_files/I-Laisve-1957-13(50)-1.jpg)
Šis numeris skiriamas specialiau lietuviškosios politikos tremtyje klausimams.
Kitame numeryje numatomi jaunimo pasisakymai iš jaunimo kongreso ir kiti lietuviškosios kultūros klausimai.
T u r i n y s
Vytautas Vardys: Lietuviškosios politikos perspektyvos .............. 1
Juozas Brazaitis: Vienybė, iliuzija, utopija ....................... 14
Dokumentų šviesoje: Pasitarimai dėl vieningos egzilinės politinės
vadovybės ................................................. 23
Antanas Musteikis: Intelektualai ir kasdienybė ..................... 41
Vytautas Vaitiekūnas: Lietuvos nepriklausomybė revoliucijos paunksmėje.
Rusijos lietuvių seimo 40 m. sukaktį minint ............... 48
A. V. D.: Ryšys, jaunosios rezistencijos vaizdai ................... 62
Žilvinas: Karalaitė prie girnų (iš partizanų poezijos) ............. 69
DARBAI IR IDĖJOS: .............................................. 70-96
Anapus: Dar viena sovietinio režimo aukų rūšis (Pranas Jančauskas);
Pasauly: Katelbachas Kaune (S.),
Dialogas tarp lenkų ir lietuvių (U.);
Tremtyje: Lietuvos ministeriui Povilui Žadeikiui mirus (J. B.),
Jaunimo kongresas (St. Barzdukas);
Pasaulėžiūrų kova ir “nusiginklavimas" (St. Yla),
Kai kas apie Vasario 16 gimnaziją;
Idėjos spaudoje: Spaudos talka vienybei žudyti,
Dominavimo pastangos apskaldė vienybę ir su Baltais.
Tarp 14 “partijų” rastos gyvos tik 2 “partijos”,
Jaunimo kongresas senimo akimis.
Jaunimas jau dalyvauja laisvinime konkrečiais darbais;
Laiškai (Dr. J. Sakalausko, dr. Pr. V. Raulinaičio, dr. A. Ramūno Paplausko)
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1957 13(50)
_files/I-Laisve-1957-13(50)-2.jpg)
NR. 13 (50) 1957 M. LIEPA
VYTAUTAS VARDYS. Milwaukee. Wisc.
I.
Kalbant apie lietuviškosios politikos perspektyvas, visų pirma reikalinga išsiaiškinti, ar šiuo metu lietuviškoji politika iš viso yra galima. Neturime savos valstybės nei savos valdžios. Neturime nei pagrindinio politinio veikėjo — rinkikų. Jei pačia bendriausiąja prasme politiką nusakome kaip procesą, kuriuo įgyjama ir išlaikoma atsakomybė tvarkyti valstybės reikalus, ištikro mūsuose lietuviškoji politika nėra įmanoma. Tačiau “valstybės reikalų tvarkymas” implikuoja ne tik valstybinių problemų sprendimą, bet ir pačios valstybės suverenumo išlaikymą, gi jį de jure ar de jacto praradus, to suverenumo atstatymą. Didžiųjų pasaulio jėgų akyse Lietuva savo nepriklausomybę yra praradusi tik de facto. Kova už Lietuvos valstybes fakt'nį atstatymą ir jos de jure pripažinimo išlaikymą dabartinėje tarptautinėje politikoje todėl ne tik galima, bet ir reikia vadinti politikos vardu. Tiem, kuriem rūpi suvereninės Lietuvos atkūrimas, tad ir įmanoma ir naudinga viešai kalbėti apie lietuviškąją politiką, jos pasisekimus ir nusivylimus, liniją, organizavimą ir administravimą. Reikia tačiau pabrėžti, kad tik šia siaurąja žodžio prasme lietuviškoji politika ir jos reikalas yra gyvas. Tos politikos tikslas — prisidėti prie Lietuvos valstybės atstatymo ir išlaikyti jos dabartinį teisinį pripažinimą, ne veikti valstybės (ar emigracijos) valdymo atsakomybei įgauti. Kad ir demokratiškai, t. y. grupiniu, reprezentaciniu būdu, vedama toji politika neturi ir negali turėti demokratinės politikos atributų: įgytos atsakomybes laikinumo, ribotumo ir konkurencinio elemento. Nėra valdžios, dėl kurios būtų galima “kovoti”, nėra rinkėjų, kurie tokias kovas galėtų laimėti. Todėl galvoti apie lietuviškąją politiką 1918-40, net ir ankstesnių metų normomis reiškia gyventi nostalgija ir iliuzija, reiškia tapatinti troškimus su realybe ir praeitį su dabartim. Naujos sąlygos pakeičia politikos tikslą, naudojamąsias priemones, ir ypač apriboja tokios politikos konkurencinį charakterį. Dirbant Lietuvos atstatymo darbą, naudoti reikalingos ne tik politinės, t. y. tiesioginės įtakos organizavimo, ne tik reprezentacinės, bet ir kultūrinės priemonės. Kultūrinė, religinė ir apskritai intelektualinė veikla mūsų sąlygose labai glaudžiai siejasi su lietuviškąja politika, nes sėkmingai tos politikos tikslams siekti reikia turėti tautiniu ir valstybiniu atžvilgiu susipratusį lietuviškos bendruomenės “užnugarį”. Tautinio ir valstybinio tos bendruomenės sąmoningumo ugdymas todėl pasidaro lietuviškajai politikai mūsų sąlygose būtinybė. Jei normaliose aplinkybėse partinis ar grupinis auklėjimas yra suprantamas ir pateisinamas kaip būtinai reikalingas, šiandien visų svarbiausias yra bendruomeninis auklėjimas ir tokio auklėjimo priemonės. Jei normaliose sąlygose galima konkurencija pirmenybei laimėti, esamoje padėtyje įmanoma tik konkurencija geriau atlikti bendruosius uždavinius. Pagaliau, jei valstybėje tik “rinktinės”, t. y. rinkikų išskirtos grupės pagal savo išteklių ir jėgų proporciją gali imtis tiesioginės atsakomybės už krašto valdymą, šiandien visų lietuvių mandatas politinei veiklai vykdyti yra vienodas. Čia negali būti nei “pateptųjų” nei “atmestųjų”.
Skaityti daugiau: Lietuviškosios politikos perspektyvos
JUOZAS BRAZAITIS, New Yorkas
VIENYBES reikalu lietuvių kalbama dabar tiek pat gausiai, kaip Rytų-Vakarų politikų apie pasaulio taiką ir nusiginklavimą. Ir kalbų rezultatai panašūs: juo daugiau minima taika, juo labiau rūpinamasi saugumą sustiprinti ginklu; juo garsesnė yra vienybė lūpose, juo ji yra tylesnė darbuose.
Tokis vienybės likimas skatina daryti prielaidą, kad vienybės siekimo pagrinduose ir pastangose gali būti klaida, kurios vykdymas negali privesti prie vienybės. Klaida veda į priešingą rezultatą. Tik rezultatuose ji duodasi praregima akivaizdžiai, kada atveda į akligatvį, iš kurio kelias atgal jau sunkus. Klaida, įvilkta į blizgančias žavias iliuzijas, gali būti ar vienybės supratime, ar jos vykdymo priemonėse.
Prileidžiant klaidos galimybę, tektų vienybės klausimą patikrinti, kad ji nevestų dar giliau iki katastrofos, kurioje nukrinta jau visokios iliuzijos ir žmogus išsiblaivo. Vienybės iliuzijos gali vesti tiek pat į nesusipratimus kaip anos žvakelės apsvaigusį nuveda į pelkes, kemsynus, ten nelaboji dvasia apdovanoja jį auksiniais, kurie, iliuzijoms dingus, pasirodo, tesą supuvę rudeniniai lapai ar dar menkesnės vertės turtai.
1. Vienybė vienybės jieškotojų tarpe
Tiriantį žvilgsnį pirmiausia kreipiam į tuos, kurie vienybės jieško, jos trokšta, apie ją kalba. Netenka abejoti, kad kiekvienas tardamas apie vienybę, jos nori nuoširdžiais ir patriotiniais sumetimais. Teisingas yra jų galvojimas: vienybė šiandien pademonstruoja mūsų jėgą; vienybė stiprina mus pačius; vienybė daro įspūdį mūsų rėmėjams, vienybė krikdo mūsų siekimų priešus.
Skaityti daugiau: VIENYBĖ, ILIUZIJA, UTOPIJA
Kovo 16 liaudininkų pradėti pasitarimai su LNT grupėmis ir kovo 20 krikščionių demokratų atstovų su LFB pirmininku, kaip žinia, buvo tik Nojaus bandomieji balandžiai į dabartinio Vliko visų grupių kovo 30 nutartus pasitarimus dėl vieningos egzilinės politinės vadovybės.
Pasitarimams vilkinės grupės sudarė komisiją iš pirm. K. Škirpos ir narių J. Kaminsko ir P. Vainausko. K. Škirpa raštu paprašė LNT grupes ir LFB Valdybą paskirti savo atstovus pasitarimams. LNT grupės į savo delegaciją pasitarimams paskyrė pirm. V. Rastenį ir nariais V. Alksninį ir B. Bieliuką. LFB Valdyba pasitarimų klausimą aptarė bendrai su LDF ir pasitarimams paskyrė bendrą LFB-LDF delegaciją: pirm. J. Brazaitį ir nariais J. Šlepetį ir V. Vaitiekūną.
I
Pirmasis Vliko grupių komisijos pasitarimas su LNT ir LFB-LDF delegacijomis įvyko gegužės 5 d. Pasitarimą Vliko grupių komisija pradėjo šiais rašytais pareiškimais:
1. KAIP VLIKO GRUPIŲ KOMISIJA SUPRANTA PASITARIMUS
New York’as, 1957 geg. 5 d.
Talkos grupių ir Lietuvių Fronto Delegacijoms
Didž. Gerb. Pasitarimo Dalyviai!
Prieš pereinant prie klausimų, kurių aptarimui esame čia susieję, laikau reikalinga Vliką sudarančių grupių Komisijos vardu padaryti sekantį padėties paryškinimą:
Mūsų Komisija buvo Vliką sudarančių 9 grupių vienbalsiai išrinkta ir jai pavesta išsiaiškinti su visomis kitomis lietuvių politinėmis grupėmis šiuo metu Vlike nedalyvaujančiomis, būtent, Lietuvių Tautiniu Sąjūdžiu, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Lietuvos Atgimimo Sąjūdžiu, Lietuvių Rezistencine Santarve ir Lietuvių Frontu, ir išsiaiškinti ne kuriais konjunktūrinio pobūdžio klausimais, o vykdant vieną iš pagrindinių Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto įsipareigojimų lietuvių tautai, pareikšto 1944 m. vasario 16 dienos deklaracijoje, Str. 7, būtent, kad Vlikas:
a) “vykdys kuo plačiausiai visuomenės konsolidaciją”, b) “lygins politinių grupių tarpusavio nesusipratimus”.
Skaityti daugiau: PASITARIMAI DĖL VIENINGOS EGZILINĖS POLITINES VADOVYBĖS
ANTANAS MUSTEIKIS, Buffalo, N. Y.
INTELEKTUALO KELIAS IŠ PRAEITIES
Visose civilizacijose intelektualai sudarė bendruomenės dalį, kurios vaidmuo nebuvo vienodas. Dvejopa pažiūra į juos išsikristalizavo amžių raidoj. Nuo senovės laikų jie žinomi kaip visuomenės vadovai ir kaip jos kiršintojai. Pagarba ir panieka juos nuolat lydėjo. Platono suvoktas ir išpopuliarintas graikų valdovo idealas — karalius-filosofas yra aptemdomas jo pastabos, jog “daugybė žmonių rodo blogą valią filosofijai”. O dar pora tūkstančių metų prieš Platoną egiptiečių liaudies išmintis porino: “Nebūk arogantas, kad turi žinių, ir nebūk pasipūtęs, kad esi mokytas!” Sokratas, kaip žinia, buvo pasmerktas mirti, kadangi “gadinęs jaunosios kartos mintis”.
Vakarų civilizacijoje intelektualai iškyla nuo XII šimtmečio, kai atgyja romėnų teisės studijos ir mokomuoju dalyku universitetuose tampa graikų bei Aristotelio filosofija. Medicinos ir teologijos sričių intelektualai pasidarė populiarūs ir įgijo sekėjų būrį masėse, o kita dalis intelektualų — humanistai bei filosofai masių nebuvo priimti ištisus šimtmečius. Krikščioniškojo intelektualo mąstytojo tipas tęsė graikų filosofo — tiesos mylėtojo — tradicijas, vedančias į antgamtinius žmogaus sielos tikslus. O humanistinis intelektualo tipas ilgainiui tiek pakito ir susiaurėjo, kad vieninteliai galiojančiu tyrinėjimo metodu pripažino tik empirizmą bei pozityvizmą su pragmatizmu. Esmėje šis tipas priartėjo prie graikų sofistų, mokančių pasisekimo surasti šiame gyvenime, gi kraštutinę savo išraišką rasdamas vadinamoje machiavelizmo doktrinoje. Pastarajam tipui visi gyvenimo faktai yra lygūs: ir augalų, ir gyvulių, ir žmonių bei jų moralės ar pasaulėžiūros dalykai yra tuo pačiu būdu ne tik aprašomi ir klasifikuojami, bet ir interpretuojami. Šiuos tipus šiuo metu mes užtinkame visame pasaulyje. Bet jų reikšmė ne vienodai įvertinama: vienur jie pripažįstami, proteguojami ir stengiamasi juos padaryti savo idėjų nešejais, kitur jie susilaukia maža palankumo.
Skaityti daugiau: INTELEKTUALAI IR KASDIENYBĖ
LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖ REVOLIUCIJOS PAUNKSNĖJE
VYTAUTAS VAITIEKŪNAS, New Yorkas
Nušviesti betgi reikia, kad žmonių atminime ryšiai tarp dabarties ir praeities įvykių nenutrūktų. Tad vaizdui šio lietuvių seimo Petrapily, kuris tremtyje sukėlė kontraversinių aiškinimų, čia duodam galimai daugiau ano meto pareiškimų ir kitų dokumentų.
*
1. NEPRIKLAUSOMYBĖS GAIRĖ
CARINĖ RUSIJA, kaip kad ir dabartinė Sovietų Sąjunga, visuotinai buvo žinoma kaip tautų kalėjimas. Jį sugriauti siekė ne tik pavergtosios tautos, kad atgautų sau laisvę, bet ir pačių rusų demokratinė, ypač socialistinė visuomenė, kad savo valstybei suteiktų demokratinę sąrangą. Todėl 1917 kovo revoliucijos pasisekimai — caro nuvertimas ir valdžios perėjimas į demokratinių partijų rankas — sukėlė gražių vilčių tiek patiems rusams, tiek Rusijos pavergtoms tautoms. Svarbu buvo tas Rusijos valstybinio gyvenimo lūžis ir revoliucinis entuziazmas išnaudoti pavergtųjų tautų laisvės reikalui. Lietuva tada jau buvo iš Rusijos valdžios iškritusi, nuo revoliucijos tiesioginio poveikio atskirta vokiečių fronto. Už Lietuvą tegalėjo kalbėti Rusijos lietuviai. Karo tremtinių lietuvių tuo metu Rusijoje buvo nemaža, ypač nemaža buvo lietuvių šviesuomenės.
Skaityti daugiau: Rusijos lietuvių seimo 40 m. sukaktį minint
JAUNOSIOS REZISTENCIJOS VAIZDAI
VEIKEJAI: Jonas, Vytas, Rimas, Arūnas— gimnazistai; pogrindžio ryšininkai Verbys, Jono tėvas, Verbienė, Jono motina, Rimgailė, Jono sesuo.
VEIKSMAS I
Gyvenamasis kambarys. Arūnas rašo mašinėle, Rimais žiūri pro langą, Jonas ir Vytas mokosi.
JONAS: Vytai, išmokai tą sovietinę geografiją?
VYTAS; Žinai, skaičiau porą kartų. Tegul ją galas, kiek daug ten visko. Jau tą tėvynę blusinėjame ... Šitiek visko atsimint!
RIMAS: Naujoj tėvynėj daug blusų, tai ir blusinėjamės. Dabar dar nesiskųskit: kai utėlių priveis raudonieji, bus dar blogiau!
JONAS (filosofuoja): Priveis utėlių — tai atidarom kolektyvinį ūkį. “Didžiosios Tėvynės Lenino barzdelės vardo sovchozas”. Ir iš Kauno katiušas surinksim savanoriškiems darbams į socialistinį utėlyną. O dėl blusų, tai nesijaudink, jos dar visos į spargalkes telpa: juo didesnė tėvynė, tuo didesnis žemėlapis, kai išeini atsakinėti — tuo lengviau jas užrašyt. Arūnai, ką tu į tai?
ARŪNAS (užsiėmęs, rašo mašinėle): Aš į tai nieko. Chebra, čia tyliau, paskui padarysiu klaidą — ir bus po matricos, o kur gi gausi kitą?... Kur aš čia? “Siaučia smarvė visoj Rusijoj”. Aha, tai čia ta dainelė tilpo. Gerai. Pažiūrėkit, chebra, ką dar čia dėsim?
RIMAS: Siūlau sudainuot šitą dainelę. (Traukia):
Miškuose, laukuose, vandenynuos
Siaučia smarvė visoj Rusijoj.
Siaučia smarvė baisi,
Bėga rusai basi
Nuo Kapštato lig Vladivostoko.
JONAS (žiūrėdamas pro langą): Pss — ne taip garsiai!
Skaityti daugiau: RYŠYS
ŽILVINAS
Stingsta ašaros, ir kraujas akmenėja.
Mano tėviškę dar slegia sutema.
Slibinus, motule, vis minėjai
Man, kas vakarą ratelį sukdama.
Karalaitę ten prie girnų prirakintą
Ir sudrėkusias jos ašarom kasas . . .
Tik dainelės graudžios liejas, plinta,
Pro uolas, pro užtvaras visas.
Tai ne pasakoj, ne pasakoj, motule,
Tai dabar tie devyngalviai slibinai
Mūsų žemėn, mūsų tėviškėn įgulę —
Dulka šnervėmis griuvėsių pelenai. . .
Skaityti daugiau: Karalaitė prie girnų
ANAPUS
Žinome sovietinio režimo Lietuvoje padarą — kankinių mases. Žinome ir širdyje nešiojame atminimą sovietiniame režime kilusios kitos grupės — laisvės kovotojų.
Čia spausdiname tragišką pareiškimą vieno iš trečios grupės žmonių. Tai pareiškimas vieno iš lietuvių, kurie dėl šiokių ar tokių aplinkybių atsiduria Maskvos agentų tinkle ir yra permetami į Vakarus atlikti šnipinėjimo ar diversijos uždavinių.
Jų tragedija ta, kad sykį pakliuvę į tinklą, jau nebegali iš jo išsivaduoti kitaip kaip tik savo didžiule auka — savo laimės auka, nes aukoja savo šeimos likimą vardan savyje nenužudytos žmogaus vertybės pajautimo.
Po Nikalojaus Chochlovo, buvusio MVD karininko, perbėgusio į Vakarus, papasakotos istorijos apie sovietinius metodus, čia skelbiamas pasikalbėjimas jau “nieko naujo” nepasako. Bet jis patvirtina, kad sovietinė sistema šios rūšies aukas renka visu jos aprėptos ir valdomos teritorijos plotu. Kiek lietuvių yra šios rūšies aukų — kas bepasakys.
★
“Aš, Jančauskas Pranas, sūnus Alekso, gimiau 1916 m. liepos 27 d. Šiaulių apsk., Padubysio val., Juškaičių km., ūkininkų šeimoje. 1937 įgijęs prekybininko specialybę, pradėjau dirbti Lietūkio Mažeikių skyriuje. Vėliau dirbau Vilniuje bei Kaune Lietūkio naftos skyriuje”.
“Kokia tamstos šeimyninė padėtis?"
“Esu vedęs, žmona vardu Elena. Turiu du sūnus: Arūnas—16 metų ir Regimantas—9 metų. Savo šeimą palikau 1953 m. kovo mėn. Šiauliuose, Miglovaro — Sportininkų gt. Nr. 15 pas savo mamą. Lietuvoje gyvena mano du broliai”.
Skaityti daugiau: Dar viena sovietinio režimo aukų rūšis
PASAULY
Tadeusz Katelbach 1933 rudenį atvyko į Kauną kaip lenkų spaudos korespondentas. Išbuvo ligi 1937 pavasario. Jis buvo atvykęs ne tiek korespondencijų į Varšuvą rašinėti, kiek megzti ryšių tarp Varšuvos ir Kauno. Lietuvių visuomenė apie jo susitikimus su Kauno žmonėmis mažai žinojo. Tuos užkulisius dabar atidengė pats T. Katelbachas lenkų leidžiamam Paryžiuje žurnale “Kultura” (1956, N. 1/99).
Atsiliepdamas į dr. J. Girniaus tame žurnale straipsnį, T. Katelbachas primena savo susitikimus su A. Smetona, St. Lozoraičiu ir Vac. Sidzikausku.
Lisabonoje ir Londone
“Jau bus keliolika metų, — rašo T. Katelbachas, — kaip nesu nė žodžio prasitaręs lenkų-lietuvių klausimu. Emigracijos metu tik du kartus sutikau žymesnius lietuvių politikus. Pirmą kartą — Smetoną, rodos, 1941 pradžioje, kai jisai buvo sustojęs Lisabonoje, vykdamas i JAV. Jį lydėjo geras mano pažįstamas, lietuvių tautinio atgimimo veikėjas — Yčas, dabar irgi miręs. Praslinkus keleriems metams, po karo, dalyvavau įdomiam lietuvių ir lenkų susitikime Londone. Lietuviams atstovavo ministeris Sidzikauskas ir panelė Avietėnaitė, lenkams — ministeriai Tarnowski, Sokolowski, Gwiazdowski ir aš. Tais susitikimais ir pasibaigė mano gyvesnis domėjimasis lietuviškais klausimais. Vis dėlto nesu nuo jų visai nutrūkęs. Kiek įstengiu, bent apgraibom seku lietuvių spaudą, pasisakančią abiejų tautų santykių temomis”.
Skaityti daugiau: Katelbachas Kaune
Politiką dažniausiai apsprendžia jėga ir savi interesai. Pastangos ją atremti į moralės principus tebelieka pium desiderium — mielas pageidavimas. Vis dėlto tai nekliudo pageidauti tautų santykiams moralinio pagrindo. “Antrojo pasaulinio karo tragiškas patyrimas verčia mus pareikšti pasišlykštėjimą politika, kuri moralinius principus aukoja dienos kompromisams” — pastebi dr. J. Girnius, kalbėdamas apie lietuvių ir lenkų santykius. Jis yra pabandęs juos aptarti, išeidamas nebe iš grynos politikos, o moralės. Dviejų lenkų atsiliepimai tačiau rodo, kad ir jiem nestingant to idealistinio nusiteikimo, nėra jau taip lengva iš grynos politikos išsivaduoti. Savi interesai, pasirodo, yra stipresni už moralės principus.
*
Dr. J. Girnius užkalbino lenkus dėl ateities santykių jų leidžiamam Paryžiuje žurnale Kultura (nr. 10/96, 1955). Savo strp. “W poszukiwaniu dialogu polsko-litewskiego” apžvelgia lietuvių ir lenkų pažiūras į praeitį, sumini iš nepriklausomybės laikų Suvalkų sutartį, gen. L. Želigowskio invaziją į Vilnių, lietuvių persekiojimą Vilniaus krašte ir ginčą dėl Vilniaus. Jo nuomone, vienoks ar kitoks sprendimas Vilniaus klausimu turi lemiamos reikšmės lietuvių ir lenkų ateities santykiams. Toliau bando apie juos kalbėti nebe politikos, o moralės požiūriu. Politika esanti simbolis jėgos ir vyliaus, nebe teisės ir taikos, dėl to lietuvių-lenkų santykių klausimo nereikia paversti grynai politiniu. Čia tenka atsisakyti kai kurių tautinių prietarų (przesądów) ir kratytis netolimos praeities prisiminimų, kurie turi destruktyvinės įtakos ir yra gausūs absurdiškais (absurdalne) nesusipratimais bei konfliktais. “Ilgėjimasis laisvės, kurios trokšta ir siekia tiek lenkai, tiek ir lietuviai, turi eiti greta ilgėjimosi naujos dvasios mūsų tautoms”.
Skaityti daugiau: Dialogas tarp lenkų ir lietuvių
TREMTYJE
Ministeris Povilas Žadeikis, sulaukęs 70 metų, mirė š. m. Gegužio 11 dieną, 10 v. v. Sekmadienio rytą žinia apie mirtį pasklido telefonais. Atsitiko taip, kad pačiam atstovybės patarėjui apie savo ministerio mirtį teko patirti pirmiausia iš svetimųjų.
Velioniui būdinga buvo jo paliktoji valia apsieiti be laidotuvių kalbų. Ją vykdė šeimos atstovai. Bevykdant ji buvo išplėsta iki visiškos tylos. Tylos namuose, kur buvo pašarvotas ministerio kūnas. Ministerio rankos buvo perjuostos pagal katalikišką paprotį rožančium. Kažkas pasiūlė pridėti dar lietuvišką paprotį — atkalbėti rožančių prie mirusio. Bet gal tai kitiems nepatiks; čia lankosi ir nekatalikų? Gal bus priešingas klebonas; čia tokio papročio nėra? Ir tylomis nuleista ana lietuviška tradicija, anoje eksteritorialumo teise pažymėtoje erdvėje ... Tyla buvo išlaikyta ir kapuose. Karstas pašventintas ir nuleistas. Tylos nesudrumstė taip pat lietuviška tradicija — gūdi ir šviesi “Angelas Dievo” giesmė. O vieno laikraščio nuotraukoje prie karsto vieno dalyvio rankose bekyšanti ar tik ne cigaretė.
Lietuviai gausiai laidotuvėse dalyvavo. Jautė, kad laidoja Lietuvos ministerį — ne ką kitą. Ir vyskupas V. Brizgys padėkojo bažnyčioje pareiškusiems pagarbą šeimos ir lietuvių tautos vardu. Tačiau po laidotuvių priėmimas atstovybės namuose buvo paverstas tik šeimos reikalu, kuriame dalyvavo šeimos draugai, diplomatai, konsulai, vysk. V. Brizgys. Nuo visuomenės šiokių ar tokių atstovų laikytasi nuošaliai. Ir kada po laidotuvių jų dalis atvyko atsisveikinti, buvo atsakymas jiems, kad ponia negali pasirodyti.
Skaityti daugiau: Lietuvos ministeriui Povilui Žadeikiui mirus
Birželio 29-30 Čikagoje įvykęs jaunimo kongresas yra reikšmingas savo užsimojimu ir pastangomis sutelkti JAV ir Kanados lietuvių jaunimą prie aktualiųjų lietuviškų klausimų. O tokių klausimų iš tikrųjų esama: tai senosios ir jaunosios kartos tarpusavio santykiavimas ir bendradarbiavimas, jaunimas tarp dviejų kultūrų — savosios tautinės ir svetur rastosios, jaunimo kelias į lietuvybę ir lietuvišką gyvenimą ir kt.
Šiems visiems klausimams lukštenti buvo skirti plenumo ir atskirų sekcijų posėdžiai. Plenumo posėdžiuose pranešimus padarė: Ald. Krikščiūnaitė (jaunimas ir šeima), Br. Vaškelis (jaunimo ateities perspektyvos), V. Adamkevičius (pasisakymų susumavimas ir išvados). Jei plenumo posėdžiai buvo kreipiami "oficialumo” linkme, pvz. Juose po pranešimų nebuvo leidžiamos diskusijos, tai sekcijų posėdžiuose ne tik pranešimais, bet ir diskusijomis reiškėsi daugiau jaunatviškos gyvybės ir ugnies (posėdžiavo meno, visuomeninių ir socialinių mokslų, sporto, literatūros ir spaudos, griežtųjų ir pritaikomųjų mokslų sekcijos).
Stebėtojui yra įdomu pasekti mūsų jaunimo nuotaikas ir orientaciją, kiek jos reiškėsi pačiuose svarstymuose ir kongreso pabaigoj priimtose rezoliucijose.
Skaityti daugiau: Jaunimo kongresas
Kun. prof. Stasys Yla susilaukė sidabrinio jubilėjaus — 25 kunigystės metų. Jis priklauso prie populiariausių tremtyje asmenų. Tai parodė Amerikos lietuvių bendruomenės rinkimai, kuriuose jis gavo balsų daugiausia, ir ateitininkų federacijos tarybos rinkimai, kuriuose balsų skaičium jis yra pirmasis po federacijos vado.
Populiarumo įsigijo dinamiškomis pilnutinės katalikybės idėjomis—gal kaip tik dėl to, kad jas skelbia ne tik raštu ir žodžiu, bet visu savo gyvenimu bei savo santykiavimu su kitu žmogum.
Tokis jis yra žinomas ne vien tremtyje. Ir čia dedamas jo straipsnis yra parašytas dar nepriklausomoje Lietuvoje, skirtas jo knygai “Nerami dabartis ir ateities perspektyvos”, kuri turėjo išeiti 1940 Mariampolėje. Bet tenai buvo bolševikų konfiskuota ir sudeginta. Raštas senas, bet jo mintys nepasenę.
★
Vargiai rasime pasaulyje tautų vienalytiškų pasaulėžiūrų atžvilgiu. Tiesa, yra vadinamų katalikiškų, ortodoksiškų, protestantiškų, net laisvamaniškų tautų ar kraštų. Bet tai anaiptol nerodo religinio, pasaulėžiūrinio tautų vienalytiškumo. Greičiau tai reiškia vyraujančias tautų pasaulėžiūras. Šalia vyraujančios pasaulėžiūros kiekvienoj tautoj yra ir mažumos pasaulėžiūrų, ir tokios pasaulėžiūros, einant konstitucijų suteiktomis teisėmis, turi laisvę gyvuoti ir plėstis.
Kartais tokios mažumos pasaulėžiūros savo aktyvumu ir savo atstovų asmeniniu svoriu gali turėti nemažesnės įtakos į politinį, kultūrinį, socialinį gyvenimą, kaip ir daugumos pasaulėžiūra. Kai taip įvyksta, tai tarp dinamiškosios, įtakingos mažumos ir daugumos pasaulėžiūrų prasideda rungtynių kova.
Skaityti daugiau: Pasauležiūrų kova ir "nusiginklavimas''
Vokietijoje lietuvių skaičius dar labiau sumažėjo. Tenykščiai lietuviai dar skardenasi dviem savo lietuviško; “masės” atramomis: darbo kuopomis - batalijonais ir Vasario 16 gimnazija. Šiuo tarpu norėjom užfiksuoti gimnazijos padėtį, kad vienoj vietoj būtų sutelktos pagrindinės žinios apie jos darbo eigą, žmones ir sukilusias dabartines problemas.
1. Kuriomis aplinkybėmis gimnazija susikūrė?
Vasario 16 gimnazija įsteigta 1950 m. rudenį, kai visos kitos IRO stovyklų gimnazijos buvo likviduotos arba baigiamos likviduoti dėl emigruojančių iš Vokietijos lietuvių šeimų. Svarbiausias gimnazijos promotorius buvo tuo laiku į PLB Vokietijos krašto Valdybes pirmininkus išrinktas dipl. inž. Pr. Zundė.
Iki 1953 m. XII. 31 gimnazija buvo Diepholze (kareivinėse 3 klm nuo Diepholzo miestelio) šiaurinėje Vokietijoje. Dėl nepalankaus klimato ir dėl perdidelio nuotolio nuo pietinės Vokietijos, kur buvo likę nemaža lietuvių šeimų, b-nės taryba pageidavo gimnaziją perkelti labiau į pietus. Po daugelio jieškojimų gauti palankiomis sąlygomis tinkamą gimnazijai žemės sklypą ir ten pastatyti rūmus, 1953 balandžio mėn. buvo nupirktas Schloss Rennhof Hūttenfelde (žemės plotas su parku 42.577 kv. metrai, rūmai su gyvenamųjų kambarių grindų plotu 2.121 kv. metr. ir dideliu ūkio trobesiu). Atlikus kai kuriuos remontus ir pastačius baraką virtuvei ir tam tikram klasių skaičiui, 1954. I. 3 Vasario 16 gimn. buvo perkelta į Hūttenfeldą (po įspėjimo, kad Diepholzo kareivinės gali būti iš gimnazijos atimtos, nes kareivinės numatytos kitiems tikslams).
Skaityti daugiau: Kai kas apie Vasario 16 gimnaziją Vokietijoje
Spaudos talka vienybei žudyti • Dominavimo pastangos apskaldė vienybę ir su Baltais • Tarp 14 "partijų” rastos gyvos tik 2 “partijos” • Jaunimo kongresas senimo akimis • Jaunimas jau dalyvauja laisvinime konkrečiais darbais.
*
Vlikas šį pavasarį ėmė tartis su Vlike nedalyvaujančiomis grupėmis. Spauda neliko tam įvykiui abejinga. Ji gana energingai talkino vienybės siekimus sutormozuoti ir paversti niekais. Tik prasidėjus pasitarimams, spauda, užuot kūrusi raminamą nuotaiką, išsikasė karo trimitus priešingoms nuotaikoms pakurstyti. Naujienos iš naujo atakavo tautininkus, ypačiai Talkos pirmininką. Tai buvo pataikyta kaip tik prieš Tautinės Sąjungos suvažiavimą, gal norint tesėti ketinimus padaryti įtakos, kad suvažiavime pasireikštų nuotaikų, nepalankių Talkos pirmininkui. Dėmesio vertas buvo betgi ne tautininkų praeities veiklos vertinimas, bet paties žemiausio kultūros laipsnio tonas ir stilius. Netenka stebėtis, kad atsiranda tokių ligūstų rašytojų; labiau dėmesio verta, kad atsiranda redaktorių, kurie jų raštams duoda vietos. Draugas leido tuo pačiu metu savo politiniam ideologui, atėjusiam taip pat iš “apylinkės”, pristatinėti dar nepaskelbtą Vliko delegacijos pasiūlymą kaip vienintelį priimtiną ir nepakeičiamą. Tuo pat keliu ėjo N. Lietuva. T. Žiburiai stengėsi tik referuoti vienų ir kitų pareiškimus, nors ir su aiškiu palankumu vilkinei platformai. Dirva ir Vienybė replikavo Draugui ir Naujienoms. Taip delegacijų pasitarimai virto faktiškai medžiaga spaudos diskusijai. Spauda, pasisakydama už “vienybę”, bet įsijungdama aktyviai į propagandą, kad teisinga “vienybė” tėra “mano draugų” skelbiama, įsijungdama į politinių priešininkų ir jų idėjų kritiką, atliko tokią rolę, kokią ji atliko Vliko ir VT pirmininkams atsilankius pas St. Lozoraitį “vienybės jieško-ti”. Susidaro įspūdis, kad laikraščių skaitytojai daugelis yra pačius laikraščius praaugę, suprasdami, kad partinė polemika nėra tikrasis kelias nei į vienybę, nei į laisvinimą.
Skaityti daugiau: IDĖJOS SPAUDOJE
Šioje vietoje tenka pasidžiaugti skaitytojų konkrečiais atsiliepimais. Ne tik bendrais palankiais ar nepalankiais žodžiais, bet pasisakymais dėl atskirų laikraščio straipsnių ar juose iškeltų idėjų. Jei lig šiol reaguodavo dažniau jaunesnio amžiaus skaitytojas, tai šiuo tarpu malonu pateikti ir vyresnio amžiaus, nors ir jaunos dvasios, žmonių atsiliepimus.
*
Dr. J. Sakalauskas, buvęs užsienių reikalų ministerijos pareigūnas Ir Klaipėdos gubernatoriaus patarėjas, — dabar gyvenąs Muenchene:
Gerbiamas Redaktoriau,
Atsidėjęs skaičiau laikraštyje Į Laisvę paskelbtą įsidėmėtiną Ant. Maceinos straipsnį “Trys europiečio iliuzijos komunizmo akivaizdoje”. Tačiau man atrodo, kad jį derėtų veikiau pavadinti — “europiečio iliuzija”. .. viltis, kad komunizmas prilips savo liepto galą.
Ir kas toliau? Vienų nuomone, prilipęs tą savo liepto galą, jis nugarmės į bedugnę. Ir tai įvyks revoliucijos būdu — komunizmo katastrofa (A. Mc. nurodoma istoriosofinė iliuzija). Kitų gi nuomone, komunizmas, priėjęs liepto galą, nepuls stačia galva žemyn, bet sustos vietoje ir evoliucijos keliu nusvirs demokratijos link (A. M. — sociologinė iliuzija) ar net atsivers — sukrikščionės (A. M. — teologinė iliuzija). Autorius visas šias galimybes atmeta, bet skaitytoją taip ir palieka nežinioje, kas gi toliau.
Skaityti daugiau: LAIŠKAI
Į LAISVĘ RĖMĖJAI
Į LAISVĘ reikalams aukojo:
J. Ardys $15.00, S. Daunys $14.00, Dr. K. Ambrozaitis, V. Ramonas, V. Sinkevičius po $10.00, Dr. Majauskas, Dr. P. Razutis, S. Rudys po $7.00, Dr. Z. Brinkis, V. Galvydis po $4.00, V. Barisas $2.50, L. Barauskas, kun. M. Cyvas, K. Dabulevičius, J. Gelumbauskas, K. Gimžauskas, Č. Grincevičius, A. Masaitis, B. Michelevičius, I. Mališka, K. Pakulis, J. Pažemėnas, Dr. Z. Prūsas, Dr. V. Ramanauskas, A. Šmulkštys po $2.00.
Į LAISVĘ rėmėjams nuoširdžiai ačiū.
LFB VALDYBA
“Į LAISVĘ” ATSTOVYBĖS:
Australijoje: A. Grigaitis, 21 Brunswick St., Fitzroy, Vic. N. Butkūnas, 9 Cowper St., St. Hilda, Vic.
D. Britanijoje: V. Akelaitis, 41 Bloemfontein Ave., Shepherds / Bush, London W. 12.
Italijoje: Dr. Z. Ivinskis, via Brescia 16, Roma.
Skaityti daugiau: Rėmėjai, metrika
Fotografinė kopija 
BOX 
