A Martinionis Lietuvos kariuomenės tragedija

A Martinionis

LIETUVOS KARIUOMENĖS

tragedija

Remiantis prieškarine ir Antrojo pasaulinio karo metų periodine spauda, dokumentais, atsiminimais, knygoje pasakojama apie Lietuvos kariuomenę, jos tragediją 1940 m. birželio 15 d.—1941 m. birželio 14 d., ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams ir kovas lemtingomis 1941 m birželio 22—25 dienomis.

Pirmiausia knygoje trumpai apžvelgiamos negausios, bet narsios Lietuvos kariuomenės dalinių kovos su tėvynės priešais 1918—1920 metais, mūsų ginkluotųjų pajėgų padėtis Nepriklausomybės laikotarpiu. Ši apžvalga pateikiama neatsitiktinai: 50 sovietinės okupacijos metų, pasitelkus bolševikinę spaudą, radiją, televiziją ir kitas propagandos priemones, buvo slopinama, niekinama, juodinama mūsų tautos istorinė atmintis. Tad nereikia stebėtis, kad jau keleto kartų tėvynainiai nieko nežino apie Lietuvos ginkluotąsias pajėgas.

Kaip skelbė macijauskinė karinė spauda, mūsų kariuomenė bolševikinę okupaciją sutiko išskėstomis rankomis, su gėlėmis, nuolankiai nulenkusi galvą stalininei-berijinei genocido kilpai. Taip nebuvo! 1941 m. birželio 22—25 d. mūsų karininkai, viršilos, puskarininkiai ir kareiviai, kurių nespėjo paliesti NKVD, su ginklu rankose pasipriešino raudoniesiems okupantams.

Žinoma, reikia pripažinti mūsų kai kurių karininkų naivumą ir patiklumą. Tai atsispindi ir knygoje. Jie nenumatė, kad su jais bus susidorota siekiant 29-ojo teritorinio šaulių korpuso dalinius palikti be vadų lietuvių, kad jų vietas užims rusai, turėję neleisti pasipriešinti naujajam režimui.

Knygoje rašoma ir apie mūsų karių likimą karo metais tiek vienoje, tiek kitoje fronto pusėje.

Norėčiau tikėti, kad ši nedidelė knygelė paskatins istorikus nuodugniau patyrinėti Lietuvos kariuomenės istoriją.

1941-ųjų žiemą sušaudė visus, kurie 1918—1919 metais kariavo prieš Raudonąją armiją. Vėliau daug išmirė. Rūdynuose valėme sniegą, kasėme griovius, dirbome šachtose. 40 laipsnių šalčio, sniegas, pūga. Dirbdavome po 12—14 valandų, dar po valandą nueiti ir pareiti. Valgyti gaudavome tik iš ryto ir vakare, labai mažai. Mirdavo nuo sunkaus darbo, nuo išsekimo, iš nevilties — nesistengdavo išgyventi. Vadovavo mums ir valdė mus vagys, kriminaliniai nusikaltėliai, kurie mūsų pasmerktumą pabrėždavo kiekviename žingsnyje. „Čia jus tam ir atvežė, kad padvėstumėte",—sakydavo. Vėliau, jau po karo, jie atimdavo gaunamus siuntinius.

Iš estų mirė beveik visi — teliko 4 žmonės. Latvių liko apie 20, lietuvių—apie 60 žmonių. 1943-iaisiais iš mūsų jau niekas nebemirė ir tie, kurie išliko, ištvėrė iki galo, grįžo į Lietuvą".

O čia jų vėl laukė kančios: „savųjų" niekinimas, ujimas, stumdymas, lyg jie nebūtų savo tautos sūnūs...

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais: