Laisvės kovų archyvas 20 T 1997

Mūsų tautos partizaninių kovų istorijoje aukso raidėmis Įrašytas ne vienas Lietuvos moterų ir merginų vardas. Petys į petį su partizanais jos ėmėsi sunkios pasipriešinimo kovų naštos, rizikuodamos savo laisve, gyvybe. Tai jos buvo pagrindinės ryšininkės, padėjėjos, gydytojos ir sanitarės, kovotojų maitintojos, skalbėjos, slėpėjos ir guodėjos, o susiklosčius aplinkybėms, nesant kitos išeities, stodavo į partizanų gretas ir su ginklu rankose kovėsi su priešu. Jų didvyriškumas buvo stebinantis ir neretai pranokdavo vyrų drąsą. Ne vienas partizanas jų dėka yra išvengęs mirties ar suėmimo, ne vienas išgydytas, išgelbėtas.

Jos tai darė, žinodamos, kad anksčiau ar vėliau bus išaiškintos, susektos, išduotos ir suimtos, ištremtos Į Sibirą ar nuteistos katorgon. O kur dar baisiausios tardymo kančios! Tačiau Tėvynės meilės ir pareigos jausmas buvo stipresnis už baimę, ir jos pasiaukodamos vykdė savo šventą pareigą - padėti partizanams kovoti už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę. Šiandien čia pateikiama dviejų kaimo mergaičių istorija. Pasipriešinimo kovoje jos paaukojo gyvybes - buvo nuteistos mirties bausme ir sušaudytos.

Tauro apygardos istorijoje kol kas išaiškinti du tokie atvejai, kai okupantų suimtos ir sušaudytos moterys.

Albina Bunevičiūtė, g.1929 m. Bučiūnų k., Birštono vls, Alytaus aps. Mokydamasi gimnazijoje, ji visokeriopai padėjo partizanams. Vėliau, mokydamasi Kaune, mokytojų seminarijoje, pirko ir gabeno kovotojams medikamentus, medžiagą uniformoms ir kita. Ji dirbo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio grupės ryšininke, slapyvardžiu Gražuolė. 1948 m. pavasarį jos iniciatyva iš seminarijos slapta buvo išgabentas partizanams taip reikalingas rotatorius.

Pajutusi, kad yra sekama, 1948 12 01 iš trečio seminarijos kurso pasitraukė, grįžo į kaimą ir čia tęsė pogrindinę veiklą. Susisiekė su Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopos vadu Jonu Šiugždiniu-Anupru ir vykdė įvairias kuopos štabo užduotis. 1949 m. pavasarį kuopos štabe buvo nutarta likviduoti aršų komunistą, Prienų vls. ispolkomo pirmininko pavaduotoją Praną Kazlauską. Užduotį atlikti buvo pavesta pirmo būrio vadui Jonui Valatkai-Kardui, į kurio veikimo teritoriją įėjo Prienų miestas. Operacija buvo numatyta sekmadienį, kai mieste daugiau žmonių, tada lengviau veikti neatkreipiant dėmesio ir pasitraukti. Partizanui mieste pavojinga, ypač dieną. Reikalinga "moteriška priedanga". Albina Bunevičiūtė sutiko ne tik lydėti Kardą, bet ir dalyvauti operacijoje. 1949 06 26, 12 valandą, jie atvyko į Prienus ir po pamaldų, vaidindami mylimųjų porelę, vakštinėjo po miestą. Kazlauską jie sutiko miesto sode. Jis ėjo su savo žmona. Su jais prasilenkę Kardas ir Albina grįžo atgal, tada Kardas kelis kartus iššovė. Kazlauskui parkritus, paėmė jo pistoletą, ir abu laimingai pasitraukė.

□ Albina Bunevičiūtė-Aušrelė

Bijodama, kad operacijos metu ją kas nors galėjo atpažinti, Albina liepos septintą dieną iš legalaus gyvenimo pasitraukė ir įstojo į 51 kuopos pirmą partizanų būrį. Jai buvo suteiktas partizanės laipsnis ir duotas Aušrelės slapyvardis. Taip prasidėjo jos, partizanės, kelias, kuris, deja, truko labai neilgai. Vėlų rudenį ji susirgo pleuritu ir pasitraukusi iš partizanų gretų, gydėsi.

Skaityti daugiau: JOS MYLĖJO TĖVYNĘ

ŽALIOSIOS RINKTINĖS ARCHYVO DOKUMENTAI

VAKARŲ LIETUVA

Vienas įdomiausių, o kartu ir sudėtingiausių pažinimui Lietuvos partizanų junginių yra Žalioji rinktinė. Skirtingu metu ja buvo vadinami skirtingi daliniai. 1945 m. šiuo vardu veikė atskiri kpt.Izidoriaus Pucevičiaus-Radvilos ir LLA vadų Stasio Girdžiūno-Gegužio bei Antano Šilo-Kovo organizuoti daliniai Panevėžio aps. miškuose, 1945 m. vasarą-1946 m. pradžioje - bendras junginys ltn. Vlado Jazoko- Petraičio vadovybėje, vėliau dvi atskiros rinktinės Prisikėlimo ir Algimanto bei Vyčio apygardose.

Pats dalinio pavadinimas irgi turėjo dvejopą reikšme: jeigu šiaurės rytų panevėžiečių partizanai, vadindami rinktine Žaliosios vardu, turėjo galvoje Žaliąją Girią (miško masyvo pavadinimą), tai I.Pueevičiaus sugalvotas pavadinimas buvo bendresnis, kilęs iš "žaliojo" (partizanų) sąjūdžio vardo.

Dalis Žaliosios rinktinės archyvo yra išsaugota, išlikęs ir vienas iš reikšmingesnių partizanų istorikų darbų-Visvaldo (Stasio Kulio) "LLKS Žaliosios Rinktinės istorija 1944-1951". Ji ir keliolika kitų dokumentų jau buvo skelbti mūsų žurnale, kartu aptariant visą Žaliosios archyvinių dokumentų kompleksą¹. Šiame tome, spausdindami Balio Juknevičiaus prisiminimus bei liudijimus apie rinktinės pietvakarių dalies partizanus bei jų likimus, manėme būtina pristatyti ir keletą neskelbtų dokumentų iš rinktinės archyvo. Vietoje įžangos - keli svarbesni faktai apie Žaliosios rinktinės organizavimosi pradžią bei struktūrinius pertvarkymus, užpildantys "baltą dėme" Visvaldo istorijoje.

ŽALIOJI RINKTINĖ IR PANEVĖŽIO PARTIZANŲ ŠTABAS

Žaliosios rinktinės organizavimo pradžia yra glaudžiai susijusi su LLA veikla dar vokiečių okupacijos metais. Struktūrinis šios organizacijos sutvarkymas padalijo didelę Panevėžio aps. į dvi dalis: mažesnioji -vakarų -priklausė Radviliškio apylinkei (veikusiai apskrities organizacijos teisėmis) ir įėjusiai į Šiaulių apygardos sudėtį, o likusi teritorija - Panevėžio LLA apygardai.

Skaityti daugiau: ŽALIOSIOS RINKTINĖS ARCHYVO DOKUMENTAI

"ŽALIOSIOS" GIMIMAS IR ŽŪTIS

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

VAKARŲ LIETUVA

Balys Juknevičius

Ėjo 1944m. vasara. "Išlaisvintojai" traukėsi į vakarus, "išvaduotojai" artėjo iš rytų, Rozalimo apylinkės liko niekieno žemė. Ir tada miestelyje

□ Adolis Skačkauskas ir Balys Juknevičius Karagandos srities Spasko lageryje. 1956 m.

pasirodė pirmieji būsimos rinktinės vyrai. Nedaug jų buvo. Vieni vilkėjo plechavičiukų uniforma, kiti įvairių uniformų mišiniu. Ginklai, kaip ir uniformos, margi, tačiau tai buvo jau ginkluoti vyrai. Sunaikino visų įstaigų dokumentus, išdalijo žmonėms sandėliuose užsilikusi cukrų ir kitas prekes, palaikė tvarką.

Prieš pat pasirodant okupantams, vieni vyrai pasitraukė Liepojos link, kiti (Miknevičius-Bombonešis, buvęs baltaraištis, Korosas) ir keletas kitų kažkur dingo. Daugiausia liko kaimo jaunimas, buvę plechavičiukai. Tai ir buvo "Žaliosios" rinktinės užuomazga. Prasidėjo mažylės tautos didelė kova už laisve. Tik niekas tada nežinojo, kad ji bus tokia knivina ir daugumai paskutinė.

Pasirodė okupantai. Po pirmųjų linijų paplūdo NKVD daliniai - supo ištisus kaimus, gaudė jaunus vyrus ir varė i frontą. Tie, kurie spėjo pasprukti iš apsupimo, slėpėsi krūmuose, pamiškėse, daržinėse. Vieni iš jų taip ir liko slapstytis beginkliai, kiti prisidėjo prie ginkluotos kovos. Ta kova darėsi vis aršesnė. Sunku buvo partizanams - neturėjo įgūdžių, nebuvo vadovaujančio centro, apylinkes užplūdo įvairaus plauko plėšikai ir dezertyrai. Reikėjo užmegzti ryšį tarp atskirų partizanų grupių, surasti ginklų, sudaryti kažkokią bendrą vadovybe, apraminti plėšikus. Pasirodė pirmieji stribai, atsirado pirmosios aukos.

Viena iš tokių aukų buvo Rozalimo gyventojas Bogužas, nušautas prie savo namų slenksčio. Nušautas šiaip sau, be jokios priežasties. Naujos laidos tarybinis seniūnas vienoje sodyboje aptiko besislapstantį buvusį baltaraištį Petrą Vaišvilą. Seniūnas buvo ginkluotas. Vaišvilą areštavo ir išvarė į valsčių, teisė, išgabeno į Vorkutą, iš kur šis nebegrįžo. Netrukus "starastai" buvo įvykdyta mirties bausmė. (Jo pavardė berods buvo Savickas.) Nepasisekė ir kitam seniūnui Steponavičiui. Jis buvo įsitvirtinęs Maldžiūnų dvare ir tik dieną teišlįsdavo iš tvirtovės. Kartą pamatė kieme nepažįstamus ginkluotus vyrus. Bėgo slėptis, ir buvo nušautas. Sudorojo jį Šeduvos stribai, kažko atvažiavę į Maldžiūnų kaimą. Gyveno kaime ir poros stribų šeimos. Buvo surengta pasala. Vienas stribas žuvo, o kitas -Račkauskas - pabėgo.

Artėjo žiema. Reikėjo pasirūpinti maistu, rūbais, prieglobsčiu. Be to, vyrai norėjo prieiti kalėdinės išpažinties ir duoti priesaiką. Medikonių k. ūkininkas Štaras gyveno pačioje pamiškėje. Sodyba apaugusi eglėm, o jauja beveik miške. Medikonių ūkininkai: Kairys, Jurgis Dumšė, Devėnas parūpino maisto, Štaras iškūreno jaują, atvažiavo Rozalimo bažnyčios klebonas Juozas Matulevičius. Susirinko apie 70 vyrų. Katalikai suėjo į vidų, nekrikštai liko sargyboje. Sargybų patikrinimo metu paaiškėjo, kad vienas sargybinis (Podkovyrin?) pabėgęs. Vyrai spėjo pasitraukti į Šukionių-Vaigailių miškus, kunigas pabėgo. Jaują garnizonas sudegino. Ūkininkus areštavo ir teisė. Šiuo metu tarp gyvųjų nebėra nė vieno. Kunigą J.Matulevičių areštavo 1956m. Teisė tik už dokumentų klastojimą. Jis buvo pasikeitęs pavardę. Kalėjo Lietuvoje. Prieš keletą metų mirė Lapėse(Kauno aps.).

Skaityti daugiau: "ŽALIOSIOS" GIMIMAS IR ŽŪTIS

PASKUTINIS KPT. JUOZO ČEPONIO PRIEGLOBSTIS

RASEINIŲ KRAŠTO PARTIZANAI RYŠININKŲ PRISIMINIMUOSE

Užrašė ir komentarus parengė Feliksas Tiškus

Skelbiamus Stefanijos Jokimaitės-Valantinienės, Bronės Dirmauskaitės-Latožienės, Prano Motuzo ir kitų Raseinių krašto pogrindininkų, ryšininkų bei rėmėjų prisiminimus sieja Vaidoto rinktinės vado kpt. Juozo Čeponio veiklos, štabo žūties bei partizanų spaudos temos.

Stefanija Jokimaitė-Valantinienė

PASKUTINIS KPT. JUOZO ČEPONIO PRIEGLOBSTIS

TAI, KĄ PRISIMENU IŠ JAUNYSTĖS

Mano tėvas Zenonas Jokimas, g.1892 m. Kėdainių aps. Ariogalos vls. Pagausančio kaime, ūkininkavo 80 ha ūkyje; pusė žemės (40 ha) priklausė jo broliui Antanui, bet jis - inžinierius - gyveno Kaune ir žemės nedirbo. Sodyba buvo sena, čia dar mano seneliai gyveno. Iki 1939 m. tėvas dar turėjo lentpjūve. Mano mama Rozalija Ignatavieiūtė, g. 1896 m., buvo kilusi nuo Kalnujų iš Zacižos kaimo, 9 km nuo Raseinių. Šeimoje užaugome keturi vaikai: aš - Stefanija (g.1922 m.), Vytautas (g.1926 m.), Kazys (g. 1928 m.) ir jauniausia-sesutė Aldona, g. 1929 m.

Vaikystė buvo nebloga. Juodaičiuose baigiau penkis pradžios mokyklos skyrius. Paskui buvo pertrauka. 1939 m. baigiau dvimetę Raseinių žemės ūkio mokyklą. Nors galimybės mokytis buvo, mane traukė ūkis, žemė. Verkdavau, kai rudeni reikėdavo į Raseinius išvažiuoti, o ir ten būdama baisiai pasiilgdavau namų: kad tik greičiau į tėviškę... Namie nuobodu nebūdavo: Juodaičiuose gražiai veikė pavasarininkai, būdavo vakarėliai, gegužinės. Netrūko ir draugų: Nečajai, Gudžiūnukai, Binkiai iš Raščių. Žodžiu - gyvenom neblogai, pasiturinčiai, bet... neilgai: užėjo rusai. Ūkis mūsų -"buožinis", paliko 30 ha, paskui "raudonoji šluota" pradėjo važinėti – viską iššlavė. Tiesa, 1940-aisiais aš jau turėjau jaunikį - tokį Joną Rašinską nuo Cinkiškių. Supažindino mus mano teta, pas kurią į Karalgirį nuvažiuodavau. Buvom sutarę tuoktis, ruošėmės vestuvėms, bet 1941-ųjų birželį Rašinskus išvežė... Bernų ir namie netrūko; bet, matyt, man Sibiras buvo žadėtas ir Sibire lemta berną susirasti...

□ Stefanija Jokimaitė Raseinių žemės ūkio moksleivė. Apie 1938-1939 m.

Prasidėjo karas. Iš "vokiečių čėsų" nieko giliau neįsiminiau. Greit vėl atmurmėjo karas. Mūsų iš namų neišvarė, evakavo tik iš Raseinių apskrities, o jos riba tuoj už mūsų klojimo buvo. Kai frontas prie Kalnujų - Raseinių užstrigo, rusų mūsų sodybą štabui išsirinko. Atvažiavo karininkai, apžiūrėjo ūkį, liepė grindis visur išplauti ir iš gryčios išsikraustyti. Mums paliko klojimą, kur gyvenom su mamos brolio šeima, atbėgusia pas mus iš Ariogalos: virėm vasarinėje virtuvėje. Trobą iš visų pusių laidais apraizgė, kieme ant karčių prikabino, telefonų pristatė. Kol frontas stovėjo, sodyboje nuolat šurmuliavo kariškiai; tik pietauti pas kaimynus išvažiuodavo - ten jų virtuvė buvo. Generolas gyveno sode, jo mašina stovėjo po dideliu ąžuolu pavaryta. Kas buvo gerai, tai kad jokie vagys tuos mėnesius neužklysdavo, jei tik patys "štabistai" ką "nukniaukdavo"...

Skaityti daugiau: PASKUTINIS KPT. JUOZO ČEPONIO PRIEGLOBSTIS

RAMYBĖ BAIGĖSI...

Elzbieta Malinauskaitė-Bakutienė

Prieškario Lietuvos laikai - mano jaunystės metai. Mūsų apylinkėje ir pačiuose Raseiniuose veikė daug organizacijų: Šaulių sąjunga, Jaunalietuviai, Skautai, Ateitininkai, Pavasarininkų sąjunga ir kt. Mano kaime Bakučiuose buvo nemaža pavasarininkų kuopa, kuriai priklausė dar jauni mano dėdės ir tetos, o vėliau ir aš. Buvo susikūręs dramos būrelis, o mus pamokyti atvažiuodavo ir studentai iš Kauno. Per susirinkimus skaitydavo paskaitas kunigai ir mokytojai. Rengdavome vakarėlius su vaidinimais, gegužines. Žodžiu, pagal anuos laikus jaunimas buvo kultūringas.

Kad ir sunkiai dirbo žmonės, bet buvo aiški rytdiena. Mūsų kaime ir apylinkėje buvo puikių dainininkų. Raseiniai garsėjo bažnyčios choru, kuri Įkūrė vargonininkas Ignas Lukoševičius. Šis choras dalyvavo jau pirmojoje Lietuvos dainų šventėje 1924 m. Kaune ir buvo apdovanotas medaliais. Jau tada chore giedojo mano dėdė Juozas Malinauskas, o nuo penkiolikos metų pradėjau ir aš. Tai buvo gražiausios dienos mano gyvenime. Rengdavome vakarus, važiuodavome į ekskursijas.

Skaityti daugiau: RAMYBĖ BAIGĖSI...

OS RYŠININKAS BRONIUS LAURINAVIČIUS PRISIMENA

- Jūsų arešto priežastys, aplinkybės: kur, kada tai atsitiko?

... Aš gyvenau Girkalnio valsčiuje, Naukaimio kaime. Nuo 1945 m. dirbau centro ryšininku. Per mane palaikė ryšius trys rinktinės: Raseinių, Vaidoto (Čeponio) ir Jurbarko. 1946 m. buvau įjungtas į pogrindžio OS -pasyvios rezistencijos organizaciją. Man priklausė trys seniūnijos: Juodkėnų, Šeimyniškių ir Girkalnio. Mano viršininku buvo mokytojas Dapkevičius( Dobkevičius?)...

... Ir štai Dapkevičius buvo areštuotas; nežinau, kas ji pardavė. Po jo buvo areštuoti Pramedžiavos girininkijos girininkas Kairaitis - Korsakaitės vyras, Girkalnio pašto viršininku buvęs Grigucevičius ir ketvirtas -Klemensas Gudžiūnas, - jis mokytoju ar kuo ten dirbo... Tai jie visi ant manęs parodė. Gudžiūnas parodė mažiausiai, bet jis ir žinojo nedaug. Manęs pradėjo ieškoti. Slapsčiausi. Galų gale 1948 m. balandžio pradžioje mane suėmė.

Skaityti daugiau: OS RYŠININKAS BRONIUS LAURINAVIČIUS PRISIMENA

DU LAIŠKAI

Su Svajūnu-Gelažiumi* mane supažindino Petras Andrikis** (kiek Svajūno-Gelažiaus (?) asmenybė, manau, dar nustatytina.

-----------------
*Svajūno-Gelažiaus (?) asmenybė, manau, dar nustatytina.
**Petras Andrikis, g. 1917 m. Misiūnų k., žuvęs 1949 m.

pamenu slapyvarde Bijūnas). Jis nuo pirmųjų antrosios rusų okupacijos dienų vadovavo partizanų būriui. Prie Juodaičių, Zapjuvkos dvaro laukuose, buvo pašautas ir pats nusižudė. Aš palaikiau ryšį tarp Vaidoto rinktinės vyrų ir Vilkijos gimnazijos pogrindininkų Šermukšnio organizacijos. Organizacijai tuo metu vadovavo karinę tarnybą baigęs rusų kariuomenėje Alfonsas Marma-Jaunius, vėliau mokytojas Juodelė-Žiogas. Antras ryšio kanalas su Vilkija ėjo per Čekiškę. Per Vilkiją buvo palaikomi ryšiai su Kaunu ir keliais besislapstančiais partizanais prie Vilkijos, kuriems vadovavo, kiek pamenu, partizanas Liukminas. Šių ryšių palaikymu ypač rūpinosi Svajūnas.

Tai buvo labai energingas, nežinantis baimės, mirties akivaizdoje nepasimetantis partizanas. Zenono Jokimo teigimu*, jis, sudeginęs dalį slėptuvėje buvusių dokumentų, granata išsprogdino bunkerį, po sprogimo buvo labiausiai sumaitotas. Kur palaidotas, nežinau. Čeponį pažinojau mažai. Mačiau tik gal porą kartų.

------------
*Pranas Sabonaitis su Zenonu Jokimu važiavo viename vagone ešelonu į Kazachstaną. Z.Jokimas mirė vagone, kūnas iškeldintas Akmolinsko stotyje.

Skaityti daugiau: DU LAIŠKAI

RADAU JUODĄ KASPINĄ...

Bronė Dirmauskaitė-Latožienė

Esu gimusi 1919 m. Viktoro Dirmausko ir Elenos Gečionaitės šeimoje. Vaikystėje esame gyvenę pas giminaičius Malinauskus Bakučių kaime. Paskui tėveliai Įsikūrė prie Kalnujų. Čia, Paserbenčio kaime, ir užaugau. Lankiau Kalnujų pradžios mokyklą, mokiausi Raseinių žemės ūkio mokykloje. Mano tėvelis mirė 1953 m., mamytė -1965 m. Miręs jau (1973 m.) ir brolis Jonas.

Giliausi mano prisiminimai susiję su vieno įžymesnių Raseinių krašto partizanų vadų - kapitono Juozo Ščepavičiaus-Čeponio (Tauragio) asmenybe. Dabar tai jau labai tolimi laikai, daug kas užsimiršo, išblėso.

Su Juozu Čeponiu susipažinau 1940 m., vasarėjant. Draugavau su jo giminaite, ji dažnai pasikviesdavo mane į jaunimo susibūrimus, kuriuose ir Juozas dažnai dalyvaudavo. Aišku, tada ir pagalvoti negalėjau, kad kada nors su juo teks artimiau bendrauti...

Netrukus visos pramogos pasibaigė: užėjo, užplūdo nišai. Į valdžią iškilo visokie pašlemėkai; ūkininkams uždėjo pyliavas, prasidėjo areštai. Žmoneliai pritilo, susitraukė, tik su artimesniais kuždėjosi: "Suėmė... paėmė... išsivedė..." Rudenį ir mūsų (Kalnujų) mokytoją išsivežė; žmona nėščia su trimis berniukais liko... 1941-ųjų birželis atnešė dar baisesnę negandą - žmones šeimomis vežti pradėjo. "Svieto pabaiga!.." - dūsavo, klausydamiesi apie žmonių prigrūstus vagonus Viduklėje, Lyduvėnuose, apie nieko prie ešelonų neprileidžiančius skersakius sargybinius - žvėris...

Užgriuvo karas, pusę Raseinių miesto nupleškino. Užėjo vokiečiai. Vėl prievolės, gyvulių surašinėjimai, jaunimo gaudynės darbams Reiche. Jau 1943 m. naktimis pradėjo skraidyti rusų lėktuvai; kabino "lempas", kažkur toli bombarduodavo, laukus nubarstydavo lapeliais, kuriuose žadėjo greitą "išvadavimą". O vokiečiai "trumpino" ir "trumpino" frontą, niekaip negalėdami sustoti; grėsmingai artėjo bolševikai.

1944-ųjų vasarį, generolui Plechavičiui pašaukus savanorius į Vietinę rinktinę, įstojo ir Čeponis. Jo dalinys stovėjo Varėnoje. Sužinojęs apie nedoras vokiečių kėslus plechavičiukų atžvilgiu, Juozas Čeponis su keliais savo pavaldiniais iš Žemaitijos nakčia, civiliais persirengę, iš Varėnos pasitraukė ir vargais negalais pasiekė namus. Netrukus jo pradėjo ieškoti, darė kratas, rengė pasalas. Teko nuolat kaitalioti buvimo vietą, žmonėse nesirodyti.

□ Bronė Dirmauskaitė-Latožienė,

Skaityti daugiau: RADAU JUODĄ KASPINĄ...

KOVOJO IR SPAUSDINTAS ŽODIS

Pranas Matuzas

Gimiau 1906 m. rugpjūčio 22 d. Žemaitijoje, netoli Salantų. Čia, Gedgaudžių kaime (dabar - Kretingos rajono Imbarės apylinkė), mano tėvelio tėviškė. Turėjo 20 ha blogos žemės. Galo su galu nesudurdamas, tėvelis išvyko į Ameriką. Dirbo liūdnai pagarsėjusioje Čikagos skerdykloje; ten ir mirė. Beje, vėliau, jau dirbant spaustuvėje, teko susipažinti su rašytoju Sinkleriu (Upton Sinelair), kuris knygoje "Pelkės" labai realistiškai aprašė baisias sąlygas tose skerdyklose.

Šeimoje užaugome penkiese. Be manęs, dar sesuo Kotryna (1902- 1993); brolis Juozas (1903-1969), 1945 m. pradžioje išvežtas į Kareliją prie Ladogos, išbuvo tenai daugiau kaip metus, 1946 m. pavasarį grįžo; sesuo Monika (g. 1907 m.) irgi buvo išvežta, gyvena Kaune; sesuo Albina mirė jauna 1934 m.

□ Pranas Matuzas. Sibiras, Novoroseika. 1955 m.

Išsimokęs spaustuvininko profesijos, dirbau Klaipėdoje.

Čia gyveno sesuo Monika Leščinskienė. Jos vyras tarnavo pasienio policijoje (po karo keletą metų slapstėsi, suimtas, išvežtas į Šiaulius, mirė Magadane). Kai 1939 m. vokiečiai iš Klaipėdos išgrūdo, persikėliau į Kauną, kur gyveno kita mano sesuo Kotryna.

Skaityti daugiau: KOVOJO IR SPAUSDINTAS ŽODIS

MoIavėnų mūšis

TĘSIANT TEMĄ

Pradžia LKA T. 19.

Pasakojo Antanas Dirmeikis, g. 1922 m. Tukiuose, ten gyvenęs iki 1949 m., dabar gyvenantis Poteriškių kaime, Nemakščių apyl., Raseinių r. Užrašė Vytenis Almonaitis1995 09 03.

Mano brolis Juozas 1948 m. išėjo partizanauti. Šeimą 1949 m. pavasarį išvežė. Aš tada pabėgau ir slapsčiausi. Tai buvo 1949 m. gegužės pabaigoj - birželio pradžioj (prisimenu, kad dar niekas nešienavo). Tą dieną aš, mano sesuo Antanina ir Vytautas Petravičius iš Molavėnų (partizanų ryšininkas) buvome (slėpėmės) miške į šiaurę nuo Petravičių sodybos. Žinojome, kad Kanapinės miškelyje stovi partizanai ir ruošėmės eiti su jais pasikalbėti.

Partizanų stovykla buvo Kanapinės miškelyje, kairiajame Šešuvies krante, bet toliau nuo upės virš slėnio, gal 300 m į vakarus nuo Akramų sodybos (dabar iš jos tik sodas likęs), apie 150 m nuo partizanų atminimui pastatyto kryžiaus. Čia buvo būrys, vadovaujamas Antanavičiaus-Senkaus. Iš viso (labai apytikriai) gal 20vyrų. Žinau, kad būryje buvo Stasys Šneideris-Varguolis. Toks Zigmas Barauskis /as?/ gyvenant is Viduklėje taip pat man sakė, kad tuo metu buvo būryje.

Skaityti daugiau: MoIavėnų mūšis

ILGAS IR SUNKUS KELIAS Į LAISVĘ

RYTŲ LIETUVA

Birutė Tylaitė-Sakalauskienė

Prisiminimų autorė Birutė Tylaitė-Sakalauskienė yra gimusi 1930 m. balandžio 29 d. Baltaniškių k., Leliūnų vls.. Utenos aps. Tėvai turėjo 10 ha žemės; augo keturi vaikai, todėl gyvenimas nelepino - anksti teko pradėti dirbti. Tėvai buvo nepaprastai darbštūs, tvarkingi irto išmokė vaikus. Tėvas

□ Birutė Tylaitė (Sakalauskienė)

buvo gimęs Peterburge, ten baigęs keturias pradinės mokyklos klases, todėl buvo laikomas išsilavinusiu ir nuolat renkamas seniūnu. Motina - mažaraštė, bet labai mėgo knygas ir viskuo domėjosi. Vakarais verpdama prašydavo ką nors jai paskaityti.

Birutė labai troško mokytis. Pradinę mokyklą pradėjo lankyti neturėdama šešerių. Vos įsiprašė, kad mokytoja leistų dalyvauti pamokose. Prisimena, kaip Lietuvai buvo grąžintas Vilnius. "Mūsų mokytoja mus visus sustatė, kad tylos minute pagerbtume šį įvykį ir visą gyvenimą šią dieną prisimintume.

Ji verkė. Verkėme ir mes visi. Mokytojas tada buvo didelis autoritetas, ir mes visi norėjome tapti mokytojais".

Birutę, kaip labai norinčią mokytis, tėvai nutarė leisti į gimnaziją, kurią baigusi, 1949 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros skyrių. Tačiau netrukus dėl sunkios materialinės padėties namuose universitetą teko palikti. Grįžusi dirbo Utenos rajono Labeikių kaimo pradinės mokyklos mokytoja.

1949 m. lapkričio pradžioje tėviškėje buvo įrengtas Vytauto apygardos partizanų štabo bunkeris, deja, 1950 m. MVD surastas. Mokytojos darbo teko atsisakyti. Ir toliau Bitutė buvo aktyvi partizanų ryšininkė ir rėmėja, šį darbą pradėjusi nuo 1946 metų.

1952 m. sausio 5 d. buvo suimta, žiauriai tardoma. Motina ir sesuo buvo jau nuteistos ir gavusios po 25-erius metus lagerio, tėvas buvo žuvęs partizanų gretose. Birutę nuteisė 10-čiai metų katorgos ir 3-jiems metams be teisių.

Skaityti daugiau: ILGAS IR SUNKUS KELIAS Į LAISVĘ

SVĖDASŲ PARTIZANAI

Sudarė ir parengė Vytautas Valunta*

Mylėti savo tautą- tai kurti ją tokią, kad ji būtų verta entuziazmo visu savo būties plotu. Tai, kas privalo būti, meilei yra esmingiau užtai, kas faktiškai yra. Jos žvilgsnis nesiriboja faktine tikrove, todėl tikrovė jai nėra beviltiška. Mylėti - tai būti gaivinamam vilties ir tuo pačiu būti įsipareigojusiam ateičiai.

Juozas Girnius

-----------
*Rengdama rinkinį spaudai, redakcija savo nuožiūra atliko kai kuriuos sutrumpinimus, kad būtų išvengta pasikartojimo. Pasistengta išlaikyti sudarytojo sumanytą mozaikinę rinkinio struktūrą bei šaltinių pateikimo formą. Norėdami, kad ši vertinga medžiaga kuo greičiau pasiektų skaitytoją, o taip pat dėl didokos apimties, padalijome rinkinį į dalis, kurių pirmąją čia ir spausdiname. - Red. pastaba.

ĮŽANGA

Šiame rinkinyje mes, seni svėdasiškiai, bandėme užrašyti Pasipriešinimo istorijos nuotrupas, parodyti mūsų žmonių kovą savo tėviškėje - buvusiame Svėdasų valsčiuje.

Svėdasai Nepriklausomos Lietuvos metais buvo Rokiškio apskrities valsčiaus centras. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje Svėdasų valsčius buvo priskirtas Kupiškio apskričiai, o nuo 1950 m. - dabar jau Svėdasų apylinkė - priklausė Anykščių rajonui. Šiame rinkinyje apimama visa Svėdasų apylinkės teritorija.

Mintis rinkti žmonių atsiminimus apie pokario metus Svėdasų apylinkėse kilo 1990 m. Svėdasų vidurinės mokyklos II 1950 m. laidos abiturientų susitikimo metu. Kažkiek tokios medžiagos turėjo Pauriškių Antanas Baliūnas. Šią mintį palaikė Danutė Šilinytė-Šilinienė ir kt. Žuvusio partizano brolis Gasparas Gimbutis turėjo jau sudarytą 1949 m. lapkričio 1-3 d. mūšyje Šimonių girioje dalyvavusių mūsų partizanų sąrašą ir buvo surašęs tada sunaikintus bunkerius. Užmezgus ryšį su Antanu Baliumi, jau galima buvo tikėtis šiokios tokios sėkmės. Prisidėjusių prie šio darbo sąrašas su visais duomenimis yra rinkinio pabaigoje. Tekste kursyvu įrašyta pavardė nurodo, kad tas žmogus yra minimą faktą pateikęs.

Skaityti daugiau: SVĖDASŲ PARTIZANAI

1941 M. SUKILIMUI PAŽYMĖTI

1941 M. BIRŽELIO SUKILIMAS

Lietuvos Politinių Kalinių Sąjungos Pirmininkui Antanui Lukšai

Jūsų dėmesiui siunčiame tris pareiškimus su lydraščiu, kuriuos mes jau buvome paskelbę dienraštyje "Drauge" Čikagoje ir atspausdino "Lietuvos Aidas" Lietuvoje. Šie pareiškimai yra tuo svarbūs, kad juos padarė dar gyva, esančioji už Lietuvos ribų, 1941 m. tautos Sukilimo Lietuvoje organizatorių dalis. Tuos pareiškimus būtų pravartu įdėti į "Laisvės Kovų Archyvą" kaip dokumentinę medžiagą, jei tai būtų Jums įmanoma. Mūsų Sąjunga, Amerikoje įregistruota, visada Jums talkino ir talkins, ir mes jaučiamės esanti Jūsų dalis užsienyje.

Su pagarba

Pilypas Narutis
Pirmininkas
1966 10 22

Lietuvių b. Politinių kalinių Sąjunga Amerikoje pristato lietuvių visuomenei trijų žymių pogrindžio vadų ir 1941 m. sukilimo Lietuvoje organizatorių pareiškimus.

Dr.inž.Adolfas Damušis, kalintas nacių kalėjime, teisininkas Mykolas Naujokaitis, kalintas bolševikų kalėjime, ir dipl.inž.Pilypas Narutis, kalintas nacių kacete (tik ką išleidęs knygą "Tautos sukilimas. I dalis. Be šūvio"). Jie savo pareigas kaip lietuviai ir savo gyvenimą rikiavo lietuvių tautos laisvei ir valstybinei nepriklausomybei užtikrinti.

Skaityti daugiau: 1941 M. SUKILIMUI PAŽYMĖTI

APIE 1941 METŲ BIRŽELIO SUKILIMĄ PAPILĖS VALSČIAUS KLAIŠIŲ APYLINKĖJE

Feliksas Atstopas

Trėmimų iš Klaišių apylinkės 1940-1941 m. nebuvo. Tačiau nuo pirmos karo dienos spontaniškai susidarė sukilėlių - baltaraiščių kovinis būrys. Jam vadovavo šios apylinkės Baublių pradžios mokyklos mokytojas Domeika. Būrį sudarė vietiniai ūkininkai: latvis Zandersonas, Brigmanas (lietuvis) ir mano tėvas Feliksas Atstopas, Juozapo. Manoma, kad būryje buvo dar vienas ar du sukilėliai.

Būrys buvo ginkluotas rusiškais šautuvais ir Lietuvos kariuomenės pistoletais. Zandersonas turėjo parabelį. Visi jie buvo arba Pirmojo pasaulinio karo dalyviai, arba tarnavę Lietuvos kariuomenėje.

Niekas iš būrio nežuvo. Neteko girdėti ir apie nukautus rusų kareivius. Tačiau būrys didžiavosi, kad sunaikino 3 ar 4 Raudonosios armijos tanketes, beveik po vieną būrio kovotojui. Jos gulėjo vieškelio griovyje tarp Baublių ir Klaišių kaimų. Kai kurios buvo sudegusios. Jas mačiau ir aš.

Skaityti daugiau: APIE 1941 METŲ BIRŽELIO SUKILIMĄ PAPILĖS VALSČIAUS KLAIŠIŲ APYLINKĖJE

TEORINĖ PASIPRIEŠINIMO SAMPRATA IR KLASIFIKACIJA

STUDIJOS, REFERATAI

Kęstutis Kasparas

Referatas parengtas pagal 1995 m. rudenį Vytauto Didžiojo Universitete perskaityto speckurso"Rezistencijos Lietuvoje istorija 1940-1990 m." įvadinės paskaitos konspektą

SAMPRATA

1940 m. sausio 22 d. gen.de Golis, kalbėdamas per Londono radiją, savo tautiečiams okupuotos Prancūzijos dalyje, pakvietė juos priešintis okupantams, t.y. rezistuoti. Taip buvo paskleista sąvoka, įvardinanti ypatingą XX a. istorinį reiškinį, glaudžiai susijusį su Antruoju pasauliniu karu - Rezistenciją arba Pasipriešinimą.

Pats žodis "rezistencija" (lot. rezistentia - pasipriešinimas, resistere -priešintis, atsispirti) reiškia: a. veiksmą (rezistuoti - priešintis); b. tam tikrų pasipriešinimo veiksmų visumą (organizuotas, karinis, slaptas ir t.t..); c. istorinį reiškinį, turintį savo problematiką. Istorinėje perspektyvoje rezistencinio pobūdžio veiksmais galime vadinti visas pavergtųjų kovas su pavergėjais ar užpuolikais (nacionalinio išsivadavimo sąjūdžius, sukilimus, partizaninius karus, pogrindžius), tačiau kaip mokslinę sąvoką tam tikram istoriniam reiškiniui pažymėti tikslinga vartoti tik tiriant XX a., t.y. moderniosios (naujausiųjų laikų) istorijos įvykius. Tik šiame amžiuje, ir ypač nuo Antrojo pasaulinio karo, žmonija pažino globalinių konfliktų kainą. Būtent tada per kelias savaites iš pasaulio žemėlapio keleriems ar kelioms dešimtims metų išnykdavo šimtmečius egzistavusios valstybės, o jų vietoje atsirasdavo raudonos ar rudos totalitarinių imperijų dėmės, grasinančios pražūtimi visai žmonijai. Būtent tada aukščiausią tautinės sąmonės lygmenį pasiekusios tautos buvo priverstos žūtbūtinai grumtis ne tik dėl laisvės atgavimo, bet ir dėl fizinio išlikimo. Tik tuomet

Įvairiausi, gilias istorines šaknis turintys pasipriešinimo veiksmai tampa visaapimančiais ir visuotiniais, įgydami bendrus, savitam istoriniam reiškiniui būdingus bruožus.

Pasipriešinimo arba Rezistencijos esmei nusakyti siūlomas toks apibrėžimas:

PASIPRIEŠINIMAS (REZISTENCIJA) - TAI NAUJAUSIŲJŲ LAIKŲ PRIEŠO UŽGROBTOS ŠALIES AR JOS DALIES GYVENTOJŲ LAISVĖS KOVOS SĄJŪDIS, TURINTIS SAVARANKIŠKĄ STRATEGIJĄ IR TAKTIKĄ.

Pasipriešinimo istorijos tyrimo objektu yra priešo užgrobtos šalies ar jos dalies gyventoji) pasipriešinimo veiksmų, kuriais siekiama atstatyti buvusią iki tol padėtį, raida, pagrindiniai bruožai bei pokyčiai konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis.

Skaityti daugiau: TEORINĖ PASIPRIEŠINIMO SAMPRATA IR KLASIFIKACIJA

LAIŠKAI, KRONIKA

Gerbiamoji redakcija,

"Laisvės kovų archyvo" 18 numery, Laiškų skyriuje, 345-347 psl., atspausdinote mano, t.y. Danutės Šilinienės laišką. Labai dėkoju ir linkiu visai redakcijai amžinai žydinčių gėlių širdyse 1997-aisiais, Naujaisiais.

Aš labai pergyvenu dėl šiame laiške įsivėlusių klaidų, todėl labai prašau ištaisyti jas, nes istorija mėgsta tiesą, ir ištaisymą paskelbti.

345 psl. aš rašiau ne M.Tuluiv, o Talvio

346 psl. ne Kazimiero Varčionio, o Vaičionio (kunigas); ne iš Tėvynės rankų, o iš Tėvynės raudų; ne H.Naudžiūnu, o A.Naudžiūnu

Skaityti daugiau: LAIŠKAI, KRONIKA

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Agnieška, žr.Gylys L.
Aidas(sl.) 126, 127, 128
Aidas, žr.Bražionis R
Aitvaras, žr.Valančiūnas M.
Aksamitauskas 89
Aksainitauskas Antanas 89
Algis, žr.Valys A.
Alijošiai 111
Alijošius 109,110
Alijošytė 111
Ališauskas Juozas 21

Skaityti daugiau: ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Partizanai: istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti