Laisvės kovų archyvas 30 T 2001

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 30 T. 2001 m. - Turinys, metrika

ISSN 1392-0421

LAISVĖS ARCHYVAS KOVŲ 30

TURINYS

PDF: fotografinė kopija:

Kaunas, 2001

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 30 T. 2001 m. - Turinys, metrika

PETRO PAULAIČIO BIOGRAFIJOS BRUOŽAI

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS

Petras Girdzijauskas

LAISVĖS GYNĖJAS

□Petras Paulaitis grįžęs iš lagerių

Petras Paulaitis - unikali asmenybė, paskyrusi visą dvasinę ir fizinę energiją Lietuvos valstybės ir jos žmonių labui. Gindamas Lietuvos valstybingumą, siekdamas jos nepriklausomybės atkūrimo, jis šiems idealams paaukojo visą savo gyvenimą, pamiršdamas asmeninius interesus.

Petras Paulaitis Lietuvoje gyveno neilgai. Sulaukęs devyniolikos išvyko į Italiją siekti mokslo. Ten ir kitose Europos valstybėse praleido 15 metų. Ten subrendo kaip krikščionis-idealistas, aukštos erudicijos inteligentas.

Grįžo į Lietuvą prieš pat karą. Po dvejų metų nuo bolševikinio persekiojimo pasitraukęs į Vokietiją ten pragyveno dar vienerius metus. 1941 m. P.Paulaitis grįžo į Lietuvą. Po šešerių metų, kaip Kęstučio apygardos štabo skyriaus viršininkas, paimamas nelaisvėn ir lageryje kali 10 metų. Grįžta į Lietuvą ir po metų vėl nelaisvė, vėl 25-eri metai Gulago salyne. Po pustrečio dešimtmečio 78-rių metų grįžta į tėvynę ir likimo skirtus ketverius metus praleidžia Kretingoje.

Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, o ypač Gulage P. Paulaitis nenuilstamai darbavosi siekdamas priartinti savo idealų įgyvendinimą.

Kadangi mūsų visuomenę ypač dominanti P.Paulaičio veikla vyko arba pogrindyje, arba Gulage, todėl ją smulkiau pateikti gan keblu. Autorius pasidomėjo bendražygių J. Mickaičio, J.Žičkaus, J.Matusevičiaus rašytiniais prisiminimais, taip pat V.Petkaus ir kitų bendražygių pasakojimais, laiškais, saugomais Tremties ir Rezistencijos muziejuje. Autorius kartu su P.Paulaičiu praleido Dubravlago Javaso lagpunkte 2 metus, kur pratęsė bendradarbiavimą, pradėtą dar Lydžio rinktinėje. Jei man pavyks paminėti šio neeilinio patrioto bent pagrindinius bruožus - būsiu pasiekęs tikslą. Už papildymus ir patikslinimus būsiu dėkingas.

Petras Paulaitis gimė 1904 m. birželio 9 d. Kalnėnų kaime prie Jurbarko. Jo tėvas valdė 14 ha pušynų apsuptos žemės prie Nemuno. Šioje vaizdingoje aplinkoje ir prabėgo P.Paulaičio vaikystė. Po tėvo mirties ūkį perėmė sesuo.

Pradžios mokyklą P.Paulaitis baigė Jurbarko mieste. Dėl lėšų stokos tęsti mokslą valstybinėje gimnazijoje negalėjo, todėl įstojo į katalikišką saleziečių gimnaziją ir 1923 m. išvyko mokytis į Italiją, čia Este Padavoje ir baigė gimnaziją. Įstojo į Tarptautinį teologijos institutą Turine. Ruošėsi tapti kunigu, tačiau vėliau šio sumanymo atsisakė. Baigęs institutą, Romoje eksternu išlaikė egzaminus ir įgijo prekybinės teisės diplomą.

P.Paulaitis studijuodamas Italijoje išmoko lotynų, vokiečių, portugalų ir ispanų kalbas.

Skaityti daugiau: PETRO PAULAIČIO BIOGRAFIJOS BRUOŽAI

NUTEISTI UŽ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS SIEKIMĄ

Nuo septintojo dešimtmečio pradžios Sovietų Sąjungoje suaktyvėjo ideologinė kova - kova už žmogaus teises ir laisves. L.Brežnevo valdymo laikais kilo disidentinis judėjimas Maskvoje, 1968 m. pradėjo eiti "Kronika tekuščich sobitij". 1972 m. okupuotoje Lietuvoje pasirodė "Lietuvos katalikų kronika", kuri pasakojo apie religinę priespaudą ir žmogaus teisių pažeidimus. Maskvoje viešai veikė Tarptautinės amnestijos skyrius, kurio veikloje dalyvavo žymūs disidentai. 1974 m. disidentai Sergejus Kovaliovas, Tatjana Chodorovič, Tatjana Velikanova viešai prisiėmė atsakomybę už "Kronika tekuščich sobity" platinimą. Pirmą kartą šie veikėjai išėjo į viešumą. Tai buvo naujas žingsnis kovoje su totalitarine valdžia. Šie pavyzdžiai drąsino visuomenę ir kėlė nerimą valdžiai. Kaip ji pasielgs prieš tokią svarbią Helsinkio konferenciją, kurioje žymią vietą užims žmogaus teisės? Griebsis teroro ar šiek tiek palengvins režimą?

Tačiau sovietų vyriausybė negalvojo laikytis pasirašytų susitarimų, nes gerai suprato, kad komunistinė santvarka gali išlikti tik prievarta. Laisvė jai reiškė pražūtį. Valdžia nusprendė sustiprinti kovą su aktyviausiais demokratiniais veikėjais: žymiausius suimti ir bausti aukščiausiomis bausmėmis. Kaip vėliau paaiškėjo, antrą kartą teisiamus nuteisė dešimčiai metų ypatingojo režimo koncentracijos lagerio ir penkeriems metams tremties, pirmą kartą teisiamus nuteisė septyneriems metams griežtojo režimo konclagerio ir penkeriems metams tremties. Matyt, valdžiai atrodė, kad taip prieš Helsinkio konferenciją aktyviausiems veikėjams užčiaups bumas, o kitus įbaugins."Išvaliusi" visuomenę nuo kritikų, valdžia manė sėkmingai pasirodysianti Helsinkio konferencijoje.

Skaityti daugiau: NUTEISTI UŽ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS SIEKIMĄ

BALNINKIEČIŲ RINKTINĖS NIKODEMO LIŠKAUSKO-BERŽO BŪRIO LAISVĖS KOVOS

REFERATAI, STRAIPSNIAI

Doc. Kazys Strazdas

□Nikodemas Liškauskas-Beržas

1944 m. dalis gyventojų, prisiminę 1941 m. raudonųjų represijas, pasitraukė į Vakarus, kiti, nepriklausomybės siekių skatinami, pasirūpino ginklais ir išėjo į miškus Tėvynės ginti. Ypač laisvės kovos suaktyvėjo ir kovotojų gretos pagausėjo paskelbus mobilizaciją į sovietų armiją. Tuomet jauniems vyrams teko apsispręsti - ar pirmose fronto linijose kaunantis su vokiečiais savo krauju stiprinti okupantą, ar ginti Tėvynės laisvę ir gyventojus nuo okupantų teroro. Pastarąją mintį ypač skatino Vakarų paramos viltis ir vokiečių okupacijos metu įgyta nuostata netarnauti okupantų armijoje. Plačiai plito gandai, kad greitai prasidės Vakarų karas su Sovietų Sąjunga ir Lietuva bus išlaisvinta. Dauguma jaunuolių, tokių vilčių skatinami, patraukė į miškus. Dalis bandė okupacijos pradžioje slapstytis namie neginkluoti, kiti išėjo į Sovietų armiją.

Mobilizacijos verčiami ir patriotizmo skatinami, metę arklą, išėjo Tėvynės ginti ir Ukmergės aps. Balninkuose 1915 03 05 gimęs, Lietuvos armijos puskarininkis Nikodemas Liškauskas-Beržas, Žemaitkiemio vls., Martnonių k. gyventojas Vladas Raugalas-Žilvitis, g.1925 m., Kurklių vls., Sargūnų k. du broliai Žukauskai - Zigmas-Plaktukas, g.1922 05 02, ir My-

kolas-Meška, g.1919 06 15, to paties valsčiaus Kališkų k. gyventojas Bronius Miškinis-Kardas, g.1926 m., ir kiti. Visi priklausė Balninkiečių rinktinės psk.N.Liškausko-Beržo vadovaujamam būriui.

Kiekvienas partizano kelią pasirinko atskirai ir skirtingu laiku. N.Liškauskas, kaip 1941 m. sukilėlis ir šaulių sąjungos aktyvus narys, antrąją sovietų okupaciją sutiko miške su ginklu rankoje. Broliai Mykolas bei Zigmas Žukauskai ir Vladas Raugalas į partizanų gretas įsijungė 1944 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje, prieš masines žudynes. Šaukiamojo amžiaus Bronius Miškinis pasijauninęs dokumentuose, įsijungė į partizanų gretas truputį vėliau, kai antrą kartą gavo šaukimą atvykti į Kurklių saugumą. Visi jie pasižymėjo ištverme, drąsa, kovingumu, drausme, gerai sugyveno, todėl būrio vadas Beržas jais pasitikėjo ir pasikvietė.

Partizano kelio pasirinkimą labai paspartino 1944 m. pabaigoje pradėtas beginklių, taikių ir net į armiją besiruošiančių eiti šaukiamojo amžiaus jaunuolių, jų artimųjų, senių, moterų bei vaikų masinės žudynės ir kankinimai.

Skaityti daugiau: BALNINKIEČIŲ RINKTINĖS NIKODEMO LIŠKAUSKO-BERŽO BŪRIO LAISVĖS KOVOS

KOMUNIZMO NUSIKALTIMAI LIETUVOS RAUDONOJO KRYŽIAUS ORGANIZACIJAI

Gražina Marija Stanionytė-Zujienė

Tai trumpa komunizmo nusikaltimų Lietuvos Raudonajam Kryžiui (LRK) suvestinė, paremta archyviniais dokumentais bei įvairiuose spaudiniuose minimais faktais, kurie parodo, kaip palaipsniui buvo naikinama LRK organizacija nuo 1940 m. birželio 15 d. - bolševikų okupacijos pradžios - ir kaip, vykdant komunizmo politiką, buvo žlugdomas bei stabdomas LRK draugijos vadovaujamų įstaigų darbas, kaip iš tėvų žemės per prievartą buvo išraunami draugijos darbuotojai, be kaltės nuteisiami pagal svetimą Rusijos Federacijos baudžiamąjį kodeksą, tremiami į arktinę, beveik negyvenamą Rusijos šiaurę, Sibirą, Vidurinę Aziją, Tolimuosius Rytus net ir be teismo sufabrikuoto nuosprendžio. Okupantams Lietuvoje 1940-1941 m., vykdant masinį gyventojų genocidą, kai kurioms iškilioms asmenybėms pasisekė išsislapstyti, o daugelis geriausiųjų tautos atstovų, slenkant antrajai bolševikinei 1944 m. okupacijai, norėdami išvengti susidorojimo - suėmimų, kalėjimų, kankinimų, masinių tremčių, ryžosi palikti tėvynę, tikėdamiesi greitai sugrįžti į laisvą Lietuvą. Tačiau žadėta parama iš Vakarų neatėjo, ir likimas lėmė jiems amžiną tremtį - politinio pabėgėlio dalią. Nors gimtojo krašto išvysti nebeteko, bet visą laiką svajojo apie jį ir kankinosi, ilgėdamiesi savų namų. Po 12 metų, praleistų svetur, 1958 m; JAV išleistoje knygoje "Fraternitas Lithuanica" paskutinis LRK pirmininkas (1941-1944) Vladas Ingelevičius rašė: "Gyvename svetimame krašte ir esame susirūpinę, kad nenutaustume, ypač mūsų vaikai, ir svajojame grįžti į Lietuvą ir dirbti savųjų tarpe ir savo kraštui".

LRK draugija savo darbe 1919 0112-1944 07 vadovavosi statutu, parašytu remiantis daugelio valstybių ratifikuotomis trimis Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto Ženevos konvencijomis:

1. 1864 m. rugpjūčio 22 d. dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo,

2. 1906 m. dėl sužeistųjų, sergančiųjų ir skęstančiųjų ginkluotųjų pajėgų narių jūroje padėties pagerinimo,

3. 1929 m. liepos 27 d. dėl elgesio su karo belaisviais.

Skaityti daugiau: KOMUNIZMO NUSIKALTIMAI LIETUVOS RAUDONOJO KRYŽIAUS ORGANIZACIJAI

KETURIŲ VALANDŲ MIRTIES ŠOKIS (TANKŲ ATAKA)

KALĖJIMAI, LAGERIAI

Stasys Mačiulis

□Stasys Mačiulis (1929-2000)

PRATARMĖ

Daug metų praėjo nuo tų juodųjų dienų, kai raudonieji budeliai mus kankino kalėjimų vienutėse, dusino gyvuliniuose vagonuose. Beribiai Sibiro toliai, platybės Kazachstano stepių ir dykumų su vario rūdos, akmens anglies bei kitokiomis kasyklomis mums buvo katorginio darbo, badavimo, čekistų pasityčiojimo vieta.

Oi, kiek daug! Tūkstančiai jaunų ir senų, vyrų ir moterų lietuvių ten... nežinomuose kapuose... Tegul Jų vardai amžiams būna įpinti į gedulingą tautos didvyrių vainiką!

Šį trumpą pasakojimą skiriu kovose už Tėvynės laisvę žuvusių, kovojusių, kančių kelius praėjusių raudonųjų žmogėdrų kalėjimuose, stovyklose bei tremtyje amžinam atminimui...

Nuoširdžiai dėkoju Janinai Piliukaitytei, likimo draugui Broniui Valaičiui, Vidai Sofijai Rinkūnaitei, kurie prisidėjo tvarkydami rankraštį.

Autorius

IMPERIJOS RAMSTIS

Stepė. Mėlynas dangus. Aplink smėlynai ir kur ne kur nurudusių dykumų žolės daigeliai.

Dangaus skliautu slenka saulės rutulys, kuris ryte staiga horizontu kyla, o vakarop - leidžiasi, ir nepajauti, kaip tave apsupa šalta Kazachstano vasaros naktis. Diena ir naktis - dvi šios stepės priešingybės, nes dieną karštis vasaros metu pakyla iki 50 °C, o naktį tik 2°-3°C.

Vietovė - Kazachija, Džezkazgano miestas (dabar sritis), Kengyras.

1952m. birželio rytas. Po penkis vienoje gretoje, parankėmis susikibę (toks sargybos reikalavimas), žengia į naują statybos objektą apie 500 politinių kalinių kolona. Tai būtų apie šimtas gretų po penkis apdriskusiais skarmalais aprengtų, išbadėjusių įvairių tautybių žmonių, jei žmonėmis juos dar galima vadinti.

Civilizacija! 1952-ieji metai - XX amžiaus pusė, žmonijos svajonės apie atominę energiją jau tikrovė. Praūžęs Antrasis pasaulinis karas su dešimtimis milijonų prarastų gyvybių! Atrodo, žmogus jau suprato, kad Žemės planeta turėtų tapti žydinčiu sodu. Pasaulis to siekia! Tam ir Suvienytųjų

Broniaus Valaičio piešinys

□Broniaus Valaičio piešinys

Nacijų Organizacija, tam ir kitos tarptautinės organizacijos. Kaip gražu ir nuostabu!

Deja!.. Eina kolona, kurios civilizuotas XX amžiaus žmogus net neįsivaizduoja. Niekas jos neįsivaizduos, nematęs jos iš arti arba nežingsniavęs penketukų eilėse. "Tai siaubas"! - pasakytų ne tik europietis, bet ir kiekvienas, esantis toli nuo tų vietų, kuriomis, vos kojas vilkdami, žengia žmonės.

Kolona apsupta kareivių (čekistų). Sargyba ginkluota tik automatais ir lengvaisiais kulkosvaidžiais. Su šautuvais čia nepamatysi - sako, kad tokios mados nebėra.

Skaityti daugiau: KETURIŲ VALANDŲ MIRTIES ŠOKIS (TANKŲ ATAKA)

UŽ LIETUVĄ ATIDAVĖ VISKĄ

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

RYTŲ LIETUVA

□Liudas Sudeikis (1919-1997)

Iš partizano Liudo Sudeikio prisiminimų

Partizanas Liudas Sudeikis gimė 1919 m. lapkričio 15 d. Mackeliškių k. Anykščių aps. mažažemio Juozo Sudeikio šeimoje.

Tėvai prie trobelės teturėjo 0,5 ha žemės. Šeimoje augo du sūnūs. Vyresnysis Bronius gimęs 1914 m.

Anksti pasiligojęs tėvas, o po metų- motina. Tada Liudui tebuvo 9 metai. Išėjo abu broliai į žmones duonelės užsidirbti. Nelengva buvo samdinio dalia. Tėvai uždegė Sudeikių širdyse negęstančią Tėvynės meilės ugnį, gimtoji žemė išaugino, o rūstus laikmetis subrandino jų dvasią.

Nepakluso broliai Sudeikiai nei vokiečių, nei rusų okupantų įsakymams. 1940-ųjų balandį savanoriu išėjęs į Lietuvos kariuomenę Liudas pateko į vokiečių armiją. Iš ten pabėgo - į Lietuvą grįžo iš Baltarusijos. Įstojo į Plechavičiaus armiją, pasiryžęs ginti Tėvynę.

Užslinko raudonasis tvanas. L. Sudeikis rašo:"Nuo 1944-ųjų rugsėjo pasidarė neįmanoma gyventi namuose ne tik naktį, bet ir dieną. Nei kviesti, nei šaukti suplaukė vyrai į mišką. Į rusų kariuomenę iš mūsų apylinkės neišėjo nė vienas. Prsidėjo vyrų gaudymas, priviso gyva pekla skrebų."

Į partizanus išėjo abu broliai Sudeikiai. Bronius išrinktas būrio vadu, Liudas - jo padėjėju, I skyriaus skyrininku. Tai buvo 1944 m. rugsėjo 14 d.

Liudo užrašuose- ryšiais partizanų kautynių su stribais ir NKVD kariuomene aprašymai. Kulkų lietus neišgąsdino, nepalaužė brolių - vien stiprino dvasią. Kritusių būrio draugų netektis ugdė ryžtą nepasiduoti, neparklupti, neparsiduoti. Drąsus partizanas Liudas, vežamas Kavarsko kalėjiman, pabėgo iš skrebo saugomų rogių vėl į būrį. "Dabar 1946-ųjų sausis. Šarūnas [...] sukvietė tris mūsų krašto būrius: "Ąžuolo" repšėnų, mūsų mackeliečių (dauguma) ir Petro Šimėno grupę [...]. Iš Panevėžio iškviesta kariuomenė. Tris tanketes atvežė traukinėliu. Mūsų nespėjo apsupti -pasprukom [...]. Kur dabar eiti? Prie 4 seserų. Tai buvo keturios pušys", - išliko partizano užrašuose.

Būrio vado brolio Broniaus suėmimas, vėl Liudo areštas, kraupūs tardymai. Nežinojo jis, kad akistata su broliu paskutinė. Sovietų teismas 1946-ųjų balandžio 2 d. nuteisė Bronių Sudeikį didžiausia - mirties bausme. Nuosprendį įvykdė 1946-ųjų spalio 18 d.

Skaityti daugiau: UŽ LIETUVĄ ATIDAVĖ VISKĄ

ČEPKAUSKŲ ŠEIMA

Petras Čepkauskas

Rapolas Čepkauskas, Andriaus, g.1892 m. Ukmergės aps., Šešuolių vls. Medinų vnk. 1914 m. su Veronika Liukamaite sukūrė šeimą, turėjo tris vaikus: Joną, g.1916 m., Stefą, g.1919 m., ir Petrą, g.1923 m. Visi vaikai gimė Medinų vienkiemyje.

Rapolas Čepkauskas tarnavo Ukmergės 6-os rinktinės 15-ame Lyduokių Šaulių būryje, o mokytojas Jurgis Laskauskas buvo būrio vadas.

1919 m. Rapolas dalyvavo Širvintų-Giedraičių kautynėse su lenkais ir gavo už tai du apdovanojimus.

Tėvo pėdomis pasekė ir vaikai: 1934 m. į Lietuvos Šaulių sąjungą įstojo sūnus Jonas, 1937 m. spalio mėn. - aš, Petras. Visi mylėjome Lietuvą ir buvome pasiryžę pasiaukoti dėl laisvės ir Tėvynės.

1940 m. liepos 17 d. LŠS vado Saladžiaus įsakymu visi šauliai turėjo prisistatyti rinktinės vadui. Tėvelis suprato reikalą. Išvykimui į Ukmergę pakinkė arklį, susuko į antklodę ir paslėpė ratuose po šienu šautuvus. Buvome trys vyrai: Stasys Pašiūnas iš Rimeikių kaimo, Jonas Balžekas iš Vilaudžių ir aš, Petras Čepkauskas, iš Medinų vienkiemio. Išvykome į rimtą ir pavojingą žygį, nes rusų kariuomenės buvo pilni keliai, o jiems patikrinus vežimą - sušaudymas neišvengiamas...

Tėvelis pažinojo Nepriklausomos Lietuvos karininkus: Ukmergės 1-ojo pėstininkų pulko kapitoną Liaudanską, kapitoną Juozą Puknį, su kuriuo aš susipažinau tik 1944 05 25 jo brolio Povilo laidotuvėse.

Skaityti daugiau: ČEPKAUSKŲ ŠEIMA

SKLEIDĘS ŠVIESĄ

PRANEŠIMAI, KONFERENCIJOS

Augustinas Švenčionis

Yra žmonių, kurių gyvenimas tarsi meteoras švysteli ir staiga užgęsta, paskui save palikdamas ryškiai spindintį šviesos srautą...

Mano rankose kunigo, Kaišiadorių gimnazijos kapeliono Marijono Petkevičiaus baudžiamoji byla, saugoma Lietuvos Ypatingajame archyve (F-K-l. A.8. B17610).

Marijonas Petkevičius gimė 1920 m. Ukmergės r., Vaiškonių k. 1941-1943 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Įšventintas į kunigus paskiriamas į Kaišiadoris vikaru. Labai greitai kunigas įgijo autoritetą tarp jaunimo. Bažnyčioje sakė gražius, tautinę dvasią keliančius pamokslus.

1945 m. pradžioje įkūrė katalikišką jaunimo organizaciją "Jaunieji ateitininkai", kuriai priklausė daugiausiai Kaišiadorių gimnazijos vyresniųjų klasių mokiniai: Beiga, Kavaliauskas, Pranukevičius, Urmuliavičius, Čiurinskas, Masteikaitė, Morkūnaitė, Žitkutė, Vaicekauskaitė ir kiti, viso apie dvidešimt jaunuolių. Grupė palaikė ryšius su Didžiosios Kovos apygardos partizanais, kovojusiais Kaišiadorių apylinkėse. Tačiau grupelė netrukus buvo saugumo išaiškinta, kai kurie jos nariai suimti. Tardomieji prisipažino, kad 1945 m. vasario 16 d. kunigo Marijono Petkevičiaus pageidavimu jie, prisisegę Trispalves prie švarko atlapų, prašė, kad mokiniai gausiau lankytų bažnyčią ir neatitoltų nuo Dievo, smerkė tuos, kurie stojo į komjaunimo organizaciją. Ateitininkų veikloje dalyvavo mokytojos Gratkauskienė ir Žukauskaitė.

Skaityti daugiau: SKLEIDĘS ŠVIESĄ

LIETUVOS LAISVĖS ARMIJOS POLITINĖ MINTIS IR VALSTYBINĖ IDĖJA

REZISTENCIJOS AMŽIŲ APŽVELGIANT

Pranešimai, skaityti 2000 12 13 Kaune Karininkų Ramovėje vykusioje konferencijoje "Rezistencijos amžių apžvelgiant"

Kiekvieną kartą grįždami į praeitį pastebime vis labiau prarandantį realybę laiką ir buvusių įvykių vertinimų sąlygiškumą. Tačiau pagrindinė įvykių tėkmė gyvenamojo laiko atžvilgiu bei veiklos pasekmėmis palieka ta pati. Žuvusiųjų neatgaivinsi, įnirusiems galima tiktai suteikti kiek pakeistą jų rūpesčių vertinimą. Kuo giliau grimzta praeities sūkuriuose karų ir laisvės kovų atgarsiai, tuo sunkiau atskirti jų dalyvių darbus - pasiaukojimą ir idealizmą - nuo bendro mūsų tautos - valstybės gyvenimo.

Antrasis pasaulinis karas iškėlė ir mūsų tautai išlikimo klausimą. Okupacijų kaita, pastangos išgyventi ir išvengti represijų vertė žmones telktis į taikų bei karinį pasipriešinimą. Aktyvistų Fronto veikla, Sukilimas, Laikinosios Vyriausybės sudarymas, didėjantis studentų ir moksleivių bruzdėjimas ir pagaliau kaimo fundamentalus ruošimasis išlikti sudarė sąlygas atsirasti organizuotoms - karinėms struktūroms. Pirmoji, davusi pradžią ginkluotam pasipriešinimui, buvo Lietuvos Laisvės Armija.

Skaityti daugiau: LIETUVOS LAISVĖS ARMIJOS POLITINĖ MINTIS IR VALSTYBINĖ IDĖJA

JAUNIMO TAUTINĖS SAVIMONĖS PASIREIŠKIMAS SOVIETINĖS OKUPACIJOS METAIS

Zigmas Juozas Tamakauskas

Prieškarinė Lietuva pasižymėjo savo tautiškumu. Valdant Lietuvos krikščionių demokratų bloko atstovams, buvo įvykdyta garsioji kunigo Mykolo Krupavičiaus žemės reforma, sustiprintas kaimo bei ūkininko autoritetas, atsirado aukštosios mokyklos, įvestas lietuviškas pinigas - litas, atgautas Klaipėdos kraštas, Lietuvos valstybingumą pripažino tarptautinė bendruomenė. Per dvidešimt metų nuolat buvo stiprinamas valstybingumas, jo dvasinis klodas turėjo didelį poveikį tautinės savimonės ugdymui, vėlesnio -okupacinio laikotarpio ištvėrimui bei pasipriešinimui.

1940 m. birželio mėnesį sovietams užgrobus Lietuvą, užsimota fiziškai sunaikinti mūsų tautą, jos dvidešimties metų pasiekimus: buvo uždarinėjamos politinės, visuomeninės, kultūrinės ir religinės organizacijos, likviduota Lietuvos kariuomenė, sutrikdytas krašto ūkio vystymasis, prasidėjo represijos, žmonių trėmimas. Tačiau sovietinis okupantas neįstengė palaužti mūsų tautos dvasios. Komunistinis teroras didino nepasitenkinimą okupacine valdžia, kūrėsi slaptos pasipriešinimo organizacijos. Prasidėjo kova dėl Lietuvos valstybingumo atstatymo. 1941 m. birželio mėnesio sukilimas visam pasauliui parodė Lietuvos gyvybingąją jėgą. Tolesnės partizanų kovos kėlė laisvės troškimą, ugdė tautos atsparumą rusinimui, stiprino tautinę savimonę.

Buvo įsijungta ir į pasyvų pasipriešinimą, kuris sustiprėjo po Stalino mirties: atsirado ūkio savarankiškumo elementų, tautinės kultūros, istorijos, lietuvių kalbos gaivinimo krypčių. Tačiau šis chruščioviškas atšilimas greitai baigėsi - okupantas vėl pradėjo slopinti visa tai, kas ugdė tautiškumą: pradėtas riboti lietuvių kalbos vartojimas, atsinaujino Lietuvos istorijos klastojimas, mūsų dvasinės kultūros naikinimas.

Skaityti daugiau: JAUNIMO TAUTINĖS SAVIMONĖS PASIREIŠKIMAS SOVIETINĖS OKUPACIJOS METAIS

PAMINĖTA VYTAUTO APYGARDOS VADO BALIO VAIČĖNO-PAVASARIO ŽŪTIS

Prieš penkiasdešimt metų, 1951 m. balandžio 11 d., Strazdų kaime (Ignalinos r.) žuvo septyni Lietuvos partizanai. Tarp jų-Vytauto apygardos vadas Balys Vaičėnas-Pavasaris.

Balys Vaičėnas gimė 1915 m. Vaičėnų k., Obelių vls., Rokiškio aps., Joanos ir Norberto Vaičėnų šeimoje. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, baigė puskarininkių mokyklą. Grįžęs įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. Buvo aktyvus jos narys. Daug prisidėjo organizuojant ir statant Šaulių sąjungai namus Obeliuose. Jam talkino Povilas Žagūnas, Juozas Dručkus iš to paties Vaičėnų kaimo. Prasidėjus karui, 1941 m. grįžo į tėviškę. Baigė karininkų kursus, bet vokiečiams tarnauti atsisakė.

Kai 1944 m. sovietų armija antrą kartą okupavo Lietuvą, nuo degina-

Minėjimo Obelių muziejaus salėje metu. 4-as pirmoje eilėje partizanas V.Dominauskas

□Minėjimo Obelių muziejaus salėje metu. 4-as pirmoje eilėje partizanas V.Dominauskas

Skaityti daugiau: PAMINĖTA VYTAUTO APYGARDOS VADO BALIO VAIČĖNO-PAVASARIO ŽŪTIS

ADOMAS BARTUSEVIČIUS-NARSUOLIS

REZISTENCIJOS ENCIKLOPEDIJOS PUSLAPIUS VERČIANT

Kai mano kraujas laistys gatvę,
tai tu motule neliūdėk,
žinok, kad kraujas yr išlietas
už Brangią žemę Lietuvos.

Adomas Bartusevičius, g.1927 m. Panemunės dvare (dab.Prienų r.), Adomo ir Magdelenos Bartusevičių šeimoje.

Adomo senelis Lietuvos bajoras Vaclovas Bartusevičius buvo gydytojas, daug padėjęs žmonėms, padovanojęs pirmąsias Birštono gydyklas ir 9 ha žemės sanatorijos statybai.

1941 m. okupantai rusai šeimą "išbuožino". 1945 m. suimtas tėvas Adomas Bartusevičius dvi savaites buvo tardomas Alytuje, o grįžęs po tardymų netrukus mirė...

1946 m. rugpjūčio mėn. devyniolikmetis Adomas Bartusevičius jojo namo. Stribas Kirkliauskas pradėjo šaudydamas vytis, bet Adomas, nušokęs nuo arklio, puolė į Nemuną ir pasroviui nuplaukė iki Pelėšiškių kaimo. Tada Kirkliauskas bandė vytis raitas, bet nemokėjo suvaldyti arklio, kuris jį vis numesdavo. Adomas, būdamas geru plaukiku, plaukdamas po vandeniu pasiekė kitą krantą.

Partizanai, viską stebėję iš kitos Nemuno pusės, į stribą šauti negalėjo - bijojo kliudyti Adomą. Vėliau, jam pasilikus būryje, atsimenant šį žygį buvo duotas Narsuolio slapyvardis.

Skaityti daugiau: ADOMAS BARTUSEVIČIUS-NARSUOLIS

APIE LTN.MYKOLĄ KAZANĄ IR KITUS

LAIŠKAI

"Laisvės kovų archyvo" 24 tome trumpai aprašomos kautynės, vykusios 1944 12 26 Zarasų r. Antazavės šile. Paminėtas mūšiui vadovavęs ltn.Mykolas Kazanas-Mutka, buvęs Lietuvos kariuomenės kapitono sūnus. Mūsų šeima tada gyveno Zarasuose, Palaukės 20. Netoliese gyveno ir Kazanų šeima. Vokiečių okupacijos metais pas Kazanus nuomavosi kambarį mano brolio Viktoro bendraklasis Albinas Daugelė, 1944 m. pradžioje organizavęs LLA grupelę, į kurią buvo įtrauktas ir Mutka. Mano tėvas tuo metu tarnavo savisaugos dalinyje, Mutkos tėvas -fronte vokiečių daliniuose. Mūsų šeima gestapui nekėlė įtarimo, todėl pas mus, vadovaujant A. Daugelei, buvo įrengta pogrindinė spaustuvėlė, kurioje buvo leidžiamas "Nepriklausomos Lietuvos" laikraštėlis. Laikraštį redagavo mokytojai Viktoras Strazdas, mano brolis, Jonas Rūkas, Osvaldas Šileikis ir Albinas Daugelė. Mutka gerai dirbo rankine spausdinimo mašinėle, o Daugelė - šapirografu. Man tada buvo 13 melų. Mutkos ir Daugelės prisaikdintas tapau jų ryšininku. Kai būdavo spausdinamas laikraštėlis, aš gatvėje eidavau sargybą, o paskui nešdavau leidinį, įsidėjęs į pieno bidoną, į kaimą pas Mutkos nurodytą ūkininką. Šis, išsiėmęs siuntą, pripildavo pieno. Mutka visada laukdavo manęs sugrįžtant ir, įsitikinęs, kad viskas tvarkoje, išeidavo savais keliais.

Skaityti daugiau: APIE LTN.MYKOLĄ KAZANĄ IR KITUS

NAUJOS LAISVĖS KOVŲ ARCHYVO BIBLIOTEKOS KNYGOS

Juodsnukis V. Suvalkijos partizanų takais. K.: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 2000. 500 p.

Apybraižomis, dokumentais, prisiminimais, liudijimais autorius atskleidžia 1944-1947 m. įvykius Suvalkijos krašte, Geležinio Vilko rinktinės bei kitų Tauro apygardos partizanų kovos ir pasiaukojimo istoriją.

Skaityti daugiau: NAUJOS LAISVĖS KOVŲ ARCHYVO BIBLIOTEKOS KNYGOS

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Abromavičius S. 64, 77-78
Aidas, žr.Paulaitis Petras
Alekna Jurgis 81, 84, 94
Aleknaitė Danutė 81
Aleksandrova 72
Aleliūnas M. 231
Ali Muchamedas 35
Ališauskas, sl.Kotas 241
Ališauskas Kazimieras, sl. Spartakas 61, 214,216
Ališauskas Vladas, sl.Puškinas 61, 216, 242 Alfa 199-200
Ambrazevičius Petras 116

Skaityti daugiau: ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ