Janina SEMAŠKAITĖ VAIČĖNO BŪRIO ŽŪTIS

...Kiek daug jau mes esam netekę laisvės idėjos brolių! Ir jie juk laukė savo tautos pavasario. Troško juo džiaugtis, bet žiaurių budelių pasiųsta mirtis jiems pastojo kelią.

Jeigu ir man toks likimas skirtas, aš ramiai jam atsiduodu, o prieš tai, turėdamas laiko, rašau testamentą. Gal tai ir juokinga: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirstyti. Visas mano turtas - ginklai, kuriuos, be abejonės, pasiims tas, kuris mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos neretai dėl didesnio išniekinimo nurengia.

Bet... tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti: tai tikėjimas į Didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa -Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir seserims, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi...

Balys-Liubartas

(Iš "Partizano testamento")

Apsuptame kaime užvirė nelygios kautynės. Netikėtai užklupti partizanai gynėsi, išsilaikė iki pietų, tik nedaugeliui pavyko prasimušti, atsitraukti. Tada neteko 24 partizanų. Tai buvo skaudi pamoka ne tik šitam partizanų būriui, bet ir visiems, kovojantiems, drįstantiems pasipriešinti gerai nežinant, su kuo teks susiremti, ar pernelyg pasitikintiems savo jėgomis.

Būta daug aukų, bet baisiausia, kas gali būti, žmonių laukė po kautynių. Prasidėjo tikra vampyrų puota kaime: kareiviai krėtė, plėšė visą kaimą, kiekvienoje troboje liko kruvinos dėmės, iš kiekvienų langų sklido moterų verksmas. Bet ir tai dar nebuvo baisybių pabaiga. Greičiau preliudas į tikrąjį siaubą, kokį ne kiekvienai šios žemės tautai teko patirti...

Žuvusius partizanus rusų kareiviai išrengė nuogai, Čia pat matavosi jų nurengtus rūbus, batus. Grįžę iš kaimo po kratos, kareiviai atsivarė jaunas septyniolikos-dvidešimties metų merginas. Gal ir įmanoma būtų aprašyti ir apsakyti, kaip iš jų buvo tyčiojamasi, tik ar pajėgs visa tai skaityti skaitytojas? Tai buvo kur kas baisiau už patį baisiausią sapną. Mokytojui Andriui Dručkui apie visa tai parašė ir papasakojo tuo metu buvusi septyniolikmetė mergina, kuriai teko išgyventi tas siaubingas valandas, rusų kareivių patyčias, kuri ten neteko savo mylimojo - kaimo mokytojo Jono Čeponio. Moteris nesisakė pavardės, nes tada buvo dar tas laikas, kai ir už žodį galėjo nukentėti kiekvienas, išdrįsęs kalbėti tiesą.

Juokdamiesi, grasindami automatais, kareiviai privertė merginas tempti nuogus kruvinus nužudytų partizanų kūnus į dirvono vidurį. Išbalusios, nuo kojų iki galvos susikruvinusios merginos, nematydamos per ašaras žemės po kojomis, tempė žuvusius. Ką turėjo jausti mergaitės, per savo trumpą gyvenimėlį nemačiusios nuogo vyriškio, tempdamos kruvinus apnuogintus kūnus? Kareiviai iš jų juokėsi, spardė lavonus, mėtė juos ant merginų, keikė jas visokiais žodžiais... Laimė, tada dar mūsų kaimas nežinojo tokių populiarių rusiškų keiksmų prasmės, be kurių šiandien daugelis jau niekaip nebegali išsiversti.

Po kruvinos orgijos visiems buvo prigrasinta nedrįsti kuo nors pridengti dirvone gulinčių nukautųjų, nemėginti jų palaidoti. Rytą lavonus išvežė į Salaką ir ten netoli koplyčios jie ilgai nuogi ir išniekinti gulėjo...

Tyčiotis iš mirusio?! Jokia pasaulyje tauta iki rusų okupacijos šito nedarė! Net laukinės gentys nukautuosius palikdavo mūšio lauke, leisdavo likusioms gyvoms moterims ir vyrams juos palaidoti ir apraudoti.

Vienos už kitas baisesnės žudynės prislėgė sielas. Gal ir galima būtų už daugelį negandų atleisti, gal ir galima suprasti, tačiau negalima pamiršti. Ir visa tai, ką dar šiandien mena Zarasų rajono Misinovkos kaimo seni žmonės - ne šiurpi legenda apie mėlynbarzdį, ir, žinoma, ne didvyriškas pasakojimas apie išvaduotojus...

Viso to net pragaru nepavadinsi, nes kas kitas dar galėtų žemėje sukurti panašų pragarą, kokį jau kartą buvo okupantai sukūrę mažoje Lietuvėlėje?

Nualpusius surišo ir, įsimetę į sunkvežimį, išsivežė į Šapelių kaimą netoli Latvijos sienos. Gal norėta ir Šapelių žmones įbauginti, o gal kankintojui jau teikė malonumą šitai, kas žino?..

Tik žmonės tyliai stebėjosi, negi toks jaunas karininkas jau galėtų būti iškrypėlis? Tačiau mažiausiai žinojo, kodėl ir už ką kankinami patys kankiniai. Šapelių kaimo moterų akyse suimtuosius mušė, kol šie netekdavo sąmonės. Tada užpila kibirą vandens sąmonę praradusiam ir imasi antrojo. Po dviejų valandų mušimo prasidėjo tikra kruvinoji puota: atgaivinę kankinius ir pasivedę kiek toliau, ėmė gabalais pjaustyti kiekvieno kūną. Atpjauna raumenų gabalą ir laukia, gėrisi, kol nelaimingasis raitosi iš skausmo. Iš suimtųjų reikalavo pasakyti, kur partizanai, kur jų būstinė? Deja, suimtieji tikrai neturėjo jokių ryšių su partizanais ir nieko nežinojo. Klykė kankinamas vaikinas, šaukėsi Kristaus ir Marijos, aiškino nieko nežinąs.

“Tikrai nieko nežinau, - prašė kankinys, - greičiau nužudykite mane, užtenka kančios...” Kokį žmogų jis meldė pasigailėjimo? Jeigu būtų galėjęs savo kankintoją pamatyti iš šalies, gal butų neprašęs pribaigti...

Jėga atvaryta viso to siaubo žiūrėti moteris nualpo, pamačiusi karininką, atsiraičiusį iki alkūnių rankoves, visą aptaškytą aukų krauju. Kai pavargęs jis užsirūkė ir sulenkė ranką, per alkūnę lašėjo kraujas. Jis klausėsi vaikinų aimanų, prašymo nušauti juos ir rūkė. Rūkė, paskendęs kruvinoj aistroj... Rūkė godžiai, skubėdamas, nes dar ne viską buvo padaręs. Tam, kuris labiausiai prašė pribaigti, - perskrodė vidurius ir dar gyvam bandė išsukti plaučius.

Kas jis buvo, tas rusų karininkas?

Ne eilinis. Eiliniai šitaip nesielgė.

Nutilus šauksmui, dar ilgai mirties agonijoje krūpčiojo mirštančiojo kūnas. Ar laiko kankintojui trūko, ar jau visas iškrypėlio aistras buvo patenkinęs, nes, atgaivinus antrąjį, atrišo jam rankas, dar apspardė ir pasakė: “Matei, kas nutiko tavo draugui? Eik į savo kaimą ir pakeliui visiems pasakyk: šitaip bus kiekvienam, katras neis į tarybinę armiją! Supratai? O dabar bėgte! Ir kuo greičiau pasakyk kaimui, kas laukia besislapstančių!” Vaikinas iš paskutinių jėgų stengėsi eiti, bandė bėgti. Neišlaikė kraugerys savo žodžio: šovė aukai į nugarą. Jau pabėgėjusį netoli Šapelių kapinių, paguldė armijos “išvaduotojos” karininko kulka.

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais: