Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 7 (1414) RUGPJŪTIS - RUGSĖJAS - SEPTEMBER 1965 
Plk. Pranas Saladžius, paskutinysis L. Šaulių Sąjungos vadas ... viršelis
Nr. 8 (1415) SPALiS - OCTOBER 1965
V. Augustinas— Gėles Vilniaus žygio dalyviams ... viršelis
TURINYS
Dr. J. Remeika — Nepamirštamasis dailininkas Petras Rimša
K. Ališauskas — Ukmergės operacija
P. L. — Karo mokykloje
Z. Raulinaitis — Anglai saksai ir aisčių Pabaltijys
J. Miškinis — Vilnius poezijoje ir dainose
E. Petrauskas — Žygis į Vilnių
A. Vadopalas — Lietuviški kariai kalbotyros šviesoje
P. Žilys — Suomių Sovietų 1939-40 m. karas
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Kronika
Redaktorius —Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas —Jonas Rūtenis
Kalbinę dalį redaguoja —Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalį redaguoja —Vincas Jonikas
Skaityti daugiau: Karys 1965m. 7-8 - Turinys, metrika
Mano atsiminimai apie Petrą Rimšą ir tą svarbų laiką
DR. JONAS REMEIKA
Nuostabi ir patraukli asmenybė. Mūsų dailininkų tarpe jis yra šulas. Ne tik tėvams Petras buvo džiaugsmas ir žvaigždė, bet ir tėvynei.
Neturtingų tėvų sūnus būdamas, motinėlės pamokytas lietuviškai, Patras Rimša lanko tik pradžios mokyklą, kurioje tuomet rusiškai temokė. Turėdamas iš mažens didelį palinkimą menui, 17 m. amžiaus sulaukęs, kaip anas pasakų bernelis, Petras iškeliauja į pasaulį. Mokosi Varšuvoje, Paryžiuje, Krokuvoje, Italijoje, Petrapilyje ir Berlyne.
Spaudai iškovojus laisvę 1904 metų gale, jis rūpinasi Lietuvos Dailės draugija, kuri įsikūrė 1907 m. Tuo reikalu vyksta į Ameriką ir renka aukas.
Jau prieš Didįjį karą jo vardas buvo plačiai žinomas. Mes mokiniai pasiimdavom Šiauliuose iš savo kuopelių bei švietimo draugijų naudingų knygučių kaimui ir platinom per atostogas; taip pat ir Lietuvos Dailės draugijos atvirukų, kurie vaizdavo kaimo dailę, arba mūsų menininkų kūrybą, pav. Žmuidzinavičiaus, Zikaro ir kitų. Taip pat ir Rimšos. Kiekvienas stengdavomės žmonių labui kuodaugiausia jų išplatinti. Pasipelnyti niekas negalvojome.
Arčiau pažinti Petrą Rimšą teko tik po pirmojo Didžiojo karo. Tada buvo neramūs laikai, tačiau dvelkė išsilaisvinimo viltimi. Lietuva jau iš seno buvo šalis, kur Vakarų ir Rytų bangos susiremdavo. Todėl šis karas ypatingai nusiaubė mūsų kraštą. Visur skurdas į akis žiūrėjo. Sugrįžę žmonės į apleistas vietas pastogės nerasdavo ir jokio gyvulio. Tūlas, įsirausęs pakrantėj ir pasidaręs pastogę, manėsi kaip toliau gyventi. Vis dėlto pakilia dvasia jaunas ir senas triūsė ir tikėjo, kad audrai nurimus saulutė Lietuvai nušvis.
Nebaigusi mokslo jaunuomenė turėjo darbo visose srityse: tai kariuomenėje, tai mokyklose ar kitose valdžios įstaigose ir visuomenės draugijose. Be to, ir sienos vykti į Vakarus studijoms buvo uždarytos iki 1919 m. gruodžio mėnesio. Karo pabaigoj tik keliems pasisekė išvykti iš Petrapilio per Švediją į Šveicariją.
Daugiausia studentų pasirinko studijoms Berlyną. Viena, arčiau buvo, antra, universitetas ten tuomet pasižymėjo mokslo vyrais. Vokiečiai ne veltui prisimena šį laiką kaip Berlyno universiteto žydėjimo laikotarpį. Be to, maloni buvo studijuojantiems ir mūsų, ką tik įsikūrusios, pasiuntinybės globa.
Skaityti daugiau: NEPAMIRŠTAMASIS DAILININKAS
KAZYS ALIŠAUSKAS
1919 m. pavasariui atėjus buvo susirūpinta rusus bolševikus išvaryti iš Lietuvos. Balandžio 26 d. generalinio štabo viršininku buvo paskirtas gen. Silvestras Žukauskas (vyriausiu karo vadu tapo paskirtas gegužės 7 d.). Prasidėjo didesnio masto operacijos. Nuspręsta buvo pirmiausia paimti Ukmergę. Šiam reikalui gen. S. Žukauskas įsakė Panevėžio bataliono vadui karin. J. Variakojui:
a) Iš Kėdainių — Šėtos apylinkės pereiti į Jonavos — Pagelažių apylinkę.
b) Susitarti su vokiečių, saksų savanorių pulku, kurio štabas buvo Žeimiuose ir bendrai veikiant pulti ir užimti Ukmergę.
Operacijos vykdymo laikas, puolimo kryptis, išeities ribos nustatymas bei sparnų apsauga buvo palikta spręsti bendrai dalių vadams (lietuvių ir vokiečių), pagal vietoje esančias aplinkybes.
Operaciją suplanavo karin. M. Katche,1 kartu su vokiečių pulko vadu, dalyvaujant karin. J. Variakojui ir kitiems lietuvių ir vokiečių karininkams. Besvarstant puolimo galimybes paaiškėjo, kad pirmiausia reikia užimti Pagirius, nes jų neužėmus, būtų sunku išlaikyti Ukmergę. Priešas iš Pagirių nuolatos grasintų kairiajam Ukmergės kariuomenės rinktinės sparnui. Dėl Pagirių nuolatos vyko kova, keletą kartų jie buvo užimti ir vėl prarasti. Bolševikai Pagiriuose laikė, tai didesnes, tai mažesnes, jėgas — nuo vienos kuopos iki vieno bataliono stiprumo.
Panevėžio batalionas, iki šios operacijos, buvo jau išaugęs į stiprų kovos vienetą. Turėjo 6 šaulių kuopas, kulkosvaidžių ir mokomąją kuopas, raitųjų žvalgų komandą, ryšių komandą ir ūkio kuopą. Viso jame buvo 35 karininkai ir apie 1,300 kareivių, daugumoje savanorių. Prie bataliono buvo priskirtas iš 1-os baterijos artilerijos būrys, karin. Geigai vadovaujant.
PAGIRIŲ PAĖMIMAS
Turimomis žiniomis, kurias suteikė žvalgai ir vietos gyventojai, Pagiriuose buvo apie 400 rusų raudonarmiečių. Vėliau, puolimui pasibaigus, paaiškėjo, jų ten buvo tik sustiprinta kuopa.
Pagirių paėmimui buvo skirta 4 kuopos Panevėžio bataliono, 1-as lietuvių artilerijos būrys ir 1-as vokiečių artilerijos būrys. Puolimo planą sudarė karin. M. Katche.
Skaityti daugiau: UKMERGĖS OPERACIJA
ATS. J. LTN. P. L.
Karo mokyklon patekom 1931 metų lapkričio mėn. 14 d., šeštadienio sutemoje. Karininkas nuvedė mus erdvion sporto salėn ir “pristatė” Karo mokyklos viršininkui gen. štabo plk. Jackui. (Po 6 savaičių buvo pakeltas į brig. gen. laipsnį). Po trumpos pasveikinimo kalbos buvom suskirstyti į dvi kuopas. Turėjau laimės patekti į 1 asp. kuopą, kuriai vadovavo itin melancholiškai, tačiau draugiškai nusiteikęs kapitonas Trimakas. Būrininku buvo jau iš Marijampolės laikų gerai pažįstamas kariūnas Šukys, skyrininku gavom kariūną Paršelį, o kuopos tėvu (viršila) buvo paskirtas kadro kariūnas Vaičeliūnas (žiūr. “Karys” 1962 m. spalių mėn., pusi. 225), itin taktiškas, visos kuopos gerbiamas vadovas. Būriui vadovavo ltn. A. Levinas, žvalus sportininkas. Nuostabu ir džiugu: visi kuopos vyresnieji bei viršininkai buvo mandagūs bei apdairūs kariniai auklėtojai.
Suskirsčius kuopomis, būriais ir skyriais, pristačius vyresniuosius, būrių bei kuopų vadus, būrininkus bei skyrininkus, vykom į erdvias kuopos patalpas. Netrukus šūktelėjo vakarienei. Nustebom: Karo mokyklos valgykloje tvarka pavyzdinga, stalai baltutėliai dengti, blizganti švara. “Čia, broliuk, tai ne 9 pėst. pulkas, čia karo mokslų akademija”, prašvokštė šalia manęs sėdintis kar. asp. Šatraitis. Budintis karininkas atsiprašė mus, kad negavom pyragaičių. Girdi, šitas reikalas būsiąs rytoj sutvarkytas. Tačiau gerai, skaniai ir sočiai pavalgiau, nes netrūko nė puikios lietuviškos duonos, nei sviesto, nei baltintos kavos. Po susitvarkymo kritom į lovas. Ir čia maloni staigmena: minkštas guolis, kiekvienam po 2 paklodes, po 2 antklodes, plunksnų pagalvėlės, pusė spintelės.
Ryto metą, sekmadienį, švilpukas pakėlė mus 7 val. Greit šovėm švarion prausyklon, vėliau valgyklom Buvo taip, kaip vakar žadėta. Skaniai ir sočiai pavalgėm pirmųjų “kadetų” pusryčių. Po to ruoša, tvarkymasis, pokalbiai su maloniais vyresniaisiais. Gyvenimas kareivinėse virte virė, nors sekmadienio būta. Pietų metu grojo liktinių puskarininkių, dirbusių Karo mokyklos administracijoje, orkestras, linksmindamas Karo mokyklos “naujokus”, žavėdamas kariūnų nuotaikas. Po 3 val. buvom pašaukti arbatėlei su itin skaniais pyragaičiais, o 20 val. sėdom vakarienės. Tai buvo nepamirštama pradžia, pirmoji diena.
Pirmadienį atsisveikinom su pulkų apranga, pulkų dulkėmis nusikratę “Higienos” pirtyje, A. Panemunėje. Antradienį jau žygiavom Karo mokyklos mankštos rajone. Čia bene pirmą kartą išvydom mūsų trečio būrio vadą j. ltn. A. Leviną. Pratimai tetruko vos 2 val. Po to grįžom į kareivines, nes mūsų jau laukė skanūs pietūs. Po to buvom laisvi kaip girių paukščiai. Tokių išdaigų pulkuose nebūta!
Skaityti daugiau: KARO MOKYKLOJE
Z. RAULINAITIS
Slavų pavojus, daugiau kaip kitos priežastys, skatino aisčių kiltis organizuotis, kurti valstybinius vienetus, jungtis. Tos nepaprastos veiklos pradžia yra taip sena (siekianti VI a.), kad ją dengia legendų ir pasakų rūkai.
Iš Vaidevučio ir Prutenio istorinės legendos matėme, kad Prūsuose buvo sukurta nors ir trumpalaikė, bet palyginti tvirta religinė ir valstybinė bendruomenė. Tokio organizavimosi į valstybinius vienetus pradų, galimas daiktas, jau būta įkuriant tą, pasakiškąjį, Gamali - Senpilio miestą, prie Vyslos žiočių, vėliau hunų užkariautą (žiūr. Z. R. Hunų Žygis į Prūsus).
Vaidevučio legendoje randame daugiau kaip vien tik Prūsų valstybės organizavimo pradžią. Ten ypač įdomu yra tas, kad tais senais laikais gimė mintis apsijungti visoms aisčių tautoms: Vaidevučio sūnus vyksta valdyti Lietuvos, tačiau klauso centrinės valdžios Rikajote. Aisčių didžiosios valstybės rėmai buvo pradėti brėžti jau VI a.!
Nevien tik slavai veržėsi VI a. i aisčių žemes. Iš vakarų, iš jūros pusės, įvairūs užkariautojai grasino Pabaltijui.
Turime žinią, siekiančią VI a. pradžią, iš anglų-saksų įstatymų. G. Lombardo išleistoje 1568 m. knygoje “Anglo-Saxon Laws”, arba Ar-xaionomia, Sive De Priscis anglorum Legibus Libri, kur kalbama apie legendinio karaliaus Artūro laikais Britų karūnai priklausančias žemes, yra minimi ir kai kurie Pabaltijo kraštai:
“Kada tai buvęs garsiausias Britanijos karalius Arturas, buvo galingas ir narsus vyras ir garsus karys. Ta karalija, tačiau, jam buvo per maža ir jo dvasia buvo nepatenkinta vien tik Britanija. Todėl jis narsiai užkariavo visą Skandiją, kuri dabar yra vadinama Norvegija, ir visas salas už Skanduos, būtent: Islandiam, Grenlandiam, kurios priklauso Norvegijai, toliau — Suechordam ir Hyberniam, ir Gutlandiam, ir Daciam, Semelandiam, Winlandiam, Curlandiam, Roe, Femeliandiam, Wirelandiam, Flandriam, Sherelam, Lappam ir visus kitus Baltijos kraštus ir salas ir taip net iki Rusijos (taigi į Lapius jis nukėlė Britų imperijos rytines sienas) ir dar daug kitų salų už Skandijos ir net žemiau Šiaurės poliaus, kurios priklauso Skandijai dabar Norvegija vadinamai . . .”.
Skaityti daugiau: ANGLAI SAKSAI IR AISČIŲ PABALTIJYS
JONAS MIŠKINIS
Senovės laikais Vilniuje buvo jau susikoncentravę švietimo, mokslo ir meno rinktinės pajėgos. Nors tada vyraujantį vaidmenį vaidino nelietuviai, tačiau lietuviškoji idėja kažkaip savaime reiškėsi, kilo, plito, įkvėpdama nevienam kūrėjui, ypač poetui, lietuviškos dvasios idėjų. Anais laikais Vilnius buvo laikomas ir gerbiamas, ne vien kaip Lietuvos sostinė, o daug kas Vilnių vadino Troja arba Atėnais. Kai 1610 m. vasarą Vilnių ištiko ir sunaikino didžiulis gaisras, Jonas Eidmantas savo kūryboje štai kaip rašė:
Kame esant dingę, Lietuvos Atėnai?
Kaip turtus susekti, kurie jums pražuvo?
Niekas jų neįvertins: apverkti tegalim,
Nors ir širdies verksmas jau eina galop.
Ar gi gal užtekti, ašarų tam verksmui?
Vėliau atsirado vis daugiau ir daugiau Vilniaus gerbėjų. Iškilo visa eilė kūrėjų lietuviškos kilmės rašytojų, kuriems pirmavo Adomas Mickevičius, Kraševskis, Kondratavičius. Tai jau buvo Vilniaus universiteto metais, susijus su Vilniaus klasicizmu. Kraševskis davė plačius darbus, susijusius su Vilnium ir liečiančius jį. Mickevičius ir Kondratavičius padarė Vilnių Lietuvos Meka, kurios Aušros Vartuose šviečia Stebuklingoji Mergelė Marija. O jau 1858 m. Kondratavičius, garbindamas Aušros Vartų Mariją, taip rašo:
Marija Motina Dievo,
Kenčiančių vargšų Motute,
Kuri sargyboj Jogailos
Sostinės vartuose stojai,
Žvilgterk į klūpančią minią,
Prie šių sujaudintų vartų:
Motin! Nusižeminę Tavo Šaukiamės apgynimo . . .
Be to, šalia lenkiškųjų kūrėjų atsistojo Vilniaus garbintojai žemaičiai. Jųjų priešaky stovėjo Stanevičius, Daukantas, vysk. Valančius. Stanevičius buvo ypatingas Vilniaus gerbėjas, sukūręs ekspresingą “Žemaičių šlovę”, kupiną tautinės dinamikos, primenančią Mickevičiaus “Jaunystės Odę”. Čia poetas piešia šviesiomis spalvomis bundančią Jaunąją Lietuvą, pasikliovusią prikelti visus Lietuvos didvyrius, nuo Rimgaudo iki Kęstučio laikų. Stanevičius taip sako:
Mačiau Vilnių, šaunų miestą
Seną mokslų gyvenimą,
Nuo žemaičių beapsėstą
Ir jų tikrą sutarimą.
Šlovė kožną privadino
Gerą tėviškei daryti,
Ir ką amžiai pagadino,
Čėsas yra sutaisyti.
Ši romantinės nuotaikos giesmė atitiko lietuvių tautos renesanso laikotarpį — Aušros metus.
Skaityti daugiau: VILNIUS SENOVĖS LIETUVIŲ POEZIJOJE IR DAINOSE
EUG. PETRAUSKAS
1939 metai visam pasauliui buvo istoriniai, ypatingai Lietuvos atžvilgiu. Šie metai apvertė visą pasaulio žemėlapį: vienos valstybės nyko, kitos praplėtė savo sienas. Europos žemyne pasireiškė agresija. Paslaptingi diplomatiniai pasitarimai bei konferencijos, nesutarimas tarp sąjungininkų ir politinės klaidos privedė visą pasaulį prie katastrofinio 1939 m. Antrojo Pasaulinio karo.
Šiais savo prisiminimais nenoriu liesti pasaulinės politikos, bet pasitenkinsiu vien tik į-vykiais, kurie užtiko nepriklausomą Lietuvą 1939 m. rugsėjo mėn. 1 dieną.
Toji diena yra pradžia II Pasaulinio karo tarp Vokietijos ir Lenkijos. Tą dieną, man esant Ryšių batalione, buvo vykdomi Kauno apylinkėse ryšių pratimai. Apie 7 val. ryto, nustatant radijo ryšius su manevruojančiais daliniais, netikėtai išgirdau vokiečių galingos radijo stoties “Sondermeldungą”, kad vokiečių kariuomenė peržengė Lenkijos sienas ir veržiasi Lenkijos gilumon. Apie tai tuoj pranešiau bataliono vadui, kuris pats įsitikino, pasiklausęs vokiečių radijo ypatingo pranešimo. Susirišus su Kariuomenės štabu, buvo gautas įsakymas nutraukti pratimus ir tuojau grįžti į savo įgulas.
Savotiškas nervuotumas pasireiškė ne tik karių tarpe, bet ir gyventojų sluogsniuose. Netikrumas dėl rytdienos slėgė visus. Klausydami radijo stočių iš Vokietijos ir Lenkijos, darėme išvadas, kad Lenkija yra sužlugdoma vokiečių žaibo smūgių, o lenkų desperatiškai narsus pasipriešinimas veda prie Lenkijos katastrofos.
Ir, štai, rugsėjo 10 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo karą su Lenkija, kitaip tariant, dūrė peiliu į nugarą jau demoralizuotai lenkų kariuomenei, kuri pradėjo trauktis nuo savų rytinių sienų.
Tada Lietuvos vyriausybė nutarė paskelbti dalinę mobilizaciją ir įsakė kariuomenės daliniams išsidėstyti kautynių tvarkoje paliai rytines Lietuvos - Lenkijos sienas. Lietuvos vyriausybė pasiskelbė esanti neutrali, o Lietuvos kariuomenė saugos ir gins savo sienas ir teritoriją.
Pagal mobilizacijos paskyrimą išvykau į Panevėžį, kur teko per 36 valandas sudaryti ryšių batalioną ir išvykti su I divizijos štabu į Ukmergės rajoną. Kiti apsaugos daliniai jau buvo prie Lietuvos - Lenkijos pasienio.
Apie rugsėjo 12 d. prie Porų pereinamojo punkto pasirodė lenkų kariuomenės išblaškyti daliniai ir kartu daugybė civilinių gyventojų, besitraukiančių iš Vilniaus ir kitų vietovių. Buvo duotas įsakymas visus karius su ginklais ir transporto priemonėmis praleisti, internuojant karius ir konfiskuojant ginklus bei transporto priemones.
Susipažinti su esama padėtimi prie Porų pereinamojo punkto, gen. št. plk. Sprangauskas pasikvietė mane į savo automobilį ir pranešė, kad vyksime į Porus patirti ir apklausti internuotus karius.
Stebint esamą padėtį, susidarė labai liūdnas ir kartu labai šiurpus vaizdas. Išvargę, išalkę, išsigandę, demoralizuoti kariai nebedarė šaunios lenkų kariuomenės didybės įspūdžio, jautėsi suniekinti ir sužlugdyti. Nesitikėjo iš lietuvių nuoširdumo bei užuojautos dėl padarytos Lietuvai skriaudos atplėšus Vilnių ir Vilniaus kraštą. Kaip vienas lenkų kapitonas iš Vilniaus įgulos pareiškė, kad “jei lietuvis peržengtų sieną, kiekvienas lenkas, kiek įmanydamas, keršytų vienokiu ar kitokiu būdu, gi dabar, lietuviai priima mus nuoširdžiai, be pagiežos ir keršto. Jūs esate tikri džentelmenai!”.
Ir taip daug karių, civilinių gyventojų bei transporto priemonių perėjo Lietuvos - Lenkijos sieną, kol pagaliau pasirodė pirmieji Sovietų kariniai daliniai. Kai kur jie peržengė ir mūsų sieną, bet kai tuoj buvo painformuoti, kad čia Lietuva, pasitraukė. Jokių incidentų neįvyko. Sovietai reikalavo grąžinti lenkų belaisvius bei turtą, kuris, jų nuomone, priklausė “nugalėtojams”, bet jokių rezultatų čia nepasiekė.
Stabilizavusis frontui, palikus priedangos dalinius pasienyje, rugsėjo mėn. 28 d. buvo duotas įsakymas mobilizuotiems daliniams sugrįžti į savo įgulas ir demobilizuotis.
Skaityti daugiau: ŽYGIS Į VILNIŲ
ANTANAS VADOPALAS
Sekanti apžvalga apie lietuviškus karių luomus yra bandymas pažinti praeitį, panaudojant etimologinius davinius. Rašyti daviniai siekia tik labai trumpą praeities laikotarpį. Paskutiniu laiku praeities pažinimui imta naudoti archeologinius davinius ir yra pasiekta gerų rezultatų ištirti žymiai senesnius amžius. Žymiai žilesnius praeities amžius siekia kalbos paminklai, kurie iki šiol buvo naudojami kalbų santykiams ir kalbų istorijai pažinti.
Visuotinai ginkluotos vyrijos sistema
Visų ginkluotų vyrų kariuomenė praktikuojama arba primityviose kilties gyvenimo sąlygose, arba augštai išlavintoje sudėtingų santykių bendruomenėje.
Kilties sąlygose kiekvienas ginkluotas vyras yra karys. Ginklai primityvūs: tokie, kokius moka pasigaminti eilinis karys. Karinio apmokymo vieton yra įgudimas vartoti ginklą medžioklėje ir patyrimas ginkluotuose susirėmimuose su kaimynais.
Tik subrendusios bendruomenės turi atskiras karių organizacijas, o nuolatinę kariuomenę laiko tik augščiausio politinio laipsnio pasiekusi visuomenė — valstybė. Modernios valstybės sąlygos leidžia kiekvienam vyrui praeiti trumpalaikį kario apmokymą ir po apmokymo sudaryti kariuomenės rezervą, valstybės aprūpintą sudėtingais ginklais.
Abiem atvejais atskiro privilegijuoto karių luomo nėra. Kiltyje yra atskiri didesnio gabumo ir patyrimo kariai. Valstybėje yra samdytas karių specialistų kadras.
Sudėtingus ir augštai išvystytus socialinius senosios lietuvių bendruomenės santykius rodo gausūs, seni, paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės, lietuviški karių vardai.
KARIAI
Karius apibūdina keturios pagrindinės sąvokos:
Karys yra patyręs kovotojas, žygio dalyvis, kareivis; Karas yra ginkluotos jėgos pavartojimas ginčo sprendimui tarp organizuotų vienetų; Kariuomenė yra krašto ginkluotosios jėgos, kovotojų visuma; Kariauti reiškia ginkluotų jėgų susirėmimą vykdyti.
Turime gausą žodžių išreikšti susietas su karu sąvokas: karė, kareiva, kareiviauti, kareiviavimas, kareivinės, kareivinis, kareivis, karei-vysta, kareiviškas, karas, kariauna, kariauninkas, kariausena, kariautojas, kariavimas, karingas, karingumas, karininkas, karininkija, karinis, karionė, kariškas, kariškis, kariuomenė, kariūnas, karpalaikis, karvedys, karžyginis, karžygys, karžygystė, karžygiškas, karžygiškai, karžygiškumas.
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKI KARIAI KALBOTYROS ŠVIESOJE
P. ŽILYS
(Pradžia KARIO Nr. 1)
Kiek anksčiau min. pirm. Rytis turėjo pasikalbėjimą su kariuomenės vadu maršalu Mannerheimu, kuris apie būklę fronte pareiškė, kad kare, esą, niekuomet negalima pasakyti, kaip reikalai gali pakrypti ir baigtis, bet šiuo metu padėtis esanti nebloga. Dėl kariuomenės stovio ir aprūpinimo, marš. Mannerheimas pareiškė, kad jam esanti labai reikalinga sunkioji artilerija ir bent 25,000 vyrų papildymas.
Sausio 29 d. buvo gauta žinia iš Stockholmo, (per A. Kollontai ir Švedijos užs. reik. min. Guentherį), kad Sovietų Rusija principiniai sutiktų pasirašyti susitarimą su Suomijos vyriausybe, bet prieš pradedant pasitartus norėtų žinoti, kokias nuolaidas Suomijos vyriausybė linkusi padaryti. Kadangi buvo pralietas kraujas, tai dabar Sovietų Rusijos reikalavimai būsią didesni, negu Maskvos pasitarimuose.
Iš Molotovo telegramos, min. Guentheris spėjo, kad Sovietų Rusijos vyriausybė nori sueiti į tiesioginį kontaktą su Suomijos vyriausybe. Iš tos žinios paaiškėjo, kad Sovietų Rusija nustūmė į šalį Terijoki sudarytą Kuusineno vadovaujamą “demokratinę” Suomijos vyriausybę ir yra pasirengusi tartis su teisėta Suomijos vyriausybe, kurią anksčiau buvo atsisakiusi pripažinti ir su ja tartis.
Suomiams tai buvo džiuginanti žinia. Ponios Wuo-lijoki paaiškinimu, Sovietų Rusijos nuomone, tinkamiausia pasitarimams bazė galėtų būti Sovietų Rusijos sutartis su Kuusineno vyriausybe, kitaip sakant, reikėtų patenkinti visus Sovietų Rusijos reikalavimus.
Į tą pasiūlymą Suomijos vyriausybės atsakymas buvo trumpas ir bendras. Esą, ne dėl Suomijos kaltės buvo nutrauktos Maskvos derybos. Suomija nenorėjo ir nepradėjo karo. Karui prasidėjus Suomija jieškojo abiems pusėms priimtino susitarimo. Abiems pusėms priimtinas susitarimas galįs būti pasiektas tik kompromisu. Todėl geriausia pradėti pasitarimus nuo ten, kur jie buvo pertraukti Maskvoje. Suomija esanti nusistačiusi padaryti nuolaidų, kiek tai liečia Leningrado saugumą ir t.t. Kas liečia teritorijos — plotų perleidimą, tai gali būti padaryta tik pasikeitimų būdu. Privatiems asmenims turėtų būti atlyginta.
Tuo pačiu metu, kada buvo aiškinamasi, tarpininkaujant Švedijai, derybų su Maskva atnaujinimo reikalas, buvo gauta įdomių žinių iš Prancūzijos ir Anglijos. Suomijos pasiuntinys Paryžiuje Holma prisiuntė pranešimą, kad Prancūzija planuojanti ekspediciją į Murmanską, prie kurios turėtų prisidėti ir Suomija (Gen. Sikorskio planas). Dabar Suomija atsidūrė gana keblioje būklėje. Jeigu Suomija prisidėtų prie tos ekspedicijos, ji automatiškai įsijungtų į pasaulinį karą Sąjungininkų pusėje, kurie dabar jai teikia ginklus, šaudmenis ir įvairias priemones. Iš kitos pusės, Suomija jieškojo kelių, dėjo pastangas atnaujinti pasitarimus su Sovietų Rusija dėl karo užbaigimo. Suomija atsidūrė kryžkelėje. Jai buvo labai sunku apsispręsti ir nuspręsti. Tokia svyruojanti būklė truko keletą savaičių.
Kai reikalai taip vystėsi, Vokietijos pasiuntinys Stockholme paleido gandus, kad Švedijon yra atvykusi suomių grupė, kuri kviečia Švediją įsijungti į karą Suomijos pusėje. Tuojau po to Vokietijos karo atstovas Stockholme plk. Gutmannas pradėjo aiškinti, kad jei Vakarų S-kų kariuomenė eitų į pagalbą Suomijai, tai Vokietija pastotų jai kelią. Atseit, Vokietija taptų Sovietų Rusijos sąjungininke karo lauke.
Tokių priešingybių sūkuryje Erkko išreiškė pageidavimą, kad min. Tanneris atvyktų į Stockholmą, vietoje išsiaiškinti ir aptarti būklę. Vasario 3 d. iš p. Wuolijoki gauta žinia, kad tarp kitų nuolaidų, Hango turėtų būti perleistas Sovietų Rusijai.
Tą pačią dieną p. Wuolijoki vėl kalbėjosi su pasiunt. A. Kollontai ir telefonu pranešė min. Tanneriui, kad Kollontai siunčia jam širdingus linkėjimus ir mano, kad jo atvykimas į Stockholmą būtų svarbus ir reikalingas. Buvo nuspręsta, kad min. Tannerio slaptas susitikimas su A. Kollontai ir tiesioginis reikalo išsiaiškinimas būtų svarbus ir naudingas.
Skaityti daugiau: SUOMIŲ SOVIETŲ 1939 - 1940 M. KARAS
Redaguoja — š. P. Petrušaitis, 1561 Holmes A v., Racine, Wisc.
SU “SENUOJU” KARIU IR ŠAULIU ATSISVEIKINANT
Lietuvos laukai pagimdė mane, užaugino—
Čia svečioj šaly priglaustas lieku asai,
Laukdamas, kad Nauja Aušra vėl nušvistų Tėvynei,
Tuomet ir man lengviau bus ilsėtis svetur.
1965 m. liepos mėn. 12 d. Ročestery, N. Y., mūsų eiles apleido taurus Rytų Augštaitijos sūnus, savanoris - kūrėjas, 1935 - 1940 m. LŠS-gos vadas, plk. Pranas Saladžius.
Lietuvos laukų užaugintas, paliko jiems ištikimas namuose ir svetur, ilgėdamasis aušros Tėvynei ir dirbdamas, kad ji vėl jai nušvistų. Užsigrūdinęs Galicijos ir vėliau Nepriklausomybės kovų laukuose, pasirinko kario profesiją, kuri glaudžiai rišasi su jaunystėje pradėtu mokytojo darbu. Ėjo įvairias karinio pobūdžio administracines pareigas. Vadovavo LŠS-gai ir ją ruošė sutikti galvotrūkčiais beatslenkančias karo audras, atnešusias Lietuvai okupaciją.
Kalėjimo kankynės ir tremtinio dalia nepalaužė jo valios jungtis į lietuvišką darbą ir ji pasiryžusiai vykdyti. Ir paskutinioji jo valia, kada jau žinojo, kad neužilgo mirs, buvo prašymas vietoj gėlių prie jo karsto siųsti aukas Vasario 16 gimnazijai, kurią jis taip nuoširdžiai rėmė.
Neteko su velioniu susipažinti asmeniškai, bet susirašinėdavome šauliškais reikalais čia Amerikoje. Noriu supažindinti skaitytojus su “senojo” šaulio mintimis, paskelbdamas paskutinį jo laišką, rašytą 1965 m. balandžio mėn. 8 d. Velionis dažnai pridėdavo prie savo parašo prierašą: “dabar jau senas šaulys”.
“Malonus Šauly, Nepriklausomai Lietuvai Redaktoriau,
Grįžęs iš ligoninės, radau prisiųstą Tamstos leidinį “Nepriklausomai Lietuvai”. Labai apsidžiaugiau, kad šauliams atminti tokį gražų paminklą sukūrėte. Senas karys Jums nuoširdžiai dėkoja. Tikiu, kad ir daugiau leidinių išleisite šauliams atminti. Šaulių savanoriškas darbas labai stiprino mūsų valstybiškumą ir ugdė tautinį susipratimą.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
MAŽOJI VALSTYBĖ
Šeima tai maža valstybė — gyvybingoji ląstelė didžiajame tautos organizme, kaip išsireiškė vienas mąstytojas. Dėl to ji, kuriama ant stiprių krikščioniškai - tautinių pagrindų, iš tėvų ir prosenolių paveldi savo tradicijas ir turi savo nerašytus įstatymus. Kadangi toje “valstybėje” sueina du asmenys kartais ir iš labai, savo papročiais bei charakteriu, skirtingų šeimų, o neretai ir visai kitoniškų (kada šeima kuriama nevienodų tautybių asmenų), tai dažnai ir tų šeimų kuriami įstatai turi susirasti naujas formas ir išlyginti abiejų pusių papročius. Kur pagrinde randasi nuoširdus sugyvenimo noras bei gera valia, tas išsilyginimas įvyksta be didelių komplikacijų, nors ir pareikalauja abipusio pasiaukojimo. Jei to visa trūksta, tai labai dažnai toji dirbtinai sudaryta “valstybė”, nesuradusi tarpusavy nieko bendra, lengvai išįra, arba tampa abiem pusėm sunkia našta. Tada tokios šeimos nariai, kaip tie vargo tremtiniai, išsisklaido savais keliais. Mat, tokioje šeimoje nebelieka tos natūralios šilimos bei traukos, kuri jungtų jos narius darnion krūvon.
Kokia būna tos mažos valstybės valdymosi forma — demokratiška ar diktatūriška, patriarchalinė ar matriarchalinė — pareina nuo to, kiek stiprūs šeimą sudarančių abiejų pusių charakteriai bei į vienas kitą įtakos galia. Gyvenime pastebime, jog šeimai besikuriant ji yra darniausia, jei kuriama demokratiškai žmoniškais pagrindais, tai yra, abipusiai laisvu susitarimu ir pastangomis vienas kito asmens savybių neslopinti, bet taikiai jas suderinti.
Atsiradus smulkesnių šeimos narių, natūraliai vidinė namų valdžia pereina daugiau į motinos rankas, nes ji šeimos reikalus tada labiau nujaučia ir perpranta, o tos šeimos reikalų išorinis tvarkymas su šeimos aplinka, lyg ir daugiau atitenka tėvui, kaip vyriausiam šeimos išlaikytojui ir globėjui. Taip darniai pareigomis pasidalinus ir stengiantis vienas kitam nekliudyti, bet kiek galint padėti, ir susidaro toji idealioji šeimos santvarka bei jos darnus augimas.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
— Vyr. Itn. Valentinas Raugas baigė karinę tarnybą aviacijoj ir birželio mėn. 15 d. grįžo namo į Cambridge, N. J. Dar rengiasi tęsti tarnybą Camden, N. J. marinų rezervo dalinyje, o vėliau nuo rugsėjo 15 d. pradės dėstyti Elizabethe, augštesniojoje mokykloje. Linkime sėkmės naujame darbe ir laukiame, kad ką nors parašytų į “Karį”, ypač iš Tolimųjų Rytų, kur dabar vyksta karai.
— Dr. Arūnas Dailidė, Kanados armijos dantų gydytojas kapitono laipsnio, neseniai lankėsi V. Vokietijoje. Baigęs karo tarnybą, jis netrukus išeina į atsargą.
— Burton Petkus, tarnaująs JAV karinėje aviacijoje, nesenai buvo atvykęs pas tėvus į Čikagą.
— Policijos nuovados virš. Juozas Vilkas, gyv. Toronte, staiga mirė širdies liga. Jo šeima karo metu liko Lenkijoje ir tik neseniai jam pavyko ją atsiimti, bet gaila, mirtis pakirto darbštaus lietuvio gyvybę.
— Arnoldas Stankus, gyvenantis Clevelande ir ten baigęs šv. Ignaco gimnaziją, nesenai priimtas į Amerikos Karo mokyklą, West Point.
— Kpt. Romanas Biliūnas grįžta iš Pietų Vietnamo, kur ištarnavo vienus metus aviacijoje.
— Algirdas Vilkas, daugiau kaip 10 metų ištarnavo JAV kariuomenėje, grįžo į Čikagą ir yra pasiryžęs stoti į pranciškonų vienuolyną. Sėkmės jam naujame gyvenime bei pašaukime.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
L.T.M. “Čiurlionio” ansamblis su vadovu Alfonsu Mikulskio sidabrinio jubilėjaus metais (1965). Sėdi iš k. j d.: Adelė Neimanienė, Ona Mikulskienė—kanklių orkestro vadovė, Audronė Gelažytė, Nijolė Jankutė, Dana Dundurienė, muz. Alfonsas Mikulskis, Gražina Plečkaitienė, Meilė Leknickaitė, Dana Kižienė, Gailė Mariūnaitė, Violeta Žilionytė; Stovi I eil. iš k.: Dana Apanavičienė, Kristina Gelažytė, Rita Karsokaitė, Marytė Petkevičiūtė, Regina Zorskienė, Aurelija Mačytė, Irena Navickaitė, Aleksandra Juozaitienė, Joana Steponavičienė, Gidonė Bačiulytė, Irena Grigaliūnaitė, Ly-gija Neimonaitė; II eil.: Ignas Verbyla, Zita Rekašiūtė, Matilda Stasaitė, Dalia Liaukonytė, Izabelė Navickienė, Ingrida Stasaitė, Virginija Eimutytė, Rasa Unguraitytė, Dalia Pilipavičiūtė, Rožė Neimanaitė, Teresė Mėlynauskaitė, Zenonas Gobis; III eil.: Petras Lėlys, Jonas Citulis, Albertas Korsakas, Mindaugas Leknickas, Saulius Abraitis, Gytis Motiejūnas, Rytas Babickas, Vincas Urbaitis, Algis Penkauskas, Antanas Kavaliūnas, Antanas Beržinskas, Gintautas Sniečkus, Stasys Pabrinkis; IV eil.: Jurgis Šenbergas, Romas Apanavičius, Pranas Mašiotas, Henrikas Johansonas, Vladas Plečkaitis, Romas Zylė, Viktoras Laniauskas, Arvydas Kižys, Petras Kudukis, Jonas Koklys, Edvardas Brazauskas, Algis Gylys. Nuotrauka V. Pliodzinsko
ČIURLIONIO ANSAMBLIO LAISVĖS IR KULTŪRINĖS MISIJOS KELYJE
25-rių metų sukakties proga
VLADAS MINGĖLA
L.T.M. Čiurlionio vardo ansamblis, prieš 25 metus šaulio muz. Alfonso Mikulskio įsteigtas ir visu tuo laikotarpiu jo kaip kūdikis per gyvenimą, vedamas, atlieka mūsų tautos kultūrinių vertybių, dainos meno, propagavimo misiją. Šis mūsų ansamblis, netekus Lietuvai laisvės, su daina išėjo į pasaulį, kad kultūriniais ginklais kovotų laisvės kovą už nepriklausomą Lietuvą, už amžiną lietuvių tautos gyvybę.
L.T.M. Čiurlionio vardo ansamblis tarnaudamas ir aukodamasis nemirtingajai Lietuvai jau praeity atliko pasigėrėtinų darbų garsindamas tautos vardą ir keldamas jos kultūrą. Šiai misijai jis ir jo vadovas muz. Alfonsas Mikulskis ir šiandien dirba iki visiško pasiaukojimo, šiandien mes ne vieni! Daugybė tautų pažino lietuvių kultūrą iš Alfonso Mikulskio interpretuotų liaudies dainų: tai prancūzai, vokiečiai, anglai, amerikiečiai ir kt. šiose tautose radome daug draugų: juk draugų niekados neturėjome perdaug.
Šiandien gyvename laisvėje, bet esame nuo savo šventos žemės tūkstančiais mylių matuojamame atstume. Ateinančios kartos skendės svetimų įtakų jūroje. Suglaustomis gretomis ir rimtimi veiduose kovojame dėl lietuvybės išlaikymo, dėl savo lietuvių kalbos. Tad ir šiuo atveju mūsoji daina vaidina lemiamą vaidmenį lietuvybės išlaikymo baruose. Augšto lygio chorai, perteikdami arba interpretuodami liaudies dainas, suteikia dvasinės stiprybės. Kas atsitiks su ateinančiomis kartomis, jeigu jos negirdės nei lietuviško žodžio, nei lietuvių dainos buriančių melodijų? Jau senų senovėje, istorinėje Lietuvoje, kanklininkai ir dainiai žygiavo kartu su muzika ir dainomis į kautynes ir mirtį. Tie dainiai ir kanklininkai — vaidilos įkvėpdavo karius didvyriškiems laimėjimams ir mirčiai už savo tėvynę, už laisvę.
Skaityti daugiau: Kronika
