St. Abromavičius "Žalio velnio takais"

Grįžti į pradinį meniu

Sako, kad kareivių žūdavo daugiau nei partizanų, bet tai buvo menka paguoda lietuviui. Kaimų žmonės pasakojo, kad susirėmimuose su partizanais jie matydavo raudonžvaigždžius papulkininkius, pulkininkus. Net generolų juostomis besididžiuojantys vadai vesdavo pavaldinius į mūšius prieš partizanus. O tai jau ne pergalingosios raudonosios armijos pulkai, bet ištisos divizijos...

Žmonės bijojo ateinančiu išvaduotojų, nes žinojo jų žiaurumą. Jį buvo patyrę 1941 metų birželio 15d., kai į sunkią tremti buvo išvežti tūkstančiai kaimų ir miestų inteligentų.

Mūsų parsidavusi valdžios viršūnėlė 1944 m. liepos 5 dieną paskelbė LTSR aukščiausiosios tarybos prezidiumo, LTSR liaudies komisarų tarybos ir LKP(b) CK atsišaukimą, kuriame be kita ko melavo:"... Per trejus metus vokiečiai ir jų bendrininkai nuodijo lietuvių tautos dvasią ir sąmonę niekingais melais apie tariamus „bolševikų žiaurumus". Dabar jie ypač smarkauja, skleisdami paskalas, esą Tarybų valdžia persekiojanti visus, kurie pasiliko vokiečių okupuotoje Lietuvos teritorijoje, esą bolševikai išgabensią šimtus tūkstančių lietuvių į Rusijos gilumą ir panašias nesąmones (...) Netikėkite tais hitlerininkų gandais... “.

Šiandien dar kai kas norėtų ginti A. Sniečkaus, J. Paleckio ir kitų veikėjų išdavystes už tariamą indėli į lietuvybės išsaugojimą per dešimtis sovietinės okupacijos metų. Tai būtų pagarba žmogžudžiams, nes vien 1944 metų rugpjūčio - gruodžio mėnesiais - lietuvių išeivijos mokslininkų A. Damušio ir J. Pajaujio- Javis duomenimis (žr. 1989 12 09 „Literatūrą ir meną") - buvo nužudyta ir deportuota 37 tūkstančiai lietuvių. Tai jie, kovoję ir žuvę Lietuvos žemėje prieš raudonuosius okupantus, tą lietuvybę ir išsaugojo. Nors pastarųjų metų politiniai įvykiai, sujaukę Lietuvos gyvenimą, nuvilia...

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais: