PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
Nr. 9 (1426) LAPKRITIS - NOVEMBER 1966 
A. Plėnys— Ats. karin. kursų laidos vainikas Žuvusiems už Laisvę ... viršelis
Nr. 10 (1427) GRUODIS – DECEMBER 1966
R. Kisielius— Vyties ženkle ... viršelis
T U R I N Y S
P. Dirkis — Lietuvos kario deklaracija
K. Ališauskas — Siekiame atsiimti Vilnių
Z. Raulinaitis — Starkadas
B. B. — Vietkongo partizanai
N. Mazalaitė — Žodis
V. Grudzinskas — Pažintis su bermontininkais
Biržų pilis
S. Baipšys — Lakūno ltn. P. Kvietinsko žuvimas
"Lietuviškosios divizijos” kelias
P. Dirkis — Lietuvos prezidentas dr. K. Grinius
Stasys Butkus
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Kronika
Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Administratorius — Leonas Bileris
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Dail. literatūros dalį redaguoja — Vincas Jonikas
Skaityti daugiau: Karys 1966m. 9-10 Turinys, metrika
Buvusios Lietuvos kariuomenės karys, susikaupęs lapkričio 23 dieną, šiais 1966 Visagalio ir 25-siais Tautos sukilimo metais, maldauja Visagalio laisvės savo pavergtai Tėvynei Lietuvai, skelbdamas viso pasaulio lietuviams šią deklaraciją: Esu gyvas liudininkas 25 metų lietuvių tautos Kryžiaus kelio. Šis kelias nuklotas Lietuvos kryžių griuvėsiais ir Rūpintojėlių skeveldromis. Lietuva pavergta, nors dar visai nesunaikyta, ir vis kankinama. Jokia jėga niekad neišplėš iš lietuvio širdies meilės savajai Tėvynei. Kreipiuosi į kiekvieną lietuvį:
1. Didžiuojuosi būdamas garbingos ir nemirštančios lietuvių tautos vaikas ir buvęs Jos karys. Galybių Visagalis leido tapti lietuviu ir įspaudė mano širdin lietuvybės ženklą. Tėvynės meilė yra atspindys dieviškosios meilės. Su didele pagarba lenkiu galvą prieš savo brolių, Sibiro ir kalėjimų kankinių, karių ir partizanų, tėvų ir motinų kapus. Kviečiu visus lietuvių tautos vaikus į besąlyginę kovą už pavergtosios Lietuvos laisvę.
2. Tenelieka nė vienos progos neišnaudotos kovai prieš lietuvių tautos didžiausią priešą— bolševikinį komunizmą.
3. Tenebūna nė vienos valstybės ir tautos, kuri nežinotų apie Lietuvos kančias ir Jos kovą už laisvę.
4. Tenelieka nė vieno lietuvio vaiko, kuris nesimelstų savo protėvių kalba.
5. Tenelieka nė vieno lietuvio, kurio širdis neatsivertų pavergtųjų brolių ir sesių kančiai ir kurio rankos nedirbtų jų laisvei.
Kario širdis atvira visiems broliams ir sesėms lietuviams, mano kelias aiškus, mano pasiryžimas tvirtas, nes mano tikslas ne tik ryškus, bet ir šventas: Laisva Lietuva!
Povilas Dirkis
KAZYS ALIŠAUSKAS
Kovo mėnesio pradžioje Lietuvos vyriausybė gavo žinių iš Vilniaus ir kitų bolševikų užimtų sričių, kad jų užimtose vietose viešpatauja netvarka: bolševikų kariuomenės dalyse dažnai įvyksta sukilimai, mobilizuoti rusai nenori kariauti, juntama stoka maisto ir būtino reikalingumo prekių, gyventojai nepatenkinti rusų bolševikų įvesta tvarka. Jų nepasitenkinimas nuolat didėja ir gyventojai laukia ateinant lietuviu gi drausmė bolševikų kariuomenėje ir tvarka gyventojų tarpe palaikoma tik griežtomis priemonėmis.
Lenkai, kovo mėn. 3 d. užėmę Gardiną, telkė vis daugiau jėgų Gardino apylinkėje ir slinko į rytus. Spėjama buvo, kad lenkai kėsinasi užimti Vilnių. Tokioms sąlygoms esant, Lietuvos vyriausybė, pasitarusi su karo vadovybe, nusprendė atgauti Vilnių vykdant puolimą. Šis uždavinys buvo pavestas vykdyti atskiros brigados vadui karin. St. Nastopkai. Mūsų kariuomenės pajėgumas tuo metu buvo mažas, tačiau nuspręsta buvo puolimą vykdyti.
Operacijos tikslas — pulti Vilniaus kryptimi ir puolimui pasisekus Vilnių užimti. Veiksmams vykdyti buvo sudarytos dvi rinktinės: dešinioji iš Alytaus įgulos ir kairioji iš Kauno įgulos.
Dešiniąją — pietinę sudarė 1 pėst. pulko 1, 2, 6, ir 7 kuopos, 8 sunk. kulkosvaidžiai, raitųjų žvalgų būrys (apie 30 raitelių) ir artilerijos būrys — 2 pabūklai — karin. M. Pečiulio-nio vadovybėje. Rinktinei uždavinys: iš Alytaus pulti priešą kryptimi Daugai, Valkininkai, Vilnius. Rinktinei vadovavo 1 pėst. pulko vadas karin. K. Ladiga.
Skaityti daugiau: SIEKIAME ATSIIMTI VILNIŲ
Z. RAULINAITIS
Mirus Frodžiui Taikingajam, kurį laiką danus valdė jo sūnus Fridlevas, o po jo, šio pastarojo sūnus — Frodis. Kai kurie istorikai vadina jį Frodžiu ketvirtuoju (Frotho IV), arba Garsiuoju (hin Froeknae).
Šio danų valdovo žygiuose, dar vis pasakų ir legendų supamuose, dažnai užkliūva aisčių kraštai. Su juo rišama ir įdomi legenda apie narsuolį, kareivą — vikingą; Starkadą. Jį savo didvyriu savinasi vokiečiai ir danai, tačiau, atrodo, nemažiau teisių į jį galėtume reikšti ir mes. Galimas dalykas, jis yra pats seniausias žinomas mūsų protėvis, kurio vardas išliko iki šių dienų padavimuose, deja, perimtas kitos tautos ir virtęs svetimųjų didvyriu, jų legendose nepaprastai išgarsintu.
Saksas Gramatikas rašo, kad Frodžio (IV) laikais koks tai Starkadas (Starcatherus), Storverko (Storvoerki) sūnus, laivui sudužus, vienintelis išsigelbėjo ir buvo svetingai priimtas karaliaus Frodžio, nes buvęs neįtikėtinai gražaus kūno ir dvasios.1 Saksas rašo: “Tradicijos sako, jog jis gimė šalyje, kuri yra į rytus nuo Švedijos, kurioje plačiai gyvena aisčių ir kitų barbarų tautos”. (Hune in ea regione, quae Suetizm ab Oriente complectitur quamque nunc Estonum aliarumąue gentium numerosa berbarizs latis sedibus tenet, originem duxisse memoriae proditum constat).2 Kraštas gi į rytus nuo Švedijos yra Pabaltijys. Estonum čia greičiau reiškia aisčių kaip estų kraštą, kuris tais senais laikais dar tebebuvo vadinamas įvairiais savo provinciniais vardais. Tą patvirtina dar ir tas faktas, kad Saksas Gramatikas savo istorijoje niekur nemini Prūsų vardo, kuris jo laikais jau buvo beveik išstūmęs Aisčių vardą Pabaltijui žymėti.
Skaityti daugiau: STARKADAS
Amerikiečių sekimo postas Vietnamo džiunglėse
“Karas Europoje buvo laimėtas ne dėl priešo silpnumo, bet todėl, kad mes, pagaliau, išmokome kautis geriau už priešą, išsamiai ir efektyviai panaudot Amerikos industrijos gaminius” — J. Weller pabrėžia savo darytoje analizėje apie Viet-Kongo ginklavimą ir karius. Galima sutikti, kad Vietnamo konfliktas skaitytojui yra jau gerokai nusibodusi tema, kaip savo laiku Korėjos policiniai veiksmai. Tačiau darosi įdomu sekant anų nusibodusių kovų detales, kurios ryškina skirtingus kautynių veiksmų pobūdžius nuo mums jau pažįstamų. Tobulėjant technikai, atrodė, kad individualus kovotojas ir rankiniai pėstininkų ginklai bus išstumti. Beliks tik mygtukų spaudymai. Erdvėje kausis raketos ir kas toje dvikovėje laimės, tas, grįžęs žemėn, bus laikomas užkariautojas. Techniškai tai padaryti yra galimybių, tačiau, atrodo, ne visai praktiška, nes labai dideliu greičiu ryškėja ne valstybių, tautų, ar grupių reikšmė nūdieniniam istorijos vystymesi, bet individas. Jei tas neryšku Tolimuose Rytuose, Azijoj ar Afrikoj, tai Vakarų pasaulyje ir Europoje tas labai pastebima. Tik pažvelkime į kautynių formų raidą: — anais laikais reikėjo sumušti kariuomene vienose kautynėse ir karas būdavo baigtas. Tačiau, jau Napoleonui atsitiko kitaip. I Pasauliniam kare, taip ir II — reikėjo pėstininkui peržygiuoti plotus — tai Europos teatre. Tolimuose Rytuose finalas buvo kitoks — Hirošima ir Nagasaki tarė lemiamą žodį. Atrodė padarytas didelis posūkis karo istorijoje. Per anksti būtų reikšti nuomonę, tačiau keliems metams praslinkus, Korėjoje, o dabar Vietname, japonams padiktavęs taikos paliaubas veiksnys šiandien jau nebeefektyvus. Būtų naivu manyti, kad jis užmirštas, tačiau kautynėse pirminis vaidmuo vis dar tebėra ant pėstininko pečių ir tas pėstininkas pirmiausiai apmokomas gerai kautis individualiais ginklais ir visai be ginklo, panaudojant gerai parengtą fizinę jėgą, moralę ir psichotechniškas savybes, nes kautynių lauke prisieina susidurti su priešu ir kumščių kautynėse, o žygiuojant priešo teritorijos keliais, tenka susitikti su gyventojais. Kovotojas turi mokėt ne vien kautis, bet ir būti geras ambasadorius: jam priešingus gyventojus nuteikti palankiai.
Bandykime peržvelgti šių dienų Vietnamo kovų lauką, susipažinti su kitų brangiai įgytais patyrimais, ir gal kiek pasvarstyti, ko mes galime išmokti.
Ši apžvalga liečia veiksmus, tik Pietų Vietnamo teritorijoje.
Skaityti daugiau: VIETKONGO PARTIZANAI
NELĖ MAZALAITĖ
Tas, kuris pirmas pradėjo nuodėmę — šėtonas — pasiliko visada toks, kaip savo prakeikto išdidumo akimirką: jis neišsižadėjo geismo prilygti Dievui. Jis žino, kad to nebus, užtatai pasirinko atbulą kelią pamėgdžioti Viešpatį — jis prisiekė sugriauti kiekvieną sukurtą daiktą, ir gera paversti blogiu. Štai kodėl jis turi tiek daug darbo, nes kai menkos bėdos ištiktas žmogus nenori net ir ten, kur gali, kovoti pats, tiktai šaukia ir priekaištauja, šviesus angelas ateina pagalbon pavėlavęs, velnias jau buvo ištiesęs savo posnagą ir žmogus laikėsi už jos.
Kasdienės smulkmenos, mes žinome, tačiau vieną kartą pajuntame, kaip jos buvo svarios, kada tiems, kurie nesiskolino, reikia išpirkti vekselius.
Toks buvo įvykis, kai nedorybės tėvas užsimojo sėjai ir pjūčiai iškarto, ir todėl atsivertė Raštą.
Yra pasakyta, jog šito jis griebiasi kai yra užsimojęs labiausia apsukti: tada Dievo žodį jis išverčia ir paskelbia kaip tiesą.
Vieną žodį jis vartoja taip dažnai, jog girdėdami žmonės galėjo suprasti pajuoką, tačiau jie nenorėjo žinoti, jie visada laižėsi išgirdę jį, ir jis teikė tai gausiai. Juk, — skelbė jis, — taip yra Rašte — ar taip nebuvo giedama, ar ne tai yra Džiaugsmingoji Žinia? Jis neminėjo Gimimo — tiktai, kad buvo pažadėta ramybė.
Jis nevartojo to žodžio, jis neapkentė ramybės — taika juk reiškė tą patį, aiškino jis, ir su tuo šūkiu: Taika, jis išsiuntė savo kvieslius pas tuos, kurie valdo žemę, kad susirinktų į jo kvietimą — į kalną.
Skaityti daugiau: ŽODIS
V. GRUDZINSKAS
1919 metų vasarą buvau paskirtas K. A. M. Tiekimų viršininko pavaduotoju. Tiekimų viršininku buvo kar. Koreva.
Antroje vasaros pusėje buvo gautos didelės siuntos įvairių prekių iš esamų Prancūzijoje Amerikos kariuomenės sandėlių, viso bene už 5 mil. dolerių. Jos iš laivų buvo iškrautos Liepojos uosto sandėliuose. Prekes priėmė ir jas Liepojoje saugojo Finansų Ministerijos atstovai.
Rudenį Kaune pradėjo plisti gandai, kad Liepojoje prekės pradėtos iš palengvo pardavinėti. Ministerių tarybos nutarimu aš buvau pasiųstas į Liepoją patikrinti, kaip prekės sandėliuotos ir kaip jos apsaugomos.
Išvykau iš Kauno 1919 m. spalio pradžioje. Tuo metu susisiekimas buvo labai sunkus. Iš Kauno į Šiaulius traukinys ėjo ko ne visą parą, pailsėdamas stotyse po keletą valandų malkoms pasikrauti. Šiauliuose reikėjo persėsti į kitą traukinį, einantį iš Šiaulių į Liepoją. Atvykau į Šiaulius vidudienyje, o traukinys į Liepoją išeidavo rytais, ar ne 8 val. ryto. Todėl, nors ir nenoromis, teko Šiauliuose nakvoti. Reikia pastebėti, kad vykau uniformuotas. Kadangi Šiauliuose buvau pirmą kartą, tai dėl nakvynės kreipiausi į Šiaulių m. ir apskrities komendantūrą. Komendantu tuo metu buvo kar. Birontas, su kuriuo buvau pažįstamas iš 1918 m. gruodžio mėn., kuomet buvome “sukilę” prieš Voldemaro vyriausybę, pastarajam išvykus į užsienius.
Kar. Birontas mane maloniai sutiko, pasiskundė, kad jam sudaro daug rūpesčio bermontininkai, kurie iš palengvo kėlėsi iš Kuršėnų į Šiaulius. Jis nurodė man lietuvišką viešbutį, rodosi, Parko gatvėje.
Skaityti daugiau: PAŽINTIS SU BERMONTININKAIS
Pirmoji Biržų pilis ir miestas. T. Makovskio raižinys.
Paskutiniuoju metu vykdomi Biržų pilies tyrimo ir konservavimo darbai. Tiems darbams vadovauja nepriklausomos Lietuvos stipendininkas Karolis Mekas, Švedijoje baigęs archeologijos ir etnografijos mokslus. Čia duodame kiek patrumpintą jo straipsnį, atspausdintą “Moksle ir Gyvenime” (1965 m., nr. 7).
Biržai aplinkos grožiu pralenkia ne vieną Lietuvos vietovę. Miestą supa Širvėnos ežeras, prateka Agluonos ir Apaščios upės. Iš daugelio kitų miestų Biržai išsiskiria ir savo praeitimi, išlikusiais istoriniais bei gamtos paminklais.
Biržai kūrėsi tuo Lietuvos laikotarpiu, kai krašte kartu su baudžiavos įsigalėjimu, magnatų atsiradimu, plito ir pažangios renesanso bei reformacijos idėjos.
Rašytiniuose šaltiniuose Biržų praeitį galima atsekti iki XV a. pradžios. 1416 m. akte, kuris nustato Lietuvos ir Livonijos ordino sienas, minimas tarp Smardonės ir Rovėjos upelių buvęs Biržų laukas. Iš jo apibūdinimo galima spręsti, kad to lauko būta nemažo: kelių kvadratinių kilometrų ploto. Anų laikų sąlygomis tik stambi bendruomenė per ilgą laiką tegalėjo tokį lauką iš miško atkovoti ir paversti dirbamu. Todėl aišku, kad šioje vietoje bendruomenės kūrėsi ne vėliau kaip XIV a. Jos, o vėliau ir miesto augimui didelės įtakos turėjo per Biržų lauką ėjęs judrus Vilniaus — Rygos traktas.
Skaityti daugiau: BIRŽŲ PILIS
S. BAIPŠYS
Mėginsiu šiek tiek pataisyti bei papildyti J. Žilio atsiminimų: “Dvylika metų Lietuvos karinės tarnybos” dalį, kur kalbama apie lakūno ltn. Kvietinsko žuvimą ir Aviacijos viršininko išvedžiojimus apie lėktuvo stiprybę.
Mano tikslas taisant bei papildant lakūno Kvietinsko žuvimo aprašymą nėra koks noras iškelti autoriaus kol. Juozo, nedarašymą, ar praleidimą, bet daugiausia, noras iškelti visas tas sąlygas, kuriose brendo lakūnas, kaip žmogus, besiruošdamas savo specialybei, ypač išryškinti mūsų tada turėtas sąlygas, kuriose ruošėmės savo krašto gynybai; parodyti jauno žmogaus veržimąsi per visokias kliūtis, siekiant užsibrėžto tikslo, visai neatsižvelgiant į visus pavojus, net gyvybei gresiančius.
Tokio veržimosi tipišku pavyzdžiu buvo ltn. lakūnas Kvietinskas. Tam atžymėti, šiame rašinyje noriu pabrėžti bent kelius pavyzdžius, kurie išryškins lakūno Kvietinsko kelią, kario kelią — kelią grubų, pavojingą, atsakomingą, kuriuo ėjo jis, bei jo kolegos, daug už jį vyresni, jo amžiaus ir atėjusieji po jo.
KARO MOKYKLA
Man su lakūnu ltn. Kvietinsku teko daug ir labai daug susidurti nuo pat Karo mokyklos laikų iki jo kapo Kvietiškių parapijoje, netoli Marijampolės. Tokia buvo jo tėvų valia: turėti sūnaus kapą savojoje parapijoje.
Karo mokykloje buvau jo viršininku, atkeltu iš vyresniojo kurso. Skyrininkais buvo to pat kurso kariūnai V. Abramikas ir Švažas.
Skaityti daugiau: LAKŪNO LTN. PRANO KVIETINSKO ŽUVIMAS
Apie vadinamą “Lietuviškąją diviziją” — kariuomenės junginį, suformuotą Sovietų Sąjungos armijos sudėtyje praeito karo metu, “Karyje” keliais atvejais jau buvo rašyta, duodant tai belaisvių pasakojimų, tai šiaip kokių nuotrupų iš tos divizijos kūrimo ir žlugimo. Bet vis tai nepilnos žinios.
Š. m. Vilniaus “Tėvynės Balse” nr. 26, kažkoks V. Ragauskas, prisidėjęs sau titulus “antrojo Pasaulinio karo veterano” ir “kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto nario”, įdėjo dar vieną atsiminimų straipsnelį apie tą diviziją, kartu pailiustruodamas jį divizijos nueito kelio schema. Ar ir šiuo metu divizija veikia, ir kur jos stovėjimo vieta būtų — jis savo straipsnelyje neužsimena. Taip pat nieko nesako, kur šiuo metu mobilizuojami Lietuvos jauni vyrai turi atlikti savo karinę prievolę.
Pradėdamas savo pasakojimą apie divizijos atsiradimą, V. Ragauskas rašo, kaip 1940 m., “išrinkus augščiausiąjį respublikos valdžios organą — Liaudies Seimą”, šis pastarasis paskelbęs tarybų valdžią Lietuvoje (o kad tas “skelbimas” vyko raudonosios armijos okupacijos globoje, apie tai neužsimenama) ir paprašęs “Tarybų Sąjungą priimti Lietuvą į savo tautų šeimą” (matote, okupantą reikėjo net prašyti, kad jis mūsų laisvą šalį okupuotų, o paskui kad kraštą sau prisiskirtų, kad ir respublikos pavadinimu). Tuo metu, esą, nemaža ir senosios Lietuvos augštųjų karininkų “pasukę kartu su liaudimi” (o kas atsitiko su tais, kurie “nepasuko”, kurie buvo surinkti iš Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės dalinių ir išgabenti nežinia kur “perauklėjimui”, straipsnio autorius tariasi nieko nežinąs). Iš tų “su liaudimi pasukusių” (atseit, sulaužiusių savo karinę priesaiką kovoti, o, jei reikės, tai ir mirti ginant Lietuvos laisvę), minimi generolas Vincas Vitkauskas, paskirtas “Lietuvos liaudies kariuomenės vadu”, o perorganizavus ją į “29-ąjį lietuviškąjį šaulių korpą” — jo vadu, bei generolai Vladas Karvelis ir A. Čepas, vadovavę 184-ajai ir 179-ajai šaulių divizijoms, “tuo metu buvusioms pačiame Vokietijos pasienyje”.
Skaityti daugiau: "Lietuviškosios divizijos” kelias
100 metų nuo jo gimimo
POV. DIRKIS
Prez. K. Grinius (viduryje— priekyje), vyriausybės narių tarpe, Lietuvos Aviacijos šventėje 1926 m.
1950 m. birželio 4 d. Čikagoje mirė didis ir žymus lietuvių tautos vyras — visuomenininkas, kultūrininkas, valstybininkas, Vytauto D. Universiteto garbes daktaras, Valstiečių liaudininkų s-gos garbės pirmininkas, buvęs Lietuvos Respublikos ministeris pirmininkas, visų seimų narys ir trečiasis Lietuvos respublikos prezidentas, medicinos daktaras Kazys Grinius.
Jis baigė savo gyvenimą toli nuo savos tėvynės, kurios labui visą savo gyvenimą buvo pašventęs ir kurios išlaisvinimui iš svetimo jungo buvo daug jėgų ir darbo įdėjęs. Jam nebebuvo vietos Lietuvoje. Dr. Kazys Grinius mirė, nesulaukęs Lietuvos išlaisvinimo.
Dr. K. Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Salemos-Būdos kaime, Sasnavos valsč., Marijampolės apsk. Šiemet nuo jo gimimo dienos sukanka 100 metų, ir nuo jo mirimo dienos — 16 metų.
K. Grinius gimė kaip tik tuo metu, kai žiauri caristinė rusų valdžia, užgniaužus paskutinį 1864 m. lietuvių sukilimą, įvedė tokį režimą Lietuvoje, kokio panašaus mažai težino pasaulio istorija. Krašte: areštai, kalėjimai, kartuvės, trėmimai ir t.t., ir pats didžiausias smūgis — lietuvių spaudos uždraudimas. Buvo siekiama visiškai surusinti Lietuvą ir ją galutinai paversti Rusijos provinciįa, kur net Lietuvos vardas neturėjo būti minimas. Tačiau lietuviai, ypač Sūduvos kaimas, nenorėjo atsižadėti nei savo kalbos, nei tikybos ir nei, pagaliau, išsilaisvinimo vilties. Todėl ir jaunas Grinius, tokioje aplinkumoje augęs ir pradžios mokslą ėjęs, tokio nusistatymo ir savo tėvų dvasios laikėsi.
Skaityti daugiau: Lietuvos Prezidentas Dr. Kazys Grinius
Pirmojo Lietuvos kareivio—savanorio, "Kario" redaktoriaus, penkių metų mirties sukaktį minint
VLADAS MINGĖLA
Mylėti tautą, reiškia mylėti jos teigiamą potenciją, mylėti jos ateitį. Mylėtojo akyse tautos ateitis ne bus, bet jau yra.
VI. Pūtvys
1961 m. gruodžio 11 d. užsiskleidė paskutinis gyvenimo knygos lapas ir neužmirštamam Lietuvos laisvės kovotojui — savanoriui, įsikūnijusiam kariui, nepavargstančiam KARIO redakcijos nariui, žurnalistui Stasiui Butkui. Nuo 1918 m. gruodžio 13 d. (savanoriu įsirašymo datos) iki paskutinės gyvenimo dienos šis taurus tautos sūnus, jei ne su šautuvu ar kulkosvaidžiu, tai savo gabia publicisto plunksna KARIO redakcijoje dirbo, kad greičiau išauštų laisvės rytas raudonųjų šakalų draskomai lietuvių tautai — kad Lietuva vėl būtų laisva ir nepriklausoma valstybė, štai jau lygiai penki metai, kaip šis Nepriklausomybės kovų pirmūnas, patriotas be jokio priekaišto, nesulaukęs laisvos Lietuvos ryto, atgulė svetimoje, tačiau draugiškos mums valstybės žemėje.
Nuo 13 metų amžiaus rašė laikraščiams
Stasys Butkus gimė Šiaulių ap., Padubysio valsčiuje, Kurtuvėnų m. prieš 69 metus (1897 m. kovo 13 d.). Apie jo vaikystę nėra kas rašyti: tai labai neturtingų tėvų sūnus. Šeimoje visada viešpatavo sunkus vargas. Dažnai trūkdavo maisto. O kiek paaugęs tėvų buvo leidžiamas kiaulių ganyti, o vėliau raguočių. Tėvynės meilę Stasys paveldėjo ypač iš savo tėvo. Užtat nuo pat vaikystės dienų norėjo kuo nors pasitarnauti Lietuvos išlaisvinimui. O kada pramoko kiek skaityti ir rašyti, nes dėl nuolatinio vargo mokyklos beveik neteko jam lankyti, kažkokių Amerikoje gyvenančių giminių buvo apdovanojamas lietuviškais laikraščiais. Tie laikraščiai ir suplyšdavo jam pačiam, tėvui ir kitiem kaimynam, beskaitant. Nuo pat mažens Stasys jautėsi kovotoju dėl Lietuvos laisvės. 13 metų amžiaus jis jau buvo tiek subrendęs ir išsilavinęs, jog ėmė rašyti lietuviškiem laikraščiam. Jo korespondencijos skleidė poaušrinio laikotarpio idėjas ir žadino ne tik tautinę, bet ir valstybinę mintį. Jis visą laiką ragino ruoštis ateinančios Lietuvos “savivaldai”. 15 metų Stasys, nors būdamas piemenuko kelnėse, buvo tiek susipratęs, jog dažnai, rudens ir žiemos vakarais, bepolitikuojant, į “ožio ragą” suvarydavo žymiuosius kaimo “šunadvokačius”. Jis neturėjo jokių abejonių dėl savo ateities idėjų, nepriklausomos Lietuvos atžvilgiu. Jam buvo aišku, kad jis turi visaip padėti (net gyvybę paaukoti jeigu to reikėtų), kad tik Lietuva atgautų “savivaldą”.
Stasys Butkus žinojo seną tiesą, jog kiekviena tauta be savos žemės yra be ateities paniekintas pasaulio įnamis. Tauta, kuri turi ir valdo žemę, tampa pilnateisiu pasaulio piliečių. St. Butkus ypač giliai mylėjo lietuvių tautą ir tą žemę, ant kurios ji per amžius gyveno, už kurią liejo savo kraują ir kurioje mirė.
Skaityti daugiau: STASYS BUTKUS
MINDAUGIEČIŲ DVIDEŠIMTMETIS
1966.X.8-9 dienomis Aušros Vartų parapijos salėje, Montrealyje, įvyko iškilmingas Lietuvos Karaliaus Mindaugo šaulių kuopos 10-čio minėjimas, praėjęs pakilioje ir šventiškoje nuotaikoje.
Minėjimą trumpu žodžiu atidarė kuopos pirm. š. St. Barauskas ir pakvietė į garbės prezidiumą: LŠST CV įgaliotinį Kanadai š. inž. J. Preikšaitį, Toronto Pūtvio š. kp. pirm. š. St. Jokūbaitį, Mindaugo š. kp. garbės šaulį, Aušros Vartų parapijos kleboną kun. K. Pečkį, SJ, KLB Montrealio Seimelio Prezidiumo atstovą Aug. Mylę, LK kūrėjų-sav. Montrealio sk. atstovą, Vyčio kryžiaus kavalierių, kpt. K. Šilkauską ir kuopos įsteigėją š. J. šiaučiulį.
Per suglaustą kuopos 10-čio veiklos pranešimą išryškėjo, kad nuo 1956.X.7 — įsisteigimo datos — buvo surengta 12 gegužynių ir tiek p:t prizinių šaudymų, du vaidinimai, trys kaukių baliai ir keli šeimyninio pobūdžio N. Metų sutikimai. Kartu su kūrėjais sav. ir ramovėnais ruošiami kasmetiniai Lietuvos kariuomenės šventės minėjimai. Taip pat aktyviai talkininkaujama ruošiant Lietuvos nepriklausomybės atstatymo šventę.
Kuopos iždas turėjo per 3,000 dol. pajamų. Apie 800 dol. išleista įvairioms šalpoms ir aukoms, remiant lietuviškuosius reikalus. Kuopa yra Kanados Lietuvių Fondo narys.
1959 m. išgautas leidimas (čarte-ris) oficialiai veikti visoje Kvebeko provincijoje su teise turėti nuosavybę.
1983 m. birželio mėn. 2 d. iškilmingai pašventinta kuopos vėliava, kainavusi virš 1,000 dol. Iškilmėse dalyvavo LŠST garbės narė Sofija Pūtvytė - Mantautienė.
Po pranešimo sekė sveikinimai, žodžiu sveikino visi garbės prezidiumo nariai. Raštu: LŠST garbės nariai Sofija ir Aleksandras Mantau-tai, CV vicepirm. ir “T. T.” red. š. P. Petrušaitis, CV ižd. š. K. Žilėnas, CV moterų sk. vadovė š. K. Ko-datienė, PLK St. Butkaus Detroito š. kp. pirm. š. V. Tamošiūnas, š. L. Balzaras iš Čikagos ir š. Ig. Petrauskas iš Albertos. Po sveikinimų CV
L. K. Mindaugo šaulių kuopos 10-ties metų sukakties minėjimo dalis rengėjų ir svečių. Sėdi iš kairės: J. Šiaučiulis, St. Jokūbaitis, Tėvas K. Pečkys S.J., J. Preikšaitis, St. Barauskas, N. Kaškelis ir K. Šilkauskas; stovi: A. Sutkaitis, A. Stašaitis, J. Jukonienė, P. Jocas, J. Strelienė, Br. Abromonis, P. Gabrys, St. Drešerienė, Al. Vazalinskas, J. Viesaitis ir Br. Bagdžiūnas. Foto A. Kalvaičio
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
Mūsų iškilioji šaulė ir aktorė — Zuzana Arlauskaite - Mikšienė
Anot Lietuvių Enciklopedijos, moterų šaulių veikla sudarė Šaulių S-gos veiklos penktąją sritį. Šaulių moterų veikimas buvo nukreiptas į sanitarijos ir auklėjimo bei globos reikalus. Čia darbas ėjo dviem kryptim: 1) supažindinimas ir skleidimas žinių visuomenės tarpe apie pagrindinius higienos dėsnius ir 2) paruošimas sanitarinio personalo taikos ir karo metui. Pradžioje šaulės veikė bendroje organizacijoje, o nuo 1927 m. pradėta steigti atskiri šaulių moterų skyriai. 1933 m. įvyko pirmasis šaulių moterų visuotinis suvažiavimas, kuriame išrinktas centro komitetas su prezidiumu: Žmuidzinavičienė (pirm.), Marcinkevičienė, Dainauskienė, Tercijonienė ir Grigonienė. Šaulių moterų garbės pirmininke išrinkta Emilija Pūtvienė, šaulių pavadinta “Močiute”. 1937 m. šaulių moterų vadė buvo S. Marcinkevičienė - Pūtvytė, o reikalų vedėja Br. Balšaitytė. 1939 m. šaulės išleido savo laikraštį “Šaulė”, kurį redagavo K. Kodatienė.
Plačiau apie atskiro šaulių moterų vieneto kūrimąsi buvo rašyta mūsų skyriuje, 1965 m. nr. 4-me, J. Dainauskienės “Šaulių moterų veiklos užuomazga Kaune”.
Dabar šaulės gali didžiuotis savo garbingomis pradininkėmis, kurioms vertai priklauso garbės narių vardai. Jos, turėdamos augštas pozicijas viešame tautos kultūriniame gyvenime, didelę savo gyvenimo veiklos dalį skyrė Šaulių Sąjungai, aktyviai joje dalyvaudamos. “Šaulė Tremtyje” džiaugiasi galėdama nors su kai kuriomis jų supažindinti savo skaitytojus. Kiek anksčiau buvo rašyta apie š. Elzę Jankutę, Mariją Černeckytę-Sims-Šimoliūnienę. Šiuo kartu, talkininkaujant Detroito St. Butkaus šaulių kuopos pirmininkui V. Tamošiūnui, pravedusiam su minėta šaule Mikšiene pasikalbėjimą, — prisiminsime įžymiąją šaulę ir aktorę Zuzaną Arlauskaitę-Mikšienę. Ji taip pat yra buvusi ir liaudies mokytoja.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
Ltn. Petras Algimantas Bulika Vietname
— Ltn. Pranas Bastis, kilę iš Pewaukee, Wis., yra Vanderberg raketų bazėje paleidimo ir transporto dalinio vadas. Jis dirbo paleidžiant tarpkontinentinę raketą “Minutman”. Čikagoje yra baigęs karo akademiją (Morgan Parke) ir Arizonoje universitetą, vėliau buvo aviacijos rezervo karininkas.
— Algis Sviklas, kurio tėveliai gyvena Worcester mieste, dabar atlieka karinę tarnybą.
— Edv. Pocius yra Don Varno posto vadas Čikagoje. Postas išsirinko naują valdybą, kuri rugsėjo men. 17 d. iškilmingai perėmė pareigas. Sėkmės veikime!
— Kareiviui Dovydui Dalbiui iš Oaks, Pa. yra suteiktas medalis už pasižymėjimą kovose prieš komunistus Pietų Vietname. Jis tėra vos 20 metų amžiaus; linkime jam sėkmingai pakelti visus kovų vargus ir nelaimes ir laimingai sugrįži j JAV.
— Ltn. Endrijonas ir ltn. Bulika, abu čikagiečiai, sėkmingai išbuvę vienus metus Pietų Vietnamo fronte, sugrįžo į JAV baigti savo tarnybas.
— Mjr. Jonas Tapulionis, buvęs ilgametis Lietuvos Karo mokyklos pareigūnas, jau kuris laikas serga, buvo ligoninėje, dabar jau kiek su-sveiko, todėl jo draugai lanko jį namuose.
— Vydmantas Vileniškis iš Brooklyno dabar atlieka JAV karinę tarnybą.
Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
Kariuomenės Atkūrimo minėjimo šventės proga sveikinu KARĮ, jo Redaktorių ir visus bendradarbius. Jūsų kilnų ir puikų darbą gali apmokėti tik Tėvynė. Mano geriausi linkėjimai Jums.
Ta proga siunčiu $5.00 KARIUI paremti ir paveikslą Šaukia Trimitai.
Jūsų Jurgis Juodis
Susitikimas lietuvybės išlaikymo kovos ženkle
P.L.P. Karo Mokyklos ats. jaun. Itn. kursų karininkų laidos (1936. V. 10) suvažiavimas
Nė vienas sambūris taip nesuriša vyrų tarpusavyje, kaip karo tarnyba, — kartą pasakė vienas iš karo psichologijos dėstytojų mūsų Karo mokykloje, ši mintis ir paskatino surengti mūsų (P.L.P. Karo Mokyklos ats. jaun. ltn. kursų karininkų 1936. V.10 d.) laidos susitikimą. Senai apie tai buvo galvojama, bet geriausias metas buvo šie Jaunimo Metai. Spėta, kad kai patys artėjame prie kapos metų, kiekvienam bus įdomu susitikti ir prisiminti dienas kartu praleistas prieš puskapi metų.
Pradžioje norėta surinkti kiek galima daugiau žinių apie mūsų laidą baigusiuosius, tiek apie mirusius ar žuvusius, bei dar gyvus, bet išblaškytus po platųjį pasaulį, kolegas.
Skaityti daugiau: Kronika
