_files/I-Laisve-1954-2(39)-1.jpg)
ANTANAS MACEINA: Rezistencija prieš tremties dvasią.
VYTAUTAS VAITIEKŪNAS: Be pasiaukojimo nėra rezistencijos.
ANTANAS MUSTEIKIS: Lietuvių vieta emigraciniame "tirpinimo katile".
DEMOKRATIJOS ŠVIESOJE: Svarstymai apie valstybę ir kultūrą ateities Lietuvoje.
DOKUMENTŲ ŠVIESOJE: Vienybes ieškant laisvinimo organizacijoj.
1954 Nr. 2 (39)
Į LAISVĘ leidžia
Lietuvių Fronto Bičiuliai. Vyr. redaktorius — J. Brazaitis. Redakcijos kolegija — J. Kazickas, A. Musteikis, L. Žitkevičius. Administratorius — V. Maželis. Viršelio vinjetė — dail. T. Valiaus. Redakcijos ir administracijos adresas — V. Maželis, 422 Menahan St., Ridgewood, Brooklyn, N. Y.
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1954 2(39)
_files/I-Laisve-1954-2(39)-2.jpg)
ANTANAS MACEINA
1. Tremtis kaip grėsmė tautai
Savo metu Joseph de Maistre yra pasakęs, kad “išvykėliai nieko negali ir nieko nereiškia — l’ėmigration ne peut rien et ne vaut rien”. Tai griežtas posakis. Tačiau dažniausiai jis yra teisingas, nes svetima gamtinė bei kultūrinė aplinka nesykį sunaikina jėgas, galėjusias gražiai išsiskleisti tėvynėje. Išrautas iš savo žemės, iš savo istorijos, iš savų papročių, tremtinys paprastai esti išstatomas visų vėjų pavojams. Jis jaučiasi nesaugus ne tik socialine prasme, kad nelengvai užsidirba duonos kąsnį, bet ir dvasine prasme, kad nežino, į ką jam atsiremti savo vidumi. Pavojus sudužti tremtiniui yra žymiai didesnis, negu krašto gyventojui. O jeigu tremtinių pasidaro dešimtys tūkstančių, tai tautai grėsmė stovi prieš pat akis.
Klaida tai būtų manyti, kad rezistencija yra tiktai uždavinys tėvynės atžvilgiu. Ne, rezistencija turi vykti ir tremties atžvilgiu. Tremtis yra pateisinama tautos istorijoje tik tada, kai virsta užuovėja, kurioje išsilaiko vertybės, niokojamos krašte. Todėl reikia ginti šias vertybes nuo tremties dvasios pasikėsinimo. Reikia šaukti tremtinius spirtis žudančioms tremties sąlygoms. Dabartinė laisvinimo kova yra žymiai platesnė, negu tik politinis svetimųjų informavimas arba politinių minčių brandinimas tarp mūsų pačių. Šiandien mums reikia ne tik išvaduoti kraštą, bet ir išgelbėti save pačius. Tėvynę niokoja bolševikinė dvasia, mus gadina tremties dvasia. Juk jeigu mūsų tremtiniai suskurs idėjiškai, paliegs morališkai, žlugs tautiškai; jeigu pradės rūpintis tik savimi, pamiršdami, jog yra kenčiančios tautos nariai, — mes veltui būsime palikę savo kraštą ir jieškoję prieglaudos svetur.
Taigi, šalia politinio uždavinio kovoti už mūsų krašto laisvę šiandien mums iškyla naujas uždavinys—kovoti už tremtinių tautinį ir žmogiškąjį gyvastingumą. Jau beveik dešimtį metų laukėme, tikėdamiesi greitai grįšią į paliktus savo namus. Deja, šis lūkestis neįvyko ir nėra ženklų, kad jis greitai įvyktų. Pasaulio eiga yra tokia, kad mūsų klajonės gali dar užtrukti ilgai. O juo ilgiau jos užtruks, juo tremties dvasia bus mums pragaištingesnė. Todėl dabar kaip tik ir yra atėjęs laikas pradėti rezistenciją prieš tremties dvasią. Kiekvieną emigraciją laukia išnykimas, jeigu joje neįsigali rezistencinis sąjūdis prieš pagundą virsti čiabuviu, prieš norą susikurti naują tėvynę, prieš sustingimą tautinėje srityje. Reikia tad kurti lietuviškojoje tremtinių visuomenėje šitokį rezistencinį sąjūdį; reikia ugdyti mumyse naują tremties sąmonę ir naują jos pergyvenimą, nes arba mes pasijusime esą keleiviai bei svetimšaliai arba išnyksime, kaip prieš mus išnyko jau neviena emigracija.
Skaityti daugiau: Rezistencija prieš tremties dvasią
Toks melsvas vakaras, paskendęs pusnyse,
Ir krenta sniegas— o toks lengvas, toks purus.
Kur eisime šį vakarą, jaunyste mano,
Jei šiam pasauly artimo jau nieko neturiu.
Jei nėra nieko, kas šį vakarą priglaustų,
Ar bent paguostų vienu nuoširdžiu žodžiu. . .
O verkia vėjas, kaip kapuos vėlė klajūnė,
Ir prakeikimo liūdną dainą šakose girdžiu . . .
Taip vienas be namų, be tėviškės, be meilės
Ir taip be nieko — vienas darganų naktim
Su skaudančia širdim, su vystančia jaunyste,
Su meile tėviškės, kurios jau niekas neišplėš ir neatims.
Skaityti daugiau: Kariūnas: Partizano dalia
1. Pasipriešinimo sąjūdžio esmė.
Asmens ir tautos politinė laisvė nėra prigimties teikiama dovana, bet tik nuolatinėmis pastangomis, o neretai tik labai didelėmis aukomis laimima vertybė. Asmens ir tautos politinę laisvę nuolat tykoja grėsmė. Todėl natūralu, kad kai tik pabudo žmonijos politinės laisvės sąmonė, politinės laisvės nuojauta, tuo pat metu gimė ir pasipriešinimo sąjūdžio idėja, t. y. asmens ir tautos sąmonėje pabudo nusistatymas pasipriešinti laisvės grėsmei, laisvės paneigimui. Taigi pasipriešinimo sąjūdis nėra koks tik naujųjų laikų reiškinys.
Pasipriešinimo sąjūdžio moraliniai-teisiniai pagrindai amžių būvyje yra įvairavę. Viduriniai amžiai pasipriešinimo sąjūdžiui suteikė tvirtą moralinį-teisinį pagrindą ta prasme, kad bažnyčios įtakoje išaugo teisė pasipriešinti tironui. Paskesnis teisinis pozityvizmas, paneigęs prigimtąją teisę apskritai, neigė ir pasipriešinimo sąjūdžio teisę. Net toks galvočius kaip E. Kantas pasipriešinimo teisės nepripažino. Kaikurie naujųjų laikų “moralistai”, skelbdami nesipriešinimo piktam “moralę”, tuo pat silpnino pasipriešinimo sąjūdžio moralinius-teisinius pagrindus. Tačiau nei teisinis pozityvizmas, nei nesipriešinimo piktam “moralė”, nei totalistų inkvizitoriški kuždėjimai, kad “nieko žmogui ir žmonių bendruomenei nėra sunkiau pakelti, kaip laisvė”, negalėjo sunaikinti žmogaus prigimtyje glūdinčių laisvės ir teisingumo troškimų. Pasipriešinimo teisės sąmonė šiandien yra visuotinis žmonijos reiškinys. Gyvą pasipriešinimo teisės sąmonę šiandien turi ne tik aukštos kultūros tautos, bet ir kultūriškai nesubrendusios. Pasipriešinimo teisė jau pripažįstama ne tik prigimtosios teisės šalininkų, ne tik Bažnyčios. Pasipriešinimo teisę šiandien skelbia ir Jungtinių Tautų priimtoji “Visuotine žmogaus teisių deklaracija”. Jos preambulėje, nusakančioje deklaracijos motyvus, skaitome: “it is essential, if man is not to be compelled to have recource, as a last resort, to rebellion against tyranny and oppression, that human rights should be protected by the rule of law” (yra svarbu, kad teisinė santvarka apsaugotų žmogaus teises, jei norima, kad žmogus nebūtų priverstas griebtis kaip paskutinės priemonės — pasipriešinimo tironijai ir priespaudai sukilimu).
Skaityti daugiau: V. Vaitiekūnas: Pasipriešinimo sąjūdis
LAISVĖS KOVŲ SĄJŪDIS atidavė kraštui daug aukų. Tačiau aukos patraukia vėl naujus kovotojus, kurie eina pavaduoti kritusių aname žygyje į “laimės žiburį” — Laisvę.
Prisiimdami kovotojo dalią, jie taria priesaiką ir prisiima savo vyresniųjų rezistencijoje užgrūdintų draugų žodžius kaip testamentą. Tie žodžiai kieti ir mintys aštrios, kaip tas gyvenimas, į kurį stoja nauji kovotojai. Vieno iš tokia proga pasakyto žodžio čia pateikiame ištraukas, atsiedami nuo vietos ir laiko, kur jis buvo tartas:
*
Jau Lietuvai teka skaisčioji aušra,
Ir greit nusileis raudonoji žvaigždė,
Pirmus partizanus jau slegia kapai,
Ir gėlės jiems šnabžda sudie . . .
Tai nežinomo dabartinės Lietuvos dainiaus žodžiai, pagimdyti pirmaisiais šios antrosios bolševikų okupacijos metais, pranašaują Lietuvai laisvės aušrą ir kartu nusaką, kad toji laisvės kova jau pareikalavo tūkstančius geriausių lietuvių gyvybių. Tas nežinomasis kūrėjas pranašas, reik manyt, jau ir pats bekovodamas nuėjo amžinybėn, kartu su tais jo apdainuotais, bet jo sukurti žodžiai, šį vakarą mūsų kartojami, yra dar gyvesni ir pranašingesni negu anuomet prieš keletą metų . . . Kai 1944 metais Lietuvos žemę vėl užplūdo bolševizmas, šita nelaime niekas nė tikėt nenorėjom. Nenorėjom, nes ji perdaug baisi prisiminimais— ir dar iš netolimos praeities. Širdyse nešiojom viltis, kad vakariečių lūpose dažnai kartojami žmogaus ir tautu laisvei apginti principai nebus tų pačiu autorių šlykščiai išduoti. Deja. Raudonasis bolševizmas šlykščiausiai pasityčiojo iš vakariečių. Po priedanga anų skambių punktų azijatai nužudė mūsų tautos laisvę ir laime, mirtimi bausdami visus, kurie nenulenkė savo qalvų bolševikinėms banditiškoms idėjoms; kitiems atimdami minties, sąžinės, žodžio laisvę; išdegindami ir atimdami mūsų ilgamečių įsigytas ar iš tėvų paveldėtas gėrybes.
Skaityti daugiau: KOVOTOJŲ KELIAIS
ANTANAS MUSTEIKIS
1
Dvi aktualiausios problemos— Lietuvos laisvinimo ir lietuvybės išlaikymo — margina mūsų periodikos skiltis. Pirmoji problema siejama su tarptautine politine padėtimi, ir atitinkamų lietuviškų organų atstovai dažnai lieka tik komentatoriai, kurie aiškina ir derina mūsų kelius prie tų, kurie tiesiami “iš augščiau”. Rečiau mums patiems pavyksta šiek tiek pakreipti ar pagreitinti tą politiką “iš augščiau” mums pageidaujama kryptimi. Visai kitokia yra antroji problema. Čia mūsų troškimai ir žygiai, kad ir sutikdami daugybę kliūčių, yra daugiau ar mažiau mūsų pačių rankose. Tad neatleidžiant rūpesčių pirmąja problema, ar nebūtų tikslinga sustiprinti pastangas ties antrosios problemos sprendimais bei jų vykdymu?
Lietuvybės išlaikymu formaliai turėtų rūpintis besikurianti lietuvių bendruomenės organizacija. Tačiau ir atskiras kiekvienas lietuvis gali tuo rūpintis (ir dažnai rūpinasi). Yra vertinga kiekviena pastanga, kuri duoda šviesos sudėtingai nutautinimo ir tautinės kultūros išlaikymo problemai.
Iš esmės mūsų problema liečia dviejų ar daugiau kultūrų susitikimą ir jų tarpusavio veikimą. Šitai amerikiečių mokslininkų vadinama akultūracija, arba susikultūrinimas; europiniuose veikaluose sutinkamas dažniau kiek siauresnės prasmės, bet populiaresnis terminas — asimiliacija. Per keletą paskutinių dešimtmečių socialiniai mokslai sugebėjo surasti daugiau ar mažiau patikimus dėsnius, kuriais reiškiasi kultūrų susitikimo ir asimiliacijos eiga. Yra naudinga juos pasekti, nes jie įgalins tiksliau spręsti tremties bei imigracijos keliamus klausimus.
Du svarbūs lietuvių asimiliacijos dalykai bus čia paliesti: (a) lietuvių ateivių vieta Amerikos vadinamame tirpinimo katile pagal bendrus asimiliacijos dėsnius; (b) patikimiausi būdai kuo ilgiau išlaikyti savo kultūrai, o tai yra tas pat kaip ir lietuvybės išlaikymas.
Skaityti daugiau: A. Musteikis: Tirpinimo katile
SIEKDAMI palaikyti išeivijoje gyvą valstybinę mintį, kad tremties lietuvio valstybinė sąmonė neblanktų, o ypatingai norėdami būti paskata jaunajai kartai susimąstyti ties busimosios Lietuvos klausimais ir pergalvoti jų sprendimą, su šiuo “Į Laisvę” nr. pradedame spausdinti LFB Visuomeninių Studijų Biuro ateities demokratinės Lietuvos sąrangos svarstymus atskirais kertiniais klausimais.
Tai yra tęsinys tų svarstymų, kurie yra spausdinti ‘‘Į Laisvę” 1943-1944 m. Jų pagrinde yra tezė, kad ateities Lietuvos sąrangoje demokratija būtų visur esąs ir viską tvarkąs šeimininkas, o ne tik iškilmių svečias.
Duodami šiuos svarstymus, norėtume, kad jie pasidarytų visų ar bent daugumos “Į Laisvę” skaitytojų svarstomuoju dalyku. Esame įsitikinę, kad šis kelias gali palaikyti gyvas intelektualines galias ir padėti ugdyti gyvąją mintį ateities Lietuvos gyvenimui kurti. Miela bus, jei “Į L.” skaitytojai aktyviai įsijungs į šiuos svarstymus.
Red.
Valstybė ir kultūra
DEMOKRATIJA IR KULTŪRA
Kultūros ir religijos sritis yra ypatingai glaudžiai susijusi su žmogaus asmeniu. Todėl demokratijoj asmens pirmenybė, kuri šiuo atžvilgiu įprasta vadinti sąžinės laisve, kultūros ir religijos srityje yra labiausiai būtina, labiau kaip bet kurioje kitoje žmonių gyvenimo srityje.
Totalizmas yra baisus ne tik tuo, kad paneigia politines laisves bei teises ar kad pajungia žmogų ūkio bei technikos vyksmui. Totalizmas, svarbiausia, baisus ypačiai tuo, kad verčia asmenį prisiimti jam svetimas pažiūras, sistemas, net meno stilių. Totalizmas įsakinėja kūrėjams, kas ir kaip turi būti kuriama. Totalizme valdančiųjų pažiūros bei nusistatymai yra ne tik kūrybai negatyvinis matas, kurio nevalia peržengti, bet ir pozityvinė norma, kūrėjui privali savo kūriniais patvirtinti, išaiškinti ir skleisti.
Skaityti daugiau: Į PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ
(Tęsinys iš "Į Laisvę” Nr. 1 (38)
Jau dešimti metai trunkanti demokratinio ir vadistinio principų tarpusavinė kova Lietuvos,laisvinimo organizacijoje, — tūlam laisvojo pasaulio lietuviui iki gyvo kaulo nusibodusi, nemaža taurių patriotų į rezignaciją ir nusiminimą pastūmėjusi, nemaža neorientuotų žmonių suklaidinusi, nemaža tarpusavinio aitrumo tarp atskirų laisvės kovos organizacijų bei veikėjų sukėlusi, daug žalos pačiam Lietuvos laisvinimo darbui padariusi, savo nepabaigiamomis paliaubų derybomis toli pralenkusi Korėjos karo paliaubų derybų užtrukimą, — verčia pateikti viešumai objektyvią šios kovos medžiagą.
Red.
Antras veiksmas
Daug žadėjusi pradžia
1946 m. lapkričio 12 d. buvo sudarytas “politinis organas vyriausybės funkcijoms vykdyti”: pirmininkas — E. Galvanauskas, užsienių reikalams — S. Lozoraitis, informacijų reikalams — J. Brazaitis, tremtinių reikalams — D. Jesaitis, įkurdinimui — M. Mackevičius, finansams — J. Kaminskas. 1946 m. lapkričio 26 d. E. Galvanauskas rašė Lozoraičiui:
Gerbiamas ir Mielas Pone Ministeri,
Mes čia persitvarkėme darbo pasiskirstymo bei jo racionalizavimo požiūriu. Persitvarkymas užsitęsė ilgiau, kaip tai buvo manyta. Priežastys: susisiekimo bei žmonių judėjimo sunkumai iš vienos pusės,senos srovių tradicijos tarpusaviuose santykiuose — iš kitos. Bet tos kliūtys nugalėtos, “mašina” užvesta. Tikiuos, ji suksis sklandžiai, ir jos darbo išdavos bus palyginti visai pakenčiamos.
Artimiausiai ateičiai to darbo gairės Jums persiunčiamos. Dėl jų nekilo jokių ginčų. Mano manymu, reikėtų taipogi racionalizuoti mūsų polit. veiklą užsieniuose. Man labai būtų brangi Jūsų nuomonė šiuo klausimu.
Skaityti daugiau: DEMOKRATINIO IR VADISTINIO PRINCIPŲ TARPUSAVINĖ KOVA LAISVINIMO ORGANIZACIJOJE
Pogrindžio ir kiekvieno piliečio sovietiniame režime didžiaus'as priešas yra. .. seksotas.To žodžio viešai negirdėti. Tai MGB vidaus kalbos žodis, nukaltas panašiai kaip Mopras, komsomolas ir kt.
Seksotas yra bolševikinio režimo pagrindas. Jeigu ne jis, bolševikų valdovai liktų be akių ir ausų. Seksotas reiškia sekretnij sotrudnik — slaptasis bendradarbis. Suprantama, bendradarbis MGB. MGB yra taip sutvarkyta, kad jo viršūnė yra Maskvoje, o kiekvienoj respublikoj ji turi savo žinioje atitinkamą ministeriją, ta vėl rajoniniuose miestuose savo skyrius — otdelenije ir mažesniuose miestuose poskyrius — otdel. Šio skyriaus atitinkamas agentas policijos karininkas turi susirasti sau šnipus kiekvienoje jo rajono įstaigoje, kolchoze, fabrike, vaistinėje, restorane. Šitie šnipai ir yra vadinamieji seksotai, arba slaptieji bendradarbiai.
Seksotus rinktis MGB instrukcijos čia rodo pirmiausia iš "kriminalinio elemento”. MGB, kuriai priklauso politiniai reikalai, šiuo vardu vadina pogrindį ir antisovietinį elementą, tuo pačiu pripažindama, kad pogrindinė veikla yra politinė. Tas “kriminalinis elementas” yra: (a) pogrindžio nariai ar jam prijaučiantieji, kurie gyvena legaliai (pvz. moterys); (b) gyvenę svetimais dokumentais, bet milicijos susekti; (c) savu noru iš pogrindžio prisistatę MGB, tikėdamiesi atleidimo nuo bausmės; (d) pogrindžio nariai, gyvi patekę į MGB rankas; (e) dezertyrai, prisistatę patys ar sugauti; (f) buvę kitos okupacijos tarnyboje; (g) buvę politinių partijų nariai ir buvę karininkai; (h) kunigai, kurie pamoksluose buvo pasisakę prieš komunizmą, ir tokie pat rašytojai bei redaktoriai; (i) dėmesį į save atkreipę kolchozininkai, buvę ūkininkai.
Visi tokie žmonės bolševikų akyse yra nusikaltėliai ir gali būti išvežti į koncentracijos stovyklas. Jiems MGB gali grasinti: arba būsi slaptasis bendradarbis, arba keliausi į Sibirą.
Kita rūšis, tarp kurių jieško sau šnipų, yra vadinamas "korupcinis elementas”, anot bolševikų: (a) papratę gyventi be darbo; (b) juodosios rinkos agentai, spekuliantai; (c) viskam sutinkantieji už pinigus; (d) atleistieji nuo karo tarnybos; (e) ištikimieji visiems režimams.
Skaityti daugiau: TĖVYNĖJE: SLAPTASIS PRIEŠAS
Po antrojo pasaulinio karo visuotinai suaktualėjo politinė diferenciacija Europoje. Tradicinių politinių partijų pagrindai yra išjudinti. Tatai pastebima visose srovėse. Galima suprasti, jei buvę totalistinės santvarkos, daugiau ar mažiau fašistinių nuotaikų šaukliai šiandien pasisuko demokratijos link. Teisėta abejonė, ar tai nėra daugelis tik "konjunktūriniai demokratai” — su nauja iškaba naujoje rinkoje, o ne su pakitusia dvasia. Tačiau yra ženklų, kad susvyravę tradiciniai pagrindai ir demokratinėse grupėse.
1. Kr. demokratijoje prieš katalikų partijas
Pokarinėje Vokietijos demokratijoje tradicinė katalikų partija Centras nustojo savo reikšmės ir vietą perleido platesniais pagrindais suorganizuotai CDU-CSU. Prancūzijoje iš rezistencijos iškilo MRP. Austrijos katalikų partija “Volkspartei” buvo tokia konservatyvi. Bet ir ta pajuto reikalą atsinaujinti: 1952 metų pabaigoje įvykęs Austrijos katalikų kongresas patvirtino specialios komisijos ilgai ruoštą planą, kuriuo Austrijos katalikų Bažnyčia atsiriboja nuo vienos partijos išimtinio rėmimo. Austrijos katalikams tai naujiena, nes jie buvo susigyvenę su mintimi, kad Krikščionių Socialų Partija, paskui virtusi Liaudies Partija, sykiu reiškė ir Bažnyčios pažiūras. Atsiriboti nuo tos tradicinės minties Austrijos Bažnyčią paskatinęs faktas, kad susirišdama su viena partija, Bažnyčia paleidusi iš savo žinios kitus katalikus, kurių dalis nuėjusi ir pas socialistus. Tautoje, kurioje 96% yra katalikai, aktyvūs tebuvę tik 10-15%. Dabartinė reforma siekia atgauti Bažnyčiai tuos katalikus, kurie prarado ryšį su Bažnyčia kaip tik dėl tų politinių priežasčių, ir sudaryti sąlygas, kad katalikų idėjos plistų į gyvenimą plačiau ir giliau, ne vienos partijos kanalu.
Skaityti daugiau: PASAULYJE: NEPASAULĖŽIŪRINĖS DIFERENCIACIJOS KELIU?
1943. 12. 16 “Į Laisvę” prieš Maskvos konferenciją rašė: ‘‘Senoji mintis, kad sovietai ir vokiečiai vieni kitus sutrins, blanksta. Anglosaksai kaip blaivūs biznieriai... rūpestingai ieško bendro vardiklio saviesiems interesams suderinti su sovietiniais ir juos tariasi suradę. Po Teherano konferencijos . .. tas vardiklis bus garsioji Atlanto Charta, kurią juk pasirašė ir SSSR. Bet tuo netikini nei mes nei anglosaksai... Todėl anglosaksai, Atlanto chartos vėliavas nudengę visą busimosios santvarkos ir bendradarbiavimo su SSSR rūmų fasadą, atkakliai kovoja dėl kiekvieno tų rūmų kambario”.
Skaityti daugiau: VIETOJ POLITINĖS EIGOS VERTINIMO
Naujuosius metus pradėjus, manding, naudinga būtų apžvelgti, kiek praėjusiais metais mūsiškė laisvinimo veikla yra pasireiškusi visur ten, kur jai pasireikšti yra buvusi proga, o gal ir būtinumas, žvelgiant į lietuviškosios veiklos barus, sykiu tenka paliesti ir šios veiklos kontragentai, t. y. tie veiksniai, į kuriuos ar per kuriuos lietuviškųjų veiksnių laisvinimo veikla gali arba ir turi būti kreipiama.
Pažymėtina, kad laisvinimo veiklos baruose kontragentinių veiksnių lygiai apstu, kaip kad ir lietuviškųjų. Atrodo, kad mūsų dienų pasaulis stačiai suveiksnėjęs. Gal todėl jam labai trūksta, lygiai kaip kad ir mūsiškiams veiksniams, veiksmingumo, trūksta tarinio.
Apytikriam vaizdui susidaryti apie tuos visus veiksnius, per kuriuos ar į kuriuos mūsų laisvinimo pastangos eina, tenka bent jų vardai suminėti. Savo funkcijomis, uždaviniais ir paskirtimi jie yra keleriopi. Jungtinės Tautos su savo atsišakojimais (Tarptautinė Darbo Organizacija, UNESCO ir kt.), Europos Taryba su savo Patariamuoju Seimu ir Centro bei Rytų Europos Komisija (specialiai rūpintis taryboje neatstovaujamąja pavergtų Centro ir Rytų Europos dalimi), Pan-Amerikos Federacija, Atlanto Sąjunga (NATO), Anglies ir Plieno Bendruomenė, Europos Gynimosi Bendruomenė (sunkiai ir ilgai tebegimdoma), — vis tai mūsų laisvinimo pastangoms reikštis tarpvalstybinio pobūdžio laukas.
Skaityti daugiau: TREMTYJE: METŲ SĄVARTOJE
1. Gelbėjimas iš "valdžios krizės”.
Kad Vlike “nebegerai”, pripažįsta jau beveik visos jį sudarančios grupės. Jų centrai New Yorke svarsto planus jam reformuoti. Jeigu terūpėtų klausimas, kaip sėkmingiau organizuoti laisvinimo darbą, nesunku būtų susitarti dėl tų reformų. Bet prisideda ir kiti motyvai, kurie diktuoja reformų pobūdį: vienoms grupėms rūpi, anot VT pirmininko, raktines pozicijas išlaikyti savo grupės rankose; kitoms rūpi reprezentuoti valdžią ir ją išlaikyti Vliko rankose; trečioms rūpi valdžios aureolę nuo Vliko nukelti ant “šefo" galvos. Šitie antriniai motyvai kartais virsta pirminiais ir neleidžia surasti reformų projektams bendro vardiklio. Ar nebūdinga toms nuotaikoms yra pastaba spaudoje (Dirva 1954, Nr. 8), kad viena, iš priežasčių, skatinusių skubintis su reorganizacija, išnykusi, nes paskutiniu laiku praėjusi Vlike “valdžios krizė”. O jei praėjusi, tai sumažėjęs ir reikalas skubintis su reformomis.
Skaityti daugiau: APIE VLIKĄ IR VLIKE
Krikščionių demokratų ir Ūkininkų Sąjungos bendras pareiškimas “Darbininkas" 1952. 10. 17) dėl LF pasitraukimo iš Vliko, stengėsi nuvertinti LF pasitraukimo motyvus netiesioginiu argumentu: girdi, LF prašnekęs kaltinimais Vlikui, tik pasitraukęs iš jo, o “anksčiau tokie priekaištai nebuvo daromi”. Po metų jau vienas P. Vainauskas vėl kartoja: esą pats Braazitis apie Vliką teigiamai atsiliepęs, “kol nebuvo patyręs nepasisekimo praeiti į Vykd. Tarybą” (“Tėvynės Sargas”, 1953, 1-10 nr.). Tikimybei sustiprinti ir vienu ir antru atveju buvo cituojamos Brazaičio viešų pareiškimų ištraukos. Dar vėliau tą patį argumentą perėmė “Naujienos” (1953 gruodžio 29).
Tokie tvirtinimai neteisingai nušvietė faktinę padėtį — LF nusistatymą dėl Vliko ir jo veiklą bei pasisakymus Vlike. Kadangi jie kartojami, tad tiesos dėliai randu tikslinga atkreipti dėmesį į šiuos faktus, kurių fone aiškės, kiek yra teisingi anie tvirtinimai:
1. Lietuvių Frontas Vliko negeroves matė ir apie jas kalbėjo atvejų atvejais ne nuo pasitraukimo iš Vliko. Priminsiu bent kaikuriuos rašytus, taigi lengvai patikrinamus, žodžius, kurie yra Vliko ar jo pirmininko žinioje. Jau 1946 m. kovo 12 dienos LF atstovo rašte Vlikui buvo konstatuojama, kad “Vliko dauguma pasirinko, mano supratimu, ne tą kelią, kuris veda į Vliko orumo ir jo akcijos stiprėjimą”.
Skaityti daugiau: Tiesos vardan
Vieni su įvairiomis savo gyvenimo ir darbo sukaktimis praeina negirdomis, ir visas jų gyvenimas lieka nepastebėtas, ne dėl to, kad jis nebūtų reikšmingas visuomenei, bet dėl to, kad jie eina per gyvenimą tyliai, nesušlamėdami ir nieko nė galu nago neužgaudami. Kiti eina per gyvenimą, išsiųsdami priešais save trimitininkus.
Magdalena Avietėnaitė yra vienas iš pirmosios rūšies jubiliatų. Ji, duktė Adomo ir Magdalenos Paulionytės, buvo ilgametė pareigūnė Lietuvos užsienių reikalų ministerijoje (Eltos direktorė, spaudos ir informacijos skyriaus direktorė), krikščionių darbininkų organizatorė, anglistikos katedros vedėja universitete, žurnalistė, redaktorė, Amerikos lietuvaitė. Dabar ji Manhattanville Šv. Širdies kolegijos bibliotekininkė konsultantė.
Skaityti daugiau: Žymėtini vardai
"Naujienose” gruodžio 29 d. Kv. ilgu straipsniu, vardu “Į kokią Laisvę”, sutiko “Į Laisvę” pirmą numerį. Jis rašė, kad “Į Laisvę” straipsniai parodę daug “ambicijos”, “arogancijos”, "veržimosi į vadovavimą”, “nesiskaitymo su priemonėmis”, “ne-išbalansuotumo politikoje, stiliuje ir gal psichikoje”, trūkumo "demokratinės kultūros”, kas tik rodą, kaip Lietuvių Frontas “supranta kultūrinę demokratiją”.
Atskirų rašinių, sako autorius, "vertingesne medžiaga laikytini: Žilvino daina ‘Partizanei’, J. Brazaičio ‘Srovė ir uola’, gana atviras, bet lygiai atvirai šališkas L. Prapuolenio ‘Atviromis akimis’, pora straipsnelių apie Lietuvos sovietinimą (vertingiausi numerio straipsniai), P. Juodvalkio ‘Iš Vliko veiklos’ (vietomis aštri ir taikli kritika, nors stebimės autoriaus charakterizavimu Vliko narių smurtininkais ir nusikaltėliais). (Nors tokių terminų tame straipsnyje nebuvo. Red.). Atskiro paminėjimo vertas L. U. str. ‘Palyginus ‘T. Sargą’ ir ‘Varpą’ — aštriu disonansu iš kitų tuščiavidurių straipsnių išsiskiria savo nuoširdžiu žodžiu, skirtu tiek saviesiems, tiek svetimiesiems, savo bendro kelio ir žmoniškesnių principų tarpusavio sugyvenime ieškojimu (tokios dvasios iki šiol iš katalikiškosios spaudos rasdavome tik ‘Aiduose’)”.
Skaityti daugiau: AR VADOVAUTI YRA NUSIKALTIMAS?
A. J., Chicaga;
Su malonumu perskaičiau pirmąjį numerį “Į Laisvę”. Džiaugiuosi, kad nagrinėjimai yra dokumentuoti, platūs, savistovūs, konkretūs ir su išvadomis ... Sekantiems numeriams norėtųsi kai ko pageidauti... Krikščionybės ir lietuvybės principai yra mums esminiai, tad ar nereikėtų atviromis akimis laisvoje spaudoje peržvelgti, kaip mes jiems nusikalstam visose gyvenimo srityse — bažnyčiose, mokyklose, organizacijose, per laikraščius ir žurnalus, idant visi įsitikintų, jog “Į Laisvę” yra tikrai be cenzoriaus ...
*
A. S., Vokietija:
... Iš Šio laikraščio puslapių kalba tikra ir objektyvi, aiški ir kartu nuoširdi lietuviška širdis ... Man labai patiko mintis, jog mes perdaug buvome nukrypę į politinę kovą, pamiršdami kultūrinę tautos kovą, kurią reikia prieky visko statyti... Tegul gerasis Dievas laimina jūsų pastangas.
Skaityti daugiau: JŪS RAŠOTE ”Į LAISVĘ“
AIDAI, mėnesinis kultūros žurnalas, 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y.
AMERIKOS LIETUVIS, tautininkų, savaitinis, 14 Vemon Street, Worcester, Mass.
ATEITIS, lietuvių katalikiškojo jaunimo, mėnesinis, 680 Bushwick Avenue, Brooklyn 21, N. Y.
AUSTRALIJOS LIETUVIS, liberališkas dvisavaitinis, 35 Cator St., W. Hindmarsh, Adelaide, S. A.
DARBAS, socialistų trimėnesinis žurnalas, 636 E. Broadway, S. Boston, Mass.
DARBININKAS, katalikiškas, dukart savaitėje, 680 Bushwick Avenue, Brooklyn 21, N. Y.
DIRVA, tautininkų, savaitinis, 1272 East 71st St., Cleveland 3, Ohio.
DRAUGAS, katalikiškas dienraštis, 2334 S. Ockaley Ave., Chicago 8, Ill.
Skaityti daugiau: LAISVOJO PASAULIO LIETUVIŠKOJI PERIODIKA
A. Maceina: Rezistencija prieš tremties dvasią .. 1 pusl.
Kariūnas:Partizano dalia (iš partizanų poezijos) ... 11
V. Vaitiekūnas:Pasipriešinimo sąjūdis .............. 12
A. Musteikis:Tirpinimo katile ...................... 19
LFB Vis. Studijų Biuras: Į pilnutinę demokratiją ... 25
Dokumentų šviesoje:Demokratinio ir vadistinio principų
tarpusavinė kova laisvinimo organizacijoje ......... 34
DARBAI ir IDĖJOS: Tėvynėje: Slaptasis priešas
• Pasaulyje: Nepasaulėžiūrinės diferenciacijos keliu?
Vietoj politinės eigos vertinimo
• Tremtyje: Metų sąvartoje;
Apie Vliką ir Vlike;
Tiesos vardan;
Žymėtini vardai;
Ar vadovauti yra nusikaltimas?
• Jūs rašote “Į Laisvę”
Į LAISVĘ” REIKALAMS AUKOJO:
S. Daunys — $100; K. Bružas, P. Kisielius, V. Naudžius, A. Pladys, V. Sinkevičius, A. Šleževičius — po $50; P. Bagdonas — $40; A. V. — $30; A. Baltrukėnas — $20; P. B. — -15; J. Bajerčius, A. Baltinis, A. Gulbinskas, C. Grincevičius, V. Juodeika, A. Pargauskas, V. Ramonas, A. Razma, S. Rudys, Z. Smilgevičius, A. Labokas, A. Juška, J. Kojelis — po $10; A. Grinienė, K. V. Cb. — po $5; Toronto bičiuliai — $15. Kitus aukotojus paskelbsime vėliau. Vien Chicagos bičiuliai yra suaukoję $658.00.
Ši materialinė bičiulių parama ne tik sudaro realų pagrindą “Į Laisvę” leisti, bet dar daugiau teikia moralinės stiprybės, rodydama ne tik mūsų tarpusavinį solidarumą, bet ir ištikimybę bendrai rezistencijos idėjai.
Fotografinė kopija 
BOX 
