Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Ameri kos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 9 (1336) LAPKRITIS - NOVEMBER 1957 
Prezidentas A. Smetona kalba vėlinių dieną prie žuvusių kariųpaminkle Kauno kapuose (Iš p. P. Blumo rinkinio) ...Viršelis
Nr. 10 (1337) GRUODIS - DECEMBER 1957
A. Varnas — Šarmotas rytas ... Viršelis
TURINYS
E. Čekienė — Kova už laisvę yra šventa *
O. Urbonas — Lietuvių-lenkų karas su švedais (pabaiga) *
B. Sruoga — Ištrauka iš dramos “Barbora Radvilaitė” ir Poeto minėjimas *
K. Ališauskas — Plk. O. Urbonui 65 metai *
L. Andriekus — Eilėraščiai: Dagilis ir Piligrimas *
Dr. V. Sruogienė — Atmintinos 400 metų sukaktys *
J. Budrys — Žodis kariuomenės šventės minėjime *
P. Būtėnas — Sūduviai—Jotvingai—Dainuviai *
V. Kareiva — Debesys, novelė *
J. Tumas—Bolševikų kalėjimuose ir Červenės žudynėse *
Tremties Trimitas *
Kariai ir Jaunimas *
A. a. prof. kan. Juozas Meškauskas *
Veteranų Veikla *
Kuprinės Pabiros *
Skaityti daugiau: Karys 1957 m. 9-10 Turinys, metrika
MIELIEJI KARIAI,
Ar yra dar reikalo priminti Jums, kokia šviesi ir garbinga mums Lapkričio 23-ji diena. Tad šis sveikinimas nėra nei priminimas, nei raginimas, o tik keletas minčių ir įspūdžių tos dienos proga.
Lapkričio 23-ji savo kilme neturi efektingos medžiagos, nesusieta su kurios nors gilesnės prasmės įvykiu ar kautynėmis. Tai paprasta kalendorinė data. Tą dieną 1918 metais pažymėtas pirmas įsakymas kariuomenei. Tai reiškia, kad viešai ir oficialiai buvo konstatuotas savo kariuomenės faktas.
Nors tos dienos kilmė blanki, tarytum bespalvė, tačiau tas faktas gavo gyvybės sulčių ir nuostabiai sudarė sau turinį. Tos dienos faktas— laisvė ir nepriklausomybė— geriausiųjų mūsų tautos vyrų-savanorių, partizanų karštu krauju, jaunosiomis gyvybėmis pažymėtas ir ligi šios dienos tebežymioms dar.
Lapkričio 23-ji visada simbolizuoja mums laisvės ilgesį, siekimą, atkakliausią kovą ir amžiną budėjimą.
Šiandien, po daugelio metų, vėl esame siaubingai klaikioje būsenoje. Mūsų šalį vėl dengia tirštos miglos ir sunki naktis. Nuolat kyla klausimai: kas daryti, kur išeitį surasti ?
Lygindami tuos du momentus, tuojau matome didelį skirtumą. Anuo metu turėjome po savo kojom mielą Lietuvos žemę. Viršuje jaukiai švietė savasai artimas dangus. Stipriai gaivino dvasią gimtosios sodybos, sentėvių kapai, milžinkapiai. Sunkesnę valandą guodė ir ramino savosios šventyklos. Šiandien nieko to nebeturime— tik siekiame. Tačiau visa tai tikra ir laukia mūsų!
Lapkričio 23-ji yra viena tų gražių progų atitrūkti valandėlei nuo kasdienybės, nuo visų savo darbų, smulkiųjų rūpesčių ir susikaupus giliai, giliai pamąstyti:
Ar jau leisimės taip sunykti ir subyrėti, kaip granito atlaužos, malamos keliams grįsti, kurias visi mindo ir dilina?
Ar stengsimės nepalūžti dar, nesusiskaldyti po sunkiausiais gyvenimo velenais ir išlikti gyventi kaip pridera garbingai tautai, kaip savaimingai kilniai žmonijos bendruomenės šeimai?
Skaityti daugiau: Gen. P.Plechavičiaus žodis
EMILIJA ČEKIENĖ
Mes žuvome, kad jūs gyventumėt, — mūsų tautos susikaupimo dienose dažnai ne vienam prisimena šis žuvusiųjų testamento žodžiai.
Tik dėka daugelio ryžtingų žygių, sunkių kovų ir tvirtos valios bei mūsų pirmųjų savanorių-kūrėjų aukų 1918 m. Vasario 16 d. Lietuva atgavo nepriklausomybę. Kaip ši diena liko amžiams brangi kiekvienam lietuviui, taip lygiai ir lapkričio 23-ji — Lietuvos kariuomenės įkūrimo diena, kurios kraujo aukomis buvo apgintas ir įteisintas Lietuvos nepriklausomybės pasirašytasis aktas. Lapkričio 23-ji, kaip ir kiekviena mūsų tautos šventė jungia po visą pasaulį išsiblaškiusius lietuvius i vieną idėjinę šeimą, o visus karius, ypač dar gyvus tų kovų dalyvius suartina dvigubai.
Garbė Partizanui, kritusiam kovoje dėl Tėvynės laisvės.
Dail. J. Kaminskas
Gerai žinome, kaip sunkias kliūtis, sunkius uždavinius teko nugalėti mūsų kariuomenei įvairiuose frontuose besikuriančioj tėvynėj, kuri varge gimė, augo ir brendo. Gal fiziškai mūsų kariai ir nebuvo stiprūs, menkai aprūpinti duona, menkai ir ginklais, mažai apmokyti kariškai, bet ryžtingi, tvirti ir nepalaužiamos dvasios mūsų savanoriai-kūrėjai ėjo grumtis su gausesniais ir gerai apginkluotais priešais. Jie pakėlė daug vargo ir skurde, daug kraujo praliejo, daug žuvo nepasiekę savo kovos idealo, bet jie laimėjo, jie savo krauju ir gyvybėmis išpirko Lietuvai laisvę. Tad kaip gi galėtume šią Lapkričio 23-ją dieną pamiršti, kuria mūsų kovotojai savo krauju įrašė į Lietuvos istoriją.
Skaityti daugiau: KOVA UŽ LAISVĘ YRA ŠVENTA
O. URBONAS
(Tęsinys)
Rugsėjo 1 d. Karolis pradėjo žygį Rygos kryptimi ir rugsėjo 12 d. ją pasiekė. Sutelktas jo jėgas sudarė 8751 pėstininkas ir 2758 raiteliai ( neskaitant artilerijos ir kitų smulkių dalinių), viso 12,509 vyrų.
Katkevičius, surinkęs viską, ką tik galėjo, skubėjo Rygos link ir rugsėjo 16 d. pasiekė Kirchholmą (Salaspilį). Visą jo kariuomenę sudarė 1040 pėstininkų ir 2350 raitelių. Su savo kariuomene jis pražygiavo kelią Wenden - Nitau - Lemburg - Ykskull - Salaspilis, atstumą virš 18 mylių, per 36 valandas.
Ryga jau buvo apgulta. Rugsėjo 14 d. Karolis užbaigė apgulos artilerijos išstatymą ir tą pat dieną prasidėjo Rygos bombardavimas.
Atrodė, jog Karolio svajonė vienu smūgiu užbaigti karą su Žygimantu išsipildys. Katkevičius su pagrindinėmis jėgomis buvo čia pat. Didelė jėgų persvara teikė Karoliui tokį pasitikėjimą, kad jis buvo linkęs žygiuoti prieš Katkevičių, nenutraukdamas Rygos apgulimo. Tik Lennartssono įkalbėtas, galų gale, jis nutarė Rygos “apgulimą keletai dienų nutraukti” ir stoti į kautynes su Katkevičium su visa savo kariuomene. Jo įsitikinimu šį kartą laimėjimas buvo užtikrintas ir Katkevičius būsiąs sumuštas “be ypatingų sunkumų”.
Su 8368 pėstininkais, 2500 raitelių ir 11 artilerijos pabūklų Karolis išžygiavo Salaspilio link ir rugsėjo 17 d. sustojo ties juo. Žygio metu smarkiai lijo, parakas ir degtuvai sudrėko, kariuomenė nakties žygio metu pavargo — viskas tas privertė Karolį duoti savo kariuomenei bent trumpą poilsį.
Vietovė, kurioje švedų kariuomenė susidūrė su Katkevičiaus, augščio atžvilgiu yra dviejų skirtingų dalių. Užpakalinė, arba vakarinė dalis (švedų artėjimo kelias) yra didokas kalnagūbris, ties Salaspiliu ir betarpiai į šiaurę nuo bažnyčios virstantis į gana ryškų kalną. Kalnas turėjo statokus šlaitus į Dauguvos pusę ir į pietų-vakarus. Ribą tarp vakarinės ir rytinės vietovės dalies (Katkevičiaus artėjimo kelias) sudarė nedidelis upelis, įtekantis į Dauguvą į pietus nuo bažnyčios. Kelias iš Rygos Salaspilio link, anais laikais, ėjo išilgai minėto kalnagūbrio ir betarpiai prieš Salaspilį, leidosi į slėnį. Maždaug 1600 metrų nuo Salaspilio (Rygos link) kelias kirto gan gilų slėnį, kuriuo tekėjo pelkėtais krantais upelis, sudarydamas lyg ir siaurumą, kurią švedų kariuomenė, atsitraukimo metu, greit pereiti negalėjo.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ - LENKŲ KARAS SU ŠVEDAIS 1600-1611 METAIS
PRIEŠ DEŠIMTĮ METŲ NETEKOME MŪSŲ TAUTOS DIDŽIOJO POETO BALIO SRUOGOS
“BARBORA RADVILAITĖ”
IŠTRAUKA IŠ NEBAIGTOS BALIO SRUOGOS DRAMOS
I-as veiksmas, 11 pav. (Vilnius, Radvilų rūmų sodas) Barbora Radvilaitė ir Didysis Lietuvos Kunigaikštis Zigmantas Augustas
Zigmantas:
Barbora, tu verki? Neverk, brangioji!
Barbora :
Karalius! Ak! O aš maniau!.. Atleisk!
Zigmantas :
Sėsk, mano miela, būsim kaip seniau.
Barbora :
Seniai nebesimatėm.
Zigmantas :
Tik neverk.
Man ir be to sunku. Ne ašarų, —
Paguodos iš tavęs, Barbora, noriu.
Barbora:
Kad aš mokėčiau! Kad galėčiau! Viską
Tau padaryčiau, kad nebūtum liūdnas!
Zigmantas:
Mylėk mane!
Barbora :
Karaliau! Nekankink
Manęs! Matai, kad leisgyvė esu!
Skaityti daugiau: B. Sruoga — Ištrauka iš dramos “Barbora Radvilaitė” ir Poeto minėjimas
ANTANAS LĖLIUŠIS
M A L D O S
TU, VIEŠPATIE, žinai, kaiplūžta žodis
šiurpiam patrankų gaudesy,
o meilės niekas tiek nerodys,
kiek mirštantis laukuos karys.
Tu, Viešpatie, matai—mums stingsta lūpos,
sukepo kraujas, mirštančio širdis.
Šalia manasis brolis šaukia, klumpa,—
aplink mažytės kraujo gėlės supas:
— O, Viešpatie,
esu karys ...,
ir lūžta žodis prakeiksmu, ugnyse.
R Y T I N Ė
Pro mirštančią naktį vyturėlis,
nuo pilko grumsto pasikėlęs,
gieda rytmetines;
aplink aidai įkyrūs,
širdis skausme panirus,
sulaužo maldą ir rankas.
Bet, Viešpatie, Tu žinai,
ko prašo mirštantys kariai!
Skaityti daugiau: ANTANAS LĖLIUŠIS - Maldos
Uoliam mūsų “Kario” ir “Liet. Enciklopedijos” bendradartiui plk. O. Urbonui šiemet sukako 65 metai amžiaus. Jubilijatas yra gimęs 1892 m. kovo 81 dieną, Ašmintos dvare, Mariampolės apskr. Jo protėviai, kaip rašo Kaspar Niesicki savo 10 tomų veikale “Herbarz polski, Lipsk 1839—1845”, Lietuvoje yra žinomi nuo 1528 metų. Tame pat veikale yra pažymėta: “Anton Urban (plk. senelis) roku 1778 skarbnik Marjampolski” (Antanas Urbonas 1778 m. buvo Mariampolės iždininkas). Gyveno prie Mariampolės. Ungurinių dvaras, 3 km nuo Mariampolės, apie 150 metų buvo Urbonų šeimos nuosavybė. Pulkininko tėvai šį dvarą pardavė ir pirko netoli Prienų Ašmintos dvarą, kame ir gimė Jubilijatas. Mokėsi Mariampolės gimnazijoje, kurią baigė 1911 m., tais pat metais stojo į Konstantino artilerijos mokyklą Petrapilyje. Baigė 1914 m. liepos 15 d., gavo pirmąjį karininko laipsnį ir buvo paskirtas į gvardijos 2-rą art. brigadą. Tuoj kilo I-sis Pasaulinis karas; mobilizacijai vykstant, buvo perkeltas Į 61-mą art. brigada, su kuria išvyko į frontą ir ištarnavo iki karo galo. Tarnaudamas rusų kariuomenėje daug kartų pasižymėjo drąsa ir sumanumu. Už pasižymėjimus gavo daug kariškų dovanų — ordinų ir buvo keliamas į augštesnius laipsnius. Turėjo šv. Jurgio ordiną 4-to laipsnio ir šv. Jurgio kardą, kuris būdavo vadinamas “aukso kardu”. Nuo 1915 m. iki 1917 m. pabaigos buvo baterijos vadas. 1917 m. rudeni, bolševikams įvykdžius perversmą, O. Urbonas iš fronto atvyko į Maskvą. Iš Maskvos nuvyko i Voronežą, kur buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Tas sutrukdė jo sugrįžimą į Lietuvą. Kalėjime išbuvo iki prie Voronežo priėjo baltieji rusai. Bet laiku sugrįžti į Lietuvą jau nebuvo galima, teko tarnauti gen. Denikino armijoje, kur vėl buvo baterijos vadu.
Skaityti daugiau: PLK. O. URBONUI 65 METAI
Leonardas Andriekus
DAGILIS
Ten sopuly suklinka nytys,
O kantrūs žmonės amžiais tyli,
Ten ir žiemos šalčiausią rytą
Pragysta kruvinas dagilis.
O kaip jis gali nepragysti,
O kaip jis gali ištylėti,
Jei nebeturi savo lizdo,
Jei tu verki pas tuščią klėtį. . .
Ten kruvinas dagilis šaukia,
Sušildyt žemei saulės prašo -
Priimk, Aukščiausias, mūsų auką,
Priimk kiekvieną kraujo lašo..
Skaityti daugiau: L. Andriekus — Eilėraščiai: Dagilis ir Piligrimas
Mielieji Kariai,
Vėl prabėgo vieneri metai. Vėl stovime ant kitų Naujųjų Metų slenksčio. Ką gi mes laimėjom per tuos pastaruosius metus? Viena tik aišku, kad mūsų senųjų kovotojų gretos praretėjo ir dar retės. Didžiausia nelaimė būtų, jei pasiliktų spragos. Kol gyvens nors vienas senųjų kovotojų, tenelieka spragos!
“Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną iš tų, kurie palaiko jūsų namo sieną, namas negrius— iš baimės jūs neišlakstykit, tik vieton ano stulpo tąją pačią dieną tuoj kitą statykit!” Tais žodžiais V. KUDIRKA prieš 50 metų kėlė tautiečius ryžtingon kovon. Šiandien vėl atgyja tasai mūsų dvasios milžinas su savo ugningais šūkiais.
Tais naujais stulpais tebūnie mūsų jaunimas ir palikuonys. Ko daugiausiai kvėpkim jiems Tėvynės meilės, ryžto, idealizmo ir kovingos dvasios. Juk dorybių netrūko mums kovose dėl savo nepriklausomybės. Dėl to tik ir laimėjom. Tenetrūksta ir mūsų jaunimui. Nėra dar atsitikimo istorijoj, kad kovojanti tauta nebūtų laimėjusi. Pavyzdžių turime daug. Anksčiau ar vėliau ir mes iškovosime tą dieną.
“Be dvasios, be širdies— tai griaučių tautos!” — šitokią išvadą padarė Ad. MICKEVIČIUS. Štai kur tragizmas ir tautos nelemtis. Neleiskim, kad taip atsitiktų, kad mūsų jaunimas atitrūktų nuo savo kamieno!
Tai svarbiausia, kas mums turi rūpėti gyvenamuoju momentu. Tai nuoširdžiausi mūsų sveikinimai ir linkėjimai, žengiant įNaujuosius 1958 Metus.
Linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų!
P. PLECHAVIČIUS M. RĖKLAITIS
Centro Valdybos Pirmininkas Sekretorius
MIELUS SKAITYTOJUS IR BUVUSIUS LIETUVOS KARIUS IR ŠAULIUS, IŠBLAŠKYTUS PO PLATŲJĮ PASAULĮ, SVEIKINA IR LINKI LINKSMŲ KALĖDŲ ŠVENČIŲ IR LAIMINGŲ NAUJŲJŲ METŲ KARYS
BOTTICELLI: Karaliai sveikina Kūdikėlį
DR. V. SRUOGIENĖ
Buvo Lietuva laisva.
Kunigaikščiai valdė ją.
Balys Sruoga
Hans Sauerdumm režinys: Žygimantas Augustas D.
Lietuvos Kunigaikštis ir Lenkų Karalius.
Mūsų laikų įvykiai taip mus jaudina, kad retai kada bepažvelgiam atgal į praeitį, retai kada “sau stiprybės sėmiam” iš didingos bei turtingos mūsų krašto praeities. Nors didysis Dante yra pasakęs, kad nėra didesnio skausmo, kaip nelaimėje prisiminti praeities laimę, bet iš tikrųjų yra priešingai — praeities pasisekimų prisiminimas šiandien mumyse palaiko viltį į geresnę ateitį.
Kaip tik dabar turime progą prisiminti įvykius, kurie mūsų žemėje rutuliojosi prieš 400 metų.
16-sis amžius buvo Lietuvos galybės ir kūrybingumo laikai, kaip užsienio politikoje, taip ir vidaus gyvenime.
PASVALIO SUTARTIS 1557 METAIS
Didžioji Lietuvos Kunigaikštija, dar tada tiek tepriklausoma nuo Lenkijos, kad ją valdė bendri valdovai, tvarkėsi visai savarankiškai ir Europos politikoje turėjo nemažą svorį. Valdovas Žygimantas Augustas, paskutinysis Gediminaitis, turėjo plačius ryšius su tolimesniais ir artimesniais kaimynais nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Didesnė tada už Lenkiją su didesne ir puošnesne už pastarosios sostinę — Vilniumi — vertė skaitytis su ja ir vokiečius, ir turkus, ir totorius ir kaip tik pradėjusią tada kilti Maskvą.
Skaityti daugiau: ATMINTINOS 400 METŲ SUKAKTYS
PASAKYTAS NEW YORKE, LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠVENTES PROGA, 1957 M. XI. 23 D.
I
New Yorko Ramovės skyriaus Valdyba suteikė man garbę, pakviesdama tarti žodi kariuomenės šventės proga.
Minėjimai tremtyje, o ypač šiame laikotarpyje, skiriasi savo prasme nuo švenčių laisvoje tėvynėje, kai turėjome savo kariuomenę. Tremtyje minėjimo prasmė yra patirti, kiek kuri tautos dalis yra atidavusi savo duoklę tautai ir tuo pačiu skirti sau klausimą: kiek kiekvienas iš mūsų dabar atiduodame savo duoklę tautai.
Jauna, tik susikūrusi Lietuvos kariuomenė pasirodė verta savo protėvių, kai Lietuvai pasitaikė proga vėl tapti laisva. Jie neišsigando gausaus priešo, bet stvėrėsi bet kokio ginklo, ir tą laisvę iškovojo. Tūkstančiai paaukojo gyvybę, tūkstančiai liko invalidais, bet jie savo dalios kitiems neprikaišiojo, nešė ir neša ją garbingai. Visa tauta buvo augštumoje, kovojo ir suprato, kad laisvė negaunama be aukų, o padėtos aukos vertos atsiekto tikslo.
Savaime aišku, kad karininkai ir šiaip buvę kariai vedė ir vadovavo tose laisvės kovose. Jauna, naujai atgimusios Lietuvos kariuomenė, įrašė garbingą skyrių mūsų tautos istorijoje.
Mūsų Lietuvos kariuomenė, apgynusi savo valstybę nuo Rytų, pati atsipalaidavo nuo Rytų įtakos, išryškino savo tautinius, savitus bruožus, nesustojo vietoje, bet tobulėjo, sėmė mokslą iš vakarų ir prie jų priartėjo. Karininkai priartėjo prie kareivių, domėjosi jų gyvenimu ir tapo jiems vyresniais broliais ir mokytojais. Taikos metu buvo rūpinamasi, kad priimtas į kariuomenę doras, bet žalias jaunuolis, būtų išleistas namo paruoštas gyvenimui, susipratęs pilietis. Be kariuomenės, valstybės likimas būtų kitoks ir 1923 metais, Klaipėdos įvykių ir Lenkijos ultimatumo metu, nors karo veiksmų ir nebuvo.
Lietuvos kariai, tiek eiliniai, tiek karininkai, savo pareigą atliko garbingai, buvo pasiruošę reikalui esant ir veiksmams, o šiaip budėjo, duodami vyriausybėms galimybę rūpintis valstybės atstatymu, jos progresu ir ūkine gerove.
Skaityti daugiau: GEN. KONSULO JONO BUDRIO ŽODIS
PETRAS BŪTĖNAS
Matysime, yra tokia lietuvių atšaka, kurios šalies vardas trejopas Süduva-Jotva-Dainava, todėl trejopas ir jos gyventojų vardas sūduviai-jotvingai-dainuviai. Jie yra ir Mažosios Lietuvos bei Prūsų žemės rytiniai kaimynai. Net daugiau: jie kaip lietuviai pereina ir per vadinamąją D. ir M. Lietuvos ribą, taigi per dirbtinę, politinę, administracinę buv. Rusijos ir Vokietijos sieną, nueina į vakarus — į M. Lietuvą ir į Prūsų ežeryną, ir todėl, norėdami, pavyzdžiui, kalbėti apie pačią M. Lietuvą ar didžiulio Prūsų ežeryno sritį, negalime aplenkti nei jų, t.y. sūduvių-jotvingų-dainuvių. Juos ir tą jų trivardį gerai supratę, tegalėsime geriau orientuotis ir M. Lietuvos, Prūsų ežeryno bei Prūsų žemės reikaluose ir galėsime lengvai pripažinti, kad “M. Lietuva” iš vardo tėra tik sutartinis įvardas (terminas), o iš tikrųjų — kad M. Lietuva tėra visos Lietuvos neskirtingas ir natūraliausias geografinis ir etnografinis tęsinys. M. Lietuvos ir Prūsų ežeryno srities dalykus yra lengviausiai suprasti, juos imant nuo šiaurės ir rytų, t.y. nuo D. Lietuvos, o ne nuo pietvakariu ir vakarų, kaip visados yra ėmę svetimieji kronikininkai ar tyrinėtojai, ir todėl jie dažnai i dirbtinius sprendimus nukrypę ir kaip reikiant nebeišsipainioję. Užtat prie M. Lietuvos ir Prūsų ežeryno srities prieiname iš rytinės pusės, kur sūduvių-jotvingų-dainuvių gyvenama, ir su jais pirmučiausia čia susipažįstame.
Skaityti daugiau: SŪDUVIAI — JOTVINGIAI — DAINUVIAI
V. KAREIVA
Jonas Gedrimas vos tik nusiėmė parašiutą po rytinio skridimo, kai aerodromo budėtojas pašaukė prie telefono. Jis nekantriai paėmė ragelį:
— Pilotas Gedrimas, klausau!
— Čia eskadrilės vadas. Gedrimai, tu tuojau pat išskrendi į Palangą. Už penkiolikos minučių prisistatyk grupės vadui. Supranti!
— Suprantu. Prisistatysiu grupės vadui!
Pakabino ragelį kaip širdį ant vinies. Koks galas dabar nutiko? Kodėl prisistatyti pačiam grupės vadui? Po skridimo vėl skridimas. Į Palangą! Kodėl jam, ne kitam? Viskas paslaptinga...
Jisai vėl užsimovė piloto šalmą, prisisegė parašiutą. Ak, tu parašiute, kiek tu mane privarginai pradžioje lakūno karjeros, kol išmokau tave sulankstyti ir sudėti taip dailiai, kaip koks tipelis fantazinę nosinaitę. Už tai tu atsilygini saugumu mano gyvybei.
Mechanikai velka iš angaro jam lėktuvą. Pila benziną. Tikrina motorą, vairus. Rūpestingi vyrai, tie mechanikai, nelyginant, auklės. Viskas priklauso nuo jų darbo: pasieksi uždavinį ar nutūpsi su varnomis...
Grupės vadas majoras Pikturna sėdėjo kabinete už stalo.
— Tamsta majore, tamstos įsakymu atvykau! — prisistatė pilotas.
— Gerai, Gedrimai. Štai gauni pakietą, kurį privalai nuvežti ir įteikti Palangos aerodromo komendantui asmeniškai. Slapta ir skubu!
— Klausau!
Ranka prie šalmo. Sukinys aplink. Įsakymas vykdomas.
Skaityti daugiau: DEBESYS
J. TUMAS
(Tąsa)
2 p. D. L. K. Algirdo pulko vadas plk. J. Tumas savo kabinete 1938 m. Iz. Girčio nuotr.
Šio kolchozo moterys, ypač senesnio amžiaus, buvo mums nepaprastai geros ir gailestingos.
Petruičiui pavalgius, ir mes nuėjom į kolchozą. Jame buvo sustoję keliolika šeimų, pabėgusių iš Minsko ir Puchovičių, todėl mes nakvynei vietos negavom. Kolchozo gyventojai mums patarė pernakvoti mokykloj, kuri buvo apie pusę kilometro nuo kolchozo. Išėjom į mokyklą, bet pusiaukelėj tarp mokyklos ir kolchozo radom prie stačių lentelių tvoros pastatytą skiedromis dengtą pusę stogo. Tarp tvoros ir stogo susidarė savo rūšies pašiūrė, kurioje nutarėm pernakvoti. Buvo jau vakaras ir saulė leidosi. Mes buvom pavargę ir rengėmės gulti, bet gudas sulaikė, pamatęs ateinantį nuo mokyklos ginkluotą raudonarmietį. Aš pažiūrėjau per pašiūrės antrą galą ir pamačiau iš priešingos pusės, nuo miško ateinantį kitą raudonarmietį be ginklo. Netrukus abu susitiko arti mūsų pašiūrės ir pradėjo kalbėtis. Jų pasikalbėjimą mes girdėjom ir sužinojom, kad mokykloje yra koks tai komisaras ir iš norinčių pernakvoti mokykloje reikalauja parodyti dokumentus. Bijojom, kad jie nepanorėtų nakvoti mūsų pašiūrėj, bet ačiū Dievui, abudu, keikdami komisarą, nuėjo į kolchozą. Mes džiaugėmės, nenuėję į mokyklą, būtumėm pakliuvę.
Birželio 30 d. auštant įėjom į mišką, kuriuo keletą kilometrų žingsniavom į vakarus, sutikdami nemažai pabėgėlių. Išėję iš miško prie kolchozo Ivanovka, pamatėm augštą geležinį tiltą per upę. Abiejuose tilto galuose buvo pastatyti sunkūs kulkosvaidžiai, raudonarmiečiai tikrino praeinančių dokumentus. Tas kelias į vakarus mums buvo uždarytas, todėl pasukome atgal i Palčini, bet ten nesustojom. Pro tą kolchozą iš vakarų į rytus ėjo platus vieškelis, kuriame tą dieną buvo didelis judėjimas. Mes nenorėjom prie to vieškelio ilgiau pasilikti, buvo pavojinga. Savo drabužiais ir neskustomis barzdomis mes labai skyrėmės nuo vietinių gyventojų, ir kreipėm į save visų dėmesį. Nors buvo karštas oras, bet slėpdamas savo karišką uniformą, aš buvau apsivilkęs žieminį paltą ir pastatęs jo apykaklę. Žmonių klausiamas, kodėl nenusivelku palto, atsakydavau, kad sergu ir man šalta. Tuo laiku aš prisiminiau profesorių I. K. ir mintyse jam dėkojau, kad neleido man paltą numesti. Tada jis man buvo labai reikalingas.
Už dviejų kilometrų nuo Palčini, pietų pusėje, matėsi Molotovo vardo kolchozas. Mes ten ir nuėjom. Gale kolchozo mus sutiko kelios moterys, joms vėl reikėjo aiškintis, kas mes esam. Atsisėdom ant žvyrduobės krašto pailsėti. Petruitis skundėsi, kad jam labai bloga ir toliau eiti negalės. Moterys patarė mums eiti į kolchozo fermą (pieninę), kur galėsim gauti pieno ir patokos (dirbtinio medaus). Petruitis nenorėjo eiti ir į fermą, bet likti kurį laiką prie žvyrduobės, o vėliau eiti į mišką.
Skaityti daugiau: BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE IR ČERVENĖS ŽUDYNĖSE
Redaguoja Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
VIENUOLIKTOJI VALANDA
(ATVIRAS LAIŠKAS VISIEMS LŠST NARIAMS IRNARĖMS “TREMTIES TRIMITO” REIKALU)
Brangūs Broliai ir Sesės Šauliai!
TREMTIES TRIMITO gyvenime išmušus vienuoliktai ai valandai, kreipiuosi į Jus, prašydamas broliškos pagalbos ir paramos.
Ryšium su spaustuvės kainos pakėlimu ir kitais finansiniais sunkumais, kiekviename KARIO numeryje TREMTIES TRIMITUI nemokamai tegalime gauti tiktai po 2 puslapius, žodis “nemokamai” reiškia, kad tuos du puslapius kiekviename numeryje ir toliau sutinka finansuoti KARYS. Jei norime turėti ką nors daugiau, už tai turime užsimokėti mes patys.
Nuo pat pradžios LŠST LCV Darbo Prezidiumo pavedimu tvarkant TREMTIES TRIMITO puslapius, man teko susidurti su KARIO Redakcijos ir Administracijos nepaprastai dideliu ir nuoširdžiu rūpesčiu šaulių reikalais. Jie tikrai padarė viską, kas tik buvo galima, kad TREMTIES TRIMITAS išsilaikytų. Už tai KARIUI priklauso visos Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje gili padėka. Tačiau ateityje mes patys privalom parodyti daugiau iniciatyvos ir pagrindinę TREMTIES TRIMITO finansinę naštą perimti į savo rankas, ne vien dėlto, kad jinai KARIUI tampa per sunki, bet, visų pirma, todėl, kad yra visiškai nešauliška sėdėti sudėjus rankas ir žiūrėti, kaip mums priklausantį darbą dirbame ne mes patys, bet kiti.
Be abejo, visi sutiksime, jog turėti tiktai po du puslapius TREMTIES TRIMITUI neužtenka.Sąjungai augant ir stiprėjant, į tiek vietos nėra galima sutalpinti net pačios reikalingiausios medžiagos. Didesnis puslapių skaičius yra neišvengiamas ir neatidėliojamas būtinumas.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
LIET. STUD. S-GOS SUVAŽIAVIMAS
Lapkričio 29 — gruodžio 1 d. New Yorke Įvyksta visuotinis Liet. Stud. S-gos suvažiavimas. Pagrindiniai posėdžiai vyks puošniame Statlerio viešbutyje, W. 33 St. ir 7 Ave., New Yorke. Suvažiavimo programoje bus centrinės valdybos ir skyrių valdybų pranešimai, pasitarimai ir diskusijos veiklos klausimais, krepšinio rungtynės tarp šių metų Š. Amerikos lietuvių krepšinio nugalėtojo Brooklyno Atletų Klubo ir Čikagos studentų komandos Lituanica, susipažinimo vakaras Brooklyno Piliečių Klubo salėje, K. Ostrausko paskaita, Dr. A. Vasio paskaita ir kt. Suvažiavimo kulminacinis taškas bus iškilmingas banketas, kuris įvyks šeštadienį Statlerio viešbučio Skytop salėje. Pagrindinis kalbėtojas banketo metu bus Lietuvos ministeris Washingtone p. J. Kajeckas. Po trumpos oficialiosios dalies bus meninė programa, pietūs ir šokiai. Banketas yra rengiamas Lituanus žurnalo pagerbimui, ir, jei liks pelno, jis bus paskirtas šio žurnalo leidimui. New Yorko ir apylinkių visuomenė kviečiama bankete dalyvauti.
Savažiavimui rengti yra sudarytas komitetas: R. Kezys (pirm.), I. Banaitytė, K. Paprockaitė, L. Pettrauskaitė, A. Grigaitis, V. Jakas, V. Ramanauskas, K. Skrupskelis, J. Ulėnas, V. Virbickas ir V. Vygantas.
Liet. Stud. S-gos Centrinė Valdyba ir suvažiavimo rengimo komisija kviečia visos Amerikos lietuvius studentus suvažiavime gausiai dalyvauti.
SKAUTŲ RINKIMAI
Šiuo metu vyksta rinkimai į augščiausius Lietuvos Skautų S-gos organus. Rinkimuose dalyvauja virš 200 skautų skaučių vadovų iš viso pasaulio. Bus išrinkta 18 asmenų į LSS Tarybą, po 3 į LSS Garbės Teismą ir Kontrolės Komisiją, po vieną Seserijos ir Brolijos Garbės Gynėją. Taipogi bus išrinkti Seseririjos ir Brolijos Vyriausi Skautininkai ir jų pavaduotojai. Šį vadovų korespondencinį suvažiavimą tvarko iš Hartforde, Conn., sudaryta skautininkų komisija, kuriai vadovauja s. V. Nenortas. Balsavimo lapai turi pasiekti komisiją iki gruodžio 1 d.
Skaityti daugiau: Kariai ir Jaunimas
Pirmasis ir paskutinysis Lietuvos karo kapelionas paskutinį kartą buv. karių tarpe, š. m. lapkričio 23 d. skaito invokaciją Kariuomenės šventės minėjime Brooklyne.
V. Gedgaudo nuotr.
Š. m. lapkričio 30 d. 6 val. rytą New Yorke staiga mirė profesorius kanauninkas Juozas Meškauskas, buvęs lietuvių karių karo kapelionas ir uolus visuomenininkas.
Velionis jau nuo seniai buvo silpnos sveikatos ir dažnai sirguliuodavo. Tačiau, nepaisydamas savo nesveikatos, dalyvaudavo lietuviškajame visuomeniniame gyvenime, kiek jam leisdavo jėgos.
Kan. J. Meškauskas gimė 1889 m. balandžio 16 d. Panevėžio priemiestyje Smėlynėje. Jų šeima buvo gausi: 3 sūnūs ir 2 dukros. Velionies tėvai Gasparas ir Elzbieta (Siaury-tė) visus savo vaikus išleido į mokslus. Kanauninko vienas brolis buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris.
Kan. Meškauskas pradžios mokslą išėjo Panevėžyje. Vidurinį mokslą Jelgavoje (Mintaujoj) ir Panevėžyje. Jau būdamas mokiniu, velionis pradėjo įsijungti į tautinį lietuvišką darbą ir jį tęsė iki leido jo jėgos.
1909 m. kan. J. Meškauskas įstojo į Žemaičių Kunigų Seminariją, II kursą. Ją baigęs, 1913 m. buvo išsiųstas į Petrapilio Dvasinę Akademiją. 1914 m. drauge su Iz. Tamošaičiu ir M. Krupavičium akademijoje buvo įšventintas kunigu. 1917 m. minimą akademiją baigė magistro laipsniu.
Skaityti daugiau: A. A. PROF. KAN. JUOZAS MEŠKAUSKAS
RAMOVĖS SKYRIAUS SUSIRINKIMAS
Rugsėjo 29 d. L. Auditorijoje įvyko L.V.S. Ramovės Čikagos skyriaus narių susirinkimas. Susirinkimą atidarė p-kas Pov. Dirkis ir pakvietė susirinkimui pirmininkauti J. Bubelį ir sekretorium B. Račkauską. Į susirinkimą atvyko gana apsčiai narių ir nemaža svečių.
Vienas iš dienotvarkės punktų, svarbiausias ir įdomiausias, buvo rašytojo Petro Babicko paskaita: Lietuva — Brazilija. Kadangi perdaug skirtinga ten gamta, klimatas, žmonių papročiai ir gyvenimas, tai prelegentui nepavyko įtikinti klausytoius, kad Lietuva būtų Brazilija, arba atvirkščiai. Nežiūrint to prelegentas labai vaizdžiai nušvietė lietuvių gyvenimą ir kultūrini veikimą ne tik pačioje Brazilijos sostinėje Rio de Žaneiro, bet ir bendrai visam krašte. Kaip mums žinoma. Brazilija yra labai didelė ir padalyta į atskiras valstybes panašiai kaip JAV. Kraštas valdomas demokratiškai, bet tas demokratiškumas nevisur ir nevisada išlaikomas. Kai kada už tą patį nusikaltimą smarkiai baudžiama, o kai kada nieko nedaroma. Arba komunistu veikimas kartais labai trukdomas. o kartais ne. Susidaro įspūdis. kad nėra ribos, kur baigiasi demokratiia ir kur prasideda sauvaliavimas. Kraštas yra labai turtingas, bet tie turtai dar mažai ištirti ir menkai išnaudoti. Pragyvenimo lygis labai žemas, o atlyginimai maži, o kainos gana augštos. Tarplietuvių ir lenkų, gyvenančių Brazilijoje vyksta lyg ir rungtyniavimas, ginčijamasi kieno yra Aušros Vartų paveikslas, lietuvių ar lenkų? Bet šiaip lietuvių vardas stovi augštai ir lietuviai yra populiarūs. Visose Brazilijos valstybėse priskaitoma 55,000 lietuvių. Senieji ateiviai dalinai sukomunistėję. Kai kurie iš jų jau neblogai gvveno, bet buvo suagituoti ir likvidavę savo turtus, išvažiavo į Sovietu roių. Tačiau, kaip žinoma, skaudžiai apsivylė ypač jaunimas, kuriam kelio atgal nėra.
Skaityti daugiau: Veteranų Veikla
RANKINUKAS NE ATSTOVAS
1940—41 m. bolševikų okupacijos metu Lietuvoje kažkoks sovietinių moterų suvažiavimas įvyko Maskvoje. Nuvyko ir atstovės iš Lietuvos.
Atstovų kalbų metu atėjo eilė kalbėti ir Lietuvos atstovei. Ji, dar nepažindama Rusijos gyvenimo ir turėdama galvoje tik Lietuvos ir vakarų moralę, savo rankinuką paliko ant kėdės, kurioje sėdėjo. Nenorėjo su juo eiti į tribūną.
Pastebėjusios paliktą rankinuką, lietuvei einant, kitos atstovės pradėjo jai pusiautylomis priminti: “Rankinukas, drauge, rankinukas. Pamiršote rankinuką!”
Pagaliau lietuvė ties viena sustoja ir paklausia, kodėl jai primena rankinuką. Ji tyčia paliko, nenorėdama su juo eiti į tribūną kalbėti.
— Pavogti gali! — pastebi jai viena atstovių.
— Juk čia pašalinių žmonių nėra. Visos atstovės. Kultūringos moterys! — nustebusi atsako lietuvė.
— Taip, čia visos atstovės, bet tavo rankinukas ne atstovas, — paaiškina rusė lietuvei. V. K.
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
