Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 3 (1390) KOVAS - MARCH 1963 
V. Augustinas— Priešlėktuviniai šaudymo pratimai Gaižiūnų poligone— viršelis
Nr. 4 (1391) BALANDIS - APRIL 1963
V. Augustinas — Trakų pilies vidus ... Viršelis
T U R I N Y S
J. Širvys — Būsimosios nepriklausomos Lietuvos gynyba
B. Pupalaigis — Prisimintinas praeities lietuvybės žiburys
P. Dirkis — Paskolos ir misijos
O. Urbonas — Didžiojo Šiaurės karo frontas Lietuvoje, II
V. Volertas — Žudąs atlaidumas — didelis nusikaltimas
P. Žilys — Bekas apie ultimatumą Lietuvai
Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
A. Žilvitis — Tuščias Velykų stalas ir mes alkani
V. Jonikas — Sugrįžimo giesmė
O. Žadvydas — Lietuviškosios divizijos žygiai
P. Žilys — Apie generolą V. Vitkauską
S. Griežė-Jurgelevičius — Lenkų raiteliai Nočioje
V. Sirvydas — Lemtingas 1914 m. rugpjūtis
Tremties Trimitas
P. Žilys — Plk. P. Saladžiui 70 metų
Kronika, spauda, komentarai
Skaityti daugiau: Karys 1963m. 3-4 - Turinys, metrika
J. ŠIRVYS
ĮŽANGA
Bet kurio darbo bare yra įprasta planuoti. Planavimas šiais laikais nebėra tik geros valdžios, geros įmonės, ar gero ūkininko privilegija. Planavimas bet kurioje darbo srityje yra būtinas. Ir mes, siekdami savo nepriklausomybės atstatymo, turime jau dabar pradėti planuoti. Teisybė, mes jau turime daug organizacijų, partijų, kurios gyvai domisi ir nemaža yra nuveikę tautos vadavimo darbe. Tačiau, su dideliu apgailestavimu turiu konstatuoti, kad per 17 pokarinių tremties gyvenimo metų dar nesame sudarę bendros, visas partijas apimančios, pasaulio lietuvių tremtinių organizacijos, neturime nė mūsų tautos vadavimo veiklos bendro plano. Žinoma, ši veikla daug pareina nuo pasaulinės politikos, nuo atskirų kraštų politikos vystymosi, nuo nežinomos ateities..., tačiau, tai neatpalaiduoja mus nuo planavimo.
Šis mano darbas yra tarsi nedrąsus žvilgsnis ateitin, lyg retai susmaigstytos gairės augščiau minėtam planui sudaryti. Aš žinau — jis turi daug trūkumų, gal ir klaidų, nes aš nė nepretenduoju į pranašus. Mano tikslas yra tik judinti šį reikalą, kelti viešumon, sudominti tautiečius tremtyje, padaryti jį diskusiniu objektu, jieškant bendro nusistatymo.
Ši tema apima labai plačias politikos ir strategijos sritis. Ji turėtų būti gvildenama mūsų politikų ir augštųjų karininkų, tačiau, manau, neapsiriksiu pasakęs, kad mes visi dabar esame tų sričių mėgėjai, mes visi tais klausimais domimės, todėl tegu bus ir man leista nors ir paviršutiniai juos pagvildenti.
LAISVĖS GALIMYBĖS
Vis daugiau girdėti balsų, kad laikas dirba komunizmo naudai, kad Rusijos komunistai vis stiprėja: šaltuoju karu, melo propaganda, sukta politika, kad ir po truputį, bet vis šį tą laimi, šį tą išsidera. Lietuvoje gi kolchozininkų padėčiai labai pablogėjus, jaunimas veržiasi į miestus, eina į mokyklas, kad nors tuo būdu išvengtų ūkio darbininko likimo. Mokyklose gi rafinuotom priemonėm jaunimas, esą, atšaldomas nuo tėvų tikėjimo, užsikrečiąs komunistinėm idėjom ir tuo būdu nutautinamas. Jaunuolis pasidaro internacionaliniu komunistu, artimu rusams, tuo pačiu Lietuvai mirštąs. Toks galvojimas, nors ir turi kiek tiesos, tačiau yra perdėm pesimistinis. Iš gaunamų laiškų ir iš kai kurių faktų ryškiai tėvynėje pasireiškiančių, kaip tautinių rūbų, tautinių šokių bei tautinių dainų, patriotinių rašytojų pamėgimo, galime spėti, kad lietuviškoji dvasia ten dar tvirta. Pagaliau istorija rodo, kad lietuviai iš viso nelengvai nutautinami. Ypatingai tai nesiseka slavams, žemesnės kultūros tautai. Per ištisus šimtmečius carams, nežiūrint į jų dideles pastangas, nepavyko lietuvių nutautinti. Nepavyks nė suktiems komunistams.
Bendras pasaulio nusistatymas šiais laikais imperializmo atžvilgiu irgi labai nepalankus. Išsivysčius žinių perdavimo technikai, žmonės greičiau sužino, kas pasauly darosi, geriau orientuojasi, o su tuo kyla ir jų susipratimas, tautiškumo jausmas atbunda, laisvės troškimas stiprėja. Mes esame liudininkai, kaip pastarųjų poros metų laikotarpyje atgavo nepriklausomybę keliolika beveik puslaukinių Azijos ir Afrikos tautų, kurios niekada prieš tai nėra buvusios nepriklausomos. Iš kitos pusės imperijos viena po kitos griūva. Plati Britų imperija baigia sugriūti, Prancūzija, Italija, Olandija, Vokietija netenka savo kolonijų. Imperializmas yra tapęs nešvariu priekaišto ir net priekabės žodžiu.
Skaityti daugiau: BŪSIMOSIOS NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS GYNYBA
BALYS PUPALAIGIS
Kam teko traukiniu keliauti iš Kauno į Vilnių, daugelis pastebėjo kairėje geležinkelio pusėje ežerą. Jo vienas galas siekia geležinkelį, o kitas — kalnelį, ant kurio stovi graži raudona gotikinė dvibokštė Žaslių bažnyčia.
Kaip tas kalnelis, taip ir bažnyčia nėra paprastos reikšmės. Pagal Balinskio “Staro-žytna Polska i Wielkie Księstwo Litewskie” padavimą, kalnelyje yra palaidota Lietuvos kunigaikščio Kerniaus duktė, kunig. Živibundo žmona, o kunig. Kukovaičio motina Pajauta, mirusi 13-me amžiuje; pagonystės metu ji buvo laikoma deive. Bažnyčia gi yra Kaišiadorių vyskupijos prokatedra.
Pirmoji Žaslių R. kat. parapijinė bažnyčia ant Pajautos kapo buvo pastatyta 1517 metais. Ją dvarininkai Naciai 1533 m. buvo atnaujinę. Dabartinė prokatedra atsirado a. a. kun. Kibelio rūpesčiu ir pastangomis.
Kun. Kazimieras Kibelis gimė 1868 m. Kvėdarnos parap., Tauragės apskr., o mirė džiova Žasliuose 1902 m. vasario mėn. 3 d. ir čia šventoriuje palaidotas. Dvasinę seminariją jis buvo baigęs Vilniuje. Kunigu įšventintas 1890 m., o Petrapilio Dvasinėje Akademijoje buvo įgijęs teologijos magistro laipsnį. Jis iš karto buvo paskirtas Vilniaus dvasinės seminarijos profesoriumi. Lenkomanai pastebėję, kad kun. Kibelis klierikų tarpe palaiko lietuviškumą, 1893 m. jį iškėlė į mažą Inturkės parapiją klebonu.
Skaityti daugiau: PRISIMINTINAS PRAEITIES LIETUVYBĖS ŽIBURYS
POVILAS DIRKIS
Pirmojo Pasaulinio karo metu iškilęs obalsis “Apsisprendimo teisė visoms tautoms”, pasibaigus karui tapęs realybe, eilę tautų, kurios jokiame žemėlapyje nebuvo atžymėtos, išvedė į nepriklausomo gyvenimo areną. Jų skaičiuje ir lietuvių tauta pasiskelbė nepriklausoma. Tačiau naujai pasiskelbusiai valstybei buvo reikalinga visokeriopa parama. Lietuvai savas valstybinis gyvenimas teko pradėti tvarkyti nuo “šluotos ir adatos”, nes Rusija, kuri iki tol tvarkė lietuvių tautos gyvenimą, nebuvo suinteresuota nei švietimu, nei ūkinio gyvenimo kėlimu. O, be to, kraštas karo audrų buvo taip nualintas, nuteriotas, net į griūvančius griuvėsius paverstas, ant kurių turėjo kurtis nauja valstybė.
Lietuvai tokiomis nepavydėtinomis sąlygomis kuriantis, buvo reikalinga užtraukti paskolas ir gauti kreditus. Pirmoji paskola pirmomis laisvės dienomis buvo gauta iš Vokietijos 100 milijonų markių sumos. Ją išrūpino Lietuvos Tarybos pirmininkas Antanas Smetona. Antrąją paskolą — vidaus — užtraukė pati vyriausybė ostmarkėmis — vienuolikos milijonų sumos. Trečioji paskola irgi buvo vidaus paskola, užtraukta pačios vyriausybės pas Amerikoje gyvenančius lietuvius, už parduotus bonus, dviejų milijonų dolerių sumos.
1919 metų pradžioje pradėjo Lietuvą lankyti įvairios misijos iš Amerikos: maitinimo, ūkio ir sanitarijos. Maitinimo misija buvo pati pirmoji ir susidėjo iš keturių asmenų, vadovaujamų majoro Rosso. Su ta misija mūsų vyriausybė turėjo daug rūpesčio, nes jos lankymosi metu Kaune įvyko atentatas prieš sargybą, kuri saugojo tą misiją. Kovo 18 d. vokiečių vachmistras Hans Sass nukovė Lietuvos kariuomenės savanorį Praną Eimutį, stovėjusį sargyboje. Ūkio misija Lietuvoje atsirado 1919 m. gegužės mėn. Ją sudarė 12 asmenų, vadovaujamų pulkininko W. Greino. Abiejų tų misijų atsilankymo tikslas buvo patirti, ko Lietuvai trūksta ir kuo jai būtų galima padėti, kokios suteikti pagelbos.
Skaityti daugiau: PASKOLOS IR MISIJOS ATSIKURIANČIAI LIETUVAI
O. URBONAS
(Pradžia KARIO Nr. 1)
1704 METŲ VASAROS OPERACIJOS
Karo veiksmų pertrauka 1704 m. gegužės pradžioje, švedų buvo panaudota kaip galima daugiau padidinti savo jėgas numatytiems veiksmams prieš Biržus. Rygos gubernatorius, atsižvelgęs į Loevenhaupto prašymą, perdavė jam 2 batalionus pėstininkų ir apie 200 raitų vyrų iš įvairių Loevenhaupto kariuomenės pulkų, dėl vienos ar kitos priežasties iki šiol sulaikytų Rygoje. Visi tie daliniai tuojau buvo perkelti į Dauguvos kairįjį krantą, kur turėjo laukti žygiui įsakymo. Į Mintaują buvo surinkti visi Loevenhaupto, savo laiku dėl ligos ar sužeidimo, evakuoti kareiviai, kur jų sveikata buvo patikrinta ir pasveikusieji buvo parengti žygiui. Apgulos artilerija iš Rygos buvo pasiųsta į Bauskę.
Pats Loevenhauptas jau buvo pasirengęs grįžti prie savo kariuomenės, kai gegužės 18 d. jis gavo pranešimą iš Stackelbergo, kad yra pastebėti M. Vyšnioveckio 10 eskadronų, atvykusių Lietuvon sustiprinti Oginskio kariuomenę. Loevenhauptui pasidarė aišku, kad tie pastebėti 10 eskadronų sudarė Vyšnioveckio kariuomenės dalį, kuri jau pasiekė Lietuvą, ir kad visa jo kariuomenė žygiuojanti paskui. Taigi, ateity jam teks turėti reikalo su visa Vyšnioveckio kariuomene. Tokioms aplinkybėms esant, Loevenhauptas nusprendė, jog jo turima palyda esanti per silpna, kad rizikuotų joti per Lietuvą. Todėl jis nutarė išsišaukti iš Vabalninko stipresnę palydą (400 raitelių) ir jos atvykimo laukti Bauskėje. Gegužės 28 d. Loevenhauptas gavo Bauskėje pranešimą, iš Kazio Sapiegos, kad jis su savo kariuomene pasiekė Kuršą ir apsistojo Gemauerthofe. Loevenhauptas, maždaug tuo pat laiku gavęs balandžio 30 datuotą Karolio XII laišką su nurodymu priimti Sapiegą su visa jam priklausančia pagarba, nujojo į Gemauerthofą, kur ir susitiko su Sapiega. Šiame pirmame Loevenhaupto su Sapiega pasimatyme buvo nutarta už poros dienų susitikti Joniškyje, kur Sapiega turėjo sušaukti savo šalininkų Žemaitijoje ir Lietuvoje suvažiavimą.
Tuo būdu abu priešininkai — M. Vyšnioveckis ir K. Sapiega — su savomis kariuomenėmis atsidūrė Lietuvoje. Juos sutaikinti nebuvo galima, ir niekas, žinoma, ir nebandė. Ir vienas, ir kitas, kaip toliau pamatysim, tai vienoje, tai kitoje vietoje šaukė bajorų suvažiavimus, kur mėgino įrodinėti savo nusistatymo teisėtumą ir įkalbinti visus dalyvius palaikyti jo reikalą. Šiuo atžvilgiu visos pirmenybės buvo Sapiegos pusėje. Suvažiavimus jis šaukdavo švedų valdomoje srity, o švedų ten buvimas sudarydavo geriausią argumentą, kuriuo jis įtikinėdavo savo klausytojus.
Skaityti daugiau: DIDŽIOJO ŠIAURĖS KARO FRONTAS LIETUVOJE, II
Vytautas Volertas
Kuo galima pateisinti kasmetinį Kariuomenes Minėjimų organizavimą kai nė vienos savos kuopos neturime? Kuria visuomenės dalimi laikosi mūsų Ramovėnų sambūris, jei vienintelė uniforma, šiandien mums likusi, yra tautinis drabužis?
Ir dar klausimėlį pridėkime: kam dalyvauti bet kokiame lietuviškame judėjime, pralenkiančiame mūsų artimų bičiulių ratelį, kai tautinis gyvenimas nesurištas su jokia fizine valstybinio gyvenimo forma šiame krašte ?
Vaikai, kuriuos, palose susukę, tempėme ant rankų iš despotizmo į laisvę, yra baigę universitetus. Retas jų pamena, kaip tėvai skvernais juos dangstė nuo rudens lietaus, vidurnakčiais vilko į rūsius, į slėptuves, saugodami nuo bombų, maitino geriausiu, už korteles gaunamu, maistu, patys kęsdami formalų badą. Šitų įvykių jie nepamena. Bet nė vienas dar negalėjo pamiršti, kaip jau šičia, Amerikoje, į kolegijas ir universitetus jie ėjo tik dėl to, kad ir tėvo ir mamos rankos nuovargiu ilso, galvos rūpesčiu svaigo, kaip juos iš darbininko dalios gyveniman išvilkus.
Nauji inžinieriai, chemikai, mokytojai, ekonomistai, muzikai, dailininkai, — visi atsistoję tinkamose vietose stebisi, kodėl jų tėvai, dažnai taip pat augštuosius mokslus baigę, šiandien yra toli nuo jų atsilikę. Stebisi ir, deja, net gėdinasi, vengia jų artumos socialiniame bei organizaciniame gyvenime. Laisvėn tėvų išnešti, jie turi šiandien laisvę lietuviškame gyvenime nedalyvauti, gailėtis jam centą atiduoti, įvairiai išsisukinėti, net melo nevengiant. Išdidumas dažnai nusveria sąžinę, etiką, pareigą.
Nesvarbu, kurion kolonijon bevyksime, kokiais žodžiais beteisinsime, šalia energingų jaunų žmonių, visur atrasime būrius šios jaunosios kartos inteligentijos, nuo lietuviškojo kamieno savanoriškai atsiskyrusios. Kartais dėl apsileidimo, kartais dėl tinginio, o dažnai ir dėl išdidumo.
Taigi, ir sugebėk atsakyti: kam viskas, dėl ko, jei vistiek lipame tan pačian maišan ? O ten rūpestis vienas — patogus gyvenimas. Už tai ir šio krašto kongresan renkami tik tie, kurie gerbūvį žada, ir šalin stumiami griežčiau prieš sovietus pasisaką. Už tai, vadinami, pacifistai piketuoja rotušes, kai Kubai blokadą prezidentas skelbia, už tai garsūs žurnalistai per geležinę uždangą saldumynus mėto, kad raudoniesiems įsiteiktų. Vis dėl to patogaus gyvenimo. Bet žvilgterėkime į šiuos pacifistus, paskaitykime jų pavardes, atkreipkime dėmesį į jų išsitarimus Mažosios Azijos politikos klausimais, pasekime, kuriuos svetimų valstybių fondus jie remia. Ar nėra skaudu, kad mūsų jaunoji, suamerikonėjusi, inteligentija mieliau jungiasi visuomenėn, šių vadovaujamon, kaip lietuviškan judėjiman, kur ir jų tėvai prisilaiko?
Skaityti daugiau: ŽUDĄS ATLAIDUMAS —DIDELIS NUSIKALTIMAS
P. ŽILYS
1938 m. kovo mėn. pradžioje Lenkijos užsienių reikalų ministeris plk. J. Bekas buvo nuvykęs oficialaus vizito į Italiją. Atlikęs oficialią dalį — pasikalbėjęs su Mussoliniu ir užsienių reikalų ministeriu Ciano, pik. Bekas buvo apsisprendęs paatostogauti Itlaijoje dešimtį dienų. Apie tai jis savo atsiminimuose “Finai Report” rašo:
“Pagal sutartą mano vizito programą, ilsėdamasis, turėjau 10 dienų praleisti Sorrente . . .
... Mūsų skauduliai buvo: Dancigas, mūsų santykiai su Lietuva, Težinąs (Cieszyn) Silezija ir, be to, Čekoslovakijos žlugimo atveju mūsų bendra siena su Vengrija. Vokiečiams pirmoje eilėje buvo Austrija, tai problema, kuri mums buvo tolima ir, palyginti, mus mažai telietė. Štai dėl ko aš buvau tos nuomonės, kad mūsų reagavimas turėtų būti labai atsargus.
Besvarstydamas šiuos dalykus, aš, viena po kitos, gavau dvi žinutes. Pirmoji buvo apie Austrijos “anšliusą“ (prijungimą) prie Vokietijos, antroji — apie Lenkijos - Lietuvos pasienio incidentą, per kurį Lenkijos pasienio sargybų korpo karys žuvo nušautas lietuvių sargybinių. Šis antrasis įvykis kaip tik simboliškai sutapo su mano prieitomis išvadomis. Aš iš tiesų buvau linkęs pasinaudoti susidariusia įtampa greitai prieiti prie normalių santykių su Lietuva, — tikslas, kuris, nežiūrint daugelį metų užsitęsusių pasikalbėjimų (derybų) bei įtikinėjimų, buvo nepasiektas. Todėl, vos tik gavęs šią žinią, aš paskelbiau norįs grįžti į Varšuvą ir telefonu paprašiau respublikos prezidentą tučtuojau po mano parvykimo sušaukti įprastą posėdį Karališkoje Pilyje (Lenkijos respublikos prezidento rezidencija Varšuvoje) su ministeriu pirmininku ir generaliniu karinių jėgų inspektoriumi. Plaukdamas naikintoju į Neapolį, susidariau veikimo planą, kurį aš, eventualiai, pasiūliau konferencijai Karališkoje Pilyje.
Skaityti daugiau: BEKAS APIE ULTIMATUMĄ LIETUVAI
— Rimantas Pauliukonis, Worcester, Mass., atitarnavęs pustrečių metų karo laivyne, grįžo namo laivyno jaunesnio leitenanto laipsniu. 1960 m. pavasarį baigęs Holy Cross kolegijoje ketverių metų fizikos kursą bakalauro laipsniu ir N.R.O. T.C. laivyno kursą. Tarnybos metu du kartu buvo išplaukęs į Viduržemio jūrą, vieną kartą į Raudonąją jūrą ir Indijos vandenyną. Pakeliui yra aplankęs Egiptą, Pakistaną, arabų kraštus, Etiopiją, Turkiją, Graikiją, Italiją, Prancūziją, Kubą ir Bermudos salą.
— Pradžioje šių metų Antanas Balch-Balchūnas tapo paskirtas policijos leitenantu. Chicagos policijoje jis jau ištarnavo 25 metus.
— Adomas Oželis, gyvenąs Philadelphijoje, atšventė 110-ąjį gimtadienį. Sukaktuvininkas atvyko į J. A.V. 1904 m., atitarnavęs caro armijoj. Karo tarnybą jis atliko Petrapilyje, kur tekdavę ir caro Mikalojaus rūmus saugoti.
— Neseniai palaidotas jaunas lietuvis Petras Lapinskas, kuris tarnavo JAV aviacijoje. Kalėdų ir Naujųjų Metų švenčių proga važiavo pas tėvus į Floridą automobiliu. Į-vyko nelaimė ir jis žuvo. Buvo parvežtas į Rockfordą palaidoti.
— J. Jasėnas, neprikl. Lietuvos pulkininkas, jau metai laiko 5 dienas savaitėje talkina be jokio atlyginimo PL Archyvui Čikagoje, kasdien atidirbdamas pažadėtą valandų skaičių.
Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
A. ŽILVITIS
Kelias. Vienoje pusėje driekėsi ūkininkų sodybos, kitoje — didelė pieva. Trobos medinės ir šiaudais dengtos. Gale kaimo augo daug didelių topolių ir jų viename gyveno gandras. Ten buvo įkeltas ratas, kuriame gandras turėjo susikrovęs sau lizdą. Ir gražus buvo tas gandras! Gandras pas mus atlėkdavo tik vasarai. Pavasarį atskrenda, o rudenį ir vėl išskrenda.
Atskridęs lizdą apsitvarko. Deda kiaušinius ir peri vaikus. Gandras buvo laikomas savotišku paukščiu. Mes, ypač maži vaikai, pamatę pavasarį pirmą kart gandrą turėjome tris kartus per galvą kūliu apsiversti. Jei to nepadarytume, nuo griaustinio nesaugūs būtume. Taip aiškino mums, vaikams, mūsų tėvai. Be to, pagal jų pasakojimus, gandras darydavo taip:
Kiekvienais metais iš lizdo jis išmeta kiaušinį, arba mažą gandriuką. Jei gandras išmeta kiaušinį, reiškia, geri metai bus. O jei mažą gandriuką — blogi.
Pavasarį ir rudenį pievoje prisirinkdavo daug vandens. Ir tuomet ji virsdavo mažu ežeriuku. Pasidarę iš geldos mažą laiviuką, mes irdavomės jame. Žiemos metu, užsidėjus ledui, įrengdavome ten čiuožyklą ir karuselę.
Pavasarį, vandeniui nusekus, jame augo ir žydėjo daug geltonų, kaip gintaras, purienų ir kurkė varlės. O tas kelias, einąs tarp trobų ir pievos, pavasarį ir rudenį, dažniausiai, būdavo šlapias ir sunkiai išbrendamas. Taip, kad mes, vos tik sniegui nutirpus, tuojau pradėdavome bėgioti basi.
Taip atrodė mano kaimas, kuriame aš gimiau ir augau. Tų pavasarių aš daug praleidau kaime. Ir dabar baigiu jau viską užmiršti, kaimą ir gandrus ir tą pievą. Bet vienas iš jų buvo skirtingas, ir aš jį dar ir šiandien gerai prisimenu.
Skaityti daugiau: TUŠČIAS VELYKŲ STALAS IR MES ALKANI
VINCAS JONIKAS
Sveikas būki, Nemune patvinęs,
Priegliau sveikas, Dauguva sveika!
Visos upės broliškos tėvynės
Lai banguos, kaip meilė ir taika.
Mes pareinam, laužiamės kaip upės
Iš nelaisvės mūrų ir kalnų.
Laisvės gandą širdimis įsupę
Skelbiam galą metų varganų.
Lietuva iš tolo mums dainuoja
Kaip jaunystė tekanti šviesi—
Lietuva tai ritmas mūsų kojų,
Kai žygiuojam pergalėn visi.
Priešui kumštį nešame plieninę,
Broliams— delnus, pilnus pagelbos,
Kad per amžius motina tėvynė
Nežinotų baimės nelabos.
Skaityti daugiau: SUGRĮŽIMO GIESMĖ
O. ŽADVYDAS
Sovietų Sąjunga, okupavus Lietuvą ir likviduodama Lietuvos kariuomenę, suformavo 29 teritorinį šaulių korpą, kurį įjungė į Raudonąją armiją. Dalį lietuvių karininkų suėmė ir išvežė į Rusijos gilumą, o kitus paleido atsargon. 1941 m. birželio 10-13 dienomis kelioliką augštųjų karininkų išsiuntė į Sovietiją, į “kursus”.
Prasidėjus vokiečių — bolševikų karui, dauguma 29 teritorinio šaulių korpo karių atsipalaidavo ir pasiliko Lietuvoje. Tačiau, kuriems nebuvo įmanoma atsipalaiduoti, tie pasitraukė su Raudonąja armija Rusijos link. Tokių kiekis, tačiau, nebuvo didelis.
Div. gen. V. Vitkauskas, 29 teritorinio korpo vadas, su korpo likučiais pasitraukė kartu su Raudonąja armija. Tokiu būdu, korpas subyrėjo ir II Pasaulinio karo metu Raudonosios armijos sudėtyje jo nebuvo. Div. gen. V. Vitkauskas, gi, atrodo, nustojo pasitikėjimo bolševikuose ir jam jie nebepatikėjo net divizijos vado vietos. Jo persistengimas likviduojant Lietuvos kariuomenę, atrodo, liko bolševikų neįvertintas ir jų malonės jis neįgijo.
16-os LIETUVIŠKOSIOS DIVIZIJOS SUDARYMAS
Metams praėjus, t. y. 1942 m. birželio mėn., Balachnos rajone, į šiaurę nuo Gorkio miesto, prie Volgos upės, buvo sudaryta 16-ji lietuviška divizija. Diviziją kūrė gen. mjr. F. Baltušis-Žemaitis, senas bolševikas. Divizija buvo ten pat apmokyta, apginkluota, aprūpinta karine medžiaga ir parengta kovos veiksmams.
1942 m. rudenį divizija buvo perkelta į pafrontę, į Tūlos rajoną, o gruodžio gale išžygiavo į frontą. Žygio tikslas buvo nuo karių slepiamas. Buvo tik žinoma, kad divizija vyksta ilgesniems lauko užsiėmimams. Žygis tęsėsi apie pusantro mėnesio, kol buvo pasiektos antrosios fronto linijos.
PIRMOSIOS KAUTYNĖS
1943 m. vasario 24 d. divizija dalyvavo savo pirmose kautynėse prieš vokiečius srityje į pietų rytus nuo Oriolo, prie Aleksiejevkos. Tos pirmosios kautynės divizijai buvo pražūtingos. Divizija neteko apie 90 procentų gyvosios jėgos, t. y., žuvusiais, sužeistais ir patekusiais į nelaisvę. Nepasisekus kautynėms, divizijos likučiai grįžo atgal į Tūlos rajoną. Divizijos vadą gen. mjr. F. Baltušį-Žemaitį atleido iš pareigų. Pasveikusieji kariai buvo siunčiami į Balachnos rajoną, kur iš naujo sudarinėjo dalinius. Iki liepos mėnesio divizija dalyvavo gynyboje, įvairiuose baruose, Oriolo srityje.
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKOSIOS DIVIZIJOS ŽYGIAI RAUDONOSIOS ARMIJOS SUDĖTYJE
P. ŽILYS
Mūsų spaudoje ir kalbose gen. V. Vitkauskas yra pasidaręs ypatinga, kontraversinė asmenybė. Rašoma ir kalbama, kad Vitkauskas yra buvęs bolševikų agentas, parsidavėlis, tautos išdavikas ir t.t. Stebimasi, kaip kariuomenės vadovybė ir vyriausybė neapsižiūrėjo ir leido Vitkauskui iškilti net į kariuomenės vadus.
Šia proga noriu patiekti keletą būdingesnių momentų apie V. Vitkausko karjerą.
Vitkauskas buvo caro armijos karininkas. Grįžęs Lietuvon, dalyvavo kovose dėl nepriklausomybės. Už pasižymėjimus kautynių lauke buvo apdovanotas dviems Vyčio kryžiais.
Jis ypatingai pasižymėjo 1920 m. rugsėjo mėn., būdamas 7 p. pulko bataliono vadu, kai, vykdydamas įsakymą užimti ir ginti Ašužą (apie 15 km. į šiaurę nuo Gardino), per Druskininkus puolančios lenkų kariuomenės, buvo atkirstas nuo savųjų. Labai sunkiose sąlygose, maišydamasis tarp bolševikų kariuomenės dalių, per Lydą išvedė savo batalioną (su mažais 2 p. p. vieno bataliono likučiais) iš lenkų apsupimo ir prijungė prie savųjų. (J. Petruitis “Laisvę ginant” II t.).
Po to dalyvavo kovose su gen. Želigovskio kariuomenės dalimis. Spalių 15-16 d., kautynėse Kabočiškių rajone (prie vieškelio Vilnius— Maišiogala), kpt. Vitkauskas buvo sunkiai sužeistas ir evakuotas.
Vėliau kpt. Vitkauskas perėjo tarnauti į Vietinės (komendantūrų) kariuomenės brigadą, kuries vadas buvo plk. ltn. A. Merkys. Čia kpt. Vitkauskui teko eiti įvairias pareigas, net iki brigados štabo v-ko imtinai, ir pakilti į majorus. Šios tarnybos metu mjr. Vitkauskui teko gerai susipažinti ir susigyventi su plk. ltn. Merkiu.
Man asmeniškai su Vitkausku pirmą kartą teko susitikti ir susipažinti 1923 m. Vilkaviškyje, kai jis su žmona buvo atsilankęs pas savo svainį karo vald. A. Kundrotą, tada tarnavusį kavalerijos štabe.
Skaityti daugiau: APIE GENEROLĄ VINCĄ VITKAUSKĄ
Kelios pastabos prie P. Genio aprašyto įvykio 1963 m. sausio Karyje 'Kepurė išgelbėjo iš nelaisvės'
S. GRIEŽĖ - JURGELEVIČIUS
Aną, lemtingą, 1920 m. liepos galo, ar rugpjūčio pradžios, dieną jau nuo pat ryto Nočioje sklido neramios žinios: iš atvykstančių ūkininkų patirta, kad Dubičių ir Rudnios apylinkėse pastebėti lenkų žvalgai. Juo dienyn, juo žinios ėjo vis neramyn.
Ryšių komandos viršininkas vyr. ltn. Bronius Basiulis, kuris, be jau minėtų P. Genio dalinių, su savo komandos branduoliu tuo metu taipogi buvo Nočioje, pakartotinai skambino pulko vadui Skorupskiui į Rodūnę apie gresiantį pavojų ir prašė pagalbos. Bet šis, net nepykęs, vienu metu jį subarė: “Sėdi užnugaryje ir drebi”. ..
Nesitikėdamas nieko gero, ryšių viršininkas pasiuntė raitą žvalgą, eilinį Praną Čeginską (kaip tyčia, ant balto arklio, vienintelio ten buvusio), išžvalgyti apylinkę. O tas kaip išjojo, stačiai, lenkams į sterblę!
Nesulaukęs pasiųsto žvalgo nustatytu laiku, ryšių viršininkas pasiuntė lauko sargybą Nočios dvaran iš ... vieno sargybinio Jono (pavardės gerai neatsimenu), nedidelio, raudonskruosčio dzūkelio nuo Jiezno ar Stakliškių.
Skaityti daugiau: LENKŲ RAITELIAI NOČIOJE
VYT. SIRVYDAS
Mūsų Mekas sukūrė, tarptautinę dovaną. Italijoje laimėjusį, filmą “Gims of Trees’, o amerikietė Barbara W. Tuchman parašė veikalą “Guns of August” (MacMillan leidykla, N. Y., 1962, pusi. 511). Meko filmas vaizduoja mūsų didmiestiško gy venimo menamą beviltiškumą, stumiantį pilietį nusižudyti. Tuo tarpu Tuchman veikalas vaizduoja ne beviltiškus, bet baisius ir didingus I Pasaulinio karo mūšius, įvykusius pirmąjį rugpjūtį: mūšį ties Mamos upe Prancūzijoj, ir Žalgirio - Tannenbergo mūšį Rytų Prūsijoje. Pirmasis nulėmė, kad Vokietija karo nelaimės, antrasis, kad Rusija karą pralaimės: karą, kuris davė pradžią Meko filmos beviltiškoms nuotaikoms.
Tannenbergo mūšio apystovas galvoje turint, neišvengiamai ateina mintin senųjų romėnų patarlė: norėdami ką sunaikinti, dievai pirmiausiai atima protą. Grovas Witte (Rusijos premjeras, 1903 - 1906 m.) carų valdžią šitaip apibūdino: neturinti proto, — tai bailių, aklųjų, gudraujančių valdžia ir kvailių mišinys.
Demokratinė Prancūzija, tačiau, pasirašė santarvę su rusų neprotingąja atžagareiviška valdžia. Atrodo, paveikė įsitikinimas, kad, visgi, Rusija yra milžinas, nors ir Molio Motiejus. Caras juk turėjo 1,423,000 vyrų nuolatinės kariuomenės, kuriai galėjo primobilizuoti dar 3,115,000 atsarginių ir 2,000,000 naujokų ar Sibiro šaulių. Viso — 6 milijonai ir pusė kareivių! Anglų užsienio reikalų ministeris Gray 1914 m. balandyje todėl ir pasakojo Prancūzijos prezidentui Poincarė Paryžiuje, kad Rusija yra toks milžinas, jog iščiulps visą vokiečių pajėgumą, nors carui mes niekuo ir nepadėtume.
Milžinas, iš tikrųjų, turėjo molines kojas. Jau karas prieš japonus įrodė, kad kažkas pas jį negera. Tiesa, šiaip taip apraminęs Penktųjų metų sambrūzdžius, caras ėmė modernizuoti kariuomenę, bet iki karo išvakarių nesuspėjo: kliudė amžinasis rusų tautos atsilikimas. Vienu metu buvo iššluota net 340 senukų generolų ir 400 kitų augštųjų kariškių, tačiau, 1913 m. buvo apskaičiuota, kad armijai trūksta, mažiausiai, 3,000 gerų karininkų. Karo ministeriu tada buvo, 1877 metų kare prieš turkus pasižymėjęs kavaleristas Suchomlinovas, kurį užsienio reikalų ministeris Sazanovas taip apibūdino: “Sunku priversti jį ką nors dirbti, bet tiesą sakyti priversti — visai negalima!”. Jis laikėsi kavaleristo pažiūros į puolimą: kardu, ne artilerija. Tokiu būdu Rusija karą pradėjo, teturėdama po 850 sviedinių patrankai, kuomet anglai ir prancūzai turėjo po du - tris tūkstančius. Be to, rusų divizija teturėjo septynias baterijas, kai vokiečių — 14.
Skaityti daugiau: LEMTINGAS 1914 M. RUGPJŪTIS
Redaguoja — š. P. Petrušaitis, 1561 Holmes Av., Racine, Wise.
LIETUVOS SĖKLA
Daug kartų gyvenime tenka žvelgti į praeitį ir jieškoti joje stiprybės, pamokinimo ir išminties. Tačiau tenka gyventi realia dabartimi ir ruoštis nežinomai ateičiai. Tie patys dėsniai tinka atskiram žmogui, tauta— ir valstybei. Ypač jie ryškūs mums lietuviams, kurie su pasididžiavimu galime prisiminti garbingą savo tautos praeitį, jos iškilius laimėjimus liaupsinti, jos sunkius momentus apširdgėlauti.
Tautos reikalai tampriai rišasi su jos narių gyvenimu. Tautą užgulė nelaimės, tas pat ištiko jos vaikus. Ir šiandien mūsų tėvynė Lietuva randasi nelaimės būklėje. Vargiai ar vėl bent kada ji išgyvens sunkesnius laikus, kokius ji dabar išgyvena, nors ji yra jų turėjusi sunkių ir skausmingų. Mums jie yra atitolę; vieni pasiekia mus legendarinėje formoje, o apie kitus liudija užrašai.
Prieš šimtą metų mūsų tauta buvo sukilusi prieš rusus, siekdama laisvės savo kraštui, o vienok pralaimėjo nelygioje kovoje, nesulaukdama paramos iš Napoleono III, italų Garibaldžio ar anglų, kurie reiškė tam sukilimui simpatijų.
Vieni, pakėlę ginklą prieš galingesnį, krito mūšio lauke, kaip istoriko T. Narbuto sūnus Liudvikas, su istoriniais žodžiais lūpose: “Malonu mirti už tėvynę. . .”. Kiti pakibo kartuvėse, kaip vyriausias sukilimo vadas, 26 metų amžiaus Kostas Kalinauskas, Koliška, kun. Ant. Mackevičius, kuris pratarė paskutinius žodžius: “Aš atlikau savo, dabar darykite jūs, kas jums priklauso”.
Sunkiai sužeistas ir paimtas į nelaisvę sukilėlių karo vadas, Rusijos generalinio štabo karininkas, Zigmas Sierakauskas, rodydamas į žuvusius sukilėlius, pasakė rusų karininkui: “tai Lietuvos sėkla, kuri ateityje pražydės baltais laisvės žiedais!”. Į rusų dignitorių prašymą, kad Sierakauskas nebūtų sušaudytas, žiaurusis Muravjovas atsakęs: “Aš jo nešaudysiu, nes jau esu įsakęs pakarti”.
Kaip žiauriai elgėsi Muravjovas Lietuvoje užtenka susidaryti vaizdą, tik susipažinus su Sierakausko šeimos tragedija. “Šeima buvo tremiama į Samarą. Jo žmoną, kuri laukė kūdikio, suėmė skausmai. Kazokų karininkas, lydėjęs transportą, liepė ją pridengti marška ir pranešė Muravjovui, kad ji mirštanti.
— Miršta ar ne, visvien apkalti grandinėmis ir gabenti į paskyrimo vietą — įsakė generalgubernatorius, pridėjęs, kad, jei gims berniukas, tebūnie nudėtas, o jei mergaitė, atiduoti į prieglaudą Smolenske. Gimė mergaitė, kuri išvengė žiauraus likimo, tačiau mažytė mirė”.
Skaityti daugiau: Tremties trimitas
P. ŽILYS
Šiais metais vasario 27 d. plk. Pranas Saladžius sulaukė garbingo 70 metų amžiaus. Sukaktuvininkas gimė 1893 m. vasario 27 d. Vyžuonose, Utenos apsk.
plk. Pr. Saladžiaus, 70 metų laikotarpyje, nueitas kelias yra labai įvairus, grumstuotas ir įdomus, kaip ir kiekvieno lietuvio, kuris kovojo už lietuvių tautos teises ir laisvę.
Pradžios mokslą Pranas Saladžius įgijo Vyžuonų pradžios mokykloje. Po to, mokėsi Užpalių dviklasėje mokykloje, o vėliau tęsė studijas Panevėžio mokytojų seminarijoje.
Nežiūrint, tais laikais, seminarijoje ir bendrabutyje viešpatavusios rusiškos aplinkumos ir sąlygų, jis greit susirado savuosius ir įsijungė į slaptą lietuvių moksleivių kuopelės veiklą, kurioje dalyvavo realistai, seminaristai ir miesto mokyklos lietuviai moksleiviai.
Tais laikais lietuviai moksleiviai darydavo slaptus susirinkimus, skaitytdavo įvairias, ypač patriotinio turinio, paskaitas, mokėsi lietuvių kalbos, istorijos, skaitydavo lietuviškus laikraščius (“Viltį”), kuriuos išsirašydavo bendromis lėšomis.
Skaityti daugiau: PLK. PRANUI SALADŽIUI 70 METŲ
ATMINTINOS NUOTRAUKOS iš 1930 m.
Gen. Popeliučka inspektuoja Geležinkelių kuopą ir šarv. traukinį Gediminą Radviliškyje, 1930 m.
Geležinkelių kp., mokomojo būrio, važiuotės skyrius statutų pamokoje.
Mokomasis būrys gimnastikuojasi.
Skaityti daugiau: Kronika, spauda, komentarai
