Partizanai: Istorija ir dabartis
 Adolfas Ramanauskas
Vanagas
1918 03 06 - 1957 11 29
|
 Antanas Kraujelis
Siaubūnas
1928 10 28 - 1965 03 17
|
 Jonas Žemaitis
Vytautas
1909 03 15 - 1954 11 26
|
 Juozas Lukša
Daumantas
1921 08 10 - 1951 09 04
|
 Juozas Vitkus
Kazimieraitis
1901 12 10 - 1946 07 12
|
 Jonas Misiūnas
Žalias Velnias
1911 - 1947 03 11
|
 Justinas Lelešius
Grafas
1917 11 23 - 1947 09 24
|
 Lionginas Baliukevičius
Dzūkas
1925 01 01 - 1950 06 24
|
TURINYS
Žurnalo fotografinė kopija PDF 
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Redaguoja: kpt. Sim. Urbonas, Dom. Penikas, Br. Aušrotas ir St. Butkus. VYR. REDAKTORIUS KPT. SIM. URBONAS. Leidžia KARYS. Prenumerata: metams 4 dol., pusm.— $2.50, atsk. nr. 45c. Adresas: administracijos — 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y., redakcijos — 156 Steamboat Rd., Great Neck, N. Y. Spausdinamas Tėvų Pranciškonų spaustuvėje, 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y.
KPT. SIM. URBONAS
Didžioji Lietuvių Tautos Prisikėlimo sukaktis — Vasario šešioliktoji — šiemet, jau trisdešimt tretįjį kartą, buvo plačiai paminėta viso Pasaulio Lietuvių Bendruomenės. Ši sukaktis ir jos minėjimai visose šalyse, visuose laisvojo pasaulio kontinentuose, šiemet vyko netaip jau paprastomis aplinkybėmis.
Visuotinio Žmonijos Sąžinės atbudimo ženklai, nors ir labai palengva, jau pradeda rodytis šėtoniškų tamsybės jėgų debesimis apsiniaukusioje padangėje. Atrodo, jog iš tikrųjų jau daugeliui žmonių ir tautų pradeda atsiverti apžlibusios akys ir apkurtusios ausys. Daug kas yra pasikeitę moraline ir gal fizine prasme net ir Vasario 16-sios išvakarėse, arba tuojau po šios mums brangios istorinės dienos paminėjimo.
*
Londone įvyko gausi Europos Sąjūdžio Konferencija. Joje dalyvavo ne tik komunistinio imperializmo pavergtųjų, bet taip pat ir laisvųjų, didžiųjų ir mažųjų, tautų atstovai; net ir neseniai buvusieji priešai — vokiečiai ir prancūzai. Konferencijos vedamoji mintis — pavergtųjų Europos tautų išlaisvinimo reikalas. Čia buvo aiškiai pripažinta, kad negali būti nė kalbosapie bet kokį Europos suvienijimą, kol ji, Europa, yra perskirta geležine uždanga, kol čia nėra nei tikrosios taikos, nei laisvės. Taigi, pavergtųjų tautų išlaisvinimas esanti būtina sąlyga visos Europos taikai. Čia ir jaunasis Churchillis savo kalboje atvirai nurodė eilę valstybių, jų tarpe paminėdamas ir Lietuvą, kurios yra virtusios aukomis tironijos, žiauresnės ir už buvusią hitlerinę; jos turinčios būti išlaisvintos.
Šios, nors ir neoficialių, o tik politinių veikėjų, Europos vienybės sąjūdžio skatintojų, konferencijos dalyviai, švelnesne ar griežtesne forma, priėjo išvados, jog tolimesnis, neturįs pabaigos Vakarų tarimasis su maskvine imperija — esąs tik patarnavimas didžiajam visos žmonijos priešui, kad jis, pasirinkęs palankiausią momentą, lemiančiai smogtų Vakarų demokratijoms ...
A. Merkelis
O vienok Lietuva
Juk atbus gi kada:
Ne veltui ji tiek iškentėjo!
Kanklių balsą išgirs,
Miegąs kraujas užvirs,
Nes kryžius gyvatą žadėjo.
Skausmuos jėgos išaugs,
Atgimimo sulauks ...
Maironis
Minėdami Vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės šventę, mes atsigrįžtame į savo praeitį, nužymėtą didingais žygiais. Mūsų tautos praeitis davė galios tautai prisikelti laisvam gyvenimui, atkurti savo nepriklausomą valstybę. Prieš 34-rius metus Lietuvos Valstybės Taryba, pirmininkaujama Jono Basanavičiaus, paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. Tai buvo įkūnijimas kelių amžių lietuvių tautos siekimų.
Amžiais lietuvių tautos laisvės ilgesį žadino ir ugdė dainiai savo kanklėmis, o išsiilgtai laisvei tapus kūnu — ją savanoriai nuo smurto gynė savuoju kardu.
Nepriklausomos Lietuvos laikais Vasario 16 d. mes džiaugdavomės savo laisvėje pasiektais laimėjimais. Dabar jau dvylika metų, kai mūsų tauta pavergta ir žiauriausiu būdu naikinama. Ir šiandien, gal būt, labiau negu bet kada laisvės trokšta ir Sibire kankinamas, ir savojoj tėvynėje vargstąs, ir laisvuose kraštuose įsikūręs, bet savosios tėvynės išsiilgęs lietuvis.
Mes tvirtai tikime, kad Lietuva taps nepriklausoma, nes teisė ir teisingumas mūsų pusėje, o smurtas bus sužlugdytas. Ir šiais metais, minėdami vasario 16 d. savo nepriklausomybės šventę, mes visam pasauliui skelbiame, kad mes esame gyvi ir norime būti laisvi.
Ar mes ištversime, ar mes išliksime gyvi, jei bolševikinis smurtas dar ilgai nebus pažabotas ir sužlugdytas? Štai svarbiausias mūsų šių dienų klausimas.
Tautinės gyvybės sargyboje mes visi turime budriai stovėti. Mūsų tėvynėje tauta naikinama fiziškai ir dvasiškai. Emigracija taip pat graso mūsų tautinei gyvybei. Reikia didelių, tiesiog didvyriškų pastangų, kad mes galėtume emigracijoje apsaugoti savo priaugančiąją jaunąją kartą nuo ištautėjimo.
Savosios tautinės kultūros ugdymas šiandien yra vienintelis ginklas, kuriuo mes prasiskinsime kelią į nepriklausomą Lietuvą.Savoji kultūra yra didysis mūsų nepriklausomybės laidas. Savoji kultūra, tai kanklės, kurios žadins mūsų budrumą stovėti savo tautos gyvybės ir laisvės sargyboje. Jei išliksime gyvi, lemiamą valandą savo teisę būti laisvais ir nepriklausomais mes pajėgsime paremti ir kardu.
Kai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Maironis, Vaižgantas skynė kelią Lietuvos nepriklausomybei, jie stiprybės sėmės iš praeities: milžinkapiuos ieškojo Lietuviško žodžio. Šiandien visa Lietuva vienas didžiulis Milžinkapis, kuriame ilsis tie, kurie verčiau pasirinko mirtį, negu vergiją.
SALOMĖJA NARKĖLIŪNAITĖ
Mokslas, Menas, Literatūra
Pernykščiai metai užsklendė vieną svarbiausiųjų pokario laikotarpio lietuvių istorijos lapų. Kartu su jais pasibaigė didieji lietuvių emigraciniai rūpesčiai, prasidėję prieš keletą metų. Didesniais būriais ar mažomis saujomis, išsiblaškę po visą laisvąjį pasaulį, vieni lietuviai jau susirado pastovią gyvenvietę ir tenai įleido šaknis, jau įsijungė ar baigia įsijungti į vietos lietuviškąjį gyvenimą, įliedami šviežio kraujo.
1951 m. naujosios emigracijos pasiskirstymas šalimis atrodė šitaip: JAV — 25,000, Kanadoje 10,000, Anglijoje 6,000, Australijoje 3,500, Pietų Amerikos valstybėse 2,000 ir Vokietijoje — 10,000. Kadangi per tuos metus iš Vokietijos išemigravo apie 3,000 lietuvių, tai šiems metams tenai liko per 7,000, iš kurių tik pusėturi JT globą.
Pereitieji metai praėjo didelių istorinių sukakčių minėjimo ženkle. Septyni šimtai metų nuo pirmojo Lietuvos krikšto ir karaliaus Mindaugo karūnacijos, dvidešimt penkeri metai nuo Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo ir dešimt metų nuo didžiosios Lietuvos tragedijos pradžios, nuo birželio 14-17 dienų trėmimų.
Plačiai po visą pasaulį gyvenantieji lietuviai tas sukaktis paminėjo ne tik savo tarpe, bet dalyvaujant ir jų bičiuliams svetimtaučiams, o po to tie minėjimai plačiu aidu atsimušė viso pasaulio spaudoje, tomis progomis primindami pavergtą ir kankinamą kraštą.
Pereitą metą išeivijos ir tėvynės ryšiai sustiprėjo labiau negu kadakitados. Į kraštą prabilo “Voice of America” lietuvišku žodžiu iš to laisvės krašto, kuris anapus geležinės uždangos dabar tėra vienintelis jų laisvės simbolis. Į vakarų pasaulį, į laisvę, prasiveržė žvejų laivu trys jauni lietuviai, atnešdami tikrąsias žinias apie padėtį ir saviškių laisvės šauksmą, kuris dar labiau sustiprėjo, nes apie tai sužinojo visas pasaulis.
Mūsų žvejai iš Tėvynes Didžiajam New Yorke: (dešinėje—stovi) Lionginas Kublickas, (sėdi) Edmundas Paulauskas ir Juozas Grišmanauskas. Šalia — “Voice of America“ darbuotojas jūrų kpt. inž. P. Labanauskas.
MŪSŲ ŠAUKLIAI IŠ PAVERGTOS TĖVYNĖS
JONAS LUKAS
Jau praėjusių metų vėlų rudenį pasaulio lietuvių spaudoje pasipylė gausiai naujų žinių apie baisią mūsų pavergtos tėvynės būklę anapus prakeiktosios geležinės uždangos. Tai buvo žodžiai žmonių, dideliu vargu ir atkaklia kova pasiekusių laisvuosius Vakarus. Tie jų pasakojimai iš tikrųjų dar dvelkė pavergtos tėvynės vėju, o jų akyse dar tebespindėjo kryžiuojamos mūsų tautos kančia ir besąlyginis ryžtas iškovoti Lietuvai laisvę.
Ir štai po keleto mėnesių tie žmonės, tie trys mūsų jūrininkai-žvejai, jau vaikščioja, važinėja, skraido mūsų tarpe, po plačiuoju Amerikos dangumi. Mes juos matome ne tiktai savųjų tarpe: juos priima aukštieji JAV valdžios pareigūnai, milijonai amerikiečių juos mato televizijos ekrane, skaito apie juos didžiojoj šio krašto spaudoj. Jau pats jų čia buvimo faktas, pavergtos Lietuvos ir lietuvių vardo linksniavimas, siekia pagrindinio kovos tikslo — skelbti pasauliui apie baisiąją bolševizmo pagrobtų kraštų skriaudą, apie aną didžiąją tragediją, kurią tik išgyvenusieji žmonės gali pilnai suprasti ir pažinti visame siaubingam nuogume.
Tad ir visų mūsų, laisvųjų, didi pareiga savo darbu, elgesiu, spausdintu žodžiu, pavyzdinga tarnyba šios šalies armijoje ir kitais įmanomais būdais visomis išgalėmis jungtis šion kovon, tvirtai tikint, jog artinasi paskutinė ir lemianti jos fazė.
JURGIS LENGVENIS
“Trečiojo pasaulinio karo istorija’’, kurią praėjusį rudenį įdomiai ir sensacingai aprašė amerikiečių magazino Collier’s bendradarbiai, atrodo, turės mažiau pasisekimo, negu buvo laukta. Magazinas su ta “istorija” padarė gerą biznį, išparduodamas pusę milijono papildomų egzempliorių. Buvo galvojama specialaus numerio straipsnius išleisti atskira knyga. Tačiau dabar trys bendradarbiai, kurių tarpe pats žymiausias “trečiojo karo istorikas” žurnalistas R. E. Sher-woodas, atsisakė duoti savo straipsnius pakartoti, ir todėl knyga greičiausiai nebepasirodys.
Atsisakymo motyvai, — kad tiek Jungtinės Tautos, tiek pavieniai asmenys, tiek daugelio kraštų viešoji nuomonė buvo perdaug įgąsdinti “trečiojo pasaulinio karo” vaizdais ir klaidingai suprato autorių intencijas. Todėl išsigando ir pats stambiausias amerikiečių “psichologinio karo” specialistas Shenvoodas, jis nenorįs būti išvadintas “karo kurstytoju” ...
Mes, Rusijos bolševikų pavergtų tautų žmonės, Collier’s magazino bendradarbių intencijų nenusigandome. Mes galėjome tik pritarti jų gabioms pastangoms parodyti pasauliui bolševikinį imperializmą, kuris anksčiau ar vėliau neišvengiamai sukels naują pasaulinį karą. Galėjome džiaugtis jų tikėjimu, kad demokratinis pasaulis galiausiai sutriuškins Kremliaus slibiną ir sudarys sąlygas Rusijos kalėjimo tautoms išsivaduoti. Teisybė, pats "psichologinio karo” prieš bolševizmą vaizdas mums neatrodė labai išmintingai sukonstruotas. Rusų pavergtoms tautoms toje koncepcijoje neteikiama vilčių, kad ios galės įgyti savo tautines nepriklausomybes. Tik satelitai ir Baltijos valstybės gal bus atstatytos, bet ne Gudija, ne Ukraina, ne Kaukazo respublikos. Piešiama, kad ir po bolševizmo sunaikinimo jos bus Rusijos valstybės dalimi ir nauju "demokratiniu” rusų valdomos. Tad kokia prasmė toms tautoms išskirtinai aukotis kovoje prieš rusiška bolševizmą, jei po "išvadavimo” jos vėl numatomos perleisti didžiarusiu viešpatavimui ?
(Tęsinys iš 1 nr.)
ALGIMANTAS GIEDRIUS
Kai mes dabar giliau susikaupę ir bešališkai pagalvojam, mūsų vaizduotėje iškyla, buriasi ir žygiuoja šimtai ir tūkstančiai Lietuvos kariuomenės parengtų specialistų, amatininkų, sportininkų, spaudos mylėtojų ir šviesių, užgrūdintų, išprususių krašto piliečių—jų ištisa armija. Ją sukūrė, eidama ranka rankon su nepriklausomos Lietuvos mokykla, mūsų modernioji kariuomenė, ta didžiulė, visuotinė, praktiškoji lietuvių tautos mokykla. Daugybė ją baigusių vyrų ir šiandien rankose turi brangų turtą — kariuomenėje išmoktą amatą, kuris visais laikais, o ypač dabar tremtyje — viso pasaulio šalyse, sudaro žmogui geresnio gyvenimo pagrindą, negu kad jis būtų paskutiniu pastumdėliu.
Tad, plačiai žvelgiant, visos mūsų tautos garbei ir istorinei tiesai (nekreipiant dėmesio į trumparegišką, nežinojimu, neišmanymu ar pigia demagogija pagrįstą svaičiojimą) reikia pasakyti, kad Lietuvos kariuomenė yra buvusi didžiąja mūsų tautos mokykla, nė kiek nesumažindama kitų mokslinių, kultūrinių ir dvasinių sričių darbo ar jų pasiektų vaisių, o tik jas papildydama, joms talkininkaudama. Prisiminkime, kad ir Lietuviškosios Enciklopedijos reikalą: karininkai, puskaininkiai ir Lietuvos mokytojai Enciklopedijos ėmėjų eilėse užėmė pirmąją vietą. Reikia manyti, kad kariai būtų atitinkamą indėlį įnešę ir Tautos Kultūros Fondan, bet tai jau vyriausybių ir gal kultūrininkų reikalas, kad jis nebuvo įkurtas. Pavojų akivaizdoje gaivališkai krašte susikūrusiam Ginklų Fondui visų laipsnių kariai buvo sudėję didelį procentą. Kariuomenės specialistai nemaža yra padėję kraštui, vykdydami kaikurių geležinkelių šakų,. tiltų statybą, o taip pat gaivalinių nelaimių atvejais: didžiųjų potvynių, gaisrų, miškų gaisrų metu. Kiek yra įdėję darbo dienų ir sunaudoję sprogstamosios medžiagos per visus nepriklausomybės metus vien tik mūsų kariuomenės pionieriai, sprogdindami didžiųjų Lietuvos upių ledus? O kiek yra apsaugoję žmonių ir valstybės turto?
LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ
ADV. KOSTAS R. JURGĖLA
Tolimesnį priešo naikinimo planą bevykdant, maršalas Dibič-Zabalkanskis buvo teisingai nubaustas garbingomis kovo 31 ir balandžio 1 dienomis. Visa tai, sąryšyje su vėlesniais sukilimais Lietuvoje ir su ką tik pasibaigusiomis Iganų kautynėmis, atrodo, nulėmė galą jo armijai. Jos nuotaika buvo kritusi. Teko gyventi nusiaubtame krašte, o dėl įvykių Lietuvoje ir Žemaičiuose — jos maisto ištekliai buvo išsekę. (248 psl.).
17 SKIRSNIS
Pagaliau, po Minsko kautynių ties Dembe Vielkie ir Stojardlais, ankstyvesnis priešo puolimų liovimasis įrodė, kiek daug jis nukentėjo. Du jų generolai, Palenas ir kunigaikštis Ga-licynas, buvo mirštamai sužeisti. Jie neteko beveik 4.000 vyrų. Mūsų pusėje nuostoliai siekė tiktai keturių ar penkių šimtų.
Už nuopelnus šiose kautynėse tautinė vyriausybė ir vyriausias generolas pareiškė padėką 2-jai Gelgaudo vadovaujamai divizijai ir Skaržynskio vadovaujamai kavalerijos divizijai. Gen. Gelgaudas buvo pakeltas į divizijos generolo laipsnį. Gal būt dėl to jo pasižymėjimo ir pakilimo, tada nebuvo bijomasi patikėti jam vadovavimą visų svarbiausiai ekspedicijai į Lietuvą.
Balandžio 27 ir 28 d. d. jokių įvykių nebuvo. 28 dienos naktį priešas, dideliam mūsų nustebimui, užleido savo pozicijas ir pasitraukė net ligi Kalušyno, 24 angliškų mylių atstu. Mes negalime nustatyti tikrosios šio staigaus ir netikėto pasitraukimo priežasties. Gal tai padaryta dėl išteklių trūkumo. Kita priežastimi galėjo būti gandai, pradėję įgauti rimto pobūdžio, apie revoliuciją Lietuvoje ir Žemaičiuose.
Šis nepaprastas priešo judesys gali būti laikomas rusų armijos fizinio ir dvasinio susmukimo požymiu arba vado nuovokos stoka, maršalo Dibičo asmenyje. Tokio elgesio pakanka, kad būtų paneigti šio vado kariniai gabumai. Jis siekė didelių tikslų, bet menku griežtumu ir be pakankamos priežasties išsižadėjo savo sumanymo. Atrodo, kad nebūta jokio nustatyto plano, kuris būtų suderintas su sveikomis karinėmis pretenzijomis (279 psl.).
J. ŠVAISTAS
Aštuonioliktais metais drąsiai pasiskelbėm nepriklausomi. Pažiūrėti tai buvo prastutis dokumentas: menkas popierius, kasdieniška rašomąja mašinėle atmuštas, netgi su pataisa rašalu. Toli gražu neprilygo jis tiems adresams ar sveikinimams, kurie įteikiami net ir vidutinio lygio žmonėms. Nepuošė to dokumento nei dailiai spalvingos raidės, nei auksiniai ornamentai, nei liuksusinis popierius.
Tačiau, koks magiškas veiksmas, kokia nepaprasta galia sugaudė šie žodžiai:
“Lietuvos Taryba skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje”.
Ne tik Tarybos lūpose, bet milijonuose širdžių valingai veržėsi tie žodžiai ir tapo galingu veiksmu. Taip: iš pradžių tebuvo tik žodis, bet tasai žodis tapo gyvu kūnu. Tas žodis tapo ryžtingu veiksmu ir drauge didele auka. Dulce et decore est pro patria mori. Saldu ir gražu dėl tėvynės mirti.
Vien tik popierine deklaracija nieks nei savo teisių, nei laisvės neatgavo ir neatgaus. Laisvė reikia patiems pasiimti, laisvė tik kovoj teįgyjama. Tatai nei daug aiškinti, nei ilgai mokyti tuomet nereikėjo. Kiekvienas gerai suprato, ir visi pakilo pateisinti plačiai nuskambėjusį Laisvės šūkį.
Ilgai laukti nereikėjo. Devynioliktais metais jau teko mums laikyti pats didysis ir vienas sunkiausių kovos egzaminų. Ir išlaikėm.
PLK. O. URBONAS
KARO MOKYKLOS LIKIMAS
Užverstas darbu, generolas retai kada rasdavo laiko aplankyti batalionus. Tačiau gegužės mėnesio pirmomis dienomis gavęs iš vokiečių pranešimą, kad didesnis drabužių transportas iš Karaliaučiaus jau yra išėjęs, nutarė aplankyti Marijampolę, Kalvariją ir Seredžių, kad vietoje nuspręstų, kiek drabužių kur siųsti. Nuvykę į Marijampolę, užėjom ir į Karo Mokyklą. Džiugu ir malonu buvo matyti mūsų jaunimą, į kurį mes dejom tiek vilčių, bet ir čia sunkia širdimi teko pripažinti tas nepaprastai sunkias sąlygas, kuriomis šiam jaunimui teko dirbti ir mokintis. Tik pirmosios 3 kuopos buvo aprengtos ir ginkluotos. Jos turėjo savo atskirą kareivinę, kuri savo išorine išvaizda ir savo vidiniu sutvarkymu šiek tiek primindavo Karo Mokyklą. Kitos kuopos gyveno žymiai blogiau. Jų sutalpinimas buvo nepaprastai ankštas, lovų visiems neužteko, dalis kariūnų turėjo gulėti ant grindų. Šios kuopos buvo aprengtos ir ginkluotos tik iš dalies. Dauguma kariūnų nešiojo dar savo nuosavus drabučius, kurie buvo gerokai nukentėję nuo nuolatinių užsiėmimų atvirame lauke. Pasikalbėjimuose su kariūnais generolas jiems nurodydavo, kad tiems vargams artinasi galas, kad drabužiai jau yra pakely, kad ir su patalpomis greitu laiku būsią žymiai lengviau, nes dar vienas batalionas turi šiomis dienomis Marijampolę apleisti. Karo mokyklos viršininkas ir karininkai pasakojo mums apie tą nepaprastą pasiryžimą ir entuziazmą, su kuriuo dirba mūsų kariūnai, apie jų nepaprastą kantrumą, nugalint visus sunkumus.
“DAINAVOS” ANSAMBLIS CHICAGOJE
VLADAS BŪTĖNAS
Lietuvos sūnūs ir dukros už savo tautos egzistenciją, jos vardą, garsą, laisvę ir ateitį kovoja dviejuose didžiuliuose frontuose — vieni veda kruviną kovą tėvynėje, kiti, išsibarstę laisvajam vakarų pasauly, daina, spausdintu žodžiu ir kitais dvasiniais ginklais garsina Lietuvos vardą, žadina merdinčią lietuvybę, atskleidžia tautos dvasinių turtų grožį svetimtaučiams. Vienas tos dvasinės kovos avangardų lietuvių išeivijoje yra “Dainavos” ansamblis Čikagoje, šis ansamblis savyje sujungęs apie 80 dainos entuziastų, vadovaujamų muz. Step. Sodeikos, režis. G. Veličkos, taut, šokių vadovės I. Eidrigevičiūtės-Sprindienės ir valdybos pirm. Alb. Dzirvono, savo darbo, pasišventimo, ryžto ir energijos dėka toje didžiulėje 150 mil. Amerikos gyventojų masėje yra iškilęs į pirmaeilius meninius vienetus ir atkreipęs didžiųjų meno kritikų ir šiaip žymių žmonių dėmesį.
Štai šios didžiulės šalies pats teisingumo ministeris HOWARD Mc GRATH su ansambliu susidraugavo, išgirdęs jų koncertą Vokietijoje — Hanau, ir dabar rašo laiškus, sveikinimus, linki sėkmingai skleisti lietuviškos dainos grožį JAV. Senatorius MARRY P. CAIN laiške džiaugiasi “Dainavos” pakviestas į jų koncertą. Buv. Metropolitan operos solistė POLYNA STOSKA ansamblio garbės svečių knygoje lietuviškai rašo: "Buvo didelis malonumas su jumis dainuoti ...”. Metropalitan operos solistas, neperskiriamas “Dainavos” draugas, daug kartų kartu koncertavęs— ALGIRDAS BRAZIS džiaugiasi "Dainavos” pasiektais laimėjimais; baltiečių federacijos pirmininkas Kanadoje po “Dainavos koncerto ten rašo: "... puikiausiai perdavėt lietuviškos dainos grožį ir pasiekėt aukštą meninį lygį...”
LIETUVOS TARYBA, 1918 M. VASARIO 16 D. VILNIUJE PASIRAŠIUSI NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTĄ
Iš kaires į dešinę: J. Vileišis, dr. J. šaulys, kun. J. Staugaitis, St. Narutavičius, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kan. K. šaulys, Stp. Kairys ir J. Smilgevičius; stovi: K. Bizauskas, J. Vailokaitis, D. Maalinauskas, kun. VI. Mironas, M. Biržiška, kun. A. Petrulis, S. Banaitis, P. Klimas, A. Stulginskis, J. Šernas ir Pr. Dovydaitis.
☆
PASKUTINĖ VASARIO 16-OJI VILNIUJE 1940 M., PRIEŠ SOVIETINĘ OKUPACIJĄ
Garbės sargyba sutinka aukštuosius svečius. — Sargyba prie Jono Basanavičiaus kapo Rasų kapinėse. — Iškilmingas Vilniaus akademinio jaunimo susirinkimas karininkų ramovėje. — Studentų korporacijų atstovai su vėliavomis Vilniaus gatvėse.
VLADAS RAMOJUS
(Pradžia 1 nr.)
Kitą rytą vėl išėjom su visais daiktais. Gatvėse, kur kelias dienas nebuvau, matėsi artilerijos sviedinių ir bombų išraustos duobės, apgriuvę, vietomis dar tebesmilkstą namai, o kai kur — kareivių ar arklių lavonai. Artilerijos ugniavietės, prieštankiniai grioviai kiekvienoje sankryžoje, aikštėse, skveruose.
Žygiuojame viena centrinių gatvių, einančia iš vakarų į miesto centrą. Netoli centro ir vienam, ir kitam skvere pastebim medžiuose besisupančius vokiečių karių lavonus. Kaikuriems ant kaklo užkabintas užrašas "Bailys”. Žiūrim ir nesuprantam. Ar tai bolševikai buvo naktį įsiveržę, ar kas? Viršininkai, leidę minutę kitą pasižiūrėti šio nesuprantamo vaizdo, veda tolyn į darbovietę. Toliau pamatome ir daugiau pakartųjų, kaikuriems ir SS ženklai tebėra pakaklėse. Pasiekus darbovietę ir mums pranešamas baisusis Gottenhafene uždarytosios 2-sios armijos vado įsakymas: “Būsit taip pat pakarti, kaip anie, kuriuos matėte, jei pasitrauksit iš darbovietės ar neatliksite duotų pareigų”. Šios drastiškos priemonės mums aiškiai byloja, kokia kaina prietiltis laikomas, ir kas jame beliks, kada bus galutinai kritęs. Tankų nematyti, vokiečių lėktuvai visai nepasirodo.
Vakare į Grabau nebegrįžtam. Šis priemiestis jau rusų rankose.
Kūdikis prie motinos lavono
Pasirenkam patalpas pačiame miesto centre, užimdami buv. jūrininkų ramovės II aukštą. Apačioje, puošnaus restorano patalpose, suvaryti arkliai, o šalia jų sukritę miega kareiviai. Langai be stiklų, sienos sutrūkusios, aplinka bombų gerokai išakėta. Kas valandą į miestą bekrutančios tonos sviedinių siekia ir mūsiškį sektorių. Trys vyrai siunčiami į uosto sandėlius parvežti duonos. Suradę pamestą gurguolę, išvažiuoja. Aliarmas. Lėktuvai atūžia. Palikę arklį gatvėje, vyrai skuba į artimiausią slėptuvę. Prie angos pasimaišo moteris, stumianti vežimėlį su kūdikiu. Civilių žmonių maža mieste belikę. Jie evakuojami laivais. Vyrai padeda moteriškei įkelti vežimėlį ir kūdikį į slėptuvę. Tai vokietė, kurios vyras kažkur fronte. Čia dabar jos paskutinis kelio gabalas į uostą, paskui į laivą ir tolyn nuo mirties, tolyn nuo pavojų. Praėjus bombardavimui, vėl mandagus vyrų patarnavimas, atsisveikinimas. Moteris nuskuba į uostą, o vyrai savu uždaviniu.
JONAS NOREIKA
(Tęsinys iš 1 nr.)
— Orlovas! Gyvatė! — Lietuviškai keikėsi dantimis grieždamas Trinkūnas, kai įsižiūrėjo į priešininko veidą.
— Tai tu, išdavike! — Rusiškai sumaurojo Orlovas, atmušdamas pirmąjį smūgį.
— Ko tu nori, sakyk? — Orlovas.
— Užmušiu tave! — Trinkūnas.
— Už ką?! — Vos suspėjęs išvengti mirštamo smūgio, pašokdamas į šalį, persigandęs, bet save suvaldydamas, sušuko Orlovas.
— Už tai, kad tu nevertas gyventi!!! Šunsnuki tu!!!
Daugiau žodžių ištarti Orlovas nebespėjo: Trinkūno durtuvas pataikė į jį. Paskutinis plėšikas krito nuo jo rankos.
Trinkūnui pasidarė lyg ir gaila jų. Nes ir jie turėjo savo motinas, savo tėvynę ... Bet kuo gi jis kaltas? Jis tik gynė kitus, gynė savo tautiečius nuo žiauraus užpuolimo. Gynė beginklę mergaitę, kuri niekam blogo nėra padariusi. Ir gynė nuo tų, kurie patys savo valia, niekeno neverčiami, kėsinosi sunaikinti garbę ir turtą teisingųjų.
— Tai ne aš, o pats likimas jus mano ranka nubaudė.
Trinkūnas priėjo prie lango ir pusbalsiai, kiek galėdamas atsargiau, tarė:
— Ar jūs esate?
Buvo tylu.
BALYS AUGINAS
Baladė
(Iš ciklo “Užgesusių kovų vaizdai’’)
Jis buvo jauniausias kuopoje
Ir žygy visad su daina —
Kulkosvaidis klaikiai užgroja —
Jo skruostuos drąsi šypsena.
Ne vieną mes naktį budėjom
Drėgnam apkase ir šaltam —
Dainavo jis rudenio vėjam,
Niūriems Augustavo miškams —
Liepsnodami švietė Giedraičiai,
Ir brėško laisvoji diena: —
Ar girdite — trupa jau pančiai —
Suskambo mūšy jo daina — — —
A. MERKELIS
Šventojo Rašto Mozės pirmosiose knygose pasakojama, kad Dievas sutvėręs žmogų pagal savo paveikslą ir padaręs jį visų žemės tvarinių valdovu. Žmogus į Dievą panašus savo nemirtinga siela ir kūrybine galia. Tomis savybėmis žmogus pranašesnis už visus žemės gyvuosius tvarinius. Bet gi savo kūnine prigimtimi ir savo žemaisiais instinktais žmogus turi daug bendro ir su žvėrimi. Tramdydamas savyje žvėrį ir tobulindamas savo sielą bei ugdydamas kūrybines galias, žmogus artėja prie dievybės, ar kitais žodžiais tariant— jis kultūrėja.
Žmonija per daugelį tūkstančių metų yra padariusi milžinišką kultūrinę pažangą. Nuo akmens amžiaus ligi dabartinio atominio amžiaus žmonija ypač daug yra pažengusi medžiaginėje kultūroje, žmogus ne tik sau naudingus gyvius, bet ir didžiąsias gamtos jėgas pajungė ir privertė jas tarnauti, tačiau per daugelį tūkstančių metų vis dėlto žmogus nepajėgė galutinai savy sutramdyti žvėries. Ir šiandien, vadinamam atominiame amžiuje, kai kuriuose žmonėse žvėris siaučia, gal būt, dar brutaliau, negu akmens amžiuje.
Bolševizmas ir nacionalsocializmas, paneigęs žmogaus dieviškąją prigimtį, atpalaidavo žmoguje žvėries siautėjimą. Tad nenuostabu, kad daugiausia nužmogėjimo ir žvėriškumo kaip tik pasireiškia nacių ir bolševikų režimuose. Mūsų tautai teko išgyventi abiejų tų režimų baisumus, o bolševikinis mūsų tautos naikinimas dar ir dabar tebesitęsia.
Daugiausia bolševikų ir nacių žvėriškumo patyrė tie, kurie pateko į jų kalėjimus ar kacetus.
Tad tie nedaugelis, kuriems buvo lemta išeiti iš bolševikų kalėjimų ir nacių kacetų, daugiausia kalba apie juose patirtą nežmonišką žiaurumą ir, rodos, sveiku protu neįtikėtiną žvėriškumą.
Jau išleista keletas knygų, vaizduojančių bolševikų kalėjimų ir nacių kacetų žiaurumus bei žvėriškumus. Praeitų metų pabaigoje ir Stasys Yla išleido savo kacetinių išgyvenimų knygą, įvardintą “Žmonės ir žvėrys Dievų Miške”. Knyga stambi, 558 psl., iliustruota.
Seržantas Algimantas Kaupas,
JAV armijos savanoris, topografijos specialistas, tarnavęs Guame, Japonijoje, buvęs Pusano prietiltyje. Pirmosios kavalerijos divizijos veteranas, šiuo metu einąs atsakingas pareigas 88-sios parašiutininkų divizijos štabe. Po poros mėnesių baigęs karinę tarnybą, Algimantas tikisi tęsti toliau pertrauktas studijas universitete. Retkarčiais rašo liet. spaudoje, gabus karikatūristas, dekoratorius. KARIUI siunčia nuoširdžius sveikinimus.
Ptv. F. P. Apulskis, inžinerijos batalione baigęs apmokymą, pereitų metų pabaigoje išvyko į Korėją. Vasario 16-sios proga iš kovų lauko per Lietuvių Karių Kartoteką jis atsiuntė Am. Liet. Tarybai $6 auką.
Gili pagarba fronto kariui, kuris ir pavojaus gyvybei akivaizdoje nepamiršta kiekvieno lietuvio pareigos, materiališkai remdamas mūsų politinę kovą dėl teisės ir laisvės, dėl Tėvų Žemės Nepriklausomybės.
Skaityti daugiau: ...OI GREIČIAU GRREIČIAU, JAUNI BERNUŽĖLIAI!...
--Redaguoja JON. PR. PALUKAITIS —
SOVIETAI RUOŠĖSI ŽYGIUI Į VAKARUS
JUOZAS MEŠKAUSKAS
Šiam straipsniui pasinaudota raud. armijos vyr. ltn. Kariakovo iš Šiaurės Vakarų fronto štabo surinktais duomenimis.
Eilę metų Hitleris ir Stalinas kalė ginklus, abu siekdami to paties tikslo — pradėti vykdyti savo imperialistinius kėslus, —- tačiau dangstydamiesi skirtinga propaganda. Vienas kito kėslus jie abu numatė, todėl abu ieškojo būdų savo priešui apgauti. Tos politikos pasėkoje atsirado garsioji “draugiškumo sutartis”, padalinusi Pabaltijį ir Lenkiją; abu diktatoriai, dovanodami vienas kitam nesamus grobius, tuo pačiu susitarė pradėti plėšikų žygius, kurių planai laiko atžvilgiu sutapo: Hitleris norėjo pirma paklupdyti Vakarus ir tada smogti Rusijai, Stalinas — pirma leisti nusialinti ir Hitleriui ir Vakarams, o tada pradėti “didįjį vidurinės ir vakarinės Europos išlaisvinimo žygį”.
PRIBOVO
Abiems diktatoriams susidraugavus ir Hitleriui pradėjus savo avantiūrą, raud. armijos generalinis štabas paskubomis pradėjo ruošti “ko-vos-revoliucijos” operatyvinius štabus. Pagal juos, vos tik okupavus Pabaltįjį, 1940 m. Rygoje įsteigta “Atskira Pabaltijo karinė apygarda”, sutrumpintai vadinama* PRIBOVO. PRIBOVO štabas įsikūrė Latvijos Krašto Apsaugos ministerijos rūmuose; jis buvo sujungtas tiesiogiu telefono ir telegrafo ryšiu su Maskva — raudonosios armijos generaliniu štabu. Tuo metu sovietų gynybos komisaras buvo marš. Timošenka, gen. štabo viršininkas — gen. Žukovas. PRIBOVO štabas turėjo komanduoti raud. armijos žygį į Rytprūsius. Šią sritį išžvalgyti buvo pavesta plk. Komarovui, PRIBOVO antrojo skyriaus viršininkui.
PAVASARĖJANT...
Šypsos saule vis meiliau,
Lyg šelmė mergaitė,
Brendam ginčuos vis giliau,
Kelnes pasiraitę.
O politikos bala —
Be galo, be krašto . . .
Bolševikinė smala
Dergia mūsų naštą.
Meilės mėnuo po dangum,
Skiedra skiedron glaudžias,
O Perkūnas: bum, bum, bum!...
Sumauroja graudžiai.
