Partizanai: istorija ir dabartis

TURINYS NR. 1

Į skaitytojus [Kazimieras Šapalas] ..................................... 17

Viktorija[Margarita Gusak] Rūpintojėlis ................................ 18

KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN

J. Pragiedrulis[Kazimieras Šapalas], Gairės klystkeliuose .............. 19

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTOS MOTERYS

K.[Felicija Kasputytė]. Marijos Pečkauskaitės kelias ................... 23

ISTORIJA IR ASMENYBĖ

K. Tylenis[kun. Lionginas Kunevičius]. Atsigręžkime į šventąjį Kazimierą 30

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

K.[Felicija Kasputytė]. Prasmės ir beprasmybės aspektai ................ 33

MUMS KALBA MOKSLAS

J. Mintautas[Kazimieras Šapalas]. Ar mokslas paneigia
religinės pasaulėžiūros pagrindus....................................... 37

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Laukys[kun. Jonas Lauriūnas SJ]. Kaip iš tiesų buvo .................... 42

Viešpatie, kodėl liepei man mylėti ..................................... 44

ĮVAIRENYBĖS

Akademikas Vladimiras Fokas ............................................ 46

Knyga apie Lurdo stebuklus ............................................. 47

„Jokiam dalykui nesu pritaręs prieš savo sąžinę" ....................... 48

KNYGŲ RECENZIJOS

B. Kuzmickas.Šiuolaikinė katalikiškoji filosofija ...................... 49

J. Barzdaitis.Religijos kilmė ir kitimas ............................... 52

RŪPINTOJĖLIS. Mažeikiai.
(Kn. Lietuvių liaudies menas. Skulptūra.Vilnius, 1963.T. 1)

Į SKAITYTOJUS

     Jus aplanko „Rūpintojėlis".

     Šį vardą pasirinkome, užsibrėžę gaivinti ir skleisti tas vertybes, kurias simbolizuoja prie Lietuvos kelių rymantis RŪPINTOJĖLIS. Golgotos kalne kančias iškentęs dėl žmonių išganymo, Jis sustojo parymoti Lietuvoj, kur, kaip poetas sako, vargų vargeliai dūsaudami vaikšto.Ir taip įsijautė į mūsų šalies godas, taip pamilo lietuvių tautą, kad net jo veide įsirėžė lietuviški bruožai.

     Rymodamas pakelėse, susirūpinusiu, bet ramiu ir maloniu žvilgsniu jis lydėdavo kiekvieną praeivį. Eidami pro šalį žmonės pasveikindavo jį vieni pagarbinimo žodžiu, kiti - nusilenkimu, o treti atneštą savo sielvartą, širdies gėlą suklupę ašaromis išliedavo prie jo kojų, kol pajusdavo palengvėjimą ir suraminimą. Jis globojo ir lydėjo mūsų tautą visais istorijos vingiais: ir kai mes daug dienų šventėm, minėdami Tėvynės laisvę, dainas dainuodami ir vėliavas į dangų keldami, ir kai visi mūsų turtai tapo audrų, rūsčių dienų ir alkanų naktų grobiu (V Mykolaitis-Putinas).

     RŪPINTOJĖLIS yra mūsų tautos išgyvenimų, jos sielos ir gyvybės simbolis. Jis išreiškia ne tik Golgotos kalno kančią, išganymą ir prisikėlimą, bet ir Lietuvos Kryžių kalno vertybes.

     Su Lietuvos RŪPINTOJĖLIU susijusios vertybės yra lietuvių tautos ištvermės, jos atsparumo ir gyvybės pagrindas. Jų ginti, jų skleisti ir išeina „Rūpintojėlis".

[Kazimieras Šapalas]

RŪPINTOJĖLIS

Skaityti daugiau: RŪPINTOJĖLIS

GAIRĖS KLYSTKELIUOSE

KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN

J. Pragiedrulis [Kazimieras Šapalas]

     Prieš 50 m. įžymusis mūsų tautos filosofas prof. Stasys Šalkauskis rašė:

     Mes gyvename nepaprastais laikais. Pasaulis, patekęs į kovojančių gaivalų sūkurį, nustojo pusiausvyros. Moderniosios kultūros linkmė, ėjusi iš reformacijos per prancūzų revoliuciją į mūsų laikus, parodė mums, prie kokių katastrofų jinai vedė vadinamąjį kultūringą pasaulį. <...> Pašlijęs į dechristianizaciją pasaulis net didinguose kultūros laimejimuose slėpė nusižudymo ginklą. Atsipalaidavimas nuo nelygstamų principų padėjo įsivyrauti žemiems žmonių instinktams, nešantiems mirtį net tai kultūrai, kuria nelaimingas pasaulis didžiavosi su tokiu pasitikėjimu. Einančiam dechristianizacijos keliu pasauliui gresia visiško sunaikinimo ir subarbarėjimo pavojus. Pasižiūrėkime tik į karo ir revoliucijos pagamintą dorovinį sumenkėjimą, įsivyravusius naujus įpročius, pastebėkime tą gyvenimo srnaginimosi geidulį, kuris apėmė mases, atidarykime akis į tą sulaukėjimą, kuris reiškiasi madoje, apsirėdyme, pasilinksminimuose. Mes aiškiai pamatysime baisią dekadenciją, kuri tegali vesti toliau tik į puvimą ir žlugimą. Ogi ten, kur yra palinkimo į suirutę, atsiranda destruktyvinės jėgos... Barbarai eina į mus iš tikro, bet šį kartą ne iš šalies, kaip buvo griūvant graikiškajam romėniškajam pasauliui, bet iš vidaus, iš dechristianizuoto žmogaus instinktų (1).

     Taip rašė įžvalgusis filosofas tada, kai dar gaivalinės jėgos nebuvo taip įsisiūbavusios, kaip jos ėmė siautėti vėliau, ilgai nelaukus. Dar nebuvo įvykęs Antrasis pasaulinis karas su baisiais sugriovimais ir žudynėmis, kai pasaulio dar nebuvo pasiekęs garsas apie koncentracijos stovyklas, kur žmogaus pažeminimas ir jo išniekinimas, pragariški kankinimai ir žiaurumai buvo tokie, kokių pasaulis nebuvo matęs anksčiau, net barbariškiausiais žmonijos istorijos laikotarpiais.

Skaityti daugiau: GAIRĖS KLYSTKELIUOSE

MARIJOS PEČKAUSKAITĖS KELIAS (1877-1930)

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTOS MOTERYS

K.[Felicija Kasputytė]

     Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos tiek gyvenimo, tiek kūrybos keliai yra neįprasti ir nuostabūs. Tuos kelius jai nubrėžė idealizmas, amžinojo gėrio bei grožio troškimas ir begalinių tolių bei aukštumų ilgesys. Jos siela šiame netobulybių pasaulyje stengėsi sugauti bent mažytę Absoliuto kibirkštėlę. Visą gyvenimą ji veržėsi prie to aukščiausio gėrio bei grožio, be jo negalėjo gyventi. Rašytoja neklupdama žengė tuo keliu ir užkopė į tokias aukštumas, nuo kurių aiškiai matyti tikrosios vertybės.

     Čia, žemėje, visos gėlės miršta, trumpos yra visos paukščių giesmės, aš svajoju apie vasaras, kurios tveria amžinai. Čia, žemėje, visi žmonės verkia savo bičiulybių ir savo meilių, aš svajoju apie ryšius, kurie tveria amžinai.

     Marija visa savo siela įsiliejo į amžinybės idėją, į krikščionybės versmes, kurios nuskaidrino jos sopulius bei kančias ir teikė jėgų dirbti bei aukotis kitiems.

     Žemėje viskas praeina. Žemės gyvenimas- nuolatinis kitimas, judesys, nuolatinis mirimas. Bet amžinoji žmogaus dvasia šiame nepastoviame pasaulyje uždaryta trokšta amžinybės. Juo aukščiau ji kyla viršum tos materijos, juo labiau trokšta, juo skurdesnis jai tas trapumas, tas nepastovumas, tas nepatvarumas visų žemės daiktų, -rašo ji savo dienoraštyje.

Skaityti daugiau: MARIJOS PEČKAUSKAITĖS KELIAS (1877-1930)

ATSIGRĘŽKIME Į ŠVENTĄJĮ KAZIMIERĄ

ISTORIJA IR ASMENYBĖ

K. Tylenis [kun. Lionginas Kunevičius]

     Prisimindami didžiuosius tautiečius, jų darbus ir žygius, tarsi atveriame tautos kraičio skrynią, kad galėtume pasidžiaugti ir pasididžiuoti tautos brangenybėmis. Bet ne vien širdžiai pradžiuginti tai daroma, o ir tam, kad tautos vertybes leistume apyvarton, panaudotume jas tenkinti gyvybiškai svarbioms tautos reikmėms, jos pažangai ugdyti, kad jie padėtų mums kurti naujas vertybes. Pagaliau tautos lobynan žvelgiame ir norėdami apmąstyti jį iš istorinės perspektyvos.

     Kiekvienais metais kovo 4 d. iš tautos lobyno su ypatinga pagarba ir džiaugsmu iškeliame neįkainojamą perlą - atmename šventąjį Kazimierą (1458-1484). Šv. Kazimieras kiekvienam lietuviui brangus ir dėl to, kad jis mums primena garbingą tautos istorijos laikotarpį - XV amžių - Lietuvos valstybės šlovės amžių, kurį lygiai galima vadinti ir šv. Kazimiero amžiumi.

     XV a. pradžioje (1410) Žalgirio mūšyje buvo palaužta kryžiuočių galybė. Vytauto dėka Lietuvos vardas pasaulyje suskambėjo galingos valstybės nuo jūrų iki jūrų vardu. Šio amžiaus antroji pusė davė mūsų tautai šv. Kazimierą - didžiųjų Lietuvos valdovų garsiausią palikuonį.

Skaityti daugiau: ATSIGRĘŽKIME Į ŠVENTĄJĮ KAZIMIERĄ

PRASMĖS IR BEPRASMYBĖS ASPEKTAI

MINTYS SUSIMĄSTYMUI

K.[Felicija Kasputytė]

     Didžiausias žmogaus skausmas - tai ne skurdas, ne ligos, ne likimo smūgiai, ne širdies nusivylimas, bet nežinojimas, dėl ko jis gimsta, kenčia ir miršta,-sako Etjenas Lami, nuodugniai išnagrinėjęs žmogaus psichologiją ir susiejęs ją su istorijos procesais.

     Nūdienos gyvenimo prasmės ieškojimo kelias yra vingiuotas ir sunkus. Neretai juo tenka keliauti sukruvinta širdimi. Daugeliui galėtų būti taikomos poeto Rainerio Marijos Rilkės eilės:

     Giliom naktim kasu aš tave, brangenybe...

     Bet kelias tavin baisiai tolimas,

     Ir kadangi juo seniai kas beėjo, - užneštas.

     O rankas savąsias, kruvinas nuo kasimo,

     Dažnai keliu į veją taip, kad šakojasi lyg medis.

     Kad ir koks būtų sunkus prasmės ieškojimo kelias, vis dėlto daugelis bando juo eiti, nes didžiosios prasmės ieškojimas yra būdingas visoms epochoms. Tikrųjų vertybių ilgesio negali nuslopinti nei mašinų gausmas, nei grėsminga technika, įžūliai niekinanti ir išduodanti sielą. Gyvenimo prasmės klausimas iškyla ir reikalauja surasti atsakymą.

Skaityti daugiau: PRASMĖS IR BEPRASMYBĖS ASPEKTAI

AR MOKSLAS PANEIGIA RELIGINĖS PASAULĖŽIŪROS PAGRINDUS

MUMS KALBA MOKSLAS

J. Mintautas [Kazimieras Šapalas]

     Vadovėlyje „Mokslinis ateizmas“, skirtame aukštųjų mokyklų studentams, yra pasakyta: Mokslinių žinių apie pasaulį visuma įrodo <...> religinės pasaulėžiūros pagrindų klaidingumą, nes nepaneigiamai liudija, jog dėsningai judanti materija yra nesukuriama ir nesunaikinama, jog Visata yra amžina, jog gyvybė ir žmogus atsirado natūraliu keliu. Taigi religinis tikėjimas prieštarauja moksliniam pasaulio supratimui (1, p. 178).

     Ateistai, puldami religinę pasaulėžiūrą, dengiasi mokslo skraiste ir kaip neginčijamą tiesą drąsiai skelbia tai, kas yra mokslo neįrodyta, kas yra tik prielaida, tik hipotezė ar teorija. Tai aiškiai rodo ir cituotas teiginys. Religinės pasaulėžiūros pagrindą sudaro tikėjimas į Dievą. Mokslas neįrodė ir negali įrodyti, jog Dievo-nėra, nes Dievas yra antgamtinė Būtybė ir tiesioginiu būdu moksliniam tyrimui neprieinama.

     Mokslas Dievo klausimu,- sako mūsų filosofas Juozas Girnius, -negali duoti nei neigiamo, nei teigiamo atsakymo, nes tatai išeina iš jo pažinimo ribų (2).

     Mokslas negali išaiškinti daugelio dalykų, -sako garsusis radijo išradėjas Guljelmas Markonis, -ypač didžiausios mūsų būties paslapties. Kiekvienas mokslininkas žino, kad mokslas turi savo ribas, kurios žmogaus pažinimui neperžengiamos. Tik tikėjimas Aukščiausia Esybe, kurios mes turime klausyti, duoda drąsos gilintis į gyvenimo paslaptis (3).

Skaityti daugiau: AR MOKSLAS PANEIGIA RELIGINĖS PASAULĖŽIŪROS PAGRINDUS

KAIP IŠ TIESŲ BUVO

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Laukys [kun. Jonas Lauriūnas SJ]

     Spaudoje galima rasti tvirtinimų, jog Bažnyčios inspiruojama chirurgija viduramžiais buvo laikoma „nešvariu“ mokslu ir kad Bažnyčia draudusi skrosti lavonus bei daryti operacijas. Nepaklusniesiems grėsęs net laužas... (Mokslas ir gyvenimas. 1971. Nr. 1).

     Istorija šių tvirtinimų neparemia. Priešingai, istorija teigia, kad krikščionybė jau nuo pat pirmųjų amžių į savo veiklos sferą įtraukė ir rūpinimąsi ligoniais. Buvo organizuojamos ligoninės nosocomium. Tokius namus kurdavo net privatūs asmenys, pavyzdžiui, Cezarėjos vyskupas Bazilijus (apie 369 m.). Benediktinų 529 m. regula kalba apie vienuolių pareigą ir garbę rūpintis ligoniais (36-oji regula). Vyskupijų dvasininkų susirinkimai (sinodai) įsipareigoja steigti ligonines (pavyzdžiui, 742 m. šv. Bonifaco vadovaujamas sinodas Vokietijoje). Susiorganizuoja sambūriai, kongregacijos, kurių pagrindinis užsiėmimas buvo dirbti su ligoniais: parabolanai (VI a. Aleksandrijoje), šv. Lozoriaus, Šventosios Dvasios, šv. Antano. Šie žmonės veikdavo epidemijų metu, globodavo raupsuotuosius. Kai kuriuose vienuolynuose buvo žmonių, gerai išmanančių gydymą, - ten plaukdavo ligoniai iš plačių apylinkių (pavyzdžiui, San Galeno, St. Pjer le Vif in Sena) (1). Kai kurie dvasininkai pagarsėjo kaip gydytojai (pavyzdžiui, vysk. Fulbertas iš Šartro) (1, p. 219). Apie šv. Pranciškų Asyžietį (fl226) biografai pasakoja, kad jis bučiuodavęs ligonių žaizdas. Tad ar tikrai viduramžių tikintysis bijojo kraujo ir pūlių?

Skaityti daugiau: KAIP IŠ TIESŲ BUVO

VIEŠPATIE, KODĖL LIEPEI MAN MYLĖTI

Skaityti daugiau: VIEŠPATIE, KODĖL LIEPEI MAN MYLĖTI

Akademikas Vladimiras Fokas

     1974 m. gruodžio 27 d. Leningrade staiga mirė Vladimiras Fokas, vienas žymiausių tarybinių fizikų. Jo mirtis sukėlė oficialių valdžios sluoksnių šoką. Mat pasirodė, kad akademikas testamente pusę savo turto paskyrė stačiatikių Bažnyčiai, tame pačiame testamente prašydamas jį palaidoti su religinėmis apeigomis. Todėl buvo specialiai uždelsta paskelbti pranešimą apie jo mirtį. Leningradskaja pravda jo nekrologui skirtą vietą užpildė skyreliu apie šachmatus, o partijos, valstybės ir mokslų akademijos vadovų pasirašytas oficialus nekrologas pasirodė Pravdoje tik po penkių dienų - 1975 m. sausio 2 d.

     Tame oficialiame nekrologe rašoma:

     1974 m. gruodžio 27 d., eidamas 77-uosius metus, mirė socialistinio darbo didvyris, akademikas Vladimiras Fokas - žymus tarybinis fizikas.

     V. Foko darbai įėjo į šiuolaikinės fizikos pagrindus ir iškėlė jo vardą tarp žymiausių pasaulio fizikų. Nėra tokios knygos kvantinės mechanikos, lauko teorijos ir matematinės fizikos klausimais, kurioje nebūtų minimi V Foko tyrimų rezultatai. V. Foko mokslinei kūrybai būdingas nepaprastas platumas - nuo principinių teorijos klausimų ir su jais susijusių filosofinių problemų iki konkrečių taikomojo pobūdžio darbų. Žymus Foko indėlis į teorinę fiziką sulaukė visasąjunginio ir tarptautinio pripažinimo.

Skaityti daugiau: Akademikas Vladimiras Fokas

Knyga apie Lurdo stebuklus

     Dr. A. Stivieris, ilgametis Lurde veikiančio biuro stebuklingiems išgijimams tirti pirmininkas, parašė knygą, kuri vokiškai vadinasi Gibt es noch Wunder in Lourdes?

     Autorius smulkiai aprašo tyrimo organizacijas ir tyrimo būdus. Tyrimus atlieka dvilypė gydytojų kolegija: viena grupė veikia pačiame Lurde ir vadinasi Gydytojų biuras, kita - Paryžiuje ir vadinasi Tarptautinė medicininė komisija. Toliau nurodoma, kokios reiklios yra tos komisijos, kaip atsargiai gydytojai elgiasi, pripažindami ligą natūraliai neišgydoma, kad iš tūkstančių pagijimų ligi šiol toji komisija tėra stebuklingais pripažinusi tik 63 pagijimus.

„Jokiam dalykui nesu pritaręs prieš savo sąžinę“

     Oto Šimekas- g. 1925 m. gegužės 5 d.,

     1944 m. lapkričio 14 d. sušaudytas Karo lauko teismo sprendimu už tai, kad atsisakė šaudyti lenkus - civilius gyventojus. Dieve, priimk jį į savo amžiną gyvenimą!

     Tai užrašas prie vieno kapo Machovos kapinaitėse. Tas kapas išpuoštas daugybe gėlių ir dviem tautinėmis vėliavėlėmis - Austrijos ir Lenkijos. Kas gi tas Otas Šimekas?

     Jis gimė Vienoje, 7-erių metų neteko tėvo. Motina turėjo išlaikyti didelę šeimą, nes Otas buvo 13-asis vaikas. 17-metis, labai kuklus jaunuolis, buvo pašauktas į kariuomenę. Vienų atostogų metu jis pažadėjo motinai niekada nešauti į žmogų.

     Oto dalinys buvo perkeltas į Jugoslaviją. Apsupimo metu jaunas kareivis gavo įsakymą nušauti moterį, bėgančią iš degančio namo. Otas delsė žiūrėdamas į savo tuščią šautuvą. Jam buvo paduotas užtaisytas šautuvas ir įsakyta šaudyti į kitas moteris. Otas nešaudė teisindamasis, kad jis kaip krikščionis negali to suderinti su savo sąžine. Šį incidentą viršininkas perdavė į Berlyną kaip atsisakymą vykdyti įsakymą.

Skaityti daugiau: „Jokiam dalykui nesu pritaręs prieš savo sąžinę“

B. Kuzmickas. ŠIUOLAIKINĖ KATALIKIŠKOJI FILOSOFIJA.

KNYGŲ RECENZIJOS

B. Kuzmickas. ŠIUOLAIKINĖ KATALIKIŠKOJI FILOSOFIJA.

(Vilnius, 1976. 208 p.)

     Veikale apibūdinama XIX a. katalikiškoji filosofija ir kalbama apie XX a. katalikiškosios filosofijos kryptis: neotomizmą, modernizmą, fenomenologiją ir krikščioniškąją vertybių filosofiją, katalikų egzistencializmą, spiritualizmą ir Tejaro de Šardeno evoliucionizmą. Ribojamasi daugiausia bendru filosofinių krypčių apibūdinimu. Atskirų filosofų pažiūros aptariamos labai siaurai ir trumpai. Kiek plačiau dėstomas neotomisto Žako Mariteno, modernizmo atstovo Moriso Blondelio, Makso Šelerio fenomenologijos mokslas, Gabrielio Marselio egzistencionalistinės pažiūros ir Tejaro de Šardeno evoliucionalizmas. Krypčių ir filosofinių pažiūrų apibūdinimas palyginti objektyvus.

     Veikalas patraukia dėmesį tuo, kad jame yra trumpas lietuvių katalikiškos filosofijos apibūdinimas. Autorius, aptardamas filosofinės minties raidą Lietuvoje XIX a., rašo, kad tuo laikotarpiu katalikų dvasininkija sudarė gausiausią ir labiausiai išsilavinusią inteligentijos dalį (p. 32). Talentingiausi šio laikotarpio atstovai savo kūrybinius gabumus rodė ne teologijoje ar religinėje filosofijoje, bet literatūroje ir moksle. Dirbo pozityvų darbą ir daug nuveikė literatūros (Strazdas, Vienažindys, Valančius, Baranauskas, Maironis), kalbos (K. Jaunius), švietimo ir blaivybės (Valančius, Tatarė, Dovydaitis) srityse (p. 35).

Skaityti daugiau: B. Kuzmickas. ŠIUOLAIKINĖ KATALIKIŠKOJI FILOSOFIJA.

J. Barzdaitis. RELIGIJOS KILMĖ IR KITIMAS.

J. Barzdaitis. RELIGIJOS KILMĖ IR KITIMAS.

(Vilnius, 1976. 238 p.)

    Autorius, nagrinėdamas Juozo Adomaičio-Šerno, Jono Šliūpo, Vladislovo Dembskio, Jono Mačio-Kėkšto ir kitų XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos ateistų religines pažiūras, aiškina religijos kilmę ir jos kitimą. Naudojasi beveik išimtinai ateistiniais šaltiniais. Remiasi Marksu, Engelsu, Leninu ir tais duomenimis, kuriuos religijos kilmės klausimais yra pateikę XIX a. etnologai, evoliucionistai. XX a. religijos tyrinėtojų, tokių kaip Vienos universiteto prof. V Šmidto, išleidusio 10 tomų veikalą Der Ursprung der Gottes-idee, prof. V Koperso, M. Gusindės, F. Grebnerio ir kitų kultūristorinės krypties etnologų paskelbti darbai autoriui, matyt, nežinomi, nes apie juos savo veikale neužsimena. Autoriui taip pat nėra žinomi ir lietuvių kalba „Soter“ žurnale 1924-1939 m. paskelbti prof. Pr. Dovydaičio, dr. J. Balio, prof. V. Koperso, prof. Diolerio, doc. Seno ir kitų religijos tyrinėtojų darbai religijos kilmės klausimu.

     Autorius nieko naujo apie religijos kilmės aiškinimą nepateikia. Veikale senos žinios, kurių daugelio teisingumą jau seniai yra paneigę religijos mokslo tyrinėtojai.