Viršelyje; Ad. Varnas, Tylioji Naktis
įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 11 (1316) GRUODIS—DECEMBER 1955
T U R I N Y S
P. Giedgaudas — Kodėl jis atėjo? *
J. Žilvinas — Tautos atgimimo ir laisvės kūrėjas *
A. Kasakaitis — Pietinės lietuvių kiltys *
A. Žygmantas — Karo reiškinys gyvulių pasaulyje *
V. Jonikas — Lai dzivo bralų tauta *
J. Žalgiriūnas — Sutinkame raudonąjį marą *
V. Jonikas — Žodžiai apie sielvartą *
Atsišaukimas į šaulius *
A. Varnas — Žiema Lietuvoje, paveikslas *
H. Sienkievičius — Kryžiuočiai *
K. Stalšans — Latvių laisvės kovos *
A .Griauzdė — Peršovė vienas kitą *
E. Šulaitis — Į kareiviškas dienas pažvelgus *
Kariai ir jaunimas *
Karinės žinios *
Kuprinės pabiros *
Žurnalo fotografinė kopija PDF 
Skaityti daugiau: Karys 1955m. Nr.11 - Turinys, metrika
VISIEMS KARIO RĖMĖJAMS, BENDRADARBIAMS IR SKAITYTOJAMS PLAČIAJAME PASAULYJE NUOŠIRDŽIUS KALĖDŲ SVEIKINIMUS IR GERIAUSIUS LINKĖJMUS 1956 METAMS SIUNČIA
K A R Y S
P. GIEDGAUDAS, O.F.M.
Nedaug kas pasaulyje tesikeičia, o jei keičiasi tai daugiau tik išoriniai. Tobulėja medžiaginis žmogaus gyvenimas, daro pažangą gamtos dėsnių pažinimas ir jų pritaikymas, bet pats žmogus nedaug tesikeičia, o pasaulį juk ir sudaro žmonės.
Didžiųjų cezarių laikais buvo žmonių su blogais ir gerais įpročiais, panašiai, kaip ir šiandien. Ypatingai dėl blogųjų nėra abejonės, žmonės buvo “pilni visokios neteisybės, piktybės, paleistuvystės, godulystės, nedorumo, pilni pavydo, žmogžudystės, barnių, vyliaus, nelabumo...” (Rom. 1:29-30).
Buvo ir priešingai, žinoma, gerųjų žmonių buvo mažiau, kurie bandė kovoti su blogiu. Tačiau net gerieji sunkiai teatskyrė, kas gera, kas bloga; nematė kur eiti, kur ir kaip surasti sau ramybę ir laimę.
Tiems, kurie buvo geri, kurie turėjo geros valios, pats Dievo Sūnus atėjo padėti. Pačią pirmąją Jo žemiškojo gyvenimo valandą paskelbė savo atėjimo į žmonių tarpą tikslą:
“Garbė Dievui aukštybėse, ir žemėje ramybė geros valios žmonėms.” (Luko 2:13).
Nesunku suprasti, kad Dievo Sūnaus atėjimas į žemę suteikė Dievui daugiau garbės, kuri pasireiškė Jo gerumu ir meile. Mylėdamas žmogų daugiau, negu kurį nors kitą savo tvarinį ir žinodamas, ko žmogui labiausiai reikia, Dievas savo atėjimu davė jam pačią geriausią priemonę pasiekti savo laimei. Jis davė žmogui vadą, kurį sekant, žmogus tikrai gali jausti laimę ir ramybę. Dievas davė žmogui pavyzdį — modelį, į kurį jis turi padaryti save panašų, kad būtų tikrai laimingas.
Iš kitos pusės, blogiui niekuomet netrūko vadų, karalių, imperatorių, karių ir diplomatų, auklėtojų ir menininkų. Žmonės galėjo matyti juos savo pačių akimis ir girdėti savo ausimis. Blogio galinga iškalba sugebėjo pavergti žmonių mases ir apsvaiginti jas savo iškilmingumu.
Todėl ir gėrio skelbėjams reikėjo ko nors daugiau, negu pluošto taisyklių, kad ir pačių teisingiausių ir logiškiausių. Reikėjo daugiau negu praeities pranašų, aprašymų, daugiau net negu Dešimties Įsakymų. Reikėjo vado, gyvo vado, kurį žmogus galėtų matyti ir girdėti. Dievo Sūnus tapdamas žmogum ir užėmė šitą vado vietą.
Skaityti daugiau: KODĖL JIS ATĖJO?
Didžiojo Aušrininko Dr. J. Šliūpo Mirties Vienuolikos Metų Sukakties Proga
J. ŽILVINAS
Naktis bežvaigždė ūkanoą vargo šalį globė
ir pavergtųjų skausmas aižė dangaus skliautą,
o Tu nešei krūtinėj broliams šviesų meilės lobį.
iš kapinynų budinai gyvenimui karalių tautą.
B. Rutkūnas
Sukako vienuolika metų, kai žvarbų lapkričio rytą kukliam svetimos žemės viešbučio kambary ramiai užgęso vienas iš paskutiniųjų aušrininkų, lietuvių tautos atgimimo žadintojų ir laisvės kūrėjų — Dr. Jonas Šliūpas.
Įvairus ir pilnas kovų, laimėjimų ir nepasisekimų, darbo ir laisvės siekimo Dr. J. Šliūpo gyvenimas kaip ekrane perbėga skaitant jo pageltusiuose rankraščio lapuose surašytą autobiografiją — “Trumputė epizodiška mano gyvenimo apybraiža.” Verčiam lapą po lapo, o juose daktaro gana aiškia rašysena suminėti svarbiausieji jo gyvenimo įvykiai, besidarbuojant lietuvių tautos labui ir gerovei.
“Nors Tilžėje prof. Thomas tikino mane gimus šimtu metų per vėlai, kad lietuvių tauta begalėtų atgimti, man pačiam rodėsi, kad aš gimiau į patį laiką, ir aš pripažįstu, kad ūgterėjęs aš jaučiausi turįs jėgų ir narsos stoti kovon su tautos gniuždyto jais ir smaugėjais”, rašo Dr. J. Šliūpas savo autobiografijos rankraštyje.
O toji kova buvo didelė ir sunki, gi kovotojų tuomet, kai “Lietuva buvo skurdo, vargo ir nežinios šalis”, buvo tiek maža, vos ant pirštų suskaityti. Lietuvos liaudis gyveno tamsoje, “jaunimas mažai buvo linkęs į kilnesnes vakaruškas ar dainavimą... Nebuvo kas paragintų pamylėti darbą ir padoresnį gyvenimą.”
Išsimušęs į gimnaziją, J. Šliūpas dar labiau pajuto savo tautos sunkią dalią, iš vienos pusės persekiojo rusų caro valdžia, iš kitos gi — lenkų dvarininkai išnaudojo liaudį ir laikė ją lyg daiktine nuosavybe. Apie anas dienas J. Šliūpas rašo:
“Įkvėpimą kovoti įsigijau dar besimokindamas Mintaujoje (Jelguvoje), kur aš matydavau latvius turint savus laikraščius ir kasmet švenčiant tūlas giesmių ir tautiškas šventes. Aš svajodavau, kodėl lietuviams viskas draudžiama?” Ir lenkų jaunimo, besimokančio kartu su juo, patriotiškumas smigo J. Šliūpui į akis. Tuo metu jis įstojo į Tilžės “Lietuvių Raštų Draugystę”, kuri skelbė lietuvių tautą jau mirštant ir todėl kėlė reikalą rinkti jos dvasinę produkciją: dainas, mįsles, pasakas, padavimus ir kt J. Šliūpas apie savo tautą anaiptol buvo kitos nuomonės ir įsitikinęs, kad lietuvių tauta prisikels, tik reikia tautos žadintojų, tik reikia išsimokslinusių žmonių, tik reikia kovų ir darbo...
Dr. Jonas Šliūpas su žmona Grasilda ir sūnum Vytautu 1936 m.
Skaityti daugiau: TAUTOS ATGIMIMO IR LAISVĖS KŪRĖJAS
ANT. KASAKAITIS
Apie vieną lietuvių kiltį — jotvingus — čia ir noriu papasakoti, surinkęs papildomas žinias net iš nedraugų literatūros. Jotvingai, kaip juos lenkai jadzwingowie, jacwiz, jotwa, jatwiagi vadina, nuo senų laikų gyveno Būgo — Pripetės upyne, yra niekas kitas kaip lietuvių tautos pašalys, savo žūtbūtinėmis kovomis su slavais dengęs centrinę Nemuno — Dauguvos tautą. Herodotas (425 m. prieš Kr.) juos vadina neurais (maurais), o Ptolemejus (300 metų vėliau) — galijonais. Kai kurie lenkų mokslininkai, juos skiria prie slavų, Josef Kostrzewski “Kultūra prapolska” neurų kilmė yra visai neaiški, A. Osen-dowski nuomone neurų — galijonų kilmė gal būt suomiška, latvių kalbininko P. Šmito tvirtinimu jie skiriami prie baltų (aisčių) genčių. Mūsų nuomonė sutinka su latvio, nes žodžiai “niaurus” ir “galijonas” aiškėja tik lietuvių kalbos šviesoje, jie nieko bendro su suomiškumu negali turėti.
Kad prie Būgo bei Narvės upių kitados gyventa ne slavų, bet lietuvių kilčių, žinome kai ką ir iš istorijos, iš lietuvių kivirčų su lenkais bei mozūrais dėl žemių. Mindaugas, Traidenis ir Vytenis, remdami su vokiečių Ordinu kovojančias lietuvių gimines, kaip tik labai rūpinosi ginti ir Voluinės grobiamas tautos žemes, toks Drohičinas dar buvo Mindaugo Lietuvos teritorijoje.
Daug šviesos baltiškiems klausimams įneša lenkai, besiginčydami su vokiečiais dėl savo žemių. Taip lenkų proistorikas, tas pats Kostrzewski įrodinėja slavus nuo amžių gyvenus Odros (Oderio) ir Vyslos paupiuose, o kitas, prof. Tarnowski slavų lopšį suranda tarp Senos ir Dienupės (Dniepro). Kitas jų profesorius Josef Kisilewski, dar prieš antrąjį karą, norėdamas suduoti smūgį vokiečių erezijoms, skelbiančioms germanus gyvenus ligi Būgo upės, rašo savo knygoje “Ziemia gromadzi pochi”, paremtoje archeologijos duomenimis, kad jau geležies amžiuje Vyslos upynas su Silezija buvęs apgyventas ne germanų, bet... baltų! Visa tai mums, lietuviams, įdomu.
Geriausias prie archeologijos įrodomasis priedas yra lietuvių kalba — jos būta plačios ir įtakingos senovėje. Daugybė to krašto vietovardžių kalba lietuviškai: Vysla — vislus, plėtrus, jos kairysis intakas Pilica su Piliava miestu — pilti, pilis, toje pat pusėje upė Varta — vartai ir kt. Dešiniajame Vyslos krante, buvusioje Ordino žemėje randame upę Pasargę — pasergėti, sargas, vietoves Pupiai, Tolaukis, Tolkimyčiai, Vūsiai, Lanka, Baiga, Piliava, Kolno — kalnas, net Elbingas anksčiau Trūsas yra buvęs, upė Būgas — baugus, pabūgti ir daugybė kitų pavadinimų, randamų abipus Vyslos, pagal prasmę išaiškinami lietuviškai.
Skaityti daugiau: PIETINĖS LIETUVIŲ KILTYS IR JŲ ŽEMĖS
A. ŽYGMANTAS
(Pabaiga)
Kovos dėl nepriklausomumo
Karingas elgesys, kylantis bet kuriame organizme dėl įsikišimo ar suardytos kokios nors jo veiklos yra laisvės ir nepriklausomumo geidimo pagrindas ir yra daugiau būdingas žmogui ir žmonių bendruomenei. Tokios rūšies kovos retos gyvulių tarpe; vergės skruzdės gal ir nemėgsta savo amato, tačiau jos revoliucijų nekelia...
Žmogaus istorijoj karai dėl nepriklausomybės vaidina svarbų vaidmenį, tačiau jiems kilti, atrodo, reikalinga socialinės priespaudos kolektyvi atmintis ir ateities galimumų kolektyvus įsivaizdavimas, ko gyvulių bendruomenėje dažnai nepasitaiko.
Išvados
Atskirų gyvulių tarpe karingas elgesys paprastai aiškinamas maisto geidimu, jei gyvuliai yra skirtingų rūšių; lyties, teritorijos, vyravimo ir veiklumo geidimas, kai gyvuliai yra tos pat rūšies.
Visi gyvuliai turi priemonių savisaugai, tačiau pabėgimas yra dažniau vartojamas kaip kovos veiksmas prieš puoliką. Gyviai su augštos organizacijos bendruomenėmis, kaip bitės ir skruzdės, pirmoj eilėj kariauja socialinio siekimo verčiami. Bendruomenė, kaip tokia, imasi agresijos verčiama maisto ar teritorijos trūkumo ir, kai kuriais atvejais, migracijos ar parazitinio vyravimo noro apimta. Tokios bendruomenės taip pat dažnai turi specialius narius ar kastas, kurios jas gina nuo užpuoliko. Reikalas gintis suvaidino svarbų vaidmenį gyvulių telkiniams ir bendruomenėms išsivystant.
Gyvulių biologiniai stovinčių arčiausiai žmogaus karingo elgesio pagrinde dažniausiai glūdi vyravimo siekimas, nors, tokiuose įvykiuose žymų vaidmenį dažnai vaidina veiklos ir lytiniai geidimai. Sugautų didžiųjų ir kitų beždžionių ir mažų vaikų grupinio elgesio smulkios studijos rodo, kad kovas — peštynes iššaukiančios aplinkybės yra tos pačios. Agresyvus elgesys paprastai kyla varžantis dėl kokio nors pašalinio daikto, svetimam asmeniui įsiveržus į grupę, arba sukliudžius kokią nors veiklą.1
Augštesnės rūšies bendruomeninių vabzdžių tarpe yra labai lengvai sukeliama baimė, kuri pasireiškia įvairiai, nuo niekingo bailumo ir “apsimetimo negyvu”, kaip kad pasitaiko mažų ir silpnų gyvių tarpe, iki panikos dažnai kylančios gausių bendruomenių tarpe. Biologiniu atžvilgiu tas yra labai reikšminga, nes tie vabzdžiai ir jų bejėgiai perai yra sėslūs, pririšti prie tam tikrų aplinkybių ir išstatyti nenumatytiems priešų puolimams, potvyniams ar dideliems temperatūros pakitimams. Iš to kilo ne tik labai sudėtingi jų lizdai ir įtvirtinimai, bet išsivystė stiprios žiaunos, kieti kaušai, dvokiančios sekrecijos ir nuodingi gyliai. Pradžioje gynybos reikalais rūpindavosi darbininkų kasta, kaip priedine pareiga, tačiau vėliau skruzdžių ir termitų tarpe išsivystė specialios karių kastos. Vėliau, lygiai kaip ir žmonės, taip ir vapsvos, bitės ir skruzdės atrado, jog geriausias metodas gintis yra pulti savo priešus, kol dar jie neužpuolė jų lizdų. Nuo čia aišku, buvo tik vienas žingsnis į plėšrius žygius ir ekspedicijas ir pagaliau, į agresyvaus karo išsivystymą.5
Skaityti daugiau: KARO REIŠKINYS GYVULIŲ PASAULYJE
V. JONIKAS
Viena iš svarbiausių lietuviams atsimintinų datų yra 1918 m. lapkričio 18 diena — Latvijos Nepriklausomybes deklaravimo data. Latviai, nelemtos istorijos per 700 metų atskelti nuo pietinės baltų — aisčių dalies, tik prieš 37 metus pradėjo politinį gyvenimą jau kaip atskira tauta. Gaivališkai pakilę į laisvę, tartum žaibu nušlavė nelaisvės dulkes: atlatvino pavardes bei vietovardžius, suorganizavo švietimą ir visą kultūros darbą pavarė tautine, baltiška kryptimi, kad nė kvapo neliktų iš skaudžių germanizmo viešpatavimo metų. Tyrinėjimai savos proistorės ir jieškojimas savos heraldikos lieka reikšmingu paskatinimo pavyzdžiu ir mums.
Latvių tautos istorija yra prasidėjusi kartu su Lietuvos istorija ir taip glaudžiai susijusi, kad iš arčiau žiūrint ji darosi bendra abiem, o pačios mūsų tautos — viena tauta. Kas jieško skirtumų, tas jų visada ras, tačiau visada juos viršys bendrumai. Pirmiausia tai, kad filologai neranda skirtumo tarp žodžių “latvis” ir “lietuvis”, o tirdami abi kalbas atranda vieną kalbą, kurią vartojo Baltijos žmonės, einant, maždaug, nuo Vytauto laikų atgal į senovę dabartinėje Latvijos — Lietuvos teritorijoje ir dar labai toli į pietvakarius nuo jos. Veikiant anų laikų lėtai civilizacijos eigai, visa tautos kultūra, taigi ir kalba, negalėjo žymiai keistis. Todėl galima drąsiai spėti, kad Mindaugo laikais visi: ir lietuviai ir prūsai, ir latviai be vertėjų susikalbėdavo visais reikalais. Tie reikalai sueidavo į atsirandančių priešų nugalėjimą. žinome, kad jau karalius Mindaugas, nors neapėmęs visos Latvijos, buvo pirmas istorinis mūsų bendras valdovas, politiškai ir dvasiniai veikęs už visų, lietuvių, latvių, net prūsų bendrumą.
Šiaulių mūšio laimėjimas prieš kalavijuočius, dalyvaujant lietuvių — žemaičių — latvių pajėgoms Mindaugo idėjų paunksmėje, o taipgi Durbės kautynės, kur vokiečių ordino pusėje pastatyti latviai atsuko ginklą prieš bendrą priešą — vokietį, — rodo jau tuometinį dideli solidarumą ir pilietinį subrendimą, rodo reikšmingą palankumą savo karaliaus autoritetui.
Skaityti daugiau: LAI DZIVO BRALU TAUTA!
JURGIS ŽALGIRIŪNAS
1939—1940 m. teko man tarnauti Lietuvos pasienio policijoje. Iš pradžių teko būti lietuvių — lenkų administracijos linijoje. 1939 m. prasidėjus Lenkijos karui, buvau mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, bet paliktas toje pat administracijos linijos tarnyboje grupės viršininku. Mūsų grupė stovėjo Joniškio rajone (Utenos aps.).
Rugsėjo mėn. į pabaigą, lenkams karą pralaimėjus, prie administracijos linijos susitikome su atžygiuojančia rusų raudonąja armija. Prie upelio, kuriuo ėjo administracijos linija, vieną dieną atėjo trys rusų karininkai ir mūsų sargybinis iššaukė mane, nes rusai nori pasikalbėti su mūsų vadais. Man priartėjus, vienas jų tarė:
— Ar žinote, kas mes? Mes esame raudonosios armijos kariai ir priartėję prie administracijos linijos, toliau nežygiuosime. Mes norime užmegsti su jumis draugiškus santykius ir rytoj draugiškai pasikalbėti su jūsų kapitonu.
— Kelintą valandą? — paklausiau.
— Dvyliktą, — atsakė raudonieji.
— Maskvos ar Europos laiku? — vėl paklausiau.
— O koks skirtumas tarp Maskvos ir Europos? — vienas rusų nustebęs paklausė.
— Yra skirtumas! — atsakė kitas rusų karininkas, matyt, daugiau išsilavinęs.
— Gerai, Europos laiku! — atsakė rusai.
Kitą dieną atėjo mūsų kuopos vadas ir draugiškai pasikalbėjo su raudonaisiais karininkais.
Karininkams besikalbant, rusų kareiviai stovėjo miškelyje. Jie skurdžiai atrodė ir buvo aprengti įvairiomis uniformomis ir įvairiomis spalvomis. Mūsų kareiviai buvo aprengti vienoda ir nauja uniforma. Rusus tai traukė geriau pamatyti Lietuvos kareivius. Rusų kareiviai išlįsdavo iš miškelio pasižiūrėti lietuvių. Jų karininkams atsigrįžus į juos, ruskeliai vėl skubiai lįsdavo i miškelį. Karininkai nenorėjo, kad rodytųsi jų skurdūs kareiviai gerai aprengtiems lietuviams.
Skaityti daugiau: SUTINKAME RAUDONĄJĮ MARĄ
Vincas Jonikas
M i l ž i n a i
Siekei giros kelionėje į šiaurę,
Priėjo milžinas juodame frake,
Iš tavo rankos išplėšė tavo taurę,
Išgėrė ir sudaužė į šukes . . .
O troškulys krūtinėje paliko,
Bejėgis kerštas graužė, kaip ugnis,—
Tu, nusispjovęs į daugelį dalykų,
Ir dabarty tylėdamas žengi. . .
Baisiai toli kažkas nukėlė šiaurę,
Kažin, ar žingsniai nepasivėluos,
Kur milžinai drauge iš vienos taurės
Su tavimi nugerdavo sulos ...
K a u k ė s
Žaliąją jaunystės ugnį įsižiebę,
Kruopščiai sudėlioję savo visą vertę,
Žmonės tie panūdo iš likimo glėbio,
Pagaliau, nors mirksniui džiaugsman išsinerti.
Šokyje po pirmo takto jie suglumo,
Net akordeonas, rodos, ko bijotų,—
Anei vieno šypsnio iš ano linksmumo,
Anei vieno aido iš naktų klajotų . ..
Skaityti daugiau: ŽODŽIAI APIE SIELVARTĄ
BRANGŪS ŠAULIAI IR ŠAULĖS!
Susitarę su L. S. “RAMOVĖS” Centro Valdyba ir “KARIO” redakcija, skelbiame Jūsų žiniai, jog nuo 1956 metų sausio mėn. 1 d. “KARIO” puslapiuose įsteigiamas oficialus Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje organas, “TREMTIES TRIMITO” vardu. Todėl nieko nelaukiant visi išsirašykime “KARĮ”, ragindami tai padaryti taip pat ir tuos, kurie rengiasi įstoti į mūsų vienetus arba domisi šauliškąja idėja. Smulkesnės informacijos bus paskelbtos sekančiam “KARIO” numeryje.
Tvirtai tikime, kad šis vieningas L. S. “RAMOVĖS” ir L.Š.S.T. vadovybių žygis prisidės prie glaudesnio karių ir šaulių bendradarbiavimo, o tuo pačiu ir prie greitesnio vyriausiojo mūsų tikslo pasiekimo — NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS ATSTATYMO.
LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGOS TREMTYJE
LAIKINOSIOS CENTRO VALDYBOS DARBO PREZIDIUMAS
Adomas Varnas
žiema Lietuvoje
Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS
HENRIKAS SIENKIEVIČIUS
SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:
Gelbėdama Zbyšką ,nuteistą mirti už Ordino pasiuntinio įžeidimą, kunigaikštienė Danutė išsiuntė Macką į Malburgą.
Zbyškai besėdint bokšte suimtam, staiga mirė tik gimusi karalienei dukrelė, o po jos netrukus ir pati Jadvyga. Tie įvykiai atidėjo bausmės vykdymą neribotam laikui ir jaunuolis liko lyg užmirštas kalėjime.
Staiga grįžo iš kelionės Macka, sužeistas ir vos gyvas. Kunigaikštis Jurandas dar spėjo jį išgelbėti nuo užpuolikų vokiečių. Per užpuolimą dingo kunigaikštienės rašytas Ordino magistrui laiškas ir Mackos kelionė, nelaimingai pasibaigusi, nedavė jokių rezultatų.
Visos viltys išgelbėti Zbyšką dingo. Kaštelionas paskyrė dieną bausmei įvykdyti ir turgavietėje pradėjo statyti aikštelę galvos kirsdinimui .
-o-
Kunigaikštienė tačiau vis dar tebesitarė su Vaitiekumi ir Stanislovu ir kitais mokytais kanauninkais, rašytųjų įstatymų ir papročių žinovais. Ji tai darė akinama kašteliono žodžių, kuris buvo pasakęs, kad, suradus “įstatymą ar paprotį”, nedelstų Zbyškos paleisti. Jie tarėsi ilgai ir rimtai, ar negalima būtų ko nors surasti. Nors kunigas Stanislovas ruošė Zbyšką mirčiai ir suteikė jam paskutiniuosius sakramentus, tačiau tuojau pat iš požemio dar kartą grįžo į pasitarimą, kuris užtruko iki aušros.
Tuo tarpu atėjo bausmės vykdymo diena. Iš pat ryto minios žmonių traukė į turgavietę, nes bajoro galva žmonių tarpe kėlė didesnio susidomėjimo, kaip kad paprasto žmogaus, o be to ir giedra buvo stačiai stebuklinga. Moterų tarpe pasklido žinia apie jaunuolišką pasmerktojo amžių ir grožį, todėl visas kelias nuo pilies pražydo tarytum gėlėmis nuo susirinkusių miesto merginų.
Languose prie turgavietės ir išsikišusiuose balkonuose taip pat galima buvo matyti moterų gobtuvai arba vienplaukės galvos, papuoštos rožių ar lelijų vainikėliais. Nors tai tiesioginiai jų ir nelietė, bet norėdami pasirodyti, prie pat bausmės vykdymo vietos, tuoj pat už riterių, norėdami pareikšti jaunuoliui savo užuojautą, buvo susispietę prie pat aikštelės ir visi miesto patarėjai. Už jųjų spaudėsi margaspalvė smulkesniųjų pirklių ir amatininkų minia, pasipuošusi savųjų cechų spalvomis. Į užpakalį nustumti studentai ir vaikai, kaip išerzintų musių būriai, spietėsi aplink, verždamiesi ten, kur tik pasirodydavo nors truputį laisvesnės vietos. Viršum šitos susikimšususios minios galvų kilo aukštyn pastovas, padengtas nauja gelumbe, ant kurio viršaus stovėjo trys žmonės: budelis, barzdotas ir žiaurus vokietis, dėvįs raudoną apsiaustą ir tokios pat spalvos galvos gobtuvą, su sunkiu, dviašmeniu kardu rankoje ir du jo padėjėjai, plikomis rankomis ir susijuosę virvėmis. Prie jų kojų buvo matyti kaladė ir gelumbe apdengtas karstas. Mergelės Marijos bažnyčios bokšte gaudė metaliniu balsu varpai, gąsdindami kuosų ir balandžių būrius, žmonės žvelgė tai į nuo pilies ateinančią gatvę, tai į pastovą ir stovintį ant jo budelį su degančiu nuo saulės spindulių kardu, tai pagaliau į riterius, į kuriuos miestiečiai visada su pagarba ir su pavydu žiūrėdavo. O šiuo metu ir buvo į ką žiūrėti: visi garsiausieji riteriai kvadratu buvo apsupę pastovą. Buvo stebimi platūs Zavišos Juodojo pečiai ir jo figūra, su pečius dengiančiais juodais plaukais. Taip pat ketvirtuotas Zindramo iš Maškovicų liemuo tvirtomis kojomis, ir milžiniškais, stačiai nežmoniškas Paškos iš Vyskupėlių ūgis, ir žiaurus Bartašiaus iš Nodzinkos veidas, ir Dobkos iš Olesnicų, kuris Torunės turnyre, nugalėjo dvylika vokiečių riterių, išvaizda, ir Žygimantas iš Bobovos, pagarsėjęs Vengrų Košycuose, ir Kronas iš Ožkagalvių, ir baisusis imtininkas Lisa iš Targoviskos, ir Staška iš Charbimovicų, kuris net bėgantį arklį pavydavo. Visų dėmesį į save kreipė taip pat ir išbalusiu veidu Macka iš Bogdanieco, kurį prilaikė Florijonas iš Korytnicų ir Martynas iš Vrodmovicų. Buvo manoma, kad jis esąs pasmerktojo tėvas.
Skaityti daugiau: Kryžiuočiai
K. STALŠANS, mag. hist.
Kiek liudija kronikos, istorijos šaltiniai ir tautosaka, latvių tautos laisves kovos ir pastangos prasidėjo jau žiloje senovėje. Rusų kronika sako, kad 12. amžiaus pradžioje, 1107 m. senųjų latvių kiltis žemgaliai smarkiai sumušė Polocko rusų kunigaikšti, praradusį 9,000 žuvusiųjų, todėl kad rusai, rinkdami mokesčius nuo žemgalių, kartu su tuo kėsinosi pavergti juos. Kada to pačio šimtmečio pabaigoje pas lybius, kurie gyveno dabartinės Rygos apylinkėse, kartu su pirkliais atėjo misionieriai skelbti krikščionybę, laisvieji lybiai nesipriešino. Bet kada jie matė, kad kiek vėliau atėję kryžiuočiai stengiasi juos pavergti, prasidėjo kovos. Lybiai vistiek buvo nugalėti. Kovų metu 1201 m. buvo įsteigtas Rygos miestas, iš kurio prasidėjo latvių kilčių: latgalių, sėlių, kuršių ir žemgalių užkariavimas. Visi priešinosi, bet negalėjo išsilaikyti. Sėliai pateko vokiečiu galion 1208 m., latgaliai — 1224 m., kuršiai — 1260 m., bet žemgaliai, kaip pradėjo kovas 1219 m. su kryžiuočių ordinu, taip ir atkakliai su pertraukomis tęsė iki pat 1290 m., tam tikru laiku savo žymaus kunigaikščio (kronikose pavadintas “rex”) Viestarto arba Vestardo vadovybėje. Kovos buvo žiaurios. Viestartas norėjo sujungti visas latvių kiltis prieš vokiečius, bet nepavyko. Jis gyveno viename laikotarpyje su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Mindaugu, kuris sujungė lietuvius, išsilaikė prieš vokiečius ir padėjo pagrindus Lietuvos karalystei. Manoma, kad Vie startas Mindaugo pavyzdžiu norėjo to pat pasiekti senojoje Latvijoje. Po kruvino mūšio 1289 m. prie Sidrabenės pilies, žemgaliai buvo sumušti ir visos latvių kiltys, praradusios laisvę, tapo vokiečių pavergtos. Tada prie laisvės pripratę žemgaliai nenorėjo likti vokiečių vergovėje ir, pagal kroniką, 100,000 jų paliko tėvynę ir perėjo gyventi laisvojon Lietuvon, kur jie su laiku sulietuvėjo.
Vokiečiai latvių ir estų kilčių užkariautuose kraštuose įsteigė savo Livonijos valstybę, kuri išsilaikė šimtmečiais, iki pat 1561 metų. Šiame laikotarpyje latvių tauta prarado savo žemę, kuria palaipsniui savinosi užkariautojai, sudarę sau didelius, kartais neįmanomai didelius dvarus. Buvusieji latvių bajorai arba perėjo į vokiečius (manoma, kad nedaug), arba susiliejo su ūkininkais, kurie virto baudžiauninkais. Prarandanti laisvę, tauta, vistiek nenustojo svajoti apie ją. Tų metų tautosaka liudija apie tai. Yra nemažai pasakų ir šiaip padavimų apie nuskendusią pilį. kuri kada nors prisikels, apie miegančią karalaitę, kuri laukia savo sužadėtinio, kuris ją pažadins ir t.t.
Po Livonijos karo 1582 m. Livonijos valstybė buvo galutinai suskirstyta: visos latvių žemės pateko suvienytai Lietuvos — Lenkijos valstybei kaip 2 autonominės sritys: Kuršo ir Uždauguvio hercogystės. Po taip vadinamojo švedų—lenkų karo, pusę Uždauguvio hercogystės latvių žemės su Rygos miestą pateko Švedijai (1600—1629). Po žiauraus karo (1700 —1721) Rusija paėmė švedams priklausančią dalį su Ryga. Po I Lietuvos — Lenkijos padalinimo 1772 m. Uždauguvio hercogystę (Latgalę) paėmė Rusija, pagaliau ir Kuršo hercogystė po III padalinimo 1795 m. pateko Rusijai.
Skaityti daugiau: LATVIŲ LAISVĖS IR NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOS
ALEKSAS GRIAUZDĖ
Atsargos viršila Antanas Matonis
Viršila Antanas Matonis, gim. 1896 m. birželio 16 d. Klepočių km., Valkininkų valse., ūkininkų šeimoje. Vienturtis.
Pradžios mokyklą lankė Valkininke, o vežiau technikos mokyklą Vilniuje, kurioje tuo laiku buvo tik du lietuviai mokiniai. Tuomet sunku buvo patekti technikos mokyklon, bet tėvas mokyklos direktoriui davė kyšį: briedžio ragus. 1914 m., karui prasidėjus, buvo paimtas caro kariuomenėn. Pradžioje tarnavo 8geležinkelio batalione, o nuo 1916 m. pradžios Baltijos laivyne, I rango kreiseryje “Slava”. Revoliucijai kilus buvo Kronštate. Buvo išsitarnavęs vyr. puskarininkio laipsnį. Revoliucijos metu Petrapilyje susitiko karininką Povilą Dundulį, kuris patarė pereiti į lietuvių batalioną. Gen Nagiaus pagalba (tuo laiku jis buvo jūrų ligoninės Kronštate vyr. gydytoju) buvo perkeltas į lietuvių batai. Vitebske, kur atsirado 1917 rugsėjo mėn. Btal. vadu buvo karininkas Juozapavičius, kiti karininkai: Dundulis, Petras Genys ir daugiau, kurių dabar neatsimena. Artinantis vokiečiams, pasitraukė į Toročiną, kur sutiko savo tėvą. Lietuvon grįžo 1918 m. gegužės mėn. į ūkį.
Lietuvos kariuomenėn įstojo savanoriu Vilniuje 1918 m. spalio mėn. Tuo laiku laipsnių dar nebuvo; buvo priskirtas prie Lietuvos Tarybos sargybos viršininku. Artinantis į Vilnių bolševikams, Matonis buvo perkeltas į 1 pėst. pulką Alytuje. 1919 m. sausio mėn. su karininkais Musteikiu, Mikelėnu ir Matulioniu (apie 60 žm. būrys) nuvyko į Lentvarį perimti iš vokiečių ginklus, kurie atidavė lietuviams, nuginklavę lenkus. Negalėdami grįžti Alytun tiesiog, vyko per Kauną. Alytuje būnant, buvo paskirtas I pėst. pulko I kulkosvaidžių kuopos viršila. Kuopos vadas buvo Aleksandras Svilas. Vėliau vadai keitėsi. Buvo: Jonas Jackus (gen., Karo M-los v-kasl, Savickas, Povilaitis.
Skaityti daugiau: PERŠOVĖ VIENAS KITĄ
EDV. ŠULAITIS
Nevienas esame girdėję reklaminius šūkius: “Join the Navy and see the world”, arba tokio pat pobūdžio teigimus apie mokslinimosi galimumus armijoje, aviacijoje ar kur kitur. Be abejo, jie daugiausia yra taikomi jaunuolių širdims suvilioti, tokiems, kuriems atsibosta civilinis gyvenimas ir apkarsta čia sunkiai uždirbama duona. Tada kelias tokiems yra aiškus: pasirinkti norimą ginklo rūšį ir su šypsena lūpose įžengti į nerūpestingą karinį gyvenimą.
Tačiau nevisiems yra proga apsispręsti už karinio gyvenimo pasirinkimą ir didžioji dalis turi, gal su truputį sukąstais dantimis, praverti kariuomenes stovyklos barakų duris, kaip “Selective Service” įstaigos “aukos”. Bet ir šiai šaukiamųjų kategorijai priklausantis jaunuolis neprapuls už kareivinių sienų, o čia įgytas patyrimas, bus naudingas ir karinę prievolę užbaigus.
Jau daug lietuvių ir iš naujai atvykusiųjų tarpo, savanoriškai ar ne, turėjo progą tarnauti šio krašto ginkluotose pajėgose. Čia mūsiškiai, paprastai, užsirekomenduodavo kaip pareigingi kareiviai.
Bet dabar, sugrįžus į civilinį gyvenimą, buvusiam G.I. atsiveria platesni horizontai ir turimas “veterano” titulas daug kur padeda. Paimkime tik vieną tokią paramą moksle, kuri yra teikiama pagal vadinamą “G.I. bilių”. Čia paprastam, 2 metus ištarnavusiam veteranui, neturinčiam šeimos ir studijuojančiam pilną laiką, yra galimumas gauti 3960 dol. pašalpą 36 mokslo mėnesių periodui. O su šeimomis ši pašalpa dar gali būti didesnė. Be to, yra dar ir daugiau visokių veteranams privilegijų, kuriomis Dėdė Šamas atsilygina už jo kariuomenės eilese praleistą laiką.
Tačiau ne apie tai čia norėjome rašyti, bet patiekti žiupsnelį atsiminimų iš anų kariuomenės laikų, kurie iš atminties vis negali išgaruoti ir turbut niekada neišgaruos.
Skaityti daugiau: Į KAREIVIŠKAS DIENAS PAŽVELGUS
Jūrų skautai baigė vasaros sezoną
Praėjo gražios, saulėtos dienos. Užgęso paskutiniai stovyklų laužai, nutilo gražios stovyklos dainos. Apmirė gamta.
Ir jūrų skautai nuleido baltas būres. Baigėsi buriavimo ir irklavimo sezonas, kuris šiais metais buvo ypatingai našus. Buvo daug valandų praleista prie būrių ir vairo. Ypatingai čia pasižymėjo Toronto jūrų budžiai bei jūrų skautai, kurie šiais metais laivais atliko tolimas keliones ir tuo būdu suteikė jaunimui gerą buriavimo stažą. Neatsiliko ir Čikagos jūrų skautės ir skautai, nors čia didelių kelionių nebuvo padaryta, tačiau buriavimui buvo pašvęsta apie 600 valandų. Kiekvienas skautas yra iš-būriavęs beveik po 10 val. Cleve-lando j. skautai šiais metais įsigijo nuosavą burlaivį ir pradėjo uoliai dirbti buriavimo mene. Kiti j. skautų vienetai irgi nesnaudė. Los Angeles j. skautai, neturėdami dar nuosavo laivo, šiais metais atliko ilgas keliones Ramiojo Vandenyno pakraščiu. New Yorko ir New Haveno j. skautai, nors ir naujai susiorganizavę, jau spėjo stovyklauti “Dainavos” ir “Bangos” stovyklose.
Dabar, užėjus rudeniui ir žiemai, j. skautai nemiegos meškos miegu, bet stengsis įgyti teoretinių žinių, kurias sekančių metų plaukiojimo sezone teks panaudoti, o gal netolimoj ateityj dirbti ir laisvosios Lietuvos atsikuriančiam jūros laivynui.
Jūsų Senelis
Skaityti daugiau: Kariai ir jaunimas
NATO — ŠIAURĖS ATLANTO PAKTO ORGANIZACIJA
Nors nuo NATO Įkūrimo jau praėjo daugiau negu 4 metai ir jam išleista nemaža bilijonų dolerių, bet jis nėra stiprus ir vis negali pasivyti komunistų karinio pajėgumo. “Ženevos dvasia” neigiamai veikia į NATO narių vienybę.
NATO karinio štabo darbas daugiausia sukasi apie komunistų karinio pajėgumo žinių rinkimą ir neaiškų planavimą, kaip juos pasivyti.
NATO karinį pajėgumą lyginant su komunistiniu gaunasi 1 prieš 3 ar net prieš 4 rusų naudai.
Rusai dabar turi 175 divizijas, nors nevisas pilnas, bet gerai paruoštas, 20,000 lėktuvų, kurių dauguma sprausminiai ir apie 350 povandeninių laivų. Vokiečiai pradėdami II D. Karą turėjo tik 75 pov. laivus. Prie rusų pajėgų reikia pridėti satelitų apie 75—80 divizijų ir 2,500 lėktuvų.
Neaiškiai viliamasi, kad Vokietija atsiginkluos, apsirūpins moderniausiais ginklais, gal ir pavyks rusams prisilyginti po 3—4 metų
NATO štabas samprotauja, kad karo greitai nebus ir primygtinai įtikinėja, jog jis niekad nesvarsto puolimo atvejo. Tikslas esąs išlaikyti ilgą ir pastovią taiką. Jei rusai pultų, tada puolimą atmušti ir už pradėjimą atkeršinti.
Nors NATO štabo v-kas gen. Gruenther primena komunistų pareiškimą, jog kapitalizmas ir komunizmas negali sugyventi, vieną kartą turi įvykti lemiamas susikirtimas ir po jo liks tik vienas, bet “Ženevos dvasia” ir ruskio šypsena užliūliuoja vadovaujančius protus. Vieton ruoštis vieningai sutvarkyti “mešką” jos urve, ruošiamasi su ja eiti riešutauti. Tai NATO pajėgumui yra labai pragaištinga.
Skaityti daugiau: Karinės žinios
Lietuvių Sąjungos “RAMOVĖ” Centro Valdyba Chicago, 1955 m. spalio 17 d. BENDRARAŠTIS Nr. 25.
Liečia: L.S. “Ramovė” ir Am Lietuvių Legi jono susijungimo klausimą.
Lietuvių Sąjungos “Ramovė” Centro Valdyba savo posėdyje š.m. spalio mėn. 9 d. svarstė L.S. “Ramovė” ir Am. Lietuvių Legijono susijungimo klausimą ryšyje su gautomis iš skyrių šiuo reikalu anketomis.
Clevelando ir Waterburio skyriai anketų negrąžino, nežiūrint pakartotinų paraginimų.
Iš sąrašuose esančių bendro narių skaičiaus tik 44% anketas pristatė per savo Skyrių Valdybas arba betarpiškai Centro Valdybai. Iš gautų atsakymų pasisakė: 86% už susijungimą, 14% prieš susijungimą.
Atsakymų į anketas negauta 56% iš bendrojo narių skaičiaus. Į neatsakiusių skaičių įeina ir visi Clevelando ir Waterburio skyrių nariai. Tokiu būdu iš bendrojo Sąjungos sąrašuose esančių narių skaičiaus pasisakė 38% už susijungimą, t.y. dauguma narių nepasisakė už susijungimą, nes didelė dalis iš viso Sąjungos veikloje nedalyvauja. Tad liko neaišku kokios yra nuomonės šiuo svarbiu klausimu nariai, kurie į anketas neatsakė arba kurių anketų skyriai nepristatė Centro Valdybai.
Nežiūrint į tai, kad žymi dauguma aktingųjų narių, t.y. narių, kurie lanko susirinkimus ir sumoka nario mokestį, pasisakė už susijungimą, formaliai ir Sąjungos statutu pasirėmus Centro Valdyba ir šiuo kart negalėjo padaryti galutinio sprendimo šiuo svarbiu klausimu. Todėl Centro Valdyba nutarė:
1. L.S. “Ramovė” ir Am. Lietuvių Legijono susijungimo klausimą pateikti galutinai spręsti Sąjungos Skyrių Atstovų Suvažiavimui, kuris turės įvykti 1956 m. gegužės — birželio mėn.
2. Gauti iš skyrių naujus pilnus narių sąrašus.
Skaityti daugiau: Ramovėnų žinios
GERAS VAISTAS NUO NEMIGOS
Mano geras bičiulis Povilas mėgsta New Yorke nusipirkti pundą vilniškės “Tiesos” ir parsinešti namon. Tai pastebėjęs kartą jį paklausiau :
— Mieliausias Povil, argi turi kantrybės “Tiesas” perskaityti? Juk tokia nuobodi bolševikinė spauda.
— Nieko neišmanai, brangusis Simonai, — atkirto man Povilas. — Tai geriausias ir pigiausias vaistas nuo nemigos. Kai vakare ar naktį pabudęs negaliu ilgai užmigti, tuoj imu skaityti “Tiesą” ir kaip bematant greit užmiegu.
S.K.
AR NE TAS PATS?
— Jonai, ar pasiutai? — šaukia žmona. — Jau geri septintą degtinės stikliuką, o gydytojas tau leido išgerti tik po vieną per dieną.
— Nesibijok, žmonel, — atšauna vyras. — Gydytojo įsakymą griežtai vykdau. Argi tu matei per visą savaitę mane išgeriant nors po vieną stikliuką. Negėriau, taupiau šeštadieniui išgerti kartu su draugais. Ar ne tas pats? Iš karto išgerti savaitinę normą ar dalimis.
B-us
NĖRA KO VOGTI
Amerikiečiams ekskursuojant po Maskvą, vienas jų nustebęs klausia maskvietį, kodėl Maskvoje nematyti šunų.
— Mat, misteri, — atsako vienas maskvietis komunistas, — pas mus vagių nėra ir todėl nereikalingi šunes apsaugai.
O kitas maskvietis darbininkas tyliai į ausį amerikiečiui šnibžda:
— Misteri, kad jau nieko nebeliko ko nors pas mus vogti. Jau anksčiau viską išvogė komunistai, o nieko netekę, šunes mes patys išsikepę suvalgėme. S.K.
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
