Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Ameri kos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 1 (1338) SAUSIS - JANUARY 1958 
Tymukas— Vytauto D. Karo Muzėjaus didžiosios salės kertelė Viršelis
Nr. 2 (1339) VASARIS - FEBRUARY 1953
Vilniuje, prie katedros 1939 m. ... Viršelis
T U R I N Y S
P. Dirkis — Spaudos reikšmė ir KARYS *
J. Skardis — “Sputnikams” padanges raižant *
B. Vrublevičius — Kaip patekom į Prancūziją *
P. Bliumas — Tėvynėje *
Z. Rumša — Mūsų kaimynai ir Ukrainos daina *
A. Skopas — Vietinė Rinktinė Panevėžyje *
J. Gudauskis — Karas, poema *
P. Alšėnas — Sriuba, kariška humoreska *
Z. Raulinaitis — Prieš keturiasdešimt metų *
A. Rėklaitis — Šaltojo karo perspektyvos 1958 metais *
V. Mingėla — Knygnešių karalius *
V. Petravičius — Istorija apie rūstų poną *
T. Papartis — Plėšikų amžius neilgas *
B. Balčiūnas — Žmogaus kelias į mėnulį *
A. Bernotas — Čypiškė, apysaka *
P. L-is — Geografija sovietų mokyklose *
TREMTIES TRIMITAS *
ŠAULĖ TREMTYJE *
KARIAI IR JAUNIMAS *
LIETUVIAI KARIAI LAISVAJAME PASAULYJE *
KARINE SPAUDA *
VETERANŲ VEIKLA *
Kuprinės Pabiros *
Skaityti daugiau: Karys 1958 m. 1-2 Turinys, metrika
POV. DIRKIS
Tauta yra gyva ir sąmoninga, kai savųjų tarpe ji turi nenuilstančių pasiryžėlių-idealistų, kurie, lyg sekliai, seka jos tautinį pulsą ir drauge su ja dalinasi rūpesčiais, skausmais ir džiaugsmas. Jie savo idealias mintis skleidžia lietuviškoje spaudoje ir tuo būdu yra nuolatiniai tautos žadintojai.
Yra prigimta, kad kiekvienas gyvas daiktas stengiasi būti gyvas. Kaip kiekvienas gyvis, taip ir žmogus turi nepalaužiamą norą gyventi. Šis gyvybes dėsnis, kalbant apie spaudą, galioja ir jai, nes tautinė spauda yra tautos gyvybės reikalas. Bendrai, spauda nėra kieno nors dovana. Jos niekas kitas niekam neparūpina, bet žmonija — tautos turėjo pačios ją pasirūpinti. Panaši buvo ir mūsų — lietuvių spaudos atsiradimo istorija. Lietuviškoji spauda yra gimusi ir išaugusi su geriausiomis tradicijomis: ji niekad nėra buvusi pasipelnymo šaltinis, bet visada laikėsi besąlyginiu spaudos žmonių pasiaukojimu ir jų ryžtingu idealizmu tarnauti tiesai ir laisvei. Mūsų spauda yra gimusi tik dėlto, kad atsirasdavo pasiryžėlių, entuziastų, kurie norėjo kalbėti savo tautai, nurodyti jai kelius į tolimesnį gyvenimą ar apsaugoti ją nuo įvairių pavojų. Tokius uždavinius turėjo “Aušra”, “Varpas”. “Tėvynės Sargas”, toks tikslas yra ir dabartinio mūsų KARIO.
Skaityti daugiau: SPAUDOS REIKŠMĖ IR MŪSŲ KARYS
J. SKARDIS
Seniai jau amerikiečiai, o kartu ir visas laisvasis pasaulis, buvo gavęs tokį psichologinį smūgį, kaip po paskutiniųjų sovietų laimėjimų — “sputnikųu”, žemės satelitų, paleidimo. Alkanas, apdriskęs ir vakariečių skaitomas labai atsilikusiu, ruskelis šiandien teškia amerikiečiams į akis pašaipą, kad, esą, jūs, amerikiečiai, mokate suprojektuoti ir pagaminti geresnes automobilių uodegas, o mes, rusai, pagaminame geresnes tarpkontinentines raketas ir geresnius žemės satelitus...
Plačioji amerikiečių spauda, po rusų “sputnikųu” paleidimo, yra užpildyta įvairiausių straipsnių, komentarų, mokslininkų ir vadovaujančių asmenybių raminančių pareiškimų, tačiau daug kur pamatysime ir aštrios kritikos ne tik Jungt. Amerikos Valstybių vyriausybei, Pentagonui ir amerikiečių mokslininkėms, bet ir visai amerikiečių visuomenei.
Daugelį kartų laike paskutiniųjų kelerių metų kai kurie vakariečiai, sovietų ekspertai, kai kurie mokslininkai ir įžvalesni spaudos atstovai primindavo ir pabrėždavo faktą, kad negalime nedavertinti sovietų daromą pažangą mokslo ir technikos srityse. Tik ketverių metų reikėjo rusams sulaužvti amerikiečių turėtą atominės bombos monopolį. Tik devynių mėnesių reikėjo rusams prisivyti amerikiečius vandenilio bombos srityje. Rusų karinis lėktuvas MIG buvo amerikiečiams rimtas įspėjimas, kad rusai nėra atsilikėliai technologijos srityje. Amerikiečiai turėjo įsirengę Turkijoje, prie Juodosios jūros, puikiausiais ir moderniausiais prietaisais aprūpintą slaptą stebėjimo stotį ir galėjo žinoti ką sovietai daro, ką jie ruošia. Tačiau į tai nebuvo kreipiama pakankamai dėmesio. Dabar gi visiems amerikiečiams, nuo prezidento, ligi eilinio piliečio, tenka sunkiai virškinti tokias savos spaudos pašaipas, kad rusų progresą mokslo ir techonlogijos srityje nereikia maišyti su amerikiečių šaldytuvų ir lūpoms pieštukų pagaminamu kiekiu...
Iš kitos pusės pažvelgus, reiktų prisiminti, kokios yra sunkios ir nelygios lenktynės, tarp diktatūros ir demokratijos.
Skaityti daugiau: “SPUTNIKAMS” PADANGES RAIŽANT
B. VRUBLEVIČIUS
Čia noriu nors trumpais bruožais atpasakoti vieno tautiečio, psk. P. š-s., per pastaruosius karo metus patirtus vargus. Rašau, ką jis man yra pasakojęs.
1940 m. Ukmergėje tarnavau 1-me artilerijos pulke. Netrukus užplūdo Lietuvą raudonoji armija. Po 6-šių mėn. pradėjo keisti kadrus ir vertė karius mokintis rusų kalbos. Po trijų mėn. dešimt iš mūsų “gabiausiųjų” su kapitonu Ž., gavom politrukų padėjėjų laipsnius. Na, o nepaklusniuosius kas naktį iš kareivinių išveždavo į nežinią, kurių daugiau nematėme.
1941 m. birželio mėn. puolė vokiečiai. Rusai sukilo ir skubiai mūsų pulką varė į automašinas bei šarvuočius išvežimui kažin kur. Negalėjome atsipalaiduoti nuo raudonųjų, nes buvome nuginkluoti ir stipriai saugomi. Tuo būdu teko atsisveikinti su Lietuvos žemele. Pravažiavome Latviją ir atsidūrėme Rusijoje. Pskovo mieste mus aprengė jau sovietine uniforma ir išsiuntė į fronto linijas prie Stalingrado. Buvome sumaišyti kovos daliniuose; buvo ir ukrainiečių su mumis. Mūšiai tuo metu buvo smarkūs. Ėjo iš rankų į rankas kovos laukas, ypač Stalingrado ruože.
Kartą nakties metu buvome nusiųsti slapukais (būrys), vedami ruso leitenanto. Proga pasinaudojęs, buvęs tarp mūsų kapitonas ukrainietis nudūrė rusą ir slaptai perbėgome pas vokiečius. Vokiečiai mus priėmę, klausinėjo ar sutiksime kovoti prieš rusus. Sutikome. Tuojau pat sudarė du batalionus iš lietuvių, latvių, ukrainiečių ir kitų. Atsitraukę suformavo.
Skaityti daugiau: KAIP PATEKOM Į PRANCŪZIJĄ
BIRŠTONAS IR APYLINKĖS
P. BLIUMAS
Mes labai dažnai kalbame apie tėvynę, bet gal retai kada pagalvojame, kas yra toji tėvynė, kas ją sudaro, kodėl mes turime ją mylėti ir privalome ją nuo priešų ginti?
Trumpai, suglaustais žodžiais, galėtume pasakyti, kad mūsų tėvynė yra toji šalis, kurioje nuo amžių mūsų protėviai, tėvų tėvai, mūsų tėvai gyveno, mes patys joje esame gimę, augę ir gyvenę.
Tėvynę sudaro: tos šalies žemė, visa šalies gamta, žmonės, jų papročiai, gimtoji kalba ir nemarioji tėvynės dvasia.
Taigi, tėvynė yra:_ jos gražieji laukai, kalnai kalneliai, pakalnės ir slėniai, ošiančios girios, žydinčios pievos ir lankos, jos didžiosios upės ir mažieji upeliai, melsvieji ežerai ir javų laukai. Tėvynės dalį sudaro ir gėlėtieji pavasariai, kaitriosios vasaros, derlingieji rudens ir baltos snieguotosios žiemos. Tėvynės dalis yra ir danguje šviečianti saulutė ir nakties glūdumose spindinčios žvaigždutės; laukuose ir miškuose čiulbantieji paukšteliai, apie gėlytes skraidantieji įvairiaspalviai drugeliai; naminiai gyvulėliai, laukiniai žvėreliai ir net mažieji vabalėliai. Tėvynės dalis yra ir toje šalyje gyveną žmonės ir juos jungiančioji jų bendra gimtoji kalba. O ta gimtoji tėvynės kalba yra nuostabiausia priemonė, kuria to krašto žmonės gali išreikšti savo gražiausius jausmus, mintis ir jas perduoti vieni kitiems. Neveltui yra sakoma, kad gimtoji kalba tai gražiausioji tėvynės muzika ir daina.
Skaityti daugiau: TĖVYNĖJE
ZIGMAS RUMŠA
Išeivijos lietuviška periodinė spauda, nors ir nedrąsiai, bet jau pradeda rašyti apie mūsų artimesnius bei tolimesnius kaimynus. Tikslas aiškus — pažinti juos arčiau. Ypatingai tas pažinimas liestų lietuviškai galvoti nusiteikusį jaunimą. VLIK’as pernai gegužės-birželio mėn. sesijoje pabrėžė, kad stengsis megzti santykius su visais Lietuvos kaimynais, o su ukrainiečiais santykiai bus pagyvinti, siekiant glaudesnio bendradarbiavimo. Iš tiesų, jeigu dar galvojame apie Lietuvos laisvę ir jos gerovę, tai nuodugnesnis pažinimas savo kaimynų būdo, jų kultūros, ekonominio lygio bei politinių siekimų mums išeivijoje būtų vienas svarbesnių reikalų, talkininkaujant rungtynėse mūsų tautai dėl jos egzistencijos. Mes galvojame, kad įvairiais būdais ir pastangomis, nutolę nuo tėvų žemės ir gyvendami aptvertose stovyklose, ar dirbdami prie staklių ar kasyklose ir bendradarbiaudami su mūsų kaimyninių tautų atstovais, tais pačiais keliais atvykusiais, gerai iš jų esame pažinę ukrainiečius ar kitus kaimynus. Tačiau tektų suabejoti tokiu teigimu. Stovyklose, stovint eilėse su ištiesta ranka gabaliukui duonos gauti, ar nuolatiniam darbe girdint “formano” raginimus, tokiose sąlygose kitų tautų atstovų bei jų tautų pažinimas būtų labai miglotas ir netikslus. Todėl mums, esant išeivijoje, tenka jieškoti savo tautos draugų bei priešų pažinimui kitu būdų ir kelių. Vienas iš prieinamiausių būdų tikslui siekti yra knygos, žurnalai, laikraščiai, menas, šios priemonės yra lengvai prieinamos ir įgyjamos.
Šį kartą norėtųsi prisiminti apie tolimesni pietų kaimyną — Ukrainą. Su tuo kraštu mūsų valstybė istorijos bėgyje turėjo nemažai reikalų, todėl netektų abejoti, kad ir ateityje jų netruks. Šiuo metu tiek mes, tiek ukrainiečiai atrodo turime vienodus ir bendrus du sunkius rūpesčius. Pirmas — didrusio hegemonijos atsikratymas, antras — mūsų Vilniaus krašto ir ukrainiečių rytinės Galicijos su Lvovu klausimai. Dabar tiek Vilniaus, tiek Lvovo sričių klausimai išspręsti jų savininkų naudai. Tačiau bendri kaimynai lenkai, paneigdami istorinius, etnografinius ir kitus faktorius, įvairiomis progomis viešai savinasi tas sritis ir ateityje lyg linkę kovoti dėl Vilniaus ir Lvovo kraštų prisijungimo prie savo žemių. Tokią politika lenkams vedant, be abejonės konfliktai bus neišvengiami. Tuo metu lietuviai ir ukrainiečiai bendro reikalo spiriami, gelbės vieni kitiems. Todėl pažinkime šiuos kaimynus arčiau.
Skaityti daugiau: MŪSŲ KAIMYNAI IR UKRAINOS DAINA
A. SKOPAS
Su noru stojo Panevėžio apsk. jaunimas į besiformuojančią Vietinę Rinktinę. Kovo mėn. pabaigoje buvo pašaukti visų valsčių užsiregistravę vyrai į Panevėžį. Susirinko žymiai daugiau, kaip buvo reikalinga, todėl darė didesnę atranką. Nemažas skaičius turėjo sugrįžti atgal.
Panevėžyje suformavo 1 ir 2-rą kuopą, o trečioji to paties bataliono kuopa buvo suformuota Biržuose. Ji ten ir stovėjo iki likvidavosi. 1-ji kuopa įsikūrė Ramygalos g-vėje — vienoje mokykloje, o mūsų II-ji kuopa — Respublikos g-vėje — buvusiuose teismo rūmuose. Tuo būdu mūsų kuopa stovėjo pačiame miesto centre.
Besikuriantis batalionas susidūrė su įvairiais sunkumais: nebuvo tinkamų patalpų, aprangos, tinkamo aprūpinimo maistu ir kitais reikmenimis. Nebuvo ir ginklų. Kurį laiką gulėjome ant grindų pasikloję šiaudus. Bet nežiūrint į visus minėtus trūkumus, jaunų vyrų nuotaika buvo gera. Visi suprato, kad visas tiekimas priklauso vokiečių ir mūsų vadai stengsis būklę sutvarkyti.
Skaityti daugiau: VIETINĖ RINKTINĖ PANEVĖŽYJE
ŠIENAPJŪTĖ
Pakvipo žydinčia žole!
Oi laikas, laikas mums šienauti,
Pats laikas pievų žolę pjauti
Su kieto plieno dalgele.
Pašokę vyrai su aušra
Dalgius primygę prie prakalo
Ir plaktuku prisėdę kala,
Tai šienapjūtė jau tikra.
Skaidrys užvertęs ant pečių
Iš tolo blizgančią dalgelę
Užtraukė su talka dainelę,
Kai žengė pievon paryčiui.
Skaidrys Visi
Žvengia pievelėj
Plieno dalgeliai
Nuo ankstaus ryto
Kiaurą dienelę
Dalgeliai žvanga
Žolelė šlama,
Šienelis kvepia
Pievelėj mano.
Šiaunios grėbėjos,
Klevo grėbleliai,
Darbą jų lydi
Dainos— dainelės.
Skaityti daugiau: IV DALIS POEMOS “SKAIDRYS”
KARIŠKA HUMORESKA
Apie tai karinė istorija neužsimena. Tačiau, kiek toli siekiame savo atminimu, suvokiame, jog kariuomenėj pietų metu visuomet duodama sriuba.
Mūsų kuopos virėjas, Mirka, dėl tos priežasties niekad ir neapsilenkė su ta tradicija. Pietums jis visuomet gamina sriubą.
Mirkos sriubos gaminimo būdas labai paprastas. Jis stovi prie katilo ir sviedžia į ji viską, atrodytų, kas po ranka pakliūva. Žinoma, toks įspūdis susidaro tik iš šalies žiūrint, tačiau jis meta katilan tik tuos produktus, kuriuos tą dieną gauna iš sandėlio...
Šiandien duota pamidorų, pupelių, ryžių, nustatytas kiekis jautienos, margarino, truputis burokėlių ir pora galvų kopūstų. Taigi, jis ir pradėjo. Įpylė į katilą vandens, sumetė pamidorus, paskiau — pupeles, ryžius, jautieną, burokėlius, kopūstus, pridėjo margarino ir apėjo aplinkui, tarytum, j ieškodamas, ar nėra dar ko nors įtrenkti į katilą. Įsitikinęs, kad jau viskas, paėmė ilgu kotu medinį šaukštą ir ėmė maišyti.
Virėjo pavaduotojas ir Mirkos mokinys virėjavimo mene, Kropačikas, rūpestingai nulupęs svogūną ir, trindamas paašarojusias akis, kreipiasi į šefą:
— Ką daryti su svogūnu?..
Kuopos virėjas, Mirka, tarytum truputį pyktelėjai
— Tiek mėnesių mokaisi, o vis dar nežinai ką daryt su svogūnu. Kam reikia dar klausti: perpjauk į keturias dalis ir... į katilą!
Skaityti daugiau: SRIUBA
Vasario 16 dieną prieš 40 metų Lietuvos Taryba, susirinkusi Vilniuje, priėmė nutarimą, kuris tais laikais skambėjo labai drąsiai:
Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą, Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
1920 m., du metai po nepriklausomybės paskelbimo, iškilmėse prie paminklo žuvusiems Už Lietuvos Laisvę, Karo Muzėjaus sodelyje, Kaune.
Iš H. Bezumavičiaus rinkinio
Jau Vilniaus konferencijos nutarime prieš penketą mėnesių buvo pasisakyta už nepriklausomos Lietuvos valstybės sudarymą. Tačiau, kaip ir galima buvo laukti, Lietuvos okupantai vokiečiai tada buvo nusistatę prieš nepriklausomą Lietuvą.
Skaityti daugiau: PRIEŠ KETURIASDEŠIMT METŲ
A. RĖKLAITIS
Komunistai, apsvaiginti žemės palydovo čempionatu, pastaruoju laiku pasidarė labai veiklūs, net agresyvūs. Jie mano, kad dabar turi progą išspausti JAV iš Europos, stipriau įsitvirtinti Viduriniuose Rytuose, pasiekti naujų laimėjimų Azijoje. Siekiant čia paminėtų tikslų, artimiausiu savo uždaviniu raudonieji pasistatė mėginti laimėti antrąjį rundą “taikingos koegzistencijos”. Tam jie dės didžiausias pastangas 1958 metais. Raudonieji laimės šį rundą, jei Vakarai jiems padarys naujų nuolaidų, t.y., priims raudonųjų padiktuotas sąlygas. Tačiau Vakarai, žinodami su kuo turi reikalą, spaus Sovietus, kad jie sutiktų su UN daugumos sprendimais. “Taikingos koegzistencijos” kova gali būti labai kieta. Bet tai ne naujiena. Kova tarp Rytų ir Vakarų vyksta senai. Jos pradžia — II Pas. karo pabaiga. Toji kova šiais atomo amžiaus laikais vadinama “šaltuoju karu”. Dabar sakoma, kas laimės šaltąjį karą, tam nereikės kovoti “karštojo karo”. Šių laikų strategai apibūdina šaltąjį karą tarp Sovietų Rusijos ir JAV sekančiai:
1) Idėja to, ko Kremlius siekia 1958 metais yra žinoma JAV Sąjungininkų tarpe Europoje. Sovietų tikslas, kurio jie siekia kovojant antrąjį rundą dėl Rytų - Vakarų konferencijos, yra mėginti pristabdyti - sulėtinti JAV raketų programos vykdymą ir duoti Maskvai laiko susidoroti su visais sunkumais komunistinės diktatūros viduje.
2) Didysis karas nenumatomas. Kremlius, nežiūrint pasigyrimų ir grąsinimų, yra toli nuo galimybės laimėti III Pas. karą. Todėl jis vengs kaip kad vengė iki šiol.
3) Mažieji karai, kurie iki šiol prasiverždavo tai vienoj, tai kitoj kritiškoj šaltojo karo vietoj, yra galimi ir ateity, ypač ten, kur komunistai ras silpną vietą ir palankias sau sąlygas, laiduojančias pasisekimą.
4) Sovietų galimi laimėjimai šaltojo karo frontuose, spėjama, nebus tokie stebėtinai dideli, kaip kad buvo II Pas. karui pasibaigus, štai ko Nikita Chruščiovas dabar siekia:
— įsigyti Europoje pagarbos savo asmenybei,
— kad Vakarai formaliai pripažintų esamos padėties “teisėtumą”,
— paspartinti komunizmo plėtimąsi Vid. Rytuose, Afrikoje ir Azijoje.
Skaityti daugiau: ŠALTOJO KARO PERSPEKTYVOS 1958 METAIS
Vladas Mingėla
40 m. Jurgio Bielinio mirties sukaktį minint; “Aš tol nemirsiu, kol neiškrapštysiu maskolių iš Lietuvos”; jis tikėjo nepriklausomą Lietuvą atgimsiant; šis taurus ir narsus lietuvis visą amžių kovojo su Rusijos caro galybe; J. B. 1902 m. vasarą Tilžėje susitinka su žymiuoju kultūrininku kun. A. Miluku; 1918 m. sausio mėn. iškeliauja senelis (72 metų amžiaus) pėsčiomis į Vilniaus Lietuvos konferenciją : vos 20 km tenukeliauja ir miršta pakely... — sausio 18 dieną, o tų pat metų vasario 16 d., Vilniuje, paskelbiama Lietuva nepriklausoma valstybe.
Mūsų praeitis turtinga kančiomis, bet taip pat joje randame įkvėpimo šiandieninei laisvės kovai. Daugybė kilnių patriotų visą savo gyvenimą pašventė vien tik kovai su Lietuvos priešais — tautos pavergėjais. Tik, gaila, kad mūsų kultūros istorikai vienus, gal mažiau nusipelniusius, labai augštai iškėlė, be to, nepriklausomos Lietuvos laikais visose mokyklose apie juos nuolatos buvo aiškinama: jų darbai buvo statomi pavyzdžiu ateinančioms kartoms. Gera, kad taip buvo daroma. Bet negera, kad nevisi vienodai buvo iškeliami, nevisi buvo minimi ir gerbiami. Apie tokį tautos žymūną ir kovūną, kaip kun. A. Milukas, nepriklausomoje Lietuvoje mažai tebuvo žinoma. Taip pat nedaug buvo kalbama apie “knygnešių karalių” Jurgį Bielinį-Bieliaką. Nevalia tiesos nutylėti. Jis ir kun. A. Milukas visada tikėjo nepriklausomos Lietuvos idėja: tam jie ir aukojosi, tam jie vargo ir dirbo be galo, be krašto. Tuo tarpu beveik visi mūsų nepriklausomos Lietuvos laikais garbinami, su mažomis išimtimis, kovojo tik dėl autonominės Lietuvos. Dar net 1915 m. Amerikos Lietuvių Tarybos išleistame atsišaukime į pasaulio valdovus mūsų “pranašai” drįso kalbėti tik apie Lietuvos autonomiją.
Minint Jurgio Bielinio (buvusio Lietuvos v. Seimo nario-žurnalisto Kipro Bielinio tėvas) mirties 40 m. sukaktį, tenka nors iš dalies šią neteisybę atitaisyti. Iš viso reikėtų spręsti apie didžiuosius tautos žmones ne iš jų garso, bet iš jų atliktų darbų kiekio, iš jų pasiaukojimo tautos ir valstybės reikalams. Neturėtų būti toleruojama neteisybė. Praradus savo valstybę, šiandien jau daugis dievinamų “tautos milžinų” kuo ne nykštukais pavirto, ir jie, jeigu dar gyvi, nebenori tiek daug aukotis “neaiškiems tautos darbams”, juo labiau, kad jie neapmokami... šiandien toji neužtarnautoji valstybės tarnautojų — didelių — augštose kėdėse sėdinčių — garbinimo hipnotinė liga praeina... Vėl pereinama į kitą kraštutinumą: imama tuos dievaičius niekinti ir žeminti. Negerai! Nežeminkime, jeigu kas tų nuopelnų nors ir nedaug teturėjo: geriau apie juos tylėkime. Turėkime galvoje priaugančiosios kartos patriotizmo nykimą. Geriau kelkime tų asmenų nuopelnus, kurie iki šiol dėl nežinomų priežasčių buvo nutylimi.
Skaityti daugiau: KNYGNEŠIŲ KARALIUS
V. PETRAVIČIUS
Tokia jau jūrininko prigimtis: mano manymu panaši į tekanti vandeni: jis amžinai neramus, juda, įieško ir kombinuoja. Stovim ant žydro Nemuno sroves, netoli Rusnės. Mūsų pusėje kasami apkasai, rezgamos spyglių užtvaros, statomi pabūklai. Toliau dunkso fabrikų masyvai, ir dūmai kyla i viršų. Kitoj Nemuno pusėj — lygumų pievos ir elegiškas ruduo su gelstančiais, auksiniais lapais. Slenka dienos ir naktys — laukiam įsakymo. Į mūsų nusistovėjusį ir vis labiau virstantį monotonišką gyvenimą įnešė daug neramumo pasklidęs gandas, kad anoj pusėj viskas evakuojama, ir kiekvienas gali paimti ką nori ir kiek tik gali panešti. Pasikvietęs iš kitų laivų prityrusius operacijose jūrininkus padarėm nepaprastą konferenciją, ir visi priėjom prie bendros išvados, kad laikas yra svarbus faktorius, ir turim neatidėliodami skubiai veikti. Kitą rytą, apsirūpinę kuprinėmis, kas bulbiniu maišu nešinąs, nuvykom į buvusią muitinę, kurios fasade kabojo geležinis, galingas aras.
Miglotais žodžiais išdėstę mūsų intenciją luftwaff’es feldfebeliui (jis tvarkė judėjimą) prašėm leidimo persikelti per Nemuną.
— Tai ką, kalėdot užsimanėt...?
Tyla reiškė sutikimą.
— Žiūrėkit ir manęs neužmirškit, — ir reikšmingai mirktelėjęs padavė išrašytus leidimus.
Persikėlę keltu per Nemuną, trys draugai pasileidom į žygį, turėdami palankų vėją į nugarą ir pasitikėdami mūsų nenusileidžiančia žvaigžde. Kojos vikriai kilnojosi, ir nepasijutom kaip pievos liko užnugary. Ant kalvelės pamiškėje stovėjo didelė, vieniša sodyba. Garsūs sparnuočių balsai kvietė mus ten užsukti.
Skaityti daugiau: ISTORIJA APIE RŪSTŲ PONĄ SU MEDALIAIS IR NENUORAMAS JŪRININKUS
TEODORAS PAPARTIS
Šiaulių apskrities Stačiūnų valsčiaus gyventojai praėjusio karo metu dažnai nusiskųsdavo vietos lietuvių policijai, kad jų apylinkėje neretai pasirodydavo iš vokiečių karo belaisvių stovyklų pabėgę rusų kareiviai. Jie besislapstydami ateidavo pas vietos gyventojus iš Radviliškio — Šiaulėnų miškų ir reikalaudavo iš ūkininkų maisto, drabužių, apavo ir net svaiginamųjų gėrimų. Tokie apsilankymai ypač padažnėdavo rudenį, nes miškuose pasidarydavo šalčiau ir su maistu sunkiau.
Jeigu kuris ūkininkas neturėdavo ir negalėdavo patenkinti karo belaisvių rusų reikalavimų, tai tuomet patys belaisviai pradėdavo šeimininkauti ūkininko sodyboje. Jie paimdavo iš ūkininko tai, kas jiems patikdavo. Neretai pati ūkininką sumušdavo arba kitaip prikankindavo, o kartais net ir nužudydavo.
Vietos lietuviškoji policija susirūpino padažnėjusiais ūkininkų nusiskundimais ir pradėjo imtis žygių užkirsti rusams karo belaisviams kelią terorizuoti ir plėšikauti Stačiūnų valsčiaus apylinkėje.
Vieną lapkričio mėnesio pavakarį buvo gautas iš vietos ūkininkų pranešimas, kad Stačiūnų valsčiaus ribose, viename kaime, pasirodė trys stipriai ginkluoti rusai karo belaisviai. Jie užėjo pas neturtingą ūkininką ir reikalavo, kad duotų jiems maisto, apavo, drabužių ir keletą litrų naminės degtinės. Kadangi ūkininkas neturėjo atliekamų maisto produktų ir drabužių, o naminės degtinės iš viso nemokėjo gaminti, tad negalėjo patenkinti belaisvių reikalavimų. Belaisviai matydami, kad iš ūkininko geruoju nieko negaus, pradėjo grasinti ginklu.
Skaityti daugiau: PLĖŠIKŲ AMŽIUS NEILGAS
B. BALČIŪNAS
Nuo pirmosios atominės bombos sprogimo praėjo vos 12 metų, kai žmogaus pagamintas žemės palydovas iškilo į erdves. Nuo atominio laikotarpio, staigiu ir trumpu šuoliu žmonija įžengė į tarpplanetinės erdvės užkariavimo laikotarpį ir, pagal mokslininkų skaičiavimus, 1963 metais žmogus pastatys koją ant mėnulio paviršiaus. Šiuo metu tai atrodo fantastiška ir sunkiai įmanoma, tačiau peržvelgus išrastas priemones, pritaikytas medžiagas ir žmogaus tikslus, susidaro kiek realesnis vaizdas.
Kas atsitiks po to, kai žmogus užvaldys tarpplanetines erdves, šiandien būtų sunku spręst. Dvi žemėj vyraujančios jėgos lenktyniauja dėl pirmumo: Vakarai ir komunistiniai Rytai. Viena aišku, — jei sovietai pirmieji pasieks mėnulį, amerikiečių prestižas kris daugiau negu po sputniko; maža to, mėnulis gali pasidaryti kariniai reikšmingas punktas ir toliau gali sekti komunistinių idealų įvykdymas — pavergimas ne tik amerikiečių, bet ir viso pasaulio.
Mėnulis, kaip karinė bazė tada gali daug daugiau reikšti, negu šiandien manoma: — raketos gali būti laidomos į bet kurią žemės paviršiaus vietą, be pavojaus būti pastebėtom prieš pasiekiant taikinį ir jau šiuo metu turimom priešraketinėm raketom būti numuštom; jis gali tarnauti kaip arsenalas; dėl mažesnės mėnulio traukos (viena keturioliktoji žemės traukos) reikėtų mažiau kuro ir žymiai mažesnių variklių raketas varyti. Iš mėnulio nekliudomai būtų galima stebėti visą žemės paviršių, naudojant televizijos aparatus. Radaro pagelba būtų galima tą pačią akimirką pastebėti kiekvieną išleistą raketą ar lėktuvą ar laivą judantį bet kuria kryptimi. Astronomai prasiveržę per žemę supantį kosmini kiautą, galėtų atidengti daugelį visatos paslapčių. Pačių amerikiečių teigimu, šiuo metu pastangomis ir pasekmėmis užkariauti erdves, pirmauja sovietai. Tačiau tai nereiškia, kad nėra galimybių amerikiečiams pirmiems pasiekti mėnulį.
Skaityti daugiau: ŽMOGAUS KELIAS Į MĖNULĮ
ANT. BERNOTAS
Žiema. Labai šalta.
Ant kalvų, slėniuose ir ant užšalusios Angaros upės ledo guli negilus sniegas. Sniego dar nedaug, ir jis lengvomis kepurėlėmis dengia kelmus, garbanotas pušų šakas ir giliomis provėžomis išvažinėtą kelią. Vėliau sniego privers ištisus kalnus, ir bus sunku išeiti ir išvažiuoti. Prasidės gilios žiemos vargai.
Nuošalus ir visų apleistas pietinio Sibiro užkampis — darbo vergų gyvenamoji vietovė. Kažkur toli, Irkutsko apygardos begaliniuose plotuose, taip pat apaugusiuose begaliniais ir sunkiai Įžengiamais miškais. Pušynais ir eglynais.
Netoli teka plati ir didelė Angaros upė. Ji prasideda iš pietvakarinio Baikalo ežero galo, prasilaužia pro kalnų virtines, teka į žiemius ir į vakarus, kol pagaliau už daug šimtų kilometrų susijungia su dar didesne, gilesne ir ilgesne Jenisėjaus upe.
Kažkur toli rytuose, ir dar toliau pietuose dunkso sunkiai įžiūrimi kalnai, padengti balta sniego pluta.
Pavakarys. Aplinkui sklinda melsvai violetinis rūkas ir viską supa į vieną masę: miškus, laukus ir tamsiai pilką dangaus skliautą. Netoli esančią pušyno sieną vos begalima įžiūrėti.
Skaityti daugiau: ČYPIŠKĖ
LAISVĖS ŠVENTEI
JUOZAS ALMIS JŪRAGIS
Mes vėl visi susirenkam į būrį
Atšvęsti mums brangiosios Laisvės Šventės.
Į vėliavą akis įsmeigę žiūrim,
Ir šaukiam:— Kilk, Tėvyne, eik gyventi! —
Žiauriai Tave baisus likimas skriaudžia,
Ir temdo žvaigždę Tavo Laisvės Ryto.
— O kilk, Tėvyne! — mūsų širdys graudžios
Su tuo šūkiu pavirsta į granitą.
Nors mus audrų verpetai baugūs mėto,
Ne jiems nuplauti mus į užmiršimo dugną!
Kur bus lietuvis, ten kiekvienoj vietoj
Sušvis, žėruos ir degs tėvynės meilės ugnys!
Skaityti daugiau: Poezija
Mano seserėnas, lankęs sovietinėje Lietuvoje septynmetę pradžios mokyklą, padovanojo man — aplinkiniu keliu — bolševikinę “Pasaulio dalių geografiją”, išleistą valstybinės pedagoginės literatūros leidyklos Kaune 1952 m. Jos autoriai du prisiekę bolševikų maskoliai “draugai” G. Ivanovas ir A. Dobrovas. Šitas geografijos vadovėlis vartojamas visose S.S.S.R. pradž. mokyklose bei šeštoje vidurinės mokyklos klasėje.
Autoriai skirsto valstybes į 2 grupes: 1) kapitalistinės, kur buržujai ir kunigai, dvarininkai ir fabrikantai engia darbo žmones, ir 2) liaudies demokratijos respublikas, kuriose viskas priklauso darbo žmonėms, išsivadavusiems (sovietams padedant) iš kapitalistų vergijos.
Vadovėlis mini šias kapitalistines valstybes: USA, Angliją, Prancūziją, Italiją, Japoniją, Indiją, Pakistaną, Australiją, Vakarų Vokietiją, na, ir žinoma, visas komunistines valstybes, kaip, pvz., Lenkiją, Čekoslovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Albaniją, Mongoliją, Kiniją, Šiaurės Korėją ir šiaur. Vietnamą.
“Draugai” Dobrovas ir Ivanovas pliekia išsijuosę kapitalistines valstybes, ypač Japoniją ir U.S.A. Aišku, daugiausia vietos skiriama melui, šlykštiems maskviniams prasimanymams bei Kremliui garbinti. Amerikos politikos vadovams patartina pasiskaityti šis sovietinės propagandos bei melo geografijos šlamštas, kuris net vadovėliu laikomas, štai kas rašoma ir skaitoma apie USA (rašau pažodžiui):
Psl. 145: JAV šiuo metu pasireiškia kaip agresyviausia imperialistinė valstybė, kuri stengiasi įsiviešpatauti visame pasaulyje.
Psl. 156: JAV stengiasi sukurstyti naują pasaulinį karą (kad JAV kapitalistai dar labiau pralobtų).
Psl. 158: JAV Kongresas neturi teisės pareikšti vyriausybei nepasitikėjimo ir tuo priversti ją atsistatydinti.
Skaityti daugiau: KAIP MOKOMA GEOGRAFIJOS SOVIETŲ MOKYKLOSE
Redaguoja Lietuvos Saulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
BRANGŪS BROLIAI SAULIAI IR SESĖS SAULĖS!
Naujųjų metų angoje siunčiame Jums nuoširdžiausius sveikinimus ir linkėjimus JAV ir Kanados svetingose žemėse esantiems ir tolimuose rytų ir vakarų, pietų ir šiaurės plotuose gyvenantiems. Ypatingai sveikiname beplušančius mūsų tautos dirvonuose šaulių ir kitų organizacijų eilėse. Tenepailsta Jūsų rankos, teneatšala Jūsų širdys, bet toliau tebedega Tėvynės ir artimo meilės liepsna.
Sveikiname Jus 16 Vasario išvakarėse, kuomet sueina 40 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Prieš 40 metų Lietuvos padangė buvo nemažiau apsiniaukusi, kaip dabar, bet atsirado pasiryžėlių, kurie ne tik tikėjo Tėvynės prisikėlimu, bet nepabūgo veikti, kovoti ir žūti dėl Lietuvos laisvės. Dar neatėjo valanda naujai kraujo aukai, bet vilties, pasiryžimo, darbo ir išteklių aukoms jau pats karščiausias laikas.
Tai brangiai sukakčiai paminėti visus šaulių vienetus ir pavienius šaulius kviečiame aktyviai prisidėti prie L. Bendruomenės ar kitų organizacijų ruošiamų bendrų sukakties minėjimų, kur būtų jungiami be pažiūrų skirtumo visi Tėvynės laisvę mylintieji lietuviai. Ten, kur tokių minėjimų nenumatoma ruošti, šaulių vienetus kviečiame imtis iniciatyvos tokius minėjimus patiems suruošti.
Taip pat raginame kiekvieną šaulių vienetą paskirti specialų susirinkimą sukakčiai paminėti. Susirinkime, šalia meninės programos, reiktų trumpai peržvelgti mūsų tautos kovų istoriją, prisiminti jos pastangas atgauti laisvę ir tų pastangų didvyrius, prisiminti knygnešius ir Lietuvos atgimimo veikėjus, nepriklausomybės atkūrimo darbuotojus ir jų pastangas atstatyti nepriklausomybę, jos paskelbimą 16 Vasario dieną, kovas dėl Lietuvos laisvės ir žuvusius tose kovose savanorius, partizanus, karius ir šaulius. Taip pat prisiminkime žuvusius, mirusius ir dabar tebevargstančius savo tautiečius pavergtoje Tėvynėje ir ištrėmime. Tais prisiminimais ir žuvusiųjų bei mirusiųjų atminties pagerbimu, sustiprinkime savo dvasią ir ryžtą tęsti kovą už Tėvynės išlaisvinimą ir nustatykime gaires tolimesniam darbui savo tautą išlaikyti.
Skaityti daugiau: TREMTIES TRIMITAS
LŠST LCV Jaunimo Skyriaus vadovybė:
Sėdi iš kairės į dešinę: O. Dunaitienė, L. Zabukaitė. sekretorė K. Roženienė, A. Koverienė, A. Butkutė, G. Atkočaitytė.
Stovi iš kairės į dešinę: N. Šapalaitė, K. Ulevičius, P. Tomkevičius, Skyriaus viršininko pavaduotojas A. Gintneris, Skyriaus viršininkas V. Išganaitis, K. Juškėnas, Z. Urbonas ir Z. Žemaitaitytė.
Apačioje: Čikagos šaulių Klubo tautinių šokių būrelis.
DARBĄ PRADEDANT
Kasmet atverčiame vis naują lapą—
Mūsų gyvenimo, troškimų ateities ...
Jų nieks negali iš širdies išplėšti,
Nei užslopint švenčiausios mūs tautos vilties.
Kasmet įžengiame į Naujuosius metus viens kitam laimes, sveikatos linkėdami ir neretai plakančia širdimi viens kito klausdami, ką jie mums ir mūsų tautai atneš?
Šie metai mums sesės šaulės yra džiugūs tuo, kad susilaukėme organizacinio laimėjimo — šaulių moterų skyrelio, Tremties Trimite. Tegul jis pradžioje ir kukius, tik vieno puslapio, bet jis mums bus mielas savos kūrybos, savos veiklos atspindys. Nuo mūsų pačių gerų norų priklausys to skyrelio išsiplėtimas.
Visų šaulių moterų vardu dėkoju Tremties Trimito redaktoriui ir visiems broliams šauliams, kad leido mūsų skyreliui glaustis Tremties Trimito puslapiuose. Esu tikra, kad jūs sesės, atsidėkodamos broliams šauliams, išgirsite redaktoriaus balsą ir prisidėsite prie organizavimo ir telkimo lėšų Tremties Trimito praplėtimui ir tuo pačiu mūsų skyrelio. Taip pat būtų gera, kad šiais metais visos šaulės, ne tik pačios užsiprenumeruotų Karį, bet ir prisidėtų prie jo platinimo.
Skaityti daugiau: ŠAULĖ TREMTYJE
MŪSŲ SPORTAS 1957 M.
Edvardas Šulaitis
J. A. Valstybių ir Kanados lietuvių sportine veikla 1957 m. buvo pusėtina. Ypatingai ji gražiai reiškėsi Toronte ir Rytų sporto apygardoje, kur išdygo keli nauji lietuvių sporto klubai su nemažu sportuojančio jaunimo būriu.
"LITUANUS” REMTI KOMITETAS IR SVEČIAI
Pirmoje eilėje: Dr. Vyt. Vygantas — LITUANUS redaktorius, inż. Vyt. Šliūpas — LITUANUS REMTI KOMITETO pirmininkas ir kol. Vaclovas Kleiza — Liet. Studentų Sąjungos pirmininkas.
Antroje eilėje: Vyt. Vidugiris — Liet. Studentų Santaros įgaliotinis, Ignas Budrys — Liet. Studentų Ateitininkų įgaliotinis, Juozas Kregždys — Liet. Stud. Sąjungos įgaliotinis, ir inž. Zigmas Viskanta — Akademinio Skautų Sąjūdžio įgaliotinis.
Patys didieji pereitų metų sportiniai įvykiai — VII-jų šiaurės Amerikos Lietuvių sportinių žaidynių ratai vyko Toronte ir Rochesteryje. Torontas pas save sukvietė salės sporto šakų: krepšinio, tinklinio ir stalo teniso atstovus, o Rochesteris priglaudė lauko sporto šakų: lengv. atletikos, futbolo,plaukymo ir lauko teniso sportininkus. šių žaidynių klubiniu nugalėtoju vyrų ir moterų grupėse tapo Toronto LSK Vytis; antrojevietoje liko Čikagos LSK Neris. 1957 m. žaidynės dalyvių skaičiumi buvo gana gausios ir II rate užsiregistravo net 243 sportininkai, kurių tarpe didesnė dalis sportuojančio prieauglio.
1957 m. lietuviai dalyvavo pirmu kart suruoštose Pabaltijo tautų žaidynėse. Clevelande įvykusiose krepšinio varžybose lietuviai turėjo nusileisti latviams; estai čia nedalyvavo. Lengv. atletikoje ir plaukyme buvo varžomasi tik pavieniai ir čia (ypatingai plaukyme) mūsiškiai pasiekė nemaža pirmųjų vietų.
Skaityti daugiau: Kariai ir jaunimas
Dr. Balys Marčiulionis, neseniai iš Europos atvykęs ekonomistas, kurį laiką pabuvęs New Yorke, persikėlė į Pennsylvaniją, kur ekonominius mokslus dėstys netoli Pittsburgho esančioje šv. Vincento kolegijoje. Marčiulionis daktaro laipsnį įsigijo Vokietijos universitetuose. Lietuvoje ekonominius dalykus dėstė Šiaulių Prekybos institute.
Plk. Kostas Žukas parašė savo atsiminimų knygą “žvilgsnis praeitin”; knygos kalbą išlygina Stasys Barzdukas; išleis “Liet. enciklopedijos” leidėjas J. Kapočius. Knyga bus tokio formato, kaip Krėvės raštai, turės apie 500 puslapių. Pasirodys apie Naujus Metus.
Buvo pagerbti lietuviai kariai
Amsterdamo Lietuvių Klubas yra įvedęs gražią tradiciją: kiekvienerių metų lapkričio pradžioje pagerbia I ir II Pasauliniuose karuose žuvusius lietuvius karius ir mirusius veteranus, šiemet žuvusius karius pagerbė lapkričio 10 d. iškilmingomis pamaldomis Šv. Kazimiero bažnyčioje. Organizuotai dalyvavo žuvusių karių motinos ir dauguma klubo narių. Be to, atvyko žuvusius ir uniformuotų karių būrys.
“Ramiai! Ginklu gerbk!” pasigirdo būrio vado komanda, ir tuo momentu, kariams lydint, į bažnyčią buvo iškilmingai įneštos JAV ir Lietuvos vėliavos bei du gražūs vainikai.
Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
ANTRASIS TOMAS KALBA
Gen. St. Raštikio atsiminimų “Kovose dėl Lietuvos” pirmąjį tomą skaityti buvo maloniau. Ten generolas aprašė savo atsiminimus iš Nepriklausomybės laikų. O tie laikai mūsų gyvenime buvo šviesūs, tad ir skaityti apie juos širdžiai miela ir lengva.
Generolo atsiminimų antrąjį tomą skaitant, jauti kitokią nuotaiką. Prislėgtą, širdžiai sunku, nemiela. Juk tai visa skaudžiais ir liūdnais pergyvenimais persunkta. Liūdnąsias dienas nemiela prisiminti, bet vis dėlto reikia. Juk tautos istorija susideda iš šviesių ir tamsių dienų. Daugelis šių generolo atsiminimų skaitytojų neteisingai yra apibūdinę: “Pirmasis tomas buvo įdomesnis”. Iš tikrųjų, ne pirmasis tomas, bet Nepriklausomybės laikai buvo įdomesni. Antrasis tomas taip pat įdomus, lygiavertis pirmajam, tik tie laikai mums skaudūs prisiminti.
Gen. St. Raštikis savo atsiminimų antrajame tome apibūdina savo ir kitų būklę okupantų priespaudoje. Aprašo paskutinį posėdį prezidentūroje, 1940 m. birželio 15 d. prezidentūroje ir Kaune, kodėl Lietuvos kariuomenė nepasipriešino raudonajai armijai, ar vertėjo laikyti Lietuvos kariuomenę, liaudies kariuomenėje, 29 rusų korpe, apie Vyriausiąją KAM likvidacinę komisiją, Lietuvos kariuomenės tragediją, NKVD agentų globoje, apie savo slapstymąsi, bėgimą per sieną ir atvykimą į Berlyną. Toliau aprašo savo gyvenimą Berlyne, savo santykius su ministru K. Škirpa, keistą vokiečių pakvietimą pasitarti Lietuvos reikalais, lėktuvu grįžimą į Kauną (jau prasidėjus karui), Lietuvos laikinojoje vyriausybėje, vokiečių bandymai generolą įtraukti į savo sumanymus, pogrindžio organizacijoje prieš vokiečius, apie lietuvių vietinę rinktinę, savo slapstymąsi nuo vokiečių, savo tarnybą Vytauto Didžiojo Karo Muzėjuje, apie išeivių spaudos priekaištus Lietuvos kariuomenei ir jam ir apie savo klaidas.
Skaityti daugiau: Karinė spauda
KARIUOMENĖS ŠVENTĖS MINĖJIMŲ ATGARSIAI
OMAHOJE
Gruodžio 1 d. Ramovės skyriaus valdyba surengė kariuomenės šventės minėjimą. Iš ryto šv. Antano bažnyčioje buvo atlaikytos pamaldos už visus žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Vietos klebonas kun. J. Jusevičius, primindamas tą dieną, prašė visų lietuvių pasimelsti už tuos, kurie yra žuvę ar mirę dėl Lietuvos. Pamaldose dalyvavo visi ramovėnai, skautės - skautai su savo vėliavomis ir skaitlinga Omahos visuomenė.
Po pietų parapijos mokyklos salėje įvyko minėjimas. Minėjimą pradėjo skyriaus valdybos pirmininkas p. Pranas Totilas. Trumpai paminėdamas šios dienos reikšmę, jis pakvietė visus atsistoti ir pagerbti žuvusius, sugiedant “Marija, Marija...”
Paskaitą skaitė jaunosios kartos akademinio jaunimo atstovas Viktoras Arlauskas, tema “Lapkričio 23-ji istorijos bėgyje”. Paskaitininkas apžvelgė Lietuvos karius nuo pat senovės iki šių dienų. Po paskaitos pertraukos metu buvo rinkliava Lietuvos karo invalidams šelpti. Surinkta $51.50.
Po pertraukos buvo meninė dalis. Buvo suvaidinta scenos vaizdelis “Kur aš nukeliausiu...” Specialiai tai dienai parašytas ramovėno Pr. Kovo. Režisavo ir svarbiausią vaidmenį atliko V. Sederavičius. Dekoracijos Pr. Totilo. Dekoracijose, puikiausiuose vaizduose buvo atkurtas Lietuvos miškas. Tokių dekoracijų gali pavydėti ir geriausi teatrai.
Kariuomenės šventės minėjimas sutraukė pilnutėlę salę žiūrovų. Salėje matėsi ir jaunųjų žiūrovų ir senosios kartos lietuvių.
S. Misiūnas
Skaityti daugiau: Veteranų veikla
