ŠIAME NUMERYJE
Veidu į žuvusįjį Lietuvos karį
*
ALGIMANTAS GIEDRIUS Didžioji lietuvių tautos mokykla
*
Anuomet ir šiandien (vaizdai)
*
J. CICĖNAS Karys — rimties ir kūrybos simbolis
*
JONAS KARYS Savanorių-kūrėjų testamentas
*
JURGIS LENGVENIS Faktų ir idėjų pakopomis
*
KPT. SIMAS URBONAS Vieneri metai iš daugelio
*
PLK. O. URBONAS Lietuvos Vietinė Rinktinė 1944 m.
*
DR. INŽ. J. VĖBRA Atominė energija ir jos panaudojimas
*
Mūsų žuvusieji ir mirusieji
*
Nuo Elbės iki Mandžiūrijos (mūsų kariai)
*
VLADAS VRUBLEVICIUS Septyneri kovų ir vargo metai
*
JONAS NOREIKA (Lietuvos kariuomenės kapitonas, buv. nacių kalintas Stutthofo KZ-te. Vėliau išlaisvintas grįžo Lietuvon ir ten žuvo, vadovaudamas mūsų partizanams).
TRYS VELNIAI (apysaka)
*
Red. JON. PR. PALUKAITIS Akiratis
*
Viršelyje: Kauno Karių paminklinio kryžiaus fragmentas, Kario giliaspaudė, 1939 m.
*
Kitame numeryje pradedame spausdinti 1831-jų metų sukilimo dalyvio niekur nepaskelbtas jo knygos ištraukas. Sekite tolimesnius KARIO numerius!
Žurnalo fotografinė kopija PDF 
Skaityti daugiau: Karys 13 1951m. Turinys, metrika, sveikinimai
Iš po šalmo plieno šiandien žvelgia į mus amžiams užmerkęs akis, rūškanas, pilkas, kaip ir lietuviškoji žeme, mūsų žuvusiojo kario veidas. “Žuvome, kad gyventumėt laisvi! ...” Šią mums brangią tradicinę Lapkričio 23-ją dieną mes kreipiame savo veidą ir žvilgsnį į žuvusiojo visų laikų Lietuvos Kario Veidą.
Lapkričio 23-sios tradicija kilo iš ano istorinio fakto, kai 1918 m. lapkričio 23 d. Lietuvos sostinėje Vilniuje buvo išleistas pirmasis įsakymas Nepriklausomos Lietuvos Kariuomenei organizuoti pirmąjį pėstininkų pulką. Vėliau ši diena būdavo iškilmingai minima ir švenčiama visame krašte, o ypač mūsų kariuomenėje. Tai buvo daroma ne kuriam išviršiniam kariuomenės ar karių pagerbimui, komplimentams išreikšti. Tai buvo visų mūsų žuvusiųjų dėl Lietuvos laisvės kovotojų, karių ir nekarių, kraujo aukos pagerbimo, įprasminimo diena. Diena pasiryžimui sustiprinti, pasiaukojimui už savo tautą ir žemę paskatinti, visuomenei ir kariuomenei nuoširdžiau susiartinti. Pagaliau — pagrindiniam gynimosi dėsniui išryškinti, kad krašto saugumas yra ne vien kariuomenės, bet visos tautos, visų jos žmonių pareiga.
Lapkričio 23-oji taip pat yra ir mūsų Nepriklausomybės kovų narsiesiems vyrams — Vyčio Kryžiaus nešiotojams — pagerbti, juos kitiems didvyriškumo pavyzdžiu pastatyti diena ir proga.
Šią dieną lietuvių tauta savo širdimi jungdavosi su visų amžių lietuvių karių dvasia ir atmintimi, iškeldama galingos istorinės Lietuvos valstybės karo genijų, jos žygius ir sudėtas kraujo aukas.
Vyrai, ginklo, kultūros ir plunksnos kariai, partizanai! Broliai, Lietuvos pogrindyje ir Pabaltijo miškuose! Kovotojai ir talkininkai demokratinių armijų daliniuose! Nuo Elbės iki Mandžiūrijos, nuo Vilniaus, Gardino iki Indokinijos. Pilkieji pareigūnai, JAV armijos gretose, parašiutininkų divizijose, sunkiųjų tankų batalionuose! Lietuviai, prievarta suvarytieji į prakeiktos atminties raudonuosius pulkus tėvynėje ir didžiosios Maskvos imperijos platybėse!
Visi mes gyvename dar nebūtą istorinę valandą. Žmonijos laisvės kariai atlieka paskutinį patikrinimą, dideliu greičiu pasirengdami lemiamam tautų mūšiui: būti ar nebūti! Epochinis tironas, dar negirdėtos pasaulinės imperijos planuotojas, nematyta klasta, įžūlumu ir visiems iki gyvo kaulo nusibodusiais “taikos šypsniais” — jau gal būt baigia pasirengti lemiamam ėjimui.
Skaityti daugiau: VEIDU Į ŽUVUSĮJĮ LIETUVOS KARĮ
ALGIMANTAS GIEDRIUS
Šiemet, jau 33-jį kartą minėdami mums brangią, istorinę Lapkričio 23-ją, nekarto jame Nepriklausomybės kovų trumpos apžvalgos, nes visa tai kiek plačiau buvo duota praėjusiais metais, JAV-se atgaivinto mūsų žurnalo pirmajame numeryje. Antra vertus, ateinančiais metais KARYS ryžtasi išleisti suglaustą Lietuvos Nepriklausomybės kovų apžvalgą-eskizą, kaip atskirą leidinį mūsų žurnalo skaitytojams.
Šį kartą yra reikalo ir prasmės, nors vėl gi labai suglaustai, apžvelgti, kokį didžiulį lietuvių tautos švietimo, mokymo, auklėjimo ir fizinio grūdinimo darbą per 22-jus nepriklausomo gyvenimo metus atliko mūsų krašto kariuomenė. Pagaliau, šiuo metu besikuriančios Pasaulio Lietuvių Bendruomenės akivaizdoje, negalima nepripažinti, kad visų tautos narių bendruo-meniškajai minčiai įdiegti, jai praktiškai auklėti — mūsų kariuomenė yra davusi taip pat gausų indėlį, kaip šios rūšies geriausioji mokykla.
Labai teisingai yra sakoma, kad “tauta yra tokia, kokie yra jos nariai. O nariai yra tokie, kokie yra mokytojai, kokia yra mokykla”. Mūsų kariuomenės išvarytoji gili praktinio, kultūrinio, visuomeniškai patriotinio darbo vaga nenuginčijamai įrodo, kokia plati, reikšminga tautos mokykla buvo mūsoji kariuomenė, ir kaip visumoje šį darbą atliko jos vadovybė, jos mokytojai ir auklėtojai — visų laipsnių karininkų ir puskarininkiu kadrai — ypač per paskutinįjį dešimtmetį mūsų Karo Mokyklų, mokomųjų dalinių ir įvairių tobulinimosi kursų tinkamai parengti.
Mūsų kariuomenės vyrų gilaus patriotizmo jausmą, sąmoningumą ir bendruomeniškąjį susigyvenimą su savo karininkais ryškiai įrodo kad ir šis istorinis faktas. 1940 m., raudonajai armijai pirmąjį kartą užplūdus visą mūsų kraštą, kad ir kaip besistengė negausios komunistinės padugnės dergti mūsų buv. kariuomenės vadovybę, mūsų karininkus, mūsų gražiąsias karines tradicijas, o vienas net mūsiškis poetas (dabar jau amžiną atilsį...), “liaudies kariuomenės” dienomis viename savo eilėraštyje atvirai kurstė “brolius karius”, kad jie “ant durtuvų pateiktų kruviną sąskaitą savo buvusiems prispaudėjams”, suprask — karininkams—nieko nelaimėjo. Nežiūrint šlykščios agitacijos, viso to griaunamojo darbo bei skatinimo į chaosą, visoje mūsų kariuomenėje nebuvo atsitikimo, kad mūsų kaimų ir miestų vyrai-žaliukai, ūkininkų, darbininkų ir šviesuolių sūnūs, bent kur būtų ėmęsi keršto ar smurto veiksmų prieš savo karininkus.
Skaityti daugiau: DIDŽIOJI LIETUVIŲ TAUTOS MOKYKLA
Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė vaizduose: šarvuotas automobilis Gedimino kalno papėdėje, Vilniuje; priešlėktuvinės artilerijos vyrai pratybose; mūsų jūreiviai parade, kariuomenės ir visuomenės šventėje; pėstininkų mokymas lauke; mūsų raitininkas ant Nemuno kranto; lietuviškieji kovos lėktuvai ANBO IV ir jų įgula manevrų metu. KARIO giliaspaudė, 1939 m. :ANUOMET
Skaityti daugiau: Anuomet ir šiandien (vaizdai)
J. CICĖNAS
Šita šūkiui lygia tiesa, mielas Redaktoriau, noriu pasveikinti atsigavusį ir visus metus jau gyvavusį KARĮ. Bet maža tarti “Valio!” ir “Ištvermė ir sėkmė telydi į laisvę atgausiančios Tėvynės sostinę Vilnių!”; čia veržte veržiasi keletas ir proginių ir amžinai gyvų papildomų tiesų. Pirmoji iš jų yra ši:
— su kariu prasidėjo tautos istorija, su karių mirtimi tegali mirti Lietuva.
Lietuviai kadaise buvo klajokliai ir — kariai. Tai ne nuomana, bet faktas, nes daug ir daugelio tautų kilčių ir genčių dingo be žinios. Lietuvis gi, kai įsirėmė Prėgliaus, Nemuno ir Neries upyne, tai nei krust, nors amžiai eina sunkūs ir nepalankūs. Žilos senovės kapinynai ir piliakalniai skelbia lietuvį ir artoją ir karį buvus.
Kaimynai nusiausdavo mūsų žemelę nekartą, vai, nekartą, bet namų ugniakuro nebeišardė: kaip po audros sugrįžta saulė, sugrįždavo praretėjusios karių gretos, sugrįždavo iš girių gilumos slapstytis baigę moterys ir jaunimas. Vėl rytmečiais ir pavakarėm dūmai kopė į aukštį, noragai vertė miškų kirtimus ir sesė tiesė drobes.
Lietuvis jau nebe tarmuo, lietuvis pačių priešų istorijon įrašytoji jėga. Rašė ne iš meilės, bet be reikalo užkliudyto artojo — kario šmitraus kardo kaip reikiant paglostyti. Kad negęstų šventoji namų ugnis, kad nenutiltų sesių staklėse ar ant grėblių parimusių daina, kad būtų saugi visa mūsų tėviškėlė, artojai, palikę arimus, ėjo priešų drausti; draudė ir baudė mozūrus, Voluinę, drebino Maskvos sienas, girdė žirgus Juodojoje jūroje ir į vėjus blaškė kryžiuočių pilių pelenus. Ir vėl grįždavo prie arklo, arė ir budėjo.
Skaityti daugiau: KARYS-RIMTIES IR KŪRYBOS SIMBOLIS
PIRMASIS IR PASKUTINIS SAVANORIŲ - KŪRĖJŲ KONGRESAS
JONAS KARYS
1938 metais Nepriklausoma Lietuva šventė savo laisvės dvidešimtmetį. Pradedant Vasario 16-ja, baigiant Kariuomenės švente (lapkričio 23), visame krašte vyko įvairios iškilmės, suvažiavimai, kongresai, dainų šventės, iškilmingesni nei bet kada vietinio pobūdžio susirinkimai, specialūs vaidinimai ir kitokie žmonių susibūrimai, laisvojo gyvenimo vaisiais pasidžiaugti. Ir ne vien pasidžiaugti: organizacijos ir pavieniai lietuviai naudojosi jubiliejaus proga bei nuotaikomis panagrinėti praeitį, kad būtų griebtasi, kas dar taisytina, taisyti; stengtasi įžvelgti ateitį, mėginta planuoti, kad ta ateitis taptų už praeitį gražesnė.
Tačiau, kas tiesa, jubiliejinio ūpo mariose daug lietuviškų širdžių plakė giliu susirūpinimu. Kaip bevaikomos iš galvos, sunkios mintys tuoj pat sugrįždavo atgal, nes niekam nebuvo paslaptis, jog Vokietijoje triukšmauja valandomis augąs hitlerizmas, kurio susikirtimas su kita pabaisa — bolševizmu atrodė neišvengiamas; o Lietuva — abiem milžinam pakeliui. Nei pasitrauksi su savo visa, kad ir nedidele, tauta, nei atsispirsi tūkstanteriopai didesnėms jėgoms! Kas bus rytoj?...
Šitoks klausimas atsistodavo skersai šventiškų nuotaikų išlyginto kelio ne tik paskiriems asmenims, bet ir organizacijų vadovybėms. Beje, viešai apie tai buvo vengiama kalbėti, bet gi girdėjosi užuominų, jog tautos netolimą tragediją kai kas jau dabar aiškiai permato.
Savanoriai-Kūrėjai, pirmieji ir laisvu noru aplaistę savo krauju Lietuves laisvę, visu prityrusių kovotojų nujautimu stebėjo jų numylėtos Tėvynės link atūžiančias audras. Kas jas sulaikys? Deja, nesulaikomos audros artėjo. Kalbėta ir tartasi, kaip išlikti joms dūkstant, ir kaip susigriebti joms praūžus. Savanorių Sąjungos Centro Valdyba buvo kartą net gi paruošusi visai originalų planą, kaip sudaryti Lietuvos vyriausybę, kad būtų pasiektas tikra, nedirbtine visos tautos vienybe paremtas lietuvių atsparumas. Tačiau, kaip nepolitinė ir gana sparčiai išmirštanti organizacija, Savanorių -Kūrėjų S-ga savo planui įgyvendinti visų aktyvių žygių nesiėmė; planas tebuvo atskleistas (nedaug ką nutylėjus) politinių organizacijų atstovams. Jį gavo tuometinis Ministeris Pirmininkas Respublikos Prezidentui referuoti. Tuo tarpu Sav. S-gos C. V-ba, numatydama, jog II Pasaulinis karas ir su juo susijusios mūsų kraštui nelaimės jau čia pat, laisvės jubiliejui atžymėti ir tarpusavyje pasitarti, sušaukė visų dar tebegyvų savanorių Kongresą.
Kongresas, pirmas ir paskutinis, įvyko 7-8 rugsėjo dienomis, Kaune. Iš oficialiai pripažintų apie 12.000 savanorių teatvyko tik pusė. Kita pusė per 20 metų nubyrėjo: vieni išmirė, kiti paseno, paliego. Kongresą aplankė ir pagerbė Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, kariškoji vadovybė ir didžiųjų organizacijų atstovai. Iš viso krašto atėjo šiems seniems Lietuvos Laisvės Kovotojams šimtai sveikinimų.
Skaityti daugiau: SAVANORIŲ-KŪRĖJŲ TESTAMENTAS
JURGIS LENGVENIS
“Lietuviškos politikos” temos nedažnai patenka į vadinamosios didžiosios politikos rėmus. Bet mes, lietuviai, sau vistiek turime savąją “didžiąją politiką”. Pastaraisiais mėnesiais ji buvo įdomi ir labai būdinga.
Įvairūs mūsų informaciniai šaltiniai per viso pasaulio lietuvių spaudą paskleidė gana daug, vaizdingų ir, kaip atrodo, visai autentiškų informacijų apie padėtį ir gyvenimą bolševikų okupuotoje Lietuvoje. Iš tų žinių visi galėjome padaryti vienodą išvadą: — bolševikų okupacija Lietuvoje žiaurėja, persekiojimai ir deportacijos nesiliauja, lietuviško dvasinio ir ekonominio gyvenimo institucijos ir pagrindai toliau naikinami, įvesta dar istorijoje negirdėto brutalumo ir absurdiškumo kolchoziška baudžiava. Iš kitos pusės, tautos laisvės troškimas ir pasipriešinimo (rezistencijos) valia vistiek nėra palūžusi. Visa tauta laukia karo, laukia jos padėties ir kančių supratimo, laukia Vakarų demokratijų paramos, laukia didesnės po pasaulį išsiblaškiusių tautiečių pagalbos.. .
* * *
O ką mes į tai užsieniuose?
Tuo tarpu dar liūdna atsakyti į tokį klausimą. Gal ypač dėl to, jog atsakyti galėtume tik nublukusiais, šabloniškais, jau net nuvalkiotais žodžiais: mes dirbame, darome viską Lietuvai išlaisvinti, esame susivieniję ir petis petin remiame Lietuvos laisvės kovą, visi, kaip mūras, stovime už jus, broliai partizanai, aukojame savo turimus išteklius, išnaudojame kiekvieną progą ir pajėgą . . .
Skaityti daugiau: FAKTŲ IR IDĖJŲ PAKOPOMIS
KPT. SIMAS URBONAS
Kovingoji lietuvių tautos istorija visais amžiais pareikalavo ir tebereikalauja iš Lietuvos sūnų sunkių karinių žygių, nenusakomų kančių, vargo ir brangių kraujo aukų. Visais atžvilgiais tobulėjančios lietuviškosios spaudos uždavinys — palikti po savęs, įamžinti tų kovų ir žygių kuo ryškesnius pėdsakus. Juk netolimoji praeitis ir dabartis, nesustojančiai sruvenančio laiko būryje — taipgi paliks istorija.
Nepriklausomos Lietuvos spauda, ypač per eilę paskutiniųjų laisvės metų, vis daugiau ir nuoširdžiau skirdavo vietas mūsų Nepriklausomybės kovoms, jų kariams, mūsų kariuomenei ir jos gyvenimui pavaizduoti. Tačiau, pagal savo paskirtį, daugiausia šiais reikalais rūpinosi mūsoji karinė spauda, o ypač anuometinis populiarusis Lietuvos kariuomenės savaitraštis žurnalas — KARYS.
Po visos eilės tragiškųjų II-jo pasaulinio karo ir pokario metų, Jungtinėse Amerikos Valstybėse, 1950 m. lapkričio mėn. vėl atkurtas KARYS, kap mūsų karių, veteranų ir visų lietuvių vienintelis šios paskirties iliustruotas žurnalas, šis didelis ir atsakingas spaudos darbas buvo pradėtasbe jokio kapitalo, vietoje turimomis gan netobulomis techniškomis spaudos priemonėmis, neturint, galima sakyti, nė bent kiek patenkinamų redakcinio darbo sąlygų nors vienammūsų redakcijos - administracijos štabo nariui.
Skaityti daugiau: VIENERI METAI Iš DAUGELIO
PLK. O. URBONAS
SITUACIJA RIMTĖJA
Viet. Rinktinės batalionų formavimas, nors ir su dideliais sunkumais, eina toliau. Dalis apskričių komendantų jau turi savo dalinius. Pagaliau susilaukėme žinių, kad Zarasų komendantas, plk. ltn. S. savo jėgomis likvidavo banditų gaują, o 303 batalionas Trakų apskrityje, Onušiškių rajone, keletą valandų užtrukusiose kautynėse sunaikino didesnę banditų grupę. Yra ir nuostolių: 303 batalionas su didele širdgėla lydi į kapus pirmuosius žuvusius Vietinės Rinktinės karius.
Kalvarijoje baigiamas formuoti 305 batalionas. Visko trūksta. Tenka dalinai nuginkluoti Marijampolės įgulą ir skubiai baigti šio bataliono formavimą. Galų gale ir tas batalionas yra pasirengęs išvykti. Rinktinės vadas nusprendžia šį batalioną siųsti į Eišiškes. Laukėm, kokią išdaigą vokiečiai iškirs mums su šiuo batalionu, tačiau viskas praėjo sklandžiai. Batalionas be jokių incidentų pasiekė savo tikslą ir užėmė jam paskirtą rajoną.
Dar tada, kai 306 batalionas turėjo vykti į Vilnių, mes susidūrėm su klausimu, kuris mūsų santykius su vokiečiais dar daugiau pablogino. Gen. Plechavičiaus susitarime su vokiečiais karių priesaikos klausimas buvo aptartas tik bendrais žodžiais. Atrodo, tuo metu į šį reikalą nebuvo žiūrima, kaip į vieną pirmaeilės svarbos klausimų : priesaikos tekstas suredaguotas nebuvo. Siunčiant batalionus į Rytų Lietuvą, turėjome juos prisaikdinti. Išdirbom priesaikos tekstą, išsiuntėm batalionams, o nuorašą — Harmui. Sunkus tai buvo darbas: teko suderinti faktiškai nesuderinamus dalykus. Tačiau tekstą suredagavome taip, jog atrodė, kad ši redakcija galėjo patenkinti ir mus, ir vokiečius. Tačiau vokiečiai su mūsų priesaikos tekstu nesutiko ir atsiuntė savo tekstą, kuriame priesaika duodama tiesioginiai, vien Hitleriui. Prasideda susirašinėjimas, derybos. Abi pusės lieka prie savo nusistatymo. Įtikinti vokiečius, kad jų tekstas mums yra nepriimtinas, nepasiseka, o tuo pat laiku jų tekstas, su atitinkamais komentarais, jau pasirodė mūsų slaptoje spaudoje. Iš kur ši spauda gavo vokiečių tekstą? Aišku, iš štabo, nes niekur kitur tas tekstas nebuvo žinomas. Po šito atsitikimo tolimesnės derybos priesaikos klausimu su vokiečiais nutrūko. Jie užsispyrė, bet ir mes nenusileidom; jų tekstas tebegulėjo štabe ir visuose batalionų štabuose, o priesaika buvo vykdoma pagal mūsų tekstą. Visa tai jiems buvo žinoma per agentus, kas dėjosi mūsų batalionuose, ir vokiečiai padarė atitinkamas išvadas..
Skaityti daugiau: LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M
DR. INŽ. J. VĖBRA
3. Politiniai, socialiniai ir moraliniai atominės energijos padariniai
Atominis amžius dar vos brėkšta. Tačiau, prancūzų mokslininko ir filosofo G. A. Boutry žodžiais tariant, mokslo plėtotė yra pasiekusi “sprogimo greitį”. Yra pagrindo manyti, kad ateinančių kelių dešimtmečių būvyje žmogus įgis galybę, kuri pralenks bet kuriuos šiandieninius numatymus. Ši galybė iš pagrindų pakeis jo gyvenimą. Naujose aplinkybėse susikurs naujos politinio bei socialinio žmonių santykiavimo formos, kritiškai bus peržiūrėtos iš praeities paveldėtosios moralinės vertybės.
Būsimosios atominės bombos pragariška naikinamoji jėga (nekalbant apie kitus ateities ginklus, kurių kontūrai dar neryškūs išradėjų vaizduotėj) privers visų kraštų politikus nuoširdžiai ieškoti būdų išvengti karo. Nė jokia valdžia, nėjoks vadas nepajėgs išvesti savo tautą į kovos lauką, kai tauta aiškiai matys, kad šioje kovoje jai lemta išnykti iš žemės paviršiaus. Prieš dešimtį metų dar, buvusios didelės ir išdidžios tautos, atominiam amžiui vos tik prasidedant, jau tapo mažos. Jų šiandieninė laisvė labai reliatyvi. Jungtinės pasaulio valstybės nebetolimos ateities realybė.
Skaityti daugiau: ATOMINĖ ENERGIJA IR JOS PANAUDOJIMAS
VIRŠILA MIKAS PETRAUSKAS
Ilgus metus tarnavo 9 pėst. L. K. Vytenio pulke Viršila Mikas Petrauskas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Buvo veiklus karys. Pulke buvo ir karių ugniagesių komandoje, kur už pasižymėjimus ugniagesyboje gavęs ugniagesių medalių. Greta savo įvairių karinių pareigų, virš. Petrauskas buvo ir didelis spaudos bičiulis. Savo pulke karių tarpe kasmet platindavo KARĮ ir kitus laikraščius. Paskutinįjį Nepriklausomybės metą buvo išplatinęs KARIO apie 300 metinių prenumeratų. Kariai daugiausia KARĮ ir kitokius laikraščius išrašinėdavo savo namiškiams į kaimus, nes pulke gaudavo nemokamai spaudos pasiskaityti. Tuo būdu kariai paremdavo kaimą spauda.
Rytų okupantas, pavergęs Lietuvą, virš. M. Petrauską užtiko pulke. Senam kariui, dar 1919—1920 m. kovojusiam už Lietuves laisvę, buvo sunku be kovos pasiduoti priešui. Okupacijos metą tyliai kentėjo ir laukė progos vėl kurią nors dieną stoti kovon prieš pavergėjus. Kai toji proga atėjo, virš. Petrauskas stojo ginkluoton kovon prieš raudonąjį rusą, tačiau iš kovos grįžti nebuvo jam lemta. Mirė garbinga kario mirtimi kovos lauke.
VIRŠ. MIKAS PETRAUSKAS
Skaityti daugiau: MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI
AMERIKOS LIETUVIS II-JAM PASAULINIAM KARE
Sunku yra tiksliai pasakyti, kiek lietuvių amerikiečių dalyvavo II-jam pasauliniam kare. Tokios statistikos ar kartotekos anuomet niekas nevedė. Daug mūsų vyrų žuvo, daug mirė nuo įvairių ligų. Likusieji gyvieji išgyveno daug baisių dienų, garbingai atliko savo pareigas, pasižymėjo. Malonius KARIO skaitytojus čia noriu supažindinti su vienu worcesteriečiu, kuris yra išsitarnavęs už narsumą Penkių žvaigždžių Medalį.
Psk. Vincas Karlonas, gimęs Amerikoje, dabar gyvenąs Worcestery, karan buvo pašauktas į I-ją armiją, į 78 pulką. Armijai vadovavo garsus JAV gen. Hodge. Pradžioje ši armija persikėlė į Angliją, netoli Liverpool miesto, ten vykdė mokymą, o vėliau dalyvavo išsikėlime į Europą.
— šiurpu ir pagalvoti apie frontą, — pasakoja Vincas, -— bet kai reikėjo, turėjome vykdyti savo pareigas. Kariniam gyvenime man nebuvo lengva, bet nė nepakeliama ar perdaug baisu. Mes amerikiečiai ėjome, kad nugalėtume priešą, kad jis daugiau negrasintų mūsų kraštui. Vien tiktai iš Worcesterio frontuose dalyvavo apie 1,200 karių, bet lietuvių maža teko sutikti. Aš priklausiau sanitarijos skyriui, todėl nors ir reikėjo žygiuoti su frontu, aš neturėjau teisės nešioti ginklo. Mūsų pareiga buvo —- tuoj po kautynių surinkti visus nelaiminguosius.
— Kokių nuotykių, išgyvenimų turėjote tame fronto chaose?
-—- O taip! Jų buvo daugybė ir labai šiurpulingų. Ypač gerai prisimenu, kai su vienu mūsų kariu Prancūzijos fronto laukuose atsidūrėme apsupti. Mūšis virė iš visų pusių. Dangus su žeme maišėsi. Daug tada vyrų žuvo, daug buvo sužeistų. Jų tarpe buvo vienas karys, kuris ramiu laiku keikė tikėjimą, neišpažino Dievo. Tačiau šiuo mūšio momentu, gulėdamas bombų išraustoje duobėje, visas apneštas žemėmis, šaukėsi: “Dieve, jei išeisiu iš šio pragaro gyvas, kiekvieną dieną eisiu į bažnyčią . . .” Jis tikrai tada išliko gyvas, tik nežinia, ar dabar jis tą pažadą pildo.
Skaityti daugiau: ...NUO ELBĖS IKI MANDŽURIJOS...
Nuo Lietuvos iki Indokinijos. Rašo vienas iš daugelio mūsų vyrų, II-jo Pasaulinio karo audros blaškytų po tolimąsias pašvietęs.
Buv. legionierius VLADAS VRUBLEVIČIUS
Oran, Alžyras, Š. Afrika,
1951 m. liepos mėnuo.
Čia mes atvykome naktį, apie 2-3 val. Nežiūrint kelionės nuovargio, tuojau mus iškratė, ištardė, o po visų tų ceremonijų, jau prašvitus, nuvedė pas kirpėją. Nevienam teko apgailėti savo gražiąsias garbanas. Buvome lyg kopūstų galvos... Toliau ėjo pirtis. Šaltu vandeniu ir paskubomis. O puskarininkiai tik žiūri ir rėkauja: “vit, vit!” (greičiau!). Kas nesuspėdavo, tai ir per užpakalį gaudavo. Čia pradėjome pažinti tikrąjį legiono veidą.
Prasidėjęs mokymas tęsėsi apie 4 mėn. Kiek buvo vargo, nemokant prancūzų kalbos! Pvz. komanduoja prancūziškai — dešinėn! kairėn!, o mes tik stovime ir žiūrime, nežinodami ką daryti... Puskarininkiai pykdavo, rėkaudavo, visokiomis kalbomis ir judesiais mums aiškindami įvairius rikiuotės veiksmus. Ne tik mes lietuviai ten tokie buvome. Šalia mūsų stovėjo: lenkai, rusai, vengrai, ispanai, belgai, vokiečiai, arabai, negrai ir kt.
Po ketverto mėnesių mokymas buvo baigtas, ir mus išsiuntė į Tunisą — Bizert miestan, kur buvo formuojama nauja 13-oji brigada. Ten gavome pilną aprangą, amerikinius ginklus ir 1946 m. vasario 16 d. sėdome į anglų laivą Ormondo. Tai buvo didelis, gražus laivas, pritaikintas kariuomenės transportui. Laivo vidus švitėjo švara ir tvarka. Sekančios dienos rytą apleidžiame Š. Afrikos pakrantes, pradėdami ilgą kelionę. Mes išplaukiame į Indokiniją.
Skaityti daugiau: SEPTYNERI KOVŲ IR VARGO METAI
Jonas Noreika
Tai buvo lietuviški velniai. Ne jie patys tokiais vardais save pasivadino, bet draugai ir priešai juos taip praminė. Draugai juos velniais pakrikštijo dėl to, kad paprastam kovotojui buvo nesuprantama, iš kur gali atsirasti tiek drąsos, apsukrumo ir laimės kovoje su mirties pavojais, kurie, kaip šešėlis, sekiojo tuos tris narsuolius, o priešai savo kailiu daug kartų gavę pajusti jų siunčiamų kulkų mirtingumą ir jų durtuvų jėgą, ėmė pasakoti, kad lietuviai su velniais susidėję, kad tik velnias galįs tokius žygius atlikti, sveiką kailį išnešdamas. Draugai tą pavadinimą davė iš meilės ir pasigėrėjimo. Kautynėse jie buvo užmiršę angelų vardus, ir kai norėjo vienu žodžiu pasakyti apie kurį nors, kad jis turi pašėlusią laimę išvengti mirties, kad jis yra neapsakomai drąsus ir narsus, tai jam duodavo velnio vardą.
— Drąsus, kaip velnias.
— Gudrus, kaip velnias.
— Nebijo nieko, kaip tikras velnias.
— Priešai jo bijo, kaip velnio.
— Kur pasisuks — velnio pėdsakus palieka.
— Ir sekasi jam, kaip tikram liuciperiui.
Tokios draugų kalbos lydėdavo kiekvieno tų
trijų vyrų žygius kautynėse, ir nejučiomis tie vardai jiems prigijo. Paskui, taip pat kažin kaip nejučiomis, visi trys jie taip susidraugavo, kad vienas be kito negalėjo gyventi. Šitaip jiems susidraugavus ir veikiant vienas šalia kito, jie ir buvo vienu vardu praminti.
— Trys velniai.
Skaityti daugiau: Trys velniai
RANKA RANKON SU RAMOVĖNAIS IR LEGIONIERIAIS
SVEIKINA AMERIKOS LIETUVIŲ LEGIONAS
Už Tėvynės ribų išėjęs pirmasis KARIO numeris buvo maloni staigmena. Nustebo ir nudžiugo ne tik visa bevalstybė (DP) ir beginklė lietuviu tauta, bet net seni ir jauni vyrai, kuriems teko vilkėti Lietuvos Respublikos gynėjo uniformą.
I-jo nr. rašinių (ypač Alg. Giedriaus) dvasia prabilo i tūkstančius vyrų civiliniais drabužiais ir skrybėlėmis: “Tu buvai ir privalai
būti amžinas Lietuvos karys! Ramiai! Susikaupk ir pažvelk toli į praeitį... Štai, Įsisąmonink, ką senovėje ir netolimoje praeityje lietuviškoji kariuomenė padarė, kokias kliūtis ir tvirtoves įveikė, kokius galingus priešus nugalėjo ir ką buvo laimėjusi! Ir Tu įsipareigok ir ruoškis naujiems žygiams, Lietuvos kary!” Na, ir pabiro kiti KARIO numeriai su to balso aidais ir atgarsiais iš JAV, Kanados, P. Amerikos, Europos, Afrikos, Australijos, Indokinijos, Janonijos, liepsnojančios Korėios... KARYS dar pakartos ir nenugalimo, kovojančio Lietuvos Partizano balsą.
KARYS ugdo lietuviškuosius kovos legionus plačiame pasaulyje, puoselėja ir išryškina jų dvasią ir skatina ruoštis vakariniam patikrinimui, kad, prieš pasirodant Lietuvos Laisvės Saulės spinduliams, būtų pasirengę Žygiui.
Skaityti daugiau: Straipsneliai, informacija
Redaguoja JON. PR. PALUKAITIS
EUROPOS REIKŠMĖ AMERIKAI
JOHN GUNTER
Europos netekimas Amerikai ir amerikiečiams būtų labai skaudus. Jei vieną dieną Vakarų Europą užlietų raudonasis tvanas — ir Jungtinių Valstybių egzistencija nebeišsilaikytų dabartiniame lygyje.
Ko Amerika netektų, praradusi Europą? Ir ką sovietai laimėtų?
Pirmoji eilėj — plienas,
moderniojo žmogaus gyvenimo elementas. 1950 m. JAV pagamino 96,7 mil. tonų plieno, Sov. S-ga su satelitais — apie 31 mil., Vakarų Europa, įskaitant ir Vak. Vokietiją — 46,6 mil. Ruhro—Saaro sritis, kaip žinoma, yra liejykla, kurioje formuojamas ištisų tautų likimas. Amerikos ir Vakarų Europos plieno produkcija drauge siekia 134,3 mil. tonų prieš 31 toną rusų plieno; tai žymi persvara. Bet jei Vak. Europos plieno produkcija patektų į rusų rankas — Amerika teturėtų 96,7 mil. prieš 77,6 mil., o tai jau mažiau raminanti perspektyva.
Su plieno klausimu glaudžiai susijęs manganas. Plienas be šio priedo didžiąja dalimi tiek tevertas, kiek kompasas be rodyklės. Jungtinėse Valstybėse beveik nėra mangano išteklių. Tiesa, Minnesotos šiaurėje ir Kanadoje būtų galima šiek tiek jo iškasti, bet reiktų daug laiko paruošiamiesiems darbams. Svarbiausi Amerikos mangano šaltiniai yra Marokas ir Indija. Ar Amerika, netekusi Europos, priešui blokuojant vandens kelius, galėtų iš šių sričių atsigabenti didesnius mangano išteklius — labai abejotina. Specialistai pareiškia, kad JAV, neprieidamos prie mangano, turėtų sustabdyti 60% savo plieno pramonės. Praktiškai tai reikštų sustabdyti 60% automobilių pramonės, 60% mašinų gamybos, 60% anglies pramonės. 30 mil. žmonių liktų bedarbiai.
Uranas
yra atominės energijos gamybos pagrindas. Amerikai prieinamas uranas didžiąja dalimi yra Belgų Konge. Jei Briuselis vieną naktį taptų sovietinio satelito sostine, Amerikai tektų sunkiai apsiginklavus žygiuoti tolimą kelią į Kongą, kad apgintų uraną. Jei jai nepasisektų užimti urano kasyklas Konge — visa amerikinė atominių bombų produkcija turėtų sugniužti, c rusų žinioje atsidurtų didieji pasaulio urano ištekliai, į kuriuos jie taip godžiai žvalgosi.
Skaityti daugiau: Akiratis
GENERALINIS PATIKRINIMAS
Mūsų kuprinių tikrintojas, veteranas viršila Dagilis-Dagiliukas, paskubomis iškratęs kai kurias kuprines, ryšulius ir kitokius mazgelius, rado keletą murzinų popieriukų, vos įskaitomų raštelių ir kt.
Pirmiausia išbyrėjo trys klausimai lietuviškajam šios šalies progresyviui:
1. Kurio kito krašto pabėgo tiek svetimose valstybėse reziduojančių ministerių - įgaliotų pasiuntinių, kaip kad Sovietų Sąjungos, per pastaruosius dešimt metų? O tokių jau susidaro kelios dešimtys?
2. Kuri buvusi laisva nepriklausoma valstybė visiškai laisva valia nutarė prisijungti prie SSSR anksčiau, negu kad ją vienu ar kitu būdu okupavo raudonoji armija?
3. Kodėl vienintelės pasaulyje "darbininkų ir valstiečių” galingiausios valstybės galva — Josifas Džiugašvilis-Stalinas —- niekur nevažiuoja į užsienius ?
(Į pastarąjį klausimą Dagiliukas ten pat pastebėjo vos įskaitomą kažkieno prierašą pieštuku: "Todėl, kad didieji Kremliaus sąmokslo rabinai pribijo, kad, pasijutęs tikrai laisvam krašte, Stalinas nepabėgtų iš jo paties sukurto “rojaus”, svetimos valstybės paprašydamas DP teisių. Ot, būtų numeris!...”).
PATARKIT, KĄ DARYTI?
Teko patirti, kad vienas buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis, prieš porą mėnesių atvykęs šion šalin, nors dar visiškai neįsikūręs ir sunkiai dirbdamas už nedidelį atlyginimą, — jau išsirašė vieną dienraštį, vieną savaitraštį ir KARĮ nuo pat pirmojo nr., o taip pat vieną šio žurnalo prenumeratą išrašė Vokietijoje pasilikusiam savo kolegai.
Nutarta imtis visų galimų priemonių, kad šis “grinorius” nedarytų gėdos mums, “seniems amerikonams” (Radinys vienoje buv. karinėje kuprinėje).
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
