RŪPINTOJĖLIS

visais laikais buvo ateities viltis ir pagrindas, pažangos skleidėjas ir vykdytojas. Jaunų žmonių pilna auditorijose ir klasėse, gatvėse ir teatruose, šokių ir koncertų salėse, kavinėse ir bibliotekų skaityklose. Kokie jausmai, kokie troškimai gyvena po jų madinga išore, tariamai laisva ir nepriklausoma laikysena?..

Retai šiandien becituojami Šatrijos Raganos atsiminimai, kur ji kalba apie vaikišku paprastumu bei tyrumu jaudinantį savo brolio Amžinąjį lakštelį, parašytą stojant į gimnaziją. Tame lakštelyje tik keli sakiniai: Pastoju į gimnaziją ir nors nežinau, kas būtų, nepriimsiu pravoslavijos. Iš visų spėkų stengsiuos būti paguoda visiems, o ypač mamai ir tėveliui.

Kas iš jaunimo šiandien parašo sau tokį amžinąjį lakštelį - jei ne popieriuje, tai širdyje?.. Renkamės profesiją - pačią geriausią, pačią įdomiausią, pačią mieliausią širdžiai, kuri nutiestų gražų lygų kelią į gyvenimą. O ką, įgiję diplomą, duosime Tėvynei, žmonėms, ar toji profesija leis gyventi pagal principus, ar ji garantuos mums vidinę laisvę?.. Ar daug kas kelia sau tokį klausimą - šiandien svarbiau ne kuo būti, bet kokiam būti. Prisiminkime carizmo laikus, spaudos draudimo epochą, kai lietuviai gimnazistai rinkosi ne tai, prie ko širdis traukė, bet tai, kas leido likti Tėvynėje ir dirbti savo žmonėms, savo kraštui. Tai buvo tikrai inteligentų vertas pasirinkimas, į pirmą vietą keliant bendruosius tautos interesus.

Skaityti daugiau: JAUNIMAS

SKAMBĖS KAIP AUKSO VARPAS VARDAS LIETUVOS,

Bernardas Brazdžionis

SKAMBĖS KAIP AUKSO VARPAS VARDAS LIETUVOS,
JEI VES VIDURNAKTĮ JĄ DIDIS DIEVO ŽODIS

Tikiu aš didįjį stebuklą - Dievo žodį.
Žodis sukūrė dangų, žemę ir žvaigždes, ir vyšnios žiedą,
žmogaus gyvenimą, svajonę, meilę, ilgesį ir džiaugsmą,
ir idealų siekimus, ir pergalę kovoj.

Mes tikime kūrybos Žodį kūnu tapus.
Jis iš amžių eina į amžius. Didis, šventas!
Ir gyvybę neša žmogui ir tautai,
laisvę širdžiai, taiką, apdarą teisybės žemei.
Jis - kūnas mirštąs ir prisikeliąs,
jis - siela amžiais gyva.

Ir amžiais gyvas bus lietuviškos kūrybos rašytas žodis,
gimęs kovoje dėl Dievo vardo
ir augęs kovoje dėl mūs tautos prisikėlimo,
ir brendęs didžiajai visų tautų kultūros garbei.

Skaityti daugiau: SKAMBĖS KAIP AUKSO VARPAS VARDAS LIETUVOS,

KRIKŠČIONIS KOLEKTYVIZME

MŪSŲ PROBLEMOS

Dr. p. Gaidamavičius

Kolektyvinis žmogus yra kolektyvo egzistencija gyvenantis padaras, jam ištisai pajungtas. Ir kuo labiau jis su juo sutampa, tuo yra laimingesnis ta prasme, kad išvengia konfliktų. Toks žmogus yra bevardis, t. y. beveidis, priartėjęs prie daiktinės egzistencijos. Tokios būsenos žmogus dingsta masėje, netenka savo individualios erdvės ir tampa numeriu. Ortega y Gasetas kolektyvistinį žmogų palygina su beždžionių būriu zoologijos sode. Jos viską seka, viską girdi, mato, kas dedasi artumoje, rodo savo smalsumą, tačiau jos gyvena ne iš savęs, t. y. nemąsto, aplinkos nevaldo, visą laiką kreipia dėmesį į kitus, išorinius dalykus. Kitaip sakant, jų gyvenimą lemia išoriniai dalykai ir įvykiai, kiti jas valdo kaip marionetes ir net terorizuoja.

Kolektyvizmas žmogų pavergia, daro jį mechanizmo sraigteliu, individualistinį tipą absorbuoja bevardė, palaida masė.

Būdingiausias bruožas - vienišumas. Tai skamba gana paradoksaliai. Jeigu žmogus neranda nuoširdžios dvasinės jungties su kitais žmonėmis, jis yra vienišas, nors aplink jį gyventų milijonai žmonių. Gausūs faktai liudija, kad kolektyve vyrauja savitarpio nepasitikėjimas, kad vienas kito vengia, stengiasi uždengti savo vidų oficialia kauke ir taip izoliuotis.

Nuasmenintas, sutechnintas, dvasiškai vienišas ir kolektyvizmo atbukintas žmogus, nepaisant visų civilizacijos lobių, susikūrė vienos dimensijos pasaulį. Jame vyrauja tik horizontali linkmė. Vertikali kryptis, vedanti į transcendentinį pasaulį, tapo užtušuota. Jeigu ji kartkartėmis ir iškyla, stengiamasi ją ignoruoti ir išsitekti horizontalioje dimensijoje. Pavyzdžiui, žmogaus mirtis nebėra jokia misterija. Tai tik vieno numerio išnykimas, fiziologinė būtinybė, paprastas kasdienis reiškinys.

Skaityti daugiau: KRIKŠČIONIS KOLEKTYVIZME

DVASINĖS STIPRYBĖS POŽYMIAI

K.[Felicija Kasputytė]

Tai apeliavimas į dvasią, kad ji taptų savo pačios valdove, kad nutrauktų ryšius su melagystėmis ir visu egoizmu, kad kovotų dėl vienintelės ir aukščiausios tiesos, dėl vidinės laisvės, dėl tikrųjų žmogaus vertybių, dėl šviesios laimės.

Principingumas. Jeigu nori išlaikyti savo principus, būk savimi, kitaip tariant, susikurk tokį dvasios pasaulį, kuriame nebūtų nei taikstymosi, nei praktinio išskaičiavimo, nei malonumų ieškojimo, nei tuštybės vaikymosi. Kas visa daro dėl paradavimo ir tuščios garbės, tas negali būti principingas. Jis negali išsaugoti savo principų ir savo vidinės tiesos bei įsitikinimų. Principingam žmogui svetimas bailumas, išdavystė, neištikimybė sau pačiam, kompromisai su savo sąžine. Todėl principingumas yra vienas tvirčiausių dvasinės stiprybės požymių.

     Susikaupiau savy rūstus ir nebylus
     Tylios, raminančios vienatvės laukimu,
     Širdis nei prievartai, nei melui nepaklus! –

sako mūsų poetas Vincas Mykolaitis-Putinas, giliai apmąstęs principingumo svarbą šioje gadynėje, kai taip lengvai parduodami įsitikinimai bei idealai, kai tiek daug žmonių, nė kiek nesielvartaudami, parduoda savo sielą. Nūnai pasidarė netgi madinga vaikščioti sudužusių idealų skeveldromis ir kaitalioti savo įsitikinimus pagal valdančiųjų nustatytas gaires.

Skaityti daugiau: DVASINĖS STIPRYBĖS POŽYMIAI

JŪS ESATE PAŠAUKTI LAISVEI

Laukys[kun. Jonas Lauriūnas SJ]

Į klausimą, kuo skiriasi gyva medžiaga nuo negyvos, mokslininkai atsako: ji pati organizuojasi - prisitaiko prie sąlygų, nugali kliūtis, jau nekalbant apie du pagrindinius poreikius - maitinimąsi ir dauginimąsi. Žmogaus šis savarankiškumas yra dar didesnis - žmogus sąmoningai renkasi ir apsisprendžia: tai jo laisvė.

Jauno žmogaus laisvės troškimas ypač stiprus - bet kokį varžymą, net globą jis išgyvena kaip pasikėsinimą į jo laisvę. Todėl vaikas veržiasi iš tėvų globos, nenoriai pasiduoda mokyklos drausmei. Jis laukia momento, kada galės nusimesti varžtus ir tapti visiškai laisvas - daryti, ką nori.

Šios laisvės vardan jaunas žmogus mėgsta viską kritikuoti, pradedant tėvų pažiūromis, visuomenės tradicijomis ir baigiant mokymo sistema. Nedaug krimtęs mokslo, jaučiasi daugiau išmanantis už profesorių. Visa, kas vakarykščia (kad ir drabužių fasonas), jam atrodo pasenę.

Išsiveržęs iš vyresniųjų globos, pats ieško tiesos ir priima tik tai, kas jam atrodo gera. Norėdamas pasirodyti savarankiškas, neretai sako ne ten, kur vyresnieji sako taip, ir atvirkščiai. Įtariai ir skeptiškai žiūri į visas gyvenimo sritis, net į religiją; vardan naujumo, nepaisydamas, ar ji tikra, jis priima naują idėją. Kartais priima ir seną, svarbu, kad ji atrodytų naujai. Tuo kaip tik jis nori parodyti, jog yra nusimanantis ir savarankiškas.

Skaityti daugiau: JŪS ESATE PAŠAUKTI LAISVEI

VLADIMIRO SOLOVJOVO FILOSOFIJA

RELIGINĖS FILOSOFIJOS MILŽINAI

1920-1927 m. Šveicarijos Fribūre daug mūsų studiozų, paskatinti Stasio Šalkauskio, savo mokslinėms disertacijoms imdavo Vladimiro Solovjovo minčių aspektus ir taip supažindino Vakarus su tuo didžiuoju rusų filosofu. Vėliau, 1932 m. Kauno universiteto profesorius Vladimiras Šilkarskis parašė išsamią studiją vokiečių kalba Solowjews Philosophie der All-Einheit (.Solovjovo visuotinybės filosofija). Rusų teologas Nikolskis pabrėžia, kad VI. Solovjovo pažiūrose susiliejo naujausia filosofija ir vokiškasis realizmas. Kai kas mano, kad rusų sąmonės formavimuisi Vl. Solovjovas padarė didesnę įtaką negu Levas Tolstojus ir Fiodoras Dostojevskis. Vakaruose jis daugiau žinomas iš prancūzų kalba parašyto veikalo La Russie et l'Eglise universelle (Rusija ir visuotinė Bažnyčia).

Idėja Dievo karalystės, į kurią, kaip Tėvo Namus, puolusią žmoniją veda dieviškoji Išmintis, sudaro VI. Solovjovo filosofijos pagrindą. Pirmajame savo kūrybos laikotarpyje (1874-1881) filosofas iškelia vaidmenį stačiatikių Bažnyčios, kaip vienintelės tikros ir visuotinės. Į ją visą pasaulį atvešianti Šventoji Rusija, nes rusų tauta - Dievo nešeja (narod bogonosec).

Vėliau, pradedant 1882 m., VI. Solovjovas ima kitaip suprasti rusiškąjį mesianizmą. Jis uoliai gina šv. Petrą, kaip visos Bažnyčios galvą, ir tuos, kurie paveldėjo jo sostą. Mesianizmo idėjos jis neatsisako, bet teigia, kad rusų tauta savo misiją galėsianti vykdyti tik vienybėje su visuotine Bažnyčia, kuriai vadovauja šv. Petro įpėdiniai. Tik kai susivienys susiskaldžiusios Bažnyčios, bus galima įkurti laisvą trejybinę monarchiją, kur Tėvo vaidmenį atliks Bažnyčia, Sūnaus - klusni valstybė, Šventosios Dvasios - laisvoji asmenų ir visuomenės kūryba. Taip Kristus, kaip Kunigas, Valdovas ir Pranašas, per savo Sužadėtinę Bažnyčią padarys iš visos žmonijos tikrąjį savo Kūną.

Skaityti daugiau: VLADIMIRO SOLOVJOVO FILOSOFIJA

VIENO DOKUMENTO SUKAKTIS

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Maskva (1939.VIII.20)

Telegrama
Ponui Stalinui

<...>

3. Jūsų užsienio reikalų ministro pono Molotovo perduotą nepuolimo pakto projektą laikau priimtinu ir manau, kad būtina kaip galima greičiau suderinti visus su šiuo paktu susijusius klausimus.

4. Turinys papildomojo protokolo, kurio pageidauja Tarybų Sąjungos Vyriausybė, mano įsitikinimu, gali būti suderintas artimiausiu laiku, jei atsakingas Vokietijos pareigūnas galėtų asmeniškai atvykti į Maskvą pasitarimui. <...>

Malonu būtų gauti Jūsų skubų atsakymą.

Adolf Hitler

* * *

1939.VIII.21

Telegrama

Vokietijos valstybės kancleriui ponui Hitleriui

Dėkoju už laišką. <...> Mūsų šalių liaudžiai yra reikalingas taikus tarpusavio bendradarbiavimas. Vokiečių Vyriausybės sutikimas sudaryti nepuolimo paktą duoda pagrindą tikėtis ne tik politinės įtampos pašalinimo, bet ir pastovios taikos ir bendradarbiavimo tarp mūsų šalių...

Josif Stalin

Skaityti daugiau: VIENO DOKUMENTO SUKAKTIS

ATĖJO LAIKAS

GYVENTI DIEVUI

Kard. Stefanas Vyšinskis

(Laiškas Lenkijos jaunimui)

Kard. Stefanas Vyšinskis laišku kreipiasi į Lenkijos jaunimą, žadindamas žmogiškojo ir krikščioniškojo orumo jausmus, gyvo tikėjimo dvasią. Laišką 1974 m. paskelbė radijo stotis Vox fidei. To laiško mintys, kurias pateikiame, atliepia ir mūsų jaunimo padėtį bei ieškojimus, skatina susimąstyti ir apsispręsti.

Šiandien yra žmonių, kurie mano, kad Bažnyčios gyvenimas po Vatikano II Susirinkimo smarkiai tolsta nuo Kalvarijos kalno dvasios, kad šių dienų Bažnyčia sumažino reikalavimus ir problemas sprendžia taip, kaip diktuoja žmogaus galimybės, o ne gyvasis Dievas; kad ji toleruoja savo vaikų ir mokytojų, vyskupų ir vienuolių klaidas, Credo ir Bažnyčios etiką daro reliatyvią, kad faktiškai ji degraduoja. Mūsų krašto ir pasaulio spaudoje randame įvairių teologų pasisakymų, kur Bažnyčia nelaikoma Dekalogo Bažnyčia. Jų vaizduojama Bažnyčia turinti užmerkti akis prieš nuodėmę, ji bijanti priekaišto būti pavadinta tradicionalistine, atsilikusia, nemoderniška - tai besiginčijančių teologų ir tiesos mokytojų Bažnyčia.

Nepaisant bažnytiniame gyvenime pasitaikančių abejonių ir svyravimų, kiekvienas tikintysis visada gali rasti Bažnyčioje oficialią Tiesą. Bažnyčia gali didžiuotis turėdama garsių išpažinėjų, kankinių ir kalinių tarp savo kardinolų. Kaip pavyzdžius keletą jų paminėsiu.

Skaityti daugiau: ATĖJO LAIKAS

BŪTIES ANALOGIJA

Sakalas[kun. Aleksandras Markaitis SJ]

(Orientacijai vertybių pasaulyje)

Tarp dievobaimingų kunigų yra paplitusi teologiškai pagrįsta nuomonė ir įsitikinimas, kad išrišimas iš vienos sunkios nuodėmės arba vienerių šv. Mišių atlaikymas atperka ir atlygina visas studijas, išlaidas, vargus, neretai net sveikatos aukas: po vieno tokio išrišimo ar šv. Mišių galima būtų ramiai numirti - gyvenimas apsimokėjo su kaupu.

Vienas šventas vyskupas savo ganytojo laiške tikintiesiems tą disproporciją drįsta net taip apibūdinti: krikščionis, jeigu jis iš tikrųjų toks yra, koks turi būti, savo moraline verte pasaulio įvykių raidoje padaro didesnę įtaką negu visas meninis, mokslinis, politinis-ekonominis veikimas per keletą amžių.

Dar pora mįslių iš kultūrinio gyvenimo. Kodėl didis menininkas - vokalistas ar muzikas - už savo kūrybą esti užpilamas kalnais pinigų, tampa turtuoliu, tačiau tas atlyginimas neprilygsta jo meno vertei? Panašiai galima pasakyti apie didžius mokslininkus, kūrėjus. Prancūzų rašytojas, triskart Nobelio premijos laureatas Fransua Moriakas savo „Gyvačių kamuolyje“ (Noed de viperes) vaizduoja advokatą, kuris saliamoniška išmintimi išsprendė vienos šeimyninės žmogžudystės bylą, tuo pagarsėjo visame pasaulyje ir susikrovė pasakiškus turtus. Tačiau šitoje pinigų ir turtų gausybėje jaučiamas kažkoks mokslinės ir meninės kūrybos bei jos vertybių neatitikimas. Pilk kiek nori pinigų, vis tiek galutinai neapmokėsi!

Kuo remiasi šita disproporcija? Kas yra jos pagrindas, šaknys ir priežastis? Šią mintį kaip tik nori įminti vadinamoji būties analogija. Visa labai įvairi būtis, apreikšdama begalinį savo Kūrėjo būties turtingumą, turi daugybę laipsnių, iš kurių trys pagrindiniai - medžiaga, dvasia ir meilė bei malonė.

Skaityti daugiau: BŪTIES ANALOGIJA

MANO SIELA,

MANO SIELA,

mąstyk tą begalinį meilės džiaugsmą, kurį turi Tėvas, pažindamas Sūnų, o Sūnus, pažindamas Tėvą, ir tą liepsningą meilę, kuria Šventoji Dvasia jungiasi su Tėvu ir Sūnumi. Kiekvienas tų Trijų Asmenų negali atsiskirti nuo tos meilės ir to pažinimo, nes visi Trys yra viena ir ta pati Būtybė. Jie vienas kitą pažįsta, myli ir džiaugiasi bendru džiaugsmu.

O mano Dieve, kam reikalinga Tau žmogaus meilė? Kodėl Tu jos trokšti iš manęs? Ką ji Tau gali duoti?

O Meile, visam pasauliui norėčiau skelbti:

- Tik meilė padaro mane vertą ir teikia drąsos drauge su „Giesmių giesmės" sužadėtine tarti žodžius: „Myliu Tave, Mylimasis!" Tik meilė leidžia man manyti, kad mano meilė yra reikalinga Tau, mano Dieve, mano Sužadėtini ir mano Aukščiausiasis Gėri!

Skaityti daugiau: MANO SIELA,

LABIAU KAIP SAULĘ ŠAUKDAMA

Loreta [Loreta Užemeckaitė]

LABIAU KAIP SAULĘ ŠAUKDAMA

ištiesk rankas ir juokis,
nes nėr dienos tokios ir nėr nakties,
kada pavargtų rankos Kažkieno,
kada išklystų mintys ir nurimtų akys To,
kurs amžiais saugo, stato, kuria ir globoja,
kuriam mes esam broliai ir vaikai,
pavargę ir nuklydę,
pasirengę grįžti ir mylėti...

PASIRINKIMO SITUACIJA

KNYGŲ PASAULYJE

Ramunė Palaukytė[Alė Počiulpaitė]

Žmogus ima save suvokti tik atsidūręs vadinamojoje kraštutinėje situacijoje: tik didelio pavojaus ar mirties akivaizdoje atsiskleidžia žmogaus dvasinė vertė ir jo gyvenimas įgyja amžiną prasmę arba amžiną beprasmybę. Šią mintį itin aiškiai iliustruoja dvi knygos apie Štuthofo konclagerį. Tai Stasio Ylos „Žmonės ir žvėrys“ ir Balio Sruogos „Dievų miškas“. Jos parašytos beveik prieš trejetą dešimtmečių, išleistos viena - Amerikoje, kita - Lietuvoje, bet išlieka aktualios ir šiandien kaip žmogaus tvirtumo, dvasios pergalės liudytojos.

Abu autoriai praėjo tą patį lagerio pragarą, iškentė pažeminimą, badą, mirtinų ligų pavojų, tačiau į dvejus nelaisvės metus jie žvelgia skirtingai. Balys Sruoga - su humoru, tarpais pereinančiu į skaudų sarkazmą, Stasys Yla - su humanisto kunigo liūdesiu ir tragizmu. Tragizmo esama ir Balio Sruogos knygoje, bet jis paslėptas po šmaikščiu žodžiu, rašytojo plunksnos žaismu. B. Sruoga Štuthofą vaizduoja tarsi iš viršaus, žiūrėdamas į jį lyg į baisų spektaklį. Jo žvilgsnis ir žodis stebina taiklumu, pastabumu, tačiau, tik retkarčiais pratrukdamas kaltinimu, nepaliečia kenčiančio žmogaus dvasios gelmių. Pats kentėdamas, mirtimi vaduodamasis, jis išlieka žiūrovo vaidmenyje, nė valandėlei nenusileidžia į sceną, tarsi nematytų šalia esančių draugų kančios ir kovos dėl savo dvasios išlaikymo, tarsi bijotų susigraudinti dėl visus ištikusios nedalios, užtat pagrindinį dėmesį skiria bendriems lagerio gyvenimo ir kančių vaizdams, esesininkų ir prižiūrėtojų paveikslams. Vieną kitą kankinio škicą nubrėžia tik patrauktas kokio netikėto poelgio nepaprastumo.

Stasys Yla, atvirkščiai, nė valandėlei nepasitraukia nuo savo likimo draugų, pastebi ir fiksuoja kiekvieną jų dvasios pakilimą ir nuopuolį. St. Yla, kaip ir B. Sruoga, nemažai kalba apie žiaurumus, bet pagrindinis jo dėmesys nukreiptas į kančios brolius, kuriuos, laisvėje pažįstamus ir nepažįstamus, susiejo viena kalinio grandinė. Būdamas tame pačiame pragare jis irgi žvelgia į jį tarsi iš aukščiau, bet tas „aukščiau“ reiškia dvasinę aukštumą, kuri ir juodžiausią neviltį, ir didžiausio išsekimo momentą nušviečia ypatinga šviesa.

Skaityti daugiau: PASIRINKIMO SITUACIJA

NEIŠGIRSTAS ŽYDRYNIŲ ŠAUKSMAS

Žiemys [kun. Jonas Lauriūnas SJ]

Neseniai pasirodė Algimanto Žilinsko knygutė „Žemės šauksmas“. Autorius, prieš keliolika metų metęs kunigystę, neblogai valdantis plunksną, jautrios, poetiškos sielos žmogus. Beskaitant tas dailiai suregztas apybraižėles, atskleidžiančias kunigiško gyvenimo ir autobiografinius momentus, užkliūva kai kurie teiginiai, kuriais norisi suabejoti.

Svarbiausias dalykas, dėl kurio autorius paliko altorių, tas, kad religijos dogmos jam yra nesuprantamos. Gaila, kad jis tai suprato tik po daugelio metų... Iš tikėjimo jis reikalauja žinojimo. (Paskalis pasakytų: Tu neperpranti pats savęs, tau pasaulis yra paslaptis, o nori Dievą perprasti!)

Dantė sako: Paikas, kas tikisi žmogišku proteliu perbėgt begalybės laukus (Skaistykla 3, 34).

Žymieji žmonijos mokslininkai tai suvokė ir lenkė galvas prieš tiesas, kurių gelmės pranoksta žmogaus protą. Tačiau A. Žilinskas atsisako ieškoti pasaulio priežasties, nes tai esą primityvu (p. 137-138): jam priimtinesnė materijos amžinumo ir savaiminio vystymosi idėja.

Įdomu, kad taip kalbėti nedrįsta daugelis tų, kurie mokslo pasaulyje yra ryškiausios žvaigždės ir kurių neapšauksi primityvumu. Maksas Plankas (1858-1947), sukėlęs fizikos pasaulyje perversmą, šalia fizinio regimojo pasaulio pripažįsta ir dvasinį neregimąjį. Jis nesidrovi paslaptingąjį Kūrėją vadinti taip, kaip visos senos kultūros tautos per tūkstančius metų Jį vadino - Dievu.

Skaityti daugiau: NEIŠGIRSTAS ŽYDRYNIŲ ŠAUKSMAS

SUSIMĄSTYMAS APIE TĖVYNĘ

SKAITYTOJŲ MINTYS

L. Šermukšnis [Edvardas Šiugžda]

     Ne laukai ir pievos sudaro Tėvynę.
     Ne miškai ir upės sudaro Tėvynę.
     Ne kuklios sodybos ir didingi pastatai sudaro Tėvynę. -
     Tėvynę sudaro žmonių sielos.

Nuo mūsų jaunimo sielų skaistumo priklauso tautos dora. Nuo mūsų vyrų ir moterų - tėvų ir motinų - sielų drąsos priklauso mūsų pasiaukojimas Tėvynės labui. Nuo visų mūsų sielų taurumo priklauso Tėvynės kultūros didingumas.

Neseniai man teko būti liudytoju ginčo, įvykusio tarp dviejų garbingų žmonių, patyrusių daugelį persekiojimų. Vienas jų stengėsi įrodyti, kad dabartinėmis sąlygomis kova yra svarbiausia susipratusio lietuvio pareiga, kitas įrodinėjo, kad tautos gyvenimui reikalingesnė auka. Klausydamasis karšto jų ginčo, tiek iš kalbos, tiek iš jų gyvenimo, tiek iš daugelio kitų besiaukojančių kovotojų žygdarbių supratau, kad kova ir auka yra du neatskiriami dalykai, glaudžiai tarpusavy susiję. Be aukos negali būti kovos. O kova yra visų didžiausia auka.

Aš žaviuosi Zigmantu Sierakausku, 1863 m. sukilimo vadovu. Jis turėjo aukštą postą Rusijos imperijos generaliniame štabe. Turėjo puikią mylimą žmoną. Bet jis pasiryžo ir išėjo kovoti ne dėl savo interesų, ne dėl sotaus gyvenimo, kurį ir taip jau turėjo, bet dėl bendrų interesų, prieš neteisybę ir priespaudą. Išėjo, kad žūtų vos 35-erių metų amžiaus. Bet tai buvo prasminga mirtis.

Skaityti daugiau: SUSIMĄSTYMAS APIE TĖVYNĘ

75-METĮ NUO LIETUVIŠKOS SPAUDOS DRAUDIMO PANAIKINIMO MININT

J. M-tis [Jonas Ambraziejus]

Šiais metais švenčiame Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų, bet pradėti noriu nuo būsimos sukakties: po 8 metų švęsime Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų.

Pirmiausia dėl mūsų šalyje populiaraus termino prievartinis krikštas. Jis vis dėlto nėra tikslus. Krikštą priėmė ir valdinius krikštijo teisėti Lietuvos valdovai, kurie pagal to meto papročius atstovavo lietuvių tautai. Tai buvo aktas, sukūręs materialinę ir kultūrinę bazę krikščionybei tapti ne tik politinio, valstybinio, bet ir visuomeninio bei asmeninio gyvenimo faktu. Nereikia užmiršti, jog tauta yra ne paprasta žmonių suma, bet šis tas daugiau. Tad nors 1387 m. didžioji lietuvių tautos dalis, taip pat ir pakrikštytieji, savo pažiūromis tebebuvo pagonys, tuos metus kaip posūkio tašką visiškai pagrįstai vadiname Lietuvos krikštu. Kitaip tariant - pirmiausia krikščionybę priėmė Lietuva, paskui - lietuviai. Apie šį posūkio tašką vėliau telkėsi visi mūsų tautos gyvenimo įvykiai: visi jie turėjo užimti vienokią ar kitokią poziciją jo atžvilgiu, visi turėjo su juo ryšį, nors kartais sunkiai pastebimą. Visuomeniniame gyvenime jis pirmiausia reiškė pasukimą Vakarų kultūros link. Esmingą vietą šiame kelyje užima mūsų 400-metis Universitetas, tikra Alma Mater -Motina Maitintoja.

Bet tai tik regimoji kultūros pusė, pati savaime ji būtų bereikšmė. Krikščionybė, įsišaknydama visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime, įgalino lietuvius matyti gyvenimą iš aukščiau ir jausti jį giliau, o tai ir yra tikrasis kultūros pakilimas į aukštesnę pakopą.

Skaityti daugiau: 75-METĮ NUO LIETUVIŠKOS SPAUDOS DRAUDIMO PANAIKINIMO MININT

SPONTANIŠKOS ATGIMIMO FORMOS KRIKŠČIONYBĖJE

RELIGINIS GYVENIMAS UŽSIENYJE

Jau 10 metų visame pasaulyje vyksta jaunimo sąjūdis, kaip niekada ir niekur platus, dinamiškas ir intensyvus. Jame dalyvauja 15-20-mečiai jaunuoliai, niekieno iš viršaus nesuburti. Sąjūdžio vardus sukūrė patys jo dalyviai arba visuomenė. Tai Jėzaus revoliucionieriai, Naujieji krikščionys, Krikščioniškieji hipiai, Gatvės krikščionys, Jėzaus driskiai, Didžiųjų kelių krikščionys, Hipiai pagal Evangeliją, Tiesmuka liaudis, Dvidešimtmečiai, vienykitės!, Bendruomenės branduoliai ir t. t.

Kas jis, tas sąjūdis, spontaniškai gimęs apie 1967-1968 metus Amerikoje ir greitai paplitęs ne tik visoje Šiaurės ir Pietų Amerikoje, bet pasiekęs ir Europos šalis? Jis jungia apie porą milijonų įvairių rasių ir išsilavinimo jaunimo. Šis sąjūdis atsirado ir plečiasi tarp įvairių profesijų jaunimo, kurio nemaža dalis katalikiška. Sąjūdyje dalyvauja vyskupai ir kunigai. Jis pagauna net ir netikintį jaunimą, įsiurbia į save visus, kaip pirmųjų amžių Jeruzalės krikščionių ugnis arba XV1-XV11I amžiuje šv. Pranciškaus Saleziečio sąjūdis. Šie sąjūdžiai, kurių šūkis: Jėgas skirti tam, kad gyventum, - siejasi su Vatikano II Susirinkimo mintimis. Bandydami naujai įgyvendinti krikščionybę, jaunuoliai jungiasi į 10-30 žmonių grupes, rengia sueigas, užsiėmimus, numato savo pareigas bei gyvenimo būdą. Jie jaučiasi įsipareigoję globaliniu mastu priklausyti visuotinei Bažnyčiai ir tą priklausomumą liudija konkrečiu gyvenimu. Nėra jokios vadovybės, jokių privilegijų ar skirtumų tarpusavio santykiuose nei rasės, nei užimamos vietos, nei lyties atžvilgiu.

Skaityti daugiau: SPONTANIŠKOS ATGIMIMO FORMOS KRIKŠČIONYBĖJE

BAŽNYČIA LIETUVOJE IR PASAULYJE

Tradicinis žygis į Šiluvą. 1974 metais Eucharistijos bičiulių iniciatyva įvyko pirmasis žygis iš Tytuvėnų į Šiluvą. Jame dalyvavo apie 300 žmonių.

1979 m. rugpjūčio 26 d. į tradicinį žygį susirinko apie 1000 žmonių, tarp jų daugiausia buvo jaunimo. Nuo Tytuvėnų bažnyčios patraukėme į Šiluvą, eidami kalbėjome rožančių, litanijas ir giedojome giesmes. Trumpai pasimeldę koplyčioje, visi susirinkome į bažnyčią šv. Mišių; jas aukojo žygyje dalyvavęs kunigas. Tūkstantinę minią vienijo viena intencija: permaldauti eucharistinį Kristų ir Švč. Mariją už tautos nuodėmes, prašyti, kad gelbėtų Lietuvą nuo alkoholizmo, ateizmo ir moralinio supuvimo, kaip kadaise išgelbėjo nuo protestantizmo.

Per Lietuvą ritasi dvasinio atgimimo banga. Vis daugiau jaunų žmonių pakyla kovai dėl dvasinių vertybių. Mes prašėme Mariją, kad Ji su Kristumi stovėtų šio sąjūdžio priekyje, kad laimintų mus, teiktų jėgų ir išminties nelengvoje kovoje. Prašėme Ją pagalbos ugdant kiekvieno mūsų dvasinį gyvenimą. Nes veiklos sėkmė priklauso nuo mūsų vidinio nusiteikimo, nuo intencijos grynumo. Žygiai į Šiluvą nėra išorinė demonstracija. Jų vertė priklauso nuo mūsų maldų nuoširdumo, nuo to, kiek mes būsime pasirengę pasinaudoti Viešpaties malone.

Žygyje dalyvavęs kunigas ragino mus kovoti su pačia didžiausia mūsų amžiaus blogybe - alkoholiu, kuris skatina ir kitas blogybes. Šita kova gali pareikalauti didelių ir skaudžių aukų, tačiau tai neturi sumažinti ryžto.

Skaityti daugiau: BAŽNYČIA LIETUVOJE IR PASAULYJE

Partizanai: istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

TURINYS NR. 10

JAUNIMAS