PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
Nr. 7 (1424) RUGPJŪTIS - RUGSĖJAS - SEPTEMBER 1966
Šešupės Augštupyje ... viršelis
Nr. 8 (1425) SPALIS - OCTOBER 1966
R. Kisielius— New Yorko ramovėnai, kūrėjai - savanoriai .. viršelis
New Yorko ramovėnai, kūrėjai-savanoriai (ziūr. viršelį) iš k.: Balys Bobelis, Leonas Virbickas, Vaclovas Alksninis, Petras Jurgėla, Jurgis Kiaunė ir Antanas Novickis.
T U R I N Y S
K. Ališauskas — Joniškėlio partizanai Laisvės kovų metu
J. Žilys — Dvylika metų Lietuvos karinės tarnybos
V. Lagenpušas — Karo mokyklos VIII laidai 40 metų
Karo mokyklos XVIII laidos suvažiavimas
J. Rimkus - Žvilgsnis į 30 metų
T. Papartis — Kovos ir kančių pabaiga
P. Būtėnas — Premijuotina mūsų istorijos painiava
New Yorko ramovėnų 15 m. sukakties minėjimas
Štai tie, kurie stengėsi Lietuvą pasmaugti 1919 M.
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Kronika
Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Dail. literatūros dalį redaguoja — Vincas Jonikas
Administratorius — Leonas Bileris
Leidžia — L. V. S. Ramovė New Yorko Skyrius
Skaityti daugiau: Karys 1966m. 7-8 Turinys, metrika
K. ALIŠAUSKAS
1918 m. į Biržų ir Joniškėlio apylinkes iš Rusijos grįžo būrelis lietuvių karininkų ir nemažas skaičius vietinių inteligentų. Nors vokiečių karinė administracija buvo gan griežta ir gyventojų laisvas susižinojimas buvo labai suvaržytas, tačiau vietos karininkai ir inteligentai slaptai susirinkdavo ir pasitardavo apie tolesnę veiklą. Biržų ir Joniškėlio miestuose vokiečių karinė administracija 1916 m. įsteigė apskrities būstines. Tad slaptų sueigų bei pasitarimų centrais tapo Biržų ir Joniškėlio miestai, retkarčiais kuris nors valsčiaus miestelis. Tuose pasitarimuose daugiausiai buvo svarstomas saugumo klausimas. Besvarstant ir kilo mintis, reikalui esant, sudaryti savanorių partizanų būrius.
1918 m. lapkričio mėn. pradžioje buvo gautas iš Vilniaus Valstybės Tarybos paraginimas sudaryti valdžią vietoje, organizuojant parapijinius — valsčių bei apskričių, komitetus. Sukruto veikti visi gyventojai.
Joniškėlio apskrities valsčių atstovų suvažiavimas įvyko Linkuvoje 1918 m. lapkričio 27 d. Suvažiavimas tapo pavadintas “apskrities seimeliu”. Seimelis išrinko apskrities komitetą: pirmininku M. Marmą ir vicepirmininku J. Navaką.2 Prasidėjo organizacinis darbas, valsčiai išsirinko komitetus. Tuoj buvo suorganizuota milicija gyventojų saugumui ir tvarkai palaikyti. Apskrities seimelis nustatė gyventojams mokėti mokesčius apskrities reikalams. Mokesčiai nebuvo dideli, pagal turimų išteklių didumą. Gyventojai mokėjo juos be pasipriešinimo.
Mėnesio bėgyje iš vokiečių buvo perimtas visas apskrities administravimas. 1919 m. sausio 5 d. buvo perimtas siaurasis geležinkelis Gubernija - Paašmenė. Susisiekimas nebuvo nutrauktas nei vienai dienai. Ginklų tačiau nebuvo gauta; perkant bei mainais buvo įsigyta keletas šautuvų ir kiek šovinių.
Artėjant rusų bolševikų kariuomenei prie Joniškėlio, lietuviai inteligentai keletą kartų tarėsi, ką reikės daryti, kai bolševikai užims kraštą? Daugumas nusprendė, kad reikia likti vietoje ir slaptai dirbti Lietuvos atstatymo darbą. Užėjus rusų bolševikams, Joniškėliečiai nebuvo netikėtai užklupti ir kaip mjr. P. Gudelis rašo: “Sėkmingai pradėtas Lietuvos atstatymo darbas buvo jėga sutrukdytas, bet nesustabdytas”. Krašto apsaugos ministeris karin. M. Velykis sutiko su Joniškėliečių projektu, kad karininkai nevyktų į Kauną, bet liktų vietoje ir organizuotų bolševikų užimtame krašte kariuomenę ar partizanus. Karininkų daugumas taip ir pasiliko.
1919 m. sausio mėn. pradžioje vokiečiai pasitraukė į Šiaulius. Lietuviai trumpą laiką vieni tvarkė apskritį. Netrukus iš rytų, nuo Panevėžio atvyko rusų bolševikų kariuomenė, jėga pašalino rinktąją valdžią ir įsteigė revoliucinius komitetus apskričiai ir valsčiuose.
Skaityti daugiau: JONIŠKĖLIO PARTIZANAI LAISVĖS KOVŲ METU
J. ŽILYS
(Pradžia sausio mėn. KARYJE)
Karaliaučiuje apgyvendino mus slėptuvėje, apklausinėj o, ir po trijų dienų, susodinę į traukinį, nuvežė į Litzmanstadt’ą (Lodz). Ten patalpino mokykloje, kurioje buvo rusų lakūnų belaisvių stovykla. Stovykloje radome dar tris lietuvius lakūnus: kpt. J. Vaičeliūną ir du puskarininkius pilotus. Kpt. Vaičeliūnas su pilotu psk. V. iš Siesikų buvo išskridęs žvalgyti, tačiau, nusileidę vokiečių pusėje, prie Zapyškio, pateko į nelaisvę. Psk. A., grįžęs iš Pabradės aerodromo, pasiėmė visą savo turtą į lėktuvą ir išskrido į Vokietiją. Skrido tol, kol pristigo benzino, sustojus motorui tūpė, aplaužė lėktuvą, tačiau pats išliko sveikas.
Lodzėje buvo žymiai blogiau, tačiau didelio bado dar nejautėme. Ten buvo daug rusų lakūnų, didelė dalis jų buvo apdegusių, nes rusų lėktuvai nukritę, daugumoje, užsidegdavo.
Keletą dienų kartu su mumis buvo vienas anglų lakūnas puskarininkis. Jis buvo pabėgęs iš belaisvių stovyklos, išalkęs pasigavo antį ir norėjo ją išsivirti, bet neturėjo degtukų. Vokietis, paprašytas degtukų, jį išdavęs ir jis, nors buvo jau netoli Šveicarijos sienos, buvo sulaikytas ir vėl grąžintas pas mus į stovyklą. Anglų belaisviai buvo traktuojami ir maitinami žymiai geriau. Pagautas anglų puskarininkis neklausydavo stovyklos prižiūrėtojų, tačiau, vokiečiai su juo elgėsi padoriai.
Vokiečiai blogai elgėsi su rusų ir lenkų belaisviais; žydus naikindavo vietoje, todėl jų nelaisvėje nebuvo, jei koks ir buvo, tai prisidengęs kita tautybe. Kartą rusų belaisviai išdavė kelis žydus vokiečiams. Jie gynėsi nesą žydai, o vokiečiai patikrinę ir radę neapipjaustytus, jų nešaudė.
Skaityti daugiau: DVYLIKA METŲ LIETUVOS KARINĖS TARNYBOS
VIII laidos kariūnai jojimo pamokoje 1926 m. Iš kairės j dešinę: J. Lagenpušas, V. Lagenpušas, vyr. lt. Žitkevičius, B. Užemeckas, V. Biknaitis, K. Morkūnas, J. Ramoškis, Z. Stackis, I. Vylius, V. Žiaurys, P. Skurauskas, P. Tamulevičius, S. Butkus, K. Sekleckas, A. Kazlauskas, J. Buika, K. Kiršinas; trūksta: V. Augustauskas, J. Greičiūnas, P. Jaruševičius, V. Mickeliūnas, V. Statkevičius.
(1926-1966)
1926 metų rugsėjo mėn. 8-tą dieną Karo mokykla išleido savo VIII laidą. Ją baigė nedaug: 21 kariūnas buvo tą dieną pakeltas į leitenanto laipsnį. Ginklų rūšims jie buvo paskirstyti taip: 5 į artileriją, 3 į inžinerijos dalis ir 13 į pėstininkus. Jau bebūnant karininkais kuo ne pusė jų baigė įvairiausius tobulinimo kursus ir laikui bėgant iš pėstininko pasidarė lakūnas, o iš artileristo — topografas.
Taigi, rugsėjo 8 d. sueina lygiai 40 metų, kai mes baigėme ne tik Karo, bet ir savo tolesnio gyvenimo mokyklą. Kai 1924 m. spalio mėn. įstojome į Karo mokyklą, vienas kito nepažinome. Per dvejus metus bendro “vargo” pasidarėme amžinais draugais. Išsiskirsčius į pulkus, ryšis tarp mūsų nenutrūko, laikas nuo laiko ir vėl tekdavo susitikti, ar tai įvairiuose kursuose, ar tai todėl, kad tarnavome tame pačiame pulke. Ypač daugeliui teko susitikti poligone ar per manevrus. Šiandien, po 40 metų, mes jau pasenome. Kažin, ar pusė mūsų dar yra gyvųjų tarpe? Kaip buvęs būrininkas to neskalitlingo būrelio, kuris sudarė VIII laidą, 40 metų jubilėjaus proga sveikinu savo draugus ir linkiu geros sveikatos. Mūsų buvusiems vadams ir lektoriams tariame širdingą ačiū. Mūsų gi mirusiems draugams lenkiame pagarbiai galvas.
Verneris Lagenpušas
Karo mokyklos XVIII laidos paskytlnysis kariūniškas “Ginklu gerbk”, 1936 m. rugsėjo 15 d.
Pasinaudojant Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso ir III Dainų Šventės proga buvo sukviestas Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo Mokyklos XVIII laidos suvažiavimas, kuris įvyko liepos mėn. 2 d. Čikagoje, Lietuvos Vyčių salėje (2453 W. 47th Street). Suvažiavime buvo paminėta 30 metų mokyklos baigimo sukaktis.
XVIII laida buvo pradėta formuoti 1934 m. rugpjūčio mėn. Į ją buvo priimta keli puskarininkiai, keletas universiteto studentų ir jaunuoliai — baigę gimnaziją. Viso apie 70 asmenų. XVIII laida buvo pavadinta 2. Kadro kuopa. Pusės metų bėgyje 2. K. Kp. buvo du kartus papildyta (pabaigoje 1934 m. ir 13.IV.35) iš X. Aspirantų laidos kariūnų iki 130 vyrų. 2. K. kuopoje buvo 3 būriai (Br.):I. ir II. Br. — pėstininkų, III. Br. — kavaleristų, artileristų, pionierių ir ryšininkų. Po dviejų metų apmokymo, 1936 m. rugsėjo mėn. 15 d., 2.K.kp, Karo Mokyklos bataliono sudėtyje, išsirikiavo Karo Mokyklos aikštėje pas-
XVIII laidos suvažiavimo vakarinio patikrinimo raportas (dail. A. Tamoliūno pieštas)
kutiniam kariūniškam paradui. Tą atmintiną dieną Prezidento Aktu 130 kariūnų-puskarininkių buvo pakelti į pirmąjį karininko — jaunesniojo leitenanto, laipsnį. Tai buvo paskutinioji dviejų metų Karo Mokyklos laida, nes vėliau sekė trijų metų laidos.
Skaityti daugiau: P. L. P. KARO MOKYKLOS XVIII LAIDOS SUVAŽIAVIMAS
J. Rimkaus žodis XVIII laidos suvažiavime
Šis žodis turėtų išreikšti mūsų susitikimo džiaugsmą po tiek nesimatymo metų. Jis turėtų būti linksmas, gyvas, koki buvome ir mes, kada mūsų keliai susibėgo prieš 32 metus Augštojoje Panemunėje.
Mūsų džiaugsmas šiandieną nėra pilnas, nes po atlikto kariūniško vakarinio patikrinimo sekė šiurpus raportas, parodęs pasibaisėtinai praretėjusias mūsų gretas. Todėl visai suprantama, kad Himną giedant ir Marijos prašant palengvinti vergiją pavergtai Tautai, mintys krypo į praeitus laikus, brangius veidus, išvaikščiotus takus, vyravusias idėjas ir įvykius, privedusius mus prie susitikimo tolimame krašte.
Jeigu šiandieną susirinktume visi mūsų laidos likusieji gyvieji ir susirikiuotume šioje salėje, būtų neišpasakytai kontrastinga eilė. Joje matytume puošniose uniformose generolų, išvargusių katorgininkų, dryžuotais rūbais kalinių ir laisvųjų. Jų vidinis pasaulis irgi būtų nemažiau įvairus kaip ir jų išorė.
Nežiūrint minėto kontrastingumo, juose jaustųsi, kad ir sunkiai suvokiamas vidinis ryšis, užsimezgęs Panemunėje ir išnešiotas prisiminimuose iki šiai dienai.
Šventai tikime, kad generolas ir katorgininkas, laisvasis ir kalinys nuoširdžiai vienas kitą apkabintų broliškam taikos pasibučiavimui. Išnyktų laipsniai, socialiniai skirtumai, buvę nesusipratimai. Tai ne svajonė, bet gyvenimo tikrovė —- tik duokite laisvę, nes draugystė galima tik laisvėje ir lygybėje, iš kurių gimsta žmonių ir tautų brolystė.
Minėtas vidinis ryšys nėra pripuolamas, jis užsimezgė laike ir brendo istorinių įvykių eigoje, kurie palietė ne vien mūsų valstybę, kariuomenę, bet ir kiekvieną iš mūsų asmeniniai. Dramatinė vidinė kova už savo egzistenciją, būti ar nebūti, organiškai rišosi su mūsų valstybės likimu. Įtampą didino ir tas faktas, kad buvome kariai, kurie pirmieji savo paskirtimi esti užangažuojami sunkiems bandymams ir paliečiami asmeniniai.
Todėl pažvelkime į juos, ne kaltininkų jieškodami, save pateisinti bandydami, bet tiesos trokšdami. Tiesa nėra paklusni autoritetui, nėra sąlyguojama aplinkybių ir nuotaikų, nežiūrint kas ją pasakė: geriausias bičiulis ar aršiausias priešas, ji yra neliečiama — ji yra tiesa.
Skaityti daugiau: ŽVILGSNIS Į 30 METŲ
TEODORAS PAPARTIS
1963 m. KARIO 6 nr. “Kovos ir Kančios” straipsnio pabaigoje buvo parašyta, kad apie “Internment Camp 95” ir gyvenimą ten bus parašyta kada nors vėliau. Taigi, norėdamas ištęsėti savo pažadą ir nepalikti skaitytojus nežinioje, ryžtuosi toliau rašyti apie pasakotojo pergyventas vargo dienas toje stovykloje.
Rašant apie internavimo stovyklą Nr. 95, reikia pasakyti, kad šis jo atsiminimų žiupsnelis nebus pilnas. Daug ką reikės sušvelninti, daug ką reikės nutylėti, nes dabartinės gyvenimo sąlygos ir metas dar neleidžia pilnai ir atvirai atskleisti išgyventą laikotarpį minėtoje stovykloje. Pačią stovyklą tvarkė, internuotuosius kvotė, rūšiavo ir prižiūrėjo vienos nedidelės, “Dievo išrinktos”, tautos žmonės.
Iš Nauburgo pereinamosios stovyklos į “Internment Camp 95” internuotuosius vežė auto sunkvežimiais. Auto sunkvežimių išviso buvo 6 ir kiekviename iš jų buvo prigrūsta nelaimingųjų, kaip silkių bačkoje. Pasakotojas, būdamas invalidas, be kojos, stovėjo visą laiką ant vienos kojos, pavargo, nes ir prisiglausti neturėjo kur. Į pavargusį ir nusilpusį invalidą niekas jokio dėmesio nekreipė. Auto sunkvežimius lydėjo du amerikiečių džypai. Vienas priešakyje, o kitas — iš užpakalio. Abu džypai buvo ginkluoti kulkosvaidžiais. Kelionė truko visą dieną ir tik pavakaryje pasiekė internavimo stovyklą, kuri buvo apie porą kilometrų nuo Zigenhain miestelio.
Anksčiau, karo metu, toje stovykloje buvo laikomi prancūzų karo belaisviai.
Prieš įleidžiant atvežtuosius į internavimo stovyklą, visus lauke išrikiavo ir padarė smulkią kratą. Nežiūrint to, kad jau anksčiau visi buvo smulkiai iškratyti. Asmenys, darę kratą, vilkėjo Amerikos kariuomenės uniformas. Kratos metu išilgai išrikiuotus žmones vaikščiojo “išrinktos” tautos asmuo, turėdamas lazdą rankoje, ir jei kuris internuotų negreit atidarydavo kuprinę, ar neišversdavo kišenių, tuojau gaudavo su ta jo lazda per nugarą ar per pečius. Šalia lietuvio stovinčiam Vlasovo armijos karininkui tas asmuo drožė porą kartų per nugarą su lazda, taip stipriai, kad tas vargšas vlasovietis nuo smūgių krito ir išsitiesė ant žemės. O tas mušeika, ką tai anglų kalba murmėdamas sau po nosim, nuėjo toliau. Vlasovietis atsikėlė, apsidairė ir norėjo paklausti, už ką jisai gavo lazdų, bet mušeikos jau nebebuvo. Vlasoviečiui iš akių pabiro karštos ašaros ir tiek. Po kratos visa rikiuotė buvo nuvesta į stovyklą už spygliuotų vielų — į barakus.
Skaityti daugiau: KOVOS IR KANČIŲ PABAIGA
PETRAS BŪTĖNAS
Į šitokią straipsnio antraštę prašom dėmesio nekreipti, ar ji patiktų, ar nepatiktų. Geriau atkreipkime dėmesį į pačią painiavą mūsų istorijoje, kurią galgi kada išpainios istorikai, taigi mūsų būtovės tyrinėjimo specialistai tyrinėtojai, pvz. kad ir nuo 1959 metų Chicagoje, III., einančiame Tautos praeitis istorijos ir gretimųjų sričių neperiodiniame žurnale, ar gal kas ėmęs tai atliks kur kitur.
“Prūso tautovardžio amžiaus pailginimo mažiausia 130 metų” straipsnyje, — Karys 5 nr. 1965 m., rašytosios 999 ir 1009 metų datos sukasi apie du dvigubinius vardus — misionorius Adalbertą Vaitiekų ir Bruno (nelinksniuojama žodinė lytis), ar Bruną, ar Brunoną - Bonifacą. Nebus pro šalį apie juodu čia trumpai kalbtelėti, nes tai liečia ir anos temos datas, ir patį Lietuvos vardą, ir baltų žemės kaikurias vietas, ir nevienodžiausią, nesutartinį, būtovininkų to aprašinėjimą, net dar ir šiais istorijos mokslo progreso laikais vietomis nueinantį jei ne lig juokingumo, tai bent ligi ignorancijos. O tų abiejų misionorių reikalai X amžiaus visiškoje pabaigoje ir XI amžiaus pačioje pradžioje gyvai liečia baltų žemę, dar ir iš šių amžių šykščiai, slidžiai, išsisukinėjamai, kartais ir klaidingai aprašomą, kaip paprastai buvo ir pasiliko su visa svetimųjų istoriosofija ir istoriografija, joms kalbant apie negermaninius ir neslavinius baltus ir šiųjų Lietuvos valstybę.
Adalbertas - Vaitiekus yra čekas, taigi vakarinis slavas, Pragos vyskupas, tada jau net prieš 100 metų krikštytų, bet “nesukrikščionintų ir nesukrikščionėjusių”, prieš svetimuosius, taigi prieš nečekus, sukilusių čekų iš Čekijos išvytas ir atsidūręs Romoje. Lenkijos kng. Boleslovo Narsiojo (!!; kuo jis narsus?) ginkluotųjų palydovų duotas, jis vykęs į baltų žemę misionoriauti ir joje esąs nužudytas 997 metų balandžio 23 dieną, pavasaryje.
Skaityti daugiau: PREMIJUOTINA MŪSŲ ISTORIJOS PAINIAVA
Minėjimą atidarė sk. p-kas Jurgis Sirgėdas (deš.). Programos metu jis pasveikino, neseniai iš pavergtos Lietuvos atvykusias, p.p. R. Čeiliuvienę ir E. Liaukuvienę, kurios buvo papuoštos korsažais. Kairėje — J. Ceilius, antras iš d. — J. Liaukus.
(1950 m. XI 26 — 1966 m. IX 17 d.)
Minėjimo dalyvių dalis; svečiai iš New Jersey — apačioje iš k.: S. Kontrimas, p. G. Jančauskienė, P. Mačiulaitis, niu-jorkiškiai L. Tamošaitis ir J. Tomas. Prie sekančio stalo, atsukęs veidą j deš. Waterburio sk. atstovas K. Urbšaitis, greta p.p. Ceiliai, priešais juos p.p. K. ir L. Jankūnai ir deš. J. Matiukas. Dešiniau stovinčio p-ko J. Sirgėdo sėdi K. Seliokas iš Waterbury.
Skaityti daugiau: NEW YORKO RAMOVĖNAI MINI 15 METŲ SUKAKTĮ
Prieš kelis metus su dideliu įdomumu skaitėme savanorio kūrėjo Stasio Butkaus atsiminimus apie mūsų kariuomenės kovas su bolševikais 1919 m. jo puikioje knygoje “Vyrai Gedimino kalne“. Skaitėme ir gėrėjomės mūsų narsių kareivėlių žygiais pliekiant bolševikus. Taip pat, ne kartą, rasdavom “Kary” ir kitų autorių prisiminimų iš anų kovų. Bet tie visi prisiminimai ir pasakojimai buvo “savi“, parašyti savų žmonių, mūsų kariuomenės savanorių ir karių, dalyvavusių tose kautynėse laisvę ginant.
Dabar pažiūrėkime, ką kalba apie tas kovas žmonės iš “anos pusės”, tai yra asmens, kovęsi raudonosios armijos daliniuose prieš mūsų savanorius ir kareivėlius, asmens iš “anos pusės”, norėję pasmaugti vos atsikūrusią jauną Lietuvos respubliką. Neseniai vilniškė “Tiesa” paskelbė trijų asmenų pasirašytą laišką, kurį ištisai persispausdino taip pat vilniškis "Tėvynės Balsas” (Nr. 20 š. m. gegužės mėn.). Laiške, šie buvę trys raudonosios armijos, taip vadinamo 5-tojo Vilniaus pulko, nariai pasakoja savo prisiminimus, kaip jie pateko į raud. armiją ir kaip kovėsi raudonarmiečių eilėse prieš Lietuvos kariuomenę.
Jie rašo: “Mūsų kovos kelias prasidėjo šaltą 1918 metų rudenį Tarybų Rusijoje. Lietuvos reikalų komisariatas (mat, buvo ir toks. A. B.), kreipėsi į Rusijos miestuose gyvenančius, o taip pat tarnaujančius raudonojoje armijoje lietuvius, kviesdamas juos stoti į 5-tąjį Vilniaus šaulių pulką. (Įdomu, kodėl tik “kvietė”, o ne tiesiog perkėlė, juk ir tas sumanytasis 5-tasis Vilniaus šaulių pulkas buvo raud. armijos dalis? A. B.). Iš Petrogrado, Voronežo, Jekaterinoslavo visus mus atvedė begalinis troškimas — apginti Tarybų valdžią Lietuvoje (čia laiško rašėjai jau “nugražino”: juk tuo metu jokios tarybų valdžios Lietuvoje nebuvo, taigi — nebuvo nė ko ginti. “Tarybinės valdžios” kūrėjas V. Mickevičius-Kapsukas, Maskvos atsiųstas emisaras, slaptai atsirado Vilniuje tik pačioje 1918 m. pabaigoje. A. B.). Apie pustrečio tūkstančio kovotojų — lietuvių darbininkų, raudonarmiečių, iš Amerikos ir Anglijos grįžusių emigrantų (argi buvo ir tokių? A. B.) — susirinkome tuomet į pulką. (O kur tas pulkas buvo organizuojamas, taip ir nepasakyta. A.B. ).
Skaityti daugiau: ŠTAI TIE, KURIE STENGĖSI LIETUVĄ PASMAUGTI 1919 M.
Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave., Racine, Wisc.
Naujo CV pirmininko žodis
Kiekviena kova atneš laimėjimų, jei kovotojai bus vieningi, drausmingi ir drąsūs. Be vienybės — nėra jėgos, be drausmės joks tikslas nepasiekiamas, be drąsos — patenkama priešo vergijon.
Prieš šaulius šiandien stovi didelis darbas, didelis uždavinys — Lietuvos išlaisvinimo ir lietuvybės išlaikymo reikalai. Čia negali būti abejonių ar svyravimų. Klausimas aiškus — už ar prieš Lietuvą. Mes galime turėti skirtingas nuomones religiniais klausimais, galime turėti skirtingas nuomones kitais klausimais, bet Lietuvos ir lietuviškumo skirtingos nuomonės yra nedovanotinos ir neleistinos. Mes jų negalime turėti.
Šie jaunimo metai tebūna mums gyvos, judrios veiklos metai, šaulių vajaus metai. Nieko nelaukdami, mes visi stenkimės kaip galima daugiau narių, o ypatingai jaunimo, įtraukti į šaulių eiles. Turėdami savo gražų, idėjiniai ir tautiniai susipratusį jaunimą, žinosime, kad mūsų darbas neis veltui, kad jį tęs naujos tankios jaunųjų šaulių gretos, tvirtai ir nesvyruojančiai žengiančios Lietuvos keliu.
Šauliai neturi paisyti mums šauliams dažnai girdimų priekaištų, girdi, kam čia reikalingi šauliai, juk ir taip daug turime įvairių organizacijų. O didieji pesimistai dar prideda, kad visvien lietuviai tremtyje mirs, nutautės, tai kam iš viso bereikia dirbti ir aukotis. Bet kai tokių pesimistų šeimoje atsiranda nepagydomų vėžio liga sergančių, jie nestato sau klausimo, kam sergantį gydyti, jei jis visvien mirs. Priešingai, jie kviečia gydytojus ir deda visas pastangas sergantį kaip nors išgydyti arba bent prailginti jo gyvenimą. Tad kodėl mes, šauliai, neprivalėtume daryti viską, kas galima, kad išgydytume mūsų tautos narius, sergančius nutautėjimo vėžiu, tuo labiau, kad šis vėžys nėra nepagydomas. Jį galima išgydyti dideliu darbu ir tikru pasiaukojimu. Todėl pamirškime iki šiam laikui buvusius mūsų šaulių šeimoje nesusipratimus. Visi vieningai dirbkime, statykime išeivijoje būdami tvirtą lietuvybės tvirtovę, kurios ir stipriausios nutautėjimo audros nepajėgtų sugriauti, sunaikinti.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
Savą jaunimą sutinkant ir palydint
Jei pasišventė jaunystė,
Kas pasauly gal išdrįsti
jos mėgint jėgų?
Kovose jai laimė duota
drąsiai žengs apvainikuota
laurų vainiku.
Putinas
Visais laikais jaunimas vaidina svarbią rolę tautų gyvenime, nes jis labiau atjaučia šios ir ateinančios dienos esamas ir naujai iškylančias idėjas ir jautriai pasiduoda jų veikimui. Kaip šių laikų įvairių pasaulio kraštų sukilimų gaisrai parodo, jaunimas, taip pat, lengviau pasiduoda ir yra suviliojamas klaidingų idėjų. Mat, jaunimas nevisados įsigilina į padėtį ir dėl to nevisados pastebi klastas. Džiugu, jog mūsų lietuviškasis jaunimas pasirodė giliau protaujantis ir daug patyręs iš vyresniosios kartos. Jis giliai atjaučia savo tautos patirtas skriaudas bei neteisybes ir yra pasiryžęs kovoti dėl geresnio savo tautos ir viso pasaulio rytojaus. Tą jis įrodė skaitlingai iš viso pasaulio susirinkęs į Čikagą, į Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresą.
Pernai minėjome liūdną sukaktį — 25 metus nuo savo valstybės klastingo okupavimo. Užsidegęs jaunimas tada suruošė įspūdingą demonstraciją į Jungtines Tautas. Šį kartą jaunimas susibūrė iš įvairių pasaulio kraštų, tuo pareikšdamas pasauliui, kad jis yra pasiryžęs tęsti savo brolių pradėtą laisvės žygį. Greta didžiųjų kultūrinių pasirodymų — suruoštų įvairių parodų, Dainų šventės, naujų lietuviškų kūrinių — gražios, tėvynės ilgesio persunktos, didingos kantatos “Tėviškės namai” ir naujos lietuviškos operos “Lokys” pastatymų, — jaunimas pasireiškė konkrečiu kovos žygiu, tai šimtatūkstantinių parašų peticija, protestuojančia Lietuvos okupavimą. Tuo atliktas didžiai reikšmingas konkretus darbas ir didelis žygis, sumaniai ją, tą peticiją, įteikiant Jungtinių Tautų sekretoriatui, per įvairių valstybių atstovus. Ta peticija, šiuo metu, gali būti, daug ko reikšmingo nebus galima pasiekti, bet ja mūsų tautos reikalas bus primintas pasaulio sąžinei ir, momentui atėjus, ji gali suvaidinti didelę reikšmę.
Savo kongresinį suvažiavimą jaunimas baigia skaitlingomis stovyklomis. Čia, iš įvairių kraštų ir įvairios aplinkumos įtakų, suvažiavęs jaunimas ras vieną bendrą lietuvišką kalbą; suvesti bendrųjų lietuviškų reikalų, labiau vieni kitus pažins, suartės ir sustiprins ateičiai ryšius. Tai paliks jiems stiprių įspūdžių ir sugrįžus į savo gyvenamus kraštus, jie bus labiau supratę bendrus lietuviškus siekius bei sustiprėję savo pasiryžimuose ir viltyse.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
— Visvaldas J. Belskus šiuo metu yra Pietų Vietname. Jis tėvams rašo, kad dabar ten yra labai pavojinga. Bolševikiniai partizanai nesiskaito net su sanitarais, kurie gelbsti mūšio laukuose sužeistuosius. 11 medikų žuvo vienoje vietoje, begelbstint du sužeistuosius. Vietname labai šilta, siekia iki 115 laipsnių.
— Jonas Milašis, Liet. kariuomenės pulkininkas, atsiskyrė su šiuo pasauliu Los Angeles mieste, sulaukęs 73 metų.
— Steve Dambrauskas, kuris dabar tarnauja JAV marinuose, buvo atvykęs į Čikagą pas savo tėvelius jų 25 metų vedybinio sukakčio atžymėti.
— Mjr. Jonas Černius šiemet švenčia savo 70 metų gyvenimo sukaktį.
— Dr. Jonas Kalpokas mirė po skaudžios nelaimės auto katastrofoje. Jis nuo 1954 iki 1955 m. buvo Korėjos karo frontuose, pasižymėjo drąsa, žmoniškumu ir sąžiningu pareigų atlikimu. Jis daugiausia dirbo Kankakee, Bethesda ligoninėse, Ill.
— Vincas Kaulinis, kilęs iš Philadelphijos, parašė laišką iš Pietų Vietnamo Meno Ansambliui. Jis rašo, kad yra žiauru komunistų sukeltame kare ten kovoti. Meno Ansamblis užpirko šv. Mišias už jo sėkmingą kovą, kad jis vėl linksmas ir sveikas grįžtų į namus.
Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
MIRĖ BIBLIOGRAFAS ALEKSANDRAS RUŽANCOVAS
POV. DIRKIS
Tūkstančius savų tautiečių, amžių bėgyje, esame davę dirbti kitų tautų naudai. Didelę dalį jų jos net pasisavino amžiams. Tačiau Aleksandrą Ružancovą tenka iškelti kaip vieną iš nedaugelio kultūringų šviesuolių. kuriuos buvome pasisavinę iš kaimyninių tautų.
Beveik ištisus 50 metų jis sąžiningai ir be atvangos dirbo lietuvių tautai kultūrinį darbą. Retas kuris iš mūsų tikrųjų tautiečių yra tiek daug padaręs mūsų kultūrai ir pasitarnavęs lietuvių tautai, kaip šis gudas. Jis nesigynė, kad yra kitatautis, bet didžiavosi, kad Lietuvoje rado prieglobstį ir todėl jai pašventė visas savo jėgas.
Turbūt nevienam, kuris pažinojo velionį ir jo darbštumą bei pasišventimą lietuvių tautai, suskaudėjo širdį, išgirdus apie jo mirtį. Jis atsiskyrė su šiuo pasauliu š. m. liepos 23 dienos vakarą, Danville, Ill.
Aleksandras Ružancovas buvo gili ir prasminga asmenybė, apie kurią tektų kalbėti ištisas valandas ir ne tik apie asmenį, bet apie jį kaip bibliografijos mokslo ir ugniagesy-bos didelį darbininką, Lietuvos kariuomenės karį, istoriką, žurnalistą, o taip pat ir apie gudų tautos kultūrininką.
A. Ružancovas buvo gimęs 1893 m. rugpjūčio 12 d. Viazmos mieste, Rytinės Gudijos pakraštyje. Ružancovų šeima yra sena, kilusi iš Ružaniec giminės, kuri per šimtmečius gyveno Smolensko, Mogiliovo ir Vitebsko žemėse.
Baigęs Viazmos gimnaziją, 1911 -1914 m. Aleksandras studijavo Maskvos universitete istoriją - filologiją. 1914 m. buvo mobilizuotas ir pasiųstas į Karo mokyklą, kurią baigęs, iki 1918 m. tarnavo karininku Rusijos armijoje, dalyvaudamas kovose rusų - vokiečių fronte. Subyrėjus carinei Rusijai, jis buvo vėl mobilizuotas į raudonąją armiją ir pasiųstas su daliniu į Lietuvos frontą. Tačiau A. Ružancovas nepanoro kariauti prieš savo gerą kaimyną lietuvių tautą, kurią jam teko pažinti vakarų fronte, bekariaujant ir su lietuviais ten susitinkant. Jis paliko raudonosios armijos dalinį ir perėjo į organizuojamus gudų karo dalinius Lietuvoje.
Tapęs vieno gudų bataliono vadu, dalyvavo kautynėse prie Dauguvos, už kurias buvo apdovanotas Vyties kryžium.
Skaityti daugiau: Kronika