Į Laisvę 1959 18(55)
_files/I-Laisve-1959-18(55)-1.jpg)
T u r i n y s
Andrius Baltinis: Lietuvos laisvės kovos prasmė ...................... 1
Adolfas Damušis: Prof. J. Brazaičiui Į Laisvę Paliekant ............. 10
Vytautas Vardys: Kersteno komitetas ................................. 15
J. Brazaitis, M, Mackevičius, V. Rastenis, V. Sidzikauuskas,
A. Trimakas: Lietuvos laisvinimo problemos .......................... 17
A. Gečiauskas, V. Kavolis, T. Remeikas: Jaunosios kartos
atstovai jaunimo ir politikos klausimu .............................. 27
Julius Vidzgiris: Okupacijos padariniai lietuvių visuomeninei raidai 45
Antanas Musteikis: Lietuvių kultūros pavidalai ...................... 52
DARBAI IR IDĖJOS: ............................................ 60-80
Lietuvoje (M. Musteikis).
Lietuvių bendruomenėje: Kultūrinio bendradarbiavimo pagunda?
Studentai kultūrinio bendradarbiavimo klausimu.
Opera ir kultūrinė reklama (VI. B-s).
Lituanistinė mokykla.
LB Tarybos suvažiavimas.
Studijų ir poilsio savaitė.
Chicagos LFB iškyla.
Idėjos spaudoje (J. B.)
Vardai įvykiuose
PDF 
Fotografinė kopija 
BOX 
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1959 18(55)
LIETUVOS LAISVĖS KOVOS PRASMĖ
_files/I-Laisve-1959-18(55)-2.jpg)
NR. 18 (55) 1959 M. LIEPA
ANDRIUS BALTINIS
Tremties gyvenimo pergyvenimai ir patyrimai, istorinių įvykių eiga yra pažadinusios daugelį iš mūsų prie tam tikrų išvadų ir sudariusios pažiūrą, kad jau yra atėjęs laikas pervertinti visas vertybes ir paklausti, ar yra dar reikalo laikytis senųjų pažiūrų ir idealų gyvenime apskritai, o ypač tautinės laisvės srityje. Mes čia ir norime sustoti prie šių „visų vertybių“ pervertinimo, liečiančio mūsų Lietuvos laisvinimo kovą. Ateina nauji laikai, sakoma, visa, kas pasenę, keičiasi ir nustoja vertės ir prasmės. Turime prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, kurti naują gyvenimą ir šiuo atžvilgiu galima klausti, ar mūsų tautiniai siekimai nėra pasenę, ar mes savo užsispyrusiais norais atgauti savo laisvę ir gyventi savo ypatingą gyvenimą, nesame atsilikę nuo laiko dvasios, kuri reikalauja persiorientuoti ir visai kitaip į šiuos klausimus žiūrėti.
PRAEITIES UŽSTATAS IR PRIPAŽINIMAI
Iš tikro, laikai keičiasi ir mes keičiamės su jais. Tik klausimas, kas turi keistis ir kiek turi keistis. Nes, nors viskas keičiasi, nors mums atrodo, kad šie pasikeitimai yra tokie dideli, kad liečia pačius mūsų gyvenimo pamatus, esmėje tačiau jie yra maži ir nereikšmingi, sulyginant juos su žmogaus gyvenimo pagrindiniais reikalavimais, kurie yra likę nepasikeitę nuo neatmenamų laikų, nes jie remiasi pačia žmogaus prigimtimi. Todėl kalbant apie Lietuvos laisvės kovos prasmę, pirma turime išsiaiškinti, kokiu atžvilgiu ir kokiais kriterijais mes norime šį klausimą spręsti.
Norime šį laisvės kovų prasmės klausimą spręsti keturiais atžvilgiais. Pirma, iškeldami, kad buvome jau įkūrę savo nepriklausomą valstybę ir tuo įprasminę laisvės kovą, antra, kad žmonijos politiniai ir visuomeninio gyvenimo idealai atitinka mūsų laisvės kovas, trečia, kad istorijos raida vystosi tautų laisvės atstatymo kryptimi ir ketvirta, kad laisvės kovų paneigimas reiškia dorinį primityvizmą ir mūsų pažeminimą.
PROF. JUOZUI BRAZAIČIUI Į LAISVĘ PALIEKANT
ADOLFAS DAMUŠIS
Į LAISVĘ redaktorių pasikeitimas sudaro progą bent trumpai paminėti prof. Juozą Brazaitį, vieną iš svarbiausiųjų asmenybių lietuvių tautos rezistencinėje kovoje.
Vadovaujančios padėties užėmimas rezistencijoje vyksta ne balsavimo keliu. Vadovu pasidaro tas, kuris drąsiai ir sugebančiai pajėgia ir ryžtasi atlikti uždavinius, kuriuos sunkios priespaudos sąlygos stato. Rinkimo ar paskyrimo keliu į rezistencijos kovą nesijungiama — į ją įeinama savanoriškai, pagal savo sąžinės balsą. Ta prasme ir tuo keliu Juozas Brazaitis lietuvių antinacinėje rezistencijoje, ypatingai iš lietuvių katalikų tarpo, buvo tapęs centriniu ir pačiu svarbiausiu asmeniu.
VADOVAUJANČIO ASMENS
Treji antinacinės rezistencijos metai praėjo kaip akimirka. Kiekviena diena atnešdavo netikėtumų. Veiksmingumu ir budrumu reikėjo užpildyti spragas, vis netenkant eilės artimiausių draugų iš rezistencijos tinklo. Čia nešalėjo būti nei atostogų, nei sekmadienių. Diena vijo dieną, uždavinys gimdė naują uždavinį. Du pagrindiniai organizaciniai veiksniai gelbėjo tame darbe: parinkimas darbo antrininkų ir pažadas neišduoti savo bendradarbių suėmimo metu. Todėl suėmimai darbo nestabdė, ir rezistencijos tinklas stiprėjo. Prie to stiprėjimo labai prisidėjo vadovaujančio asmens aukos dvasia, žvilgsnio platumas, neribojamas prietaringo nusistatymo prieš žmogų, linijos aiškumas ir griežtumas ją vykdant, o be to būdo švelnumas — Brazaitis nebuvo išdidus savo padėtimi ar užgaulus savo bendradarbiams. Diktatūrinio tipo vado rezistencija neprisiimtų. Aukos ir darbo tipo vadui rezistencijoje dirbantieji jautė sąžinės pareigą padėti. Toks vadovavimas visus cementavo ir jungė.
Skaityti daugiau: PROF. JUOZUI BRAZAIČIUI Į LAISVĘ PALIEKANT
SKAITYTOJAMS IR BENDRADARRBIAMS
Malonu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad nuo šio nr. pasikeitė ir Į Laisvę adresas ir redaktorius. Į Laisvę sutiko prisiimti į savo rankas dr. Vytautas Vardys.
Dr. Vytautas Vardys turi visas kvalifikacijas pasireikšti ne tik su nauja energija, bet ir su naujais sumanymais, atremtais į dabar gyvenamą tikrovę. Jis yra teoriškai ir praktiškai pasiruošęs dvilypiam naujos kartos gyvenimui, kuriame susiveja lietuviški ir amerikiniai interesai.
Linkėdamas sėkmės naujam redaktoriui dr. Vytautui Vardžiuiir naujam administratoriui Viktorui Naudžiui,jaučiu nuoširdžią pareigą padėkoti savo buvusiems artimiausiems talkininkams redakcijoje dr. Juozui Kazickuiir dr. Antanui Musteikiui ,o taip pat pareikšti pasigėrėjimą rūpestingumu, su kuriuo tvarkė laikraščio administravimą Irena Mikulskytė bei Vytautas Vaitiekūnas.
Mano padėka priklauso taip pat bendradarbiams, kurių Į Laisvę turėjo daugiau kaip penkiasdešimt. Negalėdamas čia jų surašyti nei pavardėmis, galiu betgi suminėti džiugų faktą, kad nė vienas neatsisakė talkinti, kada tik į juos kreipiausi. Be jų paramos laikraštis nebūtų galėjęs pakilti į tą lygį, kuriame jis yra šiuo metu.
Ačiū ligšioliniams talkininkams, kurie man naštą lengvino; ačiū dabar tiems bičiuliams, kurie ją sutiko prisiimti ant savų pečių.
J. Brazaitis
KERSTENO KOMITETAS
ARBA
KODĖL JAV ATMETĖ LAISVINIMO POLITIKĄ
VYTAUTAS VARDYS
Lietuviškajai visuomenei gerai pažįstama Komunistų Agresijai Tyrinėti Komiteto veikla. Kongresmano Charles J. Kersten vadovaujamas, šis JAV Kongreso komitetas tyrinėjo ir Lietuvos okupaciją, o savo studijas baigęs, pasiūlė Kongresui ir Prezidentui priimti Rytų Europos tautų laisvinimo politiką. Gerai žinome tačiau, kad toji politika nebuvo JAV priimta. Šiame apžvalginiame straipsny bandysime pasiaiškinti, kodėl Kersteno komiteto siūlytoji laisvinimo politika nebuvo įgyvendinta.
KAS SIŪLĖ LAISVINIMO POLITIKA?
Rytų Europos laisvinimo politikos šūkiai pirmu kartu buvo paleisti per 1952 m. prezidentinių rinkimų kampaniją, šūkį paskelbė respublikonai, ir, atrodo, kad šūkio pažadas padėjo jiems surinkti dideles mases Rytų Europos kilmės amerikiečių balsų: tokių balsuotojų apgyventi miestai ir valstijos neįprasta dauguma pasisakė už generolą Eisen-howerį.
Tartum pildydami rinkiminį pažadą, respublikonų vadai Kongrese ir Baltuosiuose Rūmuose leido įsteigti Atstovų Rūmuose Specialų Komitetą Prievartinei Baltijos Valstybių Inkorporacijai į Sovietų Sąjungą Tyrinėti. Šiam komitetui įkurti didžiausios reikšmės turėjo Amerikos Lietuvių Tarybos pastangos. Su komitetu surišta veikla Tarybai kainavo apie 43,000 dolerių,1 taigi, daugiau nei vienų metų ALT pajamos. Komitetas buvo įsteigtas 1953 m. liepos 27 d., respublikonų dominuojamo 83-jo Kongreso pirmajai sesijai besibaigiant. Įkurtas jis buvo vienbalsiai, abiem partijom pritariant.
Antros Kongreso sesijos metu (1954) Kersteno komiteto jurisdikcija buvo išplėsta ir jam leista tyrinėti ne tik Baltijos Valstybių prievartinį įjungimą ir okupaciją, bet bendrai „subversiją ir laisvų visuomenės institucijų bei žmogiškųjų laisvių sunaikinimą visuose tarptautinio komunizmo tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamuose kraštuose, o taip pat ir gyventojų šitokiose teritorijose traktavimą“. Komiteto vardas buvo pakeistas į Komitetą Komunistinei Agresijai tyrinėti. Šis komitetas konkrečiai ir suformulavo laisvinimo politiką.
LIETUVOS LAISVINIMO PROBLEMOS
15 METŲ PERSPEKTYVOJE
ILGAS IR AUDRINGAS METŲ TARPAS skiria mus nuo 1944 m. vasaros, kada dauguma palikome gimtąjį kraštą. Per tą laiką matėme bolševizmą išaugant į tarptautinę grėsmę, o Vakarų Pasaulį — susiorganizuojant tai grėsmei sulaikyti; matėme toliau beaugantį tautų nacionalizmą, vainikuojamą naujų valstybių įsteigimu, nors kartu buvome liudininkais vis stiprėjančių virštautinių ryšių, galutinai pranašaujančių atėjimą suvienyto — laisvėje ar vergijoje — pasaulio. Per praėjusius 15 metų radikaliai pasikeitė ir tarptautinis bendravimo būdas ir karinė strategija. Atėjome į atominį amžių.
Lietuviškajame gyvenime pasikeitimai buvo nemažiau radikalūs. Tauta prie Baltijos buvo pilnai sugrąžinta į Sovietų Sąjungos vergiją. 1944 m. vasarą kompaktiškai pasitraukę ir keletą metų kompaktiškai gyvenę Europoje, išsisklaidėme jau mažesniais būreliais ir pavieniai po laisvuosius pasaulio kraštus. Tokiu būdu susidūrėme su emigracijos fenomenu ir su laisvam pasauly įsigyvenusia lietuviškąja emigracija. Iškilo eilė naujų reiškinių ir problemų. Augo nauja mūsų karta, — Lietuvos jau nebemačiusi ar ją mažai beprisimenanti; karta skirtinga savo kultūriniais, o iš dalies ir tautiniais nusiteikimais. Per tą laiką iškilo reikalas naujų bendravimo būdų: su vyresniąja emigracija, su jaunimu, o ir tarp savęs, nes mūsų organizavimosi pobūdis ir bendravimo charakteris keitėsi laiko įtakoje. Suatomėjome, susmulkėjome. Vis sunkiau — o vis labiau tai buvo reikalingiau — ėmė darytis surasti ir sujungti gyvąją lietuviškąją bendruomenę išliekančiai tautinei kūrybai.
JAUNOSIOS KARTOS ATSTOVAI JAUNIMO IR POLITIKOS KLAUSIMU
Kodėl išeivijoje mokslus einąs jaunimas mažai domisi lietuviškuoju politiniu gyvenimu?
ALGIMANTAS GEČIAUSKAS
Šiame klausime patiektą hipotezę galima vertinti dvejopai. Jei lietuviškuoju politiniu gyvenimu nutariame laikyti jaunimo pastangas pakreipti pasaulio įvykius ir svetimtaučių viešąją opiniją nepriklausomos Lietuvos kryptimi, tai teigimas, kad jaunimas nesidomi šiuo politiniu gyvenimu yra netikslus. LITUANUS žurnalas, Jaunimo Peticija, studentiškųjų organizacijų reprezentaciniai leidinukai, lietuviškojo jaunimo atstovavimas skautų jamboree’se, USNSA, Pax Romanos kongresuose, parodėlės, informacijų parūpinimas į svetimtaučių mokslo institucijas, reagavimas į įvairius Lietuvą liečiančius pareiškimus protesto ar padėkos laiškais, teigimą - prielaidą sugriauna. Tačiau, jeigu domėjimąsi lietuviškuoju politiniu gyvenimu mes suprantame aktyviu rėmimu ir įsijungimu į mūsų politinių sąjūdžių veiklą, klausimo hipotezė yra visiškai teisinga. Vargu, ar daugiau negu penki procentai studijuojančio ar Amerikoje mokslus baigusio jaunimo yra įsijungę į politinius sąjūdžius ar priklauso tų sąjūdžių studijinėms sekcijoms. Studentijos nuotaikas su mažomis išimtimis atstovauja Stud. At-kų Sąjungos dviejuose suvažiavimuose priimtos rezoliucijos ir Liet. Stud. Santaros komisijos rekomendacija, siūlančios jaunimui domėtis lietuviškųjų partijų problemomis, bet nepatariančios įėjimui į pačius politinius sąjūdžius, nes neesant išlygintiems tarptautiniams skirtumams nėra naudingumo jaunimo įsijungimui. Yra manoma, kad atsidūrus tarp partijos „vilkų“, teks persiimti partinėmis rietenomis, polemika spaudoje (dažnai paliečiančia ir asmeniškąjį individo gyvenimą), senųjų politikų nuovargiu — atsidavimu politinei situacijai, bei nepajėgumu ieškoti prasmingos veiklos. Prie šių jaunimo įsitikinimų prijungus dar faktą, kad amerikietiškąją mokyklą baigęs jaunuolis yra dalinai persiėmęs pragmatizmo filosofija, mažiau vadovaujasi ideologiniais principais, o daugiau savo veiksmus nustato praktiškumo ir reikalingumo požiūriais, turėtų aiškiai atsispindėti priežastys, privedusios jaunimą prie sprendimo pasilikti už politinių sąjūdžių ribų ir per jaunimo organizacijas prisidėti prie konstruktyvaus politinio darbo.
Skaityti daugiau: JAUNOSIOS KARTOS ATSTOVAI JAUNIMO IR POLITIKOS KLAUSIMU
OKUPACIJOS PADARINIAI LIETUVOS VISUOMENINEI RAIDAI
JULIUS VIDZGIRIS
SOVIETINĖ OKUPACIJA NEAPSIRIBOJO nepriklausomos Lietuvos valstybinės santvarkos sugriovimu. Jos primestasis režimas pasikėsino pakeisti pačią pavergtojo krašto visuomenės sąrangą. Tokio pasikėsinimo šaknys glūdi oficialioje sovietinėje ideologijoje, kuri yra ne tik patogus idėjinis įrankis vykdomai jėgos politikai pridengti bei pateisinti, bet drauge ir mėginimas sukurti naują, tariamai komunistinę visuomenę.
Per pirmąjį bolševikmetį sovietai nesuspėjo giliau paveikti Lietuvos visuomenės sąrangos. Šį laikotarpį žymėjo nepriklausomųjų institucijų likvidavimas, slaptosios policijos teroro veiksmai ir tariamai „spontaniškos liaudies valios“ vieši inscenizavimai. Nacionalizacijomis, sovietinės valiutos įvedimu ir kitomis panašiomis priemonėmis kraštas buvo ūkiškai apiplėštas. Pravestoji žemės reforma specialiai siekė nuskurdinti bendrai ūkininkiją, plačiausią visuomenės sluogsnį, ir ūkinio spaudimo keliu pagreitinti sukolektyvinimą. Visa tai nepasiekė gilesnių visuomenės pagrindų, tik ją nuteikė ir imunizavo prieš komunizmą.
Pirmąjį bolševikmetį sekusieji treji vokiečių okupacijos metai, nors neleido atstatyti buvusios tvarkos, bent iš dalies likvidavo bolševikmečio padarinius. Šito fakto neneigia ir patys sovietai.1
Skaityti daugiau: OKUPACIJOS PADARINIAI LIETUVOS VISUOMENINEI RAIDAI
LIETUVIŲ KULTŪROS PAVIDALAI
PAGAL TAUTINIO CHARAKTERIO BRUOŽUS
ANTANAS MUSTEIKIS
KULTŪROS APTARIMAS
Retai užtiksime žodžių, kurie yra taip dažnai vartojami ir taip įvairiopai aptariami, kaip kultūra. Pirmoji populiari to žodžio vartosena siejama su gražiausių gyvenimo daiktų vertinimu. Juos užtinkame rinktinėj literatūroj, muzikoj, dailėj, toliau filosofijoj ir moksle. Žmogus gali būti apšauktas nekultūringu, jei nežinosi, kas yra Rafaelis, Kafka ar egzistencializmas. Šiek tiek platesnė yra antroji to žodžio prasmė, suvokiama mūsų pažiūrose, pvz., į primityvias tauteles. Kai sakome—„Nebūk laukinis“, mes implikuojame tam tikras poelgio normas, dažnai — manieras, kurių primityvios tautelės nepažįsta ar nepripažįsta. Pirmoji prasmė atsiremia į visuomenės elitą, kuris vienas lieka kultūros nešėju bei kūrėju. Antroji prasmė vadinamas „civilizuotas“ žmonių mases padaro kultūros dalyviais bei kūrėjais. Čia augštesnė gyventojų technika ir ekonominiai aspektai yra apsprendžią kultūros lygį, kai aplamai menas, mokslas, religija bei filosofija yra aplenkiami arba nuvertinami. Plačiausia yra trečioji kultūros prasmė, priimta socialiniuose moksluose. Pastarąją aš ir naudosiu šiame straipsny. Prieš kokį šimtą metų pirmasis ją panaudojo anglų antropologas (etnologas) Edward B. Tylor. Kultūra pagal jį yra komplikuota visuma, apimanti žinojimą, tikėjimą, moralę, įstatymus, papročius bei tradicijas ir betkuriuos kitus sugebėjimus ir įpročius, įgytus žmogaus kaip bendruomenės nario. Kitais žodžiais tariant, kultūra apima žmogų, jo darbus bei gaminius.
Pirmoji elitinės kultūros prasmė yra šališka, nes koncentruojasi tik į viršūnes ir tik į tai, kas yra laikoma gražu bei kilnu.
LIETUVOJE
MEČYS MUSTEIKIS
Nuo 1958 m. rudens ligi šios vasaros iš Lietuvos į Vakarų Vokietiją atvyko didesnis skaičius naujų žmonių. Tai daugiausiai vokiškos kilmės lietuviai, jų šeimų nariai, artimi giminės. Leidimus išvykti gavo pagal V. Vokietijos—Sovietų Sąjungos 1958 metų balandžio 8 d. prekybos sutartį, kurios vykdymui vokiečiai išsiderėjo sąlygą — grąžinti iš Sovietų Sąjungos ar jos valdomų kraštų vokiečių tautybės asmenis.
Išvykimui iš Lietuvos procedūra nebuvo sunki tiems, kurie galėjo įrodyti savo vokišką kilmę. Dokumentų paruošimas Maskvoje trunka 4—6 mėnesius. Sunkiau išvykti šeimoms, kur vyras yra lietuvis, o žmona vokiškos kilmės. Paskutiniuoju metu tokios šeimos patiria vis didesnius trukdymus. Kai kurie atvykusieji Lietuvoje nepaliko jokių giminių, todėl kalba atvirai ir nesivaržydami. Čia patiekiame jų pasakojimus apie gyvenimą pavergtoje Lietuvoje.
Palaisvėjimo prošvaistės
Masiniai Lietuvos žmonių trėmimai į Sibirą vyko ligi pat Stalino mirties. Karui pasibaigus dalis tremtinių grįžo atgal į Lietuvą, bet 1949 m. sugrįžusius vėl pradėjo tremti. Apie 1952 metus grįžusiųjų iš Sibiro Lietuvoje vėl beveik neliko. Po Stalino mirties 1953 metais masinių trėmimų į Sibirą daugiau nebuvo. 1956 m. ištremtieji vėl pradėjo grįžti į Lietuvą. Nuo 1953 m. prasidėjo platesnis susirašinėjimas su giminėmis ar pažįstamais Vakaruose. Į kraštą pradėjo plaukti pirmieji siuntiniai.
SPORTININKŲ KELIONĖ
Liepos 8 d. Amerikos lietuvių krepšinio rinktinė išskrido į Pietų Amerikos kraštus sportinėse varžybose lietuviškojo pajėgumo išbandyti ir Lietuvos vardo garsinti. Lietuvių rinktinę sudaro 10 krepšininkų, kurių 4 Amerikoje gimę, 6 atvykę iš tremties. Rinktinės treneris Vytautas Grybauskas, jo pavaduotojas dr. R. Gaška. Rinktinės vadovas V. Adamkavičius. Lietuvių rinktinę sudaro lietuviai studentai, Amerikos universitetuose įsigiję visas gerąsias moderniojo krepšinio savybes. Rinktinė į Ameriką grįš rugsėjo 14 d. Pietų Amerikos kraštuose turės 14 rungtynių Kolumbijoj, Venecueloj, Urugvajuj, Brazilijoj ir Argentinoj. Lietuvių krepšininkų pasirodymo laukia spauda, radijas ir televizija. Pietų Amerikos spauda didelėmis antraštėmis garsina lietuvių vardą ir deda atvykstančių lietuvių sportininkų nuotraukas.
KULTŪRINIO BENDRADARBIAVIMO PAGUNDA
Kaip klausimas atsirado ir pribrendo
„Kultūrinis bendradarbiavimas“ yra terminas, išpopuliarintas dabar santykiuose tarp Maskvos ir Vakarų. Jis reiškia pasikeitimą studentais, mokslininkais, menininkais, parodom, spaudiniais, filmais.
Amerikiečiai, to bendradarbiavimo entuziastai, tiki ir skelbia: reikia kuo daugiau rodytis Sovietų Sąjungoje, susitikti su rusais, kviestis juos į Ameriką; tegul jie pažįsta amerikinį gyvenimą, tada pamatysią, kad Amerika nori taikos; tegul pažįsta amerikinio gyvenimo stilių, tada jo patys panorėsią savame krašte.
Ši tezė, populiarinama amerikiečių spaudoje, susilaukė atgarsio ir tarp kai kurių lietuvių. Ją labiausiai ėmėsi populiarinti Algimantas Šalčius, vienas iš čia išaugusios kartos žurnalistų. Su ja reiškėsi dvejopu būdu: rašydamas laiškus Lietuvos kompartijai dėl pasikeitimo studentais, koncertais, parodom ir t.t.; lankydamasis pas Sovietų delegacijos prie Jungtinių Tautų narį Gašką; rašinėdamas valstybės departamento pareigūnam; iš kitos pusės savo tezę jis populiarino tarp lietuvių per T. Žiburius. Jam pritarė kitas jo kolega laikraštininkas Al. Gimantas Drauge. Tačiau Draugas greitai nuo tos tezės susilaikė, ir abudu bendradarbiai bazavosi T. Žiburiais. Juos parėmė netiesiogiai V. Trumpa savo pranešimais kai kuriose kolonijose, paskiau straipsniu Aiduose. Kita spauda, nekomunistinė, nuo šios idėjos susilaikė. Lietuvos delegacija prie Pavergtos Europos Seimo oficialiu pareiškimu nuo jos atsiribojo, jos šaknis regėdama Sovietuose. Dar stipresnio pasipriešinimo jai parodė lietuviai socialistai. Savo laikraščio Darbo redaktorių dr. J. Repečką, kuris buvo užsimojęs dėti A. Šalčiaus pasisakymą, atstatė iš pareigų. Bendradarbiavimo su komunistais jiems buvo gana iš nesenos jų praktikos Amerikoje. A. Šalčius mėgino savo idėjas permesti į akademinio jaunimo žurnalą Lituanus.
STUDENTAI KULTŪRINIO BENDRADARBIAVIMO KLAUSIMU
Diskusijos kultūrinio bendradarbiavimo su sovietinės Lietuvos įstaigomis klausimu rado atgarsio ir akademinio jaunimo spaudoje. Vieną iš jaunimo pasisakymų randame Čikagos Studentų Ateitininkų Draugovės leidžiamame Sūkuryje. Šio ofsetu spausdinamo ir įdomiai redaguojamo laikraštėlio No. 4 vedamajame kultūrinio bendradarbiavimo akvokatai charakterizuojami kaip gerų norų žmonės, tematą kultūriniame bendradarbiavime tik gerus rezultatus. Vedamojo autoriui klausimas tačiau atrodo kitaip: „ ... pažiūrėjus giliau į šį klausimą, aiškiai matyti, kad oficialus bendradarbiavimas tiek iš teoretiško tiek iš praktiško taško žiūrint yra nesusipratimas, visai nesutinkąs su sveika logiška galvosena“. Toliau rašoma: „Mes nedėstysime argumentų, nes tam reiktų ilgesnio straipsnio. Vieton to mes patartume propaguotojams perversti sovietišką žodyną, kuriame definuojami tokie dalykai kaip laisvė, kultūra, religija, o jei žodynas neprieinamas, tai pažiūrėti į Lietuvių Enciklopediją po užvardinimu „kultūrkomunizmas“. Taip pat pravartu pasekti amerikietišką bei lietuvišką spaudą apie tokius „kultūrinius“ bendradarbiavimus kaip buvęs Jaunimo festivalis ar šiais metais rengiamas Vienoje. Praverstų pasiklausinėti studentų, kurie žino apie šiais metais atvykusius iš Rusijos „exchange students“. Vedamųjų autoriais Sūkury pažymėti J. Štuopis ir E. Sakalauskas. Laikraštėlį redaguoja G. Griškėnaitė, administruoja A. Samuolis. Abeji turi po kolektyvą. Sūkury srašo aktualiomis temomis ir jo leidimas rodo akademinio jaunimo kūrybingumą. Ypač įdomus R. Rudžio redaguojamas Man Regis komentarų skyrius.
OPERA IR KULTŪRINĖ MŪSŲ REKLAMA
Chicagos lietuvių vyrų choras „Vytis“ 1949 m. susitveręs savanoriškumo principais, neturi nei operos rūmų, nei atlyginamo meninio ir administracinio personalo, nei kasos, kuri siektų bent tūkstantį dolerių. Tik užsispyrimas, ryžtas ir neįkainuojamas aukos darbas išvedė Chicagos vyrų chorą ir jo sukurtą lietuvių operos kolektyvą į visą eilę laimėjimų.
Mūsų operos meninį lygį įvertino ir įvertins muzikos kritikai. Šios trumpos apžvalgos rėmuose norima tik pažvelgti, kiek mūsų operos garsas nuskambėjo į platesnę plotmę ir kiek tai buvo naudinga Lietuvos reikalui reklamine prasme?
Rigoletto operos spektakliai tuometinio operos meno vadovo VI. Baltrušaičio buvo atkurti Vilniaus operos šviesoje, lyg ir pratęsiant trumpas naujai įsteigtos Vilniaus operos žydėjimo dienas. Su Rigoletto spektakliais parodyta, kad išeivijoje galima ir be valdiškų algų operą pastatyti ir net pasiekti Vilniaus operos lygį. Kartu tai buvo nepamainoma proga pasirodyti ir atsiskleisti naujiems dainos talentams. Rigoletto spektakliai tai buvo sentimentas Lietuvai ir Lietuvos operos tradicijos pratęsimas išeivijoje.
Po Rigoletto spektaklių, visgi, mūsų operos dirigentas A. Kučiūnas buvo pastebėtas ir pakviestas į Chicagos Lyricoperą kaip dirigento asistentas.
LITUANISTINĖ MOKYKLA
Chicagos Aukštesnioji Lituanistikos Mokykla praėjusį pavasarį pradėjo dešimtuosius mokslo metus. Tai didelis įvykis Amerikos lietuvių gyvenime. Mokykla suorganizuota ir pradėjo veikti 1950 m. pavasarį. Pradžioje ji buvo prisiglaudusi lietuvių parapijinių mokyklų patalpose ir buvo verčiama kilnotis iš vienos vietos į kitą. Dabar ji įsikūrusi gražiuose tėvų jėzuitų pastatytuose namuose Jaunimo Centre. Pirmuoju direktorium buvo Stasys Rudys, vėliau B. Babrauskas, dabar mokyklai sėkmingai vadovauja A. Rūgytė. Mokykloje dirba 18 mokytojų. Mokyklą lanko apie 350 moksleivių. Mokslas vyksta šeštadieniais. Nuo šių mokslo metų pradžios prie mokyklos įsteigti aukštieji pedagoginiai lituanistikos kursai naujiems mokytojams ruošti. Suorganizuota akademinė lietuvių kalbos klasė, kurią lanko 12 studentų, studijuojančių techniškuosius mokslus įvairiuose Chicagos universitetuose. Tėvų jėzuitų palankumas šiai lietuvybės tvirtovei nepaprastai didelis. Kaip būtų miela, kad gražiu tėvų jėzuitų pavyzdžiu pasektų lietuviškosios parapijos kituose miestuose.
Prie Chicagos prisiglaudusiame Cicero mieste veikia kita Aukštesnioji Mokykla, sėkmingai vadovaujama kun. P. Petlabos. Ji įsteigta ir sudarytos sąlygos augti ir stiprėti Šv. Antano parapijos klebono prel. Igno Albavičiaus pastangomis.
LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS TARYBOS SUVAŽIAVIMAS
Liepos 4—5 dienomis Chicagoje įvyko Amerikos Lietuvių Bendruomenės Tarybos suvažiavimas. Dvi karštas dienas susirinkę Tarybos nariai skyrė lietuviškųjų reikalų svarstymui. Jau šis faktas rodo, jog Tarybos nariai yra gilaus pasiaukojimo žmonės, laisvas poilsio dienas paskyrę darbui ir pareigai. Suvažiavimo metu išklausyta eilė pranešimų, referatų, padiskutuota, priimtos rezoliucijos ir sveikinimai. Suvažiavime išryškėjo, jog bendruomeninė idėja pirmoje eilėje gyva ir reali tuose, kurie ant savo pečių tempia nelengvą darbo naštą, kaip centro valdybos žmonės ir apygardų pirmininkai. Tarybos suvažiavimo darbus sekė ir sveikinimo žodžius tarė Lietuvos konsulas Chicagoje dr. P. Daužvardis ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkas J. Matulionis. Dienraštis „Draugas“ skyrė daug vietos suvažiavimo aprašymui ir įvertinimui.
Studijų ir poilsio savaitė
Amerikos ir Kanados Lietuvių Fronto Bičiulių trečioji studijų ir poilsio savaitė rugpjūčio 9—16 dienomis vėl rengiama Dainavos stovykloje. Jai mestas šūkis „Važiuojam savaitei j Lietuvą — į Dainavą“. Studijų ir poilsio savaitę organizuoja Clevelando Lietuvių Fronto Bičiulių sambūris, vadovaujamas dr. K. Ambrozaičio.
Studijų ir poilsio savaitės pradėtos organizuoti Vokietijoje. Europos LF Bičiuliai jau surengė penkias studijų ir poilsio savaites. Europos LF Bičiulių mintis perkelta į Ameriką 1957 metais. Tų metų vasarą rugpiūčio mėn. pirmoji Amerikos ir Kanados LF Bičiulių studijų ir poilsio savaitė įvyko pas tėvus pranciškonus Kennebunk Port, Me. Dalyvavo 60—70 bičiulių. Savaitė buvo pašvęsta lietuvybės išlaikymo studijoms.
Antroji Amerikos ir Kanados LF Bičiulių studijų savaitė surengta 1958 m. rugpiūčio mėn. ALRKF Jaunimo Dainavos stovykloje. Dalyvavo 100—130 bičiulių ir svečių. Gvildentos lietuviškosios kultūros, laisvės kovų prasmės, lietuvės moters rezistencijoje vaidmens, Lietuvos medžiaginio kilimo ir lietuvio charakterio problemos. Studijų dienas organizavo Detroito LFB sambūris, vadovaujant dr. V. Majauskui, J. Buitkui ir talkininkaujant Chi-cagos LF Bičiuliams.
Chicagos Lietuvių Fronto Bičiulių iškyla
Kiekvieną pavasarį, kai tik meiliau pradeda šypsotis saulė ir lietaus lašai nebekrinta į žemę, Chicagos apylinkėse esančiame dideliame ir gražiame Jonynų sode pasigirsta skambios dainos, muzika, kupletai, suliepsnoja laužas. Tai Chicagos Lietuvių Fronto Bičiulių ir jų svečių tradicinė pavasarinė iškyla į gamtą, paįvairinta paskaitomis, menine dalimi, linksmybėmis ir jaučio kepimu. Iškylos sumanytojas ir pradininkas dr. J. Kižys. Per eilę metų iškyla pavirto gražia tradicija ir susilaukia vis didesnio pasisekimo jaunimo ir vyresniųjų tarpe. Atvyksta bičiulių iš Detroito ir Clevelando. Rimtos paskaitos iškyloje pasidaro tarsi įvadu į busimąją LFB studijų ir poilsio savaitę. Ligi šiol iškylose paskaitas skaitė kun. dr. A. Baltinis, prof. M. Mackevičius, dr. J. Meškauskas, dr. V. Vardys ir kiti.
Šiųmetinė Chicagos LFB tradicinė pavasarine iškyla sutapo su lietuviškosios tremties 15 metų sukaktimi. Atidarydamas iškylą dr. J. Kižys pabrėžė iškylos tradicijas, jos pobūdį ir jautriu žodžiu prisiminė atmintinus baisiuosius birželio mėn. pradėtus Lietuvos žmonių trėmimus. Mažutėliai, jau gimę Amerikos žemėje, Jūratė ir Algis Jasaičiai atnešė Lietuvos vėliavą ir padeklamavo patrijotinius eilėraščius. Iš Lietuvos atvežtoji trispalvė turi savo istoriją — ji plevėsavo Lietuvoje 1941 m. lietuvių tautos sukilimo metu. Lietuvos himną giedant vėliavą pakėlė inž. P. Narutis, vienas iš aktyviausių 1941 m. sukilimo vadų. Sekė dr. J. Meškausko ir dr. V. Vardžio paskaitos.
Išrinkta Lietuvių Fronto Bičiulių Taryba
Gegužės mėn. korespondenciniu būdu išrinktas vyriausias Lietuvių Fronto Bičiulių organas, jungiantis visų kontinentų LF bičiulius. Vyriausias organas pavadintas Lietuvių Fronto Bičiulių Taryba. Į Tarybą išrinkti: prof. J. Brazaitis, dr. A. Maceina, dr. J. Girnius, dr. Z. Ivinskis, dr. J. Kazickas, kun. K. Balčys, St. Barzdukas, dr. Pr. Padalis, L. Prapuolenis.
Kartu išrinktoji JAV ir Kanados Lietuvių Fronto Bičiulių centro valdyba liepos 5 d. pasiskirstė pareigomis: prof. J. Brazaitis — pirmininkas, dr. P. Kisielius, dr. V. Majauskas, dr. K. Ambrazaitis — vicepirmininkai, dr. J. Kižys — sekretorius, inž. V. Naudžius — iždininkas ir L. Prapuolenis — valdybos narys.
Naujoji valdyba aptarė artesnės ir tolesnės veiklos planus.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
ALRK Federacijos Jaunimo Stovykla,
1956 — 1958. Informacinis leidinys. 16 psl. Rūpestingai parengta knygutė apie stovyklos kūrimąsi (nors ir nutylint to kūrimosi visuomeninius vargus), jos dabartinę padėtį. Išspausdintos piniginės apyskaitos, rėmėjų, skolintojų, vadovybės sąrašai.
Lietuvių Fronto Bičiulių Studijų Dienos JAV šįmet įvyksta Dainavos stovykloje, Manchester, Michigan, 15100 Austin Rd., rugpjūčio 9—16 dienomis. Studijų dienas rengia Clevelando LF bičiuliai. Komisijos pirm. yra dr. K. Ambrozaitis. Paskaitinę dalį organizuoja St. Barzdukas, ūkio reikalus tvarko J. Mikonis ir VI. Čyvas, spauda ir informacija rūpinasi V. Rociūnas, registruojamasi pas VI. Palubinską, Studijų moderatorius dr. J. Girnius. Už savaitę asmeniui mokama 30 dol. Vaikams pusė kainos.
Idėjos spaudoje
Visuomeninės dvasios raida per 15 metų. + Kultūrinė diskusija be kultūros. + Labdaroje konfliktas su happy end. + Politiniuose vidaus santykiuose, atsisakydami nuo priešo siūlomos pagalbos, silpninam ne save, o priešą. + Taktika, liečianti kovą su priešu, turėtų būti visų sąjungininkų suderinta ir karo metui ne taikai, priderinta. + Laikraštininkų reakcija, kuri veda į laikraščio pavertimą dėže popieriam ir visam kam.
Pradėti pusmečio idėjų apžvalgą bus tikslingiausia nuo paskiausiai dr. J. Girniaus paskelbtų minčių Aiduose. Tai išvados apie penkiolikos metų tremties visuomenės psichologinę - moralinę raidą. Išvados nelinksmos: optimizmas (naivus) pakeistas pesimizmu (perdėtu) ir apatija (bet tik ne materialinėm gėrybėm). Naivų optimizmą kildino tikėjimas greitai įvyksiant politinį idealą — Lietuvos išlaisvinimą. Jo užtrukimas neribotam laikui pastūmėjo į nusivylimą jau ir tautiniu idealu — išlikti lietuviais. Apatiją, atsisakymą nuo pastangų lietuvybei išlaikyti savo vaikuose jie mėgina grįsti filosofavimu — „vistiek neatsispirsim, tokia jau emigracijos dalia“.
Prieš šitą pesimizmą bei fatalizmą ir stoja autorius. Jis nesiima pigių pranešavimų optimizmui sukelti. Jis mato, kad net ir blogesnėse aplinkybėse optimizmas gali išlikti, jeigu... Jeigu jis bus paremtas tikėjimu. Ne tikėjimu laimėti, bet tikėjimu, kad tie idealai, kurių jis siekia, yra didelės vertybės. Rašo: „Ne pasisekimo šansai, o siekiamosios vertybės yra žmogiškai prasmingos veiklos normos. Dėl to, kas brangu, kovojama nesiklausiant laimėjimo šansų. Kokie šansai bebūtų, kova dėl to, kas brangu, niekada nėra beviltiška. Ji savy pačioj yra vertinga, nepriklausomai nuo to, kiek jai lemta būti išoriškai sėkmingai. Žmogaus vertę matuoja ne išorinė sėkmė, o tik tai, ką brangino. Pati kova yra vertinga, pats kovojimas jau yra savyje laimėjimas“.
NEĮTEISINTI BOLŠEVIKINĖS PROPAGANDOS
Dienraštis Draugas liepos 20 d. nr. 168 paskelbė įdomų Pr. Gr. straipsnį, kuriame rašoma apie propagandos reikšmę, jos svarbą ir žalą, kai propaganda paverčiama melu. Straipsnio autorius gražiai nurodo, kaip reikia būti apdairiems ir atspariems, kad klastingos sovietinės propagandos neįteisintume. Kai kurias būdingesnes straipsnio vietas persispausdiname.
“Visiems tiems, kurie yra pabėgę nuo raudonoj teroro, jis keršija visais prieinamais būdais. Jei tokio priešo nepajėgia sunaikinti fiziškai, stengiasi jį suniekinti, kad jo žodis, sakomas prieš komunizmo kėslus, liktų bevertis... Dabartinėj Maskvos propagandoj prieš politinius pabėgėlius nesunkiai galima pastebėti tas pats tikslas — morališkai sunaikinti vadus, išskaidyti visuomenę į daleles pagal dėsnį: “padalink ir valdyk”. Kai vadai liks be vardo ir negalės tarp savęs susikalbėti, kai visuomenė liks be vadų ir autoritetų. kuriais pasitikėtų, jų propagandai kelias bus visiškai atviras ir laisvas.
Vardai įvykiuose
25 METŲ JUBILĖJUS
Tarp 27 šiųmetinių kunigų - jubiliatų savo 25 m. kunigystės jubiliejų šį pavasarį šventė ir kun. Petras Patlaba, baigęs Telšių Kunigų Seminariją ir vysk. J. Staugaičio įšventintas Telšių katedroje 1934 m. gegužės 14 d. Lietuvoje dirbęs klebonu - administratorium ir gimnazijų kapelionu Skuode ir Telšiuose, kun. Patlaba iš esmės yra jaunimo kunigas, kalbąs jaunimui suprantama kalba. Tai jaunimo apaštalas. Žemaitijoje organizavo moksleivių ateitininkų stovyklas, Vokietijoje tapo Moksleivių Ateitininkų Sąjungos dvasios vadu. Tais laikais dvasios vadui tekdavo eiti ir daugiau nei kunigiškas pareigas: kartu su kitais vadovais tekdavo ir organizuoti ir vadovauti, ir bendradarbiauti. Kun. Patlaba tačiau neliko organizacijos žmogum: jam organizacinis rėmas niekad nebuvo daugiau kaip priemonė katalikiškam lietuviškam apaštalavimui. JAV todėl jį matome globojant ne tik at-kus, bet ir skautus, darbuojantis Jaunimo stovyklos reikalams, be daugelio kitų pareigų, taip pat direktoriaujant Cicero Aukšt. Lituanistinėje Mokykloje. Šįmet atšventęs ir kitą savo jubiliejų — 50 m. sukakties — kun. Patlaba dirba vikaro teisėmis Cicero šv. Antano parapijoje, kur klebonauja prel. Albavičius.
• Lietuvių katalikų dienraštis Draugas švenčia auksinį jubilėjų — 50 metų sukaktį. Tai reikšmingas įvykis lietuvių spaudos istorijoj. Jis pradėtas leisti 1909 m. liepos 12 d. Wilke - Barre, Pa., mieste. Pradžioje buvo savaitraštis. Į Chicagą perkeltas 1912 metais. Dienraščio tarnyboje jau 44-tieji metai.
Draugo auksinio jubilėjaus iškilmingas minėjimas rengiamas lapkričio 15 d. Chicagoje.
Sulaukusiam 50 m. amžiaus Draugui linkime geriausios sėkmės ir ištvermės.
Aukos, metrika
“Į LAISVĘ” AUKOJO:
Dr. P. Kisielius — $25.—; V. Ramonas — $10.—; G. Stirbytė, L. Padlec-kas, dr. J. Kižys po $7.—; Kun. dr. A. Juška $6.—; dr. Alb. Šmulkštys $3.—; S. Laniauskas, Marija B., K. Dabulevičius, V. Barisas, K. Motiejus, K. Činčius ir F. Fabijonas po 2 dol. J. Skardis, V. Šilėnas po $1.
Mieliems žurnalo rėmėjams nuoširdžiai dėkoja
Į Laisvę leidėjai
“Į LAISVĘ” ATSTOVYBĖS:
Australijoje: N. Butkūnas, 9 Cowper St., St. Kilda South, Vic. A. Grigaitis, 21 Brunswick St., Fitzroy, Vic.
Britanijoje: J. Bružinskas, 46 Springcliffe, Bradford 8, York’s.
