LIETUVOS POLITINIU KALINIU IR TREMTINIU SĄJUNGĄ ISTORIJOS SEKCIJA
T U R I N Y S
DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
Dzūku grupės štabo veiklos dienoraštis .................................... 5
ATSIMINIMAI. LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
V.Vitkus. Karo inžinieriaus pulkininko leitenanto Juozo Vitkaus biografija 79
E.Arbas-Arbačiauskas. Rezistentas - Kęstutėnų štabo viršininkas .......... 84
J.Petraika. Kunigaikščio Vaidoto grupės kūrimosi pradžia ................. 87
A.Suraučius-Tauras. Žaliojoj rikiuotėj. 1945 metų kovas-spalis ........... 91
S. Katauskas. Tik prisipažink ........................................... 126
V.Baranauskas. Pradžia .................................................. 131
ANTINACINĖ REZISTENCIJA
Lietuviai okupantų vokiečiu akimis. Gen. E.Justo parodymai .............. 133
IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ
N.Gaškaitė. Dainavos štabo išdavystė (pagal KGB dokumentus) ............. 165
N.Gaškaitė, A.Kašėta. Adolfo Ramanausko - Vanago sekimo ir arešto detalės 177
N.Gaškaitė. Specpriemonės KGB praktikoje ................................ 203
LITERATŪRINIS PUSLAPIS
Mykolo Bandonio laiškai iš fronto ....................................... 210
PDF: 
fotografinė kopija: 
Kaunas, 1993
Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 9 T. 1993 m. - Turinys, metrika
DOKUMENTAI. FAKTAI. KOMENTARAI
Praėjus pusei amžiaus nuo tragiškų pokario metu, tyrinėtojams nelengva atkurti ginkluoto lietuvių tautos pasipriešinimo raudonajam okupantui istoriją, o ypač pirmuosius kovų už laisvę metus, kai stichiška partizanų kova peraugo į organizuotas kovines struktūras, pritaikytas partizaninės kovos sąlygoms. Gyvų to laikotarpio įvykių liudininku, betarpiškai dalyvavusių kuriamose ginkluoto pogrindžio vadovaujančiose grandyse, galinčių savo atsiminimais atkurti dalį tų įvykių panoramos, išliko vienetai. Tuo tarpu sovietinių represinių struktūrų - NKVD ir NKGB dokumentuose rimtos pogrindžio veiksmų analizės nėra - tas pradėta daryti vėliau. Todėl ypatingą reikšmę turi išlikę to meto partizanų dokumentai. Tokią situaciją tarsi numatė Dzūkijos partizanų organizatorius ir vienytojas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Jau 1945m. gegužės mėn. 7 dieną išleistame pirmajame jo vadovaujamo Dzūkų grupės štabo įsakyme, skirtame partizanų vadams, įsakoma: „Kuopų ir bataljonų vadai veda operacijų ir veiksmų dienorašti, kuriame kiek galima suglaustai aprašomi visi partizaniniai veiksmai.“1 Pats J. Vitkus nuo pat pirmųjų įsijungimo į partizaninį gyvenimą dienų, pradėjo rašyti Dzūkų grupės štabo veikimo dienoraštį, kuriame stengėsi tiksliai fiksuoti visus reikšmingesnius Įvykius. Žinoma, autorius, kaip ir daugelis lietuvių tikėjosi, kad padedant demokratinėms vakarų valstybėms, Lietuva jau gan greitai atgaus laisvę ir nepriklausomybę. Tačiau pirmiausia štabo dienoraščiu „pasinaudojo“ ne istorikai. 1946m. sausio 12d., likvidavus netoliese Rudnios km. (Marcinkonių vls. Alytaus apskr.) miške prie Skroblo upelio esančią Dzūkų grupės vadavietę, štabo dienoraštis pateko į priešo rankas. Deja, originalas neišliko. Buvusiame KGB archyve Vilniuje rasti mašinraščiai su dienoraščio vertimais į rusų kalbą2 3. todėl rengiant publikaciją, tekstas išverstas į lietuvių kalbą. Dienoraštis buvo rašomas tokia forma: eilės numeris, veiksmų užrašymas, veiksmų data, veiksmų užrašymo data.
Publikacijoje nespausdiname veiksmų registracijos eilės numerio, kadangi tas nebūtina.
Dienorašti papildome su Dzūkų grupės štabo veiksmais susijusiais pirmaisiais štabo įsakymais4 ir mobilizaciniu skelbimu5. Šiuos dokumentus saugumas paėmė kartu su dienoraščiu, yra jų originalai.
Skaityti daugiau: Dzūkų grupės štabo veiklos dienoraštis
• ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI•
Juozas Vitkus, antrasis sūnus iš šešių Vitkų šeimos vaikų gimė 1901 m. gruodžio 10d. Mažeikių apskrities Skuodo-Ketūnų kaime Bočelio sodyboje prie Šerkšnės upelio, apie 7 km. nuo Tirkšlių. Bočelis Mykolas per „liustraclją" iš Šerkšnių dvaro buvo gavęs apie 12 dešimtinių žemės. Tėvas Juozapas Vitkus paveldėjo ūkį, tačiau turėjo mokėti bočeliui gan didelę „išimtinę". Šeima sunkiai vertėsi. 1904m. pradžioje Juozapas Vitkus slapta išvykoj JAV, nes prasidėjus Rusijos-Japonijos karui, nenorėjo eiti į rusų armiją. 1906m. pasikvietė žmoną Marijoną su 3 vaikais atvykti į JAV. Žmona, pardavusi ūkelį ir atsiteisusi su „išimtine", su vaikais — Jadvyga, Juozeliu ir Valerijonu - išvyko iš Lietuvos. Tačiau Londone Marijoną sulaikė, kadangi ji sirgo trachoma, o Amerika sergančių emigrantų neįsileisdavo. Marijona, nemokėdama svetimos kalbos, neturėdama ryšio su Tėvyne ir vyru, pateko į vargą. Vaikus atidavė į prieglaudą, o ši juos išdalino anglų šeimoms. Tėvas, nesulaukęs šeimos, grįžo jos ieškoti ir po 9 mėnesių visi parvažiavo į Tirkšlius, kur nusipirko namą ir pradėjo verstis prekyba.
Juozas Vitkus 1924m.
Skaityti daugiau: Karo inžinieriaus pulkininko leitenanto JUOZO VITKAUS biografija
Iš Edmundo Arbo-Arbačiausko prisiminimų apie gen. štabo pulkininką Juozą Vitkų
Mano pirmas susitikimas su Gen. štabo pulkininku Juozu Vitkumi buvo 1942m. rudenį-pirmame pogrindžio veiklos bendrame posėdyje. Kiek prisimenu, tas įvyko dienos metu - Gedimino gatvėje Vilniaus butų valdyboje, viršininko J.Vitkaus kabinete. Kieno nurodymu susirinkome - neprisimenu. Ten aptarėme sunkią vokiečių-nacių okupaciją, sudarėme nerašytus apmatus slaptai pogrindžio veiklai. Visi buvome prisiekę veiklos planų neišduoti, kad ir mirtis grėstų.
Kryžius Kazimieraičiui Merkinėje
Aš buvau vyriausio štabo nariu dar Liongino Palevičiaus vadovavimo laikotarpiu prieš plk. J.Vitkaus atėjimą. Be keletos posėdžių Vilniaus Butų V-boje, porą suėjimų turėjome ir mano bute Uosto g-je, improvizuodavom „kortų lošėjus“. Pulkininkas J. Vitkus savo intelektualumu, drąsa, sprendimų logika ir administratyvine patirtimi mums imponavo: jis įgijo dideli visų pasitikėjimą. J.Vitkus savo kariniu pasiruošimu, patirtimi bei dvasine galia, erudicija buvo tikras vadas ir vadovas - idėjine ir praktine prasme.
Kiek prisimenu, jis aukštesnis nei vidutinio ūgio, poplačių pečių, tiesus, išmintingo veido, tvarkingas— tikras karys. Kalbėdavo negarsiai, ramiai, neskubėdamas. Savo elgesiu visiems įkvėpdavo drąsos ir pasitikėjimo.
Skaityti daugiau: Rezistentas — Kęstutėnų štabo viršininkas
Juozas PETRAŠKA
1944 metų rugpjūčio mėnesi, tik užėjus tarybinei armijai, prasidėjo jaunuolių gaudynės į svetimą kariuomenę. Jauni vyrai ėmė slapstytis. Kurie gyveno arčiau miško, rasdavo prieglobstį tenai ir tokiu būdu būriavosi. Represijoms intensyvėjant, jie pradėjo ginkluotis ir telktis į didesnius vienetus. Kai paskutinėmis gruodžio dienomis vyko čekistų masiniai siautėjimai po kaimus, Balbieriškio miške į Gudelių pusę jau buvo susiformavęs partizanų būrys, vadovaujamas Vinco Raškausko uš Balbieriškio valsčiaus Žiūronių kaimo.
1945 metų sausyje Gudelių stribai buvo areštavę Kazį Urką iš Rudėnų kaimo ir Jurgį Leimoną iš Kampinių kaimo. Partizanai nutarė išvaduoti suimtuosius. Stribai iškart smarkiai pasipriešino, nukovė Vincą Raškauską ir sužeidė į galvą Joną Kaminską iš Miknonių kaimo: kulka ten ir liko, bet buvo nepavojinga gyvybei. Kai J.Kaminską atvežė į Alytų, chirurgas Stasys Kudirka kulką išėmė ir paleido į namus. Grįžtantį partizaną stribai susekė ir nušovė. K.Urka irJ.Leimonas iš daboklės buvo išvaduoti: stribai iš pradžių priešinosi, o vėliau išsibėgiojo.
Dainavos apygardos partizanai.
Pirmas iš dešinas — Juozas PETRAŠKA - PATRIMPAS, LAPAITIS
Žuvus būrio vadui V. Raškauskui, vadovavimą perėmė Leonas Junelis, kilęs iš Šeštokų, vokiečių išmestas desantu Amalviškių apylinkėse.
Skaityti daugiau: Kunigaikščio Vaidoto grupės kūrimosi pradžia
Antanas SURAUČIUS -TAURAS
1945 METŲ KOVAS - SPALIS
Pavasarėjant
Su pirmomis kovo dienomis grižo šalčiai, pustė sniegas. Pasijutome lyg žiemos vidury, o tiek buvo vilčių, kad ankstyvas pavasaris jau čia pat. Po Panaros mūšio buvome prislėgti dėl nuostolių ir Šarūno būrio išsisklaidymo. O čia ir ankstyvas pavasaris nutolo. Bet gal jau po savaitės ragavusieji kautynių krikšto ėmėme rinktis dienos stovyklavimui Kancevičių ir Valentų viensėdžiuose pamiškėje.
Sueidavo ir kiti — atsarginiai, kaip juos vadindavome. Šarūno būryje buvome susipažinę su vyrais nuo pat Leipalingio. Kai kurie jų ateidavo pas mus į Kmieliavą. Ne tiek saugumo sumetimais, kiek dėl to, kad čia laikėsi vyr. ltn. Vytautas Gontis, kuri pažinojo asmeniškai ar iš matymo kaip Leipalingio gimnazijos mokytoją. Vyrus traukė glaustis prie karininkų.
Kalbėjomės su Gončiu, kad būtina geriau organizuoti kovą, keisti partizanavimo taktiką, kaip buvo kalbėta pasitarime Žaliamiškyje po Panaros mūšio. Kurį laiką nebuvo aiškaus atsakymo. Tačiau pati padėtis vertė apsispręsti. Taigi Gontis laikėsi su ginkluotu sambūriu, buvo šmaikštuolis, dainininkas ir pasakorius. Likęs vienas nuošalyje arba su artimiausiais žmonėmis, neslėpė savo mąslumo ir didelių abejonių.
Apie kovo vidurį atšilo. Prasidėjo stovyklavimai miške, žeminėse, likusiose dar iš rudens ir paruoštose naujai, pasirinkus Įvairias vietas. Pagalvota taip pat apie saugumo priemones didžiausių pavojų atvejais: dviejų trijų ar net vieno kovotojo slėptuvėles, jų pačių pasidarytas ir tik jiems vieniems žinomas. Čia, kiek prisimenu, vadovautasi Gončio taktika ar netgi partizaninio karo doktrina:
— Su mažesniais priešo daliniais, atitrūkusiais nuo didesnių jo pajėgų, ir su ribota šaudmenų atsarga galima susiremti pasalomis arba ir šiaip susidūrus, bet bus puolimų į miškus, miškų košimų didelėmis pajėgomis: tada mūsų žvalgybos ir manevravimo galimybės bus labai menkos. Tačiau didžiausia negalė būtų šaudmenų trūkumas. Taigi slėpimosi taktika. Praėjus košimo vilnims arba puolimui menama stovyklavimo kryptimi, būrys gali per trumpą laiką susirinkti ir turėti gerą išeities tašką veiksmams savo iniciatyva.
Vyrija suprato karininko Gončio nurodymus ir laikėsi jų, nors ne visi buvo linkę gerokai pasidarbuoti, rengiant slėptuves Įvairiose miško vietose, gerai nužiūrėtose Seiros ir Dulgelės pakrantėse.
Nuolatinis stovyklavimas po dangaus ir miško pastoge, be žvalgybos ryšių: kovos parengties, pareikalavo dar vienos tarnybos -mitybos - organizavimo ir vykdymo. Negalima buvo ilgesnį laiką verstis maisto produktais, kiekvieno sunešamais iš namų arba gaunamais artimiausiuose kaimuose. Iškilo rekvizicijų klausimas. Iš pradžių jis atrodė gana opus. Kaip ir kieno vardu paimti iš žmogaus gyvulį ar porą centnerių javo? Tiktų duoti patikimus rekvizicijos pakvitavimus - išrašytus spausdintoje pažymoje, su antspaudu ir parašu - atsakingo kovotojo slapyvardžiu. Visi sutiko, kad taip turi būti: reikia pasigaminti tokių spaudinių. Buvo sutarta, kad stribams arba asmenims, nusikaltusiems visuomenės vienybei laisvės kovoje, rekvizicijų pakvitavimai nereikalingi: konfiskavimai būtų pažymėti bausmių, nuobaudų, įspėjimų dokumentacijoje, tačiau įspėjimuose galima parašyti, kad įvykdyta materialinė nuobauda už nusižengimus kovojančiai Lietuvai.
Skaityti daugiau: ŽALIOJOJ RIKIUOTĖJ
Stasys Katauskas
Aš, Stasys Katauskas, slapyvardis Kaizeris, gimiau 1922 metais. Atvykau iš Vilniaus į Varėną gyventi laikinai 1944-aisiais. Čia ramybės nebuvo, nes gavau šaukimą į sovietų kariuomenę. Ką daryti — eiti į mišką? Sužinojau, kad palieka rezerve geležinkelio ryšininkus, tad nuskubėjau pas Varėnos ryšių mechaniką Čepaniauską su pareiškimu. Buvau priimtas su sąlyga, kad reikės dirbti ir neakivaizdiniu būdu mokytis Vilniuje ryšių ir signalizacijos specialybės mechaniko pareigoms eiti.
Po metų išlaikiau egzaminus eksternu ir tapau mechaniku. Kadangi Čepaniauskas išvažiavo į Lenkiją, Vilniaus l-oji ryšių distanciją mane paskyrė Varėnos, Valkininkų ir Marcinkonių geležinkelio stočių mechaniku ir atsakingu už visą ryšių ruožą nuo Valkininkų iki Marcinkonių. Jame buvo apie 50km laidų ir stulpų, kurių labai nemėgo partizanai, vadovaujami Kazimieraičio ir Ramanausko - Vanago. Naktimis ryšys tarp Varėnos ir Marcinkonių dažnai nutrūkdavo ir traukinių judėjimas sustodavo, nes ruože buvo tik viena pora bėgiu. Kol ryšių nepataisydavom, traukiniai stovėdavo ir Varėnoje, ir Marcinkonyse. Tai būdavo diversija, nes tuo ruožu vienas po kito traukdavo ešelonai su kariuomene, tankais, minosvaidžiai - „katiušomis“. Tais atvejais puldavo mane kariuomenės vadai, kodėl neleidžiu traukinių. Vadindavo fašistu ir, prikišę naganus prie veido, grasindavo: jei nepraleisi sąstatų, sušaudysim!
Taip, aš buvau diversantas, palaikiau ryšį su Vanagu per Petrą Kudarauską ir Barysienę iš Gudakiemio (Merkinės vls.) -perduodavau partizanams akumuliatorius, sausuosius elementus (baterijas). Išsikrovusius akumuliatorius atveždavo man vežime Barysienė: pakrautus ji nugabendavo partizanams - Vanago štabui.
Per ryšininką Petrą Kudarauską gavau kvietimą pasimatyti su Ramanausku-Vanagu. Į numatytą susitikimo vietą mane atvežė Barysienė iš Gudakiemio. Ji parūpino man kaimiškus drabužius; buvo sutarta, kad aš kaimietis. jos giminaitis. Susitikimas turėjo įvykti netoli Puvočių km. (Varėnos raj.).
Skaityti daugiau: Tik prisipažink...
V. Baranauskas prieš areštą
1944 metais, pasitraukus frontui, grįžau į gimtąsias vietas - į Balbieriški. Keliaujant sutikau pažįstamą, kuris įspėjo, kad manęs ieško saugumas. Tada atsiskyriau nuo šeimos - motina ir žmona su sūneliu grižo namo, buvo tardomos ir kankinamos. Tardė Stasys Marcinkevičius, Kašinskas, Žukas ir kt. Viską, kas geriausio, išsinešė, paliko sumuštas ir prigrąsino, kad aš pats ateičiau.
Tai sužinojęs, supratau, kad kelio man atgal nėra. Žmoną ir motiną paslėpiau pas pažįstamus, o pats, sutikęs savo brolį Arą ir kitus likimo brolius, pasirinkęs Šarūno slapyvardį (vėliau tardant pasivadinau Petru), išėjau į mišką -kovot. Pradžioje mes stengėmės riboti stribų veiksmus - kaimuose juos apšaudydavom ir taip sulaikydavom jų siautėjimą.
Besislapstant miškuose, mūsų pajėgos didėjo. Kartais, susijungę su kitais būriais puldavome mažus miestelius: Gudelius, Birštoną ir kt. Tuo metu, ikt 1945m. nuostolių turėjome nedaug. Kai miškus ėmė šukuoti kariuomenė, ėmėme rengti bunkerius, nes pasipriešinti buvome per silpni. Kaip tik tada pradėjo formuotis būriai. Mano būrys per Arą ir Labutį palaikė ryšius su Punios štabu. Mūsų veikimo rajone be mūsų žinios niekas negalėjo rengti jokių operacijų. Taip pat ryšys buvo palaikomas su Tauro būriu.
Skaityti daugiau: Pradžia
ANTINACINĖ REZISTENCIJA
Emilis Justas, vokiečių generalinio štabo generolas majoras. Kilęs iš Rytprūsių (pats sakėsi turįs lietuvių kraujo). Nuo 1937m, jis buvo Vokietijos karo atstovas Lietuvoje (pulkininko laipsniu). Sovietų Rusijai užėmus Lietuvą, 1940-4lm. Vokietijos karo atstovas Rumunijoje. Vokiečių okupacijos metu 1941-44m, Justas buvo vyriausiu Lietuvos karo komendantu (Oberfaldkommendant). 1944m. patekęs į nacių nemalone ir atleistas į atsargą, apsigyveno Berlyne, kur jį suėmė rusai, 1946m, rusų atgabentas į Rygą, jis liudijo byloje prieš buvusį SS vadą Pabaltijo valstybėms gen. Jeckeln, palankiai ir labai teisingai atsiliepdamas apie lietuvių veikią vokiečių okupacijos metu. Tolimesnis Justo likimas nežinomas. Kai okupacijos metais lietuviai į jį kreipdavosi dėl okupacines valdžios žiaurių veiksmų, jis niekada neatsisakydavo tarpininkauti ir visada, kiek galėdamas padėdavo. (Lietuvių Enciklopedija-Boston 1957.-T.10. -L.172.)
Genocidų aukų muziejuje esantys generolo E.Justo parodymai rašyti jo paties ranka 1946m. atsakant į pateiktus klausimus. Juose generolas smulkiai pasakoja apie okupacines struktūras Pabaltijyje, pareigybių pasiskirstymą ir kt. Iš jo pasakojimo ryškėja nežymus lietuvių vaidmuo visose okupacinėse struktūrose, t.p. bandymai įtraukti juos į įvairias avantiūras (vaizdžiai aprašytos nesėkmingos akcijos formuojant lietuvių SS diviziją). Skaitant parodymus jaučiamas palankumas lietuviams, dėl kurio, tikimės, nenukentėjo objektyvumas.
Tekstą iš vokiečių kalbos vertė Alvydas SURBLYS,
REDKOLEGIJA
Generolo Emilio Justo parodymai
1 klausimas: Saugumo tarnybos (vok. SD), gestapo apsaugos dalinių, arba esesininkų (vok. SS), ir policijos organizacinė struktūra Lietuvos okupacijos metu.
Visos šios formuotės - SD (vartosime vokišką, originalią „Sicherheitsdienst“ santrupą, taip pat vokišką santrupą „Schutzstaffel“ -SS - Red.), gestapo, SS dispozicijos daliniai, SS rezervas, taip pat policijos daliniai - buvo tiesiogiai pavaldžios SS ir policijos reicho fiureriui, reicho vidaus reikalų ministrui ir reicho komisarui, atsakingam už vokiečių rasės įtvirtinimą, Himleriui.
Visos šios formuotės buvo pavaldžios Himleriui:
1) SS etatinė saugumo tarnyba. Ši tarnyba apėmė visus SD ir gestapo reikalus. SD apėmė visus valstybės saugumo klausimus (politinė policija): Tėvynės ir valstybės išdavimo atvejus, politines partijas ir organizacijas, valstybei priešiškų organizacijų ir sąjungų veiklą (pvz., ložes ir panašius susivienijimus), bažnyčios ir rasių klausimus (pvz., vokiečių krikščionių apsaugą, bažnyčios reikalus, kuriuos kartu su Himleriu tvarkė reicho ministras Rustas, žydų persekiojimą).
Gestapas (slaptoji valstybės policija) apėmė visus kitus policijos reikalus (kriminalinę policiją ir užsienio šalių, arba tarptautinę, policiją). Kadangi gestapas užsiėmė valstybės piliečių politinio patikimumo ir saugumo klausimais, ji buvo perduota SD. Etatinė saugumo tarnyba buvo pavaldi SS kariuomenės generolui, SS obergrupenfiureriui (SS generolui majorui) Heiderichui, o po jo sušaudymo prie Prahos - SS kariuomenės generolui, SS obergrupenfiureriui Kaltenbruneriui.
2) SS dispozicijos daliniai (karo metu vadinami SS kariuomene) ir SS rezervas iš pradžių buvo daliniai, skirti kovai su ginkluotomis antivalstybinėmis operacijomis. Iš jų po kurio laiko išsivystė vadinamoji SS kariuomenė - elitiniai koviniai daliniai. SS kariuomenei turėjo būti atiduoti geriausi ir stipriausi kasmetinio šaukimo žmonės.
Skaityti daugiau: LIETUVIAI OKUPANTŲ VOKIEČIŲ AKIMIS
IŠ SOVIETINIŲ ARCHYVŲ
Pagal KGB dokumentus
„Laisvės kovų archyve“ 6-ajame numeryje paskelbtas Dzūko Liongino Baliukevičiaus - dienoraštis, kuriame aprašyta partizanų, o iš tikrųjų MGB agentų, Kapso - K.Kubilinsko ir Vilnies - A.Skinkio išdavystė. KGB archyve yra operatyvinė byla „Kanibalai“ (arch. Nr.1682), kurioje tie patys įvykiai aprašyti žvelgiant į juos MGB akimis. Įdomiausia šioje byloje gal tai, kad agentai Varnas (K.Kubilinskas) ir Rytas (A.Skinkys) pulkininko Počkajaus užrašytuose agentūriniuose pranešimuose pateikia ne tik tos kraupios išdavystės įvykdymo detales, bet ir analizuoja motyvus, savo akyse pateisinančius išdavystę. Agentas Varnas savo pranešimuose tartum iš šalies aprašinėja Kosto, t.y. savo paties, savijautą, abejones ir nuotaikas, kurios anaiptol nebuvo vienareikšmės. Tačiau menkiausias dvejones MGB stengėsi išsklaidyti, sumaniai paakindama aistrą kūrybai ir pragmatizmą savo tikslams tobulai panaudodama žmogiškąsias silpnybes.
Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad Dainavos štabo išdavystė nebuvo spontaniškas žingsnis, įgalinantis pradedančiuosius rašytojus išsivaduoti iš neperspektyvios ir dviprasmės padėties. LTSR MGB 2N valdybos agentai Varnas ir Rytas buvo įdiegti į Dainavos apygardos štabą 1948m. spalio-gruodžio mėnesiais. Tai buvo kruopščiai suplanuota ilgalaikė MGB akcija, kurioje K.Kubilinskas ir A.Skinkys dalyvavo savo noru, sąmoningai.
Pateikiame dokumentų ištraukas (kalba netaisyta).
1948m. rugpjūčio 26d. Agentas Varnas:
Neapykantos banditams poveikyje laikydamas savo kūrybinius siekius pagrindiniu savo gyvenimo klausimu, kartą jau apgautas, rizikuodamas gyvybe, Kostas nutarė atkeršyti tiems, kas jį privertė mesti literatūrą ir tuo pasinaudodami bandė įtraukti į prakeiktą, save naikinančią pogrindžio veiklą.
(...) Kostas visomis jėgomis siekia prisidėti prie šitų banditiniu šliužų sunaikinimo. Reikia tik vieno - kad jam būtų sudarytos sąlygos reabilituotis sovietų literatūroje, nuo kurios jis turėjo atitrūkti tik dėl praeities klaidų. (...)
1947m. rudenį Kostas nusprendė dirbti mokytoju. Darbo vieta pasirinko Varėnos apskritį. Šią apskr. pasirinko dėl to, kad ten atsilikęs Lietuvos rajonas, o tai buvo svarbu, nes savo pavarde ir pseudonimu Kostas atspausdino 50 eilėraščių; be to, po konkurso laikraštyje buvojo nuotrauka ir vėliau - šaržas. Kostas žinojo, kad Varėnos apskrityje niekas nesidomi sovietų spauda, todėl nieko nežino. (Kostas - poetas sovietų spaudoje spausdino savo kūrinius, kol nebuvo išvarytas iš Rašytojų sąjungos kaip ateitininkas, vokiečių talkininkas).
1947 m. rugpjūčio pabaigoje išvažiavo į paskyrimo vietą -Lynežeri - ir kaip tik pakliuvo į banditų karalystę. (...) Vietiniai nutarė, kad Kostas - „nešvari dūšia“. Kai gavo kambarį, paprašė išnešti visus šventus paveikslus, o tai gyventojams nepatiko, visi pradėjo galvoti, kad mokytojas bolševikas. Po to jis tapo atsargesniu. (...) Po kurio laiko Kostą aplankė vietinio banditų būrio vadas Gražuolis. Jis užrašė pavardę, kilmę, iš kur atvyko. Kostas pasakė, kad iš Vilniaus universiteto, visa kita nuslėpė. Po kurio laiko Gražuolis antrą kartą aplankė Kostą. Šiame susitikime paaiškėjo, kad jiems daug žinoma apie Kosto praeitį, ypač apie bendradarbiavimą sovietinėje spaudoje ir jaunųjų rašytojų sekcijoje. Tada Kostas pavaišino jį degtine ir, remdamasis savo 1940m. darbu pogrindyje, panaudodamas neigiamus sovietų spaudos atsiliepimus, pradėjo įrodinėti savo antisovietines nuotaikas. (...)
Skaityti daugiau: DAINAVOS ŠTABO IŠDAVYSTĖ
Neseniai įsikūrusiame Genocido aukų muziejuje tarp kitų eksponatų yra N.Dušanskio atsiminimų sąsiuvinis. N.Dušanskis nuo 1940 ir 1971 metų buvo NKVD-MGB-KGB darbuotojas: iš pradžių operatyvinis įgaliotinis Telšių mieste, per karą - Permės srityje, nuo 1944m. - Kaune NKVD, o nuo 1953m. pervestas į centrinį KGB aparatą. Turėjęs papulkininkio laipsnį. 1989m. išvykoį Izraelį. 1956m., būdamas KGB 4 valdybos 2 skyriaus majoru, aktyviai dalyvavo sudarant ir realizuojant paskutinio Lietuvos partizanų vado A.Ramanausko-Vanago suėmimo planą.
Šalia patelkiame skaitytojui sekimo ir suėmimo planus, taip pat medicininę pažymą, surašytą suėmimo dieną. Visi šie dokumentai, papildydami vienas kitą, leidžią susidaryti pilną vaizdą apie A.Ramanausko-Vanago likimą prieš pat areštą ir po jo.
Aktyviai dalyvavęs Vanago paieškose ir suėmimo operacijoje ag. Žinomas - Urbonas gyvena Kaune ir, atrodo, sąžinės graužimo nejaučia. Matyt, tiek N.Dušansklu, tiek Urbonu, tiek kitais „aktyvistais“ šioje ir kitose bylose turėtų susidomėti LR prokuratūra (Ir ne tik susidomėti).
Dokumentus spaudai parengė Nijolė GAŠKAITĖ ir Algis KAŠĖTA
1
Tvirtinu: Visiškai slaptai
VSK prie LTSR Ministrų Tarybos
pirmininko pavaduotojas
Martavičius
1956m. spalio 1 ld.
PLANAS
kaip suimti buvusi banditų vadą Ramanauską-Vanagą ir jo žmoną Mažeikaitę.
Dirbantis Ramanausko paieškoje KGB 2 skyriaus 4 valdybos agentas Žinomas 1956m. spalio 11d. neeiliniame susitikime pranešė, kad pas jį į Kauną dviračiais atvyko Ramanauskas ir Mažeikaite. Jie, agento duomenimis, numatę Kaune apsipirkti ir spalio 12d. rytą dviračiais iš jo namų važiuoti Aleksoto tilto link.
Ramanausko požymiai pagal Žinomo parodymus: žemo ūgio, plaukai juodi (dažyti), su akiniais, apsirengęs juodu lietpalčiu, dviratis senas, prie jo pririštas maišas.
Mažeikaitės požymiai: žemo ūgio, pilna, plaukai balti (dažyti), apsirengusi pilku lietpalčiu, dviratis senas.
1956m. spalio 11d. 20 val. agentas iš savo namo sutartu signalu parodė, kad Ramanauskas ir Mažeikaitė dar pas jį, ruošiasi nakvoti ir rytą išvykti.
Pats išeiti susitikti agentas negalėjo. Agentas nesutiko, kad Ramanauskas ir Mažeikaitė būtų suimti jo bute, nes bijojo išsišifruoti prieš kaimynus.
Agento namelis ir gyv. ploto išdėstymas buvo iš anksto išstudijuota.
Ramanausko ir Mažeikaitės paėmimui būtina:
1. Žinomo namelis turi būti stebimas iš išorės pagal pridėtą
A. Ramanausko šeima
planą. Žvalgus aprūpinti racijomis ir Ramanausko bei Mažeikaitės aprašymais.
Skaityti daugiau: Adolfo Ramanausko-Vanago sekimo ir arešto detalės
Parengė Nijolė GAŠKAITĖ
KGB agentai šiuo metu traktuojami kaip asmenys, teikę šiokią tokią informaciją, kuri gal ne visada ir pakenkdavo jų sekamam objektui. Tačiau agentų „darbas“ buvo ne vien teikti informaciją. Jie gaudavo ir kitokiu užduočių: pvz., nemačiom paimti raktus ir padirbinėti atsarginius, kad vėliau operatyviniai darbuotojai slapta be šeimininko žinios galėtu atlikti kratą, arba nepastebimai perfotografuoti sekamo asmens turimą pogrindinę literatūrą (tokiu būdu KGB fonduose atsirado „Pastogės“ antras numeris). Greta šių grynai „techninių“ užduočių būdavo ir baisesnių, žalojančių sveikatą ir sukeliančių tragiškas pasekmes. Tos užduotys buvo vykdomos ir pokario laikotarpiu, ir paskutiniame KGB viešpatavimo dešimtmetyje: jų imdavosi agentai, turėję geriausias sąlygas tai atlikti, t.y. tie, kurie būdavo arti sekamo objekto. Tokiais atvejais kiekvienas KGB užverbuotas asmuo potencialiai galėjo tapti nusikaltėliu, nes, ėmęs bendradarbiauti, charakterizuodamas pažįstamus, niekada negalėjo numatyti, koks jam bus skirtas tolesnis vaidmuo.
Šiame straipsnyje nenagrinėjamos užduotys tų pokario agentu, kuriems NKVD, MGB ir KGB tiesiog įdavė ginklą ir įsakė nušauti pažįstamą partizaną, o pateikiama informacija apie archyviniuose dokumentuose užfiksuotus „specpriemonių“, t.y. tam tikrų cheminių ar kitokių preparatų, panaudojimus agentūriniame KGB darbe.
Pirmieji dokumentai, kuriuose nurodoma taikyti „specpriemones“, siekia 1949 metus. Tuomet tai buvo naujas dalykas, nes kai kuriose apskrityse saugumo darbuotojai nesulaukę iš Vilniaus atsiunčiant specpreparatų, jų ir nenaudojo, nors planuose buvo numatę. Šios priemonės - tai, matyt, migdomieji vaistai, MGB praktikoje Įvardinti „Neptūn 12“, „Neptūn 22“, „Neptūn 80“, kurių įmaišoma į alkoholį ar kitus maisto produktus.
Skaityti daugiau: „SPECPRIEMONĖS“ KGB PRAKTIKOJE
* LITERATŪRINIS PUSLAPIS *
Šiame literatūriniame skyrelyje - kario laiškai. Jo likimas panaius į daugelio jo kartos jaunų žmonių likimą.
Mykolas Bandonis gimęs 1922m. Alytaus aps. Butrimonių vls. Butrimiškių km. 1943 metais buvo mobilizuotas į vokiečių armiją, priešlėktuvinės gynybos dalis.
1944 metais jis grįžo į Lietuvą ir įstojo į partizanų gretas. Nuo 1945m. pavasario iki 1946m. - Dzūkų rinktinės Margirio grupės būrio vadas. Žuvo 1947m. rugpjūčio 13d. Birštono vls. Vaitkiškės kaime.
Jo laiškai rašyti dar tarnaujant vokiečių armijoje Stasei Vyčaitei. Juose ne tik jaunatviškos svajos - juose ir savo likimo apmąstymas. Jo, kaip ir daugelio, žūtis Lietuvos miškuose neatsitiktinė -tai sąmoninga, motyvuota auka ir todėl nuostabi.
Mykolas Bandonis
Rytai, 1943 XI 28
Stase, Jūs nesistebėkit, kad mano šis pribraižytas lapelis yra Jums adresuotas. Jūs už tai atleiskit man. Gerai? Juk Jūs manęs netik kad nepažįstat, bet net ir nesat matę. Šiandien mano kovos draugas rodė savo foto nuotraukas ir tarpe jų radau ir Jus.
Jis man mažai apie Jus tepasakojo ir aš ryžausi Jums parašyti laiškutį. Jūs už tai nepyksit? Gerai?
Jūs esat moksleivė. Aš taip pat esu buvęs ir man būtų didžiausia laimė, jeigu Jūs parašytumėte laiškiuką, ar sutinkate susirašinėti su fronto kariu.
Aš esu iš Dzūkų sostinės. Ir iš jos į Šeduvą keli šimtai kilometrų. O tai būtų smagu kuomet turėti pažįstamų ir tame Lietuvos kampelyje ir važiuojant atostogų užsukti į tą vietą.
Jau artinas Kalėdos. Ir aš Jums. Stase, linkiu gražių ir smagių atostogų. Linksmų ir dar kartą linksmų švenčių. Kuomet būsite Jūs prie eglutės Kūčių vakarą; aš iš žvakučių svajonėmis Jums uždegsiu vieną iš visų ir akimirkoje tuo džiaugsiuos sykiu su Tavimi.
Jeigu Jūs man leidžiate laukti laiškučio nuo Jūsų:-tai aš jau jo laukiu nekantriai. O dabar baigiu. Sudie! Dar kartą atsiprašau ir laukiu.
Mykolas
Skaityti daugiau: MYKOLO BANDONIO LAIŠKAI IŠ FRONTO
