Laisvės kovų archyvas 32 T 2002

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 32 T. 2002 m. - Turinys, metrika

Juozas Kasperavičius-Visvydas, Jungtinės Kęstučio apygardos vadas

ISSN 1392-0421

LAISVĖSKOVŲ ARCHYVAS 32

PDF: fotografinė kopija:

Kaunas, 2002

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 32 T. 2002 m. - Turinys, metrika

MES NEBUVOME BĖDOS VAIKAI

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

STRAIPSNIAI VAKARŲ LIETUVA

Eugenijus Ignatavičius

Apmatai partizanų vado Juozo Kasperavičiaus portretui 90-ajam gimtadieniui ir 55 žuvimo metinėms atminti

APSISPRENDIMAS

Kadaise Lietuvoje gimus vaikeliui, sako, ateidavo nuo upės laumės, iš lankose pakilusių rūkų naujagimiui ausdamos kelią. Paskui pro kambarėlio langą nužvelgdavo mažutėlį, ir, atmatavusios jo atraižą, patiesdavo gyvenimo kelionei taką.

O egiptiečiai pasikliaudavo žvaigždėmis. Jei, pasak jų, kiekvieno žmogaus likimas užrašytas žvaigždėse, tai 1912-ųjų planetos tą liepos 17-osios naktį ant Mituvos krantų, Kasperavičių troboj, Juozukui įtraukus pirmą deguonies gurkšnį, susiklostė labai nepalankiai. Nors gimė sveikas ir gaivalingos prigimties rubuilis, visa kunkuliuojančia energija ir proto išmintim priešinęsis likimui, gyvenimo vairą laikė nelyginant “ANBO” lėktuvo šturvalą, tačiau jam skirtų žvaigždžių nulemto tako traukos būta stipresnės už asmeninius norus ir valią - įvyko tai, kas buvo lemta įvykti.

“Keturiasdešimt penktųjų žiemą, sužinoję, kad jis namuose, būrelis vyrų nuvykome kviesti į partizanų būrį. Į partizanų judėjimą jis žiūrėjo skeptiškai ir buvo linkęs laikytis pasyviai.

- Per žiemą pasislapstysiu, o pavasarį matysim, - toks buvo atsakymas į mūsų kvietimą.

- Jūsų reikalas. Tik pavasarį kad nebūtų per vėlu, - perspėjome išeidami ir palinkėjome geros kloties.

aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius

□ Lietuvos kariuomenės karininkas, aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius

Praslinkus po mūsų apsilankymo trim ar keturiom savaitėms, kažkas jį įskundė, nurodė slėptuvę ir būrys enkavedistų jį su broliu areštavo”¹.

Tai liudija, kad pats lemtingiausias J.Kasperavičiaus sprendimas nebuvo atsitiktinis. Jo mąstymas ir situacijos suvokimas buvo pagrįstas aiškia logika. Romantiškomis greitų permainų nuotaikomis tuo laiku gyveno beveik visa Lietuva. Vakaruose, visai netoli jo gimtinės, Karaliaučiaus žemėje, dar tebegaudė karo kanonada. Rusų kariuomenėn gaudomi patrankų mėsai vyrai slapstėsi kur kas išmanė. Ne iš bailumo, o dėl to, kad nematė jokio reikalo tarnauti raudonųjų okupantų tikslams ir laikė tai Tėvynės išdavimu. Rudas ar raudonas - vienodas okupantų ponas.

Skaityti daugiau: MES NEBUVOME BĖDOS VAIKAI

PASKUTINĖ KĘSTUTĖNŲ UŽDUOTIS

Petras Girdzijauskas

Apybraiža

Nuo Bebirvaitės iki Eržvilko tik 15 km, tad kai Bebirvaitės priauganti gimnazija tapo progimnazija, mes, viršiję jos galimybes, pasklidome po Eržvilką, Jurbarką, Raseinius ir dar toliau, jei ten buvo giminių. Eržvilko gimnaziją valdo direktorius Vincas Ulevičius, tiksliųjų mokslų atstovas. Moko fizikos, todėl ir tvarka gimnazijoje svarbiausia: iš ryto mankšta, rikiuotė, maršas su daina. Taip kas rytą iki pamokų. Tos žygio dainos mums patikdavo - lietuviškos, kariškos, nes mankšta priklausydavo kariniam parengimui - pasirengimui tarnauti Lietuvos kariuomenei.

Po savaitės kitos pats klasės seniūnas pasikvietė pas save į svečius ir pasiūlė paskaityti "Atžalyną", "Varpą" ir "Laisvės Varpą"¹. Paskaitęs supratau, kad tai Lietuvos kariuomenės laikraščiai, o juos leidžia ne "Tiesos" leidykla. Man buvo įdomu, kad mane surado kitas šaltinis su savo planais ir užduotimis.

Abiturientai (jiems priklausė brolis) rinkdavosi mudviejų kambaryje, taip pat skaitydavo "Atžalyną", aptarinėdavo Tėvynės gelbėjimo planus, neslėpdami patriotinių nuotaikų.

Skaityti daugiau: PASKUTINĖ KĘSTUTĖNŲ UŽDUOTIS

AUDRŪNAS

Danutė Jarmalaitė-Pauliukonienė

Kęstučio apygardos štabo narys, mokytojas Stasys Jarmala (Vincas Ulevičius)-Šarūnas, Briedis, Audrūnas

Stasys Jarmala, Juozo, gimė 1908 m. lapkričio 6 d. Alytaus vls., Bakšių kaime.

Tėvas - Juozas Jarmala, Juozo, iš savo tėvo paveldėjo 16 ha žemės gražioje vietovėje ant Nemuno kranto. Šeima augino 9 vaikus.

Nuo mažens Stasys siekė mokslo. Vasarą dirbdavo visus ūkio darbus, talkino tėvams, o rudenį ir žiemą lankė Alytaus gimnaziją. Tėvas labai didžiavosi savo mokytu sūnumi. Šią gimnaziją Stasys baigė 1929 metais. Jam malonu buvo būti tarp žmonių, su jais bendrauti, jiems padėti. Todėl sąmoningai siekė tapti mokytoju. Įstoti į aukštąją mokyklą dėl lėšų stokos negalėjo, todėl baigęs Alytaus gimnaziją lankė trijų mėnesių mokytojų kursus Kaune. Į juos kiekvieną dieną iš Alytaus į Kauną važiuodavo dviračiu.

1931 m. 22 metų jaunuolis išvyko į Rokiškio aps., Miliūnų k. pradinę mokyklą dirbti jos vedėju.

Čia vedė bežemio Antano Gylio dukrą Bronę Gylytę, kuri tapo jo vaikų motina, gyvenimo drauge, bendražyge.

Dirbdamas Bajorų, Burokiškio pradinėse mokyklose pasižymėjo kaip veiklus žmogus, geras organizatorius. Glaudžiai bendradarbiavo su mokinių tėvais, kaimo gyventojais. Įstojo į Šaulių organizaciją, buvo Kriaučių vls. šaulių būrio valdybos narys, vadovavo jaunųjų ūkininkų būreliui.

Mokytojas teigdavo, kad tikras žmogus tik tas, kuris myli, sergėja savo žemę, savo Tėvynę.

Skaityti daugiau: AUDRŪNAS

KANKINĖ-DIDVYRĖ ONUTĖ PREILAUSKAITĖ

Petras Girdzijauskas

□ Onutė Preilauskaitė, g.1929, nužudyta 1945 07 4-5

Onutė gimė 1929 m. kovo 4 dieną ūkininkų Stasio Preilausko ir Petronėlės Barčaitės-Preilauskienės šeimoje. Tėvai valdė 10 ha ūkį Tauragės aps., Eržvilko vls., Pagirių kaime. Šeimoje augo jaunesnioji sesuo Elenutė, g.1930 m., brolis Jonas, g. 1933 m., ir jauniausioji Agnietė, g.1935 m.

Šeimos ištekliai leido vyriausiajai dukrai suteikti išsilavinimą ir Onutė 1945 m. liepos mėnesį laikė baigiamuosius Eržvilko gimnazijos 4 klasės egzaminus.

Pagirių ir aplinkiniai kaimai antrąją bolševikinę okupaciją sutiko su nerimu, nes gerai prisiminė žudynes Rainių miškelyje, birželio tremtį ir kitas baisenybes. Tačiau visi buvo patriotiškai nusiteikę ir ruošėsi atremti okupantų išpuolius. Tiems įvykiams ruošėsi tėvai, savo pavyzdžiu uždegdami vaikus.

Partizanų vadovybės paprašyti, Stasys ir Petronėlė Preilauskai įruošė savo gyvenamajame name slėptuvę 4 partizanams. Kadangi partizanų vadovybė tuo metu oficialiai dirbo Eržvilko gimnazijos mokytojais ir palaikyti ryšio su kovinių būrių vadais gimnazijoje negalėjo, viena iš susitikimų ir pasitarimų vietų tapo Preilauskų namai.

Stasys Preilauskas, žinodamas koks gresia pavojus, jei kuris iš šeimos narių prasitars apie slėptuvę arba besilankančius partizanus, suklupdęs visą šeimą prieš kryžių Dievo vardu prisaikdino laikyti paslaptį, neprasitarti ne tik priešams, bet ir draugams apie pogrindžio veiklą. Giliai tikinčiai Onutei priesaika buvo šventas dalykas.

Skaityti daugiau: KANKINĖ-DIDVYRĖ ONUTĖ PREILAUSKAITĖ

AKMENYJE IŠKALTOS PENKIOS PAVARDĖS

Albinas Raudonis

1999 m. gegužės 21 d. prie Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo penkiems buvusiems šios gimnazijos moksleiviams atminti. Jie tapo pirmosiomis sovietų aukomis Jurbarke.

Pirmosios sovietmečio aukos Jurbarke - penki devintos klasės gimnazistai, NKVD suimti paskutinėmis 1940 m. spalio mėnesio dienomis.

Edvardas Mockevičius

Edvardo Mockevičiaus tėvai Skirsnemunėje turėjo 7 ha žemės, kuriuose augo didžiulis sodas. Gimnazisto vyresnysis brolis Vytautas Mockevičius buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, tarnavo Tauragėje. Jis taip pat netrukus buvo suimtas.

Apie gimnazisto Edvardo Mockevičiaus ir jo brolio Vytauto likimus mažai kas žinoma. Buvęs mokytojas Benediktas Butkus savo prisiminimų knygoje "Laisvės netekus" mini, jog karui prasidėjus, juos kartu išvežė iš Raseinių kalėjimo. Netoli Kazachstano sienos Sol Ilecko kalėjime Edvardą Mockevičių, jo klasės draugą Steponą Vaitkevičių ir visus kitus nepilnamečius vaikinus atskyrė ir nežinia kur išvežė. Nuo tada Jurbarko gimnazisto pėdsakai dingo.

Vladas Paršelis

Suėmimo metu Vladas Paršelis buvo šešiolikmetis. Gimęs buvo Utenos apskrityje, ten ši pavardė labai paplitusi. Jis augo be tėvo, kuris buvo žuvęs, kaip sakoma, nelaimingo atsitikimo medžioklėje metu. Vladą augino ir į mokslus leido jurbarkietis girininkas Pajaujis.

Skaityti daugiau: AKMENYJE IŠKALTOS PENKIOS PAVARDĖS

NEĮVYKDYTA UŽDUOTIS

Jonas Žičkus

1945 m. liepos mėn. pabaigoje iš Blinstrubiškės miško (Viduklės vls.) į Petkaičių mišką (Skaudvilės vls.) sėkmingai sugrįžo Jono Strainio-Saturno vadovaujamas partizanų būrys. Dar prieš keliantis būriui iš Varlaukio apylinkių į Blinstrubiškių mišką, Saturnas ir vyrai žinojo, kad į ten jie keliasi laikinai - nuraminti ir sudrausminti Viduklės ir Šimkaičių įsisiautėjusių stribų komunistų ir aktyvistų - ir vėl grįš į šį kraštą. Saturno būryje daugiausia buvo Batakių, Eržvilko, Skaudvilės valsčių ūkininkų vaikai. Į Petkaičių mišką būrys grįžo pasipildęs Vadžgirio ir Šimkaičių krašto vyrais: Kaziu Tamuliu-Seniu, jo sūnumi Kaziuku, Jonu Baciu-Rimu, Jonu Urbšaičiu-Žiliu, Antanu Stoškumi-Raila, Kaziu Valaičiu-Kazimieru ir kitais.

Sugrįžę į Petkaičių mišką, Saturnas ir vyrai buvo patenkinti: pažįstamos vietos, pažįstami patikimi žmonės, neatsisakantys padėti partizanams. Iš artimesnių apylinkių kilę vyrai išskubėjo susitikti su savo artimaisiais ir ryšininkais, stovykloje liko iš Vadžgirio ir Šimkaičių atėję vyrai, nes šiame krašte giminių ir pažįstamų jie neturėjo.

Prieš išsiskirstant vyrams po namus Saturnas pasakė, kad būrys čia stovyklaus 2 ar 3 dienas ir pranešė kurią dieną visiems susirinkti. Vyrai susirinko nurodytu laiku ir būrys sutemus persikėlė į Užšešuvių miškelį, kuriame apsistojo toje pačioje vietoje, kurioje įvyko pirmosios kautynės 1945 m. pradžioje. Čia vėl susitikimai su artimaisiais. Trečios dienos vakare būrys perbrido Šešuvę. Netoli buvo Mickiškės miškas, į kurį būrys kėlėsi. Naktis buvo ūkanota, o įėjus į mišką ir visai tamsu, tačiau būryje buvo vyrų, kurie Mickiškės mišką žinojo, todėl ėjo gilyn į mišką, kol surado melioracijos griovį. Vieta buvo sausa ir vyrai tuojau pat sugulė poilsiui. Prieš gulant Saturnas paskirstė sargybą. Sargybiniai keitėsi kas dvi valandos: vienas sargybinis stovėjo prie Batakių-Gaurės vieškelio, kitas - miško pakraštyje.

Skaityti daugiau: NEĮVYKDYTA UŽDUOTIS

BATAKIŲ BŪRIO VADAS JONAS STRAINYS-SATURNAS

Petras Girdzijauskas

Jonas Strainys gimė 1918 m. Igno Strainio ir Malvinos Kalvaitytės šeimoje, kuri valdė 18 ha ūkį Tauragės aps., Batakių vls., Užšešuvio k. Be vyriausiojo sūnaus Jono, šeimoje augo broliai Juozas ir Steponas, seserys - Onutė, Stasė ir Marytė.

1925 m. mirė Ignas Strainys, palikdamas našlę su būriu mažamečių vaikų. Malvina Strainienė ištekėjo už Pečkausko ir 1925 m. gimė ketvirtas sūnus Vladas.

Jono vaikystė prabėgo Užšešuvių k., kur dirbdamas ūkio darbus baigė vietinę pradžios mokyklą. Augdamas kartu su Nepriklausoma Lietuvos valstybe tapo jos patriotu, dalyvavo tautinių jaunimo organizacijų judėjime, o sukakus šauktinio amžiui, tarnavo Tauragės kunigaikščio Butageidžio 7-ame pėstininkų pulke. Drausmingas ir gabus karys buvo nukreiptas į mokomąją kuopą ir baigė kursą puskarininkio laipsniu. Pasibaigus privalomai karo tarnybai, Jonas lieka tarnauti puskarininkiu tame pačiame pulke. Už nepriekaištingą pareigų vykdymą Jonui suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Jonas grįžo į ūkį Užšešuvio kaime, kur praleido pirmąją okupaciją. Nors apie pasipriešinimą pirmiesiems okupantams žinių neišliko, vėlesni įvykiai rodo, kad ši patriotiškai nusiteikusi šeima nesėdėjo rankų sudėjusi. Jonui ir visai patriotiškai šeimai vokiečių okupacija ir okupantų vykdomas genocidas buvo nepriimtini. Jonas pradėjo telkti aplink save vietinį jaunimą pasipriešinimui. Susisiekė su LF, platino pogrindinę spaudą. Jis įstojo į LLA ir tapo vienu jos organizatorių ir vadovų Batakių vls. Jonui aktyviai talkino broliai Juozas, Steponas ir Vladas.

Skaityti daugiau: BATAKIŲ BŪRIO VADAS JONAS STRAINYS-SATURNAS

KADAGIO KUOPOS, BŪRIO VADAS ANTANAS JONIKAS-ROLANDAS, LIUTAURAS, DAKTARAS

Petras Girdzijauskas

Antanas Jonikas gimė 1913 m. Kalniškių k., Šimkaičių vls., Raseinių aps., valstiečių šeimoje. Vaikystė ir paauglystė prabėgo tėvo ūkyje kartu su broliais ir seserimi Ona. Vyriausiajam, kuriam atiteko ūkis, teko aprūpinti kraičiu ir seserį. O jaunėlis Antanas, kuris nuo mažens buvo nagingas, irgi turėjo palikti ūkį, nes tradiciškai šis buvo nedalomas.

Antanas, 1925 m. baigęs Vadžgirio pradžios mokyklą, darbuodamasis pas ūkininkus ir tėvų ūkyje prie vietinio kalvio pasimokė šaltkalvystės.

1933 m. buvo pašauktas privalomai karo tarnybai į pėstininkų pulką. Po dvejų melų baigęs karo tarnybą, išėjo iš tėvo ūkio savarankiškam gyvenimui ir pradėjo dirbti gateristu Dirvonių malūne prie Eržvilko. Malūno savininkas atkreipė dėmesį į gabų specialistą ir paskyrė jį lentpjūvės vyresniuoju. Antanas pradėjo ruoštis šeimyniniam gyvenimui, pradėjo kaupti medžiagas nuosavo ūkio statybai. 1937 m. vedė Kotryną Dimaitytę iš Sendirvių k. ir jau dviese kūrė busimojo būsto pamatus.

Pirmoji sovietinė okupacija sugriovė jaunos šeimos planus. Rusų kareiviai atėmė suruoštas statybines medžiagas ir panaudojo įtvirtinimų prie Vokietijos sienos statybai.

Skaityti daugiau: KADAGIO KUOPOS, BŪRIO VADAS ANTANAS JONIKAS-ROLANDAS, LIUTAURAS, DAKTARAS

PIRMASIS PAUPIO BŪRIO VADAS KAZYS TAMULIS-KULKYS, SENIS

Petras Girdzijauskas

Kazys Tamulis gimė 1900 m. Paparčių k., Šimkaičių vls. ūkininko šeimoje. Kazys augo kartu su broliu Izidoriumi. Baigė Paupio pradinę mokyklą kartu dirbdamas tėvų ūkyje. 1920 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1922 m. vedė. 1923 m. gimė sūnus Antanas, 1925 m. - dukra Onutė, 1926 m. - sūnus Kazimieras.

Kazys ir Ona Tamuliai per nepriklausomybės laikotarpį su vaikais ūkininkavo savo ūkyje Paparčių k. Kazimieras Tamulis buvo aktyvus vietinės Šaulių organizacijos narys. Paparčiuose jis praleido ir pirmąją bolševikinę okupaciją. Vokiečių okupacijos metais Kazimieras-Kulkys kartu su vyresniuoju sūnumi Antanu įstojo į pogrindžio pasipriešinimo organizaciją ir buvo aktyvūs jos nariai.

1944 m. raudonųjų diversantų vadeiva numato K.Tamulio ūkį, esantį strategiškai patogioje vietoje (šalia Paupinės miško), atraminės bazės įkūrimui. Kulkys pradeda derybas pareikalaudamas ginklų ir šaudmenų. Vadeiva įvykdo Kulkio reikalavimą ir duoda suderėtus ginklus ir šaudmenis. Tačiau Kulkys pažadų netesi. 1944 m. gegužės pabaigoje, kai Kulkys su vyresniuoju sūnumi talkino kitos LLA grupės kovotojams kovoje su bolševikiniais diversantais, raudonasis vadeiva, grasindamas ginklu, Oną Tamulienę vertė vesti pas Kulkį. Kazimieras jaunesnysis susigrūmė su juo ir... jį nukovė.

Skaityti daugiau: PIRMASIS PAUPIO BŪRIO VADAS KAZYS TAMULIS-KULKYS, SENIS

PAUPIO BŪRIO IR RINKTINĖS ŠTABO APSAUGOS GRANDIES VADAS JONAS STARKUS-MAŽELIS

Petras Girdzijauskas

Jonas Starkus gimė 1917 m. Eržvilko vls., Būdų dvare kumečio šeimoje. Baigė vietinę pradžios mokyklą. Vaikystėje ir paauglystėje dirbo ūkio darbus, o užaugęs mokėsi kalvystės pas Openiškių k. kalvį-meistrą Steponą Bružą. 1939 m. išėjo į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Tauragės apskrityje. Po 1940 m. sovietinės okupacijos Tauragės pulką perrengė rusiškomis uniformomis ir išvežė iš Lietuvos. Jonas Adutiškio geležinkelio stotyje pasišalino iš sovietinės armijos ir, grįžęs į tėviškę, slapstėsi nuo bolševikų. Jis susisiekė su Lietuvos Aktyvistų Frontu (LAF) ir įsijungė į jo veiklą. Jonas Starkus dalyvavo birželio 23-26 d. sukilime Kaune, vėliau - savivaldos atkūrime savo tėviškėje ir valsčiuje. Vokiečių okupacijos metais užbaigė kalvystės mokslus, dirbo savarankiškai ir pats turėjo mokinių. Buvęs jo mokinys A.Striaukas atsiliepia apie jį kaip apie gerą meistrą ir nuoširdų žmogų, gerbusį kitus. 1942 m. vedė Petronėlę Tamošaitytę iš Pagirių k. ir apsigyveno jos namuose. 1944 m. pradžioje įstojo į LLA Eržvilko kuopą.

1944 m. sovietinei kariuomenei pralaužus fronto liniją ties Raseiniais ir antrą kartą okupavus vakarinę Lietuvos dalį, Jonas pasitraukė į partizaninį pogrindį: prisiekė Lydžio rinktinės vadovybei, pasirinkdamas Maželio slapyvardį. Jo karinė patirtis, įgyta Lietuvos kariuomenėje ir birželio sukilimo dienomis, netruko išryškėti. Rinktinės vadovybė tai įvertino. 1945 m. rugpjūtyje susirgus pirmajam Paupio būrio vadui K.Tamuliui-Kulkiui, Lydžio rinktinės vadovybė būriui vadovauti paskyrė Joną Starkų-Maželį.

Skaityti daugiau: PAUPIO BŪRIO IR RINKTINĖS ŠTABO APSAUGOS GRANDIES VADAS JONAS STARKUS-MAŽELIS

PAVIDAUJO BŪRIO VADAS TELESFORAS KISIELIUS-BITINAS

Antanas Kisielius-Mikutis

Telesforas Kisielius gimė 1915 m. sausio 1 d. Pavidaujo kaimo ūkininko Jono Kisieliaus šeimoje Eržvilko vls., Tauragės aps., gaudžiant Pirmojo pasaulinio karo patrankoms.

Nors laikai buvo sunkūs, tik praūžė karas, ūkelis (16 ha) nuniokotas, gyvuliai okupantų išgrobstyti, tačiau baigusį trimetę pradžios mokyklą, įsikūrusią pas Pavidaujo gyventoją Skirmantą, vyriausiąjį sūnų Telesforą buvo nutarta leisti toliau mokytis į Eržvilko keturių klasių gimnaziją. Šią užbaigęs, Telesforas mokosi Jurbarko valstybinėje gimnazijoje. Dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių gimnazijos baigti negalėjo - baigė tik šešias klases.

Gal todėl, kad pasaulį pirmąkart išvydo audringais karo metais, mažasis Telesforėlis nuo pat mažų dienų svajojo tapti karininku. Tačiau nebaigta gimnazija sužlugdė vaikystės svajones. Sulaukęs aštuoniolikos ar devyniolikos metų, dar mėgino bent iš dalies “atsigriebti” stodamas į Lietuvoskaro aviacijos puskarininkių mokyklą, bet ir čia nenumatyta kliūtis - mamos ašaros!

- Vaikeli, ką tu sugalvojai? Užsimuši!

Rodos, tais pačiais metais kaip tik buvo žuvę lakūnai Darius ir Girėnas ir daugumos, ypač pagyvenusių moterėlių galvose, buvo susiklosčiusi nuomonė, kad visų lakūnų laukia pirmalaikė mirtis. Ne išimtis buvo ir Telesforo mama. Su ašaromis atkalbėjo sūnų nuo tariamos pražūties.

Netrukus - 1936 metais - buvo pašauktas į karinę tarnybą. Grįžo į namus užsitarnavęs jaunesniojo puskarininkio laipsnį ir stojo tarnauti į policiją. Po kurio laiko buvo pasiųstas į policijos mokyklą Kaune. Ją baigęs dirbo Kražių, paskui Kelmės policijos nuovadoje vyresniuoju policininku iki 1940 m. vasaros. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą dar kuriam laikui - dviem ar trim mėnesiams buvo paliktas padirbėti sovietinėj milicijoj jaunųjų milicininkų apmokymui. Paskui iš pareigų atleistas ir, kaip vėliau vokiečiams užėjus sužinojome, įtrauktas su visa šeima, t.y. tėvais ir broliais, į tremiamųjų sąrašus.

Skaityti daugiau: PAVIDAUJO BŪRIO VADAS TELESFORAS KISIELIUS-BITINAS

LYDŽIO RINKTINĖS ŽVALGYBOS SKYRIAUS IR ŠTABO APSAUGOS BŪRIO VADAS ANTANAS STOŠKUS-RAILA

Petras Girdzijauskas

□ Antanas Stoškus-Raila (1915-1996)

Antanas Stoškus gimė 1917 m. Žvirblaukio k., Eržvilko vls., Tauragės aps. pasiturinčio ūkininko šeimoje. Antanas turėjo tris brolius -Petrą, Joną, Izidorių, seseris - Eleną ir Marcelę. Pagal tuometinį paprotį vidutiniški ūkiai buvo nedalomi, todėl vienas iš sūnų - Jonas -buvo numatytas ūkio paveldėtoju, kiti privalėjo įgyti išsilavinimą ir iš jo verstis.

Antanas lankė Vadžgirio pradžios mokyklą, kurią baigė 1928 m.

Kartu su Antano gimimu atsikūrė Lietuvos valstybė, todėl jau Vadžgirio pradinės mokyklos mokytojai jam įskiepijo meilę savo kraštui. Antanukas, baigęs pradžios mokyklą, nors ir nereguliariai mokėsi Eržvilko vidurinėje mokykloje, kuri tuo laiku buvo plačių apylinkių mokymo ir kultūros centras. Antanukas mokėsi savarankiškai, kartu dirbdamas tėvų ūkyje, todėl sulaukęs pilnametystės buvo pakankamai išsilavinęs, kad galėtų užimti valdininko pareigas. 1937 m. buvo paskelbtas kvietimas Lietuvos eksporto-importo kompanijoje Klaipėdos krašte užimti ūkio dalies vedėjo pareigas, į kurias Antanas ir pateko. Dirbo Klaipėdos krašte iki 1941 m. vasario mėn. Vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, Antanas repatrijuoja į Lietuvą, nes nacių režimas siūlė apsispręsti ir eiti į vokiečių kariuomenę. Jau pakeliui į namus Antanas pajuto bolševikinį terorą: buvo pavogta bagažo dalis, šantažuota dar traukinyje. Netrukus perskaitė “Tiesoje” VKP(b) ir NKVD nutarimą repatriantus tremti į Sibirą. Jis sugrįžo į tėviškę ir iki karo pradžios išbuvo tėvų ūkyje.

Skaityti daugiau: LYDŽIO RINKTINĖS ŽVALGYBOS SKYRIAUS IR ŠTABO APSAUGOS BŪRIO VADAS ANTANAS STOŠKUS-RAILA

LYDŽIO RINKTINĖS PIRMOSIOS (KADAGIO) KUOPOS VADAS GAU-DENTAS KISIELIUS-TOMAS, ARĖJAS

Antanas Kisielius-Mikutis

Gaudentas Kisielius, Mato, g.1916 m. Kavolių k., Eržvilko vls., Tauragės aps. vidutinio ūkininko šeimoje. Be Gaudento, šeimoje augo dar du vaikai: sesuo Elenutė, g. 1914 m., ir Jonukas, g. 1919 m. Elenutė, baigusi Jurbarko valstybinę gimnaziją, įstojo į Pažaislio seserų kazimieriečių vienuolyną ir tapo vienuole, Gaudentas su Jonuku dirbo tėvų ūkyje. Nepriklausomos Lietuvos laikais abu broliai priklausė katalikiškai Pavasarininkų organizacijai, giedojo Girdžių bažnyčios chore, vadovaujant Kavolių pradinės mokyklos mokytojui Bagdonui uoliai dalyvavo kultūrinėje veikloje. Gaudentas tarnavo Lietuvos kariuomenės dragūnų pulke, gavo jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Vokiečių okupacijos laikais dirbdamas Eržvilko valsčiaus tiekimo skyriaus sąskaitininku susipažino su patriotiškai nusiteikusiais progimnazijos mokytojais ir įsitraukė į pogrindinės LLA veiklą, nukreiptą prieš esančią vokiečių ir artėjančią sovietų okupaciją. Vėliau Gaudentas buvo paskirtas Eržvilko valsčiaus ribose veikusios Lydžio rinktinės Kadagio kuopos, į kurią įėjo ir Pavidaujo būrys, vadu.

1944 m. Kūčių vakare grįždami su jaunesniuoju broliu iš medžioklės, užsuko pas Pavidaujo kaimo gyventoją Antaną Girdžių atsigerti ir buvo netikėtai enkavedistų užklupti. Brolis Jonas buvo nušautas, sodybos šeimininkas, sužeistas į kairį petį, pabėgo, o Gaudentas buvo suimtas.

Kuopai vadovauti ėmėsi Telesforas Kisielius-Bitinas. Iki to nelemto Kūčių vakaro Pavidaujo būrio vyrai slapstydavosi miške tik dienos metu -vakarais pareidavo namo ir naktį praleisdavo dažniausiai daržinėse ant šieno. Tik po Gaudento arešto prasidėjo nuolatinis partizanavimas. Antrąją Kalėdų dieną Telesforas gavo rinktinės vado įsakymą vakare atvykti su visu Pavidaujo būriu į Kulvertiškes miškelį, esantį už pusantro kilometro nuo miestelio. Apie trisdešimt vyrų būrys žygiavo su pakilia nuotaika, nes manė, kad rinktinės vadas išsikvietė vaduoti Gaudento.

Skaityti daugiau: LYDŽIO RINKTINĖS PIRMOSIOS (KADAGIO) KUOPOS VADAS GAU-DENTAS KISIELIUS-TOMAS, ARĖJAS

TRYS PASAKOJIMAI APIE DIDŽIOSIOS KOVOS APYGARDOS B RINKTINĖS PARTIZANUS

RYTŲ LIETUVA

Doc.Kazys Strazdas

JONAS JŪRAS-KAROSAS, ŽILVINYS - DKA B RINKTINĖS ŠTABO NARYS IR DKA ŠTABO VIRŠININKAS

Jonas Jūras gimė 1917 m. Ukmergės aps., Žemaitkiemio vls., Alinavosk. pasiturinčio ūkininko Ignoto Juro (g.1882) ir Julijonos Jūrienės-Maželytės šeimoje, kurioje augo penki vaikai: Juozas, Jonas, Steponas, Antanina ir Leonora. Vyriausias buvo Juozas, o jauniausia - 1932 m. gimusi Leonora (Levutė).

Jono tėvas Alinavos k. turėjo 16 ha žemės, bet susitaupęs pinigų stengėsi ūkį padidinti. Jūrai, savo kaime neradę tinkamos pirkimui žemės, 1932 m. atvyko į Kurklių vls., Burios k. ir nusipirko 28 ha žemės sklypą, o netrukus jį padidino dar 6 ha, todėl prieš Antrąjį pasaulinį karą jie valdė 34 ha žemės.

1939 m. Jono brolis Juozas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, o 1940 m., Lietuvą okupavus sovietams, kartu su Lietuvos kariuomene pateko į raudonąją armiją. 1941 m., sovietinei armijai traukiantis iš Lietuvos, Juozui Jurui nepavyko pabėgti - jis žuvo Karelijos miškuose.

Joną, baigusį pradinę mokyklą, pasiėmė turtingas senelis, motinos tėvas Jonas Maželis, turėjęs Alantos vls., Inketrių k. 80 ha žemės ir leido mokytis į Molėtų progimnaziją. Ją baigęs mokėsi Ukmergės gimnazijoje. Joje besimokydamasis ir vėliau studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete Medicinos fakultete, Jonas draugavo su Vaičiuliškių, vėliau Staškūniškio pradinės mokyklos vedėju Juozapu Šibaila, kuris buvo aktyvus Skautų, Saulių sąjungos narys, jaunalietuvis ir darė Jonui didelę įtaką. Jonas padėjo J.Šibailai organizuoti mokinių išvykas, o kartais pravesdavo už jį pamokas. 1943 m. kovo 19 d. vokiečių okupantams uždarius Lietuvoje visas aukštąsias mokyklas, Jonas, užbaigęs trečią kursą, grįžo namo ir kartu su tėvais dirbo žemę.

1944 m. liepos mėn. sovietams antrą kartą okupavus Kurklius bei Burios k., Jonas slapstėsi nuo armijos namie, užkrosnyje įrengtame bunkeryje, padėdavo tėvui ūkyje, o partizanams - leisti spaudą ir atsišaukimus.

Skaityti daugiau: TRYS PASAKOJIMAI APIE DIDŽIOSIOS KOVOS APYGARDOS B RINKTINĖS PARTIZANUS

DIDŽIOJI A RINKTINĖS PARTIZANŲ LAISVĖS KOVA

Skelbiami prisiminimai, surinkti ir užrašyti ryšininkės-partizanės Salomėjos Užupienės-Rūtos, praskleidžia dar vieną uždangą nuo legendinių Žaliojo Velnio partizanų likimų.

□ Salomėja Piliponytė-Užupienė-Rūta 1957 10 27, sugrįžus iš lagerio

Salomėja Užupienė-Rūta

RYŠININKĖS, PARTIZANĖS, KALINĖS KELIAIS

Mūsų šeima gyveno Mackūnų k. Rumšiškių vls. labai vargingai. Žemės turėjome mažai. 1944 m. vokiečiams traukiantis, namai sudegė ir šeši vaikai likome be pastogės. Tiesa, laukuose liko pora arklių ir karvių, o prinokęs derlius byrėte byrėjo. Mudu su tėte kirtome miške medžius, o pasamdyti darbininkai statė trobą. Statyba ėjo į pabaigą. Trūko tik grindų ir lubų. Reikėjo lentų ir mes su tėčiu, prisikrovę vežimą rąstų, važiavome į Kaišiadoris. Grįžtant namo, Pašulių kaime vežimas su rąstais užvažiavo ant minos ir išlėkė į padanges, o kartu ir tėtis... Žvengė sužeisti arkliai. Mano arklys irgi apvertė vežimą. Atsipeikėjusi išlindau iš po jo ir ėmiau šaukti. Atbėgo žmonės su žibintais ir tėtį radau už kokio 100 metrų dar gyvą, bet gyvybė greitai užgeso. Tai buvo 1944 m. spalio 16 d. Liko už mane mažesni - dvi sesutės ir broliukas, kuriais reikėjo pasirūpinti.

Mackūnų kaimo apylinkėse laikėsi Perkūno partizanų būrys. 1946 m. pradžioje tapau partizanų ryšininke slapyvardžiu Rūta.

Asmeninis gyvenimas klostėsi nelengvai. Turėjau gerą draugą, o susituokti nesuspėjau, nes jis greitai žuvo, o aš likau nėščia ir 1947 m. sausio 14 d. pagimdžiau dukrytę, kurią Kampiškių bažnyčioje pakrikštijau Birute.

Stribai manęs nepaliko ramybėje: sekė kasdien, ieškojo pasislėpusių partizanų, suėsdavo paskutinį kąsnį ir niekam negalėjau pasiskųsti. Apsimetę partizanais išsivesdavo į mišką, sakydami, jog garnizonas išvaikęs būrį, norį susitikti su kitais. Buvau stiprios valios - nepasidaviau provokacijoms. Galiausiai saugumiečiai iškvietė į Kaišiadoris ir iškėlė sąlygą: “Jei nori gyventi - privalai mums dirbti!” Bandžiau su jais kalbėtis, prašiau laiko pagavoti, o jie ir slapyvardį buvo parinkę - “Bolius” - stribo, kuriam turėjau teikti žinias, vardą. Nei šis, nei tas. Tariamai sutikau, todėl mane paleido. Buvo 1947 m. pavasaris. Pasaulis suskilo...

Skaityti daugiau: DIDŽIOJI A RINKTINĖS PARTIZANŲ LAISVĖS KOVA

APIE TAPARAUSKUS

Eugenijus Taparauskas

Mūsų sodyba stovėjo Livintų k., Kaišiadorių r., prie miško. Kaimas buvo nedidelis, vienkiemių tipo. Netoli ėjo geležinkelio linija ir turėjo savą geležinkelio stotį.

Meno senelis Antanas Taparauskas turėjo 6,5 ha žemės ir didelę šeimą. Pirmoji žmona mirė ir senelis liko našlys su 5 vaikais: Ona, Elena, Danute, Antanu (mano tėvas) ir Petru. Vienam buvo sunku ūkelyje tvarkytis, todėl vedė antrą kartą. Su antrąja žmona Emilija sulaukė dar 4 vaikų: Stasės, Marytės, Albinos ir Magdalenos. Šeima vertėsi labai sunkiai. Buvo maži vaikai ir dideli rūpesčiai

Nepriklausomybės metais mano tėvas Antanas Taparauskas įsijungė į Lietuvos politinį gyvenimą: įstojo į jaunalietuvių ir šaulių organizacijas, tarnavo Lietuvos kariuomenėje.

Po tarnybos kariuomenėje tėvui jau buvo ankšta namuose ir jis išėjo dirbti į Pravieniškių girininkiją. Iš pradžių dirbo miško ruošimo darbus, nuo 1934 m. su Petru Milioniu ir Vincu Čiurinsku dirbo eiguliu.

Dirbdamas eiguliu, susipažino su mano mama Emilija Čiurinskaite iš gretimo Pašulių kaimo ir 1937 m. ją vedė

Tėvo seserys Elena ir Danutė išėjo tarnauti į Rumšiškių kleboniją, kiti vaikai gyveno ir dirbo prie tėvų. Šeima, vyresniųjų vaikų padedama, pradėjo atsigauti. Nors žemės buvo nedaug, bet rankomis ją apdirbti reikėjo didelių pastangų, be to, turėjo keletą arklių, keturias karves, avių, kiaulių.

Skaityti daugiau: APIE TAPARAUSKUS

LAISVĖS KOVŲ IR KANČIŲ KELIAI BIRŽŲ KRAŠTE

Represuotų švietimo darbuotojų iš dabartinio Biržų rajono sąrašas

Andrejauskas Povilas, 36 m., Biržų gimnazijos piešimo mokytojas, jūrų skautų vytis. Represuotas 1941 m. į Rešiotų lagerį Krasnojarsko krašte, 1951 m. ištremtas į Dolgij Mosto r. 1958 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1988 m.

Andrejauskienė-Atkočiūnaitė Emilija, 36 m., iš Biržų. 1941 m. ištremta į Veronicha, Pabrigo r., Tomsko sr., 1952 m.- į Dolgij Mosto r. 1958 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1976 m.

Bacevičiūtė Adelė, Kupreliškio mokytoja. Represuota 1941 m.

Balbieris Juozas, 42 m., Astravo pradžios mokykla. Priklausė šaulių, verslininkų organizacijoms. Prieš tremtį nebemokytojavo. Ištremtas 1941 06 19 (papildomu sąstatu) į Novosiolovo r., Krasnojarsko kr. 1958 m. paleistas, grįžo į Lietuvą 1959 m. Mirė 1984 m.

Balčiūnienė-Lukinskaitė Kazė, 34 m., Smaliečių pradžios mokykla. 1941 m. ištremta į Sabolinką, Pabrigo r., Tomsko st. Grįžo 1958 m.

Bieliauskienė-Figurinaitė Ona, 45 m., iš Biržų. 1941 m. ištremta į Novosiolovo r., Krasnojarsko kr. Paleista.

Brazdžius Jonas, 26 m., mokytojas iš Gataučių k. Represuotas 1941 m. į Kańsko r., Rešiotų lagerį. 1951 m. tremtis. 1973 m. grįžo į Lietuvą.

Dargis Jonas, 34 m., Runikių pradžios mokykla. Šaulių būrio vadas, vadovavo jauniesiems ūkininkams. 1941 m. represuotas į Rešiotų lagerį, Kańsko r. 1943 m. ten ir žuvo.

Dirginčius Vincentas, 53 m., Parovėjos pradžios mokykla. 1941 m. represuotas į Krasnojarsko kr. 1942 m. ten ir žuvo.

Dirginčienė-Dikavičiūtė Michalina, Parovėjos pradžios mokykla. 1941 m. ištremta į Sabolinką, Prabigo r. 1958 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1980 m.

Gudeika Viktoras, 30 m., Biržų švietimo skyriaus inspektorius, fizinio lavinimo mokytojas, Legailių k. 1941 m. represuotas į Rešiotų lagerį Kansko r. Ten ir žuvo 1942 m.

Ignašiūnas Jonas, 33 m., Latvelių pradžios mokykla. Šaulių būrio vadas, baigęs karo mokyklą, aktyvus visuomenininkas. Represuotas 1941 m. į Rešiotų lagerį Kansko r. Ten ir žuvo 1942 m.

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ IR KANČIŲ KELIAI BIRŽŲ KRAŠTE

NEPRIKLAUSOMOS SPAUDOS NAIKINIMAS IR SOVIETINĖS INFORMACIJOS PRIEMONIŲ KŪRIMAS 1940-1941 M.

Straipsniai

Juozas Matusevičius

LIETUVIŠKOS SPAUDOS BOLŠEVIKINIMAS

Kurti socializmą, naudojant senąją kultūrinių, ideologinių, mokslinių, informacinių institucijų visumą, buvo neįmanoma. Sovietinė totalitarinė sistema nepripažino nuomonių įvairovės, todėl iš pat pradžių siekė monopolizuoti dvasinį žmonių gyvenimą ir diegti marksistinę-lenininę-stalininę ideologiją. Kompartija teikė išskirtinę reikšmę visuomenės informacijos priemonėms. Viename pirmųjų sovietinės valdžios Rusijoje dekretų - "Dekrete apie spaudą" - pastaroji buvo prilyginta bomboms ir kulkosvaidžiams¹. Todėl ir bolševikinė Lietuvos vadovybė pirmiausia susirūpino informacijos priemonėmis. Okupavus Lietuvą, vienoje pirmųjų direktyvų LKP(b) CK pirmasis sekretorius A.Sniečkus partijos miestų ir apskričių komitetams rašė: "Bolševikų partijos pagrindinis uždavinys- perauklėti visus miesto ir kaimo dirbančiuosius sovietinio patrioto, sąmoningo ir aktyvaus beklasinės socialistinės visuomenės kūrėjo dvasia. Uždavinys sunkus, bet neatidėliotinas, ir šis žmonių perauklėjimas priklausys nuo teisingo partinių organų propagandos ir agitacijos skyrių darbo. Šitame reikale didelį vaidmenį turi suvaidinti mūsų spauda, kuri, deja, šiuo metu mažai skiria dėmesio propagandos ir agitacijos klausimams"².

Vienas svarbiausių sovietinės informacijos priemonių uždavinių- parengti vadinamąją "viešąją nuomonę" arba "liaudies balsą". "Viešoji nuomonė" buvo pateikiama "iš viršaus" partijos nurodymu per informacijos priemones ir visą ideologinių organų sistemą. Ji turėjo įtvirtinti mitą apie komunistų partijos ir stalininio režimo neklystamumą.

Nepriklausomos Lietuvos laikraščiai turėjo būti uždrausti arba subolševikinti - tuo pirmiausiai ir susirūpino legalizuota Lietuvos komunistų partija. Jau 1940 m. birželio 27 d. buvo pradėti uždarinėti laikraščiai, ėję lietuvių, lenkų bei žydų kalbomis. Pradžioje dar buvo palikti populiarūsleidiniai "Lietuvos aidas", "XX amžius", "Lietuvos žinios"³, tačiau iš jų liko tik pavadinimai, nes laikraščių turinys buvo subolševikintas. Laikraščių uždarymo ir perorganizavimo vajus, prasidėjęs paskutinėmis 1940 m. birželio dienomis, tęsėsi iki 1941 m. birželio vidurio, t.y. iki vokiečių okupacijos.

1940 m. liepos 6 d. ELTOS Ekonominio skyriaus vedėjas Povilas Palšaitis pranešė ELTOS direktoriui, kad nuo liepos 1 d. LSSR Vidaus reikalų ministro M.Gedvilo nutarimu uždaromi trys laikraščiai, ėję Kaune ('TO centų", "Dos Vort" ir "Laikas") bei du laikraščiai, leidžiami Vilniuje ("Kurjer Wileński" ir "Nowe slowo"⁾⁴. Rugpjūčio 1 d. nutraukta Kauno laikraščių "Lietuvos žinios", "XX amžius", "Lenkų diena" ir "Žydų balsas" leidyba⁵. 1940 m. rugsėjo 2 d. pranešama, kad nuo liepos 1 d. uždaromas "Vilner kurjer", o nuo rugpjūčio 30 d. - "Gazeta Codzienna" (lenkų laikraštis), "Vilner Togblat" (žydų laikraštis) ir lenkų "Gazeta Ludowa"⁶.

Periodinės spaudos būkle Lietuvoje domėjosi Maskvos komunistinės ideologijos propaguotojai. Tas matyti iš komunistinės ELTOS vadovo Kosto Korsako ataskaitų TASS'ui. į 1940 m. rugsėjo 9 d. TASS'o direktoriaus klausimą K.Korsakas atsakė, kad Lietuvoje išeina 11 laikraščių: Kaune -vyriausybės organas "Darbo Lietuva", "Tiesa", oficiozas rusų kalba "Truženik", komjaunimo organas "Komjaunimo tiesa", Lietuvos žydų leidinys "Folksblat", profsąjungos organas "Darbininkų žodis", Žemės ūkio liaudies komisariato leidinys "Valstiečių laikraštis"; Vilniuje buvo leidžiami tik keturi periodiniai leidiniai - "Vilniaus balsas", lenkų "Pravda Wilenska", žydų "Vilner Emes ("Vilniaus Tiesa") ir rusų kalba "Novaja Žyzn"⁷. K.Korsakas informavo Maskvos viršininką, kad savaitraščiai yra organizacinėje stadijoje, o senieji palaipsniui uždaromi.

Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMOS SPAUDOS NAIKINIMAS IR SOVIETINĖS INFORMACIJOS PRIEMONIŲ KŪRIMAS 1940-1941 M.

PARTIZANO EILĖRAŠČIAI

Mielas skaitytojau!

Prieš Tave - autentiški Lietuvos partizano eilėraščiai, rašyti 1945-1946 m. Tai pirmieji rezistencijos metai, kai kilo pasipriešinimo judėjimas, partizanai tik pradėjo kariškai organizuotis, nebuvo kovų žaizdre nukaltos taktikos, reikiamo patyrimo. Tai atsispindi eilėraščių nuotaikoje. Skelbiami eilėraščiai rašyti partizano iš artimos Merkinei apylinkės, spėjamas autoriaus vardas - Jonas Kvaraciejus.

Jie pridėti prie atsiminimų, rašytų, kaip autorius sako, ant kelmo, t.y. partizanaujant. Atsiminimai apima tarpukario ir karo laikotarpį iki 1948 m. Jonas Kvaraciejus tarnavo tarpukario Lietuvos policijoje, buvo aktyvus visuomenininkas. Pirmas sovietų okupacijos metu buvo priverstas slapstytis, 1941-1944 m. pašauktas laikinos Lietuvos vyriausybės, grįžo vykdyti savo pareigų Merkinės policijos nuovadoje. Antros sovietinės okupacijos pradžioje (1944 m.) vos išvengė arešto, vėl buvo priverstas slapstytis. Pro pušaites stebėdamas tremiamą brolį, plėšiamą be priežiūros paliktą tėviškę, okupantų siaubiamus kaimynus, negalėjo į tai abejingai žiūrėti, griebėsi ginklo, tapo partizanu. Nuoskaudos dėl prarastos nepriklausomybės, okupantų trempiamos Tėvynės išsiliejo eilėraščiais.

Neieškokime juose poetinio meistriškumo. Jo stoką su kaupu atperka eilėraščių nuoširdumas, jie artimi liaudies poetinei kūrybai. Juose daug autentiškų momentų iš partizanų gyvenimo: čia šaltis ir alkis, bunkerio drėgmė ir nuovargis, nelinksmos mintys, kartais pereinančios į rezistenciją. Taip juk buvo. Tačiau nežiūrint visų partizaninio gyvenimo sunkumų, vėl ir vėl prasiveržia kovinga, laisvę mylinčio žmogaus nuostata, įgaunanti politiškai dekoratyvią eilėraščio formą.

Autoriaus užrašai nutrūksta 1948 metais. Jo likimas man nežinomas. Užrašų mašinraštis saugomas LGGRT Centre.

Eilėraščius spaudai parengė Rimvydas Racėnas

Nekukuok, gegute
Nekukuok, gegute, vasaros ryteli,
Žinau, nepadėsi man vargti vargelį.
Tavo liūdnas balsas manęs neramina
Dar didesnį skausmą širdužėj masina.

Skrisk ten pamiškėje ant draugų kapelių,
Nunešk jiems nuo manęs užuojautos žodelių
Tu juos apraudoki ir mūs sunkią dalią,
Kad jauni pasirinko į kapelius kelią.

Skaityti daugiau: PARTIZANO EILĖRAŠČIAI

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Abromavičius S. 117, 127, 133, 139
Adamkus V. 42
Adlytė M. 224
Adomavičius A. 62
Aksamitauskas J. 72
Ališauskas K., sl.Spartakas 112, 121
Ališauskas V., sl.Puškinas 112
Amankevičius A. 138
Ambrazevičius 168
Andrejauskas P. 175

Skaityti daugiau: ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

Abakanas 178
Abezė 100
Adamavos miškas 112-113, 115-116
Adutiškis 90
Agluona 37, 39-42
Aitekonys 147
Alanta 110,114, 119,121, 129
Alinava 110
Alytus 59
Alėjai 23
Amerika 197-198
Anykščiai 177

Skaityti daugiau: VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

Partizanai: istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti