PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
Nr. 4 (1431) BALANDIS - APRIL 1967 
Lietuvos Vytis Vietnamo fronte ... viršelis
T U R I N Y S
V. M. Klausutis— Mūsų politika ir potencialas
L. Vasiliūnas— Už ką aš kariavau
Z. Raulinaitis— Bravalos mūšis
V. Lagenpusas— Treji kursai
S. Baipšys— Lakūno A. Skaržinsko sapnas
B. B.— Branduoliniai ginklai
K. Č.— Ar galimos derybos su komunistais?
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Karinės Žinios
Kronika
Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Administratorius — Leonas Bileris
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Skaityti daugiau: Karys 1967m. 4 - Turinys, metrika
V. M. KLAUSUTIS
Amerikos lietuvių politika JAValstybėse nebuvo praktiška, įtakinga ir todėl pilnai sėkminga. Tokiu pat keliu, deja ir dabar, vykdoma Lietuvos išlaisvinimo politika. Visi amerikiečiai lietuviai, susipažinę su praktiškos politikos reikalu, nesutaria su mūsų politinių veiksnių vykdoma politika, kuri brangiai kainuoja, tačiau yra neįtakinga ir nevisai sėkminga. Amerikos lietuvių kova už Lietuvos žmonių politinę, kultūrinę ir ūkinę laisvę yra būtina. Laikas amerikiečiams lietuviams rimtai pagalvoti ir rasti sėkmingesnės politikos kelią, naujas kovos priemones, platesnę kovos alėją, kuri vestų mūsų visuomenę į sėkmingesnės politinės veiklos lauką.
Užsienių kraštuose gyveną lietuviai, tuo labiau JAValstybėse, privalo rūpintis glaudesnių ryšių ir santykių išvystymu su tų kraštų, kuriuose jie gyvena, politinių ir kultūrinių institucijų žmonėmis. Labai aišku, kad lietuviai be kitų tautų žmonių ir politinių sferų politinės ir moralinės pagalbos neišvaduos Lietuvos, kad mūsų politinių grupių organizuoti vienetai—politiniai veiksniai, memorandumais ir rezoliucijomis neišlaisvins Lietuvos iš rusiškų pavergėjų. Todėl reikia jieškoti naujų kelių, naujų kovos priemonių, įtakingesnės politikos ir propagandos.
Nepaslaptis, kad JAValstybių politinių sferų abiejų partijų — demokratų ir respublikonų vadai ir vyriausybės priešakyje stovintieji, nevisi yra palankūs mūsų kovai, daug yra nepalankių, kurie ligi šiol žiūrėjo ir tebežiūri į mūsų politinius veiksnius su abejone. Jie mano, kad ALTas neatstovauja visų Amerikos lietuvių, kad užsieninis VLIKas neatstovauja visų Lietuvos žmonių, nes šie mūsų politiniai organai partinių grupių pastatyti, ne visuomenės rinkti, todėl jie neturi reikiamo pasitikėjimo ir yra neįtakingi JAValstybių politinėse sferose. Tokį supratimą užtiksime ir amerikiečių visuomenėje.
Dr. Algirdas Budreckis, mūsų jaunosios kartos žurnalistas, politikas ir paskaitininkas, šią tikrovę matydamas, pareiškė savo nuomonę. Jo išreikšta nuomonė, mintys apie praktišką politiką, jo nusakyta politinė orientacija mūsų kovos už išlaisvinimą ne tiktai reali ir teisinga, bet yra būtinai remtina. Jo pasiūlyta buvo, kad reikia įsijungti į JAV krašto politinę ir kultūrinę veiklą, veikti abiejų politinių partijų sferose, bendrauti su amerikiečiais, jei norime rasti amerikiečių palankumą mūsų kovai.
Skaityti daugiau: MŪSŲ POLITIKA IR POTENCIALAS
(Savanorio atsiminimai)
LEONAS VASILIŪNAS
Kas mane, vos 18 metų jaunuolį, vertė eiti savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę ir kovoti su tėvynės priešais?
Gimiau 1900 m. gegužės mėn. 22 d. pasiturinčio ūkininko šeimoje, Grūšlaukės bažnytkaimyje, Darbėnų valsčiuje, Kretingos apskrityje. Pradžios mokslą baigiau Darbėnuose.
Savanoris Leonas Vasiliūnas
Būdamas nesveikatingas, mano tėvas 1902 m. savo ūkį perleido broliui Aleksandrui, o pats su šeima išvažiavo Liepojun pasijieškoti lengvesnio pragyvenimo. 1908 m. mirė mano mama, palikusi visus šeimos rūpesčius ant silpnų tėvo pečių, o jis tos naštos pats vienas nebegalėjo pakelti. Mane pasiėmė dėdė J. Venclova, o mano seserį Branę — tetulė Paulauskienė. Dėdė buvo stambus ūkininkas, apsišvietęs lietuvis, kaimo seniūnas ir bažnytinės tarybos narys, globojo mane kaip tikras tėvas, leido tęsti Liepojuje pradžios mokslą nutrauktą Darbėnuose. Taip pat, namie mane mokė lietuviškai skaityti ir rašyti.
Anais laikais Žemaitijoje garsėjo mokytojas -daraktorius Poška, kuris keliaudavo per kaimus, mokydamas vaikus lietuviškai skaityti, rašyti ir katekizmo. Atsimenu, 1910 m., per patį bulviakasį, jis atvyko į Daubėnų sodžių pas ūkininką A. Gliožerį, kuris turėjo didelius erdvius namus. Čionai ėmė rinktis to kaimo ir apylinkės vaikai. Vos spėjus prasidėti mokslams, jau trečią dieną prieš pietus, Gliožerio sodybą apsupo ginkluoti rusų žandarai. Visus vaikus suvarė į vieną kambarį, o mokytoją Pošką ir šeimininką A. Gliožerį suėmė, pareikšdami, jog čia jaunimas ir kartu senimas yra kurstomas sukilti prieš caro valdžią. Mums, vaikams, įkrėtė po keletą bizūnų į uodegas, kai kurias knygas pasiėmė su savim, o kitas čia pat sudegino. Mokytoją Pošką prisirišo prie arklio ir nusitempė į Darbėnus. Nors lietuviškoji spauda jau ir buvo leista, bet toks sauvališkas rusų žandarų pasielgimas su mumis ir su visų mylimu mokytoju man padarė neišdildomą įspūdį ir sukėlė didelę neapykantą rusams.
1914 m. karui prasidėjus, rusų armijos nužygiavo į Rytprūsius, žadėdamos kepurėmis užmėtyti vokiečius, bet tenai prakišę kautynes, sumišę dūmė per Lietuvą į savo Maskoliją.
Skaityti daugiau: UŽ KĄ AŠ KARIAVAU?
švedų kariai, moterys ir karinės stovyklos palydovai VIII a.; taip jie vaizduojami Osebergo kilime. (Viking, 4/ 1940)
Z. RAULINAITIS
Danų valdovui Haraldui, Karo Dančiu (Hil-ditoen) pramintam, įsigalėjus Skandinavijoje, jo brolio sūnus Sigurdas Hringas sukilo prieš jį. Haraldas, norėdamas išlaikyti Švedų provincijas (Skanę ir Gautlandą) savo valdžioje, buvo priverstas vykdyti karo žygį prieš savo brolvaikį Sigurdą. Danų ir švedų kariuomenės susitiko Bravalos (Bravoell) mūšyje.
Bravalos mūšio būta vieno iš didžiausių mūšių Skandinavų istorijoje. Deja, maža kas istoriško apie jį pasiekė mus. Mūšis, tačiau, buvo apdainuotas poetų ir aprašytas kronikininkų, nors tų aprašymų maža yra teišlikusių, todėl jis yra supamas legendų ir pasakų. Savo garsu ir didumu jis yra panašus į mūšį, kuriame šimtmečiais anksčiau Angantyras sumušė hunus prie Dauguvos (žiūr. Z. R. Hunų žygis į Prūsus). Šitie yra du garsiausieji, Šiaurės pasakų ir legendų išgarsinti, mūšiai.
Mūšio data, spėjama, yra apie 750 metai (B. Nermanas). (Archeologas Oakshottas savo The Archeology of Weapons teigia mūšį įvykus 700 metais). Jo vieta — Švedijoje, dabartinėje siauroje Braeviken įlankoje, Oestergoetlande. Jos gale guli Norrkoepingas.
Yra aiškinama, jog Sigurdas Hringas pasipriešino kylančiai Danijos galybei ir sutriuškino danų valdžią Švedijoje. Mūšyje žuvo Danų karalius Haraldas Karo Dantis ir Skandinavijoje įsigalėjo Sigurdas.
Skaityti daugiau: BRAVALOS MŪŠIS
VERNERIS LAGENPUŠAS
Iki 1922 metų Karo Mokykla išleido keturias laidas,— jos visos buvo sutrumpinto kurso. Penktoji laida, išleista 1923 m. rugsėjo mėn., laikoma pirmąja taikos meto laida. Visos tolesnės laidos jau išbuvo Mokykloje trejus metus, o nuo 1926 metų, kai į Karo Mokyklą imdavo tik abiturientus, reikėjo išbūti dvejus metus. Taigi, kariuomenėje atsirado dvejų rūšių karininkų: vieni, su didele praktika ir kovos patyrimu, kiti, su didesniu teoretiniu bagažu.
Šiam skirtumui išlyginti buvo įsteigti Augštieji Karininkų kursai, prie kurių veikė įvairūs skyriai. Šiuos kursus perėjo bemaž visi rikiuotės karininkai,— pirmiau vyresnieji, o paskui ir kiti, kurie negavo progos studijuoti užsieniuose. Kadangi kaikurie kursai tęsėsi dvejus metus (artilerijos, technikos), tai kartais įterpdavo t.v. sutrumpintus kursus, kuriuose tekdavo išbūti 4-6 mėnesius, nes kitaip pulkai būtų jautę ilgą laiką karininkų trūkumą.
Į savos ginklo rūšies kursus skirdavo pulko vadas — čia niekas negalėjo atsisakyti. Bet į kitus kursus, kuriuose buvo mokoma kita specialybė, pulko vadas jieškodavo “savanorių”, ir tik jų nesant, skirdavo savo nuožiūra. Kaikuriuos kursus aš ir noriu čia paminėti.
1926 m., baigęs 8-tą laidą, pakliuvau į 4-tą artilerijos pulką. Buvau paskirtas į 2-ą sunkiąją bateriją, apginkluotą seno tipo anglų pabūklais. Joje išbuvęs pusę metų, buvau perkeltas į 2-ą gaubicų bateriją, kuri turėjo vokiškus pabūklus. Čia aš buvau kaip ir “namie”,— jos vadas buvo kpt. Šimkus, pas kurį aš tarnavau dar eiliniu, prieš stojant į Karo mokyklą. 1928 m. pradžioje mane perkėlė į 7-tą bateriją, kuri kaip tik buvo gavusi naujas lauko patrankas iš Anglijos. Tokiu būdu per pusantrų metų perėjau per visas pulko baterijas ir susipažinau su įvairių rūšių pabūklais. Čia tai ir atėjo mano kursų metas.
1928 m. ryšių kursų klausytojai ir jų lektoriai. Sėdi iš kairės: kapelm. Valeika, kpt. Dainius, mjr. Petkelis, kpt. inž. Jurskis, gen. št. plk. Griganavičius, plk. Štencelis, gen. št. plk. Jakutis, kpt. Hinentalis, inž. Piskorskis, kpt. (?), kpt. Venclauskas; stovi iš kairės: kpt. Žylis, Itn. Petrauskas, v. lt. Narkevičius, v. lt. čėsna, v. lt. Juozaitis, v. lt. (?), v. lt. Stašaitis, lt. Kiršinąs, lt. Lagenpušas, v. lt. Strazdas, lt. Počobutas, v. lt. Čeponis, lt. Šliavas.
1929 m. artilerijos šaudymo kursų dalyviai ir jų lektoriai. Sėdi iš k.: lt. Ivašauskas, lt. Berentas, v. lt. Maksimavičius, v. lt. Lagenpušas, kpt. Dainius, plk. Bytautas, plk. Štencelis, plk. Reingardas, kpt. Jasulaitis, v. lt. Kazlauskas; stovi iš k.: lt. Liūtas, lt. Kazlauskas, lt. (?), lt. Kiaulėnas, lt. Žadvydas, lt. Kilna, lt. Tervydis, lt. Byla, v. lt. Kuzavinas, lt. Kaupelis, lt. Raugale, v. lt. Miltakis, lt. Pocius, lt. Gričiūnas, lt. Jurkūnas.
1928 m. gegužės 1 d. buvau komandiruotas į trumpalaikius ryšių kursus, kurie turėjo tikslą per penkis su puse mėnesius paruošti ryšių karininkus, t.y. duoti jiems žinių apie visas ryšių priemones, vartojamas visose kariuomenės dalyse. Šie ryšių kursai buvo vienas iš daugelio skyrių prie Augštųjų Karininkų D.L.K. Vytauto kursų, kur be teoretinių žinių buvo atliekami ir praktiški darbai. Į šiuos kursus (Šančiuose) atvyko iš pėstininkų — 9, iš artilerijos — 3, iš kavalerijos — 2 ir iš kitų dalių — 2 karininkai, viso 16 žmonių.
Skaityti daugiau: TREJI KURSAI
STASYS BAIPŠYS
Naikintuvų eskadrilė, kurioje tarnavo lakūnas ltn. Skaržinskas, rudens manevrams buvo pasiųsta į Gaižiūnų poligoną.
Gražios rudens dienos tęsėsi viena po kitos. Todėl ir bendradarbiavimas su kariuomenės daliniais ėjo sklandžiai. Duoti eskadrilei uždaviniai buvo puikiai įvykdomi, jokių nesklandumų nebuvo.
Balti, lyg karveliai, “Fiatai” kildavo, tai pavieniai, tai po kelis iš karto ir greitai išnykdavo dangaus skliaute.
Eskadrilės štabas triūsė prie popierių krūvos: čia nauji įsakymai šiai dienai, čia dėl rytojaus, čia poryt, o, ana, uždaviniai jau įvykdyti, nagrinėjimui... Lauko telefonas dūzgia — tai viršininkai įsakymus keičia, tai papildo, atšaukia... Kas be ko, ir raštininkai sumano žodžiais pasikeisti, reiškia, tampresnį ryšį tarp dalinių užmezga . . .
Rašomoji mašinėlė be perstojimo barbena taip įkyriai ir taip išglerusiai, jog primena seno malūno išklibusias girnas. Visų veidai ištysę, lyg giltinė kibotų virš visų galvų. Vieni baimėje, kad viršininkai neužmestų kreivo žvilgsnio ir po manevrų saldžiu žodžiu širdį patiešytų; o gale metų atestacijos lape visus iš eilės “samavorus” sudėtų į jo kreditą, reiškiantį — sumanus, gabus ir t.t.
Kiti dirbo savo darbą. Registracija lėktuvų išlekiančių, registracija parlekiančių. Raportai lakūnų apie atliktus ir neatliktus uždavinius. Pranešimai apie pastebėtus lėktuvo motoro defektus ir t.t.
Mechanikai triūsia apie lėktuvus, tai papildydami degamą medžiagą, tai alyvos pridėdami, valydami, remontuodami. Tikra rugiapjūtė aerodrome. O dulkių debesys kyla ir kyla iš po kylančių, bei besileidžiančių lėktuvų.
Tai buvo laikai, kai lėktuvai dar neturėjo stabdžių ir visas stabdymas buvo vien “kastylio” darbas. O tas “kastylis”, lyg koks arklas, išlindęs iš lėktuvo uodegos ir spaudžiamas visu lėktuvo svoriu, taip rėžė Gaižiūnų aerodromo minkštą dirvožemį, kad žemė skriejo į visas puses. Propelerio, daugelio šimtų arklio jėgų, pučiamas dulkių ir žemės debesys išsidraikydavo plačiausiu ruožu ir vėliau vėjo nešamas, nužygiuodavo per visą aerodromą, neaplenkdamas nei eskadrilės vado su jo visu štabu, nei pietų stalo, nei tos barbenamos rašomosios mašinėlės, kurios metrikai, jei ir nesiekė Nojaus arkos laikų, tai toli pranešė visų štabo narių ir jų pirmtakūnų atmintį. O kai toks debesėlis truktelėdavo per remontuojamas mašinas, tai ne tik mechanikai ilgai akis šluostydavo, bet ir mašinos motorai apsiverkdavo, jei ne čia pat žemėje, tai pakilę į orą, tikriausiai.
Gaižiūnų poligonas turi daug pasakų; ne tik pasakų, bet ir dainų sukūręs. Ir dabar, kai tik susimeta broliai lietuviai kur nors Čikagoje, ir jei tik rūsys su bufetu sočiu ir drėgnu tai ir pradeda kirvius, bei kalavijus galąsti ir niekada neapsieina be Gaižiūnų poligono. Ir tada daina iš jaunų dienų, kai vyrai dar tikrais vyrais tebebuvo, taip išsiveržia iš krūtinių, kad atrodo lyg Gaižiūnų poligono dirvožemis kilojasi, lyg visos eskadrilės, kastyliai būtų sujudę, sunikę purenti, paglamonėti tėvynės smiltyną.
Skaityti daugiau: LAKŪNO LTN. ANTANO SKARŽINSKO SAPNAS
Jei nesusipratimai išsispręstų susitarimais, nereikėtų teismų, policijos, kalėjimų, o tarpvalstybinių problemų plotmėje — kariuomenių, brangaus ginklavimo ir, pagaliau, žmonių gyvybes ir tautų laisves kainuojančių karų. Nežiūrint didžiausių pastangų išvengti konfliktų sprendimų jėga, žmonijos istorijoje iki šiandien, jėga buvo ir tebelaikoma dalis nūdieninio pasaulio. Jos pagelba sprendžiami susitarimų keliu neišsprendžiami konfliktai — tarptautinė taika ir politinis valstybių svarumas tebepalaikomas jėgų pusiausviros balansu.
Maždaug prieš 40 metų Kellogg -Briando paktu Amerika pasmerkė karus kaip priemonę politiniams tikslams ir pasižadėjo visus konfliktus spręsti tik taikiu būdu. Praėjus vos 15 metų Amerika įsitikino, kad kontroliuoti agresyvius veiksmus teįmanoma tik jėga — nacionalsocialistinis judėjimas Europoje ir imperialistiniai japonų siekiai privertė amerikiečius ir jų sąjungininkus daryti viską, kad suorganizuotų jėgą, kad apsisaugotų nuo sunaikinimo.
Nežiūrint šiandieninio “pokarinio” pajėgumo (kuris reikia pripažinti yra didžiausias) amerikiečiai leidžiasi lyg ir apstumdomi silpnesnių tironiškų jėgų, tuo parodydami, kaip yra nemoralu naudoti jėgą. Šitoks laikymasis yra daugelio kritikuojamas, tačiau bendra idėja yra: ginkluotas jėgas naudoti tikslingai ir vadovaujantis įstatymu.
Daugelis kraštų neprisideda prie šios linijos ir todėl išstatė save nuolatiniam agresijos pavojui. Maži karai (!) nuo Berlyno kapituliacijos visame žemės rutulyje tebesitęsia. Pokarinės valstybės: Egiptas, Alžerija, komunistinė Kinija, Indonezija ir kitos, nors oficialiai karų neskelbė, tačiau buvo įsivėlusios į ginkluotus konfliktus. Kokio masto vietiniai ginkluoti konfliktai išsivystys ateityje, priklausys nuo įvykių vystymosi eigos. Imkime Aziją, kur kiniečių komunistinis imperializmas jau sutrypė Tibetą ir atsidūrė prie Indijos sienų. Tai yra neoficialus, bet tiesioginis veikimas į Vietnamo konfliktą. Atrodo, kad amerikiečiai bijo imtis radikalių veiksmų, kad sustabdytų smurtą. Yra verta atkreipti dėmesį į amerikiečių reagavimą II Pasaulinio karo metu, į kurį amerikiečiai stojo oficialiai paskelbdami karą ir jų reagavimą į oficialiai nepaskelbtą šaltąjį karą. Abiem atvejais amerikiečių vyriausybė panaudojo ginkluotas jėgas pagal aplinkybes, skaitantis su galimybe sukelti visuotiną karą.
Skaityti daugiau: Branduoliniai ginklai ir masė
Taika yra labai patrauklus ir populiarus šūkis. Kas gi gali nenorėti pastovaus, įstatymais tvarkomo gyvenimo be ypatingų dramatiškų pasikeitimų. Jei ramiose sąlygose ir įvyksta kurie smurto aktai, tai įstatymus saugančios įstaigos, taigi pirmon eilėn policija, tuos sauvaliautojus griebia už pakarpos.
Ne vien tik išorinės norime taikos, bet ir vidujinės, taigi ekonominiame gyvenime siekiame pastovumo. Bet-kurie didesni kainų pasikeitimai, ypač jei gresiama piniginio vieneto pirkimo galos pastovumui, veikia neigiamai į nusistovėjusį gyvenimą. Mes, lietuviai, ypač gerai žinome, ką reiškia pinigų nuvertinimas, nesgi žuvo rusų caro rubliais turėtos santaupos, taipgi okupacinės vokiečių markės; pagaliau, užplūdę sovietai 1940 m. nuvertino ir mūsų pastovųjį litą. Tad taupęs asmuo lieka nubaustas, o prasiskolinęs, sakytum, lyg ir savotiškai teisėtai apvagia tą taupųjį, nes skola nuvertinimo yra savaime “nurašoma”.
Taigi taupymo idėja, nors ji yra visaip skatinama, ne visose sąlygose beatodairiniai sektina ar įvykdytina. Pav., sovietinėje santvarkoje pavergtas žmogus ir norėdamas ne ką gali sutaupyti, juo labiau, kad ten ateityje numatoma pinigus visiškai panaikinti. O, ir laisvajame pasaulyje pinigų pirkimo galia keičiasi, nes kainų spiralė (darbininkų atlyginimai ir gaminių vertė) nesustodama, iš metų į metus, kyla. Todėl tikro pastovumo, sakytum, taikos nėra ir ekonominiame gyvenime.
Juo labiau tos taikos pasigendama politiniame gyvenime ir tarpvalstybiniuose tautų santykiuose. Kiek jau tų negailestingai žiaurių karų vien 20-tas šimtmetis matė, nors mes ir labai linkę garbinti mūsų gyvenamą 20-tą amžių, kaip milžinišku šuoliu pakilusios civilizacijos gadynę. Bet, štai, pasibaigia II Pasaulinis karas, ir atrodė, kad jau dabar tai tikrai turėjo įsivyrauti pasaulyje taika. Milijonai žmonių išžudyta; dar daugiau jų sužalota ir tapusių invalidais. Ką jau čia bekalbėti apie sunaikintus medžiaginius turtus. Tad kas galėjo tikėti, kad po tokios baisios pasaulinio masto žmonijos katastrofos žmonija nestos prie derybų stalo ir nesieks taikos. Betgi, taikos nėra. Net taikos sutartis nesudaryta, ir todėl, nežiūrint praėjusių dvidešimties su viršum metų nuo besąlyginio ašies valstybių pasidavimo, okupacinės kariuomenės tebestovi daugelyje Europos valstybių.
Išryškėjo faktas, kad pajėgiausios valstybės tėra tik dvi: J.A.V-bės ir Sovietija. Neatrodo, kad Vakarų Europa pajėgtų apsijungti politiniai ir militariniai, bent jau artimoje ateityje, ir todėl trečiasis galingas pasaulinio masto valstybinis kompleksas šiandien nesudaro realybės. Atrodo, kas gi paprastesnio ir labiau pageidautino būtų, jei ne derybos tarp dviejų pasaulio galiūnų—valstybių, ir taika, bei pastovus gyvenimas, būtų jau čia pat. Deja, gyvenimas patiekia visiškai priešingus įvykius.
Prisimename faktą iš bolševizmo pradžios, kai caro kariuomenės likučiai kovėsi su komunistais. Štai, apsuptame Kieve caro kariuomenė, daugiausia karininkai, atkakliai gynėsi nuo juos puolančios raudonosios armijos. Pagaliau, pradėta derybos, pagal kurias caro karininkai turėjo padėti ginklus, ir jiems buvo žadėta leisti, laisvai su šeimomis, pasitraukti į užsienius. Vos spėjo atiduoti ginklus, kaip visi karininkai buvo tuč tuojau suimti ir sušaudyti, o jų moterys ir dukros buvo atiduotos komunistų kareivių sauvalei. Vadinasi, susitarimo buvo nei nemanyta laikytis.
Skaityti daugiau: Ar galimos derybos su komunistais?
PIRMASIS PASAULIO LIETUVIŲ KONGRESAS
(Ištrauka iš mano dar nespausdintos knygos “Nepriklausoma Lietuva”)
R. SKIPITIS
DULRo centro valdyba nutarė šaukti pirmąjį pasaulio lietuvių kongresą Kaune 1935 m. rugpjūčio mėn. Kongreso reikalais deleguoti DULRo pirmininką R. Skipitį į didžiausią mūsų išeivių koloniją — į Ameriką.
GRĮŽAU LIETUVON
Lietuvon grįžau apie liepos vidurį. Kongresui pasiruošimas, galima sakyti, buvo tik pradėtas, o jo atidarymas rugpiūčio 11 d. Visi DULRo centro valdybos nariai jungėsi į kongreso paruošimo darbą, kiek tik jiems leido jų tarnybos ir kitos aplinkybės. DULRo reikalų vedėjas J. Vilkaitis lakstė išsijuosęs. Neteko dykinėti ir man. Juk visi svarbesnieji, o kartais ir menkesni, reikalai neapsieidavo be mano dvylekio. O paskutinėmis dienomis prieš kongreso atidarymą ir DU LRo centro valdybos posėdžiai vyko kasdien. Buvo ir tokių reikalų, kuriuos man, DULRo pirmininkui, teko atlikti.
Opiausias reikalas buvo politinis. Nors DU LRo centro valdyboje turėjome du žymius tautininkus — Antaną Merkį ir Kazį Kasakaitį, dauguma, tačiau, buvo netautininkai, todėl ir pati organizacija neturėjo šimtaprocentinio pasitikėjimo valdžios sferose. Be to, kongresas buvo visai naujas dalykas. Kviečiami buvo suvažiuoti visokių, net ir kairiausiųjų pažiūrų atstovai. Ar neims tie suvažiavėliai, susidėję su Lietuvos opozicinėmis grupėmis, griauti valdžią?. . .
DULR (Draugija Užsienio Lietuviams Remti) suorganizuoto Pasaulio Lietuvių Kongreso Kaune 1935 m. prezidiumas. Iš kairės: K. S. Karpius, S. E. Vitaitis, L. Šimutis, adv. R. Skipitis, prel. M. Krušas, A. S. Trečiokas, K. Augustinas ir kt.
Tais reikalais man teko kalbėtis su prezidentu A. Smetona ir vidaus reikalų ministru St. Rusteika. Teko sutikti su prezidento A. Smetonos teze, kad kongresas neliečia Lietuvos vidaus santvarkos bei valdymo formos, nes juk atstovų daugumą sudarys kitų valstybių piliečiai. A. Smetonai sakiau, kad kongresan renkasi dauguma rimtų ir nuoširdžių lietuvių patrijotų, kurie neabejotinai, supras esamą padėtį ir sutiks priimti jo statomą sąlygą. Mačiau, kad A. Smetona džiaugėsi šaukiamu kongresu, bet drauge ir kažkodėl nerimo.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
MEILĖ SAVO KAMPELIUI
Po dienos darbų ir rūpesčių miela jaukiame savo lizdelyje pailsėti. Po keliolikos metų šitame krašte jau patogiai įsitaisome. Bet buto jaukumas priklauso nuo šeimininkų skonio ir įsitikinimų. Per dažnai mažai kreipiam dėmesio, kaip sudarius malonią ir gražią buto aplinkumą, kad būtų malonu ne tik užeinantiems, bet ir šeimai. Yra keista, kai pastatomi dideli, su visais patogumais namai, bet juose neleidžiama šeimai pasireikšti. Net valgyti kambaryje vengiama, kad nepriteršus, todėl viskas nukeliama į požemį.
Kultūringas buto aptvarkymas yra jaukus, įdomus, malonu jame kuo ilgiau pabūti ir kai randama galimumo kuo nors užsiimti. Vitrininis buto demonstravimas nėra jaukus. Tai ne poilsiui, išsiblaškymui, susiartinimui ir kūrybingumui vietelė. Nuo seno mūsų žmonių buvo sakoma: “Nameliai mano brangūs”. Prisilaikydami mūsų liaudies papročių, suteikiame savo šeimai kuo malonesnę ir gražesnę aplinkumą. Lietuvis mėgsta grožį. Tai matome liaudies išdirbiniuose, namų apyvokoje, statyboje, visur ir visame kame. Aplinkuma reikalauja papildymo grožiu, kad būtų jaukiau ir nuoširdžiai prasminga. Iš kitos pusės, grožis ne visų vienodai suprantamas ir ne visiems vienodai prieinamas. Kad neprasikišus, būkime apdairūs ir laikykimės nuosaikumo, kuo mažiau sentimentalumo. Nesusiviliokime naujumu ir pigiu patrijotiškumu. Kartojimas kas buvo matyta pas draugus ir pažįstamus nėra patrauklus, ar skoningas.
Yra malonu matyti lietuvių namuose švarų naują butą, naujutėlaičiais baldais apstatytą, papildant pakluotais ir užuolaidomis. Rodos, ko betruktų, jei visos sienos, lubos, grindys ir visa kita naujai švaru. Viena kita gyva gėlė, per gausiai ir bereikalingai po kertes išdėliotos dirbtinės gėlės, vienas kitas prasikišantis rankdarbis, indas, lempos — ir tai jau sudarytų pilną buto vaizdą. Tas įprastinis, apribotas skonis užtinkamas beveik kiekviename bute: šaltas, pamėgdžiojantis ir per daug jau pasikartojantis. Atstumiančiai veikia ir perpuošimas visuose kampuose įvairiais suneštais iš pigių gaminių krautuvių trapiais priedais — puošmenom.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
Lietuvos Vytis ant amerikiečių helikopterio Vietnamo kare
— Australijoje eismo nelaimėje žuvo aviacijos ltn. Kazys Lisauskas, buvęs Utenos rajone pasienio policijos viršininku, bėgdamas iš Lietuvos buvo patekęs kacetan; iš ten, vos išvengęs mirties, per Angliją buvo nukeliavęs į Australiją.
— Vincas Barionis, gyv. Clevelan-de, sužeistas II Pas. kare, Rytų fronte. Dalyvavęs Čiurlionio ansamblyje, žuvo tragiškomis aplinkybėmis bal. 4 d.
— Lietuvos kar. kapelionas Pov. Kryžanauskas, sulaukęs 82 m. amžiaus, mirė Ukmergėje kovo 6 d.
Pvt. J. Petronis tanke, Vietnamo fronte
— Pfc. James J. Petronis iš Čikagos, buvo sužeistas į ranką, kovojant prie Kombodijos su komunistais. Jis yra rekomenduojamas pakelti į ketvirtąją klasę atžymėjimui, nes fronte jis ne tik pats išvengė mirties, bet išgelbėjo ir kitus, važiavusius tanku, nuo minos. Jis dirba kaip sanitaras, gelbsti savo draugus fronte, kartu vykdamas su jais į frontą.
SP/5 Algimantas Reivytis Vietnamo fronte. Jo dalinio, 161 Avn. Co., vienas helikopteris, kuriame jis ėjo kulkosvaidininko pareigas, buvo jo paties paženklintas Vyčio ženklu (žiūr. viršelį). A. Reivytis savo karinę tarnybą Vietname, kovoje prieš komunistus, atliko pareigingai ir narsiai. Jis yra apdovanotas šiais garbės ženklais: Distinguished Flying Cross — vienu iš augščiausių ženklų, net aštuoniais Air Medal ženklais, vienas kurių išskirtas bronzine raide “V” ir teikiamas vien tik už narsumą (valor), Combat Infantry Badge (už dalyvavimą kovose nemažiau kaip 6 mėnesius) ir Crew Member (Flight) Wings, šiuo metu A. Reivytis, perkeltas iš Vietnamo, tęsia karinę tarnybą Vokietijoje, Frankfurte, 66 Aun. Co. Corps dalyje.
— Ltn. Jonas Balčiūnas, daug metų dirbęs Electro Mitive Div. La-Grange, buvo labai gražiai paminėtas bendrovės laikraštyje. Jam buvo įteikta už išradingumą darbe diplomas.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
— Sovietų karinės jėgos šiuo metu yra telkiamos Rytuose, todėl atsirado reikalas derėtis su Vakariečiais dėl įgulų sumažinimo Europos okupuotuose kraštuose, kad dalį įgulų galėtų permesti rytuosna. Sovietai, praėjusių metų pabaigoje, perkėlė šešias rezervines divizijas prie Kinijos sienos. Kiniečių žiniomis sovietai paskutiniais mėnesiais sutelkė 13 divizijų prie kinų šiaurinės sienos.
Rytų Europoje šiuo metu sovietai laiko 26 kautynių divizijas: 20 rytų Vokietijoje, 2 Lenkijoje ir 4 Vengrijoje. Prie šių jėgų reikėtų pridėti dar 75 divizijas, išdėstytas įvairiose sovietų srityse. Jos eventualiu atveju galėtų būti permestos reikiamon vieton.
Didžiausia kliūtis sumažinti okupacines jėgas Europoje yra planas atominės energijos panaudojimo vakarų Vokietijoje, kurį yra linkę vykdyti vakariečiai. Tačiau tam priešinasi Sovietai, be to, vokiečiai priešinasi atominio nusiginklavimo sutarčiai. Vokiečiai visomis jėgomis siekia atsiginkluoti ir atsiimti, kas buvo prarasta II Pas. karo pasėkoje. Sovietai žino, kad taikinys numeris pirmas bus Rytų Vokietija, tuo pačiu, tiesioginiai ir Sovietai.
— Amerikiečiai pagamino lengvas ir didelio galingumo raketas žemės taikiniams: tankams, kulkosvaidžių lizdams ir kitokiems įtvirtinimams. Lengvas prieštankinis raketsvaidis (apie 5 sv.) vieno kovotojo nešamas ir aptarnaujamas, nuo peties pramuša kiekvieno žinomo tanko šarvus pakankamai dideliam atstume ir yra labai taiklus. Vidutinis raketsvaidis sveria apie 27 svarus. Aptarnaujamas 3 kovotojų — taikytojo, užtaisytojo ir raketų nustatinėtojo. Šis raketsvaidis skiriamas pėstininkų būrio sudėtin. Sunkus raketsvaidis kuopos ir bataliono sudėty, nešiojamas ir šaudoma nuo trikojo.
Visi trys raketsvaidžiai savo tolinaša ir paslankumu vienas kitą papildo taktiniuose vienetuose — skyriuje - būryje, kuopoj - batalione.
Minėti raketsvaidžiai jau sėkmingai naudojami Vietname. Šios rūšies raketsvaidis lengvai pritaikomas tankuose — pabūklų vietoje, arba helikopteriuose.
Skaityti daugiau: Karinės Žinios
ESTŲ LEGIONO JUBILĖJUS
Estų Legionas (Legion of Estonian Liberation, Inc.) atšventė savo 50 metų jubilėjų. šventė įvyko Vašingtone, D.C. šių metų balandžio 21 ir 22 dieną.
Balandžio 21 d., penktadienį, programa vyko su obalsiu: Baltijos tautų problema bendrosios politinės situacijos fone ir atsižvelgiant į J. A. V. santykius su Sovietų Sąjunga. Pirmasis susirinkimas įvyko Amerikos Legiono patalpose Vašingtone, kur A. Legiono Tyrimų sk. direktorius McDonaldas skaitė paskaitą apie Amerikos Legiono kovą prieš komunizmą. Sekanti paskaita įvyko Valstybės Departamento patalpose apie J.A.V. ir S.S. santykius ir Baltijos problemą. Iš ten buvo vykstama į Pentagoną išklausyti pranešimo apie Baltijos valstybių sritį ir jos karines problemas. Galų gale, buvo padarytas vizitas Amerikos Balsui.
Vakare, Willard viešbutyje, įvyko iškilminga vakarienė, kurioje greta amerikiečių ir latvių atstovų dalyvavo ir lietuvių. RAMOVĖS Centro Valdybos įgalioti, lietuvius veteranus šioje vakarienėje atstovavo New Yor-ko sk. ramovėnai: plk. J. Šlepetys ir Z. Raulinaitis, be to, Vašingtone gyv. aviac. kpt. J. Andrušis.
Vakarienės garbės svečias buvo latvių min. A. Speke. Negalint dalyvauti p. Kajeckui, jį atstovavo iš Lietuvos pasiuntinybės dr. J. Bačkis. Vakarui vadovavo estų plk. G. A. Buschmannas.
Amerikiečių svečių tarpe matėsi Reed Irvine, patarėjas prie Federal Reserve System, Earl Copeland, žurnalistas ir Allan Brownfield, senatoriaus Dodd štabo narys. Vakarienėje viso dalyvavo apie 40 žmonių. Estų dauguma buvo jų legiono skyrių atstovai, atstovavę apie 16 skyrių. Dauguma buvo gana jauni žmonės.
Vakarienės metu Estų Legioną, tarpe kitų, pasveikino ir plk. Šlepetys, RAMOVĖS ir savo vardu. D.
Lietuviai legionieriai Hartforde: Lietuvaičių Sabonio Posto pagalb. skyriaus narės
Sabonio Posto nariai
Skaityti daugiau: Kronika
