Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 7 (1444) RUGPJŪTIS - RUGSĖJAS – SEPTEMBER 1968 
Šilas prie Žaliųjų ežerų, Vilniaus apyl. .... viršelis
Nr. 8 (1445) SPALIS - OCTOBER 1968
Kanados Šaulių suvažiavime, iš k.: J. Šiaučiulis — L. K. Mindaugo š. kp. p-kas, V. Išganaitis — S-gos p-kas, inž. J. G. Preikšaitis, LŠST CV Įgaliotinis Kanadai.... viršelis
T U R I N Y S
J. Miškinis — Tautos idealas—laisvė
P. B. — Ar Lietuva, Latvija ir Estija laisva valia įsijungė į Sovietų vergų imperiją
V. Lagenpusas — Artileristo dienos
J. Krimantėnas — Jotvingiai ir Lietuvos sienos
K. Uoginis — ALVUDAS
V. Prižgintas — Jaunuoliai Laisvės kovų sūkuryje
A. Budreckis — Lietuviškoji ekspansija
Tigriukas — Okupanto valdžioje
B. B. — Šveicarijos krašto gynyba
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Karinės Žinios
Kronika
Redaktorius-— Zigmas Raulinaitis
Administratorius — Leonas Bileris
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Skaityti daugiau: Karys 1968m. 7-8 Turinys, metrika
JONAS MIŠKINIS
Lietuvos nepriklausomą gyvenimą nutraukė klastingoji bolševikų jėga, kuri nūdien kad ir netiesioginiai, grasina viso pasaulio laisvei. Maskvos despotai siekia to įvairiais būdais ir priemonėmis. Lietuva buvo persilpna tai jėgai pasipriešinti ginklu.
Bet lietuvių tautai paliko kitas ginklas — dvasinis pasipriešinimas. Tasai pasipriešinimas ir šiandien reiškiasi Lietuvoje. Palikusieji saugoti gimtųjų sodybų, dažnas, kuris tik nepakluso okupantui, susilaukė lietuvių knygnešių, kankinių ir kitokių kovojusių dėl Lietuvos laisvės, tragiško likimo — ištrėmimo Sibiran, arba visiško sunaikinimo. Daugiau kaip 80,000 lietuvių turėjo pasitraukti iš Tėvynės svetur ir pasitenkinti benamiškumu. Tokia tragedija ištiko ne vien lietuvių tautą, bet ir daug kitų. Todėl, laisvasis pasaulis intensyviai ruošiasi ir jau Vietname priešinasi tai bolševikinei jėgai, kuri yra pavergusi Lietuvą ir kuri yra visai žmonijai grąsinanti nelaimė.
Šių dienų įvykiai ypatingai įpareigoja mus visus, laisvuose kraštuose gyvenančius, savo jėgas, nepalaužiamą valią ir energiją skirti Lietuvos išlaisvinimui.
Augščiausias tautos idealas — laisvė. Lietuvos laisvei atgauti geriausieji tautos sūnūs paaukojo brangiausią savo turtą — gyvybę. Nežinomojo Kareivio kapas, savanorių-kūrėjų, šaulių, partizanų pralietas kraujas ir usnimis užžėlusieji jų kapai uždeda mums kilnią pareigą vieningai siekti iš okupantų išlaisvinti krauju persisunkusią ir ašarose pasruvusią Lietuvos žemę.
Pokarinė Europos drama nūdien daugeliui tautų kelia įvairių klausimų ir sukelia įvykių, nuo kurių vienokio, ar kitokio išsprendimo priklauso ir mūsų ateitis. Todėl labai svarbu, kad mūsų tautos medžiaginis ir moralinis apginklavimas būtų kuo tobuliausias.
Skaityti daugiau: Tautos idealas —laisvė
P. B.
Šių metų rugpjūčio mėn. 23 ir rugsėjo mėn. 28 dienomis suėjo 29 metai, kai J. Stalinas su A. Hitleriu susitarę pasidalino Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją, o Molotovas su Ribbentropu Maskvoje pasirašė tų slaptųjų susitarimų protokolus.
Dabartiniai Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupantai rusai-bolševikai iki šio laiko tų Stalino ir Hitlerio niekšiškų darbų neatsisako ir Molotovo su Ribbentropu pasirašytų slaptų protokolų tebesilaiko. Jie tas buvusias laisvas, demokratines ir nepriklausomas valstybes savo geležinėse replėse tebelaiko iki šios dienos.
Okupantai rusai ir jų pastatyti visokių rūšių tarnai dar vis tebekartoja senai nuvalkiotą tvirtinimą, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos liaudis, nu vertusios savo valdžias, įsivedusias sovietišką santvarką ir paprašiusios rusus-bolševikus įjungti jas į Sovietų Rusijos tautų šeimą.
Ar tai yra tiesa? Aišku, kad ne! Be to, okupantai tvirtina, kad dabar tų buvusių nepriklausomų valstybių žmonės neatsidžiaugia savo dabartiniu vergišku likimu ir be perstojimo dėkoja tam “vyresniajam broliui", rusui okupantui, kuris klasta, raudonosios armijos tankais ir enkavedistų teroru juos “išvadavo” iš laisvo, nepriklausomo gyvenimo ir padarė rusų-bolševikų vergais.
Dar niekad pasaulio istorijoje nebuvo tokio įvykio, kad laisvos ir nepriklausomos valstybės, savo noru, paprašytų kurią totalinę-diktatūrinę valstybę jas priimti į tokią valstybę, kokia yra dabartinė Sovietų Rusija. Nebūta, kad kurios laisvos ir nepriklausomos valstybės piliečiai maldautų uždaromi į kalėjimus, koncentracijos stovyklas, kuriuose lėta mirtimi jie numirti galėtų, arba žiauriausiu būdu būtų išžudyti.
Jei tų valstybių žmonės savu noru prie Sovietų Rusijos prisijungė, tai kodėl rusai į tas valstybes atgabeno savo raudonosios armijos divizijas ir enkavedistų kolonas? Kodėl rusai Lietuvos rubežius mongolais apstatė ir geležine uždanga uždarė? Kodėl jie lietuvių, latvių ir estų prigrūdo pilnus kalėjimus? Už ką jie tuos žmones kankino ir žudė? Dėl kokios kaltės vyrus, moteris, senelius ir vaikus, naktimis iš miego prikėlę, į gyvulinius vagonus užkalę, į Sibirą ešalonais išgabeno? Pagaliau,kodėl po šio karo rusų divizijos prieš Lietuvos partizanus visą dešimtmetį turėjo kariauti ir juos iki paskutinio išžudyti — ar dėl to, kad jie savo valia į Sovietų Sąjungą įsijungė?
Skaityti daugiau: AR LIETUVA, LATVIJA IR ESTIJA SAVARANKIŠKAI IR LAISVA VALIA ĮSIJUNGĖ Į SOVIETŲ RUSIJOS VERGŲ...
(Kareivio atsiminimai)
V. LAGENPUŠAS
Po ilgų pastangų ir didelių vargų, 1923 m. spalių mėn. sugrįžau iš Rusijos į Kauną. Kaunas man buvo žinomas iš seniau ir jo vaizdas buvo mažai ką pasikeitęs: Vytauto prospektas turėjo medinius šaligatvius su gretimu grioviu, nuo geležinkelių stoties iki Rotušės važinėjo “konkė”, į Šančius ėjo siaurasis traukinukas “kukuška”, per Nemuną — trys tiltai — žaliasis, traukiniams, ir du mediniai. Norint kur kitur nuvažiuoti reikia samdyti vežiką, o į užmiestį — sėsk į karetką. Butų klausimas buvo labai opus. Teta, pas kurią buvau sustojęs, turėjo tris nedidelius kambarius, todėl aš miegojau ant lentų, paklotų virš vonios. Vienok, patalas man nebuvo svarbus, nes už kelių savaičių turėjau stoti į kariuomenę — atlikti būtiną tarnybą. Dėdės patartas, nusprendžiau paduoti prašymą, kad mane priimtų dar prieš šaukimą į kariuomenę. Padaviau, priėmė ir paskyrė į 4-tą artilerijos pulką, kuris tuo metu stovėjo Alytuje.
Alytaus geležinkelio stotis mažytė, bet pusryčius gavau gerus. Nuėjęs į pulko rajoną, suradau pulko štabą ir atidaviau savo dokumentus raštininkui, kuris man kažką pasakė, ko aš nesupratau. Dalykas tame, kad aš tada lietuviškai bemaž nemokėjau. Mažas bebūdamas kalbėjau gerai lietuviškai, bet per paskutinius 15 metų gyvenau tik miestuose, kur teko šnekėti tik rusiškai, — taip lietuviškai ir užmiršau. O tas raštininkas tiek mokėjo rusiškai, kiek aš lietuviškai, todėl mudu viens kitą ir nesupratome. Jis kažkur paskambino telefonu ir už kiek laiko atėjo ltn. Kazys Ambraziejus, tuo laiku ėjęs adjutanto pareigas. Jis perskaitė mano raštus ir kreipėsi į mane rusiškai, į kurią bateriją aš norėčiau būti paskirtas, pridurdamas, kad viena baterija turi širmius, kita — bėrius, o trečia — juodus arklius. Neilgai galvodamas pasakiau: į “širmių” bateriją, už ką vėliau turėjau sunkiai atidirbti. Trumpo pasikalbėjimo metu ltn. Ambraziejus pasakė, kad ateity aš jį tankiai matysiu, nes jis yra 2-os gaubicų baterijos vyresnysis karininkas, o bat. vadas yra vyr. ltn. Jonas Šimkus, kuris rusiškai nemoka, bet užtat gerai kalba vokiškai. Kad rajone nebepaklysčiau, gavau palydovą, kuris mane ir nuvedė į 2-os gaubicų baterijos raštinę.
Skaityti daugiau: ARTILERISTO DIENOS
Petronėlė Orintaitė
Vyturiai—
vyturiai giedojimais aušrų padangėj siaudžia . ..
Nemunai —
nemunai kovingai laužo ledo lytį skaudžią . . .
Mūsų žemė, mūsų jūra — Baltija žydroji!
Broliai, sesės Vilniun šaukia, vėliavos plasnoja!
Paneriais —
pamariais pro šalną sodų pumpurai pražysta . . .
Ei, žygiuot —
ir vaduot petim gintaro kraštą iš vergystės!
Mūsų žemė, mūsų jūra — Baltija žydroji!
Broliai, sesės Vilniun šaukia, ilgesiu svajoja . . .
Ten toli —
mūs šaly šventovių bokštai laisvės giesmę skardi.
Vai, klestėk —
ir žėrėki protėvių takuos lietuvio varde!
Mūsų žemė, mūsų jūra — Baltija žydroji!
Broliai, sesės Vilniun šaukia, tėviškė mieloji...
Širdimi —
ryžtimi laimėjo laisvės taurę savanoriai,
aukomis —
amžinai tautoj gyvens garbėj nemirštą broliai!
Mūsų žemė, mūsų jūra — Baltija žydroji!
Sesės sielvartą dainuoja, ilgesiu mus moja . ..
Lūkesty —
maldoje tėvynės vardą viltimi nešiosim, niekados —
Lietuvos už nieką svetimiem neatiduosim!
Mūsų žemė, mūsų jūra — Baltija žydroji!
Sesės, broliai Vilniun šaukia, vėliavos plasnoja. ..
J. KRIMANTĖNAS
Pagal jotvingių gyventame plote esančius vietovardžius, iškasenas, gyventojų atpasakojimus ir raštus iš archyvų, jotvingiai yra tikra lietuvių tautos šaka, čia gyvenusi iš labai senos gadynės, kaip ir visa lietuvių tauta. Begyvendami jie naudojosi plačiais miškingais ir pelkėtais Lietuvos pietų ir vakarų plotais, arčiau prūsų, mozūrų ir lenkų. Jų apgyventas plotas ribojosi maždaug tokiais vietovardžiais: Suvalkai, Augustavas, Gardims, Vilkavinė (Volkovisk), Slenimas, (Slonim), Upynas (Pinsk), Lietuvos Brasta ir Lomžė. Didysis jų centras buvo Balstogės miestas.
Jotvingiai buvo labai darbšti lietuvių giminė. Jų moterys dabojo namus, gaminosi maistą, tvarkė daržus ir auklėjo šeimas. O vyrai medžiojo, žuvavo, augino žirgus ir, patys pasigamindami ginklus, gynėsi nuo užpuolikų. Svarbiausias jų verslas buvo žirgų auginimas ir savo krašto gynimas.
Pavasariui tik prasidedant, iš įvairių apylinkių šimtai vyrų būriais (jotva) jodavo ir vesdavo savo jaunus žirgus toli į pietus, jau į šylantį kraštą, ten į Upynės ir Lietuvos Brastos plačiąsias apylinkes, net iki Kelmės (Cholm) tarpumiškių. Drėgni Priepietės (Pripet) upės geros žolės pievų plotai puikiai tiko auginti jotvingių žirgus ištisą vasarą.
Rudeniui artėjant, jotviai jau varydavo savo žirgus iš visų plotų ir pamiškių. Suimdavo juos į būrius ir įvairiais keliais, dar pasiganydami, lėtai varydavosi namo. O jau iš ten, kasmetiniu krašte prekybai skirtu laiku, vyrai jodavo savo žirgus į prekyvietes, kur tuo metu suvažiuodavo iš įvairių vakarų kraštų arklių pirkliai.
Be tokio arklių auginimo ir tinkamos ūkiui žemės naudojimo jotvingiai dar turėjo ir kitų darbų. Taip, jie Drobčinės-Drobinės (Drohiczin) kunigaikščio Kaunato piliavietėje, turėjo įsteigę didelę gamyklą kur verpdavo ir ausdavo įvairių rūšių audeklus. Daugumą tų gaminių jotvingiai išleisdavo mainomis į ginklus ir kariškas reikmenis iš vakarų šalių gaunamas. Beto, jie Uosvietėje (Osoviec) ir Balvezės miškų plotuose turėjo lentpjūvių ir gerų baldų dirbtuvių.
Skaityti daugiau: JOTVINGIAI IR LIETUVOS SIENOS
Po sėkmingo pasirodymo scenoje ALVUDO artistai užkandžiauja. Deš. stovi ALVUDO ideologas, įkūrėjas ir vadovas dr. J. Adomavičius.
... “Ne kiekvienas didelis darbas yra geras, bet kiekvienas geras darbas yra didelis". ..
KALPAS UOGINTUS
Dažnai skaitome spaudoje, o dar dažniau girdime žmones pašnekesiuose minint ALVUDĄ. Yra tai koks kalbinis naujadaras ar kas kita? — Tai yra (sutrumpintai) AMERIKOS LIETUVIO VAIKO UGDYMO DRAUGIJA, Inc. ALVUD’as — patrioto lietuvio ir didelio altruisto - visuomenininko, med. daktaro Jono Adomavičiaus, 1958 m. įsteigta Čikagoje. Vyriausias Alvudo tikslas — išauklėti ir subrandinti lietuviukus į sveikus kūnu, dvasia ir pajautomis; išugdyti dorus, kilnius žmones, sąmoningus, savo tėvų kalbą, kraštą ir papročius gerbiančius, lietuvius.
Po II-jo Pasaulinio karo, besklindančio komunizmo poveikyje, įsivyravo, taip vadinamoji, modernioji pedagogika. Vaikas — mokinys buvo pastatytas visako centru. Vaikystės laikotarpis, ne vaikus “apsunkinančiam” mokslui, bet jo laisvei, jo paties nuožiūra naudojamam laikui, skiriamas. Mat, vaikas turįs naudotis, džiaugtis “laimingu savo vaikystės— jaunystės amžiumi”. Tai liberalizmo, nihilizmo ir savotiško dvasinio kvaitulio nuotaika, kuri naujoviškumo, originalumo bei madingumo vardu, laisvam jaunimui įdiegė skurdžiaus— bastūno veido ir aprangos pavidalą. Tasai, vadinamasis, vaiko “savuoju laimingu laiku”, savo nuožiūra neribotas (besaikis) naudojimasis, pakeitė normalius mokytojo ir mokinio santykius, sugriovė vaikų drausmę šeimoje ir mokykšloje. Mokytojas nebeteko pagarbos, nes “laisvi” mokiniai, be bausmės baimės, drįsta pajuokti, niekinti, net fiziniai užpuldinėti, įžeidinėti savo mokytoją. Mokyklose įsivyravo vandalizmas: langų daužymas, inventoriaus, mokslo priemonių, knygų, net ir pačių mokyklų pastatų naikinimas (padeginėjimas). Tai kasdienis, beveik normalus reiškinys... Pats sau paliktas ir besinaudodamas laiminga savo vaikyste — jaunyste, vaikas — jaunuolis apsileido išviršiniai ir susirgo, pakriko moraliai. Šiurpius vaizdus šiandieną mums rodo televizija, kinai, skelbia radio ir spauda. Faktas yra, jog net vidudienį pavojinga pasidarė žmogui būti miesto gatvėje. Čia siautėja, taip vadinamų, “teenagerių” (vaikėzų) gaujos, užpuldinėja vyrus, moteris ir senelius. Šaudo, subado peiliais ir net nužudo. Jieško pinigo, kurį sunaudoja narkotikam, alkoholiui, rūkalams, ar ginklui įsigyti... Viešai yra žinoma, kad jaunamečių nusikaltimai šioje laisvoje šalyje šiandieną “sumuša” visus rekordus.
Skaityti daugiau: ALVUDAS
V. PRIŽGINTAS
Ilsėkit...
Pastogėj mėlyno dangaus,
Sargyboj Nemuno ramaus,
Vien apraudojami tik vėjo!. . .
Ilsėkit, brangūs pelenai,
Garbingai žuvę už tėvynę . . .
(Maironis, Ant Punės kalno. Pavasario Balsai, 248-249 psl.)
1918 vasario 16 d., šeštadienį, 12 val. 30 min., vokiečių okupacijos metu, Lietuvos Taryba, atstovaudama visai lietuvių tautai, paskelbė, kad "atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje”.1 Šioje Taryboje vyriausias amžiumi buvo dr. Jonas Basanavičius, 66 m., Vilniaus Didžiojo Seimo organizatorius, Lietuvių Mokslo Draugijos įsteigėjas, o jauniausias — studentas K. Bizauskas, 24 m., rusų komunistų kankinys Sibire.
Anuo metu Lietuvos Taryba, skelbdama valstybės atstatymą, gyveno netikrą laiką: visam krašte siautė žiauri karinė vokiečių okupacija, o Rytuose, Rusijoje, griuvo carizmas ir jo vieton klasta ir sąmokslu įsitvirtino komunistinė diktatūra.
Lietuvos Taryba, paskelbdama Lietuvos valstybės atstatymą, kreipėsi “į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes”1 prašydama pripažinti. Vokietijos vyriausybė tuojau pat, kovo 23 d., pirmoji pripažino Lietuvą laisva valstybe. Rusija niekados neatsakė į tą kreipimąsi: Lietuvos Tarybai tuo buvo duota suprasti, kad rusų komunizmas yra toks pat lietuvių tautos priešas, kaip ir griuvęs rusų carizmas!
Skaityti daugiau: JAUNUOLIAI LAISVĖS KOVŲ SŪKURYJE
ALGIRDAS BUDRECKIS
(Pradžia KARYS Nr. 5)
LIETUVIŠKOJI EKSPANSIJA MINDAUGO LAIKAIS
Kiek vėliau, 1262 m., Vitebskas grįžo į Lietuvos valdžią. Vitebskas buvo paveržtas iš Didžiojo Naugardo kunigaikščio Aleksandro Nevskio, kuris buvo priverstas atšaukti savo sūnų. Jo vietoje atsisėdo Tautvilo sūnus Konstantinas, vedęs Nevskio dukrą Eudoksiją. Konstantinas ir Tautvilas 1262 m. dalyvavo karo žygyje į Livoniją, iki Tartu, kai Mindaugas buvo įsiveržęs už Dauguvos.
Mindaugą nužudžius, 1263 metais, Treniota pakvietė Tautvilą atvykti į Lietuvą ir dalintis žemėmis bei palikimu. Tačiau jie vienas antru nepasitikėjo ir kėsinosi į vienas kito gyvybę. Savo valdovą išdavė Polocko bajoras rusas Prokopij, ir taip Treniota Tautvilą nužudė. (Valuinės metraštis aiškina: . . . priedi semo rozdelive zem-liu i dobytok Mindovhov, onomu že priehavšu k nemu i poča dumati Tavtivil chotja ubiti Trejnata a Trejnata sobe dumašet na Tovtivila pak i. . . Trejnata že poperediv i ubiv Tovtivila i nača kniaziti odin. PSRL, II, psl. 860-861). Polocko gyventojai buvo raginami nužudyti ir Tautvilo sūnų Konstantiną, kuris su savo vyrais pabėgo į Naugardą (...i prosiša u poločan syna Tovtivi-lova ubiti že . . . o ubeža v Novhorod.).
1263 m. Vitebsko kunigaikštiją užvaldė Lietuvos kunigaikštis Gerdenis. Nors Vitebskas nuo Mindaugo laikų pateko Lietuvos priklausomybėn, bet visdėlto sugebėjo išsilaikyti kaip sritinė kunigaikštija, turėjusi čia lietuvius, čia Riurikaičius savo kunigaikščiais, kurie, tačiau, pripažino Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos viršenybę. Apie 1265 m. Vitebsko kunigaikščiu buvo Iziaslavas, pripažinęs DLK Vaišvilko viršenybę.
Vienas iš įdomiausių mindauginių karžygių buvo kunigaikštis Daumantas, kuris dalyvavo pa-pasikėsinime prieš karaliaus Mindaugo gyvybę. Daumantas išbėgo iš Lietuvos su savo palyda ir tapo Pskovo valdovu, ir gynė tą miestą nuo priešų. Jo narsumas ir kovingumas jam užpelnė net pravoslavų šventojo titulą!
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKOJI EKSPANSIJA
Atsiminimų nuotrupos
TIGRIUKAS
1941 m. pradžioje turėjome gauti turto savo daliniui. Rodos, bene vasario mėnesį, komisaras, grįžęs iš miesto, man pasakė: “Girdėjau, kad mūsų daliniui skirtasis turtas jau yra atvykęs į Vilniaus stotį. Turime ten nuvykti ir sužinoti koks turtas ir kiek jo yra atvykę.” Komisarui atsakiau, kad negavus raštiško pranešimo, neverta jo j ieškoti, tik laiką gaišinsime, o be to, tai darbo sričiai turime specialų pareigūną. Komisaras atsakė: “Apie tai aš sužinojau iš visai patikimų šaltinių, o kad tas turtas neatsidurtų kur kitur, reikia jo dabar jau jieškoti.” Pagaliau, sutikau patenkinti jo norą. Išėjome į stotį laukiamojo turto jieškoti, kurio, tačiau, neteko sulaukti net iki Vokietijos-Sovietų Rusijos karui prasidedant.
Atvykus į stotį, abu išėjome į peroną. Išėjus į peroną komisaras pasileido eiti link trijų prekinių traukinių, kurie stovėjo kitame pakraštyje ant paskutiniųjų atsarginių kelių. Tuomet paaiškinau jam, kad pradedame jieškoti vagonų ne taip kaip turėtų būti jieškoma. Pirmiausia turime vykti į tą stoties skyrių, kuriame galėtumėme sužinoti, ar yra atvykęs turto transportas, kurio j ieškome. Komisaras atrėžė: “Tai nesvarbu. Ten yra prekiniai traukiniai, ten ir turtas turi būti.” Po šitokio mudviejų pasikalbėjimo, skersai visus bėgius nužingsniavome prie tų trijų traukinių. Jie visi stovėjo vienas šalia kito, išdėstyti gilumon per pusę traukinio sudėties. Priėjus prie jų arčiau iš karto paaiškėjo, kokios prekės buvo vežamos tais trimis ešalonais. Ten buvo ne laukiamasis turtas mūsų daliniui, bet gyvos prekės, pakrautos ilgai ir vargingai kelionei, o vėliau badavimui, kankinio gyvenimui gyventi — merdėti. Vagonuose buvo matyti vyrai, moterys ir vaikai. Visi buvo pakrauti į prekinius — gyvulinius vagonus. Iš apsirengimo matėsi: kariai, šauliai, policijos tarnautojai ir neuniformuoti. Iš jų vieni buvo geriau apsirengę, kiti blogiau.
Vagonų maži langučiai buvo užraizgyti spygliuotomis vielomis. Duryse buvo palikti maži tarpai, bet jos buvo užrakintos ir spygliuota viela užraizgytos. Visus tris traukinius saugojo šautuvais ginkluoti enkavedistai. Komisarui pasakiau,kad šitie trys ešelonai pakrauti ne turtu, bet žmonėmis, kurie, matyti, perkraustomi į kitas gyvenvietes. Komisaras šlykščiai koliodamasis tarė: “Jiems tinka ne perkraustymas, bet priverčiamųjų sunkiųjų darbų stovykla.” Praėję pro traukinius pasukome atgal, stoties link. Pakeliui į stotį, priestotyje sutiktą geležinkelietį — stoties budėtoją paprašiau nurodyti skyrių, kuriame būtų galima sužinoti, apie atvykusį turtą. Jis davė tikslius nurodymus, bet komisaras raukėsi ir reiškė nepasitenkinimą. Turto j ieškoti jau nebėjome. Grįžome į darbovietę. Grįžtant iš stoties ir po to dar keletą dienų, mudviejų santykiai atrodė lyg kiek įtempti.
Skaityti daugiau: OKUPANTO VALDŽIOJE
(Pagal Revue Militaire Suisse VI.6.1966)
B. B.
Šveicarijos kariuomenės ir viso krašto gynybos parengimas privalo būti tokiam stovyje, kad jos užpuolimas agresoriui neapsimokėtų. Kariuomenės paskirtis taikos metu išlaikyti Šveicarijos neutralitetą; karo metu — išlaikyti krašto nepriklausomybę, priešinantis užpuolėjo veržimuisi valstybės gilumon, darant jam didžiausius nuostolius.
Užpuolėjas grasindamas branduolinės energijos ginklais gali versti Šveicariją kapituliuoti, nepradėjusią karo veiksmų. Tuo atveju, kai karinis krašto pajėgumas technologiškai būtų persilpnas tokiam grasinimui pasipriešinti, tai šveicarų viso krašto karinis pasirengimas būtų atrama tautos pasipriešinimui. Užpuolėjas, žinoma, galėtų panaudoti didesnio galingumo atominius ginklus ir nusiaubti visą kraštą — tačiau tam turėtų būti labai retai atsirandanti priežastis.
Vertinant šveicarų krašto gynybos uždavinius ir užpuolėjo galimybes, kariuomenės uždaviniai atrodytų sekančiai: išlaikymas neutraliteto; apsauga nuo pastangų įgyvendinti krašte terorą; kautynėmis sustabdyti užpuolėją pradėjusį riboto karo veiksmus.
Moderniojo karo doktrinose, bendrai, yra numatyta panaudoti branduolinės energijos- ginklai, cheminės medžiagos, mechanizuotos priemonės greitam desantinių jėgų permetimui puolamon teritorijon, suardyti komunikaciją, palaužti gynybos jėgų ir krašto moralę.
Užpuolėjas gali panaudoti mechanizuotas žemės jėgas puolimui plačiu frontu, kartu pavartodamas didelio galingumo ginklus pralaužti gynybos pasipriešinimą. Sutelktu oro desantu gali užimti krašto gilumoje reikiamus punktus, ar puolimu iš užpakalio gynybos linijose padaryti spragas reikalingas prasiveržimui frontinio puolimo jėgoms.
Skaityti daugiau: Šveicarijos krašto gynybos metmenys
Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave., Racine. Wisc.
ŠAUDYMO VARŽYBOS
Norėdama atgaivinti seną. šaulių tradiciją, pasirungtyniauti šaudyme, LŠST CV jau prieš kelis mėnesius nutarė suruošti tarpkuopines sportinio šaudymo varžybas, kurioms ir buvo pradėta ruoštis.
Iš pradžių reikėjo išleisti šaudymo taisykles, kad visos šaulių kuopos kiek galima vienodžiau jų prisilaikytų ir visiems būtų įprasta treniruotis vienodomis sąlygomis, šias šaudymo taisykles paruošė ir tvirtinimui pristatė žinovas š. Vytautas Reivytis.
Taisyklės buvo atspausdintos ir išsiuntinėtos šaulių kuopoms. Norintieji gali jas įsigyti pas CV iždininką š. Kazį Žilėną.
Taip pat, CV ėmėsi iniciatyvos nupirkti vertingą taurę, kuri kaip pereinamoji dovana skatintų šaulių kuopų narius rimčiau pasirengti ir gausiau dalyvauti. Eilė šaulių kuopų atsiuntė aukų taurei įsigyti, o kiek trūko pridėjo CV iš savo kasos.
Pagaliau, atspausdinus laimėtojams puošnius pažymėjimus ir St.
Butkaus kuopos vadovybės tarpininkavimu gavus patogią Dainavos stovyklą visam Darbo Dienos savaitgaliui, pasiruošiamieji darbai tapo atlikti ir šaulių kuopos buvo pakviestos į varžybas.
VARŽYBOS
Netikėtai daug šaulių, jų šeimų ir svečių, viso apie 150 asmenų, suvažiavo į pirmas, iki šiol niekuomet tremtyje nebuvusias, tarpkuopines sportinio šaudymo varžybas. Savo
Po šaulių šaudymo rungtynių, šaulys M. Maksvytis suorganizavo viešnioms ir svečiams šaudymo rungtynes. Nuotraukoje iš kairės: J. Balys, J. Damušienė, S. Lungys ir kt. Kiti laukia šaudymo eilės. Nuotr. K. Sragausko
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
ŠIŲ METŲ ĮVYKIAI IR MES
Šie, Laisvės Kovų, metai yra mums ypatingi ir reikšmingi. Jie, pradėti Kultūros Kongresu, dar nesibaigia savo įvykiais bei paruošimais. Jau turėjome įvairių kraštų miestuose viešus iškilmingus šio reikšmingo jubilėjaus paminėjimus, kur neapsiribota savitarpiu, bet išeita į viešumą. Minėjimams pasirinktos viešos miesto centrų vietos, buvo kviečiami svečiai iš įvairių tautų, vyriausybės atstovai, spaudos atstovai ir k. Suplaukusios lietuvių minios turėjo progos pademonstruoti savo tautinį susipratimą ir savo siekius dėl Lietuvos laisvės ir tautinio išsilaikymo. Buvo filmuojama, rašoma spaudoje, rodoma televizijoje ir kitais būdais atkreiptas kraštų plačiosios visuomenės dėmesys į mūsų reikalą, jiems buvo priminta, jog mūsų byla neturi būti užmiršta.
Pasisekusi Trečioji Šokių šventė Čikagoje sukėlė ir Amerikos visuomenės pasigėrėjimą ir nusistebėjimą. Po jos sekė Pasaulinė lietuvių skautų stovykla, sutraukusi lietuviškąjį skautų jaunimą iš įvairių pasaulio kraštų. Apie pusantro tūkstančio suplaukusių skautų sudarė ištisą palapinių miestą. Kaip Šokių šventėje, taip ir šioje stovykloje matėme mūsų šaunųjį lietuvišką jaunimą. Jie išblaškė visą tą baimę, apie kurią paskutiniuoju metu buvo daug kalbama ir rašoma: ar visos tos kovos dėl tautos laisvės ir pastangos tautiškai išsilaikyti svetimuose kraštuose nepasibaigs su šia generacija? Pasirodo, jog dar turime nemaža šaunaus ir ryžtingo jaunimo, paskui kurį seka ir priaugančioji karta. Jie yra susipratę lietuviai ir reikalui esant gali parodyti ką gali.
Šių metų iškilmės dar nesibaigia. Dar įvyks daug žadąs Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimas su visomis numatytomis pramogomis ir parengimais. Vėliau dramos festivalis, kuris tęsis keletą dienų, menininkų pasirodymai ir kt.
Visuose minėtuose parengimuose matėme daug šauliško jaunimo. Jis aktyviai dalyvavo šokių grupėse, organizuojant minėjimus ir visur, kur buvo reikalinga pagalba. Be to, atskirų vietovių šaulių kuopos, be suruoštų atskirų jubilėjinių minėjimų su programomis, atžymėjo dar įvairiais kitais būdais šiuos metus. Montrealyje L. K. Mindaugo kuopa suruošė vertingą lietuviškojo meno parodą. Toronte įvyko visos Kanados šaulių suvažiavimas. Detroitiškiai, be įvairių finansinių aukų — Liet. Fondui, Kariui, lietuviškai mokyklai, net skautų stovyklai, — dar sugebėjo paskelbti reikšmingą jaunimo literatūros konkursą su nemažomis premijomis. Tai parodys kiek gyvai jaunieji rašytojai reiškiasi šios srities kūryboje. Čikagoje L. K. Vytauto Didž. šaulių kuopa sėkmingai pastatė stambų ir giliai patriotinį veikalą, S. Čiurlionienės trijų veiksmų dramą iš knygnešių gyvenimo — Aušros Sūnūs. Tai tik keli suminėti įvykiai. Taip pat kiekviena kuopa buvo pasiryžusi kuo nors ypatingu šiuos metus atžymėti. Metai dar nesibaigia ir daug kas iš minėtų įvykių mūsų dėmesio dar nepasiekė.
Ypačiai yra svarbu ir įdomu, kaip į tuos visus įvykius žiūrėjo ir atsiliepė mūsų jaunimas. Čia duodamas straipsnelis buvo parašytas dar prieš didžiuosius įvykius ir tik dėl techniškų kliūčių liko šiam žurnalo numeriui.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
A.A. SERŽ. KĘSTUTIS ALFONSAS PETRAUSKAS
(žodžiai supinti velionį Kęstutį Petrauską, laidojant; skaityti KARIO parengime 10.13.68, Čikagoje)
Matau, kaip tėvai spaudžia rankas . . .
Ir motinos kryžium palydi. . .
Matau, kaip veiduose meilė, kančia.
— Sudiev, Kary, į tolimą žygį!
Matau, kaip Tavo akys regi žemę
Kai malūnsparniais skrendi. . .
Matau, kaip tūkstančiai budi sutemę
— Tarp jų ir Tu kovos nevengi!
Matau, kaip skrenda bombos ir lėktuvai
Dega namai, dūmų stulpai iškyla . . .
Matau, kaip priešui kerta mūs kariai
— Daug jų iš apkasų jau nebepakyla!
Matau, kaip Tau švino kulka pervėrė krūtinę
Ir kraujas liejas džiunglių žemėn . . .
Matau, lietuvio Kario kelionę paskutinę.
— Žmona, vaikai, tėvai, visi ištariam Amen . . .
Matau, dar daug karių žengia į mirtį
Kad tik abi Tėvynės būtų laisvos . . .
Matau, nutils priešas gavęs didį kirtį
Nors mūsų tautos ir kruvinai vaitos!
Balys Brazdžionis
“Jis krito į Viešpaties rankas” -— tarė kunigas paskutinėje atsisveikinimo maldoje. Tikintiesiems tai gilūs paguodos žodžiai, bet jie nenuramina žemiškos širdies didžiojo graudulio. Jis buvo tik pradėjęs gyventi, kupinas viltingo džiaugsmo. Jį pašaukė pareiga tam kraštui, kuris jį subrandino. Jis buvo sąžiningas, geras ir švelnus. Ne jo prigimčiai buvo išsisukinėjimai, net atsisakant žmoniškumo ir kultūringo žmogaus išvaizdos. Už tai jis turėjo žūti, kai šimtai šio krašto jaunuolių viešai degina šaukimus ir dezertiruoja.
Skaityti daugiau: ŽUVUSIAM KARIUI VIETNAME
Vasaros laikotarpyje atsiskyrė iš gyvųjų tarpo: Australijoje mirė aviacijos mjr. Kazimieras Šimkus; kariuomenės kapelionas prel. L. Paznonskas, Wilkes-Barre, Pa.; inž. Algirdas Rūbas, Korėjos karo veteranas, tesulaukęs tik 35 metų; aviacijos vyr. pusk. Bronius Glodas iš Worcester; kpt. Jonas Ignatavičius; plk. ltn. Aleksandras Makulevičius, buvęs Varniuose įgulos viršininku, mirė Argentinoje; savanoris Ignas Grigaliūnas, Kenoshoje.
— Algimantas Vasiliauskas baigė JAV laivyno akademiją ir tuoj buvo paskirtas į specialų dalinį, San Diego, Anapolyje jam buvo įteiktas pažymėjimas ir jis buvo pakeltas į ltn. laipsnį.
— Algimantas Simanauskas, iš Hartfordo, išbuvęs virš šešius metus JAV marinuose, sugrįžo į namus. Jis dvejus metus išbuvo P. Vietname ir ten pakėlė daug visokių išgyvenimų. Artimieji jį gražiai pagerbė.
Jonas Baškus, iš Čikagos, uolus šaulys ir šokėjas jau nuo 1957 m. tarnauja JAV kariuomenėje. Paviešėjęs Čikagoje ir pašokęs III Tautinių Šokių šventėje, liepos 26 d. jis išvyko į P. Vietnamą; ten jis dirbs prie raketų.
— Aviacijos plk. ltn. Ričardas Gussen, ištarnavęs 20 metų karinėje tarnyboje, pasitraukė į civilinį gyvenimą ir dabar dirba televizijos srityje, So. Carolina.
— Eugenijus Kniukšta, iš Čikagos, grįžo iš karinės tarnybos, ilgą laiką jam teko būti Pietų Korėjoje, demilitarizuotoje zonoje, kur saugojo sieną nuo bolševikų slapukų, kurie yra siunčiami į Pietų Korėją.
— Rimas Bakaitis, kuris dabar yra P. Vietname, ten sulaukė liūdną žinią, kad Union Pier, staiga mirė jo tėvas inž. Z. Bakaitis.
— Arch. Paulius Markūnas, atlikęs JAV armijoj pradinį apmokymą Fort L. Woods, dabar laukia kelionės į V. Vokietiją.
— Algirdas Žardinskas, iš Clevelando, liepos 5 d. išvyko 5 metams JAV karinėn tarnybon, į marinų korpą.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Kai kalbama apie Tolimųjų Rytų militarinę stipriausią valstybę, dažniausiai minima Raudonoji Kinija, kuri jau išsprogdino net termo-branduolinės energijos (vandenilio) bombą. Žinovų nuomonė yra skirtinga:— japonai yra pranašesni už kiniečius kokybėje ir valstybingumo bei tautinio subrendimo srityje. Kiniečiai turi aštuonis kartus daugiau gyventojų, tačiau japonų pramonės gamyba yra du kartu didesnė už Kinijos ir dideliu greičiu didėja. Kiniečiai visą savo pramonę nukreipė karinei gamybai ir jų karinis pajėgumas šiuo metu yra 13 kartų didesnis už japonų, su savos gamybos, rusų MIG tipo lėktuvais, artimų atstumų raketomis ir branduolinės energijos bombomis. Japonai pokarinę energiją nukreipė į laivų statybą (per paskutinius 12 metų prasimušė į pirmaujančią vietą), automobilių gamybą (trečioje vietoje), pirmauja daugelyje elektronikos šakų, toli pažengę fizikos, chemijos, inžinerijos ir technologijos srityse. Jei palyginti uždarbio augimą tai kiniečių uždarbis kiekvienam gyventojui (per capita) smunka; japonų — kas metai kyla apie 15% ir šiuo metu yra aštuonis kart didesnis už kiniečių. Santykiuose su kitais kraštais Mao Tse Tungo “kultūrinė revoliucija’’ kiniečius uždarė nuo kaimynų, kai tuo tarpu japonai nutiesė kelius į visus kraštus kultūriniam ir ekonominiam bendradarbiavimui ir progreso vystymui savam krašte. Dėka to japonai pramonės gamybos pajėgumu po Amerikos ir Rusijos atsidūrė trečioje vietoje; prie to reikia priskirti japonų darbštumą, sugebėjimus ir augštą mokslo lygį. Dar 1900 metais Japonijoj buvo 90% beraščių; įvedus privalomą ir neapmokamą mokslą šiuo metu Japonijoj priskaitoma mažiau negu 1% beraščių. Japonai turi augščiausią pasauly laikraščių skaitytojų nuošimtį (per capita). Jie pasistatę sau tikslu pakelti ir išplėsti mokslo lygį sudarant prieinamiausias sąlygas mokytis, kad paruoštų intelektualus ir mokslo priemones pažangai ir modernizavimui technologijos ir gamybos. Japonai turi didelį supratimą valstybės politiniam ir socialiniam gyvenime prisitaikydami savo individualinius reikalavimus pagal viso krašto sąlygas. (Japonai labai jautriai atsiliepė į gimimų reguliavimą iškilus erdvės klausimui, apribojant gyventojų skaičių aprėžtame plote — saloje ir skaitantis su ribotais ištekliais prieauglis sumažėjo iki 1% metams.) Buvęs japonų tradicinis izoliacijonizmas šiandien virto atviru lenktyniavimu su kitais kraštais kultūriniai, politiniai ir ekonominiai. Japonai įrodė, kad šalia pažangos ir modernizavimo galima išlaikyti ir ugdyti tautinį charakterį ir pajėgumą.
Skaityti daugiau: Karinės Žinios
PASKUTINIS AVIACIJOS MAJORO KAZIO ŠIMKAUS SKRIDIMAS
Birželio mėn. 10 d., trumpai sirgęs, Melbourne mirė karo lakūnas, buv. Lietuvos aviacijos majoras Kazys Šimkus, 62 metų amžiaus. Artimųjų, draugų ir tautiečių palydėti, a.a. Važio palaikai atgulė amžinam poilsiui Melbourno Memorial Park kapinėse. Paskutinį patarnavimą, velioniui atliko kun. dr. P. Bačinskas. Atsisveikino ramovėnų vardu — N. Butkūnas, Lietuvių Bendruomenės — Grincevičius ir buv. lakūnų — J. Seliokas.
Kazys pagal tėvus buvo švenčioniškis, bet pats gimęs buvo Rygoje, kur tėvas tarnavo. Po karo persikėlus Lietuvon, Kazys baigęs “Saulės” mokytojų seminariją Kaune, 1923 m. įstojo į Karo mokyklą ir 1925 m. išėjo iš jos jaun. leitenantu. Jausdamas technikos pamėgimą Kazys 1926 m. pereina į aviaciją ir išbuvęs joje 14 metų, 1940 m. liepos mėn. iš einamų eskadrilės vado pareigų paleidžiamas, su pensija, į atsargą majoro laipsnyje.
Artėjant bolševikams į Lietuvą antrą kartą, Kazys su šeima 1944 m. pasitraukia į Vokietiją ir 1949 m. emigruoja į Australiją, Čia jis apsigyvena pradžioje Geelonge, vėliau persikėlęs j Melbourną, įsigijęs sunkvežimį, vertėsi kontraktoriaus darbu.
Avacija Kaziui buvo duona ir druska. Ir apleidus aviaciją jo nuolatinė pokalbių tema buvo skraidymas ir motociklų sportas. Kiekvieno lakūno gyvenimas daugiau ar mažiau yra spalvingas. Kaziui likimas tų spalvų nepagailėjo. “Ir skamba dainelė, nebaisi audra ...”, buvo mėgiamas Kazio posakis. Augštai ir toli skambėjo jo dainelė . . . Visų nuotykių nesuminėsi. Atmintinas jo skridimas su maj. Pesecku, kai užsidegus ore lėktuvui juodu, beveik stebuklingai nusileido. Mūsų aviacija tada dar neturėjo parašiutų ir Kazys su Pesecku išlipęs ant sparno, jau buvo beketinąs nerti žemėn. — Vis bus lengviau mirti, nei sudegti gyvam, — galvojęs. Tik Peseckas jį sulaikė. — “Palauk dar, gal pasiseks ...” Besileidžiant tada Peseckas ir apdegė daugiau, nei Šimkus. Kitą kartą, skrendant su kitu lakūnu, bekylant sprogo motoras. Parašiutai jei ir būtų turėta, negelbėtų, nes per-žemai. Pasisekė. Vilniaus kraštas ypatingai Kazį viliojo ir jis ne kartą buvo “privačiai” pasukęs ten pasižvalgyti iš augščiau.
Skaityti daugiau: Kronika
