krn. Būrio vadas Cezaris, Mokytojas Pakšys Petras 47 11 18  
6. Būrio vadas Vėtra Vaznonis Kazimieras 47 01 07   Per miško valymą
7. J. pusk. Būrio vadas Taifūnas Mažeika Alfonsas 49 12 01 iš Ėriškių k. Pasaloje
8. Būrio vadas Vanagas Gustas 45 05 27  
9. Būrio vadas Liepa Užkuraitis 45 12 18   Per nelaimingą atsitikimą


256

1 2 3 4 5 6 7
10. Būrio vadas Savanoris Šniūtė 45 10 17   Puolant skrebus
11. Būrio vadas Kreivis Krištanavičius Antanas 49 03 17   Mirė džiova
12. Būrio vadas Žiogas Banėnas 48 04 04   Pasaloje
13. J. pusk. Būrio vadas Titas Balys Alfonsas 49 11 17  
14. Būrio vadas Baublys Lukoševičius Ipolitas 48 05 09  
15. Grandies vadas Policininkas Šlykas 45 09 25  
16. Grandies vadas Daktaras Giniotas 46 07 16   Per miško valymą
17. Grandies vadas Juzapas Garuckas Juozas 48 07 15   Per Kruotkaus ir Adomaičio išdavystę
18. Grandies vadas Tauragis Siurbis Jonas 48 07 15    
19. Grandies vadas   Žukas 45 10 17   Per miško valymą
20. Grandies vadas   Jurevičius 45 02 27   Pasaloje
21. Grandies vadas   Žemaitis Leonas 49 06 18   Gugevičiaus — šnipo sunaikintas
22. Grandies vadas   Barbuška Petras 44 09 23   nuo MVD Barzdos
23. Grandinis Nerymantas Grinius Mykolas 49 11 06 iš Sokelių k. Pasaloje
24. Grandinis Kriaučius Budrys Kazys 49 11 06 iš Masiokų k.
25. Eilinis   Garuckas Petras 44 10 10   Per Čiplio Jono išdavystę
26. Eilinis Pocikas Narsutis 45 03 25   Per Narsučio Zenono išdavystę
27. Eilinis   Cigas 45 03 25  
28. Eilinis   Rimaitis Antanas 45 03 25    
29. Eilinis   Zelnys Vladas 45 03 25    
30. Eilinis   Kraujelis Vladas 45 03 25  

257

1 I 2 1 3 1 4 1 5 6 7
31. Eilinis Naktinukas Mikėnas 45 09 20   Pasaloje
32. Eilinis Klierikas Valikonis Jonas 47 07 07    
33. Eilinis Miškinis Lukošiūnas Mykolas 46 07 16   Per miško valymą
34. Eilinis Viesulas Vaitelis Antanas 47 07 13  
35. Eilinis Valdininkas Čiplys Vladas 47 07 13  
36. Eilinis Sušinskas Rinkūnas Alfonsas 47 07 13 iš Masio-kų k.
37. Eilinis Viršila Valikonis Antanas 47 07 13  
38. Eilinis Pilėnas Banaitis Rapolas 47 09 21 iš Papiškių k. Per nelaimingą atsitikimą
39. Eilinis Bymba Meškonis Antanas 47 12 26 iš Jodiko-nių k.
40. Eilinis Groznas Virbalas Jonas 47 12 27   Gelbėdamas draugą
41. Eilinis Nežinomas Balčikonis Stasys 47 12 06   Mirė šiltine
42. Eilinis Pažįstamas, Mūsiškis Kalvaitis Kazys 48 06 15 iš Masio-kų k. Per miško valymą
43. Eilinis Voveriūnas Paliliūnas Mykolas 48 06 15 Per miško valymą
44. Eilinis Plaktukas Grinius 48 06 15  
45. Eilinis Lizdeika Grinius 48 06 15  
46. Eilinis Paulius Garuckas Vincas 48 07 15 iš Masio-kų k. Per Kruotkaus ir Ado-maičio išdavystę
47. Eilinis Aficierius Juospaitis Jonas 48 07 15  
48. Eilinis Kaziukas Drąsutis Kazys 48 07 15  
49. Eilinis Algis Šegamogas 48 07 20 iš Užkalnių k. Pasaloje
50. Eilinis Kolosovas Čiplys 49 07 14 iš Rimai-sų k. Per miško valymą

258

1 2 3 4 5 6 7
51. Eilinis   Maršalka 45 02 02 iš Dvariškių k.
52. Eilinis   Rapšys 45 05 27   Pasaloje
53. Eilinis Čigonas Sereika 45 06 27   Paruošus skrebams pasalas pašalinant sargybą
54. Eilinis Vėjelis Rabašauskas 45 06 27  
55. Eilinis Žaliūkas Valentinavičius 45 06 27  
56. Eilinis Hitleris Krištanaitis Antanas 46 02 03   Pasaloje
57. Eilinis Kaulinis Lamauskas 46 02 03    
58. Eilinis Strazdas Žukas Antanas 45 11 28   Per miško valymą
59. Eilinis Vėtras Valentinavičius 45 12 20  
60. Eilinis Snapas Andrinaitis 45 11 28  
61. Eilinis   Krištanaitis Juozas 45 11 28  
62. Eilinis Burdakovas Grinsevičius 45 10 13 Kraujelių k. Partizanų puolimo metu
63. Grandies vadas Hamelis Kraujelis 47 04 14 Per miško valymą
64. Eilinis Vilkas Stasevičius 45 12 24  
65. Eilinis Gandis   45 12  
66. Eilinis Dobilas Žukas 46 07 31  
67. Eilinis Rickus Rudys 48 03 14  
68. Eilinis Plėšikas Vaičiūnas 48 03 14  
69. Eilinis Audra Linkevičius 48 07 10  
70. Eilinis Aušra Juška 48 07 10  
71. Eilinis Čiorčilis Zulumskis 45 11 01   Pasaloje („Lūšio“ brolis)
72. Eilinis Perkūnas Navikas 45 11 01 iš Dvariškių k.
73. Eilinis Voras Stankevičius 45 11 01  
74. Eilinis Šmytas Stankevičius 45 11 01  

259-

1 2 3 4 5 6 7
75. Eilinis Bijūnas Daučiūnas 48 05 01    
76. Eilinis Burbulas Ilinckas 45 06 13   Bunkeryje
77. Eilinis Kiškis Šemežys 45 06 13   ,,
78. Eilinis Šarūnas Jasaitis 48 04 05   Mieste su uždaviniu
79. Eilinis Didžiulis Slykas 45 11 07   Mirė smegenų uždegimu
80. Eilinis Pavasaris Cirkelis 45 09 17   Per nelaimingą atsitikimą
81. Eilinis Stasiukas Šaulys 45 09 17  
82. Eilinis Vytautas Juška 45 09 08   Per miško valymą
83. Eilinis Tėvas Kraujelis 45 11 08  
84. Eilinis Žvirblis Stakėnas 45 11 08  
85. Eilinis Žirgelis Kisielis 45 11 08  
86. Eilinis Zalga Lukošiūnas Kazys 45 01 19 (02 16)  
87. Eilinis Kasmočius Kraujelis 47 01 10  
88. Eilinis Kuliavas Širka 47 02 10   Troboje
89. Eilinis Uošvis Visockis 47 05 05   Per išdavimą miške
90. Eilinis Skyrnikas Liberis Antanas 47 05 05 iš Ėriškių
91. Eilinis Prunckas Kirdeikis 47 05 05
92. Eilinis Veniškis Kraujelis 47 05 05    
93. Eilinis Žandaras Varnas Zigmas 47 05 05  
94. Eilinis Stabistas Kraujelis 47 05 19   Troboje
95. Eilinis Senis Zižiūnas 47 05 19  
96. Eilinis Samanis Nemanis 48 04 04    
97. Eilinis Jokūbas Zižiūnas 48 06 27   Pasaloje
98. Eilinis Juozas Karkauskas Juozas 45 07 04   Per miško valymą
99. Eilinis Auksaburnis Masiokas Julius 45 07 04   Nuo savų

260

1 2 3 4 5 6 7
100. Eilinis Kvietkas Skauda 49 02 06   Pasaloje
101. Eilinis Guorkinas Vaitelis 49 02 06  
102. Eilinis Zigmas Varnas Zigmas 49 03 15   Troboje
103. Eilinis Briedis Balys Vitalijus 49 07 14   Per miško valymą
104. Būrio vadas Suomis Lazauskas 47 10 19   Troboje
105. Būrio vadas Prancūzas Petkevičius 49 01 03  
106. Eilinis Ilgas Juozapaitis 47 11 15  
107. Eilinis Strielčius Pakulevičius 47 11 15  
108. Eilinis Šaragas Marozas Jonas 48 01 14 iš Papiškių k. Pasaloje
109. Eilinis Krapylas Mažeika Antanas 48 01 04 iš Užliau-šių k.
110. Eilinis Politrukas Grinkas 48 01 04  
111. Eilinis Baravykas Juospaitis 49 11 17  
112. Eilinis Žvalgas   47 05 19   Troboje
113. Eilinis Sūnus   45 09 16   Per miško valymą
114. Eilinis Vilnietis   45 09 16  
115. Eilinis Anūkas Buliauskas 46 09 07   Pasaloje
116. Eilinis Pušinis Zelnys 46 09 07  
117. Eilinis Vanagas Žabas Vytautas 46 05 18  
118. Eilinis Vinčiukas Makarauskas 49 01 03   Sodyboje
119. Eilinis Finka Kučas Juozas 49 04 20   Per miško valymą
120. Eilinis Matrosas Mažeika Povilas 49 04 20 iš Ėriškių
121. Eilinis Storulis Masiliūnas Zigmas 49 04 20 iš Užkalnių k.
122. Eilinis Rybentropas Masiliūnas Mamertas 49 04 20 g. 1925 m.
261

 

1 2 3 4 5 6 7
123. Eilinis Mykoliukas Valonis Mykolas 49 04 20 iš Jariškių k., g. 1928 m.
124. Eilinis Antaniukas Mažeika Antanas 49 04 20 iš Ėriškių
125. Eilinis Džanas Vaznonis Rapolas 49 11 13 iš Palivarko k.
126. Eilinis Jonas Grigaliūnas Jonas 49 11 13 Pasaloje
127. Eilinis Desantas Kadžys 45 03 08   Per miško valymą
128. Eilinis Valdininkas Biliūnas 45 03 08  
129. Eilinis   Pleštys 45 03 08  
130. Eilinis   Krikščiūnas Algirdas 45 03 08  
131. Eilinis Vėjavaikis Barauskas Antanas 45 08 01 iš Praperšos k. Vaduojant sužeistą partizaną iš Panevėžio ligoninės
132. Eilinis Šernas Mažeika 46 05 18   Per miško valymą
133. Eilinis Paklydėlis Smilga Petras 46 05 18  
134. Eilinis Kilbukas Nėfas Juozas 46 05 18 iš Ėriškių
135. Eilinis Starasta Vaičiūnas 45 11 15   Per Katkevičiaus išdavystę
136. Eilinis Barzdukas Grinkas Vytautas 46 10 06   Per miško valymą
137. Eilinis Cempijonas Vaznonis 47 01 07  
138. Eilinis Svogeris Briedelis 47 01 07  
139. Eilinis Lubinas Grinkas 47 01 08  
140. Eilinis Aušra Astrauskas 47 08 20   Per miško valymą, išdavus Krikščiūnui
141. Eilinis Jaramukas Nakrošis 47 08 30   Per miško valymą
142. Eilinis Švedas Daniūnas Petras 47 09 03  


262

1 2 3 4 5 6 7
143. Eilinis Tarzanas Burkauskas Juozas 47 09 03    
144. Eilinis Gebelsas Krikščiūnas Algirdas 47 09 03    
145. Eilinis Puškinas Valonis Povilas 48 09 18    
146. Eilinis Vėjavaikis Smilga Paulius 48 09 18  
147. Eilinis   Piliponis 48 09 18    
148. Eilinis Bimba Keleris Vladas 48 04 30 iš Užkalnių k. Troboje
149. Eilinis Daktaras Januškevičius Euge- 45 09 13   Per miško valymą
      nijus      
150. Eilinis Fricas Šipelis Stanislovas 45 09 13    
151. Eilinis Rastinukas Motekaitis Antanas 45 09 13    
152. Eilinis Katinas Tvarkūnas 45 09 13    
153. Eilinis Tigras Vaitkevičius 45 09 13    
154. Eilinis Žandaras Balčiūnas Kazys 45 09 13    
155. Eilinis Palubys Tarulis Antanas 45 09 13    
156. Eilinis Jūrininkas Čiplys Antanas 45 08 13   Pasaloje
157. Eilinis Matrosas Kiela Simonas 45 08 13    
158. Eilinis Kaziukas   45 08 13    
159. Eilinis Lokys Vaitkevičius 45 05 20   Per miško valymą
160. Eilinis   Vaitkevičius 45 05 20    
161. Eilinis Uosis Dobrovolskis Jonas 45 12 05   Išdavus sodyboje, pas Smalskį sudegino
162. Eilinis   Burniūnas Dominykas 45 12 05    
163. Eilinis Berželis Peleckas Povilas 45 12 05   Išduotas sodyboje
164. Eilinis Vilkas Repševičius 45 12 05 iš Molainių k.
165. Eilinis Grafas Mužas 45 06 10   Pasaloje
1 2 3 4 5 6 7
166. Eilinis Bijūnas Kudokas 45 09 16   Šnipo išdavimu
167. Eilinis Lapė Kulikauskas 45 09 16  
168. Eilinis Vanagas Petraitis 46 06 29   Miręs, imant skrebą sužeidė
169. Eilinis Baravykas Gauranskis 46 08 25   Pasaloje
170. Eilinis Visuockis Masiliūnas 46 10 09  
171. Eilinis Šarūnas Nemeikšis 46 10 17   Per miško valymą
172. Eilinis Betneris Nemeikšis 46 10 17  
173. Eilinis Daktaras Sirdikas 47 01 14   Per išdavimą
174. Eilinis Klevas Mužas 47 04 18   Per išdavimą kambary
175. Eilinis Gabrys Tatoris Feliksas 47 05 10   Nuo komunisto
176. Eilinis Lukšys Deveikis 47 05 16   Per miško apsupimą
177. Eilinis Putinas Kulikauskas 47 11 13   Nuo komunisto
178. Eilinis Viksva Astrauskas 48 01 01   Pas ūkininką
179. Eilinis Mindaugas Astrauskas Antanas 48 05 09   Pasaloje
180. Eilinis Šymas Deveikis Vincas 48 05 16  
181. Eilinis Vargas Gritėnas 48 05 16  
182. Eilinis Kepurukas Gauranskis 48 05 16    
183. Eilinis Vakarietis Lukoševičius Kazys 48 08 13   Netikėtai užkluptas
184. Eilinis Jurgis Povilonis 48 09 27   Per miško valymą
185. Eilinis Burokas Deveikis Vincas 48 09 27   Per miško valymą

Dingę be žinios šie partizanai: 263

Nr. Eil. Užimamos pareigos Slapyvardis Pavardė, vardas Kada dingo Iš kur kilęs Dingimo aplinkybės
1. Grandies vadas Velfkis Laukagalis Rapolas (iš „Vėtros“ būrio) 1947 06   Negrįžo iš išvykos

Paimti gyvi bei pasidavę rusams savo noru ir išdavimais suteršė turėtą partizano vardą šie asmenys:

264

 

Eil. N r. Slapyvardis Gyvenamoji vieta Pavardė, vardas Kada pasidavė Pasidavimo aplinkybės Kiek išdavimų padarė
1 2 3 4 5 6 7
1. Chundumundu Krekenavos vl., Deveikiškių k. Krikščiūnas Leonas 48 08 13 Pasidavė pats Žuvo 6 partizanai, suimta 21 civilis
2. Kazys Ramygalos vls., Kutiškių vnk. Karkauskas 47 04 19   Išdavimų nepadarė, išėjo į sokolovininkus
3. Vilius Vakagalių k. Vaznonis 47 04 19  
4. Karvelis Klaipėdietis   47 04 19  
5. Debesėlis Ramygalos vls., Strikulis 45 07 05 namuose Išdavimų nepadarė
6. Savanoris Aukštadvario k. Šukelių k. Šegamogas 48 02 25 namuose
7. . Aprylis Krekenavos vls., Žydelių k. Nemeikšis 45 02 07 sužeistas
8. Gaidys Garšvių k. Petraitis 47 09 10 namuose Išdavimų nepadarė
9. Ryckas Kareiviškių k. Deveikis Povilas 48 05 16  
10. Kariūnas Baibokų k. Grinkas Vincas 49 01 15 per miško valymą  
11. Parašiutas (būrio vadas) Krekenavos vls. Vaičiūnas Alfonsas 48 06 13 pasidavė su dokumentais
12. Kampinis Panevėžio vls. Bernatavičius 47 10 23
13. Šturmanas Panevėžio vls. Gataveckas Petras 47 10 23  
14. Šliauka Panevėžio vls. Skruzdys Jonas 47 10 23  
1 2 3 4 5 6 7
15. Pilsudskis Panevėžio vls. Mažeika Vytautas 47 05 04
16. Trakėnas Panevėžio vls. Mažeika Pranas 47 05 04
17. Vakarietis Krekenavos vls. Ivanauskas Antanas 49 07 29 Pasidavė pats Žuvo 2 partizanai, suimti 28 civiliai
18. Ryckas Krekenavos vls. Rabašauskas 49 12 09
19. Žvalgas Krekenavos vls., Rabikėlių k. Utinskas 49 12 09 Suimta 20 civilių


Partizanų karo lauko teismo sprendimu nubausti mirtimi buvę partizanai:

Eil. Nr. Slapyvardis Pavardė, vardas Mirties bausmė įvykdyta Pastabos
1. Generolas Kraujelis Antanas 47 11 10  
2. Alšėnas-Stalinas Daugėla Vladas 47 11 10  
3. Gegužis Rabašauskas 47 11 18  

Parašas ........................

(adjutantas)

Apvalus antspaudas
(LLKS VYTIES apygarda 
Rajono vadas)

 


LLKS                               Įsakymas U Nr. 03
UV                                      1950 m. rugpjūčio mėn. 17 d.
50.08.17 Nr. 11                    Organizacinė sritis

1.

Nuo š. m. rugpjūčio mėn 17 d. pradėjau eiti UV pareigas.

2.

Nuo š. m. rugpjūčio mėn. 17 d. sudarau US ir S V skiriu Briedžio Rn IV RjV Albiną.

3.

Nuo š. m. rugpjūčio mėn. 17 d. sudarau UVD ir VDV skiriu Priedžio Rn III RjV Vygantą.

4.

Nuo š. m. rugpūčio mėn. 17 d. Krištaponio RnV Šermukšnį atleidžiu iš einamų pareigų.

5.

Nuo š. m. rugpjūčio mėn. 17 d. RnV skiriu:

1.    Krištaponio RnV — tos Rn II RjV Tautvydą

2.    Briedžio RnV — tos Rn I RjV Pažįstamą

6.

Nuo š. m. rugpjūčio mėn. 17 d. RjV skiriu:

1.    I RjV — to R j BrV Paukštelį.

2.    II RjV — to Rj leBrVp Kardelį.

3.    III RjV — to Rj BrV Šviedrį.

4.    IV RjV — to Rj BrV Žilvytį.

Pagrindas: U organizacinių vienetų vadų sąskrydžio protokolai A. B. C.

Originalą pasirašė: Aras UV (Uosis)

UAdj

Nuorašas tikras:


Versta iš rusų k.                    Visiškai slaptai

Šiaulių srities MGB valdybos viršininkui
papulkininkiui VASILJEVUI V. N. 
Šiaulių miestas

SPEC. PRANEŠIMAS

Apie „VYTIES“ partizanų apygardos
1 rajono štabo likvidavimą.

1950 m. rugpjūčio 23 d. „VYTIES“ apygardos I rajono sekimui (vadas KALVAITIS-„PAŽĮSTAMAS“), Ramygalos MGB skyrius užverbavo informatorių „ŠAKĄ“, pas kurį nuolat ateina partizanai kartu su I r. vadu KALVAIČIU pasiimt produktų bei spiritinių gėrimų.

Šaltinis „ŠAKA“ turėjo partizanų pasitikėjimą, nes dar iki užverbavimo su jais palaikė ryšį, duodavo jiems maisto, kartu girtuokliaudavo, todėl partizanai šaltinį laikė savu žmogumi.

Šio būrio likvidavimui šaltinio „ŠAKA“ vienkiemyje nuo 1950 m. rugpjūčio 8 d. buvo kruopščiai paruošta ilgalaikė pasala. Tuo pačiu metu šaltinis „ŠAKA“ buvo painstruktuotas stebėti, kada pasirodys partizanų būrys, o jeigu būrys neateis į „ŠAKOS“ vienkiemį, nustatyti, kur jis slepiasi, ir pranešti apie tai operatyviniam darbuotojui, kuris yra pasaloje.

1950 m. rugpjūčio 17 d. 4 val. ryte mūsų pasalautojai, esantys informatoriaus „ŠAKOS“ vienkiemyje, pastebėjo nepažįstamų asmenų judėjimą ŽIŽIŪNIENES JOANOS, Augusto, gyvenančios LINONIŲ kaime, Ramygalos r., vienkiemio link; pas ją, pagal „ŠAKOS“ duomenis, ir anksčiau slėpėsi KALVAIČIO būrio partizanai.

Tą pačią dieną mūsų operatyvinis darbuotojas leitenantas JUNEVIČIUS, esantis pasaloje, informatorių „ŠAKĄ“ pasiuntė į ŽIŽIONIENES vienkiemį nustatyti, ar pas ją nesislepia partizanai.

Vykdydamas mūsų nurodymą, agentas „ŠAKA“ nuėjo į ŽIŽIONIENES vienkiemį ir aptiko ant tvarto miegančius tris partizanus; apie tai, kaip buvo sutarta, jis pranešė MGB rajono skyriaus viršininko pavaduotojui leitenantui drg. TICHOMIROVUI.

1950 m. rugpjūčio 17 d. 14 val. MGB 25-o „SP“ 8-os šaulių kuopos kareiviai blokavo ŽIŽIONIENES vienkiemį. Patikrinti tvarto pastogės kareiviai pirma pasiuntė ŽIŽIONIENES vyrą ŽIŽIŪNĄ PETRĄ, kurį partizanai praleido, o į kareivį KOZLOVĄ atidengė automatų ugnį, bet nepataikė. Po to per antros pastogės duris visi trys partizanai išbėgo į lauką ir, vieni kitus dengdami automatų ir kulkosvaidžio ugnimi, bandė prasiveržti iš apsupimo žiedo, bet užsitęsus kautynėms visi trys partizanai buvo likviduoti.

Žuvo partizanai:

1.    KALVAITIS JONAS, Tomo, gimęs 1911 m. ir gyvenęs Rimaisų kaime, Ramygalos rajone. Kilęs iš valstiečių — buožių, būryje nuo 1944 m., slapyvardis „PAŽĮSTAMAS“. Buvęs partizanų „VYTIES“ apygardos I r. vadas.

2.    VALIKONIS ANTANAS, Antano, gimęs 1913 m. ir gyvenęs Ramygaloje, kilęs iš valstiečių — buožių, būryje nuo 1944 m., slapyvardis „SLIVKA“.

3.    KADŽYS VYTAUTAS, buvęs Pagirių valsčiaus gyventojas, slapyvardžiu „ŠEŠIAPŪDIS“. Kitų duomenų nėra. Užsiiminėjo raštvedyba.

Pas žuvusius rasta ir paimta:

1.    Rankinis „Degteriovo“ sistemos kulkosvaidis — 1 vnt.

2.    Automatas PPS — 1 vnt.

3.    Užsieninės markės šautuvas — 1 vnt.

4.    Užsieninės markės pistoletas — 1 vnt.

5.    Įvairių šovinių — 141 vnt.

6.    Granatų — 1 vnt.

7.    Rašomoji mašinėlė lietuvišku šriftu firmos „IDEAL“.

8.    Rašomoji mašinėlė lietuvišku šriftu firmos „UNDERVUD“.

9.    Vado spaudas „VYTIES“ apygardos II rinktinės su lietuvišku nacionaliniu herbu — 1 vnt.

Ryšium su tuo, kad anksčiau iš šaltinio „VANIA“ buvo gauti duomenys apie tai, kad II rinktinės vadas ŠEMEŠYS MYKOLAS-„PUTINAS“ paskirtas „VYTIES“ apygardos vadu, galima manyti, kad I rajono vadas KALVAITIS JONAS-„PAŽĮSTAMAS“ ėjo II rajono vado pareigas, tai patvirtina išimtas spaudas.

Operacijai vadovavo:

Rajono MGB skyriaus viršininkas majoras SADČIKOV, rajono MGB sk. viršininko pavaduotojas leitenantas TICHOMIROV ir 8-os Saulių kuopos 25-o „SP“ MGB kariuomenės vadas leitenantas TENSIN.

Likviduojant partizanus pasižymėjo:

eilinis BELOV BORIS IVANOVIČ, DUDAJEV VASILIJ DIMITRIJEVIČ, POLIANSKIJ ALEKSANDR SAFRONOVIC, LUKOŠKOV MAKSIM TROFIMOVIČ, KOZLOV GEORGUJ NIKOLAJEVIČ, kuriuos prašau pažymėti Jūsų įsakymu.

Mūsų pusėje užmuštų ir sužeistų nėra.

Ramygalos r. MGB sk. viršininkas
majoras /SADČIKOV/

1950 m. rugsėjo mėn.


LLKS                                        ĮSAKYMAS apygardai Nr.

„Vyties“ A-dos Nr. 174            15 Girėnai 1950 m. gruodžio 31 d.

 

Daug daug kraujo ir ašarų nutekėjo Lietuvos upėmis į Baltiją per šešerius laisvės kovos metus, kad pabylotų Vakarų Demokratijos Šalims apie lietuvio sunkią dalią po raudonąja letena ir apie karžygiškas kovas su istorijoje negirdėto žiaurumo ....................

Kultūringasis pasaulis mūsų kovos atgarsius girdi ir mūsų kančias atjaučia. Jau čia pat laikas, kaip bursimės ir mes su viso kultūringojo pasaulio bendrijomis pakilti į Šventą Kryžiaus Karą galutiniam ne tik savo Žygiui, bet ir viso pasaulio kultūros ir krikščionybės išgelbėjimui nuo raudonojo Atilos.

— Gana, žemė ašarų prigėrė, — antrą kartą ištarė Kristaus Vietininkas žemėje — Šventasis Tėvas Popiežius.

1950-ji metai Popiežiaus Pijaus XII paskelbti Šventaisiais Metais. Tikimės, pragaro galybė per šiuos šventuosius Metus bus sunaikinta. Išsilaisvins iškankintos tautos, kad pasidžiaugtų užpelnytu laisvu gyvenimu ir už jį padėkotų Viešpačiui.

1950-jų Šventųjų Metų proga sveikinu visus laisvės kovotojus — partizanus, pogrindžio dalyvius, Lietuvos kankinius ir visus taurius lietuvius, visus, kas šiais šventaisiais Metais pakils iš vergovės ..

Nesulaukę 1950-jų Naujųjų Metų nelygioje kovoje prieš žiaurųjį pavergėją kautynėse krito šie P dalinių vadai:

II- jo RjBrV P j. psk. Vermachtas —- 1949 m. XII. 16.

I-jo RjBrV P eil. Taifūnas — 1949 m. XII.9.

III- jo Rj. buv. Vermachto būrio vadu, tvirtinu P eil. Ąžuolą.

I-jo Rj. buv. Tito būrio vadu tvirtinu P eil. Direktorių.

I-jo Rj. buv. Taifūno būrio vadu tvirtinu P eil. Šnekutį.

Pagrindas: RjV raportai.

3

Už parodytą sugebėjimą vadovauti P. daliniams, LLKS org. veiklos supratimą bei sąžiningą pareigų ėjimą ir drąsą kautynėse, dalinių vadus bei pareigūnus keliu į aukštesnį laipsnį:

1.

III-jo

RjBrV

P

j. psk.

Garvežį

— puskarininkiu

2.

RjRbV

P

eil.

 

— jaun. puskarininkiu

3.

RjBrV

P

Ąžuolą

— jaun. puskarininkiu

4.

UskV

P

Ridiką

— jaun. puskarininkiu

5.

I-jo

 

P

gr.

Strazdą

— jaun. puskarininkiu

6.

RjBrV

P

eil.

Direktorių

— jaun. puskarininkiu

7.

RjAdj

P

Karvelį

— jaun. puskarininkiu

8.

RjBrV

P

Kirdonį

— jaun. puskarininkiu

9.

IV-jo

RjBrV

P

j. psk.

Šnekutį

— puskarininkiu

10.

SGr

RjBrV

P

eil.

Slifką

— jaun. puskarininkiu

Pagrindas: RjV raportai.

Už nuopelnus LLKS Vyčio apygardai ir parodytą ypatingą drąsą kautynėse su bolševikais, P. reiškiu tarnybinę padėką ir apdovanoju sekančiai:

f-4

1.

I-jo

 Rj

p

j. psk.

Slifką

— Pasižym. Lapu

II-jo laipsnio

2.

 

p

gr.

Medžiotoją

— Pasižym. Lapu

II-jo laipsnio

3.

 

p

j. psk.

Direktorių

— Pasižym. Lapu

II-jo laipspio

4.

 

p

j. psk.

Karvelį

— Pasižym. Lapu

II-jo laipsnio

5.

 

p

eil.

Šešiapūdį

— Pasižym. Lapu

II-jo laipsnio

6.

I-jo

 „

p

eil.

Cininką

— Pasižym. Lapu

II-jo laipsnio

7.

P

Vyturį

— Pasižym. Lapu

II-jo laipsnio

8.

P

Poną

— Pasižym. Lapu

II-jo laipsnio

9.

P

Lušiuką

— Pasižym. Lapu

II-jo laipsnio

10.

P

Plieną

— Pasižym. Lapu

II-jo laipsnio

11.

P

Arą

— Pasižym. Lapu

II-jo laipsnio

12.

P

gyd.

Dolitlį

— Pasižym. Lapu

II-jo laipsnio

13.

P

eil.

Danelį

— Pasižym. Lapu

II-jo laipsnio

14.

P

Brakonierių

— Pasižym. Lapu

II-jo laipsnio

15.

P

Gegužį

— Pasižym. Lapu

II-jo laipsnio

16.

III-jo

Rj

P

Rugelį

— Pasižym. Lapu

II-jo laipsnio

17.

P

Sviedrį

— Pasižym. Lapu

II-jo laipsnio

18.

P

Verpetą

— Pasižym. Lapu

II-jo laipsnio

19.

P

j. psk.

Garvežį

— Pasižym. Lapu

II-jo laipsnio

Pagrindas: RjV raportai.

f-5

.......................... RjP kandidatui Širšilui už parodytą

orientaciją, .......................... drąsą, ko pasėkoje buvo nukautas rusų sargybinis .............................. be nuostolių,

...................................... ir tarnybinę padėtį.

Pagrindas: II-jo RjV raportas.

f-6

Už nenuilstamą darbą ryšio-slapukų tarnyboje ir sąžiningą su karžygišku pasiaukojimu S pareigų ėjimą, S pareigūnus apdovanoju sekančiai:

1. III-jo

Rj Brolį

S

Topolį I-jį

— Pasižym. Lapu II-jo laipsnio

2. ”

” ”

S

Topolį II-jį

— Pasižym. Lapu II-jo laipsnio

3. —

— ”

S

Žirniką

— Pasižym. Lapu II-jo laipsnio

4. —

— Sesę

S

Zitą

— Pasižym. Lapu II-jo laipsnio

5.    —    —    „ S Augintinę  — Pasižym. Lapu II-jo laipsnio

Pagrindas: III-jo RjV raportai.

f-7

Partizaninės tarnybos labui keičiasi P slapyvardžiai:

1. I-jo    Rj    Pijokas    — Šnekučiu

2.    „    „    Balandis    — Karveliu

3.    II-jo    „    .......... — Tautvydu

4.    —    —    ......Iikas — Gusaru

Antspaudas: Vyties apygardos Vadas pasirašo: Žygaudas

Už Adjutantą /Berniukas/ parašas


LLKS                    Atiduok Tėvynei, ką privalai!

UV                        ĮSAKYMAS Nr. 10

01.6.8                   1951 m. gegužės mėn. 8 d.

Nr....                    Skelbiu paskelbtą UV įsakymą U Nr. 13.

1

LK-jus prt. pareigūnus pasižymėjusius narsumu bei drąsa kovoje su raudonuoju okupantu pakeliu į prt. laipsnius sekančiai:

1.    Ž-PgOkSkV prt. gr. Stipruolį į — puskarininki (us)

2.    Ž-BlŪkSkV    „    eil.    Raitelį    „

3.    Č-BOkSkV    „    gr.    Kazoką    „

4.    Č-BOPoskV    „    „    Liepą    „

Pagrindas: UV įsakymas Nr. 13. 51.4.9)

2

LK-jus prt. už drąsą kovoje su raudonuoju okupantu bei sąžiningai pavestų pareigų ėjimą apdovanoju sekančiai:

1. Ž-B1V

prt.

vrš.

Narbutą

LKK III-jo laipsnio

su kardais.

2. ŽSV

Marotoną

3. Ž-PgV

 

M

Posūnį

„ „

4. ŽVDV

Rimvydą

„ „

5. Ž-PgZvSkV

j. psk.

Palubį

III-čios rūšies

Pasižym. Lapu.

6. Ž-B1SV

,,

j. psk.

Noriuną

„ „

7. ŽUkSkV

vrš.

Vydmantą

8. Ž-PgSV

j. psk.

Valentiną

„ „

9. Ž-PgOkSkV

psk.

Stipruolį

 „ „

10. Ž-BIOkSkV

 „

Raitelį

 „ „

11. UvdvOPoskv

 j. psk.

Žvirblį

Il-ros rūšies
Pasižymėjimo Lapu

Pagrindas: UV įsakymas Nr. 13. 51.4.9.

3

LK-jus slp., už gerą bei sąžiningą pavestų pareigų atlikimą ir nuopelnus LLKS-džiui apdovanoju sekančiai:

1. Ž-PgS

slp. Juragį

Il-ros

rūš. Pažym. Lapu.

2. Ž-B1V

„ Niolę

3. ŽŠ

„ Jūratę

4. Ž-B1Š

„ Visgirį

5. Š-B

„ Žilvytį

6. Š-B

„ Beržą

7. Š-B

„ Dalę

8. Ž-B

„ Lizdeiką

9. Š-B

„ Našlaitę

10. Š-B

„ Aušrelę

11. Š-B

„ Anytą

12. Š-B

„ Mergužėlę

13. Š-B

„ Uošvienę

14. Š-B

„ Diemedį

15. Š-B

„ Žibutę

16. Š-B

„ Selemutę

/LKK/

Laisv. Kov. Kryž. III-jo
laipsnio su ąžuolo lapais.

Pagrindas: UV įsakymas Nr. 13. 51.4.9.

4

LK-jus tik. už uolų talkininkavimą LLKS-džiui bei kovoje dėl laisvės apdovanoju sekančiai:

1. Ž-Pg

tlk.

Vasilką

Il-ros ruš. Pasižym. Lapu

2. Ž-Pg

Senelį

„ „

3. Ž-Pg

Laimutę

„ „

4. Ž-Pg

tlk.

Ežerėlį

Il-ros ruš. Pasižym. Lapu

5. Ž-Bl

Dudutį

„ „

6. Ž-Bl

Rišardą

„ „

7. Ž-Bl

Vygaudą

„ „

8. Ž-Bl

Liną

„ „

9. Ž-Bl

Kristiną

„ „

10. S-B

Arą

„ „

11. S-B

Užubalį

„ „

12. S-B

Vytenį

„ „

13. S-B

Birutę

„ „

14. S-B

Kėkštą

„ „

15. S-B

Našlelę

„ „

16. S-B

Danguolę

„ „

17. S-B

Eglę

„ „

18. S-B

Viršaitį

„ „

19. S-B

Liepą

„ „

20. S-B

Skaistuolę

„ „

21. S-B

Kariškį

„ „

22. S-B

Tetulytę

„ „

Pagrindas: UV įsakymas Nr. 13. 51.4.9.

Ūkio sritis

1

1950 metų gale Uvdv L VdV pasiuntė šešių tūkstančių (6000) rublių sumoje. Iš Org. ven-tų iš G Rn. dviejų tūkstančių penkių šimtų (2500) Rb. sumoje, o iš Ž Rn. aštuonių šimtų (800) Rb. sumoje.

2

Nuo 1950 m. liepos mėn. ligi š. m. balandžio mėn. 9 dienos US ryšio ir rašomoms priemonėms išleido dviejų tūkstančių.


Versta iš rusų k.

TVIRTINU

Šiaulių sr. MGB Valdybos viršininkas    Visiškai slaptai

/V. JAROCKIJ/

1952 m. sausio 11 d.

PLANAS

Agentų „ŠARŽAS“, „VILKAS“, „ARAS“ panaudojimas likviduojant „VYTENIO“ būrio partizanus, kurie veikia Šiaulių srities, Ramygalos—Panevėžio rajonų sandūroje: Mučiūnų, Iciūnų, Žydelių, Levaniškio, Šambalionių gyvenvietėse — Ramygalos r. ir Vadaktų, Čiūrų, Padvarnykų — Panevėžio r. ir besiglaudžiančiuose prie jų Diablonių miško masyve bei krūmynuose. Čia slepiasi keturi „VYTENIO“ būrio partizanai, kurie priklauso partizanų „VYTIES“ apygardai: JOKŪBAS PETRAITIS, MYKOLAS KRIKŠČIŪNAS, VLADAS KRIKŠČIŪNAS ir APOLINARAS KLIORIS-„SAKALAS“.

Šio būrio partizanai savo veiklos zonoje turi platų tinklą ryšininkų ir jų rėmėjų, laikosi konspiratyviai, naujų narių į būrį nepriima, o su kitų būrių partizanais susitikinėja labai retai.

Siekiant likviduoti šiuos partizanus, manome, tikslinga panaudoti Ramygalos rajono MGB skyriaus agentus smogikus (bojevikus): „ŠARŽĄ“, „VILKĄ“ ir Panevėžio rajono MGB skyriaus agentą „ARĄ“, kurie tam davė sutikimą.

1.    Agentas „ŠARŽAS“, gimęs 1928 m. Kilęs iš valstiečių buožių, baigęs 4 kl., buvo užverbuotas kaip agentas ryšininkas ryšio palaikymui su vidiniu agentu „GRIGU“ 1946 m. birželio 16 d. Krekenavos valsčiuje Panevėžio MGB. Per, visą laikotarpį dirbdamas MGB kartu su agentu „GRIGU“ pateikė vertingos medžiagos apie partizanų slapstymosi vietas. Remiantis jų pranešimu, 1946—1951 m. laikotarpiu likviduotas 61 (šešiasdešimt vienas) partizanas.

1951 m. kovo mėn. agento „ŠARŽO“ duomenimis Ramygalos r. MGB likvidavo 11 „PAUKŠTELIO“ ir „VYTENIO“ būrio partizanų.

1949 m. likvidavus Lukoševičiaus būrį, agentas „GRIGAS“ iš būrio pasitraukė ir apgyvendintas Kaune, paskui atvažiavo į Ramygalos rajoną, kur anksčiau veikė partizanų būryje ir toliau apiplėšinėjo valstiečius, už tai 1950 m. buvo pačių partizanų sunaikintas.

1951 m. spalio mėn. agentas „ŠARŽAS“, esą kaip besislapstantis nuo išvežimo, buvo pervestas į nelegalią padėtį ir įterptas į „VYTENIO“ arba „MĖNESĖLIO“ būrį. 1951 m. spalio mėn. suėmus antisovietinę grupę, kuri veikė Krekenavos vid. m-je, buvo nustatyta, kad agentą „ŠARŽĄ“ grupės dalyviai įtaria turint ryšių su MGB. Dėl to agentas „ŠARŽAS“ į būrį nebuvo įterptas ir liko gyventi nelegaliai.

Agentas „ŠARŽAS“ vedęs, žmona persikėlė gyvent į Panevėžį. Su ja jis nuolat palaiko ryšius, slapstosi Krekenavos valsčiuje, dabartiniam Ramygalos rajone.

2.    Agentas „VILKAS“ gimęs 1922 m. Kilęs iš valstiečių vidutiniokų, tarnavo sovietinėj armijoje ir dalyvavo kautynėse prieš vokiškuosius fašistinius okupantus, už tai turi valstybinius apdovanojimus. 1951 m. rugpjūčio mėn. užverbuotas Ramygalos r. MGB sk. kaip partizanų būrio vado KIRDONIO giminietis.

Netrukus „VILKAS“ buvo įtrauktas į būrio ryšininkų sekimą, pelnė partizanų pasitikėjimą, o 1951 m. gruodžio mėn. nustatė būrio slapstymosi vietą ir užvedė partizanus ant MGB pasalos. Čekistinės operacijos metu, jo parodymais remiantis, buvo likviduoti 4 (keturi) „BRIEDŽIO“ rinktinės partizanų štabo nariai, tarp jų: „VYČIO“ apygardos vado pavaduotojas BURBULIS VACYS-„BĖGŪNAS“. Kadangi tarp vietinių gyventojų sklando gandai apie „VILKO“ išdavystes, kad nebūtų jo nužudymo, pastarasis buvo perkeltas gyventi į Panevėžio miestą.

3.    Agentas „ARAS“ gimęs 1914 m. Baltaberžių kaime, buvusiame Salako valsčiuje, Zarasų apskrityje. 1944—1945 m. išėjo į veikiantį partizanų būrį, bet 1945 m. lapkričio mėn. kartu su dviem kitais to būrio buvo legalizuoti Zarasų MVD per giminaičius ir užverbuoti agentais smogikais, o paskui neva kaip veikiantys partizanai buvo pasiųsti sekti ir užfiksuoti „MINDAUGO“ ir KAJUDINSKO partizanų būrių veikimą. Charakteristikose, kurios yra jų asmeninėse bylose, pažymėta, kad 1946 m. agentas „ARAS“ kartu su kitais su juo sudvejintais agentais, pasivadinusiais bendru slapyvardžiu „VANAGAI“, užvedė partizanų būrį ant pasalos — žuvo 22 partizanai, du paimti gyvi. 1946 m. per šešis mėnesius agentas „ARAS“, apsimetęs partizanu, iš gyventojų paėmė šešis šautuvus ir tūkstantį šovinių. Vienok partizanų akivaizdoje buvo iššifruotas ir pagal „VYTAUTO“ apygardos štabo nuosprendį turėjo būti sušaudytas. 1949 m., toliau bendradarbiaudamas su MGB organais, aptiko trijų partizanų slapstymosi vietą ir užvedė juos ant pasalos. Visi partizanai buvo likviduoti. Pagal jo pranešimus areštuota eilė ryšininkų ir partizanų rėmėjų.

Agentas „ARAS“ vedęs, turi du vaikus, kurie gyvena kartu su juo Panevėžio mieste. Tėviškėje gyvena tėvas ir motina. Panevėžio mieste „ARAS“ apgyvendintas su MGB 2-os valdybos sutikimu. Jam išduotas pasas kita pavarde.

Jeigu iš minėtų agentų pasiseks sukurti „bojevikų“ grupę, jiems pateikti užduotį — pasinaudojant žinomais „VYTENIO“ būrio ryšininkais bei aktyviausiais rėmėjais, nustatyti būrio slapstymosi vietą ir asmeniškai su jais susitikti.

Tuo tikslu manome atlikti šias priemones:

1.    Agentus „VILKĄ“, „ARĄ“ ir „ŠARŽĄ“ sujungti į vieną grupę, pastarąjį, kaip vietinį gyventoją, paskirti grupės vadu.

2.    Apginkluoti patikrintais automatiniais ginklais, pistoletais ir granatomis.

3.    Nakties metu išmesti juos Ramygalos r., Žydelių kaimo teritorijoje, kurioje jie turėtų aplankyti ryšininkus ir partizanų rėmėjus iš Mučiūnų grupės, kuri įeina į „VYTENIO“ būrio sudėtį. Po penkių dienų auštant agentai „VILKAS“, „ARAS“ ir „ŠARŽAS“ ateis pas aktyvų partizanų ryšininką JONĄ BRIEDELĮ, kuris gyvena Žydelių kaime ir kurio namuose būtų galima susidurti su karine grupe, vadovaujama Ramygalos MGB vyr. leit. TICHOMIROVO; ši grupė apšaudys agentus ir inscenizuos jų praleidimą aktyvaus partizanų ryšininko JUOZO BRIEDELIO sodybos link. TICHOMIROVAS po partizanų (mūsų agentų) apšaudymo tęs susikompromitavusio banditų dengimu JONO BRIEDELIO verbavimą, o po to orientuos jį šių „partizanų“ paieškos kryptimi.

4.    Agentų smogikų grupė: „VILKAS“, „ARAS“ ir „ŠARŽAS“ tolimesnę „VYTENIO“ būrio paiešką pratęs jau kaip naujai organizuota partizanų grupė.

Turint galvoje, kad agentą „ŠARŽĄ“ gyventojai pažįsta kaip vietinį ir gyvenantį nelegaliai, susitikęs su partizanų rėmėjais ir ryšininkais „ŠARŽAS“ turi papasakoti, kad jis, kaip sovietinės valdžios nuskriaustasis, be to, būdamas iš tremiamųjų šeimos, nusprendė išeiti pas\ partizanus. Jis turėtų pristatyti ryšininkams ir kitus du agentus kaip savo pažįstamus, kurie taip pat įvykdė nusikaltimus ir gali būti sovietinės valdžios areštuoti, dėl to jie ir sudarę grupę, kad galėtų bendrai kovoti su komunistais. Lankydami partizanų rėmėjus ir ryšininkus, agentai smogikai privalo iš jų reikalauti produktų ir laikinam prieglobsčiui slėptuvių.

5. Veiklos maršrutai, vietos ir susitikimų datos su agentais turi būti aptarta atskirai.

Vykdo: Panevėžio MGB viršininkas
pulkininkas MALYCH ir Ramygalos 
MGB viršininko pavaduotojas 
vyr. leitenantas TICHOMIROV 
(parašai)

 

1952 sausio 5 d.

Šiaulių miestas        (sutikimo rezoliucija plano vykdymui)

Išrašas iš ataskaitinės bylos inv. Nr. 411, 1969 m. 58 psl.

„...Agentui „ŠARŽUI“ 50-čio proga buvo įteikta VCK—KGB dovana už Lietuvos partizanų likvidavimą. Pokalbyje jis pareiškė, kad kai kurie buvę ryšininkai ir partizanai jam priekaištauja, kad per jį Panevėžio r. Viržonių kaime partizanų rėmėjos Juozapavičienės namuose likviduota keletas partizanų. Žinant, kad sulaikytas partizanas RAMANAUSKAS apklausos metu 1951 m. kovo 13 d. davė orientacinius parodymus apie partizanų atvykimą į Juozapavičienės sodybą, buvo nutarta spaudoje parodyti, kad KGB organai gavo duomenis iš RAMANAUSKO ir 1951 m. kovo 14 d. surengė partizanų likvidavimo operaciją. Straipsnio publikacija panaudota norint užšifruoti agentą „ŠARŽĄ“ ir įamžinti komjaunuolės Kiselienės žuvimą nuo buržuazinių nacionalistų rankos.

Agentas „ŠARŽAS“ pranešė, kad jį smerkę partizanai stebėjosi, kad partizanas RAMANAUSKAS, gelbėdamas save, išdavė draugus.

Pabaiga

 

 

Versta iš rusų k.                    Visiškai slaptai

PAŽYMA

Dėl „Vytenio41 būrio, veikiančio Ramygalos ir Panevėžio rajonuose, Šiaulių srityje

„Vytenio“ būrys buvo suformuotas 1947 m. balandžio mėn. iš 1946 m. sunaikinto „Vėtros“ būrio likučių. „Vytenio“ būriui vadovavo „Vytenis“ — DRĄSUTIS VLADAS, Kazio, gimęs Ramygalos r., Palivarko k., Šiaulių srityje. Žuvęs 1948 m.

Pagal turimus duomenis, gautus iš Ramygalos r. MGB skyriaus, nustatyta, kad likviduotas partizanas Drąsutis Vladas, Kazio, slapyvardžiu „Vytenis“, yra „Vyčio“ apygardos I rajono vadas.

Po Drąsučio likvidavimo „Vyties“ apygardos, vadovaujamos „Žy-gaudo“, „Vytenio“ būrio vadu tapo Kalvaitis Jonas-„PAŽĮSTAMAS“ ir „DUČĖ“, gimęs 1911 m. Rimaisų k., Ramygalos r. Žuvo 1950 m.

Po partizano KALVAIČIO JONO - „PAŽĮSTAMO“ likvidavimo, būriui vadovauti buvo paskirtas VEPŠTAS JONAS, Antano-„PAUKŠTELIS“. Gimęs 1925 m. Petriškių k. Žuvo 1951 m. kovo 14 d.

Po VEPŠTO JONO, Antano-„PAUKŠTELIO“ likvidavimo, būriui vadovavo KLIORYS APOLINARAS, Stasio-„SAKALAS“. Gimęs 1921 m. Žydelių k., Ramygalos r. Žuvo 1952 m. kovo 12 d.

KLIORĮ APOLINARĄ, Stasio-„SAKALĄ“ likvidavus, būriui ir I-ojo rajono „TRIMITO“ tėvūnijai vadovauti buvo paskirtas ANTANAITIS ALFONSAS, Martyno-„TIGRAS“. Gimęs 1922 m. Orelių kaime, Ramygalos r. Jis veikia ir šiuo metu.

„VYTENIO“ būrys savo sudėtyje turi iki 40 partizanų kovotojų. Įvairiu laiku MGB organai daugelį minėto būrio dalyvių likvidavo arba areštavo.

1.    JUOSPAITIS BRONIUS, Motiejaus—„DIREKTORIUS“. Gimęs 1924 m. Rimaisų k., Ramygalos r. Būrio vadas. Soc. kilmė — iš valstiečių buožių. Būryje nuo 1944 m. Areštuotas 1951 m. kovo 14 d.

2.    KRIKŠČIŪNAS DANIELIUS, Antano—„LIUPKA“. Gimęs 1922 m. Deveikiškio k., Ramygalos r. Soc. kilmė — valstietis buožė. Eilinis partizanas. Būryje nuo 1944 m. (1951 m. kovo 14 d. nužudytas MGB kareivių.)

3.    MAŽEIKA ALFONSAS, Petro—„TAIFŪNAS“. Gimęs Ėriškių k., Ramygalos r. Būrio vadas. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Būryje nuo 1944 m. (1949 m. nužudytas MGB kareivių.)

4.    LAUKAGALIS RAPOLAS, Kazio—„VALADKA“. Gimęs Naujarodžių k., Ramygalos r. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Būryje nuo 1944 m. Eilinis partizanas.

5.    VAZNONIS RAPOLAS, Kazio—„DŽANAS“. Gimęs 1924 m. Palivarko k., Ramygalos r. Eilinis partizanas. Soc. kilmė — iš valstiečių buožių. Būryje nuo 1947 m. (1949 m. sausio 2 d. nužudytas MGB kareivių.)

6.    NEVULIS POVILAS „......................Gimęs Šingalių k. Iš būro išėjo ir slapstosi su padirbtais dokumentais.

7.    KUČAS JUOZAS—„FINKA“. Žuvo 1949 m. birželio mėn.

8.    BURKAUSKAS ANTANAS—„BRAKONIERIUS“. Gimęs 1912 m. Sabonių k., Ramygalos r. Eilinis partizanas. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Būryje nuo 1945 m. (1951 m. kovo 14 d. nužudytas MGB kareivių.)

9.    BUDRYS KAZYS—„KRIAUČIUS“. Gimęs 1919 m. Masiokų k., Ramygalos r. Eilinis partizanas. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Būryje nuo 1944 m. (Nužudytas MGB kareivių.)

10.    GRIGALIŪNAS JONAS, Jurgio—„AMERIKIETIS („Amerikentas“). Gimęs 1917 m. Dudonių k., Panevėžio r. Eilinis partizanas. Soc. kilmė — iš valstiečių beturčių. Būryje nuo 1946 m. (Nužudytas MGB kareivių.)

11.    IVANAUSKAS ANTANAS, Jono—„VAKARIETIS. Gimęs 1921 m. Vitriškių k„ Ramygalos r. Eilinis partizanas. Būryje nuo 1944 m. Areštuotas 1949 m.

12.    SMILGA POVILAS, Jono—„PAULIUS“. Gimęs 1920 m. Ėriškių k., Ramygalos r. Eilinis partizanas. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Būryje nuo 1945 m. (1948 m. nužudytas MGB kareivių.)

13.    VALONIS POVILAS, Mykolo. Gimęs Ėriškių k., Ramygalos r. Eilinis partizanas. Būryje nuo 1945 m. 1948 m. rugpjūčio 17 d. nužudytas MGB kareivių.

14.    PILIPONIS GASPARAS, Mato. Gimęs 1928 m. Papiškių k., Ramygalos r. Eilinis partizanas. Būryje nuo 1948 m. Žuvęs 1948 m. rugpjūčio 17 d.

15.    ŽARDINSKAITE JADVYGA, Leonardo—„DAKTARAS DOLITLIS“. Gimusi 1923 m. Barklainių k., Ramygalos r. Eilinė partizanė. Soc. kilmė — iš valstiečių buožių. Būryje nuo 1947 m. Areštuota 1951 m. kovo 14 d.

16.    MASIOKAS JONAS, Povilo—„ĄŽUOLAS“. Gimęs 1923 m. Masiokų k., Ramygalos r. Eilinis partizanas. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Būryje nuo 1950 m. (1951 m. kovo 14 d. nužudytas MGB kareivių.)

17.    KRAUJALIS JONAS—„SŪNUS“. Eilinis partizanas. (1951 m. kovo 14 d. nužudytas MGB kareivių.)

18.    ŠTAROLIS LEONAS—„ARAS“. Eilinis partizanas. (1951 m. kovo 14 d. nužudytas MGB kareivių.)

19.    GIEDRAITIS STASYS—„STASIUKAS“. Eilinis partizanas. (1951 m. kovo 14 d. nužudytas MGB kareivių.)

20.    MARKAUSKAS VACLOVAS, Petro—„TIGRAS“. Gimęs 1928 m. Naujamiestyje, Panevėžio raj. Eilinis partizanas. Būryje nuo 1947 m. (1949 m. nužudytas MGB kareivių.)

21.    PETKEVIČIUS STASYS, Motiejaus—„PRANCŪZAS“. Gimęs 1919 m. Tarnogalos k., Panevėžio I r. vadas. Soc. kilmė — iš valstiečių buožių. Būry nuo 1944 m. (1948 m. nužudytas MGB kareivių.)

22.    VALIKONIS ANTANAS, Antano—„SLIVKA“. Gimęs 1918 m. Ramygaloje. Eilinis partizanas. Žuvęs 1951 m. rugsėjo mėn.

23.    KADŽYS VYTAUTAS—„ŠEŠIAPŪDIS“. Gimęs Užuraisčių k., Ramygalos r. Soc. kilmė — iš valstiečių buožių. Žuvęs 1950 m. rugsėjo mėn. Eilinis partizanas.

24.    BALTRŪNAS BRONIUS, Juozo. Gimęs 1918 m. Ramygaloje. Areštuotas 1950 m. lapkričio mėn. MGB organų.

25.    KRIKŠČIŪNAS VLADAS, Mykolo—„BALANDIS“. Gimęs 1922 m. Mučiūnų k., Ramygalos r. Grupės (skyriaus) vadas. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Būryje nuo 1945 m. (1952 m. rugpjūčio 29 d. nužudytas MGB kareivių.)

26.    GRIGALIONIS JULIUS—.MINDAUGAS“. Gimęs Butkūnų k., Panevėžio r. Būryje nuo 1949 m. (1952 m. gegužės 13 d. nužudytas MGB kareivių.)

27.    RIMAVIČIUS JONAS—„JANAS“. Gimęs Edikonių k., Ramygalos r. Būryje nuo 1944 m. Eilinis partizanas. (Žuvęs 1952 m. gegužės 13 d.)

„Vytenio“ būrys veikė pagrindinai šiose vietovėse: Ėriškiai, Papiškiai, Barklainiai, Žudžiai, Jotainiai, Lingerio dvaras, Dubarai, Šambalioniškis*, Ramygalos, o kartais Panevėžio r. ribose.

„Vytenio“ būrys ginkluotas automatais, šautuvais, kulkosvaidžiais, kabūriniais ginklais ir granatomis.

Aukščiau minėto būrio dalyviai padarė teroristinių aktų prieš so-vietinį-partinį aktyvą.

(Pastaba: Čia suminėti 8 punktai, atvejų kokius „nusikaltimus“ padarė „Vytenio“ būrio partizanai, kovodami prieš skrebus, MGBistus, šnipus, provokatorius ir kt. — R. K.).

Pagal paimtus iš partizanų dokumentus, be to, remiantis oficialiais Ramygalos MGB skyriaus pranešimai^, „Vytenio“ būrys turi keturis skyrius.

I    SKYRIUS

1.    Skyriaus vadas — JANIONIS KAZYS, Mykolo—„ŠNEKUTIS“ ir „PIJOKAS“. Gimęs 1922 m. Garuckų k., Ramygalos r. Soc. kilmė — iš valstiečių buožių. Lietuvis. SSSR pilietis. Būryje nuo 1949 m., o nuo 1951 m. skyriaus vadas.

2.    Eilinis partizanas — VAITELIS ALEKSAS, Povilo—„RIMTUTIS“. Gimęs 1928 m. Grigalių k„ Ramygalos r. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Lietuvis. SSSR pilietis. Būryje nuo 1950 m.

3.    Eilinis partizanas — TRAKIMAVIČIUS VYTAUTAS, Jono—„ANŪKAS“. Gimęs 1928 m. Gudelių k., Ramygalos r. Soc. kilmė — iš valstiečių beturčių. Būryje nuo 1950 m.

II    SKYRIUS

1.    Skyriaus vadas - PETRAITIS JOKŪBAS, Vlado—„GEGUŽIS“. Gimęs 1919 m. Mučiūnų k., Ramygalos r. Lietuvis. SSSR pilietis. Soc. kilmė — iš valstiečių beturčių. Būryje nuo 1944 m. Nuo 1952 m. vadovauja skyriui.

2.    Eilinis partizanas — KRIKŠČIŪNAS MYKOLAS, Jono—„VALSTIETIS“. Gimęs 1924 m. Mučiūnų k., Ramygalos r. Soc. kilmė — iš valstiečių buožių. Lietuvis. SSSR pilietis. Būryje nuo 1944 m.

III SKYRIUS

1. SALAGUBAS ČESLOVAS, Jono-„FAIFORAS“. Gimęs 1930 m.     Padvarnykų k., Ramygalos r. Išsilavinimas 4 kl. Būryje nuo 1950 m. liepos 20 d. Žuvęs 1953 m.

2.KAROLIS GRIGALIUS—„PLIENAS“. Gimęs 1916 m. _Miško-pa-livarko k., Ramygalos r. Išsilavinimas 4 kl. Būryje nuo 1946 m.    

3 MAŽEIKA VIKTORAS, Juliaus—„VANAGAS“. Gimęs 1924 m.     Žeibgalos k., Ramygalos r. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Lietuvis. SSSR pilietis. Būryje nuo 1949 m. Žuvęs 1953 m. sausio 27 d. Eilinis partizanas. (Žuvo su „Bite“—Karbočiumi Broniumi Šilagalio k. pas Dambrauską. - R. K.)

IV SKYRIUS

1.    GARUCKAS RAPOLAS—„SANITARAS“ ir „GINTARAS“. Gimęs 1911 m. Masiokų k., Ramygalos r. Soc. kilmė — iš valstiečių buožių. Lietuvis. SSSR pilietis. Būryje nuo 1944 m. Skyriaus vadas. (Žuvo 1953 m.)

2.    KRAUJELIS PETRAS, Anupro—„ČIČINSKAS“. Gimęs 1922 m.

Kraujalių k., Ramygalos r. Soc. kilmė — iš valstiečių vidutiniokų. Lietuvis. SSSR pilietis. Būryje nuo 1944 m. Eilinis partizanas.

Ramygalos raj. MGB operatyvinis įgaliotinis
Saugumo leitenantas KRANAUSKAS 
Ramygalos raj. MGB skyriaus viršininkas 
papulkininkis SADČIKOV

1953 m.

Pastaba. Šia pažyma vadovautis kaip absoliučiai autentišku istoriniu juridiniu dokumentu jokiu būdu negalima, kadangi čia visa partizanų vadovavimo struktūra neatitinka tikrovės. Minimą „VYTENIO“ būrį emgebistai padarė kaip vienintelį veikiantį Ramygalos bei aplinkinėje Panevėžio rajono teritorijoje. Matyt, jiems tai buvo naudinga atsiskaitant aukštesnėms instancijoms. O paminėtomis partizanų pavardėmis, vardais, slapyvardžiais, gimimo, žuvimo datomis bei kitais asmeniniais partizanų duomenimis galima tikėti, kadangi tai derinta su likusiais gyvais to krašto kovotojais.

Apibūdinant kiekvieną partizaną, pažymima socialinė kilmė, pabrėžiama, kad asmuo yra SSSR pilietis, nors šios pilietybės lietuvis, tuo labiau partizanas, niekada nebuvo priėmęs, bet čia jam uždedamas kaip koks antspaudas. — R. K.

Pasakoja Jadvyga Žardinskaitė-

DAKTARAS DOLITLIS, Ramygalos

ir Krekenavos apylinkių partizanė

Gimiau 1923 m. Ramygalos valsčiuje, Panevėžio apskrityje, Barklainių kaime. Pradžios mokyklą baigiau Barklainiuose, paskui Ramygalos progimnazijos tris klases, o 1943 m. — Kėdainių gminaziją, kurios direktoriumi tuo metu buvo rašytojas Juozas Paukštelis, o mūsų klasės auklėtojas — žymus vertėjas Edvardas Viskanta, vėliau politinis kalinys. Baigusi gimnaziją, įstojau į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą.

1944 m. pavasarį vokiečiams uždarius universitetą, buvo kalbama, jog visus studentus vokiečiai išveš darbams į Reichą.

Aš gyvenau prie pat universiteto, bendrabutyje. Ryte pamatėm, kad universiteto kieme pilna vokiečių, visur uždarytos durys, pastatyta sargyba.

Dar buvo vienas nesaugomas išėjimas iš bendrabučio. Einam, o ten irgi jau vokiečiai, neleidžia. Tada viena biologijos fakulteto studentė ėmė siūlyt vokiečiui kiaušinių ir lašinių. Vokietis viską paėmė ir mus išleido. Pėsčiomis ėjom iki Ukmergės ir vargais negalais parsiradom namo.

Kadangi namie nenorėjau likti, įstojau į Kauno medicinos seserų mokyklą, o čia neoficialiai ėmė veikti ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultetas. Aš perėjau į to fakulteto antrą kursą.

Man besimokant Kaune, tėviškėje į partizanus išėjo visi mūsų apylinkių vyrai, su kuriais praleidau vaikystės dienas, lankiau mokyklą, per gegužines ir vakaruškas kartu šokom. Užmezgiau su jais ryšį. Pirmą kartą mane nuvedė į Vėtros būrį. Pažiūrėjau — tų vyrų gražumėlis, atpažint negalima. Rodos, buvo paprasti kaimo berniokai, o čia su karinėm uniformom, su diržais, tiesūs, dailūs, tiesiog kaip saulutės. O smagumėlis tų vyrų, o juokai... Kadangi aš studijavau mediciną, vyrai pradėjo kreiptis į mane dėl vaistų arba sužeidimo atveju.

Pirmą kartą mano pagalbos šaukėsi partizanų ryšininkas Zigmas Masiliūnas iš Užkalnių kaimo (abu broliai Masiliūnai vėliau žuvo Papojuje netoli Panevėžio). Netrukus atvažiavo jo brolis Mamertas į Kauną ir pasakė, kad sunkiai sužeistas partizanas Kazys Vaznonis-Vėtra. Jį peršovė Rodų dvare skrebai.

Mat, sužinojęs, kad ten gyvena labai žiaurus Krekenavos skrebas Karalius (beje, buvęs 1918 m. Lietuvos savanoris, vėliau prie Krekenavos gavęs žemės ir turėjęs gražų ūkį). Vaznonis su savo vyrais nuėjo paimt šito skrebo. Visi partizanai kieme, o Karalius atsišaudo iš už akmeninės sienos. Per susišaudymą jis ir sužeidė Vaznonį į šoną, o partizaną Motiekaitį į ranką. Motiekaičio aš negydžiau, juo rūpinosi majoro P. Januškevičiaus-Tėvo vyrai.

Vaznonį vyrai paslėpė miško krūmuose netoli jo sesers namų Užkalniuose. Turėjo antklodę, pagalvėlę ir taip gulėjo ant žemės. Žaizda buvo gili, bet nesiekė pilvaplėvės. Šauta sprogstama kulka, išdraskytas didelis plotas. Kai aš atvykau, Vaznonis buvo gana gerai nusiteikęs, juokdamasis pasakė:

—    Nenusimenu. Išsilaižysiu...

Tėvas, sužinojęs, kad sūnų sužeidė, atėjo pas jį ir sako:

—    Jūs tik turėkit proto. Su šautuvėliais einat kaminyčių imt. Jeigu nežinot, paklausykit seno tėvo.

1945 m. mane antrą kartą iškvietė, nes Kazys Vaznonis vėl buvo sužeistas, šį kartą į galvą. Už ausies kulka įėjo, o pro nosį išėjo. Laimingai pasisekė, kad buvo nesprogstanti.

Atvažiavusi kai pamačiau — persigandau. Galva kaip arbūzas ištinusi, sėdi Kazimieras nusiminęs. Aš ėmiau jį guosti, tada jis nusijuokė. Žinoma, netrukus ir pasveiko, o gera nuotaika padėjo sveikti.

Kazys Vaznonis buvo pats pirmasis Ėriškių partizanų būrio organizatorius ir pirmasis jo vadas. Tame būry buvo ir kitas jo brolis Anicetas.

1945 m. žiema buvo labai šalta ir gili. Prieš Kalėdas sužinojom, kad Radikonių miške nušauti kažkokie du vyrai, atvežti pas ūkininką ir numesti kieme. Mudvi su seserim Irena nuėjom pasižiūrėt, bet neatpažinom. Tik vėliau sužinojom, kad čia buvo nušauti abu Vaznoniai: Kazio buvo likę tik pusė galvos, Anicetas pusiau užpustytas. Kaip tai įvyko?

Žiemos metu jie stovyklavo ne per toli nuo Petronaičio sodybos Radikonių miške. Ėję per tą mišką rusai rado stovyklaujančius palapinėse Vėtros vyrus. Anicetas sirgo gripu ir turėjo temperatūros. Kai jie pamatė ateinančius rusus, Kazimieras sukomandavo:

—    Vyrai, traukitės! Aš jus dengsiu!

Kaip paprastai, vieni bėga, kiti atsišaudo. Anicetas nebegalėjo bėgti. Kazys nepaliko brolio, traukėsi kartu su juo, bet Anicetas netrukus krito vietoj, o Kazį sužeidė.

Rusas laikėsi tokios „tvarkos“: kuris nušaudavo partizaną, tam atiduodavo jo batus, laikrodį ir kitus rastus smulkius daiktus. Pirmas prišoko prie Kazio rusų leitenantas. Kazys dar spėjo patraukt iš automato jam per vidurius. Tas kaukdamas nugriuvo ir ėmė voliotis. Pribėgę kiti kareiviai išrovė žilvitį iš sušalusios žemės ir jo šaknimis pradėjo Kazį daužyt. Sutrupino galvą, ištaškė smegenis, o kadangi žemė buvo įšalusi, sunku ją kast, rusai mūsiškių nepasiėmė, atvežė pas ūkininką ir numetė ant kiemo sakydami:

—    Vaši svoloči, vy i choronite! (Jūsų pašlemėkai, jūs ir laidokit!)    

Juos ir palaidojo Ėriškių kapinėse. Aš pati dalyvavau tose laidotuvėse, sakiau dar kalbą prie kapo duobės.

Kada tėvas sužinojo, kad jo abu sūnūs žuvo, užsivilko kailinius ir pasakė:

—    Einu!

Vaikai klausė:

—    Tėte, kur eini?

O tėvas išėjo ir ėjo iš kaimo į kaimą, iš sodybos į sodybą, kol pagaliau atėjo į tą kiemą, kur jo abu vaikai buvo paguldyti.

Ilgai ilgai stovėjo prie savo sūnų, atsiklaupė, paglostė galvas, atsikėlė ir vėl išėjo. Taip beklaidžiojantį jį žmonės parvedė į namus. Kada jo sūnus laidojo, aš kaip šiandien matau: apsivilkęs baltais kailinukais, ant lazdos pasirėmęs, klūpėjo prie karstų.

O jų mama, kai sužinojo, kad nušovė sūnus, pasakė:

— Gal Dievui jų labiau reikėjo.

Vėliau Vaznonių sesuo Marytė Šegamogienė nuėjo į tą vietą, kur buvo nušauti ir nukankinti broliai, pasiėmė tą žilvitį, kraujais ir plaukais apveltą, parsinešė į namus ir jį saugojo iki pat savo arešto. Vaznonius senukus rusai 1948 m. išvežė į Sibirą. Ten, Irkutsko srityje, tėvas ir mirė.

Vaznonių trys sūnūs — Kazimieras, Anicetas ir Rapolas — buvo partizanai, ir visi trys žuvo. Antanas tarnavo armijoj, Napalys dirbo Dotnuvos žemės ūkio akademijoj. Kada Antanas grįžo iš rusų armijos, brolis Rapolas dar partizanavo.

Jų seserį Anelytę vėliau irgi pagavo ir nuvežė į Sibirą pas tėvus tremtin. Kai būdamas Sibire tėvas sužinojo, kad žuvo sūnus Rapolas, atgulė ir nebeatsikėlė.

Per ryšininkus man pranešė, kad kviečia partizanų vadas majoras P. Januškevičius-Tėvas ateit į mišką. (Kartu su P. Januškevičiumi miške buvo ir jo sūnus, antro kurso studentas medikas Genius — Eugenijus su akinukais.) Nueinu, o pas juos du sužeisti partizanai: Tigras ir Katinas. Atvažiuodavo seselė, kuri steriliai perrišdavo žaizdas. Mes nuėjom dviese su Salomėja Masiliūnaite (kuri gyveno gretimam kaime ir studijavo teisę). Aš nežinau, kas mums sugalvojo slapyvardes, bet mane partizanai vadindavo Daktaru Dolitliu, o ją — Advokatu Purickiu.

Š ligoninę pateko sužeistas partizanas Juozas Kučas-Finka. Jis partizanavo Upytės miške — Vėtros būryje. Rusai jį užtiko namuose. Kai bandė bėgti, jam peršovė ranką ir paėmė gyvą. Paguldė į Panevėžio ligoninę. Majoras davė mums užduotį — sužinoti, kelintame aukšte ir kokioje palatoje guli, ar galėtų iš ten pabėgti.

Sužinojom, kad jį saugo tik vienas milicininkas, o jis guli bendroj palatoj pirmame aukšte. Mums pagelbėjo Pinigytė (nuo Truskavos) ir medicinos sesuo Dočkienė (kilusi iš Ramygalos). Buvo nutarta nušaut sargybinį.

Dienos metu turėjom pirmiausia atvest vieną civilį žmogų — Mikalojų Jasiūną, Ėriškių bažnyčios vargonininką, ne iš partizanų, kad būtų galima jam viską parodyt. Į ligoninę nuėjom dienos metu. Seselės parodė, pro kurios tuščios palatos langą galima įlįst, ties kuria vieta sargybinis. Finkai padavė laiškelį, kad pasiruoštų: ateis vyrai jo pasiimt. O jis, žioplys, tą laiškelį pasidėjo po pagalve.

Sutartą vakarą išėjom abi su Masiliūnaite, dar viena studentė farmacininkė Anelė Kušleikaitė ir du partizanai: Jonas Skruzdys-Šliauka iš Januškevičiaus būrio ir Antanas Barauskas- Vėjavaikis — iš Kazio Vaznonio būrio. Vėjavaikis, drąsus, greitos orientacijos vaikinas, buvo tarnavęs vokiečių armijoje.

Mūsų uždavinys buvo juos vakare įvest į miestą, nesukeliant įtarimo. Einame juokaudami. Jie mus kabinėja kaip tikri kavalieriai. Taip juos atvedėm į Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventorių. Kartu atėjo ir Mikalojus Jasiūnas. Čia mes išsiskyrėm. Pačios patraukėm į namus, o jie liko. Tai buvo 1945-ųjų vasarą.

Atėję į ligoninę, jie pastebėjo, kad prie tos palatos vaikščioja koridorium iš vieno galo į kitą sargybinis. Barauskas tą sargybinį pažino,— jie dar Nepriklausomybės metais buvo pažįstami. Barauskas ėjo tiesiai į sargybinį, o tasai, matyt, jau žinojo, kad Barauskas partizanas, nieko nelaukęs, šovė į Barauską, o Barauskas — į jį. Skrebas krito negyvas, o Barauską sužeidė į vidurius. Tada Finka šoko iš lovos ir — į lauką. Pribėgę Nevėžį, visi puolė į vandenį, perplaukė į kitą pusę, bet krantai statūs — vos išsikapanojo.

Pirmiausia jie atbėgo prie katedros, iš čia arčiausiai buvo laukai. Jų pasitikt buvo atėję apie dešimt partizanų. Pakrūmiais ir miškeliais visi grįžo į stovyklą.

Rusai areštavo medicinos seseris Jasiūnaites. Jie apsupo miestą, visur darė kratas, manė, kad bėgliai liko kur mieste pasislėpę.

Areštavo ir Pinigytę, ir Dočkienę, iš viso keturias seseles. Košę užvirė tas raštelis, kurį pamiršo Finka, — tai buvo pagrindinis įrodymas. Kaip ten viskas susipynė, aš nežinau. O čekistai rado priemones išaiškint.

Įvykyje dalyvavusio Panevėžio resp.
ligoninės mediko parodymai 1991 m.

(Pavardė žinoma)

1945 ar 1946 m. vasarą [tiksli data neaiški], sekmadienį, med. sesuo Liuda Dauknytė paprašė bendradarbės O. Leonavičiūtės pasikeisti budėjimais. Tad tą sekmadienį Panevėžio ligoninės chirurginiame skyriuje budėjo seselė L. Dauknytė ir slaugė Angelė (pavardė nežinoma). Ligoninės pirmame aukšte, langais į Smėlynės gatvės pusę, buvo palata Nr. 8, ten buvo gydomi sužeisti partizanai — gulėdavo 4—6 žmonės. Toje pačioje palatoje gulėdavo ir kriminaliniai nusikaltėliai. Minimą palatą paprastai saugodavo vienas ginkluotas milicininkas. Pamenu, keisdavosi 12 valandą nakties. Yra buvę pabėgimų iš tos palatos (anksčiau), bet labai intensyviai pabėgusiųjų nebuvo ieškoma (gal kad pabėgdavo „smulkios žuvelės“).

Tą naktį apie O15 val. į ligoninę atėjo partizanai, norėdami išvaduoti savo draugą Kučį. Minimu laiku baigęs budėjimą milicininkas Vytautas Bistrevičius skambindavo į būstinę telefonu (nesulaukė jį pakeisiančios pamainos). Jis pamatė, kad į palatą Nr. 8 įbėgo vienas žmogus (partizanas). įvyko susišaudymas, kurio metu tas partizanas buvo nušautas. Po to nuo partizanų kulkų žuvo V. Bistrevičius. Nuo atsitiktinės kulkos į kaklą žuvo ir ligonė iš palatos Nr. 7. Kučys su atėjusiais partizanais pabėgo. Kiti palatos ligoniai liko, gal ne partizanai buvo?

Rytą (pirmadienį) atėjusius į darbą medikus tikrino papildomai pakviesti talkon kariškiai (mėlynomis kepurėmis) — vidaus reikalų kariuomenė. Visi buvo trumpai vietoje ištardyti, tarp kitų ir budėjęs naktį gydytojas Šerkšnas.

Seselė L. Dauknytė ir slaugė Angelė buvo suimtos ir nuteistos 10 metų kalėti. Gydytojas Šerkšnas dėl to ar dėl kitų priežasčių vėliau buvo ištremtas į Sibirą.

Užrašyta 1991 m.

Po Finkos išvadavimo aš dar studijavau, bet kažkas jau įtarė, kad čia mūsų darbas, nors nė viena iš suimtųjų nieko neišdavė, ir mūsų dar nečiupo, neareštavo.

Kai paskutinį kartą buvau parvažiavusi namo, sesuo pasakojo, kad pas mus buvo atėję kažkokie vyrai, apsimetę partizanais, ir prašė vaistų. Kaune, gatvėje prie namų, kur gyvenau pas šeimininkus, nuolat stoviniuodavo įtartini tipai. Gal jie laukė, kas bus toliau, gal neturėjo tvirtesnių įrodymų?

Barauskui-Vėjavaikiui žuvus, jo slapyvardę davėme Pauliui Smilgai.

1947 m. sužinojau, kad Paulius Smilga taip pat gyvas paimtas ir guli Panevėžio ligoninėje. Tada Žeibgaloje žuvo Algirdas Krikščiūnas-Gėbelsas, Petras Daniūnas-Švedas, Juozas Burkauskas-Tarzanas ir šeimininkas Rankelė (jis turėjo net šešis vaikus).

Čia jau prasideda Leono Krikščiūno išdavysčių virtinė. Leonas tarnavo vokiečių armijoje, pateko rusams į nelaisvę, paskui pabėgo. Jis gyveno namuose, bet jį tampė NKVD ir reikalavo išduot brolius. Tada ir pradėjo dirbti enkavedistams.

Vokiečių laikais jis buvo „prisišiukšlinęs“: nors žydų ir nešaudė, bet buvo aktyvus baltaraištis. Pasikinkęs keturis žydus, iš Ramygalos į Panevėžį vežė patranką. Broliams pasisakė, kad enkavedistai jį dėl to terorizuoja.

Po kiek laiko jis kviečia tuos savo brolius, kurie buvo miške, pasimatyt pas Rankelę į Žeibgalos kaimą. Netoliese buvo žvyrduobės, tai paprašė, kad jie tenai ateitų.

Sutinka eit tik vienas brolis Algirdas, o Danielius atsisako. Nueina jie keturiese. Žvyrduobėse susitinka su Leonu. Tasai buvo atsinešęs butelį degtinės ir juos pavaišina. Vėjavaikis vėliau pasakojo, kad po Leono vaišių jiems labai skaudėję vidurius. Visi pasišnekėję atsisveikina. O partizanai suka pas Rankelę.

Gebelsas ir Tarzanas suėjo į vidų, o Vėjavaikis su kulkosvaidžiu liko sargyboje. Staiga jis pastebėjo, kad namus supa rusai, ir tuoj suriko: „Rusai!“ — ir ėmė pliekt iš kulkosvaidžio. Į jį iš karto pataikė, bet dar liko gyvas. Anie išbėgo iš namo su šeimininku, bandė atsišaudyt, ir visi vienas po kito krito.

Toliau viskas tyku, ramu, nieks nieko nežino. Paulių-Vėjavaikį įmetė į ratus ir išvežė į Panevėžio ligoninę. Jis pasakoja:

—    Pradėjau atsigaut ir susiorientavau, kad čia pat gyvena man pažįstamos mergaitės — Leonaitytės. Ėmiau prašyti vandens. Enkavedistai sustabdė arklį, ir vandens atnešė ta pati mano pažįstama. Supratau, — ji dabar praneš partizanams, kad aš paimtas.

Paulių nuvežė į ligoninę, kur jis išgulėjo daugiau kaip mėnesį. O ta mergaitė pranešė jo motinai, kad sūnus paimtas gyvas.

Pradėjom tartis su būrio vadu Vladu Drąsučiu-Vyteniu, kaip Paulių vaduot iš ligoninės. Vytenis man davė užduotį sužinot, kokios yra galimybės jį išvaduoti.

Ligoninėje tuo metu sesele dirbo Ada Juozaponytė iš Satrėnų kaimo (už Uliūnų). Aš smulkiai jos išklausinėjau, kokia ten padėtis. Ji man davė savo chalatą ir kepuraitę. Apžiūrėjau, kur kareivis stovi, bet į palatą nėjau. Ada nuėjusi pasakė:

—    Pauliau, lauk, Jadvyga ateis tavęs pasiimti.

Paulius atsakė:

—    Aš jokios Jadvygos nepažįstu.

Paulių saugojo trys sargybiniai. Sutarėme, kad vyrai tą naktį nujos arklį ir pastatys prie ligoninės, o mes eisim trise: aš, partizanas Kasparas Piliponis, Baltuška ir Zigmas Vasiliauskas (šie buvo civiliai, ne partizanai). Išeinam į Panevėžį, o vyrai pasilieka mūsų laukti Šatrėnuose, Kučio sodyboj.

Dvyliktą valandą mes jau ligoninėj. Žiūriu — vienas sargybinis prie budinčios seselės durų, vienas išėjo į miestą, o dar vienas prie ligonio vaikštinėja.

Tuo momentu įvirsta visas būrys skrebų ir kareivių, atveža sunkiai sužeistą vieną rusą. Tie rusai, girdžiu, sako sargybiniui:

—    Užmušėm didelį banditą. Dvi eilės sagų...

Man tinkt į galvą... Kaip tik tą naktį žuvo kapitonas Stasys Eitmanavičius-Rupūžėnas...

Vėjavaikį aš turėjau nuvest iš antro aukšto laiptais žemyn, o už lango jau jį būtų perėmę vyrai. Bet kai pilna ligoninė privirto skrėbų ir enkavedistų, aš išėjau į lauką, paaiškinau savo vyrams, kas atsitiko, ir sakau:

—    Šiandien nieks nebeišeina.

Grįžtame nusiminę į namus. Sutariam vėl eit kitą naktį: gal pasiseks? Nueinam. Tylu, ramu. Prie budinčios seselės staliuko sėdi kareivis. Aš tada mokėjau burti kortomis. Pradėjau maišyt kortas ir tam kareiviui burt. Žinojau, kad rusai tais būrimais labai tiki. Buvau pasiruošusi Vėjavaikiui perduot pistoletą. Atsiprašau kareivio, įeinu į palatą, — sargybinis miega. Padaviau Pauliui pistoletą, jis paėmė ir pabučiavęs jį pasakė:

—    Dabar likimas mano rankose.

Liepiau jam apsimest miegančiu. Kareivis, kuris sėdi prie staliuko, vis nubėga pasižiūrėt į palatą.

Staiga koridoriuj susitinku vieną merginą, su kuria kadaise mokiausi Ramygalos gimnazijoje, — ji čia dirbo sesele ir manęs klausia:

—    Kaip tu čia, Jadvyga, patekai?

Aš jai paaiškinau, kad laikau eksternu egzaminus medicinos sesers diplomui gauti ir kad mokyklos direktorius leido man pasižiūrėt, kaip vyksta naktiniai budėjimai. Ji patikėjo. O aš jos klausiu, ar daug šiai nakčiai paskyrimų. Ji sako:

—    Nedaug.

—    Tai duok man tuos paskyrimus. Aš suleisiu vaistus, kam reikia, o tu eik miegoti.

Ji sutiko su mano pasiūlymu ir nuėjo miegoti, o aš apie 12-tą valandą jau viską buvau padariusi. Tik tas kareivis vis dar čia, prie budinčios seselės staliuko. Mes jam tik būriam, kvatojamės. Ruskelis, matyt, labai norėjo bendrauti su lietuvaitėmis — tai jo silpnybė. Aš nueinu pažiūrėt, ką Vėjavaikis veikia. Šalimais, vonios kambaryje ant kušetės, miega kareivis, o prie kušetės sustatyti trys automatai. Įslenku į palatą pas Paulių ir sakau:

— Kelkis, einam!

Pasiūliau jam paimt kokį vieną automatą, o jis:

—    Nelieski Dar subildės, ir gali atsibust kareivis.

Aš jam vėl sakau:

—    Dabar eik paskui mane. Jei pamatysiu kareivį, pamosiu ranka, tu tada bėk atgal į palatą.

Dieve, kaip jis ėjo pirštų galais, laiptelis po laiptelio, o aš nulipau pirma ir žiūriu, ar neateis kareivis,

Eina jis, eina ir sustojo prie manęs čia, kur koridorius pasisuka link lango. Dabar sakau jam:

—    Šok per langą, čia laukia tavęs vyrai.

Kaip jis lėkė! Maniau, kad reikės užkelti ant palangės (Pauliui buvo sudaužytas raktikaulis), o jis tik strykt, tik kojos švystelėjo ir — lauke. Vyrai pagriebė jį ant rankų. O man reikia išeit per paradines duris. Eidama pro šalį, seselei pasakiau:

—    Ada, aš einu miegot į antrą gimdymo skyrių.

Adai mirktelėjau. O kareivis man:

—    Spokojnoj noči, spokojnoj noči, — palinkėjo.

Aš greit nubėgau už tvoros, kur arklys buvo Pauliui paruoštas. Vyrai dar jam padavė kelnes ir lietpaltį.

Vis dėlto padariau didelę klaidą. Kai nubėgau už tvoros, vyrai man liepė mest šalin chalatą, nes baltas laibai matyt. Man nereikėjo tenai jo palikti. Vėliau juk ir atpažino, kad tas chalatas Ados.

Mums reikėjo persikelti tiltu per Nevėžį. Jau iš anksto išžvalgėm, kad sargybinio ant tilto nėra. Paulių užsodinom ant arklio, jis joja priekyje, gerokai toliau eina Vasiliauskas su kitu, o mes — Gasparas, Paulius ir aš — einam visi kartu.

Ateinam bemaž iki tilto vidurio, žiūrim, stovi du rusai. Anie, pastebėję tokią procesiją einant, pasitraukė už kolonos, o Paulius, kai pamatė, kad ten kariškiai, kai timptelėjo arklį — tasai tik piestu atsistojo. Paulius norėjo apgręžti arklį ir spaust atgal, o mes su Gasparu kaip susitarę:

—    Į priekį, Pauliau!

Tas atleido pavadžius, arklys vėl žingine, ir mes pamažėle tą tiltą įveikėm. Pasirodo, ten rusų lakūnai stovėjo, mes jiems nė motais buvome.

Tada skulbinomės kuo greičiau prasimušt į Upytės pušyną ir miškais — į sutartą vietą. Bet čia velniava prasidėjo. Arklys per griovius neina, ieškom tiltelių, per kuriuos jį būtų galima pervesti. Kiek mes privargom! Jau beveik aušta, o mes vis dar neišsikapstom. Stovykloje vyrai buvo sunerimę, manė, kad jau įkliuvom. Galų gale jau, rodos, nebetoli tikslo, dar reikia per vieną tiltą pereit, arklys tik tapu tapu, tapu tapu. O iš Kučio sodybos Šatrėnuose, kad suriko:

—    Stoki Kas eina? Parolė!

Mes iš karto visi atsakėm, Paulius nuo arklio nenulipo. Vyrai ant rankų jį įnešė į kambarį, paguldė ant lovos. Jis pagulėjo gal 10—15 minučių, atsikėlė ir kaip pradėjo šokinėt po gryčią, tik strykt strykt, strykt strykt. Priėjo prie manęs, pabučiavo ir sako:

—    Ačiū, Jadvyga... Tu nepabijojai už mane numirti. Ir aš už tave nebijosiu mirti.

Kitą dieną vyrai jį pasiėmė į mišką, aš pernakvojau pas Kučius, o ryte išėjau namo.

Netoli Barklainių, matau, darže ravi moteris. Ji mane perspėjo:

—    Vaikeli, kur tu eini? Barklainiai pilni rusų.

Aš tada atgal pas vyrus į stovyklą ir čia pasilikau, į namus nebegrįžau.

Vėliau Paulių nuvežė pas Julių Vertelką, netoli plento gyvenantį, ir ten aš eidavau jo perrišinėt. Kada pirmą kartą nuėjau, žiūriu — jis visas apskretęs kraujais, daugiau kaip mėnuo nemaudytas. Reikėjo tiesiog grandyte grandyt kraujus ir purvą nuo kūno. Šeimininkai sušildė vandens, aš ploviau. Jis žiūrėjo, žiūrėjo į mane ir pradėjo verkti. Aš jam sakau:

—    Ko gi verki, Pauliau? Juk tu pas mus.

Po kiek laiko kažkas vis tiek išdavė, kad jis čia yra. Gal kartais Juozaponytės tėvas. Juozaponytė man padėjo jį išvogt iš ligoninės, o jų sodyba buvo visai šalia, tik kitapus plento. Vertelkai prieš tai jį matė palangėm slampinėjantį. Kiek čia tos tiesos, aš tikrai negaliu pasakyt.

Mes iš vakaro Paulių išsivedėm į kitą vietą, o ryte jau rusai apsupo Vertelkų namus: mėšlą šakėm iš tvarto išnešė, išknaisiojo visus pamatus, grindis išplėšė — viskas buvo tiksliai nupasakota.

Ir mūsų namus išvertė enkavedistai, patėvį areštavo, seserį Ireną buvo suėmę. Nes nuo tada, kai iš ligoninės išvedžiau Paulių, likau miške padėt vyrams.

Kartą mes nuėjom pas Pauliaus motiną, kuri gyveno eigulynėj. Ji apsikabino mane ir pravirko:

— Pasakyk, ar tikrai mano vaikas gyvas? Pasakyk! Aš, vaikeli, pas jį keliais nueisiu...

Paguodžiau, kad tikrai gyvas, o kai mes jį atpenėsim, tai tikrai atvesiu ir parodysiu.

Kitą kartą mes visi drauge su Paulium aplankėm jo motiną.

Pauliaus Smilgos-Vėjavaikio anksčiau aš nepažinau. Jis buvo baigęs Belvederio pienininkystės mokyklą ir ten dirbo. Vokiečių okupacijos metu vokiečiai paėmė jį į kariuomenę, vėliau jis pateko į rusų nelaisvę. Į belaisvių stovyklą atvažiavę aukšti rusų karininkai pažadėjo tiems, kurie vėl eis į jų kariuomenę ir išliks gyvi, paleisti, nebeuždaryti nei į kalėjimą, nei į kokią stovyklą. Tada buvo imamas Berlynas. Paulius dalyvavo tuose mūšiuose. Berlyną paėmus, jį, net nesužeistą, vis tiek uždarė į belaisvių stovyklą. Iš tos stovyklos (kažkur nuo Uchtos) jie trys lietuviai pabėgo, bet gyvas jis vienintelis pasiekė namus, kiti žuvo pakelyje.

Kai Paulius grįžo, tėvas buvo žuvęs, o brolis Petras-Paklydėlis išėjęs į mišką, priklausė Vėtros būriui. Tėvas Jonas Smilga dirbo eiguliu Rodų miške. Kaimynas Liaudanskas įskundė jį rusams, kad miške palaikąs partizanus, žinąs, kur jų stovykla. Kadangi Smilgos vienas sūnus buvo miške, o tam miške slėpėsi „Biednos rupūžės“ būrys, Vėtros būrys, ten buvo įrengtas partizanų vadinamas „kremlius“ — bunkeriai. Skrebas Karalius Smilgą spyrė pasakyti, kur jo sūnus. Paulius dar nebuvo grįžęs iš nelaisvės.

Kartą ateina tas Karalius su kitais skrebais ir areštuoja Smilgą. Kelias dienas tėvas negrįžo namo. Tada duktė išėjo į Krekenavą pas skrebus ieškoti tėvo. Vienas skrebas įleido ją į kamerą, ir ji pamatė, kad tėvas apatiniais drobiniais marškiniais, visas kraujais apskretęs, veidas sumuštas, bet jai ilgiau neleido ten būti, greit išvarė. Parėjusi namo ji papasakojo motinai, kad tėtis baisiausiai sumuštas, sudaužytas.

Po kiek laiko atėjo tas skrebas Karalius ir pasakė:

—    Smilgiene, tavo vyrą užmušėm.

Tėvą vesdavo miškan prie bunkerių ir reikalaudavo pasakyt, kas ten buvo. Iš kur jis žmogelis žinos, kas ten buvo. Už tai jam davė ir davė, iki pribaigė.

Vieną rytą rusai apsupo jų sodybą. Pauliaus sesuo Kazytė šoko per langą ir ėmė bėgt. Į ją rusai paleido automatų seriją ir peršovė. Ji pasakoja:

—    Parkritau ir dar šliaužiu žeme, kasuos į priekį, o galvoje sukasi mintys, kad tik manęs nepaimtų, nes bus taip kaip mano tėveliui.

Motina per duris išsivijo dukrą, motinai koją peršovė. Tada jas abi paėmė, įmetė į vežimą ir išvežė į Panevėžį. Abi gulėjo ligoninėj. Kazytei vėliau komplikavosi šlapias pleuritas, nes buvo peršauti plaučiai.

Tai tokia Smilgų šeimos tragedija. Ir iki šios dienos nežinoma, kur tėvo palaikai pakasti.

Įvykyje dalyvavusio Panevėžio resp.
ligoninės mediko parodymai 1991 m.

(Pavardė žinoma)

1948 m. (?) vasarą partizanas Smilga gulėjo sužeistas Panevėžio ligoninės palatoje Nr. 46. Palata buvo padaryta iš buvusio med. seselių kabineto. Palata maža, joje tilpo 2 lovos, langais į kiemą (II aukštas). Priešais palatą, kitoje koridoriaus pusėje, buvo vonios kambarys, kur būdavo sargybiniai (liaudies gynėjai, vidaus kariuomenės kareiviai). Jie kartais ten ir miegodavo, nors sargybiniams miegoti poste draudžiama.

Vakare į ligoninę atėjo medicinos mokyklos praktikantė — busimoji seselė. Atėjo, matyt, specialiai, tarsi pabudėti. Ji su sargybiniais pradėjo lošti kortomis, vaišino alkoholiu. Galimas dalykas, kad į alkoholį buvo primaišyta ir migdomųjų, nes vėliau sargybiniai kietai įmigo. Įmigo (tyčia ar netyčia) ir personalas.

Tik paryčiui paaiškėjo, kad iš palatos dingo Smilga. Dingo ir „praktikantė“ (pavardė nežinoma). Prie upės buvo rastas numestas gipsinis tvarstis bei seselės chalatas ir galvos dangalas („kosinka“).

Atrodo, kad partizanas Smilga buvo sužeistas į šlaunį (greičiausiai sužalotas ir šlaunikaulis), nes buvo uždėtas didžiulis gipsinis tvarstis, juosiantis ir juosmenį. Su tokiu tvarsčiu eiti, greičiau judėti beveik neįmanoma. Kaip matome, tvarstis greitai buvo nuimtas, ką padaryti galima buvo iš anksto palatoje, o gal tvarstis buvo nuimtas prie upės, padedant draugams — partizanams.

Būrys, į kurį aš išėjau 1947 m. rudenį, slapstėsi Šatrėnų kaimo krūmuose, netoli Kučio namų. Reikėjo aprangos, ginklo. Turėjau treningines kelnes, davė pistoletą — „septintuką“ į planšetę susikroviau vaistus, ir aš jau kaip tikras partizanas, tik šaudyti tai nemoku, — miške nešaudysi. O kur šaudyti? Tada nuėjom pas tą patį Kučį į namus. Šeimininkas leido man mokytis šaudyt gryčioje ir liepė šaut į papečkį. Vyrai parodė, na aš ir pradėjau pilt į tą papečkį. Vytenis pamokė, kaip išardyt ir išvalyt ginklą.

Po kelių dienų ateinam vėl pas tuos Kučius. Šeimininkas priėjo prie manęs ir sako:

—    Ką tu man padarei?!

Aš nustebusi žiūriu į jį:

—    Ką gi aš padariau?

O jis rodo:

—    Taigi tu man papečky čeverykas sušaudei...

Pirmą kovos krikštą gavau 1948 m. Kaip jau minėjau,

mes apsistojom Satrėnų krūmuose, ne per toliausiai nuo plento Panevėžys—Ramygala. Būryje, kuriame buvo apie 11 —12 vyrų, jau darbavosi provokatorius Leonas Krikščiūnas. Jį vadino Chunu Mundu. Kada Žeibgaloje nušovė jo brolį Algirdą, jis atėjo į mūsų (būrį, atseit jam nebėra kur dėtis, saugumas tampo.

Anksti rytą, tik pradėjus švisti, pastatėm sargybą nuo plento pusės. Visi dar miegojo. Staiga atbėga Kučys, kuriam sušaudžiau čeverykas, su apynasriu rankoj:

— Vyrai, jau rusai nuo plento bėga. Mašinos sustojo ir pilasi tiesiai link jūsų stovyklos per laukus.

Čia jo arkliai ganėsi, jam buvo gera proga pas mus atbėgti. O mūsų sargyba dar rusų nepastebėjo. Vytenis įsakė greit visiems pasiruošti. Reikia persimest į didesnį mišką, į Upytės pušyną. Pušynas jungiasi su Šatrėnų krūmais, bet jį nuo krūmų skiria pylimas. Mes einam ir galvojam: gal jau tas pylimas apgultas. Kai priėjom pylimą, mūsų dar nesivijo. Pavasaris, grioviai pilni vandens, brendam, plaukiam per tuos griovius. Mes rusų nematom, niekas dar nešaudo, spėjom pasitraukti. O aš su tais treningais, visa šlapia, kelnės smunka žemyn, nebegaliu pabėgti. Kelnes nusimoviau, pasiėmiau į vieną ranką, pistoletas kitoj, taip ir lekiu iš paskos.

Sustojom ties tuo Karoliavos pylimu. Jeigu čia jau rusai, tai mes atsidursim „katile“. Vadas sako:

—    Stovėkit visi. Aš išlįsiu pasižiūrėt.

Jis prišliaužė ir greit pamojo ranka į save. Mes visi per tą pylimą laimingai persikraustėm, be jokio šūvio ir ėjom, ėjom per visokias pelkes, kol atėjom į tokį velnyną, kur, atrodo, niekas nesuras. Bet, matote, buvo rytas ir rasa, o tiek žmonių eina vienas paskui kitą, lieka didžiausias takas. Rusai pradėjo sekti mūsų pėdomis. Mes jau ir ugnį susikūrėm, vyrai džiovinasi autus, o ant to tako, iš kur atėjom, sargyboj stovėjo Povilas Valonis-Puškinas iš Ėriškių. Jis atbėgo ir sako:

—    Vyrai! Mūsų pėdom slenka rusai. Nežinau, kiek jų, tik matau, kad linija eina rusas ir šunį vedasi priekyje.

Mes susitvarkėm, griebėmės už ginklų. Vytenis įsakė trauktis. Pradėjom iš stovyklos bėgti tolyn, tada į mus atidengė ugnį. Vadinasi, rusai mus pamatė. Rapolas Vaznonis atsigręžęs iš kulkosvaidžio ėmė šukuot, kiti — iš automatų.

Persiskyrėm į dvi grupes. Krūmuose greit pasimeti, nematai net kas už kelių metrų dedasi. Mūsų grupė pasuko į vieną pusę, ėjom iki Pašilių girios, atsidūrėm netoli Ramygalos. O kitą grupę rusai tiesiog užgulė ir su šunimi sekė ir sekė iš paskos, vaikė tuos vyrus, vaikė, iki jie nenušovė šuns. Tada jie atsiplėšė nuo rusų, mat jau buvo pavakarys, ir laimingai iš to apsupimo žiedo ištrūko. Niekas nežuvo, tik Rapolą Vaznonį sužeidė į kirkšnį. Jie buvo atsiskyrę su Leonu Krikščiūnu dviese. Kitus keturis rusai vaikė po mišką, o jie abu užsimaskavo ir sėdėjo. Vaznonis pasakojo, kad Leonas vedė jį į kelią. O jam Vaznonis atsakė:

—    Čia pilna rusų, girdėt mašinų ūžimas, o tu siūlai ten eiti.

Leonas jį vis traukė į vieškelį ir vis įtikinėjo, kad čia nieko nesą.

Kada atbėgęs Kučys pasakė, kad artėja rusai, Leonas taip persigando, net sunku buvo jį atpažint. Išvis kai pasako, kad rusai puola, pasikeičia visų vyrų veidai. Leonas iš baimės tiesioig pajuodo, matyt, suprato, kad kulka ir jo iš kitų neišskirs. O jis visada nešiojo rusišką palaidinę ant viršaus diržu persijuosęs. Gal jų toks sutarimas buvo. Kiti vyrai taip pat turėjo rusiškas „rubaškas“, bet jie apsivilkdavo jas apačioj po švarkais, susikišdavo į kelnes.

Būdama miške, 1947 m. per pažįstamus gavau žinią, kad iš Kauno yra atėjęs man laiškas. Jį turi viena moteris. Nueinu aš pas ją, ji man paduoda tą laišką. Rašo studentė medikė Elena Kriaučiūnaitė, su kuria kartu gyvenau, tik ji buvo žemesniam kurse: „Ponia, jeigu yra galimybė, atsiųskite man Jadvygos studijų knygutę“.

Kriaučiūnaitė buvo kilusi nuo Marijampolės (vėliau — gydytoja Druskininkuose). Nesuprantu, kam jai tada reikėjo mano studijų knygutės.

Per tą laiką, kol aš buvau miške, sunkesnių susirgimų negu sužeidimai nebuvo. Jeigu sunkiai sužeidžia, tai partizanas arba tuojau pat miršta, arba jį rusai pribaigia, arba pats nusišauna. O lengviau sužeisti visada išgydavo. Vaistų nuo gripo ir nuo slogos mes turėjom sočiai, ir jų mums užteko.

Stovykloje gyvenimas ėjo sena vaga. Turėjom puodų, tokį didelį katilą, kuriame virėm sriubą, o dažniausiai ant laužo kepindavome lašinius, bulves. Ryte stengdavomės nieko nedaryti. Virdavom tik apie vidudienį arba vakare, nes rytais visada būdavo siautimai. Vos pradeda brėkšti, jau statom sargybą. Sargyboje keisdavomės kas valandą. Man prievartos nebuvo, galėdavau ir neit sargybon.

Kartą, pamenu, slapstėmės Pašilių girioj tokiose pelkėse. Brakonierius, grįžęs iš sargybos, atnešė pusę kepurės uodų primušęs. Vakarais visada pasimelsdavom ir tada eidavom kas kur. Į išeigas leisdavo tik būtiniausiu reikalu, dažniausiai į kaimą maisto parsinešt. Žmonės buvo labai geri, retas kuris neturėdavo ko duot, o jei tąsyk neturėdavo, prašydavo ateit kitą kartą. Žmonės labai labai mus rėmė.

Dabar manau, kad paminklus reikėtų statyt ne mums, partizanams, o mūsų buvusiems ryšininkams, rėmėjams, nes ant jų pečių laikėsi rezistencinė kova. Ar mes be jų būtume egzistavę? Juk jie mus rengė, maitino ir aukojo patys save. Gelbėdami mus, jie žūdavo, juos trėmė, sodino į kalėjimus. Argi jų menkesnė auka? Aš žemai lenkiuos visiems mūsų ryšininkams, mūsų rėmėjams, kurie aukojosi dėl mūsų. Jie to verti.

Iš mūsų rėmėjų ir ryšininkų aš galiu paminėt šiuos žmones:    Antanina Balčiūnaitė-Kirdeikienė-Radasta (iš Žudžių k.), Nastė Paliliūnaitė-Našlaitė, Alfunė Stankevičiūtė-Trakėnka, su kuria palaikė ryšį Birutė Vėžikauskaitė (ši palaikė ryšį su Paliliūnaite, o Paliliūnaitė su Balčiūnaite), Pranas Dobrovolskis-Nemunėlis, vėliau išėjęs partizanaut į Blėkos būrį ir žuvęs Kraujelio-Šnekučio išduotas.

Jeigu užeina lietus, stovykloj, būdavo, ištempiam palapines. Stengdavomės gulti kur daugiau samanų, kad būtų minkščiau, šakų prisilaužydavom, po galva kepurę pasidėdavom. Atsimenu, vieną kartą Stasiukas Kėleris-Bimba atsikėlė ryte ir sako:

—    Taip šiąnakt buvo minkšta miegot...

Pakelia kepurę, o po ja gyvatė susiraičiusi. Gyvatė, ir ta gero žmogaus nebijojo.

Sekmadieniais 12-tą valandą visi melsdavomės, kartais balsu rožančių kalbėdavom, skaitydavom iš maldaknygių. Ir Leonas Krikščiūnas tada su mumis buvo. Susėdę ant kelmų sėdim, saulutė šviečia, taip gražu vasarą. Mes meldžiamės, Leonas atsisėdęs miega priešais mane. Žiūriu — iš po jo kelmo ilgiausia gyvatė išsiraito. Man net šiurpas perėjo per nugarą. Visi pamatėm. Kažkuris jam į šoną bakstelėjo.

—    Leonai, žiūrėk, iš po tavo kelmo gyvatė išsiraitė.

Jis, lyg ir nejaukiau pasijutęs, mus visus nužvelgė išgąstingu žvilgsniu, o man tokia negera nuojauta širdin įstrigo. Kažkas negero atsitiks... Manau sau, ar jis greit žus, ar kas nors... Bet tada net į galvą neatėjo, kad jis dūšią velniui jau seniai buvo pardavęs.

Jis buvo užverbuotas, bet išdavinei mūsų negalėjo, kadangi po vieną niekada tolėliau neidavom, — mažiausiai du arba trys. O užeidavom tik pas patikimus žmones, ir visi ten kartu kalbėdavomės. Jeigu jis butų galėjęs pranešt, seniai tą būtų padaręs.

Laisvalaikiu stovykloj lošdavom preferansą, labai mėgom skaityt knygas, jeigu tik kur gaudavom. Dainuodavom miške, kada siausdavo didelis vėjas, kada audra užeidavo. Labai smagu būdavo, kai ateidavo kiti būriai arba mes eidavom pas apygardos vadą Žygaudą, vėliau pas Šemežį, į ryšį. Kartu eidavo pirmo rajono vadas Jonas Kalvaitis-Pažįstamas, Vepštas-Paukštelis. Per naktį iš Ramygalos reikėdavo nueit į Lėno miškus. Nešuliai nelengvi, visi apsikrovę. Eidama kartais užmigdavau.

Iš pradžių turėjau rusišką automatą su „ragu“, — moteriai jis per sunkus. Vienas iš Rupūžėno būrio — Jonas Rimaitis-Janas — man pasiūlė keistis automatais. Jo buvo vokiška „laputė“, lengvutis ginklas. Aš mielai pasikeičiau, o Kraujelis-Sūnelis gražiai meniškai išdrožinėjo visiems mūsų vyrams automatų buožes įvairiais ornamentais, ąžuolo lapais, Gedimino stulpais ir t. t. Jis ir man rankenas išdrožinėjo, bet, pasirodo, to automato vamzdis buvo išpūstas. O tokiu automatu jau nieko nenušausi. Su juo iki lemiamų kautynių man rimčiau ir neteko šaudyt, tik išvalydavau, ir viskas.

Per paskutines kautynes bandžiau šauti, traukiu, traukiu, ir nė vienos serijos. Prišliaužiau prie vyrų, klausiu:

—    Kas čia yra, man automatas užspringo...

Atidarė, pažiūrėjo — kulka įstrigusi, ir jos išimt negalima. Kada mane suėmė ir atėmė tą automatą, rusas, pasižiūrėjęs į jį, tik palingavo galva:

—    Vajaka, ty vajaka...

Po anų kautynių 1948-aisiais, po Žolinės atlaidų Krekenavoj, maždaug savaitei praslinkus, visas mūsų būrys nuėjom į Rodų pušyną. Tai buvo Vladas Drąsutis-Vytenis, Povilas Valonis-Puškinas, Povilas Smilga-Vėjavaikis, Leonas Krikščiūnas-Chundu Mundu, Danielius Krikš-čiūnas-Liupka, Alfonsas Mažeika-Taifūnas iš Ėriškių,

Antanas Mažeika-Krapylas (abu broliai), Gasparas Piliponis (dar neturėjo slapyvardžio), Jonas Jasiūnas, Antanas    Barkauskas-Brakonierius, Rapolas Vaznonis-Džanas, Jadvyga Žardinskaitė-Daktarė arba Daktaras Dolitlis.

Atėję į Rodų pušyną, pranešėm patikimiems žmonėms, kad mes čia apsistojom ir kad atneštų mums valgyt. Atėjo pas mus penkios mergaitės.

Ramygaloj buvo tokia partorgė Verka Narkevičiūtė. Vokiečių okupacijos laikotarpiu ją kaip desantininkę rusai buvo išmetę Lietuvoj. Grįžus rusams, ji vaikščiojo su skrebais, vėliau ištekėjo už Dargužio.

Taigi atėjo tos Vėrkos Narkevičiūtės-Dargužienės trys seserys: Genutė, Marytė ir Onutė, su jomis Valė Leonavičiūtė (ta pati, kuri davė vandens sužeistam Pauliui Smilgai- Vėjavaikiui, kai jį vežė sužeistą) ir Kiškūnaitė. Netoli jų namų buvo ta mūsų stovykla. Jos atnešė maisto, kažkuri dar ir alaus, mergaitės padainavo.

Vyrai mergaites palydėjo. Vėl visi susirinkom, nutarėm, kad reikia eiti maisto į Naujarodžius.

Iš karto pasisiūlė tas Leonas Krikščiūnas, Povilas Valonis ir Gasparas Piliponis. Jie trise ir išėjo.

Laukiam. Jau vėlus laikas, vyrai vis dar negrįžta, o naktis tamsi, apsiniaukę. Užgesinom ugnį, sugulėm.

O jie, pasirodo, ėjo į stovyklą, bet, jos neradę (nors buvo visai netoli), apsistojo miške ir užmigo. Kai išėjo pasirinkti maisto, Leonas nuo jų atsiskyrė, paėmė kažkieno dviratį ir nulėkė į Krekenavą (tik vėliau mums apie tai pasakė žmonės).

Vos praaušus pastatėm sargybą nuo kaimo pusės. Sargyboje stovėjo Brakonierius. Netoliese buvo daržinė. Rytą, vieniems jau atsikėlus, kitiems dar gulint, atėjo Brakonierius ir sako:

— Vyrai, rusai! Stovi šautuvus užsidėję ant pečių, buožės aukštyn, gal dar nežino, kur stovykla, aiškiai matyt, nepasiruošę. Palaukit, aš dar eisiu pasižiūrėt.

Brakonierius grįžta atgal ir praneša, kad rusai jau išsidėstė už tos daržinės ir sugulė ant žemės. Vadinasi, stovykla jau žinoma. Nėra Leono, nėra Puškino, nėra Gas-paro. Jų tai nelauksim. Aš turėjau labai lengvą vokišką-afrikietišką palapinę, ją susivyniojau. O prie manęs priėjo Vėjavaikis ir sako:

—    Duok, aš tau padėsiu panešti tą palapinę.

Jis dar turėjo kažkokią knygą užsikišęs už perpetės.

Vienintelis kelias mums — prasimušt į Pašilių girią. Reikėjo pereit vieškelį Ramygala—Krekenava. O gal tas vieškelis jau užstotas? Be to, mums dar reikėjo peršokti kvartalinę liniją, kuri buvo visai netoli stovyklos. Nežinom, gal rusai ir ant tos linijos išsidėstę. Vadas Vytenis sako:

—    Susirikiuokim visi ir šokim per tą liniją,

Išsirikiavom ir vienu metu šokom per liniją. Rusai ėmė

į mus pliekti. Visi peršokom, tik Vėjavaikis pasiliko. Jis, matyt, nešoko į priekį, o atgal pasidavė. Priekyje manęs ėjo Alfonsas Mažeika. Kai jis atsigręžė, pamačiau, kad jo veidas išpiltas raudoniu. Aš klausiu:

—    Kas, Alfonsai? Ar tave sužeidė?

—    Tikriausiai sužeidė, — pasakė jis. — Petį...

Klausiu:

—    Ar bėga kraujas?

Jis įkišo ranką po švarku, ištraukė: kraujo nėra. Mat anksčiau švarkai buvo su vatiniais petukais („petinko-mis“). Tai per tą petuką kulka perėjo ir sumušė jam petį.

Taip visi pamažu slenkam pirmyn, traukiam girios link, bet reikia dar per pylimą peršokt. To pylimo rusai nespėjo apgulti, mes laimingai jį peršokom ir — į Pašilių girią. O kai prasidėjo šaudymas, tai Puškinas ir Gasparas, neradę stovyklos, matyt, pasikėlė bėgti ir juos tenai nušovė. Sunkiai sužeidė Paulių Smilgį. Jį vėl paėmė gyvą. Sėdintį pririšo prie medžio, užpjudė šunimis, ir šunys jį sudraskė. Žmonės girdėjo, kaip jis rėkė:

—    Jėzus Marija! Jėzus Marija!

O skrebai palaukėse kvatojo:

—    Šį kartą Smilgai nepadėjo nei Jėzus, nei Marija.

Vėliau motina buvo nuėjusi prie to medžio, rado jo knygą, numestą, sudraskytą, ir kraujo klanus. Motina taip raudojo, net miškas plyšo...

Mes tada visi laimingai išbėgom, o Leonas Krikščiūnas nebegrįžo.

Leonas, nubėgęs į Krekenavą, pranešė rusams, ir tie mus puolė, bet, matyt, nespėjo pranešti Ramygalos garnizonui, kad tie nespėjo mums pastoti kelio prie pylimo, per kurį prasiveržėm į įgirią.

O mes sukom galvą: kur Leonas? Tie trys Krekenavoj guli ant grindinio, o Leono nėra. Ar jį gyvą paėmė, ar kaip?

Po savaitės apsistojom netoli Ėriškių. Vyrai vakare užėjo pas gyventojus, ir tie juos perspėjo:

—    Vyrai, atsargiai vaikščiokit. Tai vienur, tai kitur matėm pasalaujančius rusus.

O mes iš šunų lojimo supratome, kad jau šitoj apylinkėj neramu: partizanus šunys aplodavo vienaip, o rusus kitaip. Net skrebai kalbėdavo, kad „banditams“ ir šunys padeda.

Grįžę vyrai iš kaimo pasakė, kad Leonas bastosi po apylinkes su kažkokiais dviem, geria, laidokauja ir ieško, kaip su mumis susitikt. Sako, kad vienas iš jų tylįs, nieko nekalbąs. Ką daryti? Mes iš tos stovyklos tuoj pasitraukėm, o ryšininkai mums pranešė, kad tą dieną anie visi trys sėdi Ėriškių gyventojo Albino Pelecko daržinėj. Tada per ryšininką Leono brolis Danielius pasakė:

—    Perspėk Leoną, kad jie iš Pelecko sodybos neišeitų, vakare ateisim jų pasiimt į stovyklą, ir kad jie ten nesiautėtų pas žmones. Gal todėl čia ir rusų visur pilna aplink?

Ryšininkai Leonui pranešė apie susitikimą. Išeiname sutikt Leono: aš, Danielius, Antanas Barkauskas, Rapolas Vaznonis-Džanas su kulkosvaidžiu ir Vincas Makaraus-kas — iš viso penkiese. O būrio vadas Vytenis su keliais vyrais buvo išėjęs ryšio reikalais pas apygardos vadą. Žodžiu, jeigu būtų buvęs būrio vadas, gal viskas būtų kitaip susiklostę.

Mes atėjom į Ėriškius. Jau tamsu. Gatve bėga toks vaikigalis. Danielius jį sustabdo ir klausia:

—    Ar yra Leonas pas Pelecką?

Jis atsakė:

—    Yra.

—    Pasakyk, kad ateitų čia.

Tas vaikas nubėgo ir pasakė. Danielius mums liepė visiems pasitraukt į salį, o pats atsistojo vidury gatvės ir laukia. Rapolas su kulkosvaidžiu paėjo toliau į medžio šešėlį, kad nesimatytų. Mes išsidėstėm netoliese, bet ne gatvėj. Pamatėm — ateina trise. Jau jie čia pat, mes išeinam iš priedangos ir juos apsupam. Kai tik prie jų prisiartinom, staiga vienas iš jų krito į griovį tiesiai vandenin. Danielius klausia, ko jis čia daibar krenta. Leonas atsakė, kad girtas, ir, kreipdamasis į tą griovy, pridūrė:

—    Ei! Ko tu čia griuvinėji? Kelkis!

Leono ir jo bendrų automatai paruošti. Mūsų ginklai — irgi. Vaznonis stovi tolėliau, užpakaly mūsų, su kulkosvaidžiu. Danielius ir sako:

—    Einam dabar į stovyklą.

—    Gerai. Bet mes lietpalčius palikom, reikėtų juos pasiimt iš Peleoko daržinės, — atsakė Leonas.

Danielius atsigręžė į Vincą Makarauską:

—    Vincai, palydėk juos.

Vincas juos nulydi.

Tiesa, kai čia visi susitikom, Danielius ir iš Leono grupės — Tigras (Krivickas) pažino vienas kitą. Tigras partizanavo kažkur apie Spirakius. Jie kartu mokėsi gimnazijoj. Krivickas, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėj, grojo dūdų orkestre.

Kai Vincas Makarauskas nuėjo kartu su Leonu, Krivickas ir ėmė sakyt Danieliui:

—    Zinai, Danieliau, jūsų tas Leonas — svoločius. Jis atėjo nušauti tavęs ir tos mergaitės.

Supratau, kad manęs. Tada Danielius sako:

—    Leonas — mano brolis.

O Krivickas jau ėmė ragint mus:

—    Bėkim, bėkim! Jie daibar šaudys mus.

Danielius manęs klausia:

—    Kur Rapolas?

Jis net pamiršo iš susijaudinimo, kur Rapolas. O paskui sako:

—    Pasakyk Rapolui, kad šautų į Leoną.

Krivickas, Danielius, Brakonierius — visi puolė į paupį. Aš einu prie Rapolo. Dar nepriėjau, bet matau, kad Leonas su savo ruskiu — abu su lietpalčiais — ateina.

Tas rusas, vokiečiam užėjus, buvo atvežtas pas Leono dėdę darbams. (Jų buvo keturi, dabar vienas telikęs — tas, kur su Leonu.) Matau, atbėga Vincas Makarauskas, kuris buvo su Leonu nuėjęs. Jis čiupo mane ir nutempė į paupį, ragindamas:

—    Bėkim, Jagvyga! Jie eidami šnekučiavo tarp savęs, ir aš nugirdau, kaip sakė: „Dabar nušausim Danielių ir Jadvygą“.

Jis mane taip trūktelėjo, kad aš vos ne kūlversčiais nulėkiau paupin.

Leonas su tuo rusu praėjo pro Rapolą, jo nepastebėję, atėjo į vidurį gatvės ir mato: tuščia, nieko nėra. Rapolui aš nebespėjau pasakyti, kad šautų į Leoną. Kai Rapolas pamatė, kad Leonas atėjo su rusu, tai ir jis, už jų nugarų slapstydamasis, taip pat nubėgo į paupį. Pribėgęs klausia mūsų:

—    Kas? Ar rusai?

Aš sakau:

—    Rapolai, reikia šaut į Leoną.

Rapolas dar išlindo į gatvę, žiūri — jų jau nebėra. Jie mat išlėkė iš Ėriškių kaimo ir pradėjo leist raketas, o mes kartu su Krivicku atsidūrėm netoli Panevėžio.

Tada Krivickas ir papasakojo visą istoriją, kaip jis susipažino su Leonu ir kaip susiformavo jų grupė.

Krivickas buvo miške, vėliau legalizavosi, turėjo žmoną, vaiką. Registravimosi metu jį čekistai ir užverbavo. Jis pasakojo, kad enkavedistai labai norėjo sugaut Juozą Šomką-Čerčilį. Buvo pranešta, kada Čerčilis kažkur eis, ir Krivicką pasiuntė jį atpažinti. Jis pamatė, kad ateina Čerčilis, baltinių rankoves atsiraitojęs, o už nugaros gulintys rusai vis klausia, ar tas. Krivickas pasakė, kad ne tas,— taip jis tada išgelbėjo Čerčilį. Jį paėmė į provokatorių grupę ir supažindino su kitais grupės dalyviais.

—    Mane pasikvietė pas save Panevėžio NKVD viršininkas. Aš atėjau pas jį, o kabinete sėdi du vyriokai: Leo-nas Krikščiūnas ir tas rusas. Viršininkas man mostelėjo į Leoną sakydamas:

—    Mes turime žmogų, kuris nušovė vieną savo brolį. Jis sutinka nušaut ir antrą brolį. Žinokit, kad tas žmogus turi kainą, ir, reikalui esant, pridenkit jį savo kūnais.

Krikščiūnas nusikvatojo ir atsistojęs NKVD viršininkui pareiškė:

—    Aš jums atnešiu antro brolio galvą.

Mums davė užduotį — sunaikint Leono brolį Danielių.

Kada atsidūrėm netoli Panevėžio, iškilo klausimas, ką dabar daryt su šituo Krivicku. Ar jį sunaikint, ar paleist? Jeigu jis išdrįso išduoti tą „troiką“, gal dar turi kiek sąžinės. Jis galėjo mus sunaikint, ir šuo nebūtų sulojęs, o vis tiėk pasielgė su mumis garbingai. Krivickas dar pridūrė vieną įdomią detalę:

—    Mes jau visą savaitę vaikščiojom trise. Jeigu miegodavom, visą laiką kuris nors iš jų budėdavo: arba Leonas, arba rusas. Abu kartu nė karto nemiegojo. Jeigu jie būtų miegoję, aš juos būčiau abu nupylęs.

Tai Krivicko žodžiai. Kaip šiandien juos pamenu.

Vyrai tariasi, ką daryt: ar pakišt jį po velėna, ar paleist. Dauguma buvo už tai, kad jį reikia nuginkluot ir paleist. Jeigu taip padarysim, vis vien jam kalėjimas. Sugulėm miegot. Anksti ryte Brakonierius sargyboje stovėjo. Aš pirmoji atsibudau. Matau — Krivickas atskirai miega, ginklus iš jo paėmėm, o Brakonierius pistoletą jam į smilkinį nutaikęs laiko. Aš kaip šokau rėkdama:

—    Antanai! — Ir patraukiau jį už rankos. Nubudo vyrai, aš jiems sakau:

—    Vyrai, žiūrėkit, ką Brakonierius daro.

Vyrai sukilo, nuramino Brakonierių, ir visi sutarė, kad mes jį paleisim. Ir paleidom. Jis nuėjo į Panevėžio saugumą. Jį suėmė, gavo penkiolika metų. Kai aš sėdėjau Taišeto lagery, buvo atvažiavęs kažkoks tardytojas ir manęs klausinėjo apie tą Krivicką. Aš pasakiau, kad tokio nežinau. Vyrai buvo jį sutikę Norilsko lageriuose, bet sakė, kad jis buvo atsiskyręs nuo visų.

Leonas Krivickui ir tam rusui buvo pasakęs: „Jei mes jų nesutiksim, aš žinau, kur stovyklos. Naktį nueisim, iš-šaudysiim visus, laikrodžius ir batus pasiimsim, o lavonus atiduosim Ramygalos garnizonui“.

Po to įvykio mūsų krašte prasidėjo išdavystės ir miškų valymai.

Kai grįžau iš lagerio, mane buvo pasikvietę į saugumą ir klausinėjo apie vieną moterį. Leono buvo pasakyta, kad aš pas tuos žmones buvau atėjusi ginkluota, bet aš išsigyniau, kad tokios moters visai nepažįstu. Tai buvo viena iš tų Kučaičių, pas kurias mes paguldėm iš ligoninės pagrobtą Vėjavaikį. Ir iš tos šeimos Leonas Krikščiūnas į kalėjimą pasodino keturis: tėvuką, kurio čeverykas sušaudžiau, sūnų ir dukras Savutę ir Julę Petrauskienę.

Leonas pradėjo išdavinėt mūsų ryšininkus, rėmėjus, visus, pas ką tik mes buvom užėję, su kuo tik buvom susitikę. Vėjavaikio motiną Smilgienę pasodino, visas tris Markevičiūtės, — tos partorgės Verkos seseris. Tiesa, jos iš savo sesers buvo pavogusios automatą ir atidavusios partizanams. Kada jas areštavo, ir išaiškėjo ta automato vagystė.

Vėliau toji Vėrka dirbo Barklainių kolūkio pirmininke, žmonės ja nesiskundė. Mėgdavo išgert. Per vieną išgėrimą vienas toks narsuolis Vėrkai tiesiai į akis pasakė, kad ateis amerikonai ir ją sušaudys. Parėjęs papasakojo žmonai, kad Markevičiūtę pagąsdino. O žmona jam ir sako:

—    Kaip tu galėjai taip sakyt? Dar gali tave pasodint. Eik ir atsiprašyk!

Tas kitą dieną atėjo pas ją, nusiėmė kepurę, žemai nusilenkė ir ėmė aitsiprašinėt:

—    Ponia, dovanok! Aš buvau girtas...

Ėmė ranką bučiuot, o ji kaip niekur nieko:

—    Gerai, gerai, gerai... Eik sau, eik, eik. Girtas, kvailas prišnekėjai...

Žmonių ji neįdavinėjo, visi ją gyrė.

Po tos Leono išdavystės jis jau atvirai lakstydavo su skrebais, darydavo kratas, kol sudorojo visą apylinkę.

1948 m. kartą mes apsistojom Liubartuose pas Motieką. Žmonės neturtingi, žemės nedaug, bet pas tokius mažiau kratydavo ir mažiau būdavo girtavimų. Turėjom šiene išsikasę urvą, o iš jo pro lentų plyšius viskas lauke matyt. Mes buvom gryčioj, atbėgo kažkas ir pranešė, kad Liubartuose pas ūkininką yra skrebų, o su jais — ir Leonas. Čia buvom: aš, Danielius Krikščiūnas ir Zigmas Masiliūnas su kulkosvaidžiu. Mudu su Danielium įlindom į tą urvą, o Zigmas nespėjo įlįst. Užšoko ant prėslo ir pasislėpė.

Žiūrim pro plyšį: eina pro šalį su šunim keli rusai, skrebai ir Leonas Krikščiūnas. Brolis čia pat už lentų tupi ir mato savo brolį, apsuptą niekšų... Ar jūs galite įsivaizduot, koks tai jausmas?.. Tylim ir laukiam, kas čia bus. O Motiekaitė buvo smagi mergina. Kad atitrauktų rusų ir skrebų dėmesį nuo tos daržinės, ji ima išdarinėt visokius šposus, juokina juos, vaiposi, o paėję toliau rusai jau tariasi daryt kratą.

Supratome — jeigu krata, tai aišku, kad atras. Ką dabar daryti? Danielius sako:

—    Einam, prisidengdami trobomis.

O čia pat plentas ir mano tėviškė. Mes pasakom Zigmui, kad reikia iš čia kaip nors trauktis. Eiti trims — per didelis būrys. Mudu su Danielium išlindom iš to urvo, automatus po švarkais pasikišom, nusiėmėm perpetines. Aš baisiausiai apsikrovusi: planšetė, pistoletas, automatas. Skubiais žingsniais einam plento Ramygala—Panevėžys link, Užkalnių link, ten krūmai, o čia gyventojai ir plikas laukas. Paėjom kokį šimtą metrų, girdim — švilpia. Danielius sako:

—    Tik neatsigręžk!

Nuėjom iki pat plento, jį perėjom, tada jau pasileidom tekinom, nes niekas mūsų nebematė.

O Zigmas Masiliūnas išėjo po mūsų. Jis stebėjo, kada dingsim iš akių, tada pasuko link plento, paskui tiesiai. Jo irgi nepamatė.

Bet kratos rusai nedarė. Kitą dieną Masiliūno brolis Mamertas nuvažiavo, paėmė kulkosvaidį nuo šieno ir atvežė į stovyklą.

Po tų visų Leono išdavysčių man vyrai padarė dokumentus Danutės Adomaitytės pavarde, ir aš kuriam laikui išvykau į Vilnių. Brolis Mečislovas, tada dirbęs matininku Vilniaus krašte apie Riešę, nuvežė mane pas vieną eigulį — Martyną Cereškevičių. Jis buvo žemaitis, nevedęs, mėgo išgert. Gyveno su netekėjusia seserimi.

Iš girininkijos atvažiuodavo miškų žvalgas Juškevičius. Man atrodo, jis buvo užverbuotas. Vieną kartą Juškevičius ir sako:

—    Aš čia slapstausi girininkijoj. Reikėtų mums pasidaryt slėptuvę.

Apylinkės labai kalvotos, kalneliai apaugę pušynais, netoli teka Neris. Aš net nustebau, kai jis pasiūlė man kastis bunkerį. Sakau jam:

—    Jei tau reikia, tai tu ir kaskis. Aš atvažiavau pas gimines: dėdę ir tetą.

Jis šyptelėjo, pasižiūrėjęs į mane. Pasišnekėjau su šeimininkais, jiems pasakiau, kad žvalgas Juškevičius man siūlė kast bunkerį, kad tai kažkas įtartina. Čereškevičius visiems sakydavo, kad aš — jo sesers duktė. Apie mėnesį prabuvau pas tą Cereškevičių.

Nuo tos vietos, kur gyvenau eiguvoj pas Čereškevičių, iki girininkijos buvo apie 20 kilometrų. Kartą dviračiu nuvažiuoju į girininkiją ir pasakau girininkui Černeckiui apie Juškevičiaus pasiūlymą. Černeckis man ir sako:

—    Žinai, kad tas Juškevičius labai neaiškus tipas, tu saugokis.

Tada grįžau pas šeimininkus ir pasakiau, kad nešu muilą iš čia. Ir iškeliavau.

Po kelių dienų atvažiavo rusai, apsupo tą sodybą, šeimininką statė prie sienos ir reikalavo pasakyt, kad pas jį gyveno Žardinskaitė. O mano brolis Mečislovas atvažiuodavo pas tą girininką, kuris jam viską ir papasakojo: kaip Čereškevičių į saugumą kvietėsi, mušė ir vertė pasakyt, kas pas jį gyveno. Čereškevičius vis tiek manęs neišdavė.

Vilniuje kelias dienas pagyvenusi pas drauges, vėl grįžau atgal pas partizanus.

Per tokį Vasiliauską-Pinokį iš Kaliamiesčio kaimo (netoli Pagirių link Vadoklių) Vytenis man parūpino pasą. Vasiliauskas pas apygardos vadą Vaitelį padirbinėdavo dokumentus. Jis priklijavo ir mano nuotrauką ir antspaudą uždėjo ant jos.

Lukiškių kalėjime gretimoj kameroj sėdėjęs Vasiliauskas per sieną pranešė, kad prisipažino padaręs man dokumentus. Kita vertus, apylinkėje žmonės taip pat pastebėjo, kad vyrai jau vaikščioja vieni, manęs nebėr. Su dokumentais pas Vasiliauską mane lydėjo Drąsutis-Vytenis. Jis palydėjo mane iki Stankevičiūtės-Trakėnkos už Ančiškių. Ten atvažiavo Birutė Vėžikauskaitė. Mudvi su Birute ir nuėjom pas Vasiliauską, kuris gyveno šalia mano dėdės,— ten buvo mano mamos tėviškė.

O  Vladas Drąsutis, grįždamas atgal, užlipo ant pasalos ir žuvo.

Į    būrį grįžau 1948-ųjų rudenį. Vytenis buvo žuvęs, būriui vadovavo Bronius Juospaitis-Direktorius. Per tą laiką, iki aš grįžau, įvyko dar vienas toks atsitikimas, kada nušovė Rapolą Vaznonį.

Tai buvo 1950-aisiais. Aš, Juospaitis ir dar vienas partizanas sėdėjom bunkery, šiene, Žudžių kaime pas ryšininkę Balčiūnaitę-Radastą. Rapolas Vaznonis ir Danielius Krikščiūnas buvo apsistoję Rimaisų kaimo krūmuose, netoli Želnių sodybos. Pasakė tų namų šeimininkui, kur jie apsistoję, ir paprašė, kad atneštų valgyt.

Ryte Želnio Antanukas neša jiems valgyt į kibirą susidėjęs ir pamatė, kad tiesiai į jį ateina skrebai. Metė kibirą, pasileido bėgti. Skrebai atidengė ugnį ir jį nušovė.

Kai prasidėjo šaudymas, tie trys partizanai pamanė, kad jau jų stovyklą atrado. Irgi pasileido bėgti. Vienas patraukė gilyn į mišką, o Rapolas Vaznonis ir Danielius Krikščiūnas metėsi plento link, į Žudžių kaimą, į tą pusę, kur buvo mūsų bunkeris. Jie traukėsi su perbėgimais, vienas kitą dengdami. Danielius pasakojo:

— Kai bėgau pro Rapolą, jis gulėjo, maniau, kad šaudo. Priklaupiau, dar paklausiau, gal tave sužeidė, bet žiūriu — Rapolas jau negyvas.

Danieliui peršovė koją. Jis atbėgo į tą kiemą, kur mes buvom bunkeryje, paklausė šeimininko, ar esame ir ką jam daryt. Juospaitis suriko iš bunkerio:

— Duok jam arklį, tegul joja tolyn.

Šeimininkas išvedė arklį, bet Danielius, lipdamas ant arklio, nukrito. Šeimininkas Poviliukas jį užsodino, ir jis nušuoliavo. O iš paskos jį vijosi rusų garnizonas ir skrebai. (Žudžių kaimai stovi 90° kampu. Mes I-uose Žudžiuose bunkery.) Rusai įsiveržia į kaimą ir sutinka Alfunią Kuncytę. Klausia, kur banditas nubėgo. Ji pažino Danielių ir parodė rusam visai į priešingą pusę, Ramygalos link. Tai tie visi ir numovė tenai. O Danielius nubėgo į mišką prie Raguvos, ten pabuvo apie savaitę, apsigydė koją ir grįžo pas mus.

Rapolo Vaznonio ir to Antanėlio Želniuko lavonus sumetė į šulinį Ramygaloj. Žmonės, sužinoję, kur jie sumesti, iš to šulinio ištraukė ir palaidojo kapinėse. Ten tada dalyvavo ir mūsų vadas Bronius Juospaitis-Direktorius.

Želnio, kuris žuvo nešdamas valgyti partizanams, namuose įvyko dar viena tragedija.

Pas jį ilsintis Medžiotojui — Vytenio broliui, užėjo rusai su skrebais ir ėmė daryt kratą. Čia turbūt toks jau buvo atsitiktinumas. Visur iškratė, nieko nerado, o prieš tai Antanas užlipo ant aukšto ir atsigulė už dūmtraukio. Vienas rusas palipo kopėčiom, apsidairė ir vėl nulipo. Jis, matyt, pastebėjo Antano batus, kai tasai gulėjo už dūmtraukio. Po to vėl grįžo atgal ir vėl lipo ant aukšto. O Medžiotojas tuo metu nulipo nuo aukšto ir priesienyje palindo po kubilu. Rusai, užlipę ant aukšto, vėl pradėjo kratyti, bet nieko nerado. Išeidamas vienas pakėlė tą kubilą. Kai tik pakėlė, Medžiotojas iš pistoleto taip ir trenkė tam rusui, jį peršovė, o Medžiotoją kiti rusai iš automatų vietoj sušaudė.

Tada areštavo Želnytę, teisė. Atsėdėjusi dešimt metų, ji grįžo ir nusiskandino šuliny savo namuose. Matyt, protas pasimaišė.

Paskutiniu metu mes jau nebetikėjom amerikonų išvadavimu, bet žmones ramindavom, kad greit bus karas, Lietuva vėl bus laisva ir t.t. Žmonės tada labai mumis tikėjo, mes buvom jų paskutinė viltis.

Apie kokį nors registravimąsi būryje nebuvo net kalbos, mes jau buvom pasiryžę žūti. Baisiausia, kad tik gyvo nepaimtų. Visi partizanai to labai bijojo.

Būdavo labai skaudu, kai po naktinės išeigos arba iš kautynių kas nors negrįždavo į būrį. Ryte atsikėlę sukur-davom laužą. Tylėdami, susimąstę žvelgdavom į tą liepsną ir galvodavom: kieno dabar eilė?

Mums, merginoms, tarp vyrų kartais būdavo ne per daug malonu, ypač kai reikdavo tvarkytis tualetą, bet mes rasdavom išeitį. Vyrai mus visą laiką gedbė, nėra net menkiausiai nuskriaudę arba kaip nors pasityčioję iš mūsų, pasijuokę. Visada stengdavosi mums patarnaut, išeigose arba keliantis į kitą stovyklą panėšėt ginklą.

Po visų tų nelaimių, po rusų siautėjimų apie 1950-uosius apylinkėse jau lyg ir ramiau pasidarė. O šiaip paskutiniu metu jau labai sunku buvo rast pas žmones prieglobstį, ypač žiemą. Žmonės ėmė bijot, baisūs buvo tie areštai, vežimai, trėmimai. Be to, ir daržinės ištuštėjo, žmones pradėjo varyt į kolchozus, javus kraudavo bendrose daržinėse. Mes irgi nebenorėjom žmonių nervint, buvom patys įbauginti, įsitempę. Todėl 1951 metų žiemą ryžomės praleist miške netoli Panevėžio, Upytės pušyne. Ten mes įsirengėme bunkerį: visas žemėj, o stogas viršuje. Buvo pamūryta plyta maistui išsivirt, dveji gultai. Ant vienų gulėdavo vyrai, o ant antrų mudvi su Maryte Starolyte. Marytė į mūsų būrį atėjo su broliu. Mudviem abiem smagiau buvo — todėl, kad jau dviese. Abi virdavom valgyti, adydavom drabužius, slaugydavom sergančius.

1951 m. kovo mėnesį dar buvo gili žiema. Per visą žiemą iki kovo mėnesio palyginti buvo labai ramu, jokių siautimų, provokacijų. Vyrai nemažą veršį parsivežė. Mūsų ryšininkas Urbonavičius, gyvenąs šalia pušyno, žinojo, kur mūsų stovykla, pas jį ir į pirtį nueidavom, baltinius išsiskalbdavom.

Einant į stovyklą, buvo tokia linija. Iki jos mus atveža, paskui linija pėda į pėdą einam iki stovyklos, priešpaskutinis tempia šaką, kad pėdas užlygintų, o paskutinis eina su krepšiu ir purto ant tų pėdų sniegą. Praeiname pulkas, o pėdų — nė žymės.

Kartą stovėję sargyboje vyrai pamatė, kad kažkas šmėkštelėjo netoli stovyklos už medžių. Iš karto buvo duotas pavojaus signalas. Mūsų tuo metu iš viso buvo septyniolika. Svečiavosi dar Paukštelio būrys. Mes manėm, kad rusai. Išbėgom iš bunkerio, sugulėm, bet žiūrim, kad tai civiliai medžiotojai. Vyrai atsivarė juos į bunkerį, apklausinėjo, kas jie tokie ir iš kur. Vadas Naujamiesčio link pasiuntė du partizanus pasiteirauti, kas per žmonės šitie medžiotojai. Sugrįžo Stasys Giedraitis ir pasakė, kad žmonės neblogi. Vyrai dar juos taip smarkiai nugirdė, kad jie keturpėsti išėjo.

Aplankyti nepažįstamų, vis dėlto jautėmės nesaugiai. O ką žinai, ar jie nepraneš rusams, nors ir prisiekė tylėsią.

Apsistojom Dukinės kaime tarp krūmų pas Marytę ir Katrytę Stankevičiūtės. Paukštelis ir sako:

— Žinot ką? Važiuojam į mūsų kraštą, į Krekenavą. Kol kas ten ramu, pabūsim pas žmones.

Kovo 13-ąją dvejom rogėm išvažiavom į Krekenavos pusę. Pakeliui užsukom pas Juozapavičių (6 km nuo Krekenavos). Paukštelis užtikrino, kad tai patikimi žmonės, ir mes pas tą „patikimą“ Juozapavičių apsistojom. (Jo tėvo brolis buvo karininkas Antanas Juozapavičius, žuvęs ant Alytaus tilto 1918 m.) Mėnesiena, šviesu, nors knygą skaityk, aplink ramu, net šunys neloja. Arklius pastatėm daržinėj.

Kadangi atvažiavom naktį, šeimininkai atsikėlė, Juozapavičienė paruošė valgyt, pasikalbėjom ir atsigulėm. Jų sūnus buvo su nesveika ranka, buvo ir duktė. Ryte šeimininkas išsiruošė kažkur važiuot, — aš tik girdėjau, kaip Bronius Juospaitis prašė parvežt rūkalų vyrams, o mums su Maryte saldainių. Šeimininkas išvažiavo apie 9 valandą.

Danielius Krikščiūnas stovėjo sargyboj. Jis įeina ir sako:

—    Vyrai! Rusai supa!

Šeimininkas dar nebuvo grįžęs. Jis išvažiavo vienu mūsų arkliu, o kitas stovėjo pakinkytas daržinėj. Visi puolėm prie ginklų. Pasižiūrėjom pro langę: tik prigulę, prigulę, net juoda. Supratom, kad išdavystė. Ką dabar daryt? Ar troboje laikytis? Ar veržtis pro duris? Jokios komandos. Kaip kas norit, taip ir darykit. Kilo sąmyšis, vadai sutriko: ir Paukštelis, ir Juospaitis nedavė jokios komandos. Ar veržtis, ar čia laikytis, ar lauke kaip nors išsidėstyt, kadangi gyvenamas namas, daržinė, tvartas ir klojimas sustatyti keturkampiu. Kad nors būtų pasakę, ką daryt, kur gult, kaip gintis. Kai iššokau į lauką, netoli gryčios durų gulėjo Brakonierius, Jonelis ir Viktoras Mažeika iš kulkosvaidžio šaudė. Kiek pašaudęs Jonelis (Jonas Masio-kas) sukniubo ant kulkosvaidžio.    .

Aš, išbėgusi iš gryčios, kritau ant žemės, o gryčioj liko Marytė ir Danielius Krikščiūnas.

Marytė pasakojo:

—    Kada pradėjo šaudyt į tuos, kurie laukan išbėgę, Danielius per langą paleido kelias serijas iš automato. Tai kai pradėjo duot į namą — sienos eina skiedrom.

Aš gulėjau prie trobos galo ir pamačiau, kaip pirma Marytė išvirto per langą, o iš paskos — Danielius. Marytė sakė, kad viduje tiesiog nebeįmanoma buvo būt, kulkos sienas ardė.

Pamačiau, kaip Bronius Juospaitis eidamas krito. Aš prišliaužiau prie jo ir klausiu:

—    Broniau, tave sužeidė? Perrišt?

Jis sako:

—    Nereikia.

Atsigręžusi pamačiau, kaip Danieliui iš rankos tiesiog fontanu trykšta, muša kraujas. Matyt, jam arteriją nukirto ir rankos kaulą. Aš dar bandžiau dėt tvarstį, bet jis nutraukė sakydamas:

—    Man jau nebereikia.

Paskiau žiūriu, Paukštelis pusiau klūpom kažką daro, tikriausiai automato „ragą“ keitė. Matau, visas krauju apsipylęs. Sakau:

—    Paukšteli, gal perrišt tave?

Jis atsakė:

—    Nereikia.

Parkrito kniūbsčias ir ėmė šaudyt.

Kai prasidėjo šaudymas, mačiau, kaip pirmiausia pakilo Marytės brolis Aras (Starolis) ir Klajūnas. Jie nubėgo ir paliko mus. Jiems iš paskos bėgo šeimininkų dukra su prijuoste. Po kiek laiko pasikėlė Zolomskis-Lūšys, jis taip pat išbėgo, o mes dar čia tam katile tebesimųrkdėm.

Šaudymo metu Marytė netoliese, priekyje manęs, gulėjo, ir aš pamačiau, kaip vienu tarpu ji sudrebėjo. Žiūriu, tiesiog per kelnes jai prasivėrė didžiulė žaizda. Supratau, kad rusai šaudo laibai žemai. Klausiu Marytės:

—    Ką daryt?

Ji sako:

—    Nieko.

Galvos jau nebuvo galima pakelt, kulkomis lyte lijo. Kiek aprimus šaudymui, Stasiukas Giedraitis (be slapyvardžio) man sako:

—    Bėkiml Mus čia visus iššaudys. Bėkim už daržinės, ten nešaudo, traukimės į tą pusę.

Mudu su Stasiuku ėmėm šliaužt prie tos daržinės. Prišliaužėm prie kampo, o jis mane ranka pastūmė atgal sakydamas:

—    Tu nelįsk! Aš pažiūrėsiu, ar ten nėra rusų.

Jis maždaug iki pusės išlindo, tik „Oi!“ — ir viskas. Net šūvio nesigirdėjo. Matyt, kulka tiesiai į galvą pataikė. Aš tada pasidaviau atgal. Dar bandžiau atsišaudyt, bet automatas užspringo. Tada iš pistoleto šaudžiau į rusus. Viktoras sako:

—    Jadvyga, nešaudyk! Taupyk šovinius!

Aš vėl pistoletą įsidėjau į kabūrą.

Dar viena bėda atsitiko. Matyt, kai šliaužiojau po kiemą, iškrito atsarginė Valterio apkaba.

Kada nušovė Stasiuką Giedraitį, likom: Marytė Starolytė, aš, Viktoras Mažeika ir Zalaguba-Faiforas. Mes visi keturi pakilom bėgti — maždaug į tą pusę, kur nubėgo Marytės brolis. Laukas plynas, jokio medelio, sniego iki

kirkšnių. Viktoras paėmė nešt Marytės automatą, nes ji buvo sužeista — išplėštas sėdynės raumuo. Bėgant dar Marytei peršovė ranką. Kulkos tik vaksi į sniegą, o šūvių negirdėt.

Kiek pabėgęs Viktoras sako:

—    Aš mesiu tavo mašinką, arba pasiimk!

Faiforas su Viktoru bėgo ir nubėgo į priekį, o mudvi su Maryte vos vos judam. Aš dar Marytę palikau, bėgam paskui vyrus, bet jėgos visai išseko, tik girdžiu užpakalyje:

—    Stoi! bliadj! Stoi, bliadj!

Kas dabar daryt? Jaučiu, rusai visai netoli. Išsitraukiau pistoletą, žiūriu — tuščia rankena, apkabos nėra. Padariau didelę klaidą. Man reikėjo automatą pakelt, ir būtų jie į mane suvarę seriją. Jaučiu, kad jau visai mina ant kulnų: kaip davė iš užpakalio buože nugaron, aš ir nukritau. Nukritusią dar paspyrė koja, pakėlė už kailinių ir sako:

—    Eik, bliadj, perrišk, guli viena kaip tu!

Laikydami už kailinių, jie veda mane. Žiūriu, guli Marytė balta, balta kaip popierius, jokių gyvybės ženklų. Aš atsiklaupiau prie jos galvos ir sakau:

—    Ji jau nebegyva.

Marytė pramerkė akis ir per kaktą, žiūrėdama į mane, sako:

—    Kodėl tu sakai, kad aš nebegyva?

Tada griebiau ją perrišinėt. Perrišau ranką, nurengiau švarkelį, žiūriu, pro kur išėjo kulka. Nugaroj nieko nematyt, pasirodo, kulka įstrigo krūtyje.

Paskui rusai mane nusivarė prie kažkokių kapelių. Pribėgo prie manęs Tichomirovas — tada jis dirbo Krekenavoj kažkokiu garnizono viršininkėliu — ir sako:

—    Labas, Jadvyga! Seniai aš tavęs ieškojau.

Nusivarė prie kelio, pasodino į sunkvežimio kabiną.

Sunkvežimį vairavo pats Tichomirovas. Toj pačioj mašinoj vežėsi visus nušautus devynis vyrus.

Krekenavoj mane nuvedė į kažkokio namo antrą aukštą ir pasodino. Pastatė vieną kareivį sargyboje. Kareivis snūduriuoja, o aš sėdėdama galvoju, ką daryt. Kareivis sako:

—    Eik, pažiūrėk pro langą!

Aš pasižiūrėjau pro langą — lavonai mašinoj sumesti, visi kruvini. Kareiviui snūduriuojant, man buvo kilusi mintis griebt iš jo automatą ir pasidaryt sau galą. Bet jeigu aš jo neištrauksiu?

Po kurio laiko tas pats Tichomirovas vėl įsodino mane į mašinos kabiną ir atvežė į Ramygalą. Ramygaloj suguldė trylika lavonų ant grindinio, mane nuvedė jų atpažinti. Žiūriu, kad du broliai iš Paukštelio būrio čia atvežti ir Klajūnas. Aš atpažinau visus. Skrebai vis rodė į Joną Masioką-Jonelį ir klausinėjo:

—    Ar čia Juospaitis?

Aš nežinojau, kad Juospaitis enkavedistams prisistatė Masioko vardu. Tai enkavedistams sakau:

—    Čia Masiokas.

Kai lavonai buvo atpažinti, Tichomirovas ėmė lakstyt per juos ir šokinėt. Sujudinti lavonai pradėjo kriokti. Tiesiog siaubas ėmė, žiūrint į tokį vaizdą. Vyrai visi basi, išdarkyti.

Ramygaloj mane išlaikė visą parą, mušt nemušė. Tardė Varnas, bet labai ramiai, surašė protokolą. Paskui tas pats Tichomirovas išvežė mane į Šiaulių saugumą, kur apie metus tardė Ščiukinas. Tai buvo labai žiaurus tardytojas, tiesiog nežmoniškai žiaurus.

Atvežę į Šiaulių saugumą, įgrūdo į tokį kambarį. Staiga prie manęs prieina uniformuota rusė, nešina didžiuliu peiliu. Maniau — dabar pradės ji su tuo peiliu badyt. Liepė nusirengt kailinius, išpjaustė sagas, užtrauktukus iš treningo, ištraukė gumas. Drabužiai jau nebesilaikė ant kūno. Nuvedė į karštą kamerą-karcerį, 2 metrų ilgio ir apie 70 cm pločio. Jokio langelio, durys tik truputį pakeltos, viena siena karšta karšta, o iš miško atvežtą žmogų, ir dar žiemą, įkišo į tokį šutintuvą. Galite įsivaizduot, koks malonumas. Šitam karcery išlaikė septynias paras.

Septintą parą atsidarė durys, matau — atėjo visa svita su prokuroru. Tas prokuroras, žinoma, rusiškai paklausė savo „angelų“:

—    Ar seniai ji čionai?

Vienas iš jų atsakė, kad jau septinta para. Po to viešpaties prokuroro apsilankymo mane išvedė į „normalią“ kamerą.

Taip ir prasidėjo. Iš ryto veda tardyt ir tardo visą dieną. Kartais pietų parveda, kartais neparveda. Pasodina ant prikaltos prie grindų kėdės, rankos ant kelių. Na ir prasideda! Ščiukinas klausia, o aš privalau atsakinėt. Jei tik neatsakinėju, pribėgęs patraukia už plaukų ir duoda galvą į sieną arba viena ranka laiko už plaukų prilenkęs galvą, kita krumpliais į sprandą kala. Nuo tų mušimų apkurtau viena ausim. Kai tik po tardymo parvelka mane į kamerą, viena kalinė sako:

—    Žiūrėk, tau iš ausies kraujas bėga.

Kurgi aš žiūrėsiu, jeigu ta ausim nieko nebegirdžiu. Ne vienas Ščiukinas mane daužė. Ateidavo ir kiti jo bičiuliai „pakasyt“ savo kumščių į mano galvą.

Ko nepamiršiu, tai saugumo ministro pavaduotojo generolo Martavičiaus kankinimų. Atsivedė jie mane pas save į viršininko kabinetą su Janulaičiu (rodos, tokia pavardė). Kabinetas didžiulis, generolas Martavičius, kaip povas pasipūtęs, antpečiuotas, guzikuotas, sėdi už plataus galingo stalo. Pirmiausia paklausė:

—    Kur kiti banditai?

Aš pasakiau, kad nežinau. Tada jis ir šoko ant manęs, baubdamas kaip jautis.

—    Kaip tu nežinai?! Kaip tu nežinai?!

Janulaitis iš po stalo išsitraukė baltą, nulupta žieve žilvitinę lazdą, liepė gult ant kėdžių, Janulaitis atsisėdo ant galvos, o generolas pasiėmė į rankas tą lazdą ir ėmė vanot. Dar šiandien matau generolo Martavičiaus akis, krauju pasruvusias, žandus perkreiptus...

Kada išvežė į Vilnių, ten jau visai kas kita. Tardė pulkininkas Dorochovas. Jis tardė ir Bronių Juospaitį. Man patiko, kad jis nesikeikdavo, tik vieną kartą tepasalkė: „Chuje-matj“. Dorochovas daugiau mėgo filosofuot. Visą laiką jis man įrodinėjo, kad ta mūsų kova buvusi beprasmė ir nereikalinga.

Vieną naktį, o tai jau buvo po bylos sudarymo, — mane iškviečia pas tardytoją. Aš klausiu Dorochovo:

—    Vėl tardysit?

Jis sako:

—    Ne! Einam pas generolą Jodovą.

Nuveda mane pas tą Jodovą. Už didžiulio plataus stalo sėdi toks kaip Pinokis, nedidelis, su akiniais. Stalo gale — sekretorė, supratau, kad žydė. O kilimai! Kėdės! Šviestuvai! Baisi prabanga.

Jodovas pradėjo manęs klausinėt rusiškai, o ta žydė vertė. Iš Jodovo kalbos supratau, kad jo tikslas buvo mane užveribuot į provokatorių grupę, kurioj darbavosi paimti gyvi ir užverbuoti partizanai.

Man jau buvo pasakoję apie tokios grupės veiklą. Pavyzdžiui, veža suimtą partizaną ir kur nors miške neva partizanai, o iš tikrųjų tie provokatoriai užpuola ir „išvaduoja“ suimtąjį. Išvadavę ima klausinėt ir prašo įrodyt, kas tu esi: pasakyk, kur tavo būrys, kas tavo ryšininkai, mes nueisime patikrint, gal tu tik apsimetėlis. Žinoma, kai ką į tas pinkles ir įviliodavo. Žmogus imdavo ir išklodavo visą teisybę.

Jodovas man pažadėjo už tą paslaugą dovanot gyvybę, kitu atveju mane vis vien sušaudysią. Aš griežtai atsisakiau jo „paslaugų“, ir tuo mūsų pokalbis baigėsi. Tik vesdamas atgal į kamerą, Dorochovas nusistebėjo, kodėl aš nesutikau su generolo Jodovo pasiūlymu, būčiau daug išlošusi.

Turiu pasakyt, kad į kamerą, kurioj sėdėjau, buvo įmesta provokatorė. Tardymo metu man pažadėjo pasimatymą su seserim Janina Pocevičiene. Aš parašiau raštelį ir įsiuvau į kelnių juosmenį. O kameros mergaitės man buvo davusios sijoną. Kelnes aš sugalvojau perduot seseriai ir pasakyt, kad, išardžiusi jas, pasisiūtų sijoną, bet kai mus varė iš kameros į etapą, prižiūrėtoja praardė juosmenį ir rado tą laiškelį.

Versta iš rusų k.

Visiškai slaptai

Valstybės saugumo ministro
pavaduotojui generolui majorui 
drg. KAPRALOVUI 
Vilniaus m.

SPEC. PRANEŠIMAS

Apie agentūrinių-operatyvinių priemonių vykdymą
sekant DRĄSUČIO partizanų būrį, veikiantį 
Ramygalos ir Krekenavos valsčių teritorijose

1.    DRĄSUČIO būrį seka mūsų vidinis agentas „CIBULSKIS“, su kuriuo jau keturi mėnesiai nebeturime ryšio, todėl pagal liepos mėn. planą numatyta per agentą-ryšininką „SAVICKĄ“ atnaujinti ryšį su agentu „C“ ir pareikalauti iš pastarojo suaktyvinti veiklą, kad š. m. liepos mėn. būtų galima būrį užvesti ant kariuomenės pasalos.

Realizuodamas mūsų planą agentas „SAVICKAS“ bandė surasti ryšį su agentu „C“, vienok to padaryti jam nepasisekė.

Iš kitos pusės, ir pats agentas „C“ bandė susisiekti su „SAVICKU“. Remiantis pastarojo pranešimu, nustatyta, kad jo sesers namus 1948 m. liepos 17 d. aplankė būrio vadas DRĄSUTIS ir mūsų agentas „C“.

Agentas „C“ per „SAVICKO“ seserį bandė organizuotis su juo pasimatymą, bet kadangi „SAVICKO“ namuose nebuvo, pasimatymas neįvyko.

Taigi agentas „C“ ieško būdų atnaujinti ryšius su juo.

Kada bus užmegztas ryšys su agentu „C“, iš jo bus pareikalauta suaktyvinti darbą ir kuo skubiau partizanų būrį užvesti ant kariuomenės pasalos.

2.    Liepos mėn. priemonių plane numatyta nustatyti tapatybę aktyvaus DRĄSUČIO būrio ryšininko, vardu JONAS, per kurį būrio vadas DRĄSUTIS palaiko ryšį su „VYČIO“ apygarda, o vėliau nukreipti į jį ministerijos oper. grupę. Pagal minėtą planą nustatyta, kad tai Ramygalos valsčiaus gyventojas GARUCKAS JONAS, kurį Ramygalos MGB sk. viršininkas ne sykį (4 kartus) per apylinkę kvietė į MGB skyrių, kur buvo apklaustas apie asmenis, pabėgusius nuo trėmimo.

Kad būtų vykdoma tolimesnė kombinacija ryškinant partizanų būrio ryšininką GARUCKĄ JONĄ, pateikėme ministrui tvirtinti planą dėl spec. grupės nukreipimo į pastarojo namus. Kadangi spec. grupė į Panevėžio MGB sk. iki šio laiko nebuvo atsiųsta, todėl nurodytos plane priemonės neįvykdytos.

3.    Kad DRĄSUČIO būrys greičiau būtų likviduotas, š. m. liepos mėn. jo sekti buvo pasiųstas agentas „POLIVARKAS“, kurio pranešimu remiantis š. m. liepos mėn. buvo nušauti keturi partizanai iš „RUPŪŽĖNO“ būrio likučių.

Agentas „POLIVARKAS“ turėjo susitikti su DRĄSUCIO būrio partizanais ir pasiūlyti jiems ryšininko-žvalgybininko paslaugas.

Sėkmingai šią priemonę atlikus, sujungti jį su vidiniu agentu „CIBULSKIU“.

Agentas „POLIVARKAS“ liepos mėnesį susisiekė su kai kuriais partizanų rėmėjais ir ryšininkais, nors su pačiais partizanais jam susitikti nepavyko.

„POLIVARKAS“ toliau seka „RUPŪZENO“ būrį. Šiuo metu jis dar nenustatė „RUPUŽĖNO“ 7 partizanų slapstymosi vietos kurioj nors vienoj sodyboj Ramygalos valsčiuje. Jų likvidavimo operacija bus įvykdyta 1948 m. rugpjūčio mėnesio pirmosiomis dienomis.

Rugpjūčio mėn. būtinai užmegzti ryšį su vidiniu agentu „CIBULSKIO“ ir įvykdyti agentūrinę operatyvinę kombinaciją, norint išaiškinti aktyvų DRĄSUCIO būrio ryšininką GARUCKĄ JONĄ, todėl prašyti MGB 2-ą valdybą, kad į Panevėžio MGB skyrių ji atsiųstų spec. grupę.

Panevėžio MGB sk. viršininkas
papulkininkis /ČACHAVA/


Versta iš rusų k.        Visiškai slaptai

Valstybės saugumo ministrui
generolui-majorui 
drg. JEFIMOVUI

SPEC. PRANEŠIMAS

1948 m. rugpjūčio mėn. 27 d. spec. pranešimu Nr. 5538 mes pranešėme, kad vidinis agentas „CIBULSKIS“ suporuotas su agentu „PONAS“, ir š. m. rugpjūčio 25 d. naktį jie pasiųsti į DRĄSUCIO būrio veikimo zoną kaip agentai smogikai (bojeviki) su užduotimi — esant palankioms aplinkybėms, susitikimo metu likviduoti partizanus.

Rugpjūčio 28-osios naktį agentai smogikai buvo Ėriškių kaime ir susitiko su keturiais partizanais iš DRĄSUCIO būrio.

Agentas „PONAS“, pasirodžius partizanams, nieko nesakęs agentui „CIBULSKIUI“, nuo jo atsiskyrė, dėl nežinomų priežasčių prisijungė prie partizanų ir pasislėpė su jais krūmuose.

Agentas „CIBULSKIS“, nesuprasdamas agento „PONO“ elgesio ir įtardamas jį išdavyste, pasitraukė nuo partizanų ir grįžo į Ramygalos MGB skyrių.    

PPo dienos agentas „PONAS“ taip pat grįžo ir papasakojo, kad buvęs paimtas partizanų ir nuginkluotas. Partizanai jį visą parą tardę, naudodami fizinę jėgą, bet po dienos, pasinaudodamas momentu ir miškinga vietove, nuo jų pabėgęs.

Įtariant agentą „PONĄ“ išdavyste, pagal numatytą planą š. m. rugsėjo 2 d. naktį pas jį buvo pasiųsta spec. grupė neva kaip „VYTIES“ apygardos žvalgybos skyriaus atstovai. Spec. grupės sudėtyje buvo grupės vyresnysis 2-os Valdybos 10 sk. operatyvinis įgaliotinis leitenantas STAŠKEVIČIUS, Sidabravo MGB sk. operatyvinis įgaliotinis jaun. leitenantas SEVELEVICIUS ir MGB sk. vertėjas ARCHIPOVAS, kuriam „PONAS“ davė neteisingus parodymus apie savo ryšį su partizanais ir dezinformavo MGB organus.

Nors faktai (tarp jų ir paskutinė kombinacija su agentu „C“) bylojo apie jo veiklą antisovietinių būrių naudai, jis prisiekė ištikimai kovoti prieš sovietų valdžią (agento „PONO“ apklausos kopija pridedama).

Maždaug po pusvalandžio iš agento, žaidžiančio dvigubą žaidimą, namų, maždaug už 700—800 metrų nuo jo sodybos, buvo inscenizuotas spec. grupės ir karinės operatyvinės grupės susišaudymas; „nušautas“ vienas partizanas, pas jį rasti įvairūs dokumentai, tarp jų ir agento „PONO“ apklausos protokolas.

Paskui, turint rankose dokumentus apie agento „PONO“ nusikalstamą veiklą, buvo atlikta smulki krata šio agento namuose, rasti du veikiantys šautuvai, 280 šovinių, o pats „PONAS“ areštuotas.

Apklausos metu agentas „PONAS“ prisipažino apie savo ryšį su partizanais, apie MGB organų dezinformaciją, taip pat papasakojo, kad jis, pasiųstas kaip agentas smogikas, savanoriškai perėjo pas partizanus ir jiems papasakojo, kad jis ir „CIBULSKIS“ buvę pasiųsti į partizanų veikimo zoną, siekiant juos likviduoti.

Pagal jūsų sankciją agentui „PONAS“ forminamas areštas.

Panevėžio MGB viršininko pavaduotojas
papulkininkis /CERTKOV/

1948 m. rugsėjo mėn.

Panevėžys Nr. 5689

Versta iš rusų k.                                   Visiškai slaptai

Priėmė — GUSEV

Šaltinis „BALANDIS“
1950 m. sausio 4 d.

Agentūrinis pranešimas

1949 m. gruodžio 24 d. į šaltinio namus atėjo ŽARDINSKAITE JADVYGA, kuri šiuo metu jokio ginklo nenešioja. ŽARDINSKAITE kreipėsi į šaltinio brolį, kad pasiūtų jai batus, bet šis atsisakė. Šaltinis ją norėjo pakalbinti, bet ŽARDINSKAITE greit išėjo. Gruodžio 24-ąją aštuonių partizanų grupė atėjo pas PUMPLIŲ kaimo gyventoją BARKAUSKĄ ir jį sumušė. Apie tai šaltiniui papasakojo A. BARKAUSKIENE.

Barklainių kaimo gyventoja GLEBAUSKAITE JANINA dabar partizanams perka vaistus ir jiems perduoda. Šiuo metu partizanai tankiai lankosi pas DŪDONIŲ kaimo gyventoją MASĮ JURGĮ.

Pažyma: ŽARDINSKAITE yra „VYTENIO“ būrio partizanė, GLEBAUSKAITE JANINA pagal agentūrinę medžiagą tinka būti partizanų ryšininkė.

Užduotis. Susitikus ŽARDINSKAITĘ, jai pasiguosti dėl valstybinių pinigų išeikvojimo ir paprašyti patarimo, kaip pasielgti. Paprašyti ją kokios nors pagalbos. Jeigu ŽARDINSKAITE pasisiūlys eiti kartu, kiek paabejojus sutikti.

Tuo atveju, jei išeisite kartu su ja, ryšys bus palaikomas per brolį.

Priemonės. Agentūrinio pranešimo kopiją nukreipti į Panevėžio ir Ramygalos MGB skyrius operatyviniam naudojimui.

Panevėžio MGB 2-o sk. viršininkas
mmajoras /GUSEV/

Pasakoja Petras Černius-ŠPOKAS,

Šimonių girios partizanas

Gimiau 1916 m. Kinderių kaime, Šimonių valsčiuje. Šeimoj augom penki vaikai: trys seserys ir du broliai. Tėvai turėjo 20 ha žemės. Mūsų sodžių supo miškai.

1940 metais man buvo dvidešimt ketveri. Jaunimas iš mūsų apylinkės vengė atėjūnų, bijojo, kad neišvežtų į Sibirą, todėl slapstėsi — kas namuose, o dauguma miške.

Dabar aš negaliu tiksliai pasakyt, kiek jaunimo slėpėsi tada miškuose nuo bolševikų, bet tikrai daug. Bolševikų visi bijojo ir neapkentė. Vien iš mūsų kaimo slapstėsi penkiolika berniokų. O kaime buvo iš viso 27 kiemai.

Nei mūsų kaime, nei apylinkėje aš nemačiau ir negirdėjau, kad kas 1940 m. atėjūnus rusus bolševikus būtų su gėlėm sutikęs. Va, kada vokiečiai atėjo, jau kita kalba... Buvo ir su gėlėm juos pasitinkančių. Mes tiesiog stebėjomės, kad jie tokie švarūs, apsiskutę, nusiprausę, kultūringi...

Kai 1941 metais sužinojom, kad vokiečiai jau subombardavo rusų aerodromą Pajuostėje prie Panevėžio, susi-organizavom į stambesnį būrį, apsiginklavom ir nieko nelaukę nuėjom vaduot Šimonių. Vienas iš pagrindinių organizatorių buvo Feliksas Starkus (partizano Starkaus-Montės brolis). Užėmę Šimonis, jį išrinkom ir paskyrėme miestelio komendantu. Vėliau Feliksas kartu su vokiečiais pasitraukė į Vakarus ir ten, dar jaunas būdamas, mirė.

Kai vokiečiai užėmė Šimonis, rusai dar bandė juos atsiimt. Mes išsidėstėm pievoj netoli miestelio, tai jų kaip užplūdo — juoda mase! Mes juos prisileidom arčiau, atidengėm smarkią ugnį, tie suskiai bėgo kas kur. Puolė mus apie 150 rusų, keletą jų paėmėm į nelaisvę. Pasirodo, jie nežinojo, kad mes čia, pievose, jų laukiam, todėl per daug prisiartino. Mes buvom išsidėstę plačiai, maždaug pusės kilometro ilgio linija palei visą Šimonių miestelį. Pasipriešinome rusams, gindami civilius žmones. Kas juos žino, ką jie dar iškrės sugrįžę? Be abejo, būtų susidoroję su likusiais mūsų žmonėm. O kai gerai sudavėm, iš karto išgirdom jų komandas „Nazad!“ Ir vėl jie sulindo į girią. Tiesa, kulkosvaidžio neturėjom nė vieno, atakos metu iš rusų paėmėm du kulkosvaidžius. Visi rusai jau buvo pabėgę, tik du kulkosvaidininkai vis dar šaudė, dengdami atsitraukiančiuosius trumpom serijom, bet kai pamatė, kad liko vieni, metė tuos kulkosvaidžius ir pabėgo.

Kitą dieną Šimonyse jau vaikštinėjo vokiečiai. Rusai dar norėjo pult Adomynės miestelį, bet ten juos patys vokiečiai „patvarkė“. Buvom ir mes nuvykę. Adomynę puolė būrys rusų politrukų. Keli pabėgo, o visus kitus supyškino.

Mes susitarėm su vokiečiais. Jie iš toliau juos apsupo, o mes laukėme tų politrukų prie miestelio. Vokiečiai jiems užkirto kelią nuo girios, ir besitraukdami jie užlipo tiesiai ant vokiečių. Adomynėje mūsų, partizanų, buvo apie 50, o vokiečių visai nedaug. Iš Šimonių autobusu važiavom į Adomynę. Kadangi laiku pastojom kelią bolševikams, todėl nei Šimonyse, nei Adomynėje jie kokių nors egzekucijų neįvykdė. Turėjom labai gerų ryšininkų. Kur tik kas pastebėdavo ruskį, tuoj ir praneša.

Vokiečiai mūsų apylinkėse buvo neilgai, jie ėjo kartu su frontu pirmyn, o mus paliko vietoje tvarkytis.

1944 m. atėjus rusams, apylinkėj prasidėjo masinės žudynės, šaudymai. Jei tik pagavo jauną žmogų — ir šauna, pagavo — ir šauna. Likę gyvi vėl pradėjom organizuot jaunimą į būrius priešintis bolševikams. Vieni iš tokių organizatorių buvo Gudas Teofilis, Indriūnas Petras-Vėbras, žuvęs Kinderių kaime 1946 m. pavasarį.

Kai daug jaunimo išėjo į miškus, pradėjom vieni kitus traukti į atskirus būrius. Po to rinkom vadus, savo vadu išsirinkom Antaną Starkų-Montę, kadangi jis jau buvo pasižymėjęs kautynėse — šaltakraujis, kovingas, didelis patriotas. Nepriklausomybės metais į kariuomenę išėjo savanoriu nesulaukęs šaukiamojo amžiaus, būdamas nepilnametis. Paskiau jį išsirinkom rajono vadu, o kada susisiekėm su kitais partizanų vadais, išrinkom ir Algimanto apygardos vadu. Susisiekėm su Šarūnu—Sluška Antanu.

Iš pradžių sutarėm, kad susitikinėsime Šimonių girioj. Pirmą kartą susirinko apie 60 vyrų, antrą kartą — apie 120. Buvo jų iš visų gretimų apylinkių: nemažai kamajiškių, viešintiškių, nuo Andrioniškio, nuo Anykščių. Vėliau pas mus, į Šimonių girią, ateidavo partizanų ir nuo Pandėlio, Baltušis Jonas-Trimitas buvo atėjęs, nes buvo nutarta susitikinėt kas kažkiek laiko. Jeigu rengdavom kokias operacijas, būtinai vieni kitus informuodavom, nes po jų dažniausiai siausdavo rusų kariuomenė, kartais ir tiems ruskiams reikdavo gerai suduot.

Kai išėjau į mišką — į partizanų būrį, gyvenimo sąlygos ten nebuvo itin malonios. Pasistatėm palapines, apdėjom šiaudais, vėliau čia pat, Šimonių girioj, pradėjom kasti bunkerius. Be to, daug jų turėjom ir gyventojų sodybose. Siautimo metu slėpdavomės, jei spėdavom — miško bunkeriuose, o jei ne — likdavom pas žmones sodybose.

Kai pasidarėm bunkerius, pradėjom rengti pasalas.

Į Sibirą vežant žmones, 1947 m. Montė paspendė pasalą ties Daukų kaimu. Važiavo sunkvežimis, pilnas stačių rusų. Mes juos taip „pavaišinom“, kad neliko nė vieno gyvo. Iš paskos važiavo dvi skrebų pastotės, ir tuos nušlavėm. Skrebai buvo iš Šimonių ir Svėdasų susirinkę. O suimtieji ir vežamieji į Sibirą vieni išsilakstė, kiti liko toje pat vietoj, žmonės jau morališkai buvo sugniuždyti. Šią operaciją mes jvykdėm ant kelio Adomynė—Svėdasai.

Kovoti su NKVD kariuomene partizanams nebuvo lengva. Nors rusų nuošimtis ir didesnis žūdavo, bet prieš tokią laviną buvo nelengva atsilaikyti. Žinoma, susidūrimų su rusais mes vengdavom, nes kiekviena akistata su jais mums grėsė mirtimi— jie ne bulvėm į kepures mėtė...

Partizanų būrelius sudarė 5—6—7 vyrai. Keli tokie būreliai priklausė rajonui. Mūsų Algimanto apygardoj buvo apie 27 rajonus (vienam rajone paskutiniu metu buvo likę nuo 5 iki 12 partizanų).

Algimanto apygarda susikūrė 1945 m. rudenį. Jai vadovavo Starkus-Montė. Štabas — Šimonių girioj. 1946 m. visi būriai buvo suregistruoti, paskirstytos veiklos zonos.

Paties Algimanto sutikti man neteko niekada, nes iš pradžių viskas buvo daroma ypatingai slaptai. Daug vyrų ateidavo į mišką, bet ir vėl greit išeidavo, daug pabėgo, daug dingo be žinios arba prisiregistravo, todėl visi labai bijodavo išdavysčių.

Tik vėliau, įsitikinus patikimumu tų, kurie buvo pasiryžę kariaut, jau ir ryšiai pasidarė visai kitokie, daugiau mažiau vieni kitais pasitikėdavom.

Algimanto apygarda ne tik turėjo savo štabą, dokumentaciją (du bidonai buvo prikrauti dokumentų), bet partizanams keldavo laipsnius, registruodavo įvairias operacijas.

Kiek žinau, 1946 m. štabe dirbo du Lietuvos laikų karininkai. Jie slaptai važinėjo po miestus, miestelius ir vėl atgal grįždavo. Starkus susekė, kad tai provokatoriai. Mat jie, kaip kariškiai, tuoj ėmėsi būriams vadovaut, čia ir išlindo yla iš maišo. Kai tik pradėjo vadovaut, tai vyrai ir pradėjo žūt. O patys duoda įsakymus, ruošia visokius posėdžius, susirinkimus, per kuriuos tik išdavystės išryškėja. Kai juos susekė, du pabėgo, o vieną nušovė.

Į namus pareidavau labai retai, saugodavausi pats ir namiškių gailėjau. Iš šeimos aš vienas buvau miške. Brolis gyveno mieste. Aš buvau šaukiamojo amžiaus, be to, atsirado ir daugiau aplinkybių, kurios mane privertė išeit į mišką. Buvau didelis savo tautos patriotas. Lietuvis...

Skleista ir daug propagandos: tuoj ateis, išvaduos amerikonai... O vėliau, kada įsisuko tas smagratis, atgal kelio nebebuvo. Tokia jau gyvenimo taisyklė: jeigu pats neapsiginsi, pats neišsikovosi, niekas nepadės.

Iš mūsų kaimo žuvo du partizanai: Černius Antanas (g. 1925) ir Sližauskas Liudvikas — abu 1944 m. gruodžio 25 d.

Iš Tumasonių kaimo į mišką buvo išėjęs Čekeliukas Jonas, kuris po dviejų savaičių žuvo. Mes dviese užėjom pas

Černių (Kinderių kaime (buvo penki Černių kiemai). Iš karto ir apsupo rusai, turbūt jie ten miške įsėdėjo ir pamatė mus. Jonas šoko iš gryčios bėgti, pirmu šūviu jį tiesiog kieme ir nušovė. O aš bėgau ir išbėgau.

Ruskiai sakė, kad „šitam banditui pavyt reikia gero arklio“. Taip smarkiai apšaudė — kulkos tik čeksi aplinkui. Ir aš bėgdamas keliskart šoviau.

Matyt, toks jau likimas buvo: pats nenusižudžiau, šovė — nenušovė, sužeidė septynis kartus, kalėjimą perkentėjau, lagerį ir dar iki šiai dienai gyvenu. Čia likimas žmogaus: neskirta tau smertis — nieko nepadarysi.

Su Starkum-Monte mes bendravom labai artimai, kur tik eidavom — vis abu; ne vienerius metus kartu nugyvenom. Labai geras vyras buvo, protingas, gabus ir labai šaltų nervų.

Jeigu nebūdavo kam sudrausminti skrebų, jis vienas pasiima kulkosvaidį, atsigula kur į žoles ir nuverčia visą vežimą. Jo mėgstamiausias ginklas buvo „Brno“ kulkosvaidis. Perkūnišką akį turėjo. Jei kur šovė, ten ir kliuvo. Už 100 metrų medžio lapą sukapodavo.

Montė buvo patekęs į labai daug apsupimų, bet vis ištrūkdavo. Nelabai kas jį vydavosi, kadangi beveik visada tą vijiką jis nukepdavo.

Jis vienas nakties metu nueidavo į Šimonis, apšaudydavo skrebus, kartais net išvaikydavo ir vėl švilpaudamas grįždavo į stovyklą.

Kiek žinau, ir bombos susprogdinimą Šimonių šokių salėj organizavo pats Starkus. Tiesa, prieš tai buvo išklijuoti skelbimai, kad pašaliniai asmenys tuose šokiuose nesilankytų, kadangi šokius organizuodavo komjaunuoliai ir juos reikėjo kokiu nors būdu iš ten išrūkyt.

Lapienis-Jokeris buvo gavęs didžiulę bombą, 12 kilogramų. Jie keturiese nuėjo ir tą bombą įmetė į šokių salę. Sprogimo metu daugelis žuvo ne nuo skeveldrų, o nuo oro spaudimo.

Vėliau išaiškėjo, kad ten buvo daug niekuo nekaltų žmonių. Tarp jų žuvo ir mano giminaitis Buzas, geras vy-ras, ryšininkas. Jis buvo perspėtas, jam ir brolis sakė, kad ten neitų, bet taip jau, matyt, likimo lemta.

Sargyboj prie namo stovėjo tuo metu vienas skrebas, Montės ryšininkas, kuris partizanus praleido. Įmetę bombą, tie vyriokai dar ir iš automatų miestelio pusėn pavarė, ant tvorų pasidėję ginklus. Tik tada skrebai suprato, kad čia partizanų darbas.

Paskutiniu metu kiekvienas būrys turėjo savo rajoną ir tvarkėsi gana gerai. Kad nebūtų kokių nors plėšikavimų, nereikalingų žudynių, suskirstė mus atskirais būreliais, kiekvienam davė atskirus kaimus. Savam rajone privalėjai žiūrėti tvarkos. Pavyzdžiui, jeigu paėmei pinigus, turėjai duoti ataskaitą vadovybei, kur juos naudojai.

Už pinigus daugiausia pirkdavomės šovinių. Kartais iš pačių rusų. Jie šovinių mums atveždavo vežimais.

Kartą Starkus-Montė Butėnų kaime (Basacko namuose) sutarė su rusais, kad atvežtų du kulkosvaidžius, šovinių. Jis buvo ne pėsčias. Kada rusai atvežė tą amuniciją (du kulkosvaidžius, du automatus, tris dėžes šovinių), Starkus jiems pasakė užsilbūsiąs čia ilgesniam laikui. O kai rusai išvažiavo, Starkus nieko nelaukęs irgi išvyko. Tik spėjo pasitraukt, ir Basacko namus apsupo rusų kariuomenė...

Starkus turėjo labai gerą ryšininką skrebą. Jei tik kas, jis viską žinodavo: kas ką paskundė, kada ir kur bus siautimai, kada bus vežimai, ką veš, jam viskas būdavo pranešta. Kai mus paėmė, netrukus ir tą skrebą ryšininką kažkas išdavė. Po manęs ir jį greit teisė. Gavo jis 25 metus, atsėdėjo, grįžo. Kaip žmogus, jis nebuvo blogas, jį tiesiog kiti skrebai privertė eit į skrebyną.

Starkus mokėdavo išsisukt iš sudėtingiausios situacijos, dažnai apgaudavo persekiotojus. Turėjo didelę patirtį ir įgudimą, žinodavo, kur atsitraukt, nujausdavo kryptį. Jis, būdavo, išprovokuoja vienoj vietoj tuos persekiotojus, staigiai persimeta į kitą vietą ir ten paspendžia pasalas.

Prisimenu tokį atsitikimą. Nepaimtas dar buvo Gimbutis Stasys-Tarzanas. Starkus suorganizavo pasalas NKVD garnizonui. Dieną jis buvo Šimonyse, o vakare išvažiavo kažkur. Tarzanas nuėjo į Svėdasus ir ėmė pleškint iš kulkosvaidžio, o mes, 20 vyrų, atėjom prie pat Šimonių ir laukiam, kada iš miestelio važiuos mašinos su enkavedistais. Sugulėm iš abiejų kelio pusių. Girdim, tas šaudo, o rusų nėra. Mes nežinojom, kad jie išvažiavę. Jų laimė, būtume paskrudinę padus, kaip turi būti.

Gimbutis-Tarzanas buvo paimtas gyvas, vėliau nuteistas 25 metams. Paskui jį parvežė iš lagerio, vėl teisė ir sušaudė (matyt, ne tik todėl, kad jis buvo būrio vadas, o kad dar kokių žinių apie jį surinko).

1950 m. vasario mėnesį mes apsistojom pas Adomonį Puknių kaime. Ten buvo abu Lapieniai (pusbroliai): Vytautas-Uosis ir Jonas-Jokeris, Stukas Jonas (iš Tatkonių k.), aš, Špokas, ir dar vienas su jais atėjęs nepažįstamas. Su Jokeriu man neteko net gerai išsikalbėt.

Išeinu į lauką, matau, ruskiai namus supa. Buvo apie 10-tą ryto. Atsistojom tarp durų ir laukiam. Pirmiausia kišo nosį skrebas, bet vyrai iš automato jį kaipmat patiesė, ir iš to namo mes visi išbėgom. Prie namų jie mums nė vienam nepataikė. Aš jau gerokai toli buvau pabėgėjęs. Iš trijų pusių buvom apsupti, tik vienas — ketvirtas — tarpas buvo laisvas. Mane peršovė ties juosmeniu, likom gyvi tik mudu su Lapieniu-Uosiu, o Lapienis-Jokeris, Montės pavaduotojas, Jonas Stukas ir tas nepažįstamasis (įkilęs nuo Andrioniškio) žuvo. Man pataikė iš pusautomačio.

Persikėlėm per Šaltaksnių upelį ir atsidūrėm Gučiūnų kaime pas Šukį, kuris, pasikinkęs arklį, ruošėsi į mišką. Arklys geras. Šukys, nieko nelaukęs, sako: „Upė užšalusi, sėskit į roges ir važiuokit upe“. Mes pasiėmėm tą arklį, pavažiavom kiek, bet vienoj vietoj lūžo ledas ir arklys smuko. Ką daryt? Arklį palikom, einam ledu, išėjom į lauką, žiūrim — atvažiuoja vežimas, ruskių prisėdęs, Vilimo arklį pasikinkę. O iš kitos pusės važiuoja dvi bobos. Jos tuoj mus pakvietė: „Berniukai, sėskit, pavešim“. Mes ginklus pasidėjom į roges, jos apmetė skarom, ir važiuojam. Pralenkė viena pastotė, kita, pilnos ruskių, o į mus ir neatkreipė dėmesio. Jie kiek pavažiavo į priekį, ten pasidairė — mūsų niekur nematyti — ir vėl grįžta atgal. Mes vėl juos susitikom. Jie ir vėl į mus dėmesio neatkreipė.

Nuvežė mane pas žmogų, iškvietė daktarą Gižinską, perrišo, davė vaistų. Gižinskas gyveno Butkūnų kaime, Šimonyse dirbo felčeriu. Jis mane visą laiką gydė, kiek tik sykių aš buvau sužeistas.

Pirmą kartą sužeidė 1947 m. pasaloj Vizbarų kaime, prie Adomynės. Ėjau naktį vienas (buvo apie 12 val.), nešiau Starkaus paketą Mėlyniui, kad perduotų kitiem partizanam, o skrebai pas Mėlynį sėdėjo. Aš tik užėjau už namo kampo, ir man staiga pylė. Tik pajutau, kad jau šilta šone. Pataikė sprogstama kulka, kuri išeidama kitoj pusėj smarkiai išdraskė šoną. Apsirengęs buvau balta maskuote, neatsišaudžiau, parkritau ant žemės ir ėmiau šliaužti tolyn. Tie pašaudė pašaudė, bet aš atsitraukiau. O Starkus buvo netoliese pas Vizbarą (Vizbarų k.) apsistojęs su vyrais. Išgirdę šaudant, jie suprato, kad aš jau įkliuvau.

Antrą kartą peršovė Šimonių girioj. Sukapojo iš kulkosvaidžio visą dešinį šoną.

1948 m. žiemą mes slėpėmės Šimonių girioje, o rusai siautė po miškus. Labai daug mūsiškių tada buvo sužeistų, daugiau kaip šimtas. Mat į susirinkimą nemažai partizanų buvo atėję ir iš kitų apylinkių, žinoma, kad apie tai kažkas pranešė rusams. Supo iš visų kraštų, tik vienas tarpelis buvo prasiveržt. Tada gyvą paėmė partizaną Sakalą Joną. Jį tiesiog pavijo ir pagavo, sako, kad jis ginklą buvo numetęs, norėjęs pabėgt. Kurie atsišaudė, visi pabėgo.

Apsupo mus dienos metu ir vaikė visą dieną. O žiemą miške sniego daug, traukėmės ir traukėmės, iš pradžių Adomynės link, paskui persimetėm į Andrioniškio pusę ir traukėmės link Viešintų. O rusai vejasi. Pamatėme, kad nebeištversim. Tada vadai sukomandavo išsidėstyt viena linija ir laukt. Kai tik užėjo rusai, mes jiems gerai su-davėm glausta ugnim, ir — vėl atgal.

Tada mus tris sužeidė, o šiaip visi sveiki ir gyvi liko. Pirmieji rusai visi krito, o kiti nuo mūsų iškart atlėgo ir nebesivijo. Jau toli buvom paėję, girdėt, šaudo, rėkauja, bet artyn jau bijo lįst. Mes dar kartą išsidėstėm, dar palaukėm, bet taip ir nebesulaukėrn. Pradėjo temti, mūšis baigėsi.

Mes paskaičiavom, kad rusų šitam piūšyje žuvo nuo 30 iki 40. Daugiausia žuvo, kada mes jiems trenkėm antrą smūgį iš kulkosvaidžių, automatų ir šautuvų, kadangi mūsų ginklai buvo geri, daug kulkosvaidžių.

Paskui visi išsiskirstėm po kaimus, kiekvienas į savo bunkerį, nes žinojom, kad laukia didelis siautimas. Ir tikrai — kitą dieną privažiavo daug kariuomenės. Kaip skėriai rusai užplūdo. Siautė po apylinkes, badė ir kiemus, ir miškus virbais, bet nieko nerado.

Trečią kartą sužeidė 1949 m. Puknių kaime, vėl pasaloj. Tada pakliuvom abu su Lapieniu Vytautu-Uosiu.

Užėjom pas Adomonį, pernakvojom, pabuvom per dieną, jau prievakariop šmukšt ir įvažiuoja kieman skrebai dviem pastotėm, o mes ruošėmės eit į namus. Nieko nelaukę mes ir pylėm jiems. Pirmą vežimą visą išvertėm, o iš antro jau į namus pradėjo šaudyt. Pasileidom bėgt, o tie į mus pliekia. Kliuvo man į šlaunį ir Vytautui koją peršovė, sužeidė nesunkiai. Kadangi jau buvo prietemytė, mes be didelio vargo pabėgom.

1950 m. vasario mėnesį aš peršautas išbėgau iš Adomonio (Puknių k.) ir nubėgau pas Laužiką (Čivonių k.). Čia buvo mūsų bunkeris. Genė Laužikienė mums atnešė valgyt į bunkerį, pasakė, kad važiuoja į Kupiškį, atveš vaistų, tvarsčių. O ji, pasirodo, nuvažiavo į Kupiškį, susitarė su enkavedistais, mat už mūsų galvas buvo skirtos nemažos premijos — dvylika tūkstančių. Iš Kupiškio ji parvežė ne vaistų... Atnešė šiltos kavos, mes užgėrėm abu su Uosiu, o kava buvo užnuodyta.

Aš dar jutau ir mačiau, kaip Laužikienė man nuėmė laikroduką, užsikišo už kaklo. Paskui galvą padėjau ir užmigau. Per miegą jaučiu, kad mane kažkas kelia, traukia, judina. Kai traukė iš bunkerio, vis dar jaučiau, paskiau jau — nieko...

Pasirodo, ruskiai mane į roges įkėlė ir kaip į banditą nekreipė jokio dėmesio. Ranka kabalavo iš rogių išlindusi ir nušalo. Man viena moteris po to pasakė mačiusi, kaip mano viena ranka šliaužė per sniegą. O šaltis tada buvo didelis.

Pabudau, žiūriu, ruskis stovi. O aš turėjau tokį įprotį — po galva laikyt pistoletą. Sakau, dabar griebsiu pistoletą ir šausiu. O tas, pamatęs, kad aš keliuosi, tuoj: „Lažysj, lažysj“ (Gulk, gulk), — ėmė murmėti. Žiūriu, nėr to pistoleto, mano abi rankos aptvarstytos, kojos surakintos antrankiais, per liemenį apjuosta virvė ir pririšta prie sienos. Dairausi. Pamačiau, kad aš jau enkavedistų rankose.

Netrukus įėjo toks stambus rusas (baltarusis) čekistas ir sako lietuviškai:

— Tai kaip, Petrai? Papal? Žinai, Petrai, jeigu daug kalbėsi, gausi mirties bausmę. Tik nieko neišduok, sakyk: „Nieko nežinau“, nieko neprisipažink — gausi 25-erius. Aš tau sakau nuoširdžiai.

Jis pats pirmas mane tardė čia, Kupiškyje. Po jo tardė lietuvis enkavedistas leitenantas Matulaitis, dar Nepriklausomybės metais už komunistinę veiklą sėdėjęs kalėjime.

Paskui prasidėjo pragaras... Prigužėjo, priėjo pilnas kabinetas enkavedistų. Na, ir ko jie tik nedarė: spjaudė, daužė kumščiais, kojom spardė, visokiais žodžiais dergė. Mano plaukai buvo ilgi, tai plaukus rovė — net kuokštais ant žemės krito. Vienas atėjo su kažkokiu gumuotu strypu ir kaip pradės vanot per nugarą. Žmogus gyvulio taip niekada nemuša, kaip mane mušė tie bestijos. Po to mušimo aš visą pusmetį kraujais spjaudžiau, bet išsilaikiau, neištižau, dėl manęs nė vienas neatsisėdo. Tiesa, dar prieš atbudimą jie manęs klausinėjo, ir man atrodė, kad aš šneku su partizanais.

Taip aš tapau Genės Laužikienės auka. Po metų už šią ir kitas išdavystes partizanai ją nuteisė mirties bausme. Nuosprendį įvykdė Viktoro Sabaliausko-Kirvio vyrai. Laužikai mus priimdavo, bet jie ir išdavė. O priimdavo todėl, kad bijojo. Tada mus paėmė gyvus abu su Uosiu. Mes abu gavom po 25 metus. Jis tik šiek tiek ilgiau lageryje išbuvo.

O Genė Laužikienė dar išdavė Jurginą — Joną Petrylą. Jį nušovė bėgantį. Jei ta boba nebūtų pasakiusi, tikrai jo nebūtų nušovę. Kiek pabėgęs jis sulėtino žingsnį ir eina pėsčias. Kadangi didesnio ginklo neturėjo, tik pistoletą, rusai ir dėmesio būtų į jį neatkreipę, bet kai Laužikienė pasakė, kad ten banditas eina, tie ir pylė į jį.

1949 m. vasarą nuėjau kartą Vaduvų miškan į bunkerį. Visi išėjo, aš likau vienas, po kelionės gulėjau ir ilsėjaus. Dienos metas. Tik jaučiu, trepsi ant bunkerio durelių ir šaukia mane vardu ir pavarde:

— Petrai! Išeik! Pasiduok! Nieko nedarysim!

Šaukia lietuviškai, vienas — rusiškai kažką gargaliuoja, slapyvardžiu vadina ir vis trepsi ant durelių. Dabar, manau, gyvas tai jau nepasiduosiu. Pasiėmiau rupūžinę granatą, prisidėjau prie krūtinės, ištraukiau žiedelį ir atleidau. Kapsulė pykšt, ir granata nesprogo. Tada atidariau dangtį, pasukau iš automato aplinkui visą apkabą, pakeičiau kitą, iššokau iš bunkerio ir pasileidau bėgt. Peršokau per vieno ruskio nugarą, matau, šaudo aukštyn kiti, iškėlę automatus. Net nesužeistas laimingai pasprukau. Kiek pabėgėjęs, dar kelias serijas atgal atsigręžęs paleidau ir nuėjau per mišką.

Vėliau man pasakojo, kad buvo apie 50 ruskių ir 12 skrebų, ir vieno partizanėlio nesugebėjo nušaut. Čia jau buvo gryna išdavystė. Kažkas atvedė rusus, kas gerai žinojo, kad aš čia esu vienas paliktas.

Prieš tai čia buvo Vilčinskas Jonas-Doleris, kilęs nuo Vaduvų, Jankauskas Juozas ir vienas toks nuo Skapiškio, stambaus sudėjimo, labai lėtas, bailus, vis paniuręs.

Man atrodo, kad rusus atvedė toks Bronius Balčiūniukas iš Daniūnų kaimo, gyvenęs Vaduvose prie miško. Kai mes kasėm bunkerį, Jankauskas pastebėjo jį netoliese slankiojant. Mes jį seniai įtarėm šnipinėjant.

Būdavo, kada tik jį sutinki, jis vis miške ir miške.

Mes taip ir pašnekėdavom: jei jis čia landžioja, į gera neišeis.

1949 m. vasarą gimtajam Kinderių kaime mane sužeidė.

Nuėjau pas kaimyną Subatavičių. Paklausiau, ar nėra ruskių. Jis atsakė, kad nėra. Užėjau pas jį, manydamas ko nors užvalgyt ir eit. Įeina Subatavičienė, sako:

— Petriuk, ruskiai iš kažkur pasipylė.

Pasižiūriu pro langą, ogi su baltais arkliais jodinėja aplink trobas. Iš kur jie išlindo, velniai juos žino. Puožgiris buvo visai netoli. Aš „dešimtuką“ po drabužiais pasislėpiau ir einu. Žiūriu, jie pradėjo mane vytis. Tada aš bandžiau bėgti, bet užstojo man kelią dviese ant arklių ir ėmė pilt iš automatų, o iki miško buvo gal septyni metrai. Tada aš atsiguliau ir pradėjau atsišaudyt. Prišliaužiau prie miško, pasitaikė dar toks kelmas, aš užlindau už jo. Vienas ruskis nušoko nuo arklio, tada nieko nelaukęs jam ir liejau. Jis krito ant žemės, supratau, kad tik sužeidžiau jį, o kitas į mane jau nebešaudė.

Mes, partizanai, turėjom tokią taktiką, kuri mus labai daug kur gelbėjo. Patekęs į apsupimą arba, kaip ir šiuo atveju, nesant geros priedangos, kiek tik gali, privalai kaitaliot padėtį: gult, keltis, tada priešui į tave daug sunkiau pataikyt.

Ir vėl mane sužeidė, vėl kliuvo per šoną, ir vėl reikėjo gydyt žaizdas. Sulaukęs vakaro, nuėjau vėl pas tą patį gydytoją. Perrišo, paguldė klėtyje, ir teko pagulėt apie tris paras.

Aš gerai pažinojau partizaną Matuliauską Antaną-Adaską, mes buvom tame pačiam būry. Jis tik atskirai slapstėsi, iš Šimonių girios nelabai kur išeidavo.

Kiek žinau, Antaną Matuliauską, Viktorą Sabaliauską-Kirvį ir Petrą Juodį (iš Rudilių k.) paėmė kartu gyvus. Juodis (gal dar tebegyvena Latvijoj, Jelgavoje) buvo komunistas ir išdavikas, ir aš nesuprantu, kaip jį Kirvis priėmė į būrį. Jis jau buvo numatytas likviduot. Ir lageryje jis buvo išdavikas, tikrai turėjo ryšių su NKVD ir prisidėjo prie paties Kirvio išdavimo.

Kai Juodį sutikau lageryje ir kalbėjausi, jis man papasakojo, kad partizanų vadai iš anksto buvo paskyrę susitikimą. Pirmąkart nepavyko, tada atidėjo kitam kartui. Kitąsyk Kirvį ir kitus su juo atėjusius griebė už rankų ir šitaip paėmė gyvus. Paėmė kažkur netoli Šepetos.

Juodžio gal būtų ir neteisę, bet prieš tai Kirvis jį privertė sušaudyt Antaną Dundulį (iš Kuosėnų k.). Tai už Dundulio nušovimą jam davė 25 metus. Dundulis buvo senas komunistas, dar Nepriklausomybės metais varęs komunistinę propagandą. į būrį Juodis atėjo kaip provokatorius, jį specialiai pasiuntė enkavedistai.

Tiksliai yra žinoma, kad Kirvį ir Adaską sušaudė Kupiškyje prie žydkapių. Tai matė mano sesuo. Adaska dar bandęs bėgti, jį kiek tolėliau nukirto, o Kirvį iš karto nušovė. Jie abu jau buvo nuteisti mirties bausme, jiems Kupiškyje buvo surengtas parodomasis teismas.

Ten juos ir užkasė. Vėliau, toje vietoj statant namus, Sabaliausko-Kirvio ir Matuliausko-Adaskos palaikus buvo iškasęs ekskavatorius.

Turiu pasakyt, kad Kirvis nemažai sušaudė žmonių. Buvo kaltų, bet buvo ir nekaltų. Pavyzdžiui, Kinderių kaimo Narackiuką Vitalių pykšt ir nušovė. Dėl kažko su juo susipyko, susipešė, o kai išėjo į mišką — ėmė ir nupylė.

Nušovė ir partizaną Triznicką Petrą (iš Gaigalių k.), vien tik asmeniškais sumetimais. O vyras rinktinis buvo.

Čia, va, tai man labai nepatiko. Jis toks buvo: jei kas paskundė, tik duok jam arielkos, kaltas nekaltas, nueis ir nupils. Paskutiniu metu jis jau iš paties Šarūno — Slučkos Antano, apygardos vado, buvo gavęs perspėjimą. Kai kuriems partizanams buvo pavesta ištirt Kirvio padarytus nestatutinius nusižengimus ir pranešt apygardos vadovybei.

Papilių kaime pas Mėlynį buvo balius, ir mes keliese užėjom. Kirvis paprašė alaus, o Mėlynis ir sako:

— Turiu tik dvi statines, dviem dienom neužteks.

Kirvis nusiėmė nuo peties automatą, statines suvarė, suvarė, ir visas alus ištekėjo. Na, žinoma, negerai Kirvis tada pasielgė. Va tau ir partizanas. Kam taip reikėjo daryt? Žmonės kai pradėjo rėkt, kilo panika, niekas nežino, kas čia darosi. Statinės maltuvytėj sudėtos, automatas birbia.

Vadovybė mus buvo perspėjusi: jei yra kur didesnis žmonių susibūrimas, nevalia viešai rodytis. O gal tarp žmonių yra toks, kuris išduos, ir nukentės geras žmogus.

Mes, būdavo, užeinam, šeimininkas pavalgyt duoda, ir vien už tai jam liekame dėkingi. O buvo ir tokių kaip Kirvis, kurie su žmogumi nesiskaitė.

Buvo ir tokių, kurie, prisidengę partizanų vardu, ginkluoti apiplėšinėjo gyventojus. Ir mūsų krašte tokių buvo.

Stukas Vladas iš Nociūnų kaimo (jau miręs), Bironai iš Gaigalių kaimo, Kručas iš Kinderių kaimo (miręs), kiek žinau, apiplėšė savo krašto žmogų. Bet neilgai jie veikė, mes juos greit nuginklavome. Žmonės atpažino juos. Vienas iš jų turėjo naganą, kitas automatą, o visi kiti iš medžio pasidarę, juodai nudažę — kai pakiši kokiai bobai po nosim, nėra kada svarstyt, ar čia tikras ginklas, ar ne. Jie ir kažkur toliau nuvykdavo plėšikauti. Mes jų iš pradžių nesunaikinom, nors ir turėjom nurodymą iš vyresnybės, nes jie prisiekinėjo daugiau taip nebedarysią. Bet reikėjo mums juos tik paleist, ir vėl griebėsi savo amato.

Su partizanais Apšegom teko partizanaut. Jie visi buvo dideli patriotai, o labiausiai — Vytautas, vyresnysis.

Albertas Apšega-Raišys į mišką atėjo, būdamas dar nepilnametis. Nuo tokių partizanų akių nenuleisdavom. Su juo visada būdavo koks nors mūsų žmogus. Mes jį ilgai sekėm. O kas gali pasakyt, kad jis neužverbuotas pas mus atėjo?

Partizaną Kaladę taip pat pažinojau. Kaladė buvo perkūniškai drąsus ir daugiausia vaikštinėdavo vienas. Žinau, kaip jis vieną rusų karininką pagavo gyvą ir nurengė. Persirengęs jo rūbais, nueidavo į Kupiškį. Kaladės visi skrebai labai bijojo, smarkiai juos buvo įbauginęs. Jeigu Kaladė kur pasirodė, skrebai tenai nekels nė kojos. Jis labai taikliai šaudydavo.

Kartą per laidotuves jis įėjo gryčion ir pasakė: „Aš esu Kaladė, praneškit rusams!“, pasiėmė, kas jam reikia, ir išėjo.

Montė labai įtarė Čepukonį Česlovą-Tigrą jau vien dėl to, (kad jis laisvai sau, būdavo, pareina į namus, ten pabūna net keletą dienų ir vėl grįžta į būrį. Jo net šeimos rusai nevežė į Sibirą, vadinasi, buvo jiems reikalingas. Kodėl gi mes negalim taip laisvai pareit? Mes visi norėtume pabūt nors dieną namie, bet žinom, kad ten enkavedistai pasaloj sėdi, seka mūsų namus ir nė sekundei nuo jų neatitraukia akių.

Montė tarėsi su mumis, ką daryt: ar jį sunaikint, ar palikti, nes jau aiškiai buvo matyt, kad kažkas nebe taip. Montė perspėjo, kad su Čepukoniu atsargiai bendrautume.

Kiek girdėjau iš likusių gyvų partizanų bei ryšininkų, Montės bunkerį rusams parodė Gimbutis-Tarzanas. Tačiau tą bunkerį labai gerai žinojo ir Čepukonis, nors jisai sėdėjo kitam bunkery.

Tuo metu Montės bunkeryje slėpėsi: Birutė Šniuolytė-Ramunė, Stasė Vėgelytė, Albinas Pajarskas-Bebras (iš Jutkonių k.), Antanas Starkus-Montė, Bruneika-Tardytojas, Aleksas Matelis-Audenis, žuvęs 1949 m. lapkričio 1 d. Pats Montė nusišovė bunkeryje, kadangi jam buvo sužeista koja.

Teistas buvau 25 metams uždaro kalėjimo ir penkeriems metams tremties.

Kalėjau už Magnitogorsko Verchne Uralske. Tas kalėjimas buvo visai ant pliko lauko, pastatytas jau labai seniai, gal prieš du šimtus metų, Jekaterinos laikais. Čia sutikau daug lietuvių kunigų, partizanų, ryšininkų. Daugiausia čia sėdėjo austrai, vokiečiai, po vieną kitą rusą pasimaišydavo.

Vėliau (1959) pervežė į Mordovijos lagerius. Iš pradžių buvau 7-ame, o kalėti baigiau 1960 metais 10-ame. Taigi vergijos pančius plačiojoj Rusijoj iš viso vienuolika su puse metelių išnešiojau.

Užrašyta Panevėžyje
1991 05 18

Versta iš rusų k.

AKTAS

1949 m. sausio 21 d.

...Vidugirių miško masyve (70—80) 1949 m. sausio 21 d. 9 val. 20 min. buvo aptikta palapinė, kurioje slėpėsi Graičiūno būrys. Pastebėję kareivius, partizanai atsišaudydami bandė slėptis. Penki buvo nukauti ir vienas paimtas gyvas:

1.    GRAICIŪNAS VYTAUTAS—„DAKTARAS“. Būrio vadas.

2.    MUŠTEIKA ANTANAS—„KIŠKIS“. Skyriaus vadas.

3.    MAGILA VLADAS—„BIMBA“.

4.    ZLOTKUS PRANAS (slapyvardžio neturėjo).

5.    PETRYLA JONAS—„DOBILAS“.

Paimtas gyvas:

6.    PETRONIS PRANAS, Juozo-„ALKSNIS“. Pristatytas į Kupiškio MGB.

Versta Iš rusų k.

AKTAS

1949 m. rugsėjo 2 d.

...Stukienės Emilijos, Juozo (Dubiškių k., Kupiškio vls.) gyvenamo namo viduje 11 val. 30 min. radome partizaną, kuris pasipriešino ir buvo užmuštas.

Atpažinimo metu nustatyta, kad tai Vosylis Juozas, Jono—„Dainius“. Gimęs 1924 m. Bitaičių k., Viešintų vls. Vosylis nušovė enkavedistą Ažalinov Pik Muchamedovič iš Tiumenės srities, totorių.

Versta iš rusų k.

AKTAS

1949 m. lapkričio 1 d.

...Paėmus Žukauską Balį, Jono Svėdasų vls. teritorijoje Šimonių miške 1949 m. lapkričio 1 d. 10 val. ryte parodžius Žukauskui, buvo rastas bunkeris.

Pasiūlius visiems išeiti iš bunkerio, partizanai pasipriešino. Susišaudymo metu bunkeris buvo susprogdintas ir užmušti 7 partizanai.

1. STARKUS ANTANAS, Jurgio-„MONTE“. Gimęs 1916 m. Zubiškių k., Šimonių vls. „ALGIMANTO“ apyg. vadas.

2.    BRUNEIKA JULIUS, Fabijono—„TARDYTOJAS“. Gimęs 1918 m. Iš Kirkėnų k., Skapiškio vls. „MONTES“ adjutantas.

3.    PAJARSKAS ALBINAS, Stasio—„BEBAS“. Gimęs 1925 m. Jutkonių k., Svėdasų vls. „ALGIMANTO“ apyg. štabo viršininkas.

4.    LESYS JUOZAS, Jono—„ALGIS“. Gimęs Butrimonių k,, Jurbarko vls. LLKS atstovas.

5.    MATELIS ALEKSAS, Alfonso-„AUDENIS“. Gimęs 1919 m. Vikonių k., Svėdasų vls. Eilinis partizanas.

6.    VIGELYTĖ STASĖ, Augusto—„STASE“. Gimusi 1922 m. Klepišių k., Svėdasų vls.

7.    ŠNIUOLYTĖ BIRUTĖ, Vincento- „BIRUTĖ“ ir „IDA“. Gimusi 1931 05 01. Radviliškio r., Miežaičių k.

Versta iš rusų k.

AKTAS

1950 m. sausio 21 d. Naivių k.

Pravedant čekistinę karinę operaciją ir remiantis paimto BALNOS POVILO, Domo, parodymais, Kupiškio vls. teritorijoje, Naivių k. Stančiko Leono, Napoleono, namuose buvo rastas bunkeris su ten esančiais partizanais.

Pasiūlius mesti ginklus ir išeiti iš bunkerio, jie pasipriešino, ir buvo sunaikinti trys partizanai:

1.    JANKAUSKAS JUOZAS, Prano—„PILSUDSKIS“. Gimęs 1921 m. Būrio vadas.

2.    TŪBELIS LEONAS, Povilo-„PANCERIS“. Gimęs 1914 m.

3.    LASINSKAS KAZYS-„ARTOJAS“. Gimęs 1916 m.

Pasirašo:

Kupiškio MGB 2-o sk.
kapitonas POVILAITIS

Kupiškio MGB viršininkas ROZKOV