Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 1 (1378) SAUSIS - JANUARY 1962 
Stasys Butkus ............. Viršelis
Nr. 2 (1379) VASARIS - FEBRUARY 1962
Į Laisvę ir Nepriklausomybę ....................... Viršelis
TURINYS
Z. Raulinaitis — Didvyrio kelias
O. B. Audronė — Stasiui Butkui mirus
P. Alšėnas — Prie įsikūnijusio kario kapo
P. Tarvydas — Karys
Antanas P. — S. Butkų prisimenant tremt. stovyklose
J. Trečiokas — Karys, kuris kovojo
G. — Naujųjų Metų laimė
Dr. V. Sruogienė — Karalius Notimeras
A. Bernotas — Gyvatė — novelė
P. Dirkis — J. Tysliavą palaidojus
Gudų partizanai
P. Alšėnas — Laisvė ir žodis
P. Mačiulis — Pirmaisiais 2 pėst. pulko metais
J. Almis Jūragis — Jūs nesate vieni
S. Dirmantas — Narūnas—ne Vobanas
V. Jonikas — Maironis ir mūsų skola
A.Žygmantas — Pirmoji jūrų galybė—Kreta
Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
Kronika
Skaityti daugiau: Karys 1962m. 1-2 - Turinys, metrika
Z. RAULINAITIS
Gruodžio 11 dieną Brookline mirė Vyties Kryžiaus Kavalierius Stasys Butkus, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Kareivis.
Prieš 64 metus Stasys Butkus pradėjo savo tiesų, prasmingą ir nepaprastais, simboliškais įvykiais nuženklintą gyvenimą, kokio jam galėtų pavydėti ne vienas mūsų istorijoje iškilęs žymus žmogus.
Atrodo, kad vos tik išvydęs šviesą jis turėjo aiškų tikslą dėl kurio reikės gyventi ir dirbti. Nuo pat vaikystės dienų jis jaučiasi esąs kovotojas dėl Lietuvos laisvės, jos karys.
Vos 13 metų teturėdamas jis lietuviškai rašinėja korespondencines žinutes, o 15 metų sukakus, piemenukui Stasiui jau buvo aišku tas kas ne vienam žymių veikėjų, daug vėliau, dar nebuvo aišku: kad Dievas leido žmogų į šį pasaulį apdovanojęs kumščiu, ir ne vienu o dviem, ir kad tautai, norinčiai laisvai gyventi reikalinga jėga, jos kariai. Jis rašo savo pirmąjį didesnį rašinį į Seinuose einantį lietuvišką savaitraštį: “Amerikon važiuoti ar kariuomenėn eiti”.
Jo nuomone jaunimui nereikėtų vengti tarnybos rusų kariuomenėje ir dėl to sprukti Amerikon. Jo slapta mintis buvo išlaikyti kuo daugiau kariniai apmokytų jaunų vyrų Lietuvoje, kad valandai atėjus jie galėtų stoti Lietuvos kariuomenėn.
Šitas pirmas didesnis Butkaus rašinys yra simboliškas visam jo ir mūsų tautos vėlesniam gyvenimui. Tai greičiausia yra pati Butkaus karinės karjeros pradžia.
Jo karinei dvasiai susiformuoti, didelės įtakos turėjo jo tėvas, kuris savo vaikams nuolat kalbėdavęs, kad Žemaitija ir Lietuva turės savo kataliką, žemaitį, karalių. Žemaitį, bet ne augštaitį, neduok Dieve!
Skaityti daugiau: DIDVYRIO KELIAS
O. B. Audronė
ROŽĖ
Nebraukia ašarų sesuo,
Nepalydi prie vartų—
O, kad nors kas
O, kad nors kas
Tau širdimi pratartų.
Raudona rožė atlape—
Tai visas tavo lobis
Ji tau švytės
Tamsiam kape,
Ji Viešpatį pašlovins.
Nerauda giminės gailiai,
Našlaičiai nenulydi
Tik rožė,
Rožė atlape,
Raudona rožė žydi
Stasys Butkus, jaunuolis, Nepriklausomoj Lietuvoj.
Skaityti daugiau: STASIUI BUTKUI MIRUS
(A. a. Stasiui Butkui prisiminti)
Tavo žingsniai, Dieve, nesustos. Tavasis Gloria nenutils. Visi pamažu grįš į Tave. Nes tai, kas anuomet prasidėjo vienoj širdy, liečia nūnai kiekvieną širdį— St. Yla.
Stasys Butkus tremtyje
Žmogaus gyvenimo dienos, tarytum skaitomos knygos, nors ir labai įdomios, lapai, verčiasi, pakol užsibaigia — užsiverčia paskutinysis lapas .. .
1961 m. gruodžio 11 d. užsivertė tas lapas ir įsikūnijusiam kariui, nuo 1918 m. gruodžio 13 d. (savanoriu stojimo data) iki paskutinės gyvenimo dienos, kovojusiam ir nuolat buvusiam kovos parengtyje, (jei ne šautuvu, tai plunksna), laisvės kovų pirmūnui ir savanoriui Stasiui Butkui.
Gavus paskutinįjį 1961 m. “Kario” numerį, jo metrikoj dar buvo žymima: “Redaktoriaus pavaduotojas — Stasys Butkus”, Deja, dienai — kitai praslinkus, teko perskaityti kitoj spaudoj liūdną žinią — Stasio Butkaus nebėra gyvųjų tarpe . . .
Nors jo tėvai — buvo bežemiai, vargdieniai, bet gimtojo krašto žemė — Stasiuką pririšo prie savęs neatjungiamai. Jos meilė — jį nuvedė į savanorių eiles. Jis buvo vienas iš tų vyrų, kurie pirmą kartą (1919.1.1) iškėlė Lietuvos vėliavą Gedimino pilyje Vilniuje.
Skaityti daugiau: Prie įsikūnijusio kario kapo
(Prisimenant laikraštininką Stasį Butkų)
Petras Tarvydas
Pirmaisiais savo gyvavimo metais KARYS buvo leidžiamas ir redaguojamas negausių jėgų, bet pasireiškė dvasiniu gyvumu ir užsitarnavo savo skaitytojų didelę meilę. Tais laikais, kai dar buvo Lietuvos kariuomenėje stipri pirmųjų savanorių dvasia, KARYS ryžosi laikytis atitinkamos krypties, kad jo puslapiai sutaptų su karžygiškomis epochos nuotaikomis.
Vyriausiojo Štabo didžiųjų rūmų dešiniame sparne buvo nedidelis kambarys, kuriame tilpo visas vadinamas Literatūros skyrius ir jo tvarkomas laikraštis KARYS. Trumpą laiką jis turėjo “Kariškių žodžio” vardą, kuris greitai buvo pakeistas į KARĮ, toliau vis labiau taikomą kariniam auklėjimui ir specialiai karinėms problemoms spręsti.
Lietuvos jaunimas, gilūs savo tėvynės patriotai - savanoriai, KARYJE rado jų dvasią stiprinančius žodžius. Pirmieji KARIO skaitytojai tampriai buvo susiję su gimtuoju kaimu, iš kur jų dauguma buvo ir kilusi. Todėl KARYJE jo pirmaisiais leidimo metais atsispindėjo ne tik kariniai reikalai, bet lygiai ir visos šalies tuometinė būklė. Atsiminkime, kad tuo metu dar vyko karo veiksmai ir visos kariuomenės jėgos buvo nukeripiamos į esančius frontus, karžygiškai gynusius savo šalį nuo gausių priešų. Pirmasis KARIO redaktorius, majoras P. Ruseckas, turėjęs tuo metu platesnius uždavinius, ypatingai kai buvo rengiamasi šaukti Steigiamąjį Seimą, savo pirmam pagelbininkui perleido didžiąją savo darbo dalį. O vėliau taip ir atsitiko, kad jaunas vyrukas, pirmuosius žingsnius spaudos darbe darydamas, netrukus atsidūrė, nors ir neoficialaus, redaktoriaus bei laikraščio reikalų tvarkytojo padėtyje.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENĖS LAIKRAŠTIS KARYS
ANTANAS P.
Antrojo pasaulinio karo pabaiga St. Butkų užklupo Schlesvvig-Holsteino provincijoje, Schleswigo mieste. Neilgai trukus Stasys įsikūrė ramioje Tolko lietuvių tremtinių stovykloje apie 12 km. nuo Schleswigo. Stovykla įsikūrė laukuose, buvusiuose darbo tarnybos barakuose. Metro augščio pylimėliai, apaugę krūmais, dengė stovyklą nuo žvarbių šiaurės vėjų.
Stasys tuojau įsijungė į kultūrinę stovyklos veiklą. Jis susirišo su knygų leidyklomis ir išeinančių laikraščių administracijomis. Dėka Stasio, mylinčio lietuvišką spaudą, stovyklos gyventojai gaudavo visas išeinančias knygas ir laikraščius. St. Butkus išplatindavo gautą spaudą ir sąžiningai atsiskaitydavo su leidyklomis. Ne kartą jis gaudavo pagyrimo lapus iš leidyklų už sąžiningą atsiskaitymą.
Jis ne vien platindavo spaudą, bet ir parašydavo laikraščiams iš savo atsiminimų Stasio Širvio slapyvardžiu, arba kitokiu.
Stasys tvarkė stovyklos paštą. Būdamas nepaprastai sąžiningas, jis buvo net keturių, tuo laiku stovykloje veikusių, organizacijų kasininku. Pas jį toje pačioje piniginėje buvo nuosavi ir keturių organizacijų pinigai, bet niekada nesusimaišydavo ir niekuomet jų netrūkdavo. Už gerą pareigų atlikimą, Stasys kartą buvo apdovanotas 50 DM. dovana.
Stovykloje jis nuolatos būdavo renkamas į rūbų ar kitokių BALF’o ar UNRR’os gėrybių dalinimo komisiją, kurioje stropiai ir teisingai dalindavo žmonėms gaunamus rūbus ir maisto produktus. Žinoma, tai buvo pats nedėkingiausias stovykloje užsiėmimas, kadangi sunku būdavo surasti auksinį vidurį. Tačiau Stasys mokėdavo teisingai padalinti, todėl stovyklos gyventojų buvo mėgiamas ir gerbiamas.
Skaityti daugiau: STASĮ BUTKŲ PRISIMENANT TREMTINIŲ STOVYKLOSE VOKIETIJOJE
Gedimino pilis Tolko tremt. stovykloje iškilmių dieną
J. TREČIOKAS, Kitchener, Canada
Skaudi žinia pasiekė, kad nesulaukęs Šv. Kalėdų džiaugsmo, a.a. S. Butkus iškeliavo amžinybėn. Kartu su šia liūdna žinia sugrįžo prisiminimai, kai 1945 metų rudenį pirmą kartą susitikau Stasį Tolko stovykloje, Vokietijoje.
Darbštus, niekad nepavargstantis kūrėjas -savanoris, daugiausia su plunksna rankoje, dirbo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Štai jau 1945 m. lapkričio mėn. S. Butkus, sudaręs redakcinę komisiją kartu su K. Vaitkevičium ir K. Barausku, pradeda redaguoti skautų įžodžiui ir Kariuomenės šventei paminėti laikraštėlį — “Tolko skautas”. Nor pats nebūdamas skautas, prisiminęs savo vaikystę ir rusų priespaudą, žadino išeivijos jaunojoje kartoje kovą už Lietuvos laisvę ir idealus.
Stasys rašo: “.. . šiandien mes švenčiame Lapkričio 23 d., Kariuomenės šventę, svetur, bet taip nebus amžinai. . . mes tikimės, kad Lietuva greit ir vėl bus laisva ir mes grįšime. .. ” Vėliau “Tolko skautas” buvo pavadintas “Šarūno kelias”, o Stasys Butkus buvo nuolatinis jo redaktorius ir bendradarbis.
Skaityti daugiau: Karys, kuris kovojo
G.
Prieš 300 metų Vilniaus krašte gyveno turtingas bajoras Manvytis. Jo žmona Jautonė buvo pasimirusi ir jokių įpėdinių nelikę. Per dienų dienas vaikščiojo vienas po savo dvarus, jodinėjo po miškus, giliai liūdėdamas. Ir juo labiau seno, juo tas liūdesys jį giliau spaudė. Niršo ant tarnų, darėsi visiems šiurkštus, pasirodęs svečias jį tik labiau suerzindavo. Kur tai Lenkijoje gyveno brolio vaikas, bet ir tas niekad neatvažiuodavo, jokios žinios apie save neduodavo, kaip miręs būtų. Manvytis ir suskaičiuoti neįstengęs, taip jam gyvenime sekėsi; tačiau bažnyčiai, savo tarnams ir vargšams buvo gana šykštus.
Ypač liūdėjo Manvytis Naujiems Metams artėjant, kurie nieko daugiau jam neatnešdavo, kaip jo senatvę pagilindavo. Nepažino vargo, nesuprantamas jam buvo ir žmonių džiaugsmas —triukšmingas Naujų Metų sutikimas. O kad draugai jam ramybės neduodavo ir į tokius sutikimus jį kasmet tempdavo, šiuos metus jis iš anksto ruošėsi sutikti kitaip, pasislėpus nuo triukšmo ir linksmybių, pakeliauti, pažiūrėti, kaip kiti žmonės juos sutinka, ar ir vargšai taip pat džiaugiasi?
Nuo triobos prie triobos nešė jį ristas žirgas, tačiau visur matė šviesas, girdėjo triukšmą, nerūpestingą juoką . . . Nerado vargo apiekurį jis buvo girdėjęs dar iš savo motinos lūpų, jaunas būdamas.
Visur tas pats, visi linksmi, džiaugiasi, kad pamažu jų gyvenimas praeina. Dar labiau susimąstė Manvytis, giliau palinko į savo žirgą ir nujojo tiesiai į mišką.
Radęs pirmą kelmą stabtelėjo ir susitraukė ant jo tamsoje ir šaltyje. Artėjo 12 nakties. Dabar draugai tostus geria ir tuštėja rusyse seno vyno bačkos. Net gerklė pasausėj o, iš šalčio ir susijaudinimo, rodos, vos žodį ištartų . . . Toje ramybėje nejučiom kas tai švelniai palietė jo petį.
Skaityti daugiau: NAUJŲJŲ METŲ LAIMĖ
Prūsai nenoromis klausosi pamokslo čekų vyskupo Vaitiekaus, X-tojo amž. pabaigoje skelbusio prūsams Krikščionybę. Iš Gniezno katedros durų bareljefo (XII amž.).
DR. V. SRUOGIENĖ
Rodos, senieji istorijos šaltiniai, kurie meta kiek šviesos į Lietuvos praeitį, yra tokie negausūs ir taip jau kruopščiai istorikų išnagrinėti, kad sunku juose besurasti kokių nors naujų žinių. O visdėlto retkarčiais susiranda užmesti, ar atmesti kaip nereikšmingi, raštai, kurie iš naujo atidžiau paskaityti, naujai interpretuoti, atskleidžia kokį nors naują faktą ar aspektą. Pavyzdžiui, garbingasis “istorijos tėvas”, graikas Herodotas, yra palikęs daug žinių iš graikų praeities, kuriomis pasitikima, bet tai, ką jisai rašė apie tautas, gyvenusias dabartinėje pietų Rusjoje, dažniausia buvo atmetama en block, nes ten pripinta daugybė fantastinio, pasakos, elemento. Iki mūsų laikų niekas nekreipė dėmesio į Herodoto pasakojimą, kad Dniepras išplaukiąs iš didžiulio ežero. Tuo tarpu mūsų šimtmečio geologai tikrai nustatė, kad prieš 2000 metų, Herodoto laikais, ten, kur šiandien teka Pripetės upė ir apie ją tęsiasi garsiosios Pinsko balos — pelkės, ten tada tyvuliavo didžiulis ežeras. Archeologų tyrinėjimai padaryti tose apylinkėse paremti radiniais, leido sukurti teoriją, jog aplink tą buvusį ežerą ir tenka jieškoti indoeuropiečių protėvynės. Šiandien šį teorija vėl kvestijonuojama, bet su ja susijęs tvirtinimas, kad lietuviai gyvena nuo seniausių laikų savo žemėje ir kad mūsų kalba yra seniausia iš gyvųjų Europos indoeuropiečių kalbų — tebegalioja. Taip pat Venecijos keliautojo Marco Polo 13-14 amžiaus aprašymai iki mūsų dienų buvo laikomi gryna pasaka, bet šiandie pripažinti nepaprastai įdomiu istorijos šaltiniu apie jo laiko Azijos tautas.
Lygiai, kaip ilgai nebuvo tikėta nei Herodoto, nei Marco Polo teigimais, taip pat Lietuvos istorikai visad abejingai vartė ar visai nesidomėjo šv. Bruno misijos į Prūsus istorijos lapais, nesitikėdami ten ką nors vertingo surasti. Tačiau vienas kantrus tyrinėtojas, lenkų istorikas kun. V. Meisztowicz, savo straipsnyje “Šv. Brun na Litwie w 1009 r.” (išspausdintas “Alma Mater Vilnensis, “Prace zbiorowe” leidiny, Londonas, 1958), iškelia įdomias ir taip retas iš to laikotarpio žinias apie Lietuvą.
Skaityti daugiau: “KARALIUS NOTIMERAS”- nežinomasis Lietuvos valdovas XI amž.
NOVELĖ
ANT. BERNOTAS
Mūsų apylinkės partizanų vadas Žilvinas visada sako savo vyrams: gerai pažinkite apylinkę, kurioje veikiate. Tas jums žymiai palengvins kovą ir nekartą apsaugos nuo nereikalingų nuostolių. Partizanas, nežinodamas, kur jis veikia, dažnai pakliūva į pavojų ir į priešo nagus. Žilvinas griežtai reikalauja, kad jo partizanai pažintų apylinkę ir viską smulkiai įsidėmėtų.
Geriausia, sako jis, jei partizanas yra kilęs iš tos pačios apylinkės. Tada jis pažįsta kiekvieną upokšnį ir šunkelį, ir nepaklys net tamsiausią rudens naktį. Tačiau nevisada taip yra. Jei partizanai kilę iš kitur, juos reikia pripratinti. Tam geriausiai tinka žvalgyba. Todėl jis savo vyrus kartais pasiunčia net į tolimus kampus: žvalgykite ir stebėkite, kad nebūtumėte užklupti netikėtai. Jei apylinkėje priešo nėra, reikia pas vietos gyventojus rinkti žinias. Taip pat pasijieškoti maisto.
Šiandien graži diena ir saulė skaisčiai šviečia. Pamėginkime pasivaikščioti ir pasižvalgyti kartu su partizanais Jogaila ir Patamsiu.
Kol Jogaila su Patamsiu lindės pavieškelio tankumyne ir stebės apylinkę, jūs, niekieno nepažintas ir nepastebėtas, galite padaryti ir didesnę ekskursiją. Kelionė jums nebus pavojinga.
Jūs nusileisite geru vieškeliu nuo nedidelės augštumos į platų pelkių slėnį, prižėlusį medžių ir neišbrendamų tankumynų. Kairėje pusėje oš apytankė giria, išsikerojusi šlapioje durpinėje žemėje, dešinėje — karklynai, krūmai, dumblini užtakiai, prižėlę vikšrių ir nendrių.
Prieš jūsų akis trinkės platus vieškelis, išpiltas geru žvyru ir smulkiais akmenukais, tiesus it styga, tik vienoje vietoje padarąs nedidelį vingį. Vieškelio gale atsišakos kitas toks pat kelias, perkirs plačiai išsimėčiusią dvaro sodybą, perbėgs pelkėtas pievas, peršoks upelį ir dings begalinėje laukų platybėje.
Skaityti daugiau: GYVATĖ
Juozas Tysliava darbo metu Vienybės redakcijoje
POVILAS DIRKIS
Šių metų lapkričio 11 d. — Veteranų Dienų švenčiant, Brooklyne, Kew Gardens ligoninėje, nuo širdies smūgio mirė, seniausio lietuvių laikraščio Amerikoje, VIENYBĖS redaktorius - leidėjas, Lietuvių Rašytojų D-jos pirmininkas, poetas, buv. Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris Juozas Tysliava.
Apie netikėtą ir staigią J. Tysliavos mirtį žaibo greitumu pasklido žinia. Beveik tą pačią dieną lietuvių didieji laikraščiai: Draugas,
Naujienos, Darbininkas, pirmuose puslapiuose įdėjo velionio atvaizdą palydėtą trumpų nekrologų. Iš to galima buvo suprasti, kad mirė žmogus vertas didelio dėmesio ir kad lietuviai neteko didžio ir nepamainomo spaudos darbininko ir savos tautos žadintojo.
Šie metai lietuvių spaudai ypatingai nelaimingi: kovo mėn. 9 d. Kanadoje — Toronte mirė, širdies smūgio ištiktas, “Tėviškės Žiburių redaktorius, žymus istorikas, ats. ltn. dr. Adolfas Šapoka; to paties mėnesio 13 d., Chicagoje širdies smūgis pakirto žurnalo “Margutis” redaktorių ats. ltn. dr. Bronių Dirmeikį; o štai lapkričio 11 d. lietuvių laikraštininkų šeima neteko pajėgaus poeto, kūrėjo-savanorio Juozo Tysliavos.
Skaityti daugiau: Kūrėją - Savanorį, Redaktorių JUOZĄ TYSLIAVĄ palaidojus
(Santrauka plk. W. A. Burkc straipsnio iš Military Review, 1961 rusėjo mėn.)
Partizaninis karas jei jis nesiremia patriotizmu ir negaivinamas politinių bei moralinių idealų, yra pasmerktas nepasisekimui. Plačiai skelbiamas gudų partizanų puikus veikimas vokiečių užfrontėje II D.K. metu yra tik dalinai teisingas. Rusai nori parodyti, kad gudų partizanai buvo tik jų pusėje ir kovojo tik prieš vokiečius. Ištiesų gudų partizanai kovojo ir prieš vokiečius ir prieš rusus, taipgi tarpusavyje.
Iš viso Gudija buvo nepriklausoma tik dvi dienas po I Didž. Karo. Dabar ji yra žinoma kaip Gudijos SS. Respublika Sovietų Rusijos sudėtyje su 8,000,000 gyventojų. Taigi gudai buvo visada okupuoti ar rusų ar lenkų, ar tai vokiečių. Gyventojų masė menkai tautiniai susipratusi, taipgi atsilikusi kultūriniai ir ūkiniai. Neskaitlinga susipratus inteligentija tačiau nuolat puoselėjo Gudijos nepriklausomybės viltį.
Kai II D. Karo metu krito Lenkija, dalis gudų inteligentų pateko Vokietijon. Ten jie bandė atkreipti Hitlerio dėmesį į gudų tautines aspicijas. Vokiečiai davė šiokių tokių vilčių. Vokiečių kariuomenei pasiekus gudų gyvenamus plotus, gudų inteligentai stengėsi bendradarbiauti su vokiečiais. Rusų okupacija buvo nuversta ir slaptai buvo tikima, kad ateitis bus palanki gudų troškimams. Bet kasdieninis vokiečių okupacijos išnaudojimas ir spaudimas rodė ką kita. Pastabesnieji gudai perprato vokiečių tikruosius tikslus. Atsirado nepasitenkinimas ir noras pasipriešinti. Susiorganizavo pogrindyje dvi gudų partijos, kurios pasisakė prieš bendradarbiavimą su vokiečiais. Vokiečiai tai išaiškino ir susėmė jų kiek galėjo. Kam pasisekė išlikti, pasitraukė į nuošalesnes krašto vietoves, turėdami mintyje kovą prieš vokietį prispaudėją. Tai įvyko 1942 metų vasarą. Tų pat metų rudenį vokiečiai pašaukė paleistus namo buvusius karo belaisvius atgal į karo belaisvių stovyklas, taipgi pradėjo šaukti jaunus vyrus darbams į Vokietiją. Vengdami vieno ir kito, gudai tūkstančiais patraukė į miškus. Ten gerai suorganizuoti į tinkamai vadovaujamus partizanų dalinius jie galėjo būti didelė grėsmė vokiečių užnugariui. Bet jiems trūko organizacijos, vienos vadovybės ir aprūpinimo. Jiems pasiliko tik stengtis išlikti fiziniai ir neapkęsti vokiečių perdaug to neparodant.
Skaityti daugiau: GUDŲ PARTIZANAI
MINTYS VASARIO I6 PROGA
PRANYS ALŠĖNAS
M O T T O :
“Žiūrėkit, krinta sniegas— o dangus yra svetimas, ir debesys svetimi, ir sniegas svetimas. Jis krinta ant mūsų širdžių, ir ten darosi šalta, jis apkrinta mūsų mintis, ir jos yra tarsi drugiai sušlapusiais sparnais. Tačiau jos skrenda, šitos mintys, ilgą ir varganą kelią, ir Karo Muzėjaus sodelyje jos neranda vietos pasišildyti tautos džiaugsmu, kaip būdavo anomis laisvės dienomis...”
“Gintaras”, 1948 m. vasaris
Taip! Pakalbėkim apie mūsąją Laisvę ir mūsąjį Žodį! Šios dvi sąvokos: Lietuvos Laisvė ir Lietuviškasis Žodis, nesvarbu, rašytinis ar sakytinis — yra labai tampriai tarpusavy susijusios. Juk nebereikalo sakoma, kad 1918 m. mūsoji Krašto Laisvė buvo atkovota sutelktinėmis jėgomis — plunksna ir kardu.
Nors Laisvė mūsų Tėvynei sušvito 1918m. vasario 16 Nepriklausomybės Akto raidėse ir žodžiuose, bet paruošiamasis Laisvės atgavimo darbas — juk vyko daug anksčiau, anksčiau — kaip mūsų Tėvynės Laisvė buvo apginta ginklu ir užantspauduota kūrėjų-savanorių krauju. Paruošiamojo darbo pradmenys — jieškotini knygnešių, “Aušros”, “Varpo”, “Tėvynės Sargo” ir kitų laikraščių skiltyse, bei Tilžėj ir kitur spausdintų lietuviškų knygų puslapiuose, kitaip sakant, rašytiniam lietuviškam žodyje.
Tame pačiame “Gintare”, iš kurio imtas šio rašinio motto, sakoma:
“Tikrai pasaulis tiki, kad graži moteris sugriovė Trojos miestą, ir markizių intrygos suardė Prancūzijos karalystę. Bet ar tas pats pasaulis tiki, kad mūsų sodietė motina, pirštais vedžiodama savo sūnui raides maldaknygėje, sėdėdama prie ratelio, suskaldė rusų imperiją? Jėgos ir ginklo galybė neįstengė palaužti lietuviško žodžio, ir spausdintuose puslapiuose jis buvo nešamas prie krūtinės ir ant pečių, nuo Prūsų ligi Sibiro, ir neretai šitie puslapiai pražydėdavo knygnešių krauju”.
Skaityti daugiau: LAISVĖ IR ŽODIS
Ats. Mjr. PRANAS MAČIULIS
Pirmiausia turiu atsiprašyti gerbiamų skaitytojų, kad tikslių datų nebepamenu. Užrašų ir dienoraščio nerašiau. Dabar rašau tik iš atminties, praėjus 42 metams, tai daug kas užsimiršo ir išblėso.
1918 metais rugpjūčio mėnesyje grįžau iš Rusijos Lietuvon, į Šiaulių miestą, kur gyveno mano seni tėvai ir seserys.
Porą savaičių paviešėjęs pas seseris, sumaniau nuvykti į Vilnių, pasiteirauti apie Lietuvos ateitį. Pas Šiaulių miesto vokiečių komendantą, gavęs leidimą važiuoti traukiniu, rugsėjo pradžioje atsidūriau Vilniuje. Iš viso į Vilnių man teko nuvažiuoti tik antrą kartą. Miesto gerai nepažinojau. Nežinojau, kur randasi Lietuvos Tarybos būstinė. Tačiau atsirado žmogelis, kuris žinojo, kur yra Tarybos būstinė. Kaip tik tada jis ėjo pro šalį ir man parodė. Pirmame augšte ir iš koridoriaus pirmame gana erdviame kambaryje sėdėjo jaunas ponas. Susipažinome. Buvo tai rusų caro armijos karininkas Giedraitis. Išsikalbėjome. Giedraitis papasakojo, kad ir jis neseniai grįžęs iš Rusijos. Dabar esąs pakviestas priiminėti lankytojus ir teikti jiems informacijas. Iš Giedraičio kalbos supratau, kad jokių konkrečių žygių Lietuvos reikalais nėra daroma, nes viskas vokiečių suvaržyta ir lietuviams neleidžiama pasireikšti. Bet jis mano, kad visgi kas nors bus daroma, ypač kariuomenės kūrimo reikalais, kai vokiečiai pralaimės karą. Jo manymu tai įvyksią netrukus. Tuomet Lietuva turės gintis nuo rusų ir gal būt nuo lenkų. Tarp kitko jam esą skirta užrašinėti žmones, kurie pareikštų norą stoti į karių eiles.
Ta proga pareiškiau norą, kad užrašytų ir mane į karių eiles. Giedraitis paėmė tuščią popieriaus lapą, užrašė vardą, pavardę, turėtą laipsnį rusų caro armijoj, ir adresą. Atsisveikinant pasakė, gal būt būsiu greitai reikalingas. Tada mane iškvies, arba kaip nors pranešiąs.
Skaityti daugiau: PIRMAISIAIS 2 PĖST. PULKO METAIS
Juozas Almis Jūragis
T i k i u a š L i e t u v a
Aš niekad nepamečiau tikėjimo,
Nors ir verkiau prie kapo Jos duobės—
Prisikėlimas neš jai užtekėjimą
Naujos šviesių dienų garbės.
Matau— pečius Jai lenkia vėtrų gūsiai
Ir skriaudos kruvinos kas metai gelia Ją,
Tačiau žinau, toje audroje kad nežus Ji—
Ji man mirties, Ji man gyvybės Evangelija.
Kaip beržas Ji, viena prie viešo kelio,
Praeiviai drasko Jos šakas žalias,
Bet apnaikinta Ji gajau dar želia,
Šakas išleidžia, atžalas naujas.
Ir klesti vėl žiedais, žaliuoja lapais,
Gyvybėssultis semdama iš savo karžygių mirčių
Išeis ji vėl drąsiai iš mirties kapo
Ir priespaudą numes kovos naujos kirčiu.
Juk Lietuva— tai mes! Tai mes jos gyvas kraujas,
Kol plaka mūsų širdys ir norais ir darbais.
Mus palenkė Lemtis. Tikėkim rytą naują
Ir ruoškimės pakilti tėvynės milžinais.
Aš niekada nepamečiau tikėjimo,
Prisikėlimui Jos šventai tikiu—
Ji žengs laisva, gaji naujam žydėjimui,
Iš kraujo upių, iš naktų klaikių.
Skaityti daugiau: JŪS NESATE VIENI
S. DIRMANTAS
Trumpai priminęs, mielam skaitytojui, kas buvo Vobanas, papasakosiu ir apie to paties laiko lietuvių karo inžinierių, kartografą ir fortifikacijos žinovą, — Jozephą Naronoviczių Naronskie arba, trumpai ir lietuviškai, — apie Juozą Narūną.
Prancūzas Pier Vauban (Petras Vobanas, 1633-1709) buvo karo inžinierius ir ekonomistas. Už nepaprastus karinius nuopelnus 1703 m. jis buvo pakeltas Prancūzijos maršalu. Europoje tada buvo labai karingi laikai. Vakaruose ypatingai grumtasi dėl miestų, kurių beveik kiekvienas buvo nuo užpuolimo apsaugotas, kaip ir mūsų Vilnius, tik tobulesniais, naujesniais įtvirtinimais. Bemaž visi Vakarų Europos miestai buvo tapę, sunkiau ar lengviau nugalimomis, mūsų senoviniais terminais tariant, drūtvietėmis ar stiprovėmis. Vobanui teko dalyvauti, ar net vadovauti 35-ms tokių tvirtovių apgulimams. Jis yra pastatęs, daugiausia pagal savo projektus, 39 naujas fortecas (pranc. forteresse; fort — reiškia — stiprus). Gi perdirbo, modernizavo, patobulino, išvystė apie 300 tvirtovių ar paskirų fortų. Daugelis jų ir iki šiai dienai išliko tenai, Vakarų Europoje, kur savo galinga išore sudaro lankytojams gilų įspūdį. Labai buvau patenkintas, kai 1946 m. teko susipažinti su šio garsaus vyro statiniais, dominuojančiais Nicos ir Villefranche žavingas apylinkes.
Jau ir kiti anų laikų fortifikatoriai buvo perėję prie, vadinamos, bastioninės įtvirtinimų sistemos. Pačios senovinės pilys ir miestų centrai buvo supami akmenų, plytų mūro ar žemės, kampuotų, išsikišusių, įvairaus tipo ir pavadinimų įtvirtinimų. Tada ir mūsų krašto neskaitlingos išlikusios gintuvės (Radvilų Biržai ir Nesvyžius, Katkevičių—Lachavyčiai o taipgi Gardinas ir senoji Lietuvių Brasta) buvo apvestos žemės bastionų vainikais, dažniausiai tipiškos penkiakampės žvaigdės pavidalo. KARIO skaitytojas anų laikų Biržų įtvirtinimų vaizdą gali matyti 1961 metų KARIO gegužio m. viršelyje.
Vobanas ypač pagarsėjo tvirtovių ėmimo metodų ištobulinimu. Taip vadinamoji “Vobano atsaka” — tai sisteminis, laipsniškas, inžinerijos ir matematikos mokslais paremtas, artėjimo ir griovimo būdas, kuris nesudaro puolančiam didelių nuostolių kariais, kaip kad pav., staigi, atvira ataka. Žinoma, jis ir ne toks greitas. Vobanas ypatingai sugebėjo bestioninę fortifikaciją priderinti prie vietos topografinių savybių: reljefo, vandenų, balų ir prie anų laikų tvirtovių vyriausio ir pavojingiausio priešo — artilerijos. Nuo tada fortifikacijos moksle įsigalėjo ir iki šiol išliko prancūziški Vobano nustatyti terminai.
Skaityti daugiau: NARŪNAS—NE VOBANAS, o visgi — verta jį žinoti. . .
Maironis
SENOVĖS DAINA
Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios tėvynės!
Kad pavirtęs, kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės.
Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas
Kad laužo užrūstintas vėjas;
Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,
Antros neišmels apgailėjęs.
Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai
Jie mylimą Lietuvą gina;
Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai
Vainiką iš deimantų pina.
Daugel krito sūnų, kaip tų lapų rudens:
Baltveidės oi verks, nes mylėjo!
Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,
Kiek priešų ten kraujo tekėjo.
Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus
Ir priešų sulaužė puikybę:
Už devynias mares, už tamsiuosius miškus
Išvarė piktųjų galybę.
Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų,
Kai duobę kareiviai ten kasė,
Ir paguldė daug brolių greta milžinų,
O Viešpats jų priglaudė dvasią.
Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios tėvynės!
Kad pavirtęs, kaip ąžuolas girių puikus,
Lauks teismo dienos paskutinės.
V. JONIKAS
Lietuviai pasaulyje šiais metais minės šimtą metų nuo Maironio gimimo ir stengsis tą sukaktį reikšmingai atžymėti. Turėkime viltį, kad šia proga vėl atnaujinsime pažintį su tautos pranašo literatūrine kūryba ir jos idėjomis. Tos idėjos daugumoje dar gyvos ir vis labiau gyvėjančios.
Maironis buvo kovos už lietuvių tautą, jos sąmonę ir fizinę gyvybę, poetas. Jo išjaustas ugningas žodis degino šviesuolių sąžinės kiautą, švietė kaimiečių sąmonę ir drąsino jaunimą pasitikėti savimi. Jo šauksmą tiksliai išgirdo lietuvis kareivis — artojėlis ir tautinę sąmonę perkeitė tautinės valstybės kūnu. Neįmanoma suprasti Maironį be kareivio sąvokos ir kareivį be Maironio idealizmo. Todėl savaime prašosi reikalas, kad minint Maironį — pranašą, būtų prisimenamas ir jo idealų vykdytojas — karys.
Skaityti daugiau: MAIRONIS IR MŪSŲ SKOLA
A. ŽYGMANTAS
Bendra civilizacijos bangų kryptis nuolatos ėjo maždaug iš pietų į šiaurę. Todėl pravartu yra eiti į pietus ir patyrinėti pirmykštę Aigėjo jūros kraštų civilizaciją, kuri, supinta iš keletos vietinių kultūrų, nebuvo vientisinė. Priešistorinę Graikiją archeologija dalina į keturias pagrindines sritis: Kretos (Mino), Kikladų, Peloponeso kartu su pietryčių Graikija — Helada ir Tesalijos su šiaurine Graikija. Nors Aigėjo srities vietinės kultūros ir įvairavo, tačiau ryšiai ir savitarpinės įtakos tiek suvienodino civilizaciją, kad kalbame apie jas bendru vardu — Aigėjo.
“Viduržemio jūros baseinas, o ypatingai Aigėjo sritis, savo prigimtimi tiko tam žmonių gyvenimo būdo ir kultūros suvienodinimui. Prieš tai, kai jis buvo suromėnintas, ir dar prieš tai, kai jis buvo suhelenintas, senasis pasaulis buvo suaigėjintas. Tačiau faktorius, kuris prisidėjo prie šio suvienodinimo daugiau, atrodo, kaip aplinkumos pobūdis, buvo prigimtis tų gyventojų, kurie sugebėjo pasinaudoti rytų įtakomis, tačiau, kurie, be to, ir patys turėjo tam tikrų savumų ir ypatingų sugebėjimų kurti civilizaciją, kurios pagalba jie spinduliavo tokią galingą įtaką. (C. Autran savo knygoje, kartu su kaikuriom įdomiom ir ginčytinom hipotezėm, teisingai nurodo, kad civilizacijos kilmės istorija jau nuo senai yra ‘apribota tik siauromis Egipto ir Mesopotamijos sienomis’, ir, kad jos tyrinėjimas buvo išimtinai tik darbas egiptologų ir entuziastų semitų, perdėtai prisirišusių prie ‘šventųjų knygų’ tradicijų. (Žiūr.: Pheniciens, essai de contribution a l'histoire antique de la Mediterranee).”15
Skaityti daugiau: PIRMOJI JŪRŲ GALYBĖ - KRETA
— Karolis Sruoginis, baigęs gimnaziją, atlikdamas Argentinos kariuomenėje karo prievolę, šią vasarą sėkmingai baigė atsargos karininkų mokyklą. Jam yra suteiktas atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis ir pasiūlyta stoti į kadro karininkų mokyklą studijuoti augštąjj karo mokslą.
— Kpt. J. Matulaitis, Vytauto Didžiojo sargybų kuopos vadas V. Vokietijoje, lankėsi Chicagoje, buvo apsistojęs pas Maksvyčius.
— Broliai R.A. Dičiūnas ir A.P Oičiūnas, iš Pietų Australijos, baigė karališką Australijos laivyno mokyklą, 1961 m. gruodžio 14 dieną pakelti karininkais. Viršininkų paklausti, kokia kalba jie kalba namuose prisipažino, kad lietuviškai. Už ištikimybę savo tautai ir kalbai jie bu vo viešai pagerbti.
— 1961 m. lapkričio mėn. 10 d.mirė JAV atsargos pulkininkas William E. Shipp, 68 metų, gyvenęs Front Royal, Va.
Jis buvo JAV karo attaché Lietuvoje prieš II-jį pasaulinį karą ir rezidavo Rygoje.
—žinomo šaulių veikėjo Juozo Laurinaičio sūnus Stan Laurinaitis, tarnaująs kariuomenėje, vykdydamas tarnybines pareigas buvo peršautas ir šiuo metu guli ligoninėje Vakarų Vokietijoje.
Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
Lapkričio 23 d. minint Čikagoje, gen. M. Rėklaitis uždega Laisvės Kovų paminklo aukurą. Kairėje — O. Gradins-kienė, deš. — p. Tumienė. Foto V. Noreika
LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠVENTĖS MINĖJIMAS CHICAGOJE.
Lapkričio mėn. 23 d. — Lietuvos Kariuomenės Šventė — Chicagoje buvo paminėta lapkričio mėn. 25 d. (sekmadienį). Suruošė LVS Ramovės Chicagos Skyrius.
11 val. tėvų jėzuitų koplyčioje buvo pamaldos už žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Pamaldas laikė ir pamokslą pasakė tėvų jėzuitų provinciolas Bruno Markaitis. Pamaldų metu gražiai giedojo Dainavos ansamblis, vadovaujamas A. Šimkaus.
Tuoj po pamaldų — visi rinkosi prie Laisvės Kovų paminklo (Jaunimo Centro sodelyje) žuvusių pagerbti. Jau nuo pat ryto prie paminklo ant stiebų plevėsavo USA ir Lietuvos vėliavos.
Skaityti daugiau: Kronika
